LR prezidentas

PLANAS

ĮVADAS
1. Prezidento institucijos reikšmė ir statusas Lietuvoje
2. Respublikos Prezidento teisinės padėties Lietuvos tarpukario konstitucijose ir dabartinėje 1992 m. LR Konstitucijoje lyginamoji analizė
2.1. Respublikos Prezidento rinkimai pagal tarpukario Lietuvos ir 1992 m. Konstitucijas
2.2. Respublikos Prezidento įstatymų leidybos teisė
2.3. Prezidento įgaliojimai
2.4. Prezidento galios įgyvendinant užsienio politiką
IŠVADOS
LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Pasirinktoje temoje apžvelgsime Lietuvos Respublikos Prezidento kompetenciją ir įgaliojimus, dabartinėje 1992 m. Lietuvos Konstitucijoje, bei paanalizuosime tarpukario Konstituciją. Pasirinkimą lėmė noras išanalizuoti Prezidento instituto koncepciją Lietuvos Respublikoje.
Prezidento institutas kelia didelį susidomėjimą jau vien tik dėl to, kad valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo foormose, nepriklausomai nuo to, kas vykdo vadovo funkcijas, ar monarchas, ar prezidentas. Nuo Prezidento teisinės padėties priklauso valstybės valdymo forma ir atvirkščiai. Esant skirtingoms valdymo formoms, valstybės vadovo įgaliojimų apimtis yra nevienoda. Todėl galime teigti, kad susidomėjimą kelia ne tik instituto raida, bet ir istoriniu požiūrų valstybės valdymo formų įvairovė.
Pagrindinis darbo tikslas slypi jau pačiame pasirinktos temos pavadinime, t.y. išanalizuoti Respublikos Prezidento teisinę padėtį įtvirtintą tarpukario bei 1992 m. Konstitucijose, kokias galias turėjo Prezidentas tarpukario laikotarpiu, kaip tos galios skiriasi nuo daabar Prezidento turimų galių. Kaip skiriasi ir kuo sutampa Prezidento įtaka formuojant užsienio ir vidaus poliką. Pasirinkto darbo objektas yra Respublikos Prezidento teisinė padėtis.
Atsižvelgiant į tai, kad reikalinga atlikti lyginamąją analizę, darbe bus naudojamas lyginamasis metodas. Kadangi šis metodas yra grindžiamas ma

ažiausiai kelių objektų palyginimu, tai lyginant tarpukario Lietuvos ir dabar galiojančią konstitucijas, kurios išdėstytos daugiau nei 50-ies metų laikotarpyje, nebus apseita be istorinio lyginamojo metodo.
Tikslu atskleisti temą, būtina suformuluoti darbo uždavinius:
1) išanalizuoti tarpukario Lietuvos Konstitucijose įtvirtintą Prezidento teisinę padėtį,
2) išanalizuoti galiojančioje 1992 m. Konstitucijoje reglamentuojamą Respublikos Prezidento teisinę padėtį,
3) savarankiškai išnagrinėjus Konstitucijose įtvirtintą Prezidento padėtį, ją palyginti.
Darbas susideda iš dviejų dėstomųjų dalių, kuriose bus bandoma išspręsti suformuluotus uždavinius bei pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Pirmoje dalyje bus trumpai aptarta Prezidento institucijos reikšmė Lietuvoje, jos įtaka valstybei, bei politikos formavimui. Tendencijos įtakojusios konkretų laikotarpį suteikti šalies vadovui tam tikrą teisių ir įgaliojimų paketą.
Antroje, pagrindinėje dalyje, atliekama Respublikos Prezidento teisinės padėties, įtvirtintos tarpukario Lietuvos konstitucijų bei dabartinėje 1992 m. Konstitucijoje analizė. Autoriaus nuomone, sudarant darbo planą ir nagrinėjant pasirinktą teemą nebuvo tikslinga darbą dalimis skirstyti priklausomai nuo Prezidento santykio su valdžiomis, kadangi nagrinėjamo laikotarpio metu net kelis kartus keitėsi valstybės valdymo forma, todėl darbą buvo tikslingiau skirstyti pagal Prezidento galias tam tikrose srityse, kad darbe būtų išlaikomas nuoseklumas.
Darbo pabaigoje suformuluojamos išvados, kurios iš esmės turėtų atspindėti ar pavyko atskleisti pasirinktą temą, išspręsti užsibrėžtus uždavinius. Trumpai reziumuojančios rašto darbą ir atspindinčios galutinius rezultatus.

1. PREZIDENTO INSTITUCIJOS REIKŠMĖ IR RAIDA LIETUVOJE

Valstybės vadovo teisinę bei faktinę padėtį lemia šalies istorinės tradicijos bei politinės sąlygos. Įv

vairių valstybių vadovų funkcijos yra vertinamos įvairiai. Tarkim monarchijos šalyse valstybės vadovai “karaliauja, bet nevaldo”, dėl šios preižasties vadovų funkcijos yra vertinamos tik kaip atstovaujamosios – reprezentacines. Panašiai yra ir parlamentinėse respublikose. Žymus skirtumas jaučiamas pusiau prezidentinėse ir prezidentinėse valstybėse, kuriose valstybės vadovai yra ryškūs vykdomosios valdžios atstovai, turintys plačius įgaliojimus.

