įvadas
Valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančios konstitucinę tvarką, garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumų, aukščiausiu lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo valstybės vadovas, turintis pakankamų įgaliojimų bendradarbiaujant su įstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis.
Temos aktualumas ir reikšmingumas. Respublikos Prezidento statusas –
vienas iš aktualiausių klausimų tiek Lietuvos konstitucinės teisės istorijoje, tiek nūdienos Lietuvos valstybės konstitucinėje praktikoje. Jau tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje Respublikos Prezidento statusas buvo tapęs demokratijos realizavimo, visuomenės politinių tradicijų vystymosi kliuviniu. Taip pat ir šiomis dienomis gausios publikacijos spaudoje, mokslinės konferencijos, politikos bei visuomenės veikėjų pasisakymai, o ir pati politinė, ekonominė, socialinė, taip pat moralinė tautos ir valstybės raida verčia atkreipti dėmesį į Respublikos Prezidento statusą, ieškoti būdų, kaip Respublikos Prezidento statusas galėtų būti efektyvesnis sprendžiant visuomenės ir valstybės problemas.
Nė viena kita Lietuvos valstybės institucija nėra taip nenuosekliai pateikta konstitucijose ir prieštaringai vertinta pagal konstitucinį statusą, kaip valstybės vadovo institucija. Būta ir kolegialaus (triumviratiško), ir vienašmenio valstybės, leidusio ne tik dekretus, bet ir įstatymus, galėjusio pirmininkauti ir Valstybės gynimo tarybos, ir
Vyriausybės posėdžiams, rinkto tiek Seimo, tiek specialiųjų rinkikų ir visų piliečių trejiems, penkeriems ir septyneriems metams. Visa tai turi įtakos, kad visuomenėje ir jurisprudencijoje iki šiol nėra konceptualiai (iš esmės) vieningo Respublikos Prezidento funkcinės paskirties ir leistino ar deramo „politinio aktyvumo” supratimo.
Darbo objektas. Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencija ir įgaliojimai.
Darbo tikslas. Analizuojant literatūrą išsiaiškinti kokie yra Lietuvos
Respublikos Prezidento įgaliojimai ir kompetencija.
Darbo uždaviniai:
– aptarti valstybės vadovo sampratą;
– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimus: užsienio politikoje;
krašto apsaugoje, santykiuose su Seimu Vyriausybė ir teismine valdžia;
skirti ir atleisti valstybės pareigūnus; skirti valstybinius apdovanojimus;
spręsti pilietybės, malonės teikimo klausimus;
– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimų pasibaigimą;
– aptarti kokius įgaliojimus valstybės vadovas turėjo pagal 1922
m., 1928 m., ir 1938 m. Konstitucijas.
1. valstybės vadovo samprata
Valstybės vadovo sąvokos neapibrėžtumo negalima pašalinti taikant pažodinį aiškinimo metodą. Pažodinis aiškinimas ne tik neatskleistų reikiamo teisinio turinio, bet ir suponuotų ydingą mintį, kad Respublikos
Prezidentas yra pagrindinė ar svarbiausia institucija, kuri panašiai kaip „vadovaujanti ir vairuojanti jėga” pakylėta „virš” valstybės, t. y. gali vadovauti kiekvienai kitai institucijai, pavyzdžiui,Vyriausybei ar teismams. Taigi pažodinis interpretavimas sudarytų klaidingą įspūdį, kad
Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis prieštarauja 5 straipsnio pirmajai daliai (valdžių atskyrimo principui), tuo paneigiant Konstitucijos vientisumo principą (6 str. l d.).[8, psl. 94]
Vadinasi, valstybės vadovo sąvoka atskleistina, taikant kitus aiškinimo metodus, visų pirma istorinį, lyginamąjį ir sisteminį metodus.
Istoriniu ir lyginamuoju požiūriu valstybės vadovo rango suteikimas
Respublikos Prezidentui nėra Lietuvos Respublikos teisinės kūrybos ypatumas ar naujadaras, neturintis atitikmens. Tiesa, analogiškos nuostatos nėra
Lietuvos valstybės 1918-1928 m. konstitucijose. Tačiau pagal 1938 metų, t.
y. paskutinės tarpukario Lietuvos valstybės Konstituciją (3 str. l d. ir 2
d.), respublikos priešakyje yra Respublikos Prezidentas, vadovaujantis valstybei. Taigi dabartinės Konstitucijos 77 straipsnio pirmąją dalį galima atitinkamai suprasti ir aiškinti pagal konstitucinį perimamumą (nuoseklumą). Tuo labiau kad Lietuvos Respublikos 1990 m. Laikinasis
Pagrindinis Įstatymas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką kvalifikavo kaip aukščiausią valstybės pareigūną, atstovaujantį valstybei tarptautiniuose santykiuose (86 str. l d.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvai artimų (geopolitiniu požiūriu ir pagal konstitucijų priėmimo politines aplinkybes) valstybių – Estijos, Čekijos, Vengrijos, Slovakijos, Bulgarijos
– galiojančiose konstitucijose šių valstybių prezidentai taip pat apibūdinami žodžiais „valstybės vadovas”.[8, psl. 95]
Sisteminiu požiūriu Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis susijusi su to paties straipsnio antrąja dalimi. Pagal ją, Respublikos Prezidentas privalo daryti tai, ką jam paveda Konstitucija ir įstatymai. Taigi Seimas, būdamas savarankiška įstatymų leidžiamoji institucija pagal valdžių atskyrimo principą, gali pavesti Respublikos Prezidentui spręsti kurį nors valdymo klausimą, net jei to jis nepageidauja. Ir atvirkščiai -Seimas gali panaikinti ankstesnio Seimo pavedimus Respublikos Prezidentui, nors šis tam nepritaria. Pavyzdžiui, priešingai Respublikos Prezidento nuomonei, Seimas
1997 m. kovo 13 d. pakeitė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnį, siekdamas įtvirtinti, kad generalinį prokurorą skiria ne Respublikos Prezidentas, bet
Seimas (nors pagal pirminę minėto įstatymo redakciją generalinį prokurorą skyrė Respublikos Prezidentas). Visa tai suponuoja mintį, kad valstybės vadovo rangą ydinga pernelyg sureikšminti, neigiant kitų valdžios institucijų – Seimo, Vyriausybės ir teismų – konstitucines galias dalyvauti vadovaujant valstybei. Tokią mintį galima papildomai pagrįsti, pavyzdžiui, konstituciniais Seimo įgaliojimais iš naujo priimti Respublikos Prezidento grąžiną įstatymą (72 str.), naikinti Respublikos Prezidento sprendimą įvesti karo padėtį (144 str. 2 d.) taip pat įstatymiškai nustatyta policijos generalinio komisaro skyrimo (atleidimo) procedūra, pagal kurią
Respublikos Prezidento sprendimą lemia atitinkamas Vyriausybės teikimas.
Pažymėtini ir įstatymo galią turintys Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais valstybės vadovo dekretas ar tautos atstovybės įstatymas gali būti pripažintas antikonstituciniu.[8, psl. 96]
Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose.
Monarchijose valstybės vadovo funkcijas vykdo monarchas (imperatorius, karalius, didysis hercogas, šeichas, cmiras), respublikose – prezidentai.
Esant skirtingoms valdymo formoms, valstybės vadovo įgaliojimų apimtys yra nevienodos. Vienose šalyse jų funkcijos yra nominalios, kitose – realios.
Tačiau visų valstybių vadovams yra suteikti išskirtiniai (būdingi tik šiam pareigūnui) įgaliojimai aukščiausiu lygiu atstovauti tautai šalyje ir už jos ribų. Atstovaujamoji funkcija pasireiškia teisinėmis galiomis, suteikiančiomis valstybės vadovui tam tikrus valdžios įgaliojimus (teisę pasirašyti tarptautines sutartis, skirti savo atstovus šalies regionuose).[5, psl. 732]
Valstybės vadovo teisinę ir faktinę padėtį lemia konkrečios šalies istorinės tradicijos bei politinės sąlygos. Konstitucinės monarchijos šalyse (Danija, Švedija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, Japonija bei kt.)
valstybės vadovai „karaliauja bet ne valdo”. Todėl šių šalių valstybių vadovų funkcijos vertintinos tik kaip atstovaujamosios – reprezentacinės.
Panašias galias turi parlamentinių respublikų (Italija, Čekija, Vokietija,
Latvija ir kt.) vadovai – prezidentai. Tačiau prezidentinių (JAV, Meksika,
Urazilija ir kt.) bei pusiau prezidentinių (Prancūzija ir kt.) valstybių vadovai yra ryškūs vykdomosios valdžios atstovai ir dalyviai, turintys plačius įgaliojimus.[5, psl. 732]
Nagrinėjant valstybės vadovo padėtį valstybinės valdžios sistemoje, tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principas kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimai priskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar teisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja su visomis trimis valdžiomis. Prezidentas įstatymų kūrybos procese naudojasi veto teise, turi galimybe skirti teisėjus bei suteikti malone nuteistiesiems. Tačiau valstybės vadovo pagrindinės funkcijos yra būdingos vykdomajai valdžiai. Parlamentinėse bei pusiau prezidentinėse valstybėse prezidentas vykdomąją valdžią (įgaliojimus) dalijasi su vyriausybe.
Prezidentinėse valstybėse šalies vadovas taip pat yra ir vykdomosios valdžios vadovas.[5, psl. 733]
Kaip jau buvo minėta, Prezidentas valstybinės valdžios sistemoje gali turėti skirtingus įgaliojimus: būti tik valstybės vadovu (Vokietija); ir valstybės, ir vykdomosios valdžios vadovu (Jungtinės Amerikos Valstijos,
Egiptas); ir valstybės, ir faktiškai vyriausybės vadovu. Tokiu atveju, nors yra savarankiškos vyriausybės vadovo pareigos, bet prezidentas ir vyriausybė yra vienos politinės pakraipos, dar prezidentas yra ir vadovaujančios jėgos lyderis, valstybės vadovas dominuoja ir vyriausybėje
(Prancūzija). Priklausomai nuo valstybės vadovo įgaliojimų yra skiriamos prezidentinės, parlamentinės bei mišraus (pusiau prezidentinio) tipo respublikos. Tačiau doktrinoje aktyviai diskutuojama dėl kriterijų, išreiškiančių tam tikrą valdymo formą. Todėl ir Lietuvoje egzistuojanti valdymo forma yra nuolatinių diskusijų objektas. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarimo konstatuojamojoje dalyje nurodo, kad Lietuvoje egzistuojanti valdymo forma gali būti vertintina kaip parlamentinė respublika, turinti kai kurių mišrios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumų.[5, psl. 733]
Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų apimtys išdėstytos šalies
Konstitucijoje, Prezidento įstatyme bei kituose norminiuose teisės aktuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 str. skelbia, jog
„Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų”.
Respublikos Prezidentas vykdo dalį valstybės valdžios (Konstitucijos 5
str. l d.). Kyla klausimas, kokiai konkrečiai valdžiai priskirtinas valstybės vadovas.
Viena vertus, pažymint jungtuką „ir” Konstitucijos 5 straipsnio pirmosios dalies žodžiuose „Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė”, galima teigti kad valstybės vadovas sietinas su vykdomąja valdžia. Tokį teiginį galima papildomai pagrįsti konstituciniais Respublikos Prezidento įgaliojimais įstatymų nustatyta tvarka teikti pilietybę (84 str. 21 p.) ar nustatyta tvarka skirti įstatymų numatytus pareigūnus (84 str. 10
p.).[8, psl. 96]
Kita vertus, galima samprotauti, kad Respublikos Prezidentas, būdamas susijęs tiek su įstatymų leidžiamąja, tiek su vykdomąja ir teismine valdžia, nėra klasikinė (įprasta) vykdomosios valdžios institucija, t. y.
priskirtinas specifinei – „mišriajai” ar „ketvirtajai” – valdžiai.
Konkretinant prieš tai pateiktą samprotavimą, galima nurodyti, kad: a) su įstatymu leidžiamąja valdžia Respublikos Prezidentas susijęs įgaliojimu vetuoti įstatymus (71 str., 84 str. 24 p.); to dėka valstybės vadovas gali kvestionuoti kolektyvinės tautos atstovybės teisinę kūrybą, nebūdamas įgaliotas leisti įstatymus (69 str.); b) su teismine valdžia – įgaliojimu teikti malonę nuteistiesiems (84 str. 23 p.); to dėka valstybės vadovas gali modifikuoti teismų – teisingumą vykdančių institucijų – sprendimus, nebūdamas teisingumą vykdančia institucija pagal Konstitucijos 109
straipsnio pirmąją dalį.[8, psl. 97]
Taigi pagal įgaliojimų apimtį ir pobūdį Respublikos Prezidentas –
įvairialypė institucija. Siauresniu požiūriu Respublikos Prezidentas, negalėdamas leisti įstatymų ir vykdyti teisingumo, priskirtinas vykdomajai valdžiai. Platesniu požiūriu valstybės vadovas, tik jam būdingais įgaliojimais susijęs su įstatymu leidyba ir (iš dalies) su teisingumo vykdymu, įkūnija specifinę – „mišriąją” ar „ketvirtąją”-valdžią.[8, psl.
97]
2. LR prezidento įgaliojimai
Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybinio gyvenimo srityse. Vienose šie įgaliojimai priklauso išimtinei šalies vadovo kompetencijai, kitose – susiję su kitų valstybės institucijų įgaliojimais, kuriuos realizuoti galima vadovaujantis valdžių padalijimo principu. Šias galias realizuoti galima tik Konstitucijos ir įstatymų numatytos „stabdžių ir atsvarų” sistemos ribose. Ši sistema pašalina galimybę atsirasti autoritariniams ar kitokiems neteisiniams valdymo metodams. Lietuvos
Respublikos 1992 m. Konstitucija, Prezidento bei Prezidento rinkimų įstatymai yra pagrindiniai teisės šaltiniai, reglamentuojantys valstybės vadovo įgaliojimų apimtį ir ribas.
Respublikos Prezidento kompetencija pateikiama punktų eile, kuri nėra baigtinė. Viena vertus, Konstitucijos 84 straipsnyje nenurodyti visi
Respublikos Prezidento konstituciniai veiksmai, pvz., dispozityvi įstatymų leidybos iniciatyvos teisė (K 68 str. l d.) ar galimybė kreiptis į
Konstitucinį Teismą (K 106 str. 3 d.). Kita vertus, konstitucinis valstybės vadovo įgaliojimų katalogas nenurodo to, kas atliekama vykdant įstatymus (laikantis Konstitucijos nuostatos „daro viską, kas jam pavesta /…/
įstatymų”; K 77 str. 2 d.). Antai Konstitucijos 84 straipsnyje nekalbama apie tai, kad Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia administracinių teismų teisėjus, kurie, priimant Konstituciją, buvo numatyti kaip fakultatyvūs (K 111 str. 2 d.). Visa tai leidžia teigti, kad Konstitucijos
84 straipsnis – daugiau imperatyvių gairių (krypčių, kuriomis konstituciškai privalu veikti) nei dispozityvių įgaliojimų sąrašas.
