Pilietybės įvadas

Turinys:

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………….2psl.1.Pilietybės samprata ir jos pagrindai pagal Lietuvos Respublikos 1938m. ir 1992 m. Konstitucijas……………………………………………………………………………………………….2psl.2.Pilietybės įstatyminio reglamentavimo Lietuvoje raida 1989-2001 m………………5psl.3. 2002 m. Pilietybės įstatymo naujovės…………………………………………………………8psl.4. Diskutuotini dabartinio pilietybės reglamentavimo klausimai………………………..9psl.4.1.Dviguba pilietybė……………………………………………………………..9psl.4.2.Neterminuotai išsaugoma teisė į pilietybę…………………………..12psl.4.3. Konstitucinis reikalavimas kad kandidatas į Seimo narius ir Lietuvos Respublikos Prezidentus nebūtų “susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei”…………………………………………….13psl.4.4.Aktualios diskusijos…………………………………………………………13psl.IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………19psl.

ĮVADAS

Kiekviena šiuolaikinė valstybė turi pilietybės institutą. Lietuvos teisės literatūroje pilietybės klausimas nėra ištirtas plačiai. Pilietybės klausimas iškilo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais. Visi klausimai , kurie buvo tiriami , buvo susiję su pilietybės tęstinumu, todėl akivaizdu, kad pilietybės samprata juose nėra aptariama. Daug ir įvairių nuomonių dėl pilietybės sampratos yra pateikta užsienio valstybių literatūroje. Antai R.Baubiok rašo “…valstybė neegzistuoja be piliečių, pilietybė yra suverenios valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos, asmens teisių ir laisvių klausimais.Lietuvos teisės literatūroj yra ir kitų pilietybės apibūdinimų. Antai V.Vadapalas rašo:”<…>pilietybė laikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su valstybe nepriklausomai nuo to , kur tas asmuo bebūtų”. A.Nemicko nuomone “<…>pilietybė yra tam tikra politinė jungė tarp asmens ir valstybės, tiksliau tariant, abišalė piliečio ir valstybės pareigų bei teisių sąraizga”. Pažymėtina, kad teisės šaltiniuose pilietybė vieningai suprantama kaip nuolatinis teisinis ar politinis asmens ir valstybės ryšys. Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo raida rodo, kad jo turinį pirmiausia lėmė valstybės interesai. Įvairiais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais keičiantis valstybės interesams, keitėsi ir pilietybės teisinis reguliavimas. Šio laboratorinio darbo tikslas ištirti pilietybės instituto esmę, atskleisti pilietybės, kaip nuolatinio asmens ir valstybės teisinio ryšio, turinį.

1.Pilietybės samprata ir jos pagrindai pagal Lietuvos Respublikos 1938m. ir 1992 m. konstitucijas

1918m. vasario 16d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę teisės aktais reikėjo nustatyti kurie asmenys yra laikomi Lietuvos piliečiais, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus, reglamentuoti pilietybės klausimų sprendimo tvarką. Pirmas teisės aktas , kuris reglamentavo Lietuvos pilietybę, buvo 1919m. sausio 9d. Ministrų kabineto priimtas Laikinasis įstatymas apie pilietybę. Lietuvos pilietybės teisinio reguliavimo Konstituciniai pagrindai buvo įtvirtinti ne visose Lietuvos Konstitucijose. Išsamiausiai Lietuvos pilietybę reguliavo 1938 m. Lietuvos Konstitucija kur buvo nustatyta, jog “pilietybė įgijama gimimu, jungtuvėmis ar kitokiu šeimyniniu ryšiu, taip pat jos optavimu arba atgavimu” (11str.) 1939m. rugpjūčio 8d. Lietuvos Respublikos Prezidentas paskelbė naują Lietuvos pilietybės įstatymą. Pagal šį įstatymą piliečiais visų pirma buvo laikomi asmenys, kurie įgijo Lietuvos pilietybę gimimu t.y. piliečiu tapdavo santuokinis vaikas, kurio tėvas yra Lietuvos pilietis; nesantuokinis vaikas, kurio motina yra lietuvos pilietė; vaikas, kurio tėvai nežinomi, jeigu jis gimė Lietuvos teritorijoje. 1938m. Konstitucija ir pilietybės įstatymas numatė pilietybės įgijimą ir šeimyniniu ryšiu. Pagal įstatymo 2 str. ne Lietuvos pilietė, susituokusi su Lietuvos piliečiu, įgija Lietuvos pilietybę. Įstatyme buvo nurodyti ir kiti pilietybės įgijimo šeimyniniu ryšiu atvejai. Lietuvos pilietybę galima buvo įgyti ir optacijos būdu. Optacija tarptautinėje teisėje reiškia fizinio asmens pasirinkimo teisę kai pasikeičia valstybės, kurioje jis gyvena, teritorija arba atsiranda nauja valstybė, t.p. optacija pasireiškia dvigubos pilietybės išvengimo atveju. Įstatyme buvo numatytas tik vienas pilietybės įgijimo tokiu būdu atvejis: taip pilietybę galėjo įgyti ne Lietuvos piliečio vaikas, sukakęs 18 metų, jeigu jis ”ligi sukakdamas 18 metų amžiaus, apsigyvena Lietuvoje su savo motina, atgavusia Lietuvos pilietybę ir turinčia jam tėvišką valdžią”(8 str.) 1938m. Konstitucija ir 1939m. pilietybės įstatymas numatė pilietybės įgijimą ir natūralizacijos būdu. Natūralizacija, tai toks būdas, kai pilietybė suteikiama kompetatingų valstybės institucijų asmeniui, neturinčiam tos valstybės pilietybės. Tas asmuo galėjo turėti kitos valstybės pilietybę. 1938m. Konstitucijoje buvo nustatyta tik viena natūralizacijos sąlyga – gyventi Lietuvoje ne mažiau kaip dešimt metų Sprendžiant Lietuvos pilietybės suteikimo klausimus susiformavo praktika, kad asmuo , prašantis suteikti pilietybę, turėjo atitikti ir kai kurias kitas sąlygas, kurių nenumatė nei Konstitucija, nei Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę. Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentas laikėsi šios nuostatos:”<…>žiūrima, kad priimamas Lietuvos pilietybėn svetimšalis mokėtų lietuvių kalbą, būtų ištikimas ir tautybės atžvilgiu nebūtų lenkas ar vokietis”. 1938m. kaip ir 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo numatyti pilietybės netekimo ir pilietybės atėmimo pagrindai. Lietuvos pilietybės galima buvo netekti įgijus kitos valstybės pilietybę, taip pat gyvenant užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu, o atimta – už veiksmus prieš valstybės saugumą. Dabartiniu metu pilietybės teisės normos, reguliuojančios pilietybės santykius, yra įtvirtintos 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, naujame 2002 m. pilietybės įstatyme bei poįstatyminiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. nustatyta, kad Lietuvos pilietybė įgijama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 str. nustatyta, kad pilietybė gali būti įgijama šiais būdais: gimus; suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę(natūralizacija); įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę; optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais; kitais Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo numatytais pagrindais. Pilietybės įgijimas gimstant Lietuvoje taikomas remiantis kraujo teisės (atsižvelgiant į tėvų pilietybę) ir žemės teisės (atsižvelgiant į gimimo vietą) principais. Prioritetas teikiamas kraujo teisės principui. Žemės principas taikomas asmenims, kuriems neterminuotai išsaugoma teisė į Lietuvos respublikos pilietybę. Lietuvos respublikos pilietybė natūralizacijos būdu gali būti suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir moka kalbėti ir rašyti lietuviškai, nuolat gyvena Lietuvoje, turi legalų pragyvenimo šaltinį, išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublios įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę ir raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.( 12 str.) Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienos pilietybės principas-išskyrus įstatymo numatytais atskirais atvejais, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įstatymas numato tik du tokius išimtinius atvejus. Pagl šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kartu būti Lietuvos piliečiais ir turėti kitos valstybės pilietybę gali asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų vaikai, vaikaičiai bei provaikaičiai, esant dviem sąlygom: pirma, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai bei provaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos, ir, antra, jeigu kitos valstybės pilietybę jie buvo įgiję prieš tapdami Lietuvos piliečiais. Kitas atvejis – tai pilietybės suteikimas nusipelniusiems Lietuvai žmonėms, turintiems kitos valstybės pilietybę. Jeigu asmuo pilietybę įgavo suklastodamas dokumentus arba kitokios apgaulės būdu, jeigu yra padaręs “nusikaltimus žmogiškumui”, vykdė genocidą ir kitus nusikaltimus, jeigu asmuo vykdė gyventojų trėmimus ar naikinimus, slopino rezistencinį judėjimą Lietuvoje, dalyvavo veiksmuose nukreiptuose prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pilietybės suteikimo aktas pripažįstamas negaliojančiu. (Pilietybės įstatymo 21 str. 1 ir 2 d.). Pilietybės įstatymo 18 str. numato, kad “Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; įgijus kitos valsytybės pilietybę; Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.” Kitaip nei Lietuvos valstybės 1938 m. Konstitucijoje, kurioje pilietybės pagrindams įtvirtinti skirtas specialus skyrius “pilietybė”, 1992 m. Konstitucijoje pilietybės principai struktūriškai nėra sujungti atskirame skirsnyje. Šie principai apibrėžti viename 12 straipsnyje.

2.Pilietybės įstatyminio reglamentavimo Lietuvoje raida 1989-2001 m.

20-ojo amžiaus devinto dešimtmečio viduryje buvusioje TSRS teritorijoj buvo pradėtos politinės reformos. Kadangi Lietuva buvo TSRS sudėtyje, šios reformos palietė ir ją. 1988m. vasarą susikūrė Lietuvos pertvarkymo sąjūdis, kurio vienas iš pagrindinių tikslų buvo Lietuvos suverenitetas. Steigiamojo suvažiavimo rezoliucijoje buvo nurodyta, kad suverenitetas turi apimti ir Lietuvos TSR pilietybės statusą,o tam būtina priimti Lietuvos TSR pilietybės įstatymą kur turi būti apspręsta kas yra Lietuvos TSR piliečiai.

