Pagonybė

Ar grįšime į pagonybę? Neseniai kai kurių partijų Seimo nariai nusprendė atkreipti į save visuomenės dėmesį ir paskelbti pagonybę tradicine Lietuvoje religija. Šis gudrus sumanymas patiko ne tik primityviai politikuojantiems partiečiams, bet ir daugeliui religines šaknis praradusių piliečių, nebenorinčių vadintis ateistais ar laisvamaniais. Dėl to žiniasklaidoje kilusi aštri polemika tarp politikuotojų ir religijotyrininkų būtų įdomi tik savo komiškumu, jeigu įstatymu virtę absurdiški nutarimai nekeltų grėsmės Lietuvos prestižui bei vidaus gyvenimo stabilumui. Atsižvelgus į kai kurių politikuotojų naivų bet grėsmingą atkaklumą, tenka dar kartą kuuo paprastesniais žodžiais sugrįžti prie kalbų apie pernykštį sniegą. Kiekvienas save ir savo tėvus gerbiantis žmogus domisi savo kilme bei protėvių gyvenimu. Tuo labiau savo istorija ir tolimiausia praeitimi domisi savo asmeniškumą suvokianti tauta, ji gerbia protėvių atminimą, jų dvasinį, kultūrinį ir medžiaginį paveldą. Ypatingą tautos paveldo dalį sudaro religija, siekianti atskleisti žmogaus gyvenimo esmės ir prasmės klausimus: iš kur mes atėjome, kur turime eiti, kaip turime eiti? Pats žodis religija (iš lot. religare – vėl surišti) reiškia siekį atnaujinti bendrystę suu dievybe, todėl religija yra žmogaus dvasinio vystymosi šaltinis ir kelias. Turėdama dieviškąjį savo esmės šaltinį, religija gali keistis ir turtėti priklausomai tiek nuo dieviškojo spinduliavimo, tiek ir nuo pačių žmonių sugebėjimo bei noro tuos dieviškuosius spindulius priimti. Todėl tikra re

eligija yra lyg dvasinės brandos mokykla: sėkmingai praėjus vieną pakopą, įžengiama į naują lygmenį su aukštesniais dvasiniais siekiais, vedančiais prie dieviškosios esmės. Tokias dvasinio ir pasaulėžiūrinio vystymosi pakopas nuo vaikystės praeina beveik kiekvienas žmogus, atskiros tautos ir civilizacijos. Ne išimtis ir lietuvių tauta, jau praėjusi mažiausiai tris savo dvasinio brendimo etapus: matriarchalinių deivių, patriarchalinių dievų ir krikščioniškąjį. Kiekvienas iš šių tikėjimų paliko tautos sąmonėje, sieloje ir papročiuose savąjį atspaudą, kurių sintezė ir sudaro lietuviškojo būdo esmę. Tiesa, šiuos pasaulėžiūrinius, dvasinius ir kultūrinius klodus per 50 metų stengėsi sunaikinti ateistinis komunistų režimas, ir didele dalimi jam tai pavyko. Todėl šiandien daugelis žmonių jaučiasi lyg atsidūrę plyname lauke, lyg sugrąžinti į pirmapradę žmogaus dvasinio ir pasaulėžiūrinio vystymosi būseną. Vadintis ateistais nebepatogu, o priimti krikščionių Dievą irr jo mokymą – dar per sunku. Žinoma, galima pamėgdžioti krikščioniškus papročius ar net retkarčiais dalyvauti religinėse apeigose, bet visa tai gyvenimo iš esmės nekeičia ir net nepaguodžia. Belieka gręžtis į pagonišką tautos praeitį. Tuo tikslu 1992 m. susibūrė Baltų tikėjimo religinė bendruomenė “Romuva” Vilniuje ir Religine bendruomenė “Romuva” Kaune. LR Vyriausybės 1992 05 27 potvarkiu Nr.516p šioms bendruomenėms buvo suteiktas juridinio asmens statusas, nors jų deklaruojamo tikėjimo autentiškumo niekas netikrino. Dabartiniai Lietuvos Respublikos įstatymai faktiškai suteikia galimybę įregistruoti pseudoreligines organizacijas, kadangi nėra oficialių religijos požymius ap
pibrėžiančių kriterijų ir nėra valstybinės institucijos, kuri galėtų identifikuoti religinės bendruomenės faktinį atitikimą deklaruojamam tikėjimui. Todėl keliolika ateistų gali sukurpti kvailiausią religinę doktriną, parašyti įstatus, ir ta neva religinė bendruomenė bus įregistruota valstybinėje įstaigoje. Kol tokių religinių ateistų veikla nepažeidžia valstybės įstatymų, jie gali ramiai savo tikėjimą vaidinti, panašiai kaip teatruose būna vaidinami išgalvoti scenarijai. Tačiau kai tokių aktorių arba religinių diletantų dirbtinai sukurta neopagonių bendruomenė pradeda reikšti pretenzijas į senovės baltų religinį paveldą ir tuo pačiu siekia tapti tradicine religine bendruomene, tuomet galima ir būtina nustatyti, ką bendra “Romuvų” neopagonys turi su senaisiais baltų tikėjimais, apie kurių mokymą, kultą bei moralines nuostatas yra sukaupta gana daug mokslinių, istorinių ir tautosakinių duomenų. Tad pabandykime ir mes aplankyti tolimą tautos vaikystę ir pabūvoti pradinėse mūsų tautos religinio mokymo ir auklėjimo klasėse, kurios baltų kraštuose atsirado prieš kelis tūkstančius metų. Matriarchalinių deivių epocha Pirmieji poledyninio laikotarpio mūsų krašto gyventojai, slinkdami iš vakarų ar pietų, čia apsigyveno X tūkstantmetyje pr.Kristų. Tai buvo matriarchalinės gyvenimo tvarkos atstovai su savuoju gamtos kaip dievybės kultu ir besąlygine pagarba genties motinai bendruomenės gyvenime. Šie sėslūs ir taikūs žmonės nemokėjo kariauti, jie negamino karo ginklų ir neturėjo žirgų. Tokia motininė santvarka ir Žemės Motinos kultas mūsų kraštuose dominavo visą ak
kmens amžiaus laikotarpį iki III tūkstantmečio pr. Kr. Tos epochos aidas mūsų laikus pasiekė per tautosaką ir papročius, gerokai transformuotas kitų religijų ir kultūrų. Archeologija, etnologija, kalbotyra ir istoriniai šaltiniai padeda nustatyti medžiaginius deivių garbinimo atributus, to meto žmonių pasaulėžiūrą bei gyvenimo būdą. Pagrindine dievybe buvo laikoma pati gamta kaip Žemės Motina arba Lada, vėliau baltų vadinama Žemyna, kurios cikliškai atsinaujinanti gyvybė pasireiškia žemėje, augaluose, gyvūnuose, šaltiniuose, akmenyse. Nuo jos priklausė augalų, medžių, vandenų ir javų derlingumas. Visa augalinė gyvybė iš motinos Žemės kyla ir vėl į ją sugrįžta. Kuo senesni medžiai, tuo jie yra šventesni, nes ilgiau Žemynos globojami, todėl niekas nedrįsdavo jų kirsti. Ypatingai jos galia pasireiškia miškuose, kalnuose, akmenyse ir vandenyse, tad jų garbinimas gali apsaugoti nuo nesėkmių, nuo ligų, padidinti vaisingumą. Žmonės sudaro šio ciklo sudėtinę dalį, o moteris-motina yra Žemės Motinos šventikė ir atgimimo tęsėja žmonių giminėje. Tokiame pasaulėvaizdyje genties motina atitinka bičių motinėlės vaidmenį, o vyrai tėra siaurą funkciją atliekantys tranai. Todėl ir genties struktūroje vyrų vaidmuo buvo mažareikšmis: jie tebuvo pagalbiniai darbininkai, kurie negalėjo paveldėti bendro turto – jo trečdalis iš šeimynos motinos atitekdavo vyriausiajai dukrai, o likusią dalį motina padalindavo kitoms dukroms. Mitologinė Žemės Motina turėjo brolį, kuris baltų kraštuose buvo vadinamas Žemininku, Žemėpačiu ar
rba Zemnieku, kuriam buvo priskiriamos gyvulių arba sodybų globėjo funkcijos. Atitinkamai ir genties motinos žinioje esantį turtą valdė ne vyras, o jos brolis, kuris kartu buvo atsakingas ir už vaikų auklėjimą. Moterys rinkosi arba keitė vyrus savo nuožiūra. Vaikai savo vardus ir kilmę paveldėdavo iš motinos. Genties moterys rūpinosi žemės augalais, apdarais, puodų žiedimu ir religiniu gyvenimu. Probaltų kraštuose primityvi žemdirbystė atsirado IV tūkstantmetyje pr. Kr. Tuo metu tai buvo moterų veiklos sritis. Genties motinos brolis ir kiti vyrai užsiėmė medžioklės, žvejybos, būstų statybos ir mainų reikalais. Įvairios Žemės Motinos apraiškos buvo vadinamos motinomis: Bičių Motina, Žiedų Motina, Uogų Motina, Ugnies Motina, Vandens Motina ir t.t. Tačiau buvo ir atskiri tikriniai jų vardai. Pavyzdžiui, Laima buvo visažinė žmogaus gimimo ir likimo nulėmėja. Nuo jos priklausė kada žmogui gimti, kiek ir kaip gyventi. Jos pranašė buvo gegutė, skelbianti pavasario pradžią ir žmogaus likimą. Laimos sesuo Giltinė buvo mirties deivė – antroji Laimos pusė, vaizduojama kaip moteris su nuodingu liežuviu. Jeigu Laima lėmė žmogaus gyvenimo pradžią ir sėkmę, tai Giltinė atėjus laikui turi žmogų numarinti. Kaip mirties pranašė ji įsikūnija pelėdoje ir viešpatauja naktyje. Pelėda ir zylė pranašavo mirtį. Ragana – visa pramatanti mirties ir atgimimo deivė, pasirodanti kaip baisi moteris, skraidanti kaip paukštis. Ji stabdo augalų žydėjimą, varpų pilnėjimą, medžių lapojimą, atsiunčia sausrą, liūtį, ledus, naikina augaliją, atima javų derlių, karvių pieną, medžiotojams nubaido žvėris, žvejams – žuvis. Ragana perkerta pilnėjantį Mėnulį, sugavusi uždaro Aušrinę, savo šluota užtemdo Saulę. Žmones gali paversti akmenimis, medžiais ar gyvūnais. Ji gali atsiųsti ankstyvą senatvę, nesantaiką, sukelti skausmą, sielvartą ir kt. Ji gali pavirsti ir kitus paversti rupūžėmis, ožkomis, kiaulėmis, paukščiais ir kitokiais gyvūnais. Šiai sferai priklausė gyvybės ir atsinaujinimo deivė Gyvatė. Žaltys buvo sveikatos ir vaisingumo davėjas, todėl jo užmušimas prišaukdavo šeimos nario mirtį. Puškaitis – skleidžiantis kvapus žemės įsikūnijimas. Globoja šakninius vaisius. Jis puškuodamas po bezdais gimdo bezdukus – piršto dydžio vyriškos ir moteriškos lyties žmogeliukus, kurie gyveno netoli namų esančiuose miškeliuose po šeivamedžio arba bezdų krūmu. (Šie krūmai yra dviejų rūšių: skaniai kvepiantis syringa ir smirdintis sambucus). Bezdukai atsiranda iš kūdikių, abortuotų vartojant nuodingus augalus ar kitokiais būdais nužudytų. Žmonės žinojo, kad kartą gyvenimui leistas žmogus, nors ir gemalo pavidalu, turi kaip nors nugyventi jam skirtą gyvenimą, žmonėms darydamas gera. Miško bezdukai, priimti į žmonių būstus, tapdavo kaukais. Jie nėra dievybės, gali žūti ugnyje ar būti užmušti. Be pagrindinių deivių buvo daug antrinių dievybių. Laima ir Ragana veikė per žemės moterį Laumę, kuri duodavo gyvybę, vaisingumą ir atnešdavo mirtį; Vaižgantas – linų ir kanapių globėjas, mirtinga dievybė; Medeinė – miškų globėja; Lazdona – lazdynų globėja; Austėja – nėščių moterų globėja, ir daugybė kitų būtybių, nuo kurių priklausė gamtos ciklai bei žmonių gyvenimas. Kulto apeigos. Matriarchalinėje epochoje moterys iš gamtos reiškinių ir gyvūnų elgesio skaitė pranašiškus ženklus, o jų įgyvendinimui aukojo deivėms bei jas įkūnijančioms požemių (chtoninėms) būtybėms aukas: grūdus, maistą, audinius, linus, paukščius. Svarbesnes aukas – medžioklės laimikius, luotus, įnagius bei papuošalus – dažniausiai skandindavo vandenyje arba pelkėse, kuriose viešpatavo Pelkių Žemyna. Žemyna buvo laikoma šventa visų motina, todėl motiną Žemę didžiai gerbdami, žmonės jai lenkdavosi daug kartų per dieną. Pražydus pavasario augalams iki žemės lenkdavosi 7 kartus. Garbindami kalbėjo atitinkamus žodžius, kurie įvairiose vietose buvo skirtingi. Vasaros pabaigoje, kai subręsdavo pirmasis derlius ir būdavo suneštas medus, buvo atliekamos padėkos apeigos deivei Ladai-Žemės Motinai. Jai, o kartu ir Austėjai buvo aukojami pirmieji vaisiai, pirmosios daržovės ir javų varpos. Buvo draudžiama šias Lados dovanas valgyti, kol nebūdavo atiduotos padėkos aukos. Vėlesniais laikais labiau buvo gerbiama deivė Laima – mirties ir atgimimo deivė, visos gyvybės žemėje davėja ir globėja. Nuo jos priklausė Mėnulio fazių kaita, Saulės šviesa, audros ir žaibai. Laimos įsikūnijimu buvo laikoma gegutė, kuri buvo žmogaus gyvenimo ir mirties lėmėja – ji praneša apie gimimą, santuoką ir mirtį. Laimos-Gegutės buveinė buvo liepa, todėl po liepomis moterys melsdavosi ir aukodavo prašydamos visokio vaisingumo ir sėkmės. Nelaimėje su liepomis kalbėdavo prašydamos jų globos. Kai kur iš