TURINYS
I. TEISĖS FILOSOFIJA
Gintautas Danišauskas. Teisinės valstybės sampratos ypatumai………………………………. 5
II. KONSTITUCINĖ TEISĖ
Juozas Žilys. Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo 1990-1992 m.kai kurie teisiniai, politiniai ir istoriniai aspektai ………………………………………………………………
13
III. TARPTAUTINĖ TEISĖ
Darius Sauliūnas. Interneto domenų vardų teisinės prigimties problemos………………….. 29
IV. BAUDŽIAMOJI TEISĖ, PROCESAS, KRIMINOLOGIJA
Rokas Uscila. Aukos ir nusikaltėlio inversija: viktimologinė analizė……………………………..
Alfredas Kiškis. Kriminologinės informacinės sistemos Lietuvoje: statistinis aspektas….
Darius Štitilis. Kai kurie neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos kriminalizavimo aspektai………………………………………………………………………………………….
Jolanta Kanapeckaitė. Būtinas gynėjo dalyvavimas ikiteisminio tyrimo metu – įtariamųjų, turinčių fizinių ar psichikos trūkumų (sutrikimų), teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo procesinė garantija………………………………………………………………………………..
Sonata Mališauskaitė. Bausmių veiksmingumo vertinimo problemos ir jų sprendimo būdai…………………………………………………………………………………………………………………….
Ramūnas Liutikas. Lygtinio paleidimo paskirtis baudžiamojoje teisėje……………………….. 38
50
59
70
78
86
V. CIVILINĖ TEISĖ IR PROCESAS
Gediminas Davulis. Teisinės bazės, reglamentuojančios užsienio investicijas Lietuvos Respublikoje, raida ir jos įtaka investicijų procesui…………………………………………………….
Gediminas Lisauskas. Finansinės nuomos ir tiesioginio lizingo santykis pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą…………………………………………………………………………………….
Inga Žalėnienė. Kai kurie atstovavimo civiliniame procese klausimai naujajame Civilinio proceso kodekse……………………………………………………………………………………………………
97
110
119
CONTENTS
I. LAW PHILOSOPHY
Gintautas Danišauskas. On the Question of Properties of Legal Concept………………….. 5
II. CONSTITUTIONAL LAW
Juozas Žilys. Some Legal, Political and Historical Aspects of the Restoration of the Institution of the President of the Republic of Lithuania in 1990–1992…………………………..
13
III. INTERNATIONAL LAW
Darius Sauliūnas. Problems of legal Nature of Internet Domain Names……………………… 29
IV. PENAL LAW, PROCESS, CRIMINOLOGY
Rokas Uscila. Victim-Offender Inversion: Victimological Analysis………………………………………..
Alfredas Kiškis. The Criminological Information Systems in Lithuania: Statistical Aspects…………………………………………………………………………………………………………………
Darius Štitilis. Criminalization of Illegal Access to Computer Information…………………….
Jolanta Kanapeckaitė. The Compulsory Participation of Defender in the Pre-Trial Investigation – the Quarantee of the Exercise of Legal Rights and Interest of Defendant with Physical and Insance Limitation………………………………………………………………………..
Sonata Mališauskaitė. The Problems of Evaluation of Effectiveness of the Punishment Measures and the Methods of its Solution…………………………………………………………………
Ramūnas Liutikas. Conditional Release in the Law System of Lithuania…………………….. 38
50
59
70
78
86
V. CIVIL LAW AND PROCESS
Gediminas Davulis. Development of the Legal Bases Regulating Foreign Investments in the Republic of Lithuania and its Influence on the Process of Investments………………..
Gediminas Lisauskas. The Interrelation between Financial Leasing and Direct Leasing under the New Civil Code of the Republic of Lithuania……………………………………………….
Inga Žalėnienė. Some Questions on Legal Representation in the New Code of Civil Procedure……………………………………………………………………………………………………………..
97
110
119
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 5–12
I. TEISĖS FILOSOFIJA
TEISINĖS VALSTYBĖS SAMPRATOS YPATUMAI
Doc. dr. Gintautas Danišauskas
Lietuvos teisės universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedraAteities g. 20, VilniusTelefonas 261 60 37Elektroninis paštas ptk@ltu.lt
Pateikta 2003 m. rugpjūčio 28 d.Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 19 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros profesorius habil. dr. Viktoras Justickis ir šio Universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros profesorius habil. dr. Česlovas Mančinskas
Pagrindinės sąvokos: teisiniai santykiai, teisinė valstybėKeywords: legal relations, legal state
Santrauka
Teisės universiteto mokslo darbuose nemažai rašyta apie teisinius santykius, kurie at¬siranda atitinkamų teisės normų pagrindu, taip pat apie teisinės paslaugos sampratą ir jos pagrindą. Nagrinėdami teisinius dalykus, tokius kaip, pavyzdžiui, teisinės paslaugos ir jų atsi¬radimo galimybės bei pagrindai, neabejotinai susiduriame ir su teisinės valstybės sąvokomis. Šių sąvokų randame ir neoficialių (mokslinių), ir oficialių, netgi įtvirtintų kai kurių valstybių pa¬grindiniuose įstatymuose. Tai skatina mus dar kartą atkreipti dėmesį į teisinės valstybės sampratą, įvertinti skirtingai teisinę santvarką suvokiančių autorių argumentus, išnagrinėti teisinės valstybės požymius ir juos palyginti su bendraisiais bet kuriai valstybei būdingais po¬žymiais. Remdamiesi prieinamais šaltiniais ir šiame darbe atliekama analize, mes galime atri¬boti skirtingai suprantamas teisinės valstybės sąvokas. Tai leidžia labiau įsigilinti į tokią šiuo metu populiarią teisinę sąvoką kaip teisinė valstybė, padeda atskleisti būtent jai būdingus po¬žymius. Visa tai padeda geriau suvokti, ką teisinė valstybė galėtų suteikti savo piliečiams ir ką piliečiai galėtų duoti savo valstybei. Nagrinėjant teisinę valstybę ir jos požymius šiame darbe bandoma taip pat atskleisti teisinį procesą – jo dėka teisinės valstybės idėja iš mokslinės-teisinės plotmės, kurią Lietuvoje plėtojo prof. A. Vaišvila, pamažu pereina ir į praktinę plotmę. Nagrinėjant tam tikrus teisinius santykius Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme, remiantis Konstituciniais teisinės valstybės principais, teismo proceso metu jau yra vadovaujamasi teisingumo matu teisių ir pareigų vienovės pagrindu.
Painiavos dėl teisinės valstybės sampratos. Šiuo metu teisinės valstybės sąvoka tampa vis populiaresnė. Ji tampa ne tik mokslininkų diskusijos objektu, bet ir, kaip minėta, pagrindinių kai kurių valstybių įstatymų bei tolesnės pozityviosios teisės norma. Bet jau da¬bar kai kuriems autoriams gali pasirodyti, kad, pavyzdžiui, Lietuva jau tapo teisine valstybe, o kiti tai neigs. Žinoma, kiekvienas tai teigiantis arba neigiantis turi savo argumentų. Tačiau, jei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės siekis, tai tampa ir socialiniu Lietuvos visuomenės orientyru. Bet toks orientyras, vadovaujantis pagrin¬dinio valstybės įstatymo dvasia, turėtų būti teisingai suprastas ne tik formos, bet ir turinio prasme. Kalbėdami apie teisinę valstybę kaip apie santvarkos orientyrą, mes pamažu imame suvokti, kad teisinė valstybė, jos valdymo aparatas ir tvarka turėtų būti socialiai vienodai naudinga kiekvienam jos nariui. Teisinės valstybės parlamentas turėtų tapti visuomenės ins¬titucija, padedančia visiems valstybės piliečiams sureguliuoti socialinius santykius įstatymo pagrindu. Bet tokius visuomeninius santykius būtų galima pasiekti tik išleidus kompromisi¬nius (teisinius) įstatymus ir užtikrinus griežtą jų įgyvendinimą. Tačiau tokioms mintims ir idė¬jai, matyt, didžiausią painiavą kelia skirtingai suprantamas įstatymų turinys, kai vieni visuo¬menės nariai arba institucijos teisiniais įstatymais laiko visus parlamento išleistus įstatymus ir dėl to pačią valstybę teisinę, o kiti teisiniais įstatymais laiko tik tuos, kurių turinys išlieka kompromisinis (pareigų bei teisių vienovės pagrindu) ir dėl to, pavyzdžiui, Lietuvos valstybę laiko ne teisinę santvarką įtvirtinusia, o tik ją kuriančia valstybe. Palaikant antrąją mokslinio ginčo pusę galima būtų teigti, kad jau dabar visos pozityviosios teisės nustatytos pareigos ir teisės turėtų būti kompromisinės (teisinės), nes visuomenės nariai, rinkdami atstovaujamąją valdžią, susitaiko su tuo, kad jos išleisti įstatymai vieniems galbūt suteiks daugiau teisių su¬varžydami kitų narių atitinkamas teises, todėl išlieka visuomenės priešiškumo nesukeliantis kompromisas (sutikimas). Dėl to negali būti ir neteisinių įstatymų, nes visi jie pereina nuo tautos ir jos narių pasiekto kompromiso, o kartu negali būti ir neteisinės valstybės. Fried¬richas A. Von Hayekas sako, kad painiavą kelia ne tik įsitikinimas, jog visa, kas gali būti sprendžiama įstatymų leidėjo, priklauso teisingumo sričiai, bet ir įsitikinimas, jog būtent įstatymų leidėjo (atstovo, galinčio savaip suprasti teisingumą) valia nustato, kas yra teisinga [1, p. 56]. Toliau Friedrichas A. Von. Hayekas rašo, jog teiginys, kad įstatymų leidėjas nu¬stato teisę, gali reikšti tik tai, kad jis instruktuoja teisėsaugos agentūrą apie procedūrą, ku¬rios jai privalu laikytis sprendžiant teisės dalykus [1, p. 73]. Autorius taip pat teigia, kad tai nebūtinai reiškia, jog įstatymų leidėjas nustato teisės turinį arba net kad jis žino tą turinį. Anot Von Hayeko, įstatymų leidėjas gali instruktuoti teismus laikytis bendrosios teisės reika¬lavimų, pats menkai išmanydamas tos teisės turinį. Jis gali juos instruktuoti, kad savo sank¬cionuota jėga jie palaikytų paprotinę, vietos, sąžiningumo arba teisingumo teisę – visais šiais atvejais taip palaikomas teisės turinys akivaizdžiai nėra sukurtas įstatymų leidėjo [1, p. 74]. Von Hayekas teigia, kad būtent įstatymų leidėjas pats menkai gali suvokti įstatymo turinį, jo teisinę esmę bei reguliuojamus teisinius santykius. Dėl to įstatymų leidžiamoji institucija, ne¬siremianti teisės mokslo laimėjimais arba sukurtos specialiosios institucijos argumentais dėl išleidžiamų įstatymų turinio, negali garantuoti ir teisės normų teisinio kompromisinio turinio. Vienu iš teisinės valstybės požymių – įstatymų teisėtumu rūpinasi nemažai valstybės institu¬cijų, kurių pagrindinė – Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, o jų teisingumu (žmo¬nišku kompromisiniu turiniu) nesirūpina jokia valstybės institucija. Dėl to kalbant apie teisinę valstybę ir jos požymius iškyla dvi painiavos: kuri valstybė yra teisinė – ar ta, kurioje užtikri¬namas įstatymų teisėtumas, ar ta, kurios pozityviąją teisę sudaro kompromisiniai teisiniai įstatymai. Hansas Kelsenas teigia, kad jei valstybė yra suvokiama kaip teisinė tvarka (aut. – sureguliuota pozityviosios teisės), tai bet kuri valstybė yra teisinė, o pats terminas tampa pleonazmu [2, p. 253]. Bet kokios santvarkos valstybėje, taip pat ir totalitarinėje, veikia po¬zityvioji jos teisė, reglamentuojanti tam tikrą tvarką, reguliuojanti visuomeninius santykius, mažinanti socialinę priešpriešą. Net teises studijas baigusiems profesionalams teisininkams teisinė valstybė gali būti labiau suprantama kaip socialinė tvarka, kurioje visos teisėsaugos institucijos nepriekaištingai dirba ir užtikrina įstatymų bei kitų norminių aktų įgyvendinimą. Tačiau pats terminas „teisinė valstybė“ turėtų reikšti kažką ypatinga, dar iki galo neišnagri¬nėta. Pasak Hanso Kelseno, iš tikrųjų teisinės valstybės terminas vartojamas žymėti ypatin¬gos rūšies valstybei arba valdžiai, būtent tokiai, kuri atitinka demokratijos ir teisinio saugumo reikalavimus [2, p. 253]. Dėl to teisinės valstybės sąvoka turėtų reikšti kažką daugiau nei apie valstybę samprotauja, pavyzdžiui, O. Gray. Jo teigimu, valstybės teisė yra ne idealas, o tai, kas iš tikrųjų egzistuoja, ji yra ne tai, kas turėtų būti, o tai, kas yra [3, p. 332]. Todėl ne¬paisant to, kad jau parašyti mokslininkų, tokių kaip prof. R. Z. Livšico, arba prof. A. Vaišvilos, nagrinėjančio teisinės valstybės koncepciją Lietuvoje, darbai, dėl skirtingai suprantamų tei¬sinės valstybės sąvokų išlieka atviras nevienodai traktuojamas klausimas, kas yra ypatingos rūšies santvarka, pretenduojanti vadintis teisine valstybe.Teisinės valstybės sampratos apžvalga bei jos objektyvizavimasis. Lietuvos Res¬publikos Konstitucijos preambulėje įtvirtinta nuostata, kad lietuvių tauta siekia sukurti atvirą, teisingą, darnią, pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę [4]. Tačiau Lietuva nėra išskirtinė valstybė, siekianti sukurti teisinę santvarką. Teisinės valstybės sukūrimas arba tokios trakta¬vimas atsispindi ir daugelio pasaulio valstybių pagrindiniuose įstatymuose. Prof. A. Vaišvila, kalbėdamas apie teisinės valstybės koncepciją Lietuvoje, pabrėžia, kad jau du šimtus metų Vakaruose teisinės valstybės idėja yra viena iš labiausiai paplitusių teisinės minties temų ir valstybinės raidos praktinių idealų [5, p. 67]. Profesorius, cituodamas vokiečių teisininką Herbertą Kriugerį, rašo, jog „šiandien beveik nėra valstybės, kuri neturėtų pretenzijos būti „teisine valstybe“ [5, p. 67]. Profesorius, nagrinėdamas teisinės valstybės sąvoką, cituoja ir kai kurias XIX–XX a. mąstytojų mintis apie teisinės valstybės sampratą. Anot kai kurių iš jų, teisinė valstybė – tai organizacija, kuri savo santykius su piliečiais grindžia savo pačios lei¬džiamais įstatymais, teisėtai suvaržančiais ne tik atskirus asmenis, bet ir savo pačios veiklą. Šiai teisinės valstybės sampratai iš esmės pritaria tokie mąstytojai kaip L. Steinas, R. von Gneistas, O. Mayeris, O. Bähras, K. Herbertas, J. Jellinekas, R. von Iheringas, P. Labandas, A. Esmeinas ir daugelis kitų [5, p. 77]. G. Rossas teisinėje valstybėje matė santykius, kai valstybė, „santykiaudama su savo piliečiais, pati nustato savo elgesio ribas ir taip suteikia bendrojo ir privataus intereso santykiams teisės formą“. U. Scheuneris buvo tos nuomonės, kad „Teisinė valstybė įkūnija savyje piliečio asmeninių ir politinių laisvių gintį, taip pat val¬džios viešųjų veiksmų sutramdymą ir susaistymą“. O R. von Jheringas laikėsi nuomonės, jog teisinėje valstybėje „valdžia laikosi savo pačios išleistų įstatymų, todėl ten vieton saviva¬lės ateina įstatymų lygybė, saugumas ir veiksmų nuspėjamumas“. Jis pabrėžė, kad tik ten, „kur valstybės valdžia laikosi savo pačios nustatytos tvarkos, visuomenė galiausiai laimi tik¬rąjį saugumą, tik ten, kur viešpatauja teisė, tarpsta tautos gerovė, klesti prekyba ir amatai, tik ten visa jėga išsiskleidžia tautos dvasios ir doros galios“. R. von Mohlis teisinę valstybę su¬prato kaip konstitucinio tipo valstybę, kurios veikla individo atžvilgiu ribojama įstatymais [5, p. 77–88]. Doc. E. Kūris teigia, kad teisinėje valstybėje viešpatauja teisė, kad joje valdo „ne žmonės, bet teisė“ [6, p. 245]. Pasak prof. A. Vaišvilos, teisinė valstybė – tai teisės viešpata¬vimo organizacija [5, p. 82]. Atrodytų, kad ir doc. E. Kūris, ir prof. A. Vaišvila, kalbėdami apie teisinę valstybę, ją vienodai ir traktuoja teigdami, kad tai teisės viešpatavimo organizacija, tačiau šie mokslininkai skirtingai interpretuoja jos turinį. Be to, prof. A. Vaišvila teisinę vals¬tybę supranta ne kaip momentinį kūrinį, o kaip tam tikrą procesą. Jis pabrėžia, kad „Teisinė valstybė nėra kažkokia momentinė politinė ar ideologinė aktualija. Tai – civilizacijos ir de¬mokratizacijos procesų padiktuota būtinybė“ [7, p. 13]. Tačiau bene visi – ir mokslininkai, ir teisininkai praktikai, ir valstybių parlamentai – teisinėje valstybėje mato kažką naujo, pozity¬vaus, ypatingo, dėl to ir skatinančio socialinį siekį. Todėl, matyt, neatsitiktinai teisinės valsty¬bės idėja įtvirtinta ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, bet ir daugelio kitų valstybių pagrindiniuose įstatymuose. Ispanijos Konstitucijos, priimtos 1978 m., 1 straipsnis skelbia, kad Ispanija yra teisinė demokratinė socialinė valstybė, kurios aukščiausios vertybės yra tei¬sėtvarka, teisingumas, lygybė ir politinis pliuralizmas [8, p. 371]. Lenkijos Konstitucijos 2 straipsnyje skelbiama, jog Lenkijos Žespolita yra demokratinė, teisinė valstybė siekianti tei¬singumo [9, p. 12]. Kai kurių kitų valstybių konstitucijose nors sąvoka „Teisinė valstybė“ tie¬siogiai ir neįtvirtinta, tačiau kiti konstitucijų teiginiai rodo, jog siekiama būtent teisinės valsty¬bės modelio. Štai Portugalijos Konstitucijos, priimtos 1976 m. 1 straipsnis skelbia, jog Por¬tugalija yra suvereni respublika, grindžiama žmogaus asmenybės gerbimu ir liaudies valia, turinti tikslą sukurti laisvą, teisingą ir solidarią visuomenę [8, p. 521]. Graikijos Konstitucijos, priimtos 1975 m., 1 straipsnis skelbia, kad visa jos valdžia pereina iš liaudies, egzistuoja liaudžiai ir nacijai ir vykdoma remiantis Konstitucija [8, p. 245]. Ši valstybės pagrindinio įsta¬tymo nuostata turėtų reikšti, jog jos santvarkos valdžia neatspindi kokios nors socialinės grupės arba savo pačios interesų, o pareidama iš tautos (nacijos) tarnauja visai visuomenei. Tik visai visuomenei tarnaujanti valstybė ir jos pozityvioji teisė pajėgi realiai atspindėti savo piliečių interesus, tapti socialiai kompromisine. Panaši frazė įtvirtinta ir Austrijos Respublikos Konstitucijoje. Jos 1 straipsnyje pabrėžiama, kad Austrija yra demokratinė respublika. Jos teisė pereina iš liaudies [8, p. 11]. Taigi teisinės valstybės idėja tapatinama su teisingumu socialiniuose santykiuose, daugeliu atveju laipsniškai objektyvizuojasi tapdama valstybių pozityviosios teisės pagrindu įtvirtinant tai pagrindiniuose valstybių įstatymuose. Teisingumo ir teisėtumo teisinėje valstybėje santykis. Tačiau ar dėl to, kad valsty¬bių pagrindiniuose įstatymuose įtvirtinama teisinės valstybės idėja, valstybė iš tikrųjų tampa teisinė, mes turime išanalizuoti, taip pat suvokti teisinės valstybės sąvoką, jos požymius bei pagrindą ir atsakyti į klausimą, kada valstybę ir jos pozityviąją teisę galima traktuoti kaip tei¬sinę. Šiuo metu Lietuvoje tiek daug kalbama apie teisinę valstybę ir jos teisę, kad šią sąvoką vartoti įprantame mechaniškai ir bet kurį pozityvųjį įstatymą (lot. positus – nustatytas [1, p. 72]), išleistą įstatymų leidžiamosios valdžios, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nepripažintą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, paprastai laikome teisėtu ir dėl to teisiniu. Vadinasi, jei visi kiti Lietuvos Respublikos Seimo išleisti norminiai aktai, Lietu¬vos Respublikos Konstitucinio Teismo nepripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra teisėti ir galintys vadintis teisiniais, tai valstybė taip pat turėtų vadintis tei¬sine. Tačiau kasdieniniame gyvenime mūsų visuomenės nariai kartais gali susidurti su to¬kiais teisiniais tarpusavio prieštaravimais, jog ne visi valstybės piliečiai paklūsta išleistiems įstatymams ir jų nevykdo, kartu pažeisdami kitų visuomenės narių interesus. Todėl atliekant valstybinį valdymą ir siekiant įgyvendinti teisės normoje išreikštą įstatymų leidėjo valią yra sukurtos valstybės institucijos, besirūpinančios įstatymų ir kitų norminių aktų įgyvendinimu. Tokios visuomenės institucijos pirmiausia yra teismai, prokuratūra, policija, taip pat ir teismo antstoliai, advokatūra, notariatas, įvairios inspekcijos, kontrolės tarnybos ir kt. Ir jei šios vi¬suomenės institucijos sugebėtų veiksmingai dirbti, neleistų pažeisti įstatymų ir kitų norminių aktų, valstybėje įsivyrautų socialinė tvarka, stabilumas ir teisėtumas. Dėl to tokią valstybę ir jos santvarką mes taip pat galėtume vadinti teisine. Tačiau vadovaudamiesi minima argu¬mentacija netgi subyrėjusią totalitarinę Sovietų Sąjungą taip pat galėtume vadinti teisine valstybe. Šios valstybės Konstitucijos 1 straipsnis taip pat skelbė, kad TSRS yra socialistinė visaliaudinė valstybė, išreiškianti darbininkų, valstiečių ir inteligentijos, visų šalies nacijų ir tautybių darbo žmonių valią bei interesus [10]. Šis pagrindinis, daugiau kaip prieš dešimt¬metį egzistavusios valstybės įstatymas pabrėžia, jog TSRS yra visų joje gyvenančių žmonių valią ir interesus išreiškianti valstybė. 4 jos straipsnyje nurodoma, kad visos valstybės insti¬tucijos veikia teisėtumo pagrindu, užtikrindamos teisėtvarką, visuomenės interesus, piliečių teises ir laisves [10]. Dėl to tokią konstituciją ir ją priėmusią valstybę taip pat galėtume laikyti teisine. Vadovaujantis šios Konstitucijos nustatyta valstybės institucijų kompetencija buvo leidžiami įstatymai, kurių turinys nustatydavo pozityviosios teisės subjektams pareigas bei teises. Ir, jei įstatymas numato, jog už tam tikrą veiką (pvz., už pasakytus prieš valdžią ne¬priimtinus žodžius, t. y. antitarybinę propagandą ir agitaciją) turi būti atimama laisvė, tre¬miama, tai remiantis bet kuriai teisinei valstybei būtinu teisėtumo principu tokia pozityviosios teisės norma padedant valstybės teisėsaugos institucijoms turi būti įgyvendinta. Teisėtumo įgyvendinimas reiškia ir tam tikrą visuomeninės tvarkos nusistovėjimą, rodantį įstatymo tei¬sėtvarkoje ir valstybės valdyme apskritai galią. Dėl to būtų galima teigti, kad bet kuri SSRS veikla, taip pat ir varžanti žmogaus laisves, buvo vykdoma vadovaujantis įstatymu, pade¬dančiu įgyvendinti tam tikrą stabilumą ir socialinę tvarką. Peršasi išvada, kad SSRS taip pat buvo teisinė valstybė. Tačiau žinant, kiek ši valstybė, jos jurisprudencija padarė žalos Lietu¬vos žmonėms ir Lietuvos valstybei, bei vadovaujantis sveika logika galima teigti, kad tai tik teisinės valstybės maskuotė, jos iliuzija (iškreipta forma). Dėl to nepriekaištingas teisėtumo įgyvendinimas valstybėje dar nėra svarbus pagrindas teisingumui pasiekti ir valstybę laikyti teisine. Vadinasi, teisinė valstybė turi turėti kitų požymių, leidžiančių ją vadinti teisine.Teisinės valstybės požymiai. Aptardami teisinės valstybės požymius, pabandykime panagrinėti jau minėtų mokslininkų argumentus. Doc. E. Kūris, kalbėdamas apie teisinę valstybę, išskiria vienuolika teisinės valstybės požymių: pirmąjį požymį autorius, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, nurodo kaip teisės normų bendrą po¬būdį, t. y. kad įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose ak¬tuose šios normos gali būti tik detalizuojamos. Toliau autorius, taip pat remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, pabrėžia, kad esant bendrųjų ir specialiųjų normų konkurencijai taikomos specialios normos [6, p. 246]. Ši traktuotė iš esmės atitinka ir iki šiol teisės teorijos mokslo reglamentuotus teisės normų taikymo principus. Ir nors tai at¬rodytų logiška, bet, mūsų manymu, specialiųjų normų dominavimas, palyginti su bendro¬siomis normomis, tam tikrais atvejais galėtų pažeisti žmogaus teises, jei jos būtų sukurtos neatsižvelgiant į bendrųjų reikalavimus. Mūsų nuomone, specialiosios normos turėtų būti suprantamos tik kaip patikslintos bendrosios ir, esant šių normų konkurencijai, jos neturėtų prieštarauti bendrosioms.Kitas doc. E. Kūrio pateikiamas teisinės valstybės požymis – įstatymo viršenybės prin¬cipas [6, p. 246]. Kitaip tariant, tai teisėtumo principas. Čia, matyt, turima galvoje ne apskri¬tai teisės, o konkrečių teisės aktų viršenybė, kad jie „neištirptų“ įstatymus papildančiuose ži¬nybiniuose aktuose. Išskirdamas šį teisinės valstybės požymį, autorius labai nuovokiai įžiūri neteisėtą galimybę pozityvųjį įstatymą „aplipdyti“ įvairiais poįstatyminiais aktais neišvengiant neteisėtos galimybės iškreipti paties įstatymo tūrinį. Tačiau papildant autoriaus mintį galima būtų klausti: o jei pats įstatymas nėra teisinis, jei jis pareigų bei teisių tapatumo pagrindu yra disbalansinio turinio? Kitas docento nurodomas teisinės valstybės požymis yra teisės normų prieinamumas, galėjimas jas išmanyti ir išankstinis normų pobūdis [6, p. 247]. Tai reiškia, kad iš asmens negalima reikalauti elgesio, kuris nereglamentuotas normos pavidalu – dėl to jis negali būti susipažinęs su būsimais reikalavimais. Tokios neteisėtos veikos pavyzdį mes galėtume pa¬teikti iš totalitarinės Sovietų Sąjungos, kai buvo tremiami žmonės vien dėl to, kad jie pri¬klausė pasiturinčių asmenų socialiniai grupei (klasei). Kiti autoriaus nurodomi teisinės valstybės požymiai, tokie kaip teisės normų aiškumas ir neprieštaringumas, normų „adresatų“ pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus, nega¬limumas bausti už tai, kas nebuvo uždrausta, tinkamas teisinis procesas, teisėjo ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas, teisėti lūkesčiai [6, p. 247–250], mūsų manymu, yra bendro teisinio pobūdžio, būtino bet kuriai demokratiniai santvarkai, tačiau nėra išskirtiniai, būdingi vien tik teisinei valstybei. Tačiau kiti du autoriaus cituojami Konstitucinio Teismo sprendimo pagrindu suformuluoti teisinės valstybės požymiai, tokie kaip prigimtinis teisin¬gumas ir proporcingumas [6, p. 248–251], gali būti teisinių apmąstymų ir mokslinių ginčų pagrindas. Anksčiau minėti teisinės valstybės požymiai yra daugiau formos pavidalo, o šie požymiai suponuoja ir patį teisės turinį, rodantį, kad būtent įstatymo struktūra lemia prigimti¬nio teisingumo įgyvendinimą, kad teisinės valstybės požymiai – tai pirmiausia turiningieji po¬žymiai. Būtent turininguosius kaip svarbiausius teisinės valstybės požymius nurodo prof. A. Vaišvila. Tautos suverenitetas, pasako jo, yra valstybinės valdžios legitimizacijos ir demok¬ratinio teisėkūros būdo, valdžios institucijų bei pareigūnų atsakomybės teorinis pagrindas, konstitucinių žmogaus teisių bei laisvių įtvirtinimas [5, p. 83]. Tai turėtų reikšti, kad teisinėje valstybėje valdžia išlieka legitimi tiek, kiek ji įgyvendina tautos suverenitetą, tautos siekius realizuodama per Parlamentą, kuris vadovaujasi valstybės Konstitucija, leidžiamais įstaty¬mais. Kalbėdamas apie kitą teisinės valstybės požymį, prof. A. Vaišvila teigia, kad visa tei¬sinė sistema remiasi societarine arba pilietine teisės samprata, kuri teisę kildina iš visuome¬nės, teisės netapatina su įstatymu, patį įstatymą laiko tik pagrindine teisės išraiškos forma [5, p. 83]. Šis profesoriaus pabrėžiamas teisinės valstybės požymis rodo, kad teisinėje valstybėje turi būti siekiama prigimtinio (konstitucinio) teisingumo, todėl reguliuojant visuo¬meninius santykius įstatymo įgyvendinimas taip pat ne visada galėtų būti tapatinamas su teisės įgyvendinimu. Autorius parodo, kad pats įstatymas, jo įgyvendinimas ne visada išlieka teisės viešpatavimo garantija, o yra tik teisės išraiškos forma. Ir dar vienas prof. A. Vaišvilos teisinei valstybei pateikiamų būdingų požymių yra teisės viršenybė arba valstybinės valdžios ir pačių piliečių susaistymas teise (prigimtinėmis žmogaus teisėmis). Valdžia pašaukta leisti ne bet kokius įstatymus, o tik tarnaujančius visų piliečių vienodai teisių saugai [5, p. 83]. Šis teisinės valstybės požymis yra labai svarbus įgyvendinant žmogaus teises, nes tokie įstaty¬mai tampa vienodai naudingi visiems valstybėje gyvenantiems žmonėms, vienodai atspindi visų kultūrinių mainų subjektų interesus. Ir tai suprantama, nes jei įstatymai tapo kompromi¬siniai (teisiniai), piliečių teisės ir laisvės tokių įstatymų dėka bus apgintos, tačiau jei įstatymai netaps kompromisiniai (teisiniai) ir išreikš tik kurio nors vieno subjekto arba jų grupės intere¬sus, šios žmogiškosios vertybės pozityviosios teisės nebus garantuotos. Taigi netgi griežtas teisėtumas, reiškiantis teisės normų įgyvendinimą, ne visada išlieka žmogaus teisių apgi¬nimo, o kartais ir jų pažeidimo galimybe. Prof. A. Vaišvila, kalbėdamas apie formalius teisi¬nės valstybės požymius, nurodo ir valdžių padalijimo būtinybę, kad valdžios vienose ran¬kose nesutelktų kuri nors valstybės institucija arba socialinė grupė [5, p. 84]. Kalbant apie teisinės valstybės požymius, jos valdžių padalijimo principus, galima būtų papildyti gerb. profesoriaus jau išsakytą teiginį dėl valdžių padalijimo principo būtinybės cituojant doc. J. Žilį, jog kiekviena valdžia turi tiek galių, kiek jų valdžioms suteikia steigiamoji valdžia – Tauta [11, p. 5]. Be abejo, kad tik tauta, o ne joks kitas subjektas arba jų grupė gali nustatyti, ko¬kios socialinės, visiems priimtinos normos turi galioti jos kuriamoje teisinėje valstybėje. S. Stačiokas, cituodamas Tomą Peiną, sako, kad „Konstitucija yra ne valdžios, o Tautos aktas“ [12., p. 10]. E. Vaitekienė, kalbėdama apie valstybės socialinę paskirtį, jos požymius ir nag¬rinėdama XX a. atsiradusias teorijas apie valstybės tikslą, daro išvadą, kad toks valstybės tikslas yra nepažeidžiant įstatymų sukurti socialinę gerovę visiems valstybės piliečiams. Be kitų XX a. teorijų, autorė mini ir teisinės valstybės teoriją [13, p. 136]. Remiantis minėtų auto¬rių mintimis galima teigti, kad idėja sukurti teisinę valstybę yra socialinis visuomenės tikslas, tačiau skiriasi siekiamos sukurti teisinės valstybės sąvokos ir jos požymių interpretacija.Akivaizdu, kad kalbėdami apie teisinę valstybę, jos požymius mes turime interpretuoti ir pačios teisės sampratą tam, kad galėtume iš tikrųjų atskirti teisinę valstybę nuo tokio trak¬tavimo. Atrodytų nesunku pasiekti, kad valstybė taptų teisinė. Tam būtina teisinė pozityvioji teisė, susidedanti iš teisinių įstatymų, ir griežtas jų įgyvendinimas. Todėl teisinei valstybei pirmiausia būtini teisiniai įstatymai. Teisinio įstatymo sąvoką pateikia prof. A. Vaišvila tei¬gdamas, kad „Teisinis įstatymas – tai valstybinės valdžios suformuluota, privaloma bendro elgesio taisyklė, atitinkanti prigimtines (konstitucines) žmogaus teises ir išreiškianti priešingų interesų kompromisą“ [5, p. 343]. Akivaizdu, kad tokių interesų kompromisas gali būti pasi¬ekiamas tik tada, kai įstatymų turinio reguliuojamuose santykiuose jų subjektai turės vieno¬das teises ir pareigas. Kalbant apie teisinę valstybę ir visuomenės siekį ją sukurti pažymė¬tina, kad mokslinė teisinio įstatymo idėja, kuri turėtų viešpatauti teisinėje valstybėje, tampa vis viešesnė ir ja jau bandoma remtis praktikoje ginant subjektines teises. Taip Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamentas kreipiasi į Konstitucinį Teismą kaip suinteresuotas asmuo, kurio atstovas, kalbėdamas apie teisinius santykius, teigia, kad bū¬tina vadovautis teisių ir pareigų vienovės principu, nes teisių įgijimas neatsiejamas nuo pa¬reigų įgijimo [14]. Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime pabrėžia ir „uni¬versalų“ teisinės valstybės principą, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Nutarime teigiama, kad visos valdžią įgyvendinančios valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei [15]. Taigi teisinės valstybės idėja iš mokslinės plotmės kaip teisinis procesas kaskart vis labiau skverbiasi ir į praktinius socialinius santy¬kius bei tampa viešesnė ir oficialesnė. Vadinasi, mūsų valstybė laipsniškai tam tikru procesi¬niu būdu kryptingai tampa vis labiau teisinė.
Išvados
1. Teisinės valstybės sukūrimo idėjos turinys, nors ir ne visada vienodai suvokiamas, tačiau yra socialinis orientyras, kurio siekia daugelis pasaulio valstybių, taip pat ir Lietuva, tiesiogiai ar netiesiogiai įtvirtindamos tai savo konstitucijose (pagrindiniuose įstatymuose).2. Valstybės reglamentuotų teisių ir laisvių piliečiams apsauga ir jų užtikrinimas pozity¬viosios teisės pagrindu dar nėra pakankamas teisinis argumentas tai asocijuoti išimtinai su teisinės valstybės koncepcija (samprata), nes tokius arba panašius santykius pajėgi būtų užtikrinti ir totalitarinė santvarka bei jos valdančiajai viršūnei „lojali“ veikianti teisė.3. Teisinės valstybės sąvoka rodo, kad tai ypatingos rūšies valstybinė santvarka, ku¬rios pozityvioji teisė susideda iš teisinių kompromisinių įstatymų. Šių įstatymų turinio pagrin¬das yra pareigų ir teisių reguliuojamuose santykiuose vienovė bei jų įgyvendinimo užtikrini¬mas.4. Teisinę valstybę kuriančioje Lietuvoje mokslinė teisinių įstatymų, pareigų ir teisių vienovės pagrindų idėja pamažu objektyvizuojasi į pozityviąją teisę ir jau tampa oficialiųjų institucijų, tokių kaip Konstitucinis Teismas, nagrinėjantis konkrečius teisinius santykius, proceso dalyku.
•••
LITERATŪRA IR ŠALTINIAI
1. Friedrich A. Von Hayek. Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė. II socialinio teisingumo miražas. Iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis. – Vilnius, 1998. 2. Kelsen H. Grynoji teisės teorija. – Vilnius, 2002.3. Hart H. L. A. Teisės samprata. – Vilnius, 1997. 4. Lietuvos Respublikos Konstitucija. – Vilnius, 1998.5. Vaišvila A. Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. – Vilnius, 2000.6. Autorių kolektyvas. Lietuvos Konstitucinė Teisė. – Vilnius, 2002.7. Vaišvila A. Teisinė valstybė: nuo optimizmo iki realybės // Lietuvos aidas. 1999 10 05. Nr. 194.8. Окуньков Л. А., Крылов Б. С., Буломников М. Я. Конституции государств Европейского Союза. – Москва, 1999.9. Balicki R., Braciak J., Preisner A. Prawo Konstytucyjne. – Wroclaw, 1999.10. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Konstitucija. – Vilnius, 1983.11. Žilys J. Konstitucinis teismas – teisinės ir istorinės prielaidos. – Vilnius, 2001.12. Venn Dicey A. Konstitucinės teisės studijų įvadas. – Vilnius, 1998.13. Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas. – Vilnius, 2001.14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas byl. Nr. 34/2000-28/01 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 93–4000.15. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas byl. Nr. 41/2000 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 113–5057.
•••
On the Question of Properties of Legal Concept
Assoc. Prof. Dr. Gintautas Danišauskas
Law University of Lithuania
SUMMARY
There was written a lot on the concept of legal relations which appear on the basis of relevant law norms and on the concept of legal service in the scientific works of the Law University of Lithuania. Analyzing the concept of legal service we cannot avoid looking into another concept, i. e. the concept of legal state. These concepts are found both in scientific studies and official laws of different states.This fact induces us, firstly, to pay proper attention to the concept of legal state, secondly, evaluate the arguments of the authors who understand a legal system differently, thirdly, analyze a legal state characteristic features and compare them with general characteristic features of any state. This investigation allows us to analyze more thoroughly the concept of legal state indicating its characteristic features, as well as point out how a state can take care of its citizens and how the citizens can support the state.It is obvious that any citizen pursues to live in the state which supports his freedom in culture sphere, guarantees all human rights, helps to make use of the advantages provided by the society. It is evident that such a system is associated with the concept of a legal state.The present investigation pursues the goal of looking into the concept of legal state, its characteristic features and its influence on human rights.The Preamble of the Constitution of Lithuanian republic established the statement that Lithuanian nation aims to create an open harmonious and legal society. However, Lithuania is not the only state searching to develop a State functioning in accordance with law state. The goal to develop a State functioning in accordance with law state can be seen in the principal laws of the most modern states. Discussing on the concept of a State functioning in accordance with law state, prof. A. Vaishvila stressed that already more than two hundred years the idea of a State is functioning in accordance with law state at the mainstream of legal thinking and of practical ideal of a state. He cites a famous German jurist Herbert Kruger who wrote „Today it is impossible to find any state having no claim to be a jural one“.This idea can be seen not only in Lithuanian Constitution, but also in Polish, Portugues, Greece, Austrian, etc.We are sure that the State functioning in accordance with law state idea (in the most cases equating it with social relations) gradually becomes a reality and a bases of positive laws and is incorporated in national Constitutions. However it is our task to make as certain, whether declaration in a principal law is sufficient. We have investigate the concept „a State functioning in accordance with law state“, to specify its traits and bases and to give an answer to the question if a State with its positive law already has become a State functioning in accordance with law state. We have to answer the question: can we call a state a State functioning in accordance with law one, when all its institution work is blameless or a State functioning in accordance with law state is something more, and we have to carry out some additional analysis to admit this state to be a State functioning in accordance with the law.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 13–28
II. KONSTITUCINĖ TEISĖ
LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO INSTITUCIJOS ATKŪRIMO 1990–1992 METAIS KAI KURIE TEISINIAI, POLITINIAI IR ISTORINIAI ASPEKTAI
Doc. dr. Juozas Žilys
Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 46Elektroninis paštas ktk@ltu.lt
Pateikta 2003 m. rugpjūčio 29 d.Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 16 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Teisės istorijos katedros vedėjas profesorius habil. dr. Mindaugas Maksimaitis ir šio fakulteto Konstitucinės teisės katedros docentas dr. Gediminas Mesonis
Pagrindinės sąvokos: konstitucinis procesas, Respublikos Prezidentas, KonstitucijaKeywords: constitutional process, President of the Republic, Constitution
Santrauka
Konstitucinio proceso 1990–1992 m., t. y. laikotarpio, kai galiojo Laikinasis Pagrindinis Įstatymas, išskirtinis reiškinys buvo pastangos atkurti Lietuvos Respublikos Prezidento ins¬tituciją, nustatyti jo konstitucinį statusą, santykius su kitomis valstybės valdžios struktū¬romis.Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo procesas Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo galiojimo laikotarpiu buvo sudėtingas, nes diskusija šiuo klau¬simu vyko sunkiomis politinės priešpriešos sąlygomis. Brandinant Respublikos Prezidento konstitucinio statuso turinį reikėtų atsižvelgti į keletą šios veiklos aspektų. Visų pirma Res¬publikos Prezidento vieta konstitucinėje valstybės institucijų sistemoje buvo programuojama daugelyje konstitucijų projektų, parengtų ir paskelbtų 1990–1992 m. Jų nuostatose atsispin¬dėjo įvairūs požiūriai dėl būsimojo valstybės vadovo apibrėžimo, konstitucinio statuso, kompe¬tencijos, santykių su įstatymų leidimo ir vykdomąja valdžia bei kt. Kelyje į Respublikos Prezidento instituto atkūrimą atskirai pažymėtini Lietuvos Sąjūdžio ir kitų politinių organizacijų veiksmai siekiant nieko nelaukus grąžinti į Lietuvos konstitucinę sistemą valstybės vadovo pareigybę ir nustatyti jo įgaliojimus.Nors šie pasiūlymai bei veiksmai komplikavo konstitucinį procesą, tačiau akivaizdu ir tai, kad politinių jėgų siekis vadovaujantis Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu nedelsiant atkurti vals¬tybės vadovo pareigybę skatino intensyviau rengti Konstituciją, spartino šį procesą.
1. Lietuvos Respublikos Prezidento statusas kai kuriuose konstitucijų projektuose
Pažymėtina, kad Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo kai kuriuos aspektus, taip pat ir šiuolaikinį konstitucinį statusą tiria nemažai Lietuvos mokslininkų [1]. Šiame straipsnyje nagrinėjami tie klausimai, kurie papildo Respublikos Prezidento institucijos atkū¬rimo istorines politines prielaidas ir sudaro galimybes platesnėje politinėje ir teisinėje pano¬ramoje vertinti procesą.1.1. Pirmuoju bandymu kompleksiškai suformuluoti Respublikos Prezidento teisinį statusą konstitucinėje sistemoje laikytinas Lietuvos teisininkų ir Lietuvos filosofų draugijų autorių grupės 1990 m. spalio mėnesį parengtas, o vėliau ir paskelbtas Lietuvos Respubli¬kos Konstitucijos projektas [2].Pabrėžtinas principinis šio Projekto bruožas – valstybės vadovo institucija buvo ku¬riama pagal prezidentinės respublikos valdymo formos modelį, todėl daugelis nuostatų aki¬vaizdžiai asocijavosi su 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintu prezidentinės valdžios turi¬niu ir forma.Pagal šį projektą vykdomoji valdžia Lietuvos valstybėje turi priklausyti jos Prezidentui, kuris „pats ir savo nuožiūra formuoja Vyriausybę“. Pažymėtina, kad tiek Prezidentas, tiek ir Vyriausybė turi vykdyti Lietuvos įstatymus (Projekto 44 str.). Ši norma patikslinta dar vienoje Projekto nuostatoje – 56 straipsnyje pabrėžta, kad Prezidentas užtikrina įstatymų vykdymą ir laikymąsi visoje Respublikos teritorijoje. Prezidentas įvardijamas kaip aukščiausias valstybės pareigūnas, kuris yra vyriausiasis karinių pajėgų vadas, atstovauja Lietuvai be specialių įga¬liojimų, taip pat „nustato kitų Vyriausybės narių įgalinimus“ (Projekto 49 str.).Prezidentui siūloma suteikti plačius įgaliojimus skiriant pareigūnus: Prezidentas su Se¬niūnų rūmų (Parlamentą turi sudaryti dveji rūmai – Seniūnų Rūmai ir Atstovų Rūmai) prita¬rimu ir sutikimu gali skirti Vyriausybės narius, taip pat – Ministrą Pirmininką, ambasadorius ir kitus diplomatinių tarnybų vadovus užsienyje, Aukščiausiojo Teismo, Apeliacinio Teismo ir apygardų teismų teisėjus bei kitus aukštus vykdomosios valdžios pareigūnus (Projekto 50 str.). Seimas turi teisę įstatymu „įgalinti“ Prezidentą savo nuožiūra skirti teismų ir kitų žinybų vadovus, taip pat žemesnio rango pareigūnus (Projekto 51 str.). Prezidentas gali pats skirti bet kurį pareigūną ir tada, kai Seimas atostogauja, tačiau šiems skyrimams po atostogų turi pritarti Seniūnų Rūmai (Projekto 52 str.).Prezidento santykiai su Seimu apibrėžti ir kitose Projekto nuostatose. Prezidentas ne rečiau kaip vieną kartą per metus turi pateikti Seimui žinias apie valstybės reikalus ir pats si¬ūlyti Seimui priemones, kokios jam atrodo reikalingos ir būtinos šiems reikalams spręsti (Projekto 53 str.). Prezidentas skubiais atvejais turi teisę sušaukti Seimą arba bet kuriuos jo Rūmus, o jei Rūmai nesutaria, kuriam laikui nukelti sesiją: „Prezidentas padaro taip, kaip jam atrodo reikalinga“.Projekte ypač daug dėmesio skirta teisiškai apibrėžti tuos atvejus, kai Prezidentas ne¬gali eiti pareigų. Prezidentui mirus, taip pat nušalinus jį nuo pareigų, jo pareigas iki tol, kol bus išrinktas Prezidentas, turi eiti Ministras Pirmininkas. Šiuo atveju Prezidento rinkimai nes¬kiriami, jeigu iki Prezidento kadencijos pabaigos yra likę mažiau kaip metai. Taip atsitikus eiti Prezidento pareigas įgaliojamas Ministras Pirmininkas, o jo vieton Seimas renka Ministrą Pirmininką (Projekto 58 str.). Ministras Pirmininkas taip pat eina Prezidento pareigas tada, kai šis laikinai išvyksta „Valstybės reikalais į užsienį“. Tačiau šiuo atveju Ministras Pirminin¬kas vykdo tik tokias Prezidento funkcijas, kurias Prezidentas įgaliojo vykdyti (Projekto 60 str.).Susirgęs ir dėl ligos negalintis eiti pareigų Prezidentas privalo raštu informuoti apie tai Seimo Rūmų pirmininkus. Ir šiuo laikotarpiu Prezidento pareigas eina Ministras Pirmininkas, o pastarojo – Ministras Pirmininkas pro tampore, Prezidento paskirtas iš Vyriausybės narių tarpo. Esant tokiai padėčiai, kai Prezidentas akivaizdžiai negali eiti savo pareigų, tačiau apie tai pats nepraneša Seimo Rūmų pirmininkams arba negali to padaryti dėl aplinkybių, kurios nuo jo nepriklauso, arba šių aplinkybių jis nesupranta, Vyriausybė apie tai turi pranešti Sei¬mui. Tokiu atveju Seimas įgaliojamas priimti sprendimą, ar Prezidentas gali eiti savo parei¬gas. Seimui priėmus tokį sprendimą, Prezidento rinkimai skiriami, jeigu iki Prezidento ka¬dencijos pabaigos yra likę daugiau kaip vieneri metai. Kai iki Prezidento kadencijos pabai¬gos yra likę mažiau kaip vieneri metai, likusį laiką Prezidento pareigas eina Ministras Pirmi¬ninkas (Projekto 61 str.).Tais atvejais, kai Prezidento pareigų laikinai negali eiti ir Ministras Pirmininkas, jas turi eiti Seniūnų Rūmų Pirmininkas, jeigu jis negali – Atstovų Rūmų Pirmininkas, o jei negali ir jis – vyriausias pagal amžių Vyriausybės narys. Kitus Prezidento pavadavimo atvejus įstatymu turi nustatyti Seimas (Projekto 62 str.).Pagal Projektą Prezidentą turi rinkti Lietuvos piliečiai visuotinių, lygių, tiesioginių rin¬kimų pagrindu, slaptu balsavimu ketveriems metams. Pirmajame ture Prezidentas gali būti išrinktas, jei už jį balsuoja absoliuti dauguma rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jei rinkimuose dalyvauja du ar daugiau kandidatų į Prezidento postą ir nė vienas iš kandidatų nesurenka absoliučios balsų daugumos, po dviejų savaičių turi būti organizuojami pakartotiniai rinki¬mai, kuriuose dalyvautų du daugiausiai balsų surinkę kandidatai. Šiuo atveju būtų išrenka¬mas tas kandidatas, kuris gautų daugiau rinkėjų balsų. Jeigu antrajame rinkimų ture kandi¬datai gauna po lygiai balsų, tai dar po dviejų savaičių Prezidentą turi rinkti Seimas abejų Rūmų posėdyje. Tokiuose rinkimuose gali dalyvauti tie du kandidatai, kurie visuotiniuose rinkimuose gavo daugiausiai balsų. Prezidentas gali būti išrinktas, jeigu už konkretų kandi¬datą balsuoja ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai visų Seimo narių, o balsavimo turų skaičius neribojamas.Nors šis atkurtos Teisininkų draugijos ir Filosofų draugijos iniciatyva parengtas pro¬jektas ir nepadarė didesnės įtakos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimui, ta¬čiau jis iliustruoja pirmuosius siekius sukurti atkurtos Valstybės konstitucinius pagrindus re¬miantis Vakarų demokratijų pripažintomis valdžių padalijimo, žmogaus teisių ir laisvių užtik¬rinimo doktrinomis.Projekte akivaizdžiai atsispindi prielankumas tiems valstybės valdžios organizavimo prioritetams, kurie buvo išreikšti 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje.1.2. Kitas etapas kuriant Lietuvos konstitucinę sistemą, o mūsų nagrinėjamos temos kontekste – Respublikos Prezidento instituciją buvo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1990 m. lapkričio 7 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo. Nutarimu buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto rengimo grupė ir nustatyta, kad grupė turi parengti Konstitucijos koncepciją ir pateikti ją Prezidiumui iki 1990 m. gruodžio 31 d. [3]. Tai buvo pirmoji oficiali organizacinė struktūra, turėjusi konkretų tikslą – pradėti Kons¬titucijos rengimo darbus. Būtent šioje grupėje telkėsi tolesnės konstitucinės raidos teorinio ir praktinio modeliavimo problemos [4].Ši grupė parengė Konstitucijos koncepcijos metmenis, kuriuos Prezidiumas aprobavo 1991 m. gegužės 1 d. [5]. Netrukus jie buvo paskelbti spaudoje visuomenei svarstyti [6].Mūsų nuomone, Metmenys buvo ne tik reikšmingas žingsnis einant į Lietuvos Respub¬likos Konstituciją, tačiau ir kuriant pagrindinių valstybės konstitucinių institucijų ir jų tarpusa¬vio santykių schemą. Šiuo atveju bent bendrais bruožais apibūdintina Metmenyse išdėstyta Respublikos Prezidento valdžios koncepcija.Respublikos Prezidentas apibūdinamas kaip aukščiausias valstybės pareigūnas, at¬stovaujantis Lietuvos Respublikai tarptautinių santykių srityje. Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne jaunesnis kaip 35 metų amžiaus (alternatyva – 40 metų) Lietuvos Respub¬likos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip 10 pastarųjų metų gyvenęs Lietuvoje. Prezidento kadencija – ketveri metai. Tas pats asmuo negali būti Respublikos Prezidentu daugiau kaip dvi kadencijas iš eilės.
