etika. morale

Turinys

I. Etikos ir moralės sąvokų samprata..............................2
1. Etikos samprata..............................2
2. Moralės samprata..............................3
II. Moralės prigimtis ir jos galutinis tikslas..........................5
1. Galutinis moralės reikalavimų tikslas.............................5
2.Savęs tobulinimo ir žemiškosios pažangos etikos samprata..................7
3. Moralinio reikalavimo kategorinis pobūdis ir moralinis įstatymas.............8
III. Moralė dėl jos pačios..............................10
1. Kanto etika..............................11
2.Vertybių etika..............................11
Naudota literatūra..............................12I. Etikos ir moralės sąvokų samprata
1. Etikos samprata
Etika graikų kalboje ethik reiškia mokymą apie dorovinę privalomybę. Etika kaip mokslas yra pamatinė praktinės filosofijos dalis, kartais vadinama ir moralės filosofija. Joje domimasi žmogiškojo elgesio normomis bei racionaliu ir argumentaciniu jų pagrindimu. Filosofinė etika griežtai atskiriama nuo teologinės ettikos, dorovinio elgesio normas grindžiančios apreikštu ir Bažnyčios liudijamu Dievo žodžiu.
Filosofinėje etikoje, besigilinančioje į žmogaus moralę, moksliškai metodiškai apmąstomas pirmapradis reiškinys, aptinkamas žmogaus savivokoje; save įgyvendindamas žmogus patiria save kaip norintįjį, kuris aktualizuodamas šį norėjimą, pats save noriai kreipia į gėrį ar blogį. Laisvai save įgyvendindamas kaip, dvasinį asmenį, žmogus jau suvokia gėrio ir blogio perskyrą nuostatos bei poelgio plotmėse. Laisvai save įgyvendinantis asmuo kartu patiria save kaip pagrindinę dorovinę vertybę. Ši „kaip-pagrindinės-vertybes-patirtis“ aptariama į tikėjimą krypstančioje filosofinėje etikoje. Tuo remiantis dvasinį asmenį gaalima suvokti kaip tokį, kuris doroviškai atsakingai įgyvendina savo prigimtį ir savo nukreiptumą į galutinį tikslą, ir kaip toks yra taip absoliučiai norimas, kad iš to galima ir reikia kildinti dorovinių vertybių, tarnaujančių to absoliučiai norimo dvasinio asmens įgyvendinimui, besąlygišką galiojimą. Fi

ilosofinėje etikoje prasmingu būdu moksliškai analizuojamos šio asmens pavienės sąsajos su būtimi, jo santykis su savimi, kitais laisvais asmenimis, visa žmonių bendrija, formuluojamos konkrečios normos konkretiems veikimo būdams. Šios analizės išsklaidymas lemia bendrosios etikos dalijimą į individualiąją etiką ir socialinę etiką.
Prie atsirandančios objektyvios dorovinės tvarkos priskirtina kiekvienam dorovinės veiklos subjektui būdinga tiesioginė subjektyvi norma – individualaus žmogaus sąžinė, kurios nuosprendis lemia konkretaus poelgio vertę arba nevertę. Sąžinei galioja sekantys galutiniai principai:
Subjektyviai geras tikslas nepateisina objektyviai blogų priemonių;
Dorovinės vertybės, suvoktos kaip įpareigojančios, nevalia aukoti dėl kokios nors žmogiškoje egzistencijoje aptinkamos ikidorovinės dalinės vertybės.2. Moralės samprata
Kitas šioje temoje svarbus žodis yra moralė, kuris lotynų kalboje mos mores reiškia paprotį, pareigą. Moralė pirmiausia suprantama kaip etinių įsitikinimų visuma, vėliau pažiūra, kad etiškai geri poelgiai nee tik galimi, bet ir įmanomi pagrįsti visuotinai pripažįstamais principais. Žodis moralė šiandieninėje kalboje daugiausia vartojamas idealistinio tvarkos suvokimo prasme.
Sąvoka „moralės sistemos“ yra katalikų teologijos sąvoka, žyminti įvairias teorijas, susijusias su vienu konkrečiu klausimu: kaip etiškai elgtis, kai rimtai abejojama, ar tam tikras etinis paliepimas apskritai egzistuoja arba ar egzistuoja tam tikram atvejui?