Mėgaujantis sisteminiu metodu, aiškumo (ir teisinės „sistematizacijos”)
dėlei visus Konstitucijos 84 straipsnio punktus ir juose įtvirtintus įgaliojimus E. Šileikis siūlo grupuoti, įžvelgiant jų loginį ryšį. Antai 1-
3 punktai leidžia kalbėti apie įgaliojimus, susijusius su užsienio politika ir tarptautinėmis sutartimis. Savo ruožtu 4-9 punktai rodo įgaliojimus, susijusius su Vyriausybės formavimu ir jos veikla (bei to nulemtus santykius su Seimu). Tuo tarpu 10-14 punktai išreiškia įgaliojimus, susijusius su valstybės pareigūnų skyrimu (atleidimu) ir to nulemtus santykius su Seimu. Analogiškai 15-18 punktuose galima matyti įgaliojimus, susijusius su vadovavimu ginkluotosioms pajėgoms ir valstybės gynybai.
Paskutiniai, t. y. 19-24 punktai rodo „mišrius įgaliojimus”, susijusius tiek su valstybės vadovo integravimo funkcija (ją išreiškia malonės, apdovanojimų ir pilietybės teikimas), tiek su sąlygine „notaro funkcija” –
įstatymų promulgavimu, ar organizavimo funkcija – Seimo rinkimų datos nustatymu, neeilinės Seimo sesijos šaukimu.[6, psl. 449-450]
Respublikos Prezidento įgaliojimams nustatyti Konstitucijoje yra skirtas 84 straipsnis, Respublikos Prezidento įgaliojimai numatomi ir kituose Konstitucijos straipsniuose: 58 str. 2-4 d., 64 str. 2 d., 65 str.,
68 str. l d., 70 str. l d., 71 str. 1-4 d., 72 str. 3 d., 77 str. 2 d., 84
str., 85 str., 92 str. 1-2 d., 97 str. 2 d., 100 str., 101 str. 5 d., 103
str. 1-2 d., 106 str. 3, 5 d., 112 str. 2-4 d., 114 str. 2 d., 126 str. 2
d., 133 str. 2 d., 140 str. 1-2 d., 142 str. 2 d., 144 str. 2d., 149 str. 1-
2 d.
Klasifikuojant pagal reguliavimo objektą, P. Vinkleris siūlo tokią
Respublikos Prezidento įgaliojimų klasifikaciją:
a) įgaliojimai užsienio politikoje;
b) įgaliojimai Vyriausybės atžvilgiu;
c) įgaliojimai, ribojantys Seimo valdžią;
d) įgaliojimai įstatymų leidybos srityje;
e) įgaliojimai atliekant konstitucinę priežiūrą;
f) įgaliojimai ginant valstybę;
g) įgaliojimai įvedant nepaprastąją padėtį;
h) įgaliojimai skiriant ir atleidžiant asmenis iš pareigų;
i) įgaliojimai sprendžiant pilietybės klausimus;
j) įgaliojimai skiriant valstybinius apdovanojimus;
k) malonės teikimo įgaliojimai.[7, psl. 91]
Kai kurių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų negalima priskirti nė vienai iš šių kategorijų. Tai, pavyzdžiui, konstitucinis
Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimas daryti Seime metinius pranešimus.
Be konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų, dar yra įgaliojimai, nustatomi įstatymu. Pavyzdžiui, įstatymu nustatomas
Respublikos Prezidento įgaliojimas Lietuvos Respublikos ministro pirmininko teikimu skirti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininką bei narius. Apskritai, Lietuvoje stiprėja tendencija įstatymu suteikti
Respublikos Prezidentui vis daugiau įgaliojimų. Tokiam Prezidento įgaliojimų plėtimui sukurta palanki konstitucinė bazė, numatyta
Konstitucijos 84 str. 10 p.[7, psl. 91]
Be to, daugeliui iš Konstitucijoje numatytų Lietuvos Respublikos
Prezidento įgaliojimų juos realizuojant įstatymu yra suteikiamas normatyvinis turinys, todėl kartu su konstitucine norma turi būti nagrinėjamos ir ją realizuojančios įstatymų normos.[7, psl. 91]
2.1. lr prezidento įgaliojimai užsienio politikoje
Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Politikos mokslų literatūroje pabrėžiamos didelės Lietuvos Respublikos Prezidento galios užsienio politikoje: „įgaliojimai vidaus ir užsienio politikos srityje yra aiškiai asimetriški: pirmieji gana menki, o antrieji įspūdingi”. Lietuvos
Respublikos Prezidento įgaliojimus užsienio politikoje nustato Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 84 str. 1-3 p. Vyriausybės teikimu Prezidentas skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus. Be to, šalies vadovas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti.[4, psl. 743; 7, psl. 92]
Respublikos Prezidento įgaliojimas spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus. Iš visų Respublikos Prezidentui suteiktų įgaliojimų reikšmingiausiu ir problematiškiausiu tenka laikyti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 84 str. l p. nustatomą įgaliojimą:
„Respublikos Prezidentas:
1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su
Vyriausybe vykdo užsienio politiką”.
Ar realizuodamas pastarąjį jam suteiktą įgaliojimą Respublikos
Prezidentas yra įgaliotas ir realiai gali nulemti daugelį esminės svarbos sprendimų valstybėje? Ar, pavyzdžiui, realizuodamas šią Konstitucijos normą jis galėjo priimti sprendimą, ar derybose dėl Lietuvos stojimo į Europos
Sąjungą iš tiesų verta aukoti Ignalinos atominę elektrinę? Reikia pastebėti
– nė vienu iš pastarųjų atvejų Respublikos Prezidentas nebuvo pagrindinis sprendimus priimantis veikėjas. Pavyzdžiui, sutartis su „Williams” pasirašė
Vyriausybė. Atstovaudamas Europos Sąjungos valstybių interesams, Seimas
2000 m. gegužės 5 d. Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės pirmojo bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymu nustatė, jog Ignalinos AE pirmojo bloko eksploatavimo darbai turi būti baigti iki 2005 m. sausio l d.[7, psl.
97]
Pagal Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui priklauso spręsti tuos pagrindinius užsienio politikos klausimus, kurie pagal kitas
Konstitucijos normas nėra priskirti kitų valstybės institucijų kompetencijai. Respublikos Prezidentui Lietuvoje pagal Konstitucijos 84
str. l p. turi priklausyti spręsti šiuos pagrindinius užsienio politikos klausimus:
a) diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis užmezgimas, jų pobūdžio nustatymas bei diplomatinių santykių nutraukimas;
b) dalyvavimas kuriant tarptautinius papročius;
c) sprendimų dėl stojimo į tarptautines organizacijas bei dalyvavimo jose priėmimas;
d) reikalavimų pareiškimas pagal tarptautinę teisę, atsakymas į tokius reikalavimus ir sprendimo priėmimas dėl priemonių, skirtų šiems ginčams spręsti, panaudojimo;
e) bendros valstybės pozicijos ir pozicijos kitų valstybių atžvilgiu nustatymas bei jų keitimas;
f) ėmimasis pagal kompetenciją veiksmų, reikalingų, tinkamai sureguliuoti ir realizuoti valstybės tarptautinius santykius, pvz., realizuojant savo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, atitinkamų įstatymu projektu telkimas;
g) kreipimasis į Konstitucinį Teismą, dėl tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai pagal Konstitucijos 105 str. 3 d. 3 p.[7, psl. 99]
Šis sąrašas yra tik pavyzdinis. Tai reiškia, jog ir kitos tarpvalstybinių arba santykių tarp valstybės ir tarptautinių organizacijų problemos gali būti suvokiamos kaip pagrindiniai užsienio politikos klausimai. Iškyla problema – kaip atriboti Konstitucijos 84 str. l p.
minimus pagrindinius užsienio politikos klausimus nuo ne pagrindinių, kuriuos gali spręsti kitos valstybės institucijos.[7, psl. 100]
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos
Prezidentui paveda spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus. Tai reiškia, jog Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją įgaliojamas pats asmeniškai, savo įsitikinimu, priimti sprendimą pagrindiniais užsienio politikos klausimais. Kitų valstybės institucijų arba tarptautinių organizacijų ir užsienio valstybių pozicija šios Respublikos Prezidento prerogatyvos nesuvaržo.[7, psl. 100]
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos
Prezidentas įgaliojamas ne tik spręsti užsienio politikos klausimus, bet ir juos vykdyti. Šis Respublikos Prezidento įgaliojimas vykdyti užsienio politiką pagrindiniais klausimais loginiais ryšiais susijęs su jo kaip pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendėjo kompetencija – jei
Prezidentas priima sprendimą užsienio politikos klausimais, jis gali tai nedelsdamas pradėti vykdyti.
Pagal Konstitucijos 84 str. l p. užsienio politikos vykdymas
Respublikos Prezidentui pavedamas „kartu su Vyriausybe”. Respublikos
Prezidentas yra principinis pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimo subjektas, pagrindinis jos vykdytojas. Jis gali pats imtis vykdyti savo priimtą sprendimą ir jį užbaigti pasirašydamas tarptautinę sutartį. Tačiau jei Prezidentas nenori aktyviai vykdyti savo priimto sprendimo, jo sprendimo vykdymo iniciatyvą gali perleisti Vyriausybei ir
Užsienio reikalų ministerijai.[7, psl. 101]
Vyriausybei pagal Konstituciją projektuojamas vaidmuo vykdant užsienio politiką tiesiogiai priklauso nuo to, kaip aktyviai užsienio politiką vykdys pats Respublikos Prezidentas ir kiek jis pats kvies ir remsis
Vyriausybe, turinčia daug didesnį žmonių ir techninį potencialą. Pagal
Konstituciją nebūdama įgaliota priimti sprendimus pagrindiniais užsienio politikos klausimais Vyriausybė pagal Konstitucijos 84 str. l p. turi padėti Respublikos Prezidentui įgyvendinti valstybės užsienio politiką. Nuo paties Respublikos Prezidento aktyvumo priklauso, ar Vyriausybei ir
Užsienio reikalų ministerijai teks žymesnis vaidmuo vykdant valstybės užsienio politiką. Nebūdama įgaliota spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija neturėtų kelti pretenzijos dominuoti valstybės užsienio politikoje tiek pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimo, tiek jų vykdymo atžvilgiu.[7, psl.
102]
Respublikos Prezidento kompetencijos spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus konstituciniai apribojimai. Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. suteikta kompetencija spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus yra saistoma daugybės konstitucinių apribojimų. Juos galima skirstyti į materialinius ir institucinius. Instituciniai apribojimai išdėstyti aukščiau, todėl toliau nurodomi konstituciniai Respublikos Prezidento įgaliojimo spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus materialiniai apribojimai: tai, visų pirma, jam suteiktą kompetenciją spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus apriboja Konstitucijos l str. norma, pagal kurią
„Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. Ši konstitucinė norma kartu yra pamatinis valstybės principas. Respublikos
Prezidento sprendimai pagrindiniais užsienio politikos klausimais turi nepažeisti Konstitucijos – nebūti nukreipti prieš Lietuvos valstybingumą, demokratiją, taip pat respublikinę valdymo formą.[7, psl. 103]
Respublikos Prezidentas yra saistomas Lietuvos valstybės užsienio politikos principų: jis turi vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais, siekti užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, taip pat piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei laisves, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo.[1 – 135 str.]
Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus suvaržo ir kitos Konstitucijos normos: tai
Konstitucijos 135 str. 2 d. norma, pagal kurią „Lietuvos Respublikoje karo propaganda yra draudžiama”, Konstitucijos 136 str. norma, pagal kurią
„Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei”. Prie tokių
Respublikos Prezidento valią užsienio politikoje suvaržančių normų priskirtina ir Konstitucijos 137 str. norma, teigianti, kad „Lietuvos
Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių” .[7, psl. 103]
Gana žymiai Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus suvaržo Lietuvos Respublikos Konstitucijos sudedamosios dalies – Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos
Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas” išdėstytos normos, reikalaujančios niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS
pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas, nes tokia veikla laikoma priešiška
Lietuvos nepriklausomybei. Atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus. Taip pat, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos,
Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių šalių karinių bazių ir kariuomenės dalinių.[7, psl. 104]
Be šių konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencijos spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus apribojimų, tam tikri šios jo kompetencijos apribojimai išplaukia iš Respublikos Prezidento priesaikos teksto. Prisiekdamas Respublikos Prezidentas be kita ko įsipareigoja „saugoti Lietuvos žemių vientisumą”, taip pat „visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę”.[2 – 3 str.]
Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus, susijusius su Europos Sąjunga ir NATO. Europos
Sąjungos sutarties (Amsterdamo redakcija) 11 straipsnis nustato, kad
„Sąjunga išvysto ir įgyvendina bendrą užsienio – ir saugumo politiką visais užsienio ir saugumo politikos klausimais”. Todėl ES sutarties 12
straipsnis:
a) nustato bendrus užsienio ir saugumo politikos principus;
b) priima sprendimus dėl bendrų strategijų;
c) imasi bendrų akcijų;
d) išreiškia bendras pozicijas.[7, psl. 104]
Bendros akcijos ir bendrų pozicijų išreiškimas suvokiami kaip bendros užsienio ir saugumo politikos priemonės.[7, psl. 104]
Europos Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika yra ne kas kita kaip valstybių narių veiklos koordinavimas. Bendros ES užsienio ir saugumo politikos atveju valstybių aukščiausiųjų institucijų, turinčių teisę spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus, įgaliojimai neperduodami
ES institucijoms. Sprendimai dėl bendros ES užsienio ir saugumo politikos priimami vienbalsiai, tad kiekviena valstybė aktyviai balsuodama gali užblokuoti sprendimų šiais klausimais priėmimą.
Kai bendros strategijos pagrindu priimamas sprendimas dėl bendros akcijos, bendros pozicijos arba kito sprendimo arba nusprendžiama dėl bendros akcijos arba bendros pozicijos įgyvendinimo priemonių, tai sprendimą ES Taryba priima kvalifikuota dauguma.
Tačiau, jei bet kuri ES Tarybos narė „dėl svarbių nacionalinės politikos priežasčių”, kurias ji turi nurodyti, pareikštų, kad nesutinka su ES Tarybos sprendimu, tai sprendimas kvalifikuota dauguma bus nepriimtas. Todėl darytina išvada, jog Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ES teisė nesuvaržo.[7, psl. 104]
NATO sprendimų priėmimo pagrindinė institucija yra Šiaurės Atlanto
Taryba. Nors kiekvienai šaliai Šiaurės Atlanto Taryboje atstovauja ambasadoriaus rangą turintis nuolatinis atstovas, taryba gali susitikti ir ministrų lygiu arba Valstybių (vyriausybių) vadovų lygiu. Sprendimai
Šiaurės Atlanto Taryboje priimami remiantis vieningu ir bendru sutarimu, o balsavimo ar daugumos metodu pagrįsto sprendimų priėmimo procedūros nėra.
Kiekviena šalis išlaiko visišką suverenumą ir atsakomybę už savo veiksmus.
Todėl Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ir šiuo atveju lieka nesuvaržyta.[7, psl. 105]
Respublikos Prezidento įgaliojimai pasirašyti tarptautines sutartis ir teikti jas Seimui ratifikuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 2
p. numato, jog Respublikos Prezidentas:
– pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti.
