Žemdirbyste 2

1.Žemės ūkio gamybos ypatumai

1) Žemės ūkio gamybai reikalinga didelė teritorija

2) Ž.ū. gamyba yra sezoninė. Sezoniškumas sąlygoja perkrovimus darbymečio metu, netolygų technikos panaudojimą.

3) Ž.ū. pagaminamas produkcijos kiekis svyruoja, nes gamyba priklauso nuo oro sąlygų.

4) Žemės ūkyje nėra pastovios technologijos, jas reikia nuolat kurti ir tobulinti darbo eigoje. Tam reikalingos agronomijos, inžinerijos, ekonomikos žinios.
5.Šviesos reikšmė augalams. Šviesos sąlygų reguliavimas

Šis faktorius gaunamas iš saulės. Šviesa reikalinga augalo fotosintezei.

Spindulinė energija skirstoma:
 Ultravioletiniai spinduliai
 Matomoji šviesa
 Infraraudonieji spinduliai
Augalams svarbiausia yra matomoji šviesa, kuri dar vadinama fosintetiškai aktyvia radiacija (FAR). 1 ha žemės gauna 8,5 mlrd. kccal FAR per 1 min. Iš jų augalai sunaudoja tik trečdalį matomos spektro dalies. Iš matomo spektro svarbiausi yra oranžiniai, raudonieji, mėlynieji, violetiniai spinduliai, o ne tokie svarbūs yra žalieji.

Trūkstant šviesos augalų stiebai ištįsta, išgula, neišsivysto lapai, mažėja derlius. Saulės energija augalai ima per lapus. Jų bendras plotas yra daug didesnis už tą, kurį augalas užima augdamas. Šviesa veikia fotosintezę ir sėklų dygymą.

Saulės radiacijos padidinti negalime, nebent šiltnamiuose įrengiant dirbtinius šviesos šaltinius. Laukuose saulės radiacijos išnaudojimas priklauso nuo lapų paviršiaus ploto irr augalo augimo trukmės.

Pietiniai šlaitai su 10% nuolydžiu gauna ketvirtadaliu daugiau saulės energijos (SE) negu lygus paviršius. Augalų eilutės, kurios eina šiaurės pietų kryptimi per dieną būna apšviestos ilgiausiai. Auginant reikiamu tankumu, galima reguliuoti augalų lapų paviršių. Taip pat reikia se

ekti ir reguliuoti faktorius, kurie naikina lapiją (t.y. ligos, kenkėjai). Svarbu, kad nebūtų piktžolių, nes jos taip pat užstoja šviesą. Tam, kad augalas gautų daugiau SE ir tuo pačiu užaugintų didesnį derlių, galima parinkti didesnio vegetacijos periodo augalų veisles.
6.Šiluma – svarbi augalų augimo sąlyga

Šiluma reikalinga augalų sėkloms dygti ir augalams augti bei vystytis. Taip pat reikalinga dirvos mikroorganizmams. Augalui augti reikia apie +50C, bet šilumos poreikis priklauso nuo augalo vystymosi tarpsnio.. Metų laikotarpis kada augalas gali augti trunka 185-200 dienų. Intensyvus augalų augimas prasideda, kai yra +100C. Tai aktyvios vegetacijos laikotarpis, kuris trunka 130-150 dienų. Laikotarpis be šalnų trunka 125-135 dienas. Jeigu 80 % šilumamėgio augalo vegetacijosperiodo netelpa į laikotarpį be šalnų, auginti tokį augalą nerekomenduojama
Šilumos sąlygų reguliavimas:
 lepiems šilumai augalams išnaudoti pietinius šlaitus
 šilumamėgiams augalams reikia parinkti sėjos laaiką, kuris „prašoktų“ šalnų periodą.
 Derlingesnės, tamsesnės dirvos labiau įšyla
 Radikalios priemonės: laužų deginimas, lietinimas

7.Vandens reikšmė augalo gyvenime

Jame ištirpsta augalams reikalingos medžiagos. Jis padeda išbrinkti augalų sėkloms, apsaugo augalą nuo perkaitimo, dalyvauja fotosintezėje. Augale yra 75-90%, tačiau tik 0.3% augalas sunaudoja, o kitą išgarina. Vandenį augalai gauna iš atmosferos kritulių, vandens, sniego pavidalu. Pagr. Dirvos atsargos Lietuvoje susidaro iš rudens iš kritulių. Daugiausia kritulių iškrenta liepos-rugpjūčio mėnesiais. Lietuvoje kritulių iškrenta pakankamai, tačiau jų pasiskirstymas metuose nėra optimalus. Dauguma augalų gali augti esant kritulių ki
iekiui apie 400 ml. Kai drėgmė 250 ml, reikia naudoti specialias priemones drėgmei kaupti (kaupti sniego atsargas, vengti žemės vartymo). Kai kritulių iškrenta daugiau nei 250 ml per metus, be laistymo augalų augimas neįmanomas. Krituliai turi įtakos ir derliaus kokybei (grūdų baltymingumui). Reikia tvarkyti drėgmės perteklių ir trūkumą. Perteklių galima mažinti formuojant nuotakų dirvos paviršių, vagojant, melioracijos priemonėmis, agrotechninėmis priemonėmis (palakant purų dirvos paviršių). Trūkumas reguliuojamas laistant, savalaikiu žemės dirbimu, ankstyva sėja.