Šiam iškeltam klausimui atsakyti tenka pasitelkti moralės sistemas, kurios dabar ir bus pristatomos.
1. Absoliučiojo tuciorizmo teigimu, visada būtina apsispręsti paliepimo naudai, net ir tada, jei jo egzistavimu yra abejojama, ir
r taip elgtis tol, kol neišsklaidytos abejonės, ar galima teisėtai laisvai apsispręsti dėl paliepimo. Tokia tucioristinė laikysena yra praktiškai neįmanomas rigorizmas, mąstymo plotmėje neįžiūrintis laisvės etinės esmės. Šią kryptį atmetė Katalikų Bažnyčia.
2. Probabiliorizmo teigimu, žmogui leistina laisvai apsispręsti tik tada, kai argumentai prieš paliepimo egzistavimą pagrįstesni ir dėl to tikėtinesni. Tam teiginiui galima paprieštarauti, kad paliepimas įpareigoja tik būdamas patikimai pagrįstas ir kad prezumpcija turi linkti laisvės naudai. Nepaisant šių išlygų, ši kryptis Katalikų Bažnyčioje yra priimtina ir leistina.
3. Ekviprobabilizmo teigimu, galima apsispręsti laisvės naudai, jei ši laisvė pagrįsta lygiai taip gerai, kaip ir paliepimo egzistavimas.
4. Paprastojo probabilizmo teigimu, tol, kol paliepimo reikalavimas patikimai neįrodytas ir laisvės prezumciją palaiko rimti argumentai, tada galima apsispręsti laisvės naudai. Ši pažiūra yra problematiška dėl to, kad sveriamų argumentų galiausiai neįmanoma išanalizuoti, o apsisprendimas dažnai paliekamas sąžinės sričiai..
5. Laksizmo teigimu, laisvė apsispręsti paliepimo naudai egzistuoja išvydus bent menkiausią teisė į laisvę bruožą. Laksizmas kaip principas reikštų viso etinių paliepimų įpareigojamumo pabaigą, nes abejotinais atvejais dažniausiai įmanoma pasiekti ne matematines tikrenybes, bet tik moralinį tikrumą. Ši pakraipa visoje Katalikų Bažnyčioje buvo pasmerkta.II. Moralės prigimtis ir jos galutinis tikslas
Krikščioniškoje teologijoje žmogaus veiksmų moralinį pobūdį iš esmės apsprendžia jų santykis su Dievo valia. Žmogaus veiksmai yra moraliai geri, jei jie sutinka su Di
ievo valia, ir moraliai blogi, jei su šia valia nesutinka.
Kiekvieno žmogaus pašaukimas yra asmeninis ir unikalus, bet vis dėlto susijęs su bendru žmogaus pašaukimu. Dievas turi paruošęs planą ne tik kiekvienam individui, bet ir visai žmonijai, visam pasauliui. Kiekvieno žmogaus asmeninis pašaukimas susijęs su aukštesniu universaliu sumanymu ir galiausiai jam tarnauja. Galutinis žmogaus ir pasaulio tikslas yra galutinis kriterijus jo veiksmų moraliniam gerumui. Kas prieštarauja šiam galutiniam tikslui, negali būti moraliai gera, nes žlugdo žmogaus gyvenimo prasmę ir prieštarauja Dievo sumanymui apie žmogų ir pasaulį. Keliamas klausimas apie galutinį žmogaus tikslą yra pamatinis ir apsprendžia moralės prigimtį.. pateikiamos įvairios moralės sistemos viena nuo kitos skiriasi žmogaus galutinio tikslo samprata.1. Galutinis moralės reikalavimų tikslas
Empiristinė etika, remdamasi savomis prielaidomis tik menku mastu gali filosofiškai paaiškinti ir rekonstruoti mūsų kasdieninį moralės dalykų supratimą. Galimybės, remiantis empirizmu susidaryti pakankamą moralės dalykų sampratą, yra labai ribotos. Todėl apie moralės dalykus kalbant pateiksime krikščioniškas tiesas ir Bažnyčios mokymą tomis temomis, nes kaip jau buvo pastebėta, filosofija beveik nenagrinėja moralinių dalykų pilnutinai.
