Lietuvos melioracijos įrenginių būklė ir ateitis

Įvadas

Įtempta padėtis žemės ūkyje pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu augant kuro ir energijos bei technikos kainoms labai sumažino Lietuvos žemės ūkio konkurencingumą ir pelningumą, kartu mažėjo ir investicijų į melioracijos sistemų įrengimą, palaikymą bei priežiūrą pelningumas. Tai privertė iš naujo įvertinti melioracijos sistemų funkcionalumą bei ekonominį efektyvumą, nustatyti aiškius tokio vertinimo kriterijus ir ja vadovautis planuojant bei plėtojant melioracijos sektoriaus veiklą Lietuvoje. Dabartinės esamos padėties žemės ūkyje bei melioracijos sektoriuje analizė rodo, kad investicijų į melioraciją efektyvumas šalyje labiausiai priklauso nuo melioruotų žemių na ašumo, ūkininkavimo lygio bei žemės ūkio produktų realizavimo rinkos sąlygų. Investicijos į melioraciją vidutiniškai gali duoti 10 – 30 % papildomą pelną nuo viso gaunamo pelno dalies

I. Bendra apžvalga

Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, nes kritulių kiekis apie 1,48 karto viršija išgaravusio vandens kiekį, todėl palankios žemės ūkio sąlygos gali būti sukurtos tik sausinant žemes. Melioracija Lietuvoje yra labai svarbi, nes apie 90 % visos žemės ūkio produkcijos išauginama nusausintose žemėse. Žemių sausinimas pašalina drėgmės perteklių ir sureguliuoja dirvožemio vandens režimą, skatinantį dirvožemio mikroorganizmų ir augalų šaknų sistemos intensyvesnį vystimąsi, pa adidina augalams prieinamų maisto medžiagų kiekį dirvožemyje, tręšimo efektyvumą ir daugelio dirvožemių derlingumą.
Intensyviai nusausintose dirvožemiuose pavasarį galima sėti 2-3 savaitėm anksčiau negu nenusausintuose dirvožemiuose, taip pat pagerėja žemės ūkio mechanizmų darbo sąlygas. Vadinasi žemių sausinimas techninėmis arba kitokiomis priemonėmis gerina nepalankias ga

amtines naudojamų žemių sąlygas žmonių poreikiams tenkinti.
Lietuva tarp daugiausiai melioruotų žemių turinčių valstybių , pagal melioruotų žemių santykį su dirbamų žemių plotais, yra viena iš pirmaujančių. Tokius didelius žemės melioravimo tempus lėmė sovietiniais laikais valstybės vykdoma politika. Dėl didelių žemių melioravimo mastų ir ypač dėl didelių melioravimo tempų buvo priimta ir abejotinų techninių sprendimų. Be reikalo buvo didinami dirbamų laukų plotai manant, kad taip žymiai padidės mechanizmų našumas, sumažės produkcijos savikaina.
Dėl abejotinų techninių sprendimų neigiamai įtakoti kai kurie kraštovaizdžio komponentai: vertingi natūralių pievų ir pelkių biotopai pakeisti į kultūrinių pievų ir ganyklų biotopus, kurie skurdesni ekologiniu, ypač biologinės įvairovės, požiūriu; pažemintas kai kurių ežerų vandens lygis, dėl ko žymiai pasikeitė augmenijos ir gyvūnijos bendrijų rūšinė sudėtis; sunaikintos krūmų ir miškų juostos, kuriomis mi igruodavo gyvūnai; sumažėjus želdinių nusausintose plotuose, padidėjo vėjo ir vandens sukeliama dirvožemio erozija; nusausinus kai kurias pelkes, labai pakito dirvožeminio ir gruntinio vandens režimas, sustabdyti durpėdaros procesai.
Dalis neefektyviai nusausintų žemių yra neproduktyvios. Dažniausiai jos apleistos ir nenaudojamos. Įrengtų melioracijos įrenginių būklė blogėja, plotai apauga pelkine augalija, kiti transformuojasi į krūmynus arba mišką.

