Sakoma, kad aplinkoje nuolat egzistuoja lemtingi ženklai, tik reikia išmokti juos atpažinti. Tai gali būti bet kas — nuo kelią perbėgusios juodos katės iki nikstelėtos kojos prieš svarbų susitikimą. Tikėti ženklais ar laikyti prietarais?
Senovėje žmonės stebėjo aplinką ir iš jos menkiausių pokyčių bandė spėti orą ir ateitį. Kas jiems liko — anuomet nebuvo nei sinoptikų, nei savaitinių horoskopų, tad teko aiškintis patiems. Taip buvo sukurta sudėtinga gera ir bloga lemiančių ženklų sistema. Po tvano išsigelbėjusiam Nojui Dievas kaip lemtingą ženklą atsiuntė vaivorykštę, o viduramžiais kiekvienas daiktas, augalas ar gyvis turėjo slaptą simbolinę reikšmę. Visata tebuvo Dievo simbolių knyga, kurią galėjo perskaityti tikintysis.
Nors dabar ženklams tiek reikšmės nebeteikiame, mūsų kolektyvinė, protėvių atmintis budi. Vienai porai viešint pas tėvus kaime ryte į langą snapu pabeldė žvirblis. Netrukus į mobilųjį telefoną paskambino policija ir pranešė, kad jų butas Vilniuje apiplėštas. Draugės senelis gulėjo ligoninėje, o ji tuo metu su mama sukosi virtuvėje, kai staiga į lango stiklą trenkėsi varna. Vėliau jos sužinojo, kad būtent tuo metu senelis mirė. Ne visi ženklai būna niūrūs. Grafikė Birutė Zokaitytė pasakojo, kaip dar studijuodama Dailės akademijoje kelis kartus piešti išsirinkdavo vis tą patį apleistą senamiesčio namą. Keista, bet tą namą vėliau ir nusipirko.
„Mes visi gyvename tarsi dviejuose pasauliuose: viename susiduriame su daiktais, žmonėmis, įvykiais, kitame juos išgyvename, patiriame, interpretuojame. Abu pasauliai neatskiriamai suaugę, ir kartais nelengva nustatyti, ar toks įvykis iš tiesų buvo, ar vien įsivaizduojame jį buvus, nes labai to norėtume“, — pastebi psichologas Ginas Dabašinskas.
Išpranašauta Puškino lemtis
Garsus rusų poetas Puškinas labai tikėjo ženklais. Prieš vesdamas gražuolę Nataliją Gončiarovą čigonės paprašė, kad ši padainuotų ir jį pradžiugintų, bet čigonė kažkodėl užtraukė bloga lemiančią dainą. Negana to, per sutuoktuves cerkvėje nukrito Puškino vestuvinis žiedas ir užgeso jo laikoma žvakė. Vėliau jis žuvo nuo žmonos gerbėjo Danteso rankos. Jei Puškinas būtų paklausęs siunčiamų perspėjimų, gal būtų sulaukęs laurais vainikuotos senatvės. Deja, tais laikais nebuvo madinga keisti savo ateities scenarijų, tik jam nuolankiai paklusti.
Mūsų laikų herojai tiki, kad blogus ženklus galima pakoreguoti. „Verslo žinių“ reklamos redaktorė Asta Pauliukaitė pasakoja: „Būsimasis vyras padovanojo nefrito žiedą. Nuolat jį nešiojau. Kartą dariau langą ir žiedu netyčia į jį stuktelėjau. Akmuo nukrito ir sudužo į šipulius. Žinojau, kad brangaus žmogaus dovanotas ir sukultas daiktas simbolizuoja išsiskyrimą. Bet vyras surinko šukes ir iš jų padarė naują žiedą, kurį dabar mūviu. Mudu iki šiol puikiai sutariame“. Asta prisimena draugės vestuves, kurių ženklai buvo lemtingi: „Pirmasis bandymas susituokti žlugo dėl to, kad jaunieji pamiršo vestuvių datą ir nenunešė reikalingų dokumentų. Antrą kartą per vestuves iš jų draugų pavogė automobilį. Be to, pasitikdami jaunuosius tėvai teikė ant baltos staltiesės padėtą duoną su druska ir degtinės taureles, viena jų nuvirto ant duonos. Visi tai palaikė blogu ženklu. Iš tiesų po kelerių metų pora išsiskyrė“. Jolanta Sondaitė, Vilniaus Mykolo Riomerio teisės universiteto psichologijos dėstytoja, mano, kad nuvirtusi taurelė yra pasąmonės siunčiamas ženklas, kad galbūt tuoktis pernelyg skubama.