Dievas pašaukia žmones į bendrystę su juo, vienybę ir tarnavimą. Ir čia yra tikimasi, kad jie atsilieps į šį kvietimą, sutinkami paklusti ir būti atsakingi. Tenka iškelti klausimą: ar egzistuoja koks tolesnis kriterijus, pagal kurį tam tikrą veiksmo kryptį ga
alima apibūdinti kaip klusnią ar neklusnią, atsakingą ar neatsakingą. Pritarimas ar nepritarimas Dievo kvietimui yra nurodomas kaip kriterijus moraliniam veiksmo gerumui nustatyti. Bet galima drąsiai teigti, kad šis kriterijus yra labai bendras ir neapibrėžtas.
Pagal moralinės teologijos apibrėžimą, moralinės veiksmo kokybės matas yra žmogaus galutinis tikslas. Geri žmogaus veiksmai yra tokie, kurie padeda žmogui pasiekti galutinį tikslą. Blogais veiksmais suprantami tokie veiksmai, kurie veda žmogų į šalį nuo galutinio tikslo ir trukdo jį pasiekti.
Todėl yra labai svarbu kiekvienai moralinės teologijos ir filosofijos sistemai konkretesnis žmogaus galutinio tikslo apibūdinimas. Dabartinė etinė diskusija kreipia vis didesnį dėmesį į gyvenimo prasmės klausimą. Iš čia išryškėja, kad egzistencijos prasmės supratimas pagrindžia tą visapusišką sistemą, kuri daro įmanomus moralinius sprendimus, suteikia pagrindą jų vertingumui ir visą etinę teoriją daro vieningą.
Kiekvienas asmuo turi visiško pasitikėjimo, ištikimybės ir įsipareigojimo objektą. Iš to galima pasakyti, kad kiekvienas asmuo turi tikėjimą kažkuo arba kuo nors. Šis objektas funkcionuoja kaip dievybė, nes kiekvienas žmogus turi tikėjimo centrą, ir tas jo tikėjimo ryšys nulemia jo etinį stilių, nuomonę ir jo veiksmus.
Labiau nei bet kuris kitas doktrinos principas, žmogaus gyvenimo prasmės samprata atskleidžia jo religijos, filosofijos ar ideologijos supratimą. Ji kondensuoja visą jų antropologiją į vieną tašką ir lemtingai paveikia vertybinius sprendimus. Šioje vietoje labai reikia pacituoti popiežiaus Jono Pauliaus II mintis, nes jis kalba apie nepaprastą teisingo galutinės gyvenimo supratimo svarbą. Šventasis tėvas teigia:
„Didi užduotis, su kuria susiduriame šiandien, norėdami atnaujinti visuomenę, yra galutinės gyvenimo prasmės ir jo esminių vertybių atkovojimas. Vien supratimas, kad šios vertybės yra svarbiausia, leidžia žmogui panaudoti neribotas galimybes, kurias jam teikia mokslas, taip, kad vyktų tikra žmogiškos asmenybės pažanga“.
Skirtingi požiūriai į galutinį žmogaus ir jo veiklos tikslą gali būti suskirstyti į keturias pagrindines grupes. Galutinis tikslas gali būti:
– žemiškoji laimė ir gerovė;
– savęs tobulinimas ir žemiška pažanga;
– moralinės vertybės realizacija dėl jos pačios;
– Dievo šlovė per jo dieviškojo plano įgyvendinimą.
Toliau yra žvelgiama į tai, kiek svarbus žmogaus veiklos motyvas yra jo išsigelbėjimas. Išgelbėjimo koncepcija iš esmės priklauso religinėms, teonominėms etikos formoms.2.Savęs tobulinimo ir žemiškosios pažangos etikos samprata
Savęs tobulinimą, suprastą natūralistiškai, humanistinis personalizmas laiko galutiniu moralinės pastangos tikslu. Psichologinio pobūdžio literatūroje rasime paminėta kaip saviaktualizacija bei savirealizacija. Mąstytojai egzistencialistai galutiniu žmogaus tikslu laiko savo tikrojo „aš“ ir autentiškos asmenybės realizavimą. Dažnai iš krikščioniško pobūdžio literatūroje kaip galutinis moralinio gyvenimo tikslas iškyla religinis savęs tobulinimas. Tai gali būti net ištisos religijos moralinis idealas.
