Ar kelias į vyro širdį iš tiesų eina per skrandį?

Įprasta diena, kai žinau, kad vakare atvažiuos mano Jis. Spėkit, kam skiriu daugiausiai laiko laukdama? Neatspėjot! Ne staipymuisi prieš veidrodį. Aš visą dieną praleidžiu virtuvėj! Su Jo dovanota trintuve sutrinu špinatus sriubai. Jo dovanotais egzotiškais prieskoniais barstau kepsnį. Ir galiausiai vaflių keptuvėje (žinoma, tai irgi jo meilės ženklas, rastas per praėjusias Kalėdas po eglute) pusę dienos žaidžiu kepdama tobulai plonus ir traškius vaflius.

Aptarkim šitą fenomeną! Prieš kelis metus aš nebuvau gera virėja. Tiesą sakant, mokėjau tik sriubą iš pakelio išsivirti. O taada mano gyvenime atsirado daug daug meilės. Romantiški pasimatymai iš kavinių ir kino teatrų greitai persikėlė į mano arba jo namus. Kai pirmą kartą viešėjau pas draugą, valgėme jo keptas bulves. O pirmąkart susitikę mano bute vaišinomės, berods, sumuštiniais. Jis buvo taktiškas – niekada nesiskundė mano kulinariniais gabumais.

Tai kaipgi aš tapau gera virtuvėje? Tiesiog man, kaip moteriai, buvo truputį nesmagu, kad jis geriau už mane pagamina spagečius ir moka virti kinietišką sriubą. Stebėjau jį ir mokiausi. Prasidėjo sėkmingų ir nelabai bandymų virttuvėje laikotarpis. Dabar, kai jau praėjo keli metai mano praktikos prie puodų, galiu drąsiai pasigirti, kad aš esu gera virėja. Šią vasarą įgijau rabarbarų pyragų ekspertės kvalifikaciją, išbandžiusi keturis skirtingus receptus, kol galiausiai atradau tą tobuląjį.

Papasakojusi savo patirtį, galiu drąsiai patv

virtinti, kad kelias į vyro širdį gal prasideda ne nuo skrandžio, bet takeliai su skonio receptoriais tikrai susisieja. Išmokau gaminti, nes labai norėjau jį nudžiuginti. Anksčiau garsiai rėkavusi, kad prie puodų manęs niekas niekada nepastatys, dabar su malonumu sukuosi virtuvėje ir jaučiuosi visiškai savo vietoje. Ten, kur ir turiu būti. Esu moteris, laukianti grįžtančio vyro ir savo jausmus parodanti. lėkštėje. Skamba keistai, bet vyrams tai patinka. O jei maniškiam gera, malonu ir man.

Mielos moterys, merginos, pabandykit rasti kelią į vyro širdį per virtuvę. Gal nepatiks, o gal užsikabinsit, kaip nutiko man. Sėkmės ieškojimuose 😉

P.S. Minėta virtuvės technika man buvo dovanota mano pačios pageidavimu. Ne jis, o aš pati pastačiau save prie puodų.

16 thoughts on “Ar kelias į vyro širdį iš tiesų eina per skrandį?”

  1. Gaminti valgyti iš tiesų gali būti įdomu. Bet šiais pusfabrikačių laikais sunku tam rasti laiko. Todėl ir romantišką vakarą paprastai vakarieniaujam restorane.

    Reply
  2. Agne. Norėčiau, kad moteris skirtų didesnį dėmesį ne mano skrandžiui, o abiejų santykiams, t.y. buvimas kartu, bendravimas, poilsis, kelionės, kad ir pasivaikščiojimas ir pan. Virtuvėje reikėtų užtrukti kuo trumpiau ir pageidautina abiems, pasidalijant darbą. Tada tai tikrai būtų skanu.

