Myliu tave ir tavo vaikus (II)

Sindromas “tavo vaikas”

Kitas taip pat neretai pasitaikantis modelis antrose, trečiose santuokose – “tavo vaiko” sindromas. Partnerio vaikas dažniausiai net neturi vardo. Jis vadinamas tiesiog “tavo vaiku” (“pažiūrėk, ką tavo vaikas padarė, tavo vaikas toks ir anoks ir t.t.).

Dažniausiai tokie patėviai partnerio vaiką priima ne kaip Dievo dovaną, o kaip bausmę, naštą, kaip bereikalingą priedą, ir kiek beišgali stengiasi vaiką ignoruoti, jo net nepastebėti ar net sąmoningai gadinti jam gyvenimą.

Pradžioje pats vaikas dar stengiasi įsiteikti patėviui ar pamotei, piešia piešinukus, gamina dovanėles, taččiau dažniausiai vistiek yra ignoruojamas: jo pastangos nevertinamos. Toks patėvio/pamotės elgesys iš karto kelia vaikui vidinius klausimus: ką aš ne taip darau, aš esu blogas, todėl manęs nemyli, mano piešinys turbūt buvo negražus, kurie vėl formuoja labai stiprius emocinius randus vaiko gyvenime. Toks visiškai neprotingas elgesys, sakyčiau nežmoniškas elgesys, iš patėvių pusės traumuoja jauną, augančią asmenybę.

Taip auginamas vaikas, tampa paaugliu, vėliau suaugusiu žmogumi, kuris pasiruošęs bėgti į kitą gatvės pusę, kad tik nereikėtų sveikintis su žmogumi, kuris jį augino. Atsiranda priešiškumas ir kitų daug neigiamų jausmų to žmogau atžvilgiu bei tikrojo tėvo ar mamos atžvilgiu, dėl kurių jis turėjo augti su tuo žmogumi.

Kur tokiais atvejais dingsta mūsų žmoniškumas? Taip, visi mes esame žmonės, tačiau ar esame žmoniški? Tokiose situacijose, net gyvūnai, kur

rie vadovaujasi ne protu, o instinktais, natūraliai priima kitos rūšies palikuonį (katė nuo mažens augina šuniuką ar atvirkščiai), o čia asmuo, vadinantis save žmogumi, nesugeba priimti kito vaiko į šeimą ir daro iš to amžiaus problemą. Tokie patėviai, pamotės priima kitų vaikus, puikiai (bent jau demonstratyviai) sutaria su draugų, kaimynų vaikais, tačiau mylimo žmogaus vaiko jie priimti negali ir laiko jį reikalingu kaip šuniui penktą koja.

Ne vienam tekę susidurti su kitu panašiu sindromu – “tavo tėvas”, “tavo mama”. Vaikui aiškinama: “pažiūrėk, ta tavo mama tokia” arba “tu esi toks kaip tavo tėvas” ir t.t. Tai girdėdamas, vaikas jau ir pats nebesupranta, ką jis padarė, kad jam taip sakoma, kodėl jis turi atsakyti už savo tėvo ar motinos žodžius, veiksmus, gyvenimą. Juk ne jiss juos pasirinko.

Dovana, kurią reikia branginti

Jei jau gyvenimas susiklostė taip, kad šeimoje atsirado sveimas vaikas, vadinasi, ne be reikalo. Atsitiktinumų ir sutapimų gyvenime nebūna. Kiekvienas gyvenime sutinkamas žmogus ne veltui, šis vaikas taip pat.

monės iš savų vaikų neretai padaro naštą, ką jau kalbėti apie svetimus. Auginti svetimą vaiką yra dar didesnė atsakomybė nei auginant savą: atsakai už mažą žmogutį, darai įtaką jo asmenybės formavimuisi, padedi užgyti jo emociniams randams po tėvų skyrybų, arba kaip tik pridarai naujų. Mylimo žmogaus vaikas nėr

ra prekė, kuriioje laikui bėgant įžvelgus defektų, gali gražinti ar pakeisti nauja, nes ji neatitiko tavo susikurtų standartų.

Viduje suvokus, kad mylimo žmogaus vaikas yra gyvenimo dovana, mokomoji priemonė tavo paties gyvenime ši situacija tampa natūrali ir iš jos nedaroma tragedija.

Galimybė auginti svetimą vaiką pasidaro didžiule gyvenimo pamoka, kai gali išmokti atsakomybės, pareigingumo, nuolankumo, kantrybės. Augindamas svetimą vaiką gauni tokias galimybes, kurių neturi kiti: pradedi daugiau suprasti, pastebėti, atrasti, susitvarkai su savo egoizmu, savanaudiškumu ir kitomis neigiamomis emocijomis, jausmais, atsakingai apgalvoji savo žodžius ir veiksmus. Ne kiekvienas gauna tokias galimybes ir pamokas: gyvenime, todėl jei tokią dovaną gavai, turi dėkoti ir džiaugtis, kad gavai šansą tapti žmonišku žmogumi, tobulėti ir mokytis.

Kur tokiais atvejais dingsta mūsų žmoniškumas? Taip, visi mes esame žmonės, tačiau ar esame žmoniški? Tokiose situacijose, net gyvūnai, kurie vadovaujasi ne protu, o instinktais, natūraliai priima kitos rūšies palikuonį (katė nuo mažens augina šuniuką ar atvirkščiai), o čia asmuo, vadinantis save žmogumi, nesugeba priimti kito vaiko į šeimą ir daro iš to amžiaus problemą.

Tokie patėviai, pamotės priima kitų vaikus, puikiai (bent jau demonstratyviai) sutaria su draugų, kaimynų vaikais, tačiau mylimo žmogaus vaiko jie priimti negali ir laiko jį reikalingu kaip šuniui penktą koja.

Ne vienam tekę susidurti su kitu panašiu sindromu – “tavo tėv

vas”, “tavo mama”. Vaikui aiškinama: “pažiūrėk, ta tavo mama tokia” arba “tu esi toks kaip tavo tėvas” ir t.t. Tai girdėdamas, vaikas jau ir pats nebesupranta, ką jis padarė, kad jam taip sakoma, kodėl jis turi atsakyti už savo tėvo ar motinos žodžius, veiksmus, gyvenimą. Juk ne jis juos pasirinko.

Agnė Rutkauskaitė

1 thought on “Myliu tave ir tavo vaikus (II)”

  1. mano gyvenime buvo lygiai tokia situacija. Patevis nemylejo mano vaiko, ir pabrezdavo tavo vaikas.Pradzioje bandziau aiskinti, kad taip negalima, reikia priimti ji kaip savo, bet deja viso to rezultatas skyrybos. Tik taip buvo galima isspresti problema, kad vaiko netraumuotu.

    Reply

Leave a Comment