Nagrinėjant valstybės vadovo teisinę padėti reikia kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės valdžių įgaliojimais. Valstybės vadovas įgyvendindamas įgaliojimas bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis. Nuo vadovui suteiktų galių apimties priklauso jo įtaka valstybės gyvenime, be to yra skiriamos prezidentinės, parlamentinės bei mišraus tipo Respublikos Prezidentas.
Lietuvoje egzistuojanti valdymo forma yra nuolat diskutuojama. Lietuvos Respublikos Prezidentas Konstitucinis teismas 1998-01-10 nutarime nurodė, kad Lietuvoje egzistuoja antivaldymo forma vertintina, kaip parlamentinė Respublika, turinti mišrios valdymo formos elementų. Doktrinoje dėl tokios konstitucinio teismo nuomonės vyksta diskusijos, teigiant, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų būdas bei kiti įgaliojimai duoda pagrindą Lietuvos valdymo formoje įžvelgti mišrios valdymo formos elementų. Nutarimas buvo kritikuojamas dėl pernelyg formalaus valdžių padalijimo principo aiškinimo. Be viso to doktrinoje įžvelgiama ir Prezidento statuso problema, kadangi teisės įgyvendinimo poreikiai reikalauja, kad būtų plėtojamas Prezidento instituto vaidmuo garantuojant įstatymų kokybę, užtikrinant įstatymų vykdymą ir didinant valdymo aparato atsakomybę bei drausmę.