Tačiau gal ne visada verta paisyti vestuvių dienos trukdžių? Žmonės Jaunieji labai jaudinasi ir gali dažniau nei įprastai ką nors netyčia nuversti ar apsilieti. Pernelyg neprisiriškime prie simbolių. Štai viena pažįstama, santuokoje išgyvenusi šešerius metus, pametė vestuvinį žiedą. Ji ramiai nusipirko kitą, ir nieko — po šio įvykio praėjo septyneri metai, o ji toliau laimingai tebegyvena su tuo pačiu vyru. Kitos mano draugės vestuvės vyko saulėtą dieną, taurelės nevirto, apskritai nebuvo jokių nesusipratimų, bet po kelerių metų jie galėjo džiaugtis nebent gražiomis tos santuokos nuotraukomis, nes išsiskyrė kunkuliuodami pykčiu.
O kai kurie kremtasi, jei viskas klostosi pernelyg harmoningai. Jie vadovaujasi taisykle „didžiausia tyla prieš audrą“ ir bijo džiaugtis sėkme, nes taip neva gali prisišaukti nesėkmę. Kiekvienam savo.
Prisišaukti lemtingi ženklai
Nepaisant kai kurių skeptikų, nepaneigsi, kad tie ženklai egzistuoja. Jų žinovė Denise Linn, knygos „Ženklai. Visata šnibžda jums“ autorė, teigia, kad mes kasdien susiduriame su ženklais, tik reikia mokėti juos skaityti. Jais gali tapti bet kas: ir atsitiktinai nugirstas pokalbis, ir sulūžęs rašiklis. Dažnai ženklai padeda suvokti, kas mums šiuo metu svarbiausia, kokia mūsų dvasios būsena.
Ženklus kartais prišaukiame patys. „Po dekretinių atostogų buvau apleidusi teatrinę karjerą. Sumaniau vėl grįžti į sceną, bet niekas nesiūlė vaidmenų, — pasakoja aktorė Asta Baukutė. — Nuėjau į cerkvę, uždegiau žvakutę ir meldžiausi: „Dievuli, jei man neskirta būti aktore, tai labai nesikrimsiu ir neliūdėsiu, o jei skirta — pasiųsk man kokį nors ženklą. Išeinu iš cerkvės ir gatvėje sutinku režisierių Šarūną Naką. Jis man ir sako: „Kaip gerai, kad tave sutikau! Sumaniau vieną projektą ir norėčiau, kad tu suvaidintum menininkę“. Išgirdusi šį pasiūlymą net nusikvatojau.“
Dainininkas Andrius Mamontovas pasakoja dažnai patiriantis tai, ką būtų galima pavadinti ženklais: „Visi atsakymai slypi mumyse, o ženklai tik padeda juos išgirsti. Kartą ilgai svarsčiau, ar išsiskirti su viena moterimi, ar ne. Ėjau gatve apie tai mąstydamas, grįžęs namo įsijungiau televizorių — pirmas žodis, kurį išgirdau, buvo „išsiskirti“. Viduje pats tai žinojau, bet neišdrįsdavau to padaryti. Reikia išmokti įsiklausyti į mus supančius ženklus, tada išgirsi ir save“.
Drabužių dizainerė Sandra Straukaitė sako: „Pastebėjau, kad egzistuoja daugiau bloga lemiančių ženklų nei gera. Būna, turiu kur nors vykti, ir staiga persmelkia nuojauta, jog kelionėje įvyks kas nors nemalonaus. Ir tai pasitvirtina. Aišku, kai reikia rengtis kolekcijų pristatymams, nekreipi dėmesio į ženklus, darbas turi būti padarytas, ir viskas“.
Laidos „Nuo…iki“ vedėja Rūta Mikelkevičiūtė prieš avariją, į kurią pateko, važiuodama pamatė galingą didžiulį paukštį. Anot jos, tai galėjo būti sakalas ar erelis, retas paukštis Lietuvos padangėse. Važiuodami pro tą vietą paukštį jiedu su vyru matė net kelis kartus — kartais jis sklandydavo, kartais tupėdavo, bet visada tai buvo labai įsimintinas vaizdas. „Gal tai buvo ženklas apie įvyksiančią avariją? Juk tai, šiaip ar taip, plėšrus paukštis“, — svarsto Rūta. Plėšraus paukščio kaip ženklo galimybę patvirtino ir viena bendradarbė. Jai su vyru keliaujant po Austriją virš jų automobilio skriejo vanagas. Nors į avariją jiedu nepateko, bet kelionė buvo labai nesėkminga.
