Prezidento kompetencija ir įgaliojimai

įvadas

Valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančios konstitucinę tvarką,
garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumų, aukščiausiu
lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo
valstybės vadovas, turintis pakankamų įgaliojimų bendradarbiaujant su
įstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis.

Temos aktualumas ir reikšmingumas. Respublikos Prezidento statusas –
vienas iš aktualiausių klausimų tiek Lietuvos konstitucinės teisės
istorijoje, tiek nūdienos Lietuvos valstybės konstitucinėje praktikoje. Jau
tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje Respublikos Prezidento statusas buvo
tapęs demokratijos realizavimo, visuomenės politinių tradicijų vystymosi
kliuviniu. Taip pat ir šiomis dienomis gausios publikacijos spaudoje,
mokslinės konferencijos, politikos bei visuomenės veikėjų pasisakymai, o ir
pati politinė, ekkonominė, socialinė, taip pat moralinė tautos ir valstybės
raida verčia atkreipti dėmesį į Respublikos Prezidento statusą, ieškoti
būdų, kaip Respublikos Prezidento statusas galėtų būti efektyvesnis
sprendžiant visuomenės ir valstybės problemas.

Nė viena kita Lietuvos valstybės institucija nėra taip nenuosekliai
pateikta konstitucijose ir prieštaringai vertinta pagal konstitucinį
statusą, kaip valstybės vadovo institucija. Būta ir kolegialaus
(triumviratiško), ir vienašmenio valstybės, leidusio ne tik dekretus, bet
ir įstatymus, galėjusio pirmininkauti ir Valstybės gynimo tarybos, ir
Vyriausybės posėdžiams, rinkto tiek Seimo, tiek specialiųjų rinkikų ir visų
piliečių trejiems, penkeriems ir septyneriems metams. Visa tai turi
įtakos, kaad visuomenėje ir jurisprudencijoje iki šiol nėra konceptualiai
(iš esmės) vieningo Respublikos Prezidento funkcinės paskirties ir leistino
ar deramo „politinio aktyvumo” supratimo.

Darbo objektas. Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencija ir
įgaliojimai.

Darbo tikslas. Analizuojant literatūrą išsiaiškinti kokie yra Lietuvos
Respublikos Prezidento įgaliojimai ir kompetencija.

Darbo uždaviniai:

– aptarti valstybės vadovo sa

ampratą;

– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimus: užsienio politikoje;
krašto apsaugoje, santykiuose su Seimu Vyriausybė ir teismine valdžia;
skirti ir atleisti valstybės pareigūnus; skirti valstybinius apdovanojimus;
spręsti pilietybės, malonės teikimo klausimus;

– apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimų pasibaigimą;

– aptarti kokius įgaliojimus valstybės vadovas turėjo pagal 1922
m., 1928 m., ir 1938 m. Konstitucijas.

1. valstybės vadovo samprata

Valstybės vadovo sąvokos neapibrėžtumo negalima pašalinti taikant
pažodinį aiškinimo metodą. Pažodinis aiškinimas ne tik neatskleistų
reikiamo teisinio turinio, bet ir suponuotų ydingą mintį, kad Respublikos
Prezidentas yra pagrindinė ar svarbiausia institucija, kuri panašiai kaip
„vadovaujanti ir vairuojanti jėga” pakylėta „virš” valstybės, t. y. gali
vadovauti kiekvienai kitai institucijai, pavyzdžiui,Vyriausybei ar
teismams. Taigi pažodinis interpretavimas sudarytų klaidingą įspūdį, kad
Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis prieštarauja 5 straipsnio
pirmajai daliai (valdžių atskyrimo principui), tuo paneigiant Konstitucijos
vientisumo principą (6 str. l d.).[8, psl. 94]

Vadinasi, valstybės vadovo sąvoka atskleistina, taikant kitus
aiškinimo metodus, visų pirma isstorinį, lyginamąjį ir sisteminį metodus.

Istoriniu ir lyginamuoju požiūriu valstybės vadovo rango suteikimas
Respublikos Prezidentui nėra Lietuvos Respublikos teisinės kūrybos ypatumas
ar naujadaras, neturintis atitikmens. Tiesa, analogiškos nuostatos nėra
Lietuvos valstybės 1918-1928 m. konstitucijose. Tačiau pagal 1938 metų, t.
y. paskutinės tarpukario Lietuvos valstybės Konstituciją (3 str. l d. ir 2
d.), respublikos priešakyje yra Respublikos Prezidentas, vadovaujantis
valstybei. Taigi dabartinės Konstitucijos 77 straipsnio pirmąją dalį galima
atitinkamai suprasti ir aiškinti pagal konstitucinį perimamumą
(nuoseklumą). Tuo labiau kad Lietuvos Respublikos 1990 m. Laikinasis
Pagrindinis Įstatymas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką kvalifikavo kaip
aukščiausią valstybės pareigūną, atstovaujantį valstybei tarptautiniuose
santykiuose (8

86 str. l d.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvai
artimų (geopolitiniu požiūriu ir pagal konstitucijų priėmimo politines
aplinkybes) valstybių – Estijos, Čekijos, Vengrijos, Slovakijos, Bulgarijos
– galiojančiose konstitucijose šių valstybių prezidentai taip pat
apibūdinami žodžiais „valstybės vadovas”.[8, psl. 95]

Sisteminiu požiūriu Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis susijusi
su to paties straipsnio antrąja dalimi. Pagal ją, Respublikos Prezidentas
privalo daryti tai, ką jam paveda Konstitucija ir įstatymai. Taigi Seimas,
būdamas savarankiška įstatymų leidžiamoji institucija pagal valdžių
atskyrimo principą, gali pavesti Respublikos Prezidentui spręsti kurį nors
valdymo klausimą, net jei to jis nepageidauja. Ir atvirkščiai -Seimas gali
panaikinti ankstesnio Seimo pavedimus Respublikos Prezidentui, nors šis tam
nepritaria. Pavyzdžiui, priešingai Respublikos Prezidento nuomonei, Seimas
1997 m. kovo 13 d. pakeitė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnį, siekdamas
įtvirtinti, kad generalinį prokurorą skiria ne Respublikos Prezidentas, bet
Seimas (nors pagal pirminę minėto įstatymo redakciją generalinį prokurorą
skyrė Respublikos Prezidentas). Visa tai suponuoja mintį, kad valstybės
vadovo rangą ydinga pernelyg sureikšminti, neigiant kitų valdžios
institucijų – Seimo, Vyriausybės ir teismų – konstitucines galias dalyvauti
vadovaujant valstybei. Tokią mintį galima papildomai pagrįsti, pavyzdžiui,
konstituciniais Seimo įgaliojimais iš naujo priimti Respublikos Prezidento
grąžiną įstatymą (72 str.), naikinti Respublikos Prezidento sprendimą
įvesti karo padėtį (144 str. 2 d.) taip pat įstatymiškai nustatyta
policijos generalinio komisaro skyrimo (atleidimo) procedūra, pagal kurią
Respublikos Prezidento sprendimą lemia atitinkamas Vyriausybės teikimas.
Pažymėtini ir įstatymo galią turintys Konstitucinio Teismo nutarimai,
kuriais valstybės vadovo dekretas ar tautos atstovybės įstatymas gali būti
pripažintas antikonstituciniu.[8, ps
sl. 96]

Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose.
Monarchijose valstybės vadovo funkcijas vykdo monarchas (imperatorius,
karalius, didysis hercogas, šeichas, cmiras), respublikose – prezidentai.
Esant skirtingoms valdymo formoms, valstybės vadovo įgaliojimų apimtys yra
nevienodos. Vienose šalyse jų funkcijos yra nominalios, kitose – realios.
Tačiau visų valstybių vadovams yra suteikti išskirtiniai (būdingi tik šiam
pareigūnui) įgaliojimai aukščiausiu lygiu atstovauti tautai šalyje ir už
jos ribų. Atstovaujamoji funkcija pasireiškia teisinėmis galiomis,
suteikiančiomis valstybės vadovui tam tikrus valdžios įgaliojimus (teisę
pasirašyti tarptautines sutartis, skirti savo atstovus šalies
regionuose).[5, psl. 732]

Valstybės vadovo teisinę ir faktinę padėtį lemia konkrečios šalies
istorinės tradicijos bei politinės sąlygos. Konstitucinės monarchijos
šalyse (Danija, Švedija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, Japonija bei kt.)
valstybės vadovai „karaliauja bet ne valdo”. Todėl šių šalių valstybių
vadovų funkcijos vertintinos tik kaip atstovaujamosios – reprezentacinės.
Panašias galias turi parlamentinių respublikų (Italija, Čekija, Vokietija,
Latvija ir kt.) vadovai – prezidentai. Tačiau prezidentinių (JAV, Meksika,
Urazilija ir kt.) bei pusiau prezidentinių (Prancūzija ir kt.) valstybių
vadovai yra ryškūs vykdomosios valdžios atstovai ir dalyviai, turintys
plačius įgaliojimus.[5, psl. 732]

Nagrinėjant valstybės vadovo padėtį valstybinės valdžios sistemoje,
tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios,
vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principas
kaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimai
priskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ar
teisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja su
visomis trimis valdžiomis. Prezidentas įstatymų kūrybos procese naudojasi
veto teise, turi galimybe
skirti teisėjus bei suteikti malone
nuteistiesiems. Tačiau valstybės vadovo pagrindinės funkcijos yra būdingos
vykdomajai valdžiai. Parlamentinėse bei pusiau prezidentinėse valstybėse
prezidentas vykdomąją valdžią (įgaliojimus) dalijasi su vyriausybe.
Prezidentinėse valstybėse šalies vadovas taip pat yra ir vykdomosios
valdžios vadovas.[5, psl. 733]

Kaip jau buvo minėta, Prezidentas valstybinės valdžios sistemoje gali
turėti skirtingus įgaliojimus: būti tik valstybės vadovu (Vokietija); ir
valstybės, ir vykdomosios valdžios vadovu (Jungtinės Amerikos Valstijos,
Egiptas); ir valstybės, ir faktiškai vyriausybės vadovu. Tokiu atveju, nors
yra savarankiškos vyriausybės vadovo pareigos, bet prezidentas ir
vyriausybė yra vienos politinės pakraipos, dar prezidentas yra ir
vadovaujančios jėgos lyderis, valstybės vadovas dominuoja ir vyriausybėje
(Prancūzija). Priklausomai nuo valstybės vadovo įgaliojimų yra skiriamos
prezidentinės, parlamentinės bei mišraus (pusiau prezidentinio) tipo
respublikos. Tačiau doktrinoje aktyviai diskutuojama dėl kriterijų,
išreiškiančių tam tikrą valdymo formą. Todėl ir Lietuvoje egzistuojanti
valdymo forma yra nuolatinių diskusijų objektas. Lietuvos Respublikos
Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarimo konstatuojamojoje
dalyje nurodo, kad Lietuvoje egzistuojanti valdymo forma gali būti
vertintina kaip parlamentinė respublika, turinti kai kurių mišrios (pusiau
prezidentinės) valdymo formos ypatumų.[5, psl. 733]

Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų apimtys išdėstytos šalies
Konstitucijoje, Prezidento įstatyme bei kituose norminiuose teisės aktuose.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 str. skelbia, jog
„Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvos
valstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų”.

Respublikos Prezidentas vykdo dalį valstybės valdžios (Konstitucijos 5
str. l d.). Kyla klausimas, kokiai konkrečiai valdžiai priskirtinas
valstybės vadovas.

Viena vertus, pažymint jungtuką „ir” Konstitucijos 5 straipsnio
pirmosios dalies žodžiuose „Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė”, galima
teigti kad valstybės vadovas sietinas su vykdomąja valdžia. Tokį teiginį
galima papildomai pagrįsti konstituciniais Respublikos Prezidento
įgaliojimais įstatymų nustatyta tvarka teikti pilietybę (84 str. 21 p.) ar
nustatyta tvarka skirti įstatymų numatytus pareigūnus (84 str. 10
p.).[8, psl. 96]

Kita vertus, galima samprotauti, kad Respublikos Prezidentas, būdamas
susijęs tiek su įstatymų leidžiamąja, tiek su vykdomąja ir teismine
valdžia, nėra klasikinė (įprasta) vykdomosios valdžios institucija, t. y.
priskirtinas specifinei – „mišriajai” ar „ketvirtajai” – valdžiai.
Konkretinant prieš tai pateiktą samprotavimą, galima nurodyti, kad: a) su
įstatymu leidžiamąja valdžia Respublikos Prezidentas susijęs įgaliojimu
vetuoti įstatymus (71 str., 84 str. 24 p.); to dėka valstybės vadovas gali
kvestionuoti kolektyvinės tautos atstovybės teisinę kūrybą, nebūdamas
įgaliotas leisti įstatymus (69 str.); b) su teismine valdžia – įgaliojimu
teikti malonę nuteistiesiems (84 str. 23 p.); to dėka valstybės vadovas
gali modifikuoti teismų – teisingumą vykdančių institucijų – sprendimus,
nebūdamas teisingumą vykdančia institucija pagal Konstitucijos 109
straipsnio pirmąją dalį.[8, psl. 97]

Taigi pagal įgaliojimų apimtį ir pobūdį Respublikos Prezidentas –
įvairialypė institucija. Siauresniu požiūriu Respublikos Prezidentas,
negalėdamas leisti įstatymų ir vykdyti teisingumo, priskirtinas vykdomajai
valdžiai. Platesniu požiūriu valstybės vadovas, tik jam būdingais
įgaliojimais susijęs su įstatymu leidyba ir (iš dalies) su teisingumo
vykdymu, įkūnija specifinę – „mišriąją” ar „ketvirtąją”-valdžią.[8, psl.
97]

2. LR prezidento įgaliojimai

Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybinio
gyvenimo srityse. Vienose šie įgaliojimai priklauso išimtinei šalies vadovo
kompetencijai, kitose – susiję su kitų valstybės institucijų įgaliojimais,
kuriuos realizuoti galima vadovaujantis valdžių padalijimo principu. Šias
galias realizuoti galima tik Konstitucijos ir įstatymų numatytos „stabdžių
ir atsvarų” sistemos ribose. Ši sistema pašalina galimybę atsirasti
autoritariniams ar kitokiems neteisiniams valdymo metodams. Lietuvos
Respublikos 1992 m. Konstitucija, Prezidento bei Prezidento rinkimų
įstatymai yra pagrindiniai teisės šaltiniai, reglamentuojantys valstybės
vadovo įgaliojimų apimtį ir ribas.