Kalbant apie Prezidento st
tatusą įtvirtintą Lietuvos nuolatinėse konstitucijose reikėjų bent jau trumpai apžvelgti padėtį tarpukario Lietuvos laikinose konstitucijose. 1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatiniuose dėsniuose Prezidentas kaip valstybės institucija nebuvo numatyta. Pirmą kartą Lietuvoje Prezidento institucija buvo įtvirtinta 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose, kur bendroje dalyje buvo nustatyti vyriausi valstybės valdžios organai: Valstybės Prezidentas, Valstybės Taryba, Ministerių kabinetas. Pagal 1919 m. Konstitucijos pamatinius dėsnius Prezidentas buvo renkamas Valstybės Tarybos, jo kadencija buvo neribojama. Prezidentui suteikiamas tik Ministerių kabineto jau priimtų įstatymų leidimo įgaliojimas. Paminėtina, kad Prezidentas turėjo teisė grąžinti įstatymą Ministerių kabinetui su savo pastabomis. Prezidentas turėjo galią šaukti ir paleisti Valstybės Tarybos sesiją (paleidus sesiją įgaudavo įsatymų leidybos teisę). Atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucijos Pamatiniuse Dėsniuose buvo sujungta įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji galia, t.y atsisakyta pagrindinio šiuolaikinės konstitucinės teisės principo – valdžių padalijimo.
1920 m. birželio 10 d. Laikinojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, vietoje 1919m. naudoto Valstybės Prezidento titulo įvedamas Respublikos Prezidento. Šioje Laikinojoje Konstitucijoje iškeliamas Steigiamasis Seimas. Be to tuo metu buvo iškilusios diskusijos ar Prezidento institucija išvis yra reikalinga. Prezidentą rinkdavo Seimas, jam nebuvo nustatyta jokia kadencija ( beje, kaip ir pačiam Steigiamąjam Seimui). Prezidento įgaliojimas įstatymų leidyboje yra labai sumenkinami, jis neteko veto teisės.
1922m. vyraujančios politinės nuotaikos pasižymėjo demokratijos pakilimu. Lietuva, il
lgus metus kentusi carinę priespaudą, kaizerinę okupaciją, troško demokratijos ir laisvės. Kaip tik tuo pat metu demokratijos siekius stiprino Europos valstybėse vyravusios nuotaikos, visa tai turėjo nemažos įtakos rengiant 1922 m. Lietuvos Konstituciją. Rengiant Konstituciją tarp partijų vienybės nebuvo itin daug, kiekvieną jų bandė pakreipti normas savo linkme. Lemiamą įtaką turėjo krikščionys demokratai, kurių balsais 1922 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija. Ydomu pastebėti, kad 1922 m. Konstitucija nebuvo tiesioginio veikimo teisinis aktas, neturinti piliečiams ar valstybės institucijai privalomosios galios. Ji privaloma tik įstatymo leidėjui, kurio leidžiami įstatymai įgyvendina Konstituciją.
Aukščiausią Lietuvos Valstybės institucijų sistemą sudaro: Seimas, Teismas ir Vyriausybė, susidedanti iš Respublikos Prezidento ir Ministrų Kabineto.
Šioje Konstitucijoje atskiro skyriaus Prezidentui nėra. Apie jo teisinę padėtį yra kalbama bendrame skyriuje su Ministerių Kabinetu, kuris vadinamas “Vyriausybė”. Prezidento institucija yra labai sumenkinta, suteikiant jam minimalias teises. Pagal Konstituciją auksčiausias valdymo organas – Seimas. Tokia valdymo forma vadinama seimokratija.
1926 m. vyko valstybės perversmas, kuris su savimi atnešė konstitucinės santvarkos žlugimą. Buvo padarytas galas tendencijai, jog parlamentas yra centrinė politinio gyvenimo institucija Lietuvoje. Atėjusiai naujai valdžiai senoji, 1922 m. Konstitucija netiko, ją reikėjo pakeisti kažkuo nauju. Autoritarinio režimo Lietuvoje istorine pradžia yra laikoma maždaug 1927 m.. Tais pačiais metais buvo paleistas Seimas, nes pagal Konstituciją Prezidentui paleidus Seimą naujoje Seimo rinkimai turėjo įvykti ne vėliau, kaip per 60 dienų nuo Seimo paleidimo. 1928 m. iš esmės pakartojo senąją (1922m.) Konstituciją, tačiau vis dėlto, kai kurios nuostatos buvo pakeistos. Skiriamasis Konstitucijos bruožas yra vykdomosios valdžios ir pirmiausiai Prezidento, galių išplėtimas. Valstybės valdyme išryškėja autoritarinių elementų. Pirmiausiai buvo stengtasi Respublikos Prezidentą išlaisvinti nuo Seimo priklausomybės.
1928 m. Konstitucijos 106 str. įtvirtinama nuostata, kad “Konstitucija veikia nuo jos paskelbimo dienos, bet ji tikrinama ne vėliau, kaip per dešimt metų, tautos atsiklausimo keliu”, t.y. referendumo būdu. Dėl šios priežastie Konstitucija buvo laikoma laikino pobūdžio. Dėl tos preižasties, artėjant 1938 m. artėjo ir 106 str. nuostatos įgyvendinimas, tačiau tam laikotarpui Konstitucija pasirodė pasenusi. Dėl šios preižasties, vietoje rengti referendumą, kad būtų patikrinta Konstitucija, buvo nuspręsta priimti naują Konstituciją, kuri buvo priimta 1938 m. vasario 11 d.
Jei 1928 m. Konstitucija turėjo autoritarinių elementų, neužgožiant demokratinių institutų, tai 1938 m. Konstitucija buvo autoritarinio pobūdžio. Konstitucijos 3 str. teigiama, kad Lietuvos Valstybė yra Respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei.
Jei iki tol 1922 m. bei 1928 m. Konstitucijose, Prezidentas buvo suprantamas, kaip vyriausybės dalis, tai 1938 m. Konstitucijoje jis traktuojamas kaip atskira valdžia. Atkreiptinas dėmesys, kad net pačioje Konstitucijoje atsiranda naujas skyrius “Respublikos Prezidentas”. Konstitucija pasižymi aukšto lygio detalumu, nustatant Prezidento konstitucinį statusą, be to pačioje Konstitucijoje įtvirtinta, kad Prezidentas “daro kita, kas Konstitucija ir įstatymais jam pavesta” Tokiu būdu Prezidento statusas pagal Konstituciją yra tik bazė, jam įgaliojimai gali būti suteikiami ir įstatymais, kuriuos leidžiant jam buvo suteiktas pagrindinis vaidmuo.
1990 m. kovo 11 d. stkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėtos svarstyti problemos susijusios su Konstitucijos priėmimu. Ankstesniuose projektuose buvo siūloma sukurti parlamentinį valdymą, Prezidentui suteikiant reprezentacines funkcijas. 1991 m. Konstitucijos rengėjai pasidalino į dvi dalis, vieni teigė, kad Respublikos Prezidentui turi būti suteikti svarūs įgaliojimai, kita – siekė stiprinti Seimo įgaliojimus. Naujojoje Konstitucijoje Seimas buvo iškeltas į pirmą vietą, o Prezidento įgaliojimai pastebimai sumažinti.

