ĮVADAS
Bloganoriškumas.
Temos pavadinimas aiškus ir konkretus, labai daug ką pasakantis. Jau tiesiogiai galima suprasti, kad tai blogio linkėjimas ir troškimas kitam žmogui. Nejau slapta niekad nepalinkėjai kam nors blogo? Nesvarbu kas tas žmogus bebūtų: ar kaimynė, ar artima draugė, ar aršiausias priešas, ar gatvėje tave užkliudęs praeivis, ar net tavo namiškis?- Vargu..Atvirai blogio lyg ir labai nedaugelis tetrokšta, bet slapta daugelis į jį linksta. Bet iš karto kyla klausimas: „Kodėl tas troškimas atsiranda?“, „Kas tam turi reikšmės?“. Jei vis dėlto blogis egzistuoja, tai kas jį gali pažaboti? Kodėl mums atrodo, kad geri norai šiais laikais yra beviltiški? Kokį vaidmenį čia vaidina valia? Ir galiausiai – kaip sumažinti bloganoriškumą? Į visus šiuos klausimus mėginsiu atsakyti šiame darbelyje.
Gera ar bloga valia?
Stiprios valios vaidmuo žmogaus gyvenime labai didelis. Ką mes pasiekiame, kokiais tampame – daugiausia priklauso nuo mūsų pačių valios. „Valios energija – savita jėga, kiekvieno tvirto charakterio pagrindas – teigė Samuelis Smailsas, – ten, kur jos nėra, ten silpnumas, bejėgiškumas nusivylimas“. Dėl to galima teigti, kad valia – tai žmogaus likimas.
Gera valia
Vargu ar žemėje būta ilgiau besitęsiančios kovos, kaip kad moralės saugotojų kova už gėrį. Tačiau net ir dažnas moralės saugotojas bei propaguotuojas nėra to gėrio, kuriam jis kviečia ir kurį jis pats tariasi galįs kurti, etalonas. Prisiminkime, kad ir Seneką, kuris propagavo taurias stoiškąsias dorybes ir tuo pat metu gviešėsi turtų Nerono dvare.Kiekvienas žmogus turi kažkiek žinių, profesinių įgūdžių, didesnę ar mažesnę gyvenimo patirtį, pagaliau fizinę jėgą, vienokias ar kitokias būdo savybes. Visas šias fizines bei dvasines galias, sugebėjimus jis gali panaudoti ne tik geram, bet ir blogam darbui atlikti. Nuo to, kam žmogus skiria savo privalumus, sugebėjimus ir pastangas, priklauso jo valios kryptingumas.
Teigiamą ar neigiamą valios vertingumą nusako jos kryptingumas. Juk ko verta stipri valia, jeigu ji nukreipta siekti kokių nors savanaudiškų arba net nusikalstamų tikslų? Ne paslaptis, kad teroristai, plėšikai, žmogžudžiai dažnai yra valingi. Jie kartais labai atkakliai siekia savo nusikalstamų tikslų.Dėl to valią įprasta skirti į gerą ir piktą. Gerą valią lemia teigiami doroviniai motyvai ir visuomeniškai prasmingi tikslai. Piktavaliai žmonės neturi tokių motyvų ir tikslų. Savo gyvenime ir veikloje jie paprastai vadovaujasi siaurais egoistiniais interesais. Tai piktdžiugaujantys, kitiems gero nelinkintys, dažnai doroviškai atsilikę arba degradavę individai.Geros valios žmonių veiklą lemia gebėjimas pajungti visas savo pastangas kokiam nors pastoviam ir kilniam tikslui. Toks tikslas glaudžiai susijęs su doroviniu idealu. Visą savo veiklą ir elgesį žmogus ir kreipia to aukščiausio tikslo – idealo įgyvendinimui. Įvairūs asmens poreikiai bei interesai derinami su šiuo tikslu – idealu. Jeigu žmogus pasijunta negalįs realizuoti savo aukščiausių siekių ar idealų, tai jo gyvenimas tampa beprasmis.Taigi pozityvų valios turinį lemia dorovinės nuostatos. Jeigu jų nėra – valia praranda teigiamą kryptingumą. Doroviškai orientuota gera valia žmogų pakylėja, padeda įprasminti gyvenimą, o bloga valia kreipia jį į klystkelius, gniuždo.Bloga valia
Blogio prigimties problema – viena svarbiausių ir esmingiausių teologijos ir gal net visos žmonijos problemų.Tai, ką mes apibūdiname kaip blogį, yra mums nepasitenkinimą keliančių dalykų neigiamas vertinimas. Galėtume teigti, kad ir gėris, ir blogis – tai mūsų pasitenkinimo ir nepasitenkinimo jausmų prisotinti vaizdiniai apie tam tikrus dalykus. Tai, kas mums atrodo gera, jaučiame kaip tai, kas turi būti, bloga – kaip tai, ko neturi būti. Moralinis blogis – tai laisvos valios sąlygotas blogis. Tai yra tai, ką mes vadiname ydomis ir nedorybėmis, polinkiu į blogį ar jo rinkimusi. Tai – piktavališkumas.
