Teisės pagrindai

3278 0

1 SKYRIUS. VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJA

Teorija (gr. theoria – stebėjimas, tyrimas) – moksliškai pagrįstas tikrovės aiškinimas. Tikrovė, kurią tiria mokslas, labai turtinga bei įvairi ir yra pagrindas įvairioms mokslo šakoms atsirasti. Teisės mokslai aprėpia mokslus, kurių dalykas yra valstybė, teisė bei pažiūros į valstybę ir teisę. Teisės mokslų sistemoje ypatingą vietą užima valstybės ir teisės teorija, kuri nagrinėja bendrąsias valstybės ir teisės sąvokas kaip visuomeninius reiškinius, o ne kaip vienos ar kitos konkrečios šalies valstybę ir teisę.

Valstybė ir teisė yra skirtingi visuomenės reiškiniai, bet viisai atskirti jų negalima, nes negali būti valstybės be teisės. Jos yra labai glaudžiai susijusios istoriškai. Valstybė ir teisė turi skirtingą struktūrą ir sudaro tam tikrą tarpusavyje susijusių įvairiapusių valstybinių ir teisinių reiškinių socialinę sistema. Kaip vientisa socialinė sistema, valstybė ir teisė turi specifinių dėsningumų. Jų nagrinėjimas ir yra valstybės ir teisės bendros teorijos uždavinys.

Valstybės ir teisės teorijos dalykas yra valstybės ir teisės atsiradimas ir raida, valstybės ir teisės esmė, turinys, formos ir funkcijos, valstybės ir teisės sąveika, teisėkūra ir teeisės taikymas.

Valstybės ir teisės teorija duoda pačias plačiausias pagal apimtį ir giliausias pagal turinį valstybinių – teisinių reiškinių žinias, kurios fiksuojamos pačiose bendriausiose ir abstrakčiose, palyginti su kitomis teisės šakomis, sąvokose ir teorinėse konstmkcijose ir atlieka visų teisių šakų (konstitucinės, administracinės, ci

ivilinės, darbo teisės ir kt.) atžvilgiu trejopą vaidmenį.

Pirma, valstybės ir teisės teoriją galima laikyti įvadine disciplina, nes ji supažindina su pradinėmis valstybės ir teisės mokslų sąvokomis ir teiginiais.

Antra, valstybės ir teises teorija yra metodologinis mokslas, gvildenantis svarbiausius teorinius teiginius, kurie yra baziniai, kai sprendžiami specialūs sakinių teisės mokslų klausimai.

Trečia, ji atlieka vaidmenį jurisprudencijos integralinio mokslo, kuris tiria sakinių mokslų bendruosius klausimus.

Negalima teisingai susiorientuoti teisės teorijos klausimuose, jeigu nežinome tokių bendrų sąvokų, kaip teisė, įstatymas, teisinis

12 Teisės pagrindai

santykis, teisės pažeidimas, teisėtumas ir kitų, kurios detaliau nagrinėjamos šiame skyriuje.

1.1. VALSTYBĖ

1.1.1. VALSTYBĖS KILMĖ

Valstybė egzistuoja neamžinai. llgą laiką – tūkstantmečius -žmonės gyvavo natūralioje aplinkoje, buvo susilieję su gamta ir nesiskyrė nuo jos. Pagalys ar po ranka pasitaikęs akmuo buvo vieninteliai jų pagalbininkai nelygioje kovoje su gamtine aplinka dėl saavo egzistavimo. Jų gyvybę palaikė natūraliai augančių augalų vaisiai, lapai ir šaknys. pačiu paprasčiausiu būdu sumedžioti gyvūnai.

Žmogui atsiskirti nuo gamtos padėjo ilgaamžė kasdienė jo veikla. Kai didelėmis pastangomis žmogus pagaliau išmoko apdoroti akmenį, dirbtinai išgauti ugnį ir t. t., jam atsivėrė naujos, platesnės galimybės. Bet dar išlikęs absoliutus darbo įrankių primityvumas ir su tuo susijęs nepaprastai menkas darbo našumas, žmogaus bejėgiškumas ir priklausomybė nuo aplinkinių gamtinių sąlygų, vertė jį ir toliau laikytis bendmomenės, kuri pasidarė tvirtesnė, rėmėsi natūralia savo narių gi

iminyste. Taip atsirado tobulesnė pirmykštė žmonijos organizacija – gentinė visuomenė.

Gimininių bendruomenių santvarkoje, pagrįstoje visuomenine nuosavybe, visų giminės ir genties narių interesų vieningumu, tarpusavio pagalba ir lygiateisiškumu, valdžia priklausė visai giminei. Svarbiausius reikalus (karo, religinių ceremonijų, ginčus tarp žmonių ir pan.) sprendė visų suaugusių žmonių – vyrų ir moterų – giminės susirinkimas ir išrinktieji seniūnai arba vadai. Valdžia buvo grindžiama autoritetu, o ne prievartos priemonėmis.

Elgesio, gyvenimo būdo, buities taisykles ir religinius reikalus reguliavo papročiai, susiformavę per ilgą laiką ir perduodami iš kartos į kartą. Pirmykščiai papročiai atspindėjo visų visuomenės narių interesus, jų buvo laikomasi savanoriškai. Pavieniams, pažeidusiems papročius asmenims patys giminės nariai taikė visuomeninio poveikio priemones. Pirmykštė socialinio reguliavimo sistema buvo pajėgi to

Valstybės ir teisės teorija 13

meto visuomeniniame gyvenime įtvirtinti tikslią nepajudinamą tvarką, buvo pakankamai efektyvi.

Visuomenės raidoje tobulėjant gamybos priemonėms, žmonės pradėjo daugiau gaminti, negu galėjo suvartoti. Pamažu atsirado ir plėtėsi visuomeninis darbo pasidalijimas, kartu ir pagamintų produktų mainai. Gamybos paskirtimi tampa ne tik kasdienių poreikių tenkinimas, bet ir turto kaupimas atskirų šeimų-turtingųjų rankose. Turtingesnieji ir stipresnieji karų metu silpnuosius paverčia vergais. Dėl įvairių priežasčių vieni visuomenės nariai įsigyja, išlaiko ir didina privačią nuosavybę, kiti jos netenka. Gamybai tobulėjant išauga kai kurių individų galimybės, leidžiančios jiems atsiskirti nuo bendmomenės, įgyti savarankiškumą. Visuomenė skyla į skirtingų interesų so

ocialines gmpes. Turtingieji siekia išsaugoti ir sustiprinti savo viešpatavimą, engiamieji – išsivaduoti iš priespaudos. Šių skirtingų socialinių gmpių interesus sutaikyti pasidarė neįmanoma ir gimininių bendruomenių santvarka nebegalėjo toliau egzistuoti.

Darosi būtina reguliuoti grupių tarpusavio bei visos visuomenės bendmosius interesus, formuoti specialų mechanizmą, kuris vėliau tampa valstybe.

Siuolaikinės valstybės atsiradimą skatino viduramžiais sustiprėjusi prekybos ir pramonės raida, ypač po didžiųjų geografmių atradimų, nes iškilo poreikis kam nors aktyviau imtis tvarkyti bendruosius visuomeninius reikalus, o to negalėjo padaryti privatūs verslininkai. Tokia visuomenės bendrųjų reikalų tvarkymo organizacija su stipria valdžia, sugebančia visiškai kontroliuoti gana didelę teritoriją irjoje gyvenančius žmones, ir buvo valstybė.

Apie ankstesniais laikais egzistavusias valstybės formas bei jų raidą išliko daug istorinių žinių, liudijančių, kad valstybė tokiu pavidalu, kokio yra šiandien, atsirado ne iš karto. Pirmųjų valstybių atsiradimo pradžia laikomas maždaug 5-4 tūkstantmetis prieš Kristų. Jos buvo Nilo upės pakrantėse bei Tigro ir Eufrato upių įlankose. Lietuvos valstybė susikūrė maždaug XI amžiuje po Kristaus. Nepriklausomai nuo istorinių sąlygų ir laiko valstybė visuomet susikurdavo ten, kur atsirasdavo privati nuosavybė ir gimininių bendmomenių visuomenė suskildavo į skirtingas socialines grupes.

14 Teisės pagrindai

Valstybės valdymo forma priklausė nuo konkrečių visuomen ekonominių santykių lygio.

Pavyzdžiui, vergovinėje visuomenėje politiniame gyvenir galėjo dalyvauti tik laisvieji žmonės – tos valstybės piliečiai. Verg jokių politinių teisių neturėjo.

Feodalizme valstietis – baudžiauninkas jau įt

traukiamas valstybinę organizaciją, tačiau visos valdymo funkcijos priklau feodalų luomui. Vergovėje ir feodalizme fizinė prievarta bir suprantama kaip normalus dalykas irja galėjo naudotis ne tik valstyb bet ir kiekvienas savininkas.

Kapitalistinis gamybos būdas išlaisvino žmogų iš bet koki’ asmeninės priklausomybės ir padarė jį juridiškai laisvą ir lygiatei pilietį. Jis galėjo tapti gamybos priemonių savininku, užsiimti b kokia ekonomine veikla priklausomai nuo gebėjimų. Kapitalistinė visuomenėje valstybė gina ir įtvirtina piliečių teises, nesikiša į privačią iniciatyvą ir garantuoja nuosavybės teisę. Tokia valstyl neskirsto žmonių į valdančiuosius ir pavaldinius, nors ji pasilieka Sc prievartos naudojimo teisę.

Šiuolaikinė valstybė susiformavo laipsniškai evoliucijos būd Tai ilgas ir prieštaringas istorinis procesas. Jame lemiamą vaidme vaidino valdovų pastangos kurti teritorines vietos valstybes, o m XIX a. – valstybės raidai svarbus tampa tautų išsivaduojamas judėjimas.

1.1.2. VALSTYBĖS SĄVOKA IR POŽYMIAI

Daugelis praeities ir dabartinių žymių filosofų, politik teisininkų bandė suformuluoti valstybės, kaip sudėtingo visuomenin:

reiškinio, apibrėžimą, parengė nema.žai teorijų, įvairiai aiškinanč:

valstybės atsiradimo priežastis, valstybės valdžios esmę, jos tikslu uždavinius, paskirtį.

Politologija pateikia tokią šiuolaikinės valstybės sąvok

w

Šiuolaikinė valstybė – tai suvereni žmonių bendrija, kuri yra įsikūmsi tiksliai apibrėztoje teritorijoje, turi savo įteisintą viesąj valduą, yra nepriklausoma ir pripaųstama kitų suverenių valstybių

Šiuolaikinei valstybei būdingi šie požymiai:

I. Valstybės ir teisės teorija 15

1. Žmonių bendrija (tauta), kurios narius jungia bendra kalba, bendra religija, bendra istorinė praeitis, daugiau ar mažiau aiškus teritorinis apsigyvenimo centras. Be žmonių nėra ne tik valstybės, bet ir bet kurios socialinės grupės.

2. Teritorija – tai viena svarbiausių valstybės egzistavimo sąlygų. Be jos negali atsirasti valstybė. Jeigu kokiame nors dpibrėžtame sausumos plote yra įsikūrusi viena valstybė, tai jame negali būti kitos valstybės, negali reikštis kitos valstybės valdžia.

3. Viesoji valdzia – prievartos (ginkluotosios pajėgos, policija, kitos teisėsaugos institucijos) ir valdymo (įstatymų leidimo ir vykdymo organai) aparatų visuma. Valstybinę valdžią visuomenėje vykdo ypatingas žmonių ratas, turintis valstybinius valdinius įgaliojimus, galintis leisti įstatymus, reikiamais atvejais panaudoti valstybinę prievartą, kad žmonių elgesys paklustų valstybės teisės aktuose išreikštai valiai.

4. Snverenitetas (pranc. Souverainetė – aukščiausioji valdžia) -valstybinės valdžios viršenybė šalies viduje ir valstybės nepriklausomybė užsienio reikaluose.

Taigi valstybės suverenitetas yra:

vidaus – tai valstybės įstatyrpų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių neribotumas visoje šalies teritorijoje;

išorinis – šalies savarankiškumas ir nepriklausomumas užsienio politikoje, neleistinumas kištis į vidaus valstybės reikalus iš išorės, išskyrus ribotus tarptautinės teisės numatytus atvejus.

Praradus suverenitetą, valstybės suvereni valdžia teritorijoje ir gyventojų atžvilgiu pereina kuriai nors kitai valstybei.

5. Tarptautinis pripazinimas – tai pagrindinis valstybės nepriklausomybės įrodymas, kai viena valstybė arba grupė valstybių pareiškia pripažįstanti naujai susikūrusią valstybę ir nusako santykių su ja pobūdį ir apimtį, sutinka gerbti jos nepriklausomybę.

Nesant bent vienam iš paminėtų požymių, negali būti valstybės. Neatskiriamas visuomenės valstybinės organizacijos bruožas yra mokesčių is gyventojų rinkimas, kuriuo užsiima specialūs valstybės organai (mokesčių inspekcijos, muitinės, socialinio draudimo ir kitos įstaigos). Mokesčių rūšis, dydį, apmokėjimo tvarką nustato valstybės įstatymai. Mokesčiai naudojami valstybės aparatui

16 Teisės pagrindai

išlaikyti, švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinėms bei kitoms reikmėms.

1.1.3. VALSTYBĖS FUNKCIJOS

Valstybės esmė reiškiasi per jos pagrindines funkcijas, t.y. per valstybės veiklos svarbiausias kryptis, kurias lemia jos uždaviniai ir tikslai. Priklausomai nuo visuomeninių santykių specifikos šiuolaikinės valstybės funkcijos skirstomos į vidaus ir išorės.

1. Vidaus funkcijos parodo pagrindines valstybės veiklos kryptis, kurios apibūdina jos vidaus politiką. Savo možtu vidaus funkcijos dalijamos į apsaugines ir reguliavimo.

Apsauginių funkcijų esmė pasireiškia piliečių teisių ir laisvių gynimu, teisėtumo ir teisėtvarkos, gamtos aplinkos režimo laikymusi, žodžiu, visų nustatytų ir reguliuojamų visuomeninių santykių užtikrinimu.

Reguliavimo funkcijos apima visuomeninės gamybos, šalies ekonomikos organizavimą, visavertės asmenybės ir visuomenės ugdymą. Reguliavimo funkcijoms priskiriamos ekonominės, socialinės ir finansinės kontrolės funkcijos.

Ekonominę funkciją sudaro biudžeto formavimas ir vykdymas. visuomenės ekonominės raidos strategijos nustatymas, lygių sąlygų įvairioms nuosavybės formos funkcionavimo laidavimas, verslo veiklos skatinimas ir kt.

Socialinė funkcija – tai kompleksas priemonių teikti socialines paslaugas visuomenės nariams, skirti reikiamų lėšų sveikato-apsaugai, švietimui, keliams tiesti, gyvenamųjų patalpų statybai ir kt.

Finansines kontrolės funkcija – tai mokesčių mokėjimo. gyventojų pajamų deklaravimo apskaita ir tikrinimas, jų nukreipimas į valstybės biudžetą.

2. Išorinės funkcijos pasireiškia valstybės veikla tarptautinėje arenoje, jos politiniu ir ekonominiu bendradarbiavimu su kitomis valstybėmis, šalies gynimu nuo išorės priešų.

Uzsienio politikos veikla grindžiama visų šalių suverenio’ lygybės pripažinimu ir gerbimu, nesikišimu į jų vidaus reikalu-

I. Valstybes ir teises teorija __17

teritorinio vientisumo ir nustatytų sienų neliečiamumo principais, žmogaus teisių ir laisvių pagarba ir t.t.

Užsienio ekonominė funkcija – tai tarptautinių ekonominių ryšių plėtra dalykinės partnerystės ir bendradarbiavimo principais (vieninga muitų politika, užsienio investicijos, jungimasis prie tarptautinių ekonominių organizacijų ir pan.).

Salies gynimo nuo uzsienio valstybių uzpuolimo funkcija įgyvendinama politinėmis, ekonominėmis, diplomatinėmis ir karinėmis priemonėmis. Taikos metu šalies gynimas reiškiasi rengimusi atremti galimą užpuolimą, o karo metu – tiesiogine ginkluota kova su agresoriumi.

Šiuo būdu, valstybės funkcijos sudaro valstybinių organų sistemos vientisą, susijusią veiklą, kuri turi būti nukreipta kurti sąlygas atskiros asmenybės ir visos visuomenės harmoningai raidai.

Kartu reikia pasakyti, kad valstybės funkcijos nėra absoliučiai pastovios ir nekintamos. Priklausomai nuo konkrečių istorinių sąlygų ir netgi valdžios asmenų rato valstybė gali esmiškai keisti savo funkcijas, akcentuojant vienas arba atsisakant kitų.

1.1.4. VALSTYBĖS FORMOS

Valstybės forma – tai aukščiausiųjų, valstybės institucijų organizacijos būdas, valstybinės valdžios teritorinė santvarka ir jos įgyvendinimo metodai.

Valstybės forma susideda iš trijų stmktūrinių komponentų:

valdymo formos, valstybės santvarkos formos ir politinio režimo. Šių komponentų egzistavimo būdas priklauso ne tik nuo visuomenės socialinės – ekonominės bazės, bet ir nuo konkrečių ją sąlygojančių politinių, socialinių, dvasinių ir kitų aplinkybių, suteikiančiųjoms tam tikrą specifiką.

1.1.4.1. Valstybės valdymo tbrmos

Valstybės valdymo forma apibūdina aukščiausiųjų valstybinės valdžios institucijų stmktūrą, jų sudarymo tvarką, kompetencijos

18 Teisės pagrindai

pasidalijimą, šių institucijų tarpusavio santykius. Valstybės valdymo formos skirstomos įmonarchijas ir respublikas.

Monarchija – tai valstybės valdymo forma, kai valstybės aukščiausioji valdžia priklauso vienam asmeniui – monarchui (karaliui, kunigaikščiui, šachui, sultonui ir pan.) kaip valstybės vadovui paprastai užimančiam šį postą sosto paveldėjimo keliu.

Monarchijos tradiciškai skirstomos į absoliučias (neribotas) ir parlamentines (ribotas).

Absolinti monarchija – valstybės valdymo forma, kai monarchas savo rankose yra sutelkęs tiek įstatymų leidžiamąją, tiek ir vykdomąją valdžią. Absoliutus monarchas nėra niekam atsakingas ir savo nuožiūra formuoja valstybės vyriausybę paprastai iš karališkosios šeimos narių, nustato jos politikos turinį (Petras 1 Rusijos Imperijoje, Liudvikas XIV Prancūzijos monarchijoje, dabar – karalius Saudo Arabijoje).

Parlamentinė monarchija – demokratiškesnė už absoliučią monarchiją valdymo forma. Nors konstitucija formaliai monarchui ir suteikia plačius įgaliojimus, jis – tik nominaliai atlieka savo funkcijas. Įstatymų leidžiamoji bei vykdomoji valdžia priklauso demokratiniu būdu išrinktam parlamentui irjam atsakingai vyriausybei (D. Britanija, Danija, Svedija, Norvegija).

Respublika – tokia valstybės valdymo forma, kai visi aukščiausieji valstybinės valdžios organai arba renkami tiesiogiai, arba jie gali būti sudaryti jau anksčiau išrinktų organų, o piliečiai turi asmenines ir politines teises. Respublikas priimta skirstyti į parlamentines, prezidentines ir mišraus tipo. Dabartiniu metu iš 190 pasaulio valstybiųper 140 yra respublikos.

Parlamentinė respublika apibūdinama tuo, kad parlamentas yra valstybės aukščiausiasis atstovaujamasis organas, formuojantis jam politiškai atsakingą vyriausybę, renkantis prezidentą, kuris yra valstybės o ne vykdomosios valdžios vadovas. Prezidento vaidmiiv sudarant vyriausybę, kaip ir valdant šalį, yra nominalaus pobūdžio. Klasikiniai parlamentinės respublikos pavyzdžiai yra VFR, Italija. Latvija, Estija.

Prezidentinėje respublikoje valstybės vadovas ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas teisiškai ir faktiškai yra prezidentas. Jį renka

I. Valstybes ir teisės teorija 19

ne parlamentas, o visa tauta arba rinkikų kolegija. Prezidentas formuoja vyriausybę, kuri už savo veiklą yra jam atsakinga. Prezidentas turi parlamento leidžiamų įstatymų veto teisę. Prezidenlas negali paleisti parlamento, tačiau parlamentas gali nušalinti prezidentą apkaltos (impičmento) tvarka (JAV, LJrugvajus, Baltarusija, Kazachstanas).

Misraus tipo (pusiau prezidentinėse) respublikose derinasi prezidentinės ir parlamentinės respublikos modelių elementai. Prezidentas (valstybės vadovas) renkamas paprastai visuotiniuose rinkimuose ir realiai turi nemažai galių, Vyriausybė formuojama parlamentiniu keliu ir politiškai atsakinga ne tik parlamentui, bet ir prezidentui. Esant tam tikroms aplinkybėms, prezidentas turi teisę paleisti parlamentą (Prancūzija, Suomija, Lenkija, Lietuva).

Valstybės valdymo formą pasirenka šalies gyventojai referendumu priimdami konstituciją.

1.1.4.2. Valstybės santvarkos formos

Valstybės santvarkos forma – tai teritorinė valstybinės valdžios organizacija. Yra šios pagrindinės valstybės santvarkos formos:

unitarinė, federacinė ir konfederacinė.

Unitarinė valstybė – geografinio valdžios suskirstymo tipas, kur nėra valstybinių darinių ir aukščiausioji valdžia priklauso centriniams organams. Unitarinė valstybė turi vieną konstituciją, vieną įstatymų leidimo sistemą, vieningą pilietybę, vieningą valiutą (Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir kt.).

LJnitarinė valstybė gali būti daugiatautė (Prancūzija, Kinija, Pakistanas) ir tautinė (Japonija, Egiptas).

Federacinė valstybė – tai kelių valstybių susivienijimas, susidedantis iš atskirų valstybinių darinių (valstijų, žemių, kantonų, provincijų), turinčių tam tikrą politinį savarankiškumą, ir centrines vyriausybės. Federacijos subjektai gali turėti savo įstatymus ir netgi savo teisminę sistemą.

Federacijos skirstomos šiais pagrindais: teritoriniu (JAV, Australija, VFR), nacionaliniu (Indija, Belgija) ir mišriu nacionaliniu teritoriniu pagrindu (Rusija, Kanada).

20 Teisės pagrindai

Konfederacija – suverenių valstybių sąjunga, sukurta pasiekti kokius nors bendrus ekonominius, politinius ar kitus tikslus. tConfederacijoje nėra vieningos teritorijos, vieningos pilietybės. Kiekvienas konfederacijos narys turi savo konstituciją, įstatymus, valstybinės valdžios organų sistemą, kariuomenę, gali laisvai išstoti iš konfederacijos. Skirtingu laiku konfederacijos buvo: iki 1918 m. Austrija ir Vengrija, iki 1848 m. Šveicarija, 1958 – 1961 m. Egiptas ir Sirija. Dabar K.onfederacija yra Europos Sajunga.

1.1.4.3. Politinis režimas

Politinis rezimas – tai metodų, formų ir būdų, kuriais valdžios organai valdo visuomenę ir užtikrina savo politinį viešpatavimą, visuma. Politinis režimas nustato ne tik valstybinių organų, bet ir įvairių visuomeninių ir politinių organizacijų, susivienijimų bei judėjimų veiklos ir darbo sąlygas. Priklausomai nuo valstybinės valdžios įgyvendinimo politinis režimas skirstomas į demokratinį ir antidemokratinį.

Demokratinis režimas reiškia:

– įvairių partijų, susivienijimų, judėjimų, funkcionuojančių konstitucijos rėmuose, nevaržomą veiklą;

– ideologinį pliuralizmą, t.y. įvairių ideologinių srovių, koncepcijų buvimą visuomenėje, nesant viešpataujančios ideologijos;

– valstybinės valdžios organų formavimą rinkimų būdu;

– demokratinių teisių ir laisvių visuomeneje buvimą ir realų jų garantavimą.

Antidemokratinis režimas paprastai skirstomas į autoritarinį ir totalitarinį.

Autoritariz.mas (lot. auctoritas-valdžia) – antidemokratinis politinis režimą kai vyriausybė nėra atsakinga savo piliečiams už vykdomą politiką, valstybėje varžoma piliečių politinė veikla, nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, nors ir nesikišama į žmonių pilietines teises, ekonomines laisves ir asmeninį gyvenimą. Ryškiausiai autoritarizmo pavyzdžiai yra Čian Kai-ši režimas Kinijoje, Franko – Ispanijoje, De Golio valdymas Prancūzijoje 1958 – 1969 metais.

Valstybės ir teisės teorija 21

Totalitarinis (lot. totalis – visiškas) režimas pasireiškia visos valdžios sutelkimu vieno asmens ar grupės asmenų rankose. Valstybė pajungia sau visas visuomenės gyvenimo raiškos sferas. Viešpatauja viena partija, viena ideologija. Įsigali administracinė-komandinė sistema. Valstybė ima reglamentuoti ne tik politiką, socialinį, ekonominį, bet ir dvasinį visuomenės gyvenimą. Panaikinama privati nuosavybė ir kitos piliečių demokratinės teisės ir laisvės. Žmogaus pajungimui valstybei tarnauja ir sudėtingas prievartos aparatas, klesti teroras ir savivalė. Totalitarinis režimas egzistavo Vokietijoje Hitlerio laikais, buvusioje SSSR Stalino valdymo metais, dabar veikia Irake ir kitose arabų šalyse.

Vienokio ar kitokio politinio režimo įsitvirtinimą lemia kiekvienos konkrečios šalies istorinė raiška, tradicijos, vertybinės orientacijos, geopolitinė padėtis ir netgi politinio lyderio asmeninės savybės.

1.1.5. VALSTYBĖS MECHANIZMAS

Valstybės funkcijoms vykdyti reikia tam tikro teisę ir įgaliojimus turinčių organų (institucijų), specialaus mechanizmo, aparato.

Valstybės mechanizmas – tai organų ir institucijų, užtikrinančių valstybės vidaus ir išorės funkcijų įgyvendinimą, sistema.

Valstybės mechanizmas susideda iš įvairių dalių ir blokų. Jame pagrindinis elementas yra valstybės organas. Į valstybės mechanizmą neįeina politinės partijos, įvairūs judėjimai, susivienijimai, visuomeninės organizacijos irpan.

Valstybės organas – tai valstybės mechanizmo sudėtinė dalis, turinti savo struktūrą, įstatymu apibrėžtus įgaliojimus, būtinas priemones įgyvendinanti valstybės pavestus visuomenės gyvenimo konkrečios sferos valdymo uždavinius.

Priklausomai nuo sudarymo tvarkos, atliekamų uždavinių pobūdžio valstybės organai yra skirstomi į atstovaujamuosius (renkamuosius), vykdomuosius ir teisminius (teisėsauginius) organus.

Valstybės organai, remdamiesi teisės normomis nustatyta kompetencija, veikia valstybės vardu. Turėdami valdingus įgaliojimus,

22 Teises pagnndai

jie gali ne tik paliepti, bet ir priversti vykdyti duotą paliepimą. Kiekvieną valstybės organą sudaro tarnybine drausme tarpusavyje susiję, tam tikras teises ir pareigas turintys pareigūnai (valdininkai).

Pagrindinės valstybės mechanizmo veiklos teisinės formos yra teisėkūros, teisės vykdymo ir teisėsaugos veikla.

Teisėkum – tai forma valstybės kompetentingų organų veiklos, skirtos parengti ir išleisti teisinius norminius aktus, išreiškiančius teisės normas.

Teisės vykdymo veikla – valstybės organų valdinė teisės normų realizavimo veikla.

Teisėsaugos veikla – valstybės organų teisinė veikla užtikrinti teisėtumą. teisėtvarką, piliečių teisių ir laisvių apsaugą visuomenėje.

Taigi alstybės mechanizmas yra pagrindinis valstybės valdžios įkūmjimo subjekias. nes juo valstybė vykdo jai pavestus uždavinius, organizuoja ir saugo visuomeninius santykius.

1.1.6. TEISINĖ VALSTYBĖ

Visuomenę seniai domina teisinės valstybės sukūrimo idėja, kuri gali būti įgyvendinama pertvarkant politinę sistemą, vykdant optimalią teisinę reformą, keičiant požiūrį į teisę kaip visuomeninių santykių reguliuotoją.