Visiems šiems moralinio idealo tipams bendra tai, kad jų etikos centre yra žmogus, arba išsireiškiant dar tiksliau – individuali asmenybė. Savęs tobulinimo moralės centre yra žmogus, o ši moralė atsidūrusi religiniame kontekste, veda į antropocentrinę religijos orientaciją.
Vatikano II Susirinkime buvo svarbu aptarti individualizmo tendencijas etikoje ir atsiriboti nuo jų. Tikintysis raginamas nepasitenkinti vien tik individualistine morale, nes individualizmas nepakankamai atsižvelgia į socialines reikmes, kurios yra viena iš pirmųjų šiuolaikinio žmogaus pareigų.
Savęs tobulinimo moralės lemtingas trūkumas, kad ji susitelkė į ribotas vertybes, palikdama nuošalyje aukštesniąsias, kurios vienintelės nusipelno būti meilės ir dėmesio centre. Šios sistemos iki tam tikro laipsnio išsaugo moralinį uolumą, kadangi jos įspraudžia žmogų į prasmės, vertybės ir įstatymo sistemą, kurią jis privalo atitikti. Bet galutinė prasmė ir tikslas visada yra žmogus ir jo vystymasis bei tobulėjimas. Moralės ir religijos ašis turi būti viena: vienybė ir draugystė su Dievu.
Humanistinis savęs tobulinimo idealas yra dar ribotesnis, nei religinis. Labai dažnai jis suprantamas natūralistiškai, kaip fizinė bei intelektualinė galia ir grožis. Pagrindinė savirealizacijos etikos klaida pagal Viktorą E. Franklį yra pasaulio ir jo daiktų nuvertinimas, pavertimas priemone asmens saviaktualizacijai. Net tarnystė kitiems žmonėms įgauna moralinio gėrio prasmę tiek, kiek tai gali pasitarnauti veikėjo savirealizacijai.
Asmens gyvenimo užduotimi saviaktualizacija laiko pastangas kuo labiau ir kiek įmanoma daugiau šių potencijų realizuoti. Žvelgiant į patirtį galime drąsiai teigti, kad žmogus turi daugiau potencijų, negu gali jų realizuoti. Savęs tobulinimo etika nepajėgia pasiūlyti jokio pasirinkimo kriterijaus. Ir tada vienintelis žmogaus tikslas lieka produktyviai vis labiau augti, neturint jokio kito tikslo, kaip tik tą augimą.
Intelektualinė ir asmeninė branda yra labai būtina, kad žmogus galėtų efektyviai tarnauti visuomenei ir savo artimiesiems. Todėl savęs tobulinimas tikrai daug reiškia žmogaus gyvenime, nors jis ir nėra galutinis žmogaus tikslas, o tik tarpinis.3. Moralinio reikalavimo kategorinis pobūdis ir moralinis įstatymas
Kaskart moraliai apsispręsdamas ir visų pirma tada, kai gresia pavojus dorumui, žmogus jaučia, kad jo atsakymas Dievui apima visą jo būtį. Moralinis įsipareigojimas yra įsakmios valios išraiška, valios, kuri liepia besąlygiškai paklusti. Skirtingai negu hipotetinės taisyklės, moraliniai įstatymai yra labai kategoriški.žmogui nėra palikta laisvai pasirinkti, nori jis jų laikytis ar ne. Jie reikalauja besąlygiško klusnumo ir neleidžia ištrūkti iš pavaldumo jiems, nes yra susiję su žmogaus gyvenimo tikslu ir su paties Kūrėjo tikslais.
Jei Kūrėjas davė žmogui objektyvų galutinį tikslą, žmogaus pareiga šį objektyvų tikslą paversti subjektyviu tikslu ir jo siekti.
Normos ir įstatymai dažnai jaučiami kaip varginantys ir ribojantys žmogaus laisvę. Žmonės stengiasi prieštarauti ir pasipriešinti jiems. Šiandieninėje visuomenėje tokia tendencija dar labiau įsigali. Labai pabrėžiama asmens laisvė.
