Visuotinis vaikų susižavėjimas kompiuteriniais žaidimais neramina ir tėvus, ir gydytojus, ir mokytojus. Vaikas nustoja valgyti, gerti, kalbėti – nėra kada, juk dar ne visos pabaisos užmuštos. Kodėl tai vyksta ir kaip “nutempti” paauglį nuo monitoriaus?
Kad suprastumėte, kuo kompiuteris taip traukia vaikus, reikėtų pradėti nuo savęs. Nusikankinę po darbo dienos stengdamiesi uždirbti duonai kasdieninei, mes tiesiog nepasirengę sūnui ar dukrai skirti dėmesio, kurio jiems reikia labiau nei tos duonos. Nesulaukęs bendravimo su gyvais žmonėmis, vaikas eina prie santykinai gyvo organizmo, kuris, priešingai nei tėvai, visuomet pasirengęs “palaikyti kompaniją”.
Šios pažinties greitis stipriai viršija, pavyzdžiui, lietuvių kalbos taisyklių įsisavinimą, ir kompiuteriniai žaidimai su “nekaltais” pavadinimais “Herojai” ir “Amerikos užkariavimas” užvaldo jūsų vaiko gyvenimą. Jei ant rašomojo stalo išvysite knygą “Mokyklinis informatikos kursas”, neskubėkite džiaugtis, nes nudėvėtas jos viršelis byloja, ko gero, apie tai, kad ją naudoja kaip padėkliuką karštai arbatai. Gali būti, kažkas iš tėvų tyliai viliasi, kad, susidraugavęs su kompiuteriu, ateityje vaikas taps genialiu programuotoju. Veltui: toli gražu nevisi jauni talentai sugeba savanoriškai atsisakyti pramogų užsiėmimų naudai.
Pasaulio valdovas
Kompiuteriniai žaidimai vaikui suteikia galimybę būti tuo, kuo jis kol kas gyvenime būti negali: kokio nors įvykio vadovas ir nukreipiančioji jėga. Jis žymiai išauga savo akyse, juk kalbama ne apie paprastą dalyvavimą žaidime, bet apie visišką kontrolę.
Tai, kaip toliau vystysis procesas, priklauso išimtinai nuo mygtukų spaudinėtojo. Žaidimas tampa realaus gyvenimo, kuriame mažai kas nuo vaiko priklauso, atsvara. Panašus vaidmenų pakeitimas, kurio metu išsikraunama psichologiškai, būtinas bet kuriam žmogui, nepriklausomai nuo jo amžiaus.
Be to, kokybiška grafika vaikui suteikia šimtaprocentinį realybės pojūtį. Tačiau kai kurios kompiuterinių žaidimų taisyklės, pavyzdžiui, greitas bet kurių klausimų sprendimas ginklo pagalba, gali vaikui pasiūlyti mintį, jog panašūs veiksmai priimtini ir gyvenime.
Suprantama, visų vaikų imlumas ir psichologinis stabilumas skirtingas, tačiau visiems tėvams bent retkarčiais reikėtų pasidomėti vaiko žaidimų turiniu. Čia sunkiausia – pasiaukojančiai išklausyti pasakojimą iki galo. Užtat vėliau galėsite teisėtai didžiuotis stebėtinu tarpusavio su paaugliu supratimu, elegantiškai įterpdami į pokalbį su juo tokius žodžius kaip “warcraft” ar “counter-strike”.
Kovoti beprasmiška
Iš tikrųjų mums nėra ką daryti su šiuo vaikų pomėgiu. Kompiuteris atėjo į mūsų gyvenimą ir jame lieka, norime mes to ar ne. Blogas oras, lietus ir purvynė taip pat mums nekelia didžiulio džiaugsmo, tačiau mes pasiimame skėtį ir einame į gatvę. Išvada tokia: kovoti beprasmiška, bet reikia kontroliuoti.
Viena mano pažįstama, išsekus argumentų atsargioms, pradėjo pelę neštis į darbą. Tai ne pati geriausia išeitis iš padėties, juk vaikas visuomet gali nueiti pas draugą, kurio tėvai nesiima tokių radikalių priemonių. Kita mano pažįstama, žurnalistė, tiesiog nesudaro vaikui sąlygų ilgai sėdėti prie kompiuterio – ji pati prie jo dažnai sėdi.
Pabandykite vaikui duoti kokių nors jo jėgas atitinkančių užduočių, pavyzdžiui, namų ruošos, kuriuos atlikęs jis ramia sąžine galės žaisti kompiuteriu. Jei pas jus gyvena močiutė, ji gali pakontroliuoti, ar vaikas atlieka savo pareigas.