Rengiant įstatymo projektą iškilo nemažai klausimų dėl to, kokį asmenį laikyti Lietuvos TSR piliečiu. Buvo daug pasiūlymų, diskusijų, prieštaravimų. 1989m. lapkričio 3d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos TSR pilietybės įstatymą. Šis įstatymas numatė, kad pilietybė gali būti įgijama natūralizacijos būdu. Įstatyme buvo reikalavimas nuolat gyventi Lietuvoje pastaruosius dešimt metų. Toks laikotarpis buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad demografiniai tyrimai rodė, jog dešimt metų yra tas laikotarpis, per kurį “susiformuoja tvirti ryšiai su gyvenamąja aplinka, atsiranda pakankamai prielaidų užsimezgusius ryšius juridiškai įforminti.” Rengiant Lietuvos TSR pilietybės įstatymą iškilo Lietuvos TSR pilietybės ir TSRS pilietybės santykio problema. Pagal TSRS Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalį kiekvienas sąjunginės respublikos pilietis buvo ir TSRS pilietis. Pagal TSR Konstitucijos 70 staripsnį Lietuvoje galiojo Lietuvos TSR pilietybės įstatymas. Tačiau pagal šį Konstitucijos straipsnį tol, kol Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba neapribojo TSRS pilietybės įstatymo galiojimo Lietuvoje, TSRS pilietybės įstatymas taip pat galiojo Lietuvoje. Tačiau šių nuostatų dėl Lietuvos TSR ir TSRS pilietybės santykio dviprasmiškumas vėliau netapo kliūtimi siekti atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lietuvos TSR pilietybės įstatyme nebuvo normų, kuriose būtų aptartas Lietuvos TSR pilietybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės santykis. Lietuvos TSR pilietybė neišreiškė Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo. Lietuvos TSR pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad Lietuvos TSR piliečiai yra asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, vertintinas ne kaip išreiškiantis Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą, bet kaip atspindintis įstatymų leidėjo nuostatą Lietuvos TSR piliečiais laikyti ne visus asmenis, o tik tuos, kurie yra susiję su Lietuva tam tikrais ryšiais: šiuo atveju asmenis, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikus ir vaikaičius. Svarstant Lietuvos TSR pilietybės įstatymo projektą 1989 m. liepos 28 d. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo posėdyje buvo pabrėžta, kad pilietybės įstatymas reikalingas tam , kad galėtų normaliai funkcionuoti demokratija, bei tokie demokratiniai institutai kaip referendumas ir rinkimai. Tiksliausiai Lietuvos TSR pilietybės įstatymo paskirtis buvo apibūdinta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio VIII-osios Seimo sesijos, įvykusios 1989 m. spalio 24d. , nutarime: “kadangi Lietuvos TSR nėra tarptautinės teisės subjektas, Lietuvos TSR pilietybė galioja tik Lietuvos TSR ribose; jos tikslas-sukurti teisinę galimybę ginti Lietuvos TSR nuolatinių gyventojų interesus ir sudaryti sąlygas jiems dalyvauti atkuriant suverenią Lietuvos valstybę”. 1989 m. lapkričio 3 d. priimtam Lietuvos TSR pilietybės įstatymui įgyvendinti buvo nustatytas dviejų metų terminas (35 str. 4 d.). 1990 m. kovo 11d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas , kurio 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad “Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos pilietybės įstatymas”, o 1991m. gruodžio 5 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Jo priėmimą sąlygojo tai, kad 1991 m. lapkričio 4 d. baigėsi 1989 m. lapkričio 3d. Lietuvos TSR pilietybės įstatyme nustatytas laikotarpis, per kurį turėjo būti įgyvendintas šis įstatymas. Šiame įstatyme buvo aptarta kokie asmenys laikomi Lietuvos piliečiais. Pirmiausia piliečiais buvo laikomi asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15d. turėjo Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, asmenys, kurie įgijo Lietuvos TSR, o vėliau Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3d. Lietuvos TSR pilietybės įstatymą. Pileiečiais nelaikomi asmenys , kurie repatrijavo iš Lietuvos. Įstatymų leidėjas palaipsniui plėtė ratą asmenių, kurie laikomi Lietuvos piliečiais. Ir 1989 m. ir 1991 m. pilietybės įstatyme pilietybę patvirtinančiu dokumentu buvo laikomas tik Lietuvos Respublikos piliečio pasas. 1991 m. liepos 29d. buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos TFSR sutartis “Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų”. Pagal šios sutarties 4 str. 2 d. Lietuvos pilietybę galėjo įgyti tie asmenys, kurie turėjo teisę į RTSFR pilietybę ir “iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno bei gyvena, turi darbą ar kitokį pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoj. 1995 m. gruodžio 12d. priimto įstatymo “Dėl asmenų laikomų nuolat gyvenančiais arba gyvenančiais Lietuvos Respublikoj” 1 str. nurodoma, kad šis “įstatymas nustatomas reikalavimus asmeniui, laikomam nuolat gyvenančiu<…> Lietuvos Respublikoj pagal <…>Pilietybės įstatymą.” Pagal šio įstatymo nuostatas nuolat gyvenančiu laikomas tik toks asmuo, kuris faktiškai gyvena Lietuvoje. 2003m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas 2002 m. rugsėjo 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Šio įstatymo piėmimą sąlygojo tai, kad 2001 m. lapkrčio 6 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės įstatymas, o 2001 m lapkričio 8 d. – Paso įsatymas, kur įvardijami nauji dokumentai dėl pilietybės patvirtinimo.

3. 2002 m. Pilietybės įstatymo naujovės

Pagal 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnį Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, jų vaikai ir vaikaičiai. Naujame 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme buvo papildomai įrašyti vaikaičių vaikai – provaikaičiai. Šiame straipsnyje taip pat buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas Lietuvos piliečiais laiko tiesiog lietuvių kilmės asmenis. 1991m. gruodžio 5 d. įstatyme buvo numatyta, kad asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki Pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 d., yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Naujos redakcijos pilietybės įstatyme numatoma, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Lietuvos TSR pilietybės įstatymą. Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo ir Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ nuostatas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtino tik Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos asmens identifikavimo kortelės ir 2001 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos paso priimtus įstatymus Lietuvos Respublikoje išduodami nauji asmens dokumentai – asmens tapatybės kortelė ir pasas, todėl naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme įvardijami minėti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai. (PĮ 2 str.) Naujos redakcijos pilietybės įstatymas pakeitė ir 14 str. numatytus reikalavimus Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams. Tuo buvo siekiama suvienodinti pilietybės suteikimo sąlygas nuolat Lietuvos teritorijoje gyvenantiems užsieniečiams, sudariusiems santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu. Buvo pakoreguota 14 str. 3 dalis, kuri numatė užsieniečiui santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu atveju suteikti pilietybę po penkerių metų, nedarant nuolaidos sutuoktinio mirties atveju. Buvo atsisakyta senos redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 4 dalies, nes užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką nėra šio įstatymo reguliavimo sritis, be to, minėta nuostata prieštarauja Europos Sąjungos acquis nuostatoms dėl vizų.Naujos redakcijos pilietybės įstatyme atsisakyta kaip pagrindą laikyti pilietį nutraukusiu faktinius ryšius su Lietuvos valstybe, jeigu jis ilgiau kaip trejus metus be pertraukos gyvena užsienyje su negaliojančiu Lietuvos Respublikos piliečio pasu.(1991 m. PĮ 19 str. 4d.)Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, įgijimo, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo, netekimo, atsisakymo ir grąžinimo klausimus ankstesnėj redakcijoj nagrinėjo, sprendimus priėmė įvairios valstybės institucijos ir pareigūnai: Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Vidaus reikalų ministerija, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir t.t.. Siekiant supaprastinti teisės į pilietybę įgyvendinimo, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo klausimų sprendimą, naujame įstatyme nustatytos funkcijos buvo perduotos vidaus reikalų ministro įgaliotoms institucijoms vykdyti. (PĮ 21, 26, 27 str.)Lietuvos Respublikos pilietybės naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimu buvo siekiama supaprastinti kai kurių Lietuvos Respublikos pilietybės klausimų nagrinėjimą, išplėsti Lietuvos Respublikos piliečių sąrašą, pakeisti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus bei tvarką. Taip pat buvo siekiama supaprastinti Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo tvarką pilietybės netekusiems asmenims, palikti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims, įgijusiems užsienio valstybės pilietybę, numatyti Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo sąlygas asmenims, turintiems pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, patikslinti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pavadinimus, atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus, patikslinti, kada asmenį laikyti nutraukusiu faktinius ryšius su Lietuvos valstybe.

4. Diskutuotini dabartinio pilietybės reglamentavimo klausimai4.1.Dviguba pilietybė

Pilietybė, kaip minėta, yra nuolatinis asmens teisinis ryšys su valstybe. Įprastai asmuo būna nuolatiniame ryšyje su viena valstybe, tačiau atsitinka atvejų, kai asmuo tokį ryšį turi su keliom valstybėm vienu metu. Tokia situacija vadinama bipatrizmu, arba dviguba pilietybe. Bipatrizmas yra palplitęs tarptautinėje praktikoje reiškinys ir egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo to, ar valstybės jį pripažįsta ar ne. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta, kad “išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis”(12 str. 2 d.) Ši nuostata įtvirtinta ir 2002 m. rugsėjo 17 d. LR pilietybės įstatymo 1 str. 3 d. :”Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės pilietis, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus”. LR Konstitucija draudžia dvigubą pilietybę, tačiau šis draudimas nėra absoliutus, kadangi LR pilietybės įstatymas numato tam tikrus atvejus, kai kitos valstybės pilietis vienu metu gali turėti ir Lietuvos Respublikos pilietybę. Pilietybės įstatyme yra aiškiai įtvirtintas tik vienas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali turėti ir kitos valstybės pilietybę: kai užsienio valstybės piliečiui Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama išimties tvarka už nuopelnus Lietuvai ( 16 str. 1 d.). Suteikti pilietybę išimties tvarka gali tik LR Prezidentas savo nuožiūra už nuopelnus Lietuvai. Prezidentas pats ir sprendžia ar tie nuopelnai yra ar jų nėra. Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kokių nors kriterijų, pagal kuriuos galima spręsti, jog asmuo tikrai turi nuopelnų valstybei. Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje numatytos pilietybės įgijimo sąlygos. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas skamba taip: pilietybė gali būti suteikta asmeniui, kuris yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę, arba raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Ši sąlyga nustatyta siekiant užkirsti kelią dvigubai pilietybei. Sąlyga, kad asmuo turi raštu pranešti apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, nėra tvirta. Norint užtikrinti, jog asmuo tikrai atsisakytų turimos kitos valstybės pilietybės, asmeniui turi būti neleidžiama prisiekti Lietuvos Respublikai tol, kol jis nepateiks įrodymų, jog yra atsisakęs kitos valsybės pilietybės. Kadangi Respublikos Prezidento dekretai dėl Lietuvos respublikos pilietybės suteikimo įsigalioja tik asmeniui prisiekus ( 28 str. 3 d.), kol asmuo neprisiekia, dekretas neįsigalioja ir asmuo nelaikomas įgijusiu Lietuvos pilietybę, tačiau pagal LR pilietybės įstatymo 28 str. 4 d. kol nepateikti įrodymai, kad neteko kitos valstybės pilietybės. Diskutuotina ir LR pilietybės įstatymo 12 str. 5 dalies nuostata, kad Lietuvos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui, turinčiam kitos valstybės pilietybę, kuris raštu pareiškia apie savo sprendimą atsisakyti kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos pilietybė. Manau, kad turėtų būti suformuluota aiški nuostata, jog Lietuvos pilietybė gali būti suteikta tik tokiam asmeniui, kuris neturi kitos valstybės pilietybės ar yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę. Be to LR Pilietybės įstatyme nėra nustatytas terminas per kiek laiko asmuo turi prisiekti, kai yra išleidžiamas Prezidento dekretas dėl Lietuvos pilietybės suteikimo. Vadinasi gali atsitikti taip, kad asmuo, kuriam suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, dar neprisiekęs ir dar netapęs Lietuvos Respublikos piliečiu, gali išvykti iš Lietuvos nuolat gyventi į kitą valstybę ir, gyvendamas ten ilgą laiką, gali prarasti bet kokį ryšį su Lietuva, tačiau sugrįžęs, gali prisiekti bet kada, o tai nesiderina su natūralizacijos sąlygom. Pažymėtina, kad natūralizacijos aktas visuomet yra individualus. Pilietybės įstatymas numato, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, jeigu asmuo atsisako plietybės, įgija kitos valstybės pilietybę, tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais ( 18 str.). Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę atsisakyti pilietybės, jeigu pats to nori. Toks jo noras negali būti tenkintinas, jeigu asmuo yra patruaktas baudžiamojon atsakomybėn, arba jam yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis. Nuostata “įgijus kitos valstybės pilietybę” yra diskutuotina. Pilietybės įstatyme nustatyta, kurie asmenys yra Lietuvos piliečiai, neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje jie gyvena. Šie asmenys Lietuvos pilietybę įgijo gimimu. Absoliuti dauguma asmenų įgijo Lietuvos pilietybę gimimu. Nuo gimimo iki 16 m. vaikai dar neturi pilietybę patvirtinančio dokumento tokio kaip Lietuvos Respublikos piliečio pasas ar asmens tapatybės kortelė, bet nieks ir neabejoja, kad jis yra įgijęs Lietuvos pilietybę gimimu ir yra pilnateisis Lietuvos pilietis. O nuostata “įgijus kitos valstybės pilietybę” apima tik tokį atvejį, kai kitos valstybės pilietybę įgija asmuo, kuriam prieš tai buvo išduotas Lietuvos piliečios pasas ar asmens tapatybės kortelė. Manyčiau, kad visiškai nepagrįstai per didelė reikšmė suteikiama pasui ar tapatybės kortelei ir tai nesiderina nei su visuotinai priimta pilietybės samprata, jog pilietybė yra asmens ir valstybės teisinis ryšys, bet ir su LR Konstitucijos 12 str. 1 dalim, pagal kurią Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant.Pažymėtina, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir įstatymuose nepripažįstama savo piliečiams jokių teisių, kurias jie turi dėl to, kad yra ir kitų valstybių piliečiai. Vadinasi šie asmenys Lietuvoje turi tik Lietuvos piliečių teises ir vykdo Lietuvos piliečiams nustatytas pareigas. Dvigubos pilietybės turėjimas nesudaro teisinių prielaidų vengti piliečio pareigų vykdymo.