8.Dirvožemio vandens formos

1) chemiškai sujungtas vanduo – jis yra cheminiuose junginiuose ir augalai jo panaudoti negali.

2) garų vanduo – jo augalai taip pat nepanaudoja.

3) hidroskopinis vanduo – šį vandenį absorbavusi kiekviena mažiausia dirvožemio dalelė. Augalų šaknys jo neįsisavina, šiek tiek panaudoja tik organizmai.

4 leivelinis vanduo – dėl traukos jėgų jis plona plėvele gaubia dirvožemio mechanines daleles. Jį augalai panaudoja sunkiai.

5) kapiliarinis vanduo – jis laikosi kapiliaruose, susiformavusiuose iš dirvožemio dalelių ir migruoja susisiekiančių infų principu. Jo neveikia traukos jėgos, todel jis juda ta linkme, kur drėgmės labiausiai trūksta. Šį vandenį augalai pagrinde ir naudoja.

6) gravitacinis vanduo – augalų panaudojamas tik tol, kol nuteka į gilesnius sluoksnius (po lietaus).

7) gruntinis vanduo – jis susitelkia ant nelaidžių dirvodarinių uolienų.Augalai jį panaudoja jei jis nėra per giliai.Visumoje nėra reikšmingas, o susitelkęs arti dirvos paviršiaus gali net kenkti augalams. Aug. geriausia kai gruntinis vanduo yra giliau kaip 1.5 metro.
9.Oro reikšmė augalams. Oro sąlygų re