akmens ar molio padarytos Laimos statulėlės buvo laikomos akmeniniame soste. Buvo garbinami ir stabai – mediniai stulpai, turintys paukščio (gegutės) bruožų. Lygius akmenis, ant kurių buvo Laimai aukojamos aukos, vadino deivėmis. Tokie akmenys būdavo šalia šventųjų liepų, kurių šventė buvo švenčiama vasarą – žydint liepoms. Gimdymo metu Laimai aukodavo vištą ir gerdavo kūdikio midų, o vištos kaulus užkasdavo į žemę. Žaltys, rupūžė ir kiti ropliai buvo namų dievybės, kurios duodavo vaisingumą, sveikatą ir gerovę. Juos laikydavo būstuose ties sutuoktinių gultu, prie maisto arba kampe. Šie šliužai buvo laikomi pagarboje ir maitinami pienu. Buvo tikima, kad kam nors įžeidus roplį juos ištiks nelaimė. Žalčiai buvo laikomi požemių valdovais, gyvulių ir šeimos globėjais, turtų saugotojais, žmonių ir gyvulių gydytojais – teikiančiais jiems gyvybę iš žemės. Jie visa žinojo ir mokėjo, rūpinosi žmonių ir namų gerove, todėl jie buvo maitinami, jiems buvo aukojami gaidžiai ir viščiukai. Moterys-šventikės ne tik nuolat saugojo židinio ugnį, bet ypač rūpinosi šventojo gyvūno žalčio priežiūra, nes jo buvimas reiškė, kad tame būste yra Žemyna. Lados duktė, nakties šviesos deivė Lela Menėlė (vėliau – Mėnulis) tvarkė augalijos augimą. Senieji probaltai ją vadino dievaite, o jaunos Menėlės pasirodymą laikė jos gimimu. Buvo tikima, kad naktį Menėlė gali žmones apsaugoti nuo visokių pavojų; atsisukus į ją buvo atliekami užkalbėjimai nuo įvairių ligų. Visos iškilmingos apeigos ir svarbios sueigos vykdavo mėnesienos naktimis, nes matriarchate naktis yra labiau vertinama už dieną – ji pagimdo dieną, kaip kad Žemė pagimdo dangų. Todėl ir laikas buvo matuojamas ne dienų, bet naktų skaičiumi pagal mėnulio atmainas. Mėnulis matriarchate buvo žymiai svarbesnis negu Saulė. Vaižgantų garbinimo apeigos buvo skirtos išmelsti gerą linų ir kanapių derlių. Apeigas atliekanti mergina, ilgai stovėdama ant vienos kojos, pamaitindavo vaižgantus išliedama žemėn ąsotį gėralo ir numesdama paplotėlį. Žemynos brolį Žemininką gerbė kiekvieni namai. Šis dievas gyvenęs žemėje ar po girnų akmeniu, iš kur jis kartais išlįsdavęs žalčio pavidalu, todėl buvo vadinamas Pagirniu. Toji žemė, kurioje gyveno Pagirnis, būdavo apdengiama dangčiais arba atitveriama tvorele. Jam tris kartus per metus aukodavo miltus, kartais gaidį, paršą ar net jautį. Kai kur Žemynos brolis buvo vadinamas Žemėpačiu, o jo garbinimas buvo artimas žalčio kultui. Susirgę žmonės Žemėpatį meldė sveikatos, jis buvo laikomas namų dievu. Siekdami jo palankumo, kasmet trumpiausią metų dieną jam ruošdavo vaišes. Ant žemės uždegę tris žibintus visi Žemėpačiui meldėsi, rankose laikydami dubenį gėralo. Po to su lazda užmušdavo gaidį, atsigerdavo iš dubens gėralo, po to užmušdavo ir vištą. Visa tai paaukoję, išgerdavo iš dubens likusį gėralą. Vietovardžiuose ir tautosakoje išliko daug deivės Laumės pėdsakų. Saulės spektras lietui lyjant buvo vadinamas laumės juosta, kai kur – laumės Vaivos rykšte. Laumės turėjusios baisią išvaizdą – didelius dantis ir susivėlusius plaukus. Jos draskydavo ir ėsdavo vyrus bei vaikus. Norėdami laimėti laumių palankumą, žmonės kas rudenį skandindavo į liūną visokių javų, o pavasarį – gyvulinio maisto. Saugodami nuo laumių naujagimį, būstuose visą naktį degindavo žiburį. Jei vaikas nekalbėdavo ir nevaikščiodavo, jį laikydavo laumės pakeistu. Tokį vaiką mušdavo su laumės šluota, kad laumė jį atkeistų. Raganos buvo tarpininkės tarp deivių ir žmonių. Jos galėjo sukelti nelaimes, bet ir palankiai sutvarkyti gamtos reiškinius, numalšinti priešus, išgydyti ligas. Ragana galėjo žmones paversti įvairiais gyvūnais, o pati dažniausiai pasiversdavo rupūže ir galėdavo skraidyti. Jos skrisdavusios į raganų susirinkimus per Rasos šventę. Pavirtusios rupūžėmis jos naktimis tvartuose ir ganyklose žįsdavo karvių pieną, kol karvės sunykdavusios. Raganų-rupūžių kenkimą žmonės numaldydavo tik žmonių krauju. Norėdami apsisaugoti nuo visokių blogybių, žmonės nešiodavo rupūžės atvaizdus, padarytus iš vaško ar medžio. Norėdamos įgyti daugiau galių, moterys užsiimdavo raganavimu – veiksmų ir žodžių magija. Žodžio magijai priklausė užkalbėjimai ir užbūrimai. Medžiotojai garbindavo raganų deivės Ragės statulą, padarytą iš akmens: pavasarį jai degindavo pirmuosius kiaušinius, moterų plaukus, avių vilnas, sūrius. Buvo tikima, kad moteriškoji dievybė glūdi akmenyse, todėl ant jų buvo dedamos aukos siekiant sugrąžinti moterims vaisingumą. Kai kurie akmenys buvo apdengiami šiaudais ir garbinami kaip javų ir gyvulių globėjai. Puškaičiui du kartus per metus buvo rengiamos vaišės. Atsiradus žemdirbystei, kluone palikdavo įvairius žemės produktus, po to apeigomis pasikviesdavo kaukus ir išeidami užremdavo durų angą, kad šie niekur neišeitų, bet visą naktį vaišintųsi. Kitą dieną pagal suvalgytą maistą šeimininkai spręsdavo apie būsimąjį derlių, o kitoms vaišėms dėdavo daugiau to maisto, kurio kaukai daugiau dabar suvalgė. Bezdukus maldų ir apeigų pagalba galima pririšti prie namų, tada jie, vadinami kaukais, apsigyvena svirnuose ar kluonuose. Apie savo pasirodymą kaukas praneša numesdamas kokį ženklą, dažniausiai skiedrą. Ją priimdami šeimininkai išreiškia kvietimą, o šeimininkė delčioje per naktį turi nuogam kaukui pasiūti lino drabužį. Jei drabužio nespėja pasiūti, grūdai iš aruodų gali persimesti pas kaimynus. Kauką šeimininkė kas naktį maitina jam padėdama augalinio maisto. Nemaitinamas kaukas supyksta ir gali susideginti kartu su svirnu. Jeigu maldų pagalba kaukas nepasirodo, jį galima išperinti iš kuilio pautų. Kuilys, kaip chtoninės dievybės įsikūnijimas, nuolat knisantis žemę, turi didelį vaisinimo pajėgumą ir gali pagimdyti net kauką. Kadangi žmogiškoji motina atsisakė kūdikį gimdyti, tai motina Žemė tą kūdikį iš naujo gimdo kauko pavidalu per patiną-kuilį. Tam reikia paskersti kuilį jo septintąjį gimtadienį, išpjauti pautus ir padėti juos perėjimui ant pūkų į skylę gyvenamojo būsto angoje ir ją užkimšti. Kaukas beldimu praneša apie savo gimimą. Rudenį derliaus šventėje kaukas kviečiamas prie stalo dalyvauti vaišėse – pažymėti kūdikio atgimimui iš kuilio. Jis tą naktį būdavo maitinamas vėdarais, pagamintais iš meitėlio žarnų, kraujo ir miltų. Kaukams buvo skirtos Pavasario šventės, kurių metu kaukininkai vaikščiodavo užsidėję negimusių kūdikių ir kuilio kaukes. Jau prieš daug tūkstančių metų kiaulė buvo Žemės Motinos šventas vislus gyvulys. Per kai kurias šventes Žemės Motinai buvo aukojama ir šokama užsidėjus kiaulės kaukes. Kuilys ir kiaulė turi artimą ryšį su žeme, jos deivėmis ir požemio pasauliu, todėl siekiant sėkmės reikia su kiaulės kaulais apeiti aplink lauką ir juos užkasti keturiose vietose, o dar geriau – visą paršelį. Žemę dirbančios moterys rudeninės sėjos metu ant aukos altorių sunešdavo tris mėnesius žemėje palaikytus paršiukus, po to juos sumaišydavo su sėklomis ir kišdavo į žemę. Aitvaras – slibino ar gyvatės pavidalo orinė būtybė, atsirandanti Mėnuliui susijungus su moterimi. Kai vyras šviečiant Mėnuliui nusišlapina ir po to mylisi su moterimi – gimsta aitvaras. Jį taip pat galima išperėti iš 7 metų juodo gaidžio padėto kiaušinio. Tai lobius ir javus nešanti, bet pavydi ir kerštinga būtybė, kuri dar buvo vadinama lietuoniu, pūkiu, lietuvenu. Apie savo buvimą aitvaras praneša prie namų numesdamas gabaliuką anglies. Namuose jis maitinamas virtu arba keptu maistu. Lauke norint sustabdyti lobį nešantį aitvarą, reikia jį pamačius perplėšti savo marškinių sterblę, kad jis pamatytų lytinius organus, arba jam parodyti nuogą subinę. Tai atlikus būtina pasislėpti pastogėje – tada aitvaras supykęs paberia lobį, o jei prašantysis nėra pastogėje, tuomet jis aptenka niežais. Aitvaras gali įvaryti kaltūną – suvelti plaukus, suskeldėti nagus, susukti žarnas ar akis. Susirgimas kaltūnu nustatomas pilant ištirpintą vašką į vandens dubenį, laikomą virš ligonio galvos. Aitvaru atsikratyti galima sudeginant savo namus, bet reikia žiūrėti, kad aitvaras kartu su šeimininkais nepersikeltų į naująjį būstą. Matriarchatinės gentys nebuvo agresyvios, jos neturėjo ginklų nei gynybinių įtvirtinimų, nes iki 3000 m. pr. Kristų Baltijos rytiniame pakraštyje į jų gyvenimą niekas nesikėsino. Jų kapinynuose nerandama smurtinės mirties atvejų. Kartais mirusiuosius keliems mėnesiams palikdavo lauke, kad paukščiai ir vabzdžiai apnuogintų jų kaulus, kurie po to būdavo laidojami atgimimui kiaušinio pavidalo duobėse, juos dar apiberiant spalvotu moliu. Tai buvo kaulų grąžinimo protėviams apeigos. Kai kur mirusieji būdavo atiduodami Pelkių Žemynai, juos nugramzdinant į pelkių gelmes. Eglė buvo Pelkių Žemynos ženklas, per ją reiškėsi Žemynos amžinumas. Laidojimas reiškė grįžimą į Žemės Motinos kūną, iš kurio mirusysis turėjo atgimti tobulesnis, todėl pagarba mirusiesiems buvo didesnė negu gyviesiems. Buvo tikima, kad palaidotos moterys atgimstančios liepomis arba eglėmis, o vyrai – beržais, ąžuolais ar uosiais, todėl palaidojimų vietose išaugę medžiai ar gojai buvo laikomi šventais ir neliečiamais alkais; už gojaus įžeidimą ateidavusios ligos ir nelaimės. Palaidotieji taip pat galėjo atgimti paukščiuose ir žvėryse. Vaikų ir moterų kaulus kartais laidodavo po gyvenamaisiais būstais, kad jie atgimtų namų chtoninėse būtybėse ir išliktų šeimos nariais. Visą matriarchatinės epochos gyvenimą, metų laikus ir buities darbus globojo Lada-Žemės Motina ir kitos ją atstovaujančios deivės bei joms pavaldžios būtybės, kurios tvarkė gimimo, mirties ir gyvenimo atsinaujinimo ciklą, todėl joms buvo meldžiamasi ir aukojama. Žmogus šioje sistemoje buvo ne savarankiška asmenybė, o tik gamtos dėsniams pavaldi ir paklusni būtybė, žemesnė už kai kuriuos gyvūnus, todėl juos dievino ir garbino. Šio žmogaus rūpestis buvo ne kūryba, ne aplinkos keitimas pagal žmogaus mintį, bet nuolatinis stengimasis apeigomis ir aukomis imituoti gyvūnų ir gamtos reiškinius, kuriuos valdo Žemės Motina. Jis visiškai pakluso jos globai, o jo veiksmus buityje nurodinėjo genties motina-šventikė. Čia nebuvo vietos individualiam sąžinės sprendimui, nes tai būtų reiškę pasipriešinimą Motinai, o kartu atsiskyrimą nuo bendruomenės ir genties. Tokiu būdu žmogus kūrybingai netvarkė aplinkos, bet lanksčiai taikėsi prie jos, nes matriarchato pasaulėvaizdyje visa būtis buvo dieviška ir šventa, o žmogus joje turėjo elgtis kaip šventovėje. Net leidžiamų medžioti gyvūnų mėsos valgymas ir jų kraujo gėrimas reiškė susijungimą su tuose gyvūnuose esančia dievybe, todėl einant medžioti buvo atliekamos apeigos. Buvo tikima, kad tikroji kūryba vyksta per moteris šventikes, kurios vadovavo įvairioms apeigoms, skatinančioms augalų augimą, gyvulių dauginimąsi, o taip pat jaunimo iniciacijoms, laidojimo ritualams ir kt. Gimdžiusios moterys užėmė privilegijuotą vietą, jos sudarydavo kulto apeigų palydą. Genties narių bendravimas buvo pagrįstas kiekvieno nario paklusimu motinai-šventikei, atitinkamai šeimyniški turėjo būti ir visų genties narių tarpusavio santykiai. Matriarchatas buvo žmonijos vaikystės amžius, todėl motinos gamtos ir