Myliu tave ir tavo vaikus (I)

Kas mylimo žmogaus vaikas yra tau: akmuo po kaklu ar Dovana?

Augant skyrybų skaičiui, atitinkamai didėja ir antrųjų, trečiųjų santuokų. Paprastai partnerių vaikai iš ankstesnių santuokų nėra naujiena, tačiau ar kiekvienas sugebame tai priimti teisingai?

Taip jau yra, kad daugelio faktas apie partnerio vaikus nenudžiugina. Ir kodėl? Atsiranda nežmoniška baimė, kaip tas vaikas tave priims, baimė atsakomybės už svetimą vaiką, baimė nežinomybės, kaip viskas klosis toliau.

Šios baimės palyginti nereikšmingos, nes pastaruoju metu vis dažniau sutinkamas išankstinis priešiškas nusiteikimas vaiko atžvilgiu. Į jį iš karrto kreivai žiūrima ne dėl to, kad jis išdykęs, užduoda daug klausimų, ar daug šneka, o dėl to, kad jis apskritai yra.

Neretai į partnerio vaiką naujas draugas, sutuoktinis žiūri kaip į akmenį po kaklu, kurio jau geriau nebūtų. Į savo gyvenimą įsileidžia naują mylimą žmogų, bet ne jo vaiką. Pastarieji paliekami lyg už borto.

Suagusiujų žaidimai vaikų jausmais

Neretam teko pajausti, ar iš šalies stebėti šeimos skyrybų procesą. Koks vaiko vaidmuo jose? Panagrinėkime dažniausiai pasitaikančius kelis atvejus.

Pirmasis: skyrybos vyksta abipusiu sutarimu, į vaiką žiūrima kaip į atskirą asmmenybę ir jam paaiškinama, jog niekas nesikeičia, mes abu tave labai mylim, toliau bendrausime ir būsime su tavimi, tačiau nuo šiol gyvensime atskirai.

Šioje pozicijoje tėvai parodo dėmesį vaikui, konstatuoja situaciją, tačiau vaikas emociškai lieka ramus, nes žino, kad bet kokiu atv

veju yra mylimas ir saugus, tėvai nedingsta iš jo gyvenimo.

Kitas atvejis, dažniau pasitaikantis skyrybose, kurios pradedamos vieno iš sutuoktinių iniciatyva – manipuliacija vaikais, jų jausmais, emocijomis, gyvenimu. Vaikams tokiu atveju sakoma: tėvas ar mama tavęs nebemyli, tu jam/jai nesvarbus, todėl tave palieka, pažiūrėk, koks jis negeras, kad tave palieka, nejaugi tu dar nori su tokiu bendrauti? Dėl užgautų asmeninių ambicijų uždraudžia buvusiam sutuoktiniui palaikyti bet kokius santykius su vaku.

Tokie neatsakingi suagusiųjų žaidimai neretai vaikui palieka labai gilius emocinius randus, kuriuos ne visuomet ir laikas gali užgydyti. Be to šie žaidimai suformuoja begalę nereikalingų kompleksų vaiko kaip asmenybės ugdymosi procese: atsiranda nepasitikėjimas savimi, nemeilė sau ir aplinkai, išugdomas kaltės, nesaugumo jausmas..

Skyrybos – dviejų suaugusių žmonių sprendimas, gyvenimo įvykis, pamoka, o vaikas – tik šio prooceso dalyvis, bet ne įrankis vieno ar kito tikslams pasiekti. Jis atskiras žmogus, asmenybė, todėl, jei jau ir vyksta skyrybų procesas, reikia jausti didžiulę atsakomybę, kad esama situacija kuo mažiau emociškai žalotų vaiką.

Meilė demonstruojama, o kaip yra iš tikrųjų?

Anksčiau ar vėliau tėtis ir mama susiranda naujas puses, pradeda kurti naują šeimą. Koks vaiko iš ankstesnės santuokos vaidmuo naujoje šeimoje, kaip jį priima nauja mama ar tėtis?

Dažniausiai pasitaiko keli variantai. Patėvis ar pamotė myli savo partnerį, nori jam įsiteikti, todėl priima jį

su visu “kraiteliu” iš praeities, nors tuo faktu ir nėra labai patenkintas. Žino, kad yra vaikas, gražiai su juo bendrauja, auklėja, augina, tačiau kokios emocijos vyrauja jo/jos viduje?

Neretai toks gražus bendravimas vyksta siekiant įsiteikti partneriui, jo aplinkai, siekiant įgyti visuomenės palankumą. O išoriškai toks “gražus” bendravimas” yra dėl vidinio egoizmo, savanaudiškumo, siekiant savų tikslų.

Ar toks patėvis, pamotė toliau bendrautų su vaiku, jei vis tik įvyktų skyrybos ar nutiktų kokia nelaimė? Ar tuomet išliktų ta meilė vaikui ir tolimesmis bendravimas su juo? Tik vienetai šitą vaiką pasiliktų auginti toliau. Dauguma pirmai progai pasitaikius ieškotų būdų, kaip vaiką perduoti biologiniams giminaičiams, artimiausiems, kad tik nereikėtų toliau būtų su juo.

Vaikas tokioje šeimoje auginamas kaip baldas, interjero detalė: nuvalomos kasdienybės dulkės, bet pasitaikius progai jis lengva ranka išmetamas. Visuomenei parodoma, kad juo pasirūpinta: jis aprengtas, pavalgęs, bet ar tikrai laimingas, mažai kam rūpi.

Laukite tęsinio!

Agnė Rutkauskaitė

2 thoughts on “Myliu tave ir tavo vaikus (I)”

  1. Šis straipsnis labai gerai apibūdina lietuvių vyrų ir darbdavių požiūrį.Pati esu trijų vaikų mama.Juos auginu viena ,esu našlė.Požiūris toks,lyg norėčiau kažkam užkrauti naštą.Gerbiami ponai,nesibaiminkite.Mano vaikai turėjo labai gerą tėvą ir niekas jiems jo neatstos.O dėl užkrovimo..Aš pati jais visai neblogai pasirūpinu.Ir bet ko pažindinti su savo vaikais tikrai nesiruošiu.Mano draugas turėtų tapti ir jų draugu.Kitaip neįsivaizduoju.O pasipūtėliams norėčiau pasakyti,kad tie kurie bijo kitų vaikų dažniausiai nesirūpina ir savais ir pasitikėjimo nekelia.

    Reply

Leave a Comment