Teisinė valstybė, kaip politinės valdžios ir žmogaus teisių ir laisvų užtikrinimo organizacija yra vienas iš egzistuojančių žmonijos civilizacijos laimėjimų.

Teisinės valstybės teorijos ir praktikos atsiradimas turi ilgą istoriją. Daugelis teisinio valstybingumo idėjų pasireiškė jau antikiniame pasaulyje, o teoriškai teisinės valstybės koncepcijos ir doktrinos buvo tobulinamos perėjimo iš feodalizmo į kapitalizmą ir atradusios naujos socialinės – politinės santvarkos sąlygomis.

Daug naujų šiuo klausimu teiginių pagrindė anglų mąstytojas D. Lokas (XVII a.), prancūzų juristas Š. Monteskje (XVIII a.), vokiečių filosofai I. Kantas ir G. Hėgelis (XVIII – XIX a.). Jie pateikė siūlymų suformuluoti pagrindinius teisinės valstybės principus.

Nors nėra apibrėžtas teisinės valstybės modelis, tačiau literatūroje pateikiami tokiejos požymiai:

1. Valstybės ir teisės teorija 23

1) teisine valstybe visų pirma gali būti tik demokratinė valstybė, t.y. daugumos interesus atitmkančios valstybės valdžios įgyvendinimo būdas;

2) teisinė valstybė – tai visa apimanti visuomenės politinė organizacija, pagrįsta įstatymo viršenybe kitų^ nonninių teisinii^ aktų atžvilgiu. Norminius teisinius aktus gali leisti tik įgalioti organai ir ji^ kompetencijos ribose. Atsižvelgiant į visuomenės raidos poreikius leistina laiku atnaujinti [statymus. Su visais įstatymais turi būti supažindinami visi gyventojai. Neskelbti įstatymai negalioja;

3) teisinės valstybės organų veikla vykdoma griežtai priklausant valdžių_ pasidalijimo [ įstatymiį_ leidžiamą/ą, vykdomųją ir teisminę, principo. Ir tarpukario Lietuvos valstybės teisės autoritetas M. Riomeris teigė, jog negalime sudaryti kokio nors bendro visoms valdžių_ funkcijoms vyriausiojo organo, nes jis savo rankose sutelktt{ visą valdžią ir nesunkiai galėtų tapti diktatūros įrankiu;

4) teisinėje valstybėje negali būti ignoruojamos jokios piliečh{ leisės ir laisvės, kurios yra numatytos tarptautiniuose aktuose:

Visuotinėje žmogaus teisii^ deklaracijoje, priimtoje JTO Generalinėje Asamblėjoje 1948 m., Tarptautiniame pilietinių^ ir politinii{ teisu(_ pakte, Tarptautiniame ekonominių, socialinii{ ir kultūrinii{_ teisių pakte, priimtuose JTO Generalinės Asamblėjos XXI sesijoje 1966 m. ir kt.

Nurodytuose aktuose paskelbtų teisių ir laisvių sąrašas įtvirtintas ir garantuotas teisinių valstybių, tarp jų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje;

5) teisinėje valstybėje kiekvienam piliečiui suteikiama teisė ginti savo teises ir laisves visais [statymo nedraudžiamais būdais. Visa lai daro valstybę atsakinga prieš piliečins. Savo ruožtu pilietis atsako prieš valstybę jos organiį_ asmenyje už savo neteisėtus veiksmus. Tuo tarpu pasireiškia asmenybės ir valstybės tarpusavio atsakomybės principas;

6) teisinei valstybei būdingas politinis ir ideologinis pliuralizmas, pasireiškiantis nekliudoma [vairit^ politinii^ ir kiti{ organizaciji^ nepažeidžiančių^ konstituciją ir kitus įstatymus, veikla.

Norint sukurti teisinę valstybę taip pat reikia pagerinti įstatymų leidybos veiklą, padaryti ją profesionalesnę, vengti deklaratyvių

24 Teisės pagrindai

programinių teigimų, siekti, kad įstatymuose nebūtų tiek gausių nuorodų į kitus poįstatyminius aktus. Būtina, kad visi, daugumą piliečių liečiančių įstatymų projektai būtų skelbiami visuomenei. Reikia realiai įgyvendinti Konstitucijoje užfiksuotas nuostata^ suderinti įstatymus ir teisinius aktus su Konstitucija, geriau saugoti ir ginti konstitucines piliečių teises ir laisves, užtikrinti numatytas garantijas.

Esminę reikšmę realizuojant nurodytus ir kitus teisinės valstybės principus turi konstitucinės – teisinės kontrolės institutas, kurio pagrindinė pareiga – stebėti, ar visų valdžių priimami norminiai aktai ir veiksmai yra teisėti, kad būtų garantuotas teisės viešpatavimas visuomenėje ir valstybėje.

1.2. TEISĖ

1.2.1.TEISĖSKILMĖ

Teisė atsirado dėl tų pačių priežasčių, kaip ir valstybė. Pirmykštėje visuomenėje teisės nebuvo irjos nereikėjo, nes ten žmonių tarpusavio santykiai buvo reguliuojami tam tikromis elgesio taisyklėmis, visų pirma, papročiais, moralės normomis. Visa lai toje visuomenėje susiformavo per amžius ir išreiškė visos giminės ar genties interesus, jų laikymasis atitiko tiek asmeninius, tiek visos bendmomenės poreikius. Todėl šios visuomenės farmacijoje elgesio taisyklių žmonės laikydavosi savanoriškai ir joms įgyvendinti nereikėjo specialaus prievartos aparato. Kai atsirado privatinė nuosavybė ir visuomenė suskilo į skirtingas socialines gmpes su priešingais interesais, buvusios elgesio taisyklės neteko savo bendro pobūdžio ir ne visi visuomenės nariai savanoriškai jas vykdė.

K-ai kurie papročiai, pavyzdžiui, įtvirtinę giminystės narių lygybę, jų teisę dalyvauti sprendžiant bendrus reikalus, išvien naudotis bendmomenine žeme ir t. t., pasidarė nerealūs. Turtingieji, kurių rankose buvo valdžia, stengėsi primesti kitiems tokias elgesio taisykles, kurios išreikštų tik jų valią bei jų interesus ir padėtų ginti privatinę nuosavybę. Tokioms elgesio taisyklėms įgyvendinti turtingieji ir panaudojo valstybinę valdžią.

Valstybes ir teises teorija 25

Praturtėjusi visuomenės dalis pasirūpino sukurti naujas socialinio (visuomeninio) reguliavimo taisykles – iki tol nežinotą santykių formą, kurią dabar vadiname teise.

Teisė iš esmės skyrėsi nuo gimininių bendruomenių santvarkos laikotarpio žmogaus elgesio taisyklių, kurių laikymusi buvo suinteresuoti visi visuomenės nariai. 0 teisės normos išreiškia tik ekonomiškai ir politiškai viešpataujančių socialinių grupių valią, kuri primetama visiems ir galėjo būti realizuojama jau tik prievarta, taikomą valstybės.

Gimininės bendruomenės papročiai atsirasdavo savaime, o teisė buvo kuriama sąmoningai žmonių, sudarančių tam tikrus kuriančius teisę valstybės organus. Tie papročiai, kurie vienaip ar kitaip buvo naudingi viešpataujančiai visuomenės daliai, buvo paverčiami teisės norma, t. y. paskelbiami privalomi, o jų laikymasis buvo užtikrinamas prievarta. Valstybei oficialiai pripažinus (sankcionavus), šie papročiai virto teisiniais papročiais, arba, kitaip sakant, atsirado paprotinė teisė.

Iš pradžių paprotinė teisė buvo nerašyta, o ilgainiui įvairiose šalyse atsirado šios teisės užrašai, tokie kaip Drakono įstatymai ^.tėnuose (VII a. pr. Kr.), 12 lentelių įstatymai Romoje (V a. pr. Kr.), Salijų tiesa Frankuose (V a.), žymią vietą paprotinė teisė užėmė Rusų nesoje ir 1.1.

Papročių pripažinimas, nors ir labai svarbi, bet ne vienintelė leisės atsiradimo forma. Kitas reikšmingas teisės šaltinis – tai naujos normos, kurias išleido teisę kuriantys valstybiniai organai. Vėliau šios normos operatyviai atspindėjo naujai iškylančius valdančiųjų poreikius ir ėmė ne tik sėkmingai konkuruoti su paprotine teise, bet palengva ją beveik išstūmė kaip teisės šaltinį, nes paprotinė teisė buvo konservatyvi, ginanti praeitį atgyvena, todėl greitai atsiliko nuo isuomenės raidos ir ėmė nebetikti nuolat atsirandantiems naujiems

-. isuomeniniams reiškiniams reguliuoti.

Teisė, kaip ir valstybė, radosi įvairiuose kraštuose ne vienu netu. Jos sistemos pirmiausia ėmė formuotis Senovės Rytų šalyse naždaug – V-IV tūkstantmetyje pr. Kr., kitur kur kas vėliau. Lietuvoje

-‘isė atsirado apie IX-XII a., susiklosčius teritormiams valstybinio ‘obūdžio junginiams.

26 Teises pagrindai

Suprantama, kad atsiradusi teisė dar buvo primityvi, joje dar liko daugybė pirmykštės santvarkos atgyvenų, nors ir su įvairiomis atmainomis. Ji dar nesudarė vieningos sistemos, jos normos nebuvo nuosekliai susijusios, reguliavo tik atskirus visuomeninius santykius.

Teisės formavimasis – tai ilgas istorinis procesas, susidedąs iš sudėtingų ir konkrečių istorinių civilizacijų, etapų, sąlygotų tautų ir mokslo raidos savitumų. Šis procesas tęsiasi ir toliau, teisė nuolat tobulėja.

Kaip inatome. valstybė ir teisė glaudžiai susiję visuomeniniai re!. Konstitucinės teisės normų specifika reiškiasi irjų struktūra.

Daugelį konstitucinės teisės normų sudaro tik dispozicija livos Respublikos Konstitucijos 2 str. – Suverenitetas priklauso li). Esama šios teisės šakos normų, susidedančių iš hipotezės ir ‘zicijos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 str. piliečiams ^jama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar acijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir :nams). Sankcijos paprastai nenurodomos, nors atskirais atvejais -ali būti taikomos valstybės organų atžvilgiu, kai šie savo dimais pažeidžia įstatymus (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo – :mas, pripažįstantis, kad atitinkamas aktas prieštarauja

52 Teisės pagrindai

Konstitucijai). Kartais gali būti taikomos sankcijos ir konkrečių žmonių atžvilgiu (pilietybės panaikinimas).

Pagal normų grupę tiesiogiai numatančią, teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas visas konstitucinės teisės normas galima skirstyti į bendrąsias ir konkrečiąsias. Prie bendrųjų priskiriamos normos, kuriose suformuluoti bendrieji teisiniai principai – tai aprašymai K.onstitucijoje apie valstybės herbą, vėliavą ir pan. Konkrečiosios normos numato potenciaHų teisinių santykių dalyviams teises ir pareigas. Pavyzdžiui, asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str.).

Pagal reikalavimų pobūdį konstitucinės teisės normos skirstomos į {pareigojančiąsias (privalėjimas laikytis Konstitucijos ir įsiatymų, nevaržanl kitų žmonių teisių ir laisvių – 28 str.), įgaliojandĄsias (Seimas įgahotas leisti įstatymus – 67 str.) ir drauduamųsias (draudžiama persekioti už kritiką – 33 str.).

K-onsmucinės leisės šaltiniai yra tie teisiniai aktai, kuriuose yra jos normų. Pagrindiniai šaltiniai yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri tiesiogiai formuoja svarbiausius valstybinius teisinius santykius, įtvirtina viso valstybinio teisinio reguliavimo mechanizmo struktūrą ir pagrindinius principus. Kituose konstitucinės teisės šaltiniuose įtvirtintos normos konkretizuoja ir detalizuoja Konstitucijos konkrečių visuomeninių santykių sferas reguliavimo normas. Konstitucija, kaip valstybės pagrindims įstatymas, turi didžiausią juridinę galią. Visi kiti teisiniai aktai privalo atitikti Konstituciją, jai neprieštarauti.

Be Konstitucijos Lietuvoje konstitucinės teisės šaltiniai yra įstatymai, Seimo nutarimai, Konstitucinio Teismo nutarimai, Respublikos Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų aktai, vietos savivaldos institucijų aktai, kuriuose yra teisės normos, reguliuojančios valdymo organų organizavimo tvarką, kompetenciją, veiklos kryptis, santykius su valstybinės valdžios institucijomis.

K-onstitucinės teisės šaltiniais laikomi ir įvairios ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys ir susitarimai.

__ II. Konstitucinė (valstybinė) teisė_______________53^

Turėdama tiesioginę įtaką visuomeniniams santykiams ir veikdama išvien su kitomis teisės šakomis, konstitucinė teisė vaidina svarbų vaidmenį, plėtojant demokratinius pradus ir kuriant teisinę valstybę.

2.2. LIETUVOS KONSTITUCINGUMO RAIDA

Konstitucijos atsirado tik naujaisiais laikais, pradėjus įgyvendinti demokratinį valdymo būdą. Konstituciją kaip visuomenės ir valstybės raidos, socialinės pažangos, demokratijos plėtojimo pakopą sąlygoja istorinės aplinkybės.

1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, po 8 mėnesių buvo patvirtinti Lietuvos Valstybės Laikinosios K.onstitucijos Pamatiniai Dėsniai, kuriuose, 1919 m. balandžio 4 d. |padarius papildymus. buvo įtvirtintos pagrindinės valstybės institucijos Įkaip neabejotini demokratiniai pradai.

1920 m. birželio 10 d. priimama Laikinoji Lietuvos valstybės Konstitucija, įtvirtinusi parlamentinės respublikos modelį, apibrėždama valstybės organų sistemą, numatė svarbias piliečių |smenines ir politines teises ir laisves.

[ 1922 m. Lietuvos Valstybes Konstitucija – pirmasis mūsų valstybės konstitucinis aktas, kuris atitiko tokio pobūdžio |okumentams keliamus tarptautinius reikalavimus. Ir toliau pasilieka parlamentinės respublikos modelis, suteikiant aukščiausiąją valdžią Seimui, o Vyriausybę ir Prezidentą laikant vykdomosios valdžios istitucijomis. Demokratiškai reglamentuojamas ir piliečių teisinis tatusas.

1928 m. geguzės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija ustiprino Respublikos Prezidento, kurį dabar renka ne Seimas kaip nksčiau, o ypatingieji tautos atstovai 7 metams, valdžią. Respublikos tezidentas įgyja teisę paleisti Seimą, varžyti politinių partijų veiklą. )ėl šios nuostatos formavosi prezidentinės respublikos modelis.

1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucija kaip ir jos irmtakė toliau įtvirtino Respublikos Prezidento įgaliojimus: teisę aleisti Seimą, skirti ir atleisti Ministrą pirmininką, leisti įstatymus ne eimo sesijos metu, t.y. leido pažeisti valdžių atskyrimo principą, kaip

54 Teisės pagrindai

vieną iš teisinės valstybės fundamentų. Konstitucija nenumatė jokios galimybės pašalinti Respublikos Prezidentą iš užimamų pareigų. Jis neatsakė už savo įgaliojimus, o už kitus veiksmus jis neprivalėjo atsakyti tol, kol vadovavo valstybei.

Taigi ir 1928 m., ir 1938 m. Lietuvos konstitucijose buvo pastebimi autoritariniai bmožai. Seimas, kaip Tautos atstovybė, eliminuotas iš politinio proceso, nepakankamai remiamasi piliečių nuomone ir pritarimu.

Okupacinių rezimų Lietuvoje metu konstitucingumo raida buvo nutmkusi. Okupavus Lietuvą, SSSR 1936 m. IConstitucijos pagrindu 1940 m. rugpjūčio 25 d. buvo priimta LSSR Konstitucija. Tuo aktu buvo panaikintos visos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir teisinės institucijos ir prievarta įvesta sovietinė valdymo ir politinė sistema su VK.P (b) vadovaujančiu vaidmeniu.

Po II pasaulinio karo pasikeitus SSSR vidaus ir tarptautinei padėčiai, 1977 m. buvo priimta nauja SSSR Konstitucija, nuo kurios praktiškai niekuo nesiskyrė 1978 m. balandžio 20 d. priimta LSSR Konstitucija.

1988 m. prasidėjus tautinio atgimimo ir demokratizavimo procesams, Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba ėmėsi Konstitucijos reformos – 1988 ir 1989 metais Lietuvoje pakeista politinė ir ekonominė sistema, legalizuota privati nuosavybė. įvesta LSSR pilietybė, pakeistos konstitucijos nuostatos apie sąžinės laisvę, deputatų statusą, teismų sistemą ir kitos. Visa tai sudarė palankias sąlygas atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir jos konstitucinę santvarką.

1990 m. vasario mėnesį įvyko pirmieji daugiapartiniai rinkimai į Aukščiausiają Tarybą, kuriuos laimėjo Sąjūdis. Naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba pirmojoje savo sesijoje 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktą ir, pripažindama tarpukario Lietuvos valstybės ir jos konstitucinės santvarkos tęstinumą, priėmė įstatymą “Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos K.onstitucijos atstatymo”. Toks prieškarinės Konstitucijos galiojimas buvo tmmpalaikis – tą pačią kovo 11 d. priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas nutraukė 1938 m. Konstitucijos galiojimą.

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 55

Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skelbė, kad Lietuvos Respublika yra suvereni demokratinė valstybė, išreiškianti Lietuvos liaudies bendrą valią bei interesus, ir įtvirtino labai svarbią nuostatą, kad jokie įstatymai ir kiti teisiniai aktai, prieštaraujantys Konstituciją atstovaujančiam Laikinajam Pagrindiniam įstatymui, Lietuvos Respublikoje negalioja.

Kartu negalima nepaminėti, kad laikinasis Pagrindinis Įstatymas paliko kiek pakoreguotą sovietinę valdžios struktūrą. Tam, kad šis įstatymas nors iš dalies atspindėtų sparčiai besikeičiančius Lietuvos visuomenės politinius, ekonominius, socialinius santykius, jis dažnai buvo keičiamas ir papildomas. Nekilo abejonių, kad Laikinasis Pagrindinis įstatymas negali būti Lietuvos teisės sistemos reformos pagrindu. Todėl jau nuo 1990 metų mdens buvo pradėta rengti Lietuvos Respublikos Konstitucijos reforma, kurios artimiausias tikslas buvo paruošti naują Lietuvos valstybės Konstituciją, atsižvelgiant į demokratines Lietuvos konstitucines tradicijas ir demokratinių valstybių konstitucinę patirtį.

Pasiekus pagrindinių politinių jėgų susitarimą dėl Lietuvos Respublikos IConstitucijos matmenų, vieną iš parengtų projektų 1992 m. spalio 13 d. Aukščiausioji taryba-Atkuriamasis Seimas aprobavo ir jo 1 straipsnio nuostatą – “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” pateikė tautos referendumui priimti.

2.3. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA (1992 M.)

Naujoji Lietuvos Respublikos Konstitucija priimta 1992 m. spalio 25 d. tautos referendumu kaip pagrindinis aukščiausiąją galią turintis įstatymas, kurį sudaro preambulė, 14 skirsnių, baigiamosios .lostatos, iš viso 154 straipsniai. Konstitucijos sudedamoji dalis yra 1991 m. vasario 11 d. Konstitucinis įstatymas “Dėl Lietuvos valstybės” ir 1992 m. birželio 8 d. Konstitucinis aktas “Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas”.

Konstitucija įsigaliojo 1992 m. lapkričio 6 d. priėmus Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos isigaliojimo tvarkos”.

56 Teises pagnndai

Lietuvos Respublikos Konstituciją, kaip pagrindinį įstatymą, galima apibūdinti šiais bruožais:

1. Konstitucija nustato pamatinius konstitucinės santvarkos principus, o tai sudaro pirminę norminę bazę kaip kitoms konstitucinėms nuostatoms, taip ir visai veikiančių įstatymų sistemai.

Konstitucijoje įtvirtinta Seimo, Respublikos Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimai, teisminės valdžios ir vietos savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos principai.

Didelis dėmesys konstitucijoje skiriamas žmogaus teisėms ir laisvėms, kurių gynimui valstybės valdžia įpareigota sudaryti pakankamas materialines ir teisines garantijas.

Konstitucijoje reglamentuojami nuosavybės teisės irjos gynimo pagrindai, visuomenės ir valstybės santykiai.

Įteisintas valdžių pasidalijimas, kurios turi atlikti tris funkcijas:

kurti įstatymus, nustatyti bendras normas – tai atlieka Seimas, taikyti ir vykdyti įstatyi-nus – tai Vyriausybės kompetencija, ir vykdyti teisingumą – tai teismo prerogatyva.

Konstitucijos priežiūrą vykdo tik viena atskira institucija, izoliuota nuo kitų valdžios sistemų. Tai – Konstitucinis Teismas, kuris atitinka Europos teisinės priežiūros modelį.

2. Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. (6 str.). Konstitucijos 30 str. asmenims, kurių konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, suteikia teisę kreiptis į teismą. Tiesioginio taikymo klausimai sprendžiami sunkiai, nes ne visada yra galimybės realizuoti konstitucines nuostatas per materialinės teisės šakos normas, o, be to, būtina laikytis tvarkos, kurią nustato procesinės teisės normos. Todėl, manome, kad tiesiogiai taikytinos tik tos Konstitucijos normos, kurių nereikia papildomai konkretizuoti kitomis teisės normomis. Veikianti Konstitucija neduoda išsamių atsakymų į visus visuomeninius santykius. Joje yra 48 blanketinės normos, nukreipiančios į esamus ar dar nesamus įstatymus, reglamentuojančius tos ar kitos sferos teisinius santykius.

3. Konstitucijos aukščiausiąją teisinę galią liudija 7 str. teiginys, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. Esant tokiems prieštaravimams galioja tik Konstitucija.

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė _______57

Ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams, sprendžia pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje įsteigtas Konstitucinis Teismas, kurio sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami.

4. Konstitucijai būdingas stabilumas irji apsaugota nuo skubotų korektyvų ir pataisymų. Tai garantuoja nustatyta griežta jos keitimo tvarka, kuri numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos XVI skirsnyje. Sumanymą tai padaryti turi teisę pateikti Seimui ne mažesnė kaip /4 visų Seimo narių grupė arba ne mažiau kaip 300 tūkst. rinkejų, o nepaprastos padėties ar karo padėties metu Konstitucija negali būti taisoma.

Konstitucijos 1 str. nuostata “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. Pirmojo skirsnio “Lietuvos valstybė” bei XIV skirsnio “Konstitucijos keitimas” nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu.

Konstitucijos pataisos dėl kitų konstitucijos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus, tarp kurių turi būti daroma ne mažesnė kaip 3 mėn. pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip % visų Seimo narių. Nepriimta Konstitucijos pataisa Seimui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne anksčiau kaip po metų.

Priimtą įstatymą dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas.

Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuojo priėmimo.

Per 7 metus nuo naujosios Konstitucijos priėmimo pagrindinis valstybės įstatymas buvo keistas du kartus.

Šalinant kliūtis Lietuvos integracijai į Europos Sąjungą, 1996 m. birželio 20 d. Seimas nutarė papildyti Konstitucijos 47 straipsnį,

58 Teisės pagrindai

suteikdamas teisę įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus ne tik Lietuvos, bet ir užsienio subjektams. Tais pačiais metais (1996 12 12) buvo priimta ir antroji Konstitucijos (119 straipsnio) pataisa dėl savivaldybių tarybų kadencijos pratęsimo nuo dvejų iki trejų metų.

Apskritai naujoji Lietuvos Respublikos Konstitucija – tai tvirtas Lietuvos valstybės, jos teisinės sistemos pagrindas, įkūnijantis prigimtines žmogaus teises bei laisves gerbiančią teisinę valstybę.

2.4. PAGRINDINĖS ŽMOGAUS TEISĖS, LAISVĖS IR PAREIGOS

Zmogus – socialinė – biologinė būtybė, visuomenės sudedamoji ir neatskiriama dalis. Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Taip pasakyta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, priimtoje 1948 m. JTO Generalinėje Asamblėjoje. Panašią nuostatą randame ir LR Konstitucijoje, kurioje užfiksuota, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 str.). Saugoti šias teises ir laisves yra valstybės priedermė.

Valstybė nustato, tarpusavio santykius su piliečiais, suteikia jiems teises bei laisves, nustato pareigas ir sudaro sąlygas jas praktiškai realizuoti.

Pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir pareigos – tai valstybės nustatytos, suleiktos ir garantuotos konstitucijoje, įtvirtintos kiekvieno piliečio galimybės veikti (teisės ir laisvės) ir leistinumas veikti (pareigos), siekiant užtikrinti jų gyvybiškai svarbių ir socialiai reikšmingų poreikių tenkinimą. Kitos teisės, laisvės ir pareigos skelbiamos kituose teisiniuose aktuose – įstatymuose, kodeksuose ir t.t.

Nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuva priėmė nemažai žmogaus teises ir laisves ginančių įstatymų. 1991 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas įsipareigojo laikytis jau minėtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principų ir tą pačią dieną priėmė nutarimą dėl prisijungimo prie 1966 m. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto ir 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto. Kaip tik remiantis šių autoritetingų tarptautinių žmogaus

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 59

teisių dokumentų pagrindinėmis idėjomis ir principais buvo parengta 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Konstitucijoje numatytų teisių, laisvių ir pareigų, kurias suteikia valstybė savo pihečiams, visuma, visapusiškai apibūdina Lietuvos demokratizmo laipsnį.

Visos pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir pareigos apima visas svarbiausias žmogaus veiklos sferas: darbą, politiką, asmens laisvę, socialinę-ekonominę ir kitas sferas ir sudaro tam tikrą vieningą sistemą. Konstitucijoje yra numatytos ir veiksmingos teisių ir laisvų konkrečiuose teisiniuose santykiuose garantijos.

Atskirų teisių ir laisvių rūšių įvairovė neleidžia absoliučiai tiksliai nustatyti loginę jų klasifikaciją. Paprastai skiriamos šios pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių grupės: socialinės-ekonommės teisės; politinės teisės ir laisvės; asmeninės teisės ir laisvės, taip pat žmogaus ir piliečio pareigos. Kartu su konstitucine nuostata nurodomi irjąkonkretizuojantys ir detalizuojantys įstatymai.

2.4.1. SOCIALINĖS – EKONOMINĖS TEISĖS

Socialinės-ekonominės teisės – tai žmogaus konstitucinių teisių, suteikiančiųjam teisinę galimybę pretenduoti gauti iš valstybės, esant tam tikroms sąlygoms, atitinkamų gėrybių socialinėje ir ekonominėje sferose, visuma.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytos šios žmogaus socialinės-ekonominės teisės:

1) darbo laisvė:

– teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str.) arba užsiimti kita įstatymų nedraudžiama veikla (BRĮ 1 str.). Piliečiai savo noru gali nedirbti (BRĮ 3 str.). Priverčiamasis darbas draudžiamas. Priverčiamuoju darbu nelaikoma tarnyba kariuomenėje ar ją pakeičianti alternatyvioji tarnyba, “uteistųjų darbas, taip pat piliečių darbas karo, stichinės nelaimės, nidemijos ar kitais ypatingais atvejais;

– teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas 1-ietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str.). Tokių sąlygų sudarymas -a darbdavio pareiga, nes tuo privalo sumažinti galimybę

60 Teisės pagrindai

darbuotojams susižaloti darbe ar susirgti profesinėmis ligomis, skatinti saugių darbo priemonių tobulinimą (ŽSDĮ VII-IX skirsniai);

– teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str.) priklausomai nuo darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio bei įmonės veiklos rezultatų visose nuosavybės formų įmonėse (DAĮ 1 str.). Apmokėjimas negali būti mažesnis už valstybės nustatytą minimalų valandinį atlygį (minimalią mėnesinę algą) (DAĮ 2 str.);

– teisė gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str.). Asmenims, neturintiems arba netekusiems darbo, valstybė garantuoja: bedarbio pašalpą, galimybę dirbti viešuosius darbus, nemokamas darbo biržos paslaugas įsidarbinant. nemokamą informaciją apie laisvas darbo vietas (BRĮ 6 str.);

– teisė streikuoti darbuotojams ginant savo ekonominius ir socialinius interesus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 str.). Streikų organizavimo sąlygas ir tvarką nustato “Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas” (1992 m.). Streikas yra besąlygiškai draudžiamas krašto apsaugos sistemoje, teisėsaugos institucijose, valstybės tarnyboje, kitose gyvybiškai svarbiose įstaigose;

– teisė į poilsį ir laisvalaikį, taip pat kasmetines mokamas atostogas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 str.) kiekvienam dirbančiam žmogui. Kiekvienam darbuotojui garantuojama normali 40 val. darbo savaitė (ŽSDĮ 40 str.), paros, savaitės ir kitų poilsio laiko rūšių pertraukos (ŽSDĮ 50 str.), kasmetinės 28 kalendorinių dienų trukmės minimalios atostogos (AĮ 6 str.), kurių ilgesnė trukmė gali būti nustatyta kolektyvinėse arba darbo sutartyse (AĮ 26 str.);

2) teisė gauti senatvės, invalidumo, naslių, naslaičių pensijas, socialinę paramą nedarbo metu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 str.). Pensijų ir pašalpų rūšis, jų skyrimo sąlygas numato Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas (1994 m.) ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (1991 m.);

3) teisė į mokslą, kuris yra nemokamas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose. Aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno sugebėjimus, o gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 61

aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 str.). Mokymosi įvertinimo rodiklius nustato aukštųjų mokyklų senatai (Švietimo įstatymas). Tėvų ar juos pakeičiančių asmenų pareiga užtikrinti, kad vaikai mokytųsi iki 16 metų;

4) teisė į nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 str.). Tokios pagalbos teikimo tvarką reglamentuoja Sveikatos sistemos įstatymas (1994 m.), Sveikatos priežiūros įstaigų Įstatymas (1995 m.), Sveikatos draudimo įstatymas (1996 m.).