Didelė dalis svarbiausių užsienio politikos klausimų reguliuojami pasirašant ir ratifikuojant tarptautines sutartis. Kaip reguliuojančios svarbiausius užsienio politikos klausimus turi būti suprastos tik tokios sutartys, kuriomis nustatomas reguliavimas reikšmingas valstybės egzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybių bendruomenėje. Galima teigti, jog tai – pačios svarbiausios tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublikoje pačių svarbiausių tarptautinių sutarčių rūšys įtvirtinamos Lietuvos pozityvinėje teisėje – visų pirma Konstitucijos
138 str. l d. Konstitucijoje įtvirtinamas reguliavimas detaliai realizuojamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 str.
l d. Tokiomis normomis įtvirtintų sutarčių rūšių svarbos pačiam valstybės egzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybių bendruomenėje turi šios tarptautinės sutartys:
a) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo, išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;
b) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat dėl valstybės gynimo;
c) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartys;
d) dėl valstybės ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose;
e) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse bei regioninėse tarptautinėse organizacijose;
f) daugiašalės arba ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, ekonominės sutartys;
g) dėl užsienio valstybės kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso
Lietuvos Respublikos teritorijoje.[7, psl. 106]
Šių sutarčių didelę svarbą parodo ir tai, jog jos turi būti Seimo ratifikuojamos. Valstybės egzistavimui, valstybės nepriklausomybei, jos statusui tarptautinėje valstybių bendrijoje gali būti svarbios ir kitos tarptautinės sutartys. Pavyzdžiui, tos tarptautinės sutartys, kurios nustato kitokias teisės normas nei galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai, arba tos tarptautinės sutartys, kuriose yra numatytas jų ratifikavimas. Ar tarptautine sutartimi yra sprendžiami svarbiausi valstybės užsienio politikos klausimai, turi būti nustatoma konkrečiu atveju.[7, psl. 107]
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 4 str. l d.
numatoma, jog sprendimą dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo turi teisę priimti Lietuvos Respublikos Prezidentas,
Vyriausybė arba jos pavedimu ir nustatyta tvarka Užsienio reikalų ministerija. Būtent Vyriausybė įgaliojama duoti pavedimus pačiai Užsienio reikalų ministerijai, priimti sprendimus dėl tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymas Vyriausybę pagal jai suteiktą kompetenciją priimti sprendimus dėl tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo įtvirtina kaip lygiateisį, ar net daugiau teisių turintį nei Respublikos Prezidentas teisės subjektą.
Vyriausybė taip pat yra ir alternatyvinis šiuo atžvilgiu subjektas, nes savo sprendimo dėl tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo ji neprivalo derinti su Respublikos Prezidentu.[7, psl. 107]
Abejotina, ar tokia pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 4 str. sukurta situacija atitinka Konstitucijos kūrėjų mintį, pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimų konstituciniu subjektu nustatyti Respublikos Prezidentą ir ar tarptautinių sutarčių įstatymo 4
str. 2 d. atitinka Konstitucijos 84 str. l dalį.[7, psl. 107]
Be tarptautinių sutarčių pasirašymo, Konstitucijos 84 str. 2 p.
Respublikos Prezidentą įgalioja teikti tarptautines sutartis Seimui ratifikuoti. Respublikos Prezidentas yra išskirtinis tarptautinių sutarčių teikimo ratifikavimui subjektas – jokia kita valstybės institucija nėra įgaliojama atlikti šį teikimą.
Respublikos Prezidento įgaliojimai valstybės diplomatinių santykių atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str. l p.
Vyriausybė: „užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis”.
Ši konstitucinė norma taip pat nustatoma Vyriausybės įstatymo 22 str.
l d. 10 p. Diplomatinių santykių užmezgimas su kita valstybe ar tarptautine organizacija neabejotinai yra vienas iš svarbiausių valstybės užsienio politikos klausimų. Svarbiausių užsienio politikos klausimų sprendimas pagal Konstitucijos 84 str. l p. yra Respublikos Prezidento prerogatyva.
Aiškinant šią Konstitucijos 94 str. l p. normą pagal jos sisteminius ryšius su Konstitucijos 84 str. l p. norma, reikia teigti, jog Konstitucijos 94
str. l p. numatomas įgaliojimas Vyriausybei užmegzti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis yra ne sprendimų priėmimo, o būtent vykdomasis įgaliojimas, todėl Vyriausybės veikla šiuo požiūriu turi apsiriboti diplomatinių santykių užmezgimo su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis vykdymu. Sprendimo dėl diplomatinių santykių užmezgimo, jų pobūdžio bei nutraukimo konstitucinis subjektas – Respublikos Prezidentas.[7, psl. 108]
Diplomatinius santykius užmezga Vyriausybė. Sprendimai dėl tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo dažnai priimami be Respublikos
Prezidento dalyvavimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p.
norma Lietuvos įstatymuose arba tik iš dalies realizuota, iškreipiant jos tikrąją prasmę, arba iš esmės nerealizuota.[7, psl. 109]
Peršasi išvada – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p.
nepakankamai realizuojamas šalies teisės sistemoje įtvirtinant Respublikos
Prezidentą kaip pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimo subjektą.
Nepaisant šios normos, dėl pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimo savo pretenzijas kelia ir kitos valstybės institucijos. Todėl didelį, net esminį vaidmenį įgauna Respublikos Prezidento asmenybė, jo išsilavinimas, kalbų mokėjimas, patirtis, Seimo ir Vyriausybės tarpusavio santykiai, sugebėjimas paveikti Vyriausybę. Jei Respublikos Prezidentas priima sprendimus pagrindiniais užsienio politikos klausimus, tai šie jo sprendimai tampa realybe tiek, kiek energingai ir aktyviai jis realizuoja savo priimtus sprendimus, t.y. kiek jis pats imasi iniciatyvos vykdyti užsienio politiką.[7, psl. 109]
Respublikos Prezidento įgaliojimai skiriant ir atšaukiant Lietuvos
Respublikos diplomatinius atstovus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84
str. 3 p. nustato, jog Respublikos Prezidentas:
„Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų”. Diplomatinis atstovas yra asmuo, oficialiai atstovaujantis
Lietuvos Respublikai užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje.
Tai gali būti tik toks diplomatas, kuris turi LR nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus ar Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro diplomatinį rangą.[7, psl. 110] Pagal Lietuvos
Respublikos Prezidento įstatymo 16 str. l d. l p. Respublikos Prezidento dekretas, kuriuo skiriamas arba atšaukiamas Lietuvos Respublikos diplomatinis atstovas, turi būti kontrasignuotas Lietuvos Respublikos ministro pirmininko.
Pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 68 str. l d. 9 p., iki diplomatinio atstovo kandidatūros pateikimo Respublikos Prezidentui, ji turi būti apsvarstyta Seimo užsienio reikalų komitete, kuriam suteikta kompetencija teikti išvadas ir rekomendacijas dėl Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų skyrimo užsienio valstybėse ir tarptautinėse organizacijose bei jų atšaukimo. Pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 31 str. l d., jei gaunamas užsienio valstybės sutikimas (agremanas), Vyriausybė teikia diplomatinio atstovo kandidatūrą Respublikos
Prezidentui . Visa ši „iki prezidentinė” diplomatinių atstovų parinkimo procedūra Respublikos Prezidento valios neapriboja. Jis gali skirti
Vyriausybės teikiamą kandidatą diplomatiniu atstovu arba vadovaudamasis savo diskrecija jo neskirti. Šia linkme formuojasi ir Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovų skyrimo praktika.[7, psl. 110]
Respublikos Prezidento įgaliojimas priimti užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 84 str. 3 p. nustato, jog Respublikos
Prezidentas:
„priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus”.
Pagal 1992 m. Konstituciją pradėjus funkcionuoti Respublikos
Prezidentui kaip konstitucinei institucijai, akreditavimas, kuris vyksta būtent diplomatinių atstovų įgaliojamųjų raštų įteikimo forma, išskyrus užsienio valstybių reikalų patikėtinius, turi vykti ir vyksta prie
Respublikos Prezidento. Dėl šių motyvų Respublikos Prezidentas negali būti atribotas nuo sprendimo dėl užsienio valstybės diplomatinio atstovo kandidatūros priėmimo. 1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių
4 str. nustatoma diplomatinį atstovą siunčiančios valstybės pareiga gauti iš priimančios valstybės agremaną, tačiau kaip subjektas, kuris turi duoti agremaną, yra įvardijama pati valstybė, o ne jos institucija. Satou teigimu:
„Siekiant išvengti nemalonumo, kuris atsiranda kai diplomatinis atstovas yra nepriimamas, nusistovėjo praktika iš anksto pateikti norimo paskirti asmens pavardę Valstybės vadovui, prie kurios šis asmuo turės būti akredituotas”.[7, psl. 111]
Sprendimas dėl agremano suteikimo diplomatinio atstovo kandidatūrai turi priklausyti Respublikos Prezidentui. Užsienio reikalų ministras turėtų atlikti tik jau priimto sprendimo pranešimo užsienio valstybei procedūrą.
Kaip rašo apie agremano suteikimą Satou, „kartais jį suteikia užsienio reikalų ministras, veikdamas tos valstybės institucijos, prie kurios diplomatas turi būti akredituotas, vardu”.[7, psl. 112]
Respublikos Prezidentas taip pat įgaliojamas teikti aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus. Pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 42 str. l d., Respublikos Prezidentas užsienio reikalų ministro teikimu suteikia ir atima šiuos diplomatinius rangus: Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus bei
Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro.[7, psl. 112] Pagal LR Prezidento įstatymo 16 str. l d. 2 p. Respublikos
Prezidento dekretas dėl pastarųjų diplomatinių rangų suteikimo turi būti kontrasignuotas užsienio reikalų ministro.
Tuo tarpu Konstitucijos nuostata dėl specialiųjų vardų šiuo metu nėra realizuota, todėl Respublikos Prezidentas specialiųjų vardų kol kas neteikia.[7, psl. 112]
2.2. lr prezidento įgaliojimai santykiuose su Vyriausybe
Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą
Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio mėn. nutarimo konstatuojamoje dalyje išaiškino, jog Respublikos Prezidentui tenka skirti
Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių nariu balsų dauguma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės programos” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”.
Vilnius, 1998 m. nutarimas). Tad Respublikos Prezidento teisė skirti
Ministrą Pirmininką nėra absoliuti. Ministro Pirmininko kandidatūra šalies vadovas turi derinti su Seimu.[5, psl. 743]
Reikia pripažinti, jog Vyriausybės formavimas apima daugybę
Respublikos Prezidento ir Seimo veiksmų. Visų pirma Respublikos Prezidentas teikia Seimui svarstyti ministro pirmininko kandidatūrą. Seimui pritarus,
Respublikos Prezidentas skiria ministrą pirmininką. Po to Respublikos
Prezidentas ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus.
Respublikos Prezidentas dar tvirtina Vyriausybės sudėtį. Todėl pačiame
Vyriausybės formavimo procese Respublikos Prezidento įgaliojimai tikrai ne mažiau reikšmingesni nei Seimo, kuris tėra įgaliotas pritarti arba nepritarti Respublikos Prezidento teikiamai ministro pirmininko kandidatūrai. Net jei prie šių įgaliojimų būtų pridėtas Seimo įgaliojimas pritarti arba nepritarti Vyriausybės programai, Respublikos Prezidento vaidmuo vis tiek negalėtų būti vertinamas kaip mažiau reikšmingas nei
Seimo. Būtent Respublikos Prezidentas įgaliojamas priimti lemiamus sprendimus ministro pirmininko ir ministrų – t.y. tų asmenų, kurie vykdys
Vyriausybės programą, atžvilgiu. Tuo tarpu Seimo įgaliojimai abiem nurodytais atvejais yra apriboti iki pritarimo arba nepritarimo, t.y. iki kitų valstybės institucijų teikiamos kandidatūros arba Vyriausybės programos priėmimo arba atmetimo, bet ne šios programos taisymo arba keitimo.[7, psl. 119]
Ministras pirmininkas ir Vyriausybė privalo turėti ir Respublikos
Prezidento, ir Seimo pasitikėjimą. Respublikos Prezidento aktai formuojant
Vyriausybę reikšmingi suteikiant Vyriausybei įgaliojimus dirbti – be jų
Seimas negalėtų pritarti nei ministro pirmininko kandidatūrai, nei
Vyriausybės programai. Vadinasi, be jų negalėtų atsirasti ir Vyriausybės įgaliojimai, todėl Konstitucijos 92 str. 5 d. numatytas Seimo pritarimas
Vyriausybės programai negali būti aiškinamas izoliuotai nuo kitų
Konstitucijos normų kaip vienintelis veiksmas, kuriuo Vyriausybei teikiami įgaliojimai. Pritardamas Vyriausybės programai, Seimas užbaigia visą pasitikėjimo Vyriausybe ir įgaliojimų jai teikimo procesą, kurį pradeda
Respublikos Prezidentas teikdamas Seimui ministro pirmininko kandidatūrą.[7, psl. 119]
Teisingai pastebima, jog Prezidento kaip valstybės vadovo teisė teikti
Seimui ministro pirmininko kandidatūrą nėra griežtai determinuota.
Tvirtinant Vyriausybės sudėtį Prezidento pasirinkimo teisė nėra iš anksto nulemta politinės daugumos Seime, nes toks teigimas prasilenktų su
Prezidento teise paleisti Seimą, kai šis du kartus iš eilės nepritaria
Vyriausybės programai.[7, psl. 120]
Tai, kad vien Seimas nėra įgaliojimų Vyriausybei teikimo subjektas, įrodo ir Konstitucijos 58 str. 2 d. 2 p.: Seimui pareiškus tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe, ji neprivalo mechaniškai atsistatydinti. Ji gali siūlyti Respublikos Prezidentui skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Taigi tik Respublikos Prezidento pasitikėjimo pakanka, kad Vyriausybė iki naujo
Seimo išrinkimo tęstų savo darbą. Nei vien tik Seimui, nei vien tik
Respublikos Prezidentui nepakanka pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe, kad ji atsistatydintų. O taip negalėtų būti, jei įgaliojimus Vyriausybei teiktų tik Seimas, pritardamas jos programai. Tiesa, kiek palankesnė konstitucinė padėtis nagrinėjamu atžvilgiu suteikta Seimui, nes jei Respublikos
Prezidentas pareiškia iniciatyvą atleisti ministrą pirmininką, jis yra saistomas Seimo pritarimo. Tuo tarpu Seimui pareiškus nepasitikėjimą
Vyriausybe, Respublikos Prezidentas betarpiškai kištis negali, tam dar reikia Vyriausybės sprendimo siūlyti Respublikos Prezidentui skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Tačiau ši aplinkybė lemiamos reikšmės neturi.
Galutinį Seimo – Vyriausybės konfliktą sprendžia Tauta.[7, psl. 120]
Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės atsistatydinimą ir prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.