eguliavimas.
Deguonis reikalingas augalų kvėpavimui, o CO2 reikalingas tik tas kiekis kuris išgaruoja iš dirvos ir sunaudojamas augalo fotosintezei. Augalų šaknys gali pakęsti iki 1% CO2 koncentracijos. 5% deguonies jau patenkintų augalų poreikius, tačiau deguonies dar reikia dirvos mikroorganizmų veiklai.(O2 naudoja bakterijos). Derlingame dirvožemyje dirvožemio oras mažais skiriasi nuo atmosferos oro, tarp jų nuolat vyksta apykaitos procesai. Oro išteklių tvarkymas. Oro ištekliai dirvoje tvarkomi reguliuojant vandens režimą. Kadangi oro trūkumas pasireiškia ten kur yra vandens perteklius. Aktyvių porų skaičių didiname žemės dirbimu, purenimu.
10.Maisto medžiagų reikšmė augalams.
Be O2, C ir H, visas kitas maisto medž.augalas gauna iš dirvos. Visos jos augalams vienodai reikalingos. Tik vienų jie sunaudoja daugiau (N, K, P), kitų mažesnius kiekius (Boras, Zn, Mg ir kt). Augalų mityba priklauso ne tik nuo dirvos turtingumo maisto medžiagomis, bet ir nuo dirvos savybių, gebėjimo sulaikyti tas medžiagas nuo išsiplovimo, kad jos būtų prieinamos augalams. Maisto medžiagas augalai išneša iš dirvos su derliumi, jas naudoja piktžolės, mikroorganizmai. Reikalingas maisto medžiagas augalas gauna iš iš mineralinių trašų, bei irstančios organinės medžiagos.
M.m.sąlygų tvarkymas. Reikia tinkamai dirbti žemę, gerinti dirvos savybes, reguliuoti vandens režimą, subalansuotai tręšti mineralinėmis ir organinėmis trašomis.
11.Pagrindiniai žemdirbystės dėsniai.
1)Derlius priklauso nuo to vegetacijos faktoriaus, kuris yra mažiausiame kiekyje (minimumo dėsnis).
2)Triumeno dėsnis. Di
idinant lygiais kiekiais augalams teigiamą vegetacijos faktorių, kiekvienas tolesnis kiekis vis mažiau didina derlių negu prieš tai duotasis.
3) Mičerliko arba optimumo dėsnis. Derlius priklauso nuo visų vegetacijos faktorių, kurie nėra optimume, ir didėja artėjant jiems prie optimumo. Lg(A-y)=lgA – CX. A-max derlius prie optimalaus vegetacijos faktoriaus kiekio; y-derlius, kurį mes gauname nedidinant iki optimumo vegetacijos faktoriaus; C- koef.kiekvienam veget.faktoriui; X- vegetacijos faktoriaus kiekis, kurį mes papildomai duodame. Šis dėsnis įgalina pradėti naudoti matematinius metodus programuojant (prognuozuojant) derlių. Daugiausia ytakos derliaus prognozavimui turi meteorologinės sąlygos. Tikslesnis derliaus prognozavimas tapo įmanomas tik tuomet, kai buvo galima numatyti meteorologines sąlygas.
4) Sangrąžos dėsnis. Visi augalams biogeniškai svarbūs elementai turi būti gražinami dirvai.
12.Dirvožemio derlingumo sąvoka.
Dirvožemio derlingumas susideda iš: 1)Derlingumo elementų- tai augalams būtinos maisto medžiagos, kurias jie ima iš dirvos. 2)Derlingumo sąlygų- tai tokia dirvos būklė, kuri užtikrina augalams geriausią apsirūpinimą derlingumo elementais (švari nuo piktžolių, gerų fizinių savybių.)
13. Dirvodarinės uolienos, klimato, augalijos ir gyvūnijos reikšmė dirvožemio susidarymui.
Dirvožemio dirvodarinė uoliena. Ledynai ir jų tirpsmo vanduo suformavo įvairų reljefą ir sudarė skirtingas dirvodarines uolienas, iš kurių susiformavo įvairių tipų dirvožemiai. Klimatas- tai temperatūra, krituliai, vėjas, saulės radiacija, kurie ardė kietąsias uolienas ir sudarė sąlygas mikrobiologiniams procesams, kurie vyksta iki šiol. Dėl to kiekvienoje gamtinėje zonoje susiformavo skirtingi dirvožemiai. Augalija ir gyvunija. Dirvožemio susidarymo biologiniame procese dalyvauja bakterijos, grybai ir kiti mikroorganizmai. Iš visų mikroorganizmų ardančių augalinės ir gyvulinės kilmės liekanas, svarbiausi yra bakterijos. Jos yra anaerobinės aerobinės. Iš dirvožemio mikrofloros ypač svarbūs dumbliai, jie ardo net silikatus. Gyvūnai (sliekai, kurmiai, vabalai), rausdami purena ir maišo žemę. Priklausomai nuo augalijos ir gyvunijos įvairiose gamtinėse zonose susiformavo įvairūs dirvožemiai. `
14. Perspektyvinės pasėlių struktūros apskaičiavimas.
Pagal augalų grupavimo tvarką, išrenkami visi pasėliai, o jų plotai surašomi į lentelę. Čia apskaičiuojamas skirtingas sėjomainines grupes sudarančių augalų bendras plotas ariamosios žemės procentais. Tačiau tuo šiuo atveju ariamąja žeme laikomas tas plotas, kuris lieka atmetus kultūrines ganyklas, suprojektuotas įrangti ariamoje žemėje.P=R/D, P-perspektyv. pasėlio plotas ha, R- reikalingas produkto kiekis pašariniais vienetais, D- derlingumas šimtais pašarinių vnt.
15. Dirvožemio profilis ir jo horizontų žymėjimas.
Dirvožemio profilis tai jo vertikalaus pjūvio vaizdas. Iškasus duobę iki 1-1.5m gylio, iki dirvodarinės uolienos, t.y. atidengus dirvosžemio profilį, galime nustatyti dirvožemio storį ir jo horizontus. Horizontais vadiname divož.sluoksnius, susidariusius vykstant dirvodaros procesams. Horizontuose nevienodai susitelkusios puvenos, pasiskirsčiusios įvairios maisto medžiagos, todėl skiriasi jų spalva ir kiti morfologiniai požymiai. Horizontai žymimi didžiosiomis raidėmis ir indeksais, pvz. A0- miško paklotė, A1- puvenigasis, A2- išplautasis, B-įplautasis, C- dirvodarinė uoliena. Ariamojoje dirvoje A0 ir A1 sudaro vieną horizontą ir vadinamas Ar – ariamuoju sluoksniu (horiz.) Dažnai tarp horizontų nėra griežtos ribos.