II. Melioracijos sistemos ir jų būklė
1991 m. Lietuvoje dar buvo nusausinta per 16 tūkst.ha, tačiau nuolat mažėjant lėšoms dabar naujų sistemų beveik neįrengiama, atliekamas tik būtiniausias senųjų remontas. Šalyje dabar yra per 3

mln. ha sausinamų žemių, iš jų 2,6 mln. ha – drenažu. Drėkinimo sistemos veikia 8 tūkst. ha plote. Melioruotose žemėse įrengta 63 tūkst. km įvairios paskirties griovių, per 1,6 mln. km drenažo linijų, 70,5 tūkst. hidrotechnikos statinių (pralaidų, tiltų ir kt.), 721,4 tūkst. drenažo įrenginių (žiočių, šulinių), 147 sausinimo ar drėkinimo siurblinės, 500 km apsauginių pylimų, per 16 tūkst. km kelių, 271 tvenkinys. Balansinė šio turto vertė – 7,5 mlrd. litų. Valstybė pastaraisiais metais vos po 40 mln. Lt kasmet skiria melioracijos sistemų priežiūrai, nors visas melioracinis turtas – jos nuosavybė.. Iškyla dau spęstinų problemų, viena iš jų ta, kad žemės ūkio pertvarkos sumaištyje valstybei nepavyko grąžinant žemę atiduoti savininkams ir melioracijos įrenginius. Susidariusi unikali situacija: žemė – privati, kas joje – valstybės, reikalauja sprendimo.
Lietuvoje melioracijos sistemos veikimo amžiaus vidurkis yra apie 26 m. Jis gali būti pailgintas tinkamai prižiūrint bei remontuojant įrenginius. Jau dabar dideli plotai reikalauja ne tik drenažo remonto, bet ir jo rekonstrukcijos. Jie vis didės, nes melioracijos sistemos kasmet sensta. Atlikta melioracijos sistemų inventorizacija parodė, kad per 39 tūkst. ha plote sistemos jau neveikia, o 275 tūkst. ha plote veikia neefektyviai. Kiekvienais metais ši sistema nustoja veikti 20– 25 tūkst. ha Preliminarūs skaičiavimai rodo, kad dabar nesirūpinant melioracijos sistemomis, ateityje gali tekti skirti dideles lėšas. Jei iš naujo reikėtų įrengti šiuo metu turimą sausinimo sistemą, tektų panaudoti maždaug 30
0 mlrd. Lt.
Phare programos Lietuvos melioracijos projekto vykdytojų nuomone 1 ha melioruoto ploto priežiūrai ir remontui šalyje kasmet reikia vidutiniškai 80 Lt. Vidutinė metinė griovių priežiūros ir remonto darbų kaina, taikant optimalų griovių priežiūros scenarijų, svyruoja nuo 50 Lt. lyguminiuose ir iki 55 Lt. kalvoto reljefo rajonuose. Drenažo tinklo priežiūrai taikant linijų praplovimą, dar reikėtų 47 Lt/ha, tačiau dabar ši priemonė šalyje netaikoma. Šiuo metu būtina prižiūrėti paviršinio vandens nuleistuvus, drenažo šulinius ir remontuoti nedidelius lokalinio drenažo tinklo gedimus. Beto, drenuotų plotų priežiūros išlaidos kinta – taikant naujas technologijas ir techniką mažėja, o apskritai didėja, nes ilgainiui sausinimo sistemos gedimų tikimybė didėja. Kasmet šalyje sausinimo sistemų 1 ha priežiūrai skiriama mažiau nei 76 – 87 Lt.
Sausinimo sistemų priežiūros darbus laiku ir gerai galima atlikti dviem būdais:
1. Didinant melioracijos darbų finansavimą iki reikiamo lygio (galimi bet kurie subsidijavimo šaltiniai ar mokesčiai ir prisidėjimo darbo jėga varianati, kiti alternatyvūs šaltiniai.
2. Mažinant prižiūrimų drenuotų plotų kiekį, kad intensyviai dirbamuose plotuose pajėgtume atlikti priežiūros darbus.
Tyrimais nustatyta, kad išlaidos reikalingos priežiūrai sumažėja, griovius ir reguliuotus upelius natūralizuojant t.y. leidžiant juose augti priimtinam medelių ir žolinės augalijos kiekiui.