„Manau, visas mūsų gyvenimas — ženklai, — sako Rita Banienė, sapnų ir ženklų žinovė, bendravusi net su šamanais. — Jie ateina netikėtai. Atsižvelgiu į juos. Kartą parduotuvėje išgirdau vyrukų pašnekesį, kad laikas keisti padangas. Man tai įstrigo. Sėdant į mašiną kilo noras pasižiūrėti į padangas — pamačiau, kad viena nuleista. Mūsų pasąmonė nuolat budi. Sapnai taip pat perspėja. Planavau su dukra vykti į Ameriką. Vieną naktį susapnavau, kaip du kaminai nugriuvo, ėmė veržtis dūmai, atrodė tarsi vyksta žemės drebėjimas. Kitą sapnavau, kad Amerikos greitkelių reklamos stenduose pavaizduota verkianti Marija. Supratau, jog tai kažkoks įspėjimas, atidėjau kelionę, o po kelių dienų pranešė, kad teroristų lėktuvai rėžėsi į dangoraižius dvynius.“
Tačiau ne visi tiki lemtingais ženklais. Televizijos žurnalistė Audrė Kudabienė teigia į jokius ženklus neatsižvelgianti ir jų nepastebinti. Ji mano, kad ištinkantys įvykiai priklauso nuo mūsų pačių. O jei kas nors nepavyksta ir žmogus sako prieš tai turėjęs nuojautą ar pastebėjęs ženklus, tai tėra psichologinė gynyba ir pasiteisinimas. Audrė sako gyvenanti ne poetiniame, o realiame pasaulyje, todėl jai ženklai negalioja.
Pasąmonė beldžiasi
Psichologai teigia, kad mūsų pasąmonė aprėpia daugiau nei vien logiškas mąstymas. „Kai mūsų gyvenime vyksta kas nors svarbaus, bet to neįsisąmoniname, pasąmonė bando kitais būdais atkreipti mūsų dėmesį — veržiasi per sapnus, įvykius, žmones, daiktus, žodžius, — sako Jolanta Sondaitė. — Andriaus Mamontovo atvejį, kai jis išgirdo sprendimą išsiskirti skatinančius žodžius, K.G.Jungas pavadintų sinchroniškumu. Pasąmonė nepaklūsta laiko dėsniams — vienu metu mes esame ir ateitis, ir praeitis, todėl galime numatyti įvykius.“
Ar lengva atpažinti pasąmonės siunčiamas užuominas? Gal tai gali tik šamanai, menininkai ar itin jautrios psichikos žmonės? Psichologė Jolanta Sondaitė pripažįsta, kad gebėjimas skaityti ženklus priklauso nuo žmogaus jautrumo ir atidumo aplinkai, bet kiekvienas galime šias savybes išsiugdyti — tereikia sutarti su pasąmone ir neskubėti: „Ženklas nėra nei geras, nei blogas, jis tik suteikia informacijos. Archajinių kultūrų žmonių sąmonės ir pasąmonės ryšys buvo daug stipresnis, nes jie gyveno gamtoje. Vakarų civilizacija sureikšmino racionalų, loginį mąstymą. Mes nebesistengiame lavinti instinktų, paprasčiau išklausyti televizines prognozes. Kai gyvename itin įtemptai, daugelio ženklų tiesiog nepastebime“.
Turėti po ranka ženklų „žodynėlį“ būtų paprasta, tačiau ne visada efektyvu. „Negalima sakyti, kad ženklai turi universalią prasmę. Svarbu, kaip mes tuo metu jaučiamės, kokios mintys ateina sulaukus ženklo, ar tai mus išgąsdina, priverčia sustoti, — pastebi Jolanta Sondaitė. — Daikto pametimas visiems nereiškia to paties — turi jausti to daikto vidinę vertę, ne vien kainą. Jei ji didelė, tai rimtas įspėjimas, kad į situaciją reikia atkreipti dėmesį. Kai labai pasitikime žmogumi, mūsų sąmoningumas gali būti užliūliuotas. Jei pametame su juo susijusį daiktą — gal ko nors šiuose santykiuose nematome?
Psichologė sako, kad mūsų organizmas taip pat perspėja: „Buvau suplanavusi susitikimą, bet staiga pakilo temperatūra. Susitikimas siejosi su papildoma atsakomybe, taigi suvokiau, kad man to dabar nereikia, kad yra svarbesnių dalykų. Jei simptomus suvokiu — jie išnyksta arba sušvelnėja. Reikėtų atsižvelgti, kuri kūno dalis sunegalavo. Tarkim, skaudanti ausis simbolizuoja, kad nenorime girdėti, kas aplink vyksta svarbaus, akys — nenorime matyti, o kai džiūva burna — ko nors nepasakome. Nosis simbolizuoja mūsų ego, aktyvų dalyvavimą gyvenime“.
