religijos

1570 0

SATANIZMAS

1. „Būsite, kaip dievai!“

Kas yra satanizmas? Daugeliui ši sąvoka siejasi, maždaug, su tokiu paveikslu: tamsiame kapinių fone keletas jaunuolių, murmančių makabriškus užkeikimus, aukoja šėtonui juodą katę arba nekaltą mergelę, o visa tai vainikuoja „iškilminga“ seksualine orgija velnio garbei.

Neretai satanizmui priskiriama ir tokia atributika, kaip ilgi vyrų plaukai, tamsūs drabužiai, apversti kryžiai, sunki muzika. Tokius vaizdinius pateikia populiarioji kultūra, o pagimdo – mitologinė sąmonė, linkusi konkretizuoti abstrakčias sąvokas. Norima, kad mįslingas ir sunkiai apčiuopiamas reiškinys būtų kuo lengviau atpažįstamas pagal konkrečius bruožus. Tookiu būdu, kažkada raganos būdavo „atpažįstamos“ pagal paprasčiausius apgamus ant kūno, o šiuo metu satanistai – pagal aprangą ir kitus išorinius požymius. Deja, viskas pasirodo daug sudėtingiau, nei norėtųsi: nei ilgi plaukai, nei tamsūs drabužiai savaime nedaro žmogaus satanistu – juk tokiu atveju, satanizmu tektų apkaltinti ne tiktai visą XVII-XVIII a. aukštuomenę, dėvėjusią ilgus perukus, bet ir nūdienoje tamsiai vilkinčius krikščionių dvasininkus. Kas dėl sunkiojo roko arba metalo muzikos, tai kaip ir kiekviename stiliuje, taip ir šiuose reiškiasi pačių įvairiausių pažiūrų žmonės. Sttereotipų vergai nustebtų, sužinoję, kiek sunkiosios muzikos tekstų nei iš tolo nedvelkia šėtonu, ir kokiai daugybei satanistų – išvis nepatinkanti sunkioji muzika.

Kalbant apie apverstą kryžių – jisai nuo seno žinomas ir krikščionybėje, kaip šv.Petro kryžius: išliko pasakojimas, jog imperatoriui Neronui (54-68 m.) nusprendus nu

ukryžiuoti apaštalą Petrą, šis atsakęs, jog jam būsianti garbė numirti savo Viešpaties mirtimi.

– Ką gi, – atsakęs valdovas – galime tai šiek tiek ir pakeisti. – ir nukryžiavęs apaštalą žemyn galva.

Taigi, kryžius tėra simbolis. Kaip ir kiti – savaime nei geras, nei blogas. Svarbu, kokia reikšmė jam suteikiama.

Satanizme apverstas kryžius – išties naudojamas. Čia jis reiškia aukštyn kojomis apverstą gėrį, išvirkščią dorovę, paneigtą tiesą. Kadangi pati šėtono sąvoka, kilusi iš Biblijos, reiškia prieštarautoją Dievui, tai visos vertybės, kurias krikščionybė (ir – ne tik ji) įkūnija Dieve, šėtonui ir jo garbintojams įgauna išvirkščią prasmę. Pamišimas tampa jų išmintimi, bjaurastis – grožiu, nuodėmė – dorybe, blogis – gėriu. Tam tikrose satanistinėse apeigose išreiškiamos tokios satanistinės vertybės, kaip žiaurumas, paleistuvystė ir t.t.

Tačiau kaipgi satanizmo esmę supranta patys satanistai?

Vienas žymiausių nūdienos satanizmo autoritetų Aleisteris Krraulis (Crowley), pats pasirašinėjęs kaip „Žvėris 666“, šitaip suformulavo savo pagrindinį įstatymą, turėjusį pakeisti Dešimtį Dievo Įsakymų: „Daryk tai, kas tau patinka – tai ir bus visas įstatymas!“

Antonas Šandoras La Vėjus (Szandor La Vey) – šėtono bažnyčios įkūrėjas ir šėtono Biblijos autorius, šioje „Biblijoje“ rašo: „Kas ištaria ‚Privalai‘, tas mano didžiausias priešas“.

Štai, ir viskas. Nereikia nei apverstų kryžių, nei pasmaugtų kačių. Visa tai – tik žaidimai, reikalingi nebent nukreipti dėmesį nuo tikrojo pavojaus – satanistinių vertybių įsigalėjimo. Mitologiniai satanizmo įvaizdžiai, paskleisti populiariosios kultūros, kai kuriems ma
aištą propaguojantiems asmenims pasirodė patrauklūs, kaip tam tikri maišto simboliai, todėl – imti mėgdžioti. Bet jie – nesudaro satanizmo esmės.