Taigi orientuosiuos į du dalykus – į blogio „etinį mechanizmą“ – blogą valią ir į tai, kas verčia veikti tokią valią ir preferuoti blogį, t.y. žmogaus prigimties ypatybes. Kiekvienas – ir tas, kuris visų laikomas doru, ir tas, kurį visi vadina nedorėliu – nesunkiai gali išvardinti, kas yra blogai – meluoti, tinginiauti ir t.t., ir pan. Kiekvienas taip pat žino, kad visuomenėje pilna šių ydų ir jas reikia „išrauti su šaknimis“. Tačiau bėda ta, kad ydų smerkimas tų šaknų napasiekia.
Dorovinis blogis visada susijęs su valia. Galima teigti, kad dorovinis blogis – tai realizuotos neigiamos vertės arba piktavališkumas kaip nusiteikimas jas realizuoti, valios nukreipimas į neigiamomis laikomas vertybes. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad gerai nusiteikus galima padaryti kur kas didesnį blogį, negu blogai nusiteikus.Kokia valia turi būti bloga? Jeigu blogį siejame su vertybėmis, tai būtų valia, kuri nukreipta į žemesnėmis laikomas vertybes. Šiuo atžvilgiu dorovinis blogis – tai ir pasikeitusi vertybių hierarchija. Darydamas moralinį blogį žmogus dėl vienų ar kitų priežasčių preferuoja į žemesniąsias vertybes, atsisakydamas aukštesniųjų. Tačiau retai toks žmogus daro blogį dėl jo paties. Dažniau „objektyvi“ (socialiai pripažinta ir pan.) vertybių hierarchija kertasi su subjektyvia to blogai besielgiančio žmogaus vertybių hierarchija. Jo blogas poelgis jo interesų atžvilgiu yra geras.Pažvelkime į save, nesunkiai pastebėsime, kad blogį daryti mums dažnai yra daug lengviau ir paprasčiau. {Tuomet tie žmonės, kurie dorovinų kolizijų atveju renkasi gėrį, elgiasi dorai, dažnai mums atrodo ne „normalūs“, bet „taurūs“, lyg išimtys.} iš karto iškyla klausimas: „Kodėl kyla blogis?“Pasirinkimo laisvė
Valios laisvė realizuojama pasirinkimo laisve. Jeigu žmogus neturi galimybės rinktis poelgių, jis nėra laisvas. Kuo pasirinkimo galimybės didesnės, tuo platesnis valios laisvės diapazonas. Tačiau didėjant valios laisvei, pasirinkimas paprastai būna sunkesnis ir sudėtingesnis. Tokia situacija reikalauja didesnio žmogaus dorovinio brandumo ir savarankiškumo. Beje, maža turėti galimybę rinktis, reikia mokėti dar ir pasirinkti. Juk kartais žmogus, galėdamas laisvai pasirinkti, renkasi ne gėrį, o blogį. Ką tai reiškia? Norint atsakyti į šį klausimą turime išsiaiškinti, kas lemia vienų ar kitų poelgių pasirinkimą. Kiekvienas poelgis turi savo vidinę struktūrą. Jį sudaro motyvo, ketinimo, tikslo pasirinkimo ir veiksmo rezultato vienovė. Poelgis yra žmogaus poreikių ir interesų, jo vertybinės orientacijos, idealų, vertinimų ir išgyvenimų padarinys. Jis visuomet turi didesnę ar mažesnę visuomeninę prasmę. Pastarųjų vertinimas iškyla viešosios nuomonės pavidalu.