Girdėjau nuomonę, kad dažniau akinius nešioja vaikai iš nedarnių šeimų. Gal nesąmoningai jie nenori matyti, kas vyksta namie? Kūno negalavimus kaip emocinių problemų ženklus apžvelgia ir amerikietė Louise L. Hay. Anot jos, AIDS gali būti susijęs su mūsų nenoru gyventi, anoreksija kyla dėl menko savęs vertinimo, nutukimas — dėl saugumo stygiaus. Angina gali pranešti apie kūrybos krizę, nemokėjimą už save pakovoti ar užgniaužtą pyktį. Jei negaluoja žarnynas, gal nenorime atsisakyti to, kas mums nereikalinga.
Tačiau Louise L. Hay knygose perspėjama, kad jokiais būdais nereikia atsisakyti klasikinės medicinos. Štai viena Lietuvos medikė savo pareigas supainiojo su būrėjos. Kai mano kolegė pasiskundė skaudančiu keliu, gydytoja atsivertė storą knygą ir pranašiškai ištarė, kad, anot kinų, ji daranti lemtingą klaidą. „Gyvenime padariau tiek klaidų, kad abi kojos seniai turėjo nukristi“, — atšovė ši ir kreipėsi į kitą mediką. Jis išrašė tepaliuko, ir skausmas po dviejų dienų liovėsi. Reikia mokėti skirti psichikos siunčiamus įspėjimus nuo paranojiško kiekvieno negalavimo analizavimo. Be paliovos skaitydami ženklus elgiamės panašiai, kaip studijuodami medicinos enciklopedijas — galop kiekviena liga atrodo idealiai atitinkanti mūsų simptomus.
Viskas tik į gera
Dažnai mus nervina visokie trukdžiai: ne laiku į duris paskambinę kaimynai ar vidury kelio netikėtai pasibaigęs benzinas. Neskubėkime keiksnoti: galbūt tuo metu, kai pylėmės benziną, už kampo tykojo baisesnė nelaimė. Jolanta Sondaitė teigia, kad kliūtys — taip pat viena iš ženklų rūšių: „Jei trukdžiai kartojasi, vertėtų stabtelėti.
Kliūtys būna labai įvairios: skambiname ir nepriskambiname, važiuojame ir nenuvažiuojame. Kai kliūtis perprantame — jos tampa mūsų padėjėjomis. Kartą turėjau dalyvauti viename renginyje, planavau pirkti bilietus, bet prie kasos apsižiūrėjau, kad palikau svarbius dokumentus, ir išbėgau jų ieškoti. Grįžusi netyčia žvilgtelėjau į žemėlapį. Man kilo mintis, kad keliaudama galiu sustoti prie jūros. Pasidariau malonią kelionę — kliūtis padėjo rasti geresnį sprendimą. Kai kurie ženklai yra pritariamieji. Jei teisingai nusprendžiame, padaugėja malonių sutapimų. Lengvai ateinantys pritariamieji ženklai rodo, kad esame harmonijoje su pasąmone ir aplinka. Astos Baukutės gautas ženklas išėjus iš cerkvės tarsi patvirtino, kad jos norai realūs, atitinka vidines galimybes“.
Tačiau neturėtume tapti maniakais — jei įstrigai automobilių spūstyje, tai nebūtinai reiškia, kad vertėtų atsisakyti kelionės tikslo. Panašiai nutiko lietuvių turistams, kurie nuvyko į Indijos džiungles su vietos vedliais apžiūrėti šventyklų. Staiga išvydę kažkokį bloga lemiantį paukštį prietaringi vedliai dėjo į kojas. Laimė, likę vieni džiunglėse lietuviai patys rado kelią iki autobuso. Anot Gino Dabašinsko, psichologas galėtų susirūpinti žmogumi, kuriam tikėjimas įvairiais pranašiškais ženklais pradeda trukdyti normaliai gyventi.