2.4.2. POLITINĖS TEISĖS IR LAISVĖS

Politinės teisės ir laisvės – pagrindinių konstitucinių teisių ir laisvių, suteikiančių piliečiams galimybę dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime, grupė.

Politinės teisės ir laisvės apima:

1) piliečių teisę dalyvauti valdant savo salį tiek tiesiogiai, t.y. dalyvauti Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimuose bei referendumuose ir būti išrinktiems, tiek ir per demokratiškai išrinktus savo atstovus. Piliečiai turi rinkimų teisę, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų. Šios teisės neturi ne Lietuvos Respublikos piliečiai ir asmenys teismo pripažinti neveiksniais (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str.). Rinkimų tvarką nustato Seimo rinkimų įstatymas (1992 m.), Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas (1993 m.), Savivaldybių tarybų rinkimo įstatymas (1994 m.) ir Referendumo įstatymas (1989 m.);

Konstitucija taip pat įtvirtina ir teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 str.). Valstybės tarnybos įstatymas (1999 m.) nustato valstybinės tarnautojų (išskyms politikus) pareigų užėmimo tvarką tik viešo konkurso būdu arba išlaikius kvalifikacinius egzaminus ir kitus priėmimo į šią tarnybą reikalavimus bei draudimus;

2) teisę kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 str.). Nuo 1999 m. gegužės 1 d. Lietuvoje įsigaliojus Administracinių bylų

62 Teisės pagrindai

teisenos įstatymui, piliečių skundai (prašymai) dėl valstybės ir vietos savivaldybių institucijų įstaigų (tarnybų) pareigūnų priimtų aktų bei veiksmų (t.y. pareigų nevykdymo) gali būti nagrinėjami administraciniuose teismuose arba savivaldybės, apskrities ar Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje. Už kritiką persekioti draudžiama;

Piliečiams laiduojama peticijos teisė, t.y. teisė kreiptis asmeniškai ar siųsti individualius ar kolektyvinius raštus valstybės organams, vietos savivaldos institucijoms ir pareigūnams, kurie privalo duoti atsakymus. Kariuomenės drausmės statutas (1999 m.) kariams draudžia duoti kolektyvinius skundus, kviesti susirinkimus skundams svarstyti arba rašyti:

3) teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas. jei jų tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 str.). Vienijimasis grindžiamas savanoriškumo ir lygiateisiškumo principais. Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei organizacijai ar asociacijai. Teisės į minėtas organizacijas realizavimas išreiškia piliečių sugebėjimą spręsti visuomenės problemas nesikišant valstybinei valdžiai. Sių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymas (1990 m.), Profesinių sajungų įstatymas (1991 m.), Visuomeninių organizacijų įstatymas (1995 m.);

4) teisę piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus (mitingus, demonstracijas, eitynes, piketus). Ši teisė gali būti ribojama įstatymų numatytais atvejais ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešają tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 str.). Susirinkimų įstatymas (1993 m.) numato tokių susirinkimų leidimų išdavimo tvarką (juos išduoda savivaldybės), susirinkimo laiką, jų vietą. Susirinkimo organizatoriai ir dalyviai pažeidę minėto įstatymo reikalavimus, gali būti traukiami administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

11. Konstitucinė (valstybinė) teisė 63

2.4.3. ASMENINĖS TEISĖS IR LAISVĖS

Asmeninės teisės ir laisvės – tai prigimtinių, neperleidžiamų pagrindinių teisių ir laisvių, atsiradusių nuo žmogaus gimimo ir nepriklausančių bet kokiai valstybei, visuma. Sios teisės ir laisvės sudaro viso žmogaus teisinio statuso pagrindą.

Konstitucija asmeninėms teisėms ir laisvėms priskiria:

1) kiekvieno žmogaus teisę į gyvybę. Konstitucinis Teismas, ištyręs BK 105 straipsnio sankcijoje numatytą mirties bausmės atitikimą Konstitucijai, 1998 m. gmodžio 9 d. pripažino, kad mirties bausmė prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 (žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės), 19 (žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas) straipsniams ir 21 straipsnio 3 d. (draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes). Tuo pagrindu Seimas 1998 m. gruodžio 21 d. padarė atitinkamus pakeitimus baudžiamuosiuose įstatymuose;

2) asmens laisvės neliečiamumą. Žmogaus laisvė neliečiama (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 str.). Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas kitaip negu teismo sprendimu. Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam dalyvaujant sprendžiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti, sulaikytasis tuojau pat paleidžiamas;

3) privataus gyvenimo neliečiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str.). Privataus gyvenimo turinį sudaro nepriklausomumas, sąlyginis autonomiškumas nuo visuomenės ir valstybės. Į privatų asmens gyvenimą įeina bendravimo tarp žmonių laisvė, šeimyninio gyvenimo sfera, giminystės ir draugiški santykiai ir pan. Konstitucija laiko neliečiamais asmens susirašinėjimą, pokalbius telefonu, telegrafo pranešimus ir kitokį susižinojimą. Ryšių įmonių darbuotojai, pareigūnai ir piliečiai už susirašinėjimo, telefoninių pasikalbėjimų ir telegrafo pranešimų slaptumo pažeidimą atsako pagal Lietuvos Respublikos BK 137 str. Pagal galiojančius įstatymus skirti areštą korespondencijai ir daryti jos priežiūrą pašto – telegrafo įstaigose bei organizuoti telefoninių pasikalbėjimų pasiklausymą, -alima tik gavus prokuroro sankciją arba teismo nutarimą. Įstatymas ir

64 Teises pagrindai

teismas saugo, kad niekas nepatirtų savarankiško ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir ommą. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Tarp informacijos apie asmeninį gyvenimą yra taip pat paciento paslaptis, įvaikinimo paslaptis, banko indėliųpaslaptis, advokato paslaptis, notariniųveiksmųpaslaptis.

Žiniasklaidos priemonėms draudžiama spausdinti medžiagą apie asmens privatų gyvenimą, spausdinti fotografijas, dokumentus, faktus iš atskirų asmenų privataus gyvenimo be jų sutikimo;

4) nuosavybės neliečiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.). Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais. Savininkas laisvai valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo (CK 96 str.). Iš nieko negali būti savavališkai paimta jo nuosavybė, išskyms turto konfiskavimo atvejus kaip bausmę už padarytus administracinius nusižengimus ir nusikaltimus. Konstitucija leidžia paimti (rekvizuoti) turtą visuomenės poreikiams. Rekvizicija atliekama, pavyzdžiui, esant kokioms nors nepaprastoms aplinkybėms: stichinėms nelaimėms, likviduojant stambias avarijas, karo veiksmų metu. Už tokiu būdu paimtą turtą teisingai atlyginama.

5) žmogaus būsto neliečiamumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 str.). Kiekvienas žmogus turi teisę savo name ar bute gyventi atsiskyręs. Todėl būstu laikoma bet kuri žmogaus buvimo vieta: butas, namas, kambarys viešbutyje, pensionate. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą. Teisė apžiūrėti butą suteikta kai kurių valstybinių inspekcijų (higienos, priešgaisrinės apsaugos), komunalinių tarnybų atstovams ir pan.;

6) zmogaus teisę turėti savo [sitikinimus irjuos laisvai reikšti (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str.) nebijant būti patrauktam atsakomybėn. Konstitucija visų pirma piliečiams garantuoja teisę savarankiškai priimti sprendimą apie savo teisės į žodžio laisvę realizavimą. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Tačiau vieši piliečio pasisakymai turi būti teisingi, patvirtinti konkrečiais faktais, kuriuos įis gavo asmeniškai

II. Konstitucinė (valstybine) teise 65

arba iš kokių nors autoritetingų šaltinių. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Bet koks minėtų draudimų pažeidimas yra pripažįstamas nusikaltimu. Valstybės organai ir pareigūnai privalo užtikrinti kiekvienam asmeniui galimybę susipažinti su dokumentais ir informacija, betarpiškai liečiančiąjo teises ir laisves;

7) minties, tikejimo ir sąžinės laisvės nevaržymą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 str.). Tai reiškia, kad kiekvienas žmogus turi teisę: laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą, privačiai ar viešai ją išpažinti; kartu su kitais būti religinių bendruomenių, kurių steigimo ir veiklos tvarką nustato Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas (1995 m.), nariu (valstybė pripažįsta 9 Lietuvoje egzistuojančias religines bendruomenes ir bendrijas); nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Karinių dalinių vadovybė tikinčiųjų prašymu privalo sudaryti galimybę atlikti religines apeigas statutų numatyta tvarka.

Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešają tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves. Žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 27 str.);

8) teisę laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą 7 ‘ctuvoje, piliečiui laisvai išvykti ir Lietuvos ir grįžti į ją (Lietuvos ^publikos Konstitucijos 32 str.).

Nuo 1999 m. liepos 1 d. įsigaliojus Gyvenamosios vietos

•vlaravimo įstatymui, atsisakyta nuo ilgą laiką egzistavusios entojų registracijos tvarkos, bet tai nekliudys piliečiui įgyvendinti

-vą gyvenamosios vietos pasirinkimo teisę, nes gyvenamoji vieta –

66 Teises pagrindai

vieta, kur asmuo nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą vietą savo asmeninių, socialinių ar ekonominių interesų vieta.

Minėtos konstitucinės teisės negali būti varžomos kitaip kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą.

Piliečių teisė laisvai kilnotis Lietuvoje gali būti apribota, sakykime, uždaruose kariniuose daliniuose, ekologinių nelaimių zonose, pasienio može ir kitose teritorijose su ypatingu režimu. Kai kada toks režimas gali būti laikino pobūdžio, pavyzdžiui, neparastosios ar karo padėties įvedimo laikotarpiu, pavojingų infekcinių susirgimų atveju ir kt. Vykdant teisingumą draudžiama išvykti iš Lietuvos teritorijos į užsienį asmeniui, kuriam kaip įtariamajam ar kaltinamajam parinkta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos ar paskirtas namų areštas (BPK 100 ir 1012 straipsniai), taip pat ir dėl Emigracijos įstatymo (1991 m.) 5 straipsnyje nurodytų priežasčių.

Be atskirų Konstitucijos konkrečiuose nuostatuose numatytų žmogaus ir piliečio teisių apribojimų, pagrindinis įstatymas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 145 str.) numato, kad įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, laikinai gali būti apribojamos šios konstitucinės teisės ir laisvės: žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas (22 str.), žmogaus būsto neliečiamumas (24 str.), laisvė reikšti įsitikinimus ir teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie pilietį (25 str.), piliečio teisė laisvai kilnotis (32 str.), piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (35 str.), teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus (36 str.). tačiau ir šiomis sąlygomis piliečių teisės ir laisvės turi būti apsaugotos nuo savavališkų ir neteisėtų valstybės ir pareigūnų veiksmų.

2.4.4. ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ TEISINĖS GYNIMO GARANTIJOS

Konstitucija ne tik skelbia pagrindines žmogaus teises ir laisves, bet ir numato specialias normas, leidžiančias kiekvienam piliečiui savo teises ir laisves ginti tiek savarankiškai, tiek ir kreipiantis įvalstybės kompetentingus organus.

II Konstitucine (valstybine) teise 67

Be valstybės pareigos užtikrinti teisių ir laisvių apsaugą, tai gali atlikti ir pats žmogus įvairiais įstatymo neuždraustais būdais:

pareigūnų veiksmų apskundimu, kreipimusi į žiniasklaidą, visuomenines organizacijas (profesines sąjungas, invalidų organizacijas ir kt.). Savo teises nuo nusikalstamų kėslų piliečiai gali ginti ir ginklu, tačiau griežtai laikantis įstatymo nustatytų reikalavimų.

Konstitucija kiekvienam garantuoja jo teisių ir laisvių teisminę gynybą. Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str.), kuris įstatymo nustatyta tvarka privalo išnagrinėti piliečio pareiškimą ar skundą. Piliečiai Konstitucijos laiduojamą teisę apskųsti valstybės istaigų ar pareigūnų sprendimus realizuoja kreipdamiesi į neseniai ikurtus administracinius teismus, apie kuriuos kiek plačiau bus kalbama vėliau.

Teisių ir laisvių pažeidimas dažnai susijęs su žalos žmogui padarymu. Tokiais atvejais konstitucinė garantija pasireiškia ne tik pažeistos teisės atkūrimu, jos realizavimo užtikrinimu, bet ir padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimu. Konstitucija nustato asmenims padarytos materialinės, fizinės ir moralinės žalos dėl leteisėtų kitų asmenų veiksmų atlyginimo principus. Konstitucijos 30 ^traipsnyje pasakyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Padarytos žalos atlyginimo

-tsakomybės pagrindus reguliuoja Civilinis kodeksas. Be to, atskiros

-•’akomybės rūšys numatytos specialiuose įstatymuose.

Fizinė žala, padaryta pacientų sveikatai, gydytojo ar slaugos buotojo kaltais veiksmais, atlyginama Pacientų teisių ir žalos

•katai įstatymo (1996 m.) nustatyta tvarka. Žalos atlyginimo iLiotojui už sužalotą sveikatą ar nelaimingą mirtiną atsitikimą dydį :varką nustato Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar igimų profesine liga laikinasis įstatymas (1997 m.), taip pat ŽSDĮ skyrius. Žalos, padarytos fiziniam asmeniui, dėl neteisėto

•’isimo, neteisėto sulaikymo, neteisėto suėmimo, administracinio “•” arba pataisos darbų neteisėto paskyrimo atlyginamą icntuoja Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo,

• uratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymas (1997 m.).

68 Teisės pagrindai

KompensaciJos kario žūties ar sveikatos sutrikimo atveju išmokėjimo sąlygas nustato KASOKTĮ (1998 m.).

Moralinę žalą už paskelbtas tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias žmogaus ommą, taip pat be asmens sutikimo informaciją apie jo asmeninį gyvenimą, atlygina masinės informacijos priemonės CK 7 str. ir 71 str. nustatyta tvarka.

Konstitucijos 31 straipsnyje detaliai įtvirtintos pagrindinės asmens apsaugos nuo baudžiamojo persekiojimo šios konstitucinės garantijos:

1. Asmuo laikomas nekaltu, koljo kaltumas neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (nekaltumo prezumpcija). Kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumą.

2. Asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, t.y. tas teismas, kuriam byla yra teisminga.

3. Kaltinamojo teisė, bet ne pareiga, neduoti parodymų prieš save, o jo šeimos narių ar artimų giminaičių teisė (taip pat ne pareiga) neliudyti prieš kaltinamajį dėl moralinių ar psichologinių kliūčių. Artimųjų giminaičių sąrašą nurodo BPK 25 str.

4. Bausmės skyrimo ir taikymo galimybė remiama tik įstatymu. Negalima skirti bausmės, kuri nenumatyta BK. Negalima atsakyti už veiką, kuri jos padarymo metu nebuvo pripažinta nusikaltimu.

5. Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Tai reiškia, kad baudžiamoji byla negali būti iškelta pagal nusikaltimo padarymo faktą, pagal kurį yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis arba baudžiamoji byla nutraukta, išskyms baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atvejus, numatytus BPK 464 str.

6. Asmens, įtariamo padarius nusikaltimą, ir kaltinamojo teisė į gynybą, ir teisė turėti advokatą nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento.

Dabarjau visuotinai pripažinta, kad žmogaus teises, kad ir kur jis gyventų, gina ne tik tos šalies konstitucija ir įstatymai, bet ir pasaulio bendruomenė, tarptautinė teisė.

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė_______________69^

Po to, kai Seimas 1995 m. ratifikavo 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Lietuvoje gyvenantys žmonės įgijo teisę paduoti skundus dėl jų pažeistų teisių į Europos žmogaus teisių teismą.

2.4.5. KONSTITUCINĖS ŽMOGAUS PAREIGOS

Konstitucinės žmogaus pareigos – konstitucinėse teisės normose išreikštas valstybės siekimas nustatyti bet kurių asmenų tam tikro elgesio taisykles. Konstitucinės pareigos, kaip sudėtinė asmenybės teisinio statuso dalis, yra glaudžiai susijusios su žmogaus ir piliečio teisėmis ir laisvėmis. Negali būti žmogaus, turinčio tik teises ir neturinčio pareigų.

Svarbiausia žmogaus pareiga yra Konstitucijos ir įstatymų laikymasis, nevaržant kitų žmonių teisių ir laisvių. Šis Konstitucijos 28 str. reikalavimas teisinio valstybingumo sąlygomis turi principinę reikšmę, nes vieno žmogaus laisvės negalima realizuoti pakenkiant kitiems. Įstatymas neleidžia varžyti vienų piliečių teisių kitų sąskaita. Minėta konstitucinė nuostata taikoma ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir asmenims be pilietybės, taip pat užsieniečiams. Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str.). Tai reiškia, kad niekam neteikiamajokių išimčių.

Be bendros pareigos laikytis Konstitucijos ir įstatymų, yra ir tiesioginiai nurodymai asmenims laikytis konkrečių konstitucinių draudimų. Juos galima atskirai pakomentuoti.

1. Konstitucijoje (38 str. 6 ir 7 d.d.) įtvirtintos dvi susijusios asmenų pareigos: tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti; vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą. Civiliniai ir šeimos įstatymai nustato konkrečias formas, tarp jų ir materialines, taip pat teisinių santykių, atsirandančių iš šių konstitucinių pareigų, realizavimą. Už šių konstitucinių pareigų piktybinį nevykdymą valstybė yra nustačiusi abipuses sankcijas. Už tėvų vengimą išlaikyti vaikus ir vaikų vengimą išlaikyti tėvus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 125 ir 126 straipsnius.

70 Teises pagnndai

2. Konstitucijos 53 straipsnyje įvardijama ne tik valstybės, bet ir kiekvieno asmens prievolė saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Dalyvauti saugant aplinką galima pačiais įvairiausiais būdais. Galima vykdyti visuomeninę ekologinę kontrolę, kovoti su aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo pažeidėjais, dalyvauti labdaringuose fonduose bei akcijose. Pareigą saugoti aplinką numato keletas įstatymų, kaip antai Mokesčių už aplinkos teršimą įstatymas (1991 m.), Aplinkos apsaugos įstatymas (1992 m.), Augalų apsaugos įstatymas (1995 m.) ir kiti, kuriuose draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.

3. Konstitucija skelbia Lietuvos valstybės gynimą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teise ir pareiga (139 str.). Pagrindinė Tėvynės gynimo pareigos realizavimo forma yra privalomoji karo tarnyba. Jos atlikimo ir užtikrinimo tvarką nustato Karo prievolės Įstatymas (1996 m.). Tie piliečiai, kurie dėl religinių ar pacifistinių įsitikinimų negali tarnauti su ginklu rankose, atlieka alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą. Karo tarnybos atlikimo tvarką nustato KASOKT įstatymas (1998 m.).

Už šios konstitucinės pareigos nevykdymą yra numatyta administracinė ir baudžiamoji atsakomybė. Už neatvykimą į privalomają karo tarnybą arba mokymus baudžiama pagal ATPK 212 str., o už vengimą eilinio šaukimo į tikrąją krašto apsaugos arba jai alternatyviąją tarnybą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal BK 79 str.

Ne tik už šių, bet ir už kitų konstitucinių pareigų nevykdymą asmenys gali būti traukiami administracinėn, civilinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

2.5. VALSTYBINĖS VALDŽIOS SISTEMA

Valstybinė valdžia – tai valstybės funkcijų įgyvendinimo per valdingus įgaliojimus turinčias institucijas svarbiausias būdas. Valstybinę valdžią realizuoja įstatymų leidžiamieji, vykdomieji ir teismo organai (institucijos). Pagrindinis teisinės valstybės

K.onstitucinė (valstybinė) teisė 71

organizacijos principas, kaip jau buvo minėta, yra valdžių pasiskirstymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje sakoma, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Valdžios galias riboja Konstitucija. Toks demokratiškas valdžių pasiskirstymo principas nustato kiekvienos institucijos valdinių įgaliojimų ribas, kad tuo būtų užtikrinta laisva pilietinės visuomenės raida, užkirstas kelias galimiems piktnaudžiavimams valdžia bei galimybei sukoncentmoti valdžią vieno asmens ar vienos institucijos rankose.

Laikantis minėto konstitucinio principo nuoseklumo, valstybinės valdžios institucijų sistema toliau nagrinėjama nurodyto eiliškumo tvarka.

2.5.1.SEIMAS

Kiekvienos demokratinės šalies valstybinės valdžios institucijų sistemoje ypatingą vietą užima gyventojų renkamas atstovaujamasis ir įstatymų leidžiamasis organas – parlamentas (pranc. parler – kalbėti). Parlamentas atstovauja tautos suverenitetą ir tikjis vienas gali išreikšti tautos valią įstatymo forma. Parlamentas, atsiradęs Anglijoje XIII a., įvairiose šalyse vadinamas skirtingais pavadinimais, iki šiol yra svarbiausias konstitucijos laikymosi garantas. Priklausomai nuo konkrečios valstybės santvarkos formos, parlamentas gali būti sudarytas iš vienų arba iš dvejų rūmų. Vienų rūmų parlamentas dažniausiai yra valstybėse su gimininga gyventojų nacionaline sudėtimi arba nedidelės teritorijos šalyse.

Vienų rūmų parlamentas yra ir Lietuvos Seimas, kuris, priėmus 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją, atgavo savo tikrąjį istorinį vardą ir yra ankstesnių nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seimų teisių ir tradicijų tęsėjas.

Lietuvos Respublikos Konstitucija (V skirsnis), Seimo rinkimų įstatymas (1996 m. redakcija), Seimo statutas (1998 m. redakcija) reglamentuoja Seimo formavimo tvarką, jo sudėtį ir struktūrą, įgaliojimus, Seimo nario teisinę padėtį, įstatymų leidybos procedūrą,

72 Teisės pagrindai

apie kurią buvo kalbėta anksčiau, Seimo priežiūrinę veiklą, apkaltos procesą bei kitus organizacinius veiklos klausimus.

Seimo rinkimo tvarka. Rinkimai į Seimą turi didelę politinę reikšmę, nes po jų, paaiškėja, kokios politinės partijos ir kokios jėgos pradės valdyti valstybę. Seimo rinkimai yra svarbūs ir kaip rinkėjų nuotaikųrodiklis.

Į Lietuvos Respublikos Seimą renkamas 141 Tautos atstovas ketveriems metams vienmandatėse ir daugiamandatėse rinkimų apygardose (mišria-mažoritarine ir proporcine sistema), remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Rinkimuose turi teisę dalyvauti visi Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, išskyrus piliečius, teismo pripažintus neveiksniais.

Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje.

Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie likus 65 dienoms iki rinkimų yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, asmenys teismo pripažinti neveiksniais, taip pat asmenys, rinkimų dieną atliekantys tikrają karo arba alternatyviają karo taraybą, taip pat likus 65 dienoms iki rinkimų neišėję į atsargą krašto apsaugos sistemos, policijos ir vidaus tarnybos karininkai, puskarininkiai ir liktiniai, kitų sukarintų ir saugumo tarnybų apmokami pareigūnai.

Eiliniai Seimo rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš du mėnesius ir ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pasibaigiant Seimo narių įgaliojimas.

Rinkimams vykdyti sudaroma 71 vienmandatė apygarda, kuriose asmeniškai varžosi įvairių partijų bei pažiūrų kandidatai. Šiose apygardose turi būti išrinktas 71 Seimo narys. Konkrečioje vienmandatėje apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jei juose dalyvauja daugiau kaip 40 proc. rinkėjų, įrašytų į tos apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas kandidatas, gavęs daugiau kaip 50 proc. rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei rinkimų apygardoje varžėsi daugiau kaip du kandidatai ir ne vienas iš jų nebuvo išrinktas į Seimą, apygardoje ne vėliau kaip per dvi savaites nuo rinkimų rezultatų paskelbimo rengiamas pakartotinis balsavimas. kuriame dalyvauja du

11 Konstitucine (valstybine) teise 73

kandidatai, gavę daugiausia balsų pirmame balsavime. Laimi tas, kuris surenka daugiau balsų. Jei už abu kandidatus balsavo vienodas rinkėjų skaičius, Seimo nariu tampa asmuo, gavęs daugiau balsų pirmame rinkimų ture. 0 jeigu ir šiame ture jie buvo surinkę balsų po lygiai, parlamentaru tampa vyresnio amžiaus kandidatas.

Greta vienmandatės Seimo rinkimai vyksta ir daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kurioje išrenkama 70 Seimo narių. Čia rinkimai laikomi įvykusiais ir teisėtais, jeigu juose dalyvavo daugiau kaip 25 proc. visų rinkėjų. Daugiamandatėje apygardoje balsuojama už partijų ir jungtinių kandidatų rinkiminius sąrašus, kuriuos sudaro ir patvirtina partijos savo suvažiavimuose ar konferencijose ir ne vėliau kaip likus 35 dienoms iki rinkimų įteikia Vyriausiajai rinkimų komisijai. Partijų kandidatų sąraše negali būti mažiau kaip 20 ir daugiau kaip 120 kandidatų.

Teisę turėti savo atstovus Seime (dalyvauti daugiamandatėje rinkimų apygardoje gautų mandatų skirstyme) turi tos partijos, kurios gavo daugiau kaip 5 proc., o pagal jungtinius (koalicinius) sąrašus – 7 proc. rinkimuose dalyvavusių piliečių balsų. Mandatai kiekvienam partijų sąrašui, peržengusiam minėtą ribą, paskirstomi atsižvelgiant į gautų balsų skaičių pagal kvotas. Kvota apskaičiuojama pagal Seimo rinkimų įstatymo 88 str. numatytą tvarką.

Neatvykus reikiamam rinkėjų skaičiui, taip pat kai vienmandatėje apygardoje balotiravosi ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas iš jų nebuvo išrinktas, rengiami pakartotiniai rinkimai, bet ne vėliau kaip po pusės metų, o po neįvykusių pakartotinių rinkimų -ne vėliau kaip po metų. Tačiau pakartotiniai rinkimai nerengiami, jeigu skelbtina rinkimų data patenka į laikotarpį, kai iki Seimo kadencijos pabaigos yra likę mažiau kaip pusė metų.

Kandidatus į Seimo narius gali kelti partija ar politinė organizacija, įregistruota ne vėliau kaip prieš 65 dienas iki rinkimų. Vienmandatėje rinkimų apygardoje kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis gali iškelti save kandidatu į Seimo narius, surinkęs ne mažiau kaip 1000 jį parašais parėmusių tos apygardos rinkėjų ir sumokėjęs vieno vidutinio mėnesio darbo užmokesčio (VMDU) užstatą, kuris grąžinamas išrinkus jį Seimo nariu. Vienam kandidatui į Seimo narius

74 Teises pagnndai

sąrašui įregistmoti daugiamandatėje apygardoje rinkimų užstatas yra 20 VDMU.