Svarbiausi poelgio elementai yra motyvas ir tikslas. Tikslas parodo tai, ko žmogus siekia, o motyvas – kodėl jis to siekia kitaip tariant, motyvas yra vidinė poelgio paskata. Motyvu gali būti žmogaus įsitikinimai, pažiūros interesai, poreikiai, idealai ir t.t. Pasiirenkant poelgį, motyvų gali būti daug ir įvairių. Vieni motyvai skatina žmogų vienaip pasielgti, o kiti – kitaip. Vyksta vadinamoji motyvų kova. Kokie motyvai nugali, tokį ir poelgį pasirenka žmogus. Nežinant motyvų, išvis negalima suprasti, kodėl žmogus siekia tų ar kitų tikslų, vienaip ar kitaip elgiasi. Poelgių pasirinkimas daug priklauso nuo valios. Silpnavaliai nepajėgia atsispirti įvairioms negatyvioms įtakoms bei pagundoms. Tik stiprios valios žmonė geba teisingai apsispręsti ir savo apsisprendimą sėkmingai įgyvendinti.Blogis kaip juslinės prigimties dominavimas – dažniausiai minima blogio priežastis. Jau Platonas blogio šaltiniu paskelbė esant materją. Dieviškoji dvasia, anot jo, tūnanti kūne kaip karste. Ir moralinis blogis jam buvo dvasios nukreiptumas ne į idėjas, o į materiją. Šias mintis labai išplėtojo krikščionybė. Dorovinis blogis – siekimas naudos sau, savo veiklos intencijų nukreiptumas į save, žiūrėjimas į pasaulį tik pro savo interesų akinius.
Blogio stichija
Visa, ką pagrįstai laikome blogiu, neturi jokios teigiamos prasmės. Pyktis, neapykanta, kerštingumas, ištvirkavimas, egoizmas, savanaudiškumas, pavydas, šykštumas, tuščias garbės troškimas, godumas griauna gyvenimo pamatus, alina žmogaus jėgas.Kiekvienas piktas jausmas – tai mirties sėkla. Blogis stumia žmogų į netikrą, iliuzorinį gyvenimą, kur klesti melas.Blogio stichija – tai žmogžudystės, mirties stichija. Pyktis ir neapykanta yra žmogžudystė, nes naikina būtį. Tuo tarpu meilė visur ir visada teigia gyvenimą, būtį. Būtis – tai meilės karalystė. Meilė teigia ir stiprina kiekvienos esybės, kiekvieno Dievo kūrinio gyvybę. Mylintysis trokšta, kad mylimasis gyventų amžinai. Na, o tas, kuris neapkenčia, geidžia, kad gyvybė nutrūktų – jis nori mirties.
Nuo to, kiek sugebame mylėti ir kiek – neapkęsti, priklauso, kiek stipriname ir kiek griauname būtį. Todėl tik beribė, neišsemiama meilė gali išgelbėti nuo blogio ir mirties.Blogio pažadai niekuomet negali išsipildyti, nes blogis negali sukurti gyvybės. Neapykanta niekuomet negali sukurti meilės; kivirčai – taikos, prievarta – laisvės, o žmogžudystė – gyvybės. Nėra blogų kelių, vedančių į gėrį; čia visuomet triumfuoja blogis.Pykčiui užvaldžius ir apnuodijus žmogaus širdį, jo darbai tampa pražūtingesni. Jeigu imame piktintis tais, kuriuos laikote blogais, jūs tampate bejėgiais prieš blogį (nes jis jau užvaldęs jus), todėl kova su blogiu gali lengvai pavirsti blogiu.Kovą su blogiu reikia pradėti ne nuo kitų, o nuo savęs paties. Mūsų blogi jausmai negeriems žmonėms dažnai kyla tik todėl, kad norime įsitvirtinti patys.Blogis kyla dėl netinkamos saviraiškos, dėl puikavimosi, dėl polinkio gyvybės šaltiniu laikyti ne Dievą, o save. Ši nuostata – tai savižudybė, nes taip griaunama asmenybė, esanti Dievo paveikslas ir panašumas. O tąsyk grįžtama prie to, iš ko buvo sukurtas pasaulis – prie nebūties prarajos. Puikavimasis ir egoizmas stumia į šią tuštumą, į nieką, į mirtį.Atitrūkęs nuo Dievo ir nuo Jo pasaulio, teigiąs vien save, žmogus praranda visus būties turtus. Žmogus neranda sau vietos Dievo pasaulyje ir jam tenka jos ieškoti kitur. Tačiau ten, kur nėra Dievo, nėra nieko išskyrus nebūtį.Jei gyenimas grindžiamas savimeile, egoizmu, jis grindžiamas