Prezidentas taip pat priima ministru atsistatydinimą ir gali pavesti jiems eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras. Išrinkus naują Seimą,
Prezidentas priima Vyriausybės gražinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Vyriausybei atsistatydinus ar
Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, Prezidentas ne vėliau kaip per 15 dienu teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kol nėra Ministro
Pirmininko ar jis negali eiti savo pareigu, Respublikos Prezidentas ne ilgesniam kaip 60 dienu laikotarpiui Ministro Pirmininko teikimu paveda vienam iš ministru jį pavaduoti, jeigu tokio teikimo nėra, Respublikos
Prezidentas vienam iš ministru paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką.[5, psl. 743]
Tarp Seimo sesijų Prezidentas, esant reikalui, sprendžia, ar leisti patraukti Ministrą Pirmininką ar ministrą baudžiamojon atsakomybėn, duoda leidimą juos suimti ar kitaip suvaržyti jų laisve. Nors Respublikos
Prezidento institucija yra priskirtina vykdomosios valdžios grandžiai,
Konstitucijoje nėra numatyta galimybė šalies vadovui dalyvauti Vyriausybės posėdžiuose. Respublikos Konstitucija numato, jog ministrai yra atskaitingi
Respublikos Prezidentui, tačiau šalies vadovas nėra nei Vyriausybės narys, nei vadovas.[5, psl. 743]
2.3. lr prezidento įgaliojimai santykiuose su seimu
Šalies vadovo įgaliojimai nekonkuruoja su atstovaujamosios institucijos – Seimo įgaliojimais. Lietuvos Respublika numato griežtą šių valstybės valdžios institucijų funkcijų pasidalijimą. Tačiau Respublikos
Prezidento įgaliojimai santykiuose su Seimu leidžia vertinti valstybės vadovą, kaip svarbų įstatymų leidybos proceso dalyvį. Net naujai išrinktas
Seimas j pirmąjį savo posėdį renkasi Prezidento kviečiamas. Taip pat
Prezidentas turi įgaliojimus skelbti eilinius Seimo rinkimus, o tam tikrais atvejais ir pirmalaikius parlamento rinkimus. Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo galimybė yra apribota aplinkybių.[5, psl. 740]
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 58 str. numato vienareikšmes konstitucinių teisinių santykių situacijas. Tik joms egzistuojant,
Respublikos Prezidentas gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Tai gali įvykti, kuomet:
1) Seimas per 30 dienu nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos
Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per
60 dienu du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai;
2) Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe pastarajai pasiūlius.
Valstybės Konstitucija nenumato kitokiu priežasčių, kurioms esant
Respublikos Prezidentas įgytų teisę paleisti šalies parlamentą. Galimybę
Prezidentui naudotis šiais įgaliojimais nepagrįstai riboja Lietuvos
Respublikos 87 str. numatantis, kad „kai Konstitucijos 58 straipsnio antrojoje dalyje numatytais atvejais Respublikos Prezidentas skelbia pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus”.
Konstitucija numato jog Respublikos Prezidentas negali skelbti pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos pabaigos liko mažiau nei 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.
Įstatymų leidyba yra svarbiausia Seimo veiklos funkcija. Jokia kitai institucijai nėra suteikta įstatymų leidybos teisė. Tačiau Respublikos
Prezidentas turi tam tikrų įgaliojimų šioje srityje. Pirma, Respublikos
Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Antra, Seimo priimti įstatymai įsigalioja tik po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia
Lietuvos Respublikos Prezidentas, išskyrus atvejus, kai pačiuose įstatymuose yra numatoma kita jų įsigaliojimo data.[5, psl. 741]
Po įteikiamu Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymo tekstu Seimo statuto nustatyta tvarka būtinas įrašas su Seimo Pirmininko arba jo pavaduotojo parašu. Taip patvirtinamas Seimo priimto įstatymo autentiškumas. Lietuvos Respublikos įstatymai, kurie įteikiami Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiai paskelbti, registruojami specialioje knygoje. Vėliau nurodoma jų pasirašymo bei paskelbimo data arba pažymima apie jų grąžinimą Seimui pakartotinai svarstyti. Lietuvos Respublikos įstatymo teksto pabaigoje prieš Respublikos
Prezidento parašą yra įrašyta: „Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą”. Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia, arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.[5, psl. 741]
Įstatymai ir kiti norminiai aktai yra skelbiami oficialiame leidinyje
„Valstybes žinios”. Grąžindamas nepasirašytą įstatymą Seimui, Respublikos
Prezidentas turi nurodyti, kodėl jis šio įstatymo pasirašyti negali ir kaip jį reikėtų taisyti. Jei nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos
Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, tas įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. „Susidūrus su prezidento veto, parlamentas gali reaguoti trejopai: I) priimti prezidento pastabas, 2) jas atmesti arba 3) „numarinti išbraukiant iš politines darbotvarkės”.[5, psl. 742] Respublikos Prezidento grąžinta įstatymų Seimas gali iš naujo svarstyti ir priimti. Pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymų balsavo daugiau nei
1/2, o už konstitucinį įstatymą ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.
Paprastai įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip
3/5 visų Seimo narių halsų dauguma. Tokius įstatymus Respublikos
Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir nedelsdamas oficialiai paskelbti.
Priimtų įstatymų dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos
Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo. Referendumu priimtų įstatymų ar kitų aktų ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo
Pirmininkas.
Konstitucijoje numatytais atvejais (ginkluoto užpuolimo atveju, įvedant karo padėtį ir skelbiant mobilizacijų arba įvedant nepaprastųjų padėtį) tarp Seimo sesijų Prezidentas šaukia neeilinę Seimo sesijų.
Respublikos Prezidentas teikia Seimui valstybės kontrolieriaus,
Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras. Taip pat Lietuvos
Respublikos Konstitucija įpareigoja šalies vadovų daryti metinius pranešimus Seime apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio politikų. Seimo pritarimu Prezidentas skiria ir atleidžia kariuomenės vadų ir saugumo tarnybos vadovų; pastarojo teikimu skiria ir atleidžia saugumo tarnybos vadovo pavaduotojus.[5, psl. 742]
2.4. lr prezidentas ir teisminė valdžia
Teisminė valdžia yra labai svarbi valstybės valdžios grandis. Teismai yra vienintelė institucija, kuri vykdo teisingumą (Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 109 str.). Šios valdžios šakos savarankiškumą ir nepriklausomumą garantuoja šalies Konstitucija ir įstatymai. Tačiau
Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas dalyvauja šios institucijos formavimo procese. Respublikos Prezidentas yra vienintelis pareigūnas, kuris gali skirti ir atleisti teismų teisėjus. Šalies vadovas teikia Seimui
Aukščiausiojo Teismo teisėju kandidatūras. Seimui paskyrus Aukščiausiojo
Teismo teisėjus, iš jų Respublikos Prezidentas teikia Seimui skirti
Aukščiausiojo Teismo pirmininką. Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus iš paskirtu teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius
Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Tad skiriant Aukščiausiojo Teismo teisėjus, būtinas Respublikos Prezidento ir Seimo sutarimas dėl kandidatūrų.[5, psl. 744]
Prezidentas skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas. Teisėjų kandidatūras Prezidentui teikia teisingumo ministras. Apylinkių, apygardų ir specializuoto teismo teisėjus bei pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia Respublikos Prezidentas.
Įstatymo numatytais atvejais Prezidentas atleidžia arba teikia Seimui atleisti teisėjus. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigu Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo numatyta teisėjų institucija – Teisėjų taryba. Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamojoje dalyje teigiama, kad „Atsižvelgiant j Konstitucijoje nustatytą teismų formavimo tvarką, taip pat į Respublikos Prezidento ir specialios teisėjų institucijos santykių konstitucinį reguliavimą, darytina išvada, kad
Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesines karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Šios institucijos patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijos patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų”.[5, psl. 744]
Taigi pagal Konstituciją speciali teisėjų institucija ne tik padeda
Respublikos Prezidentui formuoti teismus, bet ir yra atsvara Respublikos
Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų korpusą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 str. 5 d.
numatyta, kad „… speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip svarbus Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementas”
(Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas
„Dėl Lietuvos Respublikos teismu įstatymo 14, 25(1), 26, 30, 33, 34, 36,
40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69(1) ir 73 straipsniu atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai”).[5, psl. 745]
Respublikos Prezidentas įstatymo nustatytais atvejais nustato arba teikia Seimui nustatyti teisėju skaičių teismuose, tvirtina teisėjų valdžios simboliu etalonus, pažymėjimu pavyzdžius. Teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos
Prezidento sutikimo. Tačiau Respublikos Prezidentas negali daryti įtakos teismų sprendimams konkrečiose bylose.
Ypatingą vietą valstybės institucijų sistemoje užima Konstitucinis
Teismas. Nepriklausydamas bendrųjų teismų sistemai, Konstitucinis Teismas vykdo tik jam būdingas funkcijas. Šis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir
Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Šalies vadovas turi įgaliojimų Konstitucinio Teismo formavimo procese. Prezidentas teikia Seimui trijų (iš devynių) Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras.
Paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui
Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą.[5, psl. 745]
Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl
Vyriausybės aktų neprieštaravimo Konstitucijai arba įstatymams. Tačiau šalies vadovas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo priimtų įstatymų neprieštaravimo Konstitucijai. Taip pat Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo narių rinkimus, taip pat dėl tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai.[5, psl. 745]
2.5. lr prezidento įgaliojimai krašto apsaugoje
Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Jis
Seimo pritarimu skiria kariuomenės vadą, suteikia aukščiausius karinius laipsnius. Prezidentas vadovauja konsultacinei Valstybės gynimo tarybai, kuri svarsto ir koordinuoja svarbiausius valstybės gynybos klausimus.
Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ir sprendimą gintis nuo ginkluotos agresijos priima Respublikos
Prezidentas. Tačiau šalies vadovas privalo tokį savo sprendimą pateikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.[5, psl. 745]
Jeigu Valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti nepaprastąją padėtį. Jos trukmė – iki šešių mėnesių. Tarp Seimo sesijų neatidėliotinais atvejais tokį sprendimą turi teise priimti Respublikos
Prezidentas, taip pat šaukdamas neeilinę Seimo sesiją šiam klausimui svarstyti. Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento sprendimą. Taikos metu Prezidentas tvirtina kariuomenės dislokavimo vietas ir manevravimo teritorines ribas. Sprendimus dėl kariuomenės dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą savo dekretu turi teise priimti tik
Respublikos Prezidentas. Tik šalies vadovas savo dekretu gali įsakyti krašto apsaugos ministrui suformuoti karių padalinius valstybės sienų apsaugai.[5, psl. 746]
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 140 str. 2 d. Respublikos
Prezidentas yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, o pagal
Konstitucijos 140 str. 3 d. nustatoma, jog už valstybės ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas. Tokia šių Konstitucijos normų redakcija ir jų išdėstymas yra problematiški: aiškinant šių dviejų
Konstitucijos 140 str. dalių santykį gali atrodyti, jog Respublikos
Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado statusas yra vien tik formalus, simbolinis, nominalus, ceremoninis.[7, psl. 170]
Tačiau Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado statusas nėra simbolinis. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ir teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 142 str. 2 d. įgaliojamas priimti šiuos sprendimus:
– nedelsdamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos;
– įvesti karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje;
– skelbti mobilizaciją.
Šių įgaliojimų suteikimas Respublikos Prezidentui parodo Konstitucijos kūrėjų siekį padaryti Respublikos Prezidentą ne formaliu, simboliniu, o realiu Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų vadu. Jei Respublikos
Prezidentas būtų ne realus, o tik nominalus Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, šie įgaliojimai būtų priskirti ne jam, o kitai valstybės institucijai, realiai valstybės ginkluotųjų pajėgų viršininkei.[7, psl. 171]
Respublikos Prezidento įgaliojimai nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją yra preliminariniai. Juos Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukti neeilinę Seimo sesiją.
Lyginant Respublikos Prezidento ir Seimo valstybės gynimui užtikrinti skirtus įgaliojimus, galima daryti išvadą, jog reikšmingiausia valstybės institucija, kuriai pavedami svarbiausi valstybės gynimo įgaliojimai, yra
Seimas. Pagal Konstitucijos 140 str. l d. Seimas yra principinė karo padėties įvedimo, mobilizacijos ir demobilizacijos skelbimo, sprendimo panaudoti ginkluotąsias pajėgas priėmimo institucija.[7, psl. 171]
Iš Konstitucijos 140 str. 2-3 d. galima suprasti, kad tam tikri įgaliojimai turi priklausyti Respublikos Prezidentui, o tam tikri –
Vyriausybei, krašto apsaugos ministrui, kariuomenės vadui.
1996 m. gruodžio 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriuo Respublikos Prezidentui pavedami šie įgaliojimai valstybės ginkluotųjų pajėgų atžvilgiu:
– sprendimų dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo taikos metu priėmimas;
– visų kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo taikos metu vietų ir teritorinio manevravimo ribų patvirtinimas savo dekretu;
– išskirtinės teisės dekretu duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą taikos metu realizavimas. [7, psl. 172]
Šio Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlis nustato, jog gynybos veiksmų civilinę vadovybę sudaro Respublikos Prezidentas ir krašto apsaugos ministras. Taip pat nustatoma Respublikos Prezidento kompetencija vadovauti karinėms operacijoms: operacinio vadovavimo karinėms operacijoms ir kitiems gynybos veiksmams grandinė prasideda nuo Respublikos Prezidento ir per krašto apsaugos ministrą paprastai eina kariuomenės vadui, o jeigu yra išskirtinių aplinkybių – tiesiai lauko pajėgų vadui, reguliariųjų pajėgų rūšių vadams ar savanorių pajėgų vadui. Valstybės ginkluotosios pajėgos taikos metu – visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas.
Tuo tarpu įvedus karo padėtį ar ginkluotos agresijos metu ginkluotosioms pajėgoms priskiriama: pasienio policija, kiti specializuoti policijos daliniai, koviniai Šaulių sąjungos būriai bei savanorių piliečių ginkluoto pasipriešinimo (partizanų) būriai.[7, psl. 173]
Kadangi pagal pastarojo įstatymo priedėlį Respublikos Prezidentas ginkluoto užpuolimo arba karo padėties atvejais kariuomenės vadą privalo skirti visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pats Respublikos
Prezidentas šiais atvejais savo vadovavimo įgaliojimus ginkluotosioms pajėgoms perleidžia visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadui. Tai reiškia, jog Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų vadu Respublikos
Prezidentas yra tik taikos metu. Atlikdamas vadovavimo Lietuvos Respublikos ginkluotosioms pajėgoms veiksmus taikos metu, Respublikos Prezidentas vadovauja kur kas mažesnėms ginkluotosioms pajėgoms nei ginkluoto užpuolimo ar karinės padėties atveju visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu paskirtas kariuomenės vadas.[7, psl. 173]
Šios Respublikos Prezidento ir krašto apsaugos ministro įgaliojimus nustatančios normos iš esmės atkartojamos ir 1998 m. gegužės 5 d. priimto
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme. Šiame įstatyme įtvirtinamos ir kitos normos, kurių nebuvo
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje. Tai šios normos:
– strateginiu lygmeniu Respublikos Prezidentas, Valstybės gynimo taryba, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir gynybos štabas priima strateginius valstybės apsaugos ir gynybos sprendimus bei duoda užduotis ginkluotosioms pajėgoms atlikti gynybos operacijas ir kitokius veiksmus;
– tik Respublikos Prezidentas krašto apsaugos ministro teikimu suteikia pirmąjį karininko laipsnį profesinės karo tarnybos kariams
-Lietuvos karo akademijos ir kitokių karininkus rengiančių mokyklų absolventams.[7, psl. 174]
Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlį – taikos metu sprendimą dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo priima
Respublikos Prezidentas, o pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą – Respublikos Prezidentas tik patvirtina kariuomenės dislokavimo taikos metu vietas ir manevravimo teritorines ribas bei sprendimus dėl kariuomenės dalinių perdislokavimo.