Savo gyvenime turėjau įdomų pavyzdį. Sėdint neformalaus jaunimo aplinkoje, dvi paauglės užtraukė kažin kur išmoktą dainą apie šėtoną. Žvelgiant iš šalies, atrodė juokingai: tame matėsi ne kas kita, kaip bręstančios asmenybės maištas, kuriam neretai pasirenkamos gan kontraversiškos formos. Daugelis tokių „satanistų“ alpsta, vos išvydę kraują, ir kasdieniame gyvenime paprastai būna gan draugiška publika,

nei iš tolo nepasinešusi į anksčiau pavaizduotas „juodąsias mišias“. Dar daugiau: paprastai, dauguma tokių jaunuolių greit išauga iš tokio butaforinio „satanizmo“, ir patys juokiasi iš savo buvusiųjų scenos dievaičių, ir iš jų dainų tekstų. Nebent išlieka pomėgis konkrečiam muzikos stiliui, bet ne kai kurių jo atstovų skelbiamoms idėjoms.

Ir štai, joms bedainuojant, prieina prie mūsų keletas treninguotų jaunuolių gerokai paburkusiais veideliais, ir su neslepiama agresija užklausė – ar esame satanistai.

Po kiek laiko sužinojau, kad užklausęs vaikinas neseniai pakliuvęs teisėsaugos akiratin už kažkokį išprievartavimą.

Tad – kuri pusė tą vakarą reprezentavo satanizmą?

Jeigu šėtonas yra blogio personfikacija, tuomet – blogio rinkimasis ir skleidimas ir yra pats tikriausias satanizmas. Juk ir Jėzus kalbėjo, jog velnio vaikai yra tie, kurie daro jo darbus (Jn 8: 38-44), kad ir koks būtų jų išpažįstamas tikėjimas. Taigi, kiekvieną kartą kai nusidedame, tarnaujame šėtonui. Patinka mums tai, ar
r ne – tokia ir yra satanizmo esmė.

Sprendžiant pagal pačių satanistų pateiktus tikėjimo išpažinimus, šėtonui – netgi nėra būtina, kad jį kažkas garbintų kaip asmenybę. Užtenka to, kad žmogus į Dievo vietą iškeltų savo „ego“. Tai – rezultatyviau už kažin kokius keistus ir atgrąsius atviro satanizmo simbolius.

Būtent žmogaus kultas yra tasai kultas, kurį gali priimti bet kurios kultūros atstovas. Nei islamas, nei krikščionybė – negali tapti visuotine religija. Humanizmas – lengvai.

„Būsite kaip dievai!“ – tai pats pirmasis šėtono pažadas, duotas dar Edeno sode (nesvarbu, suvoktume jį kaip simbolį, ar kaip realią geografinę vietą – tai nekeistų esmės). Pasirodo, tai – puikiai veikia ir šiandien. Gyvenk taip, kaip nori. Neribok savęs. Nesi atsakingas prieš nieką. Tu – pats sau dievas. Humanizmas, iškeliantis žmogų kaip vertybę savaime, ne tiktai sulygina doruosius su nusikaltėliais, išmintinguosius – su kvailiais, arba normą – su iškrypimu. Žmogus tampa visų daiktų matu. Gyvenki sau, ir būki sau tiesa.

2. Tamsos vaikai

Satanizmas dažniausiai laikomas religine srove. Iš tiesų, tai – daugiau, nuostata, galinti įgauti tiek religinę, tiek sekuliarią (pasaulietinę) išraišką. Satanizmo formų spektras gali būti itin platus: nuo patologinės agresijos, iki gan užslėptų formų. Tas, kuris planuoja prisistatyti nauju žmonijos lyderiu – negali rinktis atgrąsių priemonių. Bent jau – iki laiko. Žmonija prie satanistinių vertybių turi būti pratinama labai palaipsniui, idant – ilgainiui, pati nebesugebėtų atsirinkti gė

ėrio nuo blogio. Tam pasitarnauja nihilizmas. Tai – bene subtiliausia satanizmo forma.