Atspindint tuo metu plačiai paplitusį požiūrį apie „depolitizuotą“ valstybės vadovo ins¬tituciją siūloma nustatyti, kad asmuo, išrinktas Prezidentu, negali dalyvauti jokios politinės partijos veikloje. Respublikos Prezidentas taip pat negali būti Seimo deputatu, užimti kitokių pareigų ir gauti bet kokį kitą atlyginimą, išskyrus Prezidentui nustatytąjį.Darbo grupė, kurios pozicija išdėstyta Metmenyse, manė, kad Respublikos Prezidentą turi rinkti Seimas slaptu balsavimu. Išrinktas gali būti tik tas pretendentas, kuris surenka daugiau kaip pusę visų Seimo deputatų balsų. Toks Prezidento rinkimų būdas buvo laiko¬mas prioritetiniu, tačiau nebuvo atmestas ir kitas variantas – Prezidentą renka Lietuvos pilie¬čiai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Prezidento rin¬kimai laikomi galiojančiais, jeigu juose dalyvauja per 50 proc. rinkėjų, o išrenkamas tas kan¬didatas, kuris būtų gavęs daugiau kaip pusę rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.Respublikos Prezidento įgaliojimai Metmenyse glaudžiai siejami su Seimo ir Vyriausy¬bės konstitucinėmis prerogatyvomis. Štai Respublikos Prezidentas skiria Ministrą Pirmi¬ninką, tačiau turi gauti išankstinį Seimo pritarimą. Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia aukščiausius valstybės pareigūnus taip pat gavęs išankstinį Seimo pritarimą. Aukščiausius karinius pareigūnus skiria Respublikos Prezidentas, tačiau turi gauti išankstinį Ministrų kabi¬neto pritarimą, o diplomatinius atstovus gali skirti esant Ministrų kabineto teikimui. Tik prita¬riant Ministrų kabinetui Respublikos Prezidentas gali pasirašyti tarptautines sutartis. Seimo sesijų metu Respublikos Prezidentas iš esmės neturi konstitucinių galimybių dalyvauti suda¬rant Vyriausybę, taip pat keičiant jos sudėtį, nes atsistatydinimo atvejais sprendimus gali priimti tik Seimas dalyvaujant Ministrui Pirmininkui. Ministrų kabineto atsistatydinimą, taip pat atskirų Vyriausybės narių atsistatydinimą Respublikos Prezidentas gali priimti tik tarp Seimo sesijų arba jeigu Seimas negali susirinkti į sesiją.Atsižvelgiant į tai, kad Seimas gali panaikinti Ministrų kabineto aktus, Respublikos Pre¬zidentui suteikiama teisė teikti Seimui pasiūlymus „įvertinti“ šiuos aktus. Šis įgaliojimas lyg ir suponavo Respublikos Prezidento teisę tam tikra prasme stebėti Vyriausybės veiklą teisės normų kuriamojoje veikloje, o prireikus – apeliuoti į Seimą. Nors Respublikos Prezidentui pripažįstama teisė grąžinti per dešimt dienų Seimui įstatymą su prieštaravimais pakartotinai svarstyti arba balsuoti, tačiau šios teisės suvaržymai taip pat gali būti numatyti būsimojoje Konstitucijoje.Politinių ir teisinių idėjų įvairovė dėl valstybės valdžios konstrukcijos negalėjo neat¬spindėti Metmenų rengimo grupės diskusijoje ir galutiniame Metmenų tekste. Todėl bandy¬dami įžvelgti pagrindinį Metmenų bruožą formuluojant valdžių įgaliojimus ir jų sąveiką tiesiog negalime nepastebėti siekio suderinti prezidentinės ir parlamentinės demokratijų tradicijas, politinės valdžios galias. Aišku, dabar vertinant Metmenyse siūlomą sistemą sunku būtų pa¬sakyti, kiek ji būtų buvusi veiksminga praktiniame politiniame gyvenime. Kita vertus, matant Metmenyse tikslą užkirsti kelią vienos valdžios šakos įsigaliojimui, akivaizdus ir polinkis grįsti Lietuvos valstybės politinės sistemos ateitį parlamentarizmo vertybėmis. Rytų Mičigano universiteto politologijos profesorius Leonas Sabaliūnas rašė: „Iš tų tei¬ginių matyti, kad Konstitucijos autorius prezidentine santvarka lyg ir vilioja, tačiau jos rinktis jie vis dėlto nesiryžta. Anksčiau minėtus valdžių atskyrimo ir atsvaros principus (taigi prezi¬dentinės santvarkos pamatus) neigia arba menkina išpūstas seimo vaidmuo“ [7]. Savo ruožtu mes galime pritarti ir sakyti, kad tokiam vertinimui buvo akivaizdžios prielaidos.Kitaip Metmenis vertina buvęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputa¬tas, signataras prof. B. Genzelis. Jis teigia: „1991 m. gruodį V. Landsbergio vadovaujama darbo grupė pateikė Aukščiausiajai Tarybai būsimos Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų sampratą. Aukščiausioji Taryba joms nepritarė, ne ji Lietuvą suvokė kaip autorita¬rinę valstybę, kas iš esmės prieštaravo 1991 metų vasarį referendume priimtam pirmajam Konstitucijos straipsniui“ [8]. Visapusiškai nepolemizuojant su tokia nuomone, vis dėlto de¬rėtų pasakyti, kad toks Metmenų vertinimas yra visiškai nepagrįstas, nes šio dokumento tu¬rinys rodo jo autorių siekį atskleisti parlamentinės demokratijos prioritetus neigiant vienval¬diškumo konstitucines prielaidas [9]. Ypač pažymėtina tai, kad Metmenyse atsispindi siekis įvairiomis teisinėmis formomis riboti Prezidento galias, t. y. sukurti tokį konstitucinį mecha¬nizmą, kuris užtikrintų įvairių politinės valdžios galių pusiausvyrą. Kuriamos sistemos ašimi turi būti Seimas, kurio statusą apibūdina, pavyzdžiui, ši nuostata: „Seimas, kaip teisėtas ir vienintelis Lietuvos tautos atstovas, niekam nepavaldus ir neatskaitingas, todėl jokia dings¬timi jo veikla negali būti nutraukta ar sustabdyta. Sprendimą dėl Seimo paleidimo ir pirma¬laikių Seimo rinkimų priima Seimas. Seimas veikia vadovaudamasis Konstitucija ir įstaty¬mais, gerbdamas kitas valdžios šakas ir nesikišdamas į jų kompetencijos sferas, nesiekda¬mas absoliučios valdžios“. Beje, vėlesniuose konstitucijų projektuose nuostata dėl Seimo nepaleistinumo virto ribota Prezidento teise labai išimtiniais atvejais paleisti Seimą.Apie tai, kad Metmenys buvo nepriimtini „prezidentizmo“ šalininkams, rodo ir vėlesnis konstitucinis procesas, kai buvo imtasi drastiškų veiksmų nedelsiant atkurti Lietuvos Res¬publikos Prezidento instituciją.2. Respublikos Prezidento klausimas politiniame procese 1990–1992 metais
2.1. Palyginti ramų Metmenų svarstymą visuomenėje įaudrino įvairių politinių organi¬zacijų ir atskirų politikos veikėjų pasiūlymai dėl Respublikos Prezidento atkūrimo [10]. Politi¬nio proceso kryptį siekiant nedelsiant atkurti valstybės vadovo statusą rodė ir daugelis kitų reiškinių [11].Politinis veiksnys, kuris ženklino naujo etapo, siekiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją, pradžią buvo Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos 1991 m. spalio 22 d. paskelbtas pareiškimas [12]. Taryba, pabrėždama tai, kad Lietuvos Respublika jau yra visuotinai pripa¬žinta valstybė, Jungtinių Tautų Organizacijos narė, manė, jog „neatsitiktinai atnaujinti ir Lie¬tuvos konstitucingumo raidos svarstymai“. Sąjūdžio Seimo taryba pritarė „pozityviems ir konstruktyviems teisininkų ir parlamentarų pasiūlymams“, tačiau manė, kad jų numatoma Lietuvos Respublikos politinė vidaus raida labiau tiktų kitomis aplinkybėmis.Taryba teigė, kad Lietuvos situacija, ypač jos vidaus reikalai, įpareigoja ieškoti kiek ga¬lima greitesnių sprendimų. Toliau sekė išvada, kad optimaliausias būdas – Lietuvos Res¬publikos Prezidento institucijos atkūrimas.Šis siekis buvo grindžiamas tokiais argumentais: būtų suformuota valdymo sistema, padidėtų valdžios veiksmingumas, efektyvesnis taptų Parlamento ir Vyriausybės darbas, nu¬sistovėtų valdžių santykis; esmingiau ir konstruktyviau būtų galima kurti ekonomiką ir kul¬tūrą, išlaikyti socialines pusiausvyras, atkurti ir įtvirtinti žmogaus teises; būtų įteisinta asme¬ninė atsakomybė už svarbių valstybės reikalų sprendimus; būtų sutvarkytas valstybės atsto¬vavimas bei reprezentavimas.Lietuvos Sąjūdžio Seimo taryba siūlė neatidėliotinai atkurti Lietuvos Respublikos Pre¬zidento instituciją.Į Sąjūdžio Seimo tarybos pareiškimą atsiliepė Lietuvos pi¬liečių chartijos taryba. 1991 m. spalio 24 d. kreipimesi buvo rašoma apie tai, kad iki šiol atkurta dar ne visa valstybės valdymo sistema, jai trūksta būtinų grandžių: Prezidento ir vienokio ar kitokio pavidalo Konstitucinio Teismo. Piliečių chartijos taryba manė, jog Prezidento institucija turi būti at¬kurta tam, kad Lietuvai būtų deramai atstovaujama palaikant santykius su kitomis valstybė¬mis aukščiausiu lygiu; valstybinė valdžia galėtų efektyviau veikti sudėtingomis sąlygomis; būtų sklandžiau derinama įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios; būtų atsižvelgta į Lietu¬vos konstitucinę tradiciją. Piliečių chartijos taryba buvo įsitikinusi, kad Prezidentas turėtų būti demokratiškai išrinktas visų Lietuvos Respublikos piliečių, prašė Parlamentą kuo greičiau priimti reikiamus konstitucinius sprendimus ir pakvietė piliečius palaikyti neatidėliotinų Pre¬zidento rinkimų iniciatyvą [13]. Tokius veiksmus rėmė ir kitos politinės partijos bei organiza¬cijos [14].Lapkričio 16 d. vykusioje eilinėje Sąjūdžio Seimo sesijoje buvo pakviesti ne tik Seimo nariai, bet ir Aukščiausiosios Tarybos Sąjūdžio deputatai, rajonų ir miestų Sąjūdžio tarybų pirmininkai, atsakingieji sekretoriai. Buvo išsakyta nuomonė, kad nedelsiant būtina įsteigti Prezidento instituciją ir yra tik vienas ginčytinas dalykas – kas jį rinks – tauta ar Parlamentas. Nutarta siekti, kad dėl Prezidento institucijos atkūrimo būtų surengtas referendumas [15].Lapkričio 30 d. Lietuvos Laisvųjų Profsąjungų Konfederacijos rūmuose vyko Sąjūdžio Seimo sesija, skirta Prezidento institucijos įstatymų projektams svarstyti [16]. Diskutuota apie Prezidento įgaliojimus, kas jį turėtų rinkti – tauta ar Parlamentas. Pritarta spaudoje pa¬skelbtiems atitinkamiems teisės aktų projektams [17]. Sąjūdis taip pat nusprendė organi¬zuoti iniciatyvinę referendumo dėl Prezidento institucijos „įvedimo“ grupę, o iniciatyvinės grupės funkcijas pavedė Seimo tarybai [18]. Kartu numatyta, kad referendumo organizavi¬mas galėtų būti sustabdytas, jeigu Aukščiausioji Taryba priimtų atitinkamus įstatymus ir nu¬tarimą dėl neatidėliotinų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų.1991 m. gruodžio 13 d. Vilniaus profsąjungų rūmuose susirinko Piliečių chartijos, De¬mokratų partijos, Nepriklausomybės partijos, Tautininkų sąjungos, Teisingumo partijos, Ža¬liosios partijos, Lietuvos laisvės lygos, Namų ir sklypų savininkų sąjungos, Krikščionių de¬mokratų sąjungos ir kitų organizacijų atstovai. Diskutuota apie dešiniųjų koalicijos sukūrimą trečiajame Sąjūdžio suvažiavime. Susirinkusių politinių organizacijų atstovai pritarė referen¬dumui dėl Lietuvos Prezidento institucijos bei pataisų Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme rengimui [19].1991 m. gruodžio 16 d. vykusiame Lietuvos Sąjūdžio trečiajame suvažiavime buvo priimta rezoliucija „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimo“. Joje buvo ra¬šoma: „Lietuvos Sąjūdžio III suvažiavimas įsitikinęs, kad Lietuvos Respublikos Prezidento institucija turi būti atkurta nedelsiant“. Pritardamas Lietuvos Sąjūdžio Seimo ir Seimo Tary¬bos atitinkamoms iniciatyvoms, suvažiavimas nutarė įpareigoti Seimą ir Seimo Tarybą tęsti pradėtą darbą, kad konstruktyviai ir kiek galima greičiau būtų pasiektas tikslas, taip pat pa¬ragino Sąjūdžio remtus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus visokerio¬pai palaikyti Prezidento institucijos atkūrimą. Rezoliucijoje pabrėžta, kad Lietuvos Sąjūdis vi¬somis išgalėmis rems Vytauto Landsbergio kandidatūrą, ir pareikštas įsitikinimas, jog Lietu¬vos Sąjūdžio, jo deputatų ir Prezidento pastangomis pavyks įgyvendinti Sąjūdžio puoselėtą Lietuvos viziją [20].Taigi, vertinant to meto politinio proceso raidą, ryškėjo du Respublikos Prezidento ins¬tituto atkūrimo Lietuvos Respublikos konstitucinėje sistemoje būdai. Pirmasis – įstatymus dėl Prezidento institucijos atkūrimo priima Aukščiausioji Taryba ir tuomet skelbiami Prezidento rinkimai. Kitas variantas – jeigu Aukščiausioji Taryba nepriima įstatymų dėl Prezidento, tai sudarius iniciatyvinę grupę surinkti 300 000 piliečių parašų ir organizuoti referendumą dėl minėtų įstatymų priėmimo. Parengus Prezidento rinkimų įstatymą, organizuoti pačius Prezi¬dento rinkimus. Taigi nuo Aukščiausiosios Tarybos sprendimų priklausė, kaip sparčiai vyks šis konstitucinis procesas.Pagal Referendumo įstatymą būtinas skaičius (300 000) piliečių parašų buvo surinktas. Vasario 7 d. iniciatyvinė grupė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui perdavė 89 bylas su 359 tūkstančiais Lietuvos piliečių parašų dėl referendumo. Parašus į Aukščiausiosios Tary¬bos priimamąjį pristatė Seimo Tarybos bei iniciatyvinės grupės nariai J. Tumelis, J. Janonis, A. Vaišnoras, A. Kubilius. Priimant dalyvavo Aukščiausiosios Tarybos sekretorius L. Sabutis bei jo pavaduotojas A. Endriukaitis.1992 m. vasario 10 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą „Dėl ini¬ciatyvinės grupės paskelbti referendumą“ ir sudarė deputatų komisiją, turinčią įvertinti pa¬rašų teisėtumą [21], o 1992 m. vasario 19 d., remdamasis šios komisijos išvadomis, – nuta¬rimą „Dėl siūlymo Aukščiausiajai Tarybai paskelbti referendumą dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo“ [22]. Prezidiumas konstatavo, kad dokumentai dėl refe¬rendumo paskelbimo nekelia abejonių „įstatymo esmės ir piliečių valios pareiškimo požiū¬riu“, pateikė juos Aukščiausiajai Tarybai ir pasiūlė paskelbti referendumą siūlomu klausimu.Po ilgai trukusios diskusijos aiškinantis pozicijas, 1992 m. kovo 12 d. Aukščiausioji Ta¬ryba priėmė nutarimą „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos at¬statymo“ [23]. Buvo nutarta: paskelbti referendumą dėl Lietuvos Respublikos įstatymų „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ bei „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos ir dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo“ projektų 1992 m. gegužės 23 d.; įrašyti į biuletenį slaptam balsavimui tokį referendumui pateikiamą klau¬simą: „Ar jūs pritariate Lietuvos Respublikos įstatymų „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ bei „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos ir dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo“ projektams?“.Šiuo Aukščiausiosios Tarybos nutarimu baigta diskusija – bus ar nebus referendumas dėl Prezidento institucijos. Aukščiausioji Taryba pasirinko referendumą kaip būdą ir gali¬mybę pasitikrinti piliečių nusistatymą dėl konstitucingumo raidos krypčių ne tik apskritai, bet ir konkrečiai dėl valstybės valdymo formos.2.2. 1992 m. kovo 27 d. Sąjūdžio Seimo Taryba paskelbė spaudoje konstitucinio įsta¬tymo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ projektą ir įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ryšium su Lietuvos Respublikos Pre¬zidento institucijos atkūrimu“ projektą. Dėl įstatymų projektų Sąjūdžio Seimo Taryba priėmė pareiškimą. Jame teigiama, kad Prezidento institucijos atkūrimas neturi prieštarauti Konsti¬tucijai. Konstatuojama, jog tobulinant anksčiau paskelbtuosius įstatymų projektus buvo atsi¬žvelgta į svarstymų metu pareikštas Aukščiausiosios Tarybos deputatų, politinių partijų ir pi¬liečių pastabas, taip pat į tuo metu buvusius konstitucijų projektus. Pažymima, kad tiek vie¬nas, tiek ir kitas įstatymų projektai galiotų iki Konstitucijos priėmimo ir Laikinojo Pagrindinio Įstatymo atšaukimo. Pareiškime dar kartą pabrėžiama, kad neatsisakoma ir kitų Prezidento atkūrimo būdų. Sąjūdžio Seimo Taryba pareiškime pasiūlė, kad įstatymų projektus priimtų Aukščiausioji Taryba ir numatytų referendumo dieną (arba kiek vėliau) skelbti Prezidento rinkimus [24].Paskelbti įstatymų projektai gerokai skyrėsi nuo paskelbtųjų 1991 m. gruodžio 5 d. „Lietuvos aide“. Jais Prezidento teisinis statusas apibrėžtas tiksliau. Pavyzdžiui, pabrėžiama, kad Prezidentas yra ne tik valstybės vadovas ir aukščiausiasis pareigūnas, bet ir valstybės suverenumo garantas. Jo priedermė – rūpintis savarankiškų valstybės institucijų darnia są¬veika. Pagal siūlytą koncepciją vykdomąją valdžią turi įgyvendinti Prezidentas ir Vyriausybė ir „vykdyti visa, kas kiekvienam iš jų yra pavesta Konstitucija ir įstatymais“.Išrinkus naują Respublikos Prezidentą, Vyriausybė turi atsistatydinti. Tuomet Prezi¬dentas turi kviesti Ministrą Pirmininką ir atsiklausti Seimo pritarimo. Seimui pritarus Ministro Pirmininko kandidatūrai, Prezidentas turi pavesti jam sudaryti Vyriausybę ir patvirtinti jos su¬dėtį. Prezidentas taip pat gali priimti Vyriausybės ir jos nario atsistatydinimą, Ministro Pirmi¬ninko teikimu skirti ir atleisti Ministro Pirmininko pavaduotoją, kitus ministrus ir reorganizuoti Vyriausybę. Dar labiau išplečiant Prezidento prerogatyvas Vyriausybės atžvilgiu numatyta, kad jis gali paleisti Vyriausybę be Seimo sutikimo, o atleidžiant Ministrą Pirmininką kartu turi būti atleidžiami ir kiti ministrai.Seimas gali visų narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareikšti Ministrui Pirmininkui nepasitikėjimą. Tokiu atveju visa Vyriausybė privalo atsistatydinti, o jai pasiūlius – Preziden¬tas gali paleisti Seimą.Papildant Prezidento įgaliojimus įgyvendinant vykdomąją valdžią numatyta, kad Prezi¬dentas gali pirmininkauti Vyriausybės posėdžiams.Įstatymų projektų autoriai, nuosekliai siekdami stiprinti Prezidento įgyvendinamą vyk¬domąją valdžią, siūlo suteikti Prezidentui teisę sustabdyti įstatymams prieštaraujančius Vy¬riausybės nutarimus ir potvarkius. Toks nutarimas ar potvarkis keturioliktą dieną po sustab¬dymo turi netekti galios, jeigu Vyriausybė nesuderina jo su įstatymais arba sustabdymo ne¬apskundžia Aukščiausiajam Teismui ar Konstituciniam Teismui. Dėl visų Vyriausybės ir mi¬nisterijų rengiamų sutarčių turi būti gautas Prezidento išankstinis sutikimas. Prezidentas, ku¬riam iš anksto tauta referendumu pritaria, negali pasirašyti sutarčių ir kitų aktų dėl Lietuvos Respublikos įstojimo į valstybių sandraugas ir sąjungas.Prezidento įgaliojimai skirti ir atleisti diplomatinius atstovus užsienio valstybėse buvo šiek tiek apriboti – tai daryti jis galėjo tik Vyriausybės teikimu.Seimo priimti įstatymai, taip pat nutarimai dėl jų įsigaliojimo tvarkos turi būti pateikiami Prezidentui pasirašyti ir skelbti. Įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po pateikimo Prezi¬dentas turi pasirašyti ir skelbti arba gali grąžinti Seimui antrą kartą svarstyti nurodydamas, kodėl jis nesutinka pasirašyti ir skelbti įstatymą. Jeigu Seimas, antrą kartą svarstydamas grąžintą įstatymą, dviejų trečdalių Seimo deputatų balsų dauguma priimtų jį nepataisytą, Prezidentas privalėtų jį pasirašyti ir skelbti.Seimo įstatymų leidybą pagal įstatymų projektus Prezidentas gali koreguoti ir kitomis poveikio formomis. Jis gali teikti įstatymų projektus (įstatymų leidimo iniciatyvos teisė) ir darbotvarkės prioritetus, kuriuos Seimas privalo svarstyti. Be to, siūloma Prezidentui suteikti teisę reikalauti kurį nors klausimą svarstyti ypatingos skubos tvarka. Prezidentas gali šaukti neeilinę Seimo sesiją arba posėdį savo iniciatyva ir nustatyti, kuriems klausimams svarstyti sesija šaukiama. Prezidentas taip pat gali teikti paskelbtos neeilinės sesijos arba posėdžio darbotvarkės papildymus.Reikia paminėti ir Prezidento įgaliojimus skirti ir atleisti „aukštuosius“ valstybės parei¬gūnus. Juos skirti Prezidentas gali pasikonsultavęs su Seimo Pirmininku. Valstybės kontro¬lierių skiria Seimas, tačiau tai galima daryti tik esant Prezidento teikimui. Lyginamosios konstitucinės teisės atžvilgiu originali nuostata suformuluota Prezidento malonės teisės at¬žvilgiu. Nors apskritai valstybės vadovų malonės teisė visuotinai iki šiol vertinama kaip jo išimtinė prerogatyva, tačiau įstatymo iniciatoriai ją tikslino. Štai buvo sakoma, kad teikti ma¬lonę ministrams ir kitiems „aukštiesiems“ valstybės pareigūnams, nuteistiems už tarnybinius nusikaltimus, Prezidentas gali tik sutikus Seimui. Taigi Seimui buvo siūloma suteikti jam ne¬būdingą funkciją.Dar kartą pabrėžiame, kad įstatymų projektų autoriai siekė sukurti tokį Prezidento sta¬tusą, kuris lemtų jo didelį savarankiškumą. Kartu buvo formuluojamos nuostatos, ribojančios jo galias. Tai buvo išreikšta jau mūsų minėtose, taip pat kitose įstatymų projektų nuostatose. Štai Prezidentas turi teisę neatidėliotinais įstatymo numatytais atvejais skelbti nepaprastąją padėtį valstybėje ar atskirose jos vietose, tačiau tokį sprendimą ne vėliau kaip per tris dienas turi pateikti Seimui tvirtinti. Tokia pati taisyklė taikoma ir tais atvejais, jeigu Prezidentas pri¬ima sprendimą skelbti valstybėje arba jos dalyje sustiprintos valstybės apsaugos metą arba Valstybės gynimo metą.Seimo ir Prezidento tarpusavio santykių turinys būtų aprašytas neišsamiai, jeigu ne¬paminėtume Seimo paleidimo galimybių. Taigi Prezidentas skelbia eilinius savo rinkimus, kurie turi įvykti paskutinįjį Seimo kadencijos mėnesį. Specialiu aktu Prezidentas turi ir paleisti Seimą, išbuvusį penkerius metus.Įstatymų projektuose numatyti ir tie atvejai, kai Prezidentas gali paleisti Seimą nesu¬laukus kadencijos pabaigos. Vienas iš tokių atvejų – Seimą paleisti siūlo Vyriausybė, kai Seimas jai pareiškia nepasitikėjimą. Tokie rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per du mėnesius. Prezidentas taip pat gali paleisti Seimą ir skelbti neeilinius rinkimus, jei Seimas ilgą laiką ne¬gali vykdyti „įstatymdavystės“.Per neeilinius rinkimus išrinktą Seimą į pirmąjį posėdį šaukia taip pat Prezidentas ne vėliau kaip po 12 dienų. Ir šiuo atveju numatyta papildoma taisyklė – jeigu per 10 dienų Pre¬zidentas nepaskiria Seimo rinkimosi į pirmąją sesiją dienos, Seimas pats renkasi dvyliktąją dieną po jo išrinkimo.Jei Seimo deputatų negalima rinkti dėl karo arba kitų neįveikiamų kliūčių, Prezidentas gali pratęsti Seimo deputatų įgaliojimų laiką, bet ne daugiau kaip du kartus ir ne ilgiau kaip 6 mėnesiams kiekvieną kartą.Įstatymų projektuose buvo numatytos plačios Prezidento prerogatyvos sudarant tei¬sminę valdžią. Jis skyrė Aukščiausiojo Teismo Pirmininką, Aukščiausiojo Teismo ir kitų tei¬smų teisėjus, priima Aukščiausiojo Teismo teisėjų priesaiką.Prezidentas buvo vyriausiasis visų Valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, tačiau už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą Seimui buvo atsakinga ir atskaitinga Vyriausybė. Valstybės saugumo ir gynimo reikalams svarstyti prie Prezidento buvo numatoma įkurti Valstybės Saugumo Tarybą.Prezidentas taip pat vykdo ir kitus valstybės vadovo tradicinius įgaliojimus – neper¬žengdamas įstatymo nustatytų ribų sprendžia pilietybės suteikimo ir netekimo, taip pat prie¬globsčio suteikimo klausimus; skiria valstybinius apdovanojimus; teikia malonę.Pagal įstatymų projektuose formuluojamą Prezidento teisinio statuso koncepciją Pre¬zidentas neatsako už „savo galios veiksmus“. Už kitus veiksmus, kuriais jis šiurkščiai pa¬žeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką arba padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, jis gali būti trau¬kiamas atsakomybėn apkaltos proceso tvarka.Prezidentui mirus, atsistatydinus, nušalinus jį apkaltos tvarka, taip pat kai Aukščiausia¬sis (Konstitucinis) Teismas nustato, kad atsirado neįveikiamų ir nepašalinamų kliūčių Prezi¬dentui eiti pareigas, Seimas turi per 15 dienų susirinkti į posėdį ir skelbti Prezidento rinki¬mus, kurie turi įvykti per du mėnesius. Jeigu Seimo nėra arba jis negali susirinkti, Prezidento rinkimus skelbia Aukščiausiasis (Konstitucinis) Teismas. Šiais atvejais Prezidento įgaliojimus iki bus išrinktas Prezidentas turi vykdyti Seimo Pirmininkas, o savo pareigas Seimo potvarkiu perduoti vykdyti pavaduotojui. Jeigu Seimo Pirmininko nėra, Prezidento įgaliojimus laikinai (iki bus išrinktas Seimo Pirmininkas) turi vykdyti Ministras Pirmininkas.Prezidento asmuo laikomas neliečiamu – jis negali būti suimtas, patrauktas baudžia¬mojon ar administracinėn atsakomybėn.1991 m. gruodžio 5 d. ir 1992 m. kovo 31 d. paskelbtų įstatymų projektų turinys ir to¬liau buvo tikslinamas, o galutiniai variantai prieš referendumą buvo paskelbti „Lietuvos aide“ [25]. Verta paminėti, kokios esmingesnės pataisos šiuose projektuose buvo padarytos, nes ir tai atspindi požiūrių dėl Prezidento statuso keitimąsi.Bendrosiose nuostatose dėl Prezidento teisinės padėties yra keletas naujų aspektų. Atsisakius apibūdinti Prezidentą, kaip valstybės suverenumo garantą, į projektus įrašyta, kad Prezidentas „sergsti“ Valstybės nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą.Patikslintos nuostatos, kuriose įtvirtinama Ministro Pirmininko skyrimo tvarka – Prezi¬dentas per penkiolika dienų turi teikti Seimui tvirtinti Ministrą Pirmininką, o galutinį spren¬dimą dėl pasiūlytos kandidatūros Parlamentas turi priimti per septynias dienas. Papildomai numatyta, kad Prezidento patvirtinta Vyriausybė per penkiolika dienų turi pateikti Seimui pa¬grindinių veiklos krypčių ir principų deklaraciją, o Seimas per penkiolika dienų priimti spren¬dimą dėl pritarimo Vyriausybės veiklos deklaracijai. Nepritarus deklaracijai, Prezidentas turi priimti Vyriausybės atsistatydinimą. Taigi šia prasme Seimo įtakos ribos Vyriausybei išsi¬plėtė, sustiprėjo jo įtaka formuluojant pagrindines politikos nuostatas.Tikslinant procedūras, susijusias su Vyriausybės veiklos deklaracijos tvirtinimu, buvo pasakyta, kad tais atvejais, kai Seimas ne mažiau kaip du kartus iš eilės netvirtina teikiamų kandidatų į Ministrus Pirmininkus arba du kartus iš eilės nepritaria Vyriausybės veiklos dek¬laracijai, Prezidentas gali skirti neeilinius Seimo rinkimus. Jei ir naujasis Seimas nepritaria Prezidento siūlomai Ministro Pirmininko kandidatūrai arba Vyriausybės veiklos deklaracijai, jis gali skelbti referendumą dėl neeilinių Prezidento rinkimų. Jei Prezidentas nusprendžia re¬organizuoti Vyriausybę arba paskiria daugiau kaip pusę naujų narių, Vyriausybė taip pat turi gauti Seimo pritarimą deklaruoti savo veiklą.Seimo galios sustiprintos ir kituose įstatymų projektų straipsniuose. Štai ankstesniuose numatyta, kad Prezidento veto dėl įstatymų Seimas gali įveikti tik dviejų trečdalių balsų dau¬guma, o ši labai „kieta“ taisyklė pakeista švelnesne – pagal naują nuostatą jau užtenka trijų penktadalių balsų daugumos. Tokia pačia balsų dauguma Seimas gali atmesti Prezidento reikalavimą svarstyti kurį nors įstatymą arba klausimą Seime be eilės ar skubaus priėmimo procedūros.Negalima nepaminėti ir aplinkybės, kad buvo apribotos Prezidento teisės sudaryti tei¬sminę valdžią. Prieš tai paskelbtuose projektuose numatyta, kad jis vienasmeniškai skiria visų lygių teismų teisėjus, o naujuosiuose – Prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo pirmininko, jo pavaduotojų ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų, Apeliacinio Teismo pirmininko kandidatūras. Kitų teisėjų skyrimo teisė paliekama Prezidentui.Ir pagaliau atsisakyta aštrios kritikos sulaukusios nuostatos, jog Prezidentas gali su¬stabdyti įstatymams prieštaraujančius Vyriausybės nutarimus ir potvarkius.Apie akivaizdžią tendenciją sustiprinti Seimo statusą bylojo ir kitos nuostatos – buvo atsisakyta teisiškai neapibrėžto Seimo paleidimo pagrindo, t. y. tada, kai Seimas „ilgą laiką negali vykdyti įstatymdavystės“. Ši Seimo paleidimo prielaida buvo pakeista kita – Prezi¬dentas gali skelbti neeilinius Seimo rinkimus tuo atveju, jei Seimas per du mėnesius nuo biudžetinių metų pradžios nepatvirtina valstybės biudžeto.Tobulinant įstatymų projektus ryškėjo tendencija – ieškoti Seimo ir Prezidento galių pusiausvyros galimybių. Kitaip sakant, nuo valstybės vadovo teisinio statuso, būdingo pre¬zidentinei respublikai, buvo priartėta prie vadinamosios „mišrios“ valstybės valdymo formos, kurioje vienijosi ir parlamentinės, ir prezidentinės respublikos bruožai.Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ projekto pabaigoje pa¬sakyta, kad šis įstatymas turi būti paskelbtas per tris dienas po referendumo komisijos pra¬nešimo apie įstatymo priėmimą, įstatymas turi įsigalioti jo paskelbimo dieną. Numatyta, kad šiuo įstatymu nustatyti Prezidento konstituciniai įgaliojimai gali būti pakeisti tik referendumu. Pabrėžiama, jog pirmieji Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai pagal minėtą įstatymą turi būti surengti ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo įstatymo įsigaliojimo.2.3. Įstatymų projektai, kurie buvo pateikti 1992 m. gegužės 23 d. referendumui, ne¬buvo priimti. Į referendumą atvyko 57,64 proc. rinkėjų, o įstatymų projektams pritarė 39,96 proc. visų rinkėjų. Kokį vaidmenį referendumas suvaidino politiniame visuomenės gyvenime, rodo diskusija Aukščiausioje Taryboje po referendumo [26]. Vertinant patį referendumą ir jo rezultatus Lietuvos konstitucionalizmo kontekste reikia pabrėžti, kad Lietuvos rinkėjų valia buvo svarbus veiksnys ne tik pasirenkant Lietuvos valstybės valdymo formą nustatant val¬džios institucijų galias, tačiau ir ieškant bei surandant konstruktyvias politinių kompromisų paieškos formas. Tokių kompromisų atspindžiai buvo išreikšti Lietuvos Respublikos Aukš¬čiausiosios Tarybos konstitucinių problemų derinimo grupės protokole, kuriam 1992 m. rugpjūčio 4 d. pritarė Aukščiausioji Taryba [27].
3. Respublikos Prezidento atkūrimo alternatyvos
3.1. Siekdama išvengti referendumo, Aukščiausioji Taryba brandino įvairius kitus pro¬jektus. Jų tikslas – bent iš dalies amortizuoti problemas, kilusias dėl reikalavimų nedelsiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją. 1992 m. sausio mėn. Aukščiausiojoje Taryboje buvo išplatintas įstatymo projektas „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pir¬mininko įgaliojimų ir jo pareigybės laikino pavadavimo“. Projekto preambulėje rašoma, kad šis įstatymas parengtas atsižvelgiant į „būtinybę valstybės reformų ir ekonominių sunkumų laikotarpiu sustiprinti vykdomąją valdžią, ir į pageidautiną Lietuvos valstybės tarptautinės reprezentacijos didesnį apibrėžtumą, ir į šio įstatymo galiojimą tik tol, kol bus priimta nauja Lietuvos Respublikos Konstitucija“. Šio dokumento, kurio oficialiai Aukščiausioji Taryba nes¬varstė, autoriai, formuluodami Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimus, akivaizdžiai orientavosi į tradicines valstybės vadovo – Prezidento konstitucines prerogatyvas.Dokumente siūloma nustatyti šiuos papildomus Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimus: 1) skirti Vyriausybės vadovą – Ministrą Pirmininką ir teikti Aukščiausiajai Tarybai tvirtinti visą Ministrų Tarybą; 2) nepasirašyti Aukščiausiosios Tarybos priimtų dokumentų ir sugrąžinti juos su pastabomis papildomai dviem savaitėms persvarstyti komisijose ir Aukš¬čiausiosios Tarybos plenariniame posėdyje. Šis įgaliojimas galėjo būti panaudotas vieno dokumento atžvilgiu du kartus; 3) tikslinti Aukščiausiosios Tarybos svarstomų įstatymų pro¬jektus, taip pat leisti įsakus ir kitus norminius aktus remiantis tuo metu galiojančiu Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu.Apibrėžiant Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teisinį statusą siūloma nustatyti, kad Pirmininkas gali būti atšauktas ne mažesne kaip dviejų trečdalių visų Aukščiausiosios Tary¬bos deputatų balsų dauguma, o iki Seimo ir Prezidento rinkimų „visuose tarptautiniuose rei¬kaluose tituluoti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką Lietuvos Respublikos Prezidentu“. Atsi¬žvelgiant į šią nuostatą siūloma įtvirtinti dar vieną Pirmininko prerogatyvą – vieną iš savo pa¬vaduotojų (alternatyva – vieną iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų) skirti viceprezidentu, kuris „jam atstovautų išvykus, o esant reikalui, jeigu Prezidentas dėl mirties arba sunkios li¬gos nebegalėtų toliau vykdyti savo pareigų, jas perimtų su visais įgaliojimais“.3.2. Iš esmės Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimus tikslinti siūlė ir reorgani¬zuotos Tautininkų frakcijos pirmininkas deputatas A. Sėjūnas. Jis pateikė įstatymo projektą dėl Laikinojo Pagrindinio Įstatymo atitinkamo pakeitimo ir papildymo [28]. Vėliau šis projek¬tas buvo pavadintas „Dėl Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimų“.Įstatymo projekto įžanginėje dalyje nurodyti motyvai, dėl kurių Aukščiausioji Taryba tu¬rėtų priimti šį įstatymą – visų pirma atkreiptas dėmesys į „esminių ekonominių ir socialinių reformų laikotarpio sunkumus, kylančius ir dėl valdžios institucijų santykių, ir įgaliojimų ne¬pakankamo sureguliavimo“. Siūloma atsižvelgti ir į tai, kad „Lietuvoje tebesančios neteisėtai dislokuotos buvusios Sovietų Sąjungos karinės dalys sudaro grėsmę Lietuvos valstybės ir žmonių saugumui“. Taip pat pabrėžta, kad Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme nustatyti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimai neatitinka aukščiausiojo valstybės pareigūno statuso.Pirmininkui buvo siūloma suteikti šiuos įgaliojimus: 1) pateikti Aukščiausiajai Tarybai be eilės svarstyti klausimus, įstatymų bei kitų aktų projektus arba nustatyti prioritetinius dar¬botvarkės klausimus; 2) motyvuotu teikimu per 10 dienų nuo priėmimo dienos grąžinti Aukščiausiajai Tarybai persvarstyti jos priimtą aktą; 3) sukviesti neeilinę Aukščiausiosios Ta¬rybos sesiją; 4) iškilus grėsmei Lietuvos valstybės ar jos piliečių saugumui priimti sprendi¬mus dėl gynybos, kurie yra privalomi visoms sprendime numatytoms tarnyboms; 5) skirti Ministrą Pirmininką, pavesti jam sudaryti Vyriausybę, ją tvirtinti, atleisti Ministrą Pirmininką arba kitus Vyriausybės narius, o jiems atsistatydinus – pavesti laikinai eiti pareigas; 6) su¬stabdyti Vyriausybės nutarimų ir potvarkių, neatitinkančių Valstybės interesų, galiojimą ir skubesne tvarka teikti juos Aukščiausiajai Tarybai svarstyti; 7) skirti ir atšaukti generalinį pro¬kurorą, valstybės kontrolierių bei jų pavaduotojus; 8) dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose, juose pirmininkauti ir pareikalauti iš Vyriausybės ar atskirų ministrų pranešimų apie jų darbą; 9) sudaryti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko tarybą ir paskirti jos narius (patikslinant šios institucijos statusą buvo parašyta, kad ji sudaroma iš 20 narių ir padeda Pirmininkui vykdyti jo įgaliojimus); 10) sudaryti komisijas svarbiems valstybinės reikšmės klausimams spręsti; 11) skirti savo pirmąjį pavaduotoją iš Aukščiausiosios Tarybos deputatų, kuris pavaduoja Pirmininką, jeigu jo nėra arba jis negali eiti savo pareigų.Įstatymo projekte siūloma nustatyti, kad tarptautinių santykių srityje, vedant tarptauti¬nes derybas ir pasirašant tarptautines sutartis, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas tituluo¬jamas Lietuvos Respublikos Prezidentu.Jeigu toks įstatymas būtų buvęs priimtas, jis būtų įsigaliojęs nuo priėmimo dienos ir galiotų iki naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo arba Prezidento išrinkimo. Beje, buvo siūloma Prezidentą rinkti Aukščiausiajai Tarybai išrinktų deputatų trijų penktada¬lių balsų dauguma. Pirmininką vardiniu balsavimu tuomet galėtų atšaukti Aukščiausioji Ta¬ryba, jeigu už tokį sprendimą balsuotų dviejų trečdalių bendro deputatų skaičiaus dauguma.Įstatymo projektą nagrinėjo Aukščiausiosios Tarybos komisijos ir frakcijos, tačiau jis nebuvo priimtas.3.3. Kalbant apie nuomonių įvairovę dėl Pirmininko įgaliojimų negalima nepaminėti ir Tautos pažangos frakcijos parengto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Ta¬rybos Pirmininko įgaliojimų projekto [29]. Jį taip pat būtina apžvelgti plačiau, nes šis doku¬mentas buvo įvairiapusiškai svarstomas ir vertinamas. Pavyzdžiui, šiuo įstatymo projektu rėmėsi Aukščiausiosios Tarybos deputatai socialdemokratai savo pareiškime „Dėl neatidė¬liotinų priemonių politinei krizei įveikti bei tolesniam Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės darbui užtikrinti iki naujų rinkimų į Seimą“ [30].Įstatyme siūloma naujai išdėstyti Laikinojo Pagrindinio Įstatymo 87 straipsnį, t. y. tą straipsnį, kuriame įtvirtinti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimai. Pirmininkui nu¬matomos šios prerogatyvos: 1) vykdyti bendrąjį vadovavimą rengiant klausimus, kuriuos turi apsvarstyti Aukščiausioji Taryba; 2) pasirašyti ir skelbti Lietuvos Respublikos įstatymus ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jų priėmimo arba motyvuotu teikimu grąžinti Aukščiausiajai Ta¬rybai pakartotinai svarstyti. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko teikime gali būti nurodytos jo siūlomos įstatymo pataisos ir papildymai; 3) pasirašyti Aukščiausiosios Tarybos ir Prezi¬diumo nutarimus ir kitus jų priimtus aktus; 4) teikti Aukščiausiajai Tarybai svarstyti klausi¬mus, aktus, projektus be eilės (ypatingos skubos tvarka) arba nustatyti prioritetinius darbot¬varkės klausimus; 5) teikti Aukščiausiajai Tarybai pranešimus dėl valstybės padėties ir dėl kitų svarbių vidaus bei užsienio politikos klausimų; 6) teikti Aukščiausiajai Tarybai kandidatū¬ras į Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pirmojo bei kitų pavaduotojų ir Aukščiausiosios Ta¬rybos Sekretoriaus pareigas; 7) teikti Aukščiausiajai Tarybai kandidatūras į Lietuvos Res¬publikos Ministro Pirmininko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, Lietuvos Respubli¬kos generalinio prokuroro, kitų Aukščiausiajai Tarybai atskaitingų valstybės organų vadovų pareigas, jeigu tai numatyta įstatymuose; 8) Ministro Pirmininko teikimu skirti ir atleisti Vy¬riausybės narius, priimti jų (išskyrus Ministro Pirmininko) atsistatydinimą. Pagal įstatymą vi¬daus reikalų ir krašto apsaugos ministrai skiriami ir atleidžiami gavus Aukščiausiosios Tary¬bos pritarimą; 9) iškilus grėsmei Lietuvos valstybės ar gyventojų saugumui priimti neatidė¬liotinus sprendimus dėl gynybos tokie sprendimai turi būti pateikti tvirtinti artimiausiame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje; 10) vesti derybas ir pasirašyti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, pateikti jas ratifikuoti Aukščiausiajai Tarybai; 11) priimti užsienio valsty¬bių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; 12) prireikus kviesti neei¬linę Aukščiausiosios Tarybos sesiją ar posėdį; 13) sustabdyti Vyriausybės nutarimų ir po¬tvarkių, prieštaraujančių įstatymams, galiojimą, jei Aukščiausioji Taryba sesijos metu per 10 dienų nenutaria kitaip, sustabdyti teisiniai aktai turi netekti galios; 14) Vyriausybės teikimu panaikinti rajonų ir Respublikos miestų tarybų sprendimus, jeigu jie prieštarauja įstatymams; 15) priimti neatidėliotinus Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo kompetencijos sprendimus ir pateikti juos tvirtinti artimiausiam Prezidiumo posėdžiui; 16) Ministro Pirmininko teikimu skirti ir atleisti miestų merus ir rajonų valdytojus; 17) skirti Lietuvos Respublikos apdovanojimus ir suteikti garbės vardus; 18) teikti malonę asmenims, kuriuos yra nuteisę Lietuvos teismai.Pagal siūlomas Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pataisas Aukščiausiosios Tarybos Pir¬mininkas ne rečiau kaip kartą per sesiją, taip pat penktadalio visų Aukščiausiosios Tarybos deputatų reikalavimu turi atsiskaityti Aukščiausiajai Tarybai už jam suteiktų įgaliojimų vyk¬dymą. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojai turi vykdyti Pirmininko raštišku įga¬liojimu kai kurias jo funkcijas. Jeigu Pirmininko nėra arba jis negali eiti savo pareigų, Pirmi¬ninką turi pavaduoti pirmasis pavaduotojas arba kitas pavaduotojas, jeigu taip nusprendžia Aukščiausioji Taryba. Atstovaujantis Lietuvos Respublikai tarptautinius santykių srityje Pirmi¬ninkas turi būti tituluojamas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Siūloma nustatyti, kad Aukš¬čiausiosios Tarybos Pirmininką renka Aukščiausioji Taryba iš deputatų slaptu balsavimu penkeriems metams ir ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui. Jį slaptu balsavimu gali atšaukti Aukščiausioji Taryba dviejų trečdalių bendro deputatų balsų skaičiaus dauguma.Žinoma, pateiktų projektų, kuriuose siekiama išplėsti Aukščiausiosios Tarybos Pirmi¬ninko įgaliojimus, turinys nesuderintas ir eklektiškas, prieštaringas. Šių projektų analizė su¬daro prielaidas teigti, kad nauja Parlamento vadovo vizija tartum kreipė įvykius į tokią situa¬ciją, kuri apibūdintina „Prezidentas Parlamente“. Kartu negalime nepastebėti, kad kuriama politinė sistema priminė 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos doktriną. Jau minėjome, kad šie projektai plačiau nebuvo svarstomi, o konstitucinis procesas, įgydamas politinį pa¬greitį, artėjo į 1992 m. gegužės 23 d. referendumą, o po jo – į 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo referendumą.
Išvados
1. Lietuvos Respublikos Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme įtvirtinta valstybės val¬džios institucijų sistema, jų konstitucinė sąveika yra eklektiška, nenuosekli ir prieštaringa. Tai pagrindinė konstitucinė problema, kuri objektyviai ir neišvengiamai lėmė diskusiją ir veiks¬mus atkurti Respublikos Prezidento instituciją.2. Pagrindinė kryptis, pagrįsta oficialiąja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tary¬bos pozicija, buvo atkurti Respublikos Prezidento statusą Lietuvos Respublikos Konstituci¬joje, kuri turi būti priimta referendumu. Aukščiausiosios Tarybos deputatų dauguma buvo įsitikinusi, kad būtent toks būdas sudaro prielaidas nuosekliai išspręsti valstybės valdžios institucijų sąrangą, kuri būtų fundamentinis pagrindas kuriant atvirą, teisingą, darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę.3. Siekis nedelsiant atkurti Respublikos Prezidento instituciją Laikinojo Pagrindinio Įstatymo normų sistemoje komplikavo konstitucinį procesą, lėmė parlamentinę krizę 1992 m. pavasarį ir didino politinę įtampą. Kita vertus, reikalavimas rengti referendumą dėl Respubli¬kos Prezidento instituto atkūrimo ir jo statuso spartino konstitucinių reiškinių raidą, buvo ver¬tinga patirtis Lietuvos politikoje ir teisėje. Tada reikštos idėjos dėl „stipraus“ Respublikos Prezidento, jo įgaliojimų nuolat pasikartoja politiniame procese jau 1992 m. spalio 25 d. pri¬ėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją. Šia prasme 1990–1992 m. konstitucinės „pamo¬kos“ naudingos vertinant ir šiuolaikinę konstitucinių idėjų raidą.
•••
PASTABOS IR LITERATŪRA
1. Plačiau apie tai žr.: Mesonis G. Valstybės valdymo forma konstitucinėje teisėje: Lietuvos Respub¬lika Vidurio ir Rytų Europos kontekste: monografija. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2003; Vinkleris P. Lietuvos Respublikos Prezidento statusas ir įgaliojimai. – Vilnius: Tei¬sinės informacijos centras, 2002; Jarašiūnas E. Valstybės valdžios institucijų santykiai ir Konstitu¬cinis Teismas. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003; Kūris E. Politinių klausimų jurisp¬rudencija ir Konstitucinio Teismo obiter dicta: Lietuvos Respublikos Prezidento institucija pagal Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimą // Politologija. 1998. Nr. 1(11); Stačiokas S. Prezidento statusas ir Konstitucija // Tėvynės Sąjungos žinios. 1997. Nr. 27(45); Žilys J. Lietuvos valstybės valdžios modeliavimo kai kurie teisiniai istoriniai aspektai // Teisės problemos. 2001. Nr. 2; Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E., Maksimaitis M., Mesonis G., Normantas A., Pum¬putis A., Vaitiekienė E., Vidrinskaitė S., Žilys J. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras, 2002; Taube C. Constitucionalizm in Estonia, Latvia and Lithuania. A study in comparative constitutional law. – Uppsala: Fortfattaren och Justus For¬lag, 2001.2. Vilčinskas Š. Lietuvos Konstitucijos projekto principai. – Vilnius: Viltis, 1991. Pratarmėje buvo ra¬šoma: „Laisvos Lietuvos idėja visada buvo gyva jos žmonių atmintyje ir širdyse. Šios idėjos reali¬zacija neįmanoma be nepriklausomos Valstybės atkūrimo, o kartu ir be įstatymų, kuriais nustatomi Valstybės valdymo ir sutvarkymo formos, žmogaus teisės ir laisvės bei jų gynimas, kiti būtini Valstybės institutai. Taip jau Naujųjų Laikų istorijoje susiklostė, kad svarbiausias bet kurios valsty¬bės įstatymas yra vadinamas Konstitucija. Todėl ir dėl kitų priežasčių po 1990 m. kovo 4 d., kai buvo atkurta Lietuvos Teisininkų draugija, jos konstitucinės teisės komisija nutarė pamažu ruošti nepriklausomos Lietuvos Konstitucijos projektą. Vėliau prie šio darbo prisidėjo Filosofų draugija“.3. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos projekto“. 1990 m. lapkričio 7 d. // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys. 1991. Nr. 2.4. Apie tai plačiau žr.: Žilys J. Konstitucijos koncepcijos metmenys – žingsnis Lietuvos Respublikos Konstitucijos link // Justitia. 2001. Nr. 3; Žilys J. Konstitucijos koncepcijos metmenys – žingsnis Lietuvos Respublikos Konstitucijos link // Justitia. 2002. Nr. 4–5.5. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenų“. 1991 m. gegužės 1 d. // Lietuvos Respublikos Aukščiausio¬sios Tarybos ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo dokumentų rinkinys. 1991. Nr. 3. Prezidiumas nutarė pranešti Aukščiausiajai Tarybai apie grupės atliktą darbą ir pa¬skelbti Konstitucijos metmenis laikraščiuose visuomenei svarstyti iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. Nuta¬rime buvo nustatyta, kad Prezidiumas jo nustatyta tvarka apibendrins Konstitucijos koncepcijos metmenų svarstymo metu pateiktus pasiūlymus bei pastabas, apie tai praneš Aukščiausiajai Tary¬bai ir siūlys jai nutarti, kaip toliau turi būti organizuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ren¬gimo darbas.6. Lietuvos Respublikos Konstitucijos koncepcijos metmenys // Lietuvos aidas. 1991 m. gegužės 10 d.7. Sabaliūnas L. Lietuvos Konstitucijos metmenų aptartis // Atgimimas. 1991 m. rugpjūčio 8–15 d.8. Genzelis B. Lietuvos Respublikos Konstitucijos parengimo ištakos ir peripetijos // Lietuvos aidas. 2002 m. spalio 22 d.9. Panašiai Metmenis vertina daugelis mokslininkų. Štai P. Vinkleris rašo: „Taigi metmenys įtvirtina aiškiai parlamentinį valdymo modelį su Seimu kaip svarbiausiu konstituciniu organu. Kartu buvo numatoma sukurti „silpną“ Respublikos Prezidentą, suteikiant jam kai kuriuos ribotus įgaliojimus ne tik pagal jo santykį su Seimu, bet ir pagal jo santykį su Vyriausybe. Tai klasikinis parlamentinės Respublikos Prezidento kaip valstybės institucijos, nedarančios reikšmingesnės įtakos valstybės gyvenime, modelis“ (žr.: Vinkleris P. Lietuvos Respublikos Prezidento statusas ir įgaliojimai. – Vil¬nius: Teisinės informacijos centras, 2002).10. Vieni pirmųjų Respublikos Prezidento instituto atkūrimo klausimą pradėjo aktualizuoti Nepriklausomybės partija, kurios pirmininkas tuo metu buvo Virgilijus Čepaitis. Jis rašė: „Kaip ir sovietiniais laikais, nėra asmeninės pareigūno atsakomybės, net šiurkščiai pažeidus įstatymus. Dar šios sudėties parlamentas privalo atlikti visas būtinas pataisas Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme ir kituose įstatymuose, kad mūsų demokratija nebūtų bejėgė, kad sustiprėtų vals¬tybė, kad piliečiai toje valstybėje jaustųsi saugiai ir jaukiai. Ir tai padaryti reikia kuo greičiau, nes dabar, pra¬sidėjus spartesniems valstybės atkūrimo darbams, svarbu, kad įstatymai nebūtų bejėgiai prieš praktinį gyvenimą“ (žr.: Gimtasis kraštas. 1991 m. rugsėjo 5–11 d.); Nepriklausomybės partijos veikėjas Gintaras Songaila manė taip: „Nepriklausomybės partija dar rugsėjo mėnesį paskelbė nuomonę, kad jau laikas svarstyti visai Lietuvai gyvybiškai svarbų klausimą – Prezidentūros su¬grąžinimą. 1940 metais, kai Lietuva buvo okupuojama, Prezidentas buvo priverstas laikinai išvykti iš Lietuvos, o dabar, kai aneksija panaikinta ir Sovietų okupacinė kariuomenė turės išeiti, supran¬tama, į Lietuvą, pagal visuotinę jos piliečių valią, jau gali grįžti ir Lietuvos Prezidentas“ (žr.: Kovo 11-oji, 1991 m. gruodžio 18–24 d.).11. Viename iš Vyriausybės posėdžių 1991 m. spalį svarstant apie pastatus, kurie bus skiriami besiku¬riančioms užsienio valstybių diplomatinėms įstaigoms, ir užsiminus apie Menininkų rūmus, esan¬čius Daukanto aikštėje, Ministras Pirmininkas sakė, jog šis pastatas jau lyg ir numatytas prezi¬dentūrai… Ši frazė neliko neišgirsta – apie tai prabilo žurnalistai ir politikai. Tai buvo beveik jau ofi¬ciali informacija, kad prasidės diskusija dėl Prezidento institucijos, kuri, tiesą sakant, po Kovo 11–osios nebuvo plačiau aptariama.Žurnalistas Valdas Kaminskas taikliai nurodė: „… Nors spaudoje ir bandome diskutuoti, kuris iš prezidentūros tipų – Vokietijos ar JAV – Lietuvai priimtinesnis, bet politinių įvykių raida nepalieka jokių abejonių dėl būsimo prezidento statuso. Lietuvos politinės ir vykdomosios valdžios centrai iš Nepriklausomybės ir Lukiškių aikščių persikels į vieną, esantį Daukanto aikštėje“ (žr.: Kaminskas V. Kas bus stiprus prezidentas // Vilniaus Laikraštis. 1991 m. spalis. Nr. 35.).12. Lietuvos Sąjūdžio Seimo tarybos pareiškimas „Dėl Lietuvos Respublikos prezidento institucijos atkūrimo“. 1991 m. spalio 22 d. // Lietuvos aidas. 1991 m. spalio 29 d.13. Lietuvos aidas. 1991 m. spalio 31 d.14. Štai Lietuvos tautininkų sąjungos pareiškime, be pasiūlymų nedelsiant spręsti Prezidento instituci¬jos problemą, buvo keliamos ir kitos politinės aktualijos. Tautininkų sąjunga siūlė: nedelsiant atimti įgaliojimus iš deputatų, bendradarbiavusių su KGB; surengti rinkimus į atsilaisvinusias vietas Aukščiausiojoje Taryboje ir žemesnėse Tarybose; pareikalauti iš Aukščiausiosios Tarybos įvesti Prezidento instituciją, išrenkant jį Aukščiausiojoje Taryboje ir suteikiant jam įgaliojimus, kol bus iš¬rinktas prezidentas pagal naująją Lietuvos Respublikos Konstituciją; buvusiems TSKP nariams, kurie gaudavo atlyginimą už partinį darbą, ir KGB darbuotojams uždrausti dirbti vadovaujantį darbą visų lygių valstybės valdymo institucijose (žr.: Lietuvos aidas. 1991 m. lapkričio 16 d.).
15. Lietuvos aidas. 1991 m. lapkričio 20 d.16. Sąjūdžio informacijos agentūros savaitinių žinių biuletenis. 1991 m. gruodžio 2–9 d. Nr. 1. Sesijoje įžangos žodį tarė Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas Juozas Tumelis. Jis pažymėjo, kad Prezi¬dento idėja kilo ieškant išeities: „Tai turėtų būti drausminanti institucija“. Po jo kalbėjęs Aukščiau¬siosios Tarybos Pirmininkas V. Landsbergis samprotavo apie Sąjūdžio reikalingumą Lietuvai nau¬jame kovos už nepriklausomybę etape – visuomeninės ir dorovinės kovos etape. Baigdamas kalbą sakė: „Jeigu būtų įvesta Lietuvos prezidento institucija ir jeigu Sąjūdis keltų ir remtų mano kandi¬datūrą, aš priimčiau su dėkingumu ir kaip didelį įpareigojimą“. Reikia pažymėti, kad dėl Prezidento būta ir kitokių nuomonių. Štai Aukščiausiosios Tarybos deputatai A.Taurantas ir R.Paulauskas gal¬vojo, kad rinkti Prezidentą kol kas anksti. A. Kubilius manė, kad „… verkiant stinga įtaigaus diri¬gento mosto“.17. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo“ projektas ir „Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo“ projektas // Lietuvos aidas. 1991 m. gruodžio 5 d. Beje, panašaus turinio įstatymų projektus pa¬teikė ir užregistravo Aukščiausiosios Tarybos Juridiniame skyriuje Aukščiausiosios Tarybos depu¬tatai J. Karvelis, P. Tupikas ir S. Malkevičius 1991 m. gruodžio 18 d. – registracijos numeriai 263, 264. Lyginant registruotus projektus su tais, kuriuos paskelbė Sąjūdžio Seimas, pastebėtinos kai kurios korektyvos. Štai buvo atsisakoma Prezidento prerogatyvos „nustatyti Aukščiausiosios Tary¬bos dienotvarkės prioritetus“. Sąjūdžio Seimo paskelbtuose įstatymų projektuose numatyta, kad aukštuosius valstybės pareigūnus skiria Prezidentas be jokių papildomų sąlygų, o deputatų pa¬teiktuose projektuose šie Prezidento įgaliojimai ribojami. Skirti nurodytus pareigūnus Prezidentas gali tik gavęs išankstinį Aukščiausiosios Tarybos pritarimą. Taip pat buvo atsisakyta Prezidento teisės skelbti eilinius ir neeilinius Aukščiausiosios Tarybos rinkimus. Spaudoje paskelbtuose įstatymų projektuose numatyta, jog „visi Respublikos Prezidento aktai, kad turėtų galios, privalo turėti Ministro Pirmininko arba atitinkamo ministro parašą. Atsakomybė už aktą tenka jį pasirašiusiam ministrui“. Tokio įrašo deputatų pateiktuose įstatymų projektuose jau nebuvo.18. 1991 m. gruodžio 9 d. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos pirmininkas Arūnas Grumadas patvir¬tino 12 piliečių iniciatyvinės referendumo paskelbimo grupės Registracijos aktą. Iniciatyvinę grupę sudarė: Andrius Kubilius, Izidorius Šimelionis, Alfonsas Vaišnoras, Jurgis Dvarionas, Tautvydas Lideikis, Vytautas Zabiela, Vytautas Turčinavičius, Edividas Praleika, Juozas Janonis, Romualdas Giečevskis, Vladas Motiejūnas, Nijolė Angelė Baužytė. Iniciatyvinė grupė Registracijos akte savo tikslus apibūdino taip: „… kad būtų išreikšta lietuvių tautos iniciatyva referendumui „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo, dėl jo įgaliojimų ir rinkimų tvarkos“ paskelbti“.Beje, dar vieną iniciatyvinę grupę rinkti įstatyme numatytą skaičių piliečių parašų referendumui su¬rengti dėl Prezidento institucijos atkūrimo, 1991 m. lapkričio 25 d. įregistravo Kauno miesto savi¬valdybės Tarybos pirmininkas Vygintas Grinis. Šią iniciatyvinę grupę sudarė: Stanislovas Buškevi¬čius, Dainius Kreivys, Domininkas Vytautas Šustauskas, Rūtelė Macijauskienė, Eligijus Bartulis, Giedrius Ziakauskas, Z. Stanevičius, Elvis Tartilas, Dauras Dargis, Egidijus Vaitkevičius, Dainius Varnas, Kęstutis Kvederauskas. 19. Lietuvos aidas. 1991 m. gruodžio 14 d.20. Lietuvos aidas. 1991 m. gruodžio 19 d.21. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl iniciatyvinės grupės pa¬skelbti referendumą“. 1992 m. vasario 10 d. // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992. Nr. 7–167.22. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl siūlymo Aukščiausia¬jai Tarybai paskelbti referendumą Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo“. 1992 m. vasario 19 d. // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992. Nr. 7–169.23. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respubli¬kos Prezidento institucijos atstatymo“. 1992 m. kovo 12 d. // Lietuvos Respublikos Aukš¬čiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992. Nr. 10–239.24. Lietuvos Sąjūdžio Seimo Tarybos pareiškimas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“ projektas, Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papildymo ryšium su Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atkūrimu“ projektas. 1992 m. kovo 27 d. // Lietuvos aidas. 1992 m. kovo 31 d.25. Lietuvos Respublikos Konstitucinio įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento“, Lietuvos Res¬publikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo pakeitimo ir papil¬dymo atkuriant Lietuvos Respublikos Prezidento instituciją“ projektas // Lietuvos aidas. 1992 m. gegužės 7 d.26. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (pirmojo šaukimo) penktoji sesija. Stenogramos. Nr. 57. – Vilnius: Lietuvos Respublikos Seimo leidykla, 1995.27. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl pritarimo Aukščiausiosios Tary¬bos konstitucinių problemų derinimo grupės protokolui“. 1992 m. rugpjūčio 4 d. // Lietuvos Res¬publikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992. Nr. 24–708.28. Pagal tuo metu galiojusią tvarką įstatymo projektas buvo įregistruotas Aukščiausiosios Tarybos Juri¬dinio skyriaus apskaitos žurnale 1992 m. kovo 18 d. Nr. 325.29. Įstatymo projektas buvo įregistruotas Aukščiausiosios Tarybos Juridinio skyriaus apskaitos žurnale 1992 m. kovo 27 d. Nr. 344.30. Lietuvos rytas. 1992 m. birželio 12 d.•••
Some Legal, Political and Historical Aspects of the Restoration of the Institution of the President of the Republic of Lithuania in 1990–1992
Assoc. Prof. Dr. Juozas Žilys
Law University of Lithuania
SUMMARY
The exceptional phenomenon of the constitutional process in 1990–1992, i. e. of the period when the Provisional Basic Law was in force, was efforts to restore the institution of the President of the Republic of Lithuania, to determine its constitutional status, and relations with other structures of state power. The process of the restoration of the institution of the President of the Republic of Lithuania during the period when the Provisional Basic Law was in force was complicated as the discussions concerning this issue went on under acute political confrontation. While developing the content of the constitutional status of the President of the Republic, one would have to take into regard some aspects of this activity. First of all, the place of the President of the Republic in the constitutional system of state institutions was provided for in many constitutional drafts that were prepared and published in 1990–1992. In their provisions various points of view were expressed concerning the definition of the future Head of State, his constitutional status, competence, relations with the legislative and executive power, etc.In the process of the restoration of the institution of the President of the Republic of Lithuania, one has particularly to point out the activities of the Lithuanian “Sąjūdis“ and other political organisations while striving immediately to bring back the office of the head of the State into the Lithuanian constitutional system and to determine his powers. Although these suggestions and actions complicated the constitutional process, however, it is obvious that the aspiration of political powers to restore immediately the office of the Head of the State within the framework of the Provisional Basic Law stimulated drafting of the Constitution more intensively and quickened this process.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 29–37
III. TARPTAUTINĖ TEISĖ
PROBLEMS OF LEGAL NATURE OF INTERNET DOMAIN NAMES
Doctoral Candidate Darius Sauliūnas
Law University of Lithuania, Law Faculty, International Law and EU Law DepartmentAteities Str. 20, 2057 VilniusTelephone +370 5 271 46 69e-mail: tek@ltu.lt
Received june 10, 2003Submited to Publication 15 december, 2003Reviewed by Assoc. Prof. Dr. Leonas Virginijus Papirtis (Law University of Lithuania, Law Faculty, Civil and Commercial Law Department) and Dr. Dainius Žalimas (Law University of Lithuania, Law Faculty, International Law and EU Law Department)
Summary
The article consists of four parts. The first part provides a brief description of the Internet and Domain Name System (DNS). The author outlines the main principles of the functioning of the DNS. The second part of the article presents a research on the definition of a domain name. Technical and social definitions of a domain name are clarified and separated. The legal nature of domain names is analysed in the third part of the article. The research is concentrated on the question whether domain names are a property. The case law of the US and German courts as well as that of the WIPO Arbitration and Mediation Center is analysed. Various approaches of different researchers are summarized. Finally, in the fourth part of the article, the author considers a possibility of recognizing domain names as the sui generis industrial property.
Introduction
The aim of this article is to explore the legal nature of domain names in respect of their technical and social definitive contrapositions. This is done through the analysis of different opinions of various authors aimed at achieving a more or less clear view on the definition of a domain name, its functions, relations to the property status, etc. This article may be also of interest for legislators who are considering of making a legal intervention into the world of the Domain Name System (DNS). The subject-matter of this article is domain names and the DNS. Addressing on the Internet, the limits of property definition, intellectual property rights and trademarks may also be mentioned as supplementary topics of analysis.The legal analysis of the abovementioned themes is based on the following methods of legal research: logical-analytical, systemic, comparative and others.
1. Internet and the Domain Name System
The Internet as the main phenomenon of the modern society appeared only a few years ago. It is a very new and almost unpredictable environment of cyber-communication. While academicians are involved in a debate about the “Internet law” as a new branch of legal system, there still remains one obvious problem which clearly derives from Internet law: the skeleton of the Internet – the domain name system, its bones – domain names.The Internet was designed to allow vital communications to continue even if portions of the network happened to be damaged in a war. This is possible because the Internet is not just a network – it is thus a network of networks. This global web of linked networks and computers has no centralised storage location, a control point or a communication channel. There is no central authority to govern the Internet usage, no one to ask for permission to join the network, and no one to complain to when things go wrong. Moreover, the Internet is a global network with no territorial boundaries. [1: 14]Nevertheless, one can ask, if the Internet is so decentralised, how can it operate as one unity in the interfaces of millions of end users? The answer is like this: computers and their networks have their own language which is spread all around the world – the TCP/IP (Transfer Communication Protocol / Internet Protocol). A communication sent over the network of computers travels by any number of routes to its destination. If one part of the Internet breaks down, the packet of communication just travels through another route. This is called packet switching communications protocol because it allows individual messages to be subdivided into smaller packets that are sent independently to the destination and are then automatically reassembled by the receiving computer. As a result, if computers along the route become overloaded, packets can be re-routed to less loaded computers.An IP address is a numeric address that indicates the location of a computer on the Internet. It is represented as strings of digits divided into parts or fields. For example, 193.219.57.189 is the numeric address of the Lithuanian Law University. These four digits (from 0 to 254), separated by dots, express the network portion, the IP network address and a location portion, called the local address. IP addresses are not created by accident. They are approved by the bodies (non-profit organisations) which co-ordinate (but not govern) the Internet: RIPE (Réseaux IP Européens) in Europe and NIC (Network Information Center) in other parts of the globe. A certain country is assigned with Internet network numbers, for example: 123.246.0–254.0–254. The central administrator of the country network distributes the sub-networks among organisations (institutions) and makes records about the route tables. [2: 14]Such numeric addresses were designed for the digital environment of computers but not for the Internet users, who find it difficult to remember these IP numeric addresses. Consequently, the IP numeric address system has been attached with a more user-friendly system of domain names.Every IP address is linked with a unique domain name, which is a part of the domain name system (DNS). When a domain name is typed into a computer, the Internet software automatically converts the domain name to its numbered address. Like the IP numeric addresses, the domain names are divided into fields separated by dots. For example, . A domain name must consist of at least two parts, a top-level domain name (TLD), (like <.com> in the latter case), and a second-level domain name (SLD) (like in the latter case). There are two types of TLDs: generic (gTLDs) and country-code (ccTLDs). For example, gTLDs are <.com>, <.org>, <.net>, <.edu>, <.int>, <.info>, <.biz>, <.museum>, etc. There are more than 244 ccTLDs in the world, which are given according to ISO standard 3166. [1: 22] For example, <.fi> (for Finland), <.lt> (for Lithuania), <.ee> (for Estonia), <.co> (for Colombia), <.tv> (for Tuvalu), etc. In some countries own generic SLDs are created. For example, <.com.au> (for Australian companies), <.ac.uk> (for academic institutions of United Kingdom), etc. In the latter case, the third-level domain name is the name that is important to the domain name holder.After a brief overview of the Internet and DNS, it is time to take a closer look at the definition of a domain name and its legal status.
2. What is a Domain Name?
There is no debate about what the domain name really is. Various authors, regardless whether they are lawyers or IT specialists, usually provide the same definition like, for example, the one offered by the Norwegian researcher T. R. Gulliksen: „Domain names are the plain word references to the IP addresses.“ [1: 21] Elen Rony and Peter Rony have defined a domain name as “[a] unique alpha-numeric designation to facilitate reference to the sets of numbers that actually locate a particular computer connected to the global information network” [3: 603]. The German lawyer S. Geiseler-Bonse states that “domain names are alpha-numeric names which substitute the numeric IP addresses of computers necessary to identify and contact a computer on the Internet.” [4: 1]We can clearly see that these definitions are purely technical. As the Bulgarian researcher G. Dimitrov admits, a domain name definition is clear from the technical point of view. „However, up to now there is no serious doctrinarian research giving a clear answer on what the domain name is from the legal point of view.“ [5: 2] The legal point of view should correspond to the social and economic aspects of domain names. The DNS was first introduced in 1984, when the Internet was still used mainly for research purposes and had not yet experienced its economic success. A technical definition was sufficient twenty years ago. But this has changed dramatically since those days. Today the economic importance of domain names is greater than ever, and it is still rising. Not only for the new market companies that are conducting their whole business solely over the Internet, but also for the long-existing traditional companies advertising themselves online. [4: 1–2]The technical definition acknowledges the only reason that a domain name exists for: mnemonic solution. Most authors reveal some kind of a discovery: a domain name is not really some name, they say, actually, it is a number which is hidden by some word or abbreviation. And why is this number hidden? Because then it is easier to remember. So, technically it is clear that a domain name functions only as a mnemonic solution. But are these functions the only ones that a domain name performs? Again, technically, the answer is “Yes”.Most authors stress the comparison (or correlation?) between the domain names and the “vanity numbers” (commercial telephone numbers) mostly used in the US, also known as 1-800 numbers. The International Telecommunications Union has developed a standard for keyboards of telephones in which a group of letters is assigned to each digit (2 – ABC, 3 – DEF, 4 – GHI, etc.), so that numbers become names: again, names are easier to remember than numbers. SHELL, for instance will be 74355. The system is not entirely consistent, as each digit will represent three letters, except “7” and “9”, which will each represent four. Thus, the same combination of digits can stand for a different combination of letters. [6: 308] There of course is a difference from a domain name, because each domain name must be unique (if the SLD is the same, the TLD must be different anyway). But some authors do not pay much attention to this difference and quickly find a solution to the problem: if telephone numbers are turned into names in this case, do they become some kind of property? Of course not, they answer, because telephone numbers are a part of technical service. And, they conclude, so are the domain names.What would happen to the world if it recognised things only in technical terms without taking into consideration economic, legal and social points of view? Let us analyse trade marks as an example. We know that a trademark is defined as words, symbols, or other devices used to distinguish the goods of one person from those of another. As we see, technically a trademark is some kind of a symbol which is used to mark the goods. But its main function (this is important from the legal point of view) is not to be attached to every product so that a customer could recognise the goods he/she wants to buy. Its main function is distinguishment from other goods. Moreover, this function is not the only one. According to a WIPO research, it is concluded that trademarks are also capable of functioning as 1) the identifier of the origin (the source), 2) a symbol of the quality, and 3) the means of advertisement. [7] These three additional functions are not mentioned in the legal acts regulating trademarks, but they are very important for the legal environment of trademarks.So, let us see what functions are performed by domain names. Firstly, domain names distinguish domains (portions of the cyberspace that usually are websites) of one person from those of another. Secondly, a domain name identifies the origin (the source) of the domain. Thirdly, a domain name may serve as a symbol of quality (for example, many people think that the domain name is a symbol of good electronic customer services). Fourthly, a domain name is the means of advertisement. As we clearly see, the functions of a domain name correspond to some extent the same way to those of the trademark. This is very important in trying to find an acceptable definition for the domain name. So, maybe it is not only an alpha-numeric association of certain IP address, but also the means that are capable of distinguishing the website of one person from that of another? Or that it is a device which states the source of the website? For example, the British lawyer J. Fell defines domain names as “unique names that identify Internet sites” [8]. This is of course a very abstract definition, but it recognises the identifying of Internet sites as the main function of domain names. The French researcher V. Sédallian admits: “Les entreprise américaines ayant un service Web ont généralement adopté un nom de domaine composé de: .” [9: 34] This raison sociale of the SLD is very important in the search for a relevant definition for the domain names. These are wise and useful suggestions for the law-making bodies that are preparing to legally intervene into the domain name system. It gives us a clue to the legal definition of domain names. This legal definition is very important in trying to understand the legal nature of domain names, and, finally, to regulate these “bones of the Internet” with the help of international or national legislation.