Pirmiausia reikėtų teisingai suprasti, kad moralinis įstatymas neturi būti sutapatinamas su kokiu nors rašytinių priesakų kodeksu. Nors moralės ir etikos vadovėliai stengiasi nuodugniai išdėstyti konkrečias moralines normas. Jie niekada nepajėgia pateikti pilnutinio visų žmogaus moralinių įsipareigojimų rinkinio. Žmogus privalo žinoti rašytinį moralinį įstatymą ir gerbti jį, kad gyventų dorą gyvenimą. Bet, kad pilnutinai įgyvendintų savo pašaukimą, iš jo reikalaujama tikrai daug daugiau, nei vien tik laikytis rašytinio įstatymo.
Įstatymas, dėsnis, pačia bendriausia prasme yra pastovus veikimo ar reagavimo būdas, įsakmi veiklos taisyklė. Taigi, mes kalbame apie įvairiausias taisykles. Moralinis įstatymas savo universaliausia prasme yra įsakmus nurodymas, nukreipiantis žmogaus veiklą link galutinio tikslo.
Šis apibrėžimas apima ir būtinus reikalavimus, ir patarimus, rekomendacijas, leidimus. Jį sudaro bendri įstatymai, liečiantys visus žmones ar žmonių grupes, ir asmeniniai įsakai, kylantys iš individualaus reikalavimo, skirto tam tikram asmeniui.
Moralinis įstatymas siauresne prasme yra būtina, bendra ir pastovi taisyklė, kreipianti žmogaus veiklą į galutinį tikslą. Kalbant apie moralinio įstatymo privalomybę, moralinė teologija nėra susijusi vien su tuo, kas būtina, ji susijusi su tuo, kas patartina, leistina, tikslinga. Vis dėlto būtinos taisyklės sudaro svariausią moralinių nurodymų dalį ir jos vienos paprastai vadinamos įstatymais.
Paprastai žmogiškasis įstatymas yra skiriamas nuo moralinio įstatymo griežtąja prasme, kurį sudaro vien prigimtinis ir dieviškasis pozityvus įstatymas. Vis dėlto manoma, kad visi žmogiškieji įstatymai saisto sąžinę. Kita vertus, neteisėti įstatymai iš esmės sąžinės nesaisto ir dažnai net nėra teisėta, leistina jiems paklusti, vadinasi, moraliniu požiūriu jie išvis nėra galiojantys įstatymai. Kadangi tuomet visi žmogiškieji įstatymai moraliai įpareigoja, moralės vadovėliai visada įtraukia žmogiškąjį įstatymą kaip objektyvią moralės normą. Žmogiškasis įstatymas gali būti laikomas priklausančiu moralinio įstatymo kategorijai platesne prasme.III. Moralė dėl jos pačios
Moralinius gėris čia nėra nepriklausoma, savarankiška vertybė. Jis yra susijęs su kita vertybe, kuri laikoma aukštesne ir kurios parėmimas ar jai pakenkimas yra moralinio gėrio matas. Tolesnės moralinės sistemos – Kanto etika ir vertybių etika – turi priešingą bendrą bruožą: žvelgia į moralinį gėrį kaip į savaiminę vertybę, kuri neturi būti realizuojama dėl kokios nors kitos vertybės, bet vien dėl savo pačios vertės ir grožio.1. Kanto etika
Kantas moralinį įpareigojimą formaliai pagrindžia kategoriniu imperatyvu: elkis taip, kad tavo valios maksima kartu galėtų būti tvirtu visuotiniu įstatymu.šis kategorinis imperatyvas yra formalus ta prasme, kad jis neturi apibrėžto turinio, tik nusako visų moralinių paliepimų pareigų esminį principą ir kriterijų. Moralinis įsipareigojimas turi būti įvykdytas dėl jo paties: ne dėl vilties būti laimingam, nes tai būtų savanaudiška etika, pagrįsta malonumu ir nauda, ne dėl Dievo kaip įstatymų davėjo ir galutinio tikslo, nes – kaip aiškina Kantas – Dievo uždėtas žmonėms įpareigojimas paverstų žmones vergais. Tikra moralė turi būti autonomiška, kylanti i pačių žmonių supratimo, patikrinta ir patvirtinta jų protu. Kanto moralės autonomiškumo reikalavimas rado stiprų atgarsį ir yra labai palaikomas.
