Žmogus ir kūrėjas

2193 0

Žmogus ir Kūrėjas

Sakoma, kad Kūrėjas apsivelka žmogumi. Žmogus, dar net nepradėjęs jausti aukštesniųjų jėgų, vidine rega neišvydęs šviesos gali įsivaizduoti: egzistuoja aukštesnysis pradas, ir nesvarbu, kaip jį bepavadinsime, šis vardas atspindės, kaip mes Jį suvokiame, o ne Jį patį. Pavyzdžiui, aukštesnis mūsų atžvilgiu yra Kūrėjas, nes sukūrė mus. Ši aukštesnioji jėga yra vienalytis laukas, panašus į jėgos lauką.

Savyje šis pradas išskyrė vietą, kurioje jis visiškai neatsiskleidžia. Todėl ši vieta vadinama tuščia. Joje aukštesnioji jėga sukūrė žmogų: kažką, jaučiantį save. Žmogus sugeba jaausti ir supantį jį Kūrėją, bet tik tiek, kiek jų savybės panašios, tapačios. Iš pradžių žmogus jaučia vien save, o iškreiptą Kūrėjo jautimą suvokia kaip pasaulį aplink save ir todėl jį vadina „mūsų pasauliu“.

Kūrėjo atžvilgiu mes egzistuojame absoliučiai su Juo susilieję, ir Jis visiškai mus valdo, persmelkdamas ir užpildydamas mus ir visą erdvę. Kūrėjo paslėptis egzistuoja tiktai mūsų atžvilgiu.

Žmogaus užduotis – pradedant pirminiu dvasiniu lygmeniu, kuriame jis gimė ir jaučia tik save, ir per savo subjektyvų suvokimą, savo pasaulį (tai, ką jaaučia aplink), pajausti Kūrėją, visiškai Jį suvokti, kai noras mėgautis niekaip netrukdo jam susilieti su Sutvėrėju, kaip buvo, kol siela neapsivilko egoistinio, dvasinio ir materialaus apvalkalo.

Paslėptis yra Kūrėjo sutvertų žmogaus egoistinių savybių pasekmė. Jeigu nepaisydamas šių savo savybių, žmogus grįžta į

būseną, kai visiškai jaučia Kūrėją, tai jis susilieja su Juo 620 kartų daugiau nei pradžioje, kai egzistavo Kūrėjuje iki paslėpties pradžios.

Žmogus palaipsniui atskleidžia, pajaučia Kūrėją, ir šis procesas panašus į pojūtį, kai į žmogaus kūną įeina jėgų, dvasinis laukas, iš vidaus užpildantis žmogaus kūną, tarsi koks debesis, įsiskverbiantis į jį iš viršaus į apačią, suteikiantis žmogui pakilumo, tyrumo, amžinumo, aukštumo, gerumo savybes ir pojūčius. Žmogus junta būtinybę veikti pagal pojūčius, nors tuo pat metu supranta, kad jo poelgiai yra pasekmė to, kad jame įsikūrė aukštesnioji jėga. Kitais žodžiais tariant:

1. Visa žmogaus esmė yra jo pojūčiai. Pašalinkite savęs ir to, kas jus supa, jautimą, ir jūs – niekas. Tiktai mūsų subjektyvus savęs pačių ir mus supančių objektų jautimas sukuria paveikslą, kurį mes vadiname „mūsų pasauliu“. Šis paveikslas visiškai prriklauso nuo mūsų suvokimo, jutimo organų, o ne nuo to, kokia ši išorinė tikrovė iš tikrųjų. Mes nežinome, koks šis išorinis pasaulis pats savaime. Jis paprasčiausiai toks, kokį mes jį įsivaizduojame, priklausomai nuo savo pojūčių, kokį jį suvokiame.

Sakykime, du žmonės regi danguje skrendantį nepažįstamą objektą. Vienas teigia, kad jo ilgis 10 metrų, o kitas – 20 metrų. Kas teisus? Abu. Juk nėra su kuo palyginti. O jeigu dar yra ir trečias, kuris mato tą patį daiktą kitoje spektro dalyje arba jaučia kitomis juslėmis, ji

is irgi bus teisus, teigdamas, kad daiktas visai ne toks, kokį jį įsivaizduoja du pirmieji stebėtojai.

Koks jis yra iš tiesų? Šis klausimas neturi prasmės, nes skirtingais jutimo organais suvokiamas nevienodai. Todėl visada esantis pasaulio vaizdas yra absoliučiai subjektyvus. Ir tai dėl to, kad mes neturime teisingų jutimo organų. Priešingu atveju pamatytume, jog iš viso neegzistuoja nieko kito, išskyrus Kūrėją, o iš jo gaunamos šviesos kiekis piešia mums šį paveikslą, kurį vadiname „mūsų pasauliu“.

