Ašaros

 

 Pakvipo man pavasariu. Kažką krūtinėje skausmingai suspaudė švelnus virpulys, kai vakar atidarėm dviračių sezoną. Ir taip norisi šiandien kalbėti ir rašyti apie nieką. Nes nuo šilumos virpa kojos per kelius. Nuo tavo drungno kvėpavimo dvi naktis iš eilės. Dovanoji man neįtikėtiną susierzinimą ir nežemišką palaimą viename. Nurieda ašara: sūri per skruostą, rausva per dar vieną Frontera taurę.

Išgyvenu palaimą gyvendama pasikartojimų košmare. Draikosi mano jausmai ant skalbinių virvės, o gal net nusviesti ant žemės. Keičiasi vėjo kryptis, bet kas dvi savaitės būttinai vėl pasisuka iš šiaurės. Netikit? Patikėkit. Ko vertos šitos ašaros? Ko verti išsiskyrimai ir susitaikymai? Aštru. Kelias savaites atskirai, kad po to metus vėl būtume kartu. Labiau myliu nei nekenčiu šio pavasario nuojautos. O gal atvirkščiai. Kasmet ateina su pasikeitimų viltimi. Bet juk jau šimtmečius vienodai sprogsta pumpurai ir grįžta kregždės. Ir tu taip išeini ir vėl grįžti.

Šviesėjančiomis naktimis stumdom mano sapnus ant šachmatų lentos, laukdami, kol tamsa sutrumpės iki nepadoraus ilgio. Nesikalbam – viskas pasakyta praėjusį pavasarį. Tik minntyse kažkur giliai pagalvoju, kad šiemet myliu truputį labiau. Man tavo melas saldžiai savas. Paliekantis mikroskopinius pėdsakus ant mano ašarų kristalėlių.

Aš visada stebėjausi pati savimi. Kodėl man nereikia pažadų? Kodėl užtenka mažiau nei protingoms moterims? Mokiausi reikalauti iš tavęs garantijų, bet

t man nepavyko. Tu kaip pavasaris. Jis man nežadėjo ateiti ir tikrai neperspėjo, kada baigsis. Bet kasmet jis čia. Barbenantis į stiklą iš rudens nuvogtais lietaus lašais, iš žiemos nugręžtais tirpstančiais varvekliais.

Jei kas nors suskaičiuotų ašaras, kurias barsčiau vienatvės vidurnakčiais. Joks vyras tiek nevertas, net Holivude. O kažkas mane dar kaltino godumu! Esu dosnumo angelas. Jei rytoj švies saulė, plausiu nuo savo langų darganotą purvą. Pilsiu į sūrų vandenį, slepiamą po lovą, truputį sintetinio valiklio. Ne per daug – atskiesiu tik šiek tiek.

Ir mąstysiu dar mėnesių mėnesius apie tai, kas iš tiesų priverkė jūrą.

 

 

 

 

2 thoughts on “Ašaros”

  1. tekste issakytos mintys mane sokiravo – nezinau ar verta ka bepridurti, nes autore tobulai nupiesia akimirkas, kurias patiria kiekviena bent truputi meniska siela: laukimas visada nuostabus, tik pavasaris sugrizta visada, o …

    Reply

Leave a Comment