Buenos Aires

Buenos Aires — anaiptol ne spalvų margumynas, kur knibžda indėnų ir metisų palikuonys. Čia tarp įstaigų ir parduotuvių zuja kvepiantys, išsipuoselėję vyrai ir nerūpestingos, kelnėtos, be lašo makiažo, tačiau tik ilgaplaukės moterys. Jokiu būdu argentiniečiui nesakykite, kad jis gyvena Lotynų Amerikoje.

Visi keliai per Buenos Aires

Argentiniečiai labai stengiasi atrodyti civilizuoti ir europietiški. Dėl to neretai pašiepiami. Koks yra tipiškas Argentinos sostinės gyventojas? Anot populiaraus aforizmo, tai italas, kalbantis ispaniškai, kuris elgiasi kaip prancūzas ir nori būti anglas. Argentinos sostinės telefonų knygoje greta Loppez’ų ir Garcia’ų rikiuojasi ir italų, arabų, žydų (antra pagal dydį žydų bendruomenė pasaulyje po Niujorko), ukrainiečių, anglų, lietuvių, lenkų pavardės. Buenos Aires — tikras kultūrų katilas, kur akivaizdūs globalizacijos padariniai: centrą užtvindžiusios interneto kavinės, garsiausių pasaulio kompanijų atstovybės, gyventojai — užjūrius apkeliavę kosmopolitai.

Tačiau kelionės į užsienį — praeities prabangos likučiai. Kai Argentinos pesas buvo lygus JAV doleriui, tolimas keliones sau galėjo leisti net vidurinioji klasė, dažniausiai pasirinkdavusi Ispaniją, Italiją ar Majamį. Pagulėti paplūdimyje traukdavo į geriausius Brazilijos ir Karibų kurortus. Prieš pusantrų metų Argentinos naccionalinei valiutai nukritus iki trijų pesų už dolerį, kelionių maršrutai gerokai sutrumpėjo. Tačiau dabar pelną skaičiuoja vietos turizmo pramonė — jai praėję metai yra geriausi per pastarąjį dešimtmetį. Nenuostabu — į Argentiną plūsta ir užsieniečiai, nes, be Buenos Airių, dar yra laukinė Patagonija, gra

ažiausi pasaulyje Iguasu kriokliai, civilizacijos nepaliesti “surūdiję” Andų kalnai.

Buenos Aires gyventojų skaičius siekia 10 milijonų, o tai maždaug trečdalis Argentinos. Gyvas, skubantis pustuštės šalies megapolis, kur antrą valandą nakties ausys spengia nuo triukšmo. Jei tai savaitgalis, teks pastovėti ir automobilių spūstyje, nes neseniai baigėsi vakarienė, koncertas ar atsidarė diskotekos. Čia vairuoti — tikras košmaras: kas pirmesnis — tas gudresnis. Nelaimingi atsitikimai kelyje — dažniausia argentiniečių mirties priežastis.

Miestas mieste

Buenos Aires — devintasis pagal dydį pasaulio miestas, daugiau kaip 200 kv. km nusidriekęs nuo Rio de la Plata upės žiočių į nesibaigiančias visus metus žaliuojančias lygumas — Argentinos pampas. Pasak vietos gyventojų, iš rytų į vakarus miestą kertantis Rivadavios prospektas — ilgiausias pasaulyje, o Liepos 9-osios aveniu — plačiausia. Ilgiausių gatvių namų numeriai siekia penkiaženklius skaičius.

Dar neseniai Argentinos sostinė garsėjo saugumu. Negąsdino pasivaikščiojimai nakktį, o kiekvieną apiplėšimą ilgai komentuodavo spauda. Šiandien apiplėšimai — kasdienybė. Todėl vaikus iš prestižinių mokyklų vežantys vairuotojai tamsina langus, keičia maršrutus, o nuo autobusiukų nutrinami užrašai “Vaikai”. Kol kas tokių vaikų grobimų kaip Kolumbijoje nepasitaikė, bet nemažai verslininkų jau žino, kas yra pagrobimas reikalaujant išpirkos. Turtingesniuose rajonuose jau samdomi nakties sargybiniai. Kai kurie turtuoliai kraustosi į už keliasdešimties kilometrų esančias uždaras ištisą parą saugomas teritorijas, kur galima patekti tik turint šeimininko kvietimą.