4.2.Neterminuotai išsaugoma teisė į pilietybę

Šiuo metu galiojančiame LR Pilietybės įstatyme yra nustatyta, jog teisė į pilietybę išsaugoma dviem asmenų kategorijom: pirma, asmenims, kurie anksčiau yra turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams bei provaikaičiams, jeigu šie asmenys nerepatrijavo iš Lietuvos, gyvenantiems kitose valstybėse: antra, lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Palyginę LR pilietybės statymo 1 str. 1 d. 1 p., nustatantį, kurie asmenys yra Lietuvos piliečiai, su įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. , nustatančiu, kuriems asmenims yra išsaugoma teisė į Lietuvos pilietybę, pastebėsime, kad tai yra tie patys asmenys. Skirtumas tik tas, kad teisė į pilietybę išsaugoma amenims, gyvenantiems ne Lietuvoje, bet kitose valstybėse: taigi įstatyme yra nustatyta, jog teisė į Lietuvos pilietybę yra išsaugoma tiems patiems asmenims, kurie yra Lietuvos piliečiai. Manyčiau, kad reikėtų atskirti asmenis, kurie yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais nuo tų, kuriems yra išsaugoma teisė į pilietybę. Pagal kai kurių valstybių įstatymus bet koks tos valstybės piliečio veiksmas, kuriuo jis siekia įgyti kitos valsybės pilietybę, gali būti pagrindas netekti turimos pilietybės. Būtent dėl to, kad šie asmenys galėtų išlaikyti turimą kitos valstybės pilietybę ir neprarastų ryšio su Lietuva, buvo įvestas būtent toks teisės į Lietuvos pilietybę išsaugojimo institutas. Asmenims, kuriems yra išsaugoma teisė į Lietuvos pilietybę, jų prašymu išduodami arba Lietuvos Respublikos piliečio pasai, arba dokumentai, patvirtinantys išsaugotą teisę į pilietybę.

4.3. Konstitucinis reikalavimas kad kandidatas į Seimo narius ir lietuvos respublikos Prezidentus nebūtų “susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei”

LR Konstitucijos 56 straipsnyje yra numatyta , kad Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei <…>. Seimo rinkimų įstatymo 38 str. 4 dalies nuostata sukonkretina LR Konstitucijos 56 str. ir ji skamba taip: “Asmenys, kurie yra davę kitų valstybių piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir nurodyti anketoje, kaip ir kada jie tai padarė”. Įstatymų leidėjas nusprendė, kad Seimo narys, susietas piliečio priesaikos saitais su kita valstybe neturi Seimo statuto trečiame skirsnyje numatytų veiklos aprūpinimu bei garantijoms ir negali gauti Seimo nario atlyginimo. Jeigu Seimo narys praranda Lietuvos pilietybę, praranda ir narystę valstybėje ir ją kuriančioje valstybinėje bendruomenėje, ir todėl besąlygiškai netenka valstybės bendruomenės įgaliojimų ( 63 str. 8 p.). Toks apribojimas taikomas ir kandidatams į Lietuvos Respublikos prezidentus. LR Konstitucija numato, kad Respublikos prezidentu negali būti renkamas asmuo, susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Ši norma, numatyta LR Konstitucijoj, grindžiama tuo, kad valstybės vadovas, neįgijęs narystės valstybėje ir ją kuriančioje bendruomenėje nes yra prisiekęs kitai valstybei, niekaip negali atstovauti bendruomenės narių interesus bei juos ginti, nes paprasčiausiai yra svetimšalis, o svetimšaliai neturi ir negali turėti visų teisių ir pareigų, kurias turi tos valstybės piliečiai.

4.4.Aktualios diskusijos

Didžiausios diskusijos šiuo metu kyla dėl Lietuvos Respublikos pilietybės 16 straipsnyje numatytų nuostatų dėl pilietybės išimties tvarka suteikimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta, kad “išskyrus įstatymo nustatytus atskirus atvejus, nieks negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis” (12 str.2d.). Ši konstitucinė nuostata įtvirtinta ir 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme, kurio 1 str. 2 dalyje yra nustatyta, jog “Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės pilietis išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus”. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas viengubos pilietybės principas su tam tikromis atskiromis išimtimis, kurias gali nustatyti tik įstatymas. Kitaip tariant, Konstitucija draudžia dvigubą pilietybę, tačiau šis draudimas nėra absoliutus – atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės piliečiu (K 12 str. 1 d.). Tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad “Konstitucija suteikia įstatymų leidėjui teisę reguliuoti dvigubos pilietybės klausimus tiek nustatant atskirus jos suteikimo atvejus ( kai to reikalauja valstybės interesai, tačiau kartu neprieštaraujant išimties nuostatai), tiek ją ribiojant. Pilietybės įstatyme yra aiškiai įtvirtintas tik vienas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali turėti ir kitos valstybės pilietybę: kai užsienio valstybės pilietybę turinčiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama išimties tvarka už nuopelnus Lietuvai ( 16 str. 1 d.). Pilietybė – tai nuolatinis teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. Šio ryšio pagrindu asmuo įgyja pilietines ir politines teises ir pareigas bei naudojasi šios valstybės gynyba. Vienas iš retų pilietybės įgijimo būdų, – pilietybės įgijimas išimties tvarka. Teisės teorija teigia, kad šiuo būdu pilietybė suteikiama už ypatingus nuopelnus tai valstybei. Tai numatyta ir daugelio valstybių įstatymuose.Tam, kad suprasti kur yra įstatymo spraga, panagrinėsiu vieną konkretų atvejį: 2003 m. lapkričio 6 d. LR Seimas nutarė kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, atitinka LR Konstituciją, t.y. LR Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 84 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei LR Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatai. Lietuvos Respublikos Prezidentas 2003 m. balandžio 11 d. priėmė dekretą Nr. 40 “Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka” . Šiuo dekretu Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka buvo suteikta keletui asmenų, tame tarpe ir Jurij Borisov. Savo kreipimąsį į LR Konstitucinį tesimą Seimo narių grupė grindžia tuo, kad šio Lietuvos Respublikos Prezidento Dekreto dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka buvo suteikta Jurij Borisov prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 84 straipsnio 21 punkto, 82 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir Lietuvos Respublikos pilietybės 16 straipsnio 1 dalies nuostatai. Savo kreipimesi seimo nariai prašo ištirti ar minėtas dekretas (ar jo dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui; šis dekretas (ar jo dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; šis dekretas (ar jo dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatai, jog Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę; šis dekretas (ar jo dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas; šis dekretas (ar jo dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Pilietybės Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų.Lietuvos Respublikos Pilietybės Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, jog Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų. Pilietybės įstatymo 16 straipsnis traktuotinas atsižvelgiant į visą įstatymą ir jo tikslus. Išimtinės tvarkos tikslas yra sudaryti galimybę suteikti pilietybę kitų šalių piliečiams ypač nusipelniusiems Lietuvos Respublikai, bet ne galimybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikos piliečiams dėka savo nuopelnų įgyti dvigubą pilietybę. Visų pirma kyla klausimas ar toks LR Seimo prašymas yra žinybingas LR Konstituciniam teismui. LR Seimas savo prašymą grindžia LR Konstitucijos 105 str. 1 dalimi, pagal kurią Konstitucinis Teismas tikrina Respublikos Prezidento aktų teisėtumą (konstitucingumą). Taigi, LR Seimas savo prašymą LR Konstituciniam Teismui sieja su Respublikos prezidento dekreto konstitucingumo nustatymu Konstituciniame Teisme. Manyčiau, kad tokia LR Seimo išvada yra neteisinga, nes Respublikos prezidento dekreto dalis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo Jurij Borisov išimties tvarka yra individualaus pobūdžio vienkartinis administracinis teisės aktas, kuriuo, realizuojant įstatymu suteikta kompetencija konstitucinių teisių srityje, išreikšta Respublikos Prezidento ir vidaus reikalų ministro valia dėl pilietybės suteikimo. Pažymėtina, kad pagal LR Konstitucijos 84 str. 21 punktą ir 85 straipsnį atsakomybė už šį dekretą tenka vidaus reikalų ministrui. Skaitau, kad LR Seimo prašymo dalykas yra ne LR Respublikos Prezidento dekreto atitikimo LR Knstitucijai ir įstatymams patikrinimas, o Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka Jurij Borisov teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka gali tik Lietuvos Respublikos Prezidentas. Pagal įstatymą tokiu atveju bendros pilietybės suteikimo (natūralizacijos) sąlygos netaikomos. Svarbu, kad asmuo tikrai turėtų nuopelnų valstybei. Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kokių nors kriterijų, pagal kuriuos galima spręsti, jog asmuo tikrai turi nuopelnų valstybei. Ar yra nuopelnų, sprendžia Respublikos Prezidentas. Darytina išvada, kad ginčijamu Lietuvos Respublikos prezidento dekretu yra sukuri konstituciniai administraciniai teisiniai santykiai, kurių metu Jurij Borisov yra suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Keliamo ginčo metu turėtų būti patikrinamas individualaus pobūdžio administracinio teisės akto teisėtumas ir pagrįstumas. 2002 m. rugsėjo 17 d. LR Pilietybės įstatymas nenumato ir nenustato ginčų, kylančių dėl šio įstatymo taikymo, sprendimo tvarkos. Kadangi nėra teismams nežinybingų ginčų, jeigu jie kyla dėl asmenų Konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimo, vadovaujantis LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies. 7 punktu, 19 straipsnio 2 dalies 6 punktu, LR Seimo prašymas nagrinėtinas pagal administracinių bylų teisėnos taisykles Vilniaus apygardos administraciniame teisme, todėl yra nežinybingas LR Konstituciniam Teismui. Be kita ko, kas gi yra tie nuopelnai už kuriuos LR prezidentas gali suteikti pilietybę išimties tvarka. Kaip jau minėjau LR pilietybės įstatyme nėra jokių kriterijų pagal kuriuos galima nustatyti ar žmogus yra nusipelnęs Lietuvai ar ne. Reikia pažymėti, kad kriterijų nebuvo numatyta nei 1939 m. LR Pilietybės įstatyme, nei 1991 m. įstatyme. Vadinasi įstatymų leidėjas, konkrečiu atveju LR Seimas, priimdamas jau aukščiau minėtus įstatymus pats suteikė galimybę LR Prezidentui reikšti savo valią pilietybės suteikimo išimties tvarka atveju. 1991m. LR Pilietybės įstatymas buvo ne kartą keistas, pildytas, tam tikri straipsniai buvo pripažįstami negaliojančiais, tačiau straipsnis apie pilietybės suteikimą išimties tvarka nei karto nebuvo keistas. Tas pats dalykas liečia ir naujos redakcijos Pilietybės įstatymą, priimtą 2002 rugsėjo 17 d. Reikia pažymėti, kad Jurij Borisov 2001 m. birželio 14 d. baigusio kadencija prezidento Valdo Adamkaus dekretu Nr. 1373 yra apdovanotas S.Dariaus ir Girėno medaliu “už nuopelnus Lietuvai”. Kaip traktuoti šį faktą? Manau Konstitucinis Teismas tinkamai įvertins šias aplinkybes. Be to, Seimo narių grupė iškėlė dar ir tokį abejotiną faktą: “ <…> J.Borisov nuopelnai Lietuvos Respublikai. Tačiau neaišku, kokie nuopelnai Lietuvai, tuo trumpu laikotarpiu, kai J.Borisov nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, lėmė pilietybės suteikimą išimties tvarka. Tokia informacija Prezidento dekrete nebuvo pateikta, ji nebuvo pateikta viešai visuomenei ir jokiu kitokiu būdu. Neaišku ar tokia informacija buvo pateikta ir vertinta Lietuvos Respublikos Pilietybės reikalų komisijoje. Manydami, jog teisinio pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindo Jurij Borisov nebuvo.” Kaip minėjau, pagal šiuo metu galiojantį LR pilietybės įstatymo 16 straipsnį nėra nustatyta, kad tas asmuo , kuriam išimties tvarka yra suteikiama pilietybė už nuopelnus, turi atitikti tokias sąlygas kaip – kažkurį laikotarpį, tam tikroje teritorijoje, konkrečiu atveju Lietuvoje, asmuo turi atlikinėti veiksmus, kurie LR Prezidento turėtų būti suprasti kaip nusipelnymo veiksmo atlikimas Lietuvos labui. Manau , kad tam kad nusipelnyti kažkuo, nebūtina kažkurį lakotarpį gyventi ir veikti Lietuvos teritorijoje, nes, kaip jau minėjau, to nenumato ir joks teisės aktas Lietuvoje, kuris reglamentuotų nuopelnų kriterijus. Be to, kad išvengti klaidų, suteikiant pilietybę asmenims išimties tvarka, LR Prezidentas 2003 m.balandžio 2 d. dekretu Nr. 36 sudarė Pilietybės reikalų komisiją iš septynių aukštų valstybės pareigūnų, preliminariai svarstyti ir LR Prezidentui pasiūlymams teikti konkrečiai nurodytų asmenų, kurie nori gauti LR pilietybę, atžvilgiu,. Komisijos darbą reglamentuoja nurodytu dekretu patvirtintos Pilietybės klausimų nagrinėjimo taisyklės.

