Berniukas

742 8

Nepatikėsit, bet man šluostyti dulkes gali būti maloniausias dienos įvykis. Kaip šiandien, kai mano širdyje švaros diena. Pakėliau mėnesius nejudintą laiškų, šokolado popierėlių, žurnalų, kompaktinių diskų ir kitokių smulkmenų krūvą. Išslydo oranžinis diskas vaikiška rašysena iškeverzotu James Blunt vardu. Išslydo iš minčių dienos darbai. Suklupusi dulkėse tarp suverstų daiktų klausiau klausiau. Sukosi mintinai užmirštos dainos, sukosi ašaros ant blakstienų galiukų. Iš džiaugsmo, skausmo ir ilgesio. Dėl to vakaro, kai man ir mums parodei nepamirštamo koncerto DVD, berniuk. Tai neteisinga. Manęs, mūsų, tavęs nebėra kartu. Liko tikk įrašas. Išsibarstėm, berniuk.

Apie berniuką. Jis buvo žavus. Nes jame tobulai derėjo vaikas ir suaugęs vyras: valiūkiškai sušiaušti plaukai, simpatiška riesta nosytė ir platūs vyriški pečiai. Nešiodavo juokingas pižamines kelnes ir buvo iki skausmo atviras. Sakydavo švelnumą, sakydavo nešvankybes tyromis akimis. Visi jį mylėjom. Nes buvo asmenybė, kokios daugiau nesutiksim. Mane žavėjo, bet negalėjau ilgai ištverti šalia jo. Nes amžinai jaučiau lyg juodą šešėlį šalia. Berniukas, kuris neturėjo angelo sargo, tik niūrią pilką dėmę kaulėtomis giltinės rankomis.

Jam, kaip ir visiems šiais laikais, trūko švelnumo. Daviau kiek pajjėgiau. Aš glostydavau jam nugarą visa siela. Prieidavo, paprašydavo, o aš glostydavau. Gera būdavo jausti maža berniuką virpantį po mano pirštais už tvirtų vyriškų pečių. Kartais būdavo taip švelnu, jog nurydavau nepastebėtą ašarą. Ir labai stipru. Taip stipru, kad niekada taip ir

nedrįsau prašyti. Tačiau ir aš norėjau būti paglostyta.

Dabar išsibarstėm po miestą. Neberašau. Nebeieškau. Nebesvajoju iškepti berniukui puriausią morkų pyragą. Neturiu išeities. Privalau gerbti jo norus. Pasirinko nebekapstyti praeities. Nebeskambina. Gerbiu. Žaviuosi. O aš vis dar negaliu paleisti to. . .

. Tas momentas, kai lieka viena milisekundė iki mano virpantys pirštai palies jo pečius. Žinau, berniuk, teigei, kad tai ne tokia meilė, kuri tave išgelbės. Tai draugiškas rūpestingas švelnumas, o ne besąlyginė romantiška aistra. Bet, berniuk, man tai buvo tikriausia kada nutikusi jausmų akimirka. Nuoširdžiausias ryšys. Ar nepražiopsojai lėkdamas paskui savo bėgiojančias toliais akis?

Join the Conversation

8 comments

  1.    Reply

    Nerašau šiaip tekstų. Nemoku išgalvoti jausmų. Kaip tai susiję su "Darnia pora"? Visaip. Už tinklapio adreso juk slepiasi žmonės… Tie kurie jį kuria ir tie kurie lanko…. Agnė

  2.    Reply

    Kas ta Agnė. Vaizdyngai rašo. Hmm..
    Būtent, įdomu, ar čia šiaip tekstai, ar jie yra susiję su Darnipora.lt gyvenimu, išgyvenimais?

  3.    Reply

    man katik įvyko panašiai… kartais taip noris tą vaiką savyje numalšinti, bet sunku… jis vis tiki, kad gali būti viskas gerai….

  4.    Reply

    Graziai, taikliai, protingai parasyta, tiesiog viskas ivardinta savais vardais. Tik rodos, kad "Berniukas" taip ir toliau blaskysis ieskodamas savo didziosios meiles nesuprasdamas, kad ja jau turejo salia ir dazniausiai sugriz i praeiti nusiplukes, nusivyles, pavarges ir nelaimingas:((.

  5.    Reply

    Jei kyla klausimas ar tai tikra? vadinasi – netikra. Kai yra tikra, klausimai nekyla, yra žinojimas…. po to lieka klaiki tuštuma…

  6.    Reply

    Taip – pritariu.. Grazu ir nostaligiska, ir liudna, ir privercia susimastyti, kaip trapu viskas. Bet kartu – leidzia pajusti, kiek daug kartais mes galim, jei sukaupe visas savo mazas jegas, kovojam ir saugom. Kartais ir pavyksta. O jei ne – bent zinom, kad viskas buvo padaryta.

  7.    Reply

    KODĖL tu, mergaite (moterie), sugebi taip tiksliai pasakyti? Kodėl tavo pasakojimai apie PABAIGAS tokie saldūs ir gražūs? Po velnių – apsiverkiau. Nes šiandien, šią minutę, už kelių šimtų kilometrų dvejoja mano berniukas – ar esu romantiška aistra, kuri rodo kelią.

  8.    Reply

    jausmai uzplusta netiketai,bet kaip suprast ar jie tikri?prisimenam su sypsena, su meiles asarom akyse. deje suprantam kartais per velai.

×
×