Tokių miniatiūrinių miestų, arba užmiesčio klubų, idėja į Argentiną atkeliavo iš Šia

aurės Amerikos. Šiose gyvenvietėse yra ir sporto klubų, restoranų, vaikų darželių ir vidurinių mokyklų. Tipiška tokio klubo gyventoja — puikiai atrodanti keturiasdešimtmetė, 3-4 nedidelių vaikų mama, kuriai buitimi padeda rūpintis nuolat name gyvenanti tarnaitė, o išsaugoti linijas — įvairios treniruotės (nuo svarmenų kilnojimo iki jogos). Paprastai iki santuokos klubo gyventoja yra kur nors dirbusi, gal ir neblogai mokamą darbą, tačiau dabar jos vyras nelabai tam pritaria. Telieka džiaugtis vaikais, gražiu namu. ir leisti vyro pinigus.

Tango — gyvenimo būdas

Be abejo, argentiniečiai labiau moka švaistyti pinigus, nei taupyti. Nieko nėra svarbiau už fiestą, net jei ji skolon. Sustabarėjusį lietuvį pavydas užkutena žiūrint į šokyje tobulai judančių kūnų kalbą. Nenuostabu, kad tango gimė Buenos Aires, kur susiliejo ispanų flamenko ir italų tarantela. Ir dar kažkas vietinio, ką sunku apsakyti. Aistra, nostalgija, praėjusios meilės ilgesys, viltis vėl ją atrasti, nerimas, išdavystė, vienatvė. Tango herojus — gyvenimą keikiantis vienišius. Tikriausiai todėl tango muzikos nemėgsta tie, kuriems patinka vietos folkloras, gal ir liūdnas, bet visada pozityvus. Paklaustas apie tango argentinietis tik skėstelės rankomis — tai gyvenimo būdas. Neišsipildžiusi meilė, dominuojantis vyras ir jam paklūstanti moteris. Kaip ir šokant tango: pagrindinis vaidmuo tenka vyrui, o moters meistriškumą lemia sugebėjimas tiksliai atkartoti vyro judesius ir atspėti, ko jis nori.

Tango šokis atsirado XIX amžiaus pabaigoje. Iš pra

adžių jį užeigose šoko tik vyrai. Vėliau — vyrai su prostitutėmis. Iš viešnamių į dienos šviesą tango išvedė legendinis Carlosas Gardelis — jis Niujorkui ir Paryžiui pristatė tango jau ir kaip dainą. Sausakimšos salės alpo iš susižavėjimo. Sukluso ir Argentinos aukštuomenė. 1935 metais Gardelis žuvo lėktuvo katastrofoje. Jo gerbėjos žudėsi, o tango jau buvo pripažintas neatsiejama Argentinos kultūros ir eksporto dalimi. Pasinerti į svaigų tango pasaulį Buenos Airėse vilioja ne tik daugybė klubų, restoranų, bet ir specialūs tango televizijos kanalai bei radijo stotys. Norintiems pasimokyti — pamokos, kainuojančios nuo 10 litų iki kelių šimtų. Pažįstamai italei už individualią kelių valandų pamoką teko pakloti 100 JAV dolerių. Prireiks ir specialių aukštakulnių batelių, kainuojančių nuo 70 iki 150 litų.

Norite save išbandyti po pamokos? Rinkitės klubą, kur šoka, kas tik nori, tik nepamirškite išankstinių rezervacijų, jeigu taikotės į populiaresnį. Tango šou su vakariene turistams skirtame klube, kur irgi reikia pasiskambinti iš anksto, šoka virtuozai. Iš Lietuvos atvykusi sesuo, visą gyvenimą prašokusi, po tokio tango šou liūdnai atsiduso: “Tikriausiai jie jau gimsta mokėdami, nes išmokti taip šokti neįmanoma.”

