1. Įvadas
Žmonės yra būtybės, kurios suvokia savo pačių būtį. Žino, kas esa, žino, kad slypi kažkas kas sieja juos su pasauliu. Žino kai ką patys apie save – apie savo asmenybę, savo mąstymą, veiksmus ir poelgius, apie savo emocijas. Žino, kad yra susieti su pasauliu. Mes tai pat žinome, nors galbūt nedažnai apie tai mąstome, kad šie mūsų saitai vieną kartą nutruks – mes mirsime. Niekas neišeina iš gyvenimo gyvas.Žmogaus gyvenimas žemėje užsibaigia mirtimi. Kaip paskutinis įvykis mirtis, atrodo, turėtų būti svarbi kiekvienam todėl prisimintina. Tačiau taip nėra. Ji ignoruojama, ypač šiais laikais, tarsi jos iš viso nebūtų. Žmogus – bijo mirties. Daugelio įsitikinimu mirtimi gyvenimas visiškai užsibaigia. Gyvenimu džiaugiamasi, mirtis tą džiaugsmą nutraukia. Tad žmogus mirties bijo. Jos vengia visais būdais. Bent bando jos neprisiminti, ignoruoja ją, neigia.Žmonės tiki Dievą, ką jis duoda žmogui? Religija žmogui suteikia naujo atspalvio tapatybę su pasaulėžiūra, kurios apimtyje pripažinus save esant mirtingu, atsiveria antroji nemirtingumo pusė pažadinanti jausmus, motyvus ir siekį ruoštis, kiek tai nuo jo priklauso, pilnai realizuoti tos tapatybės būseną.Kas yra senatvė? Kodėl žmogus sensta, o jo organizmas su amžiumi susidėvi? Ar senatvę lydi ligos, negalia? Ar silpnėja atmintis, intelektas? Daugumai žmonių senatvė asocijuojasi su nedarbu, liga, negalia, skurdu, apatija ir pan., todėl jau nuo seno žmonės visokiais būdais stengiasi kaip galima išlikti jauni, nepasenti.Savižudybė – tai tragiškai beviltiškas bandymas spręsti savo sunkumus. Dažniausiai tai pagalbos šauksmas. Savižudybė tai ne veiksmas o procesas.„Suaugęs žmogus, sekinamas sunkios ligos, kuriai palengvinti arba išgydyti nėra jokių priemonių, pagal įstatymą turėtų teisę į beskausmės mirties malonę tuo atveju (ir tik tuo atveju), jeigu pats to pageidavo.“1 Eutanazija – sąmoninga beskausmė mirtis žmogaus, kenčiančio dėl skausmingos ir neišgydomos ligos. Žodis „eutanazija“ (gr. eu – geras, gr. thanotos – mirtis) reiškia lengvą, neskausmingą mirtį.
Šiame darbe panagrinėsiu susitikimą su mirtimi, religinę ir nereliginę patirtį, senėjimo procesus, žmogaus savižudybę, eutanaziją, pomirtinį gyvenimą.2. Susitikimas su mirtimi
Žmogaus laikysena mirties akivaizdoje, kaip ir daugelis papročių, kurie susiformuoja tik per ilgą laiką kito lėtai, kartais nepastebimai. Žymus prancūzų istorikas Filipas Arijė, kalbėdamas apie pirmojo tūkstantmečio mirties sampratą, pavadino ją „prijaukinta“: „Žmones apie artėjančią mirtį įspėdavo ženklai, dar dažniau – vidinis įsitikinimas, o ne kokie antgamtiniai ar stebuklingi reiškiniai. Tai buvo kažkas labai paprasta, ta, kas perduodama per amžius ir ką mes teberandame dabartyje, industrinės visuomenės gyvenime, kaip reliktą“. Mirtis yra protui neįveikiama paslaptis. Tai asmeniškai dramatiškas išgyvenimas. Ji yra kaip Teismo diena, kaip apreiškimas, kai nukrenta visos kaukės, ir žmogui tenka atlygis už jo klaidas. Tas, kuris tiki, nebus nubaustas, po mirties jis pelnys amžinąjį gyvenimą. Nežiūrint ignoravimo, mirtis neišvengiama. Žmonės miršta. Savo paties mirtingumas yra viena pačių svarbiausių tikrovių, kurią asmuo savo psichinei sveikatai ir brandumui turi integruoti į savo savimonę: „aš“ – mirtingasis. Kol to jis neintegruoja, tol viduje nerimsta, nuogąstauja, tol neturės ramybės ir vidinės darnos. Kiekvienas žmogus miršta. Tad kiekvienam reikia su ta tiesa susitaikyti, mirties tikrovę priimti. Mirtis – į amžinąjį gyvenimą įgauna ypatingą reikšmę. Įsitikinusiam šia pasaulėžiūra tenka dvigubą mirties tikrovę integruoti savyje. Tai galima įvykdyti dviejose plotmėse:1) įvesti savo mirtingumą, bei dvasios išliekamumą į savo savimonę;2) prijungti būsimą savo mirties įvykį prie savo autobiografijos.Savimonėje: „Aš“ mirtingasis, bet amžinai gyvensiąs. Svarbu yra įvesti visas asmeniui reikšmingas tikroves į savimonę, kad būtų pasiekta vidinė darna. Kol to nėra, nėra vidinės darnos. Nėra nei ramybės. Viena reikšmingiausių tikrovių yra mirtis: „Esu mirtingas. Mirsiu“.