genties motinos globą bei vadovavimą žmogus išgyveno kaip būtinybę, kaip šventą dalyką. Tokia gamtos dėsnių ir genties motinos valdomų bendruomenių epocha baltų kraštuose tęsėsi visą akmens amžių – kelis tūkstančius metų. Mūsų laikus pasiekė to lėtai besikeičiančio žmonių pasaulėvaizdžio aidas, atsispindintis dalinai matriarchalinėje ir net vaikiškoje mūsų tautos pasaulėjautoje bei papročiuose. Patriarchalinių dievų epocha III tūkstantmečio pr. Kr. viduryje į dabartinės Lietuvos teritoriją iš pietų ir pietvakarių atėjo indoeuropiečių gentys, atsinešdamos tobulesnius žemdirbystės įnagius, kviečių ir miežių kultūras bei galvijus, o taip pat patriarchalinę santvarką, dangaus dievybių kultą ir savąją kalbą, kuri, šiek tiek sumišusi su vietinių gyventojų kalba, tapo baltų prokalbe. Ateiviai turėjo žirgus ir vartojo kovos kirvius bei ietis, todėl be kliūčių nuslinko visu rytiniu Baltijos pakraščiu iki pietų Suomijos, o rytuose – iki Okos ir Volgos upių, juolab kad taikūs vietiniai gyventojai tuomet gyveno retai išsibarsčiusiomis salomis prie vandens telkinių. Šiaurinėse ir rytinėse srityse indoeuropiečiai ištirpo tarp gausesnių ugrofinų, palikdami jų kalbose nemažai buitinių žodžių. Tuo tarpu pietiniame rytų Pabaltijy šių ateivių įtaka buvo žymiai didesnė: čia prigijo naujoji žemdirbystė ir gyvulininkystė, o kartu įsigalėjo naujoji kalba, patriarchalinė gyvenimo tvarka, kunigaikštukų valdžia ir vyriškų dangaus dievybių kultas. Matriarchato šviesiaplaukių žmonių kalbos pėdsakai ligi šių dienų išliko baltų kraštų vandenvardžiuose, seniausių vietovių pavadinimuose, kai kurių deivių varduose ir pagonybės laikų prastuomenės išlikusiuose asmenvardžiuose. Jeigu kunigaikščių vardų indoeuropietiška kilmė nekelia abejonių, tai daug liaudiškų asmenvardžių su sanskritu nieko bendra neturi. Būdinga, kad pietinių baltų – prūsų ir jotvingių – kalbos buvo žymiai artimesnės sanskritui, negu mažiau asimiliuotų latvių. Taip pat pietų baltuose daugiau įsigalėjo indoeuropietiški, vyriški dievai, o šiaurėje, dabartinės Latvijos teritorijoje – išliko moteriškos deivės. Lietuvoje liaudis išlaikė žemės deivių garbinimą, bet lygiagrečiai išplito ir vyriškųjų dangaus dievų kultas, palaikomas kunigaikščių. Ateiviams indoeuropiečiams, priešingai negu matriarchate, visų dievų vyriausiasis buvo dangaus šviesos dievas, kurį baltai vadino šviesos buveine – dangumi. Latviai dar ir dabar pasako: “Saulė eina dievu”, tai yra, dangumi. Taip pat ir senovės indai dangų vadino “djaus”. Jis dar buvo vadinamas Praamžiumi, Aukopirmu, Prakorimu, Labdariu, Sutvaru, Pergrudžiu, Žemperiu. Didele dalimi jis užėmė Laimos vietą, bet visiškai jos išstumti nepajėgė. Praamžius turėjo sūnus Perkūną, Patrimpą ir Pikuolį. Baltų gentys šių dievų bijoję ir tikėję, kad jų garbintojai po šio gyvenimo gausią gražias žmonas, daug vaikų, gerų valgių, saldžių gėrimų, baltų vasaros drabužių, šiltų žiemos apdarų ir minkštus guolius miegoti; jie turėsią gerą sveikatą ir gyvensią nuolat džiūgaudami. O tiems, kurie neteikė dievams tinkamos pagarbos, bus atimta jų nuosavybė, jie bus smarkiai mušami pagaliais ir turės verkti bei vaitoti iš didelio skausmo ir baimės. Todėl dangaus dievams buvo aukojami naminiai gyvuliai, ypač jaučiai, tačiau ne skandinami kaip deivei Žemynai, bet deginami ant aukuro laužų. Norėdami padėti žmogaus sielai greičiau atsiskirti nuo kūno ir patekti į dausas, patriarchato žmonės stengėsi sudeginti ir žmonių kūnus. Perkūnui priklausė atmosferos tvarkymas, žemės augalijos priežiūra, jos globa, vaisingumas – javų derlingumas ir vaisių gausa ant medžių. Žmonių bendruomenėje – teisingumo saugotojas, vagių ir melagių baudėjas. Jo jėga persiduoda per ąžuolą ir per žaibo trenktus daiktus. Antrasis Praamžiaus dievaitis Patrimpas, dar vadinamas Antrimpu, Natrimpu ar tiesiog Trimpu, buvo upių, ežerų ir šaltinių dievas. Jis duodavęs pavasarį, globojęs gyvulius, arimus ir javus. Trečias Praamžiaus dievaitis Pikuolis (Pikulas) buvo pykčio, požemių, tamsos ir nelaimių dievas. Siejosi su mirusiųjų pasauliu, laidojimo apeigomis ir papročiais. Jis dar buvo laikomas debesų, užtemimų ir velnių dievu. Istorikų aprašytasis jo stabas buvęs lavono veido, su didele žila barzda, o galva aprišta su balta skara. Velinas (velnias) – Pikuolio antrininkas, piktas ir žiaurus požemio karalystės ir mirties vienaakis dievas, juodų gyvulių ir paukščių kūrėjas, galintis pasiversti vilku ar piktu šunimi. Jo senoviniai ginklai – ietis ir kilpa, mėgiami medžiai – spygliuočiai. Lietuviai su dangaus šviesos dievu tapatino Saulę, kuriai melsdavosi. Ji buvo laikoma gyvybės teikėja ir palaikytoja. Iš didelės pagarbos buvo draudžiama rodyti į Saulę pirštu; į ją, kaip ir į debesį, buvo galima rodyti tik veidu. Aušrinė buvo saulės spindulių ir meilės dievybė. Lietuvių tautosakoje ji įsikūnija kaip karvė, kuri Indijoje ligi šiol laikoma šventu gyvuliu ir vadinama ušas (= aušra, karvė). Kulto apeigos.. Apeigoms vadovaudavo vyrai žyniai, aukodami vyriškiems indoeuropietiškiems dievams ožius, bulius, žirgus, galvijus ir net žmones. Žirgai ir jaučiai buvo Praamžiaus gyvuliai. Jaučiai buvo aukojami prašant gero derliaus. Siekiant sėkmės jaučio arba ožio krauju buvo šlakstomi žmonės ir gyvuliai. (Kunigaikštis Kęstutis, pasitepęs jaučio krauju, pasirašė sutartį su Liudviku Vengru). Praamžius dar buvo vadinamas Prakorimu, kuris buvęs žymiausias lietuvių ir žemaičių dievas; jam aukodavo baltus kastruotus gaidžius: vieną dalį tų gaidžių suvalgydavo patys namiškiai, kitą dalį aukotojai, o trečia dalis buvo sudeginama kaip auka. Dievui Sutvarui aukodavo įvairių spalvų kastruotus gaidžius. Praamžiaus jėga buvo įsikūnijusi arkliuose ir jaučiuose, todėl šių gyvūnų atvaizdai būdavo statomi ant stogų, kad apsaugotų nuo gaisro ir kitokių blogybių. Yra užrašyta liudijimų apie XII amžiaus Parusnės šėtrą, kur po dideliu ąžuolu žyniai kūreno amžinąją ugnį. Ąžuolo kamieno įdubose stovėję Perkūno, Pikuolio (Patoliaus) ir Patrimpo mediniai stabai. Perkūnui dažniausiai buvo aukojami buliai ir ožiai. Po Mindaugo nužudymo jo pradėtoji statyti Vilniaus katedra buvo perdaryta į žynyčią be stogo ( kad galėtų išeiti aukai deginamų gyvulių tvaikas), kurioje stovėjęs medinis Perkūno stabas, laikantis rankoje didelį titnago gabalą – kaip žaibo skiltuvą. Šventąją ugnį čia nuolat prižiūrėdavęs žynys. Vaidila ar žynys šventąją ugnį uždegdavo iš ąžuolo, trinant jį Perkūno akmeniu. Perkūnui taip pat buvo aukojami javai, drabužiai ir gyvuliai, surinkti iš aplinkinių kaimų. Išgirdę Perkūno trenksmą žmonės puldavo ant žemės garsiai šaukdami: “Dieve Perkūne, apsaugok mus!” Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos linksmos vaišės kartu aukojant žirgus, jaučius ir belaisvius. Besiartinant audros debesims su perkūnija, kartais žmonės išėję iš namų lauke keldavo triukšmą, smarkiai rėkdami ir trankydami medinius ar metalinius daiktus. Tai buvo solidarumo išreiškimas Perkūnui ir blogio nuo savęs nukreipimas. Buvo kalbama ir speciali malda į Perkūną, kartu pasižadant jam paaukoti lašinių paltį. Jei kurį žmogų Perkūnas nutrenkdavo, tikėta, kad jį pasiėmė dievai, todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos ugnyje. Patrimpui buvo aukojami javų pėdai, vaškas, gintaras ir kt. Patrimpas mėgo žmogaus kraują. Aukojant Patrimpui vyriausiasis žynys turėjo tris dienas pasninkauti, gulėti ant plikos žemės ir barstyti smilkalus į amžinąją ugnį. Šalia Pikuolio stabo ant ragotinių buvo pamautos žmogaus, jaučio ir arklio kaukolės. Pikuolio permaldavimui puodelyje buvo deginami taukai. Lydint mirusįjį žmonės mosuodavo kardais arba peiliais šaukdami: “Bėkite, bėkitė, Pikuoliai!” Jei šeimos narių aukos nieko nepadėdavo, tuomet kreipdavosi į krivių krivaitį prašydami patarimo, kuris nurodydavo kokios aukos reikalauja Pikuolis. Jeigu Pikuolis reikalaujamos aukos negaudavo, vėliau jį buvo galima numaldyti tik kraujo auka. Pikuolį džiugino žmonių vargai, skausmai ir rūpesčiai, todėl jo numaldymui buvo aukojami gyvuliai – arkliai, ožiai, kiaulės, kurių krauju buvo šlakstomas šventasis ąžuolas. Pikuolis baudė ir kankino tuos, kurie neklausę dievų arba aukodami šykštavę. Šiam dievui buvo aukojama visame baltų krašte. Žynyčiose ąžuolo malkomis buvo kūrenama amžinoji ugnis. Apeigas su ugnimi atlikdavo vyrai. Pačią amžinąją ugnį saugojo merginos-vaidilutės. Jeigu ugnis užgesdavo, vaidilos arba žyniai ją įkurdavo iš naujo, išskeldami iš švento titnago, stovinčio prie Perkūno stabo. Po to žyniai įvykdydavo mirties bausmę ir sudegindavo tą, dėl kurio kaltės šventoji ugnis užgeso. Vaidilutės dėvėjo baltus drobės drabužius, su vainikais ant galvų. Jos buvo prisiekusios skaistybę, už kurios sulaužymą, kaip ir už ugnies užgesinimą, būdavo deginamos ant laužo, gyvos užkasamos į žemę arba nuskandinamos odiniame maiše drauge su katinu, šunimi ir gyvate. Kriviai, žyniai ir vaidilos rūpinosi apeigomis ir amžinąja ugnimi, o jai užgesus – turėjo nubausti kaltininką mirties bausme. Jie aukodavo aukas, gydydavo ligonius, pranašaudavo žmonėms ateitį, burtais lemdavo karus ir juose dalyvaudavo. Vieną karo grobio dalį reikėjo atiduoti dievams, antrą kunigams (kunigaikščiams), o trečia likdavo grobio paėmėjui. Vaidilos gyvendavo būstuose prie žinyčių, apdainuodavo karo žygius, buvo kunigaikščių patarėjais. Lietuvoje jiems buvo duodama dešimtinė – grūdų, gyvulių ir paukščių dešimtoji dalis. Prūsuose vyriausiasis, vadinamas krivių krivaičiu, buvo ypatingai gerbiamas, jam aukščiausia dvasinė valdžia buvo suteikiama iki gyvos galvos. Jis buvo vyriausias dvasininkas. Lietuvoje didieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir kt. kartu buvo ir aukštieji kriviai. Baltų gentys namų židinio ugnį, vadinamą Gabija, laikė gyva būtybe, dieviškos jėgos išraiška. Namuose Gabijai, esančiai židinyje, buvo aukojamos aukos, jai klojamas patalas išlyginant žarijas, nakčiai užklojama pelenais, nusiprausimui prie židinio pastatomas švaraus vandens puodelis. Visa tai atliekant Gabijai buvo meldžiamasi. Stropiai buvo saugoma, kad namų židinys neužgestų, nes jo mirtis užtraukdavo nelaimę visai giminei. Buvo draudžiama į ugnį spjaudyti, mėtyti nešvarumus, ją spardyti ir nepagarbiai elgtis. Už nepagarbų elgesį ugnis keršydavusi. Namų židinį ypatingai saugojo per žiemos šventę, kuri truko kelias savaites tamsiausiu metų laiku. Patriarchato laikais greta deivės Gabijos buvo dievaitis Gabikis, o greta jaujos ugnies globėjos Gabjaujos – darbo dievas Gabjaugis, kuriam buvo aukojamas baltas arba juodas gaidys. Tą gaidį namų vyresnysis turėdavo su lazda užmušti, pats išvirti ir kalbėdamas maldą mėtyti į ugnį mėsą bei laistyti gėralą. Svarbiausi žygiai ir darbai buvo pradedami burtų pagalba, per burtus “sužinodavo” priešų veiksmus. Žyniai būrė iš kraujo, iš paukščių ar gyvulių vidurių, vaško liejimo, žvakių degimo, žalčių elgesio, vėjo, oro, žvaigždžių ir kt. Per burtus buvo sužinoma dievų valia, ir pagal ją buvo privalu elgtis. Kadangi vėlesniais amžiais aplinkiniuose krikščioniškuose kraštuose burtininkavimas buvo draudžiamas, todėl lietuviškų