3. Are Domain Names a Property?
Not only lawyers are concerned with the question whether domain names are a property. Businessmen, tradesmen and especially financiers ask the same question when they have to evaluate a company in terms of exact numbers: euros or dollars. Property is first of all an economic category, and laws may do little about defining its features. This is obvious when we talk about real estate, money or other valuable material things. But legal regulation sometimes is vital in deciding whether intangible objects may be a property. In evaluating a company, a financier may ask the question whether a domain name should be included into the list of property owned by the company. And what would a lawyer advice to a financier in this case? Moreover, what about a possibility to use a domain name as a loan collateral or as a pledge? J. Lipton states that charges and mortgages are unadvisable until the proprietary status of domain names is clarified. [10] Let us have a more detailed examination of this economic and juridical problem.The business of domain name trading is prospering today. For example, the domain name was sold for 7.5 million US dollars. As the Russian lawyer V. B. Naumov admits, not only SLDs, but even ccTLDs are a matter of valuable contracts: the state of Tuvalu sold the right to administer the domain <.tv> for a period of twelve years. The contract was evaluated in 50 million US dollars. [11: 159]Domain names are bought, sold on the secondary market every day; they are leased, they are appraised and they are even collateralized. Does all this mean that a domain name is a “property” under the law? If so, what type of property is it?
US Cases
The most comprehensive analysis of this question is provided in the cases of US courts.First and foremost, the Network Solutions, Inc. (NSI) indicated in its domain name registration policy that a domain name is a property. In Network Solutions, Inc. v. Clue Computing, Inc., the NSI stated that it had no interest in the property under dispute and was prepared to assign the registration and use of the domain name as determined by the court. [1: 23]The Circuit Court of Fairfax County tried to define the domain names in its decision in the Umbro International, Inc. v. 3263851 Canada, Inc./Network Solutions case. The court found that the domain name was used in the form of “intangible intellectual property”. It becomes clear that the court reached such a conclusion due to the following reasons: a) domain names could be evaluated as such, and b) under the US regulations for trademark protection, the interested domain name holder could apply and be granted with registration of the domain name as a trademark in the Patent and Trademark office. [5: 2]It is interesting to emphasise that in the context of the Federal Anticybersquating Consumer Protection Act (ACPA), it is held that a domain name is a form of “property”, since the ACPA expressly allows in rem lawsuits against the domain name itself rather than against the domain name owner. [12: 1-26.10] In one case the owner of the defendant domain names argued that the ACPA’s in rem provision was invalid because a domain name “is merely data that forms a part of the Internet addressing computer protocol and, therefore, is not a property.” The court rejected this argument remarking that “there is no prohibition on a legislative body [here, Congress] making something property.” The court added that “even if a domain name is no more than data, the Congress can make data property and assign its place of registration as its situs.” Moreover, in Porsche Cars North America, Inc. v. Porsche.net the Fourth Circuit Court of Appeals rejected the argument by various domain name defendants in an ACPA in rem case that “domain names are not property – only an address.” The court stated that the “Congress plainly treated domain names as property in the ACPA.” [12: 1-26.11]The reasoning of the American court is very solid. It is very important not only because it rejects the idea that a domain name can’t be a property, but also because it denies the vital importance of a domain name’s technical definition in the legal aspects of its usage.Although the interpretation of the ACPA is very clear, in other contexts US courts failed to establish clearly whether domain names were “property”. For example, in Network Solutions, Inc. v. Umbro International, Inc. the Supreme Court of Virginia stated that “whatever contractual rights the judgement debtor has in the domain names at issue in this appeal, those rights do not exist separate and apart from NSI’s services that make domain names operational Internet addresses.” [13] In this case the court holds the domain name to be a part of the registrant’s services, thus clearly not a property. But as the American lawyer R. A. Badgley emphasises, the Umbro ruling was criticized in Kremen v. Cohen (also known as “sex.com” case) by the California Federal District Court, which ultimately recognized a domain name as some type of “intangible property”. Subsequently another California Federal Court in Online Partners case stated that a “domain name is intellectual property that maybe attached by the law.” [12: 1-26.12–1-26.14]In conclusion, the US courts usually recognise domain names as “property”. This is obvious in the cases that deal with in rem lawsuits according to the ACPA. Moreover, if the domain names are considered to be a property, in some cases the US courts clearly admitted that domain names were “intangible property” and should be conferred intellectual property status.
ICANN Arbitration
In Map Supply v. On-line Colour Graphics the panel made the following remarks: “The Respondent argument does raise the interesting question whether a web designer once given control over a domain name by the client can retain it as a security for payment. In my view, this may be so. The law may recognise some sort of lien or charge against a domain name. To assert such a claim is to assert a legitimate interest.“ [12: 1-26.14–1-26.15] Regretfully, it is probably the only case in the ICANN’s Uniform Dispute Resolution Policy framework that indirectly deals with the legal nature of domain names. Anyway, this citation alone proves that domain names may be treated as “property” in international domain name disputes as well as in the US cases.
Germany
The decisions of German courts were contradictory concerning the legal determination of domain names. The main legal rule that was referred to in favour of legal protection of domain names was § 12 of the German Civil Code, which is the basic rule in the law of signs. This provision is very important in the cases where leges speciales are not applicable, i. e. when there is no acting in the course of trade. Furthermore, it leaves space for a flexible interpretation due to the general wording. As the German author S. Geiseler-Bonse emphasises, § 12 applies to all names of natural and legal persons, to abbreviations of these names, trade names, and to all other distinctive signs. Even a domain name can be granted such protection. [4: 11] In early cases the courts were afraid to link § 12 to domain names. The most important decision rejecting its characterisation as a sign was passed by the District Court of Cologne in the kerpen.de case. The court held that the domain name did not fulfil the name/identification function necessary for protection under § 12 of the German Civil Code. According to the court, it was rather comparable to a phone number or a zip code. [4: 3] Maybe this argumentation was convincing from the technical point of view, but it was not enough if we start thinking about social and economic aspects. As it was admitted earlier, domain names are not created for mnemonic purposes only; they are chosen in order to distinguish a person/company registered under the domain name from other participants on the Internet. This distinctiveness is identical to other signs protected under § 12. The turning point in upholding the abovementioned interpretation was the heidelberg.de case. [14] The parties were: on the side of the plaintiff was the city of Heidelberg and on the other side, a private IT company. The defendant had registered the domain name in order to present a database with information about the Rhein-Neckarregion in which the city of Heidelberg was located. The court held that the city’s right to its name was infringed by the domain name. The internet-users surfing to this domain name would expect information presented by the city and not about the city of Heidelberg. A number of other cases followed this precedent. This means that German courts do not interpret a domain name as some kind of telephone number and determine its nature by the capability to distinguish portions of the Internet.Despite these convincing developments that produce increasing evidence about the proprietary nature of domain names, some authors still deny the new “species” in the property world or fail to make any profound conclusion. For example, the Bulgarian researcher G. Dimitrov states that the registration of a domain name is based on a contractual relationship between the applicant and the registrar. This contract shall be determined as a kind of service contract (Umbro case is given again as an example). Finally, G. Dimitrov concludes that it is possible to find legal means and ways to protect the domain name holders. [5: 5] This means, firstly, that the domain name itself cannot be protected, secondly, it is the domain name holder who is protected, not the domain name owner. The researcher also explores the content of this service contract. The main obligation for the applicant is the payment of registration and/or annual fee, and for registrar – to accord the registered domain name to the registrant, to administer the domain name server, to administer and update the WHOIS database, to associate the domain name with a certain IP address, etc. [5: 4] But we clearly see that these services are purely technical and do not state that the registrar “provides a domain name” (because it is provided by the registrant and the registrar simply includes this name into the list) and that it is consumed by the registrant (services must be consumed, but how is it possible to consume the domain name itself?).These considerations nolens volens give rise to the question about the source (or the origin) of a domain name. In the example mentioned above that a domain name is rather a part of services, it should be stated that the source of the domain name is the service provider. But who would try to start convincing that, let’s say, derives from FICORA (Finnish Communications Regulatory Authority), but not from the Lapland University situated in Rovaniemi? Even if someone registered a generic domain name like , who would argue that maybe ICANN (Internet Corporation for Assigned Names and Numbers) is the source of this domain name, and not some coffee drinker who has registered this domain name because he likes to collect and publish stories about coffee on his private website? The French researcher V. Sédallian upholds this position and clearly states that “un nom de domaine est une indication d’origine”. [9: 34]It seems that some researchers fail to distinguish domain from the name. The famous Dutch information law promoter E. Domering compares addresses in the real world and the addresses in the cyberspace and raises a question with the underlying meaning, „Has anyone ever argued that citizens should be able to derive their claims from the addresses they live at? I don’t think so.“ [6: 301] E. Domering admits that “compared with addresses in the real world, a cyberspace address has been reduced [bold by D. S.] to a name without a place (as we can see on the World Wide Web) to a picture, an icon on the screen of a PC that we can click on and gain access to all the addresses, products and services associated with it.” [6: 306] However, it has to be stressed that a cyberspace address has not been reduced to anything, it remained as such, but the domain which can be found according to that address was simply given a name. On the other hand, E. Domering is right that a “place, address, name and trademark now coincide”. [6: 306]We have to remember that domain is purely a technical matter. It is identified by numbers and is, thus, an Internet address. We should not confuse the Internet address (designed by the registrar) with the name of its domain. The domain is portioned, administered and provided by the registrar to the registrant. The name is constructed/created/chosen by the registrant. That is why the domain name itself (and not the domain) is a property.If a domain name is a property, this automatically means that there should be an owner or that it at least can be owned by someone capable of creating his/her ownership rights. The Norwegian researcher T. R. Gulliksen states that usually, “the person or company that registers a domain name is called ‘the domain name holder’, not ‘the domain name owner’”. In contrast, a person or company that has legal rights to a trademark is called the “trademark owner”. One may ask whether this difference in terminology has any legal significance. If it means that a domain name is just a service similar to the status of the telephone numbers, then it is not a property […]” [15: 26]. We have already analysed and determined that a domain name cannot be a service, because the service provider is not its source and it cannot be consumed. But the question raised by T. R. Gulliksen is very important, because it (if it’s really not accidental) shows not only a precaution of those who create new rules for the domain names, it also states that a legislative body (in a wider sense including domain name registrars) must choose the legal status of a domain name in favour of the proprietary content, otherwise we will face a logical nonsense: a property without its owner. This nonsense, regretfully, has already become a reality: for example, in Australia and Belgium, where domain name holders are considered to be licencees.
4. Domain Names as sui generis Intellectual Property
If we have finally established that a domain name is a property, it is appropriate to analyse what kind of property it is. According to the Convention Establishing the World Intellectual Property Organization [16], intellectual property consists of two branches – copyright and industrial property.Industrial property is related with the rights for scientific discoveries, industrial designs, trademarks, service marks, and commercial names and designations, as well as protection against unfair competition.It is worth mentioning here a specific object of industrial property – know-how. The rights to know-how are not confirmed by any legislative instrument, while all other objects of industrial property are validated by legal acts.Copyright and industrial property are distinguished as follows: by copyright the author seeks to protect the carrier or the exact embodiment of the idea which itself remains in an unhampered use; thus the protection of industrial property means that the idea itself is protected. Domain names have the features of the industrial property. Their use mostly reminds that of the trade names or trademarks, but obviously it is neither former nor latter. Most likely the conclusion ought to be that domain names are the sui generis industrial property. They have all the features that are required in such position except one: there are no laws to indicate this. Such situation may be defined as legal hesitation: legislative bodies do not have enough grounds for accepting domain names as a new type of industrial property. Domain name owners are forced to register domain names as trade marks in order to establish their full protection under the existing laws. This double (or sometimes triple, if we include trade names as well) registration of the brand is not reasonable system taking into consideration of the future developments of the domain names in the light of their interpretation by the courts.
Conlusion
1. We may find a correlation between the type of a definition that we acknowledge and the legal nature of a domain name that we derive from that definition. The more technical the definition is, the less it is possible that a domain name is a property, and the less technical the definition is (i.e. more economic, social and as it was admitted “legal”), the more it is possible to be regarded as a property. This can be illustrated by the following diagram:
Technical definition Social, economic and “legal” definition
Domain name is not property
Domain name is property
2. We have proved that a domain name is not a service, thus, it is not an Internet address. First of all, it is a name. And a name ought to be protected by the law. Legislative bodies are not sure about the legal nature of domain names, but the latest developments in the courts indicate that proclaiming domain names as the sui generis industrial property is the right way for legislators to take.
•••
BIBLIOGRAPHY
1. Gulliksen T. R. Internet Domain Names and Trademarks. COMPLEX, 2/01. – Oslo: Institutt for rettsinformatikk, 2001.2. Koveraitė V. R. Internet. – Kaunas, 1995.3. Rony E., Rony P. The Domain Name Handbook: High Stakes and Strategies in Cyberspace. – Lawrence, Kan.: R&D Books, 1998.4. Geiseler-Bonse S. Law of Domain Names in Germany. ECLIP II, IST Project 1999–12278. The European Commission; Community Research in Information Society Technologies.5. Dimitrov G. Legal Protection of Domain Names. International Conference on Intellectual Property, the Internet, Electronic Commerce and Traditional Knowledge. (accessed 03.01.20).6. Domering E. Addresses in Cyberspace Have no Physical Place. Addresses, Telephone Numbers and Domain Names // Information Law Series-6. Intellectual Property and Law. Ed. by Jan J. C. Kabel. – The Hague: Kluwer Law International, 1998.7. WIPO about trademarks // (accessed 03.05.22).8. Fell J. Branding for the Internet – Part One. April 04, 2002. (accessed 03.02.15).9. V. Sédallian. Droit de l’Internet. – Paris: Association des Utilisateurs d’Internet, Edition Net Press, 1997.10. Lipton J. What’s in a (Domain)? Web Addresses as Loan Collateral, 1999 (2) // The Journal of Information, Law and Technology (JILT). (accessed 03.02.15).11. Naumov V. B. Pravo i internet. – Moskva: Universitet knizhni dom, 2002.12. Badgley, Robert A. Domain Name Disputes. – New York: Aspen Publishers, 2003.13. Network Solutions, Inc. v. Umbro International, Inc. (accessed 03.02.15).14. Heidelberg.de case (accessed 03.05.22).15. Gulliksen T. R. International Regulation and Protection of Internet Domain Names and Trademarks. COMPLEX, 1/99. – Oslo: Institutt for rettsinformatikk, 1999.16. Convention Establishing the World Intellectual Property Organization (Signed at Stockholm on July 14, 1967 and as amended on September 28, 1979). (accessed 03.05.22).
•••
Interneto domenų pavadinimų teisinės prigimties problemos
Doktorantas Darius Sauliūnas
Lietuvos teisės universitetas
SANTRAUKA
Straipsnis susideda iš keturių dalių. Pirmojoje dalyje trumpai apžvelgiama interneto samprata ir domenų vardų sistema (DNS). Autorius pateikia svarbiausius domenų vardų veikimo principus. Antrojoje straipsnio dalyje nagrinėjama domeno vardo samprata ir tyrinėjami įvairūs dameno vardo apibrėžimai. Autorius apibrėžia ir atriboja technines ir socialines domeno vardo definicijas. Trečiojoje straipsnio dalyje autorius gvildena domeno vardo teisinės prigimties ir statuso problemas. Tyrėjas susitelkia ties klausimu, ar domenų vardai gali būti pripažįstami nuosavybe. Ieškant atsakymo į šį klausimą pasitelkiama JAV ir Vokietijos teismų praktika, taip pat WIPO Arbitražo ir tarpininkavimo centro domenų vardų ginčų administracinės procedūros praktika. Be to, šiuo klausimu analizuojamos įvairių mokslininkų skirtingos nuomonės. Ketvirtojoje straipsnio dalyje autorius aptaria galimybę domenų vardus pripažinti sui generis pramonine nuosavybe.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 38–49
IV. BAUDŽIAMOJI TEISĖ, PROCESAS, KRIMINOLOGIJA
AUKOS IR NUSIKALTĖLIO INVERSIJA: VIKTIMOLOGINĖ ANALIZĖ
Lektorius dr. Rokas Uscila
Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 18Elektroninis paštas ruscila@yahoo.com
Pateikta 2003 m. liepos 4 d.Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 23d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros profesorė habil. dr. Jūratė Galinaityė ir Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorės pavaduotoja dr. Gabrielė Juodkaitė–Granskienė
Pagrindinės sąvokos: aukos ir nusikaltėlio inversija, viktimizacija, viktiminis įvykisKeywords: victim-offender interaction, victimization, victimological action
Santrauka
Straipsnyje pateikiama aukos ir nusikaltėlio inversijos samprata. Išskiriamos inversijos rūšys, tipai, pateikiamos atitinkamos klasifikacijos. Atliekama inversijos formų viktimologinė analizė.Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti aukos ir nusikaltėlio inversiją kaip dinaminį reiškinį ir kaip kriminalizacijos ir viktimizacijos procesų sąveikos ar net jų sintezės padarinį (rezultatą).Lietuvoje vyksta akivaizdi vertybinių pozicijų, nuostatų inversija, kuri lemia visuomenės socialinę deformaciją. Dėl itin nestabilios socialinės aplinkos, bendruomenės nariams priimti¬nos, nusistovėjusios vertybinės sistemos irimo, intensyvėjančių socialinių deviacijų sparčiai daugėja aukos ir nusikaltėlio inversijos atvejų visuomenėje.Viktimologija, turėdama unikalų tyrimų objektą, nagrinėja viktiminio įvykio dalyvių arba dalyvio inversijos fenomeną, kuris dar nesusilaukė pakankamo teisės ir kitų socialinių mokslų dėmesio.
Pabrėžtina, kad viktimologiniame kontekste atskleidžiama inversija suponuoja ne tik vizualiai matomus sąmoningus pozicijų, vaidmenų pasikeitimus, bet ir neįsisąmonintus, sun¬kiai nuspėjamus, suvokiamus bei fiksuojamus asmens viktimizacijos procesus. Pabrėžiama viktimologinė analizė, kai inversija (susiklosčiusi padėtis) vertinama ne tik iš baudžiamosios teisės arba baudžiamojo proceso pozicijų. Interakcijos šalys sąlyginai įvardijamos auka bei nusikaltėliu nepabrėžiant jų kaip baudžiamojo proceso figūrų (dalyvių). Aukos ir nusikaltėlio inversija – tai viktimologijos mokslo terminas, suponuojantis daug platesnį aukos tapimo nu¬sikaltėliu arba nusikaltėlio tapimo auka kontekstą nei suvokiama pozityviojoje teisėje.Inversijos fenomenas pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis. Vienoje viktiminėje situacijoje galimos net kelios inversijos apraiškos. Tai labai sudėtingos, painios konfliktinės situacijos, kurių, kaip rodo tardyminė praktika, teisėsaugos institucijos nepajėgios spręsti, o atskirais atvejais pačios šalys tam prieštarauja . Atlikta baudžiamųjų bylų, medžiagų analizė, taip pat nusikaltimo aukų (nukentėjusiųjų) apklausos parodė, kad tik dešimtadalis atvejų, kai pasireiškė interakcijos šalių inversija, yra tinkamai išnagrinėjami. Aukos ir nusikaltėlio inte¬rakcija yra itin dinamiška (dėl besikeičiančių vaidmenų), kai vienoje konfliktinėje situacijoje abi šalys per atitinkamą laikotarpį „pabūna“ ir auka, ir nusikaltėliu. Daugeliu atvejų (ypač smurtinių nusikaltimų atvejais) inversijai būdingi šie veiksniai [1, p. 74–75]:
• interakcijos šalis sieja glaudūs, kasdieniai, dažniausiai konfliktiški arba priešiški (tiek epizodiniai, tiek nuolatiniai tęstiniai) tarpusavio santykiai;• interakcijos šalis sieja giminystės, draugystės, partnerystės arba šeiminiai ryšiai;• interakcijos šalys gyvena viename bute ar name, kartu veda ūkį, arba juos sieja kaimynystė;• tiesioginis priežastinis ryšys tarp asmens patirto viktiminio įvykio ir jo paties neteisėto arba kitokio pobūdžio veiksmų, kurie buvo skatinamojo pobūdžio;• viena ar abi interakcijos šalys piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Viktiminio įvykio metu būna apsvaigusi (-ios) nuo alkoholio, ir tai daro tam tikrą įtaką visos situacijos atomazgai;• interakcijos šalių vaidmenys nėra nuolatiniai, statiški. Jie labai sparčiai kinta. Tas pats individas gali pasižymėti labai sudėtingais socialiniais vaidmenimis.Taigi aukos ir nusikaltėlio inversiją galime vertinti iš skirtingų pozicijų ir įvairiais lygme¬nimis. Inversiją galime vertinti kaip tarpasmeninių santykių epizodą, vienais atvejais net atsi¬tiktinį, kitais atvejais – kaip socialinį procesą ar net reiškinį.Atsižvelgiant į vaidmenų perėjimo eiliškumą išskirtinos šios rūšys: a) auka nusi¬kaltėlis, b) nusikaltėlis auka, c) auka nusikaltėlis auka, d) nusikaltėlis auka nu¬sikaltėlis.Atsižvelgiant į interakcijos dalyvių skaičių išskirtinos šios inversijos rūšys: a) monoinversija – tai atvejai, kai viename asmenyje organiškai dera ir auka, ir nusikaltėlis. Čia kalbama ne tik apie tokių asmenų (invertorių) polinkį tapti auka arba nusikaltėliu, bet ir apie atitinkamų vaidmenų atlikimą. Palyginti su kitomis inversijos formomis, ji itin reta. Šiai inver¬sijos rūšiai priskirtini atvejai, kai asmuo bando padaryti nusikaltimą, tačiau nepasiseka, pats asmuo susižaloja arba žūva ir pan. Pavyzdžiui, spalvotųjų metalų vagysčių atvejai, kai as¬muo laužiasi į transformatorinę ir aukšta įtampa jį užmuša; b) interakcinė inversija – tai atve¬jai, kai inversijos procese dalyvauja keli asmenys (invertoriai), tarp šalių egzistuoja atitin¬kamo pobūdžio santykiai, ryšiai arba paprasčiausias fizinis kontaktas, tačiau šiuo atveju ne¬pabrėžiamas jų turinys, bet pats faktas, kad yra inversijos dalyviai, interakcijos šalys, o ne pavienis asmuo.Atsižvelgiant į inversijos atsiradimo aplinkybes: a) „nevalinga – atsitiktinė“ – tai at¬vejai, kai asmuo dėl savo neatsargių veiksmų pats nukenčia bei sukelia neigiamus padarius aplinkiniams. Pavyzdžiui, asmuo sugadina, sunaikina turtą, kurį valdo kartu su kitais bendra¬savininkiais. Sukelia gaisrą, pats praranda gyvenamąją vietą, kartu ir jo kaimynai, šeimos na¬riai lieka be pastogės ir t. t. ; b) „valinga – neatsitiktinė“ – tai atvejai, kai asmuo suvokia savo veiksnų esmę, imasi aktyvių veiksmų. Pavyzdžiui, aukos ir nusikaltėlio inversijos atvejais asmuo pats ją inicijuoja, siekia atitinkamo tikslo, keršija, rengia linčo teismą ar pan. Tam tikru požiūriu prie šios grupės priskirtini asmenys, kurie buriasi į vadinamuosius „savigynos“ būrius. Pastarosios grupės prisiima ne tik saugos, bet ir kerštautojų funkcijas, t. y. patys tampa agresoriais, agresijos ir nepasikenkimo, įtampos šaltiniu.Taigi aukos ir nusikaltėlio inversijos atvejai pasižymi formų įvairumu, todėl juos klasifi¬kuoti pagal vienodus kriterijus sunku. Išskirtinos šios inversijos rūšys (tipologijos).Kaupiamoji aukos ir nusikaltėlio inversija
Tai aukos ir nusikaltėlio inversijos atvejai, kai pats vaidmenų pasikeitimas yra trunka¬mojo kaupiamojo pobūdžio, dažnai ilgalaikis, turintis savo raidos etapus, stadijas. Šie in¬versijos atvejai, palyginti su kitomis nagrinėjamomis inversijos formomis, itin gausiai tyrinėti įvairiose užsienio šalyse. Viktimologinėje literatūroje aprašyta „kankintojo – smurtautojo ins¬piruota inversija“. Dažniausiai nagrinėjami atvejai, kai vaikas patiria savo tėvų, globėjų smurtą, o vėliau, kaip rodo atitinkami tyrimai (jų duomenys, išvados bus pateikiamos toliau), pats tampa smurtautoju. Jo smurtas kaip bendravimo forma gali pasireikšti tiek jo paties šeimoje, tiek kitų jo artimųjų, pažįstamųjų arba net atsitiktinių asmenų atžvilgiu. Tie patys dėsningumai pastebimi, kai naudojamos diržo ar kitos „auklėjimo” priemonės (liniuotės, laz¬dos, rykštės) mokymo įstaigose.Pateiktini šie tyrėjai bei jų tyrimų duomenys ir išvados:C. S. Widomas teigia, kad viktimizacija ankstyvojoje vaikystėje, paauglystėje turi tiesio¬ginį priežastinį ryšį su asmens vėliau padaromais nusikaltimais. Be to, šis dėsningumas bū¬dingesnis vyriškosios lyties asmenims nei moterims [2, p. 251–271].S. N. Abeltsevas tyrimais nustatė, kad 70 proc. asmenų, kurie vaikystėje arba paaug¬lystėje patyrė smurtą, vėliau patys padarė nusikaltimus, o asmenų, kurie tapo nusikaltėliais nepatyrę smurto, buvo tik 19 proc. Nužudymų atvejais – net 36 proc. žudikų prieš tai buvo įvairių nusikaltimų (vagysčių, apiplėšimų, sumušimų ir pan.) aukos [3, p. 170].R. Hartogsas nurodo, kad 92 proc. asmenų, kurie padarė seksualinius/lytinius nusikal¬timus, yra patys patyrę įvairiausio pobūdžio prievartą, dažniausiai iš savo tėvų. Tarp as¬menų, padariusių kitos rūšies nusikaltimus (ne seksualinius), buvo 62 proc. [4, p. 167–173].S. I. Singeris nustatė, kad 64 proc. nepilnamečių, kurie patyrė smurtą, t. y. buvo aukos, sulaukę pilnametystės, tapo nusikaltėliais. Be to, tarp tiriamų nusikaltėlių tik 22 proc. nebuvo tapę nusikaltimų aukomis [5, p. 321–335]. Tolesni jo tyrimai parodė, kad 10 proc. nusikaltė¬lių naudojo tokias pačias priemones ar veiksmus (tokius, kaip spyriai koja į galvą, ginklo pa¬naudojimas ir pan.), kokie buvo panaudoti jo atžvilgiu, jam patiriant viktimizaciją. Be to, vy¬riškosios lyties asmenų atžvilgiu buvo pastebėta, kad egzistuoja aukos ir nusikaltėlio bei nu¬sikaltėlio ir aukos nevienkartinis vaidmenų pasikeitimas [6, p. 779–788].P. Grevenas nustatė, kad fizinių, skausmą keliančių, represinių bausmių taikymas vai¬kams yra tiesiogiai susijęs su jų agresyviu elgesiu, kuris dažnai pasireiškia būtent nusikal¬timu ateityje. Fizinės bausmės skatina, sukelia pyktį, jį palaiko, „augina“, jis tampa nuolatiniu impulsų generatoriumi, šaltiniu. Pasireiškęs smurtas gali būti nukreiptas ne tik į kitus, bet ir į save patį. Stiprių fizinių bausmių taikymas slopina jautrumo, užuojautos formavimąsi, ypač vyriškos lyties asmenims [7, p. 197].Paminėtina, kad ir Lietuvoje atliekami atitinkami viktimologiniai tyrimai, pavyzdžiui, ap¬klausa „Vaikų patiriamas smurtas“ (1998 m.) . Tyrimas parodė, kad apie pusę atsakiusiųjų mušdavo savo vaikus, t. y. 48,3 proc. – mušdavo kartais, o 3, 4 proc. – mušdavo dažnai. Be to, tyrimo duomenys parodė, kad fizinės bausmės naudojamos dėl tų pačių priežasčių kaip ir respondentų vaikystėje, t. y. už nepaklusnumą – 83,7 proc., už melavimą – 31,5 proc., už blogus pažymius – 9,8 proc.
Inspiruota aukos ir nusikaltėlio inversija
Tai inversija, kuri atsiranda dėl didėlio asmens susijaudinimo esant neteisėtiems aukos veiksmams. Galiojantys baudžiamieji įstatymai numato privilegijuotas sudėtis, kuriose nu¬statoma švelnesnė atsakomybė už veikas, padarytas esant neteisėtiems aukos veiksmams, kai atsiranda asmenų atsakomybė padarius nusikaltimą dėl neteisėtų nusikaltimo aukos veiksmų. 2001 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 130 straipsnis numato nužudymą labai susijaudinus dėl neteisėto arba itin įžeidžiančio jį ar jo artimą as¬menį nukentėjusio asmens poelgio, o BK 136 straipsnis – sunkų sveikatos sutrikdymą labai susijaudinus dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens po¬elgio. Be to, BK 59 straipsnio 1 dalis 10 punktas įtvirtina atsakomybę lengvinančią aplin¬kybę, kai veika padaryta didžiai susijaudinus dėl neteisėtų nukentėjusio asmens veiksmų.Analizuojami interakcijos atvejai, kai aukos išprovokuoja nusikaltėlio veiksmus, kurie gali būti apibūdinami kaip refleksyvūs, instinktyvūs, impulsyvūs ar pan. Lietuvos Aukščiau¬siojo Teismo pateikiamuose praktikos apibendrinimuose, kuriuose kalbama apie didelį kalti¬ninko susijaudinimą dėl nukentėjusiojo veiksmų, aukos ir nusikaltėlio inversija yra akivaizdi.Nusikaltimų, padarytų didžiai susijaudinus dėl neteisėtų nusikaltimo aukos (nukentėju¬siojo) veiksmų, nagrinėjimo teismuose praktika rodo, kad jie pripažįstami atsakomybę leng¬vinančia aplinkybe, jeigu nustatoma, kad nusikaltimas padarytas atlikus šiuos veiksmus. Neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais laikomi bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nu¬kreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko arba kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu pavartoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Priešingu įstatymams smurtu laikytini bet kokie tokio pobūdžio veiksmai, padaryti nesant būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo arba asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo aplinkybių. Įžeidimas gali būti pripažintas sunkiu, atsižvelgiant į tai, kiek jis iš esmės prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai skaudžiai paveikia kaltininką. Įžeidžiama gali būti žodžiais arba veiksmais. Dideliu susijaudinimu dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų teismo pripažįstamas toks kaltininko emocinės būsenos pakitimas, kai dėl to pakinta intelektualinė bei valinė kaltininko būsena, susilpnėja jo veiksmų kontrolė.Pabrėžtina, kad didelio susijaudinimo būsena gali būti sukelta ir nevienkartinių, prieš¬ingų teisei veiksmų, besitęsusių iki nusikaltimo, jei nusikaltimas padarytas iškart po paskuti¬niojo veiksmo.Valstybės statistinių duomenų analizė parodė, kad tyčinių nužudymų dėl nukentėju¬siojo pavartoto priešingo įstatymams smurto ar sunkaus įžeidimo skaičius mažai kinta, per metus viktimizaciją patiria vienas, du asmenys, o pastaruosius 3 metus apskritai nekinta (žr. 1 diagramą).
1 diagrama. Nusikaltimai, padaryti Lietuvoje 1995–2002 m. didžiai susijaudinus dėl nukentėjusiojo pavartoto priešingo įstatymams smurto ar sunkaus įžeidimo
Nagrinėjant tyčinius sunkius ar apysunkius kūno sužalojimus dėl minėtų nukentėju¬siojo veiksmų matyti, kad šių atvejų skaičius pamažu mažėjo. Tačiau būtina pabrėžti, kad nagrinėjami viktiminiai įvykiai pasižymi itin dideliu latentiškumu, ypač tuomet, kai interakcijos šalis sieja giminystės, šeiminiai ryšiai, glaudūs, ilgalaikiai santykiai. Tai veiksniai, kurie dau¬geliu atvejų lemia, kad nusikaltimo aukos nesikreipia į teisėsaugos institucijas, o šioms suži¬nojus, pavyzdžiui, aukai kreipusis į medicinos pagalbos institucijas, jos neigia patyrusios smurtą arba bylos nekeliamos neva šalims susitaikius, neva taikiai išsprendus konfliktą. To¬dėl tokie atvejai valstybinėje statistikoje neatsispindi.
Inversija būtinosios ginties bei jos ribų peržengimo atvejais
Būtinąją gintį, kaip ir jos peržengimą, reglamentuoja BK 28 straipsnis. Asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus neatsako, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, pa¬darė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai ati¬tinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kė¬sinimosi.Būtinosios ginties ribos peržengiamos tuomet, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojin¬gumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Būtino¬sios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 62 straipsniu.Nagrinėjant šiuos inversijos atvejus būtina pabrėžti, kad jie nėra analizuojami tik pagal baudžiamąją teisę. Šios rūšies inversijos atvejai ypatingi tuo, kad vienoje situacijoje abi inte¬rakcijos šalys yra ir auka, ir nusikaltėlis, kriminalizacijos ir viktimizacijos procesai persipina tarpusavyje.Pastarieji viktiminiai įvykiai itin painūs, teisėsaugos institucijoms bei teismams sunku nustatyti objektyvias įvykį lėmusias aplinkybes bei veiksnius. Tai patvirtina Lietuvos Respub¬likos teisingumo ministerijos pateikta apžvalga „dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo įstatymų taikymo baudžiamosiose bylose“, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato apibendrinta praktika.
Inversija keršto, pavydo atvejais
Patyrusi smurtą arba prievartą, nepatenkinta bylos tyrimu ar visu baudžiamuoju pro¬cesu, auka gali siekti savo jėgomis atkurti teisingumą. Dažniausiai tai keršto motyvuoti as¬mens veiksmai.Keršto motyvas labiausiai tikėtinas, kai kalbama apie prievartos panaudojimą kito as¬mens atžvilgiu. Čia pasireiškia vieno asmens prievarta kitam, taip pat teisėsaugos institucijų prievarta, kai ji taikoma asmenims, pažeidusiems įstatymus.Visuomenės, kurios konfliktams, kylantiems dėl padaryto nusikaltimo, spręsti, suregu¬liuoti naudoja prievartą, paprasčiausiai neturi arba turi tik labai silpną procesinę teisę [8, p. 34–35].Blogiausia, kai agresija susiduria su agresija ir smurto veiksmas nukreipiamas prieš kitą smurto veiksmą. Susidūrus labai intensyviems veiksmams sunku nuspėti, kas taps auka, o kas nusikaltėliu. Interakcijos šalių pozicijos keičiasi, sunku numatyti situacijos ato¬mazgą. Pirminė auka gali tapti nusikaltėliu, o nusikaltėlis – auka. Reikia paminėti ir tai, kad teisinis veiksmų įvertinimas dažniausiai pagrįstas ne pradinėmis asmenų pozicijomis, o ga¬lutiniu rezultatu. Aukos dažniausiai yra įsitikinusios, kad nusikaltėlis tai „užsitarnavo“, „gavo kas priklauso“, jos pačios įvykdė teisingumą – to nesugebėjo padaryti teisėsaugos instituci¬jos.Pabrėžtina ir tai, kad aukos ir nusikaltėlio vaidmenys nėra būtinai priešingi (priešiški) ar nesuderinami. Atitinkamais atvejais yra vienas kitą „papildantys“, „pakeičiantys“. Tai aki¬vaizdu viktiminėse situacijose, kurių metu kyla barniai, kivirčai, ginčai, ne taip jau retai virs¬tantys sunkiais nusikaltimais.Valstybės statistinių duomenų analizė parodė, kad nagrinėjamų nusikaltimų atvejais net 38,4 proc. padarytų nusikaltimų yra sunkūs. Juos sudaro: tyčiniai nužudymai (1968 m. BK 104 str.) – 93 (33,8 proc.) atvejai, tyčiniai nužudymai sunkinančiomis aplinkybėmis (BK 105 str.) – 42 (15,2 proc.), tyčiniai sunkūs kūno sužalojimai (BK 111 str.) – 113 (41,0 proc.), itin piktybinis chuliganizmas (BK 225 str. 3d.) – 20 (7,2 proc.) bei plėšimai (BK 272 str.) – 7 (2,5 proc.). Iš pateiktų duomenų matyti, kad net pusę visų padarytų nusikaltimų sudaro nu¬žudymai. Pažymėtina ir tai, kad šiais inversijos atvejais nusikaltimą padaręs asmuo dažnai būna apsvaigęs nuo alkoholio, t. y. net 64,9 proc. (465 asmenys) nusikaltėlių nusikaltimą padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio.
1 grafikas. Nusikaltimų, padarytų kilus pavydui, ginčui, skaičius Lietuvoje 2002 m.
Ciklinė, besikartojanti inversija
Tai daugkartiniai ir labai sudėtingi inversijos atvejai. Šiais atvejais „persivartymai“ įvyksta per atitinkamą laiko tarpą, inversija identifikuojama atliekant nuotolinius stebėjimus, leidžiančius nustatyti priežastinius ryšius tarp veiksnių, formuojančių nusikaltėlį ir auką.Viktimologijos terminologijoje yra smurto rato terminas (angl. k. the cycle of vio¬lence). Dažniausiai kalbama apie aukos nusikaltėlio aukos inversiją. Asmuo, patyręs fizinį, psichologinį smurtą, neiškentęs skausmų, pažeminimo, susikaupusį pyktį, agresiją iš¬lieja smurtautojo atžvilgiu. Vėliau stebima smurtautojo „atgaila”, tačiau po kurio laiko auka vėl patiria smurtą.Kiek kompleksiškiau patyrinėję esamą socialinę padėtį matome aibę pavyzdžių, kai vi¬suomenės dalis, kuri buvo engiama, vėliau pasitaikius nors mažiausiai progai neatsisako galimybės engti kitus, taikyti tuos pačius prievartos/represijų metodus.Paminėtina ir tai, kad inversija „auka nusikaltėlis auka“ labiau uždaro, ciklinio pobūdžio (interakciniu aspektu), palyginti su inversija „nusikaltėlis auka nusikaltėlis“. Pirmuoju atveju aukos tapimas nusikaltėliu yra kaip gynybinė reakcija, kuri nukreipiama į nusikaltėlį, o interakcijos šalys lieka „stabilios“. Kartu nusikaltėlio aukos nusikaltėlio interakcija yra daugiau atsitiktinė, tačiau pastarosios rūšies atvejai susilaukia vis didesnio dėmesio. Stengiamasi ne pateisinti nusikaltusius asmenis, sukeliant kokius nors gailesčio aktus, o bent iš dalies atskleisti esamą padėtį, kai asmenys, padarę nusikaltimą, patys pati¬ria viktimizaciją.Patvirtina ir atitinkami statistikos duomenys, moksliniai tyrinėjimai ir t. t. Pavyzdžiui, per 2001 m. 8 mėn. Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento (toliau – Kalėjimų departa¬mentas) įstaigose užregistruotos 7 savižudybės/mirties atvejai, 215 – asmens kūno sužalo¬jimai, 565 – savižalojimai/žalojimasis. Statistinių duomenų analizė patvirtino faktą, kad didelė dalis kriminalines bausmes at¬liekančių asmenų nukenčia, t. y. patiria tam tikro pobūdžio traumas, kurios dažniausiai įvar¬dijamos kaip „buitinės“. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, jų skaičius pastaraisiais metais padidėjo ir išlieka stabilus. Galime daryti išvadą, kad ši problema tik įvardijama, tačiau ne¬siimama ryžtingesnių veiksmų siekiant išvengi minėtų padarinių.Be to, atlikus statistinių duomenų lyginamąją analizę nustatyta, kad 2001 m. 6,58 proc. kalinamų asmenų patyrė minėto pobūdžio traumas, o 2002 m. tokių asmenų buvo 7,14 proc.
2 grafikas. Asmenys, kurie patyrė traumas atlikdami kriminalines bausmes Kalėjimų departamento įstaigose (absol. skaičius)
Pažymėtina, kad analizuojami nusikaltėlio aukos inversijos procesai tuo nesibaigia. Jie yra tęstinio, daugkartinio pobūdžio, tad galime pereiti prie nusikaltėlio aukos nusi¬kaltėlio inversijos analizės. Pabrėžtina, kad egzistuoja tam tikra šių institucijų subkultūra. Asmuo, patyręs fizinį ar psichologinį smurtą, siekia atkurti status quo savo „kolegų“ akivaiz¬doje, o tai dažnai tiesiogiai susiję su smurtinio pobūdžio veiksmais ir t. t.
3 grafikas. Kalėjimų departamento įstaigose laikomi asmenys, priskirti „nuskriaustųjų“ kategorijai (absol. skaičius)
Statistinių duomenų lyginamoji analizė atskleidė pritrenkiantį faktą, kad pastarųjų as¬menų procentinė dalis tarp visų nuteistųjų sudaro 14 proc. ir kasmet didėja. 1999 m. tokių asmenų buvo 14,36 proc. tarp visų įkalintų, 2000 m. – 14,42 proc., o 2001 m. – 15,24 proc.Asmenys, nuteisti už išžaginimą arba kitokį seksualinio pobūdžio nusikaltimų, ypač jei tai susiję su nepilnamečiais asmenimis, susilaukia atitinkamo dėmesio iš savo „kolegų“, t. y. jie tampa vadinamaisiais „gaidžiais”. Patiria fizinę prievartą, su jais elgiamasi taip, kaip jie el¬gėsi su savo aukomis.Nagrinėjant nusikaltėlioaukosnusikaltėlio inversijos atvejus paminėtina, kad as¬menys, išėję iš įkalinimo vietų, susiduria su atitinkamo pobūdžio neigiamais, juos viktimi¬zuojančiais, kriminalizuojančiais veiksniais. Tai ir bendruomenės narių atstūmimas, dažnas stigmatizavimas, taip pat sunkumai įsidarbinant ir t. t.
4 grafikas. Iš Kalėjimo departamento įstaigų paleistų ir teisėsaugos prižiūrimų asmenų žūtys arba mirtys (absol. skaičius)
Pateikti duomenys rodo, kad šių asmenų skaičius pastaraisiais metais išlieka stabilus, t. y. nors ir žinoma apie tokius atvejus, tačiau jie vis dar nesusilaukia deramo dėmesio. Daž¬nai asmenys „įspaudžiami“ į kampą tais atvejais, kai bando „užsikabinti“, pakreipti savo gy¬venseną kiek kitokia linkme. Tačiau alternatyvų būna ne itin daug, o vieni iš (jų manymu) priimtiniausių yra savižudybė arba nusikaltėlio tolesnė karjera ir pan.
1 lentelė. Asmenų, išėjusių iš laisvės atėmimo vietų Lietuvoje 2001 m., padaryti nusikaltimai Išaiškinta nusikaltimų, kuriuos padarė teisti asmenys 15064Tarp jų sunkūs nusikaltimai 3590Sunkių nusikaltimų lyginamoji dalis (proc.) 23,8Nusikaltę nedirbantys ir nesimokantys asmenys 12105Jų lyginamoji dalis (proc.) 80,4Lygtinai atleistų nuo bausmės prieš terminą dalis 441Lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų 454Ankstesnį nusikaltimą (-us) padarė būdamas nepilnametis 2008Asmuo padarė nusikaltimą per vienerius metus nuo paleidimo iš PDĮ 949
Valstybinės statistikos duomenys parodė, kad kiek mažiau nei ketvirtadalis nusikal¬timų, kuriuos padarė iš laisvės atėmimo vietų išėję asmenys, yra sunkūs. Keturi penktadaliai minėtų asmenų yra nei dirbantys, nei besimokantys.Be minėtųjų inversijos rūšių, galima išskirti šiuos jos tipus (rūšis):Situacinė aukos ir nusikaltėlio inversija – tai atsitiktinė inversija, kuri inspiruojama objektyvių viktimogeninių bei kriminogeninių veiksnių. Tai situacijos, kurios gali būti api¬brėžtos tiek kaip viktiminės, tiek kaip kriminogeninės. Situacijos, kuriose du ar daugiau as¬menų pasikeičia vaidmenimis per sąlyginai trumpą laiką arba tai įvyksta akimirksniu.Situacinės inversijos atveju šalys nebūtinai palaiko tam tikro pobūdžio santykius. Dažni atvejai, kai šalys net nepažinojo viena kitos iki viktiminio įvykio, todėl subjektyvūs veiksniai nėra lemiantys inversijos procesus.Menama inversija – tai inversija, kai asmuo, kuris nėra patyręs viktimizacijos padari¬nių, tačiau mano, kad yra nukentėjęs. Tai atvejai, kai asmuo sukuria atitinkamą regimybę, kai save pateikia kaip nusikaltimo auką, nors yra tas, kuris pažeidžia teisės normas. Pavyz¬džiui, asmuo siekia gauti atitinkamas draudimo išmokas, imituoja viktiminį įvykį, tačiau pats tampa sukčiumi. Realiai matome „auką“, kuriai atlyginami patirti nuostoliai.Čia taip pat paminėtini atvejai, kai asmuo linkęs perkelti atitinkamas savo savybes ki¬tiems, o kitų prisiimti kaip savas. Tokie asmenys teigia, kad aplinkui – vieni nusikaltėliai, kartu sau tai neigia, nors turi teistumą, toliau gyvena asocialiai.Taigi nagrinėjant inversijos atvejus paminėtini vidinės (sąžinės) ir išorinės (socialinės) kontrolės neutralizavimas. Tai atvejai, kai nusikaltęs neigią savo kaltę, sukeltus neigiamus padarinius, pačios aukos buvimą, pats save priskiria prie aukų.Nepastebima, neįsisąmoninta inversija. Nagrinėjant inversijos fenomeną viktimolo¬giniu aspektu paminėtinas žymus Kanados viktimologas Fattahas. Jis pateikia aukų desen¬sibilizavimo (jautrumo sumažėjimo, praradimo) procesą (angl. the process of desensitization [9, p. 42]), kai asmuo tampa liudininku kraupių, žiaurių įvykių, turinčių įtakos tolesniam as¬mens elgesiui bei santykiams su kitais asmenimis.Manoma, kad tokių profesijų kaip lavoninių, laidojimo biurų darbuotojų, teismo medikų ir panašių sričių specialistai yra neišvengiamai desensibilizuojami, t. y. jiems nekelia jokios nuostabos net patys žiauriausi gyvybės atėmimo atvejai, įvykiai ir t. t. Brutalumas, desensibi¬lizacija, išmokimas, imitacija, identifikavimasis su agresoriumi – tai mechanizmai (definici¬jos), kurie naudojami aukos transformavimui į nusikaltėlį atskleisti [10, p. 10].
Išvados
Atlikta aukos ir nusikaltėlio inversijos viktimologinė analizė patvirtino, kad inversija yra atskiras tyrimo objektas, viktimologijos dalyko dalis. Aukos ir nusikaltėlio inversijos viktimo¬loginė analizė atskleidžia problemines sritis, kurios reikalauja nuodugnesnių kompleksinių tyrimų iš skirtingų teisės bei kitų socialinių mokslų pozicijų, t. y. penitencinės ir baudžiamo¬sios teisės, psichologijos ir pan.Atskleidžiamos perspektyvos įgyvendinant kriminologines bei viktimologines preven¬cijos priemones. Identifikuojami prevencijos objektai, kurie reikalauja individualaus pobūdžio prevencijos priemonių.Atlikta inversijos analizė dar kartą patvirtino, kad laisvės bausmių veiksmingumas šios kategorijos asmenims abejotinas. Vangiai atliekama aukų reabilitacija bei nusikaltėlių reso¬cializacija. Aukos, užuot gavusios tinkamą pagalbą, paramą, teisėsaugos institucijų toliau viktimizuojamos. Maža to, sukuriamos prielaidos kriminalizacijai, pakartotinei viktimizacijai.Atlikti nacionaliniai bei tarptautiniai viktimologiniai, kiti socialiniai tyrimai parodė, kad sprendžiant, nagrinėjant inversijos atvejus itin veiksmingi atkuriamojo teisingumo konfliktų sprendimo modeliai, pavyzdžiui, aukos ir nusikaltėlio mediacija (tarpininkavimas), kai konf¬liktai išnagrinėjami, o ne tik imituojamas jų tyrimas.Inversinių atvejų analizė parodė, kad būtinas kokybiškai naujas, kompleksinis požiūris į interakcijos šalių konfliktą. Jis turi apimti tinkamą, kvalifikuotą, laiku teikiamą pagalbą, nusi¬kaltimo sukeltų padarinių šalinimą ir minimizavimą, viktimologinės prevencijos įgyvendinimą. Todėl sprendžiant kylančias aukų problemas būtina tobulinti bei reformuoti kai kurias bau¬džiamojo proceso ir kitų įstatymų normas, kurti naujas institucijas, užtikrinančias greitą, veiksmingą aukos ir nusikaltėlio konflikto nagrinėjimą, taip pat interakcijos šalių poreikių tenkinimą.
•••
LITERATŪRA
1. Uscila R. Nusikaltimo aukos ir nusikaltėlio interakcija: viktimologinis aspektas: disertacija. – Vil¬nius: LTU, 2003.2. Widom C. S. Child Abuse, Neglect, and Violent Criminal Behavior // Criminology. 1989. Vol. 27 (2).3. Абельцев С. Н. Личность преступника и проблемы криминального насилия. – Москва: Закон и право. 2000.4. Hartogs R. Discipline in the Early Life of Sex – Delinquents and Sex – criminals. Nervous Child 1951, March 9.5. Thornberry T. P., Singer S. I. Opfer und Tater: Zur Ubereinstimmung zweir Popolationen. / Eds. Kirchoff G. F., Sessar K. Das Verbreshens Opfer. – Bochum: Studienverlag Brockmryer, 1979.6. Singer S. I. Homogeneous Victim-offender Populations: A Review and Some Research Implica¬tions // The Journal of Criminal Law and Criminology. 1981. Vol. 72 (2).7. Greven P. Spare the Child: The Religious Roots of Punishment and the Psychological Impact of Physical Abuse. – New York, 1991.8. Black D. Crime as Social Control // American Sociological Review. 1983. Vol. 48.9. Fattah E. A. Understanding Criminal Victimization. Scarborough: Prentice Hall – Canada, 1991.10. Fattah E. A. The Interchangeable Roles of Victim and Victimizer. – Helsinki: HEUNI. 1994. No 3. 11. Duomenys apie nusikaltimus, padarytus anksčiau teistų asmenų Lietuvos Respublikoje per 2002 m. 12 mėnesių (Forma SPV-6).12. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos statistiniai analitiniai duomenys apie Kalėjimų departamento įstaigose atliktą auklėjamąjį darbą 1999–2002 m.13. Lapytė A., Šurkus J. Trumpas psichiatrijos terminų žodynas. – Vilnius, 1996.14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“. 1999 m. gruodžio 23 d.15. Suvestiniai duomenys dėl operatyvinės būklės Kalėjimų departamento įstaigose 2001 m.16. Teismų praktika. – Vilnius, 1999. Nr. 11.
•••
Victim-Offender Inversion: Victimological Analysis
Dr. Rokas Uscila
Law University of Lithuania
SUMMARY
The conception of the victim-offender inversion is presented in this paper. The kinds, types of the inversion and its classification are described. The victimological analysis of the forms of the inversion is done.The aim of this paper is to analyze the victim-offender inversion as a dynamic phenomenon and as a result of the interaction (or even synthesis) of the criminalization and the victimization processes. An obvious inversion of the valuable positions and attitudes proceeds in Lithuania and this determines the social deformation of the society.The victim-offender inversion analysis carried out confirmed the inversion was an individual subject of research and a part of victimology. The victimological analysis of the victim-offender inversion specifies the problematic areas, which requires more complex research from the point of view of the different law and social science positions, i.e. penitential and criminal law, psychology, etc.It should be emphasized that an inversion which is described in victimological context supposes not only visible conscious changes of the positions, roles, but unrealized, hardly predictable, comprehensible and fixable processes of person’s victimization.The phenomenon of inversion shows itself in various forms. Several manifestations of inversion are available in one victimological situation. These are especially complicated and complex conflict situations. As practice shows the criminal justice institutions are not able to solve these situations. In particular cases the parties them selves object this.Analysis of the criminal cases and surveys of the crime victims show just 1/10th of all cases where interaction between parties arise are investigated rightly. The crime victim-offender interaction is especially dynamic if both parties take both, the role of the crime victim and the role of the offender, within some time in one conflict situation. The following factors characteristic to the cases of inversion (most of the cases) were distinguished:• parties of interaction are related by close, daily, mostly conflictive or opponent relations, both episodic and everlasting;• parties of interaction are the family members, relatives, friends or partners;• parties of interaction live together in one flat or house, either they own the same property or they are neighbors;• there is a direct causative relation between the victimological event the person have experienced and his/her illegal actions that have appeared to be stimulative ones;• excessive drinking is characteristic to one interaction party or both of them. During the victimological event one interaction party or both of them are drunk. This fact influences an upshot of the situation respectively;• the roles of the interaction parties are not constant and static. They vary very rapidly. Several complicated social roles can be characteristic to the same person.The crime victim-offender inversion can be discussed from different positions and in various levels. It is possible to treat the inversion as an episodic phenomenon in interpersonal relations; in isolated cases it can be treated as an accidental phenomenon, in other cases – as social process or phenomenon. Depending on the sequence of the roles transition the following types of inversion ca be distinguished: a) crime victim offender, b) offender crime victim, c) crime victim offender crime victim, d) offender crime victim offender.Depending on the number of interaction participants the following types of inversion can be distinguished: a) “monoinversion” – these are the cases when the roles of the crime victim and the offender go together in the same person; b) interaction inversion – these are the cases when several persons (invertors) take part in inversion; appropriate relations, contacts or physical contact are between the interaction parties but their context is not emphasized – just the fact about the participants of interaction, the interaction parties but not individual person.Depending on the circumstances of the origin of inversion the following types of inversion can be distinguished: a) “spontaneous-casual inversion” – these are the cases when the person suffers himself/herself and originates negative effect because of his/her negligence, b) “voluntary-non-casual inversion” – these are the cases when the person realizes an essence of his/her actions and starts acting.There can be various forms of the crime victim-offender inversion. Therefore their classification according to the united criteria is complicated. The following inversion types (typology) can be distinguished:• accumulative inversion,• inspired inversion,• inversion in the cases of self-defense and its transcendence,• inversion in the cases of revenge, jealousy,• cyclic inversion,• repetitive inversion,• situations of crime victim-offender inversion,• seeming inversion,• invisible inversion,• unrealized inversion.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 50–58
KRIMINOLOGINĖS INFORMACINĖS SISTEMOS LIETUVOJE: STATISTINIS ASPEKTAS
Dr. Alfredas Kiškis
Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 18Elektroninis paštas akiskis@ltu.lt
Pateikta 2003 m. liepos 4 d.Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 22 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto sekretorius docentas dr. Antanas Keras ir šio Universiteto Valstybinio valdymo fakulteto prodekanė dr. Gitana Jurgelaitienė
Pagrindinės sąvokos: kriminologinis pripažinimas, kriminologinė statistika, informacinės sistemos, LietuvaKeywords: criminological cognition, criminological statistics, information systems, Lithuania
Santrauka
Vienas iš tikslų kuriant nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje informacinę sistemą (NPLIS), veikiančią Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro interneto svetainėje (www.nplc.lt), buvo gerinti kriminologinio pažinimo subjektų informacinį aprūpinimą. Reikšmin¬giausi, tarptautinio lygio yra NPLIS komponentai, teikiantys kriminologinę statistinę informa¬ciją. Tačiau NPLIS neišsprendė ir negalėjo išspręsti visų kriminologinės statistikos problemų Lietuvoje. Egzistuoja daug trūkumų ir kitų institucijų informacinėse sistemose, kurios teikia informaciją NPLIS.Straipsnio tikslas – apibendrinti atliktos analizės rezultatus, apibūdinančius dabartinę kriminologinio pobūdžio informacinių sistemų Lietuvoje būklę, nustatyti svarbiausias krimino¬loginio pažinimo informacinio aprūpinimo problemas ir pateikti siūlymus, kaip jas spręsti. Nag¬rinėjami kriminologinės statistikos turinio, jos gavimo ir pateikimo vartotojams aspektai.
Informacinis aprūpinimas yra svarbi kriminologinio pažinimo sėkmės sąlyga. Egzis¬tuojančių informacinių sistemų turinys bei funkcinės jų galimybės daro esminę įtaką krimi¬nologinės tikrovės pažinimo pobūdžiui ir rezultatams. Remiantis sukaupta informacija at¬skleidžiamos naujos pažinimo objekto savybės. Kriminologinio pažinimo pagrindas yra statistinė informacija apie pažinimo objektą. Todėl kriminologinėse informacinėse sistemose vienas iš reikšmingiausių yra statistinis as¬pektas – kaupiamos statistinės informacijos turinys ir darbo su ja funkcinės galimybės. 2001 m. autorius atliko išsamią analizę kriminologinio pobūdžio informacinių sistemų Lietuvoje – Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Policijos de¬partamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministe¬rijos, Teismų departamento prie Teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros, Statisti¬kos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų [1, p. 79–113]. Išnagrinėti šių informacinių sistemų kriminologiniai aspektai, iškeltos svarbiausios problemos, pateikti siūlymai, kaip jas spręsti, sukurtas ir įdiegtas Nacionalinės kriminologinės informacinės si¬stemos modelis. Per praėjusius dvejus metus dalis iškeltų problemų ir siūlymų jau išspręsta, įgyvendinta, dalis jų sprendžiama ir įgyvendinama dabar. Iškilo ir naujų problemų. Straipsnio tikslas – apibendrinti naujos analizės, autoriaus atliktos 2003 m., rezultatus, apibūdinančius dabartinę kriminologinio pobūdžio informacinių sistemų Lietuvoje būklę, nu¬statyti svarbiausias kriminologinio pažinimo informacinio aprūpinimo problemas ir pateikti siūlymus, kaip jas spręsti.
Būklė
Išskirtinė, reikšmingiausia tarp Lietuvos kriminologinio pobūdžio informacinių sistemų yra Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje informacinė sistema (NPLIS), dar vadinama Nacionaline kriminologine informacine sistema (NKIS). NPLIS veikia internete lietuvių ir anglų kalbomis Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro interneto svetainėje (www.nplc.lt). Reikšmingiausias NPLIS sudedamoji dalis yra Automatizuota statistinė infor¬macinė sistema (ASIS) , funkcionuojanti statistinių ataskaitų pagrindu. Statistines ataskaitas jai teikia: Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Policijos de¬partamentas, Kalėjimų departamentas, Nacionalinė teismų administracija, Generalinė proku¬ratūra ir Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Iš viso teikiamos 43 ataskaitos, kuriose vaizduojami apie 64 tūkstančiai statistinių rodiklių. Per metus į ASIS patenka per milijoną statistinių rodiklių reikšmių. ASIS pasižymi tipinėmis kriminologinės analizės funkcijomis – sudaro galimybes vartotojui per internetą pasirinkti instituciją iš tei¬kiančių informaciją institucijų sąrašo, ataskaitą iš pasirinktos institucijos teikiamų ataskaitų sąrašo, informacijos vaizdavimo būdą, rodiklį, laikotarpį, teritorinį lygmenį, konkrečias terito¬rijas ir gauti rezultatus (lentelę, linijinę diagramą, histogramą, žemėlapį) kompiuterio ekrane, atsisiųsti juos, perkelti į savo dokumentus arba nagrinėti naudojant specializuotus statisti¬nius kompiuterinius paketus. Automatizuotoje statistinėje informacinėje sistemoje ir visoje Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje informacinėje sistemoje veikia informacijos paieškos funkcijos . 2002 m. modifikuota ASIS programinė įranga sudaro galimybes vaizduoti statisti¬nius duomenis žemėlapyje ne tik esant vienam Lietuvos administraciniam teritoriniam su¬skirstymui, bet ir jam pasikeitus – sukūrus naujas savivaldybes arba apskritis ir pan. (žr. 1 pav. naująsias savivaldybių teritorijas: Elektrėnų, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Pagėgių ir Rie¬tavo). ASIS turi galimybes vaizduoti statistinių rodiklių pasiskirstymą bet kurios teritorijos žemėlapyje (ne tik Lietuvos), pavyzdžiui, Europos Sąjungos ar kt.Kitoje Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje informacinės sistemos sudedamojoje dalyje Kriminologinė statistika vaizduojamas Lietuvos svarbiausių kriminologinių statistinių rodiklių kitimas (periodiškumas – vieneri metai). Išskiriamos šios rodiklių grupės: nusikalti¬mai; asmenys, padarę nusikaltimus; nusikaltimų aukos; teisėsaugos institucijų veikla; nusi¬kaltimų prevencija; socialinė, ekonominė, demografinė statistika; kita statistika. Statistiniai duomenys vaizduojami formomis, atitinkančiomis tipinius kriminologinės analizės poreikius, – skaičių lentelėmis, linijinėmis ir stulpelinėmis diagramomis, žemėlapiais, kompiuterinėmis Microsoft Excel bylomis. Nurodomi pateiktos informacijos šaltiniai. NPLIS sudedamojoje dalyje Kriminologinė statistika pateikiami originalai statistinių ataskaitų, reguliariai gaunamų iš Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Policijos departamento, Kalėjimų departamento ir Nacionalinės teismų administracijos. Vienas iš sudedamosios da¬lies Kriminologinė statistika skyrelių yra Tarptautinė statistika, kuriame pateikiami Baltijos valstybių (Estijos, Latvijos, Lietuvos) kai kurie nusikalstamumo duomenys ir nuorodos į Jungtinių Tautų Organizacijos tarptautinę kriminologinio pobūdžio statistiką (nusikalstamu¬mas ir kriminalinės justicijos sistemų veikla 1995–2000 m.), apimančią per 80 valstybių.
1 pav. Per 2003 m. 4 mėnesius užregistruoto nusikalstamumo Lietuvoje lygis 10 000 gyventojų .
Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos tvarko duo¬menų bazes, kurių informacijos statistinė išraiška vienais ar kitais aspektais yra svarbi krimi¬nologinės tikrovės pažinimo subjektams. Reikšmingiausia kriminologiniam pažinimui yra Nusikalstamų veikų, jas padariusių asmenų bei nukentėjusių asmenų centralizuota apskaita [2], dar vadinama Baudžiamąja statistika. Duomenys apie užregistruotas nusikalstamas vei¬kas, jų ikiteisminį tyrimą, asmenis, įtariamus (kaltinamus) padarius nusikalstamas veikas, bei nukentėjusius asmenis (civilinius ieškovus) įvedami pagal pateiktas statistines korteles arba atsiunčiami elektroniniu paštu iš ikiteisminio tyrimo institucijų teritorinių padalinių. Remiantis šiais duomenimis skaičiuojama statistika pagal individualius vartotojų paklausimus daromos statistinės ataskaitos – vienas iš svarbiausių nacionalinės kriminologinės statistikos šaltinių. Dalis statistinių ataskaitų pateikiama Vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėje .Policijos departamentas, jo struktūriniai padaliniai (kaip ikiteisminio tyrimo instituci¬jos) teikia Informatikos ir ryšių departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos informaciją Baudžiamosios statistikos duomenų bazei kurti. Be to, Policijos departamentas kas pusmetį rengia kriminologinei analizei svarbią ataskaitą „Savivaldybių policijos tarnybinės veiklos re¬zultatų ataskaita“ . Duomenis šiai ataskaitai atsiunčia miestų (rajonų) policijos komisariatai. Policijos departamentas juos įveda į kompiuterį ir susumuoja. Pateikiami skaičiai pagal miestus ir rajonus bei visą Lietuvą. Šios ataskaitos informacinė struktūra: duomenys apie asmenis, įrašytus į policijos profilaktinę įskaitą; duomenys apie nepilnamečius; administra¬cinė praktika; kiti tarnybinės veiklos rodikliai; komplektavimas; išsilavinimas; stažas; skatini¬mas; baudimas; aprūpinimas. Pažymėtina, kad kriminologinės tikrovės pažinimo subjektui didelė dalis informacijos rūšių būtų svarbios ne tik savivaldybių policijos aspektu (kaip yra ataskaitoje), bet ir visos policijos aspektu. Be to, policijos įstaigos yra susikūrusios ir nau¬doja daug įvairių, dažniausiai neunifikuotų duomenų bazių, kurios leidžia atlikti nusikalsta¬mumo problemų statistinę analizę vietiniu lygiu. Šiuo metu diegiama unifikuota policijos in¬formacinė sistema.Kalėjimų departamentas neturi jokios kompiuterizuotos informacinės sistemos, api¬mančios visų jam pavaldžių įstaigų informaciją, nors kai kurios jam pavaldžios įstaigos turi susikūrusios atskiras duomenų bazes, skirtas jų vidiniams informaciniams poreikiams ten¬kinti. Kalėjimų departamentas reguliariai rengia statistines ataskaitas, kurių duomenis paval¬džios įstaigos skaičiuoja rankiniu arba kitokiu būdu iš įvairių žurnalų, bylų. Šie duomenys, atsiųsti departamentui, įvedami į kompiuterines bylas ir susumuojami. Statistinėse ataskai¬tose teikiama informacija apie asmenis, laikomus Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstai¬gose ir jų kaitą, apie socialinės reabilitacijos tarnybų veiklą, apie įstaigose esančių asmenų drausmę bei jų atžvilgiu taikytas drausminimo priemones, apie atskleistus neteisėtus ryšius, paimtus draudžiamus daiktus ir kriminogeninę būklę Kalėjimų departamento įstaigose, apie vienam asmeniui išlaikyti per dieną panaudotas lėšas, apie nuteistųjų darbo rodiklius, patai¬sos įstaigų gamybos barų ir valstybės įmonių prie pataisos namų gamybinės ir ūkinės veik¬los rodiklius, apie asmenis, esančius regionų pataisos inspekcijų teritorinių padalinių įskai¬toje, ir darbą su jais bei kt. Kai kurias statistines ataskaitas Kalėjimų departamentas pradėjo teikti internete . 2002–2003 m. Kalėjimų departamento rengiamos statistinės ataskaitos buvo modifikuotos siekiant išvengti tos pačios informacijos pasikartojimo skirtingose ataskaitose.Nacionalinė teismų administracija šiuo metu neturi informacinės sistemos (kompiu¬terinės duomenų bazės), kuri apimtų visuose teismuose nagrinėjamų bylų svarbiausią in¬formaciją: apie teismo procesą, proceso dalyvius, priimtus procesinius sprendimus, paskir¬tas bausmes, teismo išlaidas, teismų darbo krūvį ir kt. Nacionalinė teismų administracija re¬guliariai rengia keletą statistinių ataskaitų. Teismuose suskaičiuoti statistiniai duomenys atsi¬unčiami į Nacionalinę teismų administraciją, įvedami į bendras kompiuterines bylas ir susu¬muojami. Ataskaitų informacija apima visą Lietuvą ir atskirus teismus. Kriminologiniu požiū¬riu reikšmingiausiose statistinėse ataskaitose teikiama informacija apie baudžiamųjų bylų nagrinėjimą pirmosios instancijos ir apeliaciniuose teismuose, apie išteisintus asmenis ir amnestijos taikymą, apie administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimą. Nacionalinė tei¬smų administracija savo naujausias statistines ataskaitas teikia internete . Generalinė prokuratūra kaupia statistinius duomenis kompiuterinėje duomenų ba¬zėje. Apylinkių ir apygardų prokuratūros bei policijos komisariatai statistinius duomenis, su¬skaičiuotus rankiniu arba kitokiu būdu iš registracijos žurnalų, atsiunčia išspausdintus popie¬riuje arba įvestus į kompiuterinę bylą. Generalinėje prokuratūroje šie duomenys įvedami į kompiuterinę duomenų bazę. Remiantis joje esančia informacija rengiamos statistinės ata¬skaitos. Nors Generalinė prokuratūra ir turi kompiuterinę duomenų bazę, apimančią teritori¬nius jos padalinius, tačiau jos įrašai nėra susiję su konkrečiomis bylomis ir kaltinamaisiais. Duomenų bazės funkcijos iš esmės apribotos vien statistinių duomenų susumavimu. Šių ataskaitų informacijos turinys nėra labai svarbus kriminologinės tikrovės pažinimo subjektui. Tačiau kai kurie kaltinimo proceso ir kiti rodikliai, kaip teisėsaugos veiklos charakteristikų sudedamoji dalis, yra reikšmingi kriminologinės tikrovės pažinimui. Kriminologiniu požiūriu reikšmingiausia statistika yra apie prokuroro perduotas teismui ir nutrauktas bylas, apie tei¬smui perduotų asmenų skaičių, apie pareiškimų ir pranešimų dėl nusikaltimų nagrinėjimo rezultatus pagal atskiras nusikaltimų rūšis ir jų grupes.Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvarko daug duomenų bazių, kaupia daugybę labai įvairios statistikos. Vartotojams informaciją jis daž¬niausiai pateikia spausdintų leidinių forma bei jų elektroninius variantus, už kuriuos reikia mokėti. Statistikos departamentas kasmet leidžia daug statistinių leidinių, kuriuose patei¬kiama socialinė, ekonominė, demografinė ir kita kriminologinės analizės subjektams svarbi statistika. Vienas iš svarbiausių yra Statistikos departamento kartu su Vidaus reikalų ministe¬rija kasmet leidžiamas statistikos rinkinys „Nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų veikla“ . Jame lietuvių ir anglų kalbomis pateikiami kelerių metų duomenys apie nusikalsta¬mumo būklę, nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevenciją, teisėsaugos institucijų veiklą, asmenis, įkalintus laisvės atėmimo įstaigose, viktimologinių apklausų statistika. Palyginti pateikiami nusikalstamumo rodikliai Baltijos valstybėse. Informacija pateikiama skaičių len¬telėmis, grafinėmis diagramomis (linijinėmis, apskritiminėmis, stulpelinėmis) bei žemėlapiu. Dalį informacijos Statistikos departamentas teikia internete nemokamai. Statistikos tinklala¬pyje pateikti kai kurie duomenys, ypač socialinė ir gyventojų statistika, yra aktualūs krimi¬nologinei analizei. Tačiau internete pateikta tik maža dalis informacijos, kuria disponuoja Statistikos departamentas. Tiek mažai nusikalstamumo statistikos retai kada gali užtekti kri¬minologinės tikrovės pažinimo subjektui. Išsamesni statistiniai duomenys pateikiami moka¬mai – spausdintuose leidiniuose, diskeliuose, kompaktiniuose diskuose bei statistinėje-ana¬litinėje sistemoje (STAS). Pažymėtina, kad STAS kai kuriais aspektais yra tobulesnis už NPLIS posistemę Automatizuotą statistinę informacinę sistemą ASIS. STAS turi puikų statisti¬nių rodiklių hierarchinį klasifikatorių, išplėstą aprašomąją duomenų informaciją (rodiklio ap¬rašymas, komentarai, duomenų šaltiniai, apskaitos būdai, duomenų tipai, reikšmių mata¬vimo vienetai). STAS duomenų bazėje yra gerokai daugiau socialinių, ekonominių, demog¬rafinių ir kitų rodiklių, leidžiančių apskaičiuoti koreliaciją su įvairiomis nusikalstamumo cha¬rakteristikomis. Tačiau nusikalstamumo ir teisėsaugos veiklos rodiklių STAS yra kelis šimtus kartų mažiau negu ASIS. Be to, ASIS sudaro galimybes nemokamai internete lietuvių ir anglų kalbomis naudotis duomenimis, be jokios papildomos programinės įrangos gauti jų ne tik linijinę, bet ir stulpelinę diagramą, kelių rodiklių kitimo vaizdą vienoje diagramoje, konkretaus rodiklio, apskaičiuoto 10 000 gyventojų, pasiskirstymą Lietuvos žemėlapyje vienu iš kelių galimų lygių: savivaldybių, apylinkių, apskričių, apygardų ir kt. Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuvoje statistinės informacinės sistemos STAS ir ASIS viena kitą pa¬pildo tiek informacijos turinio prasme, tiek ir darbo su informacija funkcijų prasme.
Problemos
Galima konstatuoti šias bendriausias kriminologinio pažinimo informacinio aprūpinimo Lietuvoje problemas:1) Įvairiose institucijose statistinės ataskaitos rengiamos nesistemiškai, iš esmės re¬miantis atskirų tarnybų poreikiais. Ataskaitos tarpusavyje yra nesuderintos ne tik tarpinstitu¬ciniu, bet kai kuriais atvejais ir instituciniu lygiu. Dėl to vartotojui dažnai pateikiami nekomp¬leksiniai duomenys. Pavyzdžiui, norėdamas nagrinėti konkrečią nusikaltimų rūšį vartotojas neranda būtiniausio komplekso duomenų, reikalingų šiai kriminologinei analizei – pranešimų apie nusikaltimus, užregistruotų ir atskleistų nusikaltimų, nuteistų asmenų ir jų charakteris¬tikų, paskirtų bausmių, bausmių vykdymo ir jų poveikio nusikaltimų recidyvui bei kitų statis¬tinių duomenų. Duomenų kompleksiškumo statistinėse ataskaitose ypač trūksta tada, kai kriminologinė analizė atliekama ne visos Lietuvos, o jos konkrečios teritorinės dalies atžvil¬giu. Taigi Automatizuotoje statistinėje informacinėje sistemoje ASIS vaizduojamų 64 tūkstančių rodiklių neužtenka kriminologinei analizei dėl institucijų rengiamų statistinių ataskaitų turinio trūkumų.
2) Statistinė ataskaita yra ribotas statistinis pjūvis, atspindintis pasirinktas objekto charakteristikas. Norint gauti kitas objekto statistines charakteristikas reikia skaičiuoti iš naujo – daryti kitą statistinį pjūvį. To atlikti ASIS negali, nes operuoja duomenimis, atsiųstais iš statistines ataskaitas teikiančių institucijų.3) Statistinės ataskaitos daugelyje kriminalinės justicijos institucijų rengiamos rankiniu arba pusiau rankiniu būdu. Duomenys renkami institucijos padaliniuose iš įvairių registraci¬jos žurnalų, bylų ir kitų informacijos šaltinių, suskaičiuojami, įvedami į kompiuterinę bylą ir, atsiųsti į centrinį institucijos padalinį, susumuojami. Institucijos neturi visus jų padalinius apimančių kompiuterinių duomenų bazių, kurių pagrindas yra įrašai apie atskirus asme¬nis, įvykius, bylas, daiktus ir kt.Išimtis – Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Jo centri¬nėje baudžiamosios statistikos kompiuterinėje duomenų bazėje kaupiami užregistruotų nu¬sikaltimų, jų ikiteisminio tyrimo, asmenų, kaltinamų padarius nusikaltimus, ir kiti duomenys. Naudojantis šia duomenų baze galima gauti bet kokį jos duomenų statistinį pjūvį. Tačiau tai gali daryti labai nedaug asmenų, turinčių specialias teises ir mokančių sudaryti SQL užklau¬sas . 4) Egzistuojančios visą Lietuvą apimančios kriminologinio pobūdžio informacinės sistemos neturi plačiam vartotojų ratui patogių funkcinių galimybių – gauti informaciją bet kokiu galimu statistiniu pjūviu. Išimtis – nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje infor¬macinė sistema. Tačiau jos duomenų bazių įrašai yra informacija ne apie atskirus asmenis, įvykius, daiktus, o jau suskaičiuotos statistinės rodiklių reikšmės. Ši informacinė sistema sta¬tistinius duomenis gali integruoti (sujungti), bet negali jų diferencijuoti (skaidyti).5) Įsigaliojus naujiesiems Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksams teisėsaugos institucijos ir teismai revizuoja daromas statisti¬nes ataskaitas ir jų turinį. Atsižvelgiant į kodeksų pasikeitimus keičiamos ir institucijose nau¬dojamos kompiuterizuotos informacinės sistemos. Dėl šių priežasčių kurį laiką po 2003 m. gegužės 1 d. numatomi naujausios kriminologinės statistikos pateikimo sutrikimai. Deja, autoriaus žiniomis, nė viena institucija nepanaudojo puikios progos iš esmės pertvarkyti da¬romų statistinių ataskaitų turinio atsižvelgiant ne tik į savo žinybos, bet ir kitų suinteresuotų vartotojų poreikius – nebuvo atliekama išsami išorinių vartotojų poreikių analizė, nebuvo su¬kurtos šiam tikslui skirtos tarpžinybinės darbo grupės ar pan. 6) Visuomenei svarbūs ne užregistruotų nusikaltimų skaičiai, o gyventojų, juridinių ir fi¬zinių asmenų saugumas. Asmenų saugumas, saugumo jausmas ir jų pokyčiai turėtų rūpėti politikams, valstybinės valdžios bei vietos savivaldos atstovams. Tačiau Lietuvoje apie vi¬suomenės saugumą sprendžiama tik iš registruotojo nusikalstamumo statistikos. Akivaizdu, kad Lietuvoje kriminologinio pobūdžio informacinėse sistemose trūksta reguliarių vik¬timologinių apklausų statistikos. Viktimologinės apklausos neturi remtis atsitiktiniais finan¬savimo šaltiniais – užsienio fondų ir donorų nereguliariais užsakymais, Lietuvos ypatybių ne¬atitinkančia metodika.Plėtra
Nacionalinė teismų administracija kuria teismų informacinę sistemą, kurios kūrimą remia Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė [3, p. 26–27]. Galima tikėtis, kad informacija bus geriau aprūpinami ir kriminologinio pažinimo subjektai, jei kūrėjai rūpinsis ne tik savo institucijos, bet ir kitų vartotojų poreikiais. Pasaulinė patirtis rodo, kad informacinės sistemos, kuriamos tik pačių institucijų vidinėms reikmėms tenkinti, nebepasiteisina [4, p. 3]. Konkrečios institucijos kaupiama informacija yra reikalinga ir kitoms teisėsaugos instituci¬joms, mokslininkams, kitiems vartotojams. Todėl turi būti atsižvelgiama ir į jų poreikius. Be to, svarbu, kad investicijos informacinėms sistemoms kurti būtų naudingesnės.Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujiesiems Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksams Lietuvos baudžiamojo ciklo šakų tei¬sėje įdiegta kriminologiniu požiūriu pažangesnė baudžiamoji politika. Vadovaujantis šių ko¬deksų patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymais patvirtinta Ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarka [5]. Parengta ir nauja Nusikalstamų veikų, jas padariusių asmenų bei nukentėjusių asmenų centralizuotos apskaitos tvarka [2]. Ja remiantis į centralizuotą apskaitą įtraukta ir informacija apie nukentėjusius fizinius ir juridinius asmenis , pagerinta nusikalstamų veikų apskaita , patobulinta nusikalstamomis veikomis padarytos žalos apskaita , pertvarkyti statistinių rodiklių galimų reikšmių klasifikatoriai, atsisakyta teisės, kalbos ir logikos požiūriu netinkamų formuluočių, išspręstos kitos krimi¬nologinės statistikos turinio problemos. Teisės akto, reglamentuojančio nusikalstamų veikų, jas padariusių asmenų bei nukentėjusių asmenų centralizuotos apskaitos tvarką, projektą rengė tarpžinybinė darbo grupė [6]. Galima konstatuoti, kad jos daugiau kaip pusės metų bendras darbas pasiteisino, jo rezultatai buvo geri.Ši tarpžinybinė darbo grupė išreiškė bendrą nuomonę, kad egzistuojančioje atskirų institucijų informacinių sistemų bazėje neįmanoma tinkamai išspręsti teisėsaugos informaci¬nio aprūpinimo problemų, kad tikslinga kurti centralizuotą informacinę sistemą, kurioje būtų kaupiami duomenys apie nusikalstamas veikas, jų tyrimą, bausmes, teistumus ir pan. 2003 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 721 numatyta priemonė „Teisingumo informacinės sistemos projekto analizė“ [7, p. 50]. Jei bus skirta lėšų, Lie¬tuvoje gali būti sukurta naujos kartos moderni informacinė sistema, apimanti teisėsaugos institucijų, teismų ir bausmių vykdymo įstaigų informaciją, paremta užsienio šalių patirtimi, pakelianti baudžiamojo teisingumo sistemos ir kriminologinio pažinimo aprūpinimą informa¬cija į kokybiškai aukštesnį lygmenį, sudaranti sąlygas iš esmės efektyviau spręsti nusikal¬timų problemas.
Išvados
Galima konstatuoti šias pagrindines kriminologinių informacinių sistemų Lietuvoje plėt¬ros kryptis:1. Kriminologinio pobūdžio statistinių ataskaitų turinio tobulinimas informacijos sistemi¬nimo, kompleksiškumo didinimo, optimizavimo ir kitais aspektais.2. Viktimologinių tyrimų metodikos, atitinkančios Lietuvos Respublikos ypatybes, parengimas ir šių tyrimų reguliarus vykdymas. Gauti statistiniai duomenys ir jų analizė galėtų būti skelbiami Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje informacinėje sistemoje, kurioje su¬telkta nacionalinė statistinė ir kitokia informacija apie nusikalstamumą.3. Sukūrimas integruotos kriminalinės justicijos institucijų informacinės sistemos, ku¬rioje būtų kaupiami išsamūs duomenys, susiję su nusikalstamomis veikomis apie įvykius, asmenis, daiktus, bylas, procesinius sprendimus, pradedant nuo įvykio registracijos ir bai¬giant paskirtos bausmės už nusikalstamą veiką atlikimo pabaigos. Vartotojams būtina suda¬ryti galimybes analizuoti šiuos duomenis reikiamais statistiniais pjūviais ir naudoti nestatisti¬nio pobūdžio informaciją nepažeidžiant savo tarnybinių įgaliojimų. Tam reikia sukurti ikiteis¬minio tyrimo, prokuratūros, teismų, bausmių vykdymo informacines sistemas atsižvelgiant į vartotojų (tarp jų ir kriminologinio pažinimo) poreikių įvairovę, numatant pasikeitimo šių in¬formacinių sistemų duomenimis bei jų integravimo galimybes.
•••
LITERATŪRA
1. Kiškis A. Nacionalinės kriminologinės informacinės sistemos modelis: daktaro disertacija (sociali¬niai mokslai, teisė). – Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2001 // Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras http://www.nplc.lt/lit/lit20/lit20.htm (2003 06 24).2. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. IV–160 „Dėl nusikalstamų veikų, jas padariusių asmenų bei nukentėjusių asmenų centralizuotos apskaitos instrukcijos patvirtinimo“. 2003 m. gegužės 8 d. // Valstybės žinios. 2003. Nr. 50–2230.3. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skelbimas dėl PHARE projekto „Informacinės siste¬mos sukūrimas stiprinant Lietuvos teismų gebėjimus“ Nr. LT0107.02 // Informaciniai pranešimai. 2003. Nr. 26.4. Directory Computerised Criminal Justice Information Systems 1995 / Edited by Dr. R. Scherpen¬zeel. – The Hague/Helsinki: European Institute for Crime Prevention and Control, affiliated with the United Nations, HEUNI. Ministry of Justice The Netherlands. 1995. Publication Series No. 27.5. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro įsakymas Nr. I–58 „Dėl Ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarkos ir rekomendacijų patvirtinimo“. 2003 m. balandžio 18 d. // Valstybės žinios. 2003. Nr. 39–1807.6. Vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 355 „Dėl darbo grupės sudarymo“. 2002 m. liepos 19 d.7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 721 „Dėl priemonių, sudarysiančių sąlygas teisė¬saugos institucijoms ir teismams sklandžiai taikyti naujojo baudžiamojo kodekso, naujojo baudžia¬mojo proceso kodekso ir bausmių vykdymo kodekso reikalavimus, plano ir lėšų poreikio 2003-2004 metams patvirtinimo“. 2003 m. birželio 3 d. // Valstybės žinios. 2003. Nr. 55–2461.
•••
The Criminological Information Systems in Lithuania: Statistical Aspects
Dr. Alfredas Kiškis
Law University of Lithuania
SUMMARY
The article analyses criminological information systems in Lithuania, its actual situation and main problems. The focus of analysis is on the content of criminological statistics as well as on the presentation of statistical data to end-users. The Information System for Crime Prevention in Lithuania (ISCPL) is exclusive, the most important criminological information system in Lithuania. Therefore, it is advisable to give a brief statement of its present situation. The ISCPL functions on the Web site of Centre for Crime Prevention in Lithuania (http://www.nplc.lt/english/index.html) in two languages – Lithuanian and English. The Automatic Statistical Information System (ASIS) is a part of ISCPL and its most important statistical component. The ASIS affords the possibility for the users to select the necessary criminological indicators on the Internet, indicating the territory, institution, period and data periodicity, to reflect the collected data on the computer screen in the form of a table, linear diagram, histogram or map and to transfer the results obtained to their own text documents or to analyze them using the specialized statistical packages. The ASIS accumulates and provides the data of statistical reports received from the General Prosecutor’s Office, the Prison Department, the National Administration of Courts, the Police Department, the Department of Statistics to the Government of the Republic of Lithuania, and the Information Technology and Communications Department under the Ministry of Internal Affairs. The ASIS provides total by 43 statistical reports and about 64 000 statistical indicators. It has possibilities to reflect the distribution of statistical indicators in any map, for example Europe Union, etc.The problems detected:1. The 64 000 statistical indicators reflected by the ASIS are not enough for criminological analysis due to the content problems of statistical reports. The institutions construct the statistical reports not systematically, substantially in accordance with the needs of their specific services. The reports are not concerted at interinstitutional level and in some cases at institutional level. Therefore, the user usually does not obtain complex data.2. The statistical report is a limited statistical section, reflecting the selected characteristics of the object. It is necessary to recalculate statistics (to make a new section) to obtain other characteristics of the object. The ASIS cannot do it, because it operates on statistical reports, received from the institutions.3. The statistical reports are calculated manually and demimanually in many criminal justice institutions. The data is collected in subdivisions of the institution from various registration journals, cases and other sources of information. The collected data is calculated and brought into a file. The files are sent to the central division of the institution, where the data is summed-up. The institutions do not have computerised databases (including all their subdivisions), whose records concern specific persons, incidents, cases, goods, etc. The exception is the Information Technology and Communications Department under the Ministry of Internal Affairs.4. The existing criminological information systems including all Lithuanian territory do not have handy functions for wide range users to receive information in any available statistical section. The exception is the Information System for Crime Prevention in Lithuania. However, the information in the records of its database does not refer to separate persons, incidents, cases, goods, etc. The records of ISCPL database are the meanings of already calculated statistical indicators. The information system can integrate statistical data, but not differentiate it.5. On May 1, 2003 the following newly re-approved codes came into effect: the Criminal Code, the Code of Criminal Procedure and the Penal Code of the Republic of Lithuania. The criminal justice institutions are revising statistical reports, their content, and information systems. The presentation of new criminological statistics falls into disarray due to these reasons.6. The criminological information systems of Lithuania lack regular victimological survey statistics.The author concludes that the main directions of development of criminological information systems in Lithuania are:1. The development of content of statistical reports of criminological attribution. The goal of the development is systematic, complex and optimal statistical data.2. The preparation of methodology, corresponding the features of the Republic of Lithuania, and regular implementation of victimological surveys.3. The creation of integrated criminal justice information system. The system must include comprehensive data related to criminal acts – information on incidents, persons, goods, cases, procedural decisions, etc. Collection of the information must start from the registration of an incident and be finished at the end of punishment. All the users of the system must have access to possible statistical data according to their needs.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 59–69
KAI KURIE NETEISĖTOS PRIEIGOS PRIE KOMPIUTERINĖS INFORMACIJOS KRIMINALIZAVIMO ASPEKTAI
Dr. Darius Štitilis
Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Teisinės informatikos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 71Elektroninis paštas stitilis@ltu.lt
Pateikta 2003 m. rugpjūčio 27 d.Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 15 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Kriminalistikos katedros lektorius dr. Rolandas Krikščiūnas ir šio Universiteto Policijos fakulteto Policijos teisės katedros lektorius dr. Raimundas Kalesnykas
Pagrindinės sąvokos: kompiuteriniai nusikaltimai, neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos, neteisėtos prieigos kriminalizavimasKeywords: computer crimes, illegal access to computer data, criminalisation of illegal access to computer data
Santrauka
Šio straipsnio objektas – neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos, dalykas – kai kurie tokios veikos kriminalizavimo aspektai. Straipsnio tikslas – išanalizuoti kai kurias pa¬grindines neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos kriminalizavimo problemas ir numatyti baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką tobulinimo būdus Lietuvoje. Straipsnio uždaviniai: apibūdinti pagrindinius neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos požy¬mius; atskleisti kai kurias pagrindines problemas, susijusias su tokios prieigos vertinimu; pa¬teikti neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos kriminalizavimo Lietuvoje galimus variantus. Straipsnyje taikomos lyginamosios analizės, lyginamasis bei kiti metodai, remiamasi užsienio valstybių doktrina bei periodine literatūra. Straipsnį sudaro įvadas, keturi skyriai bei išvados. Pirmajame skyriuje apibūdinama neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos, atskleidžiamos teisinės problemos, susijusios su šios veikos vertinimu. Antrajame skyriuje nagrinėjamos tarptautinių (regioninių) dokumentų nuostatos, susijusios su neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos. Trečiajame skyriuje analizuojama tokios prieigos kriminaliza¬vimo praktika užsienyje. Ketvirtajame skyriuje aptariamos naujojo Lietuvos Respublikos bau¬džiamojo kodekso nuostatos dėl neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos, taip pat galimybė už tokią veiką nustatyti administracinę atsakomybę. Straipsnio pabaigoje pateikia¬mos išvados.
Įvadas
Kuriant žinių visuomenę, visose žmogaus veiklos srityse sparčiai plinta šiuolaikinės informacinės technologijos, kurios elektroninę erdvę padaro prieinamą. Nepaisant teigiamų elektroninės erdvės aspektų, neišvengiamai susiduriama ir su didėjančiu pavojingų veikų naudojantis šia erdve skaičiumi [1, p. 5]. Elektroninė erdvė suteikia naujų galimybių padaryti nusikaltimus [2], sudaro sąlygas naujiems nusikaltimų būdams atsirasti [3, p. 64] bei gali¬mybes padaryti naujas, iki šiol teisinėje praktikoje [4] nežinomas veikas. Viena iš tokių veikų – neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos.
I. Neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos
Siekiant išsiaiškinti kai kuriuos neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos kri¬minalizavimo aspektus pirmiausia reikia aptarti pačią neteisėtą prieigą prie kompiuterinės informacijos. Neteisėtą prieigą prie kompiuterinės informacijos iš kitų kompiuterinių nusikal¬timų informatikai išskiria bei tokios prieigos kai kurias kriminalizavimo problemas nagrinėja U. Sieberis, C. Gringras, N. Nathansonas, D. Baibridge’as ir kt. D. Baibridge’as teigia, kad neteisėta prieiga yra prieiga prie kompiuterių sistemos be savininko leidimo [5, p. 307]. Ta¬čiau tokia samprata yra labai nekonkreti, neatskleidžiami prieigos požymiai. U. Sieberis nu¬rodo, kad neteisėta prieiga suprantama kaip prasiskverbimas į kompiuterių sistemas, kai tikslas yra ne manipuliacija, sabotažas ar šnipinėjimais, o pasitenkinimas, susijęs su kom¬piuterinės sistemos apsaugos priemonių įveikimu. Šiuo atveju autorius prieigą išskiria kaip neteisėtą veiksmą, kai nekyla jokios pasekmės (išskyrus grėsmę padaryti žalą). Toliau nag¬rinėdamas kai kuriuos neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos aspektus U. Sie¬beris vis dėlto pažymi, jog neteisėta prieiga gali būti dvejopa: 1) prasiskverbiant į kompiuterių sistemą, kai jokia žala nepadaroma, tik sukeliamas pavojus (tačiau tokiais atvejais pažeidžiamos kompiuterių sistemos, kompiuterinės informacijos slaptumas arba su tuo susijęs integralumas), ir 2) prasiskverbiant į kompiuterių sistemą, kai padaroma žala (pvz., gauti duomenys pa¬naudojami įvykdyti sukčiavimui, pasisavinama kompiuterinė informacija ar pan.) [6, p. 41]. Specialioje literatūroje mokslininko V. V. Krylovo neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos taip pat suprantama kaip neteisėtas susipažinimas su informacija (duomeni¬mis), esančia kompiuteryje [7, p. 40]. Šiai sampratai iš esmės pritaria ir V. S. Komisarovas ir nurodo trūkumą – terminas „susipažinimas“ su informacija neapima tokių neteisėtos priei¬gos atvejų, kai asmuo, jau žinodamas informacijos turinį iš kitų šaltinių, šią informaciją tik kopijuoja arba trina [8, p. 14]. Dėl to autorius pažymi, kad neteisėta prieiga prie kompiuteri¬nės informacijos reikėtų laikyti veiksmus, kurių metu asmuo neteisėtai gauna galimybę susi¬pažinti su kompiuterine informacija arba tokio asmens tam tikri veiksmai, atliekami su tokia informacija neturint savininko leidimo [8, p. 14]. Taip pat nurodoma, jog neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos būdai gali skirtis: svetimo vardo ir/ar slaptažodžio panaudo¬jimas, kompiuterinės sistemos apsaugos priemonių pažeidimas ir t. t.Pažymėtina, jog Elektroninės erdvės nusikaltimų konvencijos (ang. – Cybercrime con¬vention) (toliau – Konvencija) aiškinamajame rašte nurodoma, jog neteisėta prieiga apima veikas, kai kompiuterinės informacijos saugumui sukeliama žalos grėsmė, taip pat veikas, pažeidžiančias kompiuterinės informacijos saugumą (t. y. prieinamumą, konfidencialumą ar vientisumą) [9, p. 44]. Šiuo atveju išskiriama neteisėta prieiga, nesukelianti žalingų pasek¬mių (kyla tik žalos grėsmė), ir prieiga, dėl kurios kyla žalingos pasekmės (pvz., neteisėtai pakeičiama kompiuterinė informacija).Taigi nepaisant skirtingų apibūdinimų galima išskirti dvi neteisėtos prieigos prie kom¬piuterinės informacijos rūšis: 1) prieigą, kai žala nepadaroma, o kyla tokios žalos grėsmė, bei 2) prieigą, kai padaroma reali žala. Vis dėlto autorius, nagrinėdamas neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos kriminalizavimo aspektus, laikysis pozicijos, jog neteisėta prieiga prie kompiuterinės infor¬macijos laikytina tokia neteisėta veika, kurios metu įveikiant apsaugos priemones prieinama prie kompiuterinės informacijos ir pažeidžiamas laikomos informacijos slaptumas. Prie to¬kios nuomonės prieita ir kai kuriuose tyrimuose kompiuterinių nusikaltimų tema, pavyzdžiui, Honkongo darbo grupės ataskaitoje dėl kompiuterinių nusikaltimų [10, p. 35] (t. y. kyla rea¬lios žalos grėsmė), o dėl neteisėtos prieigos metu vykdomas šnipinėjimas, sabotažas, suk¬čiavimas, neteisėtas autorių teisėmis apsaugotų kūrinių kopijavimas, kompiuterinės informa¬cijos pakeitimas ir pan., autoriaus nuomone, laikytini savarankiškomis pavojingomis veiko¬mis.
II. Tarptautinių (regioninių) dokumentų nuostatos dėl neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos kriminalizavimo
1983–1985 m. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) valsty¬bėms narėms buvo pateiktas minimalus kriminalizuotinų pavojingų veikų, susijusių su kom¬piuteriais, sąrašas. Prie tokių veikų buvo priskirta ir neteisėta prieiga, t. y. patekimas į kom¬piuterį arba kompiuterio ir/ar telekomunikacijos sistemos perėmimas be asmens, atsakingo už šią sistemą, leidimo pažeidžiant apsaugos priemones arba dėl kitų nesąžiningų ar ža¬lingų paskatų [11, p. 25]. Kaip matome, prieigos aprašymas nereikalauja materialių pasek¬mių, t. y. pati veika apibrėžiama tik kaip įsilaužimas į kompiuterinę sistemą. Tačiau reikalau¬jama nustatyti objektyviosios pusės požymį – saugumo priemonių pažeidimą.Užbaigus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitą, 1989 m. Europos Tarybos Ministrų kabinetas taip pat priėmė rekomendaciją R89(9) Europos Sąjungos šalių vyriausybėms, kurioje siūloma iš naujo svarstant ar kuriant įstatymus atsi¬žvelgti į Europos komiteto nusikaltimų problemoms tirti pranešimą apie kompiuterinius nusi¬kaltimus [12]. Šiame pranešime pateiktame minimaliame sąraše minima ir neteisėta prieiga prie kompiuterinės sistemos: prieiga prie kompiuterinės sistemos arba kompiuterinio tinklo neturint tam teisės bei pažeidžiant saugumo priemones. Galima teigti, kad nusikalstamų pa¬sekmių atžvilgiu šios neteisėtos prieigos požymių aprašymas yra panašus į anksčiau minėtą neteisėtos prieigos aprašymą.Neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos aptariama ir Konvencijoje . Konvencijos 2 straipsnyje numatyta, jog „turi būti priimtos įstatymų normos, pagal kurias būtų nustatyti baudžiamosios atsakomybės pagrindai už tyčinę prieigą prie kompiuterinės sistemos, neturint tam teisės“ [13; 2 str.]. Šia nuostata siekiama, kad būtų nustatyta bau¬džiamoji atsakomybė už veikas, keliančias pavojų kompiuterinių sistemų ir duomenų sau¬gumui (t. y. konfidencialumui, integruotumui ir prieinamumui). Tame pačiame Konvencijos straipsnyje nurodoma, jog nustatant baudžiamosios atsakomybės pagrindus gali būti reika¬laujama, jog nusikaltimas būtų padaromas pažeidžiant saugumo priemones siekiant gauti kompiuterinę informaciją arba turint nesąžiningą tikslą, arba kai veika yra susijusi su kom¬piuterine sistema, kuri sujungta su kita kompiuterine sistema. Anksčiau minėta formuluotė valstybėms narėms palieka tam tikrą veikimo laisvę nustatant baudžiamosios atsakomybės pagrindus už neteisėtą prieigą. Galima konstatuoti, jog Konvencijoje laikomasi nuostatos, kad tyčinė prieiga prie kompiuterinės sistemos neturint tam teisės (kai nekyla žalingos pa¬sekmės) turi būti įvardijama kaip neteisėta veika [14, p. 3]. Paminėtina, jog Konvencijos aiš¬kinamajame rašte nurodoma, jog teisinės apsaugos reikalingumą lemia asmenų interesai valdyti bei kontroliuoti jų informacines sistemas. Neteisėta prieiga (kai nekyla žalingos pa¬sekmės) turėtų būti iš principo neteisėta, nes sudaro galimybę pakeisti, sunaikinti vertingą kitiems asmenims priklausančią kompiuterinę informaciją arba vykdyti kitas neteisėtas vei¬kas [9, p. 44].2002 m. balandžio 19 d. Europos Komisijos siūlyme Tarybai dėl sprendimo, susijusio su veiksmais prieš informacines sistemas, buvo konstatuota, jog atakos prieš informacines sistemas kelia grėsmę saugiai informacinei visuomenei, saugumui ir justicijai, todėl reikia imtis tam tikrų priemonių Europos Sąjungos lygiu [15]. Pasiūlymo 3 straipsnyje nurodoma, jog valstybės narės turi užtikrinti, kad tyčinė prieiga prie visos arba dalies informacinės si¬stemos neturint tokios teisės turi būti laikoma nusikalstama, jei veika padaryta: 1) per bet kokią informacinės sistemos dalį, kuri yra saugoma specialiomis saugumo priemonėmis, ar 2) siekiant padaryti žalą fiziniam ar juridiniam asmeniui ar 3) siekiant gauti ekonominę naudą [16; 3 str.]. Šiomis nuostatomis norima nustatyti atsakomybės pagrindus už neteisėtą prieigą prie informacinių sistemų (ang. – hacking). Tačiau šalys narės, įgyvendindamos šias nuostatas savo nacionaliniuose įstatymuose, gali nenustatyti baudžiamosios atsakomybės už ne¬reikšmingus pažeidimus [15, 3 str.]. Apibendrinant tarptautinių (regioninių) dokumentų nuostatas galima teigti, jog nepai¬sant to, kad šiuose dokumentuose siūloma kriminalizuoti neteisėtą prieigą (kai kyla žalingos pasekmės), pavojinga veika laikoma ir neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos, kai kyla tiktai žalos grėsmė (bet ne žalingos pasekmės). Tačiau neteisėtos prieigos požymiai skiriasi (pvz., objektyviosios pusės požymiai ir kt.). Pažymėtina, jog tarptautiniai (regioniniai) dokumentai nenustato specialių reikalavimų dalykui, t. y. kompiuterinei informacijai – reko¬menduojama apsaugoti bet kokią informaciją elektronine forma.
III. Neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos kriminalizavimas užsienyje
Yra kelios nuomonės apie baudžiamosios atsakomybės pagrindų nustatymą už netei¬sėtą prieigą prie kompiuterinės sistemos. Teisės komisijos baudžiamosios teisės srityje (angl. – The Law Commission on Criminal Law) buvo pabrėžta, jog nustatant atsakomybės pagrindus už neteisėtą prieigą pirmiausia siekiama apsaugoti ne informaciją, o kompiuteri¬nių sistemų vientisumą bei saugumą. Todėl siūlyta kriminalizuoti dvi atskiras veikas: pirma, nustatyti atsakomybę už paprastą neteisėtą prieigą prie kompiuterinės sistemos, ir, antra, nustatyti atsakomybę (sankcija turi būti sunkesnė) už neteisėtą prieigą siekiant įvykdyti ar palengvinti kito sunkaus nusikaltimo padarymą [17, p. 346]. Panašios pozicijos buvo laiko¬masi 1994 m. Kriminalinės policijos tarptautinėje apžvalgoje kompiuterinių nusikaltimų sri¬tyje. Šioje apžvalgoje pabrėžta ne tik specialios kompiuterinės informacijos (pvz., komerci¬nių paslapčių) apsaugos nuo neteisėtos prieigos būtinybė, tačiau ir būtinybė saugoti bet ko¬kią kompiuterinę informaciją [18, p. 19]. Taigi pabrėžiama, jog neteisėtos prieigos atveju neturi būti reikalaujama prieiti prie įstatymų saugomos informacijos kitaip nei kompiuterinės informacijos pasisavinimo atveju [18, p. 22]. Už neteisėtos prieigos kriminalizavimą yra ir M. Mohrenschlageris. Jo teigimu, argumentai už baudžiamosios atsakomybės pagrindų nusta¬tymą vis dėlto vyrauja [14, p. 3]. Tarptautinėje kriminalinės policijos apžvalgoje dėl kompiu¬terinių nusikaltimų taip pat nurodoma, jog neteisėta prieiga turi būti įvardyta nusikaltimu, nes sudaro galimybę sunaikinti kompiuterinius duomenis, sutrikdyti kompiuterinės sistemos darbą [18, p. 74]. Šiek tiek kitos nuomonės yra P. J. Schickis ir G. Schmolzeris. Pasak jų, už neteisėtą prieigą, kai nekyla žala (sukeliama tiktai grėsmė teisiniams gėriams), nustatytina ne baudžiamoji, o administracinė atsakomybė [19, p. 137]. Kai kurių autorių (U. Sieberio ir kitų) buvo konstatuota tokia padėtis, susijusi su įsta¬tymų nuostatomis dėl neteisėtos prieigos. Kai kuriose valstybėse (Anglijoje, Australijoje, Graikijoje, daugumoje JAV valstijų ir kt.) kriminalizuojama vien tiktai neteisėta prieiga prie kompiuterinių sistemų. Tokiomis normomis siekta apsaugoti formalią slaptumo, privatumo sritį [6, p. 70]. Kitose valstybėse veika yra baudžiama tik tada, kai prie kompiuterinių sistemų prieinama pažeidžiant saugumo priemones (Vokietijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje) arba turint tikslą pagrobti, modifikuoti ar sunaikinti kompiuterinę informaciją (Kanadoje, Prancū¬zijoje, Izraelyje, Naujojoje Zelandijoje, Škotijoje ir kt.) arba kai kyla tokie žalingi padariniai (Ispanijoje ir kt.) [6, p. 71]. Kai kurios valstybės (Suomija, Nyderlandai, Jungtinė Karalystė ir kt.) yra sujungusios šiuos du požiūrius į vieną straipsnį ir nustačiusios atsakomybę už „pa¬prastą“ neteisėtą prieigą. Prieigą siekiant padaryti kitą pažeidimą (arba tam tikrų pasekmių kilimą) jos traktuoja kaip kvalifikuojantį požymį [18, p. 19; 6, p. 71]. Kai kuriose valstybėse veika, kai įsilaužiama į kompiuterinę sistemą, bet žala nepadaroma, kol kas nelaikoma nusi¬kalstama. Tačiau reikia pažymėti, jog vis dėlto dauguma valstybių ėmėsi saugoti formalią privatumo, slaptumo sritį nuo neteisėtos prieigos, nes tradiciniai įstatymai tokios apsaugos garantuoti negalėjo. Tai pažymima ir Tarptautinėje kriminalinės policijos apžvalgoje dėl kompiuterinių nusikaltimų [18].Keleto valstybių baudžiamieji įstatymai nagrinėtini išsamiau. Štai Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso (toliau – Rusijos BK) 272 straipsnyje nustatyta atsakomybė už tyčinę neteisėtą prieigą prie įstatymo saugomos kompiuterinės informacijos, jei tai sukėlė kompiu¬terinės informacijos sunaikinimą, blokavimą, modifikavimą ar kopijavimą, taip pat sutrikdė kompiuterinės sistemos darbą [20; 272 str.]. Iš šių nuostatų susidaro įspūdis, jog Rusija bent jau kol kas pasirinko neteisėtos prieigos kriminalizavimo būdą, kai nusikalstama veika įvardijama tik tokia veika, dėl kurios kyla nustatytos pasekmės (žala). Tokią poziciją patvir¬tina ir Rusijos mokslininkas V. S. Komisarovas. Jo teigimu, dėl neteisėtos prieigos turi kilti žalingos pasekmės [8, p. 14]. Tuo tarpu neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos, kai nekyla jokių pasekmių, dažnai nelaikoma nusikalstama veika. Kitokios nuomonės yra D. V. Čepčugovas. Anot šio rusų autoriaus, Rusijos BK 272 straipsnis apima visus neteisėtos prieigos atvejus [21]. Tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė dėl neteisėtos prieigos, turi kilti įstatymo nustatytos pasekmės, t. y. informacija turi būti sunaikinta, blokuota, modifikuota arba nukopijuota. D. Čepčugovo nuomone, kai kompiuterinėje sistemoje esantys duomenys pasirodo pažeidėjo kompiuterio ekrane, įvyksta informacijos perkėlimas. Kadangi elektroni¬niai impulsai per ryšių linijas atsiranda pažeidėjo kompiuteryje ir apdorojami šio kompiuterio procesoriaus bei „išvedami“ į ekraną, tokie veiksmai gali būti laikomi informacijos kopijavimu ir patenka į Rusijos BK 272 straipsnio veikimo sritį [21]. Taigi neteisėtos prieigos metu kopi¬juojant informaciją įsikišti į šios informacijos apdorojimo procesą nebūtina, nes tokiu atveju kiltų kita šiame straipsnyje nurodyta pasekmė – informacijos modifikavimas. Tačiau kai kurie kiti Rusijos autoriai nesutinka su nuomone, jog visi neteisėtos prieigos atvejai Rusijos BK yra kriminalizuoti. Šių autorių nuomone, turint omenyje, kad 272 straipsnio (bei 274 str.) dispo¬zicija reikalauja tam tikrų pasekmių (žalos teisiniams gėriams), kai kurios pavojingos veikos, susijusios su neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos, lieka nekriminalizuotos [22].Kaip kitokios neteisėtos prieigos kriminalizavimo apimties pavyzdį galima pateikti Lat¬viją – jos Baudžiamojo kodekso 241 straipsnyje nustatyta atsakomybė už savavališką prieigą prie kompiuterinių sistemų. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog baudžiamojon atsakomy¬bėn traukiamas asmuo, kuris savavališkai prieina prie kompiuterinės sistemos, jei dėl tokių veiksmų atsiranda galimybė pasiekti informaciją, esančią šioje kompiuterinėje sistemoje [23; 241 str.]. Straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė už tą pačią veiką, jei atliekant neteisėtą prieigą pažeidžiamos kompiuterio programinę įrangą apsaugančios sistemos arba priei¬nama prie ryšių linijų. Kroatijos baudžiamojo kodekso 223 straipsnyje nurodyta, jog nusikaltimas yra netei¬sėta prieiga prie kompiuterinės informacijos arba kompiuterių programų pažeidžiant apsau¬gos priemones [24; 223 str.]. Taigi šia norma siekiama apsaugoti kompiuterinę informaciją bei kompiuterių programas. Baudžiamajai atsakomybei kilti užtenka vien neteisėtos prieigos, tačiau kompiuterinė informacija arba kompiuterių programos turi būti apsaugotos specia¬liomis apsaugos priemonėmis [25; 1 d. 4 p.].Panaši neteisėtos prieigos kriminalizavimo praktika yra ir kai kuriose bendrosios teisės tradicijos valstybėse. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, remiantis 1990 m. Piktnaudžiavimo naudojantis kompiuteriais įstatymo 1 skyriumi „Neteisėta prieiga prie duomenų kompiuterine forma“, asmuo pripažįstamas kaltu, jei jis: 1) atlieka veiksmus siekdamas prieiti prie bet kokios kompiuterinės programos arba kompiuterinių duomenų, esančių kitame kompiuteryje; 2) jei prieiga, kuriai rengiamasi, yra neteisėta; 3) asmuo supranta, jog jis atlieka veiksmus stengdamasis vykdyti neteisėtą prieigą. Pažymėtina, jog šios normos taikymas veikoms elektroninėje erdvėje gali pasireikšti tuo, jog net nesėkmingas įsilaužėlio (ang. – hacker) bandymas neteisėtai įsilaužti į kompiute¬rinę sistemą gali būti įvertintas kaip nusikaltimas [5, p. 315]. Pasak M. Wasiko, remiantis straipsnio dispozicija, panašu, jog tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė, nereikia įveikti jokių kompiuterinės sistemos apsaugos priemonių – jų gali ir nebūti [26, p. 275]. Tuo šio įstatymo nuostatos skiriasi nuo kai kurių kitų valstybių baudžiamųjų įstatymų nuostatų, ku¬riose reikalaujama, kad būtų pažeistos saugumo priemonės. Jungtinės Karalystės teisės komisija yra konstatavusi, jog neteisėtos prieigos kriminalizavimas tik apsaugotos informa¬cijos atžvilgiu būtų prilygintas absurdiškai situacijai, pavyzdžiui, jei neužrakinto automobilio vagystė nebūtų pripažįstama nusikaltimu [26, p. 277]. Tačiau ši nuostata yra ir kritikuojama teigiant, jog neteisėta prieiga kriminalizuota netikslingai, nes neteisėtas įsibrovimas į namus nėra nusikaltimas, o prieigą elektroniniu būdu galima prilyginti tokiems veiksmams [27, p. 629]. Nepaisant to, autoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju baudžiamosios teisės normomis yra apsaugomas privatumas, kompiuterinės sistemos integralumas, todėl tokios normos įtvirtinimas baudžiamuosiuose įstatymuose yra tikslingas.Autoriaus nuomone, nagrinėjant neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos kriminalizavimo klausimą svarbus ir dar vienas aspektas – neteisėtos prieigos dalykas, jo apimtis. Pavyzdžiui, kai kuriose užsienio valstybėse (Rusijoje ir kt.) neteisėtos prieigos daly¬kas yra ne visa informacija, o tik įstatymo saugoma informacija (pvz., konfidenciali informa¬cija, informacija, sudaranti valstybės paslaptį ir pan.). Tačiau nemažai valstybių savo bau¬džiamuosiuose įstatymuose nuo neteisėtos prieigos saugo bet kokią informaciją, kuri gali būti elektroninės formos. Apibendrinant tai, kas šioje dalyje išdėstyta, galima daryti išvadą, jog užsienio valsty¬bėse neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos kriminalizuojama skirtingai: skiriasi nusikaltimo sudėčių rūšys (materiali, formali), dalyko ypatumai (pvz., specialūs reikalavimai dalykui), taip pat kai kurie objektyviosios pusės požymiai (pvz., reikalavimas pažeisti sau¬gumo priemones). Nepaisant to, pastebėtinos neteisėtos prieigos prie kompiuterinės infor¬macijos (kai nepadaroma žala) kriminalizavimo tendencijos.
IV. Kai kurie neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos kriminalizavimo aspektai Lietuvoje
Baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą prieigą prie kompiuterinės informacijos (su tam tikromis realiomis pasekmėmis (žala)) gali kilti pagal kelis Lietuvos Respublikos baudžia¬mojo kodekso (toliau – BK) straipsnius. Nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už netei¬sėtą prieigą, Lietuvos įstatymo leidėjas pasirinko tokį veikos elektroninėje erdvėje kriminali¬zavimo būdą – reikalaujama realios žalos [28, p. 83], t. y. kompiuterinės informacijos sunai¬kinimo, pakeitimo ar sugadinimo (BK 196 str.), kompiuterinės programos sunaikinimo, pa¬keitimo ar sugadinimo (BK 197 str.) arba kompiuterinės informacijos pasisavinimo (BK 198 str.). Tačiau už neteisėtą prieigą, kai reali žala nepadaroma, baudžiamoji atsakomybė BK nėra nustatyta. Ar tokia veika iš tikrųjų nėra pavojinga? Pažymėtina, jog kėsinantis į įstatymo saugomus teisinius gėrius gali būti ne tik daroma reali žala, bet ir kilti tos žalos grėsmė. Tais atvejais, kai reali žala neatsiranda, o yra tiktai tokios žalos grėsmė, objekte irgi vyksta tam tikri pakeitimai [29, p. 177]. Pavojingumo pobūdį paprastai apibūdina kėsinimosi objekto vertingumas [30, p. 15]. Nusikaltimo objekto, į kurį kėsinamasi atliekant neteisėtą prieigą, – visuomeninių san¬tykių saugant, apdorojant kompiuterinę informaciją vertingumą yra pabrėžę U. Sieberis, D. Baibridge’as ir kt. Šio objekto apsaugos baudžiamosiomis normomis praktika (kai reali žala nepadaroma) yra nustatyta ne vienoje valstybėje . Be to, jau minėta, kad kriminalizuoti netei¬sėtą prieigą, kai nepadaroma reali žala, rekomenduojama ir tarptautiniuose (regioniniuose) dokumentuose. Vis dėlto į kokius teisinius gėrius kėsinamasi vykdant neteisėtą prieigą prie kompiuterinės informacijos (kai nekyla reali žala)? Autoriaus manymu, neteisėta prieiga pažeidžiant saugumo priemones sukelia realią grėsmę visuomeniniams santykiams saugant ir apdorojant informaciją, pažeidžia nukentėju¬siųjų slaptumo sritį. Kompiuterinė informacija yra labiau pažeidžiama, jos kopijavimo, susi¬pažinimo mastai, kitaip nei informacija materialiuose objektuose, yra neribojami, todėl ši in¬formacija turi būti labiau saugoma teisinėmis normomis. Autoriaus nuomone, Lietuvos įsta¬tymo leidėjui reikėtų imtis priemonių apsaugoti šiuos visuomeninius santykius baudžiamo¬sios teisės normomis. Ši veika galėtų būti įvardijama baudžiamuoju nusižengimu turint ome¬nyje mažesnį jos pavojingumą, palyginti su veikomis, kai padaroma žala. Numatant bau¬džiamąją atsakomybę už neteisėtą prieigą, kai kyla grėsmė saugomiems teisiniams santy¬kiams, baudžiamąją normą autorius siūlytų formuluoti taip: „Tas, kas pažeisdamas saugumo priemones neteisėtai įsilaužė į kompiuterinę sistemą, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir <…>“. Neatmestina ir neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos įvardijimo administ¬raciniu teisės pažeidimu galimybė. Užkertant kelią teisės pažeidimams plačiai taikomos visų teisinės atsakomybės rūšių priemonės. Čia labai svarbus administracinės atsakomybės vaidmuo [31, p. 7]. Deja, tenka konstatuoti, jog šiuo klausimu užsienio teisinės literatūros beveik nėra. Tokią padėtį lemia ir tai, jog administracinių teisės pažeidimų kodeksų, kaip at¬skirai egzistuojančių teisės aktų, nustatančių teisinę atsakomybę už administracinės teisės pažeidimus, daugelyje užsienio valstybių iš viso nėra. Kai kuriose iš tokių valstybių nusižen¬gimai inkorporuoti į šių valstybių baudžiamuosius įstatymus. Antai Vokietijos baudžiama¬jame kodekse visos nurodytos veikos skirstomos į nusikaltimus ir nusižengimus [30, p. 30]. Anglijoje, Skandinavijoje ir JAV nusikaltimais laikomi visi teisės pažeidimai, taigi ir, mūsų su¬pratimu, administraciniai teisės pažeidimai [32, t. 1, p. 40–41]. Tiesa, šalių, kuriose atskirai galioja administracinių teisės pažeidimų kodeksai, yra. Pavyzdžiui, Latvijoje, Rusijoje ir kt. Šių valstybių teisės literatūroje bei praktikoje daug dėme¬sio skiriama baudžiamajai atsakomybei už nusikaltimus, susijusius su kompiuteriais, nusta¬tyti, tačiau administracinės atsakomybės nustatymo už mažesnio pavojingumo pažeidimus problemos kol kas nesprendžiamos, nors kai kurie mokslininkai jau siūlo tam tikras veikas įvardyti administraciniais teisės pažeidimais.Pažymėtina, jog administracinė atsakomybė, kaip alternatyva baudžiamosioms sank¬cijoms, buvo iškelta Kriminalinės policijos tarptautinėje apžvalgoje, susijusioje su kompiute¬riniais nusikaltimais, kur nurodyta, jog kompiuterinė informacija turi būti apsaugota ir admi¬nistracinės teisės priemonėmis, tačiau pažymėta, jog nuomonės dėl apsaugos skirtingų tei¬sės šakų normomis laipsnio skiriasi iš esmės [18, p. 29]. Tokiai nuomonei pritarė ir U. Siebe¬ris. Jis nurodė, jog pavojingos veikos turi būti ne tik kriminalizuotos – galima nustatyti ir ad¬ministracinės atsakomybės pagrindus [6, p. 204]. Konvencijoje taip pat yra nuostatos – to¬kios kaip „turi būti nustatyta baudžiamoji atsakomybė arba imtasi kitų teisinių priemonių atsa¬komybei nustatyti“, iš kurių galima daryti išvadą, jog valstybėms narėms paliekama teisė ne tik nustatyti baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus, susijusius su kompiuteriais, tačiau tam tikras veikas elektroninėje erdvėje įvardyti administracinės teisės pažeidimais.Atskirose užsienio valstybėse šiuo metu beveik neskiriama dėmesio administracinei atsakomybei nustatyti už neteisėtą prieigą prie kompiuterinės informacijos. Tačiau kaip išim¬tis paminėtina Latvija. Atsižvelgiant į Konvencijos nuostatas šioje šalyje imamasi aktyvių veiksmų keisti ne tik Baudžiamąjį kodeksą – parengti ir atitinkami Latvijos administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai [33; 34]. Apie galimybę administraciniais pažeidimais įvardyti tokias pavojingas veikas kaip neteisėtą prieigą užsimena ir Rusijos autoriai (V. O. Černišova [35] bei kt.).Autoriaus nuomone, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančią teisinę sistemą, Konvenci¬jos nuostatas, paliekančias tam tikrą laisvę valstybėms pačioms spręsti atsakomybės už neteisėtą prieigą nustatymo klausimus, nagrinėtina administracinės atsakomybės nustatymo galimybė. Administracinės atsakomybės nustatymas galėtų „subalansuoti“ atsakomybės taikymą už neteisėtą prieigą prie kompiuterinės informacijos (ypač nagrinėjamu atveju, kai įstatymo leidėjas tokios prieigos nepripažįsta tiek pavojingos, jog ji turėtų užtraukti bau¬džiamąją atsakomybę) bei įgyvendintų Konvencijos nuostatas, susijusias su teisinės atsa¬komybės nustatymu už neteisėtą prieigą. Be to, administracinė atsakomybė taikoma daug operatyviau ir paprasčiau negu baudžiamoji atsakomybė [31, p. 29], todėl kai kuriais atve¬jais administracinės atsakomybės taikymas padėtų greičiau, efektyviau įvertinti neteisėtą prieigą. Tokios atsakomybės taikymas vietoje baudžiamosios atsakomybės valstybei kai¬nuotų ir mažiau lėšų.Gali kilti klausimas, kas ir kokiais pagrindais remdamasis sprendžia, kokie teisei priešingi ir visuomenei pavojingi veiksmai turi būti laikomi administraciniais teisės pažeidi¬mais. P. Petkevičius nurodo, jog šį klausimą sprendžia įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į atitinkamas vietos, laiko, politines, socialines, ekonomines sąlygas ir kitas konkrečias aplin¬kybes. Vis dėlto egzistuoja tam tikri požymiai, kuriais remiantis galima tam tikras veikas pri¬skirti prie nusikaltimų arba administracinių teisės pažeidimų (padariniai, žala; pažeidimo mastas; kaltės forma ir žalos dydis; pakartotinumas; pažeidimo padarymo būdas, įrankiai ir priemonės bei kiti požymiai, kuriuos įvertina įstatymų leidėjas [31, p. 70]. Autoriaus šiame darbe išdėstyti samprotavimai paremti užsienio autorių diskusijomis dėl veikų, rodančių tam tikrų veikų mažesnį pavojingumą, kriminalizavimo bei vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išvardytų požymių buvimu.Taigi, autoriaus nuomone, už mažiau pavojingą veiką – įsilaužimą į kompiuterių si¬stemą, kai informacija nepasisavinama, taip pat nėra kitų būtinų kvalifikuojančių požymių, tačiau pažeidžiamos saugumo priemonės, įstatymo leidėjo pasirinktinai gali būti nustatyta ir administracinė atsakomybė (kaip baudžiamosios atsakomybės alternatyva). Toks administ¬racinės atsakomybės pagrindo nustatymas padėtų „išbalansuoti“ atsakomybę už neteisėtą prieigą prie kompiuterinės sistemos. Kaip baudžiamosios atsakomybės alternatyvą autorius siūlo šią administracinio teisės pažeidimo sudėtį: „Neteisėta prieiga prie kompiuterinės in¬formacijos pažeidžiant saugumo priemones, užtraukia <…>“.Svarbūs ir kiti neteisėtos prieigos prie kompiuterinės informacijos kriminalizavimo as¬pektai (pvz., saugomos informacijos apimtis), tačiau dėl darbo apimties reikalavimų smul¬kiau šie klausimai nebus nagrinėjami.
Išvados ir pasiūlymai
1. Neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos laikytina neteisėta veika, kurios metu įveikiant apsaugos priemones prieinama prie kompiuterinės informacijos ir pažeidžia¬mas laikomos informacijos slaptumas bei privatumas.2. Tarptautiniuose (regioniniuose) dokumentuose neteisėtą prieigą prie kompiuterinės informacijos (kai nekyla žalingos pasekmės) rekomenduojama laikyti pavojinga veika, nes sukeliamas pavojus laikomos kompiuterinės informacijos slaptumui bei konfidencialumui. Tačiau neteisėtos prieigos požymiai skiriasi (pvz., objektyviosios pusės požymiai ir kt.), iš¬skyrus dalykui, t. y. saugomai informacijai, keliamus reikalavimus.3. Nepaisant to, kad dalies užsienio valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose netei¬sėta prieiga prie kompiuterinės informacijos (kai nepadaroma reali žala) iš viso nėra įvardi¬jama nusikaltimu (nusižengimu), pastebėtinos neteisėtos prieigos prie kompiuterinės infor¬macijos (kai nepadaroma žala) kriminalizavimo tendencijos.4. Užsienio valstybėse neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos kriminalizuo¬jama skirtingai: skiriasi nusikaltimo sudėčių rūšys (materiali, formali), dalyko ypatumai (pvz., specialūs reikalavimai dalykui), taip pat kai kurie objektyviosios pusės požymiai (pvz., reika¬lavimas pažeisti saugumo priemones). 5. Nusikalstama veika tikslinga įvardyti neteisėtą prieigą (kai nepadaroma žala), Lietu¬vos Respublikos baudžiamąjį kodeksą papildant tokia nusikaltimo sudėtimi: „Tas, kas pa¬žeisdamas saugumo priemones neteisėtai įsilaužė į kompiuterinę sistemą, padarė baudžia¬mąjį nusižengimą ir <…>“.6. Kaip baudžiamosios atsakomybės alternatyvą autorius siūlo pildyti Lietuvos Res¬publikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą – nustatyti administracinės atsakomybės pagrindus už neteisėtą prieigą, pažeidimo sudėtį formuluojant taip: „Neteisėta prieiga prie kompiuterinės informacijos, pažeidžiant saugumo priemones, užtraukia <…>“.