Maisto ritualai

Maistas — atskira tema. Argentina be valgymo — ne Argentina. Labiausiai tai jaučiama savaitgaliais. Apie vidurdienį pradeda sklisti ant grotelių kepamos mėsos kvapai — visa Argentina ruošia asado. Tai ritualas, kuriame nesudalyvauti būtų tas pats, kaip neparagauti lietuviško alaus Lietuvoje. Sus

sirinkę šeimomis ar su draugais kiekvieną sekmadienį argentiniečiai kepa geriausią pasaulyje jautieną. Sakoma, kad šieno neragavusių, nuolat drėgnose Argentinos pampose judančių karvių mėsoje mažiau cholesterolio nei europietiškoje jautienoje. Iš paskerstos karvės čia nelieka nieko — iškepami net vidaus organai, kurių skonį vietos indėnus ir metisus vertinti išmokė atvykėliai ispanai.

Mėsos mėgėjams griežtai nerekomenduojama išvykti neparagavus sultingo ant grotelių kepto bife de chorizo kepsnio bei jautienos šonkaulių tira de asado. Daržovių argentiniečiai valgo mažai, tačiau pomidorų ir salotų mišrainės visur rasite. Dažnas lietuvis, kuriam įgrisęs Lietuvoje vis dar populiarus kečupas, susižavi prie mėsos patiekiamu chimichurri padažu. Jį paprasta pasidaryti ir patiems: smulkintą česnaką, petražoles, mairūnus, saldžiųjų pipirų miltelius, druską užpilkite šlakeliu karšto vandens, acto bei alyvuogių aliejaus ir palikite bent kelioms valandoms išbrinkti. Proporcijos — pagal skonį. Prie mėsos patiekiamas puikus raudonasis vynas. Geriausiai Argentinoje dera “Malbec” vynuogės, tačiau yra ir puikių “Syrah”, “Cabernet” rūšių. Nenuostabu, kad savaitgalio pietūs užsitęsia iki vėlyvo vakaro.

Po sultingo kepsnio — saldumynų fiesta. Nuo desertų saldybės net galva svaigsta. Argentinoje ant ledų būtinai užkraunama pora šaukštų tradicinio dulce de leche (karamelizuoto pieno). Be ledų, paragaukite kiaušininio deserto (flan) ir vaisių salotų (smulkintų vaisių su cukrumi ir šviežiai spaustomis apelsinų sultimis). Po saldumynų — garsioji matė, kartu su tango tapusi Argentinos simboliu. Matė — daugiau nei gėrimas. Tai ritualas, nepripažįstantis nei socialinių, nei etninių apribojimų, tačiau turintis taisykles ir etiketą. Pirmiausia matės indelis keliauja iš rankų į rankas pagal laikrodžio rodyklę, indelis paduodamas šiaudeliu (bombilla), nukreiptu į lūpas. Ir nemėginkite matės užlaikyti — jums tikrai primins, kad nėra ko liežuviu per ilgai malti, kai indelis tavo rankose. Kita taisyklė — išsiurbti matę iki paskutinio ir nedėkojant atiduoti tam, kuris užpila vandeniu. “Gracias” matės rituale reiškia “Ačiū, daugiau nenoriu”.

Argentinos sostinės gyventojai, kurių tėvai ar seneliai išlipo šiame uoste nešini keliais lagaminais ir puoselėdami viltį pradėti naują gyvenimą, save išdidžiai vadina porteňos (uostiečiais). Dauguma atvykėlių, ypač italų, praėjusio šimtmečio pradžioje įsikūrė šiandien Italiją primenančiame Buenos Aires rajone La Boca. Kažkada iš laivų statyklų atliekų paskubomis suręstas, dažų likučiais nudažytas kvartalas ir šiandien toks pats spalvingas, kaip 1920-aisiais. Sakoma, kad La Boca – viena iš retų vietų Buenos Airėse, kur dar galima paragauti autentiškos itališkos picos, tokios, kaip kepė močiutė iš Genujos.

Imigrantų palikimas

Geriausias gatvės tango — San Telmo rajone, Buenos Aires istorijos ir kultūros lopšyje. Dorrego aikštėjė šiandien, kaip ir prieš šimtmetį, gimsta tango žvaigždės ir žvaigždutės. Nušiurusiose gatvelėse rasite ir sekmadieninį Blusų turgų, ir brangiausius antikvariatus. XIX amžiaus kolonijinio stiliaus pastatai ir akmens grindinys — ispanų imigrantų palikimas.