Pastaruoju atveju Respublikos Prezidento kompetencija mažesnė, nes nustatomas ne jo savarankiškas sprendimų priėmimas kariuomenės dislokavimo, manevravimo teritorinių ribų nustatymo bei kariuomenės perdislokavimo klausimais, o tik kitų valstybės institucijų priimtų sprendimų šiais klausimais tvirtinimas.[7, psl.174]
Respublikos Prezidentas pagal Konstitucijos 140 str. 2 d. yra
Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Tuo būdu vyriausiasis vadovavimas valstybės ginkluotosioms pajėgoms yra Respublikos Prezidento konstitucinė prerogatyva.[7, psl. 175]
Sąvoka „vadovavimas valstybės ginkluotosioms pajėgoms” nėra tapati sąvokai „krašto apsaugos sistemos valdymas” arba „krašto apsaugos sistemoje įgyvendinamas valstybinis valdymas”, kuriam pagal Konstitucijos 140 str. 3
d. įgaliojamas krašto apsaugos ministras. Šiomis sąvokomis apibūdinamos funkciniu požiūriu skirtingos įgaliojimų grupės. Sąvoka „vadovavimas ginkluotosioms pajėgoms” reiškia, jog Respublikos Prezidentui priklauso pagal savo esmę karinių teisių, kurios leidžia jam realizuoti vadovavimą ginkluotosioms pajėgoms, visuma.[7, psl. 175]
Kadangi pagal Konstituciją Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yra
Respublikos Prezidentas, įstatymai turėtų įtvirtinti kariuomenės vado pavaldumą ne krašto apsaugos ministrui, o Respublikos Prezidentui. Juo labiau, kad krašto apsaugos ministras iš viso nedalyvauja konstitucinėje kariuomenės vado skyrimo procedūroje.[7, psl. 176]
Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimų realizavimą žymiai apriboja norma: „Ginkluoto užpuolimo ar karo padėties atveju kariuomenės vadas Respublikos Prezidento dekretu skiriamas visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pavaldžiu gynybos veiksmų civilinei vadovybei”. Analogiška norma įtvirtinama ir Lietuvos
Respublikos karo padėties įstatymo 2 str. 2 d. Kaip minėta, tokiu atveju
Respublikos Prezidentas turi atsisakyti savo aktyvaus vadovavimo vaidmens valstybės ginkluotosioms pajėgoms.[7, psl. 177]
Atsižvelgiant į specialių žinių ir patyrimo poreikį Respublikos
Prezidentui gali būti sunku realizuoti karinius kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimus asmeniškai. Įstatymu galėtų būti numatyta Respublikos Prezidento teisė -jei jis tai laiko reikalinga –
perleisti savo aktyvaus vadovavimo ginkluotosioms pajėgoms įgaliojimus kariuomenės vadui kartu jį skiriant visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu.[7, psl. 177]
Lietuvos teisės sistemoje Respublikos Prezidentui yra pavedami ir kiti pagal savo kilmę karinio turinio įgaliojimai. Pagal Tarptautinių operacijų, karinių pratybų ir kitų renginių įstatymo pakeitimo įstatymą Respublikos
Prezidento įgaliojimus galima suskirstyti į jo įgaliojimus kolektyvinės gynybos operacijų atžvilgiu ir įgaliojimus kitų operacijų atžvilgiu.
Kolektyvinės gynybos operacijų atžvilgiu Respublikos Prezidentas įgaliojamas:
– teikti Seimui sprendimo projektą dėl karinių vienetų išvykimo ir kolektyvinės gynybos panaudojimo operacijos tikslais kitų valstybių teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos teritorijoje;
– Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių užpuolimo atveju nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos operacijoje;
– Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant priimti sprendimą išsiųsti ir panaudoti karinius vienetus kitų valstybių teritorijoje;
– taip pat Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant priimti sprendimą leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius vienetus;
– Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties šalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant imtis kitų priemonių, reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti. Respublikos
Prezidento sprendimas ginkluoto užpuolimo atveju, kurį jis priima nedelsdamas, turi būti tuoj pat vykdomas. Pastaruoju atveju šį savo sprendimą Respublikos Prezidentas privalo pateikti artimiausiam Seimo posėdžiui arba sušaukti neeilinę Seimo sesiją, tad Seimas ir yra įgaliotas priimti galutinį nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo patvirtinimo.[7, psl. 180]
Šie Respublikos Prezidento įgaliojimai yra svarūs realizuojant
Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado statusą. Tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas įgaliojamas teikti
Seimui sprendimo projektą, Respublikos Prezidentui priklauso šio sprendimo parinkimo ir paruošimo teisė, įgalinanti realizuoti jo kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimus. Kai Respublikos Prezidentas įgaliotas nedelsiant priimti sprendimą, jo įgaliojimai taip pat vertintini kaip pakankamai svarūs, tuo tarpu Seimo įgaliojimai apriboti iki Prezidento sprendimų tvirtinimo arba atmetimo.[7, psl. 181]
Pagal P. Vinklerį Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado statusas yra problematiškas tiek jo sampratos požiūriu, nes stokoja aiškios pamatinės koncepcijos, tiek ir realizavimo įstatymuose požiūriais, nes yra realizuojamas fragmentiškomis, aiškios sistemos stokojančiomis įstatymų nuostatomis.[7, psl. 181]
2.6. lr prezidento įgaliojimai skirti ir atlesti valstybės pareigūnus
Konstitucijoje reglamentuojant aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimą ir atleidimą iš pareigų, diferencijuotai vartojamos trys sąvokos:
„skyrimas”, „teikimas” ir „pritarimas”.[7, psl. 160] Nors Respublikos
Prezidentas skirdamas arba atleisdamas valstybės pareigūnus daugeliu atvejų yra suvaržytas kitų valstybės subjektų valios, kai kuriuos valstybės pareigūnus jis skiria vien savo nuožiūra. Taip yra, pavyzdžiui, su 4
Lietuvos radijo ir televizijos tarybos nariais, kuriuos Respublikos
Prezidentas skiria 6 metams. Respublikos Prezidentas įgaliojamas teikti
Seimui skirti asmenis į šias pareigas ir atleisti iš jų:
– neprivalomu Aukščiausiojo Teismo pirmininko siūlymu, Aukščiausiojo teismo teisėjus;
– paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, patarus
Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, iš jų teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo pirmininko kandidatūrą ir atleisti jį iš pareigų;
– iš paskirtų Aukščiausiojo Teismo teisėjų patarus Aukščiausiojo
Teismo pirmininkui teikti Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus;
– skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus pirmą kartą, teikti Seimui trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras;
– teikti valstybės kontrolieriaus kandidatūrą;
– teikti Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą;
– gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą Valstybės kontrolieriumi ir Lietuvos banko valdybos pirmininku;
– Vertybinių popierių komisijos pirmininką ir narius penkeriems metams.[7, psl. 161]
Kai Respublikos Prezidentui numatomas tik kandidatų pareigoms užimti teikimo įgaliojimas, tai reiškia, jog Respublikos Prezidentas įgaliojamas tik parinkti kandidatūrą. Šių valstybės pareigūnų skyrimo įgaliojimai numatomi Seimui.[7, psl. 161]
Kitas Respublikos Prezidento įgaliojimas yra jo valstybės pareigūnų skyrimo įgaliojimas Seimo pritarimu. Tokia tvarka, neskaitant jau aptarto ministro pirmininko skyrimo ir atleidimo, Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia šiuos valstybės pareigūnus:
– patarus Teismų tarybai, Apeliacinio teismo teisėjus;
– iš paskirtų Apeliacinio teismo teisėjų – Apeliacinio teismo pirmininką, šio teismo skyrių pirmininkus;
– Kariuomenės vadą;
– Saugumo tarnybos vadovą;
– Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių.[7, psl. 161]
Iš esmės Respublikos Prezidentas nėra varžomas Seimo pritarimo jo pateiktai kandidatūrai, nes po jo jis gali vėl teikti jau kitą kandidatūrą toms pačioms pareigoms.[7, psl. 162]
Dar kitus valstybės pareigūnus į pareigas Respublikos Prezidentas skiria kitų valstybės institucijų arba aukštesnių valstybės pareigūnų teikimu arba patarimu. Pastebėtina, jog tokia valstybės pareigūnų skyrimo tvarka, realizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 10 p., pagal kurį Respublikos Prezidentas įgaliojamas skirti ir atleisti įstatymu numatytus valstybės pareigūnus, neretai nustatoma įstatymu. Be jau aptarto ir Konstitucijos 84 str. 9 p. nustatomo ministrų skyrimo ir atleidimo, tokia tvarka skiriami ir atleidžiami:
– Vyriausybės teikimu – diplomatiniai atstovai užsienio valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų;
– Vyriausybės teikimu – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija;
– Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu – Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojai ir valdybos nariai devyneriems metams;
– Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus teikimu – jo pirmasis pavaduotojas ir pavaduotojas;
– Policijos generalinis komisaras vidaus reikalų ministro siūlymu ir
Vyriausybės teikimu;
– Saugumo tarnybos direktoriaus teikimu – Saugumo tarnybos direktoriaus pavaduotojai;
– Krašto apsaugos ministro teikimu – lauko pajėgų vadas;
– Lietuvos Respublikos ministro pirmininko teikimu – Lietuvos
Respublikos konkurencijos tarybos pirmininkas ir nariai;
– Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimu – generalinio prokuroro pavaduotojai;
– Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas ir pirmininko pavaduotojas;
– Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai;
– apygardų teismų teisėjai, apygardos administracinių teismų teisėjai;
– apygardų ir apygardų administracinių teismų pirmininkai, jų pavaduotojai ir skyrių pirmininkai;
– apylinkių teismų teisėjai;
– apylinkių teismų pirmininkai;
– Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimu – Nacionalinės teismų administracijos direktorius.[7, psl. 163]
Tokios pat kilmės yra ir Respublikos Prezidento įgaliojimas keisti apygardų ir apylinkių teismų teisėjų ir šių teismų pirmininkų darbo vietas.
Apygardų apylinkių teismų teisėjus ir šių teismų pirmininkus Respublikos
Prezidentas skiria ir atleidžia patarus Teismų tarybai.
V. Adamkui pavyko bent iš dalies padidinti Respublikos Prezidento įgaliojimus aukščiausiųjų valstybės pareigūnų skyrimo ir jų atleidimo atžvilgiu. Pavyzdžiui, vien per 2000 m. Respublikos Prezidentas įgijo naujus įgaliojimus Seimo pritarimu skirti Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių, šio teikimu – jo pirmąjį pavaduotoją ir pavaduotoją, taip pat vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu Policijos generalinį komisarą.[7, psl. 164]
2.7. lr prezidento įgaliojimai skiriant valstybinius apdovanojimus
Pagal LR valstybės apdovanojimų įstatymo 4 str. – valstybės apdovanojimai – tai Respublikos Prezidento dekretu skiriami ordinai, medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai. Ordinai yra šie:
1. Vytauto Didžiojo ordinas;
2. Vyčio Kryžiaus ordinas;
3. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas;
4. Ordinas ,,Už nuopelnus Lietuvai”.
Medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai yra šie:
1. Vyčio Kryžiaus ordino vėliava;
2. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius;
3. Vyčio Kryžiaus ordino medalis;
4. Vytauto Didžiojo ordino medalis;
5. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis;
6. Ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” medalis;
7. Sausio 13-osios atminimo medalis.
Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų vyriausiasis tvarkytojas yra Lietuvos valstybės ordinų kancleris, veikiantis pagal Respublikos Prezidento patvirtintus nuostatus. Jis yra
Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas.[4 – 8 str. 1 d.]
Valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais
Respublikos Prezidentas apdovanoja Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės atkūrimo dienos ir Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga. Tačiau ypatingais atvejais gali būti apdovanojama ir kitu laiku.[4 – 10 str.]
Teisę Respublikos Prezidentui teikti kandidatus apdovanoti ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais turi:
1. Vyriausybė – Vytauto didžiojo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Gedimino ordinų ir ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” didžiaisiais kryžiais bei Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ir Vyčio Kryžiaus Komandoro didžiuoju kryžiumi;
2. Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, Ministras Pirmininkas,
Vyriausybės nariai – Vytauto Didžiojo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Gedimino ordinų ir ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” kitais laipsniais bei medaliais;
3. krašto apsaugos ministras, teisingumo ministras, vidaus reikalų ministras – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro, Karininko ir Riterio kryžiais bei šio ordino medaliu.[4 – 11 str. 1 d.]
Tačiau Respublikos Prezidentas valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais gali apdovanoti ir be minėtų valstybės institucijų bei pareigūnų teikimo.
Teikimai ordinų kancleriui pristatomi ne vėliau kaip prieš du mėnesius iki apdovanojimo dienos. Teikimai apdovanoti valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais svarstomi Apdovanojimų taryboje ir jos išvados pateikiamos Respublikos Prezidentui. Tačiau Respublikos
Prezidentas gali apdovanoti ir Apdovanojimų tarybai nesvarsčius.
Ordinais apdovanojama nuosekliai – pradedant nuo žemiausio laipsnio:
Riterio, Karininko, Komandoro, Komandoro didžiuoju ir Didžiuoju kryžiais.
Tačiau išimtinais atvejais Respublikos Prezidentas gali apdovanoti bet kurio laipsnio ordinu.[4 – 13 str. 1,2 d.]
Jeigu apdovanotųjų veika žemina apdovanotojo vardą, Respublikos
Prezidentas gali išbraukti šiuos asmenis iš ordinų kavalierių ar medaliais, kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotųjų sąrašo. Valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotus asmenis, kurie atsisako apdovanojimo, nustačius atsisakymo faktą, ordinų kanclerio teikimu
Respublikos Prezidentas išbraukia iš apdovanotojų sąrašo.[4 – 18 str. 1,2
d.]
2.8. lr prezidento įgaliojimai sprendžiant pilietybės, malonės teikimo klausimus
Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas suteikia šalies pilietybę, taip pat tenkina asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo ar grąžinimo. Šalies vadovui yra suteikta teisė suteikti šalies pilietybe išimties tvarka.
Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams preliminariai svarstyti
Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų komisiją, taip pat tvirtina pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje komisijoje taisykles.