Realizuodamas savo konstitucinę teisę, rinkėjas gali balsuoti ir pašto skyriuose, taip pat diplomatinėje atstovybėje, laive. Specialūs balsavimui skirti pašto skyriai sudaromi gydymo, socialinės rūpybos ir globos įstaigose, bausmės atlikimo vietose, krašto apsaugos sistemos ir vidaus daliniuose. Karinių dalinių vadai sudaro sąlygas kariams balsuoti jų nuolatinės gyvenamosios vietos rinkimų apylinkėse.

Seimas laikomas išrinktu, kai yra išrinkta ne mažiau kaip ^ Seimo narių.

Be eilinių rinkimų į Seimą, ne mažiau kaip )^ visų Seimo narių dauguma priimtu Seimo nutarimu gali būti rengiami ir pirmalaikiai Seimo rinkimai. Juos gali paskelbti ir Respublikos Prezidentas: 1) jeigu Seimas per 30 dieni^ nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai; 2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškė tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. Kitos pirmalaikių Seimo rinkimų skelbimo sąlygos numatytos Konstitucijos 58 str. 3 ir 4 d.d.

Seimo nario statusas – tai Konstitucija, Seimo statutu ir įstatais nustatyta parlamentaro teisinė padėtis, reguliuojanti nario mandato atsiradimą^ nutrūkimą bei veikimo laiką, nario teises ir pareigas, atsakomybę, taip pat veiklos garantijas.

Seimo nario, kaip tautos atstovo, teisių įgijimas saistomas su jo išrinkimu į Seimą, pirmojo po rinkimų posėdžio vyksmu ir priesaikos ne vėliau kaip per mėnesį nuo pirmojo posėdžio dienos davimu.

Pagrindinės Seimo nario teises galima suskirstyti į individualias ir kolektyvines.

Prie individualių teisių priskiriamos:

– teisė pateikti paklausimą Ministrui Pirmininkui, ministrams, kitų valstybės institucijų, kurias sudaro ar renka Seimas, vadovams, į kurį turi būti atsakoma per 10 dienų;

– teisė laisvai jungtis į frakcijas, kurias gali sudaryti ne mažiau kaip 7 Seimo nariai;

II. Konstitucine (valstybine) teise 75

– teisė balsuoti dėl visų svarstomų klausimų Seimo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra posėdžiuose;

– teisė rinkti ir būti išrinktam į bet kokias pareigas Seime;

– turėti įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Pagrindinės kolektyvinės Seimo nario teisės (kartu su kitais Seimo nariais) yra šios:

– teikti įstatymo projektą dėl Konstitucijos keitimo;

– inicijuoti apkaltą;

– pradėti nepasitikėjimo, intei-pretacijos procedūras;

– šaukti neeilinę Seimo sesiją ir neeilinį posėdį;

– kreiptis į Konstitucinį Teismą ir kt. Seimo nario pareigos:

– dalyvauti Seimo posėdžiuose;

– būti komiteto nariu;

– laikytis Seimo statuto irjame numatytų Seimo nario drausmės reikalavimų;

– nuolat susitikinėti su rinkėjais ir kt.

Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įstaigose ir organizacijose, taip pat su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. Savo įgaliojimų laiku Seimo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnybą. IConstitucija numato vieną Seimo nario pareigų nesuderinamumo su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse institucijose išimtį: pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 60 str. 2d., Seimo narys gali būti skiriamas tik Ministru Pirmininku ar ministru.

Remiantis Konstitucijos 60 str. 3d., Seimo statute yra numatytas Seimo nario veiklos aprūpinimas ir garantijos. Seimo nario veiklos garantijos – tai Seimo nario įgaliojimams realizuoti būtinos socialinės-politinės sąlygos ir specialios teisinės priemonės.

Seimo nariams susitikti su rinkėjais savivaldybės privalo suteikti tinkamai įrengtas patalpas.

Kaip profesionalaus parlamentaro – Seimo nario darbas, taip pat išlaidos, susijusios su jo parlamentine veikla, Seimo narių darbo salygų įstatyme (1996 m.) nustatyta tvarka atlyginama iš valstybės biudžeto. Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus

76 Teisės pagrindai

atlyginimą už kūrybinę veiklą (autorinis honoraras už meno kūrinius bei jų atlikimą, už publikacijas bei knygas, už medžiagą radijo ir televizijos laidoms, taip pat atlygis už pedagoginę bei mokslinę veiklą).

Konstitucijos 62 str. Seimo nariams numato deputatines privilegijas: imunitetą (neliečiamumą) ir indemnitetą (nepersekiojamumą).

Pirmuoju atveju Seimo narys be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip suvaržoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas bedarantis nusikaltimą ir apie tai generalinis prokuroras nedelsdamas praneša Seimui. Pasibaigus mandatui buvęs Seimo narys gali būti traukiamas teisminėn atsakomybėn už veiksmus, kuriuos padarė anksčiau ir už kuriuos nebuvo persekiojamas dėl savo neliečiamumo.

Seimo narys už balsavimus ar kalbas Seime negali būti persekiojamas, nes Konstitucija jam garantuoja nepersekiojamumo privilegiją (indemnitetą). Tačiau už asmens įžeidimą ar šmeižtąjis gali būti traukiamas atsakomybėn bendraja tvarka.

Seimo nario įgaliojimų pabaigos pagrindų išsamius atvejus pateikia Konstitucijos 63 str. ir Seimo statuto 8 str. Seimo nario įgaliojimai nutrūksta kai:

1) pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmųji posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas;

2) jis miršta;

3) atsistatydina;

4) teismas pripažįstajį neveiksniu;

5) Seimas panaikinajo mandatą apkaltos proceso tvarka;

6) rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimi^ įstatymas;

7) pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis;

8) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės.

Seimo nario įgaliojimų netekimas apkaltos proceso tvarka -sudėtinga procedūra, todėl apiejąreikia pakalbėti kiek plačiau.

Apkaltos procesą (impičmentą), kaip parlamentinę procedūrą, Seimas taiko ne tik eiliniam Seimo nariams, bet ir asmenims,

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 77

nurodytiems Konstitucijos 74 str. – Respublikos Prezidentui, K-onstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo ir Apeliacinio teismo pirmininkams ir teisėjams, šiurkščiai pažeidusiems Konstituciją, arba sulaužius priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas.

Siūlyti Seimui pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui dėl anksčiau nurodytų pagrindų turi teisę ne mažesnė kaip ^ Seimo narių grupė, Respublikos Prezidentas, o dėl Aukščiausiojo Teismo bei Apeliacinio teismo pirmininkų ir teisejų – taip pat ir teisėjų garbės teismas.

Asmuo laikomas pašalintu iš pareigų (ar yra panaikintas jo Seimo nario mandatas) apkaltos proceso tvarka, jei už tai balsavo ne mažiau kaip ^ visų Seimo narių.

Apsvarsčius Ministrui Pirmininkui ar ministrui ne mažiau kaip /^ Seimo narių grupės pateiktą interpeliaciją ir gavus į ją nepatenkinamą atsakymą, pusės visų Seimo narių balsų dauguma gali būti pareikštas nepasitikėjimas Ministru Pirmininku ar ministm.

Kiti Seimo skirti ar rinkti pareigūnai, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis, atleidžiami iš pareigų, kai Seimas visų Seimo nariųbalsų dauguma pareiškiajais nepasitikėjimą.

Seimo įgaliojimai. Sutinkamai su Konstitucijos 67 str. Seimas:

1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas;

2) leidžia įstatymus;

3) priima nutarimus dėl referendumi[;

4) skiria Lietuvos Respublikos Prez.idento rinkimus;

5) steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir ‘leidžia jų vadovus;

6) pritaria ar nepritaria Respublikos Prezidento teikiamai Hnistro Pirmininko kandidatūrai;

7) svarsto Ministro Pirmininko pateiktą Vyriausybės progmmą sprendžia, ar jai pritarti;

8) Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Lietuvos Respublikos mimsterijas;

9) prižiūri Vyriausybės veiklą, gali reikšti nepasitikėjimą fifiistru Pirmininku ar ministru;

10) skiria Konstitucinio Teismo teisėjus, Aukščiausiojo Teismo ^ėjns bei šių teismt^pirmininkus;

78 Teisės pagrindai

11) skiria ir atleidžia Valstybės kontrolierių, Lietuvos banko valdybos pirmininką;

12) skiria savivaldybii^ tarybz^ rinkimus;

13) sudaro Vyriausiąją rinkimų_ komisiją ir keičia jos sudėtį;

14) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri, kaipjis vykdomas;

15) nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus;

16) ratifikuoja ir denonsuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, svarsto kitus užsienio politikos klausimus;

17) nustato Respublikos administracinį suskirstymą;

18) steigia Lietuvos Respublikos valstybinius apdovanojimus;

19) leidžia amnestijos aktus;

20) [veda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimą panandoti ginkluotąsias pajėgas.

Kaip matyti, tai gana platūs Seimo įgaliojimai. tačiau pagrmdinė Seimo funkcija yra įstatymų leidžiamosios valdžios įgyvendinimas (tarp jų ir Konstitucijos pataisų priėmimas). Seimo ypatingąją prerogatyvą sudaro valstybės biudžeto projekto svarstymas, jo tvirtinimas ir vykdymo kontrolė, pritarimas Ministro Pirmininko kandidatūros skyrimui ir pateiktai Vyriausybės programai, aukščiausiųjų kontroliuojančių pareigūnų ir aukščiausiųjų teismų institucijų teisėjų skyrimas, tarptautinių sutarčių ratifikavimas. karo ir nepaprastosios padėties įvedimas ir kt.

Seimo struktūra ir darbo tvarka. Seimo struktūrą sudaro Seimo vadovai – Seimo pirmininkas ir ne daugiau kaip 5 jo pavaduotojai, kurie vadovauja Seimo posėdžiams, Seimo kancleris, kuris prižiūri Seimo dokumentų rengimą, Seimo komitetai (jų yra 13). nuolat veikiančios ir laikinosios komisijos, Seimo narių frakcijos. Seimo valdyba (sprendžia organizacinius Seimo darbo klausimus), Seniūnų sueiga (svarsto Seimo sesijos darbų programos bei posėdžių darbotvarkes, teikia sprendimų šiais klausimais projektus Seimui bei valdybai).

Seimas kasmet renkasi į eilines pavasario (nuo kovo 10 d. iki birželio 30 d.) ir mdens (nuo mgsėjo 10 d. iki gmodžio 23 d.) sesijas. Seimas gali nutarti sesiją pratęsti.

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 79

Naujai išrinktą Seimą susirinkti į pirmąjį posėdį, kuris turi įvykti ne vėliau kaip per 15 dienų po Seimo išrinkimo, kviečia Respublikos Prezidentas. Pirmąjį po rinkimų Seimo posėdį pradeda vyriausias pagal amžių Seimo narys. Jis vadovauja posėdžiams, kol išrenkamas Seimo Pirmininkas. Po to renkami Seimo Pirmininko pavaduotojai ir Seimo kancleris. Jauniausias pagal amžių Seimo narys yra skiriamas į pirmąją balsų skaičiavimo grupę.

Neeilines sesijas šaukia Seimo Pirmmmkas ne mažiau kaip 1/3 visų Seimo narių siūlymu, o šalyje įvedus karo ar nepaprastąją padėtį -Respublikos Prezidentas.

Seimo kontrolieriai. Konstitucija naujai įtvirtinto Seimo kontrolierių – ombudsmenų (šved. Ombudsman – kokių nors interesų atstovas) instituciją, kurios pagrindinis tikslas tirti piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybių pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo. Seimo kontrolierių kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo narių, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų veiklos, taip pat prokurorų, tardytojų, kvotėjų procesinių veiksmų, Ministro Pirmininko, Valstybės kontrolieriaus ir Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) bei vietos savivaldybių tarybų ir jų valdybų (kaip kolegialių institucijų) veiklos.

Seimo kontrolierių įstatymas (1994 m.) nustatė jų skyrimą 4 metams (kadencijų skaičius neribojamas), 5 pareigybes: po 2 valstybės įstaigų pareigūnų ir vietos savivaldybių įstaigų pareigūnų, vieną karinių ir joms prilygintų įstaigų pareigūnų veiklai tirti.

Atlikę tyrimą, Seimo kontrolieriai gali perduoti medžiagą tardymo organams, teismui, pranešti Seimui ar Respublikos Prezidentui apie ministrų ar Prezidentui atsakingų pareigūnų padarytus pažeidimus.

2.5.2. RESPUBLIKOS PREZIDENTAS

Prezidentas (lot. praesidens – sėdintis priešakyje) demokratinių valstybių vadovas, aukščiausiasis pareigūnas valstybės institucijų, vykdančių aukščiausiąjį atstovavimą šalies viduje ir tarptautiniuose santykiuose. Prezidentas yra savotiškas valstybės simbolis ir tautos oficialus atstovas. Kadangi prezidentas savo

80 Teisės pagrindai

mandatą gauna iš tautos, jo negali kontroliuoti parlamentas. Stipri prezidento valdžia jokiais būdais negriauna teisinės valstybės demokratinių pagrindų, priešingai, esant tam tikroms sąlygoms ji yra vienintelis galimas konstitucinės tvarkos išsaugojimo instrumentas.

Demokratinėse teisinėse valstybėse, kur veikia valdžių pasidalijimo principai (prie tokių galima priskirti ir Lietuvą), prezidento funkcijos siejasi su visomis trimis valdžiomis (pavyzdžiui, įstatymų leidybos srityje jis pasirašo įstatymus, turi veto teisę, formuoja vyriausybę, su kuria kartu sprendžia užsienio politikos klausimus, teisminės valdžios atžvilgiu turi teisę skirti tam tikrų teismų teisėjus, teikti malonę nuteistiesiems ir kt.), bet vis dėlto jo pagrindiniai uždaviniai ir įgaliojimai yra susiję su vykdomąja valdžia. Todėl net ir mišraus tipo respublikose prezidentas priskiriamas prie įstatymų vykdomosios valdžios bloko. Iš 183 valstybių, įeinančių į JTO, daugiau kaip 130 turi prezidento postą.

Ir pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro, kasjam pavesta Konstitucijos ir įstatymų.

Prezidento institucija Lietuvoje atkurta įsigaliojus 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o priėmus Respublikos Prezidento rinkimų įstatymą (1993 m.) ir Respublikos Prezidento įstatymą (1993 m.), pirmasis pokarinis nepriklausomos Lietuvos Respublikos Prezidentas buvo išrinktas 1993 m. vasarį.

Respublikos Prezidento rinkimai.

Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip 3 pastamosius metus gyvenęs Lietuvoje, ne jaunesnis kaip 40 metų irjeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Jį renka Lietuvos Respublikos piliečiai 5 metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tas pats Respublikos Prezidentas gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. Kandidatu į Respublikos Prezidentus (o jų skaičius neribojamas) įregistruojamas Prezidentui keliamus nurodytus reikalavimus atitinkantis Lietuvos Respublikos pilietis, surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų ir sumokėjęs penkių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio užstatą, kuris grąžinamas kandidatui, jei jis surinko nustatytą rinkėjų parašų skaičių.

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 81

Kandidatas turi teisę pasisakyti susirinkimuose, naudotis masinės informacijos priemonėmis, rinkimų kompanijos laikui, bet ne ilgiau kaip 2 mėnesius gali būti atleidžiamas nuo darbo ar tarnybinių pareigų. Rinkimų kampanijos metu yra numatyta kandidato neliečiamybė. Asmenys, kliudantys pasinaudoti rinkimų teise, taip pat pareigūnai, suklastoję rinkimų dokumentus ir pan., atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (BK 134 ir 135 str. str.)

Išrinktu laikomas tas kandidatas į Respublikos Prezidento vietą, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jeigu rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusė visų rinkėjų, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo daugiausia, bet ne mažiau kaip y-į visų rinkėjų balsų.

Jeigu pirmajame balsavimo rate nė vienas kandidatas nesurenka reikiamos balsų daugumos, rengiamas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų. Išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiau balsų. Jeigu pirmajame rate dalyvavo ne daugiau kaip du kandidatai ir nė vienas negavo reikiamo balsų skaičiaus, rengiami pakartotiniai rinkimai.

Respublikos Prezidento statusą reglamentuoja Konstitucija ir Respublikos Prezidento įstatymas bei kiti įstatymai.

Išrinktas Respublikos Prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną pasibaigus Respublikos Prezidento kadencijai, po to, kai Vilniuje, dalyvaujant Tautos atstovams – Seimo nariams, prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas. Prisiekia ir perrinktas Respublikos Prezidentas. Respublikos Prezidento priesaikos aktą pasirašo jis pats ir Konstitucinio Teismo pirmininkas, o jo nesant -vienas iš Konstitucinio Teismo teisėjų.

Respublikos Prezidentui, kaip ir Seimo nariui, taikoma pareigų nesuderinamumo taisyklė, draudžianti įgaliojimų laikotarpiu būti Seimo nariu, užimti kitas pareigas ir gauti kitokį atlyginimą, išskyms Respublikos Prezidento nustatytą atlyginimą ir atlyginimą už kūrybinę veiklą. Šis taisyklės tikslas – neleisti, kad Respublikos Prezidentas galėtų tapti priklausomu nuo kokių nors valstybės valdžios institucijų ar privačių asmenų interesų.

82 Teisės pagrindai

Asmuo, išrinktas Respublikos Prezidentu, turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose ir politinėse organizacijose iki naujos Respublikos Prezidento rinkimų kompanijos pradžios. Tokį pareiškimą Respublikos Prezidentas turi paskelbti kitą dieną po to, kai Prezidento rinkimų komisija įteikia jam Respublikos Prezidento pažymėjimą.

Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, nacionaliniame radijuje ir televizijoje suteikiamas laikas pasisakyti šalies vidaus ir užsienio politikos klausimais. Esant neatidėliotinam reikalui, Respublikos Prezidentui turi būti suteikiamas laikas, nenumatytas radijo ir televizijos programose.

Respublikos Prezidento vardas juo buvusiam asmeniui išlieka iki gyvos galvos.

Respublikos Prezidento asmuo neliečiamas: kol eina savo pareigas, jis negali būti suimtas, patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Jo garbę ir onimą gina Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie numato atsakomybę už viešą Respublikos Prezidento įžeidimą arba šmeižimą (ATPK 2146 str., CK 7 str., BK. 132 ir 133 str. str.). Respublikos Prezidentas gali būti prieš laiką pašalintas iš pareigų tik šiurkščiai pažeidęs Konstituciją arba sulaužęs priesaiką, taip pat paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas. Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimą sprendžia Seimas apkaltos proceso tvarka.

Respublikos Prezidento įgaliojimai nutrūksta, kai:

1) pasibaigia laikas, kuriamjis buvo išrinktas;

2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkimai;

3) atsistatydina iš pareigų;

4) Respublikos Prez.identas miršta;

5) Seimas jįpašalina iš pareigų^ apkaltos proceso tvarka;

6) Seimas, atsižvelgdamas [ Konstitucinio Teismo išvadą, ^ visii Seimo narių^ balsų dauguma priima nutarimą, kuriuo konstatuojama, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigii.

Respublikos Prezidentui mirus, atsistatydinus, pašalinus jį iš pareigų apkaltos proceso tvarka ar tada, kai Seimas nutaria, kad Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti pareigų, jo

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 83

pareigas laikinai eina Seimo Pirmininkas. Šiuo atveju Seimo Pirmininkas netenka įgaliojimų Seime, kur jo pareigas Seimo pavedimu laikinai einajo pavaduotojas. Išvardytais atvejais Seimas ne vėliau kaip per 10 dienų privalo paskirti Respublikos Prezidento rinkimus, kurie turi būti surengti ne vėliau kaip per du mėnesius. Seimui negalint susirinkti ir paskelbti Respublikos Prezidento rinkimų, rinkimus skelbia Vyriausybė.

Respublikos Prezidentą, laikinai išvykusį į užsienį arba susirgusį ir dėl to laikinai negalintį eiti pareigų, tuo laiku pavaduoja Seimo Pirmininkas. Laikinai pavaduodamas Respublikos Prezidentą, Seimo Pirmininkas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, atleisti ar skirti ministrų be Seimo sutikimo. Tuo laikotarpiu Seimas negali svarstyti klausimo dėl nepasitikėjimo Seimo Pirmininku.

Jokiais kitais atvejais ir jokiems kitiems asmenims ar institucijoms negalima vykdyti Respublikos Prezidento įgaliojimų.

Respublikos Prezidento kompetencija išsamiai numatyta Konstitucijos 84 straipsnyje ir apima pagrindines valstybės veiklos sferas. Pagal savo įgaliojimus Respublikos Prezidentas:

1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką;

2) pasiraso Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti;

3) Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinh^ organizaciji{, priima užsienio valstybiii diplomatinių_ atstovų ‘”cdiojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius Dlomatinius rangus ir specialius vardus;

4) Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam daryti Vyriausybę ir tvirtinajos sudėtį;

5) Seimo pritarimu atleidžia Ministrą Pirmininką;

6) priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus išrinkus naują ^cimą ir pavedajai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė;

7) priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai ‘•-‘liau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro ••mininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė; priima

84 Teisės pagrindai

ministrų atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras;

8) Vyriausybei atsistatydinus ar Vyriausybei grąžinus [galiojimus, ne vėliau kaip per 15 dienų teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą;

9) Ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus;

10) nustatyta tvarka skiria ir atleidžia įstatymų numatylus valstybės pareigūnus;

11) teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėji^ kandidatūras, o paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką; skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jii – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigujų_ kandidatūroms pritaria Seimas; skiria apygardų ir apylinkiii teismų teisėjus ir pirmininkus, keičia ji^ darbo vietas; įstatymo numatytais atvejais teikia Seimui atleisti teisėjus;

12) teikia Seimui trijz^ Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras, o paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, is jn_ teikia Seimui skirti Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą;

13) teikia Seimui Valstybės kontrolieriaus, Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; gali teikti Seimui pareikšti n epas itikėjim ą ja is;

14) Seimo pritarimu skiria ir atleidzia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą;

15) suteikia aukščiausius karinius laipsnius;

16) ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo, taip pat dėl mobilizacijos ir pateikia šiuos sprendimus tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;

17) {statymo nustatyta tvarka ir atvejais skelbia nepaprastąją padėt[ ir pateikia šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui;

18) daro Seime metinius pranešimus apie padet[ Lietuvoje, Lietuvos Respnblikos vidaus ir užsienio politiką;

19) Konstitucijoje numatytais atvejais šaukia neeilinę Seimo sesiją;

20) skelbia eilinius Seimo rinkimus, o Konstitucijos 58 str. anfrojoje dah’je numatvtais atvejais – pirmalaikius Seimn rinkimus;

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 85

21) [statymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę;

22) skiria valstybinius apdovanojimus;

23) teikia malonę nuteistiesiems;

24) pasirašo ir skelbia Seimo priimtus [statymus arba grąžina juos Seimui Konstitucijos 71 straipsnyje nustatyta tvarka.

Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus – dekretus. Kad Respublikos Prezidento dekretai, kuriuose kalbama apie jo kompetencijos nurodytus 3, 15, 17 ir 21 punktuose atvejus, turėtų galią, jie privalo būti pasirašyti ir Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro.

Visa Respublikos Prezidento veikla, kad ir kokioje sferoje ji pasireikštų, visada nukreipta apsaugoti Konstituciją, užtikrinti jos nenukrypstamą veikimą. Ypač svarbus uždavinys yra sudaryti tokį teisinį režimą, kad nė viena valstybės institucija nepažeistų Konstitucijos, nepriimtų jai prieštaraujančių teisės aktų ir nepažeistų žmogaus ir piliečio teisių ir laisvių.

2.5.3. VYRIAUSYBĖ

Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegiali vykdomosios valdžios institucija. Vyriausybės pagrindiniai uždaviniai yra ekonomikos valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybės formavimo tvarka priklauso nuo valstybės valdymo formos.

Lietuvos Respublikos Konstitucija (VII skirsnis) nustato pagrindinius Vyriausybės sudarymo, jos kompetencijos, pavaldumo tvarkos principus, o naujosios redakcijos Vyriausybės įstatymas (1998 m.) detalizuoja Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą ir atsistatydinimą, ypatinguosius Vyriausybės santykius su Seimu ir Respublikos Prezidentu, ministerijų, vyriausybės įstaigų ir apskričių viršininkų ‘ Iministracijos struktūrą, uždavinius ir funkcijas bei kitus į’anizacinius klausimus.

Vyriausybės sudėtis ir jos fonnavimo tvarka. Vyriausybę .Jaro Ministras Pirmimnkas ir 14 ministrų. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus

86 Teisės pagrindai

skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Pradėdami eiti savo pareigas, Ministras Pirmininkas ir ministrai phsiekia.

Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių dauguma pritaria programai, Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti. Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naująprogramą.

Vyriausybė solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą, ne rečiau kaip kartą per metus pateikia Seimui Vyriausybės programos įgyvendinimo ataskaitą. Už savo veiklą Seimo reikalavimu privalo atsiskaityti Seime ir Vyriausybė, ir atskiri ministrai.

Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui.

Ministras Pirmininkas atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. Kol nėra Ministro Pirmininko ar jis negali eiti savo pareigų, Respublikos Prezidentas ne ilgesniam kaip 60 dienų laikui Ministro Pirmininko teikimu paveda vienam iš ministrų jį pavaduoti, o kai tokio teikimo nėra, Respublikos Prezidentas vienam iš ministrų paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką.

Ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas. Ministrą laikinai gali pavaduoti tik Ministro Pirmininko paskirtas kitas Vyriausybės narys. Ministras Pirmininkas ir ministrai negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat gauti kitokį atlyginimą, išskyms jam nustatytą pagal pareigas Vyriausybėje bei užmokestį už kūrybinę veiklą. Ministras Pirmininkas ir ministrai negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti, negali būti kitaip suvaržyta jų laisvė be išankstinio Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be išankstinio Respublikos Prezidento sutikimo.

Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus.

II. Konstitucine (valstybine) teise 87

Vyriausybės posėdžiuose gali dalyvauti Valstybės kontrolierius ir kiti pareigūnai. Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir atitinkamos valdymo srities ministras. Kai nutarimas apima kelias valdymo sritis, jį pasirašo Ministras Pirmininkas ir projektą pateikęs ministras. Vyriausybės nutarimai pasirašomi per tris darbo dienas nuo jų priėmimo, jeigu Vyriausybės nenustatytas kitas pasirašymo terminas, ir skelbiami “Valstybės žiniose” anksčiau nurodyta tvarka. Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją Vyriausybės darbo organizavimo ir personaliniais klausimais leidžia potvarkius, kurie įsigaliojajųpasirašymo dieną, jeigu pačiuose potvarkiuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo diena.

Vyriausybės kompetencija. Pagrindiniai Vyriausybės įgaliojimai yra išdėstyti Konstitucijos 94 straipsnyje. Jie plačiau pateikiami Vyriausybės įstatyme. Pagal šiuos apibendrintus aktus Vyriausybė:

1) saugo konstituciną santvarką ir Lietuvos Respublikos teritorijos neliečiamybę, tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;

2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei nacionalmiiiprogramų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Seimo patvirtintą Vyriausybės programą;

3) koordinuoja ministerijii ir Vyriausybės įstaigif_ veiklą;

4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui; vykdo valstybės biudžetą, teikia Seimui valstybės biudžeto [vykdymo apyskaitą;

5) remdamiesi įstatymais disponuoja valstybiniu turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką;

6) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų_ teisės aktų projektus;

7) teikia Seimui siūlymus dėl ministerijii steigimo ir panaikinimo;

8) steigia ir panaikina Vyriausybės įstaigas bei į_staigas prie ministerijic

9) tvirtina ministeriji[, Vyriausybės įstaigų ir įstaigif_ prie ministeriji^ nuostatus;

88 Teisės pagrindai

10) kartu su Respublikos Prezidentu vykdo užsienio politiką;

užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis bei tarptautinėmis orgamzacijomis; atsižvelgia į Seimo Užsienio reikali{ komiteto rekomendacijas, teikia Respublikos Prezidentui siūlymus dėl Lietuvos Respublikos diplomatinit^ atstovii užsienio valstybėse ir prie tarptautinių^ organizaciji^ skyrimo bei atsaukimo;

11) įstatymo nustatyta tvarka organizuoja valdymą aukstesniuosiuose administraciniuose vienetuose;

12) [statymo numatytais atvejais siūlo Seimui įvesti tiesioginį valdymą savivaldybės teritorijoje;

13) turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos įstatymai ar kiti Seimo priimti teisės aktai nepriestarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

14) skiria ir atleidžia is pareigų apsknčiii viršininkus bei savivaldybii^ veiklos administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus;

15) sudaro komisijas bei komitetus;

16) vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei numato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai.

