Prieš keletą metų dalyvau terapiniame seminare Maskvoje. Tai buvo vienas iš daugybės seminarų, kuriuose aš buvau dalyvės vaidmenyje. Ne paslaptis, jog dirbant psichologinį darbą, visų pirma, būtina “terapintis” pačiai… Panašiai, kaip grožio industrijos atstovui svarbu išlaikyti išorinį vaizdą, taip psichologijos praktikui reikalinga vidinė švara (emocinė harmonija ir savęs suvokimas).
Bet mintis ne apie tai… tai gi, šiame seminare dalyvavo moterys – skirtingo amžiaus, išsilavinimo, išvaizdos, pažiūrų… Viena moteris ypatingai traukė mano dėmesį. Ne savo grožiu… atvirkčiai – tikrai keistokos išvaizdos, bet mokslininkės intelektu. Taip, ji buvo panaši į proto moterį, kuriai veidrodis gyvenime nieko nereiškia… Gal kokių 25 – 30 metų, apvalaina, žemo ūgio, ilgokus plaukus sukanti į „močiutės“ kuoduką, nešiojanti akinius dideliais rėmeliais ir daug daug kalbanti…mokslo terminais ir citatomis… Žodžiu tikrai vertas dėmesio komplektas – terapiniame kontekste.
Primenu, aš buvau dalyvė. Ir žiūrėjau į ją dalyvės akimis. Iš pradžių man buvo įdomu, klausytis jos postringavimų, nuomonių ir išvedžiojimų… laikui bėgant susikėliau kojas ant kėdės (taip pastebėdama, kad man noris kažkur išskristi, dingti), ir raminausi žiūrėdama pro langą, o galiausiai, man pasidarė gaila savo laiko, tolimos kelionės ir gaunamo rezultato (juo net nekvepėjo, nes visą eterį buvo užėmusi mano aprašytoji herojė) ir aš neištvėrusi išdrožiau:
„ką tu visu tuo nori pasakyti? Aš jau nieko nesuprantu tavo istorijoje, nesuprantu nei ką tu kalbi, nei ko tu nori, nei kuo mes tau galim padėti!” (pagalba terapinėj grupėj – pagrindinis faktorius – pamenate vaizdelius iš filmų, kai grupelė žmonių sėdi ratu ir padedami terapeuto pasakoja savo istorijas).
Ji nutilo ir pasisuko į mane. Tada supratau, jog tik dabar mane pamatė. Kai susitikome akimis, pamačiau liūdesį, kuris skverbėsi pro storo stiklo akinius… Man pyktis akimirksniu išgaravo, nes mačiau kenčiantį žmogų, nelaimingą moterį, apsiginklavusią intelekto šarvais… Ji pravirko… ir, rodos, aš pradėjau matyti asmenybę, vis švelnėjantį veidą, jo ryškėjančius bruožus… Mano akyse vyko metamorfozė… Ji pasakė:
„aš tik noriu išmokti groti keturiomis rankomis“…
Ir dar labiau užsikūkčiojo… Tame verksme liejosi istorija apie taip laukiamą meilę, baimę ir svajonę… Svajonę apie partnerį su kuriuo galėtų kurti paprastus ir didelius dalykus… pavyzdžiui – kepti blynus ar groti pianinu… Groti gyvenimą, naudojantis keturiomis rankomis…
Ta moteris ne išimtis… Visi mes to norime (jei nesame nušvitę mokytojai:). Norime surasti Jį arJą, tikėdamiesi, kad gyvenimas bus spalvingesnis, prasmingesnis ir visoks kitoks… Kad sutikus „savo“ žmogų, kasdienybė užsipildys meile… ir viskas pasikeis…
Galbūt… pasikeis. Žinoma, pasikeis! Tik nuo mūsų pačių priklauso – kiek ilgam…
Kiek laiko jautėtės laimingi su vienu, tuo pačiu, vieninteliu partneriu? Metus, tris, septynis? Jūsų patirtis gali būti įspūdinga… jeigu esate vienas/a iš Tų, kurie atrado Save. Iš pradžių ieškome, o po to ir atrandame… Bet tai užtrunka… Ne vienų santykių prireikia suvokti paprastas tiesas… Niekas kitas negali mūsų padaryti laimingais. Deja…
Mano patirtis sako, kad apie grojimą keturiomis rankomis galime nesvajoti, jei neišmokome groti dviem, gražiom ar paprastom, bet SAVO rankomis… Taip, kartais norisi virtuoziškų dalykų, bet ar jie įmanomi be pagrindų, didelio darbo vienumoje, tam tikrų kombinacijų kartojimų, kol atsiranda klavišų pajautimas “neregom”, intuityvus pirštų vedžiojimas, grojimas iš klausos, improvizacija… ir galiausiai, galimybė – groti poroje…
Mūsų gyvenimo muzika – mūsų pasirinkimas… Groti, negroti, su kuo groti… O galbūt gyventi tyloje… Viskas tinkama ir viskam savas laikas…
Tačiau, jei jaučiate, jog grojate, kaip užstrigusi plokštelė (jog situacijos vis kartojasi), ir ta pati muzika jau įgriso iki sielos gelmių…jei jaučiate, jog pasiruošę pakeisti savo gyvenimo (ar santykių) plokštelę, jei dar norite kurti, tobulintis ir išmokti virtuoziškų dalykų santykiuose… tuomet mums pakeliui…
Į Karklę, vasaros stovyklą „Atradimai“!
Tikrai atrasime, jei būsite pasiruošę ieškoti…
Atsivežkite ir savo senas plokšteles – pasidarysime gerą diskoteką… 🙂
P.