III. Melioracijos sistemų ateitis bei finansavimo šaltiniai

Sunkiai sprendžiant melioracijos darbų finansavimo problemas, kyla klausimų, – kokia melioracijos ateitis ir ar iš viso jos reikės? Įvairių problemų kėlė, kelia ir kels už

žsitęsusi žemės reforma. Specialistai žino melioracijos sistemų valdymo principus, taikomus Vakarų Europos šalyse (o ir taikytus tarpukario Lietuvoje) esant privačiai žemės nuosavybei. Bet kaip juos pradėti taikyti, kai toje pačioje melioracijos sistemoje yra skirtingų kategorijų žemės naudotojų, o kai kur dirvonuojantys plotai vis dar laukia savininko?
Iš dabartinės situacijos matyti, kad melioracijos sistemų ateitis miglota. Tikėtina, kad Lietuvos žemės ūkiui ateityje nebereikės 3 mln. ha sausinamų žemių. Jau šiandien yra nemažai krūmais užaugusių bei dirvonuojančių nusausintų žemių. Nustatyta, kad vienam Lietuvos gyventojui, norint, kad žemės ūkis būtų Olandijos lygio, įvertinus ir saulės energijos, tenkančios ploto vienetui, skirtumą, užtenka 0,16 ha, o tai 5,9 karto mažiau ne dabar. Bendras reikalingas žemės ūkio naudmenų plotas – apie 600 tūkst.ha. imant šiandieninį žemės ūkio augalų derlingumą, reikia, kad žemės ūkio naudmenų plotas būtų apie 1500 tūkst.ha, o tai 1,7 karto mažiau, nei yra drenuotų plotų. Beto, norint gerai ir efektyviai sutvarkyt melioracines sistemas, kad jos visapusiškai pasiteisintų, pirmiausiai reikėtų nustatyt juridiškai įteisintus melioracijos darbų finansavimo šaltinius, pradedant valstybės subsidijomis ir baigiant juridinių asmenų mokesčiais, įgyvendinant principus “Kas gauna naudą, tas ir moka. Kas moka – gauna valdymo teisę. Kuo didesnė nauda, tuo didesni mokesčiai”. Mokėti turėtų visi vandens ūkio objektų naudotojai, gaunantys naudą:
1. Valstybė (dotacijos valstybinei politikai vandens ūkio srityje formuoti, valstybinėms vandens ūkio, ekologinėms, moklso ir kt. programoms vykdyti).
2. Savivaldybės (bendrieji mokesčiai už poilsio zonų kūrimą, tvenkinių ūkio naudojimo, vandens tiekimą bei nuotėkų valymo kontrolę).
3. Organizacijos, įmonės (mokesčiai už vandens tiekimą, nuotėkų valymą, vandens valymo kontrolę, melioracijos įrenginių naudojimą).
4. Fiziniai asmenys (mokesčiai už melioracijų paslaugas).
Kad melioracijos įrenginiai būtų gerai prižiūrimi, būtina žemdirbių kooperacija, nes viena melioracijos sitema dažniausiai sausina kelių ar keliolikos žemdirbių žemę. Vandens bendrijų tikslai turėtų būti ne tik melioracijos, bet ir vandens ūkio problemų (vandens tiekimas, nuotėkų valymas irk t.) sprendimas. Turi būti parengta abiem pusėm priimtina mokesčių diferenciavimo tvarka.
Lietuvos vandens ūkio instituto atlikti tyrimai parodė, kad į melioraciją įdėtų lėšų ekonominis įvertinimas priklauso nuo daugelio veiksnių. Tai vaizduoja investicijų į melioracijos sistemų eksploatavimo principinė schema (1pav.).