Priklausomai nuo savo dvasinio vystymosi, t.y. plėsdamas pasaulio suvokimą, žmogus pradeda jausti savo (ir mokslinių, ir asmeninių) įsivaizdavimų ir pojūčių subjektyvumą. Tačiau jis niekad negalės suvokti tikrojo pasaulių sistemos vaizdo, nes visi pasauliai egzistuoja tik žmogaus atžvilgiu, tik mūsų pojūčiuose. Iš tikrųjų egzistuoja tik vienas Kūrėjas, o Jo paslėpties nuo mūsų pakopos ir sudaro mūsų pojūčiuose tai, ką mes vadiname dvasiniais pasauliais.

2. Žmogaus savęs suvokimas, savo tikslo, dalios, paskirties pasaulyje, tiek gamtoje, tiek ir iš savo paties pusės: jei tikėsime Kūrėjo tobulybe, o dėl to ir kūrinių tobulumu, neturi būti jokios prieštaros tarp tikslo, kiekvieno žmogaus poelgių kiekvieną jo gyvenimo akimirką ir visos pasaulėdaros tikslo, kitaip tariant, bet kuris žmogaus judesys, noras, bet kuri akimirka ir kiekvienas pasaulėdaros objektas privalo paklusti kryptingam Kūrėjo valdymui, kad būtų pasiektas Jo tikslas. Nieko ne

egali būti netikslingo, jei Kūrėjas tobulas.

Todėl, jeigu žmogus nesupranta Kūrėjo tikslo ir gyvena ne pagal tą tikslą, tai nereiškia, kad jis nevykdo Kūrėjo noro, nes visi sąmoningai ar nevalingai vykdo Jo norus. Skiriasi tiktai įsisąmonintas ir neįsisąmonintas egzistavimas: sąmoningai trokšti pajausti savyje, kaip Kūrėjas keičia žmogų ir veda jį į savo tikslą – susiliejimą su savimi.

Tai ir yra tikslas: atskleisti Kūrėją sutvėrimams, kad kiekvienu savo dvasiniu, sielos, fiziniu judesiu žmogus džiaugtųsi, jausdamas, kaip, „įsikūręs“ jame, jį valdo Kūrėjas.

Tačiau bet kuriuo atveju, viską atlieka Sutvėrėjas: slaptai, jei žmogus dar nepasiruošęs paklusti Jo valiai; arba atvirai, jeigu visa savo esybe trokšta vien aklai jausti savimi, kaip pasireiškia juo aukščiausiasis valdymas. Tada, kai visiškai susitaikoma su Kūrėjo norais, Sutvėrėjas leidžia pajausti save kiekvienu žmogaus troškimu ir veiksmu.

Kūrėjo tikslas – atskleisti Savo veiksmus visiems esantiems mūsų pasaulyje. Tai įmanoma tiktai visiškai ištaisius žmogaus prigimtį, jai tapus panašiai į Kūrėjo prigimtį – absoliutų altruizmą.

3. Pats žmogus – tai jo troškimai. Būtent jie nulemia jo veiksmus, jo mintis, verčia protą ieškoti kelių, kaip patenkinti norus. Smegenys atlieka tik pagalbines funkcijas, kokiu būdu pasiekti tai, ko trokštama. Žmogus gyvena tik tuo, ko jis geidžia šiuo momentu. Tai sąlygoja jo požiūrį į gyvenimą, save, į visą aplinką; priklausomai nuo troškimų, žmogus vertina viską aplinkui ir renkasi, kaip ve

eikti.

Žmogaus troškimai yra pirminiai, t.y. nulemiantys visas jo mintis ir veiksmus. Troškimai nėra mūsų pasaulio produktas, jie nekyla žmogui patys savaime arba „atsitiktinai“ veikiant aplinkybėms. Norus žmogus gauna iš išorės, iš aukščiau. Žmogui kylančių norų dvasinis tyrumas priklauso nuo Kūrėjo atskleidimo ar paslėpties žmogaus atžvilgiu.

Troškimai – tai Kūrėjo šviesos spinduliavimo žmogui pasekmė arba, kitaip tariant, tai, kiek žmogus jaučia Kūrėją, kiek Kūrėjas atsiskleidžia žmogui žmoguje: slaptai, tada žmogus nesąmoningai vykdo Kūrėjo norus, laikydamas juos savais, kaip beveik visi mūsų planetos gyventojai, arba atvirai, kada Kūrėjas šviečia žmogui supančia šviesa, kuri traukia žmogų dvasingumo link, arba, jeigu žmogus jau yra paruoštas vidine šviesa, Kūrėjas ima laipsniškai, aiškiai apsivilkti juo, šviesa įeina į žmogų ir jis tai jaučia. Tačiau, bet kuriuo atveju, tiktai gaunamos šviesos kiekis, aiškios (supančios arba jau vidinės) arba kol kas dar paslėptos, nulemia žmogaus troškimus ir jų dvasinį tyrumą.