2. RESPUBLIKOS PREZIDENTO SANTYKIAI SU PARLAMENTU

Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose srityse, vieni priklauso išimtinai valstybės vadovui, kiti įgaliojimai realizuojami bandrai su kitomis institucijomis.
Pagal 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją, Respublikos Prezidentas buvo silpna politinė figūra. Konstitucijoje jam nebuvo suteikta daug galių. Pagrindinės teisės visose valstybės gyvenimo srityse buvo sutelktos Seimo rankose. Konstitucija nustatė keletą normų skirtų Respublikos Prezidento įgaliojimams nustatyti Seimo darbo atžvilgiu. Prezidentas vykstant karui arba kai daugiau nei pusėje teritorijos yra įbesta karo padėtis, atvejais turi teisę pailginti laiką, kuriam buvo šrinktas Seimas.
Konstitucija numato Seimo paleidimo institutą, kurio panaudojimas suteikiamas Respublikos Prezidentui. Prezidentas turi teisę paleisti Seimą, tačiau susirinkus naujam Seimui turėjo būti perinktas ir Prezidentas. Tokia norma ši teisė yra stipriai suvaržoma, nes perinkus Seimą Prezidentas, vargu ar galėtų tikėtis būti perinktu.
Reikia paminėti, kad Prezidentui buvo suteiktas svarbus įgaliojimas – Seimo 3/5 atstovų balsų dauguma priima Konstitucijos pakeitimo arba papildymo sumanymą reikalauti perduoti spręsti Tautai visuotinio balsavimo keliu. Seimo priimtą ir jau paskelbtą Konstitucijos pakeitimą ar papildymą Tauyos referendumui yra svarbus konstitucinės teisės institutas, kuriuo buvo ribojama Seimo galia. Be to, šis mechanizmas nesudarė galimybės Seimui, pačiam sau išplėsti konstitucines galias.
1928 m. Respublikos Prezidento imunitetas tiksliau tiksliau apsaugomas nustatant, kad norint patraukti Prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, reikia, palyginus su 1922 m. Konstitucija, didesnės, ¾ visų Seimo narių balsų daugumos.
Prezidentui suteikiama galia paleisti Seimą. Pažeidžiant valdžių padalijimo principą,Seimui nesant Prezidentas įgauna įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijas. Be to įtvirtinama nuostata, kad nesant ar negalint sušaukti Seimo sesijos Prezidentas vykdo Seimo teises. Politinė Seimo atsakomybė Seimui iš viso naikinama.
1938 m. Kardinaliai keičiasi Prezidento santykiai su kitomis institucijomis. Nuo šiol Prezidentas galėjo skirti Seimo rinkikus, šaukdavo paprastąsias Seimo sesijas. Respublikos Prezidentui suteikiama teisė savo nuožiūra ar kvalifikuotai Seimo narių daugumai pareiškus sušaukti nepaprastąją sesiją ir nustatyti joje svarstomus klausimus. Beto Prezidentas turi teisę paleisti Seimą, neišbuvusį visą kadencijos laikotarpį. Seimo nario bei Ministro priesaikas priima Prezidentas arba jo pavestas Ministras Pirmininkas. Esant nepaprastai padėčiai šalyje dėl karo ar kitų nenugalimų kliūčių, jei dėl to nėra galimybės rinkti Seimo narių, Respublikos Prezidentas gali pailginti Seimo buvimo laiką.
Pagal galiojančią 1992 m. Konstituciją Respublikos Prezidentui yra suteikta teisė paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Tačiau tokia teisė yra labai apribojama, nes nustatomi tik du atvejai, kada Prezidentas tokią teisę įgyja. Be to pasikartoja 1922 m. Konstitucijoje įtvirtinta norma, kad “kai [.] Respublikos Prezidentas skelbia pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus”. Taipogi Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau nei 6 mėnesiai, arba jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.
Ginkluoto užpuolimo atvejais, įvedant karo padėtį, skelbiant mobilizaciją įvedant nepaprastą padėtį, tarp Seimo sesijų, Prezidentas turi teisę šaukti neeilinę Seimo sesiją. Jis teikia Seimui kontrolieriaus, banko valdybos pirminino kandidatūras.