praraja, nebūtimi, tuštuma. Kiekvienas iš mūsų patyrė, kaip savimeilė ir egoizmas žaloja gyvenimą, alina jėgas.Blogis – tai meilės neigimas, o tik meilės galios yra gyvybingos, nes jų šaltinis – Dievas.Blogis prasideda nuo laisvės, kurios nepraskaidrino dvasia. Sykiu laisvė yra tai, kuo mus gundo blogis, tačiau jis visuomet pavergia dvasią, nes blogis valdomas būtinybės.Degradacija, visuotinas susvetimėjimas – blogio padariniai. Pasaulis tampa priešiškas, svetimas. O vientisu ir savu tampa tik tad, kai viską jungia meilė. Tik tada būtis esti laisva. Be Dievo viskas yra svetima ir tolima; dvasios giminystę įtvirtina ir suvokimas, kad visi esame Dievo vaikai.Šetonas gundo žmones galimybe tapti dievais. Tačiau, iškėlęs save vietoj Dievo, žmogus tampa ne dievu, o žemų gaivalų vergu. Jis atsižada savo aukštesniosios dvasinės prigimties, todėl jam tenka paklusti būtinumo įstatymui, galiojančiam gamtai. Žmogus nebegali vadovautis aukštesniais dvasios impulsais, o paklūsta išorės veiksniams. Taigi jis praranda laisvę.Blogis – tai neteisinga pasaulio hierarchija: žemesnis išstumia aukštesnį; materialusis pradas ima valdyti išdidžią dvasią, materialumas užgožia dvasingumą. Egoistišką ir išdidi dvasia galiausiai tampa materijos tarnaite.Žmogus negali iš savęs semtis gyvybės; jis turi ieškoti ją teikiančio šaltinio, ir randa jį – tą, kuris yra aukštai, arba tą, kuris yra žemai. Tačiau pastarasis šaltinis neteikia jokios gyvybės, jis tegali nublokšti žmogų žemyn – į primityvių gaivalų glėbį.Šie gaivalai savaime nėra blogis. Tačiau, žemesniajam pradui užėmus aukštesniojo vietą, jie tampa blogiu.Dievo pasaulyje yra vietos ir žvėries prigimčiai, tačiau žmogui leidus, kad jį užvaldytų primityvūs gyvuliški instinktai ir jo dvasiai tapus priklausomai nuo žemų daivalų, pastarieji tampa blogiu. Blogis – ne pati materija, o dvasios polinkis; blogio ištakos – dvasinės.Blogio pagundos baigiasi tuštuma, mirtimi, nebūties nuoboduliu.Blogiu visuomet persisotinama, tačiau nepasisotinama – tai blogio paslaptis. Tačiau ją nelengva suvokti. Žmogus nesupranta, kodėl jį valdo gyvenimo geiduliai, o paties gyvenimo – nėra.Blogio pavergtas žmogus negali reikštis kaip laisva dvasia. Jam gali atrodyti, kad jis laisvas, nes pats pasirinko jį apėmusius geidulius, tačiau iš tikrųjų tai saviapgaulė – baisiausią dvasinę vergiją jis laiko laisve.Blogis glūdi žmogaus prigimties gelmėse, jo dvasios gelmėse. Žmogus laisvas, todėl jis gali rinktis. Tačiau, jam pasirinkus blogį, laisvės nelieka ir toliau jo gyvenimas klostosi ne taip, kaip jis nori – jis jau valdomas jėgų, kurių jis nemato ir nesupranta.Žmogus gauna šeimininką ir jam tarnauja. Pats išsivaduoti iš šio šeimininko valdžios pavergtasis jau negali. Tai nereiškia, kad puolusiame žmoguje neliko nieko gero. Nors blogis ir iškreipia dvasinę žmogaus progimtį, bet jos negalima visiškai sunaikinti. Todėl ir įmanomas apreiškimas, įmanomas išganymas.Blogis neįstengia visiškai užvaldyti žmogaus. Jo prigimtis dvilypė, nes žmogus išsyk yra dviejų pasaulių – gamtos ir dvasios. Atsižadėjęs Dievo, žmogus nenutraukė visų ryšių su Juo, ir Dievas tebeteikia jam savo gaivinančios energijos.Žmogaus širdyje Dievas kariauja su velniu. Tačiau ir pasidavęs velniui žmogus išsaugoja savo aukštesniąją dvasinę prigimtį. Neigiami blogio padariniai taip pat rodo žmogų esant dvasinės prigimties. Ji liko nesunaikinta, tačiau galutinė pergalė prieš blogio jėgas negali būti pasiekta gamtiško žmogaus, atitrūkusio nuo Dievo, pastangomis…Nulemta ar pelnyta?