1 pav. Melioracinio turto valdymo ir restruktūrizavimo struktūrinė schema
Matome, kad daugelio veiksnių, darančių poveikį efektyvumui, melioratoriai paveikti negali, tad reikia prie jų prisitaikyti. Prie tokių veiksnių priklauso, pavyzdžiui, instaliuotų anksčiau melioracijos įrenginių kiekis ir vertė, infrastruktūra, žemės ūkio produktų rinkos pokyčiai ir panašiai.
Melioratoriai gali tik pakeisti instaliuoto drenažo netinkamą būklę ir griovių bei kito nuleidžiamojo tinklo hidraulinį pralaidumą. Šios priemonės ir nulemia jau turimo drenažo tinklo būklę ir sausinamąjį efektyvumą.
Melioracijos sistemos priežiūrai panaudojamų lėšų ekonominis efektyvumas labai priklauso nuo žemės ūkio, kuriame tos sistemos naudojamos, ekonominio pajėgumo. Įtakos turi:
1. Stabili ir subalansuota agrarinė politika. Šiandien ji Lietuvoje nestabili ir nesubalansuota, nėra jos perimamumo, todėl valstybės teikiama parama žemės ūkiui mažai efektyvi, ūkio subjektai negali numatyti savo veiklos strategijos, kartu ir žemės produktyvumo didinimo.
2. Subalansuota valstybės parama žemės ūkiui. Lėtai vykdoma žemės reforma. Žemės ūkyje susikūrė smulkūs ir neefektyvūs ūkiai, lėtai vyksta ūkių stambėjimas ir specializacija.
3. Žemės ūkio šakų plėtra regionuose. Žemės ūkis sunkiai prisiderina prie pasiūlos ir paklausos svyravimų, sukuriamas produkcijos perteklius, kuris mažai konkurencingas vidaus ir užsienio rinkose. Nenustatyti žemės ūkio šakiniai prioritetai.
Galima pastebėti, kad jei pajamos iš žemės ūkio gaunamos mažos, išlaidos melioracijos įrenginių priežiūrai neapsimoka ir nebeapsimokės. Todėl reikia spręsti klausimą dėl jų priežiūros reikalingumo kai kuriuose rajonuose bei ieškoti optimalių priežiūros būdų.

Išvados

1. Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, nes kritulių kiekis apie 1,48 karto viršija išgaravusio vandens kiekį, todėl palankios žemės ūkio sąlygos gali būti sukurtos tik sausinant žemes. Melioracija Lietuvoje yra labai svarbi, nes apie 90 % visos žemės ūkio produkcijos išauginama nusausintose žemėse.
2. Žemės ūkio pertvarkos sumaištyje valstybei nepavyko grąžinant žemę atiduoti savininkams ir melioracijos įrenginius. Susidarė unikali situacija: žemė – privati, kas joje – valstybės.
3. 1 ha melioruoto ploto priežiūrai ir remontui šalyje kasmet reikia vidutiniškai 80 lt. Vidutinė metinė griovių priežiūros ir remonto darbų kaina, taikant optimalų griovių priežiūros scenarijų, svyruoja nuo 50 Lt. lyguminiuose ir iki 55 Lt. kalvoto reljefo rajonuose. Drenažo tinklo gedimams šalinti kasmet reikia vidutiniškai 26 – 32 lt.
4. Melioracijos darbų mastai turi būti nulemti ekonominio tikslingumo. Žemės boniteto balo padidėjimas, o kartu ir papildomas augalų derlius, gaunamas dėl žemių melioravimo, nulemia jų tikslingumą, o tai turi būti susieta su stabilia su stabilia ir subalansuota agrarine politika, subalansuota valstybės parama žemės ūkiui bei žemės ūkio šakų plėtra regionuose. Didėjant augalų derlingumui mažės žemės ūkio naudmenų. Melioracijos sistemų priežiūra ir rekonstravimas turi atitikti palaikomosios (tausojamosios) žemdirbystės reikalavimus, t.y. padėti išsaugoti tiek žemę tiek gamtą.

Leave a Comment