Prieš keletą metų dalyvau terapiniame seminare Maskvoje. Tai buvo vienas iš daugybės seminarų, kuriuose aš buvau dalyvės vaidmenyje. Ne paslaptis, jog dirbant psichologinį darbą, visų pirma, būtina “terapintis” pačiai… Panašiai, kaip grožio industrijos atstovui svarbu išlaikyti išorinį vaizdą, taip psichologijos praktikui reikalinga vidinė švara (emocinė harmonija ir savęs suvokimas).
Bet mintis ne apie tai… tai gi, šiame seminare dalyvavo moterys – skirtingo amžiaus, išsilavinimo, išvaizdos, pažiūrų… Viena moteris ypatingai traukė mano dėmesį. Ne savo grožiu… atvirkčiai – tikrai keistokos išvaizdos, bet mokslininkės intelektu. Taip, ji buvo panaši į proto moterį, kuriai veidrodis gyvenime nieko nereiškia… Gal kokių 25 – 30 metų, apvalaina, žemo ūgio, ilgokus plaukus sukanti į „močiutės“ kuoduką, nešiojanti akinius dideliais rėmeliais ir daug daug kalbanti…mokslo terminais ir citatomis… Žodžiu tikrai vertas dėmesio komplektas – terapiniame kontekste.
Primenu, aš buvau dalyvė. Ir žiūrėjau į ją dalyvės akimis. Iš pradžių man buvo įdomu, klausytis jos postringavimų, nuomonių ir išvedžiojimų… laikui bėgant susikėliau kojas ant kėdės (taip pastebėdama, kad man noris kažkur išskristi, dingti), ir raminausi žiūrėdama pro langą, o galiausiai, man pasidarė gaila savo laiko, tolimos kelionės ir gaunamo rezultato (juo net nekvepėjo, nes visą eterį buvo užėmusi mano aprašytoji herojė) ir aš neištvėrusi išdrožiau:
„ką tu visu tuo nori pasakyti? Aš jau nieko nesuprantu tavo istorijoje, nesuprantu nei ką tu kalbi, nei ko tu nori, nei kuo mes tau galim padėti!” (pagalba terapinėj grupėj – pagrindinis faktorius – pamenate vaizdelius iš filmų, kai grupelė žmonių sėdi ratu ir padedami terapeuto pasakoja savo istorijas).
Ji nutilo ir pasisuko į mane. Tada supratau, jog tik dabar mane pamatė. Kai susitikome akimis, pamačiau liūdesį, kuris skverbėsi pro storo stiklo akinius… Man pyktis akimirksniu išgaravo, nes mačiau kenčiantį žmogų, nelaimingą moterį, apsiginklavusią intelekto šarvais… Ji pravirko… ir, rodos, aš pradėjau matyti asmenybę, vis švelnėjantį veidą, jo ryškėjančius bruožus… Mano akyse vyko metamorfozė… Ji pasakė:
„aš tik noriu išmokti groti keturiomis rankomis“…
Ir dar labiau užsikūkčiojo… Tame verksme liejosi istorija apie taip laukiamą meilę, baimę ir svajonę… Svajonę apie partnerį su kuriuo galėtų kurti paprastus ir didelius dalykus… pavyzdžiui – kepti blynus ar groti pianinu… Groti gyvenimą, naudojantis keturiomis rankomis…
Ta moteris ne išimtis… Visi mes to norime (jei nesame nušvitę mokytojai:). Norime surasti Jį arJą, tikėdamiesi, kad gyvenimas bus spalvingesnis, prasmingesnis ir visoks kitoks… Kad sutikus „savo“ žmogų, kasdienybė užsipildys meile… ir viskas pasikeis…
Galbūt… pasikeis. Žinoma, pasikeis! Tik nuo mūsų pačių priklauso – kiek ilgam…
Kiek laiko jautėtės laimingi su vienu, tuo pačiu, vieninteliu partneriu? Metus, tris, septynis? Jūsų patirtis gali būti įspūdinga… jeigu esate vienas/a iš Tų, kurie atrado Save. Iš pradžių ieškome, o po to ir atrandame… Bet tai užtrunka… Ne vienų santykių prireikia suvokti paprastas tiesas… Niekas kitas negali mūsų padaryti laimingais. Deja…
Mano patirtis sako, kad apie grojimą keturiomis rankomis galime nesvajoti, jei neišmokome groti dviem, gražiom ar paprastom, bet SAVO rankomis… Taip, kartais norisi virtuoziškų dalykų, bet ar jie įmanomi be pagrindų, didelio darbo vienumoje, tam tikrų kombinacijų kartojimų, kol atsiranda klavišų pajautimas “neregom”, intuityvus pirštų vedžiojimas, grojimas iš klausos, improvizacija… ir galiausiai, galimybė – groti poroje…
Mūsų gyvenimo muzika – mūsų pasirinkimas… Groti, negroti, su kuo groti… O galbūt gyventi tyloje… Viskas tinkama ir viskam savas laikas…
Tačiau, jei jaučiate, jog grojate, kaip užstrigusi plokštelė (jog situacijos vis kartojasi), ir ta pati muzika jau įgriso iki sielos gelmių…jei jaučiate, jog pasiruošę pakeisti savo gyvenimo (ar santykių) plokštelę, jei dar norite kurti, tobulintis ir išmokti virtuoziškų dalykų santykiuose… tuomet mums pakeliui…
Į Karklę, vasaros stovyklą „Atradimai“!