Vyriausybės įgaliojimų laikas nėra griežtai apibrėžtas. Jis gali priklausyti ir nuo kitų valstybinės valdžios institucijų (Seimo, Respublikos Prezidento) sprendimų arba veiksmų, pagaliau nuo pačios Vyriausybės ar atskirų jos narių iniciatyvos. Paprastai Vyriausybės įgaliojimų laikas prilygsta Seimo kadencijai, tačiau Konstitucija numato ir galimus visos Vyriausybės įgaliojimų priešlaikinio grąžinimo irjos ar atskirų ministrų atsistatydinimo atvejus.

Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas:

1. Vyriausybė grąžina įgaliojimus išrinkus Respublikos Prezidentą.

2. Po Seimo rinkimų Vyriausybė grąžina įgaliojimus Respublikos Prezidentui tą dieną, kai naujasis Seimas susirenka į pirmąjįposėdį.

3. Išrinkus Respublikos Prezidentą, Vyriausybė įgaliojimus grąžina Respublikos Prezidentui tą dieną, kai šis pradeda eiti pareigas.

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 89

4. Kai pasikeičia daugiau nei pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo gauti Seimo įgaliojimus.

5. Vyriausybės įgaliojimai laikomi grąžintais, kai Ministras Pirmininkas ar Vyriausybės narys, pavaduojantis Ministrą Pirmininką, įteikia Respublikos Prezidentui raštišką pareiškimą.

6. Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės grąžinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus arba kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Jeigu Vyriausybė įgaliojimų raštiškai negrąžina, Respublikos Prezidentas turi teisę deki-etu pavesti Vyriausybei eiti pareigas bei skirti Vyriausybės narį Ministrui Pirmininkui pavaduoti, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė arba kol Vyriausybė iš naujo gaus Seimo įgaliojimus.

7. Kai Vyriausybė grąžina įgaliojimus anksčiau numatytu pagrindu, Respublikos Prezidentas per 15 dienų teikia Seimui svarstyti įgaliojimus grąžinusios Vyriausybės Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kai Seimas pritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai ir Respublikos Prezidentas paskiria Ministrą Pirmininką, jei Ministro Pirmininko pateiktoje ir Respublikos Prezidento patvirtintoje Vyriausybėje nepasikeitė daugiau nei pusė iki įgaliojimų grąžinimo dirbusių ministrų, Vyriausybė iš naujo gauna įgaliojimus veikti pagal Seimo anksčiau patvirtintą programą. Jeigu Seimas nepritaria Ministro Pirmininko kandidatūrai, Vyriausybė privalo atsistatydinti.

Vyriausybės atsistatydinimas

Vyriausybė privalo atsistatydinti šiais atvejais:

1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujos Vyriausybės programai;

2) kai Seimas visii Seimo narią balsiį, dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku;

3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina arba mirsta;

4) išrinkus naują Seimą, kaijis susirenka įpirmą/į posėdį;

5) kai pasikeitus daugiau nei pusei ministrų^ ar po Respublikos ‘ezidento rinkimi^ Ministras Pirmininkas negauna Seimo ikartotinio pritarimo.

90 Teisės pagrindai

Ministras Pirmininkas ar Vyriausybės narys, pavaduojantis Ministrą Pirmininką, apie Vyriausybės atsistatydinimą raštu praneša Respublikos Prezidentui tą dieną, kurią atsiranda viena iš šio straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių. Nepranešus raštu apie Vyriausybės atsistatydinimą, Respublikos Prezidentas turi teisę pavesti Vyriausybei eiti pareigas ir skirti Vyriausybės narį Ministrui Pirmininkui pavaduoti, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.

Vyriausybė gali atsistatydinti Ministro Pirmininko siūlymu, priimdama nutarimą. Vyriausybė laikoma atsistatydinusia, kai Ministras Pirmininkas įteikia Respublikos Prezidentui Vyriausybės atsistatydinimo nutarimą.

Vyriausybės atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas. Jis gali pavesti vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.

Ministras turi teisę atsistatydinti. Ministras yra atsistatydinęs, kai apie savo atsistatydinimą raštu praneša Respublikos Prezidentui ir Ministrui Pirmininkui.

Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė Seimo narių. Ministras apic tai raštu praneša Respublikos Prezidentui ir Ministmi Pirmininkui tą pačią dieną, o jeigu tai neįmanoma, – ne vėliau kaip kitą dieną. Jeigu ministras neįvykdo šio reikalavimo, jis Respublikos Prezidento dekretu atleidžiamas iš pareigų.

Ministro atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas. Jis gali pasiūlyti ministrui eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras.

Seimo sesijos metu ne mažesnė kaip /^ Seimo narių grupė gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui, taip pat pateikti nutarimo projektądėl nepasitikėjimo Vyriausybe.

Seimas, apsvarstęs Ministro Pirmininko ar ministro atsakymą į interpeliaciją arba Vyriausybės atsakymą į nutarimo dėl nepasitikėjimo projektą, gali nutarti, jog atsakymas yra nepatenkinamas, ir daugiau kaip pusės Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareikšti nepasitikėjimą Ministm Pirmininku, ministru arba Vyriausybe.

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 91

Pareiškus nepasitikėjimą Ministm Pirmininku, ministru arba Vyi-iausybe, Ministras Pirmininkas, ministras arba Vyriausybė privalo tą pačią dieną atsistatydinti.

Kai Seimas pareiškia nepasitikėjimą Ministru Pirmininku, atsistatydina visa Vyriausybė. Šiuo atveju Respublikos Prezidentas Ministro Pirmininko pareigas paveda eiti kitam Vyriausybės nariui, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Kai Seimas pareiškia nepasitikėjimą mmistru, Respublikos Prezidentas paveda eiti šias pareigas kitam ministrui, kol bus paskirtas ir prisaikdintas naujas ministras. Šiuo atveju Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų pateikia Respublikos Prezidentui naująministro kandidatūrą.

Be ministerijų, kaip Vyriausybės pagrindinių struktūrinių padalinių, ministerijų funkcijoms nepriskirtiems klausimams spręsti Vyriausybė gali steigti jai pavaldžias įstaigas (departamentus, tarnybas, agentūras, inspekcijas ir kitas įstaigas).

Vyriausybė valdymą apskrityse – šalies teritorijos aukštesniajame vienete – organizuoja per apskrities viršininką, ministerijas bei Vyriausybės įstaigas. Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai.

Ministro Pirmininko aparatui vadovauja Vyriausybės kancleris, kuris turi teisę leisti pavedimus-rezoliucijas Ministro Pirmininko aparato tarnautojams ir departamentų prie Vyriausybės vadovams.

Vyriausybės sekretorius rengia Vyriausybės posėdžius, užtikrina priimtų aktų išleidimą ir skelbimą, gali leisti pavedimus-rezoliucijas ministerijų sekretoriams ar įstaigoms prie Vyriausybės.

2.5.4. KONSTITUCINIS TEISMAS

Konstitucinis Teismas, pirmąkartą 1920 m. įsteigtas Austrijoje, vėliau paplito ir kituose pasaulio žemynuose ir įgijo skirtingą teisinį statusą. Vienose valstybėse Konstitucinis teismas laikomas aukščiausios kategorijos teismu ir atitinkamai įeina į bendrą teismų sistemą. Kitur kaip ypatingos kontrolės institucija jis nepriklauso teisminei valdžiai.

92 Teisės pagrindai

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją Lietuvoje ĮConstitucijos priežiūrą vykdo tik viena atskira institucija, izoliuota nuo kitų valdžios sistemų – tai Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m.) 1 straipsnyje apibrėžti jo uždaviniai, pasireiškiantys išskirtine’prerogatyva, suteikiančia jam teisę spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

Vykdydamas savo funkcijas, Konstitucinis Teismas priima nutarimus, sprendimus ir teikia išvadas.

Konstitucinis Teismas, išsprendęs bylą iš esmės, priima nutarimą, kuris skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Tam tikrais klausimais, dėl kurių byla neišsprendžiama iš esmės (bylos nagrinėjimo atidėjimas, prašymo ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai atšaukimas ir kt.), Konstitucinis Teismas priima sprendimus.

Konstitucinis Teismas teikia išvadas:

1) ar nebuvo pažeisti rinkimų [statymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus;

2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas;

3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai;

4) ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Šiuos nurodytus klausimus remdamasis Konstitucinio Teismo isvadomis galutinai sprendžia Seimas.

Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, turi Vyriausybė, ne mažiau kaip vienas penktadalis visų Seimo narių, taip pat teismai.

Dėl Respublikos Prezidento aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą turi teisę kreiptis ne mažiau kaip vienas penktadalis visų Seimo narių ir teismai.

Dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija ir įstatymais į Konstitucinį Teismą gali kreiptis ne mažiau kaip vienas penktadalis

II. K.onstitucinė (valstybinė) teisė 93

visų Seimo narių, teismai, taip pat Respublikos Prezidentas. Respublikos Prezidento teikimas Konstituciniam Teismui ar Seimo nutarimas ištirti, ar aktas sutinka su Konstitucija, sustabdo šio akto galiojimą. Prašyti IConstitucinio Teismo išvados gali Seimas, o dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių sutarčių – ir Respublikos Prezidentas. Konstitucinis Teismas turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti bylą ar rengti išvadąJeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais.

Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (arjo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiriajo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, o prireikus ir kiti sprendimai oficialiai skelbiami “Valstybės žiniose”, specialiame Seimo leidinyje, laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

IConstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami 9 metams ir tik vienai kadencijai. Po tris kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o teisėjais juos skiria Seimas.

Konstitucinio Teismo Pirmininką iš šio teismo teisėjų skiria Scimas Respublikos Prezidento teikimu. Konstitucinio Teismo teisėjais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą.

Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas yra epriklausomi nuo jokios valstybinės institucijos, asmens ar ^•rganizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Prieš pradėdami eiti savo pareigas, Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai. -onstitucinio Teismo teisėjams taikomi darbo ir politinės veiklos iribojimai, nustatyti teismųteisėjams.

94 Teisės pagrindai

Konstitucinio Teismo teisėjas be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, suimamas ar kitaip suvaržomajo laisvė. Baudžiamojon atsakomybėn patraukimo klausimas svarstomas pagal generalinio prokuroro teikimą.

IConstitucimo teismo įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas; 2) jis miršta; 3) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės; 4) atsistatydina; 5) Seimas j[ pašalina iš pareigų apkaltos tvarka. Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta tvarka skiriamas naujas teisėjas.

Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjų ar Konstitucinio Teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę (BK 298 str.). Apie bandymus daryti poveikį Konstituciniam Teismui, atskiriems teisėjams Konstitucinio Teismo pirmininkas ar teisėjas privalo nedelsdamas pranešti Seimui, paskelbti per masinės informacijos priemones. Uždrausti mitingai, piketai bei kitokie veiksmai arčiau negu 75 metrai iki Konstitucinio Teismo pastato, taip pat Teisme. Fotografuoti ir filmuoti, daryti videoįrašus, transliuoti posėdžius per radiją ar televiziją galima tik Konstituciniam Teismui leidus.

Tuo Konstituciniam Teismui sudaromos juridinės ir praktinės galimybės normaliai funkcionuoti.

2.5.5. TEISMAI

Teismas – valstybės institucija, vykdanti teisingumą, nagrinėdama ir spręsdama civilines, baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka.

Įvairiose šalyse būdami neabejotinai panašūs, teismai skirstomi pagal pačius įvairiausius struktūrinius požymius: pagal nacionalines sistemas (anglų teismų modelis), pagal valstybės santvarkos formas (JAV, Sveicarijoje, be federalinės teismų sistemos, veikia federacijos subjektų sistemos), į konstitucinius ir administracinius, bendros kompetencijos ir specializuotus teismus ir pan. Neturi stebinti tokia teisminių sistemų ir teismų gausa, nes demokratinės valstybės numato

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 95

visapusišką teisminę piliečių teisių ir laisvių apsaugą, valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų teisėtumo pakankamai efektyvią teisminę kontrolę ir pan.

Valstybės visų teismų, turinčių bendms uždavinius, susijusius tarp savęs teisingumo įgyvendinimo santykiais, visuma sudaro teismų sistemą.

2.5.5.1. Lietuvos Respublikos teismų sistema irjųkompetencija

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustatė tokią Lietuvos bendrųjų teismų sistemą: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. Realizuojant šią konstitucinę nuostatą, 1994 m. gruodžio 31 d. buvo priimtas Teismų įstatymas (vėliau ne kartą keistas ir papildytas), tapęs pagrindu esminei iki tol egzistavusių teismų santvarkos kaitai. Ji pradėjo funkcionuoti 1995 m. pradžioje. Savo struktūra ji tapati ankstesnės nepriklausomos Lietuvos valstybės teismų sistemai.

Apylinkės teismai pagal įstatymo nustatytą veiklos teritoriją (jų yra 54) yra pirmoji instancija (teisme su tam tikra kompetencija bylos nagrinėjimo stadija) civilinėms, baudžiamosioms, administracinėms byloms, taip pat byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu priimti sprendimams (nutarimams) dėl įstatymo numatytų priemonių taikymo; įstatymo nustatytais atvejais nagrinėti skundams dėl kvotėjo, tardytojo ar prokuroro veiksmų.

Apylinkės teisme gali būti steigiamas hipotekos skyrius, kuris registmoja turto įkeitimus, tvarko hipotekos registrą, priima sprendimus dėl skolos išieškojimo iš įkeisto turto bei paskirsto išieškotas sumas tarp išieškotojų.

Apylinkės teismuose teisėjas bylas nagrinėja vienas, sprendimus priima teismo vardu.

Apygardos teismas savo veiklos teritorijoje yra: pirmoji instancija civilinėms byloms CPK 136 straipsnio ir baudžiamosioms byloms BPK 37 straipsnio priskirtoms jo kompetencijai; – apeliacinė instancija apylinkių teismų sprendimams (juos apskųsti galima per 14 dienų nuo priėmimo dienos), nuosprendžiams (juos apskųsti galima per 14 dienų nuo paskelbimo dienos), nutartims ir nutarimams. Atlieka

96 Teisės pagrindai

kitas su teisingumo vykdymu susijusias ir įstatymo priskirtas jo kompetencijai funkcijas.

Apygardos teismuose bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, išskyms baudžiamąsias bylas dėl nusikaltimų, numatytų BPK 37 str. 2 d. ir civilines bylas, nurodytas CPK 136′ str. 1 dalies 1-5 ir 8-13 punktuose. Minėtas baudžiamąsias ir civilines bylas nagrinėja vienas teisėjas, veikdamas apygardos teismo vardu.

Apygardos teismas analizuoja teismų praktiką susipažindamas su savo veiklos teritorijoje esančių apylinkės teismų darbu vietose bei kitokiais būdais.

Lietuvos apeliacinis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai.

Apeliacinis teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurias Lietuvos Respublikos įstatymai priskiria jo kompetencijai, bei atlieka kitas šio teismo kompetencijai priskirtas su teisingumo vykdymo susijusias funkcijas.

Apeliaciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelė kasacinė instancija įsiteisėjusiems teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims ir nutarimams, kurie gali būti apskųsti per tris mėnesius nuo įsiteisėjimo dienos. Šioje instancijoje BPK ir CPK nustatytais atvejais bylą nagrinėja arba trijų teisėjų kolegija, arba išplėstinė septynių teisėjų kolegija, arba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą teismų praktiką taikant įstatymus. Į priimtose nutartyse esančius taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybinės ir kitos institucijos, konsultuoja teisėjus bendraisiais įstatymų taikymo klausimais. Leidžiamajame biuletenyje periodiškai skelbia teismų praktikos, nagrinėjant konkrečių kategorijų bylas, Teismo senato aprobuotas apibendrinimo apžvalgas.

Lietuvos Aukščiausiajame Teisme sudaromas senatas, į kurį įeina šio teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai, taip pat po 7 Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių didesnį darbo stažą turinčius teisėjus. Senatas, kaip jau buvo minėta, analizuoja, aprobuoja ir skelbia teismų praktiką, svarsto šio teismo skyrių pirmininkų

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 97

kandidatūras, sprendžia kitus organizacinius Aukščiausiojo Teismo veiklos klausimus.

Konstitucijoje pasakyta, kad Lietuvoje be bendros kompetencijos teismų gali būti įsteigti specializuoti teismai:

administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme (1996 m.) numatyta, jog karių ir karininkų bylas dėl tarnybos arba su tarnyba susijusių teisės pažeidimų taip pat nagrinės specializuotas teismas.

Nuo 1999 m. gegužės 1 d., kaip buvo užsiminta anksčiau, Lietuvoje pradėjo funkcionuoti vieni iš pirmųjų specializuotų teismų -administraciniai teismai. Jų sistemą sudaro: apygardų administraciniai teismai, Aukštesnysis administracinis teismas ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius.

Administracinių teismų paskirtis – nagrinėti skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo (valstybės ir vietos savivaldų institucijų, įstaigų, tamybų ir organizacijų) subjektų (pareigūnų) priimtų aktų bei veiksmų ar neveikimo (t.y. pareigų nevykdymo).

Apygardos administracinis teismas, kaip pirmoji instancija, nagrinėja bylas dėl teritorinių valstybinių ar savivaldybių administravimo subjektų norminių administracinių aktų teisėtumo;

pagal Seimo kontrolierių, savivaldybių tarybų, Vyriausybės atstovų pareiškimus ir kitus jų kompetencijai priskirtus klausimus. Kaip apeliacinė instancija apygardos administracinis teismas nagrinėja nutarimus bylose dėl apskųstų administracinių teisės pažeidimų. Toks skundas gali būti paduotas per 10 dienų nuo nutarimo priėmimo dienos pagal institucijos (jos pareigūnų), kurios aktas skundžiamas, buvimo vietą.

Aukštesnysis administracinis teismas yra pirmoji instancija nurodytų kategorijų byloms, kai viena šalis yra centrinis valstybinio administravimo subjektas. Šis teismas yra apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo apygardų administraciniai teismai, kaip pirmos instancijos teismai. Apeliaciniai skundai paduodami per 14 dienųnuo sprendimo priėmimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyrius yra ,’eliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo Aukštesnysis

98 Teisės pagrindai

administracims teismas, kaip pirmos instancijos teismas; galutinė instancija administracinių bylų teisingumo klausimais. Aukštesniojo administracinio teismo sprendimai ir nutartys apeliacine tvarka gali būti skundžiami per 14 dienųnuo sprendimo priėmimo.

Administraciniuose teismuose bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o sudėtingoms byloms nagrinėti sudaroma penkių teisėjų kolegija.

Administracinių teismų sprendimai administracinėse bylose kasacine tvarka neskundžiami.

2.5.5.2. Teisėjų statusas

Teisėjas – tai valstybės pareigūnas, kuriam konstitucine tvarka suteikti įgaliojimai vykdyti teisingumą^ atliekantis savo pareigas profesiniu pagrindu. Visi teisėjai Lietuvoje turi vienodą statusą ir skiriasi tik įgaliojimais ir kompetencija, kurią numato Teismų įstatymas.

Yra nustatyti šie teisėjų statuso konstituciniai principai: teisėjų neliečiamumas, jų depolitizavimas, kito darbo nesuderinamumas, skyrimo tvarka ir atleidimo pagrindai, socialinės garantijos.

Teisėjo asmuo yra nelieciamas. Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidento sutikimo. Baudžiamąją bylą teisėjui gali iškelti tik generalinis prokuroras. Teisėjas negali būti patrauktas ir administracinėn atsakomybėn. Teisėjui padarius administracinį teisės pažeidimą, medžiaga perduodama teisingumo ministrui arba Aukščiausiojo Teismo pirmininkui drausminei bylai iškelti.

Teisėjo nuosavybės apsauga. Teisėjas neatsako savo turtu, jeigu dėl teismo ar teisėjo kaltės priėmus klaidingą sprendimą proceso dalyviui arba dalyvaujančiam byloje asmeniui padaroma materialinė žala. Šią žalą įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka atlygina valstybė. Dėl teisėjo tyčinių veiksmų atsiradusią ir valstybės atlygintą asmeniui materialinę žalą valstybė turi teisę regreso tvarka išieškoti iš teisėjo.

Draudimai ir apribojimai teisėjams. Teisėjas negali dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje. Teisėjas negali

II Konstitucine (valstybine) teise 99

užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse. Jis taip pat negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Teisėjai gali jungtis į teisėjų asociacijas ar kitas organizacijas, atstovaujančiasjų interesams.

Teisėju negali būti asmuo, prieš tai buvęs teisėju, prokuroru, advokatu, notaru, policijos ar vidaus reikalų sistemos darbuotoju ir atleistas už profesinės veiklos pažeidimus.

Teisėjų darbo kokybė daug priklauso nuo jų specialaus pasirengimo ir profesinio tobulinimosi. Be Teisingumo ministerijoje sukurto atskiro Teismų departamento, kurio pareiga užtikrinti teisėjų atranką ir kvalifikacijos kėlimą, savo veiklą aktyviai atlieka Teisėjų taryba – Respublikos Prezidento patariamasis organas dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų. Be to, Teisėjų taryba renka narius į Lietuvos teisėjų egzaminų komisiją, kuri egzaminuoja teisėjus arba kandidatus į teisėjus pagal teisingumo ministerijos parengtas programas.

Pastamoju metu įstatymo leidėjai žymiai sugriežtino reikalavimus, keliamus kandidatams į įvairių lygių teisėjus.

Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas ne jaunesnis kaip 25 metų nepriekaištingos reputacijos asmuo, turintis teisės magistro arba teismvnko profesin^ kvahfikacuų_ Vaipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą), atitinkantis kandidato į apylinkės teismo teisėjus nustatytus reikalavimus ir išlaikęs teisėjo egzaminus.

Reikalavimai, keliami kandidatams į apylinkės teismo teisėjus, nėra taikomi teisės krypties socialinių mokslų daktarams bei habilituotiems daktarams, asmenims, turintiems 1 metų teisėjo darbo stažą ar 3 metų darbo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo padėjėjų, teismo pirmininkų ar skyriaus pirmininko patarėjų, prokurorų, prokuroro pavaduotojų, advokatų, notarų ar Seimo kontrolierių darbo stažą, ar ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo stažą pagal Vyriausybės patvirtintą pareigybių sąrašą, bei asmenims, skiriamiems hipotekos teisėjais. Išvardyti asmenys gali būti skiriami apylinkės •eismo teisėjais, jeigu jie yra ne jaunesni kaip 25 metų, priekaištingos reputacijos, turi teisės magistro arba teisininko ifesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį

100 Teisės pagrindai

išsilavinimą) bei išlaikę teisėjo egzaminus. Užsienyje įgytas teisinis išsimokslinimas yra pripažįstamas Vyriausybės nustatyta tvarka.

Apygardos teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, turintis ne mažesnį kaip 5 metų apylinkės teisėjo darbo stažą. Prokurorai, tardytojai, advokatai, turintys ne mažesnį 10 metų savo profesijos darbo stažą, gali būti skiriami apygardos teismo teisėjais, jeigu jie atliko 5 mėnesių praktiką teismuose ir išlaikė teisėjų egzaminą.

Apeliacinio teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, turintis ne mažesnį kaip 5 metų apygardos teismo teisėjo darbo stažą.

Apygardos ar Apeliacinio teismo teisėjo kandidatūrai išrinkti Teisingumo ministerija skelbia viešą konkursą.

Teisės krypties socialinių mokslų daktarai ir habilituoti daktarai, turintys ne mažesnį kaip 1-0 metų bendrąjį teisinio pedagoginio ir (ar) mokslinio darbo stažą, buvę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, apylinkių, apygardų ir Apeliacinio teismo teisėjais gali būti skiriami iš karto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju gali būti skiriamas:

1) apygardos ar Apeliacinio Teismo “teisėjas, turintis ne mažesnį kaip 5 metų apygardos teismo ar Apeliacinio teismo teisėjo darbo stažą;

2) huvęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, palikęs šį darbą dėl nekompromituojančii^ motyvii;

3) teisės krypties socialinii^ mokslų_ habilituotas daktaras arba daktaras, turintis ne mažesnį kaip 10 meti^ teisinio darbo stažąpagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą pareigybių_ sąrašą;

4) Generalinės prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip 10 metų_prokuroro darbo stažą.

Administracinių teismų teisėjais gali būti skiriami ne jaunesni kaip 25 metų, nepriekaištingos reputacijos asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir išlaikę teisėjo egzaminus.

Pretendentai į apygardų administracinių teismų teisėjus turi turėti ne mažesnį kaip 3 metų teisėjo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjo padėjėjo, teismo pirmininko ar skyriaus pirmininko patarėjo, prokuroro, prokuroro pavaduotojo, advokato, notaro ar Seimo kontrolieriaus darbo stažą ar ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo stažą.

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 101

Pretendentai [ Aukštesniojo administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus teisėjus turi turėti ne mažesnį kaip 3 metų teisėjo darbo stažą, 4 metų Seimo kontrolieriaus darbo stažą arba 10 metų teisinio darbo stažą.

Administracinių teismų teisėjais be egzaminų gali būti skiriami buvę Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, taip pat apygardų, apylinkių teismų teisėjai, teisės krypties socialinių mokslų daktarai bei habilituoti daktarai.

Administracinių teismų teisėjų statusas yra tolygus bendrosios kompetencijos teismų teisėjų teisinei padėčiai.

Apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas teisingumo ministro teikimu ir patarus Teisėjų tarybai. Apylinkių teismų teisėjai pirmą kartą skiriami penkeriems metams. Pasibaigus šiam laikui, teisingumo ministro teikimu ir patams teisėjų tarybai apylinkių teismų teisėjai be egzaminų skiriami iki 65 metų amžiaus.

Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų pirmininką teisingumo ministro teikimu ir patarus teisėjų tarybai skiria Respublikos Prezidentas Seimui pritarus.

Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kurių kandidatūras parenka Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o iš jų pirmininką, skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu.

Visų Lietuvos Respublikos teismų teisėjai, išskyrus apylinkių leismų teisėjus, iš karto skiriami iki 65 metų amžiaus.

Teisėju paskirtas asmuo prieš pradėdamas eiti pareigas prisiekia jįpaskyrusiems Seimui arba Respublikos Prezidentui.

2.5.5.3. Pagrindiniai teismų veiklos principai

Teismų organizavimas ir jų veikla pagrįsta demokratiniais pagrindais, atspindinčiais teisinės valstybės esmę ir uždavinius. Pagrindiniai teismų veiklos principai yra teisiškai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, vėliau jie išplėtoti konkrečiuose Įstatymuose: Teismų įstatyme, CPK, BPK ir kituose teisės aktuose.

Tik teismo vykdomas teisingumas. Konstitucijos 109 :’aipsnyje sakoma, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai.

102 Teisės pagrindai

Teismas priima sprendimus ir nuosprendžius Lietuvos Respublikos vardu. Niekas negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu ir sutinkamai su įstatymu (BPK. 11 str.).

Įsiteiseję teismų sprendimai, nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai yra privalomi visoms valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teisėjai nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas aktas atitinka K-onstituciją.

Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę. Asmenys, kurie savo veiksmais trukdo teismui vykdyti teisingumą, siekia daryti įtaką bylos baigčiai, žemina teismo ar teisėjo autoritetą, traukiami administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

Mitingai, piketai bei kitokie grupių ar pavienių asmenų veiksmai arčiau negu 75 metrai iki teismo pastato ir teisme, jeigu jais siekiama paveikti teisėją arba teismą, yra kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą ir draudžiami.

Lygybė įstatymui ir teismui. Konstitucijos 29 straipsnyje sakoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys yra lygūs.

