Vis dar negaliu patikėti, kad šiandien pakvietei mane kartu gerti karšto vyno tam, kad pasakytum žodžius, skaudžiai įskėlusius širdelę, kuri ir taip randuota… Išsiskyrėme jau prieš porą mėnesių. Staiga tau prireikė išsiaiškinti kažką, užbaigti…
Pasakojai. Sutikai ją, nematytą daugiau nei dešimtmetį. Kažkada išsiskyrėt, nes ji pasirinko neištikimybę, kitą vyrą ir svajonių šalį. Kalbėjai, jog dabar abu pajutot vienas kitą visada mylėję ir tebemylintys, jog atsisveikinimo bučinys pakirto kojas taip, kad raudojai ant gatvės… Kad atgimę jausmai nepakeliamu skausmu trenkė nuo jos silueto, tolstančio lėktuvo lange…
Klausiau. Atrodė tuoj prarasiu sąmonę. Negalėjau patikėti, negalėjau suvokti, kodėl man visa tai pasakoji… Aš juk ne draugelis, aš buvusi mergina… Ir man velniškai skauda tai girdėti. Vyras, kurio jausmus nesėkmingai stengiausi prabudinti dvejus metus, staiga prabyla lyg meksikietiškų serialų herojus. Manyje skausmingai užvirė užgautos ambicijos. Lyg purvu apdrėbei tuos dvejus mano-mūsų metus… Jei teisiniesi dėl savo abejingumo man, kankinusio mus visą tą laiką, tai nepadės… Mylėjai ją to nesuvokdamas… Manęs tai neguodžia. Tik dar labiau pabrėžia mūsų nenusisekusios draugystės dramą… Kažkokia moteris iš užjūrio per vieną vakarą padaro stebuklą, kurio man nepavyko net užčiuopti per dvejus metus… Maniau tu nemoki mylėti. Pasirodo nemokėjai mylėti manęs… Staiga matau tave kitokį. Tokį, kokį visada troškau priglausti… Ir visa tai dabar, kai mes jau nebe kartu, kai tave pažadino kita…
Vienas geras dalykas – kad tai įvyko šįvakar, ne prieš pusmetį ar metus. Būtum mane sudaužęs… Dabar tiesiog skauda, nes sudaužei tik dvejus praeities metus. Aš jau nebemyliu. Prieš porą mėnesių padėjau tašką mūsų kaip poros istorijoje. Ir MANO TAŠKAS turėjo būti galutinis. Atėmei iš manęs ir tai…
Comments are closed.