Pilietybės reikalų komisija teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus tenkinti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, o atsisakiusi rekomenduoti suteikti pilietybę – pareiškėjui apie tai praneša raštu ir nurodo atsisakymo motyvus. Tačiau galutinį sprendimą pilietybės klausimu priima šalies vadovas. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, jos atsisakymo, grąžinimo, netekimo, taip pat aklo dėl pilietybės suteikimo pripažinimo negaliojančiu klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas leisdamas dekretus. Respublikos Prezidento dekretus dėl pilietybės teikimo pasirašo ir vidaus reikalu ministras. Respublikos Prezidento dekretai dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo, palikimo, netekimo, taip pat akto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pripažinimo negaliojančiu skelbiami ,,Valstybės žiniose”.[5, psl. 746]
Respublikos Prezidentas teikia malone nuteistiesiems. Malone paprastai teikiama pagal pačiu nuteistųjų prašymus. Svarstomi malonės prašymai tų asmenų, kuriuos yra nuteisę Lietuvos Respublikos teismai, taip pat tų
Lietuvos Respublikos piliečių, kuriuos nuteisė kitų valstybių teismai ir kurie atlieka bausmę Lietuvoje, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenumato kitaip. Nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarsto ir pasiūlymus dėl jų teikia Malonės komisija, kurios posėdžiams vadovauja
Respublikos Prezidentas. Malonės komisiją sudaro Lietuvos Aukščiausiojo
.Teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministras, Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, Respublikos Prezidento patarėjas valstybės ir teisės klausimais, Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas, Lietuvos
Respublikos policijos kapelionas, Lietuvos kalinių globos draugijos atstovas.[5, psl. 747]
Malonė nuteistiesiems teikiama šiais būdais:
1) mirties bausmę pakeičiant laisvės atėmimu;
2) visiškai arba iš dalies atleidžiant ir nuo pagrindinės, ir nuo papildomosios bausmės;
3) neišbūtų laisvės atėmimo dali pakeičiant švelnesne bausme.[5, psl.
747] Malonė nuteistiesiems teikiama Respublikos Prezidento dekretu.
2.9. lr prezidento įgaliojimų pasibaigimas
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 88 str. nurodomos aplinkybės, kada gali nutrūkti Prezidento įgaliojimai. Konstitucijoje įvardytos Prezidento
Įgaliojimų nutrūkimo aplinkybės:
1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas:
2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkiniai;
3) Respublikos Prezidentas atsistatydina iš pareigų;
4) miršta;
5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;
6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadų, 3/5 visų
Seimo narių balsų dauguma priima nutarimų, kuriuo konstatuojama, kad
Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.
Viena iš Prezidento įgaliojimų pasibaigimo aplinkybių yra pašalinimas iš pareigų. Tai gali tik Seimas specialios teisinės procedūros – apkaltos
-reikalavimų ribose. Reikalavimai apkaltos procesui yra numatyti Lietuvos
Respublikos Seimo statute. Respublikos Prezidentas gali būti prieš laikų pašalintas iš pareigu, tik šiurkščiai pažeidus Konstitucijų arba sulaužęs priesaikų, taip pat paaiškėjus, jog padarė nusikaltimų. Spręsdamas
Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimų, Lietuvos Respublikos
Seimas privalo griežtai laikytis Konstitucijos, Seimo statuto ir kitų teisės aktų suformuluotų reikalavimų.[5, psl. 739]
3. prezidento įgaliojimai pagal 1922 m., 1928 m. ir 1938 m. konstitucijas
Pagal 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją Respublikos Prezidentas
– sudėtinė Vyriausybės dalis. Pagal 1922 m. Konstituciją Respublikos
Prezidentas yra priklausomas nuo Seimo valios per du konstitucinės teisės institutus: per Respublikos Prezidento rinkimų būdą ir per Respublikos
Prezidento kadencijos priklausomybę nuo Seimo valios.[7, psl. 30]
1922 m. Konstitucijos 46 paragrafas suteikė Respublikos Prezidentui reprezentacinius valstybės atstovavimo įgaliojimus. Konstitucijoje nėra detalizuota, kurie Respublikos Prezidento įgaliojimai yra valstybės atstovavimo įgaliojimai. Analizuojant šią Konstitucijos normą pagal jos sisteminį ryšį su Konstitucijos 55 str., numatančiu visų Respublikos
Prezidento aktų kontrasignaciją, galima daryti išvadą, jog tokiems
Respublikos Prezidento įgaliojimams kontrasignacija nereikalinga.[7, psl.
32]
1922 m. Konstitucija pavedė Respublikos Prezidentui skelbti įstatymus.
Per 21 dieną Respublikos Prezidentas privalėjo arba paskelbti įstatymą, arba grąžinti jį Seimui antrą kartą apsvarstyti su savo pastabomis. Šį
Respublikos Prezidento veto Seimas antru svarstymu galėjo įveikti absoliučia visų atstovų balsų dauguma. Tokia Respublikos Prezidento veto teisė išnyksta tuomet, jei Seimas 2/3 visų atstovų balsų dauguma pripažįsta įstatymo paskelbimą esant skubotu. Taigi ar Respublikos Prezidentas galėjo pasinaudoti Konstitucijos 50 paragrafo 3 d. įtvirtinta veto teise, sprendė tik Seimas. Tuo tarpu Seimui suvaržymai paskelbti įstatymo paskelbimą skubotu nebuvo nustatyti.[7, psl. 32]
1922 m. Konstitucija nustatė tik keletą normų, skirtų Respublikos
Prezidento įgaliojimams nustatyti Seimo darbo atžvilgiu. Konstitucijos 25
paragrafo 2 d. buvo nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai valstybėje, kai vyksta karas arba kai daugiau kaip pusėje jos teritorijos įvestos karo padėties atvejais pailginti laiką, kuriam Seimas buvo išrinktas. Konstitucijos 26 paragrafo l d. Respublikos Prezidentui nustatė pareigą skelbti naujojo Seimo rinkimų dieną prieš pasibaigiant senojo Seimo kadencijai.[7, psl. 32]
Taip pat Respublikos Prezidentui buvo nustatyta pareiga trisdešimties dienų po rinkimų pasibaigimo laikotarpyje skirti dieną Seimui susirinkti.
Tačiau 1922 m. Konstitucija nustatė ir Seimo paleidimo institutą, kurio panaudojimo įgaliojimas buvo suteiktas Respublikos Prezidentui. Šis
Respublikos Prezidento įgaliojimas buvo suprantamas ne kaip jo konstitucinė pareiga, o kaip jo konstitucinė teisė, nesuvaržyta kokiais nors konstituciniais Seimo paleidimo pagrindais. Vis dėlto tokio Seimo paleidimo atveju savo pareigas toliau turėjo eiti Seimo prezidiumas, turėjęs dirbti iki naujo Seimo susirinkimo.
Ši Respublikos Prezidento teisė čia pat buvo žymiai suvaržyta Konstitucijos 52 paragrafo 2 d. nustatant, jog susirinkus naujam Seimui, Respublikos Prezidentas perrenkamas.
Pastaroji norma Seimo paleidimą darė sunkiai įmanomą, nes jei Respublikos Prezidentas Seimą būtų paleidęs nepritariant Seimo daugumai, o ši vėl laimėjusi Seimo rinkimus, tai Seimą paleidęs Respublikos Prezidentas vargu ar galėjo viltis būti išrinktu dar vienai kadencijai. Seimo paleidimo instituto panaudojimas galėjo reikšti politinę Respublikos Prezidento savižudybę. Esant tokiai
Seimo paleidimo konstrukcijai Respublikos Prezidentas galėjo ryžtis paleisti Seimą tik pritarus toms politinėms partijoms, kurios turėjo daugiausia galimybių laimėti rinkimus į Seimą.[7, psl. 33]
Kitą Respublikos Prezidento įgaliojimų grupę sudarė Respublikos
Prezidento įgaliojimai Vyriausybėje. Respublikos Prezidentui 1922 m.
Konstitucija pavedė:
a) kviesti Ministerį pirmininką;
b) pavesti Ministeriui pirmininkui sudaryti Ministerių kabinetą;
c) tvirtinti jau sudarytą Ministerių kabinetą;
d) priimti Ministerių kabineto atsistatydinimą.[7, psl. 33]
Konstitucijos 57 paragrafas suteikė Respublikos Prezidentui Ministerio pirmininko pristatytų ministerių tvirtinimo ir jų atleidimo teisę. Tokiu būdu Respublikos Prezidentui teko svarbus vaidmuo formuojant Vyriausybę.
Formaliai žiūrint Respublikos Prezidentas nebuvo suvaržytas kviesti
Ministerių pirmininku būtent tą asmenį, kuris yra partinės daugumos Seime lyderis, tačiau jo padėtį silpnino tai, jog jis pats buvo labai priklausomas nuo Seimo, netgi galėjo būti bet kada atstatytas. Nors formuojant Vyriausybę Respublikos Prezidento įgaliojimai buvo esminiai, tačiau suformuota Vyriausybė atsakė ne jam, o Seimui, todėl formuojant
Vyriausybę buvo užprogramuotas nelygiavertis Respublikos Prezidento ir
Seimo bendradarbiavimas.[7, psl. 33]
Respublikos Prezidentas taip pat turėjo teisę dalyvauti Ministerių kabineto posėdžiuose ir jiems pirmininkauti. Respublikos Prezidentui 1922
m. Konstitucija suteikė ir teisę reikalauti iš Ministerių kabineto ar atskirų Ministerių pranešimų raštu apie jų darbą.[7, psl. 34]
Respublikos Prezidento aktai tam, kad įgytų galios, turėjo būti pasirašyti Ministerio pirmininko arba atitinkamo Ministerio. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog kontrasignuojami turėjo būti visi
Respublikos Prezidento aktai. Šio kategoriško visų Respublikos Prezidento aktų kontrasignacijos reikalavimo negalima suderinti su kai kuriomis kitomis Konstitucijos normomis, pvz. Konstitucijos 47 paragrafo norma, paveda Respublikos Prezidentui kviesti Ministerį pirmininką. Teiginys, jog pats Ministeris pirmininkas turėtų pasirašyti savo paskyrimo aktą ir taip prisiimti už jį politinę atsakomybę, prieštarauja pačiai kontrasignacijos esmei.[7, psl. 34]
Pagal 1922 m. Konstitucijos 53 paragrafo l d. Respublikos Prezidentas yra Vyriausiasis visų Respublikos ginkluotųjų pajėgų viršininkas. Tačiau sekant seimokratine šios Konstitucijos vedamąja idėja, už ginkluotųjų pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui atsako Ministerių kabinetas ar atitinkamas ministeris.[7, psl. 34]
Respublikos Prezidentui 1922 m. Konstitucija pavedė dar vieną svarbų įgaliojimą – Seimo 3/5 visų atstovų balsų dauguma priimtą Konstitucijos pakeitimo arba papildymo sumanymą reikalauti perduoti spręsti Tautai visuotinio balsavimo keliu. Ši Respublikos Prezidento teisė galioja tris mėnesius nuo Konstitucijos pakeitimo ar papildymo paskelbimo dienos. Teisė atiduoti Seimo priimtą ir jau paskelbtą Konstitucijos pakeitimą ar papildymą Tautos referendumui yra svarbus konstitucinės teisės institutas, kuriuo buvo ribojama Seimo galia. Be to, šis konstitucinis paskelbtų
Konstitucijos pakeitimų arba papildymų perdavimo Tautos referendumui mechanizmas buvo veiksminga kliūtis Seimui pačiam 3/5 visų atstovų balsų dauguma dar labiau išplėsti savo konstitucines galias. Be Respublikos
Prezidento, šią paskelbtų Konstitucijos pakeitimų arba papildymų perdavimo
Tautos referendumui teisę turėjo dar ir 1/4 dalis visų atstovų bei 50 000
tūkstančių piliečių.[7, psl. 35]
1922 m. Konstitucijos sukurtame seimokratiniame valstybės valdymo modelyje Respublikos Prezidentas nebuvo ta konstitucinė institucija, galėjusi varžyti nepaprastai didelę Seimo galią. Todėl Prezidento padėtis buvo viena iš priežasčių, dėl kurios Lietuvos valstybės santvarka pavirto į seimokratiją. Respublikos Prezidento konstitucinį statusą pagal 1922 m.
Konstituciją sudarantys institutai iš principo nėra sektinas pavyzdys. Jei būtų bandoma remtis minėtais institutais, tai Respublikos Prezidento padėtis būtų tik susilpninta ir jos konstitucinė evoliucija sužlugdyta. Tik vienas iš šių institutų nusipelno dėmesio – tai Respublikos Prezidento konstitucinė teisė atiduoti Seimo priimtą ir jau paskelbtą konstitucijos pakeitimą ar papildymą Tautos referendumui.[7, psl. 35]
1922 m. Konstitucija yra pirmoji nuolatinė Lietuvos Valstybės
Konstitucija. Nors ji įtvirtino palyginti silpną, nuo Seimo priklausomą
Respublikos Prezidentą, žavi jos ištikimybė demokratijai, kuri kaip viena iš svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinių vertybių buvo suformuluota jau 1918 m. vasario 16 d. akte. Vėlesnės Lietuvos
Respublikos Konstitucijos tobulino Respublikos Prezidento konstitucinį statusą, tačiau tai darė demokratijos kaip konstitucinės vertybės sąskaita, absoliutindamos vieno asmens valią.[7, psl. 35]
Seimo hegemonijos naikinimo ir Respublikos Prezidento kaip valstybės institucijos kėlimo tendencija buvo įforminta pagal Lietuvos Valstybės 1928
m. Konstituciją, kuri buvo paskelbta 1928 m. gegužės 15 d. Respublikos
Prezidento aktu.[7, psl. 36]
Pagal 1928 m. Konstitucijos 42 paragrafą iš abiejų valstybės institucijų, sudarančių Vyriausybę, Respublikos Prezidento konstitucinė padėtis yra žymiai aukščiau nei Ministerių kabineto. Respublikos Prezidento konstitucinė padėtis buvo stiprinama ne tik suteikiant Respublikos
Prezidentui reikšmingus įgaliojimus, bet ir netiesioginiu būdu – per plebiscitarinio elemento iškėlimą, Seimo konstitucinės padėties žeminimą, taip pat sukuriant faktinę, konstitucijai prieštaraujančią konstitucinę tikrovę. Galima butų paminėti ir kitus teisės institutus, kuriais palyginus su 1922 m. Konstitucija, pagal 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją buvo stiprinama Respublikos Prezidento konstitucinė padėtis:
– Respublikos Prezidentas yra renkamas ne Seimo, o teisinės tautos per specialiai tam tikslui išrinktus rinkikus;
– Respublikos Prezidento kadencija yra pailginama iki septynerių metų. Šis tautos rinkimų titulas turėjo daug reikšmės Respublikos
Prezidento autoritetui, jis tapo visos tautos pasitikėjimo asmeniu, o Seimo narių mandatas nebuvo tikrinamas visos teisinės tautos balsavimu;
– Respublikos Prezidento kadencijų skaičius neberibojamas, o tai reiškia, jog Respublikos Prezidentas gali būti perrenkamas iki gyvos galvos;
– Respublikos Prezidento imunitetas tiksliau apsaugomas nustatant, jog norint patraukti Respublikos Prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, reikia, palyginus su 1922 m. Konstitucija, didesnės 3/4 visų Seimo narių balsų daugumos;
– politinė Respublikos Prezidento atsakomybė Seimui iš viso naikinama;
– Konstitucijos 49 str. nustato, jog Respublikos Prezidentas skiria
Valstybės kontrolierių pristatomą Ministro pirmininko, ir jį paleidžia. Tuo
Valstybės kontrolieriaus skyrimas prilyginamas ministerių skyrimui;
– Respublikos Prezidento veto reformuojamas dvejopai: panaikinant
1922 m. Konstitucijos nuostatą, pagal kurią Seimas galėjo 2/3 dauguma paskelbti įstatymo paskelbimą skubotu, ir taip sudarant galimybes
Prezidentui taikyti veto bet kuriam Seimo priimtam įstatymui. Be to,
Prezidento veto sustiprinamas nustatant, jog Seimas Prezidento veto gali įveikti ne absoliučia dauguma kaip buvo pagal 1922 m. Konstituciją, o kvalifikuota 2/3 dauguma;
– Respublikos Prezidentas įgaliojamas perduoti Tautos referendumui ne tik Seimo priimtą Konstitucijos pakeitimą ar papildymą, bet ir Seimo atmestą Konstitucijos pakeitimo ar papildymo projektą;
– numatomas iš principo naujas Vyriausybės įgaliojimas Vyriausybės arba 50 000 turinčių teisės rinkti Seimą piliečių iniciatyva perduoti tautai spręsti atsiklausimo keliu Seimo priimtą ar atmestą įstatymą. Šio įgaliojimo pavedimas Vyriausybei reiškiąs, jog jo iniciatyvos teisė pavedama Respublikos Prezidentui su Ministerių kabinetu kartu, o vykdomas jis formaliu Respublikos Prezidento aktu, kontrasignuojamu solidaraus
Ministerių kabineto nario;
– suteikiamas Respublikos Prezidentui nesant Seimo arba tarp Seimo sesijų įstatymų leidybos įgaliojimas. Teisingu M. Riomerio pastebėjimu,
Seimo nesant arba tarp Seimo sesijų visa įstatymų leidžiamoji funkcija koncentruojama Respublikos Prezidento galioje be jokių sąlygų ar procedūros;
– nustatoma, jog Seimo nesant arba negalint sušaukti nepaprastosios sesijos, Respublikos Prezidentas vykdo Seimo teises, numatytas 31, 32 ir 64
paragrafuose. Tuo būdu Respublikos Prezidentas pagal šią 1928 m.