•••
LITERATŪRA
1. Petrauskas R., Štitilis D. Kompiuteriniai nusikaltimai ir jų prevencija. – Vilnius: Lietuvos teisės akademijos Leidybos centras, 2000.2. Grabosky P. Computer Crime: A Criminological Overview. Australian Institute of Criminology // http://www.aic.gov.au/conferences/other/compcrime/index.html (paskutinį kartą prieita: 2002 m. spalio 8 d.).3. Klingys V., Morkūnaitė L., Vaitiekūnas V. Nusikaltimų, susijusių su interneto panaudojimu, kom¬piuteriniai tyrimai // Jurisprudencija. 1999. T. 14(6).4. Bylenchuk P. D. Organized transnational computer crime: the global problem of the new mille¬nium // http://www.crime–research.org/eng/library/Bileng.htm (paskutinį kartą prieita: 2002 m. lie¬pos 4 d.).5. Baibridge D. Introduction to Computer Law / Fourth edition. – Pearson Education Limited, 2000.6. Sieber U. Legal Aspects of Computer–Related Crime in the Information Society. Comcrime study, prepared for European Commission // 1998. http://europa.eu.int/ISPO/legal/en/comcrime/ sieber.html (paskutinį kartą prieita: 2002 m. kovo 11 d.).7. Крылов В. В. Информационные компьютерные преступления. – Москва, 1997.8. Комисаров В. С. Преступления в сфере компьютерной информации: понятие и ответстенность // Юридический мир. 1998, февраль.9. Explanatory Memorandum of Cyber–Crime Convention // http://conventions.coe.int (paskutinį kartą prieita: 2003 m. kovo 11 d.).10. Inter–departmental Working Group on Computer Related Crime Report // Hong Kong, September, 2000. http://www.info.gov.hk/itbb/english/it/doc/iiac6–2000.doc (paskutinį kartą prieita: 2003 m. kovo 19 d.).11. Sabaliauskas G. Informacijos saugumas internete: teisininkų ir informatikų problema // Justitia. 2001. Nr. 2.12. Council of Europe. Computer–related crime. Recomendation No. R(89)9, adopted by Committee of Ministers of the Council of Europe on 13 September 1989 // Strasbourg, 1990. http://cm.coe.int/ta/rec/1989/89r9.htm (paskutinį kartą prieita: 2003 m. kovo 9 d.).
13. Convention on Cybercrime // Strasbourg, 19.09.2001. http://conventions.coe.int (paskutinį kartą prieita: 2003 m. kovo 1 d.).14. Mohrenschlager M. Criminal Offences and Other Substantive Criminal Law Provisions in the Convention // Conference on Cybercrime. Budapest, 22 November 2001. http://www.legal.coe.int (paskutinį kartą prieita: 2003 m. balandžio 28 d.).15. Explanatory Memorandum of Proposal of a Council Framework Decision on attacks agains information systems // Brussels, 19.04.2002. COM(202) 173 final. 202/0086 (CNS). http://europa.eu.int (paskutinį kartą prieita: 2003 m. balandžio 29 d.).16. Proposal of a Council Framework Decision on attacks agains information systems // Brussels, 202/0086 (CNS). http://europa.eu.int (paskutinį kartą prieita: 2002 m. balandžio 29 d.17. Rowland D., Macdonald E. Information Technology Law. – Cavendish Publishing Limited, 1997.18. United Nations Manual on Computer–Related Crime. International Review of Criminal Policy Nos. 43/44 // http://www.uncjin.org/Documents/EighthCongress.html (paskutinį kartą prieita: 2003 m. kovo 3 d.).19. Schick P. J., Schmolzer G. Computer Crimes and other Crimes against Information Technology in Austria. International Review of Penal Law: Computer Crimes and Other Crimes Against Information Technology. – Wurzburg, Germany, 1992.20. Уголовный кодекс Российской Федерации // http://www.d–sign.com/uk/uk.htm (paskutinį kartą prieita: 2003 m. kovo 12 d.).21. Čepčugov D. MVD Onlain // InterNet magazine, 2001. No. 14. http://www.gagin.ru/internet/ 14/3.htm (paskutinį kartą prieita: 2003 m. kovo 5 d.).22. Отечественное законодательство в борьбе с компьютерными преступлениями // http://www.russianlaw.net/law/doc/a01.htm (paskutinį kartą prieita: 2003 m. kovo 7 d.).23. Criminal Code of Latvia // 1961. http://www.nais.dati.lv/ (paskutinį kartą prieita: 2003 m. kovo 11 d.).24. Criminal Code of Croatia // http://www.law.cornell.edu/world/europe.html#croatia (paskutinį kartą prieita: 2003 m. birželio 20 d.).25. Croatia: National Report // Conference on Cybercrime. Budapest, 22 November 2001. http://www.legal.coe.int (paskutinį kartą prieita: 2003 m. balandžio 28 d.).26. Akdeniz Y., Walker C., Wall D. The Internet, Law and Society. – Pearson Education Limited, 2000.27. Wasik M. Computer Crimes and other Crimes against Information Technology in United Kingdom // International Review of Penal Law: Computer Crimes and Other Crimes against Information Technology. – Wurzburg, Germany, 1992.28. Petrauskas R., Štitilis D. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas Nusikaltimų elektroninėje erdvėje konvencijos kontekste // Jurisprudencija. 2002. T. 24(16).29. Abramavičius A., Čepas A. ir kt. Baudžiamoji teisė: bendroji dalis. – Vilnius: Eugrimas, 1998.30. Piesliakas V. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. – Vilnius: Lietuvos policijos akademija, 1996.31. Petkevičius P. Administracinė atsakomybė. – Vilnius: Justitia, 1996.32. Piesliakas V. Ekonominiai nusikaltimai Europos valstybių bei JAV teisėje // Lietuvos policijos akademijos mokslo darbai. 1993.33. Kinis U. Threats on e–business // The Third International Conference „Infobalt“. http://www.infobalt.lt/common/pranesimai/D_Kinis.ppt (paskutinį kartą prieita: 2003 m. vasario 21 d.).34. The Following Countries Are in the Process of developing laws to Prosecute Cyber Crime // http://www.mcconnellinternational.com (paskutinį kartą prieita: 2003 m. vasario 21 d.).35. Чернишова В. O. Интернет и преступность. // Computer Crime Research Center. http://www.crime–research.org/library/Chernish1.htm (paskutinį kartą prieita: 2003 m. kovo 4 d.).•••
Criminalization of Illegal Access to Computer Information
Dr. Darius Štitilis
Law University of Lithuania
SUMMARY
The main purpose of the article – to analyze legal problems related to the criminalisation of illegal access to computer information. The developments of cyberspace have given rise to an unprecedent economic and social changes, but they also have other side: the emergence of new forms of crimes. The present work deals with some legal regulation problems of illegal access to computer information, as one of the forms of computer crimes. The importance of private, economic and political information, stored in or transmitted by computers, then required the extension of such a „formal sphere of secrecy“ at least to certain computer–stored data. The legal protection of specific computer–stored data can also be regarded as a new analogy in the information society to age–old notions of breaking, entering and trespassing. However, in most countries, a protection of this „formal sphere of secrecy“ against illegal access to computer–stored data and computer communication could not be guaranteed by traditional criminal provisions.In the first part of the present work legal problems, related to the conception of illegal access to computer information are briefly discussed, also the foreign experience are studied. In the second part the provisions of international (regional) documents related to illegal access to computer information are studied. A corresponding criminal offence would be desirable in accordance with existing international recommendations.In the third part the foreign experience are studied. In response to the new cases of „hacking“, many states developed new statutes protecting a „formal sphere of secrecy“ for computer data by criminalising the illegal access to or use of a third person’s computer or computer data. The new laws which have been enacted or proposed demonstrate various approaches, which range from provisions criminalising „mere“ access to computer systems, to those punishing access only in cases where the accessed data are protected by security measures, where the perpetrator has harmful intentions, where information is obtained, modified or damaged or where a minimum damage is caused. On the other hand, however, there are still some countries that do not have special criminal law provisions against hacking (i.e. the mere penetration into foreign computer systems).In the fourth part the provisions of Criminal code of the Republic of Lithuania related to illegal access to computer information are studied. At the end of the article the conclusions are presented.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 70–77
BŪTINAS GYNĖJO DALYVAVIMAS IKITEISMINIO TYRIMO METU – ĮTARIAMŲJŲ, TURINČIŲ FIZINIŲ ARBA PSICHIKOS TRŪKUMŲ (SUTRIKIMŲ), TEISIŲ IR TEISĖTŲ INTERESŲ UŽTIKRINIMO PROCESINĖ GARANTIJA
Doktorantė Jolanta Kanapeckaitė
Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 46 39Elektroninis paštas bpk@ltu.lt
Pateikta 2003 m. birželio 25 d.Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 4 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros docentas dr. Edvardas Sinkevičius ir šio fakulteto Baudžiamojo proceso katedros lektorius dr. Saulius Juzukonis
Pagrindinės sąvokos: baudžiamasis procesas, ikiteisminis tyrimas, psichikos arba fiziniai trūkumai (sutrikimai), įtariamasis, gynėjasGründliche Begriffe: Strafprozess, Strafverfahren, geistige oder körperliche Gebrechen, Verdächdigte, Verteidiger
Santrauka
Viena iš svarbiausių prielaidų, kad įtariamasis galėtų savarankiškai pasinaudoti bau¬džiamojo proceso įstatyme įtvirtintoms teisėmis, – jo procesinis veiksnumas. Veiksnumas gali sutrikti dėl fizinių trūkumų arba psichikos sutrikimų. Dėl pastarųjų trūkumų (sutrikimų) „nu¬kenčia“ įtariamojo procesinis aktyvumas, gebėjimas savarankiškai įgyvendinti teises, ginti tei¬sėtus interesus. Svarbu tokiems proceso dalyviams užtikrinti specialias sąlygas, kurios kom¬pensuotų psichikos trūkumų (sutrikimų) sukeltus sunkumus ginant savo teisėtus interesus, t. y. užtikrinti papildomų procesinių garantijų įgyvendinimą baudžiamojo proceso metu. Baudžiamojo proceso įstatymas numato kai kuriuos ypatumus užtikrinant įtariamųjų, turinčių fizinių ar psichikos trūkumų (sutrikimų), teises ir teisėtus interesus. Straipsnyje trumpai aptariamas vienas iš jų, svarbi įtariamųjų, turinčių fizinių ar psichikos trūkumų (su¬trikimų), teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo garantija – būtinas gynėjo dalyvavimas ikiteis¬minio tyrimo metu; nagrinėjama šio instituto svarba, atskleidžiami kai kurie diskusiniai aspek¬tai.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau EŽTK) [1] 6 straipsnio 3 dalies c punkte minima viena iš svarbiausių asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, teisių – kaltinamojo teisė gintis pačiam arba per pasirinktą gynėją, o neturint lėšų gynėjui atsilyginti ir kai tai reikalinga teisingumo interesams – nemokamai gauti advo¬kato pagalbą. Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) [2] 10 straipsnyje taip pat pabrė¬žiama, kad „įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą <…>“. Šio kodekso 44 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas teisės į gynybą principas iš esmės savo turiniu atitinka EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatas. Be to, kodekso 51 straipsnyje nurodomi atvejai, kada gynėjo dalyvavimas ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme yra būtinas. Šios nuostatos kaip tik ir sudaro sąlygas įgyvendinti Konvencijos 6 straipsnio 3 da¬lies c punkte minimą teisę. Europos žmogaus teisių teismo praktika dėl teisės į gynybą užtikrinimo ganėtinai di¬delė [3]. Nagrinėjant beveik kiekvieną su įtariamojo (kaltinamojo) teisės į gynybą užtikrinimo susijusią problemą turi būti remiamasi nurodytomis BPK nuostatomis, kurios negali būti aiš¬kinamos kitaip, nei analogiškų įtariamojo teisių turinį aiškina Europos žmogaus teisių tei¬smas.Kaip jau minėta, baudžiamojo proceso metu įtariamasis gali ir nepasinaudoti teise į advokato (gynėjo) pagalbą, t. y. gintis pats. Tačiau dėl kai kurių aplinkybių pats tinkamai dalyvauti baudžiamajame procese nesugeba. Europos žmogaus teisių teismas patvirtino valstybės teisę paskirti gynėją, „kai tai reikalinga teisingumo interesams“, nepaisant kaltina¬mojo valios, jo tiesioginio prašymo gintis pačiam (sprendimas byloje Croissant prieš Vokie¬tiją 1992 m. rugpjūčio 25 d. (serija A, Nr. 237–B)) [3, p. 252]. Teismas nustatė, kad nuostata „kai tai reikalinga teisingumo interesams“ turi būti aiškinama išplėstai, ir pripažino teisinga paskirti gynėją siekiant užtikrinti tinkamą ir realią gynybą atsižvelgiant į bylos aplinkybių su¬dėtingumą bei paties kaltinamojo asmenybę [3, p. 252]. Daugelio valstybių baudžiamojo proceso įstatymuose numatytas būtino (privalomo) gynėjo dalyvavimas – viena iš tinkamos ir realios gynybos užtikrinimo procesinių garantijų. Kiekviena šalis įstatymuose nustato savo sąrašą sąlygų (pagrindų), kada gynėjui dalyvauti procese būtina.Vienas iš pagrindų užtikrinti būtiną gynėją baudžiamojoje byloje – įtariamojo nesuge¬bėjimas savarankiškai įgyvendinti teisę į gynybą dėl fizinių ar psichikos trūkumų (su¬trikimų). Kai kurios valstybės šį pagrindą tiesiogiai įtvirtina Baudžiamojo proceso kodek¬suose. Tik vienos valstybės įstatyme įtvirtina pavyzdinį fizinių arba psichinių trūkumų, galin¬čių apriboti įtariamojo teisę į gynybą sąrašą, o kitos – abstraktų. Pavyzdžiui, Lenkijos BPK 79 straipsnyje teigiama: „baudžiamajame procese kaltinamasis privalo turėti gynėją, jeigu <…> b) jis yra kurčias, aklas, nebylys; c) jei yra svarbi priežastis abejoti jo psichikos būkle“ [4]. Fiziniai trūkumai apibrėžti, o psichikos – ne; Albanijos baudžiamojo proceso kodekso 49 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta abstrakti formuluotė: „kai ginamasis turi <…> psichikos ar fizinių trūkumų, neleidžiančių jam savarankiškai apsiginti, gynėjo dalyvavimas yra privalomas“ [5].Kitos valstybės, pavyzdžiui, Vokietija, tiesiogiai šio pagrindo savo baudžiamojo pro¬ceso kodeksuose neįtvirtina. Kaip ir nurodytos valstybės, ji laikosi nuostatos, kad asmenys, turintys fizinių arba psichikos trūkumų (sutrikimų), yra lengviau pažeidžiama socialinė grupė, tačiau nemano, kad šie trūkumai (sutrikimai) visada lemia asmens nesugebėjimą tinkamai apsiginti nuo iškilusio įtarimo (kaltinimo). Dėl to Vokietija renkasi šiek tiek kitokį šios nuo¬statos įtvirtinimo modelį. Vokietijos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 2 dalyje nurodomas vienas iš būtinosios gynybos atvejų – jei įtariamasis (kaltinamasis) negali pats savarankiškai apsiginti. Šio įstatymo nuostatos komentare, kuris yra pagrįstas teismo prak¬tika, nurodoma, kad vienas iš pagrindų pripažinti įtariamąjį (kaltinamąjį) negalinčiu savaran¬kiškai apsiginti, gali būti jo fiziniai arba protiniai (psichikos) trūkumai. Tokiems įtariamiesiems (kaltinamiesiems) gali būti paskirta valstybinė teisinė pagalba, jeigu jos bus prašoma. Be to, jei šie asmenys šios pagalbos neprašys, bet teismo pirmininkas matys, jog ji yra būtina sie¬kiant užtikrinti nurodytų asmenų teises ir teisėtus interesus, jis gali savo iniciatyva paskirti ją. Kurčio arba nebylio įtariamojo (kaltinamojo) prašymas paskirti jam gynėją privalo būti pa¬tenkintas kiekvienu atveju [6, p. 79–80].Kitaip nei kontinentinės teisės, common law šalyse nėra įtvirtinta konkrečių normų, reglamentuojančių privalomo gynėjo dalyvavimo atvejus, neišskiriami konkretūs pagrindai (sąlygos). Pavyzdžiui, kalbant apie JAV reikėtų pažymėti, kad pagrindiniai teisės šaltiniai yra teismų precedentai. Jų tiek daug, kad apsiginti pačiam įtariamajam (kaltinamajam) ypač sunku. JAV Aukščiausiasis Teismas byloje Powell v. Alabama nurodė: „Net sumanus ir išsi¬lavinęs pasaulietis turi mažai arba visiškai neturi jokio supratimo teisės moksluose. Jei jam yra pareikštas įtarimas (kaltinimas), jis yra nepajėgus nuspręsti, ar šis įtarimas (kaltinimas) yra rimtas ar ne. Nes nėra susipažinęs su įrodymų taisyklėmis. Paliktas be teisininko pagal¬bos, jis gali būti pasodintas į teisiamųjų suolą be tinkamų, pagrįstų kaltinimų ir nuteistas re¬miantis nepriimtinais, nepakankamais arba su byla nesusijusiais įrodymais <…>. Jam rei¬kalinga vadovaujanti teisininko ranka kiekviename proceso etape, nukreiptame prieš jį“ [7, p. 491]. Galima teigti, kad JAV baudžiamojo proceso metu gynėjo dalyvavimas privalomas visada. Tačiau asmuo gali atsisakyti gynėjo ir pasirinkti JAV Konstitucijos garantuojamą teisę nuo iškilusio įtarimo (kaltinimo) gintis pačiam. Aukščiausiasis Teismas byloje Faretta v. Cali¬fornia pripažino, kad JAV Konstitucija laisvą ginamojo apsisprendimą laiko svarbesniu nei efektyvią gynybą (aut. past.: dalyvaujant advokatui) baudžiamojo byloje [7, p. 491]. Kita vertus, ši teisė nėra absoliuti. Aukščiausiasis Teismas bylose Illinois v. Allen ir McKeskle v. Wiggins priėmė labai svarbius sprendimus: 1) kaltinamasis nei gali gauti asmeninių teisinių konsultacijų iš teisėjo, nei teisėjas jam turi padėti pasiruošti <…>; 2) teisė gintis nereiškia teisės trukdyti baudžiamajam procesui. Todėl teisėjai, matydami, kad kaltinamasis dėl netin¬kamo elgesio ar nesugebėjimo negali pats gintis, paskiria atsarginį teisininką (angl. standby counsel), kuris dalyvauja iki proceso pabaigos [7, p. 491].Lietuvos, kaip ir nurodytose romanų-germanų teisės šalių, BPK yra tiesiogiai įvirtinti pagrindai (sąlygos), kai gynėjo dalyvavimas būtinas (51 str.). Šių atvejų sąrašas nėra baigti¬nis. Įstatymo leidėjas nurodo, kad gynėjo dalyvavimas gali tapti privalomas ir kitais atvejais, jei be gynėjo pagalbos įtariamojo arba kaltinamojo teisės ir teisėti interesai nebus reikiamai ginami (51 str. 3 d.). Norėtųsi atkreipti dėmesį į BPK 51 straipsnio turinį. Nagrinėjant šio straipsnio ketvirtąją dalį peršasi išvada, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo paskirti gynėją įtariamajam, jei jo nėra pasikvietęs pats įtariamasis arba jo pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys, tik pirmojoje dalyje ketvirtame (kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštara¬vimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją), septintame (tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariama¬sis ar kaltinamasis yra suimtas) bei aštuntame (kai sprendžiama dėl asmens išdavimo (ekst¬radicijos) arba perdavimo tarptautiniam baudžiamajam teismui) punktuose nurodytais atve¬jais arba, remiantis šio straipsnio trečia dalimi, kitais atvejais, jeigu, jų nuomone, be gynėjo pagalbos įtariamojo teisės ir teisėti interesai nebūtų reikiamai ginami. Turbūt nekelia abejo¬nių teiginys – gynėjo dalyvavimą privalu užtikrinti ne tik nagrinėjant neregių, kurčių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichikos trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą bylas (51 str. 1 d. 2 p.), bet ir tiriant tokio pobūdžio bylas. Toks imperatyvas yra nurodytas 52 straipsnio 2 dalyje: „Ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui <…> neprivalomas<…> asmens, kuris dėl fizinių ar psichikos trūkumų negali pats pasinaudoti teise į gynybą <…>, pareikštas atsisakymas gynėjo“. Tačiau šia norma yra reglamentuojamas gynėjo atsisa¬kymo, o ne gynėjo užtikrinimo institutas. Taigi, siekiant suderinti BPK 51 straipsnio nuostatas su 52 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reikėtų patikslinti 51 straipsnio pirmos dalies antrąjį punktą nurodant, kad gynėjo dalyvavimas būtinas tiriant ir nagrinėjant asmenų, dėl fizinių ar psichikos trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas.Įtariamasis turi teisę pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Įtariamojo pavedimu gynėją gali pasikviesti jų atstovai pagal įstatymą arba kiti asmenys, kuriems tai paveda (BPK 50 str. 2 d.). Tokia teise gali pasinaudoti ir įtariamasis, turintis fizinių arba psichikos trūkumų (sutrikimų). Tačiau dėl daugelio priežasčių (finansinių sunkumų, psichikos būklės, kuriai esant įtariamasis negali tinkamai įvertintini savo galimybių ir pan.) gali šia teise nepasinau¬doti. Tuomet ikiteisminio tyrimo pareigūnai arba prokurorai privalo skirti gynėją siekdami, kad būtų užtikrintos tokių asmenų teisės ir teisėti interesai. Nepaisant įtariamojo valios bus paskirtas gynėjas, suteikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo [8] nusta¬tyta tvarka valstybinė teisinė pagalba. Norėtųsi atkreipti dėmesį į nurodyto įstatymo 17 straipsnį: „Kai būtinąjį gynėjo dalyvavimą baudžiamųjų bylų procese nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo sutikimu skiriama valstybinė teisinė pagalba“. Šis „sutikimas“ yra santykinis. Jei įtariamasis, turintis fizinių arba psichinių trū¬kumų, atsisako gynėjo (apskritai atsisako nuo gynėjo dalyvavimo proceso metu) ikiteisminio tyrimo, pareigūnas arba prokuroras gali nepriimti tokio atsisakymo. Atsisakymas nepriimti¬nas tuomet, kai pagrįstai manoma, kad dėl fizinių ar psichikos trūkumų įtariamasis negalės pats įgyvendinti teisės į gynybą, t. y. nedalyvaujant gynėjui iš esmės bus suvaržyta jo teisė į gynybą (BPK 52 str. 2 d.). Šiuo atveju jam bus paskirta valstybinė teisinė pagalba nepaisant jo valios. Jei įtariamasis, turintis fizinių arba psichikos trūkumų pats turi pakankamai lėšų gy¬nėjui atsilyginti, žinoma, jis gali atsisakyti nuo valstybinės teisinės pagalbos ir pasikviesti sau tinkamą gynėją. Suteikiant valstybinę teisinę pagalbą, įtariamasis nepraranda teisės pasi¬rinkti gynėją, t. y. sutikti arba nesutikti dėl konkretaus gynėjo paskyrimo. Tačiau ir šiuo atveju jo galimybės pasirinkti gana ribotos. Jeigu asmuo (įtariamasis) nenurodo konkretaus advo¬kato arba jo nurodytas advokatas nesutinka teikti valstybinės teisinės pagalbos, ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, kurio žinioje yra byla, priima sprendimą dėl tokios pa¬galbos teikimo įtariamajam ir užtikrina jam tokios pagalbos teikimą tik atitinkamos vietovės koordinatoriaus teikimu. Esant būtinybei suteikti neatidėliotiną valstybinę teisinę pagalbą, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras užtikrina tokią pagalbą pagal atitinkamos vieto¬vės Advokatų budėjimo sąrašą [9].Įtariamieji, turintys psichikos trūkumų (sutrikimų), dažniausiai negali visavertiškai įgy¬vendinti savo teisę į gynybą. Skirtingo pobūdžio sutrikimai gali panaikinti arba apriboti as¬mens sugebėjimą teisingai suvokti bylai svarbias aplinkybes, iš esmės suprasti, kas vyksta tyrimo ir teismo metu, duoti parodymus, pateikti prašymus ir bylai reikšmingus duomenis, aiškiai suprasti teisiškai svarbias nusikaltimo aplinkybes ir pan. Dėl šios priežasties gynėjui dalyvauti būtina – jis tampa svarbiu tokių įtariamųjų teisių įgyvendinimo garantu. BPK nevienodai reglamentuoja būtino gynėjo dalyvavimo užtikrinimo pagrindus by¬lose, kuriose įtariamieji yra asmenys, turintys psichikos trūkumų (sutrikimų). Klausimas – nuo kurio momento būtina užtikrinti gynėjo dalyvavimą, aktualus ir šiandien.Ikiteisminis tyrimas baudžiamosiose bylose, kuriose įtariamieji yra asmenys, turintys psichikos trūkumų (sutrikimų), gali vykti bendra tvarka arba toks tyrimas gali virsti priverčia¬mųjų medicinos priemonių taikymo procesu, jeigu ikiteisminio tyrimo metu nustatoma, kad asmuo nepakaltinamas arba ribotai pakaltinamas arba po nusikalstamos veikos padarymo jam sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės arba jų valdyti (BPK 393 str. 1 d.). Baudžiamosiose bylose, kuriose įtariamieji yra asmenys, turintys psichikos trū¬kumų, bet pripažinti pakaltinamais, būtinas gynėjo dalyvavimas užtikrinamas atsižvelgiant į BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 4 dalies bei 52 straipsnio 2 dalies nuostatas. Gynėjas paskiriamas (jeigu gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis arba jo pavedimu ar sutikimu nėra pakvietę kiti asmenys) paaiškėjus, kad dėl esamų trūkumų įtariamasis negali pasinau¬doti savo teise į gynybą. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese gynėjo daly¬vavimas būtinas nuo nutarties skirti psichiatrijos ekspertizę priėmimo momento, jeigu jis anksčiau nedalyvavo byloje bendrais pagrindais (BPK 396 str. 3 d.). Tokia nevienoda regla¬mentacija yra diskutuotina. Psichiatrijos ekspertizė dažniausiai jau atliekama tyrimo pabai¬goje, kai surinkta nemažai duomenų, reikšmingų bylai, be to, rodančių, kad kaip tik šis as¬muo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, dėl kurio atliekamas tyrimas (BPK 396 str. 1 d.). Įmanoma tokia situacija, kai tyrimo metu jau buvo atliekami procesiniai veiksmai su įtariamuoju, kuris iki nutarties skirti psichiatrijos ekspertizę nebuvo pasikvietęs gynėjo. Ar tai negali turėti įtakos tolesnei veiksmingai įtariamojo gynybai, kai gynėjas pradėtų dalyvauti procese tik nuo nutarties priėmimo momento?Manome, kad tik kiekviena pagrįsta abejonė dėl įtariamojo psichikos būklės, o ne pri¬pažintas nepakaltinamumas, ribotas pakaltinamumas arba negalėjimas suvokti savo veiksmų esmės arba jų valdyti ikiteisminio tyrimo metu turėtų garantuoti būtiną gynėjo daly¬vavimą ikiteisminio tyrimo metu. Atribojimas pakaltinamųjų, bet turinčių psichikos trūkumų nuo nepakaltinamųjų arba ribotai pakaltinamųjų neturėtų daryti įtakos (riboti) asmens teisei į gynybą, t. y. neteisinga užtikrinti arba neužtikrinti būtiną gynėjo dalyvavimą atsižvelgiant į tokį atribojimą. Derėtų tik sutikti su baudžiamojo proceso mokslo atstovo M. I. Polškovo nuomone – baudžiamosiose bylose (ir pagal bendrą proceso tvarką, ir pagal priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso tvarką), kuriose įtariamieji yra asmenys, turintys psichikos trūkumų (sutrikimų), tikslinga užtikrint vienodą būtinojo gynėjo įstojimo į procesą momentą [10, p. 14–15]. T. y. garantuoti gynėjo dalyvavimą gavus duomenis (net dar nepa¬tvirtintus ekspertiniu būdu), keliančius pagrįstų abejonių dėl įtariamojo psichikos būklės, kuri pasunkintų savarankišką teisės į gynybą įgyvendinimą. Kiekvienu atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai arba prokurorai, atlikdami procesinius veiksmus (priimdami sprendimus), turin¬čius tiesioginės reikšmės įtariamojo procesiniam statusui ir gynybos galimybėms (apklau¬siant, sulaikant ir pan.), privalo patikrinti, ar neturi įtariamasis kokių nors psichikos būklės sutrikimų, paskirti gynėją įtariamajam (jei gynėjo nėra pasikvietęs pats įtariamasis), jei pa¬grįstai manoma, kad šie trūkumai (sutrikimai) turi neigiamos įtakos jo gynybos galimybėms ir jokiu būdu ne vėliau kaip nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento, atsižvelgiant į BPK 50 straipsnio 1 dalies reikalavimus.Gynėjas privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį arba lengvinančios jo atsakomybę, ir teikti ginamajam reikiamą teisinę pagalbą (BPK 48 str. 2 d. 1 p.). Tam įstatymai suteikia vi¬sumą teisių, leidžiančių realiai įgyvendinti gynybą. Pagrindinės gynėjo teisės nurodomos BPK 48 straipsnio 1 dalyje, jos detalizuojamos atskiruose BPK straipsniuose. Viena iš gynėjo teisių – dalyvauti veiksmuose, kurie atliekami su įtariamuoju, taip pat įtariamojo, jo gynėjo prašymu atliekamuose veiksmuose (BPK 48 str. 1 d. 4 p.). Abejotina, ar gynėjas, kurio daly¬vavimas ikiteisminio tyrimo metu pripažintas būtinu, savo nuožiūra galėtų spręsti, dalyvauti ar ne tyrimo veiksme, kuris atliekamas su jo ginamuoju, turinčiu fizinių arba psichikos trū¬kumų (sutrikimų). Ir gynėjui paskirta pareiga (BPK 48 str. 2 d. 1 p.), ir įtariamųjų padėtis, nu¬lemta nurodytų sutrikimų, reikalauja, kad šiuo atveju teisė taptų pareiga. Tačiau Baudžia¬mojo proceso kodekse tai vis dėlto įtvirtinta kaip teisė, o ne kaip pareiga.Užtikrinti gynybos galimybes tyrimo veiksmų metu įpareigoti ikiteisminio tyrimo parei¬gūnui arba prokurorui. Tačiau BPK nėra tiesiogiai įtvirtintas būtinumas (pareiga) atlikti tyrimo veiksmą su įtariamuoju, turinčiu fizinių arba psichikos trūkumų (sutrikimų) tik dalyvaujant gynėjui. Ar privalo ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras, atlikdamas bet kokį ty¬rimo veiksmą su įtariamuoju, turinčiu fizinių arba psichikos trūkumų (sutrikimų), užtikrinti gy¬nėjo dalyvavimą? Teisinėje literatūroje šiuo klausimu jau buvo diskutuota. Kai kurie bau¬džiamojo proceso mokslo plėtotojai mano, kad siekiant užtikrinti įtariamųjų, turinčių fizinių arba psichikos trūkumų (sutrikimų) teises ir teisėtus interesus, pačiame baudžiamojo pro¬ceso įstatyme reikėtų tiesiogiai įtvirtinti atvejus, kai tyrimo veiksmą būtina atlikti tik gynėjo akivaizdoje. Tačiau šios problemos tyrinėtojos N. A. Dreminos nuomone, tokia pozicija, per daug kategoriška, patiems ikiteisminio tyrimo pareigūnams arba prokurorams vis dėlto turi būti palikta pasirinkimo laisvė sprendžiant būtino gynėjo dalyvavimo tyrimo veiksmo metu klausimą [11, p. 133].Siekiant išvengti „formalios gynybos“, kai paskirtas gynėjas atlieka savo gynybos pa¬reigas, dalyvaudamas tik pirmoje įtariamojo apklausoje ir baigus ikiteisminį tyrimą, susipa¬žindamas su tyrimo duomenimis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba prokuroras privalo už¬tikrinti gynėjo dalyvavimą ir kituose tyrimo veiksmuose, atliekamuose su įtariamuoju. Įtaria¬mojo gynybos galimybėms tiesioginės įtakos turi ne tik jo apklausa, kurios metu tiesiogiai įgyvendinama teisė duoti parodymus, – svarbi gynybos garantija, bet ir kiti tyrimo veiksmai gali būti reikšmingi tokio asmens gynybos galimybėms. Pavyzdžiui, įtariamasis dėl kai kurių fizinių arba psichikos trūkumų (sutrikimų) gali nepasinaudoti savo teisėmis skiriant eksper¬tizę (BPK 209 str. 1 d.): sutrikusio intelekto asmenys negali suformuluoti logiškai pagrįstų prašymų dėl klausimų ekspertui, kartais gali iš viso nesuprasti ekspertizės skyrimo esmės; visiškai akli negali patys tiesiogiai susipažinti su ekspertizės aktu (BPK 211 str.) ir pan. Būti¬nas gynėjo dalyvavimas ir atliekant parodymų patikrinimą vietoje, eksperimentą, parodymą atpažinti bei kitus tyrimo veiksmus, kurie pagrįsti sudėtingais suvokimo ir vertinimo proce¬sais, nes dėl kai kurių fizinių arba psichikos trūkumų (sutrikimų) įtariamojo gebėjimas suvokti ir įvertinti gali būti visiškai arba iš dalies išnykęs. Taigi siekdami išvengti galimų įtariamųjų, turinčių fizinių arba psichikos trūkumų (sutrikimų) procesinių teisų suvaržymų bei užtikrinti aktyvų gynėjo dalyvavimą šios kategorijos bylose, ikiteisminio tyrimo pareigūnas arba pro¬kuroras, atlikdamas tyrimo veiksmus su šiais įtariamaisiais, privalo užtikrinti gynėjo dalyva¬vimą, tačiau nebūtinai kiekvienu atveju. Tik įvertinęs esamų fizinių arba psichikos trūkumų (sutrikimų) pobūdį, sunkumo laipsnį ir pan., jų įtaką gynybos galimybėms privalo informuoti gynėją, kur ir kada veiksmas atliktas. Kviečiamas gynėjas privalo atvykti (BPK 48 str. 2 d. 2 p.). Be to, šiuo atveju reikėtų remtis ir Europos žmogaus teisių teismo priimtuose sprendi¬muose pateiktais aiškinimais. Byloje Artico prieš Italiją (1980 m. gegužės 13 d. sprendimas (kolegija) (serija A, Nr. 37) Teismas pabrėžė, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto nuostata garantuoja efektyvią gynybą. „Paprastas oficialaus advokato paskyrimas nereiškia, kad gynyba užtikrinta, nes advokatas gali <…> išsisukinėti nuo pareigų. Jeigu teismo pa¬reigūnams apie tai pranešama, jie privalo jį pakeisti kitu arba priversti jį atlikti pareigas“ [12, p. 309].Veiksminga gynybos garantija – gynėjo teisė matytis su sulaikytu arba suimtu įtaria¬muoju be pašaliečių. Šių pasimatymų skaičius ir trukmė neribojami (BPK 48 str. 1 d. 3 p.). Tokie susitikimai ypač reikšmingi įtariamojo gynybai. Jų metu gynėjas gali užmegzti tei¬giamą psichologinį ryšį su įtariamuoju, išsiaiškinti jo gyvenimo būdą, interesus, požiūrį į jam pareikštą įtarimą ir kitas gynybai svarbias aplinkybes. Tačiau gynėjas negali netiesiogiai bendrauti su kurčiu, nebyliu arba kurčnebyliu įtariamuoju nes dažniausiai nemoka gestų ir mimikos kalbos, nesupranta šių ženklų prasmės. Žinoma, jei įtariamasis yra raštingas, ga¬lima bendrauti su juo raštu, tačiau ne visada. Galima situacija, kai toks įtariamasis esti ne¬raštingas ir nemoka specialios gestų ir mimikos kalbos. Gynėjas šiuo atveju turi teisę prašyti ikiteisminio tyrimo pareigūną arba prokurorą pakviesti vertėją, mokantį nebylio ar kurčiojo ženklus, arba psichologą – surdopedagogą, susipažinusį su kurčiųjų ar nebyliųjų, nemo¬kančių mimikos ir gestų kalbos, psichologija (BPK 43 str., 89 str.). Tik taip gali būti užtikrin¬tos įtariamojo teisių, įtvirtintų BPK 44 straipsnio 7 dalyje, įgyvendinimas ir sudaromos realios sąlygos gynėjui atlikti savo pareigas.Vertėjas arba nurodytas specialistas tokio susitikimo metu sužino aplinkybes, kurios gali būti reikšmingos bylai išspręsti, „įdomios“ bylos tyrėjams. Atrodytų, kad vertėjas arba specialistas galėtų tapti liudytoju baudžiamojoje byloje. Formaliai jis atitiktų liudytojui kelia¬mus kriterijus, įtvirtintus BPK 78 straipsnyje. Be to, BPK 80 straipsnyje, kuriame įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių, dėl kurių asmenys negali būti apklausiami kaip liudytojai, nėra tiesiogiai nurodoma, kad vertėjas negali būti apklausiamas kaip liudytojas – dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas vertėjo pareigas. Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad BPK 80 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, jog liudytoju negali būti apklausiamas įtariamojo gy¬nėjas dėl aplinkybių, kurias jis sužinojo atlikdamas gynėjo pareigas, turėtų būti aiškinamas ir taikomas išplėstai: vertėjas ar specialistas, dalyvavęs įtariamojo ir gynėjo susitikime, ne tik įgyvendina savo pareigas, bet ir tiesiogiai padeda gynėjui atlikti savo pareigas, t. y. tampa būtina (reikalinga) gynybos dalimi, sąlyga. Dėl šių aplinkybių nurodyti asmenys taip pat ne¬gali būti apklausiami kaip liudytojai.
Išvados ir rekomendacijos
1. Siekiant, kad būtų suderintos BPK straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos su BPK 52 straipsnio 2 dalies nuostatomis, rekomenduočiau BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą patikslinti taip: „ti¬riant ir nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichikos trūkumų ne¬galinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas“.2. Ir baudžiamosiose bylose, kuriose įtariamieji yra asmenys, turintys psichikos trū¬kumų ir jose procesas vyksta bendra tvarka, ir priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo proceso metu būtina užtikrinti vienodą būtino gynėjo įstojimo momentą (neišskiriant, kad šio proceso metu gynėjo dalyvavimas būtinas nuo nutarties skirti psichiatrijos ekspertizę priė¬mimo momento: BPK 396 str. 3 d.). Dėl to rekomenduočiau BPK 396 straipsnio 3 dalį iš¬dėstyti taip: „Šio kodekso 393 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais gynėjo dalyvavimas už¬tikrinamas remiantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 52 straipsnio 2 dalies nuostatomis, jeigu jis anksčiau nedalyvavo byloje bendrais pagrindais“. 3. Siekdami apsidrausti nuo galimų EŽTK 6 straipsnio 3 dalies c punkte įtvirtintų nuo¬statų pažeidimo, ikiteisminio tyrimo pareigūnai arba prokurorai privalo suponuoti efektyvios gynybos sąlygas tiriant bylas, kuriose įtariamasis yra asmuo, turintis fizinių arba psichikos trūkumų (sutrikimų), t. y. vertindami, ar įtariamųjų minėti trūkumai (sutrikimai) pasunkins įta¬riamojo teisės į gynybą įgyvendinimą, kiekvieną iškilusią abejonę aiškinti stengiantis išplėsti, o ne susiaurinti įtariamojo procesines garantijas.
•••
LITERATŪRA
1. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės ži¬nios“, 2000.2. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos cent¬ras, 2002 (su pakeitimais ir papildymais).3. Гоньен Д., Харрис Д., Зваак Х. Европейская Конвенция о правах человека и Европейская социальная хартия: право и практика. – Москва: Изд. Московского независимого института международного права, 1998.4. http://www.era.int/domains/corpus–juris/public_pdf/polish_ccp.pdf5. http://pbosnia.kentlaw.edu/resources/legal/albania/crim_pro.htm6. Beulke W. Strafprocessrecht. 4., neubearbeitete Auflage. – Heidelberg: Müllers Verl., 2000.7. Criminal law and procedure / John M. Scheb, John M. Scheb II. Second Edition. Copyright, 1994.8. Valstybės žinios. 2000. Nr. 30–827.9. Bendras kelių žinybų įsakymas Nr. 330/553/15 „Dėl advokato arba advokato padėjėjo paskyrimo teikti valstybinę teisinę pagalbą bylų procese tvarkos patvirtinimo“. 2002 m. lapkričio 28 d. // Valstybės žinios. 2003. Nr. 3–81.10. Полшков М. И. Осуществление защиты по делам лиц, страдающих физическими или пси¬хическими недостатками: Автореф. дисс. канд. юрид. наук. – Москва, 1981.11. Дремина Н. А. Проблемы профессиональной защиты по делам о применении принуди¬тельных мер медицинского характера. Дисс. канд. юрид. наук. – Одесса, 1991. 12. Berger V. Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. – Vilnius: Pradai, 1997.
•••
Notwendige Verteidigung auf der Untersuchung – prozessuale Garantie auf Schutz der Rechte und der gesetzlichen Interessen der Verdächtigten mit körperlichen oder geistigen Gebrechen
Doktorandin Jolanta Kanapeckaitė
Rechtsuniversität Litauen
ZUSAMMENFASSUNG
Jeder Verdächdigte kann sich in jeder Lage des Verfahrens des Beistandes eines Verteidigers bedienen. In Fällen besonders schwerwiegender Anklagen oder gravierender Defizite des Verdächdigten (zB geistige oder körperliche Gebrechen) bestimmt die Starfprozessordnung, dass im Strafverfahren immer ein Verteidiger mitwirken muss, sogar notwendige Verteidigung. Wenn sich in einem solchen Fall der Verdächdigte einen Verteidiger gewählt hat, so ist damit den gesetzlichen Anforderungen Genüge getan. Der Wahlverteidiger ist dann zugleich ein notwendiger Verteidiger. Hat der Verdächdigte hingegen keinen Verteidiger gewählt – zumeist weil ihm die finanziellen Mittel fehlen – so wird ihm von Amts ein Verteidiger beigeordnet – der sogar Pflichtverteidiger.Am meisten verbreitete Weise der Versorgung der Rechte und der gesetzlichen Interessen der Personen mit der körperlichen oder geistigen Gebrechen auf der Untersuchung ist die Teilnahme des Verteidigers. Da der Verdächtigte mit der körperlichen oder geistigen Gebrechen sich nicht selbst verteidigen kann, die Frage der Teilnahme des Verteidigers die wichtige Bedeutung erwerben. Von den wissenschaftlichen und praktischen Standpunkten versorgt die notwendige Verteidigung den Schutz der Rechte und der gesetzlichen Interessen dieser Personen, kompensiert die Unvollkommenheit des Verdächtigten.Im Artikle ist der Punkt 2 des Teiles 1 Artikels 52 der Strafprozessordnung vereinbart. Es wird die Präzisierung diesen Punktes vorgeschlagen.Auch wird das beachtet, dass die strafrechtliche – prozessuale Gesetzgebung von einer Lage ergänzen wird: in der Sachen über die Taten der Personen, die geistigen Gebrechen haben, der Verteidiger zur Teilnahme in der Sache nach dem Erhalten beliebigen Nachrichten über Vorhandensein der geistigen Gebrechen zugelassen sein soll.Im Artikel wird die Position unterstützt, dass die Staatsanwälte und die Beamten des vorgerichtlichen Verfahrens, die geistigen oder körperlichen Gebrechen der Verdächtigter bewertenden, jeden Zweifel der Ausweitung die prozessualen Garantien erklären sollen.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 78–85
BAUSMIŲ VEIKSMINGUMO VERTINIMO PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI
Doktorantė Sonata Mališauskaitė
Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Penitencinės teisės ir veiklos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 274 06 17Elektroninis paštas sonata@teisinst.lt
Pateikta 2003 m. birželio 18 d.Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 18 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedros profesorius habil. dr. Viktoras Justickis ir Teisės instituto direktorius dr. Algimantas Čepas
Pagrindinės sąvokos: bausmė, veiksmingumas, įvertinimas, kriterijaiKeywords: punishment, efficiency, evaluation, criterions
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamos bausmių veiksmingumo vertinimo problemos. Taikant loginį, si¬steminį, istorinį lyginamąjį ir metaanalizės tyrimo metodus siekiama ištirti, kiek sėkmingai bausmių veiksmingumas buvo vertintas pasitelkiant recidyvo ir ekonomiškumo kriterijus, ke¬liamas tokio vertinimo tikslingumo klausimas.Aptariami galimi bausmių veiksmingumo vertinimo problemų sprendimo būdai, siūloma bausmių veiksmingumu pirmiausia siekti nustatyti ne tikslingiausiai taikytinas bausmes, o bausmės vykdymo priemones, kurios padidintinų praktikoje dažniausiai taikytinų bausmių veiksmingumą. Taip pat aptariama galimybė vertinti bausmių veiksmingumą naudojant baus¬mių žmogiškuosius kaštus.
Įžanga
Kiekvienoje socialinėje grupėje, bendruomenėje įvairių politinių, ekonominių, teisinių priemonių taikymas yra susijęs su daugybe materialių ir nematerialių išlaidų. Todėl paprastai socialinės grupės arba bendruomenės nariai pagrįstai reikalauja įrodyti taikomų priemonių būtinumą. Tačiau vien tik įrodyti tai neužtenka. Pradėjus taikyti naujas priemones gali kilti įvairių problemų, kurių nebuvo galima numatyti anksčiau, priemonės taikymui taip pat gali turėti įtakos įvairūs anksčiau nenumatyti veiksniai, pasikeitusios arba naujos aplinkybės ir pan. Todėl būtinas nuolatinis priemonės taikymo monitoringas, tiek siekiant stebėti jos tai¬kymo procesą, tiek nuolat kvestionuojant taikymo veiksmingumą. Dėl šių priežasčių šiuo metu pastebima teisėkūros tobulinimo tendencija – taikant valstybės nustatytas teisines priemones pirmiausia keliamas taikomos priemonės veiksmingumo klausimas. Ypač svarbu kvestionuoti valstybės taikomas prievartos priemones – baudžiamosios atsakomybės prie¬mones (bausmes). Šios priemones reikalauja ne tik labai didelių išlaidų, bet ir yra susijusios su dideliais galimais žmogaus teisių ir laisvių apribojimais bei pažeidimais.Galbūt todėl jau seniai keliamas ir nagrinėjamas bausmių veiksmingumo klausimas. Istoriškai plačiausiai jis buvo pradėtas nagrinėti ėmus tyrinėti laisvės atėmimo bausmės tai¬kymo problemas ir pradėjus kvestionuoti laisvės atėmimo taikymo veiksmingumą.Nagrinėjant bausmių veiksmingumo klausimus pirmiausia reikėtų nustatyti bausmių veiksmingumo kriterijus, pagal kuriuos ir būtų galima įvertinti taikomų bausmių veiksmin¬gumą. Šio straipsnio tikslas – aptarti pagrindines bausmių veiksmingumo nagrinėjimo – bausmių veiksmingumo kriterijų išskyrimo problemas bei įvertinus kriminologijos mokslo sukauptas žinias pasiūlyti galimus bausmių veiksmingumo vertinimo problemų sprendimo būdus. Minėti klausimai nagrinėjami istoriniu lyginamuoju, loginiu, sisteminiu ir metaanalizės būdais.
I. Ar galima lyginti skirtingų bausmių veiksmingumą
Atsižvelgiant į tai, kad bausmės taip pat yra tikslingai taikomos valstybės priemonės, pradedant nagrinėti taikomų bausmių veiksmingumo klausimus ir prieš nustatant bausmių veiksmingumo kriterijus pirmiausia reikia nustatyti ir aiškiai išskirti bausmės tikslus, kurių bausmės taikymu yra siekiama.Tiek egzistuojanti bausmių teorijų įvairovė, tiek senojo bei naujojo Lietuvos Respubli¬kos baudžiamojo kodekso nuostatos liudija, kad bausmės tikslai labai įvairūs. Remiantis nu¬sikaltimo sudėties objekto apibrėžimu visą bausmei keliamų tikslų įvairovę galima apibūdinti vienu terminu – visuomenės saugumo užtikrinimas. Populiariausias (atliekant daugelį kriminologinių tyrimų naudotas) bausmės veiksmin¬gumo užtikrinant visuomenės saugumą kriterijus – recidyvo pokyčių analizė. Atliekamais ty¬rimais dažniausiai siekiama įvertinti ir palyginti laisvės atėmimo bausmės ir laisvės atėmimo bausmės (probacijos) alternatyvų veiksmingumą. Remiantis recidyvo kriterijumi minėtų bausmių veiksmingumą buvo siekiama įvertinti daugybe įvairių tyrimų. Visų šių tyrimų ir jų rezultatų išsamią apžvalgą ir analizę atliko Maeve W. McMahon [8]. Tačiau atlikdama šių ty¬rimų analizę ši mokslininkė ne tiek lygino laisvės atėmimo bausmę ir probacijos veiksmin¬gumą, kiek kėlė probacijos veiksmingumo klausimus. Todėl tikslingiau panagrinėti Roberto Martinsono 1974 m. atliktą tyrimą [9]. R. Martinsono vadovaujama grupė išnagrinėjo 1945–1967 m. atliktus 231 tyrimo rezultatus ir padarė netikėtą išvadą: „… išskyrus kai kuriuos iš¬imtinius atvejus, pastangos reabilituoti teisės pažeidėjus neturėjo įtakos jokiems statistiškai reikšmingiems recidyvo pokyčiams… [9, p. 22]“. Tyrimo rezultatus taikliai apibūdino žymu¬sis R. Martinsono šūksnis „Nothing work“ – „be rezultatų“. Vėliau atlikti tyrimai tik dar kartą patvirtino žymiąją R. Martinsono išvadą . Netgi neatliekant skirtingų bausmių veiksmingumo tyrimų rezultatų metaanalizės pir¬miausia tektų kvestionuoti galimybę palyginti skirtingų bausmių veiksmingumą remiantis re¬cidyvo kriterijumi. Atlikus minėtų tyrimų metaanalizę galima daryti išvadą, kad remiantis reci¬dyvo kriterijumi lyginti skirtingų bausmių veiksmingumą yra labai sudėtinga dėl itin didelio veiksnių, galinčių turėti įtakos tyrimo rezultatams, komplekso. Netgi sudarius pagal demog¬rafinius ir socialinius ypatumus bei pagal turimą nusikalstamą patirtį vienodas kontrolines grupes (tai dažniausiai būdavo labai sunku, nes paprastai skirtingiems asmenims, ypač pa¬gal nusikalstamą patirtį, skiriamos skirtingos bausmės), dažnai rezultatų nebūdavo galima palyginti dėl didelio kontrolinę grupę sudarančių asmenų gyvenimui galinčių turėti įtakos veiksnių pasikeitimo atsitiktinumo. Pavyzdžiui, visuotinai pripažinta, kad faktui, ar asmuo vėl padarys naują nusikaltimą, gali turėti įtakos faktas, ar jis turi darbą. Pagal dabartinės eko¬nomikos ir darbo rinkos didelį kintamumą labai sunku numatyti, ar kontrolinės grupės as¬muo nebus atleistas iš darbo. Kitas labai dažnas bet kokios valstybės taikomos priemonės veiksmingumo įvertinimo kriterijus – ekonomiškumas. Jį būtina taikyti vertinant bausmių veiksmingumą. Šio kriterijaus esmė – kad taikomos bausmės nauda būtų didžiausia minimaliomis priemonėmis. Apibend¬rinant pateiktos analizės išvadas, kad skirtingų bausmių nauda ta pati, norint įvertinti baus¬mių veiksmingumą reikėtų panagrinėti bausmių taikymo išlaidas. Šioje srityje taip pat atlikti tyrimai, kai kurių iš jų rezultatai gana įdomūs. Pavyzdžiui, 1992–1993 m. Kanadoje atlikto ty¬rimo rezultatai parodė, kad Kanadoje vieno nuteisto asmens probacijos priežiūra per metus atsiėjo 10 951 dolerį, tuo tarpu vieno asmens išlaikymas laisvės atėmimo įstaigoje – net 52 953 dolerius [2]. Tačiau nuodugniau panagrinėjus bausmių išlaidų palyginimo sąlygas tenka pripažinti, kad remiantis tokiais tyrimais negalima daryti apibendrinamųjų išvadų, kurioms neturėtų įtakos atskiros valstybės penitencinės sistemos specifika. Net esant tokioms pa¬čioms teisinio bausmių vykdymo reglamentavimo nuostatoms, skirtingose valstybėse laisvės atėmimo bausmės arba probacijos vykdymo išlaidos gali labai skirtis. Pavyzdžiui, vienoje valstybėje skiriant probaciją nuteistajam dažniausiai nustatoma tik pareiga periodiškai regist¬ruotis bausmių vykdymo institucijose arba tik pareiga atlikti tam tikrus viešuosius darbus valstybės arba nukentėjusiojo asmens labui, o kitoje valstybėje vykdant probaciją beveik visi nuteisti asmenys įtraukiami į skirtingas, plačias socialinės reabilitacijos programas. Skiriantis vykdomos probacijos turiniui, gali iš esmės skirtis bausmių vykdymo išlaidos, nes skiriasi bausmei įvykdyti reikalingas pareigūnų skaičius (gana mažai pareigūnų reikia, kad jie kont¬roliuotų, kaip nuteisti asmenys registruojasi, ir neproporcingai daugiau reikia pareigūnų, ku¬rie vykdytų socialinės reabilitacijos programas), pareigūnų veiklos finansavimo kaštai ir pan. Pagal turimą įrangą, vykdomas programas gali skirtis ir laisvės atėmimo įstaigos. Netgi toje pačioje valstybėje gali egzistuoti skirtingo pobūdžio laisvės atėmimo įstaigos (pvz., jos gali skirtis vien tik skirtingomis nuteistųjų gyvenimo buitinio aprūpinimo sąlygomis) arba skir¬tingo pobūdžio regioninės probacijos vykdymo įstaigos. Esant dideliam veiksnių, turinčių įtakos bausmių išlaidų dydžiui, kompleksui labai sunku tiksliai nustatyti ir palyginti skirtingų bausmių išlaidas.Taigi apibendrinant atliktos analizės išvadas tenka konstatuoti, kad pagal dabar daž¬niausiai taikomus bausmių veiksmingumo įvertinimo kriterijus palyginti skirtingų bausmių veiksmingumą labai sudėtinga. Ši išvada sudaro prielaidą netgi iš viso kvestionuoti skirtingų bausmių veiksmingumo lyginimo įmanomumą ir tikslingumą. Pirmiausia atkreiptinas dėme¬sys į tai, kad dažniausiai tyrimais vertinamas ir lyginamas tik laisvės atėmimo bausmės ir probacijos veiksmingumas. Tai pagrįsta toliau nagrinėjamais veiksniais. Skirtingoms baus¬mėms dėl jų nevienodo turinio keliami visiškai skirtingi tikslai. Pavyzdžiui, galiojančio BK 41 straipsnyje kaip vienas iš bausmės tikslų įtvirtintas tikslas atimti arba apriboti nuteistam as¬meniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Taikant kai kurias BK 42 straipsnyje iš¬vardytas bausmes, pavyzdžiui, baudą, neįmanoma pasiekti tokio tikslo, nes šios bausmės turinio nesudaro galimybė apriboti asmens laisvę ir taip atimti arba apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas. Todėl dėl bausmių skirtingo pobūdžio (turinio) sunku įvertinti ir palyginti skirtingų bausmių veiksmingumą.Kvestionuotinas ir bausmių veiksmingumo vertinimo tikslingumas. Geriausiai atsakymą į klausimą, ar tikslinga vertinti bausmių veiksmingumą, iliustruoja laisvės atėmimo bausmės veiksmingumo tyrimai ir jų rezultatų panaudojimas. Nuo pat šiuolaikinių laisvės atėmimo įstaigų atsiradimo buvo kvestionuojamas laisvės atėmimo bausmės veiksmingumas. Nusta¬čius, kad laisvės atėmimo bausmė neefektyvi, ir įvardijus pagrindinius jos trūkumus laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo nuolat keičiamas siekiant panaikinti trūkumus ir užtikrinti laisvės atėmimo bausmės vykdymo veiksmingumą – t. y. įtaką nusikalstamumo mažinimui. Šis procesas nenutruko per visą laisvės atėmimo įstaigų raidos laikotarpį. 1844 m. F. Liberis, kuris daugelyje valstybių propagavo laisvės atėmimo įstaigų reformavimo idėjas, nurodė vieną iš pagrindinių laisvės atėmimo įstaigų trūkumų – laisvės atėmimo įstaigų tapimą „nusi¬kaltėlių universitetais“. Šią problemą bandyta spręsti pačiu paprasčiausiu būdu – nuteistuo¬sius izoliuojant vienutėse. Atsirado įstaigų sistemos „Obernas“ ir „Filadelfija“ (dar vadinamos Pensilvanijos sistema). Tačiau paaiškėjus, kad šios sistemos nepateisina lūkesčių, pradėtos kurti kitos sistemos. 1970–1910 m. laisvės atėmimo įstaigų reformos metu buvo sukurtas naujas laisvės atėmimų įstaigų tipas „Elmira“, pagrįstas Europos valstybių patirtimi . Tačiau ši sistema nebuvo labai populiari, 1920–1930 m. prasidėjo naujos laisvės atėmimo įstaigų reformavimo etapas, kurio metu buvo propaguojama individualaus darbo su atskiromis nu¬teistųjų grupėmis klasifikacijos idėja. Tačiau ir šis laisvės atėmimo įstaigų reformavimo lai¬kotarpis taip pat buvo nerezultatyvus .