16. Organinė dirvožemio dalis. Humuso savybės.
ODD. Ją sudaro pūvančios augalų liekanos, gyvi ir negyvi mikroorganizmai ir humusas.
Humuso savybės. `Humusu vadinamas sudėtingas organinių junginių kompleksas, kuris susidaro irstant organinėms liekanoms. Humuse yra dviejų grupių junginių: 1)nesuirusios organinės medžiagos (baltymai;angliavandeniai; organinės rūgštys).2) Specifinės humusinės medžiagos, kurias sudaro 85-90% humuso. Iš jų svarbiausios humino ir fulvo rūgštys. Humino rūgštys tamsios spalvos, fulvo geltonos. Kadangi derlingame dirvož vyrauja humino rūgštys, todėl toks dirvož tamsios spalvos. Nederlinguose dirvož, kuriuse mažai humuso, vyrauja fulvo rūgštys, toks dirvož yra šviesios spalvos. Humino rūgštys su vienvalenčiais katijonais sudaro tirpstančias druskas, o su dvivalenčiais netirpstančias(Ca, Mg). Dvivalenčiai katijonai saugo juos nuo išsiplovimo. Fulvo rūgštys su svarbiausiais augalų mitybai elementais, sudaro tirpias druskas, dėl ko šios medžiagos išsiplauna į gilesnius sluoksnius, didėja dirvož rūgštingumas. Dirvož humuso kokybę, derlingumą nusako humino ir fulvo rūgščių santykis. Dirva derlingesnė kuo labiau šis santykis artėja prie vieneto (0.8-0.9). Lietuvos dirvož yra 2-4% humuso. Humusas potencialus maisto medžiagų šaltinis augalų mitybai. Jis mažina sunkių dirvų rišlumą, o lengvų didina. Gerina dirvož šilumines savybes, nes tamsi spalva absorbuoja šiluminę saulės energiją.
17. Herbicidų klasifikacija.
1)Pagal cheminę sudėtį (1.Neorganiai;2.Organiai)
2)Pagal veikimo selektyvumą (poveikio apimtį): 2.1 Visuotinio (ištisinio) poveikio –naikina visą augaliją, todėl naudojami ten, kur nera žemės ūkio augalų, pūdymuose, laukuose po derliaus nuėmimo. 2.2Atrankinio (pasirinktinio) poveikio –naikina tik tam tikras augalų grupes.T.p. šie herb. pasirinktinai veikia tik tam tikro išsivystymo tarpsnio augalus, žinoma, išpurškus nustatytą preparato kiekį. Pagal poveikio spektrą jie yra dviejopi :plataus spektro (naikina įvairias piktžolių rūšis), siauro spektro – skirti vienai iš piktžolių naikinti.
3)Pagal veikimo (pažeidimo) būdą. Kontaktiniai – kenkia tik toms augalo dalims ant kurių patenka tiesiogiai, bazagranas, betanalas AM, Progres AM. Sisteminiai- patekę ant lapų, stiebų ar šaknų prasiskverbia į augalo audinius ir kartu su mežiagų apykaitos produktais pasiskirsto po visą augalą ir kenkia augalų fiziologiniams procesams. Pagal patekimą į augalą sisteminiai h skirstomi taip: antžeminiai (į augalo vidų patenka per lapus ir stiebus), dirviniai (į augalą patenka per dygstančių piktžolių šaknis), mišrūs (patenka į augalą per antžeminias dalis ir šaknis).
4)Pagal veikimo trukmę: trumpai veikiantys (suyra per 2-3 mėn ir greičiau, raundapas), vidutinės trukmės (dirvoje gali išsilaikyti iki puses metų ir ilgiau, 2M-4Ch , betanalas), ilgo poveikio (gali išsilaikyti ilgiau nei metus, simazinas).
5)Pagal toksiškumo laipsnį: labai nuodingi (LD50 iki 50mg/kg), nuodingi (LD50 50-200mg/kg), vidutiniškai nuodingi (LD50 200-1000mg/kg), mažai nuodingi (LD50 daugiau kip 1000mg/kg).
18. Dirvožemio reakcija.
Dirvož. reakcija priklauso nuo vandenilio jonų ir hidroksino anijonų dirvožemio tirpale. Kad būtų paprasčiau dirvož. reakcija žymima PH.
19. Dirvožemio struktūra.
D.struktūra tai įvairaus dydžio ir formos patvarūs trupinėliai, susidarę iš atskirų mechaninių dalelių ir ne taip greit suyrantys vandenyje. Agronominiu požiūriu struktūra skirstoma į mikro ir makro struktūrą. Agregatai, kurių skersmuo nuo 0.25 iki 10mm sudaro makro struktūrą, o <0.25mm-mikro strktūrą. Geriausia ūkiniu požiūriu yra trupininė ir grūdiška struktūra, kurių agregatų dydis nuo 0.5 iki 0.7mm. tokios struktūros dirvoje būna geras vandens ir oro režimas. Neblogai, kaip dirvoje būna ir šiek tiek mažesnio skersmens agregato. Nors jie didina tankumą, tačiau padada sulaikyti drėgmę ir maisto medžiagas. Labai svarbu yra dirvos struktūros patvarumas. Ji patvari tokiame dirvož, kuriame gausu humuso. Be humuso struktūrai susidaryti yra svarbios augalų šaknys, gyvūnai, mikroorganizmai. Ypač gerai dirvos struktūrą atstato auginami daugiamečių ankštinių ir varpinių žolių mišiniai. Struktūra ardoma įdirbant per drėgną arba per sausą dirvą, važinėjant po ją.
20. Dirvožemio tankumas ir poringumas.
Tankumas- tai absoliučiai sauso dirvožemio masės ir tūrio santykis išreiškiamas g/cm3 . Pvz. Priemolio tankumas <1g/cm3 rodo, kad kad dirva pakankamai puri arba joje daug humuso. Kai tankuma syra nuo 1.1 iki 1.2g/cm3- dirva laikoma normaliai susigulėjusia. Kai tankumas 1.3-1.4g/cm3 dirva labai susigulėjusi arba suvažinėta. Priesmėlio ir smėlio dirvos tankumas nuo purenimo arba suvažinėjimo mažai kinta. Dauguma augalų prisitaikę augti kai dirvos tankumas yra nuo 0.9-1.3 g/cm3. Pvz. Jis turi būti 1.1g/cm3, javams – 1.3g/cm3. Yra skiriamas pusiausvyros tankumas- kai suslėgta dieva savaime grįžta į prieš tai buvusią būklę ir išlaiko pastovų tankumą. Derlingose dirvose pusiausvyros tankumas yra 1.3-1.4g/cm3.