Respublikos Prezidento kompetencija pateikiama punktų eile, kuri nėra
baigtinė. Viena vertus, Konstitucijos 84 straipsnyje nenurodyti visi
Respublikos Prezidento konstituciniai veiksmai, pvz., dispozityvi įstatymų
leidybos iniciatyvos teisė (K 68 str. l d.) ar galimybė kreiptis į
Konstitucinį Teismą (K 106 str. 3 d.). Kita vertus, konstitucinis valstybės
vadovo įgaliojimų katalogas nenurodo to, kas atliekama vykdant įstatymus
(laikantis Konstitucijos nuostatos „daro viską, kas jam pavesta /./
įstatymų”; K 77 str. 2 d.). Antai Konstitucijos 84 straipsnyje nekalbama
apie tai, kad Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia administracinių
teismų teisėjus, kurie, priimant Konstituciją, buvo numatyti kaip
fakultatyvūs (K 111 str. 2 d.). Visa tai leidžia teigti, kad Konstitucijos
84 straipsnis – daugiau imperatyvių gairių (krypčių, kuriomis
konstituciškai privalu veikti) nei dispozityvių įgaliojimų sąrašas.
Mėgaujantis sisteminiu metodu, aiškumo (ir teisinės „sistematizacijos”)
dėlei visus Konstitucijos 84 straipsnio punktus ir juose įtvirtintus
įgaliojimus E. Šileikis siūlo grupuoti, įžvelgiant jų loginį ryšį. Antai 1-
3 punktai leidžia kalbėti apie įgaliojimus, susijusius su užsienio politika
ir tarptautinėmis sutartimis. Savo ruožtu 4-9 punktai rodo įgaliojimus,
susijusius su Vyriausybės formavimu ir jos veikla (bei to nulemtus
santykius su Seimu). Tuo tarpu 10-14 punktai išreiškia įgaliojimus,
susijusius su valstybės pareigūnų skyrimu (atleidimu) ir to nulemtus
santykius su Seimu. Analogiškai 15-18 punktuose galima matyti įgaliojimus,
susijusius su vadovavimu ginkluotosioms pajėgoms ir valstybės gynybai.
Paskutiniai, t. y. 19-24 punktai rodo „mišrius įgaliojimus”, susijusius
tiek su valstybės vadovo integravimo funkcija (ją išreiškia malonės,
apdovanojimų ir pilietybės teikimas), tiek su sąlygine „notaro funkcija” –
įstatymų promulgavimu, ar organizavimo funkcija – Seimo rinkimų datos
nustatymu, neeilinės Seimo sesijos šaukimu.[6, psl. 449-450]

Respublikos Prezidento įgaliojimams nustatyti Konstitucijoje yra
skirtas 84 straipsnis, Respublikos Prezidento įgaliojimai numatomi ir
kituose Konstitucijos straipsniuose: 58 str. 2-4 d., 64 str. 2 d., 65 str.,
68 str. l d., 70 str. l d., 71 str. 1-4 d., 72 str. 3 d., 77 str. 2 d., 84
str., 85 str., 92 str. 1-2 d., 97 str. 2 d., 100 str., 101 str. 5 d., 103
str. 1-2 d., 106 str. 3, 5 d., 112 str. 2-4 d., 114 str. 2 d., 126 str. 2
d., 133 str. 2 d., 140 str. 1-2 d., 142 str. 2 d., 144 str. 2d., 149 str. 1-
2 d.

Klasifikuojant pagal reguliavimo objektą, P. Vinkleris siūlo tokią
Respublikos Prezidento įgaliojimų klasifikaciją:

a) įgaliojimai užsienio politikoje;

b) įgaliojimai Vyriausybės atžvilgiu;

c) įgaliojimai, ribojantys Seimo valdžią;

d) įgaliojimai įstatymų leidybos srityje;

e) įgaliojimai atliekant konstitucinę priežiūrą;

f) įgaliojimai ginant valstybę;

g) įgaliojimai įvedant nepaprastąją padėtį;

h) įgaliojimai skiriant ir atleidžiant asmenis iš pareigų;

i) įgaliojimai sprendžiant pilietybės klausimus;

j) įgaliojimai skiriant valstybinius apdovanojimus;

k) malonės teikimo įgaliojimai.[7, psl. 91]

Kai kurių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų negalima
priskirti nė vienai iš šių kategorijų. Tai, pavyzdžiui, konstitucinis
Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimas daryti Seime metinius
pranešimus.

Be konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų, dar yra
įgaliojimai, nustatomi įstatymu. Pavyzdžiui, įstatymu nustatomas
Respublikos Prezidento įgaliojimas Lietuvos Respublikos ministro pirmininko
teikimu skirti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininką bei
narius. Apskritai, Lietuvoje stiprėja tendencija įstatymu suteikti
Respublikos Prezidentui vis daugiau įgaliojimų. Tokiam Prezidento
įgaliojimų plėtimui sukurta palanki konstitucinė bazė, numatyta
Konstitucijos 84 str. 10 p.[7, psl. 91]

Be to, daugeliui iš Konstitucijoje numatytų Lietuvos Respublikos
Prezidento įgaliojimų juos realizuojant įstatymu yra suteikiamas
normatyvinis turinys, todėl kartu su konstitucine norma turi būti
nagrinėjamos ir ją realizuojančios įstatymų normos.[7, psl. 91]

2.1. lr prezidento įgaliojimai užsienio politikoje

Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos
klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Politikos mokslų
literatūroje pabrėžiamos didelės Lietuvos Respublikos Prezidento galios
užsienio politikoje: „įgaliojimai vidaus ir užsienio politikos srityje yra
aiškiai asimetriški: pirmieji gana menki, o antrieji įspūdingi”. Lietuvos
Respublikos Prezidento įgaliojimus užsienio politikoje nustato Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 84 str. 1-3 p. Vyriausybės teikimu Prezidentas
skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsienio
valstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybių
diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikia
aukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus. Be to, šalies
vadovas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti.[4, psl. 743; 7, psl. 92]

Respublikos Prezidento įgaliojimas spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus. Iš visų Respublikos Prezidentui suteiktų įgaliojimų
reikšmingiausiu ir problematiškiausiu tenka laikyti Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 84 str. l p. nustatomą įgaliojimą:

„Respublikos Prezidentas:

1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su
Vyriausybe vykdo užsienio politiką”.

Ar realizuodamas pastarąjį jam suteiktą įgaliojimą Respublikos
Prezidentas yra įgaliotas ir realiai gali nulemti daugelį esminės svarbos
sprendimų valstybėje? Ar, pavyzdžiui, realizuodamas šią Konstitucijos normą
jis galėjo priimti sprendimą, ar derybose dėl Lietuvos stojimo į Europos
Sąjungą iš tiesų verta aukoti Ignalinos atominę elektrinę? Reikia pastebėti
– nė vienu iš pastarųjų atvejų Respublikos Prezidentas nebuvo pagrindinis
sprendimus priimantis veikėjas. Pavyzdžiui, sutartis su „Williams” pasirašė
Vyriausybė. Atstovaudamas Europos Sąjungos valstybių interesams, Seimas
2000 m. gegužės 5 d. Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės pirmojo
bloko eksploatavimo nutraukimo įstatymu nustatė, jog Ignalinos AE pirmojo
bloko eksploatavimo darbai turi būti baigti iki 2005 m. sausio l d.[7, psl.
97]

Pagal Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui priklauso
spręsti tuos pagrindinius užsienio politikos klausimus, kurie pagal kitas
Konstitucijos normas nėra priskirti kitų valstybės institucijų
kompetencijai. Respublikos Prezidentui Lietuvoje pagal Konstitucijos 84
str. l p. turi priklausyti spręsti šiuos pagrindinius užsienio politikos
klausimus:

a) diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis užmezgimas, jų
pobūdžio nustatymas bei diplomatinių santykių nutraukimas;

b) dalyvavimas kuriant tarptautinius papročius;

c) sprendimų dėl stojimo į tarptautines organizacijas bei dalyvavimo
jose priėmimas;

d) reikalavimų pareiškimas pagal tarptautinę teisę, atsakymas į tokius
reikalavimus ir sprendimo priėmimas dėl priemonių, skirtų šiems ginčams
spręsti, panaudojimo;

e) bendros valstybės pozicijos ir pozicijos kitų valstybių atžvilgiu
nustatymas bei jų keitimas;

f) ėmimasis pagal kompetenciją veiksmų, reikalingų, tinkamai
sureguliuoti ir realizuoti valstybės tarptautinius santykius, pvz.,
realizuojant savo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, atitinkamų įstatymu
projektu telkimas;

g) kreipimasis į Konstitucinį Teismą, dėl tarptautinių sutarčių
atitikimo Konstitucijai pagal Konstitucijos 105 str. 3 d. 3 p.[7, psl. 99]

Šis sąrašas yra tik pavyzdinis. Tai reiškia, jog ir kitos
tarpvalstybinių arba santykių tarp valstybės ir tarptautinių organizacijų
problemos gali būti suvokiamos kaip pagrindiniai užsienio politikos
klausimai. Iškyla problema – kaip atriboti Konstitucijos 84 str. l p.
minimus pagrindinius užsienio politikos klausimus nuo ne pagrindinių,
kuriuos gali spręsti kitos valstybės institucijos.[7, psl. 100]

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos
Prezidentui paveda spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus. Tai
reiškia, jog Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją įgaliojamas pats
asmeniškai, savo įsitikinimu, priimti sprendimą pagrindiniais užsienio
politikos klausimais. Kitų valstybės institucijų arba tarptautinių
organizacijų ir užsienio valstybių pozicija šios Respublikos Prezidento
prerogatyvos nesuvaržo.[7, psl. 100]

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos
Prezidentas įgaliojamas ne tik spręsti užsienio politikos klausimus, bet ir
juos vykdyti. Šis Respublikos Prezidento įgaliojimas vykdyti užsienio
politiką pagrindiniais klausimais loginiais ryšiais susijęs su jo kaip
pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendėjo kompetencija – jei
Prezidentas priima sprendimą užsienio politikos klausimais, jis gali tai
nedelsdamas pradėti vykdyti.

Pagal Konstitucijos 84 str. l p. užsienio politikos vykdymas
Respublikos Prezidentui pavedamas „kartu su Vyriausybe”. Respublikos
Prezidentas yra principinis pagrindinių užsienio politikos klausimų
sprendimo subjektas, pagrindinis jos vykdytojas. Jis gali pats imtis
vykdyti savo priimtą sprendimą ir jį užbaigti pasirašydamas tarptautinę
sutartį. Tačiau jei Prezidentas nenori aktyviai vykdyti savo priimto
sprendimo, jo sprendimo vykdymo iniciatyvą gali perleisti Vyriausybei ir
Užsienio reikalų ministerijai.[7, psl. 101]

Vyriausybei pagal Konstituciją projektuojamas vaidmuo vykdant užsienio
politiką tiesiogiai priklauso nuo to, kaip aktyviai užsienio politiką
vykdys pats Respublikos Prezidentas ir kiek jis pats kvies ir remsis
Vyriausybe, turinčia daug didesnį žmonių ir techninį potencialą. Pagal
Konstituciją nebūdama įgaliota priimti sprendimus pagrindiniais užsienio
politikos klausimais Vyriausybė pagal Konstitucijos 84 str. l p. turi
padėti Respublikos Prezidentui įgyvendinti valstybės užsienio politiką. Nuo
paties Respublikos Prezidento aktyvumo priklauso, ar Vyriausybei ir
Užsienio reikalų ministerijai teks žymesnis vaidmuo vykdant valstybės
užsienio politiką. Nebūdama įgaliota spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija neturėtų
kelti pretenzijos dominuoti valstybės užsienio politikoje tiek pagrindinių
užsienio politikos klausimų sprendimo, tiek jų vykdymo atžvilgiu.[7, psl.
102]

Respublikos Prezidento kompetencijos spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus konstituciniai apribojimai. Respublikos Prezidentui
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. suteikta kompetencija
spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus yra saistoma daugybės
konstitucinių apribojimų. Juos galima skirstyti į materialinius ir
institucinius. Instituciniai apribojimai išdėstyti aukščiau, todėl toliau
nurodomi konstituciniai Respublikos Prezidento įgaliojimo spręsti
pagrindinius užsienio politikos klausimus materialiniai apribojimai: tai,
visų pirma, jam suteiktą kompetenciją spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus apriboja Konstitucijos l str. norma, pagal kurią
„Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. Ši
konstitucinė norma kartu yra pamatinis valstybės principas. Respublikos
Prezidento sprendimai pagrindiniais užsienio politikos klausimais turi
nepažeisti Konstitucijos – nebūti nukreipti prieš Lietuvos valstybingumą,
demokratiją, taip pat respublikinę valdymo formą.[7, psl. 103]

Respublikos Prezidentas yra saistomas Lietuvos valstybės užsienio
politikos principų: jis turi vadovautis visuotinai pripažintais
tarptautinės teisės principais, siekti užtikrinti šalies saugumą ir
nepriklausomybę, taip pat piliečių gerovę ir pagrindines jų teises bei
laisves, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos
kūrimo.[1 – 135 str.]

Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus suvaržo ir kitos Konstitucijos normos: tai
Konstitucijos 135 str. 2 d. norma, pagal kurią „Lietuvos Respublikoje karo
propaganda yra draudžiama”, Konstitucijos 136 str. norma, pagal kurią
„Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu tai
neprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei”. Prie tokių
Respublikos Prezidento valią užsienio politikoje suvaržančių normų
priskirtina ir Konstitucijos 137 str. norma, teigianti, kad „Lietuvos
Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio
valstybių karinių bazių” .[7, psl. 103]

Gana žymiai Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindinius
užsienio politikos klausimus suvaržo Lietuvos Respublikos Konstitucijos
sudedamosios dalies – Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos
Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas” išdėstytos normos,
reikalaujančios niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRS
pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokias
valstybių sąjungas bei sandraugas, nes tokia veikla laikoma priešiška
Lietuvos nepriklausomybei. Atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus. Taip
pat, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos,
Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių šalių karinių bazių ir
kariuomenės dalinių.[7, psl. 104]

Be šių konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencijos
spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus apribojimų, tam tikri
šios jo kompetencijos apribojimai išplaukia iš Respublikos Prezidento
priesaikos teksto. Prisiekdamas Respublikos Prezidentas be kita ko
įsipareigoja „saugoti Lietuvos žemių vientisumą”, taip pat „visomis
išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę”.[2 – 3 str.]

Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus, susijusius su Europos Sąjunga ir NATO. Europos
Sąjungos sutarties (Amsterdamo redakcija) 11 straipsnis nustato, kad
„Sąjunga išvysto ir įgyvendina bendrą užsienio – ir saugumo politiką visais
užsienio ir saugumo politikos klausimais”. Todėl ES sutarties 12
straipsnis:

a) nustato bendrus užsienio ir saugumo politikos principus;

b) priima sprendimus dėl bendrų strategijų;

c) imasi bendrų akcijų;

d) išreiškia bendras pozicijas.[7, psl. 104]

Bendros akcijos ir bendrų pozicijų išreiškimas suvokiami kaip bendros
užsienio ir saugumo politikos priemonės.[7, psl. 104]

Europos Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika yra ne kas kita
kaip valstybių narių veiklos koordinavimas. Bendros ES užsienio ir saugumo
politikos atveju valstybių aukščiausiųjų institucijų, turinčių teisę
spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus, įgaliojimai neperduodami
ES institucijoms. Sprendimai dėl bendros ES užsienio ir saugumo politikos
priimami vienbalsiai, tad kiekviena valstybė aktyviai balsuodama gali
užblokuoti sprendimų šiais klausimais priėmimą. Kai bendros strategijos
pagrindu priimamas sprendimas dėl bendros akcijos, bendros pozicijos arba
kito sprendimo arba nusprendžiama dėl bendros akcijos arba bendros
pozicijos įgyvendinimo priemonių, tai sprendimą ES Taryba priima
kvalifikuota dauguma. Tačiau, jei bet kuri ES Tarybos narė „dėl svarbių
nacionalinės politikos priežasčių”, kurias ji turi nurodyti, pareikštų, kad
nesutinka su ES Tarybos sprendimu, tai sprendimas kvalifikuota dauguma bus
nepriimtas. Todėl darytina išvada, jog Respublikos Prezidento konstitucinės
kompetencijos spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ES teisė
nesuvaržo.[7, psl. 104]

NATO sprendimų priėmimo pagrindinė institucija yra Šiaurės Atlanto
Taryba. Nors kiekvienai šaliai Šiaurės Atlanto Taryboje atstovauja
ambasadoriaus rangą turintis nuolatinis atstovas, taryba gali susitikti ir
ministrų lygiu arba Valstybių (vyriausybių) vadovų lygiu. Sprendimai
Šiaurės Atlanto Taryboje priimami remiantis vieningu ir bendru sutarimu, o
balsavimo ar daugumos metodu pagrįsto sprendimų priėmimo procedūros nėra.
Kiekviena šalis išlaiko visišką suverenumą ir atsakomybę už savo veiksmus.
Todėl Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsienio
politikos klausimus ir šiuo atveju lieka nesuvaržyta.[7, psl. 105]

Respublikos Prezidento įgaliojimai pasirašyti tarptautines sutartis ir
teikti jas Seimui ratifikuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 2
p. numato, jog Respublikos Prezidentas:

– pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas
Seimui ratifikuoti.

Didelė dalis svarbiausių užsienio politikos klausimų reguliuojami
pasirašant ir ratifikuojant tarptautines sutartis. Kaip reguliuojančios
svarbiausius užsienio politikos klausimus turi būti suprastos tik tokios
sutartys, kuriomis nustatomas reguliavimas reikšmingas valstybės
egzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybių
bendruomenėje. Galima teigti, jog tai – pačios svarbiausios tarptautinės
sutartys. Lietuvos Respublikoje pačių svarbiausių tarptautinių sutarčių
rūšys įtvirtinamos Lietuvos pozityvinėje teisėje – visų pirma Konstitucijos
138 str. l d. Konstitucijoje įtvirtinamas reguliavimas detaliai
realizuojamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 str.
l d. Tokiomis normomis įtvirtintų sutarčių rūšių svarbos pačiam valstybės
egzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybių
bendruomenėje turi šios tarptautinės sutartys:

a) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo,
išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;

b) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio
pagalbos, taip pat dėl valstybės gynimo;

c) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos
sutartys;

d) dėl valstybės ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio
valstybių teritorijose;

e) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse bei
regioninėse tarptautinėse organizacijose;

f) daugiašalės arba ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų
laikotarpiui, ekonominės sutartys;

g) dėl užsienio valstybės kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso
Lietuvos Respublikos teritorijoje.[7, psl. 106]

Šių sutarčių didelę svarbą parodo ir tai, jog jos turi būti Seimo
ratifikuojamos. Valstybės egzistavimui, valstybės nepriklausomybei, jos
statusui tarptautinėje valstybių bendrijoje gali būti svarbios ir kitos
tarptautinės sutartys. Pavyzdžiui, tos tarptautinės sutartys, kurios
nustato kitokias teisės normas nei galiojantys Lietuvos Respublikos
įstatymai, arba tos tarptautinės sutartys, kuriose yra numatytas jų
ratifikavimas. Ar tarptautine sutartimi yra sprendžiami svarbiausi
valstybės užsienio politikos klausimai, turi būti nustatoma konkrečiu
atveju.[7, psl. 107]

Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 4 str. l d.
numatoma, jog sprendimą dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių
sudarymo tikslingumo turi teisę priimti Lietuvos Respublikos Prezidentas,
Vyriausybė arba jos pavedimu ir nustatyta tvarka Užsienio reikalų
ministerija. Būtent Vyriausybė įgaliojama duoti pavedimus pačiai Užsienio
reikalų ministerijai, priimti sprendimus dėl tarptautinių sutarčių sudarymo
tikslingumo. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių
įstatymas Vyriausybę pagal jai suteiktą kompetenciją priimti sprendimus dėl
tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo įtvirtina kaip lygiateisį, ar
net daugiau teisių turintį nei Respublikos Prezidentas teisės subjektą.
Vyriausybė taip pat yra ir alternatyvinis šiuo atžvilgiu subjektas, nes
savo sprendimo dėl tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo ji neprivalo
derinti su Respublikos Prezidentu.[7, psl. 107]

Abejotina, ar tokia pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių
įstatymo 4 str. sukurta situacija atitinka Konstitucijos kūrėjų mintį,
pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimų konstituciniu subjektu
nustatyti Respublikos Prezidentą ir ar tarptautinių sutarčių įstatymo 4
str. 2 d. atitinka Konstitucijos 84 str. l dalį.[7, psl. 107]

Be tarptautinių sutarčių pasirašymo, Konstitucijos 84 str. 2 p.
Respublikos Prezidentą įgalioja teikti tarptautines sutartis Seimui
ratifikuoti. Respublikos Prezidentas yra išskirtinis tarptautinių sutarčių
teikimo ratifikavimui subjektas – jokia kita valstybės institucija nėra
įgaliojama atlikti šį teikimą.

Respublikos Prezidento įgaliojimai valstybės diplomatinių santykių
atžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str. l p.
Vyriausybė: „užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio
valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis”.

Ši konstitucinė norma taip pat nustatoma Vyriausybės įstatymo 22 str.
l d. 10 p. Diplomatinių santykių užmezgimas su kita valstybe ar tarptautine
organizacija neabejotinai yra vienas iš svarbiausių valstybės užsienio
politikos klausimų. Svarbiausių užsienio politikos klausimų sprendimas
pagal Konstitucijos 84 str. l p. yra Respublikos Prezidento prerogatyva.
Aiškinant šią Konstitucijos 94 str. l p. normą pagal jos sisteminius ryšius
su Konstitucijos 84 str. l p. norma, reikia teigti, jog Konstitucijos 94
str. l p. numatomas įgaliojimas Vyriausybei užmegzti diplomatinius
santykius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis yra ne
sprendimų priėmimo, o būtent vykdomasis įgaliojimas, todėl Vyriausybės
veikla šiuo požiūriu turi apsiriboti diplomatinių santykių užmezgimo su
užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis vykdymu. Sprendimo
dėl diplomatinių santykių užmezgimo, jų pobūdžio bei nutraukimo
konstitucinis subjektas – Respublikos Prezidentas.[7, psl. 108]

Diplomatinius santykius užmezga Vyriausybė. Sprendimai dėl
tarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo dažnai priimami be Respublikos
Prezidento dalyvavimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p.
norma Lietuvos įstatymuose arba tik iš dalies realizuota, iškreipiant jos
tikrąją prasmę, arba iš esmės nerealizuota.[7, psl. 109]

Peršasi išvada – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p.
nepakankamai realizuojamas šalies teisės sistemoje įtvirtinant Respublikos
Prezidentą kaip pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimo subjektą.
Nepaisant šios normos, dėl pagrindinių užsienio politikos klausimų
sprendimo savo pretenzijas kelia ir kitos valstybės institucijos. Todėl
didelį, net esminį vaidmenį įgauna Respublikos Prezidento asmenybė, jo
išsilavinimas, kalbų mokėjimas, patirtis, Seimo ir Vyriausybės tarpusavio
santykiai, sugebėjimas paveikti Vyriausybę. Jei Respublikos Prezidentas
priima sprendimus pagrindiniais užsienio politikos klausimus, tai šie jo
sprendimai tampa realybe tiek, kiek energingai ir aktyviai jis realizuoja
savo priimtus sprendimus, t.y. kiek jis pats imasi iniciatyvos vykdyti
užsienio politiką.[7, psl. 109]

Respublikos Prezidento įgaliojimai skiriant ir atšaukiant Lietuvos
Respublikos diplomatinius atstovus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84
str. 3 p. nustato, jog Respublikos Prezidentas:

„Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos
diplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautinių
organizacijų”. Diplomatinis atstovas yra asmuo, oficialiai atstovaujantis
Lietuvos Respublikai užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje.
Tai gali būti tik toks diplomatas, kuris turi LR nepaprastojo ir įgaliotojo
ambasadoriaus ar Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir
įgaliotojo ministro diplomatinį rangą.[7, psl. 110] Pagal Lietuvos
Respublikos Prezidento įstatymo 16 str. l d. l p. Respublikos Prezidento
dekretas, kuriuo skiriamas arba atšaukiamas Lietuvos Respublikos
diplomatinis atstovas, turi būti kontrasignuotas Lietuvos Respublikos
ministro pirmininko.

Pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 68 str. l d. 9 p., iki
diplomatinio atstovo kandidatūros pateikimo Respublikos Prezidentui, ji
turi būti apsvarstyta Seimo užsienio reikalų komitete, kuriam suteikta
kompetencija teikti išvadas ir rekomendacijas dėl Lietuvos Respublikos
diplomatinių atstovų skyrimo užsienio valstybėse ir tarptautinėse
organizacijose bei jų atšaukimo. Pagal Lietuvos Respublikos diplomatinės
tarnybos įstatymo 31 str. l d., jei gaunamas užsienio valstybės sutikimas
(agremanas), Vyriausybė teikia diplomatinio atstovo kandidatūrą Respublikos
Prezidentui . Visa ši „iki prezidentinė” diplomatinių atstovų parinkimo
procedūra Respublikos Prezidento valios neapriboja. Jis gali skirti
Vyriausybės teikiamą kandidatą diplomatiniu atstovu arba vadovaudamasis
savo diskrecija jo neskirti. Šia linkme formuojasi ir Lietuvos Respublikos
diplomatinių atstovų skyrimo praktika.[7, psl. 110]

Respublikos Prezidento įgaliojimas priimti užsienio valstybių
diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus. Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 84 str. 3 p. nustato, jog Respublikos
Prezidentas:

„priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir
atšaukiamuosius raštus”.

Pagal 1992 m. Konstituciją pradėjus funkcionuoti Respublikos
Prezidentui kaip konstitucinei institucijai, akreditavimas, kuris vyksta
būtent diplomatinių atstovų įgaliojamųjų raštų įteikimo forma, išskyrus
užsienio valstybių reikalų patikėtinius, turi vykti ir vyksta prie
Respublikos Prezidento. Dėl šių motyvų Respublikos Prezidentas negali būti
atribotas nuo sprendimo dėl užsienio valstybės diplomatinio atstovo
kandidatūros priėmimo. 1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių
4 str. nustatoma diplomatinį atstovą siunčiančios valstybės pareiga gauti
iš priimančios valstybės agremaną, tačiau kaip subjektas, kuris turi duoti
agremaną, yra įvardijama pati valstybė, o ne jos institucija. Satou
teigimu:

„Siekiant išvengti nemalonumo, kuris atsiranda kai diplomatinis
atstovas yra nepriimamas, nusistovėjo praktika iš anksto pateikti norimo
paskirti asmens pavardę Valstybės vadovui, prie kurios šis asmuo turės būti
akredituotas”.[7, psl. 111]

Sprendimas dėl agremano suteikimo diplomatinio atstovo kandidatūrai
turi priklausyti Respublikos Prezidentui. Užsienio reikalų ministras turėtų
atlikti tik jau priimto sprendimo pranešimo užsienio valstybei procedūrą.

