RESPUBLIKOS PREZIDENTO INSTITUTAS 1997 M. LENKIJOS KONSTITUCIJOJE.

Bet kuriai valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančio konstitucinę tvarką, garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumą, aukščiausiu lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo valstybės vadovas, turintis pakankamų įgaliojimų bendradarbiaujant su įstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis. Esant skirtingoms valdymo formoms, valstybės vadovo įgaliojimų apimtys yra nevienodos, tačiau visų valstybių vadovams yra suteikti išskirtiniai (būdingi tik šiam pareigūnui) įgaliojimai aukščiausiu lygiu atstovauti tautai šalyje ir už jos ribų. “Valstybės vadovas – tai asmuo, kuris formaliai yra valstybės priešakyje, kaip visos valstybinės bendruomenės atstovas vykdo integruojančią veiklą pagal savo įgaliojimus, nepaneigdamas kitų valdžių galių dalyvauti vadovaujant valstybei. Šitaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 77 straipsnio 1d. įtvirtinamas Respublikos Prezidento statuso pagrindas ar jo veiklos pagrindinis principas, kuris kitų Konstitucijos principų atžvilgiu gali būti vertinamas kaip fundamentalus įgaliojimas papildantis Konstitucijos 84 straipsnyje pateiktą Respublikos Prezidento įgaliojimų sąrašą. Šiuo požiūriu Respublikos Prezidento mėginimą politiškai (t. y. žodine nepasitikėjimo išraiška) priversti atsistatydinti Ministrą Pirmininką legitimuoja valstybės vadovo rangas.”[1, psl. 93] Nagrinėjant valstybės vadovo teisinę padėtį valstybinės valdžios sistemoje, tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis.Šiame darbe kalbėsime apie Lenkijos Respublikos Prezidento instituto ypatumus, lyginsime su Lietuvos ir kitų šalių prezidentų institutais.Prezidento instituto atsiradimą Rytų Europos šalyse – Bulgarijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Slovakijoje – apibūdina sudėtingas istorinis vyksmas. Jo atsiradimą lėmė įvairios istorinės ir nacionalinės aplinkybės, konkrečios valstybės tradicijos, atsižvelgiant į šio politinio instituto atsiradimo būtinumą ir tikslingumą. Lenkija – antros pasaulyje (po JAV) ir pirmos Europoje konstitucijos tėvynė. Ji buvo priimta 1791m. gegužės 3d. Po 4m. 1795m. Lenkija neišsaugojo savo nepriklausomybės net iki 1918m.

Lenkijos Respublika viena iš pirmųjų valstybių pradėjo ekonominius ir politinius pertvarkymus šalyje, kurie padėjo jai evoliucijos būdu pereiti nuo “socializmo” prie demokratinės, teisinės valstybės. Po nepriklausomybės atstatymo Lenkijoje buvo priimtos dvi konstitucijos – demokratinė (1921m.) ir autoritarinė (1935m.). 1952m. konstitucijoje įtvirtinta komunistinės partijos valdžia. Ši konstitucija buvo keičiama 1976m., 1989m. joje jau atspindi postsocialistinės realijos ( panaikinta Valstybinė taryba, kuri atliko “kolektyvinio prezidento” vaidmenį ir įsteigtas respublikos prezidento postas).1992 m. konstitucinis įstatymas tapo pagrindiniu konstituciniu aktu, gavęs neoficialų “Mažosios konstitucijos” pavadinimą, kuri veikė apie 5 metus (iki 1997m. balandžio 2d., kai Nacionalinis susirinkimas priėmė Lenkijos Respublikos konstituciją). Šiai konstitucijai buvo pritarta visos tautos referendumu, kuri įsigaliojo 1997m. gegužės 25d.Prezidento instituto įsteigimas Lenkijoje remiasi istorinėmis tradicijomis, valdžių padalijimo principo realizacija valstybinėje teisinėje praktikoje. Prezidento institutas pirmą kartą įtvirtintas 1947m. vasario mėn. konstituciniame įstatyme dėl aukščiausių valdžios institucijų Lenkijos Respublikoje, kuris veikė iki 1952m. kai buvo priimta konstitucija. Tik 1989m. prezidento institutas buvo atgaivintas.1997m. Lenkijos Respublikos konstitucijos 126str. pasakyta, kad Lenkijos Respublikos Prezidentas yra aukščiausias Lenkijos Respublikos atstovas ir nenutrūkstamos valstybinės valdžios garantas.Respublikos Prezidentas rūpinasi, kad būtų laikomasi Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, kad nebūtų pažeidžiamas valstybės suverenitetas ir saugumas, valstybės teritorijos neliečiamumas ir nedalomumas.Prezidento kaip vykdomosios valdžios ir valstybės vadovo institutą charakterizuoja platus įgaliojimų ratas. Institutą reglamentuoja teisės normos, nustatančios valstybės vadovo vietą ir vaidmenį valstybės mechanizme, santykius su kitomis valdžiomis, valstybės vadovo rinkimų tvarką, numato galimą atsakomybę už valstybės išdavimą, Konstitucijos pažeidimą. Reali valstybės vadovo galia priklauso nuo valdymo formos ir politinio režimo.Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, taip pat šių institucijų tarpusavio santykių principai. Valstybės valdymo formos visų pirma skiriamos pagal tai, kokiu keliu užimamos valstybės vadovo pareigos – paveldėjimu ar išrinkimu. Pagal tai valstybes galima skirstyti į monarchijas ir respublikas. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis, jų tarpusavio santykiai – kriterijai, pagal kuriuos monarchijas ir respublikas galima klasifikuoti į tam tikras grupes.