Teisingumas vykdomas vadovaujantis visų asmenų lygybe įstatymui ir teismui pagrindu, nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų, užsiėmimo rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų

II. K.onstitucinė (valstybinė) teisė 103

aplinkybių. Šis principas reiškia, kad visiems asmenims taikomi bendri įstatymai, niekam nesuteikiant papildomų teisių, lengvatų, privilegijų.

Teisė į teisminę gynybą. Tai viena iš svarbiausiųjų teisingumo garantijų, numatytų Konstitucijoje, Teismų įstatyme, CPK ir BPK atitinkamuose straipsniuose.

Lietuvos Respublikoje visi jos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į jų gyvybę ir sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ir orumą, kitas Konstitucijos ir įstatymų jiems garantuotas teises ir laisves, taip pat į teisminę gynybą nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės turi teisę į teisminę gynybą lygiai su Lietuvos Respublikos piliečiais, jeigu kitaip nenumato įstatymai ir tarptautinės sutartys.

Teisę į teisminę gynybąturi ir įmonės, įstaigos, organizacijos.

Techninių priemonių naudojimas teisme. Teismo posėdžio eigai, įrodymams fiksuoti ir jiems tirti teismas gali naudoti bet kokias technines priemones.

Dalyvaujantys bylose asmenys, proceso dalyviai, taip pat prokuroras savo procesinėms funkcijoms vykdyti, teismo posėdžio pinnininkui leidus, gali daryti garso įrašą teismo posėdžiui užfiksuoti. Asmenys, darantys garso įrašą be teismo leidimo, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kitiems asmenims draudžiama teismo posėdžio metu filmuoti, fotografuoti, daryti garso ar vaizdo įrašus bei naudoti kitas technines priemones.

Viesas bylų nagrinėjimas teismuose. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai – taip pasakyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 str. Tai reiškia, kad teismo posėdžiuose gali dalyvauti visi piliečiai. Į posėdžių salę neįleidžiami tik jaunesni kaip 16 metų asmenys, jeigu jie nėra dalyvaujantys byloje asmenys arba liudytojai.

Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras -žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercmę paslaptį.

104 Teisės pagrindai

Neviešas teisminis nagrinėjimas leidžiamas motyvuota teismo nutartimi bylose dėl nusikaltimų, kuriuos padarė asmenys, būdami jaunesni kaip 16 metų amžiaus, lytinių nusikaltimų bylose, taip pat kitose bylose, siekiant užkirsti kelią pagarsinimui žinių apie intymias byloje dalyvaujančių asmenų gyvenimo sritis arba apklausiant įslaptintą liudytoją ar nukentėjusį (BPK 16 str.).

Uždarame teismo posėdyje gali būti dalyvaujantys byloje asmenys, o reikiamais atvejais ir liudytojai, ekspertai bei vertėjai.

Teismo sprendimų rezoliucinė dalis ir nuosprendžiai visais atvejais paskelbiami viešai.

Teismo proceso kalba. Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti teisminiuose veiksmuose per vertėją. Ši teisė taip pat garantuojama asmenims, nepakankamai mokantiems lietuvių kalbą ir pageidaujantiems kalbėti teismo procese gimtaja ar ta kalba, kuriąjie moka.

Baudžiamosiose bylose tardymo ir teismo dokumentai kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams įteikiami išversti į jų gimtają kalbą arba į kitą kalbą, kuriąjie moka.

Vertėjo paslaugos atlyginamos iš valstybės biudžeto.

Bet koks normų, įtvirtinančių teisingumo principus, pažeidimas, kliudantis teismui įvykdyti jam procesiniuose įstatymuose numatytus uždavinius, pažeidžia asmenų teises ir teisėtus interesus, apsunkina pasiekti teisingumo tikslus.

2.5.6. PROKURATŪRA

Prokuratūra (lot. procurare – rūpintis) – speciali valstybės institucija (institucijų sistema), į kurios kompetenciją įeina baudžiamųjų bylų kėlimas, kaltinimo palaikymas, atstovavimas valstybės interesams teismų procese. Vienose šalyse prokuratūra yra teismo sudėtinė dalis, kitose – organizaciškai atskirta nuojo.

Lietuvos Respublikos Konstitucija prokuratūrą priskiria teisminei valdžiai, taip atribodama šią instituciją nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių.

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 105

Priėmus Prokuratūros įstatymą (1994 m.), dalis ankstesnių prokuratūros, kaip priežiūros organo, funkcijų perduota teismams, Seimo kontrolieriams, Valstybės kontrolei ir kitoms institucijoms.

Lietuvos Respublikos prokuratūra, kaip prokurorų ir tardytojų visuma, yra savarankiška teisminės valdžios dalis. Prokuratūra, veikdama prie teismų ir atstovaudama valstybei, įstatymų nustatyta tvarka padeda vykdyti teisingumą bei siekia užtikrinti teisėtumą.

Prokuratūra veikia šalia teismų – Generalinė prokuratūra prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, apygardų prokuratūros – prie apygardų teismų ir apylinkių prokuratūros – prie apylinkių teismų.

Prokuratūra:

1) pradeda ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą;

2) kontroliuoja kvotos organų_ veiklą;

3} atlieka parengtinį tardymą;

4) palaiko valstybinį kaltinimą;

5) kontroliuoja nuosprendžii{ įvykdymą;

6) derina kvotos ir parengtinio tardymo organų veiksmus prieš nusikalstamumą;

7) gindama teisėtus valstybės interesus bei asmenii pažeistas teises rengia medžiagą civilinei bylai teisme iškelti ir dalyvauja ją nagrinėjant.

Prokuratūros pareigūnai vykdydami savo įgaliojimus yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Niekas negali kištis į prokuratūros darbą tiriant bylas bei vykdant kitas prokuratūros funkcijas. Įstatymu pagrįsti prokuratūros pareigūnų reikalavimai visiems asmenims yra privalomi ir už jų nevykdymą pareigūnai ir piliečiai atsako pagal įstatymą.

Visų prokuratūrų veiklai vadovauja ir ją kontroliuoja Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, kurį 7 metams skiria ir atleidžia Seimas Seimo teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimu. Generalinio prokuroro kandidatūras komitetui siūlo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisingumo ministras. Generaliniu prokuroru, jo pavaduotojais gali būti ne jaunesni kaip 35 metų asmenys, turintys ne mažesnį kaip 10 metų prokuroro, tardytojo ar teisėjo darbo stažą ir :sinį išsilavinimą. Vyriausiaisiais prokurorais gali būti asmenys,

106 Teises pagrindai

turintys ne mažesnį kaip 3 metų prokuroro, tardytojo ar teisėjo darbo stažą.

Prokuratūros pareigūnai, kaip ir teisėjai, negali dalyvauti politinių partijų ar politinių organizacijų veikloje, negali dirbti kito darbo ir gauti kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą prokuratūroje bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą. Jie negali būti traukiami administracinėn atsakomybėn, o nubausti tik drausmine tvarka. Baudžiamająbyląjiems gali iškelti tik generalinis prokuroras.

Prokuratūros pareigūnų tamybos sąlygas ir tvarką bei socialines garantijas nustato Tarnybos Lietuvos Respublikos prokuratūroje statutas (1995 m.).

2.6. VIETOS SAVIVALDA IR VALDYMAS

Visuotinai priimta, kad vietos savivalda užsienyje paprastai vadinama municipalitetu (lot. munisipium – miestas su savivaldos teise) – tai vietinės reikšmės reikalų valdymas, kurį atlieka gyventojų tiesiogiai išrinktos institucijos ir pareigūnai, atitinkamų administracinių teritorinių vienetų ribose.

Vietos savivalda pradėjo plėtotis Europoje dar viduramžiais, o Lietuvojeji atsirado po baudžiavos panaikinimo. Tarpukario Lietuvoje vietos savivaldos institucijos buvo arčiausiai prie žmonių ir turėjo didelį poveikį visuomenės gyvenime.

Zlugus socialistinei savivaldai, kuri tarpukario savivaldą buvo pakeitusi griežtai centralizuota valdymo sistema, vietos savivaldos institucijos vėl tapo demokratijos sudėtine dalimi. Europos vietos savivaldos chartija 1985 m. nustatė, kad ši institucija turi būti įtvirtinta įstatymuose arba net kiekvienos valstybės konstitucijoje.

1992 m. Lietuvoje Respubhkos Konstitucija, pabrėždama savivaldos reikšmę, vietos savivaldai ir valdymui skiria X skirsnį. Konstitucinės nuostatos formuluojamos ir detalizuojamos Vietos savivaldos įstatyme (1994 m.), Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (1994 m.), Administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme (1994 m.). Vietos savivaldos įstatymas duoda tokią šios institucijos sampratą. Vietos savivalda – tai Lietuvos Respublikos teritorijos administracinio vieneto gyventojų išrinktos vietos valdžios instituciių teisė ir rea1i

II. Konstitucinė (valstybinė) teisė 107

galia pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus laisvai ir savarankiškai savo atsakomybe reguliuoti bei tvarkyti visuomenės reikalus ir tenkinti vietos gyventojų poreikius. Savivaldybė – tai valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio gyventojai turi valstybės laiduotą savivaldos teisę.

Savivaldybė sudaroma iš gyventojų iš jų gyvenamų vietovių. Pagrindiniai savivaldybės steigimo kriterijai yra jos pasirengimas tvarkyti ir prižiūrėti savo aplinką, komunalinį ūkį, teikti gyventojams paslaugas ir vykdyti kitas funkcijas, numatytas Vietos savivaldos Įstatymo 15 str.

Pagal Teritorijos administracinių vienetų įstatymą Lietuvos teritorijos administracmiai vienetai yra 10 apskričių ir 56 savivaldybės. Tačiau savivaldos teisę įstatymas laidavo tik savivaldybėms, o apskrities valdymą organizuoja Vyriausybė. Be to, savivaldos institucijos nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Tuo atveju, jei būtų pažeidžiamos savivaldybių tarybų teisės, jos gali kreiptis į teismą.

Miestų ir rajonų savivaldybėse yra šios institucijos:

1. Renkama atstovaujamoji – savivaldybės taryba.

2. Vykdomosios – savivaldybės meras arba savivaldybės meras ir savivaldybės valdyba (sudaroma tarybos sprendimu).

3. Kontrolės – savivaldybės kontrolierius.

Savivaldybės tarybos narius trejiems metams daugiamandatėse rinkimų apygardose renka savivaldybės gyventojai – Lietuvos Respublikos piliečiai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu pagal proporcinę rinkimų sistemą. Taigi kandidatus į tarybos narius turi teisę kelti tik politinės partijos ir organizacijos.

Taryba iš savo nariųrenka savivaldybės merąir, jo pasiūlymu, -mero pavaduotoją.

Taryba gali nuspręsti ir savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių sudaryti kolegialią vykdomąją instituciją – valdybą. Valdybos narių kandidatūras tarybai tvirtinti teikia meras. Jis ir vadovauja išrinktai valdybai.

Kontrolierių savo įgaliojimų laikotarpiui skiria taryba. Kontrolierius bei jo pavaduotojas prižiūri, kaip naudojamas biudžeto

108 Teisės pagrindai

lėšos, ar teisėtai, tikslingai ir efektyviai eksploatuojama savivaldybės nuosavybė, taip pat savivaldybei patikėta valstybės nuosavybė.

Tarybos, mero, valdybos sprendimus įgyvendina bei tarybą, merą, valdybą techniškai aptarnauja administracija, kuriai vadovauja administratorius. Jį skiria ir atleidžia meras.

Miesto ir rajono savivaldybės teritorija skirstoma į seniūnijas, kurios praktiškai yra buvusios apylinkės, gyvenvietės bei buvę rajonų miestai. Administracijos pareigūnas seniūnijoje yra seniūnas, kurį skiria ir iš pareigų atleidžia meras, o ne gyventojų renkamos savivaldybės institucijos, nors seniūnas turi būti tos seniūnijos gyventojas – Lietuvos Respublikos pilietis.

Nelaikydama vietos savivaldos institucijų valstybinės valdžios organų sistemos dalimi, Konstitucija kartu leidžia atlikti atskiras šių institucijų valstybines kontrohnes funkcijas.

Ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės atstovai, kurie turi teisę tikrinti jų veiklą ir siūlyti sustabdyti neteisėtų savivaldybės organų sprendimų vykdymą, kol ginčas nebus išspręstas teisme (Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovų įstatymas, priimtas 1993 m.).

Jei savivaldos institucijos savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką: teismai nustato, kad Taryba ir meras nesilaiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nuolat pažeidinėja įstatymus; jei Taryba neišsirenka mero, mero pavaduotojo ir laiku nesuformuluoja savivaldos institucijų; jei meras, mero pavaduotojas nevykdo arba blogai vykdo valstybės deleguotus įgaliojimus, Vyriausybė gali siūlyti Seimui įvesti tiesioginį valdymą, bet ne ilgiau kaip iki savivaldybės tarybos kadencijos pabaigos. Įvedus tiesioginį valdymą, savivaldybės taryba ir jos suformuotos vykdomosios institucijos netenka savo įgaliojimų. Tokiu atveju visas Vietos savivaldos įstatymo numatytas tarybos, valdybos ir mero funkcijas bei įgaliojimus vienvaldiškai vykdo Vyriausybės įgaliotinis. Vyriausybės įgaliotinio, kaip ir savivaldos institucijų priimtų sprendimų teisinę priežiūrą atlieka Vyriausybės atstovas.

Apie savivaldybės institucijų uždavinius, kompetenciją, pagrindines veiklos formas bus kalbama vėliau nagrinėjant valdymo klausimus administracinės teisės skyriuje.

III. Administracinė teisė 109

III SKYRIUS. ADMINISTRACINĖ TEISĖ 3.1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SĄVOKA

Žodis “administratio” kilęs iš lotynų kalbos žodžio ir reiškia -valdymą, vadovavimą. Todėl administracinė teisė – tai valdymo teisė arba teisės šaka apie valdymą.

Su teisės reiškiniais daugiausiai susijęs valstybinių reikalų valdymas, kurį, sutinkamai su konstitucija, vykdo visos valstybinės institucijos. Tarp kitų organų valstybės aparate yra specializuota institucijų grupė, vykdanti valstybinio valdymo funkcijas. Kaip tik dėl šios veiklos susidariusius visuomeninius santykius reguliuoja administracinės teisės normos.

Administracinės teisės normos nustato valstybinio valdymo aparato organizavimo ir veiklos tvarką, valdymo organų kompetenciją, administracinės veiklos formas ir metodus.

Administracinės teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai tampa administraciniais-teisiniais santykiais, kurių šalims teisės nonnos nustato tam tikras teises ir pareigas, o už jų nevykdymą numato atsakomybę.

Administracinių teisinių santykių subjektais gali būti valstybinio valdymo institucijos, valstybės pareigūnai (valdininkai), tarnautojai, nevalstybinės organizacijos, piliečiai. Tačiau viena šio santykio dalis (privalomasis subjektas) būtinai turi būti valstybinė institucija arba valstybės vardu veikiantis atstovas. Šie santykiai paprastai atsiranda vienos šalies iniciatyva, neatsižvelgiant į antrosios šalies sutikimą ar norą. Ginčai, kylantys tarp santykio šalių, dažniausiai sprendžiami administracine tvarka, tačiau įstatymų numatytais atvejais, juos gali nagrinėti ir teismas.

Anksčiau minėti santykiai reguliuojami administraciniu teisiniu netodu, pasireiškiančiu šių santykių dalyvių nelygiareikšmiškumu, nes ‘alies, veikiančios valstybės vardu, sprendimai yra priimami lenasmeniškai ir yra privalomi antrajai šaliai.

Taigi administracinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos -‘guliuoja visuomeninius santykius, susidarančius realizuojant ykdomąją ir tvarkomąją veiklą valstybinio valdymo procese.

110 Teises pagrindai

Administracinės teisės šaltiniai yra tokie norminiai aktai, kuriuose yra adminislracinės teisės normų. Tai visų pirma Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios normos nustato valstybinio valdymo institucijų sistemą, jų sudarymo ir veiklos principus. Valstybinės valdžios institucijų aktai – įstatymai, nutarimai; valstybinio valdymo institucijų norminiai aktai – Vyriausybės nutarimai, mimsterijų ir savarankiškų departamentų vadovų įsakymai ir instrukcijos, savivaldybių sprendimai. Administracinės teisės šaltiniai yra taip pat įvairūs kodeksai, tarp kurių ypatingą vietą užima Lietuvos Respublikos Administracmių teisės pažeidimų kodeksas, nuolat papildomas naujomis normomis, taip pat Muitinės kodeksas.

3.2. VALSTYBINIO VALDYMO INSTITUCIJŲ SĄVOKA

Pačia plačiausia prasme valdymas reiškia kam nors vadovavimą. Si sąvoka dabar plačiai vartojama įvairiose visuomenės ir gamtos mokslų šakose. Su teisės reiškiniais daugiausia susijęs socialinis valdymas, atsiradęs susiformavus žmonių visuomenei ir tapęs būtina socialine funkcija.

Kaip viena iš socialinio valdymo rūšių – valstybinis valdymas laikomas valstybinio valdymo institucijų valdymo veikla, kuriai būdingi šie bmožai:

1. Valstybinį valdymą įgyvendina ne visos, o tik Konstitucįjoje numatytos valstybinio valdymo institucijos (specialus subjektas).

2. Svarbiausia valdymo institucijų paskirtis – realizuoti įstatymus ir kitus valstybinės valdžios institucijų priimamus teisės aktus bei organizuoti jų vykdymą.

3. Valstybinio valdymo institucijos atlieka tvarkomąsias funkcijas, duoda pavaldiems subjektams privalomus vykdyti nurodymus bei patvarkymus, telkia jų pastangas valdymo uždaviniams spręsti, kontroliuoja ir koordinuoja jų darbą, taiko skatinimo ir prievartos priemones ir t.t.

4. Vykdo poįstatyminę veiklą. Priimdami poįstatyminius valdymo aktus, nustato valstybinio valdymo kryptis ir apimtį, jų įgyvendinimo formas ir metodus, siekia, kad priimami valdymo aktai atitiktų įstatymus ir neprieštarautų )iems.

111. Administracinė teisė 111

5. Valstybinis valdymas – tai vykdomoji veikla, apimanti visas svarbiausias visuomeninio gyvenimo sritis, nuolatinis ir tiesioginis vadovavimas tautos ūkio, socialinėms kultūrinėms ir kitoms reikmėms, piliečiams priklausančių teisių, laisvių ir pareigų realizavimas.

Vadovavimas įvairioms valstybės ir visuomenės gyvenimo sritims nėra vien išimtinė valstybės valdymo institucijų funkcija. Šiame procese aktyviai dalyvauja ir kiti valstybinės valdžios subjektai, nes svarbu ne tik priimti tam tikrus sprendimus, bet ir juos realizuoti, t.y. griežtai įgyvendintijuose esančius teisinius valdinius reikalavimus. Kadangi pats įstatymų leidėjas negali vykdyti įstatymų, todėl ir atsiranda reikalas specializuotoje valdymo grandyje, turėti valstybės aparato suderinantį vadovaujantį ir vykdytiną poveikį. Neturi principinės reikšmės, koks subjektas priims sprendimą ir koks aktas bus vykdomas.

3.3. VALSTYBINIO VALDYMO INSTITUCIJŲ SISTEMA

Valstybinio valdymo institucijų sistema teisiškai įtvirtinta Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose, kuriuose nustatyta šių institucijų tarpusavio santykių hierarchinė struktūrinė tvarka, apibrėžti jų teisinės padėties pagrindai.

Valstybinio valdymo institucijos yra atsakingos ir atskaitingos jas sudariusioms valstybinės valdžios institucijoms, nes praktiškai įgyvendina jų priimtus aktus ir sprendimus.

Priklausomai nuo įstatymų numatytų organizacinių formų valstybinio valdymo institucijų sistemą Lietuvoje sudaro aukščiausieji, centriniai ir vietiniai valstybinio valdymo organai.

Auksčiausioji kolegiali valstybės institucija, kuri įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje, yra Vyriausybė. Vyriausybės teisiniai pagrindai, sudėtis, sudarymo tvarka, kompetencija yra apibrėžta Konstitucijos VII skirsnyje ir detalizuojama Vyriausybės įstatyme (1998 m.). PIačiau apie tai buvo kalbėta 2.5.3. skyriuje. Vengdami pasikartojimo, papildomai nurodysime, kad jau minėtame Vyriausybės įstatyme išvardyta Ministro Pirmininko kompetencija, Vyriausybės veiklos organizavimo pagrindai, Vyriausybės santykiai su savivaldybėmis, Ministro Pirmininko aparatas ir kt.

112 Teises pagnndai

Centrinės valstybinio valdymo institucijos yra ministerijos ir Vyriausybės įstaigos.

Ministerijos (lot ministro – tarnauju, valdau) yra šakines kompetencijos valdymo mstitucijos, vadovaujančios joms pavestoms valdymo sntims Ministerijų teisines padeties pagnndai yra Įtvirtmti konstitucinese normose bei Vyriausybes Įstatyme, o vidaus organizacine struktūra, uždaviniai, funkcijos ir kompetencija nustatoma Vynausybes tvirtinamais nuostatais

Ministrų, vicemmistrų ir ministerijų sekretonų kompetencija taip pat numatyta Vyriausybes Įstatyme Ministro patanamoji institucija yra kolegųa, kun svarsto svarbiausius ministerijos veiklos klausimus, svarbiausių ministro Įsakymų ir kitų teises aktų projektus, išklauso pavaldžių struktūrmių padalinių vadovų ataskaitas ir nagnneja kitus klausimus Kolegijos nanų skaičių ir personalinę sudetį tvirtina ministras Ministerijos susideda iš departamentų, skynų ir kitų padalinių Lietuvos Respubhkoje šiuo metu yra šios mimsteriJos

1) Aphnkos mini&teriJa,

2) Fmansi^ mmisteriJa,

3) Krasto apsaugos ministerija,

4) Kultūros ministerija

5) Socialmes apsaugos ir darbo mmisteriJa,

6) Susisiekimo ministerųa,

7) Sveikatos apsaugos ministerija,

8) Svietimo ir mokslo ministerija,

9) Teismgumo mimsterija,

10) Ūkio mmisteriJa,

11) Užsienio reikalų^ ministerija,

12) Valdymo reformi{ ir savivaldybių reikalii ministerija,

13) Vidaus reikali{ mimsteriJa,

14) Zemes ūkio mimsteri/a

Ministerijų funkcijoms nepnskirtiems klausimams spręsti, Vynausybe gali steigti Vynausybes įstaigas – departamentus (Europos teises, Statistikos, Kūno kultūros ir sporto departamentai), tarnybas -Valstybmes konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo, Valstybines geodezijos ir kartografiįos tarnybos), agentūros (“Valstvbimo turto

III. Administracinė teisė 113

privatizavimo agentūra), inspekcijos (Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija) ir kt.

Vyriausybių įstaigų uždaviniai, funkcijos ir teisės nustatomos jų nuostatuose. Vyriausybės įstaigai vadovauja vadovas (generalinis direktorius, direktorius, viršininkas), kuris yra pavaldus Ministrui Pirmininkui, tačiau Vyriausybės nutarimu Vyriausybės įstaiga gali būti pavaldi ministrui. Vyriausybės įstaigos vadovas leidžia įsakymus ir įsakymu patvirtintus kitus teisės aktus, tikrina, kaip jie vykdomi. Departamentų vadovų (politinių pareigūnų) veiklą koordinuoja Vyriausybės kancleris, o tamybų ir inspekcijų vadovų (karjeros pareigūnų) – Vyriausybės sekretorius.

Vyriausybė ministerijų veiklą koordinuoja per ministrus. Ji turi teisę panaikinti ministrų ir ministerijoms pavaldžių įstaigų, taip pat Vyriausybės įstaigų teisės aktus, jeigu jie prieštarauja Konstitucijai, tarptautinėms sutartims, kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, Respublikos Prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams ar Ministro Pirmininko potvarkiams.

Vietines valstybinio valdymo institucijos yra savivaldybės meras ir savivaldybės valdyba, taip pat aukštesnysis administracinis vienetas – apskritis.

Bendrus teisinius vietos savivaldos ir jos atskirų grandžių pagrindus nustato Konstitucija, Vietos savivaldos įstatymas (1994 m.), kiti įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei poįstatyminiai aktai.

Kaip jau buvo minėta anksčiau konstitucinės teisės skyriuje, -enkamoji atstovaujamoji savivaldybės institucija – taryba gali ..Lispręsti savo įgaliojimų laikui sudaryti kolegialią vykdomąją instituciją – valdybą, į kurios sudėtį įeina meras, kuris būdamas vykdomosios valdžios institucija vadovauja ir tarybai. Meras parenka ir siūlo mero pavaduotojo kandidatūrą, valdybos narių kandidatūras, larybos komitetų ir komisijų vadovų kandidatūras, pats skiria arbiausius administracijos darbuotojus. Meras organizuoja tarybos endimų įgyvendinimą, t.y. atlieka vykdomąsias – tvarkomąsias ikcijas.

Didelius įgaliojimus vykdomosios – tvarkomosios valdžios roje turi administracijos vadovas – administratorius, kuris vendina tarybos, mero ir valdybos sprendimus. Administratorius

114 Teisės pagrindai

turi didelę įtaką savivaldybėje, nes jis skiria ir atleidžia, merui pritams, administracijos padalinių vadovus, jų pavaduotojus, o kitus administracijos darbuotojus priima į darbą ir atleidžia savo nuožiūra.

Savivaldos institucijų kompetencija yra dvejopa: savarankiškoji ir valstybės deleguotoji.

Savivaldos institucijos pagal Vietos savivaldos įstatymą joms priskirtą savarankiškają kompetenciją turi veikimo, iniciatyvos bei sprendimų priėmimo laisvę, kiek tai leidžia Konstitucija, įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Be to, savivaldybės sprendžia ir kitas jų teritorijos gyventojams iškylančias problemas, kurias spręsti nepriskirta valstybės institucijų kompetencijai. Tarybos savarankiškoji kompetencija, mero įgaliojimai, valdybos, seniūno ir savivaldybės kontrolieriaus kompetencija išsamiai išdėstyta Vietos savivaldos įstatyme.

Be to, savivaldos institucijos atlieka ir valstybės deleguotą kompetenciją, kaip antai, vykdo civilinės metrikacijos funkcijas, tvarko savivaldybių ir valstybinių bei privataus kapitalo įmonių, visuomeninių organizacijų registrą, įgyvendina antrinę sveikatos priežiūra, taip pat gali valdyti valstybinius parkus, organizuoti savivaldybių policiją, civilinę ir priešgaisrinę saugą, įgyvendinti kitas įstatymų deleguotas funkcijas.

Savivaldos institucijos, nebūdamos pavaldžios valstybės institucijoms, tarpusavio santykius grindžia Konstitucija ir įstatyi-nais.

Tais atvejais, kai su savivaldybės interesais susijusius reikalus svarsto aukštesniosios valstybės institucijos, jos apie lai privalo pranešti savivaldybei. Taryba teikia siūlymus, kuriuos privalo išnagrinėti aukštesniosios valstybės institucijos.

Vyriausybė ir jos institucijos sprendimus valstybės teritorijos planavimo klausimais derina su savivaldybėmis ir savivaldybių ribas siūlo keisti, atsižvelgdamos į savivaldybių siūlymus. Savivaldybės informuojamos ir konsultuojamos valstybės institucijose visais su savivaldybėmis susijusiais klausimais.

Savivaldybėms Seime, santykiuose su Respublikos Prezidentu, Vyriausybėje ir tarptautinėse organizacijose atstovauja Respublikinė savivaldybių asociacija.

Lietuvos Respublikos teritorijos aukštesnysis administracinis vienetas yra apskritys, kurių valdymą per apskrities viršinmką,

III. Administracinė teisė 115

ministerijas bei kitas Vyriausybės institucijas organizuoja Vyriausybė. Apskrities valdymą, kuris yra sudėtinė valstybės valdymo dalis, organizuoja apskrities viršininkas. Jį skiria ir atleidžia Vyriausybė Ministro Pirmininko teikimu.