Kaip rašo apie agremano suteikimą Satou, „kartais jį suteikia užsienio
reikalų ministras, veikdamas tos valstybės institucijos, prie kurios
diplomatas turi būti akredituotas, vardu”.[7, psl. 112]

Respublikos Prezidentas taip pat įgaliojamas teikti aukščiausius
diplomatinius rangus ir specialius vardus. Pagal Lietuvos Respublikos
diplomatinės tarnybos įstatymo 42 str. l d., Respublikos Prezidentas
užsienio reikalų ministro teikimu suteikia ir atima šiuos diplomatinius
rangus: Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus bei
Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro.[7,
psl. 112] Pagal LR Prezidento įstatymo 16 str. l d. 2 p. Respublikos
Prezidento dekretas dėl pastarųjų diplomatinių rangų suteikimo turi būti
kontrasignuotas užsienio reikalų ministro.

Tuo tarpu Konstitucijos nuostata dėl specialiųjų vardų šiuo metu nėra
realizuota, todėl Respublikos Prezidentas specialiųjų vardų kol kas
neteikia.[7, psl. 112]

2.2. lr prezidento įgaliojimai santykiuose su Vyriausybe

Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą
Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio mėn. nutarimo
konstatuojamoje dalyje išaiškino, jog Respublikos Prezidentui tenka skirti
Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę,
kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių nariu balsų
dauguma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl Lietuvos
Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės programos” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”.
Vilnius, 1998 m. nutarimas). Tad Respublikos Prezidento teisė skirti
Ministrą Pirmininką nėra absoliuti. Ministro Pirmininko kandidatūra šalies
vadovas turi derinti su Seimu.[5, psl. 743]

Reikia pripažinti, jog Vyriausybės formavimas apima daugybę
Respublikos Prezidento ir Seimo veiksmų. Visų pirma Respublikos Prezidentas
teikia Seimui svarstyti ministro pirmininko kandidatūrą. Seimui pritarus,
Respublikos Prezidentas skiria ministrą pirmininką. Po to Respublikos
Prezidentas ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus.
Respublikos Prezidentas dar tvirtina Vyriausybės sudėtį. Todėl pačiame
Vyriausybės formavimo procese Respublikos Prezidento įgaliojimai tikrai ne
mažiau reikšmingesni nei Seimo, kuris tėra įgaliotas pritarti arba
nepritarti Respublikos Prezidento teikiamai ministro pirmininko
kandidatūrai. Net jei prie šių įgaliojimų būtų pridėtas Seimo įgaliojimas
pritarti arba nepritarti Vyriausybės programai, Respublikos Prezidento
vaidmuo vis tiek negalėtų būti vertinamas kaip mažiau reikšmingas nei
Seimo. Būtent Respublikos Prezidentas įgaliojamas priimti lemiamus
sprendimus ministro pirmininko ir ministrų – t.y. tų asmenų, kurie vykdys
Vyriausybės programą, atžvilgiu. Tuo tarpu Seimo įgaliojimai abiem
nurodytais atvejais yra apriboti iki pritarimo arba nepritarimo, t.y. iki
kitų valstybės institucijų teikiamos kandidatūros arba Vyriausybės
programos priėmimo arba atmetimo, bet ne šios programos taisymo arba
keitimo.[7, psl. 119]

Ministras pirmininkas ir Vyriausybė privalo turėti ir Respublikos
Prezidento, ir Seimo pasitikėjimą. Respublikos Prezidento aktai formuojant
Vyriausybę reikšmingi suteikiant Vyriausybei įgaliojimus dirbti – be jų
Seimas negalėtų pritarti nei ministro pirmininko kandidatūrai, nei
Vyriausybės programai. Vadinasi, be jų negalėtų atsirasti ir Vyriausybės
įgaliojimai, todėl Konstitucijos 92 str. 5 d. numatytas Seimo pritarimas
Vyriausybės programai negali būti aiškinamas izoliuotai nuo kitų
Konstitucijos normų kaip vienintelis veiksmas, kuriuo Vyriausybei teikiami
įgaliojimai. Pritardamas Vyriausybės programai, Seimas užbaigia visą
pasitikėjimo Vyriausybe ir įgaliojimų jai teikimo procesą, kurį pradeda
Respublikos Prezidentas teikdamas Seimui ministro pirmininko
kandidatūrą.[7, psl. 119]

Teisingai pastebima, jog Prezidento kaip valstybės vadovo teisė teikti
Seimui ministro pirmininko kandidatūrą nėra griežtai determinuota.
Tvirtinant Vyriausybės sudėtį Prezidento pasirinkimo teisė nėra iš anksto
nulemta politinės daugumos Seime, nes toks teigimas prasilenktų su
Prezidento teise paleisti Seimą, kai šis du kartus iš eilės nepritaria
Vyriausybės programai.[7, psl. 120]

Tai, kad vien Seimas nėra įgaliojimų Vyriausybei teikimo subjektas,
įrodo ir Konstitucijos 58 str. 2 d. 2 p.: Seimui pareiškus tiesioginį
nepasitikėjimą Vyriausybe, ji neprivalo mechaniškai atsistatydinti. Ji gali
siūlyti Respublikos Prezidentui skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Taigi
tik Respublikos Prezidento pasitikėjimo pakanka, kad Vyriausybė iki naujo
Seimo išrinkimo tęstų savo darbą. Nei vien tik Seimui, nei vien tik
Respublikos Prezidentui nepakanka pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe, kad
ji atsistatydintų. O taip negalėtų būti, jei įgaliojimus Vyriausybei teiktų
tik Seimas, pritardamas jos programai. Tiesa, kiek palankesnė konstitucinė
padėtis nagrinėjamu atžvilgiu suteikta Seimui, nes jei Respublikos
Prezidentas pareiškia iniciatyvą atleisti ministrą pirmininką, jis yra
saistomas Seimo pritarimo. Tuo tarpu Seimui pareiškus nepasitikėjimą
Vyriausybe, Respublikos Prezidentas betarpiškai kištis negali, tam dar
reikia Vyriausybės sprendimo siūlyti Respublikos Prezidentui skelbti
pirmalaikius Seimo rinkimus. Tačiau ši aplinkybė lemiamos reikšmės neturi.
Galutinį Seimo – Vyriausybės konfliktą sprendžia Tauta.[7, psl. 120]

Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės atsistatydinimą ir
prireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrų
eiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.
Prezidentas taip pat priima ministru atsistatydinimą ir gali pavesti jiems
eiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras. Išrinkus naują Seimą,
Prezidentas priima Vyriausybės gražinamus įgaliojimus ir paveda jai eiti
pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Vyriausybei atsistatydinus ar
Vyriausybei grąžinus įgaliojimus, Prezidentas ne vėliau kaip per 15 dienu
teikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kol nėra Ministro
Pirmininko ar jis negali eiti savo pareigu, Respublikos Prezidentas ne
ilgesniam kaip 60 dienu laikotarpiui Ministro Pirmininko teikimu paveda
vienam iš ministru jį pavaduoti, jeigu tokio teikimo nėra, Respublikos
Prezidentas vienam iš ministru paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką.[5,
psl. 743]

Tarp Seimo sesijų Prezidentas, esant reikalui, sprendžia, ar leisti
patraukti Ministrą Pirmininką ar ministrą baudžiamojon atsakomybėn, duoda
leidimą juos suimti ar kitaip suvaržyti jų laisve. Nors Respublikos
Prezidento institucija yra priskirtina vykdomosios valdžios grandžiai,
Konstitucijoje nėra numatyta galimybė šalies vadovui dalyvauti Vyriausybės
posėdžiuose. Respublikos Konstitucija numato, jog ministrai yra atskaitingi
Respublikos Prezidentui, tačiau šalies vadovas nėra nei Vyriausybės narys,
nei vadovas.[5, psl. 743]

2.3. lr prezidento įgaliojimai santykiuose su seimu

Šalies vadovo įgaliojimai nekonkuruoja su atstovaujamosios
institucijos – Seimo įgaliojimais. Lietuvos Respublika numato griežtą šių
valstybės valdžios institucijų funkcijų pasidalijimą. Tačiau Respublikos
Prezidento įgaliojimai santykiuose su Seimu leidžia vertinti valstybės
vadovą, kaip svarbų įstatymų leidybos proceso dalyvį. Net naujai išrinktas
Seimas j pirmąjį savo posėdį renkasi Prezidento kviečiamas. Taip pat
Prezidentas turi įgaliojimus skelbti eilinius Seimo rinkimus, o tam tikrais
atvejais ir pirmalaikius parlamento rinkimus. Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo galimybė yra apribota
aplinkybių.[5, psl. 740]

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 58 str. numato vienareikšmes
konstitucinių teisinių santykių situacijas. Tik joms egzistuojant,
Respublikos Prezidentas gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Tai
gali įvykti, kuomet:

1) Seimas per 30 dienu nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujos
Vyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per
60 dienu du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai;

2) Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe pastarajai
pasiūlius.

Valstybės Konstitucija nenumato kitokiu priežasčių, kurioms esant
Respublikos Prezidentas įgytų teisę paleisti šalies parlamentą. Galimybę
Prezidentui naudotis šiais įgaliojimais nepagrįstai riboja Lietuvos
Respublikos 87 str. numatantis, kad „kai Konstitucijos 58 straipsnio
antrojoje dalyje numatytais atvejais Respublikos Prezidentas skelbia
pirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo narių
balsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbti
pirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus”.

Konstitucija numato jog Respublikos Prezidentas negali skelbti
pirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijos
pabaigos liko mažiau nei 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimo
rinkimų nepraėjo 6 mėnesiai.

Įstatymų leidyba yra svarbiausia Seimo veiklos funkcija. Jokia kitai
institucijai nėra suteikta įstatymų leidybos teisė. Tačiau Respublikos
Prezidentas turi tam tikrų įgaliojimų šioje srityje. Pirma, Respublikos
Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Antra, Seimo priimti
įstatymai įsigalioja tik po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia
Lietuvos Respublikos Prezidentas, išskyrus atvejus, kai pačiuose
įstatymuose yra numatoma kita jų įsigaliojimo data.[5, psl. 741]

Po įteikiamu Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiai
paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymo tekstu Seimo statuto nustatyta
tvarka būtinas įrašas su Seimo Pirmininko arba jo pavaduotojo parašu. Taip
patvirtinamas Seimo priimto įstatymo autentiškumas. Lietuvos Respublikos
įstatymai, kurie įteikiami Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiai
paskelbti, registruojami specialioje knygoje. Vėliau nurodoma jų pasirašymo
bei paskelbimo data arba pažymima apie jų grąžinimą Seimui pakartotinai
svarstyti. Lietuvos Respublikos įstatymo teksto pabaigoje prieš Respublikos
Prezidento parašą yra įrašyta: „Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo
priimtą įstatymą”. Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau
kaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia,
arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.[5, psl. 741]

Įstatymai ir kiti norminiai aktai yra skelbiami oficialiame leidinyje
„Valstybes žinios”. Grąžindamas nepasirašytą įstatymą Seimui, Respublikos
Prezidentas turi nurodyti, kodėl jis šio įstatymo pasirašyti negali ir kaip
jį reikėtų taisyti. Jei nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo Respublikos
Prezidentas negrąžina ir nepasirašo, tas įstatymas įsigalioja po to, kai jį
pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. „Susidūrus su
prezidento veto, parlamentas gali reaguoti trejopai: I) priimti prezidento
pastabas, 2) jas atmesti arba 3) „numarinti išbraukiant iš politines
darbotvarkės”.[5, psl. 742] Respublikos Prezidento grąžinta įstatymų Seimas
gali iš naujo svarstyti ir priimti. Pakartotinai Seimo apsvarstytas
įstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidento
teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymų balsavo daugiau nei
1/2, o už konstitucinį įstatymą ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.
Paprastai įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo
narių, dalyvaujančių posėdyje. Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už
juos balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip
3/5 visų Seimo narių halsų dauguma. Tokius įstatymus Respublikos
Prezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti ir
nedelsdamas oficialiai paskelbti.

Priimtų įstatymų dėl Konstitucijos keitimo pasirašo Respublikos
Prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia. Jeigu
nurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir
nepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai
paskelbia Seimo Pirmininkas. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigalioja
ne anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo. Referendumu priimtų
įstatymų ar kitų aktų ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir
oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokio
įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymas
įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo
Pirmininkas.

Konstitucijoje numatytais atvejais (ginkluoto užpuolimo atveju,
įvedant karo padėtį ir skelbiant mobilizacijų arba įvedant nepaprastųjų
padėtį) tarp Seimo sesijų Prezidentas šaukia neeilinę Seimo sesijų.

Respublikos Prezidentas teikia Seimui valstybės kontrolieriaus,
Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras. Taip pat Lietuvos
Respublikos Konstitucija įpareigoja šalies vadovų daryti metinius
pranešimus Seime apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus ir
užsienio politikų. Seimo pritarimu Prezidentas skiria ir atleidžia
kariuomenės vadų ir saugumo tarnybos vadovų; pastarojo teikimu skiria ir
atleidžia saugumo tarnybos vadovo pavaduotojus.[5, psl. 742]

2.4. lr prezidentas ir teisminė valdžia

Teisminė valdžia yra labai svarbi valstybės valdžios grandis. Teismai
yra vienintelė institucija, kuri vykdo teisingumą (Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 109 str.). Šios valdžios šakos savarankiškumą ir
nepriklausomumą garantuoja šalies Konstitucija ir įstatymai. Tačiau
Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas dalyvauja šios institucijos
formavimo procese. Respublikos Prezidentas yra vienintelis pareigūnas,
kuris gali skirti ir atleisti teismų teisėjus. Šalies vadovas teikia Seimui
Aukščiausiojo Teismo teisėju kandidatūras. Seimui paskyrus Aukščiausiojo
Teismo teisėjus, iš jų Respublikos Prezidentas teikia Seimui skirti
Aukščiausiojo Teismo pirmininką. Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus iš
paskirtu teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius
Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Tad skiriant Aukščiausiojo Teismo
teisėjus, būtinas Respublikos Prezidento ir Seimo sutarimas dėl
kandidatūrų.[5, psl. 744]

Prezidentas skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinio
teismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas. Teisėjų
kandidatūras Prezidentui teikia teisingumo ministras. Apylinkių, apygardų
ir specializuoto teismo teisėjus bei pirmininkus skiria, jų darbo vietas
keičia Respublikos Prezidentas.