Šios etikos pagrindas pranašesnis už utilitarią ir eudemonistinę etiką, nes pabrėžia moralinio įsipareigojimo kategorinį pobūdį. Moralinė pareiga turi absoliutų prioritetą prieš naudą ir malonumą.
Atmesdama galutinį moralės tikslą Dievuje ir grįsdama moralę individualiu sprendimu, kas turi tapti visuotiniu įstatymu, Kanto etika galiausiai veda į subjektyvizmą. Kantas pareiškia, kad žmogaus priklausomybė nuo dieviškos valios ir įstatymo baigtųsi vergija. Bet ar įmanoma, kad žmogus, kuris, savo egzistencija nėra nepriklausomas, būtų autonomiškas savo veiksmais?
Kantas labai klysta, tapatindamas priklausomybę ir vergystę. Vergystė yra priklausomybė nuo asmens arba dalyko, kuris atima iš žmogaus laisvę kuo geriau tarnauti realiam savo gyvenimo tikslui. Paklusdamas Dievo valiai žmogus tarnauja savo gyvenimo tikslui, ir tai yra tikroji laisvė.
Kanto etika nepakankamai pagrindžia kategorinį moralinio reikalavimo pobūdį. Kuo gi rizikuojama, pagal Kantą, jei moralinio įsipareigojimo nesilaikoma? Dievo garbė, žmogaus laimė ar amžinasis išganymas kaip moralinės pastangos motyvas ir tikslas yra atmesti.2.Vertybių etika
Vertybių etika pranoksta grynai formalų kategorinio imperatyvo principą, palaikydama moralinių vertybių su konkrečiu turiniu egzistavimą. Šios vertybės yra mąstomos kaip tam tikros idealios būtys. Jos nėra vien subjektyvios koncepcijos. Moralinės vertybės nėra racionaliai išvedamos iš galutinio žmogaus gyvenimo tikslo.
Vertybių etika siekia įveikti bet kokį etinį reliatyvizmą, kadangi vertybės apibrėžiamos kaip idealios būtys, kurios yra nepriklausomos nuo tolesnio tikslo ar uždavinio. Vertybių etika taip pat pripažįsta laimei žmogaus moraliniame gyvenime garbingesnę vietą nei Kanoto etika. Nepaisant to, vertybių etika yra nepajėgi duoti galutinį atsakymą į moralinius klausimus. Vertybių etika priskiria moralinių vertybių suvokimą iracionaliems jausmams.
Galiausiai vertybių būties prigimtis lieka paslaptinga ir deramai nepaaiškinta. Vis dėlto neišnykstamas vertybių etikos nuopelnas tas, kad ji pripažino garbingesnę vietą žmogaus emocijoms moralės srityje. Etika turi skirti dėmesio vertybių atsakui, kuris ataidi žmogaus širdyje, daro jį jautrų moralinio gėrio grožiui, pažadina jo meilę, atsidavimą ir entuziazmą.
Vertybių etikos intuicijos objektas – ne daugybė apriorinių vertybių, o galiausiai – viena aukščiausia, visa apimanti užduotis, kuri kviečia žmogų pilnutinai jai atsidėti. Tai – visų kitų moralinių vertybių šaltinis ir pagrindas.Naudota literatūra
1. Arno Anzenbacher, Etikos įvadas, Aidai, 1995.
2. Bruce C., Birch and Larry L. Rasmussen, Bible and ethics in christian life, Augsburg, 1976.
3. Karl H. Pesche, Krikščioniškoji etika, Bendroji moralinė teologija Vatikano II Susirinkimo dvasia, I tomas, Leidykla „Katalikų pasaulis“, Vilnius, 1997.
4. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, Tarpdiecezinė Katechetikos Komisijos Leidykla, 1996.
5. Popiežius Jonas Paulius II, Apaštalinė adhortacija Familaris consortio, 1981.
6. Vatikano II Susirinkimo Nutarimai, Rytų Aukštaitijos Katalikų Jaunimo Centras „Fortūna“ 1994.
7. Vorgrimler Herbert, Naujasis teologijos žodynas, Katalikų interneto tarnyba, Kaunas, 2003.

Leave a Comment