Ar senelis gali pakeisti tėtį?

Ar gali senelis pakeisti tėvą? Tokį klausimą dažnai užduoda moteris, viena auginanti vaiką. Atsakyti į jį bus lengva, jei aiškiai suprasime, kad vyras gali duoti vaikui apsaugą ir meilę, autoriteto ir vyriškumo bei su juo susijusio moteriškumo pavyzdį, gali geriau nei mama patenkinti kai kuriuos vaiko poreikius.

VAIKO POREIKIS BŪTI GINAMAM IR GLOBOJAMAM. Baimės yra daugelio vaikų, o ir ne tik jų, neurozių priežastis. Vaikas žino, jog yra pernelyg silpnas, kad apsigintų nuo grėsmingo pasaulio. Rūpestingas ir stiprus suaugęs žmogus gali būti joo saugumo prielaida.

JAV psichoterapeutas Kevinas Lynnas rašo, jog vaikai, augę šeimoje, kurioje buvo tėvas arba jį pakeitęs vyriškis, rečiau kenčia nuo fobijų, nei vaikai, augę vien „moteriškoje” šeimoje. Be to, tėvas gali tarsi globoti vaiką net ir nuolat nebūdamas šalia jo. Negailestingose vaikų grupėse tėvo „reitingas” paprastai aukštesnis negu motinos, ir galintys pasigirti tėvu, vyresniuoju broliu ar dėde vaikai ramesni, labiau pasitikintys savimi.

VAIKO POREIKIS PAKLUSTI AUTORITETUI. Civilizuota visuomenė nepanaikino instinkto priklausyti grupei. O tiek gyvūnų, tiek žmonių grupės neapsieina be lyyderio, vado, vedlio. Nors vaikai nuolat eksperimentuoja, pažeidinėdami suaugusiųjų nustatytas taisykles, aiškinasi jų ribas, tačiau jie nesiekia absoliučios laisvės, kuria dar nepajėgūs naudotis. Jie nori protingų apribojimų, kuriuos nustatys draugiškas, geras, artimas žmogus. Neatsitiktinai svarbiausias argumentas vaikų ginčuose yra toks: „M

Mano tėvas, senelis, vyresnysis brolis pasakė.”

VAIKO POREIKIS TURĖTI VYRIŠKUMO IR MOTERIŠKUMO PAVYZDĮ. Mergaitei sektinas moteriškumo pavyzdys yra mama. Tačiau dėl ko stengiasi būti graži, paslaptinga ir įdomi brandi moteris? Dažniausiai dėl vyriškio. O juo gali būti atsitiktinis pažįstamas, vaikystės draugas, bendradarbis ar vyras, už kurio ji laimingai ištekėjo ir nuolat džiaugiasi bendrais namais. Mėgdžiodama mamą, dukra nesąmoningai išmoks, kaip ir su kuo reikia bendrauti, kokiais būdais daryti įtaką draugui, kada nusileisti, o kada tvirtai ginti savo nuomonę.

Berniukui tampant vyru, svarbus vaidmuo tenka Edipo kompleksui. (Juo psichoanalitikai vadina sudėtingus meilės tėvui ir konkurencijos su juo jausmus.) Nematydamas sektino pavyzdžio, nepajutęs, ką užaugęs turės nugalėti, kieno vietą užimti, berniukas sunkiau randa sėkmingo elgesio orientyrus: arba pernelyg demonstruoja vyriškumą, arba vengia atsakomybės už kiitus bei save.

Kadangi šiuolaikinėje šeimoje neretai „pritrūksta” tėvo, jo vietą moteris bando patikėti seneliui. Energingas, sportiškas, pasiekęs profesinės karjeros aukštumų penkiasdešimtmetis pabara dukterį už tai, kad Ši neklausė jo patarimų ir ištekėjo už nevykėlio, pasirauko, kai ji vadina jį seneliu, ir vėl džiaugiasi „šeimos galvos” vaidmeniu. Regis, visiems turėtų būti gerai. Jaunatviški seneliai turi malonų užsiėmimą, vaikaitis — sektiną vyriškumo pavyzdį, mama — patikimą rėmėją. Deja, kartais bendravimo problemos sugadina šią idilę. Svarbiausia iš jų — mamos statuso šeimoje sumenkėjimas. Mama yra ne ti

ik mama, bet ir duktė. Kuo labiau ji priklauso nuo savo tėvų, tuo labiau atkartoja buvusius, vaikiškus, nelygiaverčius ryšius su jais. Todėl seneliai kartais sugeba net nebesitarti su mama, spręsdami vaikaičio ateitį. Ir tokiu būdu vaikas „praranda” ne tik tėvą, bet ir mamą. Jam lieka tik vyresnė, menkai vertinama aplinkinių, nuolat paskendusi savo rūpesčiuose žaidimų draugė. O ir tie žaidimai — valgyti pyragaičius ar lankyti lėlių teatrą — vaikui greitai nusibosta.

Kitas kartu su seneliais auginančios vaiką mamos rūpestis – teisė į asmeninį gyvenimą, į draugystę bei naują santuoką. Senelis nesąmoningai žvelgia į suaugusią moterį tarsi į mažametę dukrelę ir saugo ją nuo sekso bei jo požiūriu neprotingų įsimylėjimų. Be to, jam patinka būti svarbiausiu vaikaičio globėju ir jis nenori, kad kitas vyriškis taptų jo konkurentu. Todėl ir kliudo dukteriai užmegzti pastovų, tvirtą ryšį.

Suprantama, mama turėtų priešintis tam, jog kažkas kitas, tegu ir labai geras bei dosnus, pakeistų ir ją, ir vaiko tėvą. O drauge jai reikia prisiminti, jog kuo daugiau artimų, mylinčių žmonių sups jos vaiką, tuo jis bus laimingesnis. Nėra paprasta suderinti šiuos du principus. Bet ar kas žadėjo, jog be tėvo vaikus auginti bus lengva?

pshichologas dr. Gediminas Navaitis
2007 Rugpjūčio 31 d.

Leave a Comment