Įstatymo numatytais atvejais Prezidentas atleidžia arba teikia Seimui
atleisti teisėjus. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar
atleidimo iš pareigu Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymo
numatyta teisėjų institucija – Teisėjų taryba. Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamojoje
dalyje teigiama, kad „Atsižvelgiant j Konstitucijoje nustatytą teismų
formavimo tvarką, taip pat į Respublikos Prezidento ir specialios teisėjų
institucijos santykių konstitucinį reguliavimą, darytina išvada, kad
Konstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucija
turi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesines
karjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Šios institucijos
patarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijos
patarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjo
paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų”.[5, psl. 744]

Taigi pagal Konstituciją speciali teisėjų institucija ne tik padeda
Respublikos Prezidentui formuoti teismus, bet ir yra atsvara Respublikos
Prezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjų
korpusą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 str. 5 d.
numatyta, kad „. speciali teisėjų institucija interpretuotina kaip
svarbus Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementas”
(Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas
„Dėl Lietuvos Respublikos teismu įstatymo 14, 25(1), 26, 30, 33, 34, 36,
40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69(1) ir 73 straipsniu atitikimo Lietuvos
Respublikos Konstitucijai”).[5, psl. 745]

Respublikos Prezidentas įstatymo nustatytais atvejais nustato arba
teikia Seimui nustatyti teisėju skaičių teismuose, tvirtina teisėjų
valdžios simboliu etalonus, pažymėjimu pavyzdžius. Teisėjas negali būti
patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta
jo laisvė be Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be Respublikos
Prezidento sutikimo. Tačiau Respublikos Prezidentas negali daryti įtakos
teismų sprendimams konkrečiose bylose.

Ypatingą vietą valstybės institucijų sistemoje užima Konstitucinis
Teismas. Nepriklausydamas bendrųjų teismų sistemai, Konstitucinis Teismas
vykdo tik jam būdingas funkcijas. Šis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir
kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir
Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Šalies
vadovas turi įgaliojimų Konstitucinio Teismo formavimo procese. Prezidentas
teikia Seimui trijų (iš devynių) Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras.
Paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia Seimui
Konstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą.[5, psl. 745]

Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl
Vyriausybės aktų neprieštaravimo Konstitucijai arba įstatymams. Tačiau
šalies vadovas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo priimtų
įstatymų neprieštaravimo Konstitucijai. Taip pat Respublikos Prezidentas
gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimų
įstatymai per Seimo narių rinkimus, taip pat dėl tarptautinių sutarčių
atitikimo Konstitucijai.[5, psl. 745]

2.5. lr prezidento įgaliojimai krašto apsaugoje

Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. Jis
Seimo pritarimu skiria kariuomenės vadą, suteikia aukščiausius karinius
laipsnius. Prezidentas vadovauja konsultacinei Valstybės gynimo tarybai,
kuri svarsto ir koordinuoja svarbiausius valstybės gynybos klausimus.
Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties, ginkluotųjų pajėgų panaudojimo
ir sprendimą gintis nuo ginkluotos agresijos priima Respublikos
Prezidentas. Tačiau šalies vadovas privalo tokį savo sprendimą pateikti
tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.[5, psl. 745]

Jeigu Valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenės
rimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvesti
nepaprastąją padėtį. Jos trukmė – iki šešių mėnesių. Tarp Seimo sesijų
neatidėliotinais atvejais tokį sprendimą turi teise priimti Respublikos
Prezidentas, taip pat šaukdamas neeilinę Seimo sesiją šiam klausimui
svarstyti. Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidento
sprendimą. Taikos metu Prezidentas tvirtina kariuomenės dislokavimo vietas
ir manevravimo teritorines ribas. Sprendimus dėl kariuomenės dalinių
perkėlimo į kitą dislokavimo vietą savo dekretu turi teise priimti tik
Respublikos Prezidentas. Tik šalies vadovas savo dekretu gali įsakyti
krašto apsaugos ministrui suformuoti karių padalinius valstybės sienų
apsaugai.[5, psl. 746]

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 140 str. 2 d. Respublikos
Prezidentas yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, o pagal
Konstitucijos 140 str. 3 d. nustatoma, jog už valstybės ginkluotųjų pajėgų
tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, krašto
apsaugos ministras, kariuomenės vadas. Tokia šių Konstitucijos normų
redakcija ir jų išdėstymas yra problematiški: aiškinant šių dviejų
Konstitucijos 140 str. dalių santykį gali atrodyti, jog Respublikos
Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado statusas yra vien tik
formalus, simbolinis, nominalus, ceremoninis.[7, psl. 170]

Tačiau Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado
statusas nėra simbolinis. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė
valstybės suverenumui ir teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentas
pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 142 str. 2 d. įgaliojamas priimti
šiuos sprendimus:

– nedelsdamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos
agresijos;

– įvesti karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje;

– skelbti mobilizaciją.

Šių įgaliojimų suteikimas Respublikos Prezidentui parodo Konstitucijos
kūrėjų siekį padaryti Respublikos Prezidentą ne formaliu, simboliniu, o
realiu Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų vadu. Jei Respublikos
Prezidentas būtų ne realus, o tik nominalus Vyriausiasis valstybės
ginkluotųjų pajėgų vadas, šie įgaliojimai būtų priskirti ne jam, o kitai
valstybės institucijai, realiai valstybės ginkluotųjų pajėgų
viršininkei.[7, psl. 171]

Respublikos Prezidento įgaliojimai nedelsiant priimti sprendimą dėl
gynybos nuo ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją
yra preliminariniai. Juos Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti
artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukti
neeilinę Seimo sesiją.

Lyginant Respublikos Prezidento ir Seimo valstybės gynimui užtikrinti
skirtus įgaliojimus, galima daryti išvadą, jog reikšmingiausia valstybės
institucija, kuriai pavedami svarbiausi valstybės gynimo įgaliojimai, yra
Seimas. Pagal Konstitucijos 140 str. l d. Seimas yra principinė karo
padėties įvedimo, mobilizacijos ir demobilizacijos skelbimo, sprendimo
panaudoti ginkluotąsias pajėgas priėmimo institucija.[7, psl. 171]

Iš Konstitucijos 140 str. 2-3 d. galima suprasti, kad tam tikri
įgaliojimai turi priklausyti Respublikos Prezidentui, o tam tikri –
Vyriausybei, krašto apsaugos ministrui, kariuomenės vadui.

1996 m. gruodžio 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos nacionalinio
saugumo pagrindų įstatymas, kuriuo Respublikos Prezidentui pavedami šie
įgaliojimai valstybės ginkluotųjų pajėgų atžvilgiu:

– sprendimų dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo taikos metu priėmimas;

– visų kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo taikos metu vietų
ir teritorinio manevravimo ribų patvirtinimas savo dekretu;

– išskirtinės teisės dekretu duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgų
dalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą taikos metu realizavimas. [7,
psl. 172]

Šio Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlis nustato, jog
gynybos veiksmų civilinę vadovybę sudaro Respublikos Prezidentas ir krašto
apsaugos ministras. Taip pat nustatoma Respublikos Prezidento kompetencija
vadovauti karinėms operacijoms: operacinio vadovavimo karinėms operacijoms
ir kitiems gynybos veiksmams grandinė prasideda nuo Respublikos Prezidento
ir per krašto apsaugos ministrą paprastai eina kariuomenės vadui, o jeigu
yra išskirtinių aplinkybių – tiesiai lauko pajėgų vadui, reguliariųjų
pajėgų rūšių vadams ar savanorių pajėgų vadui. Valstybės ginkluotosios
pajėgos taikos metu – visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas.
Tuo tarpu įvedus karo padėtį ar ginkluotos agresijos metu ginkluotosioms
pajėgoms priskiriama: pasienio policija, kiti specializuoti policijos
daliniai, koviniai Šaulių sąjungos būriai bei savanorių piliečių ginkluoto
pasipriešinimo (partizanų) būriai.[7, psl. 173]

Kadangi pagal pastarojo įstatymo priedėlį Respublikos Prezidentas
ginkluoto užpuolimo arba karo padėties atvejais kariuomenės vadą privalo
skirti visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pats Respublikos
Prezidentas šiais atvejais savo vadovavimo įgaliojimus ginkluotosioms
pajėgoms perleidžia visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadui. Tai
reiškia, jog Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų vadu Respublikos
Prezidentas yra tik taikos metu. Atlikdamas vadovavimo Lietuvos Respublikos
ginkluotosioms pajėgoms veiksmus taikos metu, Respublikos Prezidentas
vadovauja kur kas mažesnėms ginkluotosioms pajėgoms nei ginkluoto užpuolimo
ar karinės padėties atveju visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų
vadu paskirtas kariuomenės vadas.[7, psl. 173]

Šios Respublikos Prezidento ir krašto apsaugos ministro įgaliojimus
nustatančios normos iš esmės atkartojamos ir 1998 m. gegužės 5 d. priimto
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos
įstatyme. Šiame įstatyme įtvirtinamos ir kitos normos, kurių nebuvo
Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje. Tai
šios normos:

– strateginiu lygmeniu Respublikos Prezidentas, Valstybės gynimo
taryba, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir gynybos štabas
priima strateginius valstybės apsaugos ir gynybos sprendimus bei duoda
užduotis ginkluotosioms pajėgoms atlikti gynybos operacijas ir kitokius
veiksmus;

– tik Respublikos Prezidentas krašto apsaugos ministro teikimu
suteikia pirmąjį karininko laipsnį profesinės karo tarnybos kariams
-Lietuvos karo akademijos ir kitokių karininkus rengiančių mokyklų
absolventams.[7, psl. 174]

Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo
priedėlį – taikos metu sprendimą dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo priima
Respublikos Prezidentas, o pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugos
sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą – Respublikos Prezidentas
tik patvirtina kariuomenės dislokavimo taikos metu vietas ir manevravimo
teritorines ribas bei sprendimus dėl kariuomenės dalinių perdislokavimo.
Pastaruoju atveju Respublikos Prezidento kompetencija mažesnė, nes
nustatomas ne jo savarankiškas sprendimų priėmimas kariuomenės dislokavimo,
manevravimo teritorinių ribų nustatymo bei kariuomenės perdislokavimo
klausimais, o tik kitų valstybės institucijų priimtų sprendimų šiais
klausimais tvirtinimas.[7, psl.174]

Respublikos Prezidentas pagal Konstitucijos 140 str. 2 d. yra
Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Tuo būdu vyriausiasis
vadovavimas valstybės ginkluotosioms pajėgoms yra Respublikos Prezidento
konstitucinė prerogatyva.[7, psl. 175]

Sąvoka „vadovavimas valstybės ginkluotosioms pajėgoms” nėra tapati
sąvokai „krašto apsaugos sistemos valdymas” arba „krašto apsaugos sistemoje
įgyvendinamas valstybinis valdymas”, kuriam pagal Konstitucijos 140 str. 3
d. įgaliojamas krašto apsaugos ministras. Šiomis sąvokomis apibūdinamos
funkciniu požiūriu skirtingos įgaliojimų grupės. Sąvoka „vadovavimas
ginkluotosioms pajėgoms” reiškia, jog Respublikos Prezidentui priklauso
pagal savo esmę karinių teisių, kurios leidžia jam realizuoti vadovavimą
ginkluotosioms pajėgoms, visuma.[7, psl. 175]

Kadangi pagal Konstituciją Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yra
Respublikos Prezidentas, įstatymai turėtų įtvirtinti kariuomenės vado
pavaldumą ne krašto apsaugos ministrui, o Respublikos Prezidentui. Juo
labiau, kad krašto apsaugos ministras iš viso nedalyvauja konstitucinėje
kariuomenės vado skyrimo procedūroje.[7, psl. 176]

Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado
įgaliojimų realizavimą žymiai apriboja norma: „Ginkluoto užpuolimo ar karo
padėties atveju kariuomenės vadas Respublikos Prezidento dekretu skiriamas
visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pavaldžiu gynybos
veiksmų civilinei vadovybei”. Analogiška norma įtvirtinama ir Lietuvos
Respublikos karo padėties įstatymo 2 str. 2 d. Kaip minėta, tokiu atveju
Respublikos Prezidentas turi atsisakyti savo aktyvaus vadovavimo vaidmens
valstybės ginkluotosioms pajėgoms.[7, psl. 177]

Atsižvelgiant į specialių žinių ir patyrimo poreikį Respublikos
Prezidentui gali būti sunku realizuoti karinius kaip Vyriausiojo
ginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimus asmeniškai. Įstatymu galėtų būti
numatyta Respublikos Prezidento teisė -jei jis tai laiko reikalinga –
perleisti savo aktyvaus vadovavimo ginkluotosioms pajėgoms įgaliojimus
kariuomenės vadui kartu jį skiriant visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų
pajėgų vadu.[7, psl. 177]