Poringumas- tai tarpelių arba porų tūris išreikštas procentais nuo bendro dirvožemio tūrio. Tinkamas dirvož. poringumas pasiekiamas gerinant struktūrą, vandens bei oro režimą.
25. Piktžolių žala ir nauda.
Žala: 1)Stelbia kultūrinius augalus. Vyksta konkurencija tarp piktž. ir kultūrinių augalų dėl vegetacijos faktorių. 2)Platina kultūrinių augalų ligas ir kenkėjus. Daugelis ligų ir kenkėjų pirmiausia veisiasi ant piktž, o po to pereina ir ant kultūrinių augalų. 3)Blogina augalinius produktus, kuriais naudojasi žmogus (kai kurių piktž. sėklos yra nuodingos, o jų gali pakliūti į maistinius grūdus kaip priemaišos). 4)Apsunkina žemės dirbimo ir kitus agrotechnikos darbus. Kemšasi plūgai, užteršia kombainus. Nauda: 1)Piktž. yra bičių gamykla pirmoje augalų vegetacijos pusėje. 2)Tarp piktž. yra daug vaistinių augalų. 3)Piktž. – natūrali medžiaga humuso atsargoms palaikyti.
26. Piktžolių klasifikacijos.
1)Botaninė klasif. – tai piktž. skirstymas pagal botaninius požymius į klases, šeimas, gentis, rūšis. 2)Ekologinė klasif. – tai piktž. skirstymas pagal tai, kur jos dažniausiai auga. Skirtingos piktž. rūšys yra prisitaikiusios augti tam tikrame dirvož. ir pasėlyje. Jos reikalauja tam tikros dirvož. reakcijos, drėgmės, maisto medžiagų. Pagal tai sudarytos tokios grupės: 1) pasėlių piktž. arba segetalinės; 2) bergždynų piktž. arba ruderalinės; 3) natūralių naudmenų piktž. 3)Morfologinė klasif. – tai piktž. skirstymas pagal jų aukštį javų pasėliuose. Išskiriami keturi piktž. ardai: 1) aukštesnės už javus (dirvinė pienė, dirvinė usnis); 2) lygios su javais arba šiek tiek žemesnės už juos, tačiau jų ūgis viršija pusę javų augalo aukščio. (ruginė dirsė, rugiagėlė, baltoji balanda); 3) ūgis siekia ¼ – ½ kultūrinių augalų aukščio (dirvinė čiužutė, trikertė žvaginė) 4) žemesnės negu ¼ kultūrinio augalo aukščio. Jos dar vadinamos ražieninėmis, nes nupjovus javus, jos beveik nepažeistos lieka ražienoje (vienmetė klestenė, gulsčioji žemenė). 4)Biologinė klasif. yra paremta piktžolių dauginimosi ir maitinimosi būdais bei gyvenimo trukme. Tai agronominė piktž. klasifikacija, kuri patogi tuo, kad pagal ją geriausiai galima parinkti piktž. kontrolės priemones.
27. Agronominė (biologinė) piktžolių klasifikacija.
Biologinė klasifikacija yra paremta piktž. dauginimosi ir maitinimosi būdais bei gyvenimo trukme. Tai agronominė piktž. Klasif., kuri patogi tuo, kad pagal ją geriausiai galima parinkti piktž. kontrolės priemones:
I Trumpaamžės: 1)Neparazitinės: a)Vasarinės (Efemerinės,ankstyvosios,vėlyvosios); b)žiemojančios; c)žieminės; d)dvimetės. 2)Pusiau parazitinės; 3)Parazitinės
II Daugiametės 1)Plintančios sėklomis (liemenšaknės, kuokštašaknės); 2)Plintančios vegetatyviai (šliaužiančiosios, šakniastiebinės, šakniaatžalinės, stiebagumbinės, svogūninės)
28. Piktžolių biologinės savybės.
1)Didelis pakantumas nepalankioms sąlygoms (dygsta žemesnėje temp., pakenčia šviesos, drėgmės, maisto medžiagų trūkumą labiau nei kultūriniai augalai); 2)Pasižymi dideliu vislumu. Be to piktž. turi gerai išvystytą šaknų sistemą. Kai kurios vienoje vietoje gali augti daugelį metų.; 3)Pasižymi prisitaikymu greitam sėklų išplatinimui (turi skirtukus, kibukus); 4)Būdingas piktž. sėklų ir požeminių dalių ilgai trunkantis gyvybingumas. (kultūriniai augalai būna daigūs 3 – 4 metus, o piktž. daigumas išlieka dešimtmečiais); 5)Pasižymi ištęstu ir nevienodu dygimo laikotarpiu.
29. Piktžolių kontrolės priemonės.
1)Apsaugos. Skirtos tam, kad piktž. pradai nepatektų į dirvą ir į sėklas kultūrinių augalų.(sėklos valdymas, teisingas mėšlo paruošimas ir laikymas, nedirbtų plotų šienavimas, savalaikė javapjūtė, kombainų sureguliavimas, t.y. tinkamas derliaus nuėmimo suorganizavimas). 2)Stelbimo. Jos nieko nedaro tiesiogiai piktžolėms ir jų pradams, bet sudaromos sąlygos, kuriose piktžolės sunkiai auga. Tai sėjomainų laikymasis, drėgmės reguliavimas, dirvų kalkinimas, tinkamas tręšimas ir t.t. 3)Naikinimo. Čia tiesiogiai naikiname piktžoles ir jų pradus:
31. Vasarinės piktžolės
Šios piktžolės yra vienmetės. Jos sudygsta pavasarį, iki rudens subrandina sėklas, ir tuomet augalas žūva. Jei vasarinės piktžolės sudygsta rudenį, žiemą jos iššąla.
Vasarinės piktžolės skirstomos:
 Efemerinės piktžolės – tai trumpo vegetacijos periodo augalai, per vasarą užauga 2 – 3 kartos (daržinė žliūgė, vienmetė miglė);
 Ankstyvosios vasarinės piktžolės – sudygsta anksti pavasarį ir iki javų derliaus subrandina bei išbarsto sėklas ( dirvinis garstukas, svėrė, baltoji balanda, vijoklinis pelėvirkštis, trumpamakštis rūgtis, dirvinė aklė, paprastasis kežys);
 Vėlyvosios vasarinės piktžolės – pradeda dygti vėliau nei ankstyvosios, kai dirva įšyla, sėklas subrandina kartu su javais arba truputėlį vėliau (paprastoji rietmenė, rusvoji šerytė);
32. Žieminės ir žiemojančios piktžolės

