Juodo šokolado varvekliai

425 7

Gilus ruduo. Mane aplankė vienišas, kaip ir tikėjausi. Ilgas vakaras su knyga ir migdolų kvapo žvake. Tyla. Tik už lango pirmasis sniegas ir varvekliai. Tokie patys, kokie augdavo nuo tavo namo stogo. Aš juos stebėdavau tavo glėbyje.

Grįžta dulkinais pasąmonės labirintais jausmai, kutenantys pirštų galiukus. Atsimenu tuos mūsų žiemos vakarus, kuriuos ragaudavau smalsiai lyg pirmą juodo šokolado gabalėlį. Jie buvo saldūs. Mes kūrėm ateitį, mylėjom akimirką. Mes gerbėm vienas kito žodį, rūpinomės, davėm ir ėmėm. Žiūrėjau į tave susižavėjimu užlietomis akimis, toleruodama tavo trūkumus. Muddviejų akys degė ryškiau nei židinys. Nejaučiau šalčio, nemačiau dulkių, dengiančių lentynas, tik maldavau visų savo dievų, kad ši saldi akimirka tęstųsi amžinai.

Šokoladas keistas dalykas. Juodas šokoladas. Ragauji vieną, antrą skiltelę su pasimėgavimu. Tada jo skonis nustoja stebinęs. Valgai abejingai. Galiausiai jauti, jog per daug. Darosi kartu. Apkarsta. Visai kaip mūsų vakarai antrąją mūsų žiemą. Akys blėso. Ateitis pykino. Nerasdami kompromisų šaukėm, verkėm ir taikėmės. Toleruoti kiaurus tavo trobelės langus ir apdulkėjusias lentynas nebepajėgiau. Karčiai tvarkydavau tavo trobelę iš įsiūčio sukandusi dantis. Ness tu nedarei, kad man būtų gera tuose namuose! Nes vakarais tyliai verkdavau, nesulaukdama tavo šilumos greta savo kūno! Nes vis rečiau užmigdavau apkabinta – staiga atsirasdavo darbų svarbesnių už pataluose laukiančią moterį. Varvekliai kasdien tįso link savo ribos, o kartumas pasiekė fiz

zinio skausmo ribą. Pyktis iš. . .

. Tiesiog žvelgėm į priešingas puses. Tiesiog nebuvo lemta.

Join the Conversation

7 comments

  1.    Reply

    Gal statistika susidomėjau 🙂 Gal romantiškasis periodas išsikvėpė… Siūlau paskaityti senesnius dienoraščio įrašus visiems, kam pritrūko jausmo ir romantikos 😉 Ir pažadu pasistengti dienoraščiuose įterpti daugiau jausmų 😉

  2.    Reply

    Agne, Agne, kas siandien atsitiko tavo romantiskiems paskojimams – kodel jie pavirto internetine statistika? 🙂
    taip gera sugrizt i sita puslapi pries metus ir daug kartu skaityt tai kas taip graziai parasyta…ir beje vis dar gal kai kam aktualu…net ir skaudziausios problemos taip pateikiamos maziau skauda..

  3.    Reply

    Gražiai parašyta. Mes, žmonės, tokie jau esame – ilgainiui juodas šokoladas apkarsta. Bet ir nuo pieniško pasidaro šleikštu…

  4.    Reply

    Skaičiau ir drėko akių kampučiai. Tik esu biure ir čia verkiančios manęs nesuprastų… Suprantu, kaip lengva įsimylėti šokolado skonį ir kaip po to sunku savę įtikinti, kad sveikiau bus, jei jo nevalgysiu… Linkiu jums, Agne, sėkmės save įtikinant. Man ir pačiai jos dar oi daug prireiks…

  5.    Reply

    patiko…labai…
    ne per saldu..ne per kartu:)

  6.    Reply

    Gal ir teisingai sakoma, kad tik skaudūs dalykai padeda gimti gražiausiems literatūros kūriniams. Gal ir per skambu šį rašinį vadinti literatūra, bet tai – gražu. O kaip pavadinsim, tai jau kiekvieno iš mūsų paslaptis.

  7.    Reply

    Niekada dar neskaičiau taip skaniai liūdno pasakojimo. Ir nejučia prisiminiau savo buvusią ilgą meilę. Keista, ji baigėsi labai jau panašią, kaip rašomą šiame lape. Tik nemokėjau taip dailiai to priimti. Todėl kartais dar suskausta. Bet ačiū už šį pasakojimą! mokysiuos viską priimti paprasčiau… 🙂

×
×