Lietuvos teisės sistemoje Respublikos Prezidentui yra pavedami ir kiti
pagal savo kilmę karinio turinio įgaliojimai. Pagal Tarptautinių operacijų,
karinių pratybų ir kitų renginių įstatymo pakeitimo įstatymą Respublikos
Prezidento įgaliojimus galima suskirstyti į jo įgaliojimus kolektyvinės
gynybos operacijų atžvilgiu ir įgaliojimus kitų operacijų atžvilgiu.
Kolektyvinės gynybos operacijų atžvilgiu Respublikos Prezidentas
įgaliojamas:

– teikti Seimui sprendimo projektą dėl karinių vienetų išvykimo ir
kolektyvinės gynybos panaudojimo operacijos tikslais kitų valstybių
teritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo ir
panaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikos
teritorijoje;

– Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties
šalių užpuolimo atveju nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo
ginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybos
operacijoje;

– Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties
šalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant priimti sprendimą išsiųsti ir
panaudoti karinius vienetus kitų valstybių teritorijoje;

– taip pat Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos
sutarties šalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant priimti sprendimą
leisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių karinius
vienetus;

– Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutarties
šalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant imtis kitų priemonių,
reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti. Respublikos
Prezidento sprendimas ginkluoto užpuolimo atveju, kurį jis priima
nedelsdamas, turi būti tuoj pat vykdomas. Pastaruoju atveju šį savo
sprendimą Respublikos Prezidentas privalo pateikti artimiausiam Seimo
posėdžiui arba sušaukti neeilinę Seimo sesiją, tad Seimas ir yra įgaliotas
priimti galutinį nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimo
patvirtinimo.[7, psl. 180]

Šie Respublikos Prezidento įgaliojimai yra svarūs realizuojant
Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vado
statusą. Tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas įgaliojamas teikti
Seimui sprendimo projektą, Respublikos Prezidentui priklauso šio sprendimo
parinkimo ir paruošimo teisė, įgalinanti realizuoti jo kaip Vyriausiojo
valstybės ginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimus. Kai Respublikos Prezidentas
įgaliotas nedelsiant priimti sprendimą, jo įgaliojimai taip pat vertintini
kaip pakankamai svarūs, tuo tarpu Seimo įgaliojimai apriboti iki Prezidento
sprendimų tvirtinimo arba atmetimo.[7, psl. 181]

Pagal P. Vinklerį Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų
pajėgų vado statusas yra problematiškas tiek jo sampratos požiūriu, nes
stokoja aiškios pamatinės koncepcijos, tiek ir realizavimo įstatymuose
požiūriais, nes yra realizuojamas fragmentiškomis, aiškios sistemos
stokojančiomis įstatymų nuostatomis.[7, psl. 181]

2.6. lr prezidento įgaliojimai skirti ir atlesti valstybės pareigūnus

Konstitucijoje reglamentuojant aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimą
ir atleidimą iš pareigų, diferencijuotai vartojamos trys sąvokos:
„skyrimas”, „teikimas” ir „pritarimas”.[7, psl. 160] Nors Respublikos
Prezidentas skirdamas arba atleisdamas valstybės pareigūnus daugeliu atvejų
yra suvaržytas kitų valstybės subjektų valios, kai kuriuos valstybės
pareigūnus jis skiria vien savo nuožiūra. Taip yra, pavyzdžiui, su 4
Lietuvos radijo ir televizijos tarybos nariais, kuriuos Respublikos
Prezidentas skiria 6 metams. Respublikos Prezidentas įgaliojamas teikti
Seimui skirti asmenis į šias pareigas ir atleisti iš jų:

– neprivalomu Aukščiausiojo Teismo pirmininko siūlymu, Aukščiausiojo
teismo teisėjus;

– paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, patarus
Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, iš jų teikti Seimui Aukščiausiojo Teismo
pirmininko kandidatūrą ir atleisti jį iš pareigų;

– iš paskirtų Aukščiausiojo Teismo teisėjų patarus Aukščiausiojo
Teismo pirmininkui teikti Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo skyrių
pirmininkus;

– skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus pirmą kartą, teikti Seimui
trijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras;

– teikti valstybės kontrolieriaus kandidatūrą;

– teikti Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą;

– gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą Valstybės
kontrolieriumi ir Lietuvos banko valdybos pirmininku;

– Vertybinių popierių komisijos pirmininką ir narius penkeriems
metams.[7, psl. 161]

Kai Respublikos Prezidentui numatomas tik kandidatų pareigoms užimti
teikimo įgaliojimas, tai reiškia, jog Respublikos Prezidentas įgaliojamas
tik parinkti kandidatūrą. Šių valstybės pareigūnų skyrimo įgaliojimai
numatomi Seimui.[7, psl. 161]

Kitas Respublikos Prezidento įgaliojimas yra jo valstybės pareigūnų
skyrimo įgaliojimas Seimo pritarimu. Tokia tvarka, neskaitant jau aptarto
ministro pirmininko skyrimo ir atleidimo, Respublikos Prezidentas skiria ir
atleidžia šiuos valstybės pareigūnus:

– patarus Teismų tarybai, Apeliacinio teismo teisėjus;

– iš paskirtų Apeliacinio teismo teisėjų – Apeliacinio teismo
pirmininką, šio teismo skyrių pirmininkus;

– Kariuomenės vadą;

– Saugumo tarnybos vadovą;

– Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių.[7, psl. 161]

Iš esmės Respublikos Prezidentas nėra varžomas Seimo pritarimo jo
pateiktai kandidatūrai, nes po jo jis gali vėl teikti jau kitą kandidatūrą
toms pačioms pareigoms.[7, psl. 162]

Dar kitus valstybės pareigūnus į pareigas Respublikos Prezidentas
skiria kitų valstybės institucijų arba aukštesnių valstybės pareigūnų
teikimu arba patarimu. Pastebėtina, jog tokia valstybės pareigūnų skyrimo
tvarka, realizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 10 p.,
pagal kurį Respublikos Prezidentas įgaliojamas skirti ir atleisti įstatymu
numatytus valstybės pareigūnus, neretai nustatoma įstatymu. Be jau aptarto
ir Konstitucijos 84 str. 9 p. nustatomo ministrų skyrimo ir atleidimo,
tokia tvarka skiriami ir atleidžiami:

– Vyriausybės teikimu – diplomatiniai atstovai užsienio valstybėse
ir prie tarptautinių organizacijų;

– Vyriausybės teikimu – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės
komisija;

– Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu – Lietuvos banko
valdybos pirmininko pavaduotojai ir valdybos nariai devyneriems metams;

– Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus teikimu – jo pirmasis
pavaduotojas ir pavaduotojas;

– Policijos generalinis komisaras vidaus reikalų ministro siūlymu ir
Vyriausybės teikimu;

– Saugumo tarnybos direktoriaus teikimu – Saugumo tarnybos
direktoriaus pavaduotojai;

– Krašto apsaugos ministro teikimu – lauko pajėgų vadas;

– Lietuvos Respublikos ministro pirmininko teikimu – Lietuvos
Respublikos konkurencijos tarybos pirmininkas ir nariai;

– Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimu – generalinio
prokuroro pavaduotojai;

– Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas ir pirmininko
pavaduotojas;

– Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai;

– apygardų teismų teisėjai, apygardos administracinių teismų teisėjai;

– apygardų ir apygardų administracinių teismų pirmininkai, jų
pavaduotojai ir skyrių pirmininkai;

– apylinkių teismų teisėjai;

– apylinkių teismų pirmininkai;

– Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimu – Nacionalinės teismų
administracijos direktorius.[7, psl. 163]

Tokios pat kilmės yra ir Respublikos Prezidento įgaliojimas keisti
apygardų ir apylinkių teismų teisėjų ir šių teismų pirmininkų darbo vietas.
Apygardų apylinkių teismų teisėjus ir šių teismų pirmininkus Respublikos
Prezidentas skiria ir atleidžia patarus Teismų tarybai.

V. Adamkui pavyko bent iš dalies padidinti Respublikos Prezidento
įgaliojimus aukščiausiųjų valstybės pareigūnų skyrimo ir jų atleidimo
atžvilgiu. Pavyzdžiui, vien per 2000 m. Respublikos Prezidentas įgijo
naujus įgaliojimus Seimo pritarimu skirti Specialiųjų tyrimų tarnybos
direktorių, šio teikimu – jo pirmąjį pavaduotoją ir pavaduotoją, taip pat
vidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu Policijos generalinį
komisarą.[7, psl. 164]

2.7. lr prezidento įgaliojimai skiriant valstybinius apdovanojimus

Pagal LR valstybės apdovanojimų įstatymo 4 str. – valstybės
apdovanojimai – tai Respublikos Prezidento dekretu skiriami ordinai,
medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai. Ordinai yra šie:

1. Vytauto Didžiojo ordinas;

2. Vyčio Kryžiaus ordinas;

3. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas;

4. Ordinas ,,Už nuopelnus Lietuvai”.
Medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai yra šie:

1. Vyčio Kryžiaus ordino vėliava;

2. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius;

3. Vyčio Kryžiaus ordino medalis;

4. Vytauto Didžiojo ordino medalis;

5. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis;

6. Ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” medalis;

7. Sausio 13-osios atminimo medalis.

Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų
vyriausiasis tvarkytojas yra Lietuvos valstybės ordinų kancleris,
veikiantis pagal Respublikos Prezidento patvirtintus nuostatus. Jis yra
Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas.[4 – 8 str. 1 d.]

Valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais
Respublikos Prezidentas apdovanoja Vasario 16-osios – Lietuvos valstybės
atkūrimo dienos ir Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo
karūnavimo) dienos proga. Tačiau ypatingais atvejais gali būti apdovanojama
ir kitu laiku.[4 – 10 str.]

Teisę Respublikos Prezidentui teikti kandidatus apdovanoti ordinais,
medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais turi:

1. Vyriausybė – Vytauto didžiojo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Gedimino ordinų ir ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” didžiaisiais kryžiais
bei Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ir Vyčio Kryžiaus Komandoro
didžiuoju kryžiumi;

2. Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, Ministras Pirmininkas,
Vyriausybės nariai – Vytauto Didžiojo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Gedimino ordinų ir ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” kitais laipsniais bei
medaliais;

3. krašto apsaugos ministras, teisingumo ministras, vidaus reikalų
ministras – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro, Karininko ir Riterio kryžiais
bei šio ordino medaliu.[4 – 11 str. 1 d.]

Tačiau Respublikos Prezidentas valstybės ordinais, medaliais ir
kitais pasižymėjimo ženklais gali apdovanoti ir be minėtų valstybės
institucijų bei pareigūnų teikimo.

Teikimai ordinų kancleriui pristatomi ne vėliau kaip prieš du
mėnesius iki apdovanojimo dienos. Teikimai apdovanoti valstybės ordinais,
medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais svarstomi Apdovanojimų taryboje
ir jos išvados pateikiamos Respublikos Prezidentui. Tačiau Respublikos
Prezidentas gali apdovanoti ir Apdovanojimų tarybai nesvarsčius.

Ordinais apdovanojama nuosekliai – pradedant nuo žemiausio laipsnio:
Riterio, Karininko, Komandoro, Komandoro didžiuoju ir Didžiuoju kryžiais.
Tačiau išimtinais atvejais Respublikos Prezidentas gali apdovanoti bet
kurio laipsnio ordinu.[4 – 13 str. 1,2 d.]

Jeigu apdovanotųjų veika žemina apdovanotojo vardą, Respublikos
Prezidentas gali išbraukti šiuos asmenis iš ordinų kavalierių ar medaliais,
kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotųjų sąrašo. Valstybės ordinais,
medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotus asmenis, kurie
atsisako apdovanojimo, nustačius atsisakymo faktą, ordinų kanclerio teikimu
Respublikos Prezidentas išbraukia iš apdovanotojų sąrašo.[4 – 18 str. 1,2
d.]

2.8. lr prezidento įgaliojimai sprendžiant pilietybės, malonės teikimo

klausimus

Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas suteikia šalies
pilietybę, taip pat tenkina asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos
pilietybės atsisakymo ar grąžinimo. Šalies vadovui yra suteikta teisė
suteikti šalies pilietybe išimties tvarka.

Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams preliminariai svarstyti
Respublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų komisiją, taip pat
tvirtina pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje komisijoje taisykles.

Pilietybės reikalų komisija teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymus
tenkinti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, o atsisakiusi
rekomenduoti suteikti pilietybę – pareiškėjui apie tai praneša raštu ir
nurodo atsisakymo motyvus. Tačiau galutinį sprendimą pilietybės klausimu
priima šalies vadovas. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, jos
atsisakymo, grąžinimo, netekimo, taip pat aklo dėl pilietybės suteikimo
pripažinimo negaliojančiu klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas
leisdamas dekretus. Respublikos Prezidento dekretus dėl pilietybės teikimo
pasirašo ir vidaus reikalu ministras. Respublikos Prezidento dekretai dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo, palikimo, netekimo,
taip pat akto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pripažinimo
negaliojančiu skelbiami ,,Valstybės žiniose”.[5, psl. 746]

Respublikos Prezidentas teikia malone nuteistiesiems. Malone paprastai
teikiama pagal pačiu nuteistųjų prašymus. Svarstomi malonės prašymai tų
asmenų, kuriuos yra nuteisę Lietuvos Respublikos teismai, taip pat tų
Lietuvos Respublikos piliečių, kuriuos nuteisė kitų valstybių teismai ir
kurie atlieka bausmę Lietuvoje, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė
sutartis nenumato kitaip. Nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarsto
ir pasiūlymus dėl jų teikia Malonės komisija, kurios posėdžiams vadovauja
Respublikos Prezidentas. Malonės komisiją sudaro Lietuvos Aukščiausiojo
.Teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministras, Lietuvos Respublikos generalinis
prokuroras, Respublikos Prezidento patarėjas valstybės ir teisės
klausimais, Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas, Lietuvos
Respublikos policijos kapelionas, Lietuvos kalinių globos draugijos
atstovas.[5, psl. 747]

Malonė nuteistiesiems teikiama šiais būdais:

1) mirties bausmę pakeičiant laisvės atėmimu;

2) visiškai arba iš dalies atleidžiant ir nuo pagrindinės, ir nuo
papildomosios bausmės;

3) neišbūtų laisvės atėmimo dali pakeičiant švelnesne bausme.[5, psl.
747] Malonė nuteistiesiems teikiama Respublikos Prezidento dekretu.