Žieminės piktžolės auga ir vystosi kartu su žiemkenčiais. Jos būtinai turi sudygti iš rudens, pereiti visus augimo tarpsnius kaip ir žiemkenčiai. Jei sudygsta pavasarį, jos nesubrandina sėklų (ruginė dirsė, dirvinė smilguolė).

Žiemojančios piktžolės sudygsta antroje vasaros pusėje, peržiemoja ir kartu su žemės ūkio augalais subrandina sėklas. Jei sudygsta pavasaį iki rudens taip pat spėja subrandinti sėklas (bekvapis šunramunis, rugiagėlė, trikertė žvaginė, dirvinė čiužutė, kibusis lipikas, dirvinė neužmirštuolė, dirvinė našlaitė, smalkinis tvertikas).

Tiek žiemojančių, tiek žieminių piktžolių žiemoja žalia lapų skrotelė.
33. Daugiametės sėkla plintančios piktžolės

Šios piktžolės dauginasi sėkla, nors gali plisti ir vegetatyviai. Žiemoti lieka tik šaknys, iš kurių pavasarį vėl atauga augalai.

Daugiametės sėkla plintančios piktžolės skirstomos:
 Liemenšaknės piktžolės – turį tiesią į žemę smingančią pagrindinę šaknį ir į šalis nuo jos atsišakojusias mažas šakneles (paprastoji kiaulpienė, rauktalapė rugštynė, paprastoji juodagalvė)
 Kuokštašaknės piktžolės – turi trumpą pagrindinę šaknį ir daug šoninių šaknų, kurios sudaro kuokštą (plačialapis gyslotis, siauralapis gyslotis, aitrusis vedrynas).
34. Daugiametės vegetatyviškai besidauginančios piktžolės
Nors subrandina ir sėklas, daugiau žalos padaro plisdamos vegetatyviniu būdu. Daugiametės vegetatyviškai besidauginančios piktžolės skirstomos:
 Šliaužiančiosios piktžolės – turi šliaužiančių antžeminių stiebų, kurie ties bambliais gali įsišaknyti ir toje vietoje formuoti naujus augalus (šliaužiantysis vėdrynas, žąsinė sidabražolė, šliaužiančioji tramažolė);
 Šakniastiebinės piktžolės – dauginasi požeminiais stiebais, kurie vadinami šakniastiebiais. Ant jų išauga pumpurai, iš kurių leidžiamos naujos šaknys. Supjaustyti šakniastiebiai atželia, o išvilkti į dirvos paviršių puikiai prigyja (paprastasis varputis, dirvinis asiūklis, ankstyvasis šalpusnis);
 Šakniaatžalinės piktžolės – joms būdingos stiprios, ardais išsidėsčiusios šaknys.Nauji augalai auga iš pumpurų, esančių ant šaknų ( dirvinė usnis, dirvinė pienė, dirvinis vijoklis, smulkioji rūgštynė);
 Stiebagumbinės piktžolės – dauginasi požeminiais stiebagumbiais, kurie sudaryti iš atskirų narelių, kurių sujungimo vietose yra pumpurai. Stiebagumbiui subyrėjus į narelius, iš kiekvieno narelio formuojasi naujas augalas (dirvinė mėta, pelkinė notra);
 Svogūninės piktžolės – dauginasi požeminiais svogūneliais (laukinis česnakas).
35. Laukų ir dirvų kultūrinimas

Laukų kultūrinimas – tai krūmų šalinimas, akmenų rinkimas;

Dirvų kultūrinimas – tai agronominės veiklos sfera;
36.Dirvų kultūrinimo metodai

1) biologinis – tai organinės medžiagos susidarymo ir irimo procesų reguliavimas. Tai parenka tam tikrų augalų santykiu sėjomainoje juos kaitaliojant kasmet;

2) cheminis – tai priemonės rūgštingumui mažinti;

3) fizinis – tai priemonės, kurios keičia chemines ir fizines dirvos savybes. Svarbiausias vaidmuo – žemės derlingumas.
37. Dirvų skirstymas pagal sukultūrinimo laipsnį

1) natūralios – tai dirvos apaugusios mišku, gali būti pelkės;

2) įsavintos – tai dirvos, kurios apariamos, apsėjamos kultūriniais augalais;

3) kultūrinės – tai dirvos, kurios dar labiau sukultūrinamos;
38. Požymiai, pagal kuriuos nustatomas dirvos sukultūrinimo laipsnis

1) ariamojo sluoksnio storis ( natūralių dirvų 15–18 cm, įsavintų 20 cm, pagerintų ir kultūrinių dirvų 25–30 cm);

2) humuso kiekis ir sudėtis (įsavintų 1–24cm, pagerintų 40–60%, kultūrinių 60–80 %);

3) dirvos struktūra ir jos tankumas ( patvarių trupinėlių įsavintose 20 – 40%, pagerintose 40 – 60 %, kultūrinių 60 – 80 %);

4)arimų užteršimas piktžolėmis, ligomis ir kenkėjais ( sukultūrintose dirvose piktžolių turi būti labai mažai arba visai turi nebūti);
39. Dirvų kultūrinimo sistema Lietuvoje