Apskrities viršininko uždaviniai yra:

1) [gyvendinti valstybės politiką socialinio aprūpinimo, švietimo, kultūros, sveikatos priežiūros, teritorijos planavimo, paminklotvarkos, žemės naudojimo ir apsaugos bei žemės ūkio, aplinkos apsaugos ir kitose srityse, vykdyti apskrityje valstybines ir tarpregionines programas;

2) koordinuoti apskrityje esančių^ ministeriji{ ir kiti{ Vyriausybės instituciji^ struktūrinių^ padalinių veiklą, taip pat derinti savivaldos vykdomųli{ institucijii veiklą, įgyvendinant regionines programas;

3) numatyti prioritetines apskrities raidos kryptis ir rengti programas.

Apskrities viršininkas turi ir kitus įgaliojimus, numatytus Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose.

Apskrities viršininkas, įgyvendindamasjam priskirtas funkcijas, bendrauja su savivaldos ir valstybės valdymo institucijomis, joms pavaldžiomis valdymo įstaigomis bei organizacijomis apskrityje.

Prie apskrities viršininko yra sudaroma taryba, į kurią įeina pats apskrities viršininkas (šios tarybos pirmininkas), jo pavaduotojas, apskrityje esančių savivaldybių merai. Taryba svarsto apskrities raidos kryptis, apskrities gyventojų sveikatos problemas ir jų sprendimo būdus, socialinės ekonominės raidos ir aplinkos apsaugos bei sveikatos programoms ir kitiems tikslams apskrities skirtų lėšų sąmatų projektus ir kitus klausimus.

Apskrities viršininkas taip pat formuoja administraciją ir jai vadovauja, leidžia įsakymus ir kitus teisės aktus ir tikrina, kaip jie vykdomi. Šie aktai, neviršijantys jo kompetencijos, privalomi visiems Juridiniams ir fiziniams asmenims.

Jeigu apskrities viršininko įsakymai ir kiti teisės aktai neatitinka Konstitucijos, įstatymų, kitų Seimo, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės teisės aktų, Vyriausybė turi teisęjuos panaikinti.

Minėtus ir kitus apskrities valdymo klausimus reglamentuoja nskrities valdymo įstatymas (1994 m.).

116 Teisės pagrindai

3.4. VALSTYBĖS TARNYBA

Valdymo institucijų kompetenciją įgyvendina jose dirbantys asmenys, kurie veikia valstybės ir savivaldybių bei kitų įstatymais įgaliotų subjektų apibrėžtų teisių ir pareigų ribose.

Valstybės tarnyba, kaip sakoma 1999 m. liepos 8 d. priimtame Valstybės tarnybos įstatyme – tai teisinių santykių tarnyboje visuma, reglamentuojama valstybės teisės aktais, nustatančiais valstybės tarnautojo statuso įgijimą, pasikeitimą ir praradimą.

Valstybės tamautojas – fizinis asmuo įgijęs įstatymų nustatytą valstybės tarnautojo statusą ir valstybės (valstybinėse ir savivaldybių) institucijose ar įstaigose atliekantis viešojo administravimo, ūkinės ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei.

Valstybės tarnautojai skirstomi į Šias grupes:

1) viešojo administravimo (tarp jų statutinius valstybės tarnautojus);

Viešojo administravimo valstybės tarnautojas – asmuo, dirbantis valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje ir atliekantis įstatymų ir jų pagrindu priimtų teisės aktų nustatytas viešojo administravimo funkcijas.

Statutinis valstybės tarnautojas – viešojo administravimo ar paslaugų valstybės tarnautojas (muitininkas, policininkas, kontrolierius, diplomatas, civilinės krašto apsaugos tarnybos tarnautojas, Lietuvos banko ar aukštojo mokslo darbuotojas ar kitas tarnautojas), kurio statusą nustato atskiras įstatymas ar statutas.

2) paslaugų.

Paslaugų valstybės tarnautojas – asmuo, dirbantis valstybės institucijoje, įstaigoje ar savivaldybėje ir atliekantis ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis visuomenei socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nustatytas paslaugas.

Savo ruožtu viešojo administravimo valstybės tarnautojai skirstomi į:

1) karjeros;

Karjeros valstybės tarnautojas – viešojo administravimo valstybės tarnautojas, konkurso būdu priimtas į tarnybą neterminuotam

III. Administracinė teisė 117

laikui, prisiekęs valstybei ir turintis galimybę nustatyta tvarka siekti aukštesnių ar kitų pareigų tarnyboje.

2) politinio (asmeninio) pasitikėjimo;

Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas, viešojo administravimo valstybės tarnautojas, priimtas į tarnybą pareigoms, įrašytoms į Seimo patvirtintą politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių sąrašą.

3) įstaigų vadovų}

Įstaigos vadovas – valstybės tarnautojas, konkurso būdu ar politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu paskirtas vadovauti valstybės ar savivaldybės įstaigai nustatytos kadencijos laikotarpiui.

4) pakaitinius.

Pakaitinis valstybės tarnautojas – asmuo, atliekantis laikinai nesančio karjeros arba politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo funkcijas.

Paslaugų valstybės tarnautojai skirstomi į:

1) įstaigų vadovus;

2) viešų/iipaslaugiį (tarpjų statutinius valstybės tarnautojus);

3) atliekančius ūkines ar techninesfunkcijas.

Valstybės tamautojų pareigybės skirstomos į 4 lygius, kurioms užimti būtinas:

“A” lygis – aukštasis magistro (aukštasis universitetinis) arba jam prilygstands išsilavinimas;

“B” lygis – ne žemesnis kaip aukštesnysis (aukštasis neuniversitetinis) išsilavinimas;

“C” lygis – ne žemesnis kaip vidurinis išsilavinimas ir įgyta profesinė kvalifikacija;

“D” lygis – nebūtinas vidurinis išsilavinimas.

Be lo, valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 30 kategorijų, kurios apima visus lygius taip, kad 1-a yra žemiausia “D” iygio kategorija, o 30-a aukščiausia “A” lygio kategorija.

Pareigybes tam tikram lygiui ir kategorijai priskiria:

1) [statymas, kurios priskiriamos “A ” lygiui;

2) Vyriausybė – kitas pareigas.

Valstybės tarnybos įstatymas nustato gana griežtą priėmimo į ^tybės tarnybą tvarką, detaliai apibrėžia valstybės tarnautojų

118 Teisės pagrindai___ _____

pareigas ir teises, jų karjeros galimybes, atsakomybę ir paskatinimus. darbo sąlygas ir socialines garantijas, valstybės tarnautojo statuso praradimo pagrindus.

Valstybės tarnybos bendrąjį valdymą pagal nurodyL. kompetenciją atlieka: 1) Vyriausybė; 2) už valstybės tarnybą atsakingas ministras; 3) valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančios įstaigos vadovas.

3.5. ADMINISTRACINĖ ATSAKOMYBĖ

3.5.1. SĄVOKA, PAGRINDAS IR YPATUMAI

Administracinės teisės normos reguliuoja ne tik valstybinio valdymo funkcijas, bet ir reglamentuoja piliečių elgesio taisykles visuomeninėse vietose, transporte, buityje ir pan. Viena iš svarbiausių administracinės teisės veikimo sferų yra viešosios tvarkos apsauga.

Mūsų žmonės sėkmingai dirba, ilsisi, mokosi. Deja, dar ne visi tinkamai elgiasi buityje, gamyboje ir viešose vietose, kartais net pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymus. Valstybė aktyviai kovoja su teisės pažeidimais, panaudodama valstybinės prievartos priemones, kurių viena iš rūšių yra administracinė atsakomybė. Ji taikoma asmenims, padariusiems administracinius teisės pažeidimus.

Administracinė atsakomybė – tai specialius įgaliojimus turinčių valstybinių organų, pareigūnų reagavimo forma į teisės pazeidimus, uz kuriuos [statymas nustato administracines sankcijas, numatytas Lietuvos Respublikos Administracinių teisės pazeidimų kodekse (pvz., alkoholinių gėrimų gėrimas viešosiose vietose – 178 str., transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas – 123 str., prekybos viešosiose vietose taisyklių pažeidimas – 167 str., nedidelis chuliganizmas – 174 str. ir 1.1.).

Teisės pažeidimai gali būti įvairūs, ir užtraukti baudžiamąją, civilinę, drausminę ar materialinę atsakomybę. Tačiau dažnai teisės pažeidimų pavojingumas nėra toks didelis, kad jį būtų galima laikyti nusikaltimu. Vis dėlto ir į tokius teisės pažeidimus negalima nereaguoti. Kaip tik tokie pagal savo pobūdį visuomenei nelabai pavojingi pažeidimai ir laikomi administraciniais teisės pažeidimais, o juos apibrėžia ATPK 9 str.

III. Administracinė teisė 119

Administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tycinis ar neatsargus), pvz., paso praradimas (ATPK 203 str.) veikimas arba neveikimas (neatvykimas pagal šaukimą į tikrają krašto apsaugos tarnybą arba mokymus – ATPK 212 str.), kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viesąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, uz kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Administracinė atsakomybė turi kai kurių ypatumų, skiriančių ją nuo kitų teisės atsakomybės, visų pirma, nuo baudžiamosios atsakomybės, rūšių.

Pirma, administracinė atsakomybė taikoma padarius administracinį nusižengimą ir yra mažiau griežta kaip baudžiamoji ir neužtraukia asmens teistumo, kuriamji buvo taikyta.

Antra, administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui taikomos ypatingos sankcijos – ne baudžiamosios, ne drausminės ar kokios nors kitos, o administracinės nuobaudos.

Trečia, admmistracinę atsakomybę, palyginti su drausmine, taiko organas (pareigūnas), kuriam pažeidėjas tarnybiškai nepavaldus netarnybinio, ne darbo teisinių santykių pavaldumo tvarka.

Ketvirta, administracinę atsakomybę skiria specialiai įpareigotas organas ar pareigūnas, priklausąs valdymo aparatui. Tik įstatyi-no numatytais atvejais administracinę atsakomybę gali skirti teisėjas (pataisos darbai, administracinis areštas ir nušalinimas nuo darbo (pareigų)).

Penkta, bylų dėl administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procedūra yra žymiai paprastesnė ir operatyvesnė negu baudžiamajame ar civiliniame procese.

Nors čia paminėta nemaža ypatumų, kartais sunku atskirti -:dmmistracinius pažeidimus nuo baudžiamųjų nusikaltimų. Gerai, kur “jj yra aiškiai suprantama. Kiekvienas suvokia, kad jei girtas iruotojas padaro avariją, kurioje sužalojamas ar sužeidžiamas .ogus, tai jau neabejotinas nusikaltimas, automobilio vairavimas ;nt neblaiviam be žalingų padarinių – tik administracinis pažeidimas.

Tačiau praktikoje pasitaiko administracinių nusižengimų, kurie i tikra prasme ribojasi su nusikaltimais. Nekelia abejonių, kai teisės “eidimai turi įstatymo numatytus kriterijus, reiškiamus piniginiu

120 Teisės pagrindai

matu. Taip, pvz., ATPK 50 str. – smulkioji vagystė yra tai, kai pagrobtojo turto vertė neviršija 1 MGL dydžio sumos, o priešingu atveju, kaltasis asmuo privalo atsakyti pagal BK 271 ar 275 str. str.

Sudėtingiau, kai teisės pažeidimų hipotezės yra panašios ar tapačios. Pvz., tyčinis turto sunaikinimas ar sužalojimas – ATPK – 503 str., turto sunaikinimas ar sužalojimas tyčia – BK 278 str., kontrabanda ATPK 210 str. ir BK – 312 str., vertimasis uždrausta komercine – ūkine veikla: ATPK – 173 str. ir BK – 306 str. Čia atsakomybės klausimas sprendžiamas priklausomai nuo padarinių sunkumo ar kaltininko pakartotinio nubaudimo administracine nuobauda ir kitų aplinkybių.

Bendri teoriniai teisės pažeidimo sudėties elementai, apie kuriuos buvo kalbėta ankstesniame skirsnyje, atitinka ir administracinių nusižengimų požymius, tačiau administracinės atsakomybės subjekto prasme yra tam tikrų specifinių skirtumų, atribojančių nuo kitų teisinės atsakomybės rūšių.

3.5.2. ADMINISTRACINIO TEISĖS PAŽEIDIMO SUBJEKTAS

Administracinės teisės pažeidimo subjektas gali būti tik pakaltinamas fizinis asmuo – Lietuvos Respublikos pilietis, asmuo be pilietybės ar užsienietis – kuriam iki administracinių teisės pažeidimo sukako 16 metų. Juridiniai asmenys administracinių teisės pažeidimų subjektais negali būti. Už įmonių, įstaigų ar organizacijų padarytus administracinės teisės pažeidimus atsakojųpareigūnai.

Nepilnamečiams nuo 16 iki 18 metų amžiaus, padariusiems administracinius teisės pažeidimus, taikomos bendros administracinės atsakomybės nuostatos. Tačiau jiems negali būti paskirtas administracinis areštas; skiriama bauda negali būti didesnė kaip pusė, numatyta atitinkamame ATPK straipsnyje. Jeigu toks asmuo turi savarankiškų pajamų, privalo atlyginti nusižengimu padarytą turtinį nuostolį, jei šio suma neviršija 50 litų. Jei jis neturi pajamų, atsako jo tėvai arjuos atstojantys asmenys.

Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų padarytus pažeidimus: už narkotiniųpriemoniųvartojimąbe gydytojo paskyrimo, ( ATPK 44 str. II d.), už padarytą nedidelį chuliganizmą, taip pat tyčinį suaugusiųjų garbės ir ommo žeminimą (ATPK 175 str.), už girtų paauglių

III. Administracinė teisė 121

pasirodymą viešose vietose, alkoholinių gėrimų vartojimą (ATPK 178 str. IV d.) ir už viešosios rimties trikdymą (ATPK 183 str. III d.), administracinėn atsakomybėn traukiami tėvai arba juos atstojantys asmenys.

Administracinės teisės pažeidimų subjektai gali būti tiek paprasti piliečiai, tiek ir pareigūnai. ATPK pareigūnais laikomi tokie asmenys, kurie nuolat ar laikinai vykdo valdžios atstovų funkcijas, taip pat kurie valstybinės ar kitų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ar organizacijose nuolat ar laikinai eina tarnybą, susijusią su organizacinių tvarkymo ar administracinių ūkinių pareigų vykdymu, arba kurie tokias p

. . .

282 Teises pagrindai

Apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 323 str.)

Apgaulingas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas arbci apskaitos dokumentii suklastojimas, paslėpimas ar sunaikinimas, jeigu tuo buvo trukdoma visiškai ar iš dalies nustatyti [monės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar [vertinti turtą, – baudžiamas laisvės atėmimu iki trejų metii ir bauda ar be baudos arba pataisos darbais iki dviejii metų, arba tik bauda.

Apgaulingas [monės buhalterinės apskaitos tvarkymas, padarytas sunaikinant ar suklastojant kasos aparato kontrolinęjuostą, mokesčii{ ar muitmės dokumentus, neįtraukiant į apskaitą prodnkcijos, žaliavi{_ ir prekių, laikant jas be įsigijimo dokumenti{, išmokant darbo užmokestį pagal neoficialų_ žmiamštį ar visai be žiniaraščio, arba kitaip be apskaitos panaudojant pinigines lėšas ir materialines vertybes, – baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki pen.kerių metų ir bauda.

Apgaulingas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (dvigubos buhalterijos vedimas, ūkinių-finansinių operacijų nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.).

Apskaitos dokumentų suklastojimas – tai tiek viso netikro apskaitos dokumento įforminimas, tiek galiojančio dokumento atskirų rekvizitų falsifikavimas.

Apskaitos dokumentų sunaikinimas – tai tyčiniai veiksmai, kai fiziškai sunaikinamas pats dokumentas arba jo tekstas (dokumentų suplėšymas, sudeginimas, dokumento teksto ištrynimas ir pan.).

Apskaitos dokumentų paslėpimas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais slepiamas dokumentas norint, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant įmonės komercinę, ūkinę, fmansinę veiklą.

Baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą atsiranda tik tuo atveju, jeigu dėl šių veiksmų trukdoma visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą.

V. Baudžiamoji teisė 283

BK 323 straipsnio antrojoje dalyje atsakomybė yra numatyla už išvardintus apgaulingo apskaitos tvarkymo padarymo būdus. ICad kaltininkas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal šio straipsnio antrojoje dalyje paminėtas veiklas, pasekmių atsiradimo nereikia (trukdyti nustatyti įmonės finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą).

Už apgaulingą apskaitos tvarkymą baudžiamojon atsakomybėn traukiami analogiški subjektai kaip ir už aplaidų apskaitos tvarkymą (BK 322 str.) – vyriausiasis finansininkas (buhalteris), buhalterinių-auditinių konsultacinių įmonių specialistai ir įmonės vadovai, vadovaujantis tais pačiais kriterijais.

Žinomai neteisingų duomenų apie pajamas arba pelną pateikimas (BK324str.)

Zinomai neteisingii duomenų apie savo arba [nzonės pajamas ar jų naudojimą [rašymas į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintas ataskaitas bei kitus dokumentus ir jos pateikimas valstybinei mokesčių inspekcijai – baudžiamas laisvės atėmimu iki ketverių metų arba pataisos darbais iki dveji{ metų_ arba tik bauda.

Tie patys veiksmai, padaryti pakartotinai – baudžiami laisvės atėmimu iki penkerių metų.

Lietuvos Respublikos įstatymai: Gyventojų turlo ir pajamų deklaravimo įstatymas (1996 m.) Gyventojų pajamų brangiam turtui įsigyti arba kitų įstaigų bei perleidžiamų lėšų deklaravimo įstatymas (1993 m.), Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas (1990 m.), Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas (1990 m.) -įpareigoja įmones, Lietuvos gyventojus tam tikra nustatyta tvarka deklaruoti savo pajamas, pelną, turtą.

Todėl už žinomai neteisingą duomenų apie pajamas ar pelną pateikimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Neteisingais yra laikomi tokie duomenys, kurie neatitinka realaus tiek fizinio, tiek juridinio asmens pajamų ar pelno dydžio ir yra įrašomi į deklaracijas, nustatyta tvarka patvirtintas ataskaitas (pvz., finansinę atskaitomybę) bei kitus dokumentus (pvz., pelno mokesčio apskaitą). Čia visai neturi reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui, ar pajamos ir pelnas yra

284 Teisės pagrindai

padidinami ar sumažinami. Svarbu, kad kaltininkas neteisingus duomenis mokesčių inspekcijai pateikia sąmoningai, suvokdamas, kad šie duomenys yra melagingi.

Jeigu asmuo neteisingus duomenis pateikia dėl neatsargumo (nerūpestingumo, neapdairumo ir pan.), tai jis traukiamas nc baudžiamojon, o administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 172′ straipsnį kaip už ataskaitų ir dokumentų apie savo (fizinio asmens) arba įmonės pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimo tvarkos pažeidimą bei mokesčių vengimą.

Už žinomai neteisingų duomenų apie pajamas arba pelną pateikimą, numatyta BK 324 straipsnyje, baudžiamojon atsakomybėn traukiami asmenys, deklaruojantys savo pajamas, taip pat mokesčių mokėtojų (įvairių rūšių įmonių) pareigūnai, pateikę tokias neteisingas žinias.

286 Teisės pagrindai

2) susituokiantys asmenys turi būti sulaukę santuokinio amžiaus, t. y. 18 metii. Tačiau išimtiniais atvejais (nepilnametė^ nėštumas, vaiko pagimdymas ir kt.) savivaldybės potvarkiu leidžiamci tuoktis ir jaunesniems asmenims. Įstatymai neapriboja maksimalau. santuokinio amžiaus ir besituokiančiųji^ amžiaus skirtumo;

3) nė vienas iš susituokiančiųjii asmenii neturi būti kitoje santuokoje. Įstatymai leidžia sudaryti naują santuoką, tik jeign ankstesnioji yra pasibaigus (vieno iš sutuoktinių_ mirtis, pripažinimas nežinia kur esančiu, paskelbimas mirusiu, istuoka, santuokos pripažinimas negaliojančia);

4) susituokiantieji asmenys negali būti artimi giminaičiai. Neleidžiama sudaryti santuokos tarp tiesiosios aukštutinės ir žemutinės linijos gimmaičių (asmenys kilę vienas iš kito – vaikai is tėvii, anūkai iš senelii) tarp tikrnjų^ ir netikrųjų brolių ir seserų, taip pat tarp įtėvii^ ir įvaikių. Santuoka tarp kitų šoninės linijos giminaičii^ (dėdės ir dukterėčios, pusbrolio ir pusseserės ir t. t.) nedraudžiama;

5) asmenys, sudarantys santuoką, turi būti veiksnūs. Jeigu bent vienas iš fų yra teismo pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, santuoka tarp jų negali būti sudaryta. Negalima atsakyti registruoti santuoką, jeigu bus gydytojo pažyma, kad asmno serga psichine liga, tačiau teismo jis nėra pripažintas neveiksniu. Santuoka gali būti registruojama ir be gydytojo pažymėjimo.

Reikia pasakyti, kad už nuslėpimą aplinkybių, kliudančių susituokti arba melagingų žinių suteikimą civilinės metrikacijos organams Lietuvos Respubhkos BK 217 str. numato pataisos darbus iki vienerių metų arba baudą.

6.1.2. SANTUOKOS REGISTRAVIMO TVARKA

Santuoka registruojama vieno iš susituokiančiųjų arba jų tėvų gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje praėjus ne mažiau kaip vienam mėnesiui nuo prašymo padavimo dienos. Norinčiųjų susituokti prašymu ir esant svarbioms priežastims (nėštumas, sunki liga), civilinės metrikacijos įstaigos vadovas turi teisę leisti registmoti santuoką nepraėjus mėnesiui nuo prašymo padavimo dienos.

VI. Seimos teise 287

Santuoka susituokiančiųjų asmenų pageidavimu gali būti sudaroma iškilmingai arba be iškilmių. Jeigu santuoka sudaroma iškilmingai, ji gali būti registmojama vėliau ar susituokiančiųjų prašymo dieną. Tuo atveju, kai vienas iš sutuoktinių per nustatytą laiką be pranešimo neatvyksta, paduotas pareiškimas nustoja galios.

Prašymo įregistruoti santuoką padavimo faktas, nurodant ketinančių susituokti asmenų vardus, pavardes, gimimo datą, gyvenamąją vietą ir santuokos registravimo datą, viešai skelbiamas civilinės metrikacijos įstaigoje ne vėliau kaip dvi savaites iki santuokos registravimo dienos.

Jei vienas susituokiančiųjų negali alvykti į civilinės metrikacijos įstaigą santuokai įregistmoti dėl sunkios ligos, santuoka gali būti registmojama, gydančiajam gydytojui sutikus, sergančiojo namuose arba gydymo įstaigoje.

Santuoka su asmenimis, esančiais įkalinimo vietose, registmojama laikantis įkalinimo įstaigų vidaus tvarką reguliuojančių taisyklių.

Užsienio valstybių piliečiai, paduodami prašymus įregistmoti santuoką, privalo pateikti taip pat savo valstybės kompetentingos įstaigos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad jo santuokai nėra kliūčių. Užsienio valstybių piliečių santuoka registruojama bendra tvarka, tačiau jų asmens dokumentuose įrašai apie santuokos įregistravimą nedaromi. Jei užsienio valstybių piliečiai ir asmenys be pilietybės nuolat gyvena Lietuvoje, apie jų santuokų įregistravimą pranešama gyvenamosios vietos policijos komisariatui, pasiunčiant santuokos įrašo kopiją. Apie laikinai į Lietuvą atvykusių užsienio valstybių piliečių ir kitose valstybėse nuolat gyvenančių asmenų be pilietybės santuoką pranešama tų valstybių konsulinėms įstaigoms pasiunčiant santuokos įrašo kopiją.

Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje ir yra numatyta, kad valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją, taČiau iki šiol teisiškai nesureguliuota nemažai su santuokos sudarymu (tarp jų ir registravimu) susijusių esminių klausimų.

Bažnytine tvarka po 1992 m. lapkričio 2 d. sudarytos santuokos, kai to pageidauja susituokusieji, apskaitomos civilinės metrikacijos įstaigoje, išduodant santuokos liudijimą ir pažymint apie tai jų

288 Teises pagnndai

pasuose Santuokos pradžia laikoma bažnytiniame santuokos liudijime nurodyta data Civilmes metnkacijos {staigos apskaito tik tas santuokas, kunos bažnytme tvarka sudarytos laikantis SŠK reikalavimų

Lietuvos Respublikos piliečių užsiemo valstybių mstitucijose iregistruotos santuokos (jeigu nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos ĮStatymai) apskaitomos ju nuolatines gyvenamosios vietos civilines metnkaciJos Įstaigose, išduodant santuokos liudijimą ir apie tai pažymmt Lietuvos Respublikos piliečio pase Nuolat Lietuvoje negyvenančių piliečių santuoką apskaito Vilniaus miesto civilines metnkacijos skynus

6 1 3 SANTUOKOS NUTRAUKIMAS

Paprastai santuoka pasibaigia vienam iš sutuoktinių mirus Tačiau Įstatymai numato galimybę santuoką nutraukti, kai sutuoktiniai kartu gyventi negali Santuoka gali būti nutraukiama teismine arba administracine tvarka

1. Santuoka nutraukiama teisme, kai šeimoje yra nepilnamečių vaikų arba yra ginčų del turto Teismas, spręsdamas ištuokos bylas, tun išsiaiškinti santuokos nutraukimo motyvus, nustatyti, ar yra galimybių išsaugoti šeimą Todel teismas santuoką nutraukia tik ĮSitikmęs, kad šeima galutmai iširusi Pnešmgu atveju leškinys del santuokos nutraukimo atmetamas arba paskinamas terminas (ne ilgesms kaip 6 menesiai) susitaikyti

Teismas, pnimdamas sprendimą del santuokos nutraukimo, tun išspręsti, pas kuq iš tevų lieka gyventi vaikai, pnteisti ju išlaikymui alimentus ir, sutuoktiniams prašant, padalinti ju turtą, išspręsti klausimą del pavardes, pnteisti išlaikymą nedarbingam ir paramos leikalingam sutuoktimui

Teismo sprendimas del santuokos nutraukimo automatiškai santuokos nenutraukia Santuoka laikoma nutraukta tik tada, kai bent vienas iš sutuoktimų Įregistruojajos nutraukimą civilmes metnkacijos skynuje, o po to jam išduodamas ištuokos liudijimas

Pne prašymo Įregistruoti santuokos nutraukimą tun būti pndetas ĮSiteisejusio teismo sprendimo nutraukti santuoką nuorašas

VI. Seimos teisė 289

Jeigu sutuoktinis, kuris kreipėsi dėl santuokos nutraukimo įregistravimo, sumokėjo teismo priteistą jam priklausančią sumokėti sumą arba yra atleistas nuo jos mokėjimo, santuokos nutraukimas registruojamas nepriklausomai nuo to, ar antrasis sutuoktinis sumokėjo jam priteistą sumą.

Ištuokos liudijimas išduodamas tik tam buvusiam sutuoktiniui, kuris sumokėjo šią sumą arba nuo mokėjimo yra atleistas. Antrasis sutuoktinis neturi teisės registnioti naują santuoką, iki gaus savo ištuokos liudijimą.

2. Santuoka gali būti nutraukiama ir administracine tvarka, t.y. civilinės metrikacijos įstaigoje, kai to prašo abu sutuoktiniai, neturintys nepilnamečių vaikų, taip pat nėra ginčo dėl jų bendro turto padalijimo bei dėl išlaikymo lėšų mokėjimo paramos reikalingam sutuoktiniui.

Santuokos nutraukimas tokiu atveju registmojamas praėjus trims mėnesiams nuo prašymo padavimo dienos. Jeigu, praėjus trims mėnesiams nuo prašymo padavimo dienos, sutuoktiniai per kitus tris mėnesius neatvyksta į civilinės metrikacijos įstaigą ištuokos įforminti, tai prašymas nutraukti santuoką laikomas nepaduotu.

Santuoka administracine tvarka gali būti nutraukta ir vieno iš sutuoktinių prašymu:

1) jeigu kilas sutnoktii-iis nuteistas už nusikaltimo padarymą laisvės atėmimu ne mažiau kaip 3 metams;

2) jeigu kitas sutuoktinis po santuokos sudarymo pripažintas neveiksniii dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės;

3) jeigii kitas sutuokUnis yra teismo pripažintas nežinia knr esančiu (vienerius metus apiejį nėrajokių_žinii{).