Savo kreipimosi pabaigoje Seimo narių grupė išvardija kriterijus, kuriems esant, pilietybė nesuteikiama, kaip antai: Pagal Lietuvos Respublikos Pilietybės Įstatymo (2003 m. sausio 1 d. redakcija) 13 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama asmenims, kurie:• padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmogiškumui, karo nusikaltimai;• dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę;• iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo Lietuvoje bausti už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė.Noriu pastebėti, kad pilietybės suteikimo momentu ir Seimo narių kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą momentu, tokios informacijos, kad J.Borisov padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmogiškumui, karo nusikaltimai, ar dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę, ar iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teistas laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo Lietuvoje baustas už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė, nebuvo ir nėra. Be to, Seimo narių grupė teigia ”<…> tikrinant pretendento gauti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka kandidatūrą, turi būti gauta informacija iš atitinkamų teisėsaugos institucijų dėl to, kad nėra nė vieno teisinio pagrindo neleidžiančio suteikti pilietybę. “ Tvirtai esu įsitikinus, kad tokia frazė “turi būti gauta informacija iš atitinkamų institucijų” neturi jokio teisinio pagrindo. Tai nėra niekur reglamentuota, o jeigu nėra, vadinasi prieš suteikiant pilietybę išimtes tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiama ar kreiptis į atitinkamas institucijas dėl informacijos suteikimo ar nesikreipti. Tai labai individualu, kaip ir pilietybės suteikimas natūralizacijos būdu. Tai sprendžia LR Prezidentas jam suteiktų ir nepanaikintų įgaliojimų tvarka. Manau, kad šiuo metu, kol dar nėra įvykusi prezidento apkalta ir nėra nustatytas realus prezidento veiksmų neteisėtumas, yra pažeidžiamas Prezidento imunitetas. Imunitetas – tai asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos to asmens pareigoms reikiamai atlikti. Imunitetas užtikrina Respublikos Prezidentui nekliudomai vykdyti Konstitucijoje nustatytas funkcijas. (LR Konstitucinio teismo 2000m. gegužės 8 d. nutarimas.), ko šiuo metu nėra. Kita vertus, LR Prezidentą pagal galiojantį LR Rinkimų įstatymą renka Lietuvos Respublikos piliečiai balsų dauguma, tuo išreikšdami pasitikėjimą asmeniu, kurį išrinko išreikšdami savo valią balsavimu į Prezidento postą. Kadangi šiuo metu paminėti įstatymai galioja, suteikti prezidentui įgaliojimai nei LR Konstitucijoje nei LR Pilietybės įstatyme nėra atimti ar kaip kitaip apriboti, skaitau, kad nėra jokio teisinio bei moralinio pagrindo ieškoti ar nustatinėti tam tikrų Jurijaus Borisovo nuopelnų rūšių ar kategorijų, už kuriuos jam LR Prezidentas išimties tvarka, bet neteisėtai suteikė LR Pilietybę. Aš siųlyčiau apsvarstyti LR Pilietybės įstatymo 16 str. papildymo klausimą ir konkrečiu teisės aktu nustatyti aiškius kriterijus sąvokai “nuopelnai Lietuvai” suprasti ir taikyti. Pabaigai noriu pasakyti, kad mano išdėstyta pozicija yra labai subjektyvi ir jokiu būdu nešališka. Tai ką išdėsčiau, visiškai nereiškia , kad galima pateisinti LR Prezidento veiksmus be jokio teisinio ar moralinio pagrindo nuspręsti apie asmens nuopelnus pagal savo interesus. Aš esu Lietuvos Respublikos pilietė bei teisės fakulteto 1-ojo kurso studentė, todėl vertinu susidariusią situaciją tik galiojančių Lietuvoje teisės normų pagrindu ir ginu savo poziciją remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalimi, kuri skamba taip: “ Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti”.

I Š V A D O S

Savo darbe pilietybės turinį pabandžiau atskleisti Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų, reguliuojančių pilietybės santykius, nagrinėjimu. Mano darbe iškelti klausimai bei šių dienų įvykiai politikoje akivaizdžiai parodo Pilietybės instituto reglamentavimo netobulumą. Manau, kad turėtų būti atlikta išsami šio įstatymo analizė, bei parengtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pekeitimo ir papildymo įstatymo projektas.

Panaudota literatūra:

LR Konstitucija.1992m.LR Konstitucija 1938m.K.Valančius.Lietuvos valstybės konstitucijos.Vilnius.2001.V.Vadapalas.Tarptautinė teisė.Bendroji dais.-Vilnius:eugrimas, 1998A.Nemickas.Lietuvos pilietybė ir jos klystkeliai.Amžius-1994.Nr. 15Laikinosios Vyriausybės Žinios, 1919, Nr. 213Юридический Энциклопедический словарь.Москва.1984.Lietuvos Respublikos konstitucijos Komentaras. I skirsnis. “Lietuvos valstybė”.E.Šileikis . Alternatyvi Konstitucinė teisė. TIC.2003.V.Sinkevičius.Lietuvos Respublikos pilietybė. Vilnius. 2002. Lietuvos teisės universitetas. Lietuvos konstitucinė teisė.Antrasis leidinys. Vilnius.2002. p 383.Valstybės žinios. 2003, Nr. 36-1562, Nr. 43

LR Pilietybės įstatymas 2002m. rugsėjo 17 d.LR Pilietybės įstatymas 1991 m. gruodžio 5 d. LR Pilietybės įstatymas 1989 m.lapkričio 3 d. Prašymas (Nr. 39/2003) gautas Lietuvos Respublikos Konstituciniame teisme: 2003 m. lapkričio 7 d. Bylos nr.: 40/03. Prašymą pateikė: Lietuvos Respublikos SeimasKonstitucinio Teismo 1994 04 13 d. ir 1998 11 11d. nutarimasLR Vyriausybės 1992 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 198 ”Dėl teisės į Lietuvos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo”.Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamento 1929m. sausio 11d. raštas Vidaus reikalų ministrui.

Interneto puslapiai:www.litlex.ltwww.lat.litlex.ltwww.seimas.ltwww.lrkt.ltTurinys:

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………….2psl.1.Pilietybės samprata ir jos pagrindai pagal Lietuvos Respublikos 1938m. ir 1992 m. Konstitucijas……………………………………………………………………………………………….2psl.2.Pilietybės įstatyminio reglamentavimo Lietuvoje raida 1989-2001 m………………5psl.3. 2002 m. Pilietybės įstatymo naujovės…………………………………………………………8psl.4. Diskutuotini dabartinio pilietybės reglamentavimo klausimai………………………..9psl.4.1.Dviguba pilietybė……………………………………………………………..9psl.4.2.Neterminuotai išsaugoma teisė į pilietybę…………………………..12psl.4.3. Konstitucinis reikalavimas kad kandidatas į Seimo narius ir Lietuvos Respublikos Prezidentus nebūtų “susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei”…………………………………………….13psl.4.4.Aktualios diskusijos…………………………………………………………13psl.IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………19psl.