1) laipsniškas tinkamo ariamo sluoksnio sudarymas ( daugiau kaip 20 cm);

2) kalkinimo atlikimas;

3) piktžolių nakinimas;

4) organinių ir kt. medžiagų gausinimas;

5) lygaus, be akmenų paviršiaus palaikymas
40. Žemdirbystės sistemos sąvoka
Žemdirbystės sistema – agrotechninių, melioracinių ir organizacinių priemonių visuma, priklausanti nuo gamtinių sąlygų ir darbo įrankių išsivystymo lygio.
41. Žemdirbystės sistemų raida ir ypatumai
1) Lydyminė žemdirbystė – augalai buvo auginami išdeginto miško vietoje, dirvo derlingumu žmogus nesirūpina;
2) Dirvoninė žemdirbystė – pradėjus plisti miško bitininkystei, nebuvo galima deginti miškų; dirvos derlingumą pradėta atstatynėti žolių augalija. Dirva dalijama į dvi dalis: vienoje augo kultūriniai augalai, kitoje buvo ganomi gyvuliai.
3) Pūdiminė žemdirbystė – atsirado geležies ir žalvario įrankiai, žemė atiteko feodalams, atsirado žmonių kilnojimosi varžymas. Žemė buvo dalijama į 3 dalis: pūdimas, žiemkenčiai ir vasarojus. Pūdimas tręšiamas mėšlu, dumblu, miško samanomis.
4) Žolėjinė – vystėsi V.Europoje po pūdyminės žemdirbystės, ten kur gerai auga žolė ir iškrenta daug kritulių.
5) Vaismininė – vystėsi kartu su žolėjine, susiformavo daugialaukis žemės naudojimas (kiekviename lauke auginamas kitas augalas,kurie kasmet buvo kaitaliojami). Žemės derlingumo atstatymo būdai debilų auginimas, miškų tręšimas.
6) Dirvosaugos žemdirbystės sistema – pradėjo stigti ariamos žemės plotams, reikėjo ieškoti būdų dirvos derlingumui didinti. Stengiamąsi mažiau vartyti dirvą.
7) Drėkinamų žemių sistema – vystėsi ten, kur neįmanoma užauginti kultūrinių augalų be dirvos drėkinimo.
8) Pramoninė žemdirbystė – tai šiandieninė sistema, kuri siejama su pramoninės gamybos metodais. Būdingas aukštas mechanizacijos lygis, naudojamos cheminės medžiagos prieš ligas, piktžoles, kenkėjus. Tręšimui naudojamas mėšlas, žalioji trąša, herbicidai.
Pramoninė žemdirbystė skirstoma:

1)organinė

2)biologinė (mėšlas)

3)mišraus tipo (biologinė ir organinė)

4)biodinaminė
43.Kas yra sėjomaina, pasėlių struktūra?

Sėjomaina – ariamos žemės suskirstymas panašaus dydžio pastoviais laukais, kuriuose žemės ūkio augalai kaitaliojami iš anksto nustatyta tvarka, atitinkančia ūkio gamtines ir ekonomines sąlygas.

Pasėlių struktūra – žemės ūkio augalų plotas, išreikštas bendro pasėlių ploto procentais. Tai sėjomainos ekonominis pagrindas. Ji turi užtikrinti, kad būtų pagaminta pakankamai maisto šeimai, pašaro gyvuliams ir dalį produkcijos būtų galima parduoti.

Pasėlių struktūrą lemia:
 Gamtinės sąlygos (klimatas, dirvožemis);
 Rinkos sąlygos (produktų paklausa ir kainos);
 Augimo sąlygos (ūkio materialiniai ir finansiniai ištekliai, žemės ūkio augalų auginimo išlaidos);
 Tolygus sezoninių darbų pasiskirstymas per visą vegetacijos periodą;
 Turi būti išlaikyta dirvos derlingumo didinimas ( turi būti santykis tarp dirvos derlingumą didinančių ir išnaudojančių augalų);
Pasėlių struktūra keičiasi, nes:
 Keičiasi produkcijos reikmės;
 Keičiasi žemdirbystės lygis (trąšos, chemikalai, galimybė prastesnėse dirvose auginti augalus, mėgstančius derlingas žemes);
 Naujų derlingesnių veislių atsiradimas;
 Atsiranda naujos technologijos, kyla mechanizacijos lygis;
44. Sėjomainos schema, narys, rotacija, grandis
Sėjomainos schema – tai žemės ūkio augalų ir pūdymo išvardijimo schema, pagal kurią jie kaitaliojami.
Sėjomainos rotacija – laikas, per kurį vienas sėjomainos schemos augalas pereina per visus laukus.
Sėjomainos narys – į sėjomainos schemą įeinantys augalai, kurie užima vieną lauką. Šių narių skaičius atitinka rotacijos laiką.
Sėjomainos grandis – augalų grupė, sudaryta iš dirvo derlingumą didinančio ir išnaudojančio augalo. Tai iš kiek narių sudaryta grandis priklauso nuo to, kokiam laikotarpiui dirvos derlingumą pagerina derlingumą didinantia augalas.
Sėjomainos grandys skirstomos:
 Ankštinė grandis (derlingumą didina ankštiniai augalai)
 Kaupiamoji grandis (tręšiama mėšlu);
 Žolinė grandis (daugiametės žolės);
 Sideracinė grandis (derlingumą didina žaliai trąšai aparti augalai);
 Pūdiminė grandis (mėšlu tręšiamas pūdymas);
 Mišrioji grandis (pvz. Po dobilų auginamos bulvės patręšiamos mėšlu, o po jų auginami miežiai);
 Aliejinė grandis (derlingumą didina aliejiniai augalai: rapsai, aliejiniai ridikai);
45. Sėjomainų klasifikacija

1)pagal laukų skaičių ( trilaukis, keturlaukis.)