Klasikinis prezidentinės respublikos modelis – JAV. Šis modelis sudaro sąlygas politinei sistemai pakankamai stabiliai funkcionuoti, jam būdinga vykdomosios valdžios, sukoncentruotos valstybės vadovo rankose, vienybė. Tai suteikia galimybę Parlamentui efektyviai kontroliuoti vykdomąją valdžią, kadangi valstybės vadovas negali paleisti Parlamento.JAV Prezidentas renkamas visuotiniais netiesioginiais rinkimais. Prezidentas yra vykdomosios valdžios vadovas, jis formuoja Kabinetą (Vyriausybę) Senatui dalyvaujant nominaliai. Kabinetui vadovauja Prezidentas. Kabinetas nėra politiškai atsakingas Kongresui. Prezidentas neturi teisės skelbti pirmalaikių Kongreso rinkimų. Prezidentas santykiuose su Kongresu gali pasinaudoti veto teise, taip pat turi teisę kreiptis į Kongresą. Prezidentas susiduria su parlamentu, kai: balsuojama dėl biudžeto patvirtinimo, išlaidų, kai reikia parlamento pritarimo skiriant tam tikrus valstybės pareigūnus, ratifikuojant tarptautines sutartis.Pagrindinis parlamentinės respublikos požymis – vyriausybės politinė atsakomybė parlamentui. Tai solidari atsakomybė. Pareiškus nepasitikėjimą vyriausybės vadovui ar vyriausybei, ji privalo atsistatydinti. Taip pat vyriausybė, kuriai pareikštas nepasitikėjimas, gali siūlyti respublikos prezidentui surengti priešlaikinius parlamento rinkimus. Šioje valstybėje respublikos prezidentas yra tik valstybės, bet ne vyriausybės vadovas.Parlamentinės respublikos prezidentą dažniausiai renka parlamentas (Vengrija, Bulgarija, Estija, Libanas, Čekija ir kt.) ar speciali kolegija (Italija), kurioje parlamento nariai sudaro svarbią dalį. Nagrinėjant parlamentinės respublikos vadovo teisinį statusą, pažymėtina, kad prezidentui neretai priklauso svarbūs įgaliojimai, nors praktikoje jais nesinaudojama. Paprastai daugelis prezidento veiksmų, taip pat pirmalaikių parlamento rinkimų skelbimas, yra įgyvendinami tik vyriausybei sutikus. Prezidento priimami aktai paprastai įsigalioja tik pasirašius ministrui pirmininkui ar atitinkamam ministrui (kontrasignacija), kuriem ir tenka atsakomybė už tą aktą.Mišrios respublikos formai būdinga ir parlamentinės, ir prezidentinės respublikos bruožai, bet bruožų derinys gali būti nevienodas (Suomija, Portugalija, Lenkija ir kt.). Politinę sistemą galima vadinti pusiau prezidentine jei ji atitinka šiuos požymius:

• tauta renka prezidentą tiesiogiai,• teisė naudotis nepaprastais įgaliojimais,• Ministras Pirmininkas pakankamai nepriklausomas nuo prezidento ir gali vadovauti vyriausybei tik palaikomas parlamento,• teisė paleisti parlamentą ir kt.Prezidentas atlieka svarbų vaidmenį kiekvienos šalies valstybingume, tai aiškiai atsispindi analizuojant prezidento kompetenciją, todėl rinkimų sąlygos ir įgaliojimų trukmė yra labai susijusi su jo teisiniu statusu, nors kai kuriose konstitucijose rinkimų sąlygos nėra nurodytos. Nėra abejonių, kad politinėje realybėje tokie rinkimai nėra tautos valios išreiškimas.Lenkijos Prezidento rinkimų vykdymo tvarką, galiojimą, principus, ir kandidatų registravimą nustato įstatymas. 