Sąžinė

SĄŽINĖ

Moralinius priesakus kaip objektyvias moralės normas galima palyginti su kelrodžiais ženklais, nurodančiais kryptį, kurią turi pasirinkti keliautojas, kad pasiektų savo tikslą. Tačiau norint padėti žmonėms jų kelyje, vien kelrodžių nepakanka. Žmonėms reikia išminties , kad suprastų ženklus, pajautimus, kad atrinktų tinkamus, ir reikia pagalbos ten, kur jų nėra. Ši išmintis yra asmens sąžinė. Tai tas moralinis gebėjimas ,kuris subjektyviai pasako žmonėms ,kas yra gėris ir blogis, ir kuris atskleidžia jiems jų moralinius įpareigojimus.

A.Sąžinės samprata ir kilmė

I.Sąžinės sąvoka

Skirtina sąžinė kaip moralinis gebėjimas ,pparodantis žmonėms jų moralines pareigas ir skatinantis jas vykdyti , ir sąžinė kaip praktinis moralinis sprendimas, kuris pasako žmonėms konkrečioje situacijoje, kokie yra jų moraliniai įpareigojimai.

1.Sąžinė kaip moralinis gebėjimas

Sąžinė yra procesas ,kai bendros moralinio įstatymo normos taikomos konkrečiam veiksmui, kurį asmuo ketina atlikti ar jau atliko, ji pasako asmeniui, kokia yra jo pareiga čia ir dabar , arba sprendžia apie jo praeities veiksnius. Šiuo požiūriu sąžinė yra šauklys, išreiškiantis objektyvų įstatymą, ir padėjėjas, taikantis jį konkrečiai, individualiai situacijai. Sąžinė yra dieviškas asmens ceentras, kur į jį kreipiasi Dievas. Joje jis pažįsta Dievą ir sielą. Sąžinė yra daugiau negu vien protas , daugiau negu vien valia ,daugiau negu vien jausmai, tai žmogaus būties gelmė, slapčiausia asmenybės šerdis jos kelyje į Dievą , Dievo palaikomai.
Sąžinė nėra vien protas ,n

nes ji yra daugiau negu vien išankstinių moralės įstatymų vykdymo tarpininkas, kurio vienintelė užduotis – pritaikyti įstatymus konkrečiai situacijai čia ir dabar. Kitaip aštriausio proto žmonės turėtų geriausią sąžinę, o taip nebūna. Sąžinė pirmiausia informuoja žmogų apie jo asmeninį pašaukimą Dievo kūrybos plane, šio pašaukimo protas negali išvesti vien intelekto veiksmais iš grynai racionalių prielaidų.
Sąžinė akivaizdžiai nėra tapati valios galiai ,mat žmogus gali norėti ir daryti tai , kas prieštarauja jo sąžinei. Ji nėra vien jausmas , nes jis susijęs su objektyvia tikrove ir apibrėžtu turiniu bei reikalavimais. Todėl sąžinė yra savarankiškas gebėjimas, savybė, skirtinga nuo proto, valios ir jausmų.
Sąžinę galima apibrėžti kaip tokį gebėjimą, kuris žmogui padeda pažinti savo įpareigojimus ir skatina juos vykdyti.
Pagrindinį sąžinės pagrindą ir branduolį scholastinė teologija nuo XII a.. vadina sindereze . Tai įprotis į galutinius moralinius principus, kurie nėra suvedami į dar esmingesnius principus ir iškart pajuntami praktinių suvokimų. Pat universaliausias sinderezės principas teigia, kad privalu daryti gera ir vengti blogo. Tai , kad žmogus žino savo egzistencinius tikslus ir iš jų kylančius pagrindinius principus, priskiriama įgimtam sinderezės gebėjimui. Sinderezė kartu su praktiniu moraliniu pažinimu, kurį įgyja ištobulinti jį skatina, sudaro sąžinės įprotį.

2.Sąžinės kaip praktinis moralinis sprendimas

Sąžinės gebėjimas pasireiškia, kai reikia spręsti apie konkrečios elgesio linijos, kurios asmuo nori laikytis ar

r laikėsi, moralumą ir moralinę pareigą konkrečioje situacijoje. Tuomet moralinis gebėjimas formuluoja sprendimą, kurį vadiname sąžinės balsu ar tiesiog sąžine. Daugelis moralinės teologijos vadovėlių laiko šį balsą sąžine griežtąja prasme.

Šia prasme sąžinė yra apibūdinama kaip galutinis praktinis sprendimas apie konkretaus veiksmo moralumą, liepantis daryti gera ir vengti blogo. Daugeliu atvejų šis sprendimas būna ne apmąstymas, bet spontaniškas. Sąžinės sprendimą ypač aptemdo abejonės ar pasipriešinimas ir neklusnumas sąžinės balsui.