genčių burtininkai ir spėjikai buvo plačiai žinomi. Prūsai retai kada imdavosi kokio svarbesnio darbo, prieš tai nemetę burtų. Ateitį numatydavo burdami iš kiaulės mentikaulio, iš paukščių giesmių spręsdavo apie būsimojo žygio sėkmę. Lietuviai, paėmę belaisvius, kartais perpjaudavo jiems gerkles ir iš kraujo čiurkšlių spėdavo ateitį. Net kunigaikštis Žygimantas, vadovaudamasis žynių ir raganų pranašavimu, išžudęs daug nekaltų žmonių. Kadangi karo veiksmai visada derinami su dievais, todėl kiekvienas karas yra dievų valios vykdymas. Išsyk po laimėto mūšio krivis burtų keliu parenka vieną belaisvį ir pasiunčia dievams, o kartu paaukojamas ir vienas trečdalis grobio. Papildoma dalis grobio buvo aukojama sugrįžus į namus. Saulė buvo mylima ir gerbiama. Žmonės tikėjo, kad rudenį dienos trumpėja dėl to, jog Saulė nusilpsta bekovodama su tamsybių dvasiomis. Todėl žiemą, likus dviems Mėnulio atmainoms ligi trumpiausios dienos, buvo atliekamos Saulės grąžinimo apeigos ir magiški veiksmai, kurie padėdavo Saulei sustiprėti. Ilgiausia žiemos naktis buvo skirta kočių (vėlių) vaišinimui. Maistas vėlėms būdavo pagamintas iš įvairių grūdų. Visus patiekalus suvalgydavo kaip auką, o likučius išdrabstydavo irgi vėlėms. Kai pamatydavo jog dienos jau ilgėja, pradėdavo švęsti džiaugsmingą Saulės sugrįžimo šventę. Buvo tikima, kad po žiemos saulėgrąžos Saulė sugrįžtanti su auksiniais ratais ir šyvais žirgais. Pagerbiant Saulės sugrįžimą per vasaros saulėgrąžą, ant karčių buvo uždegami neva Saulės vežimo ratai arba stebulės, o kartais lauže buvo deginamas ir vežimas su keturiais ratais. Nuo kalnelių buvo ridenami uždegti ratlankiai, vaizduojantys Saulės vežimo ratą. Tą naktį plaukiodavo upėse ir ežeruose gėlėmis ir vainikais išpuoštomis valtimis. Šiokiadieniais Saulei tekant buvo atliekami svarbiausi darbai, o jai nusileidus nebuvo dirbama, nes tada prasidėdavo velnio viešpatavimas. Saulei leidžiantis buvo žadinami ligoniai, kad ji nenusineštų jų gyvybės. Buvo meldžiamasi: “Saule močiute, pastiprink mus”. Buvo meldžiamasi ir Aušrinei, o tokiai maldai buvo priskiriama ypatinga galia: kas tokią maldą tris kartus sukalbėdavęs – nei ugnyje degdavęs, nei vandeny skęsdavęs, nei staigia mirtimi mirdavęs. Per vasaros darbymečius buvo garbinama Vakarinė žvaigždė: jai buvo kalbamos maldos, giedamos giesmės; rugių pjovėjos ir rišėjai vyrai, tris kartus nusilenkę besileidžiančiai Saulei, giedodavo Vakarinei skirtą giesmę. Kovas buvo karo dievas. Eidami į karą kariai šaukdavosi jo pagalbos, jam aukodavo juodus žirgus ir gaidžius. Atsidėkodami už sėkmę Kovo garbei ant laužo sudegindavo paimtą karo belaisvį. Su Velino ar Velionos vardais siejosi vėlių vaišės, kurios buvo keliamos pavasario ir rudens lygiadieniais prosenių vėlėms. Indoeuropietiškame pasaulėvaizdyje žmogus turi vėlę, kuri jam mirus atsiskiria nuo kūno. Buvo tikima, kad vėlės atsiskyrimas nuo kūno yra pavojingas gyviesiems, todėl imta ją baidyti ugnimi, triukšmu, šauksmais ir raudomis, o taip pat stengiamasi ją palenkti vaišėmis ir dovanomis. Mirusį žmogų kelias savaites laikydavo nedegintą. Lavono artumoje nuolat būdavo giminės ir draugai, kurie, pasidalinę mirusiojo turtą, triukšmingai vaišindavosi. Siekiant apsisaugoti nuo vėlės keršto buvo rengiama šermenų puota, kurioje dalyvaudavo ir mirusysis. Jam būdavo padėta midaus ir duonos. Kai kur nupraustą ir aprengtą numirėlį pasodindavo ir jį užgerdavo kaušu gėralo: “Aš tave užgeriu. Kam tu numirei?” Giminės ir draugai kartu gerdavo ir linksmindavosi. Deginimui mirusįjį paguldydavo į šiaudinę lovą, užnešdavo ant sukrauto laužo ir uždegdavo amžinosios ugnies liepsna. Į laužą mesdavo vanagų, kačių ir kitų gyvūnų aštrius nagus, kad mirusysis turėtų kuo kabintis lipdamas į dausas. Išlydintieji tą vėlės kopimą patvirtindavo garsiais šauksmais. Karį degindavo kartu su ginklais ir apranga. (Kunigaikštis Kęstutis buvo paguldytas ant laužo drauge su išpuoštu žirgu, medžiokliniais šunimis, sakalais, lūšies ir lokio nagais. Kunigaikštis Algirdas buvo sudegintas kartu su 18 karo žirgų, medžioklės šunimis ir paukščiais). Kartu su didžiūnais degindavo jų žmonas, tarnus ir vergus. Krikščionybės įsigalėjimo laikotarpiu nebuvo deginamos kunigaikščių žmonos krikščionės. Laužo pelenus su kaulų likučiais palaidodavo žemėje. Į kapą mesdavo akmenis, kad vėlė nebegrįžtų ir negąsdintų gyvųjų. Ant kapo užrisdavo didelius akmenis. Per šermenis ir po jų kurį laiką buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes buvo tikima, kad vėlė, pavadinta vardu, turinti pasirodyti. Ligoniai patys turėję susideginti; jeigu jie nepajėgdavę to padaryti, tuomet tai padaryti turėjo jų giminės. Rudeninėms Velino ir vėlių vaišėms, dar vadinamoms Ilgėmis, skersdavo gyvulius ir su mėsa kapuose vaišindavo mirusiuosius. Kiaulę skersdavo vyriausias žmogus, dalyvaujant kaimynams ir talkininkams. Skerdėjas ir namų šeimininkas išgerdavo po samtį kraujo, pasemto iš kiaulės krūtinės. Kuiliui buvo išimami jo kiaušai, iškepami ir suvalgomi – tai suteikdavo šeimai sveikatą ir laimę. Vaišinant vėles maistas puoduose buvo nešamas į kapus, tariami maldų žodžiai, laistomas vėlėms gėrimas, po to maudomasi pirtyje, sukama žvakė apie savo ir kiaulės galvą. Kitą rytą pjaudavo gaidį, kurį virdavo su koše. Pradėdėdami valgyti nuo kiekvieno patiekalo numesdavo pastalėn maisto vėlėms. Patriarchališkuosius dangaus dievybių atstovus vienijo ne paklusimas gamtos ritmui, ne gyvybės globa, bet visuomenės tvarkymas pagal dievų valią, sužinomą per žynius. Dievai nori, kad nemirtingos žmonių vėlės patektų pas juos į dausas, tačiau narsiai kovodamos už tą teisę ir garbę. Todėl žyniai visais atvejais įvairių burtų pagalba stengiasi sužinoti dievų valią. Tą valią jėgos ir prievartos būdu įgyvendina kariai, vadovaujami kunigų-kunigaikščių. Kova už galimybę patekti į dausas vyksta kovojant su kitų tikėjimų ir genčių atstovais, todėl pagrindinė veikla būna nukreipta ginklų įsigijimui, karių išlaikymui, piliakalnių įrengimui, pilių statybai ir požeminių tunelių kasimui. Tam tikslui buvo grobiami belaisviai, kurių dalis būdavo paaukojama dievams, o kiti atliko vergų darbą. Tačiau karinės jėgos niekas nekontroliavo – ji dažnai buvo naudojama ne dievų nuorodų vykdymui, bet vadų įgeidžiams tenkinti ir jų užmačioms įgyvendinti, kas labai atsispindėjo baltų kraštų kunigaikščių ir kunigaikštukų tarpusavio kovose. Iš dalies tą sąlygojo ir tariamos dievų valios atskleidimas per burtus, kurių lėmimas iš daugelio atvejų visada galėjo būti toks, kokio pageidavo užsakovas. Žmogaus likimas buvo savivaliautojų vadų rankose. Lyginant su matriarchališkaisiais žemės deivių garbintojais, baltiškieji patriarchato atstovai buvo žymiai kūrybiškesni, labiau organizuoti ir ekspansyvūs. Kova dėl įtakos ir plėšimai buvo jų nuolatiniai siekiai, todėl nepasižymėjo pagarba nei moteriai, nei iš viso žmogui. Jie maloniai bendravo su tais svetimšaliais, iš kurių buvo galima įsigyti svarbių prekių. Turėjo savo nustatytą bendruomeninio gyvenimo tvarką, kurią palaikydavo griežtomis bausmėmis, tačiau neturėjo dvasinių paskatų tobulinti pačios bendruomenės socialinį, ekonominį ar kultūrinį gyvenimą, kuris brendo krikščioniškos pasaulėžiūros visuomenėse. Krikščionybė Krikščionybė iš esmės skiriasi tiek nuo matriarchalinių deivių, tie nuo patriarchalinių dievų tikėjimų. Čia yra vienas Dievas-Sutvėrėjas, kuris, kaip visagalė Dvasia, kuria pasaulį ir protingus bei laisvus žmones, su jais bendrauja, jiems per Kristų duoda neribotas galimybes dvasiškai tobulėti ir amžinai bendrauti su savo Kūrėju. Krikščionybė iš esmės yra misijinė religija, kurios skelbėjai vykdo Kristaus priesaką: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones”. Jiems buvo nurodytas ir skelbimo būdas: “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus”. Būtent tokiu būdu skelbdami Evangeliją, pirmieji krikščionys per 300 metų išplatino krikščionybę visoje Romos imperijoje. Tačiau, kai krikščionybė tapo dominuojančia imperijos religija, karaliai ir didžiūnai ėmėsi ją platinti ne dvasinės, bet išorinės jėgos priemonėmis. Tokiu būdu naujoji religija, kaip doktrina ir kaip bažnytinė struktūra, išplito į visus Europos kraštus, bet gyvas evangelinis tikėjimas, kaip dvasinis reiškinys, per skelbėjus plito daug silpniau. Nepaisant to, naujasis tikėjimas pradėjo iš esmės keisti Europos gyventojų pasaulėžiūrą ir gyvenimą, nes pradėjo keistis požiūris į žmogų – mažėjo teisinis skirtumas tarp vyro ir moters, tarp skirtingų tautų atstovų; buvo privalu rūpintis vaikais, ligoniais ir vargšais, todėl pradėtos steigti ligi tol nežinomos globos institucijos. Turimi duomenys leidžia spręsti, kad baltų gentims krikščionybę pirmieji mėgino skelbti ne ginkluoti užkariautojai, bet aukšti dvasininkai ir vienuoliai. Pirmasis toks misionierius buvo Prahos vyskupas Adalbertas-Vaitiekus, kuris buvo išgarsėjęs tuo, kad įšventintas vyskupu į Prahą įžengė basas ir tuojau ketvirtį visų vyskupijos pajamų paskyrė vargšų šelpimui. Norėdamas užmegzti ryšį su pagonimis, jis su dviem vienuoliais benediktinais 997 m. atvyko į prūsų gyvenamą Sembos sritį. Prūsai vyskupui nukirto galvą, o kiti du vienuoliai suspėjo įšokti į laivelį ir pabėgti. Kadangi šv.Adalbertas-Vaitiekus buvo imperatoriaus giminaitis, kilęs iš žymios Bohemijos kunigaikščių giminės, tai jo nužudymas to meto Europoje buvo didelis įvykis, paskleidęs apie Baltijos pagonis labai prastą nuomonę. Kitas misionierius, arkivyskupas Brunonas-Bonifacas 1009 m. pradžioje atvyko pas prūsus, galimai pas jotvingius, gyvenusius Rusios ir Lietuvos pasienyje. Jis drauge su 18 savo palydovų taip pat buvo nužudytas. Vargu ar šie misionieriai svetimame krašte galėjo rodyti kokį nors agresyvumą, išprovokavusį tokį pagonių nuožmumą. Greičiau taip buvo pasielgta vadovaujantis pagrindine prūsų ir lietuvių religinės ištikimybės nuostata, pagal kurią visi kaimynai, kurie garbino jų dievus ir teikė jiems aukas, turėjo būti mylimi, gerbiami ir aukštinami, o tie svetimšaliai, kurie dievų negerbė ar įžengdavo į šventuosius alkus, turėjo būti naikinami kuokomis ir ugnimi. Tokia nuostata padėjo baltams išlaikyti pagonybę ir kultūriškai atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio, tačiau šitokia pozicija negalėjo būti perspektyvi gyvenant to meto Europoje, kur kaimyninės šalys jau kūrė mokyklas, valstybinės teisės normas, turėjo išvystytą prekybą ir sudarė savotišką Europos sąjungą. Krašto tvarkymas burtų pagalba, belaisvių ir savų žmonių aukojimas, naujovių vertinimas žiūrint tik į savo protėvių praeitį, – vedė į neišvengiamą žūtį atsidūrus visapusiškai stiprėjančių valstybių apsuptyje. Juolab, kad burtų praktika darė avantiūristiškais karo ir taikos santykius su kaimyniniais kunigaikščiais bei gentimis. Pavyzdžiui, nuo 1200 m. iki 1236 m. lietuviai surengė 42 karo žygius, iš jų 23 buvo nukreipti prieš kalavijuočius ir latvius, o 15 – prieš rytinius rusus. Ne mažiau intensyvūs puldinėjimai buvo nukreipti į pietus: apie jų mastą galima spręsti iš to, kad Gediminas, išleisdamas savo dukrą