Manau tam, kad gyvenimo loterijoje išloštum milijoną kartais reikia atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku… Visi puikiai žinom anekdotą apie žmogų norėjusį praturtėti ir vis nedavusį dievui ramybės, kol šis patarė bent nusipirtkti loterijos bilietą… Net neketinu moralizuoti apie entuziazmą (mat pati jo atsargas kartais išeikvoju) ir bilietų pirkti tikrai nereiks… Tikama vieta – tarp pagalvėlių ant sofos, o laikas – tingus ketvirtadienio vakaras…
Tasyk paskambinusi draugė nusižengė įprastų plepalų etiketui ir vienu atsikvėpimu rėžė, kad kitos dienos rytą turime būti seminare apie projektų rengimą… Iš pykčio (kas drįso planuoti mano laiką be manęs???) vos nenuvirtau nuo sofos. O tai, kad mano mandagūs atsisakymai jos nė kiek nepaveikė, jaučiausi kaip įtūžus drakonė…
Atrodė, lyg pasaulis abejotų mano, kaip puikios projektų rašytojos kompetencija… O purkštavau be reikalo…
Į seminarą susirinko labai įvairaus amžiaus žmonės. Apie tai, kaip reikia rašyti projektus mus bandė “apšviesti” vienos konsultacinės kompanijos specialistas. Gavau daug naudingos informacijos ir sužinojau nemažai šios srities gudrybių…Tačiau kai auditorijai susiskirsčius grupelėmis buvo pasiūlyta atlikti praktines užduotis,mano požiūris į visą šį reikalą ėmė keistis… Aš buvau priblokšta vyresnių žmonių etuziazmo ir noro: solidaus amžius moteris plačiai gestikuliuodama rankomis ir nevengdama riebesnių žodžių aiškino naują (per pusvalandį čia pat sukurtą) reklamos strategiją… Pasidarė gėda, kad sėdžiu paniurusi lyg audros debesis…
Po seminaro, net tik jaučiausi praturtinusi savo žinias apie projektų rašymą, bet ir kai kurios mano, iki šiol utopinės, svajonės įgavo pagreitį… Eisiu mokytis latvių kalbos, nes penkios žinomos frazės dar nereiškia, kad esu specialistė…
Juk mokytis ir tobulėti niekada nevėlu…
Comments are closed.