4. Žmogaus vieta Sutvėrėjo atžvilgiu, kokioje materialių ir dvasinių vertybių pakopoje jis yra, kai turi tik mūsų pasaulio egoistinius norus, arba, kai jau išėjo iš tiktai mūsų pasaulio pojūčių ir, jausdamas Kūrėją, kyla dvasinių pasaulių pakopomis, ta vieta yra Kūrėjo poveikio žmogui pasekmė, vienokio ar kitokio kiekio šviesos (kuri įeina į jį kaip vidinė šviesa arba šviečia iš išorės kaip supanti šviesa) poveikio pasekmė.

Be K

. . .

O visa mūsų visatos fizinė gamta (negyvoji, augalinė ir gyvūninė, išskyrus žmogų) neturi jokios dvasinės reikšmės ir tik pagal tai, kiek ji talkina žmogui jam kylant dvasiškai, ji kyla kartu su juo, o žmogui krentant dvasiškai – leidžiasi kartu su juo.

Jokiu būdu nereikia įsivaizduoti mechaninio judėjimo: visi dvasiniai judėjimai yra vidiniai, jie – žmoguje, o iš išorės nesikeičia niekas. Knygos „Zohar“ autorius išminčius Šimonas sėdėjo su savo mokiniais Galilėjos oloje ir aiškino jiems dvasinių pasaulių sandarą, ir taip atsirado knyga „Zohar“. Tai, kad knygoje sakoma, kaip jie ėjo iš Ramlė į Lodą arba vykdė kokius nors veiksmus – visur turima galvoje dvasiniai, o ne fiziniai veiksmai.

Painiava kyla tik dėl to, kad Kabala yra parašyta šakų kalba: todėl, kad neaišku, kaip apibūdinti dvasinius objektus ir jų veiksmus suprantamai tiems, kas jų nejaučia; kabalistai aprašo mūsų pasaulio žodžiais, bet pagal panašumą su analogiškais dvasinio pasaulio objektais.

Apskritai, aiškiai įsisąmoninti teisingą dvasinio ir materialaus pasaulių santykį gali tik tas, kuris pakilęs virš mūsų pasaulio. Dvasinėje realybėje niekas nedingsta, viskas pasilieka, tik ant ankstesnės formos uždedamas naujas paveikslas. Panašu į tai, kaip sako pabuvojusieji paraleliniuose pasauliuose: žmogus, staiga žengęs į šalį, pasijuto esąs praeitame amžiuje. Beje, aplink jį viskas taip, kaip buvo tais laikais: gyvenimas eina, tik lygiagrečiai su mūsų laiku, mūsų tikrove.

Neliesdami materialių vaizdų, mes iš to galime įsivaizduoti dvasinių objektų ir veiksmų amžinybę: nėra laiko sąvokos, viskas, kas buvo ir atsiskleidė kūrinių atžvilgiu, egzistuoja nuolat: kiekviena būsena tarsi užfiksuota į kino juostą, o stebėtojas, žiūrėdamas ją, mato praeinantį laike pasaulio paveikslą.

Bet tai tik jo atžvilgiu! O iš tikrųjų nėra nei judėjimo, nei laiko: mes galime išeiti iš savo pojūčių ir pajausti praeitą amžių, kaip kine, ir pagyventi jame, galime keliauti laike kaip tinkami – viskas priklauso tik nuo to, į kokias koordinates mes persikelsime. Taigi iš šio pavyzdžio mes galime suprasti, kaip žmogus, nejudėdamas iš vietos, keliauja dvasiniuose pasauliuose: viskas priklauso nuo to, kokį paveikslą jam atveria Kūrėjas. Per vieną ar kitą dvasinę pakopą žmogų veikia šviesa ir suteikia jam tam tikras dvasines savybes, su kuriomis žmogus gali „matyti“ atitinkamą dvasinį paveikslą.

Todėl ir kalbama, kad nėra jokios vietos, nėra anapusinio pasaulio. Būsimas pasaulis čia pat su mumis, bet pajausti jį gali tas, kuris turi atitinkamus indus, o gauti juos galima tik iš tos dvasinės pakopos, kurioje yra žmogus.

Dabar galėsime suprasti, ką reiškia vykdyti Kūrėjo valią: kadangi pati šviesa yra Kūrėjas, tai tiek, kiek ji šviečia žmogui, žmogus tampa šviesos norų vykdytoju. Ir tai reiškia vykdyti Kūrėjo valią, pačiam pajausti, kokie tavo norai prilygsta Kūrėjo norams, o kokie dar veikia savarankiškai, savo valia, nes jie dar negavo tam tikro švytėjimo, kuris juos ištaisytų ir pakeistų taip, kad jei taptų tokie pat, kaip Kūrėjo, iki to lygio, kad visi norai, visas žmogaus kūnas taptų Kūrėjo indu, visišku Kūrėjo norų laidininku.

Žmogus pajunta, kaip visi jo organai, kiekviena jo kūno ląstelė susilieja į harmoniją su Kūrėjo noru, ir šis rezonansas – tai pats nuostabiausias žmogaus ir Kūrėjo susiliejimo pojūtis

Join the Conversation