2.9. lr prezidento įgaliojimų pasibaigimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 88 str. nurodomos aplinkybės, kada
gali nutrūkti Prezidento įgaliojimai. Konstitucijoje įvardytos Prezidento
Įgaliojimų nutrūkimo aplinkybės:

1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas:

2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkiniai;

3) Respublikos Prezidentas atsistatydina iš pareigų;

4) miršta;

5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka;

6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadų, 3/5 visų
Seimo narių balsų dauguma priima nutarimų, kuriuo konstatuojama, kad
Respublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų.

Viena iš Prezidento įgaliojimų pasibaigimo aplinkybių yra pašalinimas
iš pareigų. Tai gali tik Seimas specialios teisinės procedūros – apkaltos
-reikalavimų ribose. Reikalavimai apkaltos procesui yra numatyti Lietuvos
Respublikos Seimo statute. Respublikos Prezidentas gali būti prieš laikų
pašalintas iš pareigu, tik šiurkščiai pažeidus Konstitucijų arba sulaužęs
priesaikų, taip pat paaiškėjus, jog padarė nusikaltimų. Spręsdamas
Respublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimų, Lietuvos Respublikos
Seimas privalo griežtai laikytis Konstitucijos, Seimo statuto ir kitų
teisės aktų suformuluotų reikalavimų.[5, psl. 739]

3. prezidento įgaliojimai pagal 1922 m., 1928 m. ir 1938 m. konstitucijas

Pagal 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją Respublikos Prezidentas
– sudėtinė Vyriausybės dalis. Pagal 1922 m. Konstituciją Respublikos
Prezidentas yra priklausomas nuo Seimo valios per du konstitucinės teisės
institutus: per Respublikos Prezidento rinkimų būdą ir per Respublikos
Prezidento kadencijos priklausomybę nuo Seimo valios.[7, psl. 30]

1922 m. Konstitucijos 46 paragrafas suteikė Respublikos Prezidentui
reprezentacinius valstybės atstovavimo įgaliojimus. Konstitucijoje nėra
detalizuota, kurie Respublikos Prezidento įgaliojimai yra valstybės
atstovavimo įgaliojimai. Analizuojant šią Konstitucijos normą pagal jos
sisteminį ryšį su Konstitucijos 55 str., numatančiu visų Respublikos
Prezidento aktų kontrasignaciją, galima daryti išvadą, jog tokiems
Respublikos Prezidento įgaliojimams kontrasignacija nereikalinga.[7, psl.
32]

1922 m. Konstitucija pavedė Respublikos Prezidentui skelbti įstatymus.
Per 21 dieną Respublikos Prezidentas privalėjo arba paskelbti įstatymą,
arba grąžinti jį Seimui antrą kartą apsvarstyti su savo pastabomis. Šį
Respublikos Prezidento veto Seimas antru svarstymu galėjo įveikti
absoliučia visų atstovų balsų dauguma. Tokia Respublikos Prezidento veto
teisė išnyksta tuomet, jei Seimas 2/3 visų atstovų balsų dauguma pripažįsta
įstatymo paskelbimą esant skubotu. Taigi ar Respublikos Prezidentas galėjo
pasinaudoti Konstitucijos 50 paragrafo 3 d. įtvirtinta veto teise, sprendė
tik Seimas. Tuo tarpu Seimui suvaržymai paskelbti įstatymo paskelbimą
skubotu nebuvo nustatyti.[7, psl. 32]

1922 m. Konstitucija nustatė tik keletą normų, skirtų Respublikos
Prezidento įgaliojimams nustatyti Seimo darbo atžvilgiu. Konstitucijos 25
paragrafo 2 d. buvo nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimai
valstybėje, kai vyksta karas arba kai daugiau kaip pusėje jos teritorijos
įvestos karo padėties atvejais pailginti laiką, kuriam Seimas buvo
išrinktas. Konstitucijos 26 paragrafo l d. Respublikos Prezidentui nustatė
pareigą skelbti naujojo Seimo rinkimų dieną prieš pasibaigiant senojo Seimo
kadencijai.[7, psl. 32]

Taip pat Respublikos Prezidentui buvo nustatyta pareiga trisdešimties
dienų po rinkimų pasibaigimo laikotarpyje skirti dieną Seimui susirinkti.
Tačiau 1922 m. Konstitucija nustatė ir Seimo paleidimo institutą, kurio
panaudojimo įgaliojimas buvo suteiktas Respublikos Prezidentui. Šis
Respublikos Prezidento įgaliojimas buvo suprantamas ne kaip jo konstitucinė
pareiga, o kaip jo konstitucinė teisė, nesuvaržyta kokiais nors
konstituciniais Seimo paleidimo pagrindais. Vis dėlto tokio Seimo paleidimo
atveju savo pareigas toliau turėjo eiti Seimo prezidiumas, turėjęs dirbti
iki naujo Seimo susirinkimo. Ši Respublikos Prezidento teisė čia pat buvo
žymiai suvaržyta Konstitucijos 52 paragrafo 2 d. nustatant, jog susirinkus
naujam Seimui, Respublikos Prezidentas perrenkamas. Pastaroji norma Seimo
paleidimą darė sunkiai įmanomą, nes jei Respublikos Prezidentas Seimą būtų
paleidęs nepritariant Seimo daugumai, o ši vėl laimėjusi Seimo rinkimus,
tai Seimą paleidęs Respublikos Prezidentas vargu ar galėjo viltis būti
išrinktu dar vienai kadencijai. Seimo paleidimo instituto panaudojimas
galėjo reikšti politinę Respublikos Prezidento savižudybę. Esant tokiai
Seimo paleidimo konstrukcijai Respublikos Prezidentas galėjo ryžtis
paleisti Seimą tik pritarus toms politinėms partijoms, kurios turėjo
daugiausia galimybių laimėti rinkimus į Seimą.[7, psl. 33]

Kitą Respublikos Prezidento įgaliojimų grupę sudarė Respublikos
Prezidento įgaliojimai Vyriausybėje. Respublikos Prezidentui 1922 m.
Konstitucija pavedė:

a) kviesti Ministerį pirmininką;

b) pavesti Ministeriui pirmininkui sudaryti Ministerių kabinetą;

c) tvirtinti jau sudarytą Ministerių kabinetą;

d) priimti Ministerių kabineto atsistatydinimą.[7, psl. 33]

Konstitucijos 57 paragrafas suteikė Respublikos Prezidentui Ministerio
pirmininko pristatytų ministerių tvirtinimo ir jų atleidimo teisę. Tokiu
būdu Respublikos Prezidentui teko svarbus vaidmuo formuojant Vyriausybę.
Formaliai žiūrint Respublikos Prezidentas nebuvo suvaržytas kviesti
Ministerių pirmininku būtent tą asmenį, kuris yra partinės daugumos Seime
lyderis, tačiau jo padėtį silpnino tai, jog jis pats buvo labai
priklausomas nuo Seimo, netgi galėjo būti bet kada atstatytas. Nors
formuojant Vyriausybę Respublikos Prezidento įgaliojimai buvo esminiai,
tačiau suformuota Vyriausybė atsakė ne jam, o Seimui, todėl formuojant
Vyriausybę buvo užprogramuotas nelygiavertis Respublikos Prezidento ir
Seimo bendradarbiavimas.[7, psl. 33]

Respublikos Prezidentas taip pat turėjo teisę dalyvauti Ministerių
kabineto posėdžiuose ir jiems pirmininkauti. Respublikos Prezidentui 1922
m. Konstitucija suteikė ir teisę reikalauti iš Ministerių kabineto ar
atskirų Ministerių pranešimų raštu apie jų darbą.[7, psl. 34]

Respublikos Prezidento aktai tam, kad įgytų galios, turėjo būti
pasirašyti Ministerio pirmininko arba atitinkamo Ministerio. Reikėtų
atkreipti dėmesį ir į tai, jog kontrasignuojami turėjo būti visi
Respublikos Prezidento aktai. Šio kategoriško visų Respublikos Prezidento
aktų kontrasignacijos reikalavimo negalima suderinti su kai kuriomis
kitomis Konstitucijos normomis, pvz. Konstitucijos 47 paragrafo norma,
paveda Respublikos Prezidentui kviesti Ministerį pirmininką. Teiginys, jog
pats Ministeris pirmininkas turėtų pasirašyti savo paskyrimo aktą ir taip
prisiimti už jį politinę atsakomybę, prieštarauja pačiai kontrasignacijos
esmei.[7, psl. 34]

Pagal 1922 m. Konstitucijos 53 paragrafo l d. Respublikos Prezidentas
yra Vyriausiasis visų Respublikos ginkluotųjų pajėgų viršininkas. Tačiau
sekant seimokratine šios Konstitucijos vedamąja idėja, už ginkluotųjų
pajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui atsako Ministerių kabinetas ar
atitinkamas ministeris.[7, psl. 34]

Respublikos Prezidentui 1922 m. Konstitucija pavedė dar vieną svarbų
įgaliojimą – Seimo 3/5 visų atstovų balsų dauguma priimtą Konstitucijos
pakeitimo arba papildymo sumanymą reikalauti perduoti spręsti Tautai
visuotinio balsavimo keliu. Ši Respublikos Prezidento teisė galioja tris
mėnesius nuo Konstitucijos pakeitimo ar papildymo paskelbimo dienos. Teisė
atiduoti Seimo priimtą ir jau paskelbtą Konstitucijos pakeitimą ar
papildymą Tautos referendumui yra svarbus konstitucinės teisės institutas,
kuriuo buvo ribojama Seimo galia. Be to, šis konstitucinis paskelbtų
Konstitucijos pakeitimų arba papildymų perdavimo Tautos referendumui
mechanizmas buvo veiksminga kliūtis Seimui pačiam 3/5 visų atstovų balsų
dauguma dar labiau išplėsti savo konstitucines galias. Be Respublikos
Prezidento, šią paskelbtų Konstitucijos pakeitimų arba papildymų perdavimo
Tautos referendumui teisę turėjo dar ir 1/4 dalis visų atstovų bei 50 000
tūkstančių piliečių.[7, psl. 35]

1922 m. Konstitucijos sukurtame seimokratiniame valstybės valdymo
modelyje Respublikos Prezidentas nebuvo ta konstitucinė institucija,
galėjusi varžyti nepaprastai didelę Seimo galią. Todėl Prezidento padėtis
buvo viena iš priežasčių, dėl kurios Lietuvos valstybės santvarka pavirto į
seimokratiją. Respublikos Prezidento konstitucinį statusą pagal 1922 m.
Konstituciją sudarantys institutai iš principo nėra sektinas pavyzdys. Jei
būtų bandoma remtis minėtais institutais, tai Respublikos Prezidento
padėtis būtų tik susilpninta ir jos konstitucinė evoliucija sužlugdyta. Tik
vienas iš šių institutų nusipelno dėmesio – tai Respublikos Prezidento
konstitucinė teisė atiduoti Seimo priimtą ir jau paskelbtą konstitucijos
pakeitimą ar papildymą Tautos referendumui.[7, psl. 35]

1922 m. Konstitucija yra pirmoji nuolatinė Lietuvos Valstybės
Konstitucija. Nors ji įtvirtino palyginti silpną, nuo Seimo priklausomą
Respublikos Prezidentą, žavi jos ištikimybė demokratijai, kuri kaip viena
iš svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinių vertybių
buvo suformuluota jau 1918 m. vasario 16 d. akte. Vėlesnės Lietuvos
Respublikos Konstitucijos tobulino Respublikos Prezidento konstitucinį
statusą, tačiau tai darė demokratijos kaip konstitucinės vertybės sąskaita,
absoliutindamos vieno asmens valią.[7, psl. 35]

Seimo hegemonijos naikinimo ir Respublikos Prezidento kaip valstybės
institucijos kėlimo tendencija buvo įforminta pagal Lietuvos Valstybės 1928
m. Konstituciją, kuri buvo paskelbta 1928 m. gegužės 15 d. Respublikos
Prezidento aktu.[7, psl. 36]

Pagal 1928 m. Konstitucijos 42 paragrafą iš abiejų valstybės
institucijų, sudarančių Vyriausybę, Respublikos Prezidento konstitucinė
padėtis yra žymiai aukščiau nei Ministerių kabineto. Respublikos Prezidento
konstitucinė padėtis buvo stiprinama ne tik suteikiant Respublikos
Prezidentui reikšmingus įgaliojimus, bet ir netiesioginiu būdu – per
plebiscitarinio elemento iškėlimą, Seimo konstitucinės padėties žeminimą,
taip pat sukuriant faktinę, konstitucijai prieštaraujančią konstitucinę
tikrovę. Galima butų paminėti ir kitus teisės institutus, kuriais palyginus
su 1922 m. Konstitucija, pagal 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją buvo
stiprinama Respublikos Prezidento konstitucinė padėtis:

– Respublikos Prezidentas yra renkamas ne Seimo, o teisinės tautos
per specialiai tam tikslui išrinktus rinkikus;

– Respublikos Prezidento kadencija yra pailginama iki septynerių
metų. Šis tautos rinkimų titulas turėjo daug reikšmės Respublikos
Prezidento autoritetui, jis tapo visos tautos pasitikėjimo asmeniu, o Seimo
narių mandatas nebuvo tikrinamas visos teisinės tautos balsavimu;

– Respublikos Prezidento kadencijų skaičius neberibojamas, o tai
reiškia, jog Respublikos Prezidentas gali būti perrenkamas iki gyvos
galvos;