Šiandien San Telmo — Buenos Aires bohemos namai. Šiokiadieniais San Telmo gatvėse pilna studentų, dažniausiai iš Argentinos kinematografijos instituto, kur mokosi ir neseniai pagrobta ir už išpirką paleista vieno garsiausių Argentinos verslininkų duktė, metusi iššūkį pragmatiškosios šeimos tradicijoms ir tapusi panke. Sekmadieniais San Telme knibžda turistai, įvairaus plauko prekiautojai, “antikvarinių vertybių” perpardavinėtojai, pagiringi gatvės dailininkai ir muzikantai. Primena Paryžiaus Monmartrą? Be abejo. Man — ir Vilniaus Užupį.

Pasak draugų argentiniečių, dar prieš kokį dešimtmetį savaitgalį vėlyvą vakarienę San Telmo restoranėliuose buvo galima gauti ir penktą valandą ryto. Šiandien apie ją tenka anksčiau pagalvoti, nes argentiniečiai ganėtinai sueuropėjo ir miegoti pradėjo ne ryte, o naktį. Po tokių vakarienių lietuviams gali pradėti streikuoti ne tik skrandis, bet ir akys. Po vieno tokio pasisėdėjimo autentiškame San Telmo restoranėlyje kitą dieną teko gydyti nuo konjunktyvito paraudusias akis. Pamoka: nereikia sėdėti, kur dūmų nors peiliu pjauk ir nėra ventiliacijos.

Norite ko nors prašmatnesnio? Rinkitės Recoletos rajoną — čia elegantiškos kavinės (ventiliacija garantuota!), kvepiančios brangių drabužių parduotuvės, pasitempę ir ištisus metus įdegę praeiviai. Recoletai blizgesiu prilygsta tik Puerto Madero — rekonstruotas senasis miesto uostas ir gyvenamaisiais namais tapusios jo saugyklos. Tai jaunosios kartos profesionalų mėgstamas rajonas, visus lenkiantis restoranų ir butų kainomis.

Kai prieš pusantrų metų atvykau gyventi į Argentiną, jos sostinė pasitiko visai ne tokia, kokią įsivaizdavau. Važiuodama pagrindinėmis Buenos Aires gatvėmis pastebėjau, kas praeities blizgesys kur kas ryškesnis už šiandienos laimėjimus, akis bado išmaldos prašantys vaikai, protesto akcijos prie Vyriausybės pastatų. Tačiau tereikia apšilti, šmurkštelėti gilyn — ir išvysite kunkuliuojantį kultūrinį gyvenimą, nuoširdžias šypsenas ir pribloškiantį humoro jausmą. Šio miesto nuotaikos kontrastingos, kaip ir jo architektūra. XIX amžiaus Paryžių primenantys platūs bulvarai, modernūs daugiaaukščiai, o už kelių šimtų metrų — skurstantys lūšnynai, kur jau penkiamečiai spardo kamuolį ir svajoja tapti ateities maradonomis.

——————————————————————————–

Atmintinė vykstantiems į Buenos Aires

Kada vykti? Geriausia — lapkričio—balandžio mėnesiais, kai Lietuvoje šalta ir tamsu. Pasiruoškite ilgai kelionei: skrydis iš Vilniaus į Buenos Aires su persėdimais trunka apie parą.

Transportas: Buenos Airėse yra šiuolaikiškas metro, tačiau dar patogiau sėsti į taksi, kurie čia fantastiškai pigūs.

Geriausios lauktuvės: matė ir odos dirbiniai.

Būtina: paragauti asado, matės ir raudonojo “Malbec” vyno, nueiti į tango šou.

Nerekomenduojama (moterims): sveikinantis vyrui ištiesti ranką. Leiskite jam įvertinti jūsų moteriškumą ir švelniai pakštelėti į skruostą. Ir jokių minčių apie moterų diskriminavimą!

Leave a Comment