Sąžinės balsas turi du elementus. Pirmasis elementas – tai sprendimas apie moralumą konkretaus veiksmo , kurį asmuo ketina atlikti ar atliko, arba kurio jis ketina atsisakyti ar atsisakė. Šis sprendimas gali būti klaidingas, nes sąžinė gali nuspręsti, jog elgesys teisingas, kai objektyviai jis yra blogas, ir atvirkščiai. Antrasis elementas – tai liepimas ar įpareigojimas daryti tai , kas buvo pripažinta geru, turi būti padaryta ar turėtų būti padaryta , o kas buvo pripažinta blogu, to atsisakyti. Šis įpareigojimas yra kategoriškas. Jo laikytis ne tik visada teisinga, bet ir privalu, būtina.

3.Sąžinės skirstymas

Sąžinė gali būti Išankstinė , apriorinė , arba pasekminė , konsekventinė.
Ji vadinam išankstinė , jei sprendimas apie veiksmo moralumą ir įpareigojimą jį atlikti ar jo neatlikti padaromas prieš veikiant. Išankstinė sąžinė įsako , ragina , leidžia ar draudžia. Sąžinė vadinama pasekminė, jei ji įvertinama jau padarytą ar neatliktą poelgį. Konsekventinė sąžinė patvirtina, pateisina, pr

riekaištauja ar teisia.

Sąžinė gali būti teisinga ar klaidinga pagal tai , praktinis moralinis sprendimas atitinka objektyvias moralės normas, ar ne. Asmuo, kuris nusprendžia, jog nedora skirtis vien todėl , kad moteris nebegraži, turi teisingą sąžinę. Sąžinė gali būti nenugalimai ar nugalimai klaidinga. Nenugalimai klaidinga sąžinė yra nepakaltinama , nes nesuvokia , kad gali klysti. Klaidinga sąžinė yra pakaltinama, nes, turint gerą valią, klaidą galima ištaisyti. Supainiota sąžinė, silpna ir skrupulinga sąžinė yra klaidingos sąžinės rūšys.

Sąžinė gali būti įsitikinusi ar abejojanti. Įsitikinusi sąžinė sprendžia be baimės suklysti. Moraliniam tikrumui pakanka, kad nebūtų jokios pagrįstos baimės. Tačiau ir absoliučiai įsitikinusi sąžinė vis dėlto gali būti klaidinga. Abejojanti sąžinė nėra tikra dėl veiksmo moralumo. Todėl ji susilaiko nuo sprendimų ;arba sprendžia, bet pagrįstai baimindamasi suklysti. Jaunuolis, kuris abejoja, ar dora jam žiūrėti ginčytiną filmą, turi abejojančią sąžinę.

Stipriai pabrėžiamas skirtumas tarp gėrio ar blogio ir moralinio teisingumo ar klaidingumo. Šis skirtumas atitinka tradicinį skirtumą tarp įsitikinusios sąžinės ir teisingos sąžinės. Laikytis įsitikinusios sąžinės yra visuomet gerai, o nesilaikyti jos yra visuomet blogai, netgi jei ši sąžinė yra nenugalimai klaidinga ir todėl moraliai neteisi. Todėl tai, kas yra moraliai teisinga, nebūtinai moraliai gera, ir atvirkščiai . Jei induistui, lankančiam draugus amerikiečius JAV, pasiūloma karvės, kurią jis laiko šventa, mėsos ir ja
am gėda nevalgyti, jis daro tai , kas objektyviai yra moraliai teisinga, bet kas – pagal jo įsitikinimus – subjektyviai yra moraliai bloga.

II. Šventasis Raštas apie sąžinės prigimtį

Šiai realijai išreikšti vartojamas posakis ‘‘protas‘‘ , o kartais – ‘‘juosmuo , strėnos‘‘ ir ‘‘širdis‘‘. Šie žodžiai dažnai atsiduria drauge .Nuo pat išganymo istorijos pradžios žinoma apie sąžinę, kuri smerkia nusidėjusį žmogų; pvz., Adomą ir Ievą po to , kai jie valgė nuo uždrausto medžio , Pr3, 7-10; Kainą po to, kai jis nužudė savo brolį Abelį; Dovydą, kurį širdis graužė, kad suskaičiavo žmones prieš Dievo valią. Lygiai taip žinoma sąžinė, kuri giria žmogų už jo teisingumą:‘‘ mano širdis iki gyvos galvos neprikiš man nieko‘‘. Sąžinės sprendimas Senajame Testamente yra dievo balsas, tai ypač akivaizdu Kainui graužiantis dėl savo nusikaltimo.

III. Sąžinės kilmės raida

Šventojo Rašto paskirtis ir žinojimas, kad žmogaus viduje yra balsas, reikalaujantis daryti pažintą gėrį ir teisiantis žmogų, jeigu šis tokio raginimo neklauso, yra tikrai visuotinis. Dar nerasta nė vieno kultūra , kuri nepripažintų sąžinės egzistavimo .Apskrita pirmykštėse tautose žodį ‘‘Sąžinė‘‘ pakeičia ‘‘širdis‘‘. Senovės Egipto tekste skaitome “ Širdis yra puikus liudytojas‘‘, ir niekam nevalia nusižengti tam , ką ji sako: “ žmogus turi baimintis nesilaikyti jos vadovavimo“.

Naudota literatūra: Karl H.Peschke „ Krikščioniškoji etika“ I tomas, Vilnius : Katalikų pasaulis, 1997m.

Leave a Comment