ĮVADAS

Kiekviena šiuolaikinė valstybė turi pilietybės institutą. Lietuvos teisės literatūroje pilietybės klausimas nėra ištirtas plačiai. Pilietybės klausimas iškilo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1918 metais. Visi klausimai , kurie buvo tiriami , buvo susiję su pilietybės tęstinumu, todėl akivaizdu, kad pilietybės samprata juose nėra aptariama. Daug ir įvairių nuomonių dėl pilietybės sampratos yra pateikta užsienio valstybių literatūroje. Antai R.Baubiok rašo “…valstybė neegzistuoja be piliečių, pilietybė yra suverenios valstybės atributas. Pilietybė nėra vien formali teisės kategorija, ji visada neatsiejamai susijusi su suvereniteto, nacionalinio identiteto, politinės santvarkos, asmens teisių ir laisvių klausimais.Lietuvos teisės literatūroj yra ir kitų pilietybės apibūdinimų. Antai V.Vadapalas rašo:”<…>pilietybė laikoma nuolatiniu teisiniu ryšiu, kuriuo asmuo susijęs su valstybe nepriklausomai nuo to , kur tas asmuo bebūtų”. A.Nemicko nuomone “<…>pilietybė yra tam tikra politinė jungė tarp asmens ir valstybės, tiksliau tariant, abišalė piliečio ir valstybės pareigų bei teisių sąraizga”. Pažymėtina, kad teisės šaltiniuose pilietybė vieningai suprantama kaip nuolatinis teisinis ar politinis asmens ir valstybės ryšys. Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo raida rodo, kad jo turinį pirmiausia lėmė valstybės interesai. Įvairiais Lietuvos valstybės raidos laikotarpiais keičiantis valstybės interesams, keitėsi ir pilietybės teisinis reguliavimas. Šio laboratorinio darbo tikslas ištirti pilietybės instituto esmę, atskleisti pilietybės, kaip nuolatinio asmens ir valstybės teisinio ryšio, turinį.

1.Pilietybės samprata ir jos pagrindai pagal Lietuvos Respublikos 1938m. ir 1992 m. konstitucijas

1918m. vasario 16d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę teisės aktais reikėjo nustatyti kurie asmenys yra laikomi Lietuvos piliečiais, nustatyti pilietybės įgijimo ir jos netekimo pagrindus, reglamentuoti pilietybės klausimų sprendimo tvarką. Pirmas teisės aktas , kuris reglamentavo Lietuvos pilietybę, buvo 1919m. sausio 9d. Ministrų kabineto priimtas Laikinasis įstatymas apie pilietybę. Lietuvos pilietybės teisinio reguliavimo Konstituciniai pagrindai buvo įtvirtinti ne visose Lietuvos Konstitucijose. Išsamiausiai Lietuvos pilietybę reguliavo 1938 m. Lietuvos Konstitucija kur buvo nustatyta, jog “pilietybė įgijama gimimu, jungtuvėmis ar kitokiu šeimyniniu ryšiu, taip pat jos optavimu arba atgavimu” (11str.) 1939m. rugpjūčio 8d. Lietuvos Respublikos Prezidentas paskelbė naują Lietuvos pilietybės įstatymą. Pagal šį įstatymą piliečiais visų pirma buvo laikomi asmenys, kurie įgijo Lietuvos pilietybę gimimu t.y. piliečiu tapdavo santuokinis vaikas, kurio tėvas yra Lietuvos pilietis; nesantuokinis vaikas, kurio motina yra lietuvos pilietė; vaikas, kurio tėvai nežinomi, jeigu jis gimė Lietuvos teritorijoje.

1938m. Konstitucija ir pilietybės įstatymas numatė pilietybės įgijimą ir šeimyniniu ryšiu. Pagal įstatymo 2 str. ne Lietuvos pilietė, susituokusi su Lietuvos piliečiu, įgija Lietuvos pilietybę. Įstatyme buvo nurodyti ir kiti pilietybės įgijimo šeimyniniu ryšiu atvejai. Lietuvos pilietybę galima buvo įgyti ir optacijos būdu. Optacija tarptautinėje teisėje reiškia fizinio asmens pasirinkimo teisę kai pasikeičia valstybės, kurioje jis gyvena, teritorija arba atsiranda nauja valstybė, t.p. optacija pasireiškia dvigubos pilietybės išvengimo atveju. Įstatyme buvo numatytas tik vienas pilietybės įgijimo tokiu būdu atvejis: taip pilietybę galėjo įgyti ne Lietuvos piliečio vaikas, sukakęs 18 metų, jeigu jis ”ligi sukakdamas 18 metų amžiaus, apsigyvena Lietuvoje su savo motina, atgavusia Lietuvos pilietybę ir turinčia jam tėvišką valdžią”(8 str.) 1938m. Konstitucija ir 1939m. pilietybės įstatymas numatė pilietybės įgijimą ir natūralizacijos būdu. Natūralizacija, tai toks būdas, kai pilietybė suteikiama kompetatingų valstybės institucijų asmeniui, neturinčiam tos valstybės pilietybės. Tas asmuo galėjo turėti kitos valstybės pilietybę. 1938m. Konstitucijoje buvo nustatyta tik viena natūralizacijos sąlyga – gyventi Lietuvoje ne mažiau kaip dešimt metų Sprendžiant Lietuvos pilietybės suteikimo klausimus susiformavo praktika, kad asmuo , prašantis suteikti pilietybę, turėjo atitikti ir kai kurias kitas sąlygas, kurių nenumatė nei Konstitucija, nei Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę. Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamentas laikėsi šios nuostatos:”<…>žiūrima, kad priimamas Lietuvos pilietybėn svetimšalis mokėtų lietuvių kalbą, būtų ištikimas ir tautybės atžvilgiu nebūtų lenkas ar vokietis”. 1938m. kaip ir 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo numatyti pilietybės netekimo ir pilietybės atėmimo pagrindai. Lietuvos pilietybės galima buvo netekti įgijus kitos valstybės pilietybę, taip pat gyvenant užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu, o atimta – už veiksmus prieš valstybės saugumą. Dabartiniu metu pilietybės teisės normos, reguliuojančios pilietybės santykius, yra įtvirtintos 1992m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, naujame 2002 m. pilietybės įstatyme bei poįstatyminiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 str. nustatyta, kad Lietuvos pilietybė įgijama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 str. nustatyta, kad pilietybė gali būti įgijama šiais būdais: gimus; suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę(natūralizacija); įgyvendinus teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę; optavimo būdu ar kitais Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais; kitais Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo numatytais pagrindais. Pilietybės įgijimas gimstant Lietuvoje taikomas remiantis kraujo teisės (atsižvelgiant į tėvų pilietybę) ir žemės teisės (atsižvelgiant į gimimo vietą) principais. Prioritetas teikiamas kraujo teisės principui. Žemės principas taikomas asmenims, kuriems neterminuotai išsaugoma teisė į Lietuvos respublikos pilietybę. Lietuvos respublikos pilietybė natūralizacijos būdu gali būti suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir moka kalbėti ir rašyti lietuviškai, nuolat gyvena Lietuvoje, turi legalų pragyvenimo šaltinį, išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublios įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę ir raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė.( 12 str.) Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienos pilietybės principas-išskyrus įstatymo numatytais atskirais atvejais, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pilietybės įstatymas numato tik du tokius išimtinius atvejus. Pagl šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kartu būti Lietuvos piliečiais ir turėti kitos valstybės pilietybę gali asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų vaikai, vaikaičiai bei provaikaičiai, esant dviem sąlygom: pirma, jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai bei provaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos, ir, antra, jeigu kitos valstybės pilietybę jie buvo įgiję prieš tapdami Lietuvos piliečiais. Kitas atvejis – tai pilietybės suteikimas nusipelniusiems Lietuvai žmonėms, turintiems kitos valstybės pilietybę. Jeigu asmuo pilietybę įgavo suklastodamas dokumentus arba kitokios apgaulės būdu, jeigu yra padaręs “nusikaltimus žmogiškumui”, vykdė genocidą ir kitus nusikaltimus, jeigu asmuo vykdė gyventojų trėmimus ar naikinimus, slopino rezistencinį judėjimą Lietuvoje, dalyvavo veiksmuose nukreiptuose prieš Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, pilietybės suteikimo aktas pripažįstamas negaliojančiu. (Pilietybės įstatymo 21 str. 1 ir 2 d.). Pilietybės įstatymo 18 str. numato, kad “Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama: atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; įgijus kitos valsytybės pilietybę; Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais.” Kitaip nei Lietuvos valstybės 1938 m. Konstitucijoje, kurioje pilietybės pagrindams įtvirtinti skirtas specialus skyrius “pilietybė”, 1992 m. Konstitucijoje pilietybės principai struktūriškai nėra sujungti atskirame skirsnyje. Šie principai apibrėžti viename 12 straipsnyje.

2.Pilietybės įstatyminio reglamentavimo Lietuvoje raida 1989-2001 m.

20-ojo amžiaus devinto dešimtmečio viduryje buvusioje TSRS teritorijoj buvo pradėtos politinės reformos. Kadangi Lietuva buvo TSRS sudėtyje, šios reformos palietė ir ją. 1988m. vasarą susikūrė Lietuvos pertvarkymo sąjūdis, kurio vienas iš pagrindinių tikslų buvo Lietuvos suverenitetas. Steigiamojo suvažiavimo rezoliucijoje buvo nurodyta, kad suverenitetas turi apimti ir Lietuvos TSR pilietybės statusą,o tam būtina priimti Lietuvos TSR pilietybės įstatymą kur turi būti apspręsta kas yra Lietuvos TSR piliečiai. Rengiant įstatymo projektą iškilo nemažai klausimų dėl to, kokį asmenį laikyti Lietuvos TSR piliečiu. Buvo daug pasiūlymų, diskusijų, prieštaravimų. 1989m. lapkričio 3d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos TSR pilietybės įstatymą. Šis įstatymas numatė, kad pilietybė gali būti įgijama natūralizacijos būdu. Įstatyme buvo reikalavimas nuolat gyventi Lietuvoje pastaruosius dešimt metų. Toks laikotarpis buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad demografiniai tyrimai rodė, jog dešimt metų yra tas laikotarpis, per kurį “susiformuoja tvirti ryšiai su gyvenamąja aplinka, atsiranda pakankamai prielaidų užsimezgusius ryšius juridiškai įforminti.” Rengiant Lietuvos TSR pilietybės įstatymą iškilo Lietuvos TSR pilietybės ir TSRS pilietybės santykio problema. Pagal TSRS Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalį kiekvienas sąjunginės respublikos pilietis buvo ir TSRS pilietis. Pagal TSR Konstitucijos 70 staripsnį Lietuvoje galiojo Lietuvos TSR pilietybės įstatymas. Tačiau pagal šį Konstitucijos straipsnį tol, kol Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba neapribojo TSRS pilietybės įstatymo galiojimo Lietuvoje, TSRS pilietybės įstatymas taip pat galiojo Lietuvoje. Tačiau šių nuostatų dėl Lietuvos TSR ir TSRS pilietybės santykio dviprasmiškumas vėliau netapo kliūtimi siekti atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lietuvos TSR pilietybės įstatyme nebuvo normų, kuriose būtų aptartas Lietuvos TSR pilietybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės santykis. Lietuvos TSR pilietybė neišreiškė Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo. Lietuvos TSR pilietybės įstatymo 1 straipsnio 1 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad Lietuvos TSR piliečiai yra asmenys, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikai ir vaikaičiai, vertintinas ne kaip išreiškiantis Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą, bet kaip atspindintis įstatymų leidėjo nuostatą Lietuvos TSR piliečiais laikyti ne visus asmenis, o tik tuos, kurie yra susiję su Lietuva tam tikrais ryšiais: šiuo atveju asmenis, kurie buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, jų vaikus ir vaikaičius. Svarstant Lietuvos TSR pilietybės įstatymo projektą 1989 m. liepos 28 d. Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo posėdyje buvo pabrėžta, kad pilietybės įstatymas reikalingas tam , kad galėtų normaliai funkcionuoti demokratija, bei tokie demokratiniai institutai kaip referendumas ir rinkimai. Tiksliausiai Lietuvos TSR pilietybės įstatymo paskirtis buvo apibūdinta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio VIII-osios Seimo sesijos, įvykusios 1989 m. spalio 24d. , nutarime: “kadangi Lietuvos TSR nėra tarptautinės teisės subjektas, Lietuvos TSR pilietybė galioja tik Lietuvos TSR ribose; jos tikslas-sukurti teisinę galimybę ginti Lietuvos TSR nuolatinių gyventojų interesus ir sudaryti sąlygas jiems dalyvauti atkuriant suverenią Lietuvos valstybę”. 1989 m. lapkričio 3 d. priimtam Lietuvos TSR pilietybės įstatymui įgyvendinti buvo nustatytas dviejų metų terminas (35 str. 4 d.). 1990 m. kovo 11d. atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, buvo priimtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas , kurio 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad “Lietuvos pilietybės turinį, įgijimo bei netekimo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos pilietybės įstatymas”, o 1991m. gruodžio 5 d. buvo priimtas naujas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Jo priėmimą sąlygojo tai, kad 1991 m. lapkričio 4 d. baigėsi 1989 m. lapkričio 3d. Lietuvos TSR pilietybės įstatyme nustatytas laikotarpis, per kurį turėjo būti įgyvendintas šis įstatymas. Šiame įstatyme buvo aptarta kokie asmenys laikomi Lietuvos piliečiais. Pirmiausia piliečiais buvo laikomi asmenys, kurie iki 1940 m. birželio 15d. turėjo Lietuvos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, asmenys, kurie įgijo Lietuvos TSR, o vėliau Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3d. Lietuvos TSR pilietybės įstatymą. Pileiečiais nelaikomi asmenys , kurie repatrijavo iš Lietuvos. Įstatymų leidėjas palaipsniui plėtė ratą asmenių, kurie laikomi Lietuvos piliečiais. Ir 1989 m. ir 1991 m. pilietybės įstatyme pilietybę patvirtinančiu dokumentu buvo laikomas tik Lietuvos Respublikos piliečio pasas.