– Respublikos Prezidento imunitetas tiksliau apsaugomas nustatant,
jog norint patraukti Respublikos Prezidentą baudžiamojon atsakomybėn,
reikia, palyginus su 1922 m. Konstitucija, didesnės 3/4 visų Seimo narių
balsų daugumos;

– politinė Respublikos Prezidento atsakomybė Seimui iš viso
naikinama;

– Konstitucijos 49 str. nustato, jog Respublikos Prezidentas skiria
Valstybės kontrolierių pristatomą Ministro pirmininko, ir jį paleidžia. Tuo
Valstybės kontrolieriaus skyrimas prilyginamas ministerių skyrimui;

– Respublikos Prezidento veto reformuojamas dvejopai: panaikinant
1922 m. Konstitucijos nuostatą, pagal kurią Seimas galėjo 2/3 dauguma
paskelbti įstatymo paskelbimą skubotu, ir taip sudarant galimybes
Prezidentui taikyti veto bet kuriam Seimo priimtam įstatymui. Be to,
Prezidento veto sustiprinamas nustatant, jog Seimas Prezidento veto gali
įveikti ne absoliučia dauguma kaip buvo pagal 1922 m. Konstituciją, o
kvalifikuota 2/3 dauguma;

– Respublikos Prezidentas įgaliojamas perduoti Tautos referendumui ne
tik Seimo priimtą Konstitucijos pakeitimą ar papildymą, bet ir Seimo
atmestą Konstitucijos pakeitimo ar papildymo projektą;

– numatomas iš principo naujas Vyriausybės įgaliojimas Vyriausybės
arba 50 000 turinčių teisės rinkti Seimą piliečių iniciatyva perduoti
tautai spręsti atsiklausimo keliu Seimo priimtą ar atmestą įstatymą. Šio
įgaliojimo pavedimas Vyriausybei reiškiąs, jog jo iniciatyvos teisė
pavedama Respublikos Prezidentui su Ministerių kabinetu kartu, o vykdomas
jis formaliu Respublikos Prezidento aktu, kontrasignuojamu solidaraus
Ministerių kabineto nario;

– suteikiamas Respublikos Prezidentui nesant Seimo arba tarp Seimo
sesijų įstatymų leidybos įgaliojimas. Teisingu M. Riomerio pastebėjimu,
Seimo nesant arba tarp Seimo sesijų visa įstatymų leidžiamoji funkcija
koncentruojama Respublikos Prezidento galioje be jokių sąlygų ar
procedūros;

– nustatoma, jog Seimo nesant arba negalint sušaukti nepaprastosios
sesijos, Respublikos Prezidentas vykdo Seimo teises, numatytas 31, 32 ir 64
paragrafuose. Tuo būdu Respublikos Prezidentas pagal šią 1928 m.
Konstitucijos normą įgaliojamas: a) tvirtinti valstybės biudžetą ir jo
realizavimą; b) Seimo nesant arba tarp Seimo sesijų ratifikuoti
tarptautines sutartis, jei jos susijusios su klausimais, kurie tvarkomi
įstatymų keliu; c) iškelti bylą dėl tarnybos nusikaltimų Ministeriui
pirmininkui, ministeriams bei Valstybės kontrolieriui;

– Seimo paleidimo institutas Prezidento naudai sustiprinamas nustatant
reguliavimą, pagal kurį Respublikos Prezidentui Seimą paleidus naujai
susirinkęs Seimas nebeturi teisės perrinkti Respublikqs Prezidentą. Be to,
paleidus Seimą, naujojo Seimo rinkimai turi įvykti per 6 mėnesius, t.y. per
tris kartus ilgesnį laikotarpį, nei buvo pagal 1922 m. Konstituciją. 1928
m. Konstitucija išplėtė Respublikos Prezidento įgaliojimus ir Ministerių
kabineto atžvilgiu. 1928 m. Konstitucijos 49 str. nustatoma, jog
Respublikos Prezidentas skiria Ministerį pirmininką, kitus ministerius ir
Valstybės kontrolierių, ir paleidžia tiek visą Ministerių kabinetą, tiek
atskirus ministerius ir Valstybės kontrolierių.[7, psl. 37-38]

Profesorius M. Riomeris Respublikos Prezidento instituciją pagal 1928
m. Konstituciją laiko arbitru tarp Seimo ir Ministerių kabineto, valdžios
tvarkytoju, netgi valstybinės taikos valdžioje reguliatoriumi, o tai žymiai
didina Respublikos Prezidento autoritetą valstybėje.[7, psl. 39]

Pagal 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją Respublikos Prezidento
konstitucinė padėtis toliau sustiprinama institutais:

– priešingai 1922 m. Konstitucijai, iš viso nenumačiusiai
Respublikos Prezidento įgaliojimų tarptautinių sutarčių ratifikavimo
procedūroje, Respublikos Prezidentui suteikiamas įgaliojimas ratifikuoti
tarptautines sutartis. Jei tarptautinė sutartis buvo susijusi su
klausimais, tvarkomais įstatymo keliu, tai jai ratifikuoti reikėjo Seimo
sutikimo. Tačiau nesant Seimo, Respublikos Prezidentas turėjo teisę
ratifikuoti visas tarptautines sutartis;

– priešingai 1922 m. Konstitucijai, 1928 m. Konstitucija ginkluotųjų
pajėgų tvarkymą Respublikos Prezidentui atidavė tiesiogiai. Be to, karo
metu Respublikos Prezidentas nebeprivalėjo skirti Vyriausiąjį kariuomenės
vadą, o turėjo teisę pats atlikti Vyriausiojo kariuomenės vado funkcijas.
Netgi tokio dalyko, kaip bausmės dovanojimo teisė atžvilgiu Respublikos
Prezidento konstitucinė padėtis pakeliama dvejopai – be bausmės dovanojimo
teisės, pagal 1928 m. Konstituciją jis papildomai įgaliojamas grąžinti
Seimo atimtas ar mažintas teises. Be to, dovanodamas bausmę ministeriams,
baustiems dėl tarnybos nusikaltimų, Respublikos Prezidentas nebėra
saistomas Seimo sutikimo;

– 1922 m. Konstitucijoje kompetencija pradėti ir baigti karą
įtvirtinta Seimui, o 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje –
Vyriausybei, Seimas įgaliojamas tik duoti arba neduoti savo pritarimą
Vyriausybės veiksmams;

– 1922 m. Konstitucijoje, kilus karui, ginkluotam sukilimui arba
kitokiems pavojingiems neramumams valstybėje ir Ministerių kabinetui
pasiūlius, Respublikos Prezidentas gali visoje valstybėje arba jos dalyse
įvesti karo arba kurią kitą nepaprastą padėtį, laikinai sustabdyti
konstitucines piliečių teisių garantijas, bei imtis priemonių pavojui
atremti bei pašalinti, naudojant ir ginkluotą pajėgą, t. y. nebėra
saistomas Seimo tvirtinimo arba atmetimo;

– kitaip nei pagal 1922 m. Konstituciją, bylą Respublikos
Prezidentui dėl tarnybinių nusikaltimų arba dėl Valstybės išdavimo gali
iškelti ne absoliuti, o tik 3/4 visų atstovų balsų dauguma.[7, psl. 39-40]

Respublikos Prezidento konstitucinę padėtį stiprino ir netiesioginiai
veiksniai, tokie kaip tiesioginės demokratijos gilinimas ir plėtimas, kurie
kartu reiškė ir Seimo galios bei autoriteto susilpninimą. Suteikus
Respublikos Prezidentui įgaliojimą bet kada atleisti Ministerių kabinetą,
kontrasignacijos institutas neteko savo reikšmės kaip veiksminga
Respublikos Prezidento valią suvaržanti priemonė. Dėl tos pačios
priežasties ir Respublikos Prezidento teisė dalyvauti Ministerių kabineto
posėdžiuose, taip pat jo teisė atlikti Ministerių kabineto bei atskirų
ministerių veiklos kontrolę turėjo didesnį svorį.[7, psl. 40]

Vis dėlto daugelis 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos
Respublikos Prezidento statusą nustatančių normų liko nerealizuotos. Pagal
1928 m. Konstituciją užprogramuoti du konstitucinės tikrovės modeliai,
numatantys nevienodą Respublikos Prezidento statusą. Pirmasis iš jų – kai
Seimas yra. Tada Respublikos Prezidento kaip konstitucinės institucijos
reikšmė sumažėja. Pavyzdžiui, leisti įstatymus esant Seimo sesijai
įgaliotas Seimas kaip principinis įstatymų leidėjas, ir tik Seimo sesijų
metu – Respublikos Prezidentas.[7, psl. 41]

Kai Seimo nėra, Respublikos Prezidento kaip konstitucinės institucijos
reikšmė padidėja. Pagal 1928 m. Konstitucijos 28 str. l d. nustatoma, jog
pasibaigus laikui, kuriam Seimas buvo rinktas, arba paleidus, naujojo Seimo
rinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius. Tačiau jau 28 str.
2 d. nustatoma, jog pusės metų laikotarpis netaikomas pirmajam Seimui
rinkti. Pagal pastarąją normą Seimo rinkimai nebuvo organizuojami iki 1936
m. vidurio. Taigi nesant Seimo Respublikos Prezidentas tampa monopoliniu
įstatymų leidėju, taip pat įgyja kitas teises, padarančias Respublikos
Prezidentą pačia stipriausia ir iškiliausia konstitucine institucija.[7,
psl. 41]

K. Račkausko vertinimu 1928 m. Konstitucija, nors galiojo iki 1938 m.
gegužės 12 d., daug tiesioginės svarbos Lietuvos valstybės konstitucinei
raidai neturėjo, kadangi esminė jos dalis ištisai nebuvo vykdoma. Dėl to
šis laikas galįs būti apibūdintas kaip autoritarinio prezidentinio valdymo
laikas de facto. Seime daugumą sudarančios partijos vadui einant
Respublikos Prezidento pareigas, visuomenėje plintant Tautos vado kultui,
pagal Konstituciją numatyta kompetencijų atribojimo ir valdžių atsvaros
sistema nebuvo funkcionali, nes visus svarbiausius sprendimus priimdavo
Respublikos Prezidento pareigas einantis partijos vadas. Ši žymi
Respublikos Prezidento persvara prieš Seimą po Seimo išrinkimo 1936 m. vedė
prie dar didesnio Respublikos Prezidento konstitucinės padėties
išaukštinimo pagal 1938 m. gegužės 12d. Lietuvos Konstituciją.[7, psl. 42]

Seimas priėmė naują Konstituciją 1938 m. vasario 11 d. Ji įsigaliojo
Prezidentui paskelbus 1938 m. gegužės 12 d. Šios Konstitucijos 4 str.
skelbė, jog valstybės valdžia yra viena ir nedaloma, o ją vykdo Respublikos
Prezidentas,, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Įtvirtintas Konstitucijos I
skyriuje „Bendrieji nuostatai”, šis principas reiškė ne tik praktinį, bet
ir teorinį valdžių atskyrimo principo atsisakymą.[7, psl. 42]

Konstitucijos 3 str. nustatoma, jog „Jis (t.y. Respublikos Prezidentas
-P. V.) vadovauja valstybei”. Taip įtvirtinamas dar vienas pagal 1938 m.
Konstituciją svarbus konstitucinės santvarkos principas – vedančioji
Respublikos Prezidento kaip valstybės vadovo konstitucinė padėtis.[7, psl.
42]

Nors 1938 m. Konstitucija pasižymi aukšto lygio detalumu nustatant
Respublikos Prezidento konstitucinį statusą, šios Konstitucijos 61 str.
nustatoma, jog Respublikos Prezidentas „daro kita, kas Konstitucija ir
įstatymais jam pavesta”. Tuo būdu Respublikos Prezidento statusas pagal
1938 m. Konstituciją yra tik bazė, jam įgaliojimai taip pat gali būti
suteikiami ir įstatymais, kuriuos leidžiant jam buvo suteiktas pagrindinis
vaidmuo.[7, psl. 42]

Labai svarbi Respublikos Prezidento statuso pagal 1938 m. Konstituciją
savybė – absoliutus jo imunitetas. 1938 m. Konstitucijos 73 str. nustatomos
dvi normos – šios Konstitucijos 73 str. l d. numato, jog Respublikos
Prezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Pastaroji norma sisteminiais
ryšiais susijusi su Konstitucijos 74 str. l d. norma, pagal kurią
Respublikos Prezidento aktui reikia Ministro pirmininko arba atitinkamo
ministerio parašo. Pasirašęs Ministeris pirmininkas ar ministeris buvo
atsakingas už tokį Respublikos Prezidento galios aktą. Tačiau 1938 m.
Konstitucijos 73 str. l d. antroji norma nustatė, jog Respublikos
Prezidentas neatsako ne tik už savo galios, bet ir už kitus veiksmus, kol
jis vadovauja valstybei. Ši norma Respublikos Prezidentui suteikė
absoliutų, paprastai tik monarcho institutui būdingą imunitetą. Niekaip
neatšaukiamas ir neribotas Respublikos Prezidento imunitetas Respublikos
Prezidentą padarė konstitucine institucija, kurios veiksmai nėra varžomi
konstitucine atsakomybe.[7, psl. 43]

1938 m. Konstitucija labai išplėtė Respublikos Prezidento įgaliojimus
Seimo atžvilgiu. Seimo kadencija yra penkeri metai, tačiau Seimo rinkimų
balsuojamąsias dienas skiria Respublikos Prezidentas. Šios dienos turėjo
būti paskirtos ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo Seimo buvimo laiko
pasibaigimo. Respublikos Prezidento poziciją prieš Seimą labai sustiprino
ir tokie jam Konstitucijos suteikti įgaliojimai, kaip paprastųjų Seimo
sesijų šaukimo ir jų uždarymo teisė. Šaukti paprastąją Seimo sesiją