Aldoną už Lenkijos karaliaus sūnaus Kazimiero, lenkams sugrąžino 24 000 belaisvių. Apie lietuvių agresyvumą rašė Henrikas Latvis: Dėl jų žygių nedaug kas išdrįso gyventi savo namuose.Palikę savo namus, visi slėpdavosi miškų tankumynuose, tačiau nė tokiu būdu negalėdavo ištrūkti iš lietuvių Toks pagonių aršumas palengvino vokiečių ordinams telktis į pagalbą Europos šalių riterius siekiant savų tikslų. Kuomet kunigaikštis Mindaugas ryžosi sujungti baltų gentis, jam priešinosi ir prieš jį vienijosi žemaičiai, Livonijos ordinas, jotvingiai ir Voluinės kunigaikštystė. Mindaugas suprato, kad lietuvių laukia prūsų arba latvių likimas, todėl jo krikštas 1251 m. iš dalies pašalino kraštui gresiantį pavojų: katalikiškų šalių tarpe buvo įteisinta Lietuvos monarchija, ji įgijo tarptautinį pripažinimą, karas su Livonija buvo nutrauktas. I253 m. Mindaugas buvo vainikuotas karaliumi, o 1255 m. jam popiežius suteikė teisę vainikuoti Lietuvos karaliumi savo sūnų – tuo praktiškai buvo pradėta karališkoji dinastija. Mindaugo nužudymas ne tik atidengė Lietuvą kryžiuočių bei Livonijos ordino puldinėjimams, bet ir sutrukdė Lietuvai europiniu pavyzdžiu įsteigti vietinį episkopatą, rengti savus kunigus, sukurti lietuvišką raštą ir mokyklas. Valstybė buvo atsilikusi ne tik kultūrinių pasiekimų, bet ir pilių statybos srityje: po perversmo, nuo 1269 metų didžiuoju kunigaikščiu tapo Traidenis, kurio pilis Kernavėje tuo metu buvo gal didžiausias ir įtakingiausias Lietuvos miestas, tačiau toje sostinėje taip ir neatsirado nei vieno mūrinio pastato. Europoje jau buvo 36 universitetai, vien Paryžiaus ir Prahos universitetuose mokėsi apie 30 000 studentų, o lietuviai dar tebebuvo visiški beraščiai, neturėję net pradinių mokyklų. Matydami beviltišką kultūrinį ir socialinį sustabarėjimą bei neišvengiamą valstybės silpnėjimą, Lietuvoje katalikybę įvedė ir jai suteikė valstybinį statusą savi apsikrikštiję valdovai – karalius Jogaila ir didysis kunigaikštis Vytautas, bei kartu su jais apsikrikštiję Skirgaila, Švitrigaila, Kaributas, Vigantas, Karigaila, Lengvenis ir Vladimiras. Kadaise nepanorę paklusti savajam karaliui Mindaugui, lietuviai Jogailos asmenyje tai turėjo atlikti po 135 metų. Deja, šį kartą karaliaus karūna Lietuvos valdovui buvo uždėta ne Lietuvoje, o kaimyninėje Lenkijoje. Nenorėdami kiršinti pagonių, Lietuvoje įvedant krikščionybę sąmoningai nedalyvavo oficialūs lenkų atstovai – nei karalienė, nei metropolitas, nei kiti Lenkijos Bažnyčios vadovai, bet tik krikšto apeigoms reikalingi kunigai bei vienas juos kuruojantis vyskupas. 1387 metų vasario-kovo mėnesiais į Vilnių krikštui buvo sukviesti ponų ir bajorų atstovai, po to sekė miestiečių ir kitų gyventojų krikštas. Buvo apkrikštyta pusė Vilniaus gyventojų (kitą miestiečių pusę galėjo sudaryti stačiatikiai ir svetimšaliai atvykėliai). Vokiečių ordinui ir toliau tęsiant agresiją, popiežius Bonifacas IX 1403 m. rugsėjo mėnesį uždraudė Ordinui kariauti su krikščioniškąja Lietuva. Po Lietuvos krikšto kunigaikščio Vytauto laukė svarbūs vidaus darbai, nes lietuviškoji pagonybė Europoje jau buvo tapusi atsilikimo, primityvumo ir barbariškumo sinonimu. Rytų Pabaltijo pagonių nuolatinė tarpusavio nesantaika ir karai Europoje buvo žinomi dar nuo anglų karaliaus pasiuntinio Wulfstano kelionių aprašymų. Kunigaikščių vaikai paveldo ir pirmumo klausimus sprendė burtų ir kuokų pagalba, todėl joks valdovas savo giminaičiais negalėjo pasitikėti. Vytautas, iš asmeninės patirties visa tai žinodamas, savo apsaugai 1397-1398 m. iš Krymo Solchoto miesto perkėlė 380 karaimų šeimų – kaip ištikimus sargybinius ir narsius karius. Juos apgyvendino savo gimtinėje Trakuose, į salos pilį vedančioje gatvėje, iš kurios tik ir buvo galima per tiltą patekti į pilį. Tokiu būdu Vytautas užsitikrino sau apsaugą, nes karaimai nesivadovavo pagoniškais burtais ir pasižymėjo ištikimybe. Papildomai Vytautas Lietuvoje įkurdino kelis tūkstančius sau pavaldžių totorių, kurie buvo apgyvendinti tiek pasienyje, tiek valstybės viduje, šalia miestų ir pilių – nuolatinei karinei tarnybai atlikti. Jie su Vytautu dalyvavo ir Žalgirio mūšyje. Galima sakyti, kad šių atkeltų tautų ištikimi kariai per 30 metų buvo Vytauto asmeninė atrama, be kurios vargu ar jam būtų pavykę išvengti žūties. Šių mažų tautų atstovai padėdami Vytautui tuo pačiu įnešė svarbų indėlį įjungiant Lietuvą į tuometinę Europos valstybių bendriją. Jeigu karalius Mindaugas būtų turėjęs tokią nelietuvišką apsaugą, tuomet gal ir Lietuvos karalystės savi pagonys nebūtų sunaikinę. Pirmiausiai Vytautui teko skubiai organizuoti valstybės struktūras, šalies ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Siekdamas ištirpdyti pagoniškąjį mentalitetą, Vytautas Lietuvoje įsteigė tris naujas vyskupystes, įkurdino keletą vienuolijų, pastatydino virš 30 bažnyčių, prie kurių buvo steigiamos mokyklos. 1427 m. Vilniuje buvo pastatyta didelė Šv.Jono parapijinė bažnyčia ir mokykla, kuri vėliau tapo Vilniaus akademijos bažnyčia. To meto beraštė Lietuva neturėjo jokių galimybių įsteigti savą aukštąją mokyklą, todėl norintiems studijuoti teko naudotis Krokuvos universitetu, kuriame buvo laisvųjų menų arba filosofijos, teisės ir medicinos fakultetai. Tuometinės Europos valstybė jau nebegalėjo apsieiti be raštvedybos, bet pagoniška šalis neturėjo nei metraščių, nei istorinio kalendoriaus. Manoma, kad Gediminas vargu ar ką nors tikra žinojo net apie karalių Mindaugą – nebent iš nuogirdų. Tik Vytauto laikais atsirado pirmosios Lietuvos kronikos, bet nesant lietuviško rašto, jas teko rašyti gudų kalba. Kultūrinis kelių šimtų metų atsilikimas kaip šešėlis lydėjo kiekvieną naujovišką Didžiosios kunigaikštystės lietuviškosios dalies žingsnį. Vytautas stengėsi iš viršaus, administracinėmis priemonėmis įdiegti Lietuvoje krikščioniškosios Europos politinio, socialinio, ekonominio ir kultūrinio gyvenimo principus. Gyventojų teisės ir pareigos valstybėje turėjo būti sunormintos ir nepriklausyti nuo burtų ar laukinių papročių. Net pati krikščionybė buvo skleidžiama ne evangelizaciniu, bet administraciniu būdu – pirma įsteigus vyskupiją ir parapijas, o tik po to evangelizuojama. Dėl misionierių stokos krikščionybės esmė buvo atskleidžiama ne per žmogaus protą ir sąžinę, ne per nuodėmės, atpirkimo ir atgailos bei žmogaus dvasinio tobulėjimo išaiškinimą, bet daugiau stengiantis parodyti pagoniškojo tikėjimo ir jų dievų bei stabų bejėgiškumą. Tokiu būdu viešajame, oficialiame gyvenime stabų kultas greitai išnyko, bet gyventojų kasdienybėje išliko daugybė pagoniškų papročių. Krikščioniškoje terpėje pradėjo atgyti ir vėl sutvirtėti šeimyninė bei visuomeninė moters padėtis, kurią jai kadaise buvo suteikęs žemės deivių tikėjimas ir matriarchalinė santvarka. Dangaus dievų patriarchate šeimos galva ar genties vadas turėjo absoliučią valdžią, o moterys užėmė antrinę, daug žemesnę padėtį. Net po mirties moteris turėjo lydėti vyrą į dausas susidegindama, bet to neturėjo daryti vyras po žmonos mirties. Tačiau įsigalint krikščionybei tokia lyčių nelygybė gana greitai pradėjo mažėti, daugelyje šeimų moterų įtaka pasidarė didesnė už vyrų, o Lietuvos Statute net atsirado nuostata, kad už moters galvą mokėtinas didesnis išpirkos mokestis negu už vyro. Probaltų genčių matriarchalinėje kultūroje žmonės pakluso gamtos dėsniams, kuriuos laikė deivėmis ir su jomis bendradarbiavo. Jiems priežasčių ieškojimas arba mokslas galėjo būti lyg šventvagystė – įžūlus brovimasis į dievybės sritį. Todėl jų gyvenimas buvo monotoniškas gamtos ciklo pamėgdžiojimas ir jo garbinimas, be ieškojimų ir kūrybinės minties. Sutelkti kūrybinę mintį priversdavo tik ieškojimas išeities iš įvairių nelaimių. Baltiškoje patriarchalinių dievų kultūroje žmonės klausė ne gamtos dėsnių, bet dangaus dievų nurodymų, gaunamų per žynius ir burtus. Čia reikėjo ne tik nuolat sutelkti kūrybinę mintį, bet ir laikytis griežtos hierarchinės drausmės, tačiau visa tai buvo daroma, kad būtų įvykdyta neprognozuojama dievų valia, už paklusimą atlyginanti dausomis. Abiejų kultūrų atvejais tai buvo ne laisvų asmenybių saviraiška, bet aplinkybių ir atsitiktinumų valdomų žmonių elgesys, todėl šios gentys negalėjo sukurti nei asmenybių kultūros, nei civilizacijos, galinčios konkuruoti su krikščionišku pasauliu. Lietuviškieji pagonys dėl stipraus kunigaikštukų individualizmo ir dėl atsitiktinumais sąlygoto radikalizmo negalėjo sukurti civilizacijos, kurioje dominuotų ateities vizija, o praeitis būtų tik atramos taškai. Remdamiesi prosenių kultu jie ateities viziją turėjo dausose. Jei žemės deivių tikėjimas žmones laikė gamtos dėsnių ritmo dalyviais, tai dangaus dievų išpažinėjai radikaliai krypo į dausas. Krikščionybė šias abi kryptis savotiškai susintetino: nors jos galutinis tikslas Dievo Karalystė, tačiau toji karalystė pirmiausiai turi būti sukurta žmogaus sieloje, o kartu neturi būti paniekinamas žmogaus kūnas, bet skatinama žmogiškoji kūryba dvasinėje, socialinėje ir medžiaginėje sferose. Katalikybė patriarchalinio tipo lietuviams suteikė daug pavyzdžių ir galimybių kurti civilizaciją – įvairias valstybines, religines, kultūrines ir socialines struktūras. Matriarchalinio tipo lietuviams katalikybė buvo paskata atsigręžti į asmens dvasinį gyvenimą bei kūrybą, be kurios netenka prasmės visas civilizacijos kūrimo triūsas, nes civilizacija be dvasinės vizijos tampa tikslu pati sau, todėl neišvengiamai išsigimsta ir susinaikina. Žemės deivių, dangaus dievybių ir krikščionybės sambūvis Svarstant naujos religijos Lietuvoje priėmimo ar jos atmetimo priežastis, reikėtų dar kartą atkreipti dėmesį į tą faktą, kad lietuvių tauta nebuvo monogeninė nei fiziškai, nei dvasiškai. III tūkstantmetyje pr. Kristų į rytinį Baltijos pakraštį atslinkę indoeuropietiškos kilmės ekspansyvūs ateiviai visapusiškai skyrėsi nuo vietinių matriarchatinės santvarkos gyventojų, kurie garbino Žemę ir jos chtonines dievybes, tikėjo atgimimu medžiuose ir gyvūnuose, todėl pakluso genties motinai, kaip Žemės Motinos atstovei. O indoeuropiečių Dievas buvo dangaus šviesa, jo sūnus Perkūnas reiškėsi žaibais ir griausmais, dangaus šviesos nešėja buvo Saulė, žmonės po mirties ne atgimdavo, bet eidavo į dausas, o aukas dievams ne kur nors skandindavo, padėdavo ar suvalgydavo, bet ant aukurų ir laužų degindavo. Todėl ir bendruomenę valdė ne gimdančios Žemės, bet valdančio Dievo atstovai kriviai ir kunigaikščiai, kurie gyvenimą centralizavo, statė pilis ir gyvenvietes apie jas, įkūrė pastovias dievų garbinimo vietas. Jie vadovavo visam viešajam gyvenimui ir buvo kunigaikščių dinastijų pradininkai. Iš esmės tai buvo tam tikras gyventojų antsluoksnis arba aukštuomenė, su savuoju kultu ir papročiais. Šio indoeuropietiško antsluoksnio kiekybinė persvara buvo ryški pietinių baltų gentyse – prūsuose ir jotvingiuose, todėl ir jų kalbos artimesnės sanskritui, jų dievybės vyriškos, o gyvenimo būdas žymiai nuožmesnis. Šioje santvarkoje visuomenė buvo susiskirsčiusi į dvasininkų, vadų ir karių sluoksnį, dirbančiųjų sluoksnį, vergų ir belaisvių sluoksnį. Šiaurinėse