Daugeliui kyla klausimas: ar blogi žmonės tokie esti iš prigimties, ar jie patys tampa blogi?Mokslininkai linkę manyti, kad esama kažin kokio mechanizmo, kurio dėka iš kartos į kartą perduodamas ne tik polinkis sirgti kūno lygomis, bet ir asmenybės bruožai ( pavyzdžiui, proto galios, charakterio ypatybės).Idealistinės krypties mąstytojai seniai kalba apie dvasinį paveldą, t.y. iš kartos į kartą perduodamą didesnį ar mažesnį polinkį į gėrį bei į blogį. Parapsichologai taip pat įtikinėja, kad esama tam tikrų energetinių darinių, kurie iš tėvų pereina vaikams.
Daugelis žmonių linkę manyti, kad žmogaus likimas nepriklauso nei nuo jo protėvių, nei nuo jo paties, o viskas yra nuspręsta iš anksto aukštesniųjų jėgų, ir vienas neišvengiamai taps niekšu, o kitas- teisuoliu. Dievas tiesiog renkasi sau numylėtinius. Tokia teorija tapo gan populiari, nes juk dėl visų nesėkmių kur kas maloniau kaltinti Dievą ir likimą nei ieškoti savo paties ar tėvų, protėvių kaltės, kad esame tokie, o ne kitokie. Bet tai nereiškia, kad ši teorija susilaukė tokio populiarumo dėl teisingumo, o verčiau dėl patogumo. Manyčiau negalima absoliučiai pripažinti, kad viskas yra jau iš anksto nulemta. Dievas mus sukūrė pagal savo‚paveikslą ir panašumą‘ ir tokiu būdu mes gavome Dievo Dvasios kibirkštėlę ir esame laisvi. Laisvas žmogus gali nepaklusti savo Kūrėjui ir elgtis taip kaip jam patinka, kaip nori. Dievas paprasčiausiai regi, kur pakryps mūsų gyvenimo valtis dar nepradėjus jai plaukti.Stačiatikių arkivyskupas Lukas (Vojno Jaseneckij) knygoj „Dvasia, siela, kūnas“ rašo, kad embriono raidą kreipia dvasinė energija, veikianti per lyties ląstelių chromosomas. Ši dvasinė energija yra dvejopa- ta, kurią gauname iš aukščiau, ir ta, kurią sukaupė tėvai, protėviai. Mes negalime nei pasverti, nei suskaičiuoti, kokios šių dėmenų proporcijos, kokia jų sąveika, tačiau, kaip sako V. Jaseneckis, būtent nuo sumarinės energijos pobūdžio priklauso, ar naujai besiformuojantis žmogus bus gyvas grožio, gėrio, švelnumo, tyrumo paveikslas, ar priešingai – šiurkštumo, pyktumo. Kūdikiui gimus jo dvasinės galios dar yra neatsiskleidusios. Žmogui augant ir brestant jo dvasia taipogi auga ir vis labiau linksta į gėrį ar į blogį. Manau, kad dar ir nuo paties žmogaus priklauso, koks jis taps, nes blogio paveldą galima ir kiek susiaurinti, neutralizuoti, o gerą – sumenkinti, sutrypti ir nueit ne tuo keliu. Ne visuomet geroje šeimoje gimsta dori vaikai ir priešingai – padorūs žmonės gali būti ir dvasinių išsigimėlių palikuonys, tad dvasinio paveldimumo nedera suabsoliutinti ir suvokti jo tiesmukiškai.Okupuota visata
Blogis beveik visuomet pasirodo esąs netikęs būdas siekti gerų tikslų. Tu gali būti geras dėl paties gėrio, tačiau negali būti blogas vardan blogio. Tu gali pasielgti gerai ir nejausdamas polinkio į gėrį, tiesiog todėl, kad taip reikia elgtis. Tačiau niekas nesielgia žiauriai todėl, kad taip dera elgtis. Žmonės esti žiaurūs tik tuomet, kai tai naudinga arba malonu. Vadinasi, blogis negali klestėti ir todėl, kad jis yra blogis, o štai gėris gali remtis vien gėrio jėga.Kitaip sakant, gėris yra „daiktas savyje“ – jis gyvuoja savarankiškai. Na, o blogis – tai sugadintas