Kaip atsakas į laisvės atėmimo bausmės taikymo trūkumus savo veiklą pradėjo aboli¬cionistinis kriminologinis judėjimas. Iškeldamas laisvės atėmimo įstaigų problemas, jis siūlė taikyti alternatyvius neprievartinius sprendimus. Laisvės atėmimo bausmės vykdymą pava¬dindamas nusikaltimų kontrolės pramone ir laisvės atėmimo įstaigas lygindamas su „gula¬gais“, vienas iš abolicionistinio kriminologinio judėjimo pradininkų Nilsas Chirstie įrodinėja, jog būtina atsisakyti iliuzijos, kad nusikalstamumo problemas galima išspręsti taikant laisvės atėmimo bausmę [1].Tačiau, nepaisant nei laisvės atėmimo bausmės neveiksmingumo bei nesėkmingų jos vykdymo reformavimo rezultatų, nei abolicionistinio kriminologinio judėjimo propaguojamų pagrįstų idėjų, nėra nė vienos valstybės, kurios bausmių sistemoje nebūtų laisvės atėmimo bausmės. Galima taip pat drąsiai teigti, kad laisvės atėmimo bausmė bus pagrindinė dar gana ilgai.II. Galimi bausmių veiksmingumo vertinimo problemų sprendimai
Kadangi skirtingų bausmių veiksmingumą įvertinti ir palyginti gana sunku, tikslingiau¬sia vertinti vienos atskiros bausmės veiksmingumą arba lyginant jos taikymo rezultatus skir¬tingose valstybėse, arba lyginant skirtingą tos pačios bausmės vykdymo praktiką vienoje valstybėje. Siekiant išvengti netikslingo vertinimo proceso reikėtų tiksliai suformuluoti baus¬mių veiksmingumo vertinimo uždavinius – reikia kvestionuoti ne bausmės taikymo veiksmin¬gumą siekiant nustatyti jos taikymo tikslingumą (t. y. nustačius, kad bausmė neveiksminga, siūlyti jos netaikyti), o nagrinėti, kokios konkrečios bausmės vykdymo priemonės gali supo¬nuoti efektyvesnį bausmės vykdymą. Kadangi bausmės veiksmingumą sunku įvertinti re¬miantis recidyvo ar ekonomiškumo kriterijais, tai kitas svarbus kriterijus, kuriuo remiantis rei¬kėtų vertinti bausmių vykdymą, yra žmogiškieji kaštai. Taigi vertinant konkrečią bausmę, pa¬vyzdžiui, laisvės atėmimo bausmę, vienas iš klausimų, į kuriuos reikėtų atsakyti – kokios priemonės padėtų sumažinti žalą, padaromą asmeniui taikant laisvės atėmimo bausmę.Siekiant iliustruoti tokią bausmių veiksmingumo vertinimo problemų sprendimo gali¬mybę, toliau bus nagrinėjamas laisvės atėmimo metu taikomų priemonių veiksmingumas, kad sumažėtų neigiamas laisvės atėmimo bausmės poveikis kalinčių asmenų psichologinei būsenai. Laisvės atėmimo bausmės poveikis izoliuoto asmens psichologinei būsenai yra vienas iš daugelio laisvės atėmimo bausmės taikymo neigiamų rezultatų, kuriuos būtina įvertinti vertinant laisvės atėmimo bausmės veiksmingumą pagal žmogiškųjų kaštų kriterijų.Tai, kad vienas iš svarbių laisvės atėmimo bausmės aspektų yra skausmo suteikimas laisvės atėmimo įstaigoje kalinčiam asmeniui, pripažino daugybė mokslininkų. Šią temą nagrinėjo ir Michelis Foucaultas, gvildendamas bausmės ir valdžios santykį [3], Nilsas Christie [1], Matti Laine’as [7] ir kiti filosofai, sociologai arba kriminologai, aptardami filosofi¬nius, sociologinius ar kriminologinius bausmių vykdymo aspektus. Atlikti empiriniai tyrimai parodė, kad nuteistieji įkalinimo įstaigoje jaučiasi nesaugūs, agresyvūs, patiria depresiją, turi sveikatos bendravimo su kitais asmenimis problemų (tiek su kitais įkalintaisiais, tiek su as¬menimis, gyvenančiais už laisvės atėmimo įstaigų sienų) [10, p. 235].Buvo iškelta hipotezė, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu taikomomis įvai¬riomis priemonėmis galima sumažinti kaliniui suteikiamą skausmą – t. y. daryti poveikį ir pa¬gerinti jo psichologinę būseną [10, p. 236]. Ši hipotezė buvo pagrįsta teorija, kad asmuo pajaučia frustraciją tada, kai socialinės aplinkos veiksniai trukdo jam patenkinti savo porei¬kius. Šiuo atveju kalinių depresiją, agresiją ir kitas neigiamas psichologines būsenas sukelia situacija, kai dėl izoliavimo jie negali patenkinti bendrųjų savo poreikių. Todėl, kaip teigė C. Tochas, vienas iš mokslininkų, tyrinėjusių kalinių psichologinės būsenos ir izoliavimo laisvės atėmimo įstaigose sąlygų sankirtą, pakeitus izoliavimo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas bei pradėjus taikyti atitinkamas priemones būtų galima sudaryti tinkamas galimybes įkalintiems asmenims patenkinti pagrindinius bendruosius poreikius – tai iš esmės galėtų pagerinti kali¬nių psichologinę savijautą – sumažintų skausmą, kurį jie patyrė atlikdami laisvės atėmimo bausmę. Jis išskyrė bendruosius įkalintų laisvės atėmimo įstaigose asmenų poreikius (pri¬vatumą, saugumą, socialinę motyvaciją, veiklos laisvę), kurių patenkinimo galimybes galima pakeisti priemonėmis, taikomomis vykdant laisvės atėmimo bausmę. Šios priemonės gali būti laisvės atėmimo įstaigose įkalintų asmenų įtraukimas į socialinės reabilitacijos progra¬mas, dažnai skiriami pasimatymai, viktimizacijos patirtis. Siekiant patikrinti anksčiau išdės¬tytas hipotezes buvo atliktas tyrimas trijose Ohajo valstijos laisvės atėmimo įstaigose . Be minėtų laisvės atėmimo įstaigos aplinkos veiksnių, taip pat buvo nagrinėta, ar kalinių psichologinę gerovę veikia laisvės atėmimo įstaigos pastato konstrukcija (t. y. ar kaliniai ge¬riau jaučiasi, kai jų gyvenamosios patalpos yra išdėstytos išilgai vieno koridoriaus, ar atski¬romis salelėmis) ir likęs terminas iki galimybės taikyti parolį (lygtinį paleidimą). Tyrimo re¬zultatai parodė, kad dauguma iš šių laisvės atėmimo įstaigos aplinkos veiksnių tikrai veikia įkalintų asmenų psichologinę savijautą. Laisvės atėmimo įstaigose įkalinti asmenys jaučiasi labiau nusivylę, neramūs, pikti, dažniau patiria depresiją, jei retai dalyvauja socialinės reabi¬litacijos programose, turi mažai pasimatymų ir būna patyrę prievartą. Geriau jausdavosi tie kaliniai, kuriems terminas iki galimybės taikyti parolį (lygtinį paleidimą) buvo trumpesnis. Tik tai nebuvo statistiškai reikšmingas santykis tarp laisvės atėmimo įstaigos pastato konstruk¬cijos (kalinių gyvenamųjų patalpų išdėstymo) ir geros kalinių psichologinės savijautos – šis veiksnys kalinių emocinei būklei įtakos neturi. Taigi šio tyrimai rezultatai parodė, kad hipotezė, jog atskiros bausmės veiksmingumas siekiant nustatyti, kokią bausmę vykdant taikytinos priemonės gali padidinti jos veiksmin¬gumą, gali būti vertinamas remiantis žmogiškųjų kaštų kriterijumi, yra pagrįsta. Tiesa, tokio tyrimo organizavimas siekiant įvertinti Lietuvoje taikomų bausmių, šiuo atveju laisvės atė¬mimo bausmės, veiksmingumą būtų tik maža didelio tyrimo dalis. Netgi norint atlikti išsamų vien tik laisvės atėmimo bausmės veiksmingumo vertinimą taikant žmogiškųjų kaštų kriterijų pirmiausia reikėtų struktūrizuoti laisvės atėmimo bausmės neigiamą poveikį, išskirti ir išnag¬rinėti priemones, kurios galėtų padėti neutralizuoti arba bent mažinti atskiras neigiamo po¬veikio struktūrines dalis, atlikti jų tarpusavio ryšio tyrimus ir tik tada, apibendrinus visus tyri¬mus, būtų galima įvertinti veiksmingumą. Todėl sunku numatyti, kiek įmanoma atlikti tokį di¬delį bausmių vertinimo procesą bei kokios bausmių vertinimo problemos iškiltų.Taip pat tenka pripažinti, kad yra kai kurių problemų ir pasiūlytu būdu vertinant baus¬mių veiksmingumą. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad nustatytas nagrinėtų laisvės atėmimo ap¬linkos veiksnių (dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose, pasimatymų dažnumas, viktimizacijos patirtis ir pan.) ir įkalintų asmenų psichologinės būsenos tarpusavio ryšis, gali būti sunku tiksliai nustatyti šį ryšį sudarančius priežastinius santykius. Analizuoti veiksniai gali turėti įtakos vienas kitam, t. y. geriau besijaučiantis įkalintas asmuo gali aktyviau daly¬vauti socialinės reabilitacijos programose, lengviau bendrauti su kitais kaliniais, dėl to rečiau patirti kitų kalinių prievartą ir pan. Analizuojant vienos iš laisvės atėmimo metu taikomos priemonės – socialinės reabili¬tacijos programos vykdymo poveikį įkalinto asmens psichologinei savijautai reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šiame tyrime įvertintas tik įkalinto asmens psichologinės savijautos ir jo dalyvavimo socialinės reabilitacijos programose, o ne asmens psichologinės būklės ir so¬cialinės reabilitacijos programų vykdymo ryšis. Nors nuolat vykdomos įvairios socialinės reabilitacijos programos, asmenų dalyvavimo šiose programose aktyvumas gali labai skirtis. Asmens dalyvavimo programose aktyvumą gali lemti įvairūs asmenį apibūdinantys tiek psichologiniai, tiek socialiniai požymiai, laisvės atėmimo įstaigose susiformavusi subkultūra. Be to, gali būti sunku gerinti įkalintų asmenų psichologinę savijautą netgi skiriant neribotą pasimatymų skaičių, jeigu niekas neatvažiuoja jų aplankyti. Taigi laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu taikomų priemonių ir įkalinto asmens psichologinės būsenos ryšiui gali turėti įtakos ir įvairūs asmens socialiniai demografiniai bruožai.Atliekant tyrimą taip pat buvo atsižvelgta ir į tai, kad skirtingi asmenys gali nevienodai reaguoti į laisvės atėmimo įstaigos aplinkos veiksnius. Todėl tyrimo metu buvo nagrinėta, ar atskiri asmens socialinės demografinės charakteristikos požymiai yra susiję su jų psicholo¬gine savijauta laisvės atėmimo įstaigoje. Buvo tirta to asmens socialinės demografinės cha¬rakteristikos požymių įtaka: asmens amžius, jo rasė, šeiminė padėtis, išsilavinimas, anks¬tesnė kriminogeninė patirtis (ar asmuo buvo anksčiau izoliuotas laisvės atėmimo įstaigoje). Taip pat buvo bandyta išsiaiškinti, ar asmens psichologinei būsenai turi įtakos nusikaltimo, dėl kurio asmeniui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, pobūdis. Tyrimo rezultatai pa¬rodė, kad neigiamas psichologines būsenas dažniau patiria baltosios rasės atstovai , vedę asmenys, asmenys, turintys geresnį išsilavinimą, mažesnę kriminogeninę patirtį bei tie, kurie yra kalėję už seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Skirtingose valstybėse dėl skirtingos istorinės patirties, kultūros tradicijų, visuomenės socialinės demografinės sudėties laisvės atėmimo metu taikomoms priemonėms ir kalinių psichologinės būklės ryšiui gali turėti įtakos ir kiti veiksniai. Todėl atliekant Lietuvoje esančių laisvės atėmimo įstaigos aplinkos veiksnių ir jose įkalintų asmenų psichologinės būklės tar¬pusavio ryšių tyrimą būtina ištirti Lietuvos visuomenę apibendrinančius ypatumus, taip pat atsižvelgti ir į Lietuvos laisvės atėmimo įstaigose egzistuojančių subkultūrų specifinius bruo¬žus.Vertinant Lietuvoje taikomos laisvės atėmimo bausmės, tiksliau laisvės atėmimo bausmės priemonių, veiksmingumą tektų specifikuoti ir kitus vertinimo procesui reikšmingus elementus: t. y. reikėtų ištirti ir nustatyti Lietuvoje esančių laisvės atėmimo įstaigų neigiamo poveikio jose įkalintiems asmenims ypatumus, jo struktūrines dalis, taikytinų laisvės atė¬mimo bausmės priemonių ypatumus ir pan.Tačiau visos šios problemos daugiausia susijusios su bausmių veiksmingumo verti¬nimo metodologijos tikslinimu ir nepaneigia pagrindinės iškeltos hipotezės – kad siekiant įvertinti bausmių efektyvumą reikia įvertinti, kokios bausmės vykdymo priemonės yra veiks¬mingiausios taikant žmogiškųjų kaštų kriterijų.
Išvados
Vertinant bausmių veiksmingumą pirmiausia reikia nustatyti bausmės tikslus, kurių tai¬kant bausmę siekiama. Tiek anksčiau, tiek šiuo metu bausmei keliamas vienas pagrindinis tikslas – taikant bausmę siekiama užtikrinti visuomenės saugumą. Atliktų tyrimų analizė rodo, kad dažniausiai buvo vertinamas laisvės atėmimo bausmės ir probacijos efektyvumas taikant recidyvo ir ekonomiškumo kriterijus. Atlikus minėtų tyrimų metaanalizę paaiškėjo šios bausmių vertinimo problemos:– vertinant laisvės atėmimo bausmės ir probacijos veiksmingumą pagal recidyvo krite¬rijų buvo nustatyta, kad nė viena iš šių bausmių neturėjo įtakos jokiems statistiškai reikšmingiems recidyvo pokyčiams, todėl sunku palyginti ir įvertinti šių bausmių veiksmingumą;– nagrinėjant tyrimų rezultatus paaiškėjo, kad tokius tyrimus labai sunku atlikti ir dėl taikytinos metodologijos bei metodikos problemų;– laisvės atėmimo bausmės ir probacijos veiksmingumą sunku įvertinti ir palyginti tai¬kant ir ekonomiškumo kriterijų, nes šių baudžiamosios atsakomybės priemonių vyk¬dymo finansinės sąnaudos labai priklauso nuo priemonių turinio ir vykdymo sąlygų.Abejotinas ir tokio įvertinimo tikslingumas – pavyzdžiui, kaip rodo praktika, nepaisant atskleisto laisvės atėmimo bausmės neveiksmingumo ši bausmė yra visuotinai taikytina. Šias bausmių veiksmingumo vertinimo problemas siūlytina spręsti pirmiausia keičiant veiksmingumo vertinimo uždavinius – bausmes vertinti ne kvestionuojant bausmės taikymo tikslingumą, o nagrinėjant, kokios bausmės vykdymo priemonės sudarytų galimybes padi¬dinti taikomos bausmės veiksmingumą. Bausmių efektyvumą taip pat siūlytina vertinti taikant žmogiškųjų kaštų kriterijų. Pavyzdžiui, vienas iš tokio vertinimo pavyzdžių galėtų būti laisvės atėmimo taikomų priemonių, kurios padėtų sumažinti laisvės atėmimo bausmės vykdymu daromą neigiamą poveikį nuteistajam asmeniui, veiksmingumo vertinimas.
•••
LITERATŪRA
1. Chirstie N. Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė. – Vilnius, 1999.2. Correctional Service of Canada. Basic facts about corrections in Canada. – Ottawa, 1993.3. Foucault M. Disciplinuoti ir bausti/kalėjimo gimimas. – Vilnius, 1998.4. Glaser D. The effectiveness of a prison and parole system. – Indianapolis: Bobbs–Merrill, 1964.5. Junger – Tas J. Recent trends in sentencing policies in the Netherlands / European Journal on Criminal policy and research. 1998. Nr. 6. 6. Klaus J. F. Handbook on probation services. – Rome/London, 1998.7. Лайне Матти. Криминология и социология отклоненного поведения. – Хельсинки, 1994.8. McMahon W. M. The persistent prison: rethinking decarceration and penal reform. – Toronto, 1992.9. Martison R. What works? / Questions and answers about prison reform. – New York, 1974.10. Wooldredge J. D. Inmate experiences and psychological well–being / Criminal Justice and beha¬vior. Vol. 26. No. 2. June 1999.
•••
The Problems of Evaluation of Efficiency of the Punishment Measures and the Methods of its Solution
Doctoral Candidate Sonata Mališauskaitė
Law University of Lithuania
SUMMARY
According to the methodology of the mass of research the efficiency of punishment measures was evaluated by applying the criterions of recidivism rates and economic costs, thus the aim of the article is to consider the success of such an evaluation, to point out the main difficulties and to assess the utility of such an evaluation.The analysis was conducted by using the logic systemitic, comparative historical and meta – analysis methods. The findings of this dissection allows to draw a conclusion that the evaluation by applying the criterions of recidivism rates and economic costs is not functional and for evaluation of the efficiency of punishment measures the more appropriate criterion must be determined. So by this article it was seeked to reveal a more appropriate criterion for evaluation of efficiency wherefore the possibility to evaluate the efficiency of punishment measures by using the criterion of human resources was examined. The incarceration influence inmates psychological well-being by causing negative outcomes and impending the rehabilitation of such persons. The mentioned results of the influence of the incarceration are undesirable by sentencing to imprisonment, therefore the state has a duty to apply different measures in order to avoid or at least to diminish such results. So one constituent of the criterion of human resources is the measurement of the impact, which incarceration causes to inmates psychological well-being and which can be changed by applying different measures. The psychological well-being of inmates compose such constituents as human privacy, safety, social motivation and so on, which can be changed by measures lessening victimization of inmates, getting more dates with family members, participating in the social reintegration programs, organizing more social activity and so on. By analyzing the results of different research, which aim was to reveal out the possibility to change the influence of incarceration to inmates psychological well-being by practising different measures, the author attempts to exemplify the possibility to evaluate the efficiency of punishment measures by using the criterion of human resources, specifically, by using the criterion of results, which punishment measure causes to a sentenced person.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 86–96
LYGTINIO PALEIDIMO PASKIRTIS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE
Lektorius Ramūnas Liutikas
Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto Penitencinės teisės ir veiklos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 274 06 17Elektroninis paštas ramunas.liutikas@centras.lt
Pateikta 2003 m. birželio 30 d.Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 18 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Psichologijos katedros profesorius habil. dr. Viktoras Justickis ir šio Universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjas docentas dr. Alvydas Barkauskas
Pagrindinės sąvokos: atleidimas nuo bausmės, lygtinis paleidimasKeywords: release from pronishment, conditional releate
Santrauka
Straipsnyje siekiama apžvelgti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų instituto raidą, išnagrinėti Lietuvos Respublikos teisinę bazę, reglamentuojančią lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų, šio instituto taikymo problemas ir priemones joms pašalinti, aptarti lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų instituto plėtros perspektyvas, argumentuotai pa¬grįsti prielaidą, kad lygtinio paleidimo definicija neatitinka šio teisės instituto turinio ir prak¬tinių įgyvendinimo aspektų, suponuojančių bausmės požymius. Lietuvai integruojantis į Euro¬pos Sąjungą tenka reorganizuoti bei modernizuoti bausmių ir jų vykdymo sistemą, todėl auto¬rius mano, kad šio straipsnio tema yra labai svarbi ir reikalinga išsamaus tyrimo. Straipsnyje kaip tyrimo medžiaga panaudoti pataisos inspekcijų darbuotojų apklausos duomenys.Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmojoje pateikiama lygtinio paleidimo sąvoka, instituto raida ir teisinio reglamentavimo analizė; antrojoje nagrinėjamas lygtinio paleidimo instituto įgyvendinimas ir jo vieta nacionalinės teisės sistemoje.
Problemos aktualumas
Lietuva, žvelgdama į savo istorinę praeitį, mokydamasi iš pažangių užsienio šalių pa¬tirties, stengiasi tapti demokratine valstybe, todėl dabar išgyvena svarbių reformų metus. Tai procesas, reikalaujantis aukštos moralės visuomenės, išplėtotos ekonomikos ir gana tobu¬los teisės sistemos, todėl jis nėra trumpas arba staigus. Siekiant reformuoti šalies teisinę si¬stemą būtina analizuoti dabartinę jos būklę, nepakankamo efektyvumo priežastis. Šalies įkalinimo įstaigos yra atsidūrusios ties perpildymo riba. Kai kuriose užsienio valstybėse, pavyzdžiui, JAV arba Anglijoje, jau XIX a. pradėtas taikyti įvairiais požiūriais daug naudingesnis ir veiksmingesnis institutas – probacija. Prof. S. V. Pozniševas sąlyginį palei¬dimą apibūdino kaip „vieną tų svarbių akstinų, kuris skatina kalinį palengva eiti tais laips¬niais, iš kurių susideda bausmė“ [1, p. 99]. Šio instituto svarba pabrėžiama ir tarptautinėje baudžiamojoje teisėje. 1982 m. priimtoje Europos Tarybos rekomendacijoje Nr. R (82) 16 „Dėl paleidimo iš kalėjimo“ nurodoma, kad atleidimas nuo bausmės turi didelę reikšmę nu¬teistojo elgesio korekcijos procesui, nes taip įgyvendinami humanizmo, atsakomybės indivi¬dualizavimo ir teisingumo principai [2]. Pagrindinis šio straipsnio tikslas – nustatyti lygtinio paleidimo instituto poziciją nacio¬nalinės teisės sistemoje ir įvertinti šios pozicijos racionalumą.Tyrimo objektas – lygtinio paleidimo institutas Lietuvos Respublikos teisės sistemoje.Tyrimo uždaviniai:– lygtinio paleidimo raidos ir teisinio reglamentavimo analizė;– šio instituto pozicijos teisinėje šalies sistemoje aiškinimas;– hipotezės, kad lygtinis paleidimas yra bausmės tąsa, pagrindimas;– instituto taikymo efektyvumą lemiančių veiksnių analizė ir efektyvumui didinti siūlo¬mos priemonės.Straipsnyje taikomi aprašomasis, lyginamasis, apklausos ir loginis-analitinis metodai.
1. Metodologiniai lygtinio paleidimo aspektai
1.1. Sąvokų išaiškinimas
Atleidimas nuo bausmės (lygtinės pataisos (probacijos) forma Lietuvoje) – tai asmens, teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu pripažinto kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas nuo visos ar dalies paskirtos bausmės atlikimo [3, p. 375]. Beje, kai kuriose šalyse probacija laikomas ne tik bausmės atlikimo atidėjimas, bet ir bausmės sky¬rimo atidėjimas.Lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos – tai sąlyginio atleidimo nuo bausmės rū¬šis, kai nuteistasis lygtinai atleidžiamas nuo tam tikros laisvės atėmimo bausmės dalies atli¬kimo nustatant bandomąjį laikotarpį bei tam tikrus elgesio apribojimus [3, p. 453]. Kai ku¬riose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui, Kanadoje, lygtinis paleidimas žinomas parolio (angl. „parole“) pavadinimu.
1.2. Lygtinio paleidimo instituto raida
Didelę įtaką bausmių sistemai padarė 1778 m. Anglijoje Dž. Hovardo (1726–1790) ini¬ciatyva įvykdyta bausmių sistemos reforma. XIX a. paplito nutrėmimo bausmė, taikyta kaip mirties bausmės alternatyva, o to paties amžiaus viduryje tikrą revoliuciją sukėlė Airijoje įdiegta pažangioji kalinimo sistema. Jos esmė buvo ta, kad kalinimo režimas tiesiogiai pri¬klausė nuo kalinamojo elgesio, o valdžia galėjo nuteistąjį atleisti nuo likusios bausmės da¬lies, jei jis gerai elgsis [4]. Tai buvo lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo vietos instituto užuomazgos. Anglijoje XIX a. pabaigoje atlikę tam tikrą dalį bausmės nuteistieji buvo palei¬džiami į laisvę atsižvelgiant į jų asmenybę, ankstesnius nusikaltimus, pakartotinio nusikals¬tamumo tikimybę. Tokia pati padėtis buvo ir kitose pažangiose valstybėse. Taip atsirado pa¬rolis . Taigi anglų teisės sistema laikoma lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų instituto atsiradimo ir raidos pagrindu.Lietuvoje šis institutas atsirado gerokai vėliau. Šalies teisinės sistemos raidai lemiamos įtakos turėjo tai, jog ilgą laiką Lietuva priklausė Rusijos imperijai. Nors Rusija buvo ganėtinai pažangi teisinės sistemos reformavimo srityje, tačiau Lietuva tebuvo jos periferija, kurią permainos pasiekdavo pavėluotai. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu tiek teisei apskritai, tiek kalinimo sistemai modernizuoti buvo skiriama daug dėmesio. 1932 m. Lietuvoje buvo įstatymiškai įtvirtinta Borstalio kalinimo sistema, kurios esmė – laisvės atėmimo bausmės trukmę galėdavo nustatyti įkalinimo įstaigos administracija, atsižvelgdama į teisėjo skirto mi¬nimalaus ir maksimalaus laiko ribas ir kalinio elgesį. Pažangūs įstatymai teikė vilčių įkalinimo sistemos reformoms įtvirtinti. Deja, reformas 1940 m. nutraukė nepriklausomos Lietuvos aneksija. 1940–1990 m. Lietuvoje veikė TSRS įkalinimo įstaigų sistema ir įstatymai. Lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų reglamentuojantys įstatymai, kaip ir visi kiti, buvo priimami Maskvoje, o Lietuvoje papildomi ir tvirtinami kaip savi. Lietuvai esant Tarybų Sąjungos Res¬publika, lygtinio paleidimo taikymo ribos buvo tai siaurinamos, tai vėl plečiamos.Lietuvai 1990-aisiais atgavus nepriklausomybę, lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų reglamentuojančios teisės normos išliko beveik tos pačios, tačiau per pastarąjį dešimtmetį buvo padaryta daug pakeitimų. Šiuo metu lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų institutą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK), Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas (toliau – BPK), Pataisos inspekcijų darbo tvarka, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsa¬kymai bei kiti teisės aktai.
1.3. Lygtinio paleidimo teisinis reglamentavimas
Iki 2003 m. gegužės 1 d. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigų reglamentavo Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas (toliau – BK). 2002 m. birželio 27 d. buvo priimtas ir 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojo BVK [5]. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų tvarką ir sąlygas reglamentuoja BVK septintasis skirsnis. Jame yra kai kurių pakeitimų, nors jie pa¬čios instituto esmės ir nekeičia. Lygtinio paleidimo paskirtis, jį taikančios institucijos, termi¬nai, sąlygos ir skiriami įpareigojimai išlieka beveik tie patys. Pažymėtina, kad privalomoji at¬likti bausmės dalis diferencijuojama ne pagal BK numatytus nusikaltimus arba bausmės trukmę, o pagal grupes pataisos įstaigose. Pavyzdžiui, asmenys, laikomi paprastose patai¬sos namų grupėse, privalės atbūti ne mažiau kaip du trečdalius teismo jiems paskirtosios bausmės [5, p. 92]. Šį straipsnį papildo BPK 360 straipsnis, nurodantis, kad teikimus dėl lygtinio paleidimo nagrinėja teismas teisiamajame posėdyje [6, p. 114]. To paties kodekso 362 straipsnyje buvo numatyta, kad klausimus dėl lygtinio paleidimo nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuosprendį priėmęs teismas, tačiau priėmus įstatymą Nr. IX–1496 dėl šio ko¬dekso pakeitimų tokios nuostatos atsisakyta – nuo 2003 m. gegužės 1 d. nutartį dėl lygtinio paleidimo priima pataisos įstaigos buvimo vietos apylinkės teismas [7]. Tame pačiame straipsnyje pateikta dar viena naujovė – teismas posėdyje dalyvauti šaukia ne tik nuteistąjį, bet ir prokurorą bei gynėją, tačiau šiems asmenims neatvykus klausimas sprendžiamas to¬liau. Dėl nuteistojo, kuris gali būti lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos, į teismą kreipiasi pataisos įstaigos administracija su teikimu, kuriame apibūdinamas nuteistojo elgesys, socia¬linės nuostatos ir prie kurio pridedama psichologinės tarnybos išvada bei raštiškas nuteis¬tojo įsipareigojimas doru elgesiu ir stropiu darbu įrodyti, kad nuteistasis pasitaisys. Teismas lygtinai paleidžiamam asmeniui nustato vieną ar kelias iš tam tikrų pareigų (pvz., draudimas išeiti iš namų tam tikru laiku ir pan.).BVK 159 straipsnis numato, kad laisvės atėmimo vietos administracija per dvi paras nuo nutarties lygtinai paleisti asmenį privalo su juo atsiskaityti ir išduoti rašytinį paliepimą iš¬vykti į gyvenamąją vietą, kuriame nurodomas nuvažiuoti reikalingas laikas. Į savo gyvena¬mąją vietą nuteistasis vyksta savarankiškai valstybės lėšomis, o atvykęs turi užsiregistruoti pataisos inspekcijoje. To paties kodekso 160 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad lygtinai pa¬leidžiami asmenys turi Lietuvos Respublikos piliečiams ir užsieniečiams įstatymais nustaty¬tas teises ir pareigas su tam tikrais apribojimais. Šie apribojimai atitinka teismo nustatytus įpareigojimus.BVK 163 straipsnio pataisos inspekcijos įvardijamos kaip lygtinai paleistų asmenų priežiūrą vykdančios institucijos. Tačiau dėl didelio darbo krūvio ir lėšų stygiaus tokia kont¬rolė vykdoma minimaliai arba (kai kuriems įpareigojimams) visai nevykdoma. Lygtinio palei¬dimo priežiūros vykdymas nustatytas Pataisos inspekcijų darbo tvarkoje, patvirtintoje Lietu¬vos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 107 [8]. Kiekvie¬nas lygtinai paleistas nuteistasis įrašomas į pataisos inspekcijos įskaitą ir sudaromas indivi¬dualaus darbo su nuteistuoju planas, kuriame apibrėžiamos esminės konkretaus laikotarpio nuteistojo problemos ir numatomos priemonės joms spręsti. Individualus planas sudaromas remiantis Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintomis Individualaus darbo su asme¬nimis, lygtinai paleistais iš pataisos įstaigų, ir asmenimis, lygtinai atleistais nuo laisvės atė¬mimo bausmės prieš terminą, plano sudarymo metodinėmis rekomendacijomis [9]. Tam tikru aspektu lygtinio paleidimo vykdymą reglamentuoja ir Lygtinai paleistų iš pataisos įstaigų bei lygtinai atleistų nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą asmenų socialinės integracijos programa, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. 4/07–79. Šios programos tikslas – padėti nuteistiesiems pritaikyti jau turimas ži¬nias bei suteikti naujų socialinių žinių, kurios padėtų integruotis į visuomenę ir tenkinti porei¬kius teisėtais būdais. Programą vykdo teritoriniai regionų pataisos inspekcijų padaliniai [9].Lygtinai paleistiems asmenims, kurie pažeidžia darbo drausmę arba viešąją tvarką, pagal Bausmių vykdymo kodekso 161 straipsnį gali būti taikoma drausminė arba administ¬racinė atsakomybė [5, p. 94], taip pat poveikio priemonės – įspėjimas arba nuobauda. Si¬stemingai arba itin piktybiškai pažeidinėjančius darbo drausmę, viešąją tvarką arba nusta¬tytas gyvenimo taisykles policija gali sulaikyti iki 5 parų, pataisos inspekcija – perduoti me¬džiagą teismui, kad būtų sprendžiamas klausimas dėl asmenų pasiuntimo į pataisos įstaigą. Už gerą elgesį, sąžiningą darbą (o nepilnamečiams – ir už gerą mokymąsi) pataisos inspek¬cijos vadovas gali taikyti tokias paskatinimo priemones kaip padėka ar prieš terminą panai¬kinta pirmiau paskirta nuobauda, taip pat teismo sprendimu gali būti panaikintas vienas arba keli iš BVK 157 straipsnio 5 dalyje nurodytų įpareigojimų [5, p. 92]. Be to, pataisos inspek¬cijos pareigūnas, įsitikinęs, kad prižiūrimas nuteistasis laikosi nurodytų įpareigojimų, gali kreiptis į pataisos inspekcijos vadovą su pasiūlymu prašyti teismo nuteistąjį lygtinai atleisti nuo bausmės prieš terminą arba pakeisti neatliktąją bausmės dalį švelnesne bausme. Lygti¬nai paleistų asmenų, kurių buvimo vieta nežinoma, paiešką vykdo policija [5, p. 95].Rengiamos naujos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kuriose bus reglamen¬tuojami kai kurie santykiai, susiję su socialinės paramos teikimu lygtinai iš laisvės atėmimo įstaigų paleidžiamiems asmenims. Šiuo metu socialinės paramos klausimai nagrinėjami mi¬nėtoje Socialinės integracijos programoje ir kituose norminiuose teisės aktuose.Yra tokių teisės aktų, kurie tiesiogiai nereglamentuoja lygtinio paleidimo tvarkos bei sąlygų, tačiau jie vis dėlto susiję su santykiais, kylančiais dėl lygtinai paleidžiamų asmenų. Tai Socialinių paslaugų įstatymas [10], Apskrities valdymo įstatymas [11], Bedarbių rėmimo įstatymas [12], Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 „Dėl Socialinės paramos koncepcijos“ [13], 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 704 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyven¬dinimo tvarkos“ [14], 1992 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 318 „Dėl nakvynės namų stei¬gimo grįžusiems iš įkalinimo vietų bei kai kuriems kitiems asmenims ir jų įdarbinimo“ [15], 1999 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. 1179 „Dėl nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2000–2004 m. programos patvirtinimo“ [16] ir kt.Akivaizdu, kad lygtinio paleidimo institutą reglamentuoja nemažai Lietuvos Respubli¬kos teisės aktų, tačiau nepakankamai išsamiai ir aiškiai.
2. Lygtinio paleidimo instituto įgyvendinimas
2.1. Institucijos, įgyvendinančios lygtinį paleidimą
Lygtinio paleidimo institutą Lietuvoje įgyvendina trys institucijos: laisvės atėmimo bau¬smę vykdanti institucija, teismas ir pataisos inspekcija. Jų sąveiką galima pavaizduoti sche¬ma:
LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ VYKDANTI INSTITUCIJA TEISMAS PATAISOS INSPEKCIJA
Laisvės atėmimo bausmę vykdanti institucija teikia teikimą teismui dėl lygtinio palei¬dimo, teismas priima nutartį, o pataisos inspekcija šią nutartį vykdo. Laisvės atėmimo bausmę vykdančios institucijos ir teismo funkcijos įgyvendinant lygtinį paleidimą aprašytos pirmajame skyriuje. 2000 m. rugsėjo 1 d. Pataisos reikalų departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuriam buvo atskaitingos tuometinės pataisos darbų inspekcijos, reor¬ganizuotas į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, o buvusios pataisos darbų inspekcijos pavadintos pataisos inspekcijomis. Lietuvos Respubli¬kos teisingumo ministro 2000 m. rugpjūčio 21 d. įsakymu Nr. 178 [17] šalies teritorijoje buvo įsteigtos 52 pataisos inspekcijos, 2001 m. gruodžio 29 d. teisingumo ministro įsakymu Nr. 275 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionų pataisos inspekcijų įsteigimo“ [18] reorganizuotos į 5 regionines pataisos inspekcijas. Jos turi visus juridiniam asmeniui būtinus atributus (iki šio teisės akto paskelbimo pataisos inspekcijos faktiškai neturėjo juridinio asmens statuso, nors Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statute pataisos inspekcijos buvo įvardijamos Kalėjimų departamento įstaigomis). 2002 m. sausio 22 d. teisingumo ministro įsakymas Nr. 16 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Teisingumo mi¬nisterijos pavaldžių Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionų pataisos ins¬pekcijų nuostatų patvirtinimo“ [19] apibrėžė pataisos inspekcijų, kaip juridinių asmenų, tei¬sinę kompetenciją.Pataisos inspekcijų darbo tvarkos [7] pagrindu šios inspekcijos organizuoja teismo nutarčių dėl lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų vykdymą: tvarko asmenų, lygtinai paleistų iš laisvės atėmimo vietų, įskaitą, jų asmens bylas ir pan., nustatyta tvarka taiko lygti¬nai paleistiems asmenims atitinkamas priemones. Tačiau nėra numatytų resocializacijos, socialinės paramos metodikų.Lygtinai paleistiems asmenims reintegruotis į visuomenę padeda ne tik valstybinės institucijos. Šalyje veikia nevyriausybinės organizacijos, kurių pagrindinė veiklos sritis yra darbas su teistais asmenimis. Šiuo metu aktyviausiai veikiančios nevyriausybinės organiza¬cijos yra Lietuvos kalinių globos draugija ir Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacija. Lietuvos kalinių globos draugija visuomenėje propaguoja kalinių globos reikalingumą, krei¬piasi į Seimą arba kitas valdžios ir valdymo institucijas su įvairiais teisės aktų, ginančių teisto žmogaus teises, projektais ir pan. Šios draugijos reabilitacijos centras į laisvę grįžusiems nuteistiesiems teikia įvairią pagalbą. Centre organizuojamų individualių pokalbių metu apta¬riamos klientų asmeninės problemos. Pagrindinis šio centro veiklos principas – „padėk pats sau“, taigi nuteistieji skatinami gyventi savarankiškai, nes gyventi vien tik laukiant kitų pagal¬bos arba labdaros negalima [20].Lygtinai išleistų asmenų priežiūros organizacija rūpinasi tik iš laisvės atėmimo vietų lygtinai paleidžiamais asmenimis. Organizacijos savanoriai (Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos ir Socialinio darbo katedrų studentai bei Lietuvos teisės universiteto Socialinio darbo fakulteto studentai) dar kolonijose pradeda rengti lygtinai paleidžiamuosius gyventi laisvėje socialine bei psichologine prasme. Šiems nuteistiesiems išėjus į laisvę pra¬dėtas darbas tęsiamas: padedama susitvarkyti dokumentus, rasti gyvenamąją vietą, darbą, skatinamas prosocialus elgesys, taip pat padedama įveikti psichologinius sunkumus. Panašių nevyriausybinių organizacijų esama ir kitose Lietuvos apskrityse. Kai kuriose šalies pataisos darbų kolonijose yra įsikūrusios nuteistųjų savitarpio pagalbos organizacijos, kurių vienas iš veiklos tikslų yra ir bendradarbiavimas su įvairiomis institucijomis siekiant pa¬dėti išeinantiems į laisvę nuteistiesiems susirasti darbą, gyvenamąją vietą ir pan.
2.2. Lygtinio paleidimo instituto įgyvendinimo problemos
Praktikoje, deja, ne viskas vyksta taip sklandžiai, kaip numato teisės aktai. Pataisos inspekcijų pareigūnams tenka susidurti su situacijomis, kurios nėra aptartos teisės aktuose. Pataisos inspekcijų veiklos kokybę menkina grynai techninės ir organizacinės kliūtys.Taisytinas jau pats lygtinio paleidimo instituto įgyvendinimo pradinis etapas. Dėl šalies kriminogeninės padėties dideli teismų darbo krūviai, o tai komplikuoja lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų instituto įgyvendinimą, nes teismai vėluoja svarstyti teikimus dėl lygti¬nio paleidimo taikymo. Laisvės atlikimo vietose lygtinio paleidimo tenka laukti ne vienam nuteistajam, kuriam pagal BVK 157 straipsnį [5, p. 91] lygtinis paleidimas jau gali būti taiko¬mas (padėtis ypač paaštrėjo pradėjus taikyti naujuosius kodeksus). Lygtinai paleisti nuteistieji iš įkalinimo įstaigų paleidžiami nepasirengę gyventi visuo¬menėje. Keletą metų nelaisvėje praleidęs žmogus praranda daugelį socialinių įgūdžių. Lietu¬vos Respublikos bausmių vykdymo kodekso projekte (6 variante) buvo numatyta steigti va¬dinamuosius pusiaukelės namus (angl. „halfway house“), puikiai pasiteisinančius užsienio valstybių praktikoje (pvz., Kanadoje). Paleidžiamas nuteistasis čia gali pereiti tam tikrą reso¬cializacijos etapą. Kelia nuostabą tai, kad BVK [5] apie tokią pažangią nuteistų asmenų re¬socializacijos priemonę – pusiaukelės namus – jau nebekalbama. Tai susiję su sunkia eko¬nomine šalies padėtimi. Bet sutaupytas šioje srityje lėšas teks paskirti tiems patiems nuteis¬tiesiems išlaikyti įkalinimo įstaigose, kai jie, nesugebėję prisitaikyti visuomenėje, grįš atgal.Pataisos inspekcijų darbas dėl tam tikrų materialinių arba organizacinių kliūčių, su ku¬riomis susiduria šių inspekcijų pareigūnai, ne visada yra efektyvus. Tokią padėtį reikėtų ver¬tinti atsižvelgiant į visos Lietuvos politinį ir ekonominį kontekstą, tačiau netgi esant sudėtin¬gai bendrai šalies padėčiai kai kurias pataisos inspekcijų veikloje pasitaikančias problemas galima išspręsti ir esamomis sąlygomis, be didelių materialinių lėšų (pvz., nuteistųjų priežiū¬rai pritraukiant savanorius).Prižiūrėdami lygtinai paleistus nuteistuosius, pareigūnai pas juos lankosi savo lėšomis. Gali atrodyti, kad šią problemą išspręsti padėtų bendradarbiavimas su teritorinėmis policijos įstaigomis. Tačiau tokia alternatyva nesuderinama su tarptautiniais elgesio su kaliniais stan¬dartais: 1955 m. Ženevoje JTO priėmė Tipines minimalias elgesio su kaliniais taisykles [21, p. 162]. 60 taisyklėje rašoma: „lygtinai paleistųjų priežiūra neturi būti patikėta policijai ir turi būti derinama su veiksminga socialine parama“. Svarbus yra darbuotojų skaičiaus klausimas. Autoriui 2002 m. sausį atlikus pataisos inspektorių apklausą paaiškėjo, kad su lygtinai paleistais nuteistaisiais jie susitinka vieną kartą per ketvirtį. Šių susitikimų metu inspektoriai pokalbiui gali skirti maždaug tik 12–20 min., nes vienas pareigūnas prižiūri apie 170 nuteistųjų [22]. Abejotina šių pokalbių nauda nuteistojo elgesio korekcijos procesui. Tuo tarpu Kanadoje probacijos pareigūnas kaupia medžiagą apie probuojamuosius ir ją perduoda probacijos tarnybos savanoriams, o šie probuojamuosius aplanko beveik kasdien [23]. Remiantis informacija apie vienam pataisos inspektoriui tenkantį nuteistųjų skaičių teigtina, jog šiuo metu laisvėje esančius nuteistuosius prižiūrinčių pataisos inspekcijų pareigūnų tikrai neužtenka tam, kad jie galėtų veiksmingai atlikti visas jiems paskirtas funkcijas. Siekiant lygtinio paleidimo institutą padaryti efekty¬vesnį, į lygtinai paleistų asmenų priežiūros ir globos procesą reikia įtraukti visuomenę ir sa¬vanorius. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose tai nebūtų didelė problema, nes yra nevyriausy¬binės organizacijos, teikiančios pagalbą nuteistiems asmenims. Dirbti šioje srityje galėtų ir aukštųjų mokyklų studentai. Tačiau vėl – pataisos inspekcijų ir savanorių organizacijų są¬veika nėra iki galo teisiškai reglamentuota .Autoriui atlikus pataisos inspekcijų pareigūnų apklausą net 60 proc. jų teigė maną, jog priežiūra turi realią įtaką nuteistojo elgesiui. Tai lemia daugelis aplinkybių: kaltės forma (di¬desnę įtaką priežiūra daro padariusiems nusikaltimus dėl neatsargumo), gyvenamoji aplinka (kuo ji asocialesnė, tuo sunkiau asmenį paveikti), netgi nuteistojo amžius (vyresni asmenys geriau supranta esamą padėtį, mažiau linkę pažeidinėti taisykles). Vykdant kontrolės funk¬ciją susiduriama su kai kuriais neaiškumais. Kyla problemų dėl draudimo lankytis tam tik¬rose vietose, jei tai nesusiję su darbu (BVK 157 str. [5, p. 92]), vykdymo. Teismui uždraudus lankytis įstaigose, prekiaujančiose alkoholiniais gėrimais, draudimas sunkiai įvykdomas, nes alkoholiniais gėrimais prekiauja dauguma maisto produktų parduotuvių. Neišspręstas ir kitų teismo įpareigojimų įgyvendinimo klausimas. Dažnai teismai nustato asmeniui draudimą iš¬eiti iš namų nakties metu. Kaip pataisos inspektoriui patikrinti informaciją, kad lygtinai pa¬leisto asmens nustatytu laiku nėra namuose, jei į lygtinai paleistojo privatų būstą įeiti jis ne¬turi juridinio pagrindo? Šie atvejai rodo lygtinio paleidimo, kaip teisės instituto, neapibrėžtumą. Teorijoje lygti¬nis paleidimas apibrėžiamas kaip lygtinio atleidimo nuo bausmės rūšis, tačiau įstatymų lei¬dėjas lygtinį paleidimą traktuoja kaip bausmę (BVK 157 str. nustato pareigą „įsidarbinti ir pranešti apie tai bausmės vykdymo institucijai“), nors tokios bausmės nėra BK 42 straips¬nyje, nustatančiame bausmių sistemą [24, p. 22]. Pažymėtina, kad lygtinio paleidimo sąvoka nė viename įstatyme nėra išaiškinta, o jo esmė atitinka bausmės turinį: nuteistajam nusta¬tomi tam tikri įpareigojimai ir apribojimai. Siūlytina bausmių vykdymo įstatymuose apibrėžti lygtinio paleidimo statusą įtvirtinant jį kaip vieną iš laisvės atėmimo bausmės struktūrinių elementų.Apibendrinant galima teigti, kad pastaruoju metu lygtinai iš laisvės atėmimo vietų pa¬leistus asmenis prižiūrintiems pataisos inspekcijų pareigūnams tenka dirbti ne geriausiomis sąlygomis, o tai lemia jų darbo kokybę, taigi ir lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų instituto taikymo efektyvumą. Sunkiai nuginčijama būtinybė į lygtinio paleidimo instituto įgy¬vendinimo procesą įtraukti savanorius ir visuomenę.
2.3. Tyrimas
2002 m. sausį autorius atliko pataisos inspekcijų darbuotojų apklausą, kurios rezultatai atspindi pataisos inspekcijų veiklos realijas ir lygtinio paleidimo instituto plėtros tendencijas, todėl juos trumpai pakomentuosime. Apklausti 52 iš 90 tuo metu dirbusių skirtingo amžiaus (nuo 22 iki 51 metų) respondentai, turintys aukštąjį išsilavinimą bei skirtingą darbo pataisos inspekcijose stažą (nuo 6 mėn. iki 12 metų). Į klausimą apie lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų reikalingumą tik vienas iš 52 respondentų atsakė neigiamai. Tikėtina, kad įkalinimo įstaigose nuolat didėjant nuteistųjų skaičiui kitokių atsakymų į šį klausimą laukti ir nevertėjo.Atsakymus į klausimą, už kokius nusikaltimus nuteistiems ir dalį bausmės atlikusiems asmenims galėtų būti taikomas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų, galima suskirs¬tyti taip: už visus – 9, už visus, išskyrus sunkius tyčinius, pavojingus žmogaus gyvybei ir sveikatai, – 21, už nesunkius tyčinius ir netyčinius – 12, tik už netyčinius – 7. Net 41,17 proc. respondentų buvo už tai, kad lygtinis paleidimas būtų taikomas visiems, išskyrus nuteistuo¬sius už sunkius tyčinius, pavojingus žmogaus gyvybei ir sveikatai nusikaltimus. Tikėtina, kad ši nuomonė pasikeistų, jeigu lygtinis paleidimas sutartinai būtų įvardijamas kaip bausmė (t. y. pagerinama nuteistojo teisinė padėtis), o ne kaip atleidimo nuo bausmės rūšis. 45,01 proc. respondentų mano, kad lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų Lietu¬vos Respublikos teisiniuose aktuose reglamentuotas tinkamai, o 54,9 proc. – kad netinka¬mai. Tik 39,21 proc. respondentų atsakė, kad lygtinai paleidžiamiems nuteistiesiems teismo nustatomi įpareigojimai yra gana efektyvūs, o 60,79 proc. respondentų nuomonė šiuo klau¬simu buvo neigiama. Todėl suprantama, kodėl tie patys 60,79 proc. respondentų galimybę teismui įpareigojimų vykdymą pakeisti piniginiu užstatu vertina teigiamai.Respondentai nurodė, kad vidutiniškai 40,12 proc. lygtinai paleistų asmenų yra ganė¬tinai motyvuoti ateityje laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Ko trūksta, kad kiti beveik 60 proc. lygtinai paleistų asmenų būtų motyvuoti gyventi visuomenei priim¬tiną, nenusikalstamą gyvenimą? Atsakymas paprastas: lygtinai paleidžiami asmenys laisvėn išeina praradę socialinius įgūdžius. Ilgesnį laiko tarpą nelaisvėje išbuvęs žmogus nemoka, negali, o kai kada ir nenori pasirūpinti savimi.Atkreiptinas dėmesys į tai, kokios institucijos, respondentų nuomone, turėtų vykdyti ir kontroliuoti lygtinį paleidimą. 34 proc. respondentų mano, kad tai turėtų būti pataisos ins¬pekcijos, 20 proc. – pataisos inspekcijos ir policija, 14 proc. – policija, 12 proc. – nauja ins¬titucija, 10 proc. – nauja institucija ir policija, 10 proc. – pataisos inspekcijos ir nauja institu¬cija. Straipsnio autorius mano, kad tokia pozicijų įvairovė nulemta kol kas neaiškiu lygtinio paleidimo vykdymo teisiniu reglamentavimu. Pataisos inspektoriai turi užtikrinti lygtinio pa¬leidimo vykdymą, tuo tarpu kai kurių įstatymų numatytų įpareigojimų (pvz., būti namuose nustatytu laiku) kontroliuoti faktiškai neįmanoma.Artėjant prie Europoje taikomų standartų daug dėmesio turėtų būti skiriama pataisos ir prisitaikymo prie visuomenės programoms. Vakarų Europoje plačiai paplitęs įvairių pataisos programų taikymas, o laisvės atėmimas taikomas tik kaip kraštutinė priemonė, kai atsižvel¬giant į padaryto nusikaltimo sunkumą kitokia bausmė būtų neadekvati. Lietuvoje taip pat pastebimi šios srities pokyčiai teigiama linkme. Ėmus reformuoti tei¬sinę sistemą vienu iš teisės sistemos reformos prioritetų buvo pasirinktas probacijos ir paro¬lio tarnybos kūrimas. Reformos būtinybę lėmė keletas veiksnių. Svarbiausi iš jų yra bau¬džiamosios ir bausmių vykdymo sistemos humanizavimas, ilgalaikio visuomenės saugumo užtikrinimas siekiant sudaryti nusikaltusiems ir nuteistiems asmenims kuo palankesnes są¬lygas pasikeisti ir pritapti visuomenėje. Svarus argumentas yra finansiniai duomenys apie bausmių atlikimo išlaidas: pataisos darbų įstaigose vienam nuteistajam per dieną vidutiniš¬kai tenka 18,9 lito, o pataisos inspekcijos įskaitoje įrašytam nuteistajam – tik 0,52 lito [25, p. 75]. Padėties analizė parodė, kad reforma būtina. Galima kelti klausimą tik dėl to, kokiais būdais ir priemonėmis reikia ją atlikti. Galimi du variantai: 1) reformuoti dabar esančią si¬stemą nedarant esminių pakeitimų ir nekuriant naujų institucijų, o tiesiog pertvarkant jas perskirstant kompetenciją ir pareigas jau esančioms; 2) reformuoti visą sistemą iš esmės, t. y. keisti įstatymus, sukurti naujas institucijas ir perskirstyti jau veikiančių kompetenciją. Pir¬masis sprendimas reikalautų mažesnių išlaidų ir būtų lengviau įgyvendinamas, nes nereikėtų skirti lėšų naujoms institucijoms kurti, naujiems darbuotojams rengti, todėl reformos vykdy¬mas užimtų mažiau laiko. Tačiau tikėtina, kad jis būtų mažiau veiksmingas, nes dirbtų tie patys darbuotojai, besilaikantys tų pačių nuostatų (paprastai žmonės gana sunkiai keičia savo nuostatas), turintys tą patį išsilavinimą kaip ir iki reformos. Norint pasiekti geresnių re¬zultatų reikia keisti pasenusią, šiandieninių žmogaus ir visuomenės teisių apsaugos principų neatitinkančią sistemą. Antrasis sprendimo variantas sudėtingesnis, ilgiau truktų tiek pasi¬rengimas reformai, tiek pati reforma, be to, daugiau dėmesio ir pastangų reiktų skirti visuo¬menės švietimui, nes reformos sėkmė labai priklauso nuo to, kaip ją priims visuomenė. Ta¬čiau būtent esminė reforma yra rezultatyvesnė, nes šiandieninėje sistemoje uždavinių ir kompetencijos tarp institucijų paskirstymas neatitinka praktinių poreikių. Bausmių vykdymo sistemoje turėtų dirbti specialistai, turintys dirbti su nuteistaisiais reikiamą kvalifikaciją, besi¬vadovaujantys pažangiomis nuostatomis. Užsienio šalyse (pvz., Kanadoje) populiaru kiek¬vienai tarnybai turėti savo misiją, kurioje nusakomi pagrindiniai veiklos uždaviniai ir tikslai [26]. Pagrindinio visos pataisos sistemos uždavinio – užtikrinti visuomenės saugumą pade¬dant nuteistiesiems saugiai reintegruotis į visuomenę – sėkmingas vykdymas labai priklauso nuo šį uždavinį įgyvendinančio personalo kvalifikacijos. Šiandien ta kvalifikacija, deja, nėra patenkinama. Pavyzdžiui, Švedijoje ar Kanadoje [27] visi šios srities darbuotojai privalo turėti universitetinį arba atitinkamą profesinį (tarkime, socialinio darbo) išsilavinimą. Lietuvoje ke¬letą dešimtmečių tam nebuvo skiriama dėmesio, pataisos inspekcijose (buvusiose pataisos darbų inspekcijose) dirbo žmonės, neturintys reikiamų psichologinių žinių ir tinkamo pasi¬rengimo dirbti su nuteistaisiais. Tik 2000/2001 mokslo metais Lietuvos teisės universitete Penitencinės teisės ir veiklos katedros specialistai pradėjo dėstyti tokias disciplinas kaip so¬cialinis darbas pataisos inspekcijose, administracinė veikla pataisos inspekcijose ir socialinė edukologija pataisos inspekcijose. Tačiau ir tai dar nebuvo geriausia išeitis, nes minėti spe¬cialistai bus rengiami 3–4 metus, o dirbti tenka jau dabar. Be to, negalima „nurašyti“ dabar dirbančių žmonių, kurie turi patirties, bet neturi reikiamų žinių, tinkamo profesinio pasiren¬gimo. Todėl Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministe¬rijos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme [28] buvo nurodyta, kad priimti nauji pareigūnai ir kiti valstybės tarnautojai turi baigti įvadinio mokymo kursus, o seniau dir¬bantys – tobulinti kvalifikaciją Kalėjimų departamento Mokymo centre. Toks Mokymo centras veikia Vilniuje. 2000 m. spalį jame pradėti organizuoti pataisos inspektorių kvalifikacijos to¬bulinimo kursai. Tačiau ir šiame pažangiame procese yra spragų. Kol kas dar nėra aiškios ir bendros pataisos inspekcijų (parolio) darbuotojų rengimo koncepcijos, todėl nėra ir aiškios nuostatos, koks turėtų būti lygtinio paleidimo pareigūnas. Ateityje gali kilti problema, kai skirtingose mokymo institucijose parengti darbuotojai neatitiks bendrų šios srities darbuo¬tojams keliamų reikalavimų, skirsis prioritetai ir darbuotojų samprata apie jiems keliamus reikalavimus. Bet tai nėra šio darbo tema, todėl išsamiau ji nebus nagrinėjama.
Kalbant apie lygtinio paleidimo pareigūnų rengimą reikėtų paminėti ir tai, kad mūsų šalyje vis dar nėra valstybės nustatytų lygtinio paleidimo (parolio) darbuotojų profesinių standartų. Tarkime, Kanadoje yra parengti Kanados pataisos tarnybos veiklos standartai, ku¬riais vadovaujantis šiam darbui yra atrenkami darbuotojai, o patys darbuotojai tiksliai žino, kokie yra jų tikslai ir uždaviniai. Standartai leistų tiksliai apibūdinti, koks turi būti pataisos si¬stemos darbuotojų darbas, kaip jis turi būti atliekamas. Tiesa, dabar Lietuvoje naudojamos pareiginės instrukcijos, tačiau jos toli gražu neapibrėžia visų pataisos sistemos darbuoto¬jams keliamų reikalavimų bei nenurodo, kokiomis vertybėmis ir kokiais metodais vadovau¬damiesi darbuotojai įvykdytų minėtus reikalavimus. Štai kodėl nėra aiškios parolio arba lyg¬tinio paleidimo pareigūno vizijos. Manome, kad sukurti tokius standartus turi būti vienas iš artimiausių pataisos sistemos reformos uždavinių. Kalbant apie galimybes tobulinti pataisos inspekcijas būtų galima pamąstyti apie tai, ar nevertėtų steigti atskiros tarnybos, kuri dirbtų tik su lygtinai paleistais asmenimis. Kaip pa¬vyzdį galima imti Kanados nacionalinę parolio tarybą, kuri organizuoja lygtinio paleidimo vykdymą pradedant darbu su nuteistaisiais įkalinimo įstaigose ir baigiant lygtinai paleistų asmenų lankymu namuose bei pagalba jiems.Išvados
1. Teorijoje lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų traktuojamas kaip lygtinio atlei¬dimo nuo bausmės rūšis. Tačiau įstatymo turinys rodo ką kita – lygtinai paleidžiamam as¬meniui teismas nustato tam tikrus įpareigojimus (pvz., nesilankyti tam tikrose vietose, jei tai nesusiję su darbu, ir kt.), kurie sudaro bausmės turinį, nes riboja žmogaus teisinę padėtį. Tuomet logiška būtų išvada, kad lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų yra ne atleidi¬mas nuo bausmės atlikimo, o bausmės tąsa, tik švelnesnėmis sąlygomis, ir jo, kaip baus¬mės, statusas turi būti įtvirtintas teisiškai. 2. Kadangi lygtinio paleidimo instituto įgyvendinimo procese dalyvauja tarpininkai, t. y. teismai, ne tik sulėtėja pats procesas, bet ir jaučiamas atotrūkis tarp bausmę vykdančių ins¬titucijų – pataisos įstaigos ir pataisos inspekcijos. Remiantis užsienio patirtimi galima teigti, kad būtent pastarųjų tarnybų bendradarbiavimas ir koordinuota veikla leidžia sudaryti nu¬teistiesiems optimalias sąlygas pasikeisti ir perorientuoti vertybių skalę. Lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų procese tikslinga atsisakyti tarpinės grandies – teismų ir kompetenciją paskirstyti kitoms grandims (kaip Švedijoje) arba kuriant naują instituciją, į kurią įeitų visuo¬menės, pataisos inspekcijų bei įkalinimo įstaigų atstovai ir kurios uždavinys būtų tik lygtinio paleidimo taikymas ir priežiūra.3. Lygtinio paleidimo instituto ribas reikėtų plėsti. Remiantis Kanados pavyzdžiu lygti¬nis paleidimas (parolis) galėtų būti taikomas netgi iki gyvos galvos nuteistiems asmenims, kurie atlikę dalį bausmės paleidžiami iš įstaigos ir kitą dalį bausmės atlieka laisvėje, prižiū¬rimi lygtinio paleidimo pareigūnų.4. Norint lygtinį paleidimą padaryti veiksmingesnį, į lygtinai paleistų asmenų priežiūrą reikia įtraukti savanorius. Tam reikalingos teisinės prielaidos, kurios turėtų būti suformuluo¬tos Bausmių vykdymo kodekse. Norint tobulinti pataisos inspekcijų darbą reikia gerinti jų materialinę-techninę bazę, tobulinti pataisos inspekcijų darbuotojų profesinius įgūdžius ir ži¬nias. Siekiant įtvirtinti aiškius ir griežtai apibrėžtus pataisos sistemos misiją bei tikslus, o kartu ir kiekvieno darbuotojo uždavinius turėtų būti parengti Veiklos standartai.
•••
LITERATŪRA
1. Pozniševas S. V. Nusikaltėlių baudimas ir taisymas (penitenciarinio mokslo pagrindai). – Kaunas: Dirva, 1939.2. Reccomendation No. R(82) 16 of the Committee of Ministres to Member States on Prison Leave.3. Pavilonis V., Švedas G., Abramavičius A. ir kt. Baudžiamoji teisė: bendroji dalis. – Vilnius: Eugrimas, 2001.4. http://www.britanica.com.5. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 73 – 3084.6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 37–1341.7. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 17 d įsakymas Nr. 107 „Dėl Patai¬sos inspekcijų pareigūnų įgaliojimų skiriant nuteistiesiems, atliekantiems viešųjų darbų ir laisvės apribojimo bausmes, bei lygtinai paleistiesiems iš pataisos įstaigų paskatinimo priemones ir nuo¬baudas, bei jų skyrimo tvarkos, lygtinai paleistų iš laisvės atėmimo vietų asmenų itin piktybiškų viešosios tvarkos ir nustatytų pareigų pažeidimų sąrašo ir pataisos inspekcijų darbo tvarkos pat¬virtinimo“// Valstybės žinios. 2003. Nr. 40–1856.8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX–785, 21, 48, 50, 52, /…/ straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 362 (1) straipsniu įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 37–1341. 9. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2003 m. ge¬gužės 8 d. įsakymas Nr. 4/07–79 „Dėl programos, metodinių rekomendacijų ir dokumentų formų, susijusių su pataisos inspekcijų veikla, patvirtinimo“// Valstybės žinios. 2003. Nr. 48–2147.10. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 104–2367.11. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas // Valstybės žinios. 1994. Nr. 101–2015.12. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas // Valstybės žinios. 1991. Nr. 2–25; 1996. Nr. 18–457.13. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 „Dėl socialinės paramos koncepcijos“ // Valstybės žinios. 1994. Nr. 36–653.14. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d nutarimas Nr. 704 „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo įgyvendinimo tvarkos“// Valstybės žinios. 1992. Nr. 29–908.15. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d nutarimas Nr. 318 „Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo vietų bei kai kuriems kitiems asmenims ir jų įdarbinimo“ // Valstybės žinios. 1992. Nr. 18–540.16. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. spalio 25 d. nutarimas Nr. 1179 „Dėl nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 1999–2003 m. programos patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 1999. Nr. 91–2676.17. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugpjūčio 21 d. įsakymas Nr. 178 „Dėl patai¬sos inspekcijų steigimo” // Valstybės žinios. 2000. Nr.70-2077.18. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. 275 „Dėl Kalė¬jimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vilniaus regionų pataisos inspekcijų įsteigimo“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 3–86.19. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 16 „Dėl Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos pavaldžių Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių ir Vil¬niaus regionų pataisos inspekcijų nuostatų patvirtinimo“ // Valstybės žinios. 2002. Nr. 9–321.20. Stašinskas J., Valionis A. Kalinio diena – laisvėje // Kryžkelė. 2001. Nr. 1.21. Žmogaus teisės. Tarptautinių dokumentų rinkinys. – Vilnius: Mintis, 1991.22. http://www.nplc.lt/23. Joan Petersilia. When Prisoners Return to the Community: Political, Economic and Social Consequences // Sentencing and Corrections. 2000/9.24. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 89–2741.25. Probacijos modelio sukūrimas Lietuvoje. Mokslo taikomasis tyrimas. – Vilnius, Teisės institutas, 2001.26. Mission Statement of the National Parole Board // Minister of Public Works and Government Services. – Canada, 1995.27. Bo Svinsson. Criminal Justice Systems in Sweden / Bra–report, 1995.28. Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 39–1091.
•••
Conditional Release in the Law System of Lithuania
Lecturer Ramūnas Liutikas
Law University of Lithuania
SUMMARY
During the last couple of decades penalties alternative to the prison terms have become more and more popular all over the world. Lithuania is undergoing the process of international and regional integration now. It caused changes in the Lithuania’s penal system, which is being reformed in order to conform to international standards. Article “Conditional Release in the Law System of Lithuania” analyses the conditional release, a type of penalties alternative to the prison terms and its place in law system of Lithuania. Author of this article discussed factors, which had allowed bearing the idea of the conditional release, development and place of this institute in today’s law system. Consideration of arguments is concentrated on trying to show that conditional release is not only a release from punishment but it also deals with the contents of punishment and is an extension of it. There are some economic factors given about advantages of conditional release. This research work also analyses how conditional release influences the criminality and how it impacts the re-integration of convicts. Article shows imperfection of some aspects of conditional release and the possible ways to improve the situation. Within the content of article the experience of Canada and Sweden is described in the field of conditional release. Generalization of research on probation offices, which was carried out by the author of this article is included. 52 Probation officers took part in the research. Insufficient and ineffective regulation of conditional release, lack of financial support for probation offices and imperfect mechanism of conditional release in Lithuania were specified as the main problems. Taking into account the results of this research, the author presents some proposals, which may allow making the system of conditional release more effective. For example, decision on whether or not to grant conditional release should be taken by special independent non-judicial institution, not courts. The theme of the article is interesting and is not completely researched yet.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 97–109
V. CIVILINĖ TEISĖ IR PROCESAS
TEISINĖS BAZĖS, REGLAMENTUOJANČIOS UŽSIENIO INVESTICIJAS LIETUVOS RESPUBLIKOJE, RAIDA IR JOS ĮTAKA INVESTICIJŲ PROCESUI
Doc. dr. Gediminas Davulis
Lietuvos teisės universiteto Viešojo administravimo fakulteto Ekonomikos katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 47Elektroninis paštas ekk@ltu.lt
Pateikta 2003 m. rugpjūčio 27 d.Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 16 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių katedros lektorė dr. Dalia Vasarienė ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Verslo vadybos fakulteto Socialinės ekonomikos ir vadybos katedros docentas dr. Algirdas Jakutis
Pagrindinės sąvokos: tiesioginės užsienio investicijos, investicinė aplinka, investicijų teisinė bazėKeywords: direct foreign investment, environment of investment, legal bases of investment
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai teisiniai aktai, reglamentuojantys užsienio investi¬cijas Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios iki šių dienų. Analizuojamos įstaty¬mais įteisintos sąlygos ir lengvatos užsienio investuotojams, išskiriami pagrindiniai investici¬jas reglamentuojančios teisinės bazės kūrimo etapai. Aptariamos teisinės priemonės, užtikri¬nančios užsienio investicijų apsaugą bei jų skatinimą. Remiantis statistiniais duomenimis nagrinėjama tiesioginių užsienio investicijų raida Lietuvoje. Nustatyta, jog palankios teisinės aplinkos užsienio investicijoms sudarymas mažai koreliuoja su realiu investavimo procesu. Bandoma išaiškinti ryšį tarp užsienio ir šalies vidaus investicijų. Apžvelgiamos užsienio inves¬ticijų plėtros Lietuvoje perspektyvos integracijos į Europos Sąjungą kontekste.
Užsienio kapitalo investicijų reikšmė Lietuvos ūkiui buvo suvokta vos tik atkūrus šalies nepriklausomybę. Nors užsienio kapitalo vaidmuo bet kurios šalies ūkiui yra nevienareikš¬miškas – galima išskirti ne tik teigiamus, bet ir neigiamus jo poveikius konkrečios šalies ekonomikai, tačiau perėjimo iš komandinės į rinkos ūkį laikotarpiu teigiami poveikiai yra aiš¬kiai vyraujantys. Todėl siekimas pritraukti į šalies ūkį kuo daugiau užsienio investicijų yra ra¬cionalus. Šalies vidaus finansinių išteklių, reikalingų šalies ūkiui pertvarkyti bei modernizuoti taip, kaip reikalauja esama padėtis, paprasčiausiai neužtektų. Užsienio kapitalo investavimo procesus bei jų poveikį šalies ūkiui įvairiais aspektais yra tyrę nemažai Lietuvos mokslininkų, pavyzdžiui, Grinevičius ir Tvaronavičienė [1], Miečinskienė [2], Rakauskienė [3], Rutkauskas [4], Samuolis [5] ir kt. Tačiau nė vienas iš šių bei kitų čia paminėtų tyrėjų nebandė sieti užsi¬enio investicijų apimčių kitimo su sąlygomis, kurias sudaro atitinkama teisinė aplinka. Šiame straipsnyje bandoma išsiaiškinti, ar teisinės aplinkos sudarytos sąlygos ir užsienio investicijų raida šalyje yra tarpusavyje susiję.Investicinė šalies politika, susijusi su užsienio investicijomis, paprastai reguliuojama atitinkamais teisės aktais. Tačiau daugumoje šiuolaikinės ekonomikos šalių nėra specialių užsienio investicijas reglamentuojančių teisės aktų. Čia investicijos reguliuojamos bendro¬mis teisės normomis, skirtomis reguliuoti šalies ūkinę veiklą. Atskiri įstatymai, reguliuojantys investicijas, nereikalingi, nes čia šie procesai seniai susiformavę ir nusistovėję, todėl investi¬ciniams procesams reguliuoti užtenka bendrų teisės aktų, reglamentuojančių prekinius ir pi¬niginius klausimus. Tačiau mažiau išplėtotos, ypač pereinamosios, ekonomikos šalyse, ku¬riose užsienio investicijos gyvybiškai būtinos, priimami specialūs užsienio investicijas skati¬nantys ir reguliuojantys įstatymai. Tokie teisės aktai numato įvairaus pobūdžio lengvatas ir privilegijas, iš kurių svarbiausios yra mokesčių lengvatos. Vienodo požiūrio į tokią investicinę politiką nėra. Kai kurie ekonomikos analitikai ir ekspertai, pavyzdžiui, atstovaujantys tokioms pasaulinėms finansinėms organizacijoms kaip TVF, Pasaulio bankas arba PPO, nurodo ir lengvatų užsienio investicijoms taikymo trūkumus. Jų teigimu, tokios lengvatos pažeidžia rinkos santykius bei konkurencijos sąlygas. Be to, jos gali ateityje atnešti ir nuostolių tokiu būdu investicijas priimančioje šalyje. Šių dienų praktikoje užsienio investicijoms galimas iš¬skirtinių sąlygų režimas arba nacionalinis režimas. Antruoju atveju užsienio ir šalies inves¬tuotojams nustatomos vienodos investavimo sąlygos. Lietuva pirmoji iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų priėmė užsienio investicijas reguliuojantį įstatymą [6]. Kurį laiką mūsų šalyje buvo taikoma užsienio investicijoms lengvatų sistema, tačiau priėmus Investicijų įsta¬tymą [7] užsienio investuotojams buvo nustatytas nacionalinis režimas.