1990m. rugsėjo 27 d. Lenkijos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme nenumatytas rinkėjų skaičius, kuriuo remiantis Prezidento rinkimai būtų laikomi neįvykusiais; įstatyme įtvirtinta tai, kad kandidatas į prezidentus laikomas išrinktu, jei jis surinko daugiau nei pusę rinkėjų, dalyvavusių rinkimuose, balsų. Jei nei vienas iš kandidatų nesurinko reikiamos daugumos balsų, keturioliktą dieną po pirmojo balsavimo vykdomas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų.Lenkijos Prezidentą renka tauta penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. Respublikos Prezidentu gali būti išrinktas Lenkijos pilietis, kuriam iki rinkimų dienos yra suėję 35 metai ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Kandidatą gali iškelti 100 000 piliečių, kurie turi teisę rinkti Seimą. Lietuvoje kandidatui į prezidentus numatyti tokie reikalavimai: Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, iki rinkimų dienos turi būti suėję ne mažiau kaip 40 metų ir surinkęs ne mažiau kaip 20 000 rinkėjų parašų. Lenkijos Prezidento rinkimų dieną skiria Seimo Maršalas, o juos įvykusiais patvirtina Aukščiausiasis Teismas. Lenkijos Konstitucijos 129 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad rinkėjas turi teisę, remiantis principais, įtvirtintais įstatyme, kreiptis į Aukščiausiąjį Teismą su protestu, siekdamas, kad Respublikos Prezidento rinkimai būtų pripažinti neįvykusiais.

Yra įvairūs prezidento rinkimo būdai:• tiesiogiai renka tauta,• išrenka parlamentas (Čekijoje, Latvijoje, Vengrijoje),• renkamas balsuojant rinkikams (JAV, Argentina),• renka speciali rinkiminė kolegija (Italija, Indija).Latvijoje, skirtingai nei Lenkijoje, valstybės Prezidentą renka Seimas 3 metams. Vyksta uždaras balsavimas, Prezidentas yra išrinktas kai balsavo daugiau nei 51 Seimo narys.Lenkijos Respublikos Prezidentas negali užimti jokių kitų pareigų ar dalyvauti viešoje veikloje, išskyrus tą, kuri įeina į jo pareigas.Lenkijos Respublikos Prezidentas skelbia Seimo ir Senato rinkimus, šaukia į pirmąjį, naujai išrinktų Seimo ir Senato, posėdį. Lenkijos Respublikos Prezidentas disponuoja svarbiomis poveikio priemonėmis prieš parlamentą, įgyvendindamas veto teisę. Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, taip pat turi teisę teikti Seimui ir Senatui raštus, kurie neturi būti svarstomi. Prezidento veikla nėra kontroliuojama parlamento. Prezidentas, užklausęs ir gavęs Seimo Maršalo ir Senato Maršalo nuomones, Konstitucijos numatytais atvejais gali priimti potvarkį dėl Seimo ir Senato įgaliojimų trukmės sutrumpinimo. Prezidentas, priėmęs tokį potvarkį ne vėliau kaip 45 dienų laikotarpyje, skelbia ir paskiria Seimo ir Senato rinkimų dieną. Konstitucijoje numatytais atvejais Prezidentas gali paleisti Seimą ir senatą.Latvijos Prezidentas turi teisę iškelti klausimą dėl Seimo paleidimo, po to turi įvykti visuotiniai rinkimai, jei rinkimų metu daugiau nei pusė dalyvavusių rinkėjų pasisakė už Seimo paleidimą, Seimas laikomas paleistu ir turi būti paskirta naujų rinkimų diena, kurie turi įvykti ve vėliau kaip po dviejų mėnesių nuo seimo paleidimo dienos. Jei rinkėjai pasisako prieš Seimo paleidimą, tai Prezidentas laikomas pašalintu iš pareigų ir Seimas renka naują prezidentą likusiam kadencijos laikotarpiui.Jei daugiau nei pusė Latvijos Seimo narių siūlo ir uždarame posėdyje ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių balsuoja už, Seimas gali pašalinti Prezidentą iš pareigų. Tokiu atveju Seimas iš karto renka naują Prezidentą.

Lenkijos Respublikos Parlamento įgaliojimai susiję su Prezidentu yra šie: 1) valstybės vadovo rinkimų dieną skiria Seimo Maršalas, 2) Prezidentas prisiekia Nacionaliniam Susirinkimui; 3) Konstitucijoje numatytais atvejais Prezidento pareigas eina Seimo Maršalas, jei jis negali – Senato Maršalas, tačiau šie asmenys, atlikdami Prezidento pareigas negali priimti nutarimo dėl Seimo įgaliojimų trukmės sutrumpinimo; 3) Nacionalinis Susirinkimas priima nutarimą, ne mažiau kaip 2/3 daugumos balsų, dėl kaltinimų teikimo Prezidentui už Konstitucijos ar įstatymų pažeidimus, įvykdžius nusikaltimą. Tokiu atveju, prezidento įgaliojimai yra sustabdomi, laikinai Prezidento pareigas atlieka Seimo Maršalas,o Valstybės Tribunolas patraukia Prezidentą atsakomybėn;4) Nacionalinis Susirinkimas pripažįsta Prezidento negalėjimo vykdyti pareigas dėl sveikatos sutrikimų faktą, tai yra pagrindas Prezidentą pašalinti iš pareigų; 5) Nacionalinis Susirinkimas, remdamasis įstatymais, duoda sutikimą pratęsti ypatingosios padėties veiksmus, kurią įvedė Prezidentas. Lenkijos Respublikos Prezidentui kaip vykdomosios valdžios vadovui skirta daug įgaliojimų, liečiančių Vyriausybę. Prezidentas siūlo Ministrų Tarybos Pirmininko kandidatūrą ir skiria Ministrą Pirmininką, tvirtina Vyriausybės sudėtį, priima Ministro pirmininko atsistatydinimą ir prireikus paveda jam laikinai eiti pareigas toliau. Prezidentas Ministro Pirmininko siūlymu atlieka pakeitimus Ministrų Tarybos sudėtyje. Prezidentas gali teikti Seimui siūlymą, kad Valstybės Tribunolas patrauktų atsakomybėn Ministrų Tarybos narį, taip pat gali atšaukti ministrą, kuriam Seimas pareiškė nepasitikėjimą. Ministras pirmininkas informuoja Prezidentą apie svarbiausias Vyriausybės veiklos kryptis. Prezidentas turi teisę sušaukti Kabineto Tarybą, kuri yra sudaroma Ministrų Tarybos tam, kad spręsti svarbius valstybei klausimus ir posėdžio metu pirmininkauti.Lenkijos Prezidentas, įgyvendindamas Konstitucija ir įstatymu jam suteiktus įgaliojimus, leidžia oficialius aktus. Tam, kad jie turėtų galią, privalo būti pasirašyti Ministro Pirmininko, kuris pasirašydamas aktą yra atsakingas Seimui. Prezidento leidžiamiems įsakymams ir potvarkiams, įvardintiems Konstitucijos 144 str. 3 dalyje, nėra reikalaujama Ministro Pirmininko pasirašymo.

Latvijos valstybės Prezidentas už savo veiklą nėra politiškai atsakingas. Visi Prezidento potvarkiai turi būti ministrų Prezidento ar atitinkamo ministro pasirašyti, kurie ir bus atsakingi už potvarkius, išskyrus Prezidento potvarkį dėl Seimo paleidimo (Latvijos Konstitucijos 53 str.). Lenkijos Prezidentui kaip valstybės vadovui yra suteikti ypatingi įgaliojimai užsienio politikos klausimais: skiria ir atšaukia Lenkijos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių akredituotų diplomatinių atstovų ir tarptautinių organizacijų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; ratifikuoja ir denonsuoja tarptautines sutartis, apie tai informuoja Seimą ir Senatą. Prezidentas prieš tarptautinės sutarties ratifikavimą gali kreiptis į Konstitucinį Tribunolą dėl jos atitikimo Konstitucijai. Lenkijos Prezidentas užsienio politikos klausimais bendradarbiauja su Ministru Pirmininku ir kompetentingu ministru.Lenkijos Konstitucija Prezidentui suteikia svarbius karinius, valstybės gynybos įgaliojimus. Lenkijos Respublikos Prezidentas yra aukščiausias Ginkluotųjų Pajėgų vadas, taikos metu Prezidentas vadovauja per Nacionalinės Gynybos Ministrą. Prezidentas skiria Generalinio Štabo Viršininką ir įvairius Ginkluotųjų Pajėgų vadus tam tikram laikui, karo metu Ministro Pirmininko siūlymu skiria Ginkluotųjų Pajėgų Vadą. Tokia pat tvarka ir atšaukia. Nacionalinės Gynybos Ministro teikimu suteikia įstatymuose nustatytus karinius laipsnius. Gynybos klausimais Prezidentui pataria Nacionalinės Gynybos Taryba.Ypatingi Lenkijos Prezidento įgaliojimai yra ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui atveju. Tokiu atveju Ministro Pirmininko siūlymu Prezidentas priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos.Lenkijos Respublikos Prezidentui kaip valstybės vadovui yra suteikta teisė skirti ar dalyvauti į aukštus valstybinius postus asmenų skyrime. Prezidentas skiria: Pirmąjį ir kitus Aukščiausiojo Teismo Pirmininkus, Konstitucinio Tribunolo Pirmininką ir Vice – Pirmininką, Aukščiausiojo Administracinio Teismo Pirmininką ir vice – pirmininkus, Pinigų Politikos Tarybos narius, Nacionalinės Radijo ir Televizijos Tarybos narius, skiria ir atleidžia Nacionalinės Gynybos Tarybos narius, Seimui siūlo Lenkijos Nacionalinio Banko Pirmininko kandidatūrą, teisėjus skiria Lenkijos Teisingumo Tarybos siūlymu.

Lenkijos Prezidentas įgyvendina ir kitus, tradicinius valstybės vadovui įgaliojimus:• sprendžia Lenkijos pilietybės suteikimo ir atsisakymo nuo jos klausimus,• pasirašo įstatymus 21 dienų laikotarpyje nuo jų pateikimo dienos ar atsisako juos pasirašyti, duoda nurodymus skelbti įstatymus ir tarptautines sutartis “ Lenkijos Respublikos Įstatymų Žurnale”, iki įstatymo pasirašymo Prezidentas gali kreiptis Į Konstitucinį tribunolą dėl įstatymo atitikimo Konstitucijai, negali atsisakyti pasirašyti tą įstatymą, kurį Konstitucinis Tribunolas pripažino atitinkantį Konstituciją,• skelbia visuotinį referendumą,• skiria valstybinius apdovanojimus,• teikia malonę nuteistiesiems, išskyrus tiems, kurie buvo nuteisti Valstybinio Tribunolo.Valdžių padalijimo principas kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimai priskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar teisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis, tačiau pagrindinės valstybės vadovo funkcijos yra būdingos vykdomajai valdžiai.Taigi Lenkijos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybinio gyvenimo srityse. Vienose šie įgaliojimai priklauso išimtinei šalies vadovo kompetencijai, kitose – susiję su kitų valstybės institucijų įgaliojimais, kuriuos realizuoti galima vadovaujantis valdžių padalijimo principu. Šias galias realizuoti galima tik Konstitucijos ir įstatymų numatytos “stabdžių ir atsvarų” sistemos ribose. Ši sistema pašalina galimybę atsirasti autoritariniams ar kitokiems neteisiniams valdymo metodams.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Šileikis E. Valstybės vadovo statusas: teoriniai ir praktiniai klausimai. Teisė Nr.38, 2001.2. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Žilys J. ir kt. Lietuvos konstitucinė teisė. V., 2001.3. Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucija (produced by USIA Regional program office, Vienna).4. Конституции государсв Центральной и Восточной Европы. M., 1997. Lenkijos Respublikos Konstitucija, 1997 04 02; Latvijos Respublikos Konstitucija, 1922 11 07. 5. Якутев А. В. Конституционное право зарубежных стран. М., 2000.6. Иностранное конституционное право. Под. pед. В. В. Маклакова. М., 1997.7. Златопольский Д. Л. Государственное право зарубежных стран: восточной Европы и Азии. М., 2000.