    Reply
  3. Tomai, suprantu 😉 Bet virtuvėje gali būti ne darbas, o menas, kūryba 😉 Kiekvienam savo gyvenimo stilius. Aš prijaučiu gurmaniškam 😉

    Reply
  4. o taip….valgis…mmmm… iš mylimo žmogaus rankų… ir visiškai nesvarbu kas patiekta… visada jaučiu dėkingumą… Tik su širdim tai neturi nieko bendra… Nei per skrandį, nei per lovą, nei per gyvą, jaudinantį dviejų protų bendravimą… kažkas už viso to. Gal per kitą širdį? nežinau..

    Reply
  5. Būti gera virėja pavojinga. Mano geras bičiulis turi vieną pastovią merginą ir keletą kitų, kurios nuolat keičiasi. Su pastoviąja sieja tolimesnį gyvenimą, o pas kitas pietauja ir vakarieniauja. Leiskime joms ir toliau galvoti, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį, mėgsta postringauti jis po eilinio kulinarinio šedevro…

    Reply
  6. Rasa, tas jo tolimesnis gyvenimas su pastovia mergina nieko gero nežada. Pilna aplink tokių, kurie su viena “rimtai” draugauja, o pas kitas į lovas ir į virtuves laksto 😉 Pasilinkėkim sau tokių nesutikti 😉
    Beje, jei pas kitas jis eina tik pavalgyti, gal jam jų ir nereikėtų, jei jo pastovi mergina skaniai gamintų? 😉

    Reply
  7. As nemanau, kad Agne visa diena taip ir praleidzia virtuveje, kaip isivaizduoja Tomas. Is savo ir kitu pazistamu patirties galiu pasakyti, kad maistas, gamintas kazkokiam Maximos ceche ir pasildytas namie NIEKADA neprilygs svieziai pagamintam naminiam maistui, kai “atidirbtas” receptas gaunamas po daugybes eksperimentu 9gal kai kuriu ir nepavykusiu). Nepazistu ne vieno vyro, kuris nemegtu valgyti. O jei dar tai ir skanu bei maistinga, tai nauda dar ir visam organizmui.
    Aisku, vien skrandziu rupintis nera gerai, taciau tai tikrai uzima svarbia vieta apskritai zmogaus evoliucijoje. Manau, idealu butu virtuveje romantiskai pasisukineti bent karta per savaite kartu su vyru. Tokiu atveju tai butu maziausiai dvigubai naudingai praleistas laikas!
    Oi, kiek dar prirasyciau, bet nekankinsiu daugiau 🙂

    Reply
  8. nu maisto gaminimas yra gan svarbu,būti namų šeimininke gal kam ir smagu,bet ar ta namų kulinarė su savo šedevrais dar po kurio laiko netaps tokia žmona,apie kurias ir kuriami anegdotai….bandau įsivaizduoti-iki pietų prie puodų,po pietų prie puodų,nes vakarienė taip pat svarbi…jei spėjau su kaimyne laiptinėj persimesti keliais naujais pletkais-gerai,nespėjau -taip pat nedidelis praradimas…susitikusi draugus jau nebeturiu apie ką kalbėtis,nes visas mano laikas praleidžiamas prie puogų…toookio sotaus gyvenymo tikrai nelinkiu net priešui-o kur pasivaikščiojimai,renginiai,išvykos…mano viena kolegė su šeimair brolio šeima galėtų nuvažiuoti dviračiais šimtus kilometrų kad pamatytų kokią etnografinę sodybą,ar kokį renginį,aš pati mėgstu keliauti ne tik dviračiais….ir niekada kad ir iš didžiulės meilės vyrui ir jo srandžiui nesiruošiu stovėti dienų dienas prie puodų,nes…dirbanti moteris:-)

    Reply
  9. Vilma, esmė yra į kulinariją žiūrėti kaip į meną, o ne kaip į stovėjimą prie puodų. Ir kodėl šis hobis blogesnis už kitus?

    Reply
  10. Pingback: Į minusą
  11. Šaunuolė! Man dabar irgi tas periodas, kai nieko nemoku, o taip noriu mokėti 😀 Stengiuosi rasti laiko bent kartą per savaitę ką nors pagaminti pati, kepu keksiukus, pyragus kokius – aišku, viskas tokiam “pirmo blyno” lygmeny, bet turiu noro tobulėti. 🙂

    Reply

Leave a Comment