Gilus ruduo. Mane aplankė vienišas, kaip ir tikėjausi. Ilgas vakaras su knyga ir migdolų kvapo žvake. Tyla. Tik už lango pirmasis sniegas ir varvekliai. Tokie patys, kokie augdavo nuo tavo namo stogo. Aš juos stebėdavau tavo glėbyje.
Grįžta dulkinais pasąmonės labirintais jausmai, kutenantys pirštų galiukus. Atsimenu tuos mūsų žiemos vakarus, kuriuos ragaudavau smalsiai lyg pirmą juodo šokolado gabalėlį. Jie buvo saldūs. Mes kūrėm ateitį, mylėjom akimirką. Mes gerbėm vienas kito žodį, rūpinomės, davėm ir ėmėm. Žiūrėjau į tave susižavėjimu užlietomis akimis, toleruodama tavo trūkumus. Mudviejų akys degė ryškiau nei židinys. Nejaučiau šalčio, nemačiau dulkių, dengiančių lentynas, tik maldavau visų savo dievų, kad ši saldi akimirka tęstųsi amžinai.
Šokoladas keistas dalykas. Juodas šokoladas. Ragauji vieną, antrą skiltelę su pasimėgavimu. Tada jo skonis nustoja stebinęs. Valgai abejingai. Galiausiai jauti, jog per daug. Darosi kartu… Apkarsta. Visai kaip mūsų vakarai antrąją mūsų žiemą. Akys blėso. Ateitis pykino. Nerasdami kompromisų šaukėm, verkėm ir taikėmės. Toleruoti kiaurus tavo trobelės langus ir apdulkėjusias lentynas nebepajėgiau. Karčiai tvarkydavau tavo trobelę iš įsiūčio sukandusi dantis. Nes tu nedarei, kad man būtų gera tuose namuose! Nes vakarais tyliai verkdavau, nesulaukdama tavo šilumos greta savo kūno! Nes vis rečiau užmigdavau apkabinta – staiga atsirasdavo darbų svarbesnių už pataluose laukiančią moterį. Varvekliai kasdien tįso link savo ribos, o kartumas pasiekė fizinio skausmo ribą. Pyktis išsiliedavo kaltinimais abejingumu. Siutau ne tiek ant tavo atšalusių akių, kiek ant savo bejėgiškumo, stengiantis šokoladinius vakarus vėl padaryti saldžius. Klausiamas, kas su mumis atsitiko, atsakydavai „nežinau“.
Pirmą pavasario vakarą krito paskutinis kartus varveklis nuo tavo trobelės stogo. Išėjau, praradusi viltį priversti juodą šokoladą tapti saldžiai pienišku. Išėjau, nes nebelikus aistros ir smalsumo, užgesome. Nes nemylėjai savo šaltumu, o aš nemylėjau savo pastangomis pakeisti tavo savastį man palankesne. Išėjau su savo skausmingom klaidom. Su savo ašarotom akim. Nesulaikei. Nebereikia. Dabar vakarais nelaukiu stebuklų. Ateis nelauktai, netikėtai baltu ar pienišku saldumu. Skausmas atlėgo. Žiūrėdama pirmyn matau galimybes. Atsisukdama atgal nebekaltinu tavęs, nebegraužiu ir savęs. Tu nebuvai per daug abejingas, o aš nebuvau per daug reikli. Tiesiog draugystė apkarto, nes mėgom skirtingų rūšių šokoladą. Tiesiog žvelgėm į priešingas puses. Tiesiog nebuvo lemta.
Comments are closed.