1991 m. liepos 29d. buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos TFSR sutartis “Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų”. Pagal šios sutarties 4 str. 2 d. Lietuvos pilietybę galėjo įgyti tie asmenys, kurie turėjo teisę į RTSFR pilietybę ir “iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno bei gyvena, turi darbą ar kitokį pragyvenimo šaltinį Lietuvos Respublikoj. 1995 m. gruodžio 12d. priimto įstatymo “Dėl asmenų laikomų nuolat gyvenančiais arba gyvenančiais Lietuvos Respublikoj” 1 str. nurodoma, kad šis “įstatymas nustatomas reikalavimus asmeniui, laikomam nuolat gyvenančiu<…> Lietuvos Respublikoj pagal <…>Pilietybės įstatymą.” Pagal šio įstatymo nuostatas nuolat gyvenančiu laikomas tik toks asmuo, kuris faktiškai gyvena Lietuvoje. 2003m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas 2002 m. rugsėjo 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Šio įstatymo piėmimą sąlygojo tai, kad 2001 m. lapkrčio 6 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelės įstatymas, o 2001 m lapkričio 8 d. – Paso įsatymas, kur įvardijami nauji dokumentai dėl pilietybės patvirtinimo.

3. 2002 m. Pilietybės įstatymo naujovės

Pagal 1991 m. gruodžio 5 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnį Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, ir asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, jų vaikai ir vaikaičiai. Naujame 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme buvo papildomai įrašyti vaikaičių vaikai – provaikaičiai. Šiame straipsnyje taip pat buvo numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš Lietuvos iki 1918 m. vasario 16 d. ir neįgijo kitos valstybės pilietybės. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas Lietuvos piliečiais laiko tiesiog lietuvių kilmės asmenis. 1991m. gruodžio 5 d. įstatyme buvo numatyta, kad asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki Pilietybės įstatymo priėmimo 1991 m. gruodžio 5 d., yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Naujos redakcijos pilietybės įstatyme numatoma, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra asmenys iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal 1989 m. lapkričio 3 d. priimtą Lietuvos TSR pilietybės įstatymą. Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo ir Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo tvarkos“ nuostatas Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtino tik Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos asmens identifikavimo kortelės ir 2001 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos paso priimtus įstatymus Lietuvos Respublikoje išduodami nauji asmens dokumentai – asmens tapatybės kortelė ir pasas, todėl naujos redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme įvardijami minėti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantys dokumentai. (PĮ 2 str.) Naujos redakcijos pilietybės įstatymas pakeitė ir 14 str. numatytus reikalavimus Lietuvoje gyvenantiems užsieniečiams. Tuo buvo siekiama suvienodinti pilietybės suteikimo sąlygas nuolat Lietuvos teritorijoje gyvenantiems užsieniečiams, sudariusiems santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu. Buvo pakoreguota 14 str. 3 dalis, kuri numatė užsieniečiui santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu atveju suteikti pilietybę po penkerių metų, nedarant nuolaidos sutuoktinio mirties atveju. Buvo atsisakyta senos redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 17 straipsnio 4 dalies, nes užsieniečių atvykimas į Lietuvos Respubliką nėra šio įstatymo reguliavimo sritis, be to, minėta nuostata prieštarauja Europos Sąjungos acquis nuostatoms dėl vizų.Naujos redakcijos pilietybės įstatyme atsisakyta kaip pagrindą laikyti pilietį nutraukusiu faktinius ryšius su Lietuvos valstybe, jeigu jis ilgiau kaip trejus metus be pertraukos gyvena užsienyje su negaliojančiu Lietuvos Respublikos piliečio pasu.(1991 m. PĮ 19 str. 4d.)Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, įgijimo, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo, netekimo, atsisakymo ir grąžinimo klausimus ankstesnėj redakcijoj nagrinėjo, sprendimus priėmė įvairios valstybės institucijos ir pareigūnai: Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Vidaus reikalų ministerija, Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir t.t.. Siekiant supaprastinti teisės į pilietybę įgyvendinimo, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo klausimų sprendimą, naujame įstatyme nustatytos funkcijos buvo perduotos vidaus reikalų ministro įgaliotoms institucijoms vykdyti. (PĮ 21, 26, 27 str.)Lietuvos Respublikos pilietybės naujos redakcijos įstatymo įsigaliojimu buvo siekiama supaprastinti kai kurių Lietuvos Respublikos pilietybės klausimų nagrinėjimą, išplėsti Lietuvos Respublikos piliečių sąrašą, pakeisti Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus bei tvarką. Taip pat buvo siekiama supaprastinti Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo tvarką pilietybės netekusiems asmenims, palikti Lietuvos Respublikos pilietybę asmenims, įgijusiems užsienio valstybės pilietybę, numatyti Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo sąlygas asmenims, turintiems pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, patikslinti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pavadinimus, atsižvelgiant į galiojančius teisės aktus, patikslinti, kada asmenį laikyti nutraukusiu faktinius ryšius su Lietuvos valstybe.

4. Diskutuotini dabartinio pilietybės reglamentavimo klausimai4.1.Dviguba pilietybė

Pilietybė, kaip minėta, yra nuolatinis asmens teisinis ryšys su valstybe. Įprastai asmuo būna nuolatiniame ryšyje su viena valstybe, tačiau atsitinka atvejų, kai asmuo tokį ryšį turi su keliom valstybėm vienu metu. Tokia situacija vadinama bipatrizmu, arba dviguba pilietybe. Bipatrizmas yra palplitęs tarptautinėje praktikoje reiškinys ir egzistuoja objektyviai, nepriklausomai nuo to, ar valstybės jį pripažįsta ar ne. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta, kad “išskyrus įstatymo nustatytus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis”(12 str. 2 d.) Ši nuostata įtvirtinta ir 2002 m. rugsėjo 17 d. LR pilietybės įstatymo 1 str. 3 d. :”Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės pilietis, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus”. LR Konstitucija draudžia dvigubą pilietybę, tačiau šis draudimas nėra absoliutus, kadangi LR pilietybės įstatymas numato tam tikrus atvejus, kai kitos valstybės pilietis vienu metu gali turėti ir Lietuvos Respublikos pilietybę. Pilietybės įstatyme yra aiškiai įtvirtintas tik vienas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali turėti ir kitos valstybės pilietybę: kai užsienio valstybės piliečiui Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama išimties tvarka už nuopelnus Lietuvai ( 16 str. 1 d.). Suteikti pilietybę išimties tvarka gali tik LR Prezidentas savo nuožiūra už nuopelnus Lietuvai. Prezidentas pats ir sprendžia ar tie nuopelnai yra ar jų nėra. Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kokių nors kriterijų, pagal kuriuos galima spręsti, jog asmuo tikrai turi nuopelnų valstybei. Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje numatytos pilietybės įgijimo sąlygos. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas skamba taip: pilietybė gali būti suteikta asmeniui, kuris yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę, arba raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Ši sąlyga nustatyta siekiant užkirsti kelią dvigubai pilietybei. Sąlyga, kad asmuo turi raštu pranešti apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, nėra tvirta. Norint užtikrinti, jog asmuo tikrai atsisakytų turimos kitos valstybės pilietybės, asmeniui turi būti neleidžiama prisiekti Lietuvos Respublikai tol, kol jis nepateiks įrodymų, jog yra atsisakęs kitos valsybės pilietybės. Kadangi Respublikos Prezidento dekretai dėl Lietuvos respublikos pilietybės suteikimo įsigalioja tik asmeniui prisiekus ( 28 str. 3 d.), kol asmuo neprisiekia, dekretas neįsigalioja ir asmuo nelaikomas įgijusiu Lietuvos pilietybę, tačiau pagal LR pilietybės įstatymo 28 str. 4 d. kol nepateikti įrodymai, kad neteko kitos valstybės pilietybės. Diskutuotina ir LR pilietybės įstatymo 12 str. 5 dalies nuostata, kad Lietuvos pilietybė gali būti suteikiama asmeniui, turinčiam kitos valstybės pilietybę, kuris raštu pareiškia apie savo sprendimą atsisakyti kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos pilietybė. Manau, kad turėtų būti suformuluota aiški nuostata, jog Lietuvos pilietybė gali būti suteikta tik tokiam asmeniui, kuris neturi kitos valstybės pilietybės ar yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę. Be to LR Pilietybės įstatyme nėra nustatytas terminas per kiek laiko asmuo turi prisiekti, kai yra išleidžiamas Prezidento dekretas dėl Lietuvos pilietybės suteikimo. Vadinasi gali atsitikti taip, kad asmuo, kuriam suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, dar neprisiekęs ir dar netapęs Lietuvos Respublikos piliečiu, gali išvykti iš Lietuvos nuolat gyventi į kitą valstybę ir, gyvendamas ten ilgą laiką, gali prarasti bet kokį ryšį su Lietuva, tačiau sugrįžęs, gali prisiekti bet kada, o tai nesiderina su natūralizacijos sąlygom. Pažymėtina, kad natūralizacijos aktas visuomet yra individualus.