baltų gentyse atvirkščiai – dominavo matriarchalinių deivių kultas ir mažiau centralizuotas gyvenimas. Dabartinės Lietuvos teritorija buvo tarpinėje padėtyje. Nors viešasis gyvenimas buvo tvarkomas pagal patriarchalinės santvarkos principus, tačiau gyventojų dauguma išlaikė daugelį matriarchato papročių, tame tarpe ir senąjį religinį kultą. Ateiviai indoeuropiečiai su senuoju vietiniu tikėjimu turbūt aktyviai nekovojo, o ir negalėjo kovoti, nes matriarchato deivių kultas nebuvo centralizuotas: kiekvienos šeimynos moterys namuose, giraitėse, prie vandenų ir akmenų galėjo aukoti aukas visų motinai Ladai-Žemynai, Laimai, Žemėpačiui, Pagirniui, žalčiams, laumėms, rupūžėms ir t.t. Visa tai uždrausti ir išgyvendinti nebuvo pajėgūs jokie valdovai. Nors indoeuropietiškasis dangaus dievybių tikėjimas buvo visiška priešingybė senajam Žemės kultui, bet jie abu sutilpo sumišusių gyventojų, vadinamų baltais, gyvenime. Žyniai, vadai, kariai ir amatininkai garbino dangaus Dievą, o žemdirbiams buvo artimesnės chtoniškos dievybės. Tačiau kartais šie abu kultai sudarydavo sinkretiškus, idėjiškai nelogiškus junginius. Pavyzdžiui, įsigalėjus patriarchatui, Laimos vietą užėmė dangaus šviesos Dievas arba Saulė, o deivė Laima tapo lyg pagalbininke. Tačiau Saulė lietuvių gentyse nepajėgė visiškai išstumti nei Mėnulio, nei Laimos garbinimo. Atsirado įsitikinimas, kad matriarchalinės laumės bendrauja su dangaus dievais Praamžiumi ir Perkūnu, todėl norint apsaugoti gyvulius nuo laumių kenkimo, tvartų duris reikia išpinti Perkūno medžio – šermukšnio šakomis. Jeigu žaibas pridarydavo aiškių nuostolių, tai kaltę suversdavo aitvarui, nes Perkūnas juk negali kenkti. Dievo Patrimpo garbei dideliame inde, išklotame varpomis, žyniai laikė žaltį, jį maitino ir lakino pienu. Kai kur pasikeitė ir dubenuotųjų akmenų turinys: senovėje į jų įdubas dėdavo maisto chtoninėms sodybų dievybėms, o vėliau – prosenių vėlėms, kuriuo maitindavosi žalčiai. Tikėjimas, kad žalčio užmušimas užtraukdavo šeimos nario mirtį, Lietuvoje išliko iki XX amžiaus. Kai kuriuos akmenis vadino deivių arba dievų akmenimis, todėl baigę pavasario darbus prie tų akmenų aukodavo duoną, mėsą ir midų, prašydami saugoti derlių. Nors ateinant krikščionybei vyrai žyniai vadovavo patriarchalinėms pagonių apeigoms ir aukojo dievams, bet tuo pačiu metu kai kur buvo ir matriarchalinių šventikių moterų, kurios atlikinėjo apeigas ir aukojo deivėms Žemynai ir Laimai. Religinis sinkretizmas ryškiausiai pasireiškė baltų buityje: jie lygiagrečiai praktikavo šventų vietų arba alkų kultą, burtus ir mirusiųjų deginimą. Patriarchališkieji burtininkai ir vaidilos kartais šaukdavosi matriarchalinių deivių Lados ir Lelos. Užgimusį jauną Mėnulį patriarchališkieji pagonys sveikindavo jau ne kaip deivę Lelą, o kaip dangaus dievaitį: vyrai jam lenkdavosi nusiėmę kepures, kalbėdami protėvių maldas; kai kur stovėdavo kaip stulpai prašydami jauną Mėnulį, kad sergėtų nuo ugnies degimo, nuo vandenio skendimo, nuo dantų skaudėjimo. Naktį moterys slėpdavo linų kuodelius, kad laumės (matriarchalinės) nepriterštų; neidavo kulti, kad velniai (patriarchališkieji) netalkintų. Jei pirminiame tikėjime žaltyje gyveno pramotė, tai vėliau jame įsikūnijo protėvio vėlė, kuri miegančius žmones pastiprina gyvybe iš žemės. Krikščionybės nešėjai XIII-XIV amžiuose Lietuvoje pirmiausiai susidūrė ne su deivių, bet su patriarchalinių dievų garbintojais kunigaikščių asmenyje, kuriems protėvių tikėjimas buvo neatsiejamas nuo karo žygių, per kuriuos buvo patenkama į dausas. Šiose kovose karingieji pietų baltai žuvo, šiauriniai ir rytiniai deivių išpažinėjai pasidavė, o Lietuvoje buvo pasiektas nelengvas kompromisas: palikuonys tų pačių indoeuropiečių, kurie kadaise į Baltijos kraštus atnešė dangaus dievų tikėjimą, dabar patys to tikėjimo atsisakė, susidūrę su galingesnio krikščionių Dievo atstovais. Tai iš tiesų karių mąstysenos išdava: jeigu negali priešo nugalėti, tuomet tenka žūti arba pripažinti priešininko pranašumą. Lietuvos kunigaikščiams drąsos kovoti ir žūti būtų užtekę, tačiau nugalėjo racionalūs argumentai: tie kunigaikščiai, kurie nuolat bendravo su Europos šalimis, aiškiai matė, kad pagonybė yra praeitį įtvirtinusi pasaulėžiūra, todėl jos laikymasis reiškė atsilikimą ir susinaikinimą. Įžvalgūs valdovai ryžosi patys žengti būtiną žingsnį į to meto Europą. Tuo pačiu jie tapo naujosios religijos-krikščionybės pagrindiniais nešėjais ir įtvirtintojais. Nors kunigaikščių ir karių luomas išpažino patriarchalinius dievus, bet kiti gyventojai daugiau buvo religinio sinkretizmo išpažinėjai, nes genetiškai jau buvo sumišę. Vyrams psichologiškai buvo artimesnis dangaus dievų kultas, o moterų kasdienybė buvo artimiau susijusi su deivių pasauliu. Su šių dviejų tikėjimų praktika vėliau susidūrė krikščionybės skleidėjai, siekdami įtvirtinti naująją religiją. Centralizuotą patriarchalinių dievų kultą buvo nesunku išnaikinti, nes patys kunigaikščiai buvo to kulto atlikėjai. Jų nurodymu buvo nugriauta pagonių šventykla Vilniuje, 1285 m. pastatyta Mindaugo katedros vietoje, iškirsti garbintieji ąžuolai ir gojai, užgesintos amžinosios ugnies saugojimo vietos, sudeginti Perkūno ir kiti stabai. Senųjų dievų ir jų stabų bejėgiškumas pagonims buvo akivaizdus, todėl nesunku buvo priimti galingesnio Dievo religiją, kurios kultą kunigaikščiai stengėsi įtvirtinti visoje Lietuvoje. Tai buvo ne tik religinio kulto, bet pasaulėžiūros ir papročių perversmas. Pagoniškojo substrato matriarchalinis ir patriarchalinis pradai prie krikščionybės adaptavosi skirtingai. Krikščionių Dievo kultas nebuvo labai tolimas patriarchalinei dangaus arba šviesos Dievo sampratai: gailestingas Kristus nesunkiai užėmė grėsmingo Perkūno vietą, o jo Dangaus karalystė įsiviešpatavo vietoje Perkūno karalystės; žynius ir vaidilas atstojo kunigai ir vienuoliai, žinyčios ir amžinoji ugnis persikėlė į bažnyčias, o vietoje vaidilučių atsirado vienuolės. Katalikybės mokymas apie sielos nemirtingumą irgi nebuvo tolimas indoeuropietiškajam, bet samprata apie vėlių pomirtinę būseną ir laidojimo apeigos iš esmės skyrėsi. Patriarchalinio gyvenimo būdo atstovai savo gyvenseną stengėsi pratęsti ir po mirties: kūnus atiduodavo ne žemei, bet sudegindavo dausoms; kadangi jų manymu dausų gyvenimas yra žemiškojo tąsa, todėl kartu su mirusiu vyru turi iškeliauti ir jo žmona, tarnai, žirgai, ginklai bei brangenybės. Žmonų iškeliavimas paskui vyrus, matyt, buvo jų garbės reikalas, nes šį paprotį mini įvairūs istoriniai šaltiniai: pavyzdžiui, kai 1205 m. po žygio į Estiją iš mūšio negrįžo 40 vyrų, viso kaimo moterys pasikorė, kad būtų kartu su vyrais. XIII-XIV a. kronikos mini lietuvių karių paprotį po pralaimėto mūšio išeiti į dausas pasikariant. Kovoti su tokio tikėjimo kariais buvo sunku, bet kartu toks elgesys vedė gentį į susinaikinimą. Taip jotvingiai, puldinėdami dešimt kartų gausesnius priešus, patys susinaikino, o jų likučiai be pėdsako išnyko slavų masėje. Krikščionys tokias savižudybes laikė mirtina nuodėme, o laidojant vyrus draudė žmonų, tarnų ar vergų išsiuntimą kartu į dausas ir nepritarė kūnų deginimui. Tokia krikščioniška nuostata buvo artima matriarchalinei pasaulėjautai, ypač laidojamo kūno atidavimas Motinai Žemei, todėl patriarchalinė laidosena greit išnyko be pėdsakų. Išliko matriarchalinės moterų raudos, kartu išliko matriarchato tikėjimas, kad mirusieji atgimsta medžiuose, todėl ant kapų šalia kryžių buvo sodinami ir medžiai: vyrams ąžuolai, uosiai ar beržai, o moterims – liepos ar eglės. Karstų ir kapų puošimas eglutėmis išliko ligi šių dienų, nors žmonės nebežino jų pradinės kilmės nei prasmės. Jeigu nebuvo galimybės pasodinti medį, tai nors kryžių darydavo iš atitinkamo medžio. Dar ilgai gyvavo įsitikinimas, kad jokiu būdu negalima kirsti žalio kapinių medžio nei žolės pjauti, nes iš jų “teka mūsų kraujas”. Dviejų pagoniškų tikėjimų sinkretizmas atsispindėjo paprotyje ant kapo užritinti akmenis-stabakūlius, kurie matriarchate buvo laikomi deivių įsikūnijimu, o patriarchate – mirusiųjų vėlių buveine. Krikščionys tuos akmenis naudojo kaip pamatą įtvirtinti Atpirkėjo kryžiui, kuris šviečia pakrikštytųjų vėlėms. Religinis sinkretizmas atsispindi ir lietuviškuose kryžiuose bei koplytėlėse, kuriuose šalia pagrindinio krikščioniškojo akcento galima pastebėti mėnulio, saulės, žalčio ir augalų simbolius. Seniausioji pagarba deivei Laimai atgijo krikščioniškame Dievo Motinos kulte, todėl išliko ir pagarba liepoms: jose statydavo Marijos statulėles ar koplytėles, iki pat XX amžiaus liepas sodindavo prie bažnyčių ir koplyčių. Įdomu, kad kasdiena melsdamiesi Dievo Motinai, krikščionys dar ilgai iš įpročio aukodavo Žemynai ir Laimai, o namuose maitindavo žalčius. Labai ilgai išliko pamaldi pagarba Žemei kaip Motinai. Net naujaisiais amžiais nuotaka, išvedama iš tėvų namų, bučiuodavo aslą. Išvykstant kam nors iš namų į kelionę, visi atsiklaupę bučiuodavo žemę melsdami, kad išvykstantysis sugrįžtų namo. Pradėdami bet kokius žemės darbus aukodavo Žemei aukas, jai nuliedavo gėralus. Žemynai arba Žemėpačiui aukodavo gimimo, sutuoktuvių ir laidotuvių proga. Kai kur Lietuvoje net XX amžiuje buvo draudžiama ant žemės spjaudyti ar kitaip tyčia su ja nepagarbiai elgtis. Buvo gyvas įsitikinimas, kad tarp žemės ir žmogaus motinos yra gyvas ryšys, todėl po mirties žemė nepriimsianti tokio palaidūno, kuris skriaudžia savo motiną. Taip pat ilgai išliko pagarba Žemės gyvuliui kiaulei: artojas eidamas arti ištepdavo arklą taukais, o ir pats įsidėdavo valgymui būtent lašinių. Katalikai senųjų tautos papročių neniekina, bet Popiežius bučiuoja žemę ne dėl to, kad ją gerbtų kaip deivę-motiną, bet kad toje šalyje gyvena Dievo sutverti ir brangia kaina atpirkti žmonės. Iš esmės tai meilės ženklas toje šalyje gyvenantiems Dievo mylimiems žmonėms, nors mūsų dabartiniai pagonys tokį Popiežiaus poelgį gali pavadinti Žemės garbinimu. Lietuvoje po krikšto buvo įvestas visame krikščionių pasaulyje galiojantis kalendorius su krikščioniškomis religinėmis šventėmis, kurios neturi tiesioginio ryšio su lietuviškąja pagonybe. Lietuvoje katalikiškos šventės pirmiausiai įsigalėjo miestiečių tarpe, dvaruose ir tuose miesteliuose, kur buvo bažnyčios ir vienuolynai. Be to, pagal tuometinį kalendorių krikščioniškas šventes kartu šventė katalikai ir stačiatikiai. Tačiau prie krikščioniškų švenčių greitai pritapo atitinkamo metų laiko pagoniškos apeigos ir papročiai, todėl tos šventės oficialiai buvo krikščioniškos, o buityje – sinkretiškos. Tik po reformacijos kovų sustiprėjus katalikų sąmoningumui, pagoniškų švenčių papročiai ilgainiui prarado savo turinį ir prasmę, nors išlaikė mažai pakitusią formą. Lietuvos protestantiškose bendruomenėse kova su pagonybe buvo žymiai radikalesnė, todėl jose senųjų tikėjimų reliktai greičiau išnyko. Tačiau kai kuriose baltiškų kraštų protestantų kapinėse iki XX a. išliko medžio ar gyvulio išvaizdos antkapiai, kurių dalis buvo rupūžės ar kiaušinio pavidalo. Kristaus gimimo šventę arba Kalėdas krikščionys jau nuo IV a. švenčia gruodžio 