2.1. RESPUBLIKOS PREZIDENTO RINKIMAI

Pagal 1922m. Lietuvos Valstybės Konstituciją Respublikos Prezidentą renka Seimas, slaptu balsavimu, absoliučia atstovų balsų dauguma. Prezidentu gali būti renkamas pilietis, ne jaunesnis, kaip 35 metų. Atkreiptinas dėmesys, kad yra nustatomas Respublikos Prezidento kadencijos laikas, tačiau jis sutampa su Seimo kadencija, t.y. 3 metai. O tai reiškia, kad kiekvienas naujos sudėties Seimas, pasibaigus trejų metų kadencijai, turėjo išsirinkti naują Prezidentą. Galima teigti, kad nors ir Konstitucija įtvirtina valdžių padalijimo principa, tačiau tai, yra daroma, tik formaliai. Prezidento kadencijos sutapimas su Seimo, daro Prezidentą priklausomą nuo jo, riboja jo savarankiškumą. Be to Konstitucijoje nustatyta, kad Prezidentas eina savo pareigas kol bus išrinktas kitas, o tai reiškia, kad Prezidentas gali būti atstatytas neišėjęs 3 metų kadencijos.
Pagal Konstituciją Seimas 2/3 visų atstovų balsų, bet kada gali atstatydinti Respublikos Prezidentą. Ši teisė nėra suvaržyta jokiai konstituciniais pagrindais.
Respublikos Prezidentui susirgus, išvažiavus ar laikinai negalint eiti pareigų jį pavaduodavo Seimo Pirmininkas.
1928m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje Tikslu sustiprinti Prezidento galias ir sumažinti jo priklausomybę nuo Seimo, buvo pakeista Prezidento rinikimo tvarka. Prezidentą renka ypatingi Tautos atstovai. Palyginus su 1922m. Konstitucija išauga amžius nuo kurio pilietis gali būti renkamas į Prezidentus – iki 40 m. Yra pailginama Prezidento kadencija iki 7 metų, taip pat nenustatyta keliom kadencijom gali būti renkamas Prezidentas, tik užsimenama, kad gali būti perenkamas. Tai reiškia, kad Prezidentas galėjo būti perenkamas iki gyvos galvos. Prezidento kadencijos laikotarpis atskiriamas nuo Seimo kadencijos (Seimas renkamas 5 m. kadencijai).
1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija yra vienas pirmųjų konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą, Europoje.
1938 m. Konstitucijoje Respublikos Prezidento runkimų tvarka nepasikeitė, jis renkamas 7 metų kadencijai, jį renka Tautos Atstovai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucijoje nepraleidžiama proga akcentuoti Prezidento institutą, kaip auksčiausią valstybės valdžią.
Konstitucijoje atsiranda naujovė – Respublikos Prezidento priesaika Tautos Atstovų akivaizdoje, yra pateikiamas preisaikos tekstas. Išsamiau reglamentuojama, Prezidento kadencijos laikas, jo pradžia –“Respublikos Prezidento Valstybės vadovavimo laikas prasideda nuo dienos, kurią jis perima vadovavimą.” “Išrinktasis Respublikos Prezidentas perima Valstybės vadovavimą rytojaus dieną, suėjus esamojo Respublikos Prezidento septynerių metų Valstybės vadovavimo laikui”. Taipogi nustatoma, kada šaukiamikiti eiliniai Prezidento rinkimai – “Respublikos Prezidento rinkimai daromi paskutinį esamojo Respublikos Prezidento Valstybės vadovavimo pusmetį.”
Pagal galiojančią Lietuvos Respublikos 1992m. Konstituciją, Respublikos Prezidentą, priešingai nei iki tol galiojusiese Konstitucijose renka, ne Seimas, ne rinkikai, o tik Lietuvos Respublikos piliečiai, 5 metų kadencijai, visuotine lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Nustatytas ribotas Prezidento kadencijų skaičius (2 kadencijos iš eilės), kas tarpukario konstitucijose net netuvo reglamentuota. Konstitucijoje yra nustatyti reikalavimai pretendentui į Prezidentus: amžius, sėslumas ir kt. įtvirtinant valdžių padalinimo principą įvedamas draudimas Respublikos Prezidentui būti Seimo nariu, Prezidentas negali būti susaistytas preisaika su užsienio valstybe.
Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną, pasibaigus buvusio Respublikos Prezidento kadencijai ir kai prisiekia tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai, Konstitucijai sąžiningai atlikti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Prezidentas iškilmingai priesiekia Seimo rūmuose, stovėdamas priešais Konstitucinio teismo pirmininką.