Konstitucijos normą įgaliojamas: a) tvirtinti valstybės biudžetą ir jo realizavimą; b) Seimo nesant arba tarp Seimo sesijų ratifikuoti tarptautines sutartis, jei jos susijusios su klausimais, kurie tvarkomi įstatymų keliu; c) iškelti bylą dėl tarnybos nusikaltimų Ministeriui pirmininkui, ministeriams bei Valstybės kontrolieriui;
– Seimo paleidimo institutas Prezidento naudai sustiprinamas nustatant reguliavimą, pagal kurį Respublikos Prezidentui Seimą paleidus naujai susirinkęs Seimas nebeturi teisės perrinkti Respublikqs Prezidentą. Be to, paleidus Seimą, naujojo Seimo rinkimai turi įvykti per 6 mėnesius, t.y. per tris kartus ilgesnį laikotarpį, nei buvo pagal 1922 m. Konstituciją. 1928
m. Konstitucija išplėtė Respublikos Prezidento įgaliojimus ir Ministerių kabineto atžvilgiu. 1928 m. Konstitucijos 49 str. nustatoma, jog
Respublikos Prezidentas skiria Ministerį pirmininką, kitus ministerius ir
Valstybės kontrolierių, ir paleidžia tiek visą Ministerių kabinetą, tiek atskirus ministerius ir Valstybės kontrolierių.[7, psl. 37-38]
Profesorius M. Riomeris Respublikos Prezidento instituciją pagal 1928
m. Konstituciją laiko arbitru tarp Seimo ir Ministerių kabineto, valdžios tvarkytoju, netgi valstybinės taikos valdžioje reguliatoriumi, o tai žymiai didina Respublikos Prezidento autoritetą valstybėje.[7, psl. 39]
Pagal 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją Respublikos Prezidento konstitucinė padėtis toliau sustiprinama institutais:
– priešingai 1922 m. Konstitucijai, iš viso nenumačiusiai
Respublikos Prezidento įgaliojimų tarptautinių sutarčių ratifikavimo procedūroje, Respublikos Prezidentui suteikiamas įgaliojimas ratifikuoti tarptautines sutartis. Jei tarptautinė sutartis buvo susijusi su klausimais, tvarkomais įstatymo keliu, tai jai ratifikuoti reikėjo Seimo sutikimo. Tačiau nesant Seimo, Respublikos Prezidentas turėjo teisę ratifikuoti visas tarptautines sutartis;
– priešingai 1922 m. Konstitucijai, 1928 m. Konstitucija ginkluotųjų pajėgų tvarkymą Respublikos Prezidentui atidavė tiesiogiai. Be to, karo metu Respublikos Prezidentas nebeprivalėjo skirti Vyriausiąjį kariuomenės vadą, o turėjo teisę pats atlikti Vyriausiojo kariuomenės vado funkcijas.
Netgi tokio dalyko, kaip bausmės dovanojimo teisė atžvilgiu Respublikos
Prezidento konstitucinė padėtis pakeliama dvejopai – be bausmės dovanojimo teisės, pagal 1928 m. Konstituciją jis papildomai įgaliojamas grąžinti
Seimo atimtas ar mažintas teises. Be to, dovanodamas bausmę ministeriams, baustiems dėl tarnybos nusikaltimų, Respublikos Prezidentas nebėra saistomas Seimo sutikimo;
– 1922 m. Konstitucijoje kompetencija pradėti ir baigti karą įtvirtinta Seimui, o 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje –
Vyriausybei, Seimas įgaliojamas tik duoti arba neduoti savo pritarimą
Vyriausybės veiksmams;
– 1922 m. Konstitucijoje, kilus karui, ginkluotam sukilimui arba kitokiems pavojingiems neramumams valstybėje ir Ministerių kabinetui pasiūlius, Respublikos Prezidentas gali visoje valstybėje arba jos dalyse įvesti karo arba kurią kitą nepaprastą padėtį, laikinai sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas, bei imtis priemonių pavojui atremti bei pašalinti, naudojant ir ginkluotą pajėgą, t. y. nebėra saistomas Seimo tvirtinimo arba atmetimo;
– kitaip nei pagal 1922 m. Konstituciją, bylą Respublikos
Prezidentui dėl tarnybinių nusikaltimų arba dėl Valstybės išdavimo gali iškelti ne absoliuti, o tik 3/4 visų atstovų balsų dauguma.[7, psl. 39-40]
Respublikos Prezidento konstitucinę padėtį stiprino ir netiesioginiai veiksniai, tokie kaip tiesioginės demokratijos gilinimas ir plėtimas, kurie kartu reiškė ir Seimo galios bei autoriteto susilpninimą. Suteikus
Respublikos Prezidentui įgaliojimą bet kada atleisti Ministerių kabinetą, kontrasignacijos institutas neteko savo reikšmės kaip veiksminga
Respublikos Prezidento valią suvaržanti priemonė. Dėl tos pačios priežasties ir Respublikos Prezidento teisė dalyvauti Ministerių kabineto posėdžiuose, taip pat jo teisė atlikti Ministerių kabineto bei atskirų ministerių veiklos kontrolę turėjo didesnį svorį.[7, psl. 40]
Vis dėlto daugelis 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos
Respublikos Prezidento statusą nustatančių normų liko nerealizuotos. Pagal
1928 m. Konstituciją užprogramuoti du konstitucinės tikrovės modeliai, numatantys nevienodą Respublikos Prezidento statusą. Pirmasis iš jų – kai
Seimas yra. Tada Respublikos Prezidento kaip konstitucinės institucijos reikšmė sumažėja. Pavyzdžiui, leisti įstatymus esant Seimo sesijai įgaliotas Seimas kaip principinis įstatymų leidėjas, ir tik Seimo sesijų metu – Respublikos Prezidentas.[7, psl. 41]
Kai Seimo nėra, Respublikos Prezidento kaip konstitucinės institucijos reikšmė padidėja. Pagal 1928 m. Konstitucijos 28 str. l d. nustatoma, jog pasibaigus laikui, kuriam Seimas buvo rinktas, arba paleidus, naujojo Seimo rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius. Tačiau jau 28 str.
2 d. nustatoma, jog pusės metų laikotarpis netaikomas pirmajam Seimui rinkti. Pagal pastarąją normą Seimo rinkimai nebuvo organizuojami iki 1936
m. vidurio. Taigi nesant Seimo Respublikos Prezidentas tampa monopoliniu įstatymų leidėju, taip pat įgyja kitas teises, padarančias Respublikos
Prezidentą pačia stipriausia ir iškiliausia konstitucine institucija.[7, psl. 41]
K. Račkausko vertinimu 1928 m. Konstitucija, nors galiojo iki 1938 m.
gegužės 12 d., daug tiesioginės svarbos Lietuvos valstybės konstitucinei raidai neturėjo, kadangi esminė jos dalis ištisai nebuvo vykdoma. Dėl to šis laikas galįs būti apibūdintas kaip autoritarinio prezidentinio valdymo laikas de facto. Seime daugumą sudarančios partijos vadui einant
Respublikos Prezidento pareigas, visuomenėje plintant Tautos vado kultui, pagal Konstituciją numatyta kompetencijų atribojimo ir valdžių atsvaros sistema nebuvo funkcionali, nes visus svarbiausius sprendimus priimdavo
Respublikos Prezidento pareigas einantis partijos vadas. Ši žymi
Respublikos Prezidento persvara prieš Seimą po Seimo išrinkimo 1936 m. vedė prie dar didesnio Respublikos Prezidento konstitucinės padėties išaukštinimo pagal 1938 m. gegužės 12d. Lietuvos Konstituciją.[7, psl. 42]
Seimas priėmė naują Konstituciją 1938 m. vasario 11 d. Ji įsigaliojo
Prezidentui paskelbus 1938 m. gegužės 12 d. Šios Konstitucijos 4 str.
skelbė, jog valstybės valdžia yra viena ir nedaloma, o ją vykdo Respublikos
Prezidentas,, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Įtvirtintas Konstitucijos I
skyriuje „Bendrieji nuostatai”, šis principas reiškė ne tik praktinį, bet ir teorinį valdžių atskyrimo principo atsisakymą.[7, psl. 42]
Konstitucijos 3 str. nustatoma, jog „Jis (t.y. Respublikos Prezidentas
-P. V.) vadovauja valstybei”. Taip įtvirtinamas dar vienas pagal 1938 m.
Konstituciją svarbus konstitucinės santvarkos principas – vedančioji
Respublikos Prezidento kaip valstybės vadovo konstitucinė padėtis.[7, psl.
42]
Nors 1938 m. Konstitucija pasižymi aukšto lygio detalumu nustatant
Respublikos Prezidento konstitucinį statusą, šios Konstitucijos 61 str.
nustatoma, jog Respublikos Prezidentas „daro kita, kas Konstitucija ir įstatymais jam pavesta”. Tuo būdu Respublikos Prezidento statusas pagal
1938 m. Konstituciją yra tik bazė, jam įgaliojimai taip pat gali būti suteikiami ir įstatymais, kuriuos leidžiant jam buvo suteiktas pagrindinis vaidmuo.[7, psl. 42]
Labai svarbi Respublikos Prezidento statuso pagal 1938 m. Konstituciją savybė – absoliutus jo imunitetas. 1938 m. Konstitucijos 73 str. nustatomos dvi normos – šios Konstitucijos 73 str. l d. numato, jog Respublikos
Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Pastaroji norma sisteminiais ryšiais susijusi su Konstitucijos 74 str. l d. norma, pagal kurią
Respublikos Prezidento aktui reikia Ministro pirmininko arba atitinkamo ministerio parašo. Pasirašęs Ministeris pirmininkas ar ministeris buvo atsakingas už tokį Respublikos Prezidento galios aktą. Tačiau 1938 m.
Konstitucijos 73 str. l d. antroji norma nustatė, jog Respublikos
Prezidentas neatsako ne tik už savo galios, bet ir už kitus veiksmus, kol jis vadovauja valstybei. Ši norma Respublikos Prezidentui suteikė absoliutų, paprastai tik monarcho institutui būdingą imunitetą. Niekaip neatšaukiamas ir neribotas Respublikos Prezidento imunitetas Respublikos
Prezidentą padarė konstitucine institucija, kurios veiksmai nėra varžomi konstitucine atsakomybe.[7, psl. 43]
1938 m. Konstitucija labai išplėtė Respublikos Prezidento įgaliojimus
Seimo atžvilgiu. Seimo kadencija yra penkeri metai, tačiau Seimo rinkimų balsuojamąsias dienas skiria Respublikos Prezidentas. Šios dienos turėjo būti paskirtos ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo Seimo buvimo laiko pasibaigimo. Respublikos Prezidento poziciją prieš Seimą labai sustiprino ir tokie jam Konstitucijos suteikti įgaliojimai, kaip paprastųjų Seimo sesijų šaukimo ir jų uždarymo teisė. Šaukti paprastąją Seimo sesiją
Respublikos Prezidentas privalėjo 1938 m. Konstitucijos 87 str. l d.
nustatytais terminais, o uždaryti ją buvo įgaliojamas ir prieš pasibaigiant sesijos laikui. Taip Seimo pavasario ir žiemos sesijų laikas, kuris pagal
Konstituciją turėjo tęstis ne ilgiau kaip 5,5 mėnesio, galėjo būti dar sutrumpintas. Be to, Respublikos Prezidentas turėjo teisę sušaukti ir nepaprastąją sesiją savo sumanymu arba trijų penktadalių Seimo narių pareiškimu. Jei sesija turėjo būti šaukiama trijų penktadalių Seimo narių pareiškimu, Respublikos Prezidentui buvo suteikta teisė papildyti tokios sesijos darbų programą. Jei jis savo sumanymu šaukia nepaprastąją Seimo sesiją, tuomet įgaliojamas pats nustatyti tokios sesijos darbų eilę. Beje, nepaprastąją Seimo sesiją Respublikos Prezidentas galėjo uždaryti ir nesvarsčius numatytų dalykų. [7, psl. 44]
Labiausiai Respublikos Prezidento įgaliojimai pagal 1938 m.
Konstituciją Seimo atžvilgiu didinami išplečiant Respublikos Prezidento įgaliojimus paleisti Seimą. Numatomas ir vadinamasis priešlaikinis Seimo paleidimas, t.y. Respublikos Prezidentas įgaliojamas paleisti Seimą jam neišbuvus penkerių metų.[7, psl. 34]
Įspūdingi įgaliojimai pagal 1938 m. Konstituciją Respublikos
Prezidentui suteikiami įstatymų leidybos srityje. Tai įstatymų grąžinimo
Seimui antrą kartą svarstyti nurodant sumetimus, kuriais įstatymas netvirtinamas, taip pat įstatymų tvirtinimo bei jų skelbimo įgaliojimai.