Ne visada ženklai susiję su mumis asmeniškai. Neseniai skaičiau, kad prieš Irako karą JAV padaugėjo lėktuvų avarijų. Į vieną jų pateko ir Prizidento G.Busho brolis. Galime sulaukti ženklų ir iš kolektyvinės pasąmonės, matyti vizijas kaip pranašai, kuriems rūpėjo ne asmeniniai, bet ir valstybiniai įvykiai. Sakoma, kad prieš karą ar kitokį svarbų įvykį ženklų pagausėja. Tačiau prisiminkime, kaip laukėme lemtingojo 1999 metų Saulės užtemimo. Net garsūs dizaineriai bandė pranašauti pasaulio pabaigą. Tikintys Nostradamuso pranašystėmis baiminosi tuoj prasidėsiančio III pasaulinio karo. Laimė, nieko intriguojama taip ir neįvyko.
Juodą katiną keičia kompiuteris
Kai kurie ženklai šiuolaikiniam žmogui primena prietarus. Ar turėtume ir šiandien bijoti tos pačios juodos katės, kurios bijojo mūsų proseneliai? Psichologas Ginas Dabašinskas perspėja: „Kai vidinis pasaulis glaudžiai susijęs su baimėmis ir viltimis, svajonėmis ir sapnais, nuojautomis ir interpretacijomis, įvykius pradedame kur kas sodriau spalvinti, suteikdami jiems papildomų savybių. Tada staiga kelią perbėgusi juoda katė tampa gresiančių nemalonumų pranaše. Žinoma, galima pasakyti: nevarkite, nes iš tiesų toji katė viso labo tėra juodos spalvos. Tačiau patyręs psichologas pridurtų: „Tiek to, spjaukite per kairį petį, jei tik jums dėl to ramiau“.
Anot psichologės Jolantos Sondaitės, laikui bėgant simboliai keičiasi, bet archetipinės formos išlieka. Herojaus kova su blogiu — bendras, nekintantis siužetas. Tačiau tas blogis nebūtinai yra juodas katinas — šiais laikais atsiranda naujieji simboliai: lėktuvai, televizoriai. Psichika kalba jai priimtina kalba. Taigi jei gyvenate mieste ir nepajėgiate atpažinti senųjų liaudyje paplitusių simbolių, jus gali perspėti kompiuteris ar automobilis. „Bet koks mechanizmas, su kuriuo nuolat dirbame, reaguoja į mūsų būseną, — teigia psichologė. — Jei pradeda lūžinėti kompiuteris, tai rimtas ženklas — gal dabar dirbu ne tai, ką reikėtų?“
Kiekvieną dieną apie ženklus — netyčia užsiliepsnojusį drabužį, buities prietaisų gedimus, rastą monetą — dienraščio horoskopuose rašanti Palmira Kelertienė sako, kad tai labai rimtas dalykas. Jos astrologijos mokytojas P.Globa ryte atsikėlęs ir išvydęs keletą ženklų gali pasakyti, kokia bus diena. „Senoji Persų astrologiją daug dėmesio skyrė ženklams, — aiškina astrologė. — Jie apima daug ką — nuo dėvimo drabužio spalvos iki apsiliejimo vandeniu. Bet skirtingomis dienomis jie gali skirtingai veikti. Tarkim, vieną dieną gerai užuosti kvapus, kitą — jau nebe. Tačiau be astrologinių žinių čia neišsiversi, dėl to geriausia remtis kokia nors šeimoje susiklosčiusia ar paveldėta ženklų sistema. Tarkim, man kelią perbėgusi juoda katė nėra blogas ženklas, nes gyvūnus myliu ir globoju. Aš likimą skaitau pagal Mėnulio padėtį dangaus skliaute. Rūtos Mikelkevičiūtės atveju, kai ji matė sakalą ar erelį, reikia pažiūrėti kokią įtaką jos horoskope daro erelio totemas. Yra ir universalių su gyvūnais susijusių ženklų, tarkim, jei šarka nutupia ant palangės, dažnai tą pat dieną sužinosi apie giminaičio mirtį. Tačiau ženklų atsiradimas žmogaus gyvenime nepriklauso nuo Zodiako ženklo, o nuo jo atvirumo pasauliui.“
Stebėkime ženklus, atsižvelkime į pasąmonės užuominas, bet nepulkime aimanuoti, jei kartais netyčia nulūžta kulniukas ar genda senas kompiuteris. Gal šiuo atveju Visata nesiūlo nieko daugiau, tik atsikratyti senienų ir įsigyti naujų daiktų. Prietarus reikėtų skirti nuo iš pasąmonės ateinančių perspėjimų. Aplinka gali tapti amžinai skaitoma knyga, kuriai perskaityti nepakaktų viso gyvenimo. O jei aplink tematote pilką gamtą, aplaužytus suolelius ir vienišus piliečius, nueikite į gėlių parduotuvę ar gerą koncertą. Ir tikėkite, kad ženklus, kaip ir savo likimą, galite valdyti.