25 d. Šios šventės išvakarės arba kūčios yra rimties ir pasninko diena laukiant didžiausio įvykio – Dievo Sūnaus gimimo. Vakare visa šeima būtinai susirenka prie bendro stalo, pasimeldžia ir valgo pašventintą paplotėlį, kuris simbolizuoja patį Kristų – iš dangaus nužengusią Gyvybės Duoną. Po vakarienės stalas, kuris simbolizavo ėdžias, būdavo apkraunamas šienu ir uždengiamas balta staltiese – parengiamas guolis būsimajam Kūdikėliui. Šią trumpiausią metų naktį patriarchališkojo tikėjimo pagonys gausiomis vaišėmis pagerbdavo mirusiuosius, ateinančius aplankyti savo giminių: mirusiesiems ant stalo padėdavo dubenį, alaus puoduką; eidami miegoti stalo nenukraustydavo, kad mirusiųjų vėlės turėtų kuo pasivaišinti. Po vakarienės prasidėdavo įvairūs būrimai ir ateities spėjimai. Iki šių laikų išliko sinkretiškas kūčių pobūdis: valgiai pasninkiniai, tačiau labai gausūs. Burtai išliko tiktai kaip vaikų žaidimas. Krikščionių paprotys per Kalėdas dalinti dovanas turi evangelinį pagrindą, kuomet trys Rytų išminčiai aplankė gimusį karalių Jėzų ir jam įteikė dovanų. Tą paprotį išplatino IV a. gyvenęs Myros vyskupas šv. Mikalojus. Užgavėnės yra visame katalikų pasaulyje žinoma pramogų diena prieš prasidedant keturiasdešimties dienų gavėnios pasninkui. Tai nėra bažnytinė šventė, o tik tam tikras jaunimo valiūkavimas viduryje tarp Kalėdų ir Velykų švenčių. Liaudis tą dieną pažymėdavo kaip perėjimą iš riebaus mėsiedo į liesą gavėnią. Lietuvoje į užgavėnes įsiliejo labai senos, iš matriarchato laikų užsilikusios žiemos ir pavasario slenksčio apeigos, kuriomis buvo stengiamasi greičiau nugalėti žiemą ir per deives sužadinti pavasarinį vaisingumą, ypač kaukų gimimą. Tam buvo naudojamos chtoninių būtybių kaukės: kuilys, ožys, giltinė ir kt. Tose linksmai atliekamose apeigose buvo erotinių akcentų – simbolinių vaisingumo užuomazgų. Žydų, čigonų ir ubagų kaukės atsirado vėlyvaisiais laikais, kuomet pradėjo pasimiršti pagoniškasis turinys. Kristaus Prisikėlimas arba Velykos nuo IV a. švenčiamas pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Tai centrinė krikščionių šventė, apie kurią sukasi visi Bažnyčios liturginiai metai. Prie šios šventės daugelyje tautų yra prisišliejęs labai senas matriarchalinių laikų liaudiškas paprotys – kiaušinių dažymas. Birželio 24 dieną visame krikščionių pasaulyje minimas Šv.Jono Krikštytojo gimimas arba Joninės. Tai nėra bažnytinė šventė, bet populiaraus krikščionių šventojo iškilmė, o liaudyje – vardadienis. Baltų kraštuose Joninės sutampa su pagoniška patriarchalinių laikų Saulės grįžimo švente. Saulės atvykimą simbolizuojančius laužus visą naktį degindavo ant aukščiausių kalnų, kad jie apšviestų visą apylinkę. Kartu tai buvo kovos su piktomis dvasiomis, raganomis ir burtų naktis: vieni burtai buvo atliekami išvakarėse, o kiti – rytą. Merginos mėtydavo į gluosnį ar beržą vainikus, norėdamos sužinoti ar tais metais ištekės. Moterys ant stogo mesdavo įvairių žolių pluoštą, kad namus apsaugotų nuo ligų ir nelaimių. Buvo tikima kad tas, kas tą naktį nemiega, įgyja gydomąją galią. Sekminės arba Šventosios Dvasios Atsiuntimas nuo IV a. švenčiamas penkiasdešimtą dieną po Velykų. Lietuvoje šią šventę lydėjo paprotys iškaišyti trobas berželiais, o galvijų ragus apipinti žalumynais. Buvo manoma, kad po Sekminių jau saugu maudytis upėse ir ežeruose. Žolinė arba Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į Dangų nuo V a. švenčiamas rugpjūčio 15 d. Tą dieną tikintieji nešasi į bažnyčią žalumynus, prisimindami pirmųjų krikščionių padavimą, pagal kurį apaštalas Tomas, atėjęs prie Marijos kapo, vietoje jos kūno rado gėles. Lapkričio 1 d. katalikai švenčia Visų Šventųjų šventę, o lapkričio 2 d. nuo X a. skiriama maldai už mirusius. Tą dieną visose bažnyčiose ir kapinėse meldžiamasi už atskirus ir už visus mirusiuosius. Lietuvoje ši diena vadinama Vėlinėmis, kuri šiek tiek primena pagoniškąsias Ilges arba Stalų iškilmes. Patriarchališkieji pagonys rudenį, po derliaus nuėmimo, surengdavo keliolika dienų užtrunkančias vaišes, kurių metu dėkodavo Perkūnui ir į puotą kviesdavosi iš kapų numirėlių vėles. Vaišėse kiekvieno patiekalo pirmąjį kąsnį numesdavo pastalėn vėlėms, o taip pat joms nuliedavo pirmąjį gurkšnį gėralo iš kiekvieno puoduko. Vaišių pabaigoje eidavo į kapus ir ten vėl vėles maitindavo. Buvo tikima, kad kai kurios vėlės gali kenkti žmonėms, todėl jas būtina bent porą savaičių vaišinti, kad nusiramintų ir gyviesiems nekenktų. Katalikiškas liturginių metų kalendorius apima be išimties visas metų dienas, kurios turi atskirus tos dienos šventuosius arba jos sutampa su bažnytinėmis šventėmis. Panašiai ir pagonių laikas buvo skiriamas daugybei deivių ir dievų, žemiškųjų ir dangiškųjų būtybių pagerbimui, jų permaldavimui bei aukų jiems aukojimui. Todėl beveik kiekvieną krikščionišką šventę lydėjo pagoniškų papročių šleifas, kol per šimtmečius jų turinys išnyko, o pasiliko tik formalūs papročiai, kaip kultūriniai buvusių tikėjimų reliktai. Nes krikščionys meldžiasi ne tam, kad žiemą dienos pradėtų ilgėti, bet kad atsinaujintų žmogaus siela. Vakare meldžiamasi ne tam, kad vėl sugrįžtų pasislėpusi saulė, bet kad su žmogumi visada būtų Dievas – žmogaus sielos Guodėjas. Mėgėjų avantiūra Trys Lietuvos Respublikos Seimo nariai, pateikę svarstyti įstatymo projektą, pagal kurį Senovės baltai būtų pripažinti tradicine Lietuvoje egzistuojančia religine bendruomene, atrodo, nelabai sugeba atskirti etninių savybių nuo religinių. Nuo XIX a. baltais buvo pradėta vadinti prūsų, jotvingių, lietuvių, latvių, kuršių, sėlių ir kitų artimomis kalbomis kalbančių genčių ar tautų visuma. Šios gentys niekada neturėjo baltų tikėjimo ar baltų religinės bendruomenės. Žymiai tiksliau būtų senovės tikėjimą vadinti baltų pagonybe, tačiau patys baltai savo tikėjimo taip nevadino, todėl neaišku, apie kokią doktriną bei apeigas kalbama. Kita vertus, baltų pagonybė turėjo du visiškai skirtingus klodus: matriarchalinės epochos žemės deivių ir patriarchalinės epochos dangaus dievų. Jeigu dabartiniai pagonys nori nuo krikščionybės atskirti užsilikusius pagoniškus papročius ir juos atskirai įteisinti bei praktikuoti kaip religiją, tai lygiai taip pat turėtų būti nuo indoeuropietiškų dangaus dievų atskirtas seniausiųjų mūsų krašto gyventojų garbintų deivių tikėjimas, kurį iš viešojo gyvenimo išstūmė žyniai – Perkūno garbintojai. Tik neaišku, kurį iš tų pagoniškų tikėjimų praktikuoja ir nori pripažinti tradicine religine bendrija mūsų Seimo nariai. Iškyla ir trečias – dar svarbesnis klausimas: ar iš viso senieji pagoniškieji tikėjimai šiandien gali pretenduoti į dabartinį religinių bendrijų statusą – savo doktrinos tikrumu, jos vieningumu, kulto apeigų autentiškumu, dvasininkų struktūros legalumu, moralinio mokymo bei praktikos atitikimu valstybės įstatymams ir t.t.? Gyvos religijos pagrindą sudaro trys faktoriai: a) tikėjimas dievybe, b) tikėjimas dievybės galia ir įtaka žmogaus bei aplinkos gyvenimui, c) pasitikėjimas religinio kulto veiksmingumu ir jo praktikavimas. Jeigu nors vieno iš šitų komponentų nėra, tai nėra ir gyvos religijos. Tuomet apeigų formalus atlikinėjimas tėra pseudoreliginė vaidyba arba buvusios religijos kultūrinis reliktas. Vien protinis dievybės suvokimas dar nėra religija, kurios gyvybingumui reikalingas visas žmogus – jo tikėjimas, žodžiai ir veiksmai. Tačiau aukščiau išvardintųjų religijos komponentų dar neužtenka religinės bendruomenės susidarymui ir jos egzistavimui. Religinės bendruomenės susikūrimui reikalinga: 1) religinė doktrina, 2) kulto apeigos, 3) bendruomenės religinė struktūra. Doktrina atskleidžia dievybės požiūrį į žmogų ir nurodo žmogaus požiūrį į dievybę, o kartu nustato elgesio taisykles su savimi ir su kitais žmonėmis, tai yra, atsako į bendruomenės narių teologinius, moralinius ir socialinius klausimus. Kulto apeigos apima visus svarbiausius žmogaus gyvenimo momentus: gimimą, iniciaciją, santuoką ir mirtį. Kulto atlikimui reikalinga liturgija (žodžiai ir veiksmai), reikmenys, nustatytas laikas, tam tikra vieta. Kulto veiksmus atlieka specialūs asmenys ir eiliniai tikintieji. Religinė struktūra rūpinasi doktrinos skelbimu bei įgyvendinimu bendruomenėje ir tinkamu kulto veiksmų atlikimu. Aukščiau išvardintuosius požymius įgyja beveik kiekviena savarankiškai susikurianti religinė bendruomenė ar sekta, tačiau tų požymių neužtenka ilgaamžės arba tradicinės religinės bendrijos ar Bažnyčios susidarymui. Sektantiška bendruomenė gali nuolat kaitalioti savo doktriną, laisvai kurti ar naikinti apeigas priklausomai nuo vadovų “vizijų” ar užgaidų, o ilgaamžė tradicinė religinė bendrija arba Bažnyčia nuo sektos skiriasi tuo, kad turi: – pastovią hierarchinės struktūros sudarymo tvarką, – standartizuotą kultą, – dogmatizuotą ir susistemintą doktriną. Taip pat turi: – religijos mokytojus, – religinę teisę, – religinį teismą, – religines bausmes. Visos Lietuvoje esančios tradicinės religinės bendrijos (bažnyčios) turi aukščiau išvardintuosius požymius, nors kai kurios dėl sumažėjusio tikinčiųjų skaičiaus nebepajėgia sukurti reikiamų struktūrų ir jų išlaikyti. Kadangi tradicinių religinių bendrijų veiklą Lietuvoje patikrino šimtmečiai, todėl joms buvo suteiktas valstybės pripažinimas, nes jos sudaro šalies istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį. Pretenduojanti tapti tradicine Senovės baltų religinė bendruomenė kol kas nepaskelbė senųjų pagonių tikėjimo susistemintos doktrinos, kurios nuostatos būtų paremtos matriarchališkuoju žemės deivių arba patriarchališkuoju dangaus dievų tikėjimu, todėl visiškai negalima prognozuoti, kaip šio tikėjimo šiuolaikiniai išpažinėjai, šalininkai ir skelbėjai, įgiję tradicinės religinės bendruomenės statusą, elgsis valstybinėse institucijose, o ypač mokyklose ir senųjų kultūros paminklų aplinkoje. Jeigu, siekiant atgaivinti senovės tradicijas, bus stengiamasi vadovautis pagonių tikėjimo reikalavimais, tuomet iškils gana daug valstybinės reikšmės klausimų ir net konfliktų: – dėl pagonių mirusiųjų kūnų deginamo ant laužų; – dėl žmonų, tarnų ir tarnaičių deginimo kartu su šeimininku; – kuomet Patrimpui bus aukojamas žmogaus kraujas; – kai žyniai įvykdys mirties bausmę ir sudegins tą, dėl kurio kaltės užgeso šventoji ugnis;- jei amžinąją ugnį saugančios vaidilutės už skaistybės priesaikos sulaužymą bus deginamos ant laužo, gyvos užkasamos į žemę arba nuskandinamos odiniame maiše drauge su katinu, šunimi ir gyvate; – jei žyniai burtais lems pagonių priešų puolimus ir skatins sau palankius karius juose dalyvauti; – kai vaidilos bus pagoniškų Lietuvos vadovų ir generolų patarėjais, ir kai jiems reikės atiduoti dešimtąją dalį valstybės grūdų, gyvulių ir paukščių; – kai aukščiausieji šalies asmenys pagonys – prezidentas, Seimo pirmininkas ir premjeras – kartu eis ir vyriausių dvasininkų pareigas; – jei svarbiausieji politiniai sprendimai bus lemiami burtų pagalba – buriant iš belaisvių kraujo čiurkšlių, kiaulės mentikaulio, paukščių ar gyvulių vidurių, vaško liejimo, žvakių degimo, žalčių elgesio, vėjo pūtimo, žvaigždžių