2)pagal dirvos derlingumo atstatymo būdą (pūdyminė, ...

3)pagal sėjomainų paskirtį ir augalų sudėtį (tai labiausiai papltusi klasifikacija):
 lauko sėjomaina (daugiau nei 50 % užima javai);
 pašarinė sėjomaina (daugiau nei 50 % užima pašariniai augalai);
 speciali sėjomaina ( skirta specialios agrotechnikos augalams – daržo, medelynams ir kt.)
46. Kultūrų kaitaliojimo priežastys, fitosanitarine pertrauka

Augalai kaitaliojami, nes:
 Geriau sureguliuojamos maisto medžiagos
 Padeda išlaikyti fizines dirvos savybes
 Biologinės priežastys
 Alelopatinės priežastys
 Fitosanitarinė pertrauka – laikotarpis, per kurį augalai be nuostolių gali augti tame pačiame lauke. Žieminiai ir vasariniai kviečiai – 2 metus, žieminiai rugiai ir miežiai iki 2 metų, žirniai –.
56. Žemės dirbimo uždaviniai
Žemės dirbimo tikslas – sudaryti ir palaikyti tokią dirvos būklę, kad augalai turėtų pakankamai vandens ir maisto medžiagų, kad jų nestelbtų piktžolės.

Žemės dirbimas – mechaninis poveikis dirvai įvariomis mašinomis ir padargais

Žemės dirbimo uždaviniai:
 Sunaikinti prieš tai augusius augalus arba jų liekanas
 Supurenti paviršinį dirvos sluoksnį, kad būtų galima įterpti sėklas
 Naikinti piktžoles
 Į dirvą įterpti trąšas
 Užtikrinti palankias sąlygas mikroorganizmų veiklai
 Reguliuoti drėgmę
 Saugoti dirvą nuo vandens ir vėjo erozijos
57. Technologiniai procesai, atliekami dirbant žemę

1) Žemės riekės atvertimas

2) Paviršinio sluoksnio supurenimas

3) Dirvos maišymas

4) Paviršiaus lyginimas

5) Dirvos slėgimas

6) Dirvos mikroreljefo sudarymas
58. Dirvos technologinės savybės ir jų reikšmė žemės dirbimo kokybei

Savybės:
 Dirvos rišlumas – gebėjimas priešintis dirvos dalelių atskyrimui viena nuo kitos (molis);
 Plastiškumas – gebėjimas išlaikyti priduotą formą. Dirva yra plastiška, jei tarp rankų galima padaryti rutuliuką.
 Lipnumas – gebėjimas lipti prie metalinių paviršių;
Visos šios savybės priklauso nuo dirvos drėgmės. Rišlumas mažėja, didėjant drėgmei; plastiškumas ir lipnumas didejant drėgmei irgi iš pradžių didėja, bet paskui pradeda mažėti.

Dirbdami dirvą, siekime, kad ji subyrėtų į trupinėlius. Kuo sunkesnės granuliometrinės sudėties dirva, tuo mažesnis drėgmės intervalas, kuriame žemė geriausiai dirbasi ( molio, kai drėgmė yra 50 – 60 %, priemolio 40 – 70 %, smėlio dirvas galima dirbti ir šlapias ir sausas). Dirvos būklė, kai dirva geriausiai dirbasi, vadinama dirvos fizine branda.
59. Žemės dirbimo darbai. Arimo būdai

1)ARIMAS

Arimo būdai:
 varsninis;
 lysvinis;
 lygusis;
 figūrinis

Arimas pagal gylį :
 Skutimas (12-13 cm gylumo arimas);
 Seklus arimas ( 14-19 cm);
 Normalus arimas ( 20-25 cm) (daigiausia naudojamas);
 Gilus arimas ( 26-30 cm);
 Labai gilus arimas (31-50 cm);
 Plantažinis arimas ( virš 50 cm)

2)SKUTINIMAS – ražienų ar kitų augalų liekanų pakirtimas ir įterpimas;

3)KULTIVAVIMAS – turi tikslą supurenti dirvą, sunaikinti piktžoles bei įterpti mineralines ir organines trąšas.

4)AKĖJIMAS – darbas, kurio metu supurenamas, sumaišomas ir išlyginamas dirvos paviršius; akėčios įterpia sėklas.

5)VALKIAVIMAS – skiriamas dirvos išlyginimui. Valkis – metalinis balkis, traukiamas dirvos paviršiumi.

6)VOLAVIMAS – voluojant dirvos paviršinis sluoksnis suslegiamas, sutrupinami grumstai, sulažoma pluta, išlyginamas dirvos mikroreljefas.

7)FREZAVIMAS – tai volas, ant kurio įtaisyti peiliai, kurie mechaniniu būdu sukdamiesi pjausto, trupina žemę. (šiuo būdu atliekama daug funkcijų, tačiau tai brangi priemonė, nes reikalauja daug energijos sąnaudų).

Leave a Comment