Pilietybės įstatymas numato, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama, jeigu asmuo atsisako plietybės, įgija kitos valstybės pilietybę, tarptautinių sutarčių numatytais pagrindais ( 18 str.). Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę atsisakyti pilietybės, jeigu pats to nori. Toks jo noras negali būti tenkintinas, jeigu asmuo yra patruaktas baudžiamojon atsakomybėn, arba jam yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis. Nuostata “įgijus kitos valstybės pilietybę” yra diskutuotina. Pilietybės įstatyme nustatyta, kurie asmenys yra Lietuvos piliečiai, neatsižvelgiant į tai, kurioje valstybėje jie gyvena. Šie asmenys Lietuvos pilietybę įgijo gimimu. Absoliuti dauguma asmenų įgijo Lietuvos pilietybę gimimu. Nuo gimimo iki 16 m. vaikai dar neturi pilietybę patvirtinančio dokumento tokio kaip Lietuvos Respublikos piliečio pasas ar asmens tapatybės kortelė, bet nieks ir neabejoja, kad jis yra įgijęs Lietuvos pilietybę gimimu ir yra pilnateisis Lietuvos pilietis. O nuostata “įgijus kitos valstybės pilietybę” apima tik tokį atvejį, kai kitos valstybės pilietybę įgija asmuo, kuriam prieš tai buvo išduotas Lietuvos piliečios pasas ar asmens tapatybės kortelė. Manyčiau, kad visiškai nepagrįstai per didelė reikšmė suteikiama pasui ar tapatybės kortelei ir tai nesiderina nei su visuotinai priimta pilietybės samprata, jog pilietybė yra asmens ir valstybės teisinis ryšys, bet ir su LR Konstitucijos 12 str. 1 dalim, pagal kurią Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant.Pažymėtina, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, ir įstatymuose nepripažįstama savo piliečiams jokių teisių, kurias jie turi dėl to, kad yra ir kitų valstybių piliečiai. Vadinasi šie asmenys Lietuvoje turi tik Lietuvos piliečių teises ir vykdo Lietuvos piliečiams nustatytas pareigas. Dvigubos pilietybės turėjimas nesudaro teisinių prielaidų vengti piliečio pareigų vykdymo.

4.2.Neterminuotai išsaugoma teisė į pilietybę

Šiuo metu galiojančiame LR Pilietybės įstatyme yra nustatyta, jog teisė į pilietybę išsaugoma dviem asmenų kategorijom: pirma, asmenims, kurie anksčiau yra turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams bei provaikaičiams, jeigu šie asmenys nerepatrijavo iš Lietuvos, gyvenantiems kitose valstybėse: antra, lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Palyginę LR pilietybės statymo 1 str. 1 d. 1 p., nustatantį, kurie asmenys yra Lietuvos piliečiai, su įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. , nustatančiu, kuriems asmenims yra išsaugoma teisė į Lietuvos pilietybę, pastebėsime, kad tai yra tie patys asmenys. Skirtumas tik tas, kad teisė į pilietybę išsaugoma amenims, gyvenantiems ne Lietuvoje, bet kitose valstybėse: taigi įstatyme yra nustatyta, jog teisė į Lietuvos pilietybę yra išsaugoma tiems patiems asmenims, kurie yra Lietuvos piliečiai. Manyčiau, kad reikėtų atskirti asmenis, kurie yra laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais nuo tų, kuriems yra išsaugoma teisė į pilietybę. Pagal kai kurių valstybių įstatymus bet koks tos valstybės piliečio veiksmas, kuriuo jis siekia įgyti kitos valsybės pilietybę, gali būti pagrindas netekti turimos pilietybės. Būtent dėl to, kad šie asmenys galėtų išlaikyti turimą kitos valstybės pilietybę ir neprarastų ryšio su Lietuva, buvo įvestas būtent toks teisės į Lietuvos pilietybę išsaugojimo institutas. Asmenims, kuriems yra išsaugoma teisė į Lietuvos pilietybę, jų prašymu išduodami arba Lietuvos Respublikos piliečio pasai, arba dokumentai, patvirtinantys išsaugotą teisę į pilietybę.

4.3. Konstitucinis reikalavimas kad kandidatas į Seimo narius ir lietuvos respublikos Prezidentus nebūtų “susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei”

LR Konstitucijos 56 straipsnyje yra numatyta , kad Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei <…>. Seimo rinkimų įstatymo 38 str. 4 dalies nuostata sukonkretina LR Konstitucijos 56 str. ir ji skamba taip: “Asmenys, kurie yra davę kitų valstybių piliečio priesaiką, turi raštu jos atsisakyti ir nurodyti anketoje, kaip ir kada jie tai padarė”. Įstatymų leidėjas nusprendė, kad Seimo narys, susietas piliečio priesaikos saitais su kita valstybe neturi Seimo statuto trečiame skirsnyje numatytų veiklos aprūpinimu bei garantijoms ir negali gauti Seimo nario atlyginimo. Jeigu Seimo narys praranda Lietuvos pilietybę, praranda ir narystę valstybėje ir ją kuriančioje valstybinėje bendruomenėje, ir todėl besąlygiškai netenka valstybės bendruomenės įgaliojimų ( 63 str. 8 p.). Toks apribojimas taikomas ir kandidatams į Lietuvos Respublikos prezidentus. LR Konstitucija numato, kad Respublikos prezidentu negali būti renkamas asmuo, susijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei. Ši norma, numatyta LR Konstitucijoj, grindžiama tuo, kad valstybės vadovas, neįgijęs narystės valstybėje ir ją kuriančioje bendruomenėje nes yra prisiekęs kitai valstybei, niekaip negali atstovauti bendruomenės narių interesus bei juos ginti, nes paprasčiausiai yra svetimšalis, o svetimšaliai neturi ir negali turėti visų teisių ir pareigų, kurias turi tos valstybės piliečiai.

4.4.Aktualios diskusijos

Didžiausios diskusijos šiuo metu kyla dėl Lietuvos Respublikos pilietybės 16 straipsnyje numatytų nuostatų dėl pilietybės išimties tvarka suteikimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta, kad “išskyrus įstatymo nustatytus atskirus atvejus, nieks negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis” (12 str.2d.). Ši konstitucinė nuostata įtvirtinta ir 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme, kurio 1 str. 2 dalyje yra nustatyta, jog “Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės pilietis išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus”. Taigi Konstitucijoje yra įtvirtintas viengubos pilietybės principas su tam tikromis atskiromis išimtimis, kurias gali nustatyti tik įstatymas. Kitaip tariant, Konstitucija draudžia dvigubą pilietybę, tačiau šis draudimas nėra absoliutus – atskirais įstatymo numatytais atvejais Lietuvos pilietis tuo pat metu gali būti ir kitos valstybės piliečiu (K 12 str. 1 d.). Tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad “Konstitucija suteikia įstatymų leidėjui teisę reguliuoti dvigubos pilietybės klausimus tiek nustatant atskirus jos suteikimo atvejus ( kai to reikalauja valstybės interesai, tačiau kartu neprieštaraujant išimties nuostatai), tiek ją ribiojant. Pilietybės įstatyme yra aiškiai įtvirtintas tik vienas atvejis, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali turėti ir kitos valstybės pilietybę: kai užsienio valstybės pilietybę turinčiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama išimties tvarka už nuopelnus Lietuvai ( 16 str. 1 d.). Pilietybė – tai nuolatinis teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. Šio ryšio pagrindu asmuo įgyja pilietines ir politines teises ir pareigas bei naudojasi šios valstybės gynyba. Vienas iš retų pilietybės įgijimo būdų, – pilietybės įgijimas išimties tvarka. Teisės teorija teigia, kad šiuo būdu pilietybė suteikiama už ypatingus nuopelnus tai valstybei. Tai numatyta ir daugelio valstybių įstatymuose.Tam, kad suprasti kur yra įstatymo spraga, panagrinėsiu vieną konkretų atvejį: 2003 m. lapkričio 6 d. LR Seimas nutarė kreiptis į LR Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė suteikiama Jurij Borisov, atitinka LR Konstituciją, t.y. LR Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 84 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei LR Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatai. Lietuvos Respublikos Prezidentas 2003 m. balandžio 11 d. priėmė dekretą Nr. 40 “Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka” . Šiuo dekretu Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka buvo suteikta keletui asmenų, tame tarpe ir Jurij Borisov. Savo kreipimąsį į LR Konstitucinį tesimą Seimo narių grupė grindžia tuo, kad šio Lietuvos Respublikos Prezidento Dekreto dalis, kuria Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka buvo suteikta Jurij Borisov prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 84 straipsnio 21 punkto, 82 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir Lietuvos Respublikos pilietybės 16 straipsnio 1 dalies nuostatai. Savo kreipimesi seimo nariai prašo ištirti ar minėtas dekretas (ar jo dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui; šis dekretas (ar jo dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; šis dekretas (ar jo dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 21 punkto nuostatai, jog Respublikos Prezidentas įstatymo nustatyta tvarka teikia Lietuvos Respublikos pilietybę; šis dekretas (ar jo dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas ir būti visiems lygiai teisingas; šis dekretas (ar jo dalis) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Pilietybės Įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų.