Autobiografijoje: Mirtis – tiltas į amžinybę. Visi asmeniškai žmogų paliečiantys įvykiai yra įtraukti į autobiografiją – ne tik jau atsitikę, bet ir neišvengiamai atsitiksią, kaip mirtis. Mirties integravimas į savo istoriją įmanomas tik iš anksto. Tai prasmės davimas savo mirčiai gyvenimo akivaizdoje ir prasmės davimas savo gyvenimui mirties akivaizdoje. Mirties tikrovė žmogų asmeniškai paliečia anksčiau, negu jį patį ištinka: neretai jau vaikystėje ar jaunystėje, beveik visada viduramžyje:1) kartais kokiu nors asmenišku įvykiu (liga, nelaimė) taip, kad žmogus atsiranda mirties pavojuje;2) kartais per jam reikšmingą asmenį, kuris miršta ar atsiranda mirties pavojuje;3) dažnai viduramžyje, gyvenimo pusiaukelėje, suvokiant savo paties artėjančią mirtį, gyvenimo pabaigą.Visais šiais keliais mirties tikrovė paliečia žmogų ir verčia, kaip nors atsiliepti: jautriai, nepamirštamai, ar miglotai ir baimingai, ar net užslopintai ignoruojant. Vengdamas, neigdamas ar ignoruodamas žmogus mirties tikrovės neintegruoja. Neintegruoja jos nei baimindamasis. Tik teigiamai atkreipdamas į ją dėmesį, jis ją įvedą į savo biografiją. Visi aukščiau suminėti mirties tikrovę bylojantys keliai liudija tik apie ją pačią, bet ne apie jos antrąją pusę – kaip tiltą į Anapus. Mirties suvokimas papildomas pomirtinio gyvenimo tikrove. Tuo įsitikinusiam yra lengviau ir prasmingiau integruoti mirtį į savo egzistencinę autobiografiją. Mirties akivaizdoje tenka pasitikti mirtį ir tai, kas už jos. Dėmesys tada – tai į dabartį, tai į ateitį:1) atsikabinti nuo žemės;2) žvelgti anapus;Mirti, pirmiausia reiškia mirti kūnu žemei:1) nuo žemės rūpesčių;2) nuo destruktyvių emocijų;3) o brangių asmenų ryšius perkelti anapus.
Kuebler‘a – Ross‘a teigia, kad galutinė brendimo pakopa yra pilnai priimti mirtį. Religijos šviesoje tai galima papildyti, kad prieš mirštant dar labiau subręstama visiškai įsitikinant amžinuoju pomirtiniu gyvenimu, nes mirštančiojo pasiektoje vidinėje darnoje suderinama ir suaudžiama visa, kas begalima tuo metu suausti.
Mirties akimirka yra paskutinė. Ji lemiama visam tam, kas po to – visai amžinybei. Mirtyje mes baigiame save kurti egzistenciniais apsisprendimais. Paskutiniame gyvenimo mirksnyje mes būsime jau viską „išgyvenę“, jau viską pasirinkimais „apsisprendę“ ir taip save „sukūrę“. Ir gyventi bus likusi tik viena mirties akimirka ir ta tuoj praeis… ir tada būsime už mirties slenksčio – su visu „savimi“ ir visa praeitimi – amžinai… amžina reikšme… ir amžinom pasekmėm.3. Religinė ir nereliginė patirtis
Pagrindinis motyvas: prasmės ieškojimas.Prasmės ieškojimas yra žmogaus prigimtinis motyvas. Sociologo Eriksono atskleistos sąlygos, kurios tą motyvą vyresnio amžiaus žmonėse pabudino taip, kad jie ieško ir įsitikina Dievo buvimu.