1. Teisinės bazės kūrimo etapai
Dar prieš paskelbiant šalies nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. vienas iš pirmųjų įstatymų, kuriuos priėmė tuometinė Lietuvos Aukščiausioji Taryba, buvo įstatymas, regla¬mentuojantis užsienio kapitalo investicijas šalyje. Užsienio investicijų įstatymų leidyba Lietu¬voje apima šiuos etapus:1) 1990 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Seimas priima Užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymą [6], kurio pagrindinės nuostatos išlieka ir vėliau priimtuose įstatymuose;2) 1995 m. birželio 13 d. įsigalioja naujas Lietuvos Respublikos užsienio kapitalo investicijų įstatymas [8], patikslinantis ir sukonkretinantis pirmojo įstatymo nuosta¬tas. Vėliau jis papildomas pataisomis, suderinančiomis šį įstatymą su Europos Są¬jungos teise;3) 1997 m. parengtas ir Lietuvos Respublikos Seimo pradėtas svarstyti Investicijų įsta¬tymo [7] projektas, bendrai reglamentuojantis visų investuotojų, tiek šalies, tiek ir užsienio, veiklą Lietuvos Respublikoje. Jis įsigaliojo 1999 m. liepos 7 d. ir tebega¬lioja šiandien.1990 m. įstatymas suformulavo bendrus principus bei reikalavimus užsienio investuo¬tojų komercinei-ūkinei veiklai. Pagal šį įstatymą šiai veiklai taikomi tie patys reikalavimai kaip ir šalies subjektams, išskyrus įstatymo nustatytas specialias išimtis ir tarptautinių sutarčių, kurių dalyviai yra Lietuvos Respublika, nuostatas. Jeigu tarptautinėse sutartyse nustatytos taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, paprastai taikomos tarptautinės su¬tarties nuostatos. Įstatymas nustatė, kad užsienio investicijų formos yra: dalis bendroje įmo¬nėje ir užsienio kapitalo įmonė, taip pat užsienio kapitalo įmonių, turinčių užsienio kapitalo, veiklos sąlygos. Pagrindinis reikalavimas šioms savarankiškai veikiančioms įmonėms – lai¬kytis Lietuvos Respublikos įstatymų. Samdos sutartyse nustatytos darbo sąlygos šiose įmo¬nėse neturi būti blogesnės už Lietuvos Respublikos nustatytas sąlygas. Užsienio investuo¬tojams suteikta teisė išsinuomoti patalpas, pastatus, žemės sklypus iki 99 metų, paliekant pirmenybės teisę šį nuomos laikotarpį pratęsti. Žemės nuomos sąlygas reglamentuoja Vy¬riausybė. Įmonių, turinčių užsienio kapitalo, veiklos trukmė neribojama, tačiau ši veikla gali būti sustabdyta, jeigu prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams, neatitinka ekologinių reikalavimų arba įmonės įstatų. Įmonių apmokestinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Res¬publikos mokesčių įstatymai, bet 1990 m. įstatyme buvo numatytos šios pagrindinės leng¬vatos užsienio investicijoms:1) įmonės, įsteigtos iki 1993 m. gruodžio 31 d., pajamų dalis, tenkanti užsienio investicijai, penkerius metus nuo įplaukų gavimo dienos apmokestinama 70 proc. sumažintu pelno arba pajamų mokesčiu. Po šio termino dar trejus metus pajamos apmokestinamos 50 proc. sumažintu tarifu;2) jeigu užsienio kapitalas investuojamas nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1995 m. gruo¬džio 31 d., tai jo pajamų (pelno) dalis apmokestinama šešerius metus 50 proc. su¬mažintu tarifu;3) užsienio investuotojų Lietuvoje gauti dividendai neapmokestinami.Įstatymas numato galimybę taikyti ir kitas mokesčių lengvatas Aukščiausios Tarybos sprendimu. Užsienio investuotojai gali savo pajamas panaudoti šalies viduje reinvesticijoms ar prekėms ir paslaugoms įsigyti arba išvežti į užsienį be apmokestinimo (taip pat ir prekių forma). Užsienio investuotojų materialinis indėlis į įmonės kapitalą įvežamas be muito mo¬kesčių. Įstatymas numatė galimybę Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimti sprendimą dėl muitų lengvatų įvežamoms žaliavoms bei išvežamai produkcijai. Įstatymas nurodo, jog užsi¬enio investicijos negali būti nacionalizuojamos, rekvizuojamos ar kaip nors diskriminuoja¬mos. Nors Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais užsieniečiams priklausantis turtas gali būti paimamas, tačiau už jį privalo būti teisingai atlyginta laikantis visuotinai pripa¬žintų teisės normų. Nuostoliai, patirti dėl valstybės institucijų arba atskirų pareigūnų veiksmų, privalo būti visiškai atlyginti remiantis tarptautinės tesės normomis. Taigi pirmasis Lietuvos Respublikos užsienio investicijas reglamentuojantis įstatymas numatė gana nema¬žas garantijas ir lengvatas užsienio investuotojams. Pagrindinės iš jų nepakito ir šiandien.1995 m. Lietuvos Respublikos užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įsta¬tymas kai kur papildo, o kai kur supaprastina buvusį įstatymą. Šis įstatymas nustatė, jog už¬sienio kapitalo investicijos gali būti investuojamos laisvai konvertuojama arba Lietuvos na¬cionaline valiuta, kilnojamojo ar nekilnojamojo turto forma arba kaip intelektinė ir pramoninė nuosavybė. Investavimo subjektai turi teisę investuoti kapitalą steigdami įmonę arba įsigy¬dami veikiančių įmonių akcijų arba įmonės nuosavo kapitalo dalį. Šiame įstatyme įvesta už¬sienio kilmės kapitalo sąvoka. Tai užsienio valstybių įmonėms, ne Lietuvos piliečiams arba užsienyje gyvenantiems asmenims, neturintiems pilietybės, priklausantis turtas, kuris buvo sukurtas ar kitaip teisėtai įgytas ne Lietuvos teritorijoje. Įstatymas leidžia ir reguliuoja tik už¬sienio kilmės kapitalo investicijas siekiant užkirsti kelią pinigų plovimui. Užsienio valstybių įmonės pagal šį įstatymą turi teisę steigti antrines įmones arba atidaryti atstovybes, kurios nėra juridiniai asmenys ir negali užsiimti ūkine-komercine veikla. Užsienio kapitalo įmonių bei jų padalinių steigimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės išleisti teisės aktai. Pagrindinis šių tei¬sės aktų reikalavimas – įrodyti investicijų užsienio kilmę.Užsienio įmonėms paliekama teisė išsinuomoti žemės sklypus arba įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties sklypus. Valstybei priklausantys sklypai įmonėms nuomojami re¬miantis Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymu. Užsienio įmonių apmokestinimo są¬lygos negali būti blogesnės nei taikomos Lietuvos Respublikos rezidentams. 1990 m. įsta¬tyme numatytos mokesčių lengvatos paliktos ir šiame įstatyme. Papildomai buvo numatytos dar šios lengvatos:1) jeigu investuotojas po 1998 m. spalio 1 d. per trejus metus investavo ne mažiau kaip 200 mln. litų (50 mln. JAV dol.), Vyriausybė investuotojo pageidavimu turi su¬daryti investicijų sutartį, kurioje numatoma penkerius metus nuo investavimo pra¬džios nedidinti mokesčių tarifų. Vyriausybė turi teisę šį terminą pratęsti iki dešimties metų;2) jeigu užsienio kapitalo investicija yra 2 mln. JAV dolerių, tai įmonė trejus metus ne¬moka pajamų (pelno) mokesčių, kitus trejus metus mokesčių tarifai mažinami 50 proc. Tačiau ši lengvata netaikoma įmonėms, kurios verčiasi naftos produktų pre¬kyba ir kurių pajamos iš šios prekybos pranoksta 30 proc. visų pajamų dalies.Užsienio investuotojų materialūs įnašai į įmonės įstatinį kapitalą, naudojami kaip ilga¬laikis turtas, įvežami be muito mokesčių. Įmonę likvidavus, užsienio investuotojams priklau¬santis turtas įvežamas be muito mokesčių. Užsienio investuotojai turi teisę savo pajamas, sumokėję mokesčius, pervesti į užsienį be apribojimų. Užsienio investuotojų dividendai ir akcijos negali būti apmokestinami, jeigu tai netaikoma Lietuvos Respublikos fiziniams ar ju¬ridiniams asmenims. Jeigu tarptautinės sutartys nustato kitokias investavimo sąlygas, tai¬komos sutarties normos. Taigi šiame įstatyme įvestos ir naujos lengvatos užsienio inves¬tuotojams, tačiau kai kurios sąlygos buvo sugriežtintos.Nuo 1999 m. Lietuvos Respublikos užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas neteko galios. Jį pakeitęs Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas nustato vie¬nodas sąlygas visiems investuotojams – tiek užsienio tiek ir nacionaliniams. Vienodas visų Lietuvos investuotojų traktavimas pasireiškia taikant tuos pačius Lietuvos įstatymus bei kitus teisės aktus, vienodomis sąlygomis dalyvaujant turto privatizavimo programose ir viešoje vertybinių popierių apyvartoje, taikant vienodas apmokestinimo lengvatas. Įstatymas numato šiuos investavimo Lietuvos Respublikoje būdus: steigti įmones arba įsigyti veikiančias įmo¬nes ar jų kapitalo dalį; įsigyti visų rūšių vertybinius popierius; skolintis lėšas ar kitą turtą; vykdyti koncesijų bei išperkamosios nuomos (lizingo) sutartis. Sumokėjęs įstatymų nusta¬tytus mokesčius, užsienio investuotojas turi teisę gautas pajamas konvertuoti į užsienio va¬liutą ir (ar) pervesti į užsienį be apribojimų. Užsienio investuotojai turi teisę įsigyti nuosavy¬bėn visų rūšių nekilnojamą turtą, taip pat ir žemę. Žemės įsigijimo tvarką ir sąlygas nustato specialus 1996 m. birželio 20 d. Seimo priimtas Konstitucinis įstatymas. Pagal jį ūkinei veik¬lai ne žemės ūkio paskirties žemę gali įsigyti užsienio subjektai iš valstybių, priklausančių Europos Sąjungai arba asociacijomis su ja, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organi¬zacijai (OECD) arba Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai (NATO). Kitiems užsienio sub¬jektams nurodytos paskirties žemės sklypus leidžiama tik nuomoti. Valstybei nuosavybės teise priklausanti žemė nuomojama Lietuvos Respublikos žemės nuomos įstatymo nustatyta tvarka. Konstitucinis įstatymas numato tam tikros paskirties žemės sklypus, kurių negali įsi¬gyti nei šalis, nei užsienio investuotojai. Tai valstybinių parkų, rezervatų, draustinių, žemės ūkio paskirties žemės.Visos Lietuvos ekonomikos šakos yra atviros užsienio investicijoms, išskyrus kai kurias veiklos sritis, į kurias užsienio investicijos draudžiamos dėl valstybės interesų. 1991 m. ge¬gužės 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas buvo priėmęs Lietuvos Respublikos užsienio inves¬ticijų draudžiamų ir ribojamų veiklos sričių įstatymą [9], kuriame nustatyta gana daug drau¬džiamų veiklos sričių, priklausančių ir nuo įmonių rūšių. 1995 m. priėmus Lietuvos Respubli¬kos užsienio kapitalo investicijų įstatymą, 1991 m. įstatymas dėl draudžiamų užsienio inves¬ticijoms veiklos sričių nustojo galioti. Pagrindinės šio įstatymo nuostatos buvo perkeltos į 1995 m. užsienio investicijas reglamentuojantį įstatymą, o kitos veikos sritys tapo licencijuo¬jamos. Dabar galiojančiame Investicijų įstatyme nurodytos šios užsienio investicijoms drau¬džiamos veikos sritys:1) susijusios su valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimu (išskyrus investicijas iš ša¬lių, priklausančių anksčiau nurodytoms organizacijoms, ir jei tam pritaria Valstybės gynimo taryba);2) narkotinių ir stipriai veikiančių bei nuodingųjų medžiagų gamyba ir pardavimas;3) loterijų organizavimas.Jeigu investuojama į steigiamą ūkio subjektą, kurio veikla pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra licencijuojama, užsienio investuotojas privalo įsigyti šios veiklos licenciją Lie¬tuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.Taigi Lietuvos Respublikos įstatymais buvo nustatytos gana nemažos privilegijos užsi¬enio investuotojams, ypač mokesčių srityje. Šių privilegijų laipsniškai buvo atsisakoma, kol šalies ir užsienio investuotojų teisės buvo sulygintos.
2. Užsienio investicijų apsauga ir skatinimas
Lietuvos Respublikos įstatymais yra garantuota užsienio investicijų apsauga bei in¬vestuotojų teisės. Užsienio investuotojų teises gina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kiti šalies įstatymai bei teisės aktai, reguliuojantys investicijas, mokesčius, muitus, taip pat ir tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas garantuoja užsienio inves¬tuotojo teisę valdyti, naudotis ir disponuoti investavimo objektu pagal Lietuvos įstatymus. In¬vestavimo objektą paimti valstybės reikmėms galima tik Lietuvos Respublikos įstatymų nu¬matytais atvejais ir tvarka. Atlyginimo dydis už paimtą investavimo objektą nustatomas re¬miantis Lietuvos Respublikos įstatymais ir turi atitikti rinkos vertę įskaitant ir palūkanas. Užsi¬enio investuotojo prašymu atlyginimas jam išmokamas bet kuria užsienio valiuta, kuriai Lon¬dono tarpbankinėje rinkoje nustatoma palūkanų norma (LIBOR). Valstybės ir savivaldos ins¬titucijos ir pareigūnai neturi teisės trukdyti užsienio investuotojams įstatymų nustatyta tvarka valdyti ir naudoti savo turtą. Nuostoliai, patirti dėl pareigūnų veiksmų, atlyginami šalies įsta¬tymų nustatyta tvarka.Ginčai dėl investuotojų teisių pažeidimo sprendžiami šalies įstatymų nustatyta tvarka bei atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Investicinius ginčus šalių susitarimu nagri¬nėja Lietuvos Respublikos teismai, tarptautiniai arbitražai arba kitos institucijos. Investuoto¬jas turi teisę tiesiogiai kreiptis į Tarptautinį investicinių ginčų sprendimo centrą. Jeigu Lietu¬vos Respublikos Seimo ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje sąlygas negu šalies įstatymai, taikomos tarptautinės sutarties normos.Užsienio investicijų skatinimas Lietuvoje yra viena iš prioritetinių šalies ekonominės politikos krypčių. Užsienio investicijos pirmiausia skatinamos kuriant joms palankią teisinę aplinką. Investicijų režimas šalyje yra gana liberalus. Užsienio investuotojai naudojasi tokio¬mis pat teisėmis kaip ir šalies investuotojai. Investuotojams priklausantis turtas pinigine arba materialia forma gali būti laisvai išvežamas iš šalies. Vyriausybė remia užsienio investicijas konkrečiomis priemonėmis, jeigu investicijos atitinka valstybės nustatytus prioritetus, t. y. jei jos skirtos šalies ekologinei padėčiai gerinti, įmonių technologijoms atnaujinti bei moderni¬zuoti, visuomenės socialinėms reikmėms tenkinti. Užsienio kreditoriaus suteiktos paskolos šalies ekonominės ir socialinės plėtros programoms įgyvendinti gali būti apdraustos valsty¬bės lėšomis arba joms gali būti suteikiamos valstybės garantijos. Jei užsienio investicijos viršija 200 mln. litų (apie 65 mln. eurų), Investicijų įstatymas numato galimybę Vyriausybei sudaryti sutartis, numatančias specialias lengvatines sąlygas. Užsienio investicijos skatina¬mos ir įgyvendinant naujus verslo organizavimo būdus, įteisintus 1997 m. rugsėjo 10 d. priimtame Lietuvos Respublikos koncesijų įstatyme [10]. Šiame tais pačiais metais įsigalio¬jusiame įstatyme numatytos specialios muitų lengvatos įvežant arba išvežant užsienio in¬vestuotojų turtą, reikalingą koncesijos sutartyje nustatytai veiklai vykdyti arba naudojamą įmonės įstatiniam kapitalui kaupti arba didinti. Šis turtas įvežamas ir išvežamas be muitų.Siekiant maksimaliai išnaudoti galimybes pritraukti užsienio investicijas į šalį, būtina kurti palankų šalies įvaizdį pasaulyje, skleisti informaciją apie investavimo galimybes šalyje ir numatomus investicijų projektus, užmegzti glaudžius ryšius su potencialiais užsienio inves¬tuotojais. Tam tikslui 1993 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo įkurta Lietuvos investicijų agentūra. 1997 m. gegužės 8 d. ji reorganizuota į Lietuvos ekonominės plėtros agentūrą (LEPA). LEPA atliko nemažą darbą pritraukiant į šalį tiesiogi¬nes užsienio investicijas, kurios yra šalies ekonominės ir socialinės plėtros pagrindas. Ši institucija plečia veiklą steigdama savo padalinius užsienio šalyse. LEPA atstovybės įsteigtos Frankfurte prie Maino, Hane (Vokietija), Sankt Peterburge. Užsienio investuotojams sudaro¬mos galimybės susipažinti su Lietuvoje rengiamais investicijų projektais ir pateikti savo siū¬lymus dėl šių projektų.Vienu iš svarbiausių veiksnių pritraukiant užsienio investicijas buvo laikomos laisvosios ekonominės zonos (LEZ). Kuriant LEZ tikėtasi spartinti tolygią šalies regionų ekonominę plėtrą tiesioginių užsienio investicijų dėka. 1995 m. birželio 28 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos ekonominių zonų pagrindų įstatymas [11]. Po metų buvo priimti ir atskirų lais¬vųjų ekonominių zonų – Kauno, Klaipėdos, Šiaulių – įstatymai. Šie įstatymai sukuria palan¬kias mokesčių muitų bei kitas lengvatines ūkinės veikos laisvojoje ekonominėje zonoje teisi¬nes sąlygas. Zonoje galioja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir zonos įstatymas. Kiti šalies įstatymai ir teisės aktai galioja tiek, kiek ūkinio subjekto veiklos teisinių santykių nereguliuoja zonos įstatymas. Užsienio investuotojams galioja visos Lietuvos Respublikos įstatymų nu¬matytos lengvatos. Be to, zonoje įregistruotai įmonei pirmuosius penkerius metus nuo įre¬gistravimo dienos pelno mokesčio tarifas sumažinamas 80 proc., o kitus penkerius metus tarifas mažinamas 50 proc. Jeigu užsienio investuotojas įsigijo ne mažiau kaip 30 proc. zo¬noje veikiančios įmonės kapitalo ir investavo ne mažiau kaip 1 mln. JAV dolerių vertės užsi¬enio kilmės kapitalą, tai tokia įmonė penkerius metus nuo įregistravimo dienos nemoka, o kitus dešimt metų moka 50 proc. mažesnį pelno mokestį. Užsienio kilmės kapitalo investa¬vimo sąlygos, galiojusios investavimo metu, nesikeičia penkerius metu nuo investavimo pradžios. Visiems zonos investuotojams taikoma investicijų apsaugos valstybės garantijų si¬stema. Užsienio investuotojų zonoje gauti dividendai neapmokestinami, garantuojama teisė be apribojimų įvežti ir išvežti už zonos bei Lietuvos Respublikos ribų kapitalą ir pelną. Tačiau be apribojimų, nustatytų Lietuvos Respublikos investicijų įstatyme, užsienio investuotojams, kaip ir visiems kitiems investuotojams, nustatomi papildomi veiklos apribojimai, apibrėžti Lietuvos Respublikos laisvosios ekonominės zonos pagrindų įstatyme. Nors iš LEZ buvo nemažai tikėtasi ir parengta tinkama teisinė bazė, tačiau jos vilčių nepateisino ir tapo svarbiu tiesiogines užsienio investicijas pritraukiančiu veiksniu. Integravimosi į Europos Sąjungą kontekste zonos neturi jokių perspektyvų.Taigi iš esmės iki Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo, kuris sulygino šalies ir už¬sienio investuotojų teises, įsigaliojimo buvo plečiamos privilegijos ir lengvatos užsienio in¬vesticijoms siekiant sudaryti kuo palankesnį klimatą užsienio investicijoms. Kokią įtaką šios priemonės turėjo užsienio investicijų plėtrai šalyje, rodo statistinė analizė, atlikta kitame sky¬riuje.
3. Tiesioginių užsienio investicijų raida Lietuvoje
Didžiausią įtaką šalies ekonomikai turi tiesioginės užsienio investicijos, todėl nagrinė¬sime tik šių investicijų raidą bei struktūrą. Užsienio kapitalo investavimas Lietuvoje prasidėjo 1987 m., kai buvo įsteigta pirmoji bendra Lietuvos ir Vengrijos įmonė „Liettara–Volanpak“. Pradžioje tiesioginių užsienio investicijų (TUI) srautas kito palyginti nežymiai. Statistinių duomenų analizė [12; 13] rodo, jog 1993 m. TUI vertė realiomis kainomis sudarė 136 mln. litų, 1994 m. – 125 mln. litų, o nuo 1995 m. jis kasmet didėjo daugiau kaip du kartus. 1995 m. TUI šoktelėjo iki 290 mln. litų, 1996 m. – iki 610 mln. litų [2]. TUI kitimo tendencijos paro¬dytos 1 paveiksle.Taigi TUI nuo 136 mln. litų 1993 m. padidėjo iki 1650 mln. litų 2002 m. pabaigoje. Di¬džiausias TUI šuolis 1998 m. susijęs su Lietuvos telekomo privatizavimu, kurio 60 proc. ak¬cijų tais metais įsigijo bendra Švedijos ir Suomijos kompanija „Amber Teleholding Consor¬cium (Telia/Sonera)“, sumokėjusi už šį akcijų paketą 510 mln. JAV dolerių. 1989 m. TUI srautas į Lietuvą smuko. Tačiau jeigu iš 1998 m. gautų TUI eliminuosime investicijas į Lietu¬vos telekomą, tai ir 1999 m. TUI padidėjo, palyginti su 1998 m. Šis TUI didėjimas susijęs su dar dviejų stambių įmonių – „Mažeikių naftos“ ir „Lietuvos draudimo“ – privatizavimu. Pažy¬mėtina ir tai, kad TUI didėjimo nesustabdė ir 1999 m. ekonomikos nuosmukis, kurį sukėlė Rusijos krizė. Iš to galima daryti išvadą, jog užsienio investuotojai palankiai įvertino ilgalaikes Lietuvos ekonomikos perspektyvas. Tam tikras TUI sumažėjimas 2002 m. paaiškinamas tuo, jog tais metais nebuvo privatizuojama stambių objektų. Tačiau 2001 m., pardavus Lietuvos bankų (Vilniaus ir Taupomojo banko) akcijų paketus skandinavų ir Estijos bankams, TUI vėl didėja.
1 pav. Tiesioginių užsienio investicijų raida Lietuvoje 1993–2002 m.
Vienam šalies gyventojui vidutiniškai nagrinėjamu laikotarpiu kasmetinių TUI teko maždaug už 600 litų. Skaičiuojant pagal atskirus metus šis rodiklis kito nuo 924 litų 1997 m. iki 3060 litų 2001 m. pabaigoje [2].TUI sudaro nemažą dalį šalies BVP. Sukauptų, t. y. akumuliuotų, TUI, gautų sumuojant visas ankstesnių metų investicijas, raida, pavaizduota 2 paveiksle, rodo, jog nuo 1995 m. TUI dalis šalies BVP nuolat didėjo ir 2001 m. sudarė 22 proc. [2; 12; 13]. Taigi TUI sudaro didelę dalį šalies BVP ir didina šalies vidaus produktą. Padidėjus BVP turėtų padidėti šalies vidaus investicijos ir kartu sparčiau didėti šalies BVP. Toliau aprašyti tyrimai tai patvirtina.
2 pav. TUI procentinės dalies šalies BVP didėjimo raida 1991–2002 m.
Apskritai didžioji TUI dalis į Lietuvą atėjo privatizuojant objektus. Tačiau tokios investi¬cijos ne tik nesukuria naujų darbo vietų, bet priešingai – jas mažina. Produkcijos apimtys taip pat pernelyg nepadidėja, nes jas riboja vietinės rinkos galimybės. Daug didesnį tei¬giamą poveikį šalies ekonomikai turėtų „tuščio lauko“ (greenfield) investicijos, t. y. kai ku¬riamos naujos įmonės. Tačiau tokių investicijų Lietuvoje kol kas labai pasigendama. Iš labai negausių greenfield investicijų paminėtinas korporacijos „Phillip Moris Internacional“ pro¬jektas, kai į jos privatizuotos įmonės „Phillip Moris Internacional“ modernizavimą ir išplėtimą ji investavo 60 mln. JAV dolerių.Didžiausia TUI struktūroje dalis tenka gamybos sektoriui bei didmeninei ir mažmeninei prekybai ir ši tendencija išlieka nekintanti. Pavyzdžiui, 2000 m. daugiausia investuota į apdo¬rojamąją pramonę – 28,8 proc., prekybą – 22,7 proc., finansinio tarpininkavimo įmones – 16,2 proc., ryšių paslaugas – 17 proc. visų tiesioginių užsienio investicijų. 2001 m. šioms veiklos sritims teko atitinkamai – 26 proc., 20 proc., 20 proc., ir 15 proc. TUI.Nagrinėjant užsienio investicijų pasiskirstymą teritoriniu aspektu, akivaizdus jų netoly¬gumas – pagrindinė investicijų dalis tenka didžiausiems Lietuvos miestams. 2002 m. Vilniui teko per 60 proc. visų investicijų, Kaunui ir Klaipėdai – po 10 proc., taigi visai likusiai Lietu¬vos teritorijai tenka mažiau kaip 20 proc. visų užsienio investicijų. Nors tokia tendencija vi¬siškai suprantama, tačiau tai rodo šalies regioninės politikos netobulumą, didėjančią regionų socialinę bei ekonominę diferenciaciją.Didžiausios Lietuvos investuotojos yra JAV bei Europos Sąjungos šalys. 1996 m. pir¬mavo Vokietija – jos investicijos sudarė 19,4 proc. visų investicijų. 1997 m. jau pirmavo JAV – 28,5 proc., tačiau jos, kaip ir Vokietijos, investicijų dalis nuolat mažėjo, kol 2001 m. pagrin¬dinėmis šalies investuotojomis tapo Danija – 18,3 proc. bei Švedija – 17,3 proc. visų šalies TUI. 2002 m. pabaigoje Danijos dalis padidėjo iki 18,6 proc. Kitų šalių investicijų dalys keitėsi mažai. Švedijos dalis šiais metais sudarė 16,1 proc., Vokietijos – 8,3 proc. Labai padidėjo Estijos investicijos – 2001 m. pabaigoje jas sudarė 10 proc. visų su¬kauptų investicijų. Tais metais estų bankas „Hanza“ įsigijo Lietuvos Taupomojo banko akcijų paketą. Pagrindinę TUI dalį Lietuvoje sudaro investicijos iš ES šalių, jų dalis 2002 m. pabai¬goje sudarė per 60 proc. visų investicijų. Investicijos iš NVS šalių, tarp jų ir iš Rusijos, sudaro nedidelę dalį. 2001 m. pabaigoje Rusijos investicijos sudarė 1,6 proc. visų investicijų. Tiesa, Rusijos dalis padidėjo 2002 m. kompanijai „Jukos“ perėmus „Mažeikų naftą“ iš kompanijos „Williams International“ [12].Plėtojant turto privatizavimo procesą daugėjo ir įmonių, turinčių užsienio kapitalo arba visiškai priklausančių užsieniečiams. 2000 m. pabaigoje tokių įmonių buvo 1963. Trečdalis iš jų priklausė trijų šalių – Vokietijos (372), JAV (162) bei Švedijos (138) – rezidentams. Di¬džiausias investuotojas Lietuvoje yra skandinavų kompanija „Amber Teleholding Consor¬cium“, investavusi 563 mln. JAV dolerių į ryšių įmones „Lietuvos telekomas“ ir „Omnitel“, Rusijos kompanija „Jukos“, perpirkusi iš „Williams International“ „Mažeikių naftos“ 150 mln. JAV dolerių akcijų paketą, amerikiečių kompanija „Phillip Moris International Finance Corpo¬ration“, investavusi į tabako gaminių įmonę „Phillip Moris Lietuva“ 60 mln. JAV dolerių, ir kt. [12].
4. Tiesioginis užsienio investicijų poveikis šalies vidaus investicijoms
Kaip jau minėjome, užsienio investicijų poveikis investicijas priimančios šalies ekono¬mikai yra nevienareikšmis. Be akivaizdžių užsienio investicijų teikiamų pranašumų, tokių kaip šalies ekonomikos plėtra, eksporto plėtojimas, užimtumo didėjimas, pažangių technologijų bei vadybos sistemų plėtojimas šalies ūkyje (visa tai didina šalies BVP, pajamas ir gerovę), TUI kelia ir tam tikras grėsmes. Antra vertus, visus šiuos teigiamus poveikius, kaip nurodo kai kurie autoriai [3], sukuria tik efektyvios, t. y. kokybiškos investicijos. Taigi svarbios ne tik TUI apimtys, bet ir jų kokybė. Be to, gausus TUI antplūdis gali riboti šalies makroekonomi¬nės politikos savarankiškumą, jeigu investicijas priiminėjančioje šalyje steigiamos stiprios antrinės tarptautinių kompanijų įmonės, arba pabloginti konkurencinę aplinką, jei šios kom¬panijos ims vyrauti. Paprastai išsivysčiusių šalių ekologiniai standartai neleidžia plėtoti kenksmingos aplinkai gamybos, todėl ši gamyba perkeliama į kitas šalis. Į besivystančias šalis kartais perkeliama ir teisiškai bei morališkai pasenusi technologija ir taip pailginamas jos gyvavimo laikas. Ši technologija gali reikšmingai konkuruoti su vietine. Tačiau tokia te¬chnologija jau neperspektyvi ir ją priimančią šalį pasmerkia ilgalaikiam atsilikimui. Gali pa¬blogėti TUI priimančios šalies mokėjimų pusiausvyra. Apie šias bei kitas grėsmes rašoma darbe [14]. Ilgalaikėje perspektyvoje net ir esant geroms investicijoms paprastai naudą gauna investicijas eksportuojanti, o ne jas priimanti šalis. Šį faktą nurodo ir mūsų šalies au¬toriai [15]. Kai kurių autorių nuomone, tiesioginių užsienio investicijų plėtra Lietuvoje mažai lemia šalies ekonomikos plėtrą [1]. Mūsų manymu, bene didžiausia grėsmė, kurią sukelia užsienio investicijos, ypač jei joms suteikiamos nepagrįstos privilegijos, yra vietinės gamy¬bos žlugdymas. Naudodamosi įstatymų suteiktais pranašumais, jos slopina vietines įmones išstumdamos jas iš rinkos. Be to, stiprioms užsienio įmonėms atitenka didelė dalis vietinių finansinių bei materialinių išteklių ir šie tampa neprieinami vietiniams gamintojams. Taigi atsi¬randa vadinamasis išstūmimo efektas, reiškiantis vietinių įmonių išstūmimą iš šalies vidaus rinkos.Norėdami išsiaiškinti TUI poveikį šalies ekonomikai pasinaudojame metodika, aprašyta [16]. Elastingumo koeficientai, išreiškiantys vidaus ir užsienio investicijų ryšį, apskaičiuojami pagal formules:
E=Y/ arba ;
čia Y ir X – tai vidaus ir užsienio investicijų dalys šalies BVP, o ir – šių dalių pokyčiai per metus. Jeigu , tai užsienio ir vidaus investicijos viena kitą skatina sukeldamos dauginamąjį poveikį. Priešingu atveju vieno tipo investicijos išstumia kitas. Pa¬vyzdžiui, jei ir , tai vietinės investicijos išstumia užsienio, o jeigu ir , tai priešingai – užsienio investicijos išstumia vietines. Jei rodiklis , tai šaliai naudinga priimti TUI, nes turi teigiamą poveikį šalies ekonomikai. Atvejis, kad , yra bū¬dingas ūkiui, kuriame tarp vietinių ir užsienio investuotojų vyksta konkurencinė kova ir nepa¬grįstų privilegijų suteikimas kuriai nors šaliai turės neigiamą poveikį šalies ekonomikai.Vietinių ir užsienio investicijų balansas gali būti išreiškiamas balansine lygtimi:
;
čia – bendra investicijų dalis BVP laiko momentui , o ir , kaip minėta, – vi¬daus ir užsienio investicijų dalys šalies BVP laiko momentui . Bendrų investicijų dalies pokytis šalies BVP per metus gali būti išreikštas lygtimi:
.
Iš šios formulės matyti, jog TUI yra naudingas šaliai, jei . Šiuo atveju net ir esant neigiamam elastingumo koeficientui , investicijų išstūmimo efektas bus nedidelis – tuo mažesnis, kuo bus didesnis ir užsienio investicijos neslopina vietinių investuotojų aktyvumo. Jeigu , tai užsienio investicijos sukels dauginamąjį efektą – tai ypač pa¬lanku šalies ūkiui. Tačiau jeigu , tai TUI turės aiškų neigiamą poveikį vietinių investuo¬tojų aktyvumui ir blogins šalies investicinį klimatą.Pastarųjų penkerių metų skaičiavimai parodė, jog TUI Lietuvos ekonomikai turėjo tei¬giamą poveikį. Absoliutus elastingumo koeficientas svyravo apie dydį 2 nenusileisdamas žemiau nei 1,95. Santykinis elastingumo koeficientas nuosekliai mažėjo nuo dydžio 0,95 iki dydžio 0,45, t. y. nagrinėjamu laikotarpiu išliko teigiamas.
5. Tolesnės užsienio investicijų plėtros perspektyvos Lietuvoje
Stambūs valstybės objektai, kurie buvo svarbiausias veiksnys skatinti TUI Lietuvoje, jau baigiami privatizuoti. Dar galima tikėtis pritraukti stambių užsienio investicijų privatizuo¬jant dujų („Lietuvos dujos“), energetikos („Lietuvos energija“), transporto („Lietuvos avialini¬jos“ bei „Lietuvos geležinkeliai“) sektoriaus įmones. Tačiau šis veiksnys greitai praras savo reikšmę. Todėl siekiant, kad investicijų srautas nemažėtų, reikalingas strateginis investicijų planavimas šalies mastu, būtinos ilgalaikės investavimo programos. Palankūs veiksniai, ga¬lintys skatinti TUI plėtrą Lietuvoje, yra ganėtinai liberali investicijų aplinka, solidi teisinė bazė, šalies politinis stabilumas, kuris dar labiau padidės Lietuvai tapus ES nare, gana tvirti ir ge¬rėjantys šalies makroekonominiai rodikliai, pigi ir kvalifikuota darbo jėga, gerai išplėtota profesinio mokymo sistema, strategiškai svarbi geografinė aplinka, dėl kurios ji tapo svarbiu regioniniu transporto centru. Darbo ir kapitalo judėjimo laisvė, kuri bus dar labiau išplėtota įstojus į ES, taip pat sudarys palankias sąlygas investuoti. Užsienio investicijas turėtų skatinti ir darni bei racionali valstybės investicinė politika, nukreipta į prioritetinių ūkio šakų (energe¬tikos, transporto, ryšių ir informatikos, gamtos apsaugos ir kt.) modernizavimą ir technolo¬ginį atnaujinimą. Poreikis nuolat tobulinti technologiją, perimti pažangiausias naujoves taip pat skatins TUI. Galima įžvelgti ir kai kurių kliūčių TUI šalyje plėtoti. Siaura šalies vidaus rinka yra objektyvi sąlyga, tačiau šią kliūtį galima tam tikru mastu apeiti. Kylant šalies gerovei – to tikimasi įstojus į ES, plėsis ir vidaus rinka. Antra vertus, užsienio investicijų galimybes didintų gamybos plėtojimas eksportui kuriant užsienio kapitalo įmones Lietuvoje. Panaudojant Lie¬tuvos, kaip santykinai pigios ir kvalifikuotos darbo jėgos šalies, pranašumus dalį gamybos būtų galima iš Vakarų šalių perkelti į Lietuvą. Tačiau šiuo požiūriu stiprios konkurencijos ga¬lima laukti ir iš kitų Rytų Europos, ypač Azijos, šalių. Antra vertus, tokia galimybė yra tik lai¬kina. Lietuvai įstojus į ES, po keleto metų ims didėti atlyginimai, o kartu ir darbo kaina. Užsi¬enio investicijas į Lietuvą riboja vis dar pernelyg didelės biurokratinės kliūtys, korupcija, ne¬pakankamai išvystyta kapitalo rinka. Tačiau šie neigiami veiksniai yra įveikiami.Atlikta analizė leidžia teigti, jog Lietuvoje sukurtas gana palankus užsienio investici¬joms klimatas ir liberali teisinė bazė. Tačiau užsienio investicijų srautą į šalį lėmė ne tiek pa¬lankios teisinės sąlygos ir lengvatos, kiek pačių investavimo objektų patrauklumas. Didžioji užsienio investicijų dalis į šalį buvo pritraukta per privatizavimo procesą. Nors didžioji privati¬zacija jau baigiama, tačiau racionali ir kryptinga valstybės investicijų politika bei integracija į Europos Sąjungą leistų pritraukti būtinas šalies ūkiui užsienio investicijas. Vilties teikia ir tai, jog Lietuva tampa viena patraukliausių investicijoms teritorijų Europoje.Patraukliausių investicijoms Europos teritorinių vienetų sąraše Lietuva 2002 m. buvo 15–a iš Rytų ir Vidurio Europos šalių – pirmavo tik Maskva, Budapeštas ir Čekija [17]. Šis faktas tuo labiau džiugina, jeigu palyginsime su 2001 m., kai Lietuva buvo tik 24–a. Taigi Lietuvos patrauklumo reitingai smarkiai kyla.Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog stiprėjant Lietuvos ekonomikai bei didėjant jos kon¬kurencingumui turės kisti ir užsienio investicijų balansas. Dabar iš Lietuvos išvežamo kapi¬talo apimtys neviršija kelių procentų, o kai kuriais metais sudaro ir dalis procento, palyginti su TUI Lietuvoje [2], o ateityje, didėjant kapitalo eksportui iš Lietuvos, Lietuvos grynosios užsienio investicijos turės labai padidėti. Galbūt po kurio laiko bus pasiektas ir užsienio in¬vesticijų balansas.
Išvados
1. Lietuvos politika užsienio investicijų atžvilgiu per nepriklausomybės laikotarpį kei¬tėsi. Pirmaisiais metais buvo įteisinta nemažai lengvatų ir privilegijų užsienio investuotojams. Kartu buvo nustatyti ir ribojimai bei draudimai užsienio investicijoms, kad išvengtume pa¬vojų, kuriuos galėtų kelti neribojamos užsienio investicijos. Vėliau tiek ribojimų bei draudimų, taip pat ir lengvatų buvo mažinama, kol užsienio investicijoms buvo nustatytas nacionalinis režimas, sulyginantis užsienio ir vidaus investuotojų teises. Nors negalima paneigti reikš¬mės, kurią turėjo atitinkamais įstatymais užsienio investicijoms nustatytos lengvatos suda¬rant palankų užsienio investicijoms klimatą, tačiau tyrimas parodė, jog jos neturėjo įtakos TUI dydžiui. Jas daugiau lėmė pačių investavimo objektų patrauklumas.
2. Didžioji užsienio investicijų dalis buvo pritraukta privatizuojant valstybinį turtą. Ta¬čiau privatizavimo galimybės jau senka ir norint neprarasti užsienio investicijų teks ieškoti kitų investavimo Lietuvoje motyvų.3. Atlikti tyrimai parodė, jog užsienio investicijos Lietuvoje neslopino vietinių investuo¬tojų ir nesukėlė vietinių investicijų išstūmimo poveikio. Priešingai – užsienio investicijos tu¬rėjo teigiamos įtakos ekonominiams procesams Lietuvoje.4. Ateityje turi pasikeisti ir investicijų srautų santykis šalyje, t. y. labai padidėti kapitalo eksportas iš Lietuvos, kurio dalis iki šiol yra pernelyg maža. Į Lietuvą reikėtų pritraukti tik ge¬ros kokybės TUI, kurios padėtų plėtoti šalies ekonomiką ir eksportą, diegti pažangias te¬chnologijas bei vadybinę patirtį. Aukšti Lietuvos reitingai teikia vilčių, kad tokia galimybė yra reali.•••
LITERATŪRA
1. Grinevičius R., Tvaronavičienė M. Evolution and Prospects of Investment Conditions in Lithua¬nia // Tiltai 1(14). – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2001.2. Miečinskienė A. Tiesioginio investavimo užsienyje modeliavimas: daktaro disertacija. Santrauka. – Vilnius: Technika, 2003.3. Rakausienė O. G. Lietuvos ūkio plėtojimo vidutinės trukmės strategijos gairės // Pinigų studijos. – Vilnius: Lietuvos bankas, 2000. Nr. 1.4. Rutkauskas A. V. Formation of Adequate Investment Portfolio for Stochastically Possibilities // Property Management. – Vilnius: Technika, 2002. T. 4(2).5. Samuolis G. Tiesioginių užsienio investicijų įtaka Lietuvos ūkiui // Mokslas ir technika. – Vilnius, 2001. Nr. 3.6. Lietuvos Respublikos užsienio investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas // Valstybės žinios. 1991. Nr. 2–38.7. Lietuvos Respublikos investicijų įstatymas // Valstybės žinios. Nr. 1995. 55–1351.8. Lietuvos Respublikos užsienio kapitalo investicijų Lietuvos Respublikoje įstatymas // Valstybės žinios. 1991. Nr. 66–2127.9. Lietuvos Respublikos užsienio investicijų draudžiamų ir ribojamų veiklos sričių Lietuvos Respublikoje įstatymas // Valstybės žinios. 1991. Nr. 14–361.10. Lietuvos Respublikos koncesijų įstatymas // Valstybės žinios. 1996. Nr. 92–2141.11. Lietuvos Respublikos ekonominių zonų pagrindų įstatymas // Valstybės žinios. 1995. Nr. 53–1462.12. Tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje (statistinis biuletenis). – Vilnius: Statistikos depar¬tamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.13. Lietuvos Respublikos mokėjimų balansas. – Vilnius: Lietuvos bankas.14. Màczynska E. Besposrodnie inwestycji zagraniczne. Swiatowe i lokalne czynnikidynamizjàce // Ekonomista. – Warsawa, 1999. No. 1–2.15. Barzdenytė B. Regioniniai ryšiai ir tiesioginės užsienio investicijos. Verslas ir vadyba 99. Konferencijos medžiaga. – Vilnius, 1999.16. Балацкий Е., Павлличенко Р. Иностранный сектор в экономике России // Мировая экономика и международные отношеия. – Москва, 2001. Но. 5.17. Simėnas D. Investicijos kryptingai suka į Lietuvą // Verslo žinios. 2003 birželio 9 d.
•••
Development of the Legal Bases Regulating Foreign Investments in the Republic of Lithuania and its Influence on the Process of Investments
Assoc. Prof. Dr. Gediminas Davulis
Law University of Lithuania
SUMMARY
The principal legal acts that regulate foreign investment in Lithuania are considered in the period since the restoration of independence up till the present time. Conditions and privileges for foreign investors legalized by laws are expounded as well as the measures for encouraging foreign investments in Lithuania are discussed. Based on the statistical data, the influence of these measures on the development of foreign investments in Lithuania and the prospects of foreign investments in the context of integration into the European Union are analyzed.The significance of foreign capital investment for the Lithuanian economy has been perceived since the restitution of independence in Lithuania. One of the first laws adapted by the then Supreme Council of Lithuania was a law that regulates foreign capital investment in the country. The development of foreign investment legislation in Lithuania includes the following stages:1. On December 21, 1990, the Seimas of Lithuania adapts a law of foreign investment in the Republic of Lithuania [1]. The basic rules (regulations) of which remain valid in later laws;2. On June 13, 1995, a new law of the Republic of Lithuania on foreign capital investment came into force [2] that specified and concretized the rules of the former law, later supplemented with amendments which allowed the compatibility of this law with that of the EU.3. In 1997, a draft law on investment was prepared and submitted for consideration at the Seimas of the Republic of Lithuania [3]. It regulates the activities of all investors, both of the century and foreign ones in Lithuania. It came into force on July 1999 and is still valid so far.In the beginning these laws provided considerable privileges of foreign investors, which were decreasing in number gradually until national regime for the foreign investments was determinate in 1999 with the coming into force the Investment Law of the Republic of Lithuania.Foreign capital investment in Lithuania began in 1987 with the establishment of the first joint Lithuanian–Hungarian enterprise „Liettara–Volanpak“. At first the flow of direct foreign investments (DFI) was varying but insignificantly. In 1993, the value of DFI in real prices made up 34 million USD, in 1994 – 31 million USD, and since 1995 it has been yearly increasing more than twofold. In 1995, GFI amounted to 73 million USD, in 1996 – 153 million USD and constant by increased further until to 446 million USD at the end of 2001. The higher increase in foreign investments is connected with privatization of Lithuanian telecommunications in 1998 and two more large-scale enterprises „Mažeikiai oil“ and „Lithuanian insurance“.Nevertheless in 2001, DFI was growing again in connection with the purchase of stock parcels of two large Lithuanian banks (Vilnius bank and Savings bank) by Scandinavian and Estonian banks.The effect of DFI on the economy has been investigated, using the methods proposed in [12] based on calculation of the mutual elasticity ratio of foreign and local investment by the formulas:
and ,
Here Y and X are shares of local and foreign investment in Lithuania’s GDP, and and are changes of these shares during the considered years. If , then foreign and local investment promote each other, generating a multiplicative effect. In the opposite case, investments of one kind oust others. If and , then local investments oust foreign ones, and if and , then foreign investments oust local ones. A possible negative effect of foreign investments on local ones is pointed out in [13]. The calculations performed over the last five years have shown that both absolute E and relative G elasticity ratios are positive, i. e., DFI has a positive influence on the local investment climate and their activity in Lithuania.The analysis made allows as stating that a sufficiently favorable climate for foreign investment has been created in Lithuania as well as a liberal enough legal base. The inflow of foreign investment into the country was determined by attractiveness of investment objects themselves rather than by favorable legal terms and privileges. The major share of foreign investment reached our country through the privatization process. Though the large-scale privatization is coming to an end, a rational and purposeful state investment policy as well as integration into EU would allow for attracting new foreign investment necessary for the economy of Lithuania.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 110–118
FINANSINĖS NUOMOS IR TIESIOGINIO LIZINGO SANTYKIS PAGAL LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĮ KODEKSĄ
Doktorantas Gediminas Lisauskas
Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 21Elektroninis paštas fmtk@ltu.lt
Pateikta 2003 m. birželio 11 d.Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 18 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Finansų ir mokesčių teisės katedros vedėjas docentas dr. Algirdas Miškinis ir Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir civilinio proceso katedros vedėjas docentas dr. Vytautas Mizaras
Pagrindinės sąvokos: lizingas, finansinė nuoma, tiesioginis lizingasKeywords: leasing, financial leasing, direct leasing
Santrauka
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę Lietuvoje pradėjo plė¬totis rinkos ekonomika, tačiau finansinės nuomos sutartiniai santykiai daugiau nei dešimt¬metį nebuvo reguliuojami specialiomis teisės normomis. Ir tik 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui finansinė nuoma buvo reglamentuota kaip atskira sutarčių rūšis.Kiekvieno naujo visuomeninių santykių teisinio reguliavimo sukūrimas skatina jo nagrinė¬jimą teoriniu moksliniu požiūriu bei galimą arba esamą jo reikšmės ir įtakos reguliuojamiems visuomeniniams santykiams vertinimą. Atsižvelgiant į lizingo santykių įvairovę bei sudėtin¬gumą, net ir sukūrus finansinės nuomos teisinį reguliavimą sutarčių teisėje, išlieka gana daug neaiškumų, pradedant konceptualiu šių santykių atribojimu nuo kitų panašių sutartinių san¬tykių ir baigiant atskirų problemų, iškylančių dėl teisinio reglamentavimo neišsamumo bei ne¬nuoseklumo, sprendimu. Šiame straipsnyje nagrinėjama Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse reglamentuo¬jama finansinės nuomos sąvoka bei jos santykis su viena iš dvišalių lizingo rūšių – tiesioginiu lizingu, taip pat apžvelgiama užsienio valstybių patirtis šioje srityje. Straipsnio tikslas – nu¬statyti, ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme tiesioginį lizingą būtų galima laikyti finansinės nuomos rūšimi, bei įvertinti finansinės nuomos santykius reglamentuojančių nuo¬statų reikšmę ir įtaką tiesioginio lizingo santykiams.
Įvadas
Iki naujojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d. Lietuvos sutarčių teisėje finansinė nuoma [1] nebuvo reglamentuota specialiomis teisės normomis. Be abejo, šis faktas neturėjo didesnės reikšmės iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d., nes tuo metu rinkos ekonomikai ir lizingo rinkai egzistuoti Lietuvoje nebuvo nei politinių, nei ekonominių, nei teisinių prielaidų. Tuo tarpu atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę per daugiau nei dešimtmetį Lietuvos finansinės nuomos rinka turėjo galimybę užgimti ir plėtotis be specialaus teisinio reguliavimo sutarčių teisėje. Kaip galima įvertinti tokią Lietuvos praktinę patirtį? Ar finansinės nuomos reguliavimo sutarčių teisėje nebuvimas trukdė šios rinkos plėtrai, ar jis nesudarė didesnių sunkumų šios rinkos dalyviams? Ko gero, ne ypač. Teisinis pagrindas sudarinėti finansinės nuomos sutar¬tis buvo 1961 m. redakcijos [2] CK 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuris įtvirtino vieną sutar¬čių laisvės principo nuostatų, kad civilinės teisės ir pareigos fiziniams ir juridiniams asme¬nims atsiranda ne tik iš įstatymuose numatytų sandorių, bet ir iš sandorių, nors įstatymuose nenumatytų, tačiau jiems neprieštaraujančių [3]. Lizingo rinkos vystymosi pirminėse stadi¬jose nesant didesnės konkurencijos, lizingo davėjai faktiškai buvo „stipresnė šalis“ ir todėl derybose galėjo užsitikrinti savo finansinio intereso gynimą. Lizingo gavėjo teisę reikšti pre¬tenzijas dėl lizingo dalyko tiesiogiai pardavėjui galima buvo užtikrinti, pavyzdžiui, sudarant li¬zingo dalyko pirkimo-pardavimo sutartį trečiojo asmens (t. y. lizingo gavėjo) naudai pagal to paties 1961 m. redakcijos CK 175 straipsnį [3]. Taigi, pragmatiškai vertinant, šalims visiškai pakako teisinių priemonių finansinės nuomos sutartims sudarinėti, o šalių interesų užtikri¬nimo apimtis priklausė nuo jų pačių susitarimo. Tokią poziciją 2001 m. birželio 21 d. nutar¬tyje iš esmės yra išsakęs ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas [4]. Čia taip pat galima pažymėti, kad finansinės nuomos specialaus teisinio reguliavimo sutarčių teisėje nėra ir kai kuriose kitose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje [5, p. 755; 6, p. 101], Italijoje [7, p. 159–177], tačiau tai netrukdo lizingo rinkos plėtrai, o iškylančias sutartinių santykių įvertinimo problemas sprendžia teismų praktika ir doktrina. Kita vertus, visiškai nereikia nuvertinti CK reikšmės finansinės nuomos santykių regu¬liavimui. Šie santykiai yra reglamentuoti atsižvelgiant į kreditoriaus interesų gynimą, į teisin¬gumo, sąžiningumo, protingumo bei kitus civilinės teisės principus, todėl šiuo reguliavimu siekiama nustatyti teisingą ir protingą šalių teisių ir pareigų, jų interesų gynimo bei atsako¬mybės pusiausvyrą. Vis dėlto bet kokio reguliavimo trūkumas yra tas, kad dėl reglamentuo¬tinų santykių įvairovės ir sudėtingumo neretai labai sunku juos visus apimti ir tinkamai sure¬guliuoti. Dėl šios priežasties teisinis reguliavimas gali turėti ir tam tikros neigiamos įtakos reglamentuojamiems santykiams bei jų raidai. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti CK reglamentuojamos finansinės nuomos santykį su viena iš dvišalių lizingo rūšių – tiesioginiu lizingu bei įvertinti šių CK nuostatų reikšmę ir galimą įtaką tiesioginio lizingo santykiams. Atliekant analizę buvo nagrinėjami Lietuvos bei užsienio valstybių teisės aktai, mokslinė literatūra, teismų praktika; taikomi lyginamosios tei¬sėtyros ir sisteminės analizės mokslinio tyrimo metodai.
1. Finansinė nuoma pagal CK
Siekiant įvertinti CK reglamentuojamos finansinės nuomos santykį su tiesioginiu lizingu visų pirma reikia šiek tiek išsamiau panagrinėti pačią finansinės nuomos sąvoką pagal CK. Finansinės nuomos sutarties apibrėžimas pateikiamas CK 6.567 straipsnio 1 dalyje: „pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo ga¬vėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo su¬tartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenu¬mato ko kita“ [8, p. 271].Taigi įstatymų leidėjas finansinę nuomą CK visų pirma apibrėžia kaip tam tikrą trišalį santykių modelį. Tai klasikinė finansinės nuomos samprata, priimta absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių, įskaitant tokias labiausiai išsivysčiusiais lizingo rinkas kaip JAV [9, p. 185–200] ir Didžioji Britanija [5, p. 483–502]. Trišalis finansinės nuomos sutartinių santykių modelis yra įtvirtintas ir UNIDROIT 1988 m. Otavos konvencijoje „Dėl tarptautinės finansinės nuomos“. Finansinė nuoma čia apibrė¬žiama kaip sandoris (angl. transaction) [10], kurio viena šalis (lizingo davėjas): (a) pagal ki¬tos šalies (lizingo gavėjo) sulygtas sąlygas sudaro pirkimo-pardavimo sutartį su trečiąja ša¬limi (pardavėju), pagal kurią lizingo davėjas įsigyja tam tikrus įrenginius arba kitokį kilnoja¬mąjį ar nekilnojamąjį turtą, ir (b) lizingo sutartį su lizingo gavėju, suteikiančią lizingo gavėjui teisę naudotis tuo turtu už tam tikrą atlyginimą. Be to, konvencijoje išskiriamos trys pagrindi¬nės finansinės nuomos sandorio charakteristikos: (1) lizingo gavėjas pasirenka lizingo ob¬jektą (dalyką) ir pardavėją neatsižvelgdamas į lizingo davėjo žinias ir nuomonę; (2) lizingo davėjas įsigyja lizingo objektą (dalyką) lizingo sutarties, kuri, pardavėjo žiniomis, yra arba bus sudaryta tarp lizingo davėjo ir lizingo gavėjo tikslais; (3) lizingo mokėjimai, mokami pa¬gal lizingo sutartį, skaičiuojami visiškai arba iš dalies atsižvelgiant į lizingo objekto nusidėvė¬jimą [11, p. 135–137]. Nors formaliu požiūriu pati finansinės nuomos sutartis yra sudaroma tik tarp dviejų ša¬lių – lizingo davėjo ir lizingo gavėjo – finansinės nuomos santykių visuma pranoksta šias ri¬bas. Tik nagrinėjant minėtą trišalį santykių modelį atsiskleidžia finansinės nuomos esmė – li¬zingo davėjo finansinis interesas. Lizingo gavėjas pats pasirenka lizingo dalyką (ir jo parda¬vėją), o lizingo davėjas įsipareigoja įsigyti nuosavybės teise iš pardavėjo lizingo gavėjo nu¬rodytą lizingo dalyką ir vėliau jį išnuomoti (lizinguoti) lizingo gavėjui. Pardavėjas CK įvardi¬jamas ne kaip šalis, o kaip trečiasis asmuo, tačiau pats CK pardavėjo atžvilgiu nustato tam tikras lizingo davėjo ir lizingo gavėjo teises ir pareigas, susijusias su lizingo dalyku (visų pirma jo kokybe, komplektiškumu, pristatymo terminais). Siekiant apsaugoti lizingo davėjo finansinį interesą finansinės nuomos reguliavimu iš esmės siekiama atleisti lizingo davėją nuo atsakomybės, išlaidų ir rizikos, susijusios su lizingo dalyku bei jo išlaikymu, o visą naudą, išlaidas, riziką ir atsakomybę perkelti lizingo gavėjui. Atitinkamai reguliavimu yra su¬kuriamas ir tam tikras tiesioginis ryšys (galimybė reikšti pretenzijas, ieškinius) tarp lizingo gavėjo ir pardavėjo, kiek tai susiję su lizingo dalyku ir jo pateikimu [12]. Taigi galima teigti, kad lizingo davėjas finansinės nuomos atveju siekia tik suteikti finansavimą, o nuosavybės teisės įgijimas jam yra reikalingas tik kaip lanksti lizingo gavėjo prievolių įvykdymo užtikri¬nimo priemonė. Finansinis lizingo davėjo interesas išplaukia iš lizingo dalyko nuosavybės teisės teisine prasme ir ekonomine prasme padalijimo [13, p. 13]. Turint omenyje tokią finansinės nuomos sutartinių santykių specifiką reikia pažymėti, kad tarp užsienio mokslininkų yra įvairių požiūrių į finansinės nuomos teisinių santykių kilmę bei finansinės nuomos sutarties sampratą [14]. Trumpai apibendrinant čia galima išskirti dvi pagrindines nuomones. Pirmosios nuomonės šalininkai teigia, kad finansinė nuoma yra ne kas kita kaip tam tikra nuomos rūšis [15, p. 343; 16, p. 219–297]. Šie autoriai iš esmės apsiriboja būtent ant¬ruoju šio santykių komplekso elementu – finansinės nuomos (lizingo) sutartimi, todėl šią nuomonę galima vadinti konservatyviąja. Tačiau galima papriekaištauti, kad toks požiūris nepakankamai atspindi glaudų šių dviejų sutarčių ryšį. Pasak antrosios nuomonės atstovų, apie finansinę nuomą reikėtų kalbėti kaip apie sa¬varankišką (sui generis) trišalį sandorį ir pabrėžti šių santykių komplekso santykinį „nedalo¬mumą“ [13, p. 127; 17, p. 463–466]. Šios nuomonės trūkumas yra tas, kad naudojantis šiuolaikinės teisės teorijos priemonėmis sunku nuosekliai paaiškinti, kaip trišalis finansinės nuomos sandoris gali tuo pat metu būti sudarytas iš kitų dviejų savarankiškų sutarčių. Taigi abi šios nuomonės turi savų trūkumų, nes nė viena iš jų negali visais aspektais išsamiai pagrįsti ir paaiškinti finansinės nuomos santykių. Kita vertus, visiškai pagrįstai gali būti laikomasi jų abiejų, tačiau nagrinėjant ir aiškinant finansinę nuomą šiek tiek skirtingais tikslais. Antroji nuomonė yra labai naudinga nagrinėjant finansinės nuomos santykių esmę, aiškinant nuosavybės teisės ekonomine ir teisine prasme padalijimą bei atskleidžiant lizingo davėjo finansinį interesą. Tuo tarpu pirmosios nuomonės galima laikytis sprendžiant forma¬laus finansinės nuomos sutartinių santykių klasifikavimo klausimą, t. y. bandant priskirti fi¬nansinę nuomą tam tikrų sutartinių santykių rūšiai siekiant pritaikyti atitinkamas teisės nor¬mas. Taigi, nors finansinės nuomos ypatybės ir jos esmė atsiskleidžia būtent per finansinės nuomos sutarties glaudų ryšį su kitu šio santykių trikampio elementu – pirkimo-pardavimo sutartimi, pastaruoju metu užsienio sutarčių teisės teoretikai, pavyzdžiui, rusų akademikas V. V. Vitrianskis [18, p. 553–616], labiau yra linkę laikytis pirmosios nuomonės, kad finansinė nuoma yra viena iš nuomos rūšių ir todėl „tikroji“ finansinės nuomos sutartis yra būtent ant¬rasis šio santykių komplekso elementas. Būtų galima teigti, kad tokiam požiūriui galėjo turėti įtakos ir jau egzistuojantis reguliavimas, nes, pavyzdžiui, 1994 m. Rusijos Federacijos civili¬niame kodekse [19] finansinė nuoma reglamentuojama kaip viena iš nuomos rūšių. Vis dėlto nuodugniau panagrinėjus to paties V. V. Vitrianskio argumentaciją galima pamatyti, kad jis neapsiriboja vien tik teisiniu finansinės nuomos apibrėžimu. Labai panašiai finansinė nuoma reglamentuojama ir CK [8]. Todėl, siekiant pritaikyti atitinkamas CK sutarčių teisės normas finansinės nuomos santykiams, finansinė nuoma turėtų būti klasifikuojama kaip nuomos rū¬šis. Pažymėtina taip pat, kad dėl finansinės nuomos sutarties kilmės bei šių santykių es¬mės užsienyje yra ir daugiau nuomonių. Pavyzdžiui, Italijos sutarčių teisės teorijoje ir teismų praktikoje yra susiformavę trys skirtingi požiūriai į lizingo sandorius ir jie lyginami su: nuoma [20], pirkimu-pardavimu išsimokėtinai arba paskola. Tačiau tokie finansinės nuomos aiški¬nimo skirtumai Italijoje atsirado visų pirma dėl to, kad čia finansinė nuoma sutarčių teisėje nėra reguliuojama specialiomis normomis. Praktikoje tai reiškia skirtingą tokių klausimų kaip nuosavybės teisės į lizingo dalyką gynimas, sutarties nutraukimas, nuostolių atlyginimas ir pan. sprendimą [21] – visa tai gali būti naudojama ir kaip argumentas už finansinės nuomos specialaus teisinio reguliavimo sutarčių teisėje, užtikrinančio tam tikrą aiškumą bei nuosek¬lumą, sukūrimą.Trumpai apibendrinant galima teigti, kad ir užsienio praktikoje (kur finansinė nuoma yra reguliuojama), ir CK visiškai pagrįstai sąvokos formulavimo tikslais yra pasirenkamas pats bendriausias finansinės nuomos atvejis – klasikinis šių santykių trikampis. Būtent taip formuojamas apibrėžimas leidžia aiškiau atskleisti finansinės nuomos santykių esmę ir ap¬imti kuo platesnį praktikoje egzistuojančių finansinės nuomos santykių ratą. Tačiau tuo pat metu tai netrukdo finansinės nuomos suvokti ir klasifikuoti kaip atskiros nuomos rūšies. Kita vertus, kyla logiškas klausimas: ar būtinai finansinės nuomos santykių dalyviai turi būti trys subjektai – lizingo davėjas, lizingo gavėjas ir pardavėjas? Juk praktikoje parda¬vėjas gali sutapti su lizingo davėju (tiesioginis lizingas) arba su lizingo gavėju (grįžtamasis li¬zingas). Bet ar tuomet tokios lizingo rūšys gali būti laikomos finansine nuoma? Toliau šiame straipsnyje pateikiama finansinės nuomos ir tiesioginio lizingo tarpusavio santykio proble¬matikos analizė.