kritimo ir t.t. – kai raganų-rupūžių kenkimas bus numaldomas žmonių krauju; – jei po pagonių laimėto mūšio paimtas belaisvis bus pasiunčiamas dievams; – jei ligoninėse saulei leidžiantis bus žadinami sunkūs ligoniai, kad saulė nenusineštų ligonio gyvybės; – kai pagonių paliegėliai turės patys susideginti, arba tą pareigą privalės atlikti jų artimieji; – kuomet tie žmonės, kurie negerbs pagoniškųjų dievų ir įžengs į šventuosius alkus, bus užmušami kuokomis ir sudeginami; – kai nekalbantis ar nevaikščiojantis kūdikis bus mušamas su laumės šluota, kad laumė jį atkeistų; – kuomet pagonių laidojimo vietose išaugę medžiai taps alkais, už kurių įžeidimą bus baudžiama mirtimi. Jeigu Senovės baltų pagonys aukščiau išvardintųjų ir daugybės kitokių senovės tikėjimo reikalavimų nesilaikys, tuomet jie negalės būti senosios religinės tradicijos sekėjais ir paveldėtojais. Tos žemės deivių ar dangaus dievų apeigos, kurios pasiekė mūsų laikus, buvo giliai susietos su religine pasaulėžiūra, su giliu įsitikinimu, todėl šiandieniniai pagonys neturėtų jų atsisakyti, jeigu jie iš tiesų skelbiasi tų senųjų tikėjimų paveldėtojais ir tradicijų tęsėjais. Jeigu naujieji pagonys nebepripažins tradicinių apeigų, moralės ir papročių, tuomet jie turi įrodyti, kada ir kokiu būdu Perkūnas, Patrimpas, Žemyna, Laima ir kiti dievai bei deivės jiems suteikė teisę reformuoti senąjį tikėjimą, atsisakant svarbiausių garbinimo apeigų bei aukų. Pavyzdžiui, latgalių vadai 1207 m. burtų pagalba atsiklausė savo dievų, kokį tikėjimą jiems priimti – katalikų ar stačiatikių; kadangi būrimas buvo palankus katalikybei, tad latgaliai ir apsikrikštijo katalikais. O gal dabartiniai pagonys ignoruoja savo dievus ir už juos viską sprendžia patys, tuo pačiu tapdami naujaisiais dievais bei naujo tikėjimo kūrėjais? Visi šie klausimai turi būti išaiškinti ir suderinti anksčiau negu Seimas priims sprendimą, nes priešingu atveju religiniams ir politiniams populistams pagonybė taps forma be turinio, kuri bus užpildoma sau palankiu demagoginiu turiniu. Senovės baltų religinė bendruomenė turi suteikti Lietuvos visuomenei ir atsakingiems valdininkams informaciją kur yra tos bendruomenės centras, kas yra jos vyriausias krivis, kunigaikštis arba šventikė; taip pat turėtų būti paskelbta senovės baltų religinė doktrina, kulto apeigos, moralės mokymas, kulto objektai. Tos bendruomenės vadovai turėtų paskelbti savo oficialų požiūrį į Lietuvos valstybės susikūrimą: kaip jie vertina karaliaus Mindaugo krikštą ir Lietuvos karalystės sukūrimą; kaip vertina pagonių suorganizuotą Mindaugo nužudymą; kaip vertina Vytauto Didžiojo politiką įjungti Lietuvą į Europos krikščioniškų valstybių bendriją, o kartu pastangas sumoderninti Lietuvą krikščioniškų valstybių pavyzdžiu; ar Lietuvos pagonys sieks, kad būtų panaikinti Mindaugo ir Vytauto politikos padariniai? Religija yra gyvenimo būdas, todėl praktikuojama religija tampa išpažinėjų gyvenimo būdu. Dabartinių Lietuvos tradicinių religinių bendrijų išpažįstami tikėjimai yra maždaug vienos plotmės reiškinys: jos monoteistinės, skelbiančios vieną, asmeninį ir visagalį Dievą. Jos nedievina ir nesureikšmina žemės nei kosmoso, augalų nei gyvūnų. Jos nesivadovauja žmoniškumui priešinga morale ir nepraktikuoja laukinių apeigų. Dėl sumažėjusio išpažinėjų skaičiaus kai kurios jau nebegali sudaryti reikalingų religinių struktūrų, bet dėl to jos nepraranda savo esmės ir tradiciškumo, nors praranda savo įtaką ir reikšmę visuomenės bei valstybės gyvenimui. Naujieji pagonys piktinasi, kad tradicinėmis Lietuvos religijomis yra tapusios tokios, kaip karaimų, musulmonų, judėjų. Jiems galimai apmaudu, kad iš Krymo kunigaikščio Vytauto atsivestieji karaimai ir totoriai buvo tie patikimieji šarvai, kurie 30 metų saugojo Vytautą nuo pagoniškų tautiečių keršto bei klastos. Tokių šarvų neturėjo Mindaugas ir todėl Lietuva po jo nužudymo dar pusantro šimto metų liko Europos užkampy. Karaimai ir totoriai su savo religijomis, pareigingumu ir ištikimybe yra ne tik Lietuvos socialinio bei kultūrinio, bet ir politinio paveldo dalininkai, iš esmės prisidėję prie Lietuvos valstybės kūrimo. Galimos pasekmės Pagonys, siekdami su katalikybe sugretinti tautinės kultūros religiją, gal neįsivaizduoja, kad tokiu būdu paskatins tautinių papročių išnykimą. Ligi šiol katalikiškos šventės nevengė tautinės kultūros elementų, o katalikų kunigai ir tikintieji noriai dalyvaudavo tokiuose renginiuose. Tačiau jeigu tie renginiai bus paskelbti religija, tai yra, apeigomis, padedančiomis žmogui susijungti su pagonių dievais, tuomet katalikams būtų absurdiška tuose renginiuose dalyvauti. Tai būtų tolygu vedusiam vyrui mylėtis su kaimyno žmona. Suprantama, kad šeimyninės ištikimybės jausmą praradę dabarties pagonys lengvai pasiduoda ir religiniam, moraliniam bei ideologiniam palaidumui, tačiau savos nemoralės nereikėtų primesti Bažnyčiai. Tai itin nedora, lygiai kaip nedora spekuliuoti Popiežiaus tolerancija, o jo tarpkonfesinį bendravimą traktuoti kaip religinį sinkretizmą. Naujos nacionalinės religijos priėmimas ir jos iškėlimas į aukščiausią rangą yra tautai epochinės reikšmės aktas. Su pagonybės reanimacija ir valstybinio statuso jai suteikimu visos krikščioniškos konfesijos Lietuvoje tampa pagoniškų tautos interesų priešininkėmis, o karalius Mindaugas ir didysis kunigaikštis Vytautas – tautinės išdavystės vykdytojais. Sunku įsivaizduoti kokie būtų priimami valstybinės reikšmės sprendimai, jei prezidento rinkimus laimėtų tradicinę pagonybę praktikuojantis asmuo ir jei pagonis premjeras burtų keliu priiminėtų svarbius sprendimus. Mažų mažiausiai Lietuva pagarsėtų kaip valstybinio absurdo šalis, su kuria būtų pavojinga ne tik bendradarbiauti, bet ir iš viso bendrauti. Visa tai būtų galima laikyti humoristine prognoze, jei pagonybei tapus valstybės pripažinta tradicine religija, aukščiau paminėtoji ritualinė praktika neįgytų valstybinės apsaugos. Bent jau avantiuristams ir provokatoriams atsivertų didžiulės skandalų kūrimo galimybės. Iškils visai realus pavojus, kad naujos visuomeninės, ypač kultūrinės organizacijos taip pat pareikalaus joms suteikti tradicinių religinių bendruomenių statusą: Šventųjų ąžuolų brolija, Deivių ir liepų draugija, Alkų ir stabakūlių žinyčia, Žalčių-rupūžių bendruomenė, ir taip be galo. Ir kas galės paneigti jų teisę būti vienodai traktuojamomis su Romuvos ar Senovės baltų bendruomenėmis? Juk 1996 m. spalio 22 d. Lietuvos Ramuvų sąjunga Didžiojoje Krivulėje priėmė savo įstatus, kurių 1 straipsnis skelbia: Lietuvos Ramuvų sąjunga (toliau LRS arba Lietuvos Ramuva) – tai savanoriškų Ramuvų savanoriška visuomeninių organizacijų sąjunga. Tad jeigu vienos visuomeninės organizacijos gali įgyti tradicinės religijos statusą, kuo remiantis toks statusas nebūtų suteikiamas dešimtims kitų pagoniškais pasivadinusių darinių? Tokių iš religinio diletantizmo kylančių organizacijų, turinčių dideles pretenzijas bei radikalius reikalavimus kad jų mokymas būtų dėstomas mokyklose, gali atsirasti begalinė daugybė. Neatsakingai suteikus tradicinės religijos statusą nors vienai mėgėjiškai sukurtai organizacijai, valdininkams teks nuolat ir be pabaigos teismuose aiškintis su kitais pagoniškais pramogautojais. Atrodo, kad siekis dirbtinai supriešinti katalikybę su senaisiais tautos papročiais iš esmės yra provokacija, turinti ne tik ateistinį, bet ir demagoginį siekius. Pavyzdžiui, Seimo narys G.J. arogantiškai spaudai paskelbė: “Kiekvienas lietuvis yra pagonis su katalikybės kevalu”(Respublika 2001, nr.265). Turbūt retas žmogus nežino, kad pagonis netiki Kristumi ir nėra pakrikštytas, tad ko siekia Seimo narys, pagonims priskirdamas lietuvius, kurių dauguma tiki Kristų ir yra pakrikštyti? Kadaise cariniai korikai aiškino, kad nėra Lietuvos, o tik šiaurės vakarų “krajus”. Jų pastangos supravoslavinti katalikus irgi buvo klastingos, kaip ir dabartinių Seimo narių, nes po tokių pareiškimų tampa realia galimybė, kad pagonys pareikš pretenzijas į alkus ir kitus jų kulto objektus – Alkos kalną, Rambyną, Alkupę, Šventežerį, Ąžuolyną, Perkūno kalną, Stelmužės ąžuolą, Puntuko akmenį ir daugybę kitų stabų bei stabakulių, kuriais kadaise buvo nusėta visa Lietuva. Prie jų, pagal pagonių tradiciją, neturi teisės įžengti kitokio tikėjimo išpažinėjai, o ypač krikščionys: jie, kaip kadaise šventieji Vaitiekus ir Brunonas, turėtų būti naikinami kuokomis ir ugnimi. Daug koplytėlių ir kryžių stovi ant akmenų, kadaise laikytų deivėmis, o vėliau žynių aukurais. Jeigu tie akmenys bus oficialiai paskelbti pagonių religinio kulto objektais, tuomet reikės atskirti visus tris religinius sluoksnius: žemės deivių, dangaus dievų ir krikščioniškąjį. Ta pati kulto priemonė iš principo nenaudotina krikščioniškų ir pagoniškų apeigų atlikimui, todėl jų atskyrimas bus neišvengiamas ir skandalingas procesas. Įdomu pastebėti, kad lietuviškasis pagoniškojo absurdo vajus gražiai prisideda prie euroazijos dvasinės erdvės kūrimo. Šią idėją inicijavo kai kurie Rusijos filosofai, siekiantys sukurti europinį ideologinės įtakos židinį su centru Rusijoje. Po baisių pagoniškų kataklizmų, kuriuos XX amžiuje sukėlė krikščionybės priešai naciai ir komunistai, Europoje iškilo žemyno suvienijimo idėja, kurią po II Pasaulinio karo ėmėsi realizuoti trys katalikų politikai: prancūzas kandidatas į palaimintuosius R.Šumanas, 1950 m. pateikęs Europos bendruomenės sukūrimo planą, Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos pirmininkas K.Adenaueris ir Italijos krikščionių demokratų partijos įkūrėjas A.de Gasperis. Jie suprato pagoniškų doktrinų – komunizmo ir nacionalizmo – tragišką esmę: šių ideologijų pavergtos Europos šalys skaldosi ir kovoja todėl, kad pagrindiniu savo tikslu iškėlė ekonominius ir nacionalistinius tikslus, vietoje to, kad ekonomika tautoms tarnautų ir jas jungtų solidarumui bei laisvei. Tačiau minėtieji Rusijos ideologų sumanymai yra nukreipti prieš Europos Sąjungos viziją, kurios autoriai buvo Vakarų krikščioniškosios tradicijos atstovai. Alternatyvios euroazijinės idėjos šalininkai Rusijoje stengiasi vystyti mintį, kad pagrindinė vieningos erdvės sukūrimo kliūtis esanti katalikybė, kurios pašalinimui pirmiausiai turėtų būti pajungtos pagonybė ir etnokultūra. Šiame žaidime Baltijos šalims, kaip tarpinei grandžiai, skiriamas svarbus vaidmuo, o subtilus katalikybės eliminavimas būtų tik pradinis etapas. Jeigu Lietuva oficialiai paskelbtų apie sugrįžimą į tradicinę pagonybę, tai tuo pačiu reikštų ketinimą atsiriboti nuo Europos Sąjungos dvasinių, moralinių ir socialinių siekių. Ar iš viso to gali kilti politinės pasekmės? Vienas Amerikos žydas, judėjų tikybos mokytojas, neseniai yra pasakęs, kad jis labiausiai bijo jog Amerikoje neišnyktų krikščionybė, nes jai išnykus atsiranda tokie reiškiniai kaip nacizmas arba komunizmas. Ko gero, tie XX amžiaus vaiduokliai jau nebesugrįš, bet XXI amžius turi visas prielaidas pagimdyti kur kas galingesnį modernios pagonybės monstrą, kuris visame pasaulyje gali įtvirtinti mirties kultūros kultą.

Leave a Comment