Tačiau per daug sąmoningumo nesitikėkite ir iš pat pradžių, pirkdami kompiuterį, negailėkite ir pirkite geresnį monitorių: regėjimo problemos kainuoja brangiau. Išmokinkite vaiką mankštinti akis, pavyzdžiui, užsimerkti ir pasukioti akis į šonus, o po to aukštyn – žemyn. Tai pat mankštos reikia ir nugarai – juk sėdima poza, kurioje dažniausiai būna vaikas, yra “sunkinanti aplinkybė”. Pavyzdžiui, išmokykite pratimo “katė pyksta”: stovint ant keturių, nuleiskite galvą, išlenkite nugarą ir likite taip 5-10 sekundžių, po to lėtai pakelkite galvą ir atsargiai ištieskite nugarą. Kartokite kol nusibos, bet nemažiau 5-6 kartų.
Gabalėlis sausainio nepamaišys
Pakvieskite vaiką atviram pokalbiui. Neužsipulkite jo – iš to jokios naudos. Geriau pabandykite jam paaiškinti, jog viskam yra ribos, kad jūs nedraudžiate užsiimti tuo, kas jam patinka, o tik norite, kad jis užsiimtų ne vien tuo. Pasakykite, kad džiaugiatės, kad jis turi pomėgį (nors iš tikrųjų tai ir nebūtų tiesa), bet juk pasaulyje yra daugybė įdomių dalykų.
Galbūt kartu jūs atrasite tai, kas patinka jūsų vaikui. Pavyzdžiui, kalbantis su keturiolikmečiu Luku paaiškėjo, kad jis svajoja montuoti automobilius. Tai itin nustebino berniuko tėvą – patyrusį automobilių gerbėją: jis nepastebėjo sūnaus pomėgio technikai. Po šio pokalbio Lukas tėvo garaže praleidžia ne ką mažiau laiko nei prie monitoriaus. O kitą kompiuterio fanatą vasarai nuvežė į… kompiuterių lagerį. Berniuko mama nusprendė, kad ten jį bent jau išmokins į kompiuterį žiūrėti kaip į sudėtingą mašiną, o ne kaip į žaisliuką. Tačiau paauglys pranoko visus lūkesčius ir ne tik išmoko programuoti, bet ir susirado tikrą, gyvą draugą.
Priminkite vaikui, kad galutinio sprendimo priėmimas priklauso tik nuo jo ir jūs nė kiek neabejojate jo pasirinkimo teisingumu. Gabalėlis sausainio dar niekam nepamaišė, o botago jo gyvenime ir taip pakanka.
“Gelbėkite mūsų sielas”
Tačiau velnias ne toks ir baisus, kaip jį kad paišo. Mes irgi savo vaikystėje turėjome savitų pomėgių, o mūsų vaikų laikais tai – kompiuteriai. Nieko čia malonaus, bet dar niekam nepavyko pakeisti natūralios įvykių eigos. Tačiau mes galime padaryti taip, kad liga praeitų be komplikacijų. O tam reikia laiko ir kantrybės, kurių mums nuolatos trūksta.
Tegul kiekvienas iš tėvų pasirenka pats. Mes taip dažnai norim, kad pasikeistų aplinkiniai (o kaip lengva ultimatumą skelbti vaikui!), ir kur kas rečiau esame pasirengę keistis patys. Mes užsidarome savyje ir galime rasti tam tūkstančius pasiteisinimų. Tačiau niekas negali pateisinti mūsų tapimo pinigus gaminančiomis mašinomis. Ir tame, kad mūsų vaikų geriausiu draugu taip pat tapo mašina, yra mūsų kaltė. Todėl, kad kompiuterinė problema dažnai yra “vaikų ir tėvų” problemų pasekmė.
Visiems mums vertėtų susimąstyti apie tai, kodėl vis daugiau vaikų mieliau renkasi virtualią realybę ir gyvą bendravimą pakeičia bekontaktiniu bendravimu. Gali būti, todėl, kad vaikas patiria baimę būti atstumtu ir nesuprastu, virtualus kontaktas jam tampa vienintele galimybe nebūti vienišu? Ar mes pasirengę sukurti realią alternatyvą tokiam neemocionaliam bendravimui be įtampos? Galbūt, jeigu sugebėsime į vaiko trūkumus žiūrėti taip pat, kaip ir į savuosius, ir priimsime jį tokį, koks jis yra. Mes, tėvai pamiršome, kad ir patys galime būti žaidimų partneriais ir vaizdinėmis mokymo priemonėmis. Tiksliau, praktiniu dalyko, pavadinimu “Gyvenimas”, vadovu.