2.2. RESPUBLIKOS PREZIDENTO ĮSTATYMŲ LEIDYBOS TEISĖ

1922m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje Prezidento galios įstatymų leidyboje nėra itin didelės. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 50 str. teigiama, kad “Respublikos Prezidentas skelbia įstatymus”. Įstatymų skelbimui yra nustatytas 21 dienos terminas, per kurį, Prezidentas gali pareikšti savo nuomonę apie jį, t.y. per 21 dieną, nuo įteikimo, Prezidentas, pasinaudodamas veto teise, galėjo grąžinti Seimui įstatymą su savo pastabomis, svarstyti antrą kartą. Tačiau Prezidento veto Seimui nebuvo didelė kliūtis, nes jei Seimas antru svarstymu priima įstatymą absoliutine visų balsų dauguma, tai Prezidentas tokį įstatymą privalėjo skelbti. Beto Seimui 2/3 balsų pripažinus esant įstatymą skubotą, tai Prezidentas neturi teisės įstatymo grąžinti svarstyti antrą kartą.
Prezidentas savarankiškai turi teisę leisti aktus, tačiau, kad pastarieji turėtų teisinę galią, juos turėjo pasirašyti Ministeris Pirmininkas arba atitinkamas Ministeris.
Į 1928m. Lietuvos Valstybės Konstituciją įdiegus autoritarinius daigus, praplėčiamos Prezidento teisės ir įstatymų leidyboje. Įstatymai priimti Seimo yra skelbiami ne vėliau, kaip per mėnesį. Prezidentui yra paliekama veto teisė, jis per mėnesį laiko, gali grąžinti įstatymą Seimui su savo nuomone, svarstyti antrą kartą. Tačiau pasikeičia sąlyga, dabar, kad Prezidentas privalėtų paskelbti įstatymą pakanka 2/3 Seimo balsų (jau nebe absoliuti balsų dauguma). Prezidentas tampa jau ne vien vykdomosios valdžios atstovas, o aktyvus, savarankiškas įstatymų leidėjas. Prezidentas įgyja teisę, nesant Seimo arba pertraukose tarp Seimo sesijų, pačiam leisti įstatymus, tvirtinti biudžetą ir kt. Prezidentas įgauna teisę savo inicityva arba 3/5 Seimo atstovų pasiūlius sušaukti Seimą nepaprastai sesijai iš anksto numatytiems klausimams spręsti.
Kaip ir 1928 m. taip ir 1938 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje Seimas neturi išimtinos įstatymų leidybos teisės. Iki tol galiojusi norma, kad Prezidentas tik skelbia įstatymus yra koreguojama. Prezidentui įstatymų leidyboje suteikiamos labai plačios teisės. Pagal 1938 m. Konstituciją Seimas priimtą įstatymo projektą turi pristatyti Respublikos Prezidentui, kuris ne vėliau, kaip per 30 dienų nuo pristatymo dienos, įstatymą arba tvirtina ir skelbia arba grąžina Seimui svarstyti antrą kartą. Šioje vietoje norėtųsi atkreipti dėmesį, kad iki tol galiojusiose Konstitucijose, jei Seimas pakartotinai svarstydavo įstatymo projektą ir patvirtindavo dauguma, tai prezidenta privalėjo tokį įstatymą skelbti, tai 1938m. Konstitucijoje yra visiškai kitaip: “jeigu Seimas, antrą kartą svarstydamas įstatymo prejektą, bent trijų ppenktadalių Seimo narių dauguma priima jį tą patį nepataisytą, tai Respublikos Prezidentas arba tvirtina tokį įstatymo projektą ir skelbia įstatymu,arba paleidžia Seimą.” Paleikama iki tol galiojusi norma, kad nesant Seimo ar josesijos, įsatatymus leidžia Respublikos Prezidentas.
1992 m. Konstitucijoje matomas ryškus valdžių padalijimas, todėl Prezidento įgaliojimai nekonkuruoja su Seimo. Pagal galiojančią Konstituciją jokiai kitai institucijai išskyrus Seimą, nėra suteikta įstatymų leidybos teisė, tačiau Konstitucijoje numatyti Prezidento įgaliojimai, leidžią vertinti šalies vadova, kaip svarbų įstatymų leidybos subjektą. Pirmiausiai Respublikos Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, be to įstatymas tik tuomet, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Respublikos Prezidentas. Prezidentui, kaip ir iki tol galiojusiose Konstitucijose suteikiama veto teisė. Jis per 10 dienų nuo įstatymo pateikimo, gali grąžinti įstatymą Seimui, nurodydamas kodėl jis šio įstatymo pasirašyti negali ir kaip jo manymų jį reikėtų pataisyti. Tačiau, prezidento veto Seimas įveikia gana lengvai, kai už įstatymą balsuoja ½ Seimo narių.

