Ar gali nutikti taip, kad šeimoje, kurioje vyras ir žmona seniai nebesišneka, vienišumas gražina jausmus..? Jei manęs to kas nors paklaustų gatvėje ar šiaip iš netyčių, sakyčiau, kad tikrai ne. Jei jausmų nebėra, tai nebėra. Ir nieko čia nepakeisi.
Vis dėlto beveik visai prieš akis turiu pavyzdį, kad taip nutikti gali. Viena vyresnio amžiaus pora jau kurį laiką nesišnekėdavo vienas su kitu. Nepalaikė jokio ryšio, nors ir gyveno kartu. Galbūt iš dalies todėl, kad vyras mėgdavo išgerti, o moteris buvo per daug neryžtinga, kad skirtųsi – vis tas niekam tikęs motyvas “dėl vaikų”.
Tačiau vaikai užaugo, išskrido iš tėvų namų mokytis, dirbti. Grįždavo vis rečiau ir rečiau.
Po kokių metų, moteris netikėtai sulaukia… kavos į lovą. Iš savo vyro, su kuriuo nebešneka daugiau nei trejus metus! Argi ne fenomenalu..? Ji buvo tvirtai nusprendusi, kad iš vyro jau nebėra jokios naudos, kad jis niekam tikęs, alkoholikas ir taip toliau. Visgi kentė gyvenimą su juo. Ir štai, po daug metų, tai ima ir atsiperka.
Moteris buvo įpratusi bendrauti su juo tik “dalykiškai” arba ironiškai. Prie gautos kavos ji burbteli: “Kas tau čia pasidarė? Gal sergi?” O jis, nors pats būdamas ironijos ekspertas, tiesiog nuleidžia akis ir tyliai sumurma: “Kad mes jau… trys metai kaip nesišnekam”.
Ir štai, po kavos jie pradeda šnekėtis! Nesakau, kad tai – naujos meilės ženklai. Tačiau, manau, ganėtinai fenomenalu, kai tiek laiko vienas kitą ignoravę žmonės pradeda bendrauti.
Galbūt taip nutiko todėl, kad išvykus vaikams jie liko tikrai tik dviese ir buvo priversti permąstyti, ko verta santuoka, kai neturi su kuo bendrauti..? Man tai ir liks mįsle.
Comments are closed.