Jei Respublikos Prezidentas pasinaudoja savo įstatymo projekto grąžinimo
Seimui įgaliojimu, o Seimas pagal Konstitucijos 108 str. 2 d. antrą kartą priima tą patį įstatymo projektą nepataisytą, Respublikos Prezidentas privalo arba šį įstatymo projektą tvirtinti ir skelbti įstatymu, arba paleisti Seimą. Nors, nepaisant to, jog Respublikos Prezidentas net du kartus – pasinaudodamas veto bei Seimo paleidimo institutu – gali blokuoti įstatymo priėmimą, Seimui paliekama teorinė galimybė įveikti Respublikos
Prezidento valią. Jei Respublikos Prezidentui paleidus Seimą naujai išrinktame Seime bent ketvirtadalis Seimo narių pasiūlo svarstyti tą patį įstatymo projektą ir jeigu Seimas jį nepataisytą priims Seimo narių dauguma, Respublikos Prezidentas tokį įstatymo projektą privalo skelbti įstatymu.[7, psl. 45]
Anot P. Vinklerio, jog ši konstrukcija buvo sumanyta taip, kad konstitucinėje tikrovėje Seimas, nenorėdamas būti paleistas, nesipriešintų
Respublikos Prezidento valiai ir nemėgintų priimti įstatymo trijų penktadalių Seimo narių dauguma.[7, psl. 45]
Be principinės, t.y. Seimo atliekamos, įstatymų projektų leidybos procedūros 1938 m. Konstitucija numato ir subsidiarinę įstatymų leidybos tvarką. Šios Konstitucijos 110 str. nustato, jog kai Seimo ar jo sesijos nėra, įstatymus leidžia Respublikos Prezidentas. Nors pastaroji norma tokį įgaliojimą Respublikos Prezidentui suteikia tik tada, kai Seimo ar jo sesijos nėra, atsižvelgiant į neilgą, trunkančią tik 5,5 mėnesio per kalendorinius metus Seimo veiklą, į galingus Respublikos Prezidento įgaliojimus, leidžiančius jam nustatyti Seimo sesijų pradžią ir pabaigą, taip pat paleisti Seimą bei disponuoti Seimo sesijomis, šis Respublikos
Prezidento įgaliojimas įgauna išties įspūdingą svorį. Taigi konstitucinėje tikrovėje reikšmingesniu įstatymų leidėju laikytinas Respublikos
Prezidentas.[7, psl. 45]
Pagal 1938 m. Konstituciją Respublikos Prezidentas yra savarankiškas konstitucinis subjektas.
1938 m. Konstitucija įtvirtino svarius Respublikos Prezidento įgaliojimus Vyriausybės atžvilgiu. Jis įgaliojamas:
a) skirti ir atleisti ministrą pirmininką;
b) Ministro pirmininko pristatymu skirti ir atleisti Ministro pirmininko pavaduotoją;
c) Ministro pirmininko pristatymu skirti ir atleisti kitus ministrus;
d) priimti ministrų priesaiką arba iškilmingą pasižadėjimą;
e) dalyvaujant Ministrų Tarybos posėdyje, šiam posėdžiui pirmininkauti;
f) šaukti Ministrų Tarybą posėdžiui;
g) duoti sutikimą kelti bylą ministrui pirmininkui.[7, psl. 46]
Ministrų Tarybos atsakomybė Respublikos Prezidentui yra solidarinė:
atleisdamas ministrą pirmininką, jis kartu turi atleisti ir kitus ministrus. Ministras pirmininkas tiesiogiai atsakingas Respublikos
Prezidentui – pastarasis gali bet kada atleisti ministrą pirmininką. Seimas
3/5 kvalifikuota dauguma gali nutarti, jog atsakymą laiko nepatenkinamu, tačiau tada Seimas gali būti paleistas. Tik naujai susirinkusiame Seime ¼
Seimo narių vėl pasiūlius svarstyti šį klausimą ir Seimo narių daugumai nutarus atsakymą į interpeliaciją laikyti nepatenkinamu – tik tokiu atveju
Respublikos Prezidentas privalo atleisti ministrą pirmininką. Palyginus šią
Ministrų Tarybos atsakomybę su Ministrų Tarybos atsakomybe Seimui, galima konstatuoti, jog atsakomybė Respublikos Prezidentui nusveria atsakomybę
Seimui.[7, psl. 46]
Šią pagal Konstituciją nepaprastai stiprią Respublikos Prezidento konstitucinę padėtį gerai konservuoja Respublikos Prezidento kadencijos nustatymas septyneriems metams. Dar labiau šiam tikslui pasitarnauja
Konstitucijos norma, numatanti Respublikos Prezidento perrinkimą neribotam kadencijų skaičiui.[7, psl. 46]
išvados
1. Apibendrinant galima sakyti, kad valstybės vadovas konstituciniame
Lietuvos valstybės modelyje – tai asmuo, kuris formaliai yra valstybės priešakyje ir kaip visos valstybinės bendruomenės atstovas vykdo integruojančią veiklą pagal savo įgaliojimus, nepaneigdamas Seimo,
Vyriausybės ir teismu galių dalyvauti vadovaujant valstybei. Panašios valstybės vadovo sampratos laikosi Konstitucinis Teismas, nurodydamas, kad
„Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąveiką”.
Platesniu valdžių atskyrimo požiūriu valstybės vadovas, tik jam būdingais įgaliojimais susijęs su įstatymų leidyba ir (iš dalies) su teisingumo vykdymu, gali būti kvalifikuojamas kaip specifinės –
„mišriosios” ar „ketvirtosios”-valdžios institucija.
2. Pagal Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui suteikiama kompetencija spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus turi būti aiškinama visų Konstitucijos normų kontekste. Respublikos Prezidentui pavedama spręsti tuos pagrindinius užsienio politikos klausimus, kurie pagal Konstituciją nėra įsakmiai priskirti kitų valstybės institucijų kompetencijai – Seimui arba Vyriausybei. Galima teigti, kad pagal Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui turi priklausyti spręsti bent šiuos pagrindinius užsienio politikos klausimus:
– priimti sprendimą dėl diplomatinių santykių užmezgimo su užsienio valstybėmis, jų pobūdžio nustatymo bei diplomatinių santykių nutraukimo;
– priimti sprendimą dėl pagrindinių valstybės tarptautinių sutarčių su užsienio valstybėmis sudarymo tikslingumo;
– dalyvauti savo veiklos precedentais kuriant tarptautinius papročius;
– priimti sprendimus dėl valstybės stojimo į tarptautines organizacijas bei dalyvavimo jose;
– priimti sprendimą dėl reikalavimų pareiškimo pagal tarptautinę teisę, atsikirtimo į tokius kitų valstybių reikalavimus bei priimti sprendimus dėl priemonių, skirtų iškilusiems ginčams spręsti, panaudojimo;
– nustatyti bendrą valstybės poziciją kitų valstybių atžvilgiu bei ją keisti;
– prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl tarptautinių sutarčių atitikimo Konstitucijai.
Šis sąrašas yra ne baigtinis, o tik pavyzdinis.Lietuvai tapsiančiai ES
ir NATO nare, ši Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus teisine prasme nebus suvaržyta.
Respublikos Prezidento įgaliojimas pagal Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 84 str. l p. ne tik spręsti, bet ir vykdyti pagrindinius užsienio politikos klausimus loginiais ryšiais susijęs su jo kaip pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendėjo kompetencija. Respublikos
Prezidentui (Konstitucijos 84 str. l p.) esant principiniu pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimo subjektu, kyla ir jo primatas užsienio politikos vykdymo procedūroje. Vyriausybei pagal Konstituciją projektuojamas vaidmuo vykdyti užsienio politiką tiesiogiai priklauso nuo to, kiek aktyviai užsienio politiką vykdys Respublikos Prezidentas ir kiek jis pats pageidaus remtis Vyriausybe.
Apibendrinant Respublikos Prezidento ir Vyriausybės veiklą bei šių institucijų santykius valstybės užsienio politikos srityje, galima suformuluoti šiuos teiginius: priklausomai nuo Respublikos Prezidento ir
Vyriausybės santykių yra galimas tiek glaudus Respublikos Prezidento ir
Vyriausybės bendradarbiavimas vykdant užsienio politiką, tiek abiejų šių institucijų konkurencija sprendžiant užsienio politikos klausimus ir juos vykdant.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 4-5 p. išdėstytų
Respublikos Prezidento įgaliojimų Seimo pritarimu skirti ir atleisti ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Vyriausybę bei tvirtinti jos sudėtį taip pat Konstitucijos 84 str. 9 p. nustatyto Respublikos Prezidento įgaliojimo ministro pirmininko teikimu skirti bei atleisti ministrus analizės pagrindu galima teigti, jog Vyriausybės formavimo procese
Respublikos Prezidento įgaliojimai tikrai yra ne mažiau reikšmingesni nei
Seimo. Nors Konstitucijos 92 str. 3 d. mini „ministro pirmininko sudarytą
Vyriausybę”, būtent Respublikos Prezidentas yra įgaliojamas priimti lemiamus sprendimus ministro pirmininko ir ministrų atžvilgiu – t.y. tų asmenų, kurie vykdys Vyriausybės programą, kai tuo tarpu Seimo įgaliojimai abiem aukščiau nurodytais atvejais yra apriboti iki pritarimo arba nepritarimo – t.y. iki kitų valstybės institucijų teikiamos kandidatūros arba Vyriausybės programos priėmimo arba atmetimo. Respublikos Prezidento aktai formuojant Vyriausybę reikšmingi įgaliojimų Vyriausybei dirbti suteikimui – be jų Seimas negalėtų pritarti nei ministro pirmininko kandidatūrai, nei Vyriausybės programai. Šiuo atžvilgiu tenka pritarti dr.
E. Kūrio pareikštai nuomonei apie Respublikos Prezidento vaidmenį formuojant Vyriausybę.
Respublikos Prezidento įgaliojimai dėl aukščiausiųjų valstybės pareigūnų skyrimo ir atleidimo gali būti suskaidyti į: a) teikti Seimui skirti asmenis į šias pareigas ir atleisti iš jų; b) Seimo pritarimu skirti ir atleisti valstybės pareigūnus; c) kitų valstybės institucijų teikimu arba patarimu skirti ir atleisti valstybės pareigūnus.
Respublikos Prezidentas nėra varžomas Seimo pritarimo jo pateiktai kandidatūrai, nes po jo jis gali vėl teikti jau kitą kandidatūrą į tas pačias pareigas.
Taip pat bet kuriuo iš pastarųjų atvejų Respublikos Prezidentas teisiškai nėra suvaržytas vienokios ar kitokios Seimo pozicijos.
Apskritai Respublikos Prezidento įgaliojimai aukščiausiųjų valstybės pareigūnų skyrimo ir jų atleidimo atžvilgiu pastebimai didėja.
Valstybės apdovanojimų įstatymą, pristatymo valstybės apdovanojimams ir jų teikimo problemos jų atitikties Konstitucijai požiūriu deramai išspręstos.
Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado statusas lemia Respublikos Prezidento narystę Valstybės gynimo taryboje ir vadovavimą jai.
Tai, kad Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado statusas nėra simbolinis, įrodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 142
str. 2 d. nustatomas reguliavimas: ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenumui ir teritorijos vientisumui, Respublikos
Prezidentas įgaliojamas nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje bei skelbti mobilizaciją. Šių įgaliojimų suteikimas Respublikos Prezidentui parodo Konstitucijos kūrėjų siekį padaryti Respublikos Prezidentą ne formaliu, simboliniu, o realiu Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų vadu. Paminėti įgaliojimai Respublikos Prezidentui priskirti todėl, kad būtent jis yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Jei
Respublikos Prezidentas būtų ne realus, tik nominalus Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, šie įgaliojimai būtų priskirti ne jam, o realiam valstybės ginkluotųjų pajėgų viršininkui. Tačiau šie Respublikos
Prezidento įgaliojimai nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją yra preliminariniai, nes juos Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukti neeilinę Seimo sesiją.
Pagal Konstituciją Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yra
Respublikos Prezidentas, todėl įstatymai turėtų įtvirtinti kariuomenės vado pavaldumą ne krašto apsaugos ministrui, o Respublikos Prezidentui.
Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado statusas yra problematiškas tiek jo sampratos, tiek ir realizavimo požiūriais. Lietuvos Respublikos 140 str. 2 d. yra arba nepakankamai realizuota šalies teisinėje sistemoje, arba apskritai nerealizuota. Be to, „sugyventinio režimo” laikotarpiu priimtuose įstatymuose pastebima tendencija mažinti Respublikos Prezidento vadovavimą ginkluotosioms pajėgoms atitinkamai didinant krašto apsaugos ministro įgaliojimus.
3. Krašto demokratinių politinių tradicijų vystymosi sustabdymas, asmens kultas, žmogaus teisių ir laisvių suvaržymai, kurių viena iš pagrindinių priežasčių pernelyg iškeltas Respublikos Prezidentas kaip valstybės institutas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, buvo įveikti įtvirtinant Respublikos Prezidento instituciją pagal 1992 m. Lietuvos
Respublikos Konstituciją. Būdama kompromiso padarinys Respublikos
Prezidento institucija nėra nei silpna, kokia ji buvo pagal 1922 m.
Lietuvos Valstybės Konstituciją, nei sustiprinta, kokia ji buvo pagal 1938
m. Lietuvos Konstituciją. Tačiau Respublikos Prezidento institucija dėl jai suteiktų įgaliojimų ribotumo negali pakankamai veiksmingai prisidėti prie krašto pažangos, demokratijos, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės kūrimo. Kompromisinis jai suteiktų įgaliojimų pobūdis sudaro prielaidas vystyti ir tobulinti Respublikos
Prezidento instituciją taip, kad šis vystymasis atitiktų ir nepažeistų demokratijos, nepriklausomybės, konstitucinės santvarkos vertybių. Jei
Respublikos Prezidento įgaliojimai kada nors butų padidinti, manyčiau, jog pirmiausia reikėtų jam suteikti teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų atitikties Konstitucijai bei teisę perduoti Seimo priimtus teisės aktus Tautos referendumui. Kita didelė problema – Respublikos Prezidentui suteiktų konstitucinių įgaliojimų realizavimas Lietuvos teisės sistemoje.
Šiuo atveju pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į nepakankamą Konstitucijos
84 str. l p. bei 140 str. 2-3 d. realizavimą. Ir trečioji – Respublikos
Prezidento kaip politinės asmenybės problema. Stipri, valinga, išsilavinusi, tikinti demokratijos vertybėmis, patraukli visuomenei asmenybė sugebės užpildyti dabartinius Respublikos Prezidento konstitucinio statuso trūkumus ir daugiau įtakos tolesnę Lietuvos valstybės raidą.
naudota ir cituota literatūra
1. LR Konstitucija // VŽ 1992, Nr. 33-1014.
2. LR Prezidento įstatymas // VŽ 1993, Nr. 5-89.
3. LR Pilietybės įstatymas // VŽ 2002, Nr. 95-4087.
4. LR Valstybės apdovanojimų įstatymas // VŽ 2002, Nr. 68-2762.
5. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės universiteto leidykla, 2002.
6. Šleikis Egidijus. Alternatyvi konstitucinė teisė. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2003.
7. Vinkleris Paulius. Lietuvos Respublikos Prezidento statusas ir jo įgaliojimai. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2002.
8. Teisė – T.38 (Egidijus Šileikis ,,Valstybės vadovo statusas: teoriniai ir praktiniai aspektai) – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.