Šiais atvejais santuoka nutraukiama antrojo sutuoktinio prašymu jo gyvenamosios vietos civilinės metrikacijos įstaigoje nepriklausomai nuo to, ar sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų.

Civilinės metrikacijos įstaiga apie paduotą prašymą nutraukti santuoką praneša kalinamajam sutuoktiniui arba neveiksnaus sutuoktinio globėjui. Pranešime nurodoma, kad jis privalo per vieną mėnesį atsakyti, ar esama ginčo dėl vaikų arba bendro turto pasidalijimo arba ginčo dėl lėšų paramos reikalingam nedarbingam sutuoktiniui išlaikyti mokėjimo. Gavusi atsakymą, kad ginčo nėra,

290 Teisės pagrindai

arba per vieną mėnesį negavusi jokio atsakymo, civilinės metrikacijos įstaiga įregistmoja santuokos nutraukimą. Esant ginčui, sutuoktinis-prašytojas turi teisę kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo.

6.1.4. SANTUOKOS NEGALIOJIMAS

Santuoka gali būti pripažinta negaliojančia, kai pažeidžiamos įstatymo nustatytos sąlygos:

1) nėra abiejų susituokiančiųjų^ asmenų sutikimo (dėl silpnaprotystės, stipraus girtumo besituokiantysis negalėjo suprasti savo veiksmų, ji{ kontroliuoti);

2) nera suėjęs santuokinis amžius, jeigu jis nebuvo sumažintas įstatymo nustatyta tvarka (to reikalauja nepilnamečio sutuoktinio interesai – silpna sveikata ir pan.);

3) vienas iš sutuoktiniii buvo kitoje santuokoje (dėl to gali kreiptis į teismąpats szituoktinis ar kiti suinteresuotieji asmenys);

4) santuoka sudaryta tarp artimųįų giminaičiii (to reikalauti turi teisę kiekvienas iš sutuoktinh();

5) santuoka sudaryta su teismo pripažintu neveiksniu (turi teisę [ teismą kreiptis kiekvienas iš sutuoktinit(, globos ir rūpybos institucijos);

6) kai Ų’egistruota fiktyvi santuoka. Fiktyvi yra tokia santuoka, kuri įregistruota neketinant vienam arba abiem iš susituokiančiifjii asmeni{ sukurti šeimos. Sndarydami fiktyvią santuoką, asmenys paprastai siekia savanaudiški^ tikslų: įgyti teisę [ turtą, į gyvenamqfį plotą, gauti kitos valstybės pilietybę ir pan.

Pažeidus įstatymo nustatytas santuokos sudarymo sąlygas, santuoka savaime netampa negaliojančia. Santuoką negaliojančia gali pripažinti tik teismas. Santuokos pripažinimas negaliojančia sukelia tam tikras pasekmes. Santuokos pripažinimas negaliojančia atima iš sutuoktinių visas teises, atsiradusias iš santuokos, kuri panaikinama nuo jos sudarymo laiko. Santuokos pripažinimas negaliojančia atima teisę nedarbingam, paramos reikalingam sutuoktiniui gauti iš antrojo sutuoktinio išlaikymą. Neatsiranda teisė į dalį bendro sutuoktinių turto, kuris jų buvo įgytas tokioje santuokoje. Toks turtas laikomas priklausančiu tam sutuoktiniui, kurisjį įgijo savo vardu.

VI. Šeimos teisė 291

Sutuoktinis, kuris tuokdamasis pakeitė savo pavardę į kitą, turi teisę ir pripažinus santuokąnegaliojančia vadintis šia pavarde arbajam jo reikalavimu suteikiama ikisantuokinė pavardė.

Santuokos pripažinimas negaliojančia nepaveikia tokioje santuokoje gimusių vaikų teisių. Vaikai, gimę arba pradėti pripažintoje negaliojančioje santuokoje, turi tokias pačias teises, kaip ir galiojančioje santuokoje gimę vaikai.

6.2. SUTUOKTINIŲ TEISĖS IR PAREIGOS

Santuoka sukuria sutuoktiniam asmeninio pobūdžio neturtines ir turtines teises bei pareigas.

1. Iš neturtinių teisių pažymėtinos šios:

– teisė pasirinkti pavardę, kurią sutuoktinis gali realizuoti tik santuokos registracijos metu, priimant su juo susituokiančiojo pavardę arba prie savos pavardės prijungiant su juo susituokiančiojo pavardę (dviguba pavardė). Susituokiantieji neturi teisės sujungti pavardžių, jeigu vieno jų pavardė yra dviguba;

– sutuoktinių teisė pasirinkti užsiėmimą, profesiją, gyvenamąją vietą. Šią teisę turi kiekvienas iš sutuoktinių ir kitas sutuoktinis negali primesti savo valios ar kaip nors trukdyti pasirenkant užsiėmimą, profesiją ar gyvenamąją vietą, tokiu būdu išreiškiamas moters ir vyro lygiateisiškumo principas šeimoje;

– vaikų auklėjimo ir kitus šeimos gyvenimo klausimus sutuoktiniai sprendžia kartu. Tėvų ginčą dėl vaikų auklėjimo privalo spręsti globos ir rūpybos organai, o tėvams nevykdant šių organų sprendimo, pagal vieno iš jų pareiškimą ginčas gali būti sprendžiamas teisme.

2. Sutuoktinių turtinės teisės ir pareigos atsiranda dėl sutuoktinio bendro turto bei materialinės paramos nedarbingam sutuoktiniui teikimo.

Turtas, kurį sutuoktiniai įgyja santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo jų asmeninio indėlio. Sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso tik bendro naudojimo daiktai (namas, automobilis, namų apyvokos daiktai), indėliai bankuose, uždarbis. Individualaus vartojimo daiktai

292 Teisės pagrindai

(rūbai, avalynė, papuošalai ir pan.), taip pat turtas, kurį kiekvienas sutuoktinis turėjo iki santuokos, paveldėjo arba gavo kaip dovaną, santuokos metu yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė. Tai turi reikšmės dalijant tarp sutuoktinių bendrą turtą nutraukiant santuoką ar būnant santuokoje.

Kita sutuoktinių turtinė pareiga – teikti vienas kitam materialinę paramą, kai vienam iš jų tokia parama yra reikalinga (sutuoktinis yra nedarbingas ir neturi lėšų pragyventi, žmona nėštumo metu ir po gimdymo) kaip gyvenant kartu, taip ir santuoką nutraukus. Jei paramos reikalingas sutuoktinis, kuris tapo nedarbingas santuokos metu, ir po santuokos nutraukimo per vienerius metus gali reikalauti materialinės paramos. Ištuoktas sutuoktinis turi teisę gauti išlaikymą iš kito ir tuo atveju, jeigu jis per penkerius metus po santuokos nutraukimo tapo nedarbingas dėl pensinio amžiaus (būdamas santuokoje nedirbo, nes tvarkė namų ūkį, augino vaikus ir pan.).

6.3. TĖVŲ IR VAIKŲ TEISĖS IR PAREIGOS

Lietuvos Respublikos Konstitucija ir šeimos įstatymai įpareigoja tėvus auklėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, parengti juos tautos naudingam darbui. Tėvo ir motinos teisės ir pareigos auklėti vaikus yra lygios ir jos nepasikeičia ir santuoką nutraukus. Jeigu dėl vaikų auklėjimo tarp tėvų kyla nesutarimų (vienas iš tėvų gyvena atskirai, o kitas kliudo antrajam bendrauti su vaikais), tai šiuos ginčus sprendžia vietos globos ir rūpybos institucijos. Tėvų teisę auklėti vaikus gali pažeisti seneliai ar kiti giminaičiai, vaikus laikydami pas save ir tėvams ar vienam iš jų trukdantys bendrauti su vaikais. Tokiu atveju teismas gali vaikus sugrąžinti iš kitų asmenų, neteisėtai laikančių pas save, jų tėvams.

Tėvams, kurie netinkamai auklėja savo vaikus, darojiems blogą įtaką, žiauriai su jais elgiasi, teismine tvarka pagal globos ir rūpybos tarybos, vieno iš tėvų arba globėjo ieškinį gali būti atimtos tėvystės teisės tiek iš abiejų tėvų, tiek iš vieno (tėvo ar motinos). Atėmus tėvystės teises abiem tėvams, vaikai iš jų paimami ir atiduodami auklėti į valstybinę vaikų auklėjimo įstaigą, giminaičiams ar globėjams. Jeigu atėmus tėvystės teises tėvui ar motinai, jie lieka kartu

VI. Šeimos teisė 293

gyventi su vaikais viename bute, asmenims, kurie yra vaikų globėjai, susidaro nepalankios sąlygosjuos auklėti, tokie tėvai gali būti teismine tvarka iškeldinti iš buto. Kai tėvystės teises atimamos tik iš vieno tėvų, vaikas paprastai lieka pas antrąjį tėvą.

Jeigu tėvai pasitaiso, teismas gali jiems tėvystės teises atstatyti, kai vaikas nėra įvaikintas, o jeigu jam yra suėję 10 metų, teismas, spręsdamas tėvystės grąžinimo klausimą, turi taip pat atsižvelgti ir į vaiko norą.

Šeimos įstatymai įpareigoja tėvus ne tik auklėti vaikus, bet ir juos išlaikyti, t. y. aprūpinti gyvenamuoju plotu, maistu, drabužiais ir pan. iki savo pilnametystės, taip pat pilnamečius, jeigu jie yra nedarbingi. Vaikus privalo išlaikyti abu tėvai. Todėl iš vengiančio vykdyti šią pareigą sutuoktinio kitas sutuoktinis gali per teismą išieškoti alimentus ir nenutraukus santuokos. Alimentai priteisiami tokio dydžio: vienam vaikui – ^, dviems – ^, trims – ^ uždarbio ir kitokių pajamų, tačiau nc mažiau kaip 1 MGL kiekvienam vaikui. Alimentai kas mėnesį išskaitomi iš visų rūšių darbo užmokesčio, premijų, pašalpų, honorarų ir kitokių pajamų. Kai alimentus mokantis asmuo turi nereguliarų, kintantį uždarbį ar pajamas, gaunamas natūra, kurių dalį sunku apskaičiuoti, asmens, reikalaujančio mokėti lėšas nepilnamečiams vaikams išlaikyti, prašyi-nu alimentai iš jo gali būti priteisiami, nustatant tvirtą pinigų sumą kas mėnesį.

Teismas gali sumažinti alimentų dydį, jei juos mokantis asmuo yra 1 ar II grupės invalidas irjo materialinė padėtis yra sunki. Be to, alimentus galima sumažinti ir tuo atveju, kai kartu su juos mokančiu asmeniu gyvenantys vaikai lieka mažiau aprūpinti nei alimentus gaunantys vaikai.

Už piktybinį vengimą mokėti pagal teismo sprendimą lėšas vaikams išlaikyti numatyta baudžiamoji atsakomybė (BK 125 str.).

Ir pilnamečiai vaikai privalo išlaikyti nedarbingus ir materialinės pagalbos reikalingus tėvus. Jeigu vaikai šios pareigos savanoriškai nevykdo, teismas iš jų, tėvams reikalaujant, gali priteisti alimentus – t. y. pinigų sumą, kurią vaikas turi mokėti kiekvieną mėnesį, atsižvelgiant į tėvų ir vaikų padėtį. Už vengimą išlaikyti nedarbingus tėvus pagal teismo sprendimą taip pat baudžiama -pataisos darbais iki vienerių metų (BK 126 str.). Tie tėvai, kurie be

294 Teisės pagrindai

pateisinamos priežasties vengė auklėti ir išlaikyti savo vaikus, ateityje neturi teisės reikalauti išlaikymo iš savo vaikų.

6.4. ĮVAIKINIMAS

Įvaikinimas – tai priėmimas į svetimą šeimą vaiko, kuris dėl tam tikrų priežasčių neteko tėvų (mirė, sunkiai serga, atimtos tėvystės teisės, tėvai atsisakė ir pan.). Įvaikinti leidžiama tik nepilnamečius vaikus, išskiriant seseris ir brolius tik išimtiniais atvejais. Įvaikinti gali tik sutuoktiniai arba pilnamečiai abiejų lyčių piliečiai. Įvaikintojais negali būti asmenys, teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais, taip pat, kuriems atimtos tėvystės teisės. Jeigu tą patį vaiką įvaikinti nori keli įvaikintojai, pirmenybė teikiama: giminaičiams;

sutuoktiniams; asmenims, įvaikinantiems seseris ir brolius kartu;

Lietuvos Respublikos piliečiams; asmenims, įvaikinantiems savo sutuoktinio vaikus ir įvaikius; asmenims, kurių šeimoje auklėjamas ir išlaikomas vaikas.

Įvaikinant būtinas vaiko tėvųrašytinis sutikimas. Tėvų sutikimo įvaikinti nereikalaujama: jeigu tėvai yra nežinomi; jeigu iš tėvų atimtos tėvystės teisės; jei tėvai pripažinti neveiksniais. Įvaikinti vaiką, kuriam yra suėję 15 metų, būtinasjo raštiškas sutikimas. Įvaikinamieji, kuriems yra suėję 10 metų, dėl įvaikinimo gali būti išklausomi teismo posėdyje ir atsižvelgiama įjų norą.

Prašymą įvaikinti Lietuvos Respublikos pilietis paduoda apylinkės teismui pagal savo arba pagal įvaikinamojo gyvenamąją vietą, o užsienio valstybės pilietis – Vilniaus apygardos teismui. Įvaikintojai teismo sprendimu pripažįstami įtėviais, o jiems prašant gali būti pripažinti vaiko tėvais. Įvaikinamieji ta pačia tvarka pripažįstami įvaikiais arba įvaikintojo vaikais. Įvaikinimas tarp įtėvių ir įvaikių sukuria tokius pat santykius kaip ir tarp tikrų tėvų ir vaikų. Saugant įtėvių ir įvaikių interesus, įstatymas garantuoja įvaikinimo paslaptį, kurios pagarsinimas prieš įtėvių valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę (BK 217′ str.).

Tėvų, įtėvių bei globos ir rūpybos institucijos prašymu, pažeidus nustatytą įvaikinimo tvarką, įvaikinimas gali būti panaikinamas tik teismine tvarka. Panaikinus įvaikinimą, teismo

_________ ______VI. Šeimosteisė___________________295

sprendimu atkuriamos vaiko ir jo palikuonių bei tėvų ir jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio teisės ir pareigos, vaikas gali būti grąžintas tėvams ar perduodamas globos ir rūpybos institucijai, jam gali būti grąžintas ankstesnis vardas ir pavardė.

6.5. GLOBA IR RŪPYBA

Globa ir rūpyba – tai kita nepilnamečių vaikų, praradusių tėvus, auklėjimo forma. Nuo įvaikinimo skiriasi tuo, kad larp globėjų ir globojamųjų asmenų neatsiranda santykiai kaip tarp įtėvių ir įvaikių. Todėl globėjas neprivalo globojamojo išlaikyti savo lėšomis, o vaikui sulaukus pilnametystės, globos ir rūpybos santykiai pasibaigia iš viso. Be to, globa ir rūpyba gali būti steigiama ir pilnamečiams asmenims, kurie dėl sveikatos būklės nepajėgia tvarkyti savo turtinių ir kitokių reikalų. Globėjus ir mpinlojus (dažniausiai giminaičius, galima ir pašalinius) skiria globos ir rūpybos institucijų pasiūlymu savivaldos organai.

Globėjai skiriami nepilnamečiams iki 15 metų ir pilnamečiams, kurie dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės teismo pripažinti neveiksniais. Globėjas tvarko globojamojo vardu jo turtą, iš to turto daro išlaidas globojamojo išlaikymui.

Kitokios yra rūpintojo teisės ir pareigos. Rūpyba steigiama asmenims, kurie turi ribotą veiksnumą (nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų) ir asmenys su laikinu veiksnumu dėl piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis.

Globėjai ir rūpintojai globojamais nepilnamečiais vaikais turi rūpintis kaip savo. Jie turi kartu sujais gyventiJuos auklėti, rūpintisjų sveikata, mošti savarankiškam gyvenimui. Vaikų išlaikymui globėjas panaudoja jų lėšas, pensiją, alimentus ir kitą turtą. Jeigu vaikai neturi pakankamai pragyvenimo lėšų, globos ir rūpybos institucijos jiems skiria pašalpą.

Globėjas ar rūpintojas gali būti pašalintas iš pareigų, jei blogai jas atlieka, piktnaudžiauja globojamo vaiko turtu ir pan. Be to, globa ir rūpyba pasibaigia, kai vaikas grąžinamas auklėti tėvams (grąžinus jiems tčvystės teises). Pats globėjas ar rūpintojas irgi gali prašytis

296 Teisės pagrindai

atleidžiamas iš šių pareigų dėl ligos, materialinės ar šeimyninės padėties pasikeitimo.

Literatūra 297

LITERATŪRA

1 Norminiai aktai:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. V. 1998.

2. Įmonių įstatymas. Valstybės žinios (toliau – Žinios). 1990. Nr. 14-395 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

3. Darbo apmokėjimo įstatymas. Žinios. 1991. Nr. 4-104 su vėlesniais papildymais.

4. Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas. Žinios. 1991. Nr. 12-312 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

5. Profesinių sajungų įstatymas. Žinios. 1991. Nr. 34-933 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

6. Darbo sutarties įstatymas. Žinios. 1991 Nr. 36-973 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

7. Gyventojų užimtumo įstatymas. Žinios 1991 Nr. 2-25, nuo 1996 m. vasario 1 d. pakeistas pavadinimas – Bedarbių rėmimo įstatymas. Žinios. 1996.Nr. 18-457.

8. Atostogų įstatymas. Žinios 1991. Nr. 2-18 su vėlesniais papildymais ir pakeilimais.

9. Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas. Žinios. 1992. Nr. 12-307 su včlcsniais pakeitimais.

10. Seimo rinkimų įstatymas. Žinios. 1992. Nr. 22-633 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

11. Prezidento rinkimų įstalymas. Zinios. 1993. Nr. 2-29 su vėlesniais pakeitimais.

12. Prezidento įstatymas. Žinios. 1993. Nr. 5-89.

13. Konstitucinio Teismo įstatymas. Žinios. 1993. Nr. 6-120 su vėlesniais papildymais.

14. Žmonių saugos darbe įstatymas. Žinios. 1993. Nr. 55-1064 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

15. Susirinkimų įstatymas. Žinios. 1993. Nr. 69-1291.

16. Teismų įstatymas. Žinios. 1994. Nr. 46-851 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.

17. Vietos savivaldos įstatymas. Žinios. 1994. Nr. 55-1049.

298 Teisė pagrindai

18. Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas. Žinios. 1996. Nr. 20-521 su vėlesniais papildymais.

19. Vyriausybės įstatymas. Žinios. 1998. Nr. 41-1131 su vėlesniais pakeitimais.

20. Seimo statuto įstatymas. Žinios. 1999. Nr. 5-97.

21. Administracinių bylų teisenos įstatymas. Žinios. 1999. Nr. 13-309 su vėlesniais papildymais.

22. Valstybės tarnybos įstatymas. Žinios. 1999. Nr. 66-2130.

23. Darbo įstatymų kodeksas. V. 1989.

24. Santuokos ir šeimos kodeksas. V. 1990. su vėlesniais pakeitimais.

25. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas. V. 1998. su vėlesniais papildymais.

26. Baudžiamasis kodeksas. V. 1999.

27. Civilinis kodeksas. V. 1999.

28. Vyriausybės nutarimas Dėl ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarkos patvirtinimo (1995 01 09 Nr. 21). Žinios. 1995. Nr. 5-92 su vėlesniais pakeitimais.

29. Vyriausybės nutarimas dėl Darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos patvirtinimo (1996 01 17 Nr. 100). Žinios. 1996.Nr.7-181.

11. Specialioji literatūra:

1. Valstybės ir teisės teorija. V. 1989.

2. Vitkus G. Politologijos įvadas. V. 1992.

3. Lietuvos Respublikos Konstitucija: tiesioginis taikymas ir nuosavybės teisių apsauga. V. 1994.

4. Lietuvos teisės kūrimo principai. V. 1995.

5. Žmogaus teisės ir laisvės. V. 1995.

6. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. 1996.

7. Petkevičius P. Administracinė atsakomybė. V. 1996.

8. Abramavičius A. Mikelėnas V. Įmonių vadovų teisinė atsakomybė. V.1998.

Literatura 299

9. Mikelėnas V. Trečioji civilinio kodekso knyga “Šeimos teisė’V/Teisės problemos. 1998. Nr. 2.

10. Vansevičius S. Teisės teorija. V. 1998.

11. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnio “Žmogus ir valstybė” komentaras.//Teisės problemos. 1999. Nr. 1-2.

12. Tiažkijus V. Petravičius R. Bužinskas G. Darbo teisė. V. 1999.

Teises pagnndai

TURINYS

PRAIARME SUTRUMPINIMAl

1 SKYMUS. VALSTYBĖS IR TEISĖS TEORIJA

1.1.Valstybė

1.1.1. Valstybės kilmė

1.1.2. Valstybės sąvoka ir požymiai

1.1.3. Valstybės funkcijos

1.1.4. Valstybės formos

1.1.4.1. Valstybės valdymo formos

1.1.4.2. Valstybės santvarkos formos

1.1.4.3. Politmis režimas

1.1.5. Valstybės mechanizmas

1.1.6. Teisinė valstybė

1.2. Teisė

1.2.1. Teisės kilmė

1.2.2. Teisės sąvoka ir požymiai

1.2.3. Teisės normos

1.2.4. Teisės realizavimas

1.2.5. Teisiniai sanlykiai

1.2.6. Teisėtumas ir teisėtvarka

1.2.7. Teisė irmoralė

1.2.8. Teisės šaltiniai irjųrūšys

1.2.8.1. Įstatymai

1.2.8.2. Poįstatymimai aktai

1.2.8.3. Normimų aktų galiojimas

1.2.9. Teisės pažeidimai irteisinė atsakomybė

1.2.9.1. Teisės pažeidimo sąvoka ir požymiai

1.2.9.2. Teisės pažeidimo struktūra

1.2.9.3. Teisinė atsakomybė irjos rūšys

II SKYRIUS. KONSTITUCINĖ (VALSTYBINĖ) TEISĖ

2.1. Konstitucinės teisės sąvoka, normos ir rūšys

2.2. Lietuvos konstitucingumo raida

2.3. Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992 m.)

2.4. Pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir pareigos

2.4.1. Socialinės-ekonominės teisės

6 Teisės pagrindai

2.4.2. Politinės teisės ir laisvės 61

2.4.3. Asmeninės teisės ir laisvės 63

2.4.4. Žmogaus teisių ir laisvių teisinės gynimo garantijos 66

2.4.5. Konstitucinės žmogaus pareigos 69

2.5. Valstybinės valdžios sistema 70

2.5.1.Seimas 71

2.5.2. Respublikos Prezidentas 79

2.5.3. Vyriausybė 85

2.5.4. Konstitucinis Teismas 91

2.5.5. Teismai 94

2.5.5.1. Teismų sistema irjųkompetencija 95

2.5.5.2. Teisėjų statusas 98

2.5.5.3. Pagrindiniai teismų veiklos principai 101

2.5.6. Prokuratūra 104

2.6. Vietos savivalda ir valdymas 106

III SKYRIUS. ADMINISTRACINĖ TEISĖ 109

3.1. Administracinės teisės sąvoka 109

3.2. Valstybinio valdymo institucijų sąvoka 110

3.3. Valstybės valdymo institucijų sistema 111

3.4. Valstybės tarnyba 116

3.5. Administracinė atsakomybė 118

3.5.1. Sąvoka, pagrindas ir ypatumai 118

3.5.2. Administracinės teisės pažeidimo subjektas 120

3.6. Administracinės nuobaudos 122

3.6.1. Rūšys, skyrimas ir vykdymas 122

3.6.2. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisena 131

3.6.3. Administracinių teisės pažeidimų klasifikacija 136

3.6.3.1. Administraciniai teisės pažeidimai prekybos srityje 137

3.6.3.2. Administraciniai teisės pažeidimai fmansų ir

apskaitos srityje 142

147 147 150

151 153 156 160

IV SKYRIUS. DARBO TEISE

4.1. Darbo teisės sąvoka, principai ir šaltiniai

4.2. Darbo teisės subjektai

4.2.1. Darbuotojas

4.2.2. Darbdavys

4.2.3. Profesinės sąjungos

4.3. Kolektyvinė sutartis

4.4. Gyventojų užimtumo teisinis reguliavimas

Teises pagnndai

4.5. Darbo sutartis

451 Darbo sutarties sąvoka ir tunnys

452 Darbo rūšys ir sudarymo tvarka

453 Garantijos ir apnbojimai prnmant į darbą

4.6. Darbo sąlygų pakeitimas

4.7. Perkėlimas į kitą darbą

4.8. Nušalinimas nuo darbo

4.9. Darbo sutarties pasibaigimo pagrindai 4 9 1 Daibo sutarties nutraukimas šalių susitanmu

492 Daibo sutarties nutraukimas daibuotojo paieiškimu

493 Daibo sutaities nutiaukimas darbdavio miciatyva

4.10. Darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia

4.11. Darbo sutarties nutraukimas trečiųjų institucijų reikalavimu

4.12. Profesinės sąjungos organo sutikimas atleidžiant darbuotojus (DSĮ 33 str.)

4.13. Darbo sutarties nutraukimo įforminimas. Išeitinė pašalpa

4.14. Darbuotojo grąžinimas į darbą (DSĮ 42 str.)

4.15. Darbo laikas

4151 Darbo laiko rūšys

4152 Darbo laiko režimas

4.16. Poilsio laikas 4 16 1 Atostogos

41611 Kasmetines atostogos

41612 Tikslines atostogos

4.17. Darbo užmokestis

4171 Daibo apmokejimo sistemos irrūšys

4172 Gaiantijos ir kompensacijos

4173 Daibo užmokesčio mokejimo tvarka

4.18. Darbo drausmė

4.19. Materialinė atsakomybė 4 19 1 Daibuotojo matenaline atsakomybe 4 192 Daibdavio matenaline atsakomybe

4.20. Sauga darbe

4.21. Darbo ginčai

421 1 Individualūs darbo ginčai 4212 Kolektyviniai darbo ginčai

8 Teises pagnndai

V SKYRIUS. BAUDŽIAMOJI TEISĖ 261

5.1. Baudžiamosios teisės samprata ir sistema 261

5.2. Nusikaltimas ir jo požymiai 262

5.3. Nusikaltimo padarymo stadijos 263

5.4. Bendrininkavimas padarant nusikaltimą 264

5.5. Aplinkybės, pašalinančios eikos nusikalstamumą

ir baudžiamumą 265

5.6. Bausmių sistema ir rūšs 267

5.6.1. Pagnndines bausmes 267

5 6.2. Papildomos bausmės 270

563. Bausmes skynmas 271

5.6.4. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės 272

5.7. Baudžiamoji atsakomybė už atskirus nusikaltimus 274

5.7.1. Nu-^ikaltimai ūkininkavimo tvarkai 275

5.7.2. Nu^ikaltimai finansams 280

285 285

286 288

VI SKYRILS. ŠEIMOS TEISĖ

6.1. Santuoka

6.1.1. Santuokos sudarymo sąlygos

6.1.2. Santuokos registravimo tvarka

6.1.3. Santuokos nutrauknnas

6.1.4. Santuokos negaliojimas

6.2. Sutuoktinių teisės ir pareigos

6.3. Tėvų ir vaikų teisės ir pareigos

6.4. Įvaikinimas

6.5. Globa ir rūpyba

LITERATŪRA

SUTRUMPINIMAI

– Atostogų įstatymas

– Administracinių teisės pažeidimų kodeksas

– Baudžiamasis kodeksas

– Baudžiamojo proceso kodeksas

– Bedarbių rėmimo įstatymas

– Civilinis kodeksas

– Civilinio proceso kodeksas

– Darbo apmokėjimo įstatymas

– Darbo įstatymų kodeksas

– Darbo sutarties įstatymas

– Jungtinių Tautų Organizacija

– Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas

– Kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymas

– Kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas

– Minimalus gyvenimo lygis

– Profesinių sajungų įstatymas

– Santuokos ir šeimos kodeksas

– Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis

– Valstybės žinios

– Žmonių saugos darbe įstatymas

Join the Conversation

×
×