gėris..Blogis negali būti savarankiškas. Blogis yra pasaulio, kurį valdo gėrio galios, dalis, ir blogio galia sukuriama pasitelkus arba gėrio jėgas, arba kokios nors, esančias virš jų, jėgas. Pasistenkie supaprastinti šį svarstymą. Tam, kad galėtų iškrypti iš kelio, blogio jėga turėjo realiai egzistuoti, ir ši jėga turėjo pasižymėti protu ir valia. Tačiau egzistencija, protas ir valia savaime yra gėris. Vadinasi, blogio jėga turėjo visa tai gauti iš gėrio jėgos. Blogio jėga pati savyje neturi jėgų net tam, kad būtų pikta – visa, ko jai reikia, ji turi paimti ar pavogti iš savo oponentės.
Gerų norų bejėgiškumas
Įstatymai saugo mus nuo piktų, nedorų žmonių savivalės, be įstatymų įsivyrautų chaosas. Kiras (vienas iš didžių senovės valdovų), paklaustas, kas yra neteisingas, atsakė: tas, kuris nesivadovauja įstatymais. Graikų išminčius Solonas, atsakydamas į klasimą, kokioje valstybėje geriausia gyventi, pasakė: „tokioje, kur piliečiai paklūsta valdžiai, o valdžia įstatymams“. Demostenas teigė, kad įstatymai – tai valstybės siela, o Demadijus aiškino, kad vergams būtinybė yra įstatymas, o laisviesiems įstatymas yra būtinybė.
Įstatymas nurodo, kas yra gėris, ir reikalauja jo paisyti. Tačiau tai nereiškia, kas įstatymas gali įveikti blogį. Įstatymas kovoja su nusikaltimais (nuodėme) vertindamas žmogaus elgesį ir teisdamas jį už prasižengimus. Įstatymas nurodo, kas yra nusikaltimas, todėl ten, kur įstatymas, neišvengiamai klesti rūstybė, prievarta.Kaip sakė senovės kinų išminčius Laodzi, „dorybės atsiranda praradus Dao (t.y. Dievą); humaniškumas – praradus dorybes; teisingumas – praradus humaniškumą; pagarba – praradus teisingumą…pagarba liudija pasitikėjimo ir ištikimybės stygių. Pagarba – tai nesantaikos pradžia..“ Įstatymo rustybė yra teisinga, pelnyta, tačiau ji yra pražūtinga nusikaltusiajam. Kaip sakė Šventosios Romos imperijos valdovas Ferdinandas I, – tegyvuoja teisingumas, nors pasaulis ir turėtų žūti. Įstatymas yra bejausmis, čia negali būti nei gailsčio, nei tuo labiau – meilės nusikaltėliui. O sakėme, kad ten, kur nėra meilės, nėra ir gyvybės. Negyva įstatymo raidė, užuot teikusi gyvybę, skleidusi gėrį – žudo, teisia, smerkia. Štai kodėl apaštala Paulius aiškina, kad „per įstatymą tik pažįstame nuodėmę“. Kaip sako mąstytojas B. Vyšeslavcevas, „įstatymo tragedija ir yra tai, kad jis nori viena, o pasiekia priešinga: žada išteisinti, o pasmerkia“ (nes „nėra teisaus, nėra nė vieno.. – visi nuodėmės pavergti.). Įstatymas trokšta taikos, ramybės, o sukelia rustybę; įstatymas reikalauja, kad jo būtų paisoma, o skatina pažeisti. Juk niekas nėra absoliučiai doras ir skaistus. Todėl ap.Paulius rūstiems įstatymo gynyjėms, smerkiantiems pažeidėjus, sako: „Kodėl gi, mokydamas kitus nepamokai pats savęs?! Kodėl, įkalbinėdamas nevogti, pats vagi?! Skelbdamas nesvetimauti, pats svetimauji?!“. Taigi nėra pagrindo tikėtis, kad blogį bus galima įveikti, patobulinus įstatymus, pagerinus valstybės valdymą, perrinkus deputatus ir t.t. kad ir kiek griežtinsime įstatymus, kad ir kaip uoliai gaudysime ir teisime, smerksime ir visaip bausime pažeidėjus, tai nepadės nei įdiegti visuotinės doros, nei pažabos žmonių polinkį į blogį. Istorijos patirtis rodo, kad ir pačios griežčiausios priemonės neišrauna nusikaltimo šaknų, ir pasaulis tebėra piktojo pavergtas.