Lietuvos Respublikos Pilietybės Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, jog Respublikos Prezidentas, vadovaudamasis šiuo Įstatymu, gali suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka netaikant jiems šio Įstatymo 12 straipsnyje numatytų pilietybės suteikimo sąlygų. Pilietybės įstatymo 16 straipsnis traktuotinas atsižvelgiant į visą įstatymą ir jo tikslus. Išimtinės tvarkos tikslas yra sudaryti galimybę suteikti pilietybę kitų šalių piliečiams ypač nusipelniusiems Lietuvos Respublikai, bet ne galimybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikos piliečiams dėka savo nuopelnų įgyti dvigubą pilietybę. Visų pirma kyla klausimas ar toks LR Seimo prašymas yra žinybingas LR Konstituciniam teismui. LR Seimas savo prašymą grindžia LR Konstitucijos 105 str. 1 dalimi, pagal kurią Konstitucinis Teismas tikrina Respublikos Prezidento aktų teisėtumą (konstitucingumą). Taigi, LR Seimas savo prašymą LR Konstituciniam Teismui sieja su Respublikos prezidento dekreto konstitucingumo nustatymu Konstituciniame Teisme. Manyčiau, kad tokia LR Seimo išvada yra neteisinga, nes Respublikos prezidento dekreto dalis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo Jurij Borisov išimties tvarka yra individualaus pobūdžio vienkartinis administracinis teisės aktas, kuriuo, realizuojant įstatymu suteikta kompetencija konstitucinių teisių srityje, išreikšta Respublikos Prezidento ir vidaus reikalų ministro valia dėl pilietybės suteikimo. Pažymėtina, kad pagal LR Konstitucijos 84 str. 21 punktą ir 85 straipsnį atsakomybė už šį dekretą tenka vidaus reikalų ministrui. Skaitau, kad LR Seimo prašymo dalykas yra ne LR Respublikos Prezidento dekreto atitikimo LR Knstitucijai ir įstatymams patikrinimas, o Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka Jurij Borisov teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka gali tik Lietuvos Respublikos Prezidentas. Pagal įstatymą tokiu atveju bendros pilietybės suteikimo (natūralizacijos) sąlygos netaikomos. Svarbu, kad asmuo tikrai turėtų nuopelnų valstybei. Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato kokių nors kriterijų, pagal kuriuos galima spręsti, jog asmuo tikrai turi nuopelnų valstybei. Ar yra nuopelnų, sprendžia Respublikos Prezidentas. Darytina išvada, kad ginčijamu Lietuvos Respublikos prezidento dekretu yra sukuri konstituciniai administraciniai teisiniai santykiai, kurių metu Jurij Borisov yra suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Keliamo ginčo metu turėtų būti patikrinamas individualaus pobūdžio administracinio teisės akto teisėtumas ir pagrįstumas. 2002 m. rugsėjo 17 d. LR Pilietybės įstatymas nenumato ir nenustato ginčų, kylančių dėl šio įstatymo taikymo, sprendimo tvarkos. Kadangi nėra teismams nežinybingų ginčų, jeigu jie kyla dėl asmenų Konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimo, vadovaujantis LR Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies. 7 punktu, 19 straipsnio 2 dalies 6 punktu, LR Seimo prašymas nagrinėtinas pagal administracinių bylų teisėnos taisykles Vilniaus apygardos administraciniame teisme, todėl yra nežinybingas LR Konstituciniam Teismui. Be kita ko, kas gi yra tie nuopelnai už kuriuos LR prezidentas gali suteikti pilietybę išimties tvarka. Kaip jau minėjau LR pilietybės įstatyme nėra jokių kriterijų pagal kuriuos galima nustatyti ar žmogus yra nusipelnęs Lietuvai ar ne. Reikia pažymėti, kad kriterijų nebuvo numatyta nei 1939 m. LR Pilietybės įstatyme, nei 1991 m. įstatyme. Vadinasi įstatymų leidėjas, konkrečiu atveju LR Seimas, priimdamas jau aukščiau minėtus įstatymus pats suteikė galimybę LR Prezidentui reikšti savo valią pilietybės suteikimo išimties tvarka atveju. 1991m. LR Pilietybės įstatymas buvo ne kartą keistas, pildytas, tam tikri straipsniai buvo pripažįstami negaliojančiais, tačiau straipsnis apie pilietybės suteikimą išimties tvarka nei karto nebuvo keistas. Tas pats dalykas liečia ir naujos redakcijos Pilietybės įstatymą, priimtą 2002 rugsėjo 17 d. Reikia pažymėti, kad Jurij Borisov 2001 m. birželio 14 d. baigusio kadencija prezidento Valdo Adamkaus dekretu Nr. 1373 yra apdovanotas S.Dariaus ir Girėno medaliu “už nuopelnus Lietuvai”. Kaip traktuoti šį faktą? Manau Konstitucinis Teismas tinkamai įvertins šias aplinkybes. Be to, Seimo narių grupė iškėlė dar ir tokį abejotiną faktą: “ <…> J.Borisov nuopelnai Lietuvos Respublikai. Tačiau neaišku, kokie nuopelnai Lietuvai, tuo trumpu laikotarpiu, kai J.Borisov nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, lėmė pilietybės suteikimą išimties tvarka. Tokia informacija Prezidento dekrete nebuvo pateikta, ji nebuvo pateikta viešai visuomenei ir jokiu kitokiu būdu. Neaišku ar tokia informacija buvo pateikta ir vertinta Lietuvos Respublikos Pilietybės reikalų komisijoje. Manydami, jog teisinio pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindo Jurij Borisov nebuvo.” Kaip minėjau, pagal šiuo metu galiojantį LR pilietybės įstatymo 16 straipsnį nėra nustatyta, kad tas asmuo , kuriam išimties tvarka yra suteikiama pilietybė už nuopelnus, turi atitikti tokias sąlygas kaip – kažkurį laikotarpį, tam tikroje teritorijoje, konkrečiu atveju Lietuvoje, asmuo turi atlikinėti veiksmus, kurie LR Prezidento turėtų būti suprasti kaip nusipelnymo veiksmo atlikimas Lietuvos labui. Manau , kad tam kad nusipelnyti kažkuo, nebūtina kažkurį lakotarpį gyventi ir veikti Lietuvos teritorijoje, nes, kaip jau minėjau, to nenumato ir joks teisės aktas Lietuvoje, kuris reglamentuotų nuopelnų kriterijus. Be to, kad išvengti klaidų, suteikiant pilietybę asmenims išimties tvarka, LR Prezidentas 2003 m.balandžio 2 d. dekretu Nr. 36 sudarė Pilietybės reikalų komisiją iš septynių aukštų valstybės pareigūnų, preliminariai svarstyti ir LR Prezidentui pasiūlymams teikti konkrečiai nurodytų asmenų, kurie nori gauti LR pilietybę, atžvilgiu,. Komisijos darbą reglamentuoja nurodytu dekretu patvirtintos Pilietybės klausimų nagrinėjimo taisyklės.Savo kreipimosi pabaigoje Seimo narių grupė išvardija kriterijus, kuriems esant, pilietybė nesuteikiama, kaip antai: Pagal Lietuvos Respublikos Pilietybės Įstatymo (2003 m. sausio 1 d. redakcija) 13 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama asmenims, kurie:• padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmogiškumui, karo nusikaltimai;• dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę;• iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teisti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo Lietuvoje bausti už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė.Noriu pastebėti, kad pilietybės suteikimo momentu ir Seimo narių kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą momentu, tokios informacijos, kad J.Borisov padarė tarptautinius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse arba tarptautinėje paprotinėje teisėje, tokius kaip: agresija, genocidas, nusikaltimai žmogiškumui, karo nusikaltimai, ar dalyvavo nusikalstamoje veikloje prieš Lietuvos valstybę, ar iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo teistas laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudžiamąją atsakomybę nustato ir Lietuvos Respublikos įstatymai, arba buvo Lietuvoje baustas už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė, nebuvo ir nėra. Be to, Seimo narių grupė teigia ”<…> tikrinant pretendento gauti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka kandidatūrą, turi būti gauta informacija iš atitinkamų teisėsaugos institucijų dėl to, kad nėra nė vieno teisinio pagrindo neleidžiančio suteikti pilietybę. “ Tvirtai esu įsitikinus, kad tokia frazė “turi būti gauta informacija iš atitinkamų institucijų” neturi jokio teisinio pagrindo. Tai nėra niekur reglamentuota, o jeigu nėra, vadinasi prieš suteikiant pilietybę išimtes tvarka, kiekvienu konkrečiu atveju gali būti sprendžiama ar kreiptis į atitinkamas institucijas dėl informacijos suteikimo ar nesikreipti. Tai labai individualu, kaip ir pilietybės suteikimas natūralizacijos būdu. Tai sprendžia LR Prezidentas jam suteiktų ir nepanaikintų įgaliojimų tvarka. Manau, kad šiuo metu, kol dar nėra įvykusi prezidento apkalta ir nėra nustatytas realus prezidento veiksmų neteisėtumas, yra pažeidžiamas Prezidento imunitetas. Imunitetas – tai asmens neliečiamybės papildomos garantijos, reikalingos ir būtinos to asmens pareigoms reikiamai atlikti. Imunitetas užtikrina Respublikos Prezidentui nekliudomai vykdyti Konstitucijoje nustatytas funkcijas. (LR Konstitucinio teismo 2000m. gegužės 8 d. nutarimas.), ko šiuo metu nėra. Kita vertus, LR Prezidentą pagal galiojantį LR Rinkimų įstatymą renka Lietuvos Respublikos piliečiai balsų dauguma, tuo išreikšdami pasitikėjimą asmeniu, kurį išrinko išreikšdami savo valią balsavimu į Prezidento postą. Kadangi šiuo metu paminėti įstatymai galioja, suteikti prezidentui įgaliojimai nei LR Konstitucijoje nei LR Pilietybės įstatyme nėra atimti ar kaip kitaip apriboti, skaitau, kad nėra jokio teisinio bei moralinio pagrindo ieškoti ar nustatinėti tam tikrų Jurijaus Borisovo nuopelnų rūšių ar kategorijų, už kuriuos jam LR Prezidentas išimties tvarka, bet neteisėtai suteikė LR Pilietybę. Aš siųlyčiau apsvarstyti LR Pilietybės įstatymo 16 str. papildymo klausimą ir konkrečiu teisės aktu nustatyti aiškius kriterijus sąvokai “nuopelnai Lietuvai” suprasti ir taikyti.
Pabaigai noriu pasakyti, kad mano išdėstyta pozicija yra labai subjektyvi ir jokiu būdu nešališka. Tai ką išdėsčiau, visiškai nereiškia , kad galima pateisinti LR Prezidento veiksmus be jokio teisinio ar moralinio pagrindo nuspręsti apie asmens nuopelnus pagal savo interesus. Aš esu Lietuvos Respublikos pilietė bei teisės fakulteto 1-ojo kurso studentė, todėl vertinu susidariusią situaciją tik galiojančių Lietuvoje teisės normų pagrindu ir ginu savo poziciją remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalimi, kuri skamba taip: “ Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti”.

I Š V A D O S

Savo darbe pilietybės turinį pabandžiau atskleisti Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų, reguliuojančių pilietybės santykius, nagrinėjimu. Mano darbe iškelti klausimai bei šių dienų įvykiai politikoje akivaizdžiai parodo Pilietybės instituto reglamentavimo netobulumą. Manau, kad turėtų būti atlikta išsami šio įstatymo analizė, bei parengtas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pekeitimo ir papildymo įstatymo projektas.

Panaudota literatūra:

LR Konstitucija.1992m.LR Konstitucija 1938m.K.Valančius.Lietuvos valstybės konstitucijos.Vilnius.2001.V.Vadapalas.Tarptautinė teisė.Bendroji dais.-Vilnius:eugrimas, 1998A.Nemickas.Lietuvos pilietybė ir jos klystkeliai.Amžius-1994.Nr. 15Laikinosios Vyriausybės Žinios, 1919, Nr. 213Юридический Энциклопедический словарь.Москва.1984.Lietuvos Respublikos konstitucijos Komentaras. I skirsnis. “Lietuvos valstybė”.E.Šileikis . Alternatyvi Konstitucinė teisė. TIC.2003.V.Sinkevičius.Lietuvos Respublikos pilietybė. Vilnius. 2002. Lietuvos teisės universitetas. Lietuvos konstitucinė teisė.Antrasis leidinys. Vilnius.2002. p 383.Valstybės žinios. 2003, Nr. 36-1562, Nr. 43

LR Pilietybės įstatymas 2002m. rugsėjo 17 d.LR Pilietybės įstatymas 1991 m. gruodžio 5 d. LR Pilietybės įstatymas 1989 m.lapkričio 3 d. Prašymas (Nr. 39/2003) gautas Lietuvos Respublikos Konstituciniame teisme: 2003 m. lapkričio 7 d. Bylos nr.: 40/03. Prašymą pateikė: Lietuvos Respublikos SeimasKonstitucinio Teismo 1994 04 13 d. ir 1998 11 11d. nutarimasLR Vyriausybės 1992 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 198 ”Dėl teisės į Lietuvos pilietybę išsaugojimo patvirtinančių dokumentų išdavimo”.Vidaus reikalų ministerijos Piliečių apsaugos departamento 1929m. sausio 11d. raštas Vidaus reikalų ministrui.

Interneto puslapiai:www.litlex.ltwww.lat.litlex.ltwww.seimas.ltwww.lrkt.ltv