2. Ar tiesioginis lizingas gali būti laikomas finansinės nuomos rūšimi?
CK 6.567 straipsnio 1 dalies 2 sakinyje teigiama, kad: „šio skyriaus normos mutatis mutandis taikomos ir tais atvejais, kai lizingo davėjas yra nuomojamo turto savininkas“ [8, p. 271]. Šią normą aiškinant gramatiškai ir logiškai tai reiškia ne ką kitą kaip teisinį tiesioginio lizingo pripažinimą finansinės nuomos rūšimi. Tačiau reikia pažymėti, kad daugelyje užsienio valstybių tiesioginis lizingas nėra lai¬komas finansine nuoma. Tokio požiūrio laikomasi, pavyzdžiui, JAV. Pagal JAV vieningojo komercinio kodekso (1990 m. red.) §2A–103(1)(g)(i)–(iii) punktus finansinė nuoma, be kita ko, turi atitikti šias sąlygas: (i) lizingo davėjas neparenka, negamina bei nepatiekia lizingo dalyko, (ii) lizingo davėjas įsigyja lizingo dalyką arba teisę jį valdyti ir juo naudotis siekdamas lizingo dalyką išnuomoti lizingo gavėjui [22]. Tiesioginio lizingo atveju lizingo davėjas jau yra pats pagaminęs arba anksčiau įsigijęs nuosavybėn lizingo dalyką, todėl pagal JAV doktriną laikoma, kad toks lizingas iš esmės neatitinka pirmosios finansinės nuomos sąlygos, o pats lizingo davėjas čia jau nebeturi vien tik finansinio intereso, todėl sandoris kvalifikuotinas kaip veiklos lizingas arba pirkimo-pardavimo išsimokėtinai rūšis [23, p. 526–528; 24, p. 26–29]. Prancūzijoje tiesioginis lizingas taip pat neatitinka nustatytų prancūziškojo finansinės nuo¬mos modelio crédit-bail kriterijų ir todėl nėra laikomas crédit-bail [6, p. 92], nors kai kurie autoriai šiuo klausimu dar turi tam tikrų abejonių [7, p. 63]. Tiesioginis lizingas nėra pripa¬žįstamas finansinės nuomos rūšimi ir daugelio kitų užsienio valstybių praktikoje. Kai kurie autoriai tiesioginį lizingą yra linkę laikyti finansinės nuomos rūšimi. Pavyz¬džiui, rusų mokslininkė J.Charitonova teigia, kad grįžtamasis lizingas papuola į UNIDROIT 1988 m. Otavos konvencijos „Dėl tarptautinės finansinės nuomos“ reguliavimo sritį [25, p. 65], tačiau atidžiau panagrinėjus šiame straipsnyje anksčiau pateiktą „finansinės nuomos“ sąvoką pagal minėtą konvenciją tokia nuomone galima suabejoti. Pažymėtina, kad net ir 1994 m. Rusijos Federacijos civiliniame kodekse, kuriuo buvo remtasi kuriant CK [26, p. 11] ir kurio finansinę nuomą reglamentuojančias normas CK ati¬tinka beveik pažodžiui, nėra nuostatos, kuria tiesioginis lizingas būtų įtvirtinamas kaip finan¬sinės nuomos rūšis. 1994 m. Rusijos Federacijos civilinio kodekso komentaras tiesioginio li¬zingo taip pat nemini kaip finansinės nuomos rūšies [27, p. 236–239]. Tad kodėl ir kaip CK atsirado tokia nuostata? Atsakymą į šį klausimą galima rasti panagrinėjus CK projekto ren¬gimo istoriją. Iš Lietuvos Respublikos Seimo komitetų išvadų ir kitų susijusių dokumentų matyti, kad minėta nuostata buvo įtraukta į CK pirmiausia lizingo davėjų interesams atsto¬vaujančių organizacijų iniciatyva. Argumentuota tuo, kad lizingo bendrovė, nutraukusi finan¬sinės nuomos sutartį su vienu asmeniu, vėliau galėtų vėl sudaryti to paties lizingo dalyko fi¬nansinės nuomos sutartį [28]. Tačiau tokia nuomonė diskutuotina. Vargu ar galima teigti, kad sudarydamas jam nuo¬savybės teise jau priklausančio lizingo dalyko nuomos sutartį lizingo davėjas turės vien tik finansinį interesą net ir tuo atveju, jei tas lizingo dalykas lizingo davėjo prieš tai (t. y. prieš sudarant finansinės nuomos sutartį su pirmuoju lizingo gavėju) buvo įsigytas specialiai li¬zingo tikslais. Logiškai mąstant, šiuo atveju kalbama ne apie tuos pirminės finansinės nuo¬mos sutarties nutraukimo atvejus, kai pardavėjas netinkamai atliko savo pareigas, o jau apie lizingo gavėjo ar lizingo davėjo įvykdytus sutarties pažeidimus arba atitinkamą šalių susita¬rimą dėl sutarties nutraukimo. Todėl tai reiškia, kad pirminė finansinės nuomos sutartis jau buvo kurį laiką vykdoma, o pardavėjas jau buvo tinkamai atlikęs savo pareigas perduoti li¬zingo dalyką pagal pirkimo-pardavimo sutartį (juk lizingo davėjas jau tapo lizingo dalyko sa¬vininku). Vadinasi, antrą kartą sudarydamas to paties dalyko lizingo sutartį, lizingo davėjas jau turės pats prisiimti visas pareigas ir atsakomybę, susijusią su lizingo dalyko pateikimu naujam lizingo gavėjui, ir iš pardavėjo to nebebus galima reikalauti. Beje, CK 6.569 straips¬nis numato, kad „lizingo davėjas, pirkdamas daiktą lizingui, privalo pranešti pardavėjui, kad daiktą perka turėdamas tikslą perduoti jį lizingo sąlygomis konkrečiam lizingo gavėjui“ [8, p. 272], todėl ši norma galėtų būti taikoma tik įvykus lizingo gavėjų pasikeitimui prievolėje, o ne nutraukus vieną finansinės nuomos sutartį ir sudarius kitą. Taigi lizingo davėjas čia greičiau turės jau nebe finansinį interesą, o interesą arba išnuomoti jam nuosavybės teise priklau¬santį lizingo dalyką (veiklos lizingas), arba jį realizuoti suteikiant tam tikrą kreditavimą (pirki¬mas-pardavimas išsimokėtinai). Kita vertus, pardavėjui nesant lizingo santykių dalyviu ir nesant vien tik finansinio li¬zingo davėjo intereso, pačių CK finansinę nuomą reglamentuojančių specialių normų taiky¬mas tiesioginio lizingo santykiams dažniausiai nebetenka prasmės. Juk, kaip jau buvo mi¬nėta, vienas iš pagrindinių šio reguliavimo tikslų yra atleisti lizingo davėją nuo atsakomybės, išlaidų ir rizikos, susijusios su lizingo dalyku bei jo išlaikymu, o visą naudą, išlaidas, riziką ir atsakomybę perkelti lizingo gavėjui bei suteikti lizingo gavėjui teisę tiesiogiai reikšti preten¬zijas pardavėjui dėl lizingo dalyko. Dėl atskirų nuostatų, susijusių su rizikos, atsakomybės ir išlaidų tarpusavio paskirstymu (pvz., atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizikos, lizingo dalyko remonto išlaidų ir pan.), tiesioginio lizingo atveju šalys gali susitarti, todėl taikyti pa¬vienes finansinės nuomos reguliavimo nuostatas čia tikrai nėra taip tikslinga ir reikalinga. Taigi turint omenyje anksčiau pateiktus samprotavimus iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad sutarčių teisės prasme tiesioginio lizingo pripažinimas arba nepripažinimas finansine nuoma nėra jau toks reikšmingas. Tai kam tuomet iš viso apie tai diskutuojama? Kodėl gi užsienio valstybėse šis atribojimo klausimas yra toks svarbus? Problemos esmė dažniausiai yra lizingo davėjo nuosavybės teisės į lizingo dalyką gynimas lizingo gavėjo bankroto atveju. Pavyzdžiui, jau minėtas JAV vieningasis komercinis kodeksas šia prasme kelia skirtingus reikalavimus tokiems sandoriams, kurie savo turiniu ir esme gali būti laikomi „tikra nuoma“ (angl. true leases), įskaitant finansinę nuomą, ir tokiems sandoriams (kartais jie panašūs), kai lizingo davėjas yra suinteresuotas sandorio dalyką naudoti kaip prievolių užtikrinimo priemonę (angl. security interest) [29]. Panaši problema yra ir Didžiosios Britanijos teisėje kalbant apie išperkamosios nuomos (angl. hire-purchase), kuri gali būti laikoma lizingo rū¬šimi, atribojimą nuo pirkimo-pardavimo išsimokėtinai rūšių (angl. credit sale ir conditional sale) [30, p. 366–371]. Prancūzijoje, jei įvykdomi visi crédit-bail sandoriui keliami prane¬šimo/registravimo reikalavimai, lizingo davėjo nuosavybės teisė nėra ginčytina, tuo tarpu ki¬tais nuomos atvejais toks gynimas ne visuomet garantuojamas [7, p. 73].Ką šiuo tikslu numato CK finansinę nuomą reglamentuojančios nuostatos? Pagal CK 6.572 straipsnio 1 ir 2 dalis „lizingo davėjas savo nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyką, kuris nėra registruojamas daiktas, gali panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu lizingo sutartis buvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka“; o „lizingo gavėjo bankroto atveju lizingo davėjas gali panaudoti savo teises prieš lizingo gavėjo kreditorius ir administ¬ratorių tik tuo atveju, jeigu lizingo sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota“ [8, p. 272]. Kitais nuomos atvejais panašių reikalavimų CK nenustato, tuo tarpu esant pirkimui-pa¬rdavimui išsimokėtinai pagal CK 6.411 straipsnio 2 dalį numatytas panašus reikalavimas kaip ir finansinės nuomos atveju, t. y. „aplinkybę, kad nusipirktų neregistruojamų daiktų nuosavybės teisė išlieka pardavėjui, kai daiktai įsigyti teikti paslaugoms arba įmonės verslui, galima panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu pirkimo-pardavimo sutartis įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruota viešame registre“ [8, p. 248].Taigi, remiantis CK, reikalavimai, keliami lizingo davėjui, norinčiam finansinės nuo¬mos atveju apginti prieš trečiuosius asmenis savo nuosavybės teisę į lizingo dalyką, neat¬rodo kuo nors paprastesni nei reikalavimai, keliami pardavėjo nuosavybės teisės gynimui pirkimo-pardavimo išsimokėtinai atveju. Tuo tarpu esant paprastai nuomai papildomi reika¬lavimai iš viso nėra nustatomi. Be to, nei bankroto įstatymai, nei Lietuvos teismų praktika bent jau kol kas nėra linkę paneigti lizingo davėjo/nuomotojo/pardavėjo nuosavybės teisės į nuomojamą/parduodamą turtą, įskaitant lizingo gavėjo/nuomininko/pirkėjo bankroto atvejį. Todėl tiesioginio lizingo pripažinimas finansine nuoma, atrodo, ir šia prasme nesuteikia di¬desnio pranašumo lizingo davėjui. Kita vertus, jei Lietuvos bankroto įstatymai arba teismų praktika ateityje tam tikrais atvejais kvestionuotų nuosavybės teisę, aiškus nuosavybės tei¬sės gynimo įtvirtinimas CK (be abejo, jei būtų vykdomi įstatymų nustatyti reikalavimai) gali būti laikomas tam tikra garantija. Tiesioginio lizingo pripažinimas finansine nuoma yra reikšmingas ir kitose teisės ša¬kose. Įmonių/komercinėje teisėje tai gali būti svarbu sprendžiant klausimą, ar gali įmonė ir kokiu mastu užsiimti šia veiklos rūšimi. Pažymėtina, kad, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnyje finansinė nuoma įvardinama kaip viena iš finansinių paslaugų rūšių. Todėl galutinai neaišku, kaip bus taikomas šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimas, kad iš kitos veiklos (ne finansinių paslaugų) finansų įstaigos gali gauti ne dau¬giau nei 10 proc. pajamų per tam tikrą laikotarpį [31]. Pažodžiui (aiškinant) šias nuostatas, lizingo bendrovių pajamos iš veiklos lizingo negalėtų sudaryti daugiau nei 10 proc. jų pa¬jamų. Vis dėlto didžiausią reikšmę tiesioginio lizingo pripažinimas arba nepripažinimas fi¬nansine nuoma gali turėti mokesčių teisėje ar/ir buhalterinėje apskaitoje. Atribojimo proble¬matika tampa ypač aktuali tuomet, kai įstatymai siekia skatinti finansinės nuomos veiklą ir numato tam tikras mokesčių ar investicijų lengvatas. Tačiau šiuos klausimus verta aptarti at¬skirai, todėl šiame straipsnyje jie plačiau nenagrinėjami.
Išvados
1. Įstatymų leidėjas finansinę nuomą CK visų pirma apibrėžia kaip tam tikrą trišalį santykių modelį. Tai klasikinė finansinės nuomos samprata, įtvirtinta absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių bei UNIDROIT 1988 m. Otavos konvencijoje „Dėl tarptautinės finansinės nuomos“.2. Tik nagrinėjant klasikinį trišalį finansinės nuomos santykių modelį atsiskleidžia finansinės nuomos esmė – lizingo davėjo finansinis interesas. Jis išplaukia iš lizingo dalyko nuosavybės teisės teisine ir ekonomine prasme padalijimo.3. Nors finansinės nuomos esmė atsiskleidžia būtent per finansinės nuomos sutarties glaudų ryšį su kitu šio santykių trikampio elementu – pirkimo-pardavimo sutartimi, toks su¬vokimas tuo pat metu netrukdo finansinės nuomos laikyti viena iš nuomos rūšių.4. Nors daugelyje užsienio valstybių tiesioginis lizingas nėra laikomas finansine nuoma, gramatiškai ir logiškai aiškinant CK nuostatas tiesioginis lizingas iš esmės yra pripa¬žįstamas finansinės nuomos rūšimi.5. Atidžiau panagrinėjus tiesioginio lizingo santykius negalima būtų teigti, kad lizingo bendrovė, nutraukusi finansinės nuomos sutartį su vienu asmeniu ir vėliau ketindama tą patį lizingo dalyką lizinguoti kitam asmeniui, turi vien tik finansinį interesą. 6. Atsižvelgiant į užsienio valstybių praktiką finansinės nuomos atribojimas nuo kitų panašių sutarčių (įskaitant jos santykį su tiesioginiu lizingu) visų pirma yra svarbus spren¬džiant lizingo davėjo nuosavybės teisės į lizingo dalyką gynimo klausimą lizingo gavėjo bankroto atveju. Šia prasme tiesioginio lizingo pripažinimas finansine nuoma bent jau kol kas CK kontekste nesuteikia didesnio pranašumo lizingo davėjui.7. Didžiausią reikšmę tiesioginio lizingo pripažinimas arba nepripažinimas finansine nuoma gali turėti ne sutarčių teisėje, o visų pirma mokesčių teisėje ar/ir buhalterinėje ap¬skaitoje, kur siekiant skatinti finansinės nuomos veiklą gali būti numatomos tam tikros mo¬kesčių arba investicijų lengvatos.
•••
LITERATŪRA IR PASTABOS
1. Pažymėtina, kad nors CK finansinės nuomos ir lizingo sąvokos yra vartojamos kaip sinonimai, šiame straipsnyje jos nėra tapačios. Atsižvelgiant į užsienio valstybių mokslinėje literatūroje ir praktikoje universaliai priimtą fundamentinį lizingo skirstymą į finansinį lizingą (angl. financial lea¬sing) ir veiklos lizingą (angl. operational leasing) lizingo sąvoka čia yra vartojama plačiąja pra¬sme ir savo turiniu apima tiek finansinį lizingą (finansinę nuomą), tiek ir veiklos lizingą. Apie lizingo klasifikavimą plačiau žr.: Rosen H. Leasing Law in the European Union. – Euromoney Books, 1994; Sudhir P. Amembal. International Leasing. The Complete Guide. – Salt Lake City, Utah: Publishers Press, 2000. Vol. 1.; Харитонова. Ю. С. Договор лизинга. – Mосква, 2002.2. Nepaisant labai pasikeitusių politinių ir ekonominių sąlygų Lietuvoje, 1961 m. redakcijos Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas iš esmės buvo pakeistas tik 1994 m. lapkričio 15 d. įstatymu Nr. I–660 // Valstybės žinios. 1994. Nr. 44–805. Vėliau buvo priimti kiti 1961 m. redakcijos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimai ir papildymai, tačiau finansinė nuoma nebuvo reglamen¬tuota specialiomis teisės normomis. 3. Valstybės žinios. 1994. Nr. 44–805.4. Plačiau žr.: 2001 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje UAB „VB lizingas“ v. Rimanto Bagvilo komercinė–gamybinė įmonė, Nr. 3K–7–440/2001 m., bylų kategorija 45.8. // http://www.lat.litlex.lt/Nutartys/cnut/2001/nut2001c/3K–7–440.htm.5. Sudhir P. Amembal. International Leasing. The Complete Guide. – Salt Lake City, Utah: Pub¬lishers Press, 2000. Vol. 2.6. Leasing Taxation. KPMG. 1998 edition. – Amsterdam, 1998.7. Rosen H. Leasing Law in the European Union. – Euromoney Books, 1994.8. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, patvirtintas 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII–1864 // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74.9. Plačiau žr.: Selected Commercial Statutes, 1995 Edition. – West Publishing Co. St. Paul, Minn., 1995.10. UNIDROIT 1988 m. Otavos konvencijoje „Dėl tarptautinės finansinės nuomos“ vartojama angliška sąvoka „transaction“, kuri tiksliau verčiama kaip „sandoris“, o ne kaip „sutartis“.11. Uniform Law Review.UNIDROIT. – Rome, 1988. Vol. 1.12. Plačiau apie finansinės nuomos sąvoką pagal LR CK, taip pat apie jos svarbiausius ir fakultatyvi¬nius elementus žr.: Lisauskas G. Finansinės nuomos sąvoka pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą// Jurisprudencija, 2003. T. 34 (26).13. Tom Clark. Leasing Finance. – London, Euromoney Publications Ltd., 1985. 14. Plačiau žr.: Брагинский М. И., Витрянский. В. В. Договорное право. Книга Вторая. Дого¬воры о передаче имущества. – Mосква: Статут, 2000; Харитонова. Ю. С. Договор лизинга. – Mосква, 2002.15. Гражданское и торговое право капилестических государств. – Mосква, Mеждународные от¬ношения, 1993. 16. Витрянский В. В. Договор аренды и его виды: прокат, фрахтование на время, аренда зда¬ний, сооружений и предпреятий, лизинг. – Mосква, 2000.17. Clive M. Schmitthoff. Schmitthoff’s Export Trade – The Law & Practice of International Trade. 9th ed. – London: Stevens & Sons, 1990.18. Брагинский М. И., Витрянский В. В. Договорное право. Книга Вторая. Договоры о пере¬даче имущества. – Mосква: Статут, 2000.19. Žr.: Koментарий к гражданскому кодексу Росийской Федераций, части второй (постатей¬ный). Издание третье, исправленное и дополненное. – Mосква, 1999. Plačiau apie finansinės nuomos reglamentavimą pagal 1994 m. Rusijos Federacijos civilinį kodeksą žr.: Харитонова Ю. С. Договор лизинга. – Mосква, 2002.20. Tačiau šis požiūris Italijos sutarčių teisėje visų pirma yra taikomas ne finansinei nuomai, o veiklos lizingui (angl. operational leasing).21. Plačiau apie finansinės nuomos sampratą Italijos sutarčių teisėje žr.: Rosen H. Leasing Law in the European Union. – Euromoney Books, 1994.22. Plačiau apie finansinės nuomos sąvoką pagal JAV vieningąjį komercinį kodeksą (1990 m. red.) žr.: Selected Commercial Statutes, 1995 Edition. – West Publishing Co. St. Paul, Minn., 1995.23. Bradford Stone. Uniform Commercial Code in a Nutshell. 3rd edition. – West Publishing Co. St. Paul, Minn., 1990.24. Stockton J. M., Miller F. H. Sales and Leases of Goods in a Nutshell. 3rd edition. – West Publishing Co. St. Paul, Minn., 1991.25. Харитонова Ю. С. Договор лизинга. – Mосква, 2002.26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Pir¬masis leidimas. – Vilnius: Justitia, 2001.27. Koментарий к гражданскому кодексу Росийской Федераций, части второй (постатейный). Издание третье, исправленное и дополненное. – Mосква, 1999.28. Plačiau žr.: 2000 m. liepos 5 d. Papildomo komiteto išvada dėl Lietuvos Respublikos Civilinio ko¬dekso šeštosios knygos „Prievolių teisė“ įstatymo projekto (P–2530), Nr. 24(28) // http://www3.lrs.lt/cgi–bin/preps2?Condition1=104556&Condition2=.29. Plačiau žr.: Henry J. Bayley III., Richard B. Hagedorn. Secured Transactions in a Nutshell. 3rd edition. – West Publishing Co. St. Paul, Minn., 1988; Stockton J. M., Miller F. H. Sales and Leases of Goods in a Nutshell. 3rd edition. – West Publishing Co. St. Paul, Minn., 1991.30. Dobson P., Schmitthoff C. M. Charlesworth’s Business Law, 15th edition. – London: Sweet & Maxwell, 1991.31. Valstybės žinios. 2002. Nr. 91–3891.•••
The Interrelation between Financial Leasing and Direct Leasing under the New Civil Code of the Republic of Lithuania
Doctoral Candidate Gediminas Lisauskas
Law University of Lithuania
SUMMARY
After restoring restauration of the independence of the Republic of Lithuania on 11 March 1990, the market economy in Lithuania started to develop rather rapidly. However, for more than a decade the contractual relations of financial leasing were not regulated by special legal provisions. And only when the new Civil Code of the Republic of Lithuania came into force from 1 July 2001, the financial leasing was regulated threin as a separate type of agreement. Adoption of each new legal regulation encourages its analysis from the theoretical and scientific point of view, as well as the assessment and evaluation of its possible or present importance and impact on relations subject to regulation. Taking into consideration the variety and complexity of leasing relations, even having created the legal regulation of financial leasing in the contract law there remain may uncertainties starting with the conceptual distinction of these relations from other similar contractual relations and finishing with the solutions of separate problems that may or do arise in practice due to the existence of incompleteness and/or inconsistency of the legal regulations.The purpose of this article is to establish whether the direct leasing – one of the bipartite types of leasing – may be regarded as a type of the financial leasing in the light of the Civil Code of the Republic of Lithuania, as well as to evaluate the possible importance and impact of the provisions regulating financial leasing on the direct leasing relations. In order to evaluate the mentioned interrelation between the financial and direct leasing, this article first of all deals with the essence and the general understanding of the concept of the “financial leasing” under the Civil Code of the Republic of Lithuania, taking into consideration the practice and experience of foreign countries in regulation of financial leasing relations, as well as the provisions of UNIDROIT Convention on International Financial Leasing, adopted in Ottawa on 28 May 1988, which is prima facie dedicated to the regulation of classic triangle of international finance leasing relations in the contract law. By using the comparative, teleological and other scientific research methods, the article further reveals the purpose of the existing distinction between the financial and direct leasing under the legislation of foreign countries, as well as discusses the understanding of the direct leasing relations in the light of the Civil Code of the Republic of Lithuania, by addressing the relevant travaux préparatoires and the possible purpose of regulation of the direct leasing under the Lithuanian law and the need to distinguish the financial and/or direct leasing from other similar contractual relationship regulated under the Civil Code of the Republic of Lithuania.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39); 119–127
KAI KURIE ATSTOVAVIMO CIVILINIAME PROCESE KLAUSIMAI NAUJAJAME CIVILINIO PROCESO KODEKSE
Lektorė Inga Žalėnienė
Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedraAteities g. 20, 2057 VilniusTelefonas 271 45 93Elektroninis paštas izaleniene@yahoo.com
Pateikta 2003 m. gegužės 7 d.Parengta spausdinti 2003 m. gruodžio 16 d.Recenzavo Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Civilinio proceso katedros vedėjas dr. Virgilijus Valančius ir šios katedros docentas dr. Stasys Vėlyvis
Pagrindinės sąvokos: atstovavimas, advokatas, civilinė atsakomybė, civilinio proceso teisė, atsakomybėKeywords: representation, advocate, civil liability, civil procedure law, responsibility, professional activity
Santrauka
Atstovavimo instituto civiliniame procese naujovės tiesiogiai susijusios su naujojo Lie¬tuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – naujasis CPK) priėmimu. Naujojo CPK rengėjai rėmėsi socialiojo civilinio proceso modeliu, būdingu daugeliui Europos valstybių, la¬biausiai atsispindinčiu Austrijos civilinio proceso teisėje.Šio straipsnio tikslas yra apžvelgti, autorės nuomone, svarbiausius atstovavimo civili¬niame procese naujai reglamentuojamus klausimus analizuojant naujojo CPK nuostatas.Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad naujajame CPK pateikiamas baigtinis są¬rašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, ir įvertinamos su tuo susijusios advo¬katų ir teisininkų, dirbančių teisinių paslaugų įmonėse, diskusijos. Nagrinėjamas naujas kura¬toriaus, kaip atstovo pagal įstatymą, institutas, privalomas advokato dalyvavimas kai kurių kategorijų bylose, aptariamas atstovavimo išlaidų priskyrimas išlaidoms, susijusioms su by¬los nagrinėjimu, atskleidžiami pasikeitimai procesinių dokumentų įteikimo institute ir kitos naujovės.
Atstovavimas teisme – savarankiškas civilinio proceso institutas, kurio tikslas yra užtik¬rinti tinkamą byloje dalyvaujančių asmenų subjektyvinių teisių ir įstatymo saugomų interesų apsaugą bei gynybą. Civilinės bylos vedimas teisme daugeliui mūsų visuomenės narių yra labai sudėtinga užduotis. Asmeniui, neturinčiam teisinio išsilavinimo, išties sunku dėl atitin¬kamų žinių stygiaus tinkamai įgyvendinti savo teises ir pareigas teismo proceso metu. Taip pat nereti atvejai, kai asmenys savo interesų negali ginti dėl to, kad yra pripažinti neveiks¬niais, ribotai veiksniais arba yra nepilnamečiai. Gyvenime susiklosčiusios objektyvios aplin¬kybės dažnai užkerta kelią asmeniškai dalyvauti procese, pavyzdžiui, gyvenamoji ir darbo vieta yra kitame mieste nei bylą nagrinėjantis teismas, ilgalaikė komandiruotė, įkalinimas, sunki liga ir pan. Juridinių asmenų interesų gynimas be atstovo apskritai neįsivaizduojamas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes dažnai kyla būtinybė pavesti tam tikrus procesinius veiksmus atlikti kitiems asmenims, t. y. susiduriama su atstovavimu.Tačiau asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų apsauga ir gynyba nėra vienintelis atstovavimo tikslas. Atstovai, įgyvendindami kooperacijos civiliniame procese principą, taip pat padeda teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą byloje.Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nu¬rodoma, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per protingą laiką lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Nea¬bejotina, kad įgyvendinant šį principą svarbiausias vaidmuo tenka teismui, tačiau atstovas taip pat yra svarbus šio principo įgyvendinimo garantas. Tinkamų įrodymų pateikimas, pro¬fesionalus reikalavimų ir atsikirtimų pagrindimas, teisės aktų išmanymas ir tinkamas jų tai¬kymas įrodinėjant tam tikras aplinkybes, oratoriniai sugebėjimai, gebėjimas atsiriboti nuo emocijų, sukeliamų proceso – tai tik keletas aplinkybių, grindžiančių atstovavimo civiliniame procese reikalingumą. V. Nekrošius savo monografijoje pabrėžė, kad nuo atstovo turimų tei¬sinių žinių, jo teisinės kvalifikacijos priklauso ne tik proceso sėkmė, bet ir galimybė tinkamai įgyvendinti civiliniam procesui keliamus tikslus, įskaitant ir koncentruotumo principą [13, p. 80].Atstovai civiliniame procese dažniausiai priskiriami byloje dalyvaujantiems asmenims. Teisės literatūroje vyrauja dvi skirtingos nuomonės dėl atstovų priskyrimo byloje dalyvaujan¬tiems asmenims. Vieni autoriai mano, kad atstovai negali būti laikomi byloje dalyvaujančiais asmenimis, nes jie neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Kiti autoriai teigia, kad būtent atstovai turi būti priskirti prie byloje dalyvaujančių asmenų, nes jie neviršy¬dami savo įgaliojimų stengiasi pasiekti tam tikrą teigiamą teisinį rezultatą byloje savo atsto¬vaujamojo naudai. Tai reiškia, kad atstovas yra suinteresuotas, nors jo suinteresuotumas bylos baigtimi yra ne materialinis teisinis, o procesinis teisinis, nes jis atstovauja ne savo, o atstovaujamojo interesams [15, p. 113]. Šią nuomonę palaikė ir mūsų įstatymų leidėjas, naujajame CPK priskyręs atstovus byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat aiškiai nuro¬dęs, kad byloje dalyvaujantys asmenys yra tie, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baig¬timi.
Naujojo CPK rengimo grupė Aiškinamajame rašte „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso I–III dalių projekto“ nurodė, kad naujojo CPK pagrindiniai tikslai yra iš es¬mės naujai reglamentuoti pažeistų materialinių subjektinių teisių gynimo procedūrą, pritaikyti ją naujoms rinkos sąlygoms. Naujajame CPK siekiama užtikrinti proceso operatyvumo prin¬cipo įgyvendinimą, teismo nešališkumo ir jo aktyvumo galių pusiausvyrą, sudaryti kuo pa¬lankesnes sąlygas priimti materialia prasme teisingą sprendimą. Įgyvendinant minėtus tiks¬lus didelę reikšmę turi atstovavimo institute numatytos naujovės.1964 m. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – 1964 m. CPK) nu¬matyta, kad atstovu teisme gali būti kiekvienas asmuo, pateikęs įgaliotojo valią patvirtinan¬čius dokumentus (advokatas, advokato padėjėjas, teisinių paslaugų įmonių darbuotojai, kiti teisininkai, taip pat asmenys, visiškai nesusiję su teisininko profesija). Naujasis CPK susiau¬rino asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, sąrašą. Naujojo CPK 56 straispnyje sa¬koma, kad atstovauti teisme pagal pavedimą galės tik advokatai ir advokatų padėjėjai. Tiesa, daroma išimtis asmenims, turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atsto¬vauja savo artimiems giminaičiams arba sutuoktiniui (sugyventiniui), kai atstovauja vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu, taip pat kai profesinės sąjungos atstovauja savo na¬riams darbo teisinių santykių bylose. Kiti asmenys galės būti atstovai pagal pavedimą tik kartu su advokatais arba advokatų padėjėjais. Pagal naujojo CPK 55 straipsnį juridiniams asmenims atstovauti galės tik juridinio asmens darbuotojai (apeliacinėje ir kasacinėje ins¬tancijose – turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą), advokatai arba advokatų padėjėjai. Įsigaliojus šioms naujojo CPK nuostatoms teisinių paslaugų įmonių teisininkai ir kiti asme¬nys, prieš tai galėję būti atstovais pagal pavedimą, neteks šios teisės. Tokia šių normų re¬dakcija sukėlė teisininkų nepasitenkinimą. Jie kaltino įstatymų leidėją dirbtiniu advokatūros monopolio kūrimu, plėtimu ir jų teisių pažeidimu. Seimui buvo pateiktas net atskiras Teisi¬ninko privačios profesinės veiklos įstatymo projektas (toliau – Įstatymo projektas). Įstatymo projektu siekta panaikinti Lietuvos advokatūros instituciją ją pakeičiant privataus teisininko institutu ir nustatant, kad privačia teisine veikla gali verstis tik teisinių paslaugų įmonę įsteigę teisininkai. Minėtas projektas buvo svarstytas Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių bei Teisės ir teisėtvarkos komitetuose. Buvo nutarta, kad teisinės formos požiūriu projektas turėtų būti tobulinamas, o turinio požiūriu neturėtų būti Seime svarstomas, kol Seimas nenu¬sprendė keisti šalies teisinės reformos metmenų [10, p. 9]. Taigi naujojo CPK nuostata, su¬teikianti teisę tik advokatams būti atstovais pagal pavedimą, atsirado ne spontaniškai. Jau 1998 m. Teisinės sistemos reformos metmenų redakcijoje nurodoma, kad teisinės pagalbos kokybei ir efektyvumui teisme užtikrinti sudaromos sąlygos bei skatinama įgyvendinti nuo¬statą, pagal kurią fiziniams asmenims teismuose atstovautų advokatai. Asmenims, turintiems Teisingumo ministerijos išduotą licenciją, sudaromos lengvatinės sąlygos tapti advokatais [8]. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą svarbus yra Europos Sąjungos valstybių na¬rių pavyzdys. Reformuojant įstatymus Lietuvos įstatymų leidėjas visų pirma turi atkreipti dė¬mesį į tai, kaip atitinkami klausimai reglamentuojami kitose Europos valstybėse. Prancūzijoje advokatams patikėta didžioji dalis visos visuomenei teikiamos teisinės pagalbos. Su nedi¬delėmis išimtimis dabar Prancūzijoje tik advokato statusą turintys asmenys turi teisę raštu arba žodžiu konsultuoti klientus teisės klausimais, atstovauti jiems teismuose ir teikti kitą tei¬sinę pagalbą. Panašiai kaip Prancūzijoje, Norvegijos įstatymuose numatyta, kad advokatai turi išimtinę teisę teikti teisinę pagalbą ir atstovauti klientų interesams teismuose. Austrijoje tik advokatui suteikta teisė atstovauti savo klientui teismo institucijose. Teisininkai, dirbantys įmonėse pagal darbo sutartį, nėra laikomi nepriklausomais teisinių paslaugų teikėjais ir va¬dinami juristais. Jie negali atstovauti savo darbdaviams teismo institucijose. Šią funkciją at¬lieka advokatai. Italijoje tik advokatai turi teisę atstovauti klientams teismuose. Šios taisyklės išimtis numatyta tik procesuose, vykstančiuose Italijos mokesčių komisijoje. Šiose instituci¬jose atstovavimo teisė suteikta ir kitų profesijų atstovams [14, p. 16–17]. Atsižvelgiant į mi¬nėtus Europos valstybių pavyzdžius pabrėžtina, kad daugelyje šalių advokatams suteikta išimtinė teisė atstovauti klientų interesams teismuose.Kodėl Lietuvos įstatymų leidėjas advokatus pasirinko asmenų interesams ginti teismo institucijose? Visų pirma norint tapti advokatu nepakanka baigti atitinkamą aukštąją mokyklą ir turėti teisės magistro, bakalauro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį. Asmuo, sie¬kiantis advokato statuso, turi įrodyti savo profesinės kvalifikacijos vykdyti įstatyme nurodytas funkcijas pakankamumą – laikyti specialų kvalifikacinį egzaminą, kurį sudaro klausimai iš visų pagrindinių teisės šakų. Asmens žinias patikrina teisingumo ministro patvirtinta advo¬kato kvalifikacinių egzaminų komisija. Antra, advokatai privalo drausti savo civilinę atsako¬mybę. Advokatūros įstatymo 20 straipsnyje nurodyta, kad verstis advokato praktika gali tik savo civilinę atsakomybę apdraudęs advokatas. Minimali draudimo suma yra 50 000 litų. Taigi žmogus, naudodamasis advokato pagalba, gali būti tikras, kad neteisėtais advokato veiksmais jam padaryta žala bus tinkamai atlyginta. Trečia, nepriekaištingos reputacijos rei¬kalavimas užkerta kelią patekti į advokatūrą abejotinos reputacijos, anksčiau įstatymui nusi¬žengusiems asmenims, pavyzdžiui, teistiems už sunkų nusikaltimą, atleistiems iš teisėjų, notarų, advokatų, prokurorų arba teisėsaugos institucijų už profesinės veiklos pažeidimus, atleistiems iš valstybės tarnybos už tarnybinį nusižengimą ir pan. Ketvirta, reikalavimas, su¬sijęs su liustracijos įstatymų įgyvendinimu: Advokatūros įstatymo 7 straipsnyje teigiama, kad fizinis asmuo pripažįstamas advokatu, jeigu nebuvo SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadrinis darbuotojas ir todėl jam nėra taikomi įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizaci¬jos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ numatyti apribojimai. Pagal šį įstatymą tokiems asmenims draudžiama eiti įvairias viešąsias ir kai kurias privačias pareigas dešimt metų nuo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 1999 m. sausio 1 d. Penkta, advokatams už jų veiklą regla¬mentuojančių teisės aktų pažeidimus gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Taigi atsi¬žvelgiant į išvardytus kriterijus įstatymo leidėjo pozicija dėl išimtinės teisės suteikimo advo¬katams atstovauti klientų interesams teismuose atrodo pagrįsta. Naujojo CPK 39 straipsnyje numatyta, kad šaliai, neturinčiai civilinio procesinio veiks¬numo ir atstovo pagal įstatymą arba neturinčiai jai atstovaujančio organo, arba kurios gyve¬namoji ir darbo vieta nežinoma, priešingos šalies, siekiančios atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kuratorių, kuris konkrečioje byloje veikia kaip atsto¬vas pagal įstatymą. Kuratorystės institutas į naująjį CPK buvo įtrauktas Austrijos civilinio pro¬ceso kodekso pavyzdžiu, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą. Kuratoriaus įgaliojimai pasibaigia išnykus aplinkybėms, kurių pagrindu jis buvo paskirtas, arba paskyrus šalies at¬stovą pagal įstatymą. Taigi kuratorius yra laikina figūra civiliniame procese. Tačiau nėra iki galo aiškus kuratoriaus įgaliojimų tęstinumo klausimas, kai vis dėlto neišnyksta aplinkybės, dėl kurių kuratorius buvo paskirtas, pavyzdžiui, taip ir lieka nežinoma šalies gyvenamoji ar darbo vieta. Be to, įstatymų leidėjas aiškiai nenurodė, ar kuratorius gali atstovauti šaliai vi¬sose civilinio proceso stadijose, ar tik kai kuriose stadijose, atliekant konkrečius procesinius veiksmus, pavyzdžiui, įteikiant procesinius dokumentus, vykdymo proceso metu, kai skoli¬ninko buvimo vieta nežinoma, tačiau yra skolininko turto. Pagal naująjį CPK kuratoriaus darbo atlyginimo klausimas bus išspręstas Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai patvirti¬nus kuratoriaus atlyginimo už atstovavimą tvarką ir įkainius. Atstovavimo išlaidas privalės iš anksto, t. y. prieš tai, kai kuratorius pradės vykdyti savo pareigas, apmokėti šalis, kurios ini¬ciatyva kuratorius buvo paskirtas.Naujasis CPK nurodo, kad kuratoriumi gali būti paskirtas tik fizinis asmuo ir tik jam su¬tikus, taip pat, kad juo negali būti skiriamas asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, jeigu šis suinteresuotumas yra priešingas atstovaujamosios šalies interesams. Ta¬čiau įstatymas nenurodo, kas siūlo kuratoriaus kandidatūrą – ar teismas, ar prašanti paskirti kuratorių šalis, taip pat neaiškūs kuratoriaus kvalifikacijos, atsakomybės už netinkamą pa¬reigų atlikimą klausimai. Kadangi kuratorystės institute daug klausimų liko nereglamentuota, juos būtų tikslinga išspręsti kituose teisės aktuose. Kitaip nei 1964 m. CPK, naujojo CPK 51 straipsnio trečiojoje dalyje nurodoma, kad šio Kodekso bei Civilinio kodekso nustatytais atvejais asmuo privalo turėti byloje advokatą. Taigi naujajame CPK įtvirtinamas privalomas advokato dalyvavimas kai kurių kategorijų bylose. Būtinas advokato dalyvavimas numatytas priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo bylose (CK 2.115 str. 3 d.) ir juridinio asmens tyrimo bylose (CK 2.126 str. 3 d.). Ši naujovė tam tikra prasme perkeliama ir į kasacinį procesą. Naujojo CPK 347 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kasacinį skundą gali surašyti tik advokatas. Išimtis daroma juridiniams asmenims: tokį skundą gali surašyti juridinių asmenų darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsila¬vinimą, bei fiziniai asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atsto¬vauja savo interesams. Prie kasacinio skundo turi būti pridedami įrodymai, patvirtinantys skundą surašiusio asmens teisinę kvalifikaciją.Privalomas advokato dalyvavimas užtikrins kvalifikuotą atstovavimą bylų procesuose, kuriuose ypač svarbios profesionalios žinios. Privalomasis advokato dalyvavimas įtvirtintas ir kai kurių Europos valstybių civilinio proceso teisėse. Pavyzdžiui, Vokietijoje savo interesams pati šalis gali atstovauti tik žemiausios grandies teismuose. Aukštesnių grandžių teismuose įtvirtintas privalomas advokato dalyvavimas. Austrijoje pati šalis savo interesams gali atsto¬vauti tik tais atvejais, kai ginčo suma yra nedidelė. Kitais atvejais yra numatytas privalomas advokato dalyvavimas.Advokato arba advokato padėjėjo ir kito atstovo pagalbai apmokėti išlaidos 1964 m. CPK nėra priskiriamos teismo išlaidoms. Ši įstatymo leidėjo nuostata aiškinama tuo, kad „teismo išlaidos kyla tiesiogiai iš paties civilinio proceso eigos teisinio reglamentavimo ir ne¬priklauso nuo proceso šalių valios. Tuo tarpu išlaidų advokato pagalbai atsiradimą dažniau¬siai lemia proceso šalies, kuri samdosi advokatą siekdama geriau apginti savo teises, valia“ [12, p. 3] .Nepaisant šių skirtumų, teismo išlaidos ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra pa¬našios. Abi šių išlaidų rūšys kyla dėl civilinės bylos nagrinėjimo teisme ir yra neatsiejamai susijusios su nagrinėjama byla. Jų paskirstymas (atlyginimas) proceso subjektams vykdo¬mas pagal analogišką bendrąjį principą – pareiga kompensuoti procesą laimėjusios šalies ir valstybės išlaidas tenka bylą pralaimėjusiai šaliai [12, p. 3].Atsižvelgęs į minėtus panašumus įstatymų leidėjas naujajame CPK išlaidas advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskyrė išlaidoms, susijusioms su bylos nagrinėjimu.Naujajame CPK teismo išlaidų sąvoką pakeitė bylinėjimosi išlaidų sąvoka. Pastaroji są¬voka yra platesnė ir bylinėjimosi išlaidoms leidžia priskirti išlaidas advokato arba advokato padėjėjo pagalbai nagrinėjant bylą teisme apmokėti ir išlaidas už kuratoriaus darbą, kurios būtent dėl teismo išlaidų sąvokos siaurumo nebūtų galėjusios patekti į šią kategoriją.Svarbu yra ne tik tai, kad pagal naująjį CPK šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato arba advokato padėjėjo, dalyvavu¬sio nagrinėjant bylą teisme, pagalbą, bet ir už teisinę pagalbą iki civilinės bylos nagrinėjimo teisme, t. y. už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. 1999 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras patvirtino Apmokė¬jimo už advokato teikiamą pagalbą rekomendacijas. Tačiau galiojančiame CPK nebuvo jo¬kios nuorodos į minėtas rekomendacijas ir taip buvo įtvirtintas jų grynai rekomendacinis po¬būdis. Tuo tarpu naujojo CPK 98 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtintas aiškus principas, kad šaliai išlaidos, susijusios su advokato arba advokato padėjėjo pagalba, priteisiamos ne di¬desnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmi¬ninku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Be minėtų rekomendacijų, CPK įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 2 punkte nenurodyta, kad teisingumo ministras suderinęs su Lietuvos advokatų taryba yra įpareigotas patvirtinti išlaidų, susijusių su advo¬kato arba advokato padėjėjo pagalba neturtinio pobūdžio ginčuose, priteisimo maksimalius dydžius. Kitaip nei 1964 m. CPK, naujajame CPK aiškiai reglamentuoti procesinių dokumentų įteikimo atvejai ir tvarka. Kooperacijos principas reikalauja, kad teisme ir byloje dalyvaujan¬tys asmenys aktyviai bendradarbiautų. Šis principas įtvirtintas ir procesinių dokumentų įtei¬kimo institute. Galime teigti, kad naujajame CPK procesinių dokumentų įteikimo tvarka su¬paprastinta.Naujajame CPK įtvirtinami nauji procesinių dokumentų įteikimo atvejai: įteikimas atsto¬vui, įteikimas advokatams ir įteikimas kuratoriui. Naujojo CPK 118 straipsnyje nurodoma, kad tais atvejais, kai šalis arba tretysis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui. Atstovas šiuo atveju įpareigojamas informuoti ir supažindinti savo atstovaujamąjį su gautais procesi¬niais dokumentais. Pagal 1964 m. CPK, nors šalis ir yra atstovaujama, apie teismo posėdžio vietą ir laiką turi būti pranešta ir šaliai, ir jos atstovui. Naująją CPK nuostatą nulėmė naujieji proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai. Naujoji procesinių dokumentų įteikimo atstovui tvarka ne tik sutaupys valstybės lėšas, bet ir pagreitins bylos nagrinėjimą.Procesinių dokumentų įteikimas advokatams, kaip ir prieš tai minėtas įteikimas atsto¬vui, perimti iš Austrijos civilinio proceso teisės. Procesinių dokumentų įteikimas advokatams gali būti taikomas tik tuomet, kai abiem ginčo šalims atstovauja advokatai. Pagal naujojo CPK 119 straipsnį vienos šalies advokatas su byla susijusį procesinį dokumentą persiunčia tiesiogiai kitos šalies advokatui, t. y. advokatas vieną atitinkamo procesinio dokumento eg¬zempliorių išsiunčia kitos šalies advokatui, o kitą – teismui, šiame egzemplioriuje pabrėžda¬mas, kad atitinkamas procesinis dokumentas išsiųstas ir kitos šalies advokatui. Tiesa, nau¬jajame CPK nurodoma, kad šis įteikimo būdas yra negalimas, jei nuo dokumento įteikimo pradedamas skaičiuoti naikinamasis terminas. Procesinių dokumentų įteikimas advokatams, be abejonės, pagreitins procesą byloje, nes tas pats dokumentas apytikriai tuo pačiu metu bus įteiktas ir teismui, ir kitai šaliai, taip pat bus įgyvendinamas kooperacijos principas.Įteikti procesinius dokumentus kuratoriui galima dviem atvejais: jei nežinoma šalies gyvenamoji ir darbo vieta arba jei šalis neturi jai atstovaujančio organo. Kuratorių skiria bylą nagrinėjantis teismas suinteresuotos šalies prašymu. Būtina pabrėžti, kad įteikimas kurato¬riui pagal naująjį CPK laikytinas išimtiniu procesinių dokumentų įteikimo būdu, nes suintere¬suotas asmuo, prašantis skirti kuratorių, privalo įrodyti aplinkybes, kad adresato gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos arba šalis neturi atstovaujančio organo, o už vėliau paaiškė¬jusį nepagrįstą kuratoriaus paskyrimą yra numatyta atsakomybė, t. y. bauda iki tūkstančio litų.Yra naujovių ir įteikiant dokumentus procesinio bendrininkavimo atveju. 1964 m. CPK įtvirtinta dispozityvi teisės norma, kad bendrininkai gali patikėti bylą vesti vienam iš bendri¬ninkų. Kalbant apie procesinių dokumentų įteikimą, kai bendrininkai nepaskiria savo atstovo, procesiniai dokumentai turi būti įteikiami visiems bendrininkams. Tuo tarpu naujasis CPK šioje situacijoje gana aktyvų vaidmenį suteikia teismui. Naujojo CPK 120 straipsnyje nuro¬doma, kad kai bendrininkai nepaskiria savo atstovo, teismas turi teisę priešingos šalies pra¬šymu arba savo iniciatyva pasiūlyti bendrininkams skirti atstovą su byla susijusiems proce¬siniams dokumentams gauti. Jei bendrininkai nepasinaudoja minėtu siūlymu, teismas turi teisę priešingos šalies prašymu arba savo iniciatyva tokį asmenį nutartimi paskirti pats. Pro¬cesinių dokumentų įteikimas tokiam asmeniui prilyginamas jų įteikimui visiems bendrinin¬kams. Šiuo atveju įtvirtinama tokio asmens pareiga nedelsiant informuoti ir supažindinti su procesiniais dokumentais kitus bendrininkus. Toks procesinių dokumentų įteikimo būdas neabejotinai pranašesnis už procesinių dokumentų įteikimo viešai paskelbiant būdą. Naujasis CPK įveda naują nuostatą, kad tais atvejais, kai posėdžio pirmininkas mano, jog šalis arba tretysis asmuo be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama pro¬cese, ir dėl to atidėti bylos nagrinėjimą. Tiesa, nurodoma, kad bylą galima atidėti tik vieną kartą. Teismų praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai asmuo, neturėdamas pakankamai žinių, atstovauja savo interesams teisme pats, nepadedamas atstovo. Dažniausiai tai lemia objek¬tyvi aplinkybė – bloga asmens finansinė padėtis. Nors valstybė garantuoja socialiai remti¬niems asmenims nemokamą teisinę pagalbą, kai kurie mažas pajamas turintys asmenys vis tiek nepatenka į šią kategoriją. Jei priešinga šalis pasisamdo advokatą, ji iš karto tampa pra¬našesnė už tą, kuri tokio atstovo neturi. Dažnai asmuo pats gindamas savo interesus neįver¬tina savo galimybių ir būna įsitikinęs, kad tikrai sugebės apginti savo teises pats, be pašali¬nių pagalbos. Minėta nauja nuostata leis teismui įtikinti asmenį, kad jam būtina pasirūpinti tinkamu atstovavimu, nes jis nesugebės pats apsiginti.1964 m. CPK 178 straipsnyje imperatyvia forma įtvirtinta nuostata, kad pirmininkas iš¬aiškina byloje dalyvaujantiems asmenims jų procesines teises ir pareigas. Kitaip nei galio¬jančiame, naujajame CPK daroma išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės, t. y. jeigu šalys arba tretieji asmenys bylą veda per advokatą, posėdžio pirmininkas neaiškina jų procesinių teisių ir pareigų. Įstatymo leidėjas įvesdamas šią nuostatą į naująjį CPK preziumuoja, kad advokatas, būdamas kvalifikuotas teisininkas, išaiškins savo atstovaujamiesiems jų procesi¬nes teises ir pareigas ir taip bus pagreitintas bylos nagrinėjimas. Advokatai ypač daug dė¬mesio turėtų kreipti į šią naują nuostatą ir dar iki nagrinėjimo teisme pradžios savo atsto¬vaujamiesiems išaiškinti jų procesines teises ir pareigas, kad nagrinėjimo metu dėl to nekiltų problemų. Palyginti su 1964 m. CPK, naujajame CPK kur kas detaliau reglamentuojamas teismo nuobaudų skyrimas. Naujajame CPK aiškiai nurodyta, kad baudos, paskirtos juridinių as¬menų atstovams, išieškomos iš jų asmeninių lėšų. Ši nuostata įpareigos atstovus atsakin¬giau elgtis proceso metu, t. y. nepiktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis, tinkamai vykdyti CPK suformuluotus reikalavimus. Baudos paskyrimas atstovui turėtų tapti veiksminga pre¬vencine priemone. Kai tvarką teismo posėdyje pažeidžia ir posėdžio pirmininko patvarkymų neklauso ad¬vokatas, naujajame CPK numatyta, kad teismas, be priemonių, taikomų visiems byloje daly¬vaujantiems asmenims sudrausminti, apie pažeidimą gali informuoti Advokatų tarybą. Advo¬katų taryba, gavusi tokį pranešimą, gali priimti sprendimą nusižengusiam advokatui iškelti drausminę bylą. Šios nuostatos įtraukimas į naująjį CPK turėtų atkreipti advokatų dėmesį į tai, kad už netinkamą elgesį teismo posėdžio metu jiems gali būti skirtos ne tik teismo nuo¬baudos – Advokatų garbės teismas jiems gali taikyti ir drausminę atsakomybę.Pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadiją pagal naująjį CPK bus galima įgyvendinti dviem būdais: paruošiamųjų dokumentų būdu (rašytinis) ir parengiamajame teismo posė¬dyje (žodinis). Nagrinėjant atstovavimo instituto naujoves svarbu atskleisti pirmojo būdo esmę.Pagal naująjį CPK teismas privalo paskirti pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruo¬šiamaisiais dokumentais būdą tinkamai atstovaujamų juridinių asmenų bylose ir fizinių as¬menų bylose, kuriose abiem šalims atstovauja advokatai arba advokatų padėjėjai. Kitais at¬vejais teismas turi teisę pasirinkti pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme būdą. Pavyzdžiui, pasirengimas paruošiamųjų dokumentų būdu gali būti pasirenkamas tuomet, kai teisėjas iš ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį mato, jog šalys pakankamai kvalifikuotai sugeba išdėstyti savo poziciją raštu, nors nėra atstovaujamos advokatų.Pasirengimas bylos nagrinėjimui teisme paruošiamųjų dokumentų būdu yra rašytinis, t. y. vyksta šalims pasikeičiant paruošiamaisiais dokumentais. Rengiantis bylą nagrinėti šiuo būdu šalys tiesiogiai nesusitinka, o jų reikalavimai ir atsikirtimai žinomi tik iš raštu pateiktų dokumentų. Logiškai kyla klausimas, kiek laiko truks toks šalių susirašinėjimas ir ar tai neuž¬vilkins bylos nagrinėjimo. Įstatymo leidėjas, įvertinęs tokią galimybę, apribojo paruošiamųjų dokumentų skaičių, t. y. gali būti pateikti ne daugiau kaip du paruošiamieji dokumentai (neį¬skaitant ieškinio ir atsiliepimo į pareikštą ieškinį). Minėti du dokumentai atitinkamai vadinami dubliku (ieškovo atsiliepimas į atsakovo atsiliepimą į pareikštą ieškinį) ir tripliku (atsakovo at¬siliepimas į dubliką). Taigi pasiruošus nagrinėti bylą teisme paruošiamųjų dokumentų būdu byloje jau būna surašyti mažiausiai 4 dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai, t. y. ieškinys, atsiliepimas į ieškinį, dublikas ir triplikas. Iš šių dokumentų jau galima tiksliai matyti ieškovo suformuluotus reikalavimus ir atsakovo atsikirtimus, todėl teisėjui nesunku nustatyti bylos nagrinėjimo ribas, o tai ir yra tinkamas pasiruošimas bylos nagrinėjimui tei¬sme. Taigi galima pasiekti, kad byla būtų išnagrinėta vieno posėdžio teisme metu.Išvados
Priėmus naująjį CPK atstovavimo institute buvo padaryta daug pakeitimų. Pagrindinė¬mis šio instituto naujovėmis reikėtų laikyti tai, kad:– pateikiamas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą. Fizi¬niams asmenims pagal naująjį CPK galės atstovauti tik advokatai ir advokatų padė¬jėjai, išskyrus tuos atvejus, kai asmenys, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, atstovauja savo artimiems giminaičiams arba sutuoktiniui (sugyventiniui); kai atsto¬vauja vienas bendrininkas kitų bendrininkų pavedimu, taip pat kai profesinės sąjun¬gos atstovauja savo nariams darbo teisinių santykių bylose;– tarp proceso dalyvių atsiranda kuratorius, kuris gali būti šalies, siekiančios atlikti sku¬bius procesinius veiksmus, prašymu teismo paskirtas trim atvejais: šaliai, neturinčiai civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, taip pat šaliai, neturinčiai jai atstovaujančio organo arba kai nežinoma šalies gyvenamoji arba darbo vieta;– nustatyti privalomo advokato dalyvavimo byloje atvejai;– išlaidos advokato arba advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti priskirtos prie bylinėjimosi išlaidų;– įvedami trys nauji procesinių dokumentų įteikimo atvejai: įteikimas atstovui, įteikimas advokatui ir įteikimas kuratoriui, reformuotas procesinių dokumentų įteikimas ben¬drininkavimo atveju;– įtvirtinama galimybė teismui pasiūlyti asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovau¬jama procese;– kai šalis byloje turi advokatą, teismo pareiga išaiškinti teises ir pareigas perkeliama advokatui;– įvedamas naujas pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme rašytinis būdas, t. y. pasirengimas paruošiamųjų dokumentų būdu, kuris privalomai teismo turi būti tai¬komas tinkamai atstovaujamų juridinių asmenų bylose ir fizinių asmenų bylose, ku¬riose abiem šalims atstovauja advokatai arba advokatų padėjėjai.Reformuotas atstovavimo civiliniame procese institutas turės įtakos įgyvendinant nau¬juosius proceso koncentruotumo ir kooperacijos principus. Akivaizdu, kad sudarius palan¬kias sąlygas atstovavimo kokybei gerinti, bus sutaupytas ne tik dalyvaujančių byloje as¬menų, bet ir bylą nagrinėjančio teismo laikas, sudarytos daug palankesnės sąlygos teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą civilinėje byloje.
•••
LITERATŪRA
1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 1964 m. liepos 7 d. įstatymu.2. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas, patvirtintas 2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX–743 // Valstybės žinios. 2002. Nr. 36–1340.3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000. Nr. 74–2262.4. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas // Valstybės žinios. 1998. Nr. 64–1840.5. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 65–1877.6. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija // Valstybės žinios. 1995. Nr. 40–987.7. Lietuvos Respublikos teisininko privačios profesinės veiklos įstatymo projektas (2001 m.).8. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimas „Dėl teisinės sistemos reformos metmenų (nauja redak¬cija) ir jų įgyvendinimo“ // Valstybės žinios. 1998. Nr. 61–1736.9. 1999 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 315 patvirtintos „Apmokėjimo už advokato teikiamą pagalbą rekomendacijos“.10. 2002 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimo žmogaus teisių komiteto išvada Nr. 34 „Dėl teisininko privačios profesinės veiklos įstatymo projekto“.11. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugpjūčio 13 d. aiškinamasis raštas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso I–III dalių projekto“.12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. lapkri¬čio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB „Kasyba“ v. AB „Lietuvos taupomasis bankas“, Nr. 3K–7–861/2001, kategorija 84; 88; 90; 92; 95.1; 107.2.2.13. Nekrošius V. Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės. – Vilnius: Justitia, 2002.14. Sabaliauskas G. Advokatų teisė teikti teisinę pagalbą: Europos patirtis // Lietuvos advokatūra. 2001. Nr. 2 (2). 15. Викут М. А., Зайцев И. М. Гражданский процесс России. – Москва: Юристъ, 2001.
•••
Some Questions on Legal Representation in the New Code of Civil Procedure
Lecturer Inga Žalėnienė
Law University of Lithuania
SUMMARY
The novations on legal representation in the civil procedure law are associated with the adoption of the new Code of civil procedure in Lithuania. The authors of the new Code referred to the social civil procedure model, which is typical to many Europe countries, especially to Austrian civil procedure law. The aim of the article is to view the most important aspects of the legal representation, analyzing the new Code of civil procedure.The new Code of civil procedure brought a lot of alterations. One of the most important novations, related to legal representation, is the presentation of the final list of persons who have a right to be representatives on the instruction. The new Code reduced the number of representatives, who can represent the interests of clients in courts. The right of representation is granted to the barristers and their assistants. Though some exceptions exist: persons having university law education can represent their close relative or spouse (partner), also one accessory can represent on the instruction of the others accessories, and trade unions represent their members in labor relations cases. The new Code also ascertained the cases where the barrister’s participation is indispensable. In the cases where the party is represented by barrister, court‘s obligation is to clear up the rights and the obligations of the party to go over to his barrister. Also it is important to mention that the new person – curator – appeared among the other participants of the civil procedure. The new Code also declares the novation connected with the delivery of the documents. Few ways of delivery appears: delivery to the representative, delivery to advocate and delivery to curator. Another important novation is the new written way of preparation for the trial. This way of preparation (formation of preparatory documents) is compulsorily applied in cases where advocates or their assistants represent both parties. Reformed institution of legal representation in civil process facilitates putting into practice new principles of concentration and cooperation of the process. Obviously, the better quality of representation will not only help saving up the court time, but also ensure the better conditions for the court to make a just and impartial decision in civil cases.
Jurisprudencija, 2003, t. 47(39)
INFORMACIJAMOKSLO DARBŲ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS
Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui „Jurisprudencija“, būtina laikytis šių reikalavimų.Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje, iš visų kraštų paliekant ne siauresnį kaip 25 mm laukelį. Būtina pateikti diskelį.Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių arba kitomis kalbo¬mis. Turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimų objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatai, padarytos išvados, nurodyta literatūra.Straipsnio dalys išdėstomos tokia tvarka:1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis įteiktas redakcijai, institucija(-os), kuriai autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio pašto), recenzentai (insti¬tu¬cija, mokslo laipsnis, pedagoginis vardas).2. Išsami santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kuria para¬šytas straipsnis.3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali būti suskirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).4. Straipsnio pabaigoje būtinos išvados.5. Lietuvių kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi būti išsami santrauka an¬glų kalba (ne trumpesnė kaip 2200 spaudos ženklų, t. y. vieno puslapio), už¬sie¬nio kalbomis spausdinamų straipsnių – lietuvių kalba (ne trumpesnė kaip 2200 spaudos ženklų, t. y. vieno puslapio).6. Cituojamų šaltinių sąrašas. Literatūros sąrašas pateikiamas tokia tvarka, kokia šaltiniai cituojami tekste. Tekste šaltiniai ir puslapiai nurodomi laužtiniuose skliaustuose.Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, lentelių plotis 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Word for Windows, Corel Draw, Excel.Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turėtų būti pa¬teikta ir fakulteto arba katedros nuomonė apie straipsnio aktualumą, būtinybę jį spaus¬dinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus gyvenamos valstybės. Recenzentai turi būti skiriami konfidencialiai.PASTABA. Šie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kole¬gijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.
JURISPRUDENCIJAMokslo darbai47(39) tomasVilnius, 200311,78 leidyb. apsk. l.128 psl.Tiražas 180 egz.