Griežtų priemonių, draudimų šalininkai neišvengiamai patiria tragišką bejėgiškumą, nes jie negali pasiekti, ko nori; jie žada ir neduoda. Keista, tiesa? Juk įstatymas – tai, ką Dievas įrašė į mūsų širdis. Taigi įstatymas yra šventas, jis reikalauja, kad žmogus būtų doras, sąžiningas, teisingas. Visa bėda, kad žmogus – nuodėmingas, todėl jis ir priešinasi net tobuliausiam, švenčiausiam įstatymui. Įstatymas apeliuoja į mūsų protą, į mūsų dvasią, ir dvasingoji, taurioji mūsų esybės dalis galėtų jam paklusti. O štai ta chaotiška, slėpininga mūsų esybės dalis, kurią vadiname pasąmone, proešingai ir mūsų dvasiai, ir įstatymui. Šią nedermę dar iki visų psichoanalizių genialiai aprašė ap.Paulius: „Mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion. Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau tai, ko nenoriu, tuomet pripažįstu, jog įstatymas yra geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“.Įstatyma bejėgiškas, nes jam priešinasi kūnas, o tiksliau – pats žmogus, nes jis yra kūniška būtybė. Mūsų esybėje yra kažkas (apaštalas tai vadina „nuodėme“), kas priešinasi įstatymui. Šio pasipriešinimo neįmanoma paaiškinti ir įveikti protu. Net ir didžiausias nusikaltėlis dažniausiai žino, supranta, kad negalima pažeisti įstatymo. Ir vis dėlto jis nusikalsta („Aį net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu“).
Iracionalaus, protu nesuvokiamo pasipriešinimo gėriui esama dvejopo. Mes jau minėjame „žveries sielą“, t.y. paprasčiausius kūno poreikius ir polinkius, kurie formuojasi pasąmonėje. Kai žemi instinktai, tamsios aistros užvaldo žmogų, jo valia ir protas tampa bejėgiai priešintis blogiui. Apie šį bejėgiškumą ir sako ap.Paulius :“Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu“.Taigi beveik prieš 2000 metų gyvenusiam ap.Pauliui jau buvo aišku tai, ko niekaip neįstengia suvokti daugelis mūsų laikų moralistų: protas nevaldo jausmų, instinktų, geismų stichijos; šie gaivalai nepaklūsta mūsų valiai („ nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu..Taigi aš randu tokį įstatymą, kad kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga“). Tokie štai esame bejėgiai, silpni. O jei mums stinga jėgų paklusti žmonių sukurtam įstatymui, nenuostabu, kad ir Dievo įsakymai mums per sunkūs. Ir liūdniausia, kad juo labiau stengiamės prisiversti Jam paklusti, juo labiau iracionalioji, chaotiška mūsų esybės dalis priešinasi šioms pastangoms. Dalykas tas, kad mūsų iracionaliąją esybės dalį veikia ir tamsos jėgis, ir jų poveikis yra antroji pasipriešinimo gėriui priežastis. Taigi chaotiški, iracionalūs pasąmonės gaivalai yra atkakliausi mūsų proto ir sąmoningos valios priešai. Tačiau didžiausias žmogaus paradoksas yra tas, kad ir tauriausi, šviesiausi dvasios polėkiai taip pat gimsta nedalyvaujant sąmoningai valiai ir protui, nes šie nuostabūs dvasios žiedai šaknis suleidę pasąmonės gelmėse. Kitaip sakant, mūsų esybės „pogrindyje“ glūdi ir blogio, ir gėrio šaknys. Kyla klausimas, nuo ko priklauso, kas iškils į paviršių – niekšingi, žemi geiduliai ar tauriausios meilės žiedas?