Tikrai atrasime, jei būsite pasiruošę ieškoti…
Atsivežkite ir savo senas plokšteles – pasidarysime gerą diskoteką… 🙂
P.S. ta moteris, pabaigus pasakoti ir verkti, išsileido plaukus… mačiau joje grožį… ji galiausiai sau pripažino, jog jokios disertacijos neatstos mylimo žmogaus… Dėkoju jai už atsivėrimą.
Ramunė
Va taip mes ir gyvename, susipainioję, automatizuotai elgiamės ir vaidiname laimingo teatro laimingą spektaklį. Ir iš tiesų… Aš susiradau savo žmogų tada, kai buvau dvasiškai stipri. Kai supratau savo klaidas, pripažinau pralaimėjimus, atgavau pasitikėjimą ir tikėjimą, kai atsikračiau kompleksų ir dariau tai, kas man patinka. Kai pradėjau džiaugtis gyvenimu, kai ilsėjausi, bandžiau naujus dalykus ir leidau sau jausti, patirti, atrasti. Tada viskas sustojo į savo vėžes, kurias braukiau savo svajonėse.
Ir dar viena priežastis nuvykti į Karklę – fizinis poilsis ir aplinkos pakeitimas. Nes bėgi bėgi, vertiesi kūlversčiais, darai tai, ką reikia. Darai tai, kas nepatinka ir būni nelaimingas. Vakar gavau draugo laiškutį. Jis išėjo atostogų ir spindi laime. Išvažiavo į kaimą ir sakosi atradęs laimę, ten žmonės nepergyvena dėl pinigų ar krizės. Ten nėra vartotojo kultūros. Sakėsi, kad seneliai perka tik duona, visa kita užsiaugina ir taip išsimaitina. Augina augalus, juos puoselėja, augina gyvulius, paukščius, bičių spiečius ir iš jų pelnosi būtiniausiems dalykams, o visa kita jie turi – dvasinę ramybę, mėgstamą veiklą ir vienas kitą.
Aš kaip visada optimistiškai ir šviesiai. Gal atrodys, kad aš net neverkiu niekada, kad ne žmogus, ir nėra man nei krizės, nei nusivylimų, nei bėdų. Verkiu. Bet stengiuosi dažniau juoktis. Svariausias manau šiame tekste žodis – stengiuosi. Juk darome viską dėl savo gerovės. Jei darome. O jei nedarome arba darome ne tai, ko norėtume, tada susiduriame ir su toliau sekančiais rezultatais.
Kartais atrodo, kad darai daugiau, negu įmanoma, daugiau, negu daro kiti, o esi nelaimingesnis ir galvoji – kas ir už ką mane taip baudžia? Kodėl kiti laimingi, o aš turiu kentėti? Bet galiu Jus užtikrinti, kad tokią būsena yra patyrę visi emocijas turintys žmonės. Skirtumas tik mūsų reakcijose ir mokėjime su jomis susigyventi, pergyventi, išgyventi. Visiems linkiu stiprybės. Džiaugiuosi už tuos, kuriems šiandien buvo gera diena, gražus rytas… Ir apkabinu tuos, ką nuliūdino žmogus ar lietus, triukšmas ar tyla. O tiems, kas sakosi, kad nereikia vidinės ramybės ar seminaru – džiaugiuosi, kad tvirtai laikote savo gyvenimo vadžias. Bet ir tuo atveju galite atvažiuoti į Karklę, spinduliuoti savo gyvybe,. gerom emocijom, nuotaikom ir tiesiog smagiai pabendrauti ir įdomiai pailsėti.
KRIS