2.3. PREZIDENTO ĮGALIOJIMAI SANTYKIUOSE SU VYRIAUSYBE

1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje Prezidentui suteikiamas nemažas vaidmuo formuojant Vyriausybę. Prezidentas kviečia Ministerį Pirmininką, paveda jam sudaryti ministerių kabinetą, tvirtina jį. Taip pat Prezidentas turi teisę atleisti Ministerius. Nepriklausomai nuo to, kad Vyriausybę formuodavo Prezidentas, pastaroji buvo atsakinga Seimui. Prezidentas turi teisę dalyvauti Ministerių Kabineto posėdžiuose, pirmininkauti, reikalauti pranešimų raštų apie darbą.
Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia Valstybės Kontrolierių (nors jis atsako Seimui ir turi atsistatydinti Seimui pareiškus nepasitikėjimą). Skiria, atleidžia valdininkus.
Turi bausmės dovanojimo teisę – dovanoja bausmę dėl tarnybos nusikaltimų Ministeriams. Tačiau šia teise jis gai pasinaudoti, tik Seimui sutikus.
Prezidentui pagal naują 1928 m. Konstituciją ima priklausyti Ministerių kabinetas. Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia Ministerį Pirmininką, o jo teikimu kitus Ministerius, Valstybės Kontrolierių. Taip pat įgauną teisę “paleisit” visą Ministerių kabinetą. Skiria ir paleidžia visų laipsnių karininkus, Respublikos valdininkus. Be to, kad Prezidentas gali dovanoti bausmę jo teisės yra praplėčiamos, suteikinat teisę nurodytais įstatymo atsitikimais grąžinti teismo atimtas ar susiaurintas teises. Prezidento galios perauga teismo sprendimo galią.
1938 m. Konstitucijoje kardinaliai teisės nepasikeičia, kadangi Prezidentas išsaugo teisę skirti ir atleisti valstybės kontrolierių ir kitus įstatymu nustatytus pareigūnus. Prezidentas skelbiamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, jis gali skirti ir atleisti kariuomenės vadą. Iškilus pavojui viešąjai tvarkai ir visuomenės saugumui, prezidentui turi teisę skelbti nepaprastąjį metą.
Atkreiptinas dėmesys į Konstitucijos 73 str. nuostatą, kurioje teigiama, kad “Respublikos Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Už kitus veiksmus Respublikos Prezidentas negali būti šaukiamas atsakyti, ligi vadovauja „Valstybei”, tuo įtvirtinamas jo absoliutus imunitetas.
Jei 1928 m. Konstitucijoje, kad Prezidento aktas įgautų teisinę galią reikėjo, kad jį savo parašu užtvirtintų Ministeris Pirmininkas, tai 1938 m. Konstitucijoje ši nuostata yra panaikinama (nors, kai kuriems teisės aktams išlieka patvirtinimo Ministro parašu reikalavimas).
Prezidento galios tiek yra išplėčiamos, kad jam suteikiama teisė pirmininkauti tiek Seimo sesijose, tiek Ministrų Tarybos posėdžiuose. Beto, Ministrui Pirmininkui ar kitam Ministrui bylagali būti keliama tik tuo atveju, kai yra Prezidento sutikimas.
Iki tol galiojusiose konstitucijose Respublikos Prezidentas neturėjo įtakos valstybės finansams. 1928 m. Konstitucijoje numatyta, kad Ministerių Kabinetas kas metai turi paruošti visų valstybės pajamų ir išlaidų sąmatą naujiems metams ir ne vėliau, kaip ligi spalio mėn. pateiktiseimui ją tvirtinti. Pagal 1938 m. Konstituciją, gi, Ministrų Taryba pristato biudžeto projektą svarstyti Seimui, kuris jį priima, o Prezidentas tvirtina Seimo priimtą biudžeto projektą. Jei Seimas iki nustatyto laikotarpio biudžeto projekto nepriima, tai Ministrų Taryba pristato nepatvirtintą biudžeto projektą tiesiogiai Respublikos Prezidentui tvirtinti.
Prezidentui paliekama teisė dovanoti teismo sprendimu paskirtą bausmę ar jos dalį pakeisti lengvesne.
Pagal galiojančią 1992 m. Konstituciją, palyginus nemažą įtaką Prezidentas turi formuojant ministrų kabinetą. Jis Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę, tvirtina jos sudėtį. Tarp Seimo sesijų Prezidentas, esant reikalui sprendžia ar leisti patraukti Ministrą Pirmininką ar ministrą baudžiamojon atsakomybėn. Priešingai nei 1922 m. Konstitucijoje, nors Prezidentas ir yra vykdomosios valdžios dalis, Konstitucijoje nėra numatyta galimybė jam dalyvauti vyriausybės posėdžiuose, tačiau ministrai yra atsakingi Prezidentui.
1992 m. Konstitucijoje įtvirtinta, kad Prezidentas yra vienintelis pareigūnas, galintis skirti ir atleisti teisėjus, tokios nuostatos nebuvo nei vienoje tarpukario Konstitucijoje.
Nepaisant to, kad 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinta Prezidento padėtis nėra nei per daug stipri, nei persilpna, tačiau, tokie riboti Prezidentui suteikti įgaliojimai, “negali pakankamai veiksmingai prisidėti prie krašto pažangos, demokratijos, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės kūrimo.”

2.4. PREZIDENTO GALIOS ĮGYVENDINANT UŽSIENIO POLITIKĄ

Prezidentas yra vyriausias ginkluotų pajėgų viršininkas. Už ginkluotų pajėgų tvarkymą, Seimui atsako Ministerių Kabinetas ar Ministras.
Pagal 1922m. Lietuvos Valstybės Konstituciją Respublikos Prezidentas buvo pagrindinis valstybės tarptautinių santykių reprezentantas – atstovauja Respublikai, akredituoja pasiuntinius, priima svetimų valstybių pasiuntinius.
1928m. Konstitucijoje Prezidento galios įgyvendinant užsienio politiką ne ką prasiplėte, tačiau negalima nepaminėti, kad Respublikos Prezidentas, be jau turėtų 1922 m. Konstitucijoje numatyrų teisų įgijo dar vieną, tačiau reikšmingą – ratifikuoti sudaromas sutartis su kitomis valstybėmis.
Prezidentas išlieka vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu. Tačiau priešingai nei 1922 m. Konstitucijoje, 1928 m. – ginkluotųjų pajėgų tvarkymas Respublikos Prezidentui atiduotas tiesiogiai. Prasidėjus šalyje karui, ginkluotam sukilimui, Respublikos Prezidentas gali visoje valstybėje arba jos dalyje įvesti karo arba kitą nepaprastąją padėtį. 1922 m. Konstitucijoje kompetencija pradėti ir baigti karą priklauso Seimui, 1928 m. Konstitucijoje – Vyriausybei.