Tačiau nihilistinės pasaulėžiūros ideologai – pvz., vienas postmodernizmo įkvėpėjų Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzche) – nuo pat pradžių gan atvirai siejo save su satanizmu. F.Nyčės herojus jo paties raštuose neretai vadinamas Antikristu, o jo idealas – „antžmogis“ – vaizduojamas, kaip jokių moralės dėsnių nesaistomas „žvėris“, agresyvus egoistas. Kitas didis postmoderniosios pasaulėžiūros autoritetas – Zygmundas Froidas (Freud) – buvo taip nusiteikęs prieš religiją, kad laikė ją viena šizofrenijos formų. Tiesa: jis neigė ne tik Dievą. Froidizme atmetama bet kokia drausmė: negalima esą savęs varžyti, nes kiekvienas suvaržytas geismas gimdantis įtampą, kuri galinti sukelti psichologines krizes. Taigi, kiekvienas geismas turintis būti įgyvendintas (prisiminkime A.Kraulio pagrindinį įstatymą). Žmogų valdantys instinktai: lytinis potraukis, baimė, agresija. Tobulas „žvėries“ paveikslas.

Nei protas, nei valia froidizme nėra esminės žmogaus charakteristikos. Įdomus faktas: satanizmas, kaip reiškinys, užgimsta grynai judo-krikščioniškojoje terpėje ir būtent krikščionybė (retkarčiais – ir judaizmas) tampa jo puolimo objektu. Ir šiandieną, skaitydami satanistinius tekstus, bemaž – nerasime tenai agresyvių išpuolių prieš, pvz., islamą ar budizmą – nebent, tiek, kiek to reikia užsipulti religiją, kaip tokią. Pats savęs satanizmas religija, iš esmės, nelaiko: A.Šandoro La Vėjaus raštuose rasime satanizmą, protestuojantį prieš bet kokį kultą, kurio išraiška laikoma ir bet kokia disciplina. Moralinė, politinė. Bet kokia kultūra. Žodžiu, satanizmas –

. . .

kandidatas, brangios ir daugumai neprieinamos reklamos keliu laimi rinkimus ir, išrinktas valdžion, atstovauja ne visuomenę, o tiktai save iškėlusią grupę, tačiau tai pristatoma, kaip pačios visuomenės pasirinkimas.

Lygiagrečiai su politika, nihilizmas ėmė tarpti ir kultūroje. Meną pakeitė antimenas (netgi vartojama tokia sąvoka), grožį – bjaurastis, išminties požymiu įvardinta šizofrenija. Filosofiją ėmė kurti pamišėliai, panašūs į F.Nyčę (Nietzsche), ir M.Fuko (Faucault) tipo iškrypėliai. Negyvas paukštis, išėstas kirminų, arba – šlapime pamirkytas Kristus virto meno kūriniais. Išmėginus visas įmanomas iškrypimų formas, galiausiai – pristigta naujų. Tai, kas dar neseniai atrodė originalu (nors – ir šlykštu), ilgainiui tapo banalybe. Žmonės – pavargo. Vis daugiau jaunų intelektualų ėmė kalbėti, jog po šio – post modernistinio etapo – nebebūsią įmanoma kurti dar vieno „post“. Laikinė pasaulėžiūra – išsisėmė. Ateina laikas, kai žmonija – suvoks, jog vertybės – nepriklauso nuo laiko. Jos – metafizinės, todėl – viršlaikinės. Jos nebūna nei naujos, nei senos, bet – tiesiog, yra, arba jų – nėra. Daugybe formų pasireiškiantis fundamentalizmas – jau rodo šios naujos epochos priešaušrį. Ateis laikas, ir žmonės, išvydę nutapytą gėlę arba dailios merginos veidą vietoje išsigimusio dekadanso – vėl aiktels, ir supras, jog tai – gražiau, nei mėtymasis išmatomis kokiame nors postmodernistiniame renginyje. Ir, jeigu dabar gerumas siejamas su jautrumu, ko pasėkoje – gėda būti geram, nes tai laikoma silpnumo išraiška, tai ilgainiui žmonės išvys, kurlink tai veda: kuomet kiekvienas gyvena sau, tuomet – ir kiekvienas yra potenciali auka. Tuomet – vėl bus sugrįžta prie universalių vertybių.

Viena krikščioniška grupė – „Horde“ – grojanti sunkiojo metalo stiliumi ir tokiu būdu evangelizuojanti antikrikščioniškai nusiteikusius šio stiliaus mėgėjus, yra išleidusi albumą labai simboliniu pavadinimu: „Apversk apverstą kryžių“.

Ko gero, tam – artėja laikas. Integraliai nihilizmo sistemai įmanoma priešpastatyti tiktai kitą integralią sistemą. Fragmentalumas – pražūtingas. Neįmanoma apginti vienos kurios vertybės – tautinės, šeimyninės, moralinės, religinės – neišstojant prieš visą sistemą, kuri visa tai griauna.

Join the Conversation