Kaip nugalėti blogus įpročius?
Kiekvieno blogo įpročio galima išvegti. Išlaisvinimui nuo blogų įpročių reikia keletos dalykų. Pirmiausia reikalinga savistaba, kad nugalėtume blogus įprotį ir laikytume tai nuodėme. Nustembame, kai kiti pastebi mūsų kaltes. Tai įrodo, kad mes pakankamai stebime save. Kai kurie žmonės bijo pažvelgti į savo sąžinę, bijodami to, ką jie ten gali rasti. Savistaba sielai yra tai, kas kūnui yra ligos nustatymas. O tai yra pirmas žingsnis į gydymą. Kada apšvieti save ieškojimo lempa, tada pamatai savo ydas ir blogį, pamatai tai, ką reikia. Antra, jei nori ką nors pasiekti, reikia turėti valios. Gydytojai sako, kad niekas ligoniui taip negelbsti, kaip jo noras gyventi. Jei mes norime nugalėti savo ydas, tai mes turime sustiprinti valią. Mes įgyjame blogų ydų tik su valios sutikimu. Siekgami jas nugalėti, mes turime elgtis atvirkščiai – sulaikyti valia ta nuolatinį blogio veikimą. Mūsų charakterį formuoja ne mūsų žinios, bet pasirinkimas, kuris priklauso nuo valios. Bet blogų polinkių mes negalime nugalėti vien valia. Meilė taip pat tam reikalinga. Jokio blogio nusidėjėlis neatsisako, kol nesusiranda ko nors vertingesnio už turimą nuodėmę. Blogi norai nepagydomi jų nekentimu. Jie pašalinami tik su meile kam nors kitam. Toji naujoji meilė turi būti didesnė už mus pačius, nes mums patiems reikia pasitaisyti. Pabaigai pateiksiu keletą aforizmų apie blogį.
Blogis (aforizmai)
• Tas, kuris daro blogį, neapkenčia žmonių• Išgirsti blogą žinią – piktadariui nėra malonesnio džiaugsmo• Blogį gimdo troškimų gausumas• Kovos su blogiu priemonės kartais blogesnės už patį blogį• Daryti blogį – negerai, bet tuo didžiuotis – dar blogiau• Dėl didžiausio gėrio triumfo negalima daryti nė mažiausio blogio• Pasaulyje būtų daroma labai mažai blogio, jei negalima būtų daryti blogio gėrio pavidalu.
Išvados
Bloganoriškumas…Blogio troškimas… Nejau žmogaus žemėje priedermė ir yra daryti bei trokšti vienas kitam blogio? Kas gali paneigti, kad kiekvienam smagiau, kai tau kas nors padaro kokią paslaugėlę ar kokį gerą darbą? Juk ir tu pats geriau jauties atlikęs gerą darbą, o ne sėjęs blogio sėklą. Bet vis dėlto atsiranda žmonių, kurie dėl tam tikrų priežasčių negali atsisakyti polinkio daryti blogą. Todėl nieko nebestebina, kai vis dažniau ir dažniau išgirstama apie blogį. Nejau blogis – tiesioginė kiekvieno mūsų kasdienybė, o gėris – tai lyg šventė. Kad taip neatsitiktų – nedarykine ir nelinkėkime vienas kitam blogo! Juk žymiai smagiau gyventi, kai tave supa gėris.