1938m. Konstitucijoje teigiama, kad Prezidentas “reprezentuoja Lietuvos Valstybę, priima svetimų valstybių vadovus”. Tarptautines sutartis įgalioja sudaryti ir ratifikuoja Respublikos Prezidentas. “Kai Seimo sesija yra, Ministrų Taryba pristato Seimui duoti sutikimą ratifikuoti toms sutartims, kurios pakeičia įstatymus arba deda pareigą išleisti įstatymą.”
Pagal galiojančią 1992 m. Konstituciją Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus bei kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Pagal Konstituciją Prezidentas turi itin dideles galias užsienio politikoje. Vyriausybės teikimu Prezidentas skiria ir atleidžia diplomatinių atstovybių atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų, priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosiu ir atšaukiamuosius raštus, teikia aukščiausius diplomatinius rangus, specialius vardus. Prezidentas priešingai nei galiojusiose 1928 m., 1938 m. Konstitucijose 1992 m. galiojančioje Konstitucijoje, Prezidentas sutarčių neratifikuoja, tačiau teikia jas ratifikuoti Seimui.
Prezidentas skiria ir atleidžia kariuomenės vadą, saugumo tarybos vadovą, suteikia aukščiausius karinius laipsnius, vadovauja konsultacinei gynybos tarybai, kordinuojančiai svarbiausius valstybės gynybos klausimus.

IŠVADOS

Respublikos Prezidento statusas yra vienas aktualiausių tiek Lietuvos konstitucinės teisės istorijoje, tiek dabartinės valstybės klausimas.
Pirmą kartą Lietuvos Konstitucijose Prezidentas, kaip valdžios dalis buvo paminėtas 1919 m. Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniuose Dėsniuose. Nuo to momento, Prezidento institucija buvo stiprinama. Kadangi prezidento galios priklauso nuo sudarytos valstybės valdymo formos, tai reikia atkreipti dėmesį, kad prezidento institucija vystėsi priklausomai nuo Lietuvoje vyraujančių politinių nuotaikų. Nuo 1919 m. iki 1938 m. prezideto statusas Konstitucijose reglamentuojamas skirtingai, palaipsniui suteikiant jam daugiau galios.
1922 m. Konstitucijojes sukurtame valstybės valdymo modelyje Respublikos Prezidentas nebuvo ta konstitucinė institucija, kuri būtų galėjusi varžyti Seimo teises. 1992 m. Konstitucija nėra sektinas pavyzdys, kadangi vyraujant seimokratijai itin silpninamas Prezidento statusas.
Vėlesnėse konstitucijose buvo tobulinama Prezidento institucija, suteikiant Prezidentui platensnį konstitucinį statusą. 1928m. Seimo teisių mažinimas, ypač įstatymų leidybos srityje, galių koncentravimas Prezidento rankose, tame tarpe tvirtinant biudžetą, paleidžiant Ministerių kabinetą yra pagrindinės 1928 m. Konstitucijos nuostatos, vertinusios Respublikos Prezidentą, kaip centrinę Konstitucijos instituciją. 1928 m. Konstitucijoje reformuojant su Prezidento statuso stiprinimu susijusius elementus, įžvelgiami autoritarinio režimo daigai.
1938 m. priėmus Konstituciją, Lietuvoje buvo įvestas autoritarinis režimas (prezidentinis valdymas). Reikšingiausia institucija – Respublikos Prezidentas, iškylantis ne tik virš valstybės institucijų, bet ir virš Tautos, galintis vien asmeniškai priimti sprendimus visais valstybės gyvenimo kausimais.
1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką bei vykdant valstybės valdymo formos pakeitimus prezidento institucija buvo panaikinta ir tik 1990 m. atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką buvo pradėta galvoti ne tik apie naujos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimą, bet ir apie Prezidento instituciją.
1992 m. Konstitucijoje įtvirtina Prezidento institucija yra kompromisinė lyginant su tarpukario Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintomis. Ji nėra nei silpna, kaip 1922 m. Konstitucijoje, kur visos galios priklausė parlamentui, nei pernelyg sustiprinta, kaip 1938 m.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25 d. referendume.
2. Lietuvos Valstybės Konstitucija // Vyriausybės žinios, 1922-08-06, Nr. 100-799.
3. 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija // Vyriausybės žinios, 1928-05-25, Nr. 275-1778.
4. 1938 m. Lietuvos Valsybės Konstitucija // Vyriausybės žinios, 1938-05-12, Nr. 68-4271.
5. T.Birmontienė, E.Jarašiūnas ir kiti, Lietuvos konstitucinė teisė, antras leidimas, Vilnius, 2002m.
6. P.Vinkleris, Lietuvos Respublikos Prezidento statusas ir įgaliojimai, TIC, Vilnius, 2002 m.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras/ 2 dalis, red. Dr.K.Jovaišas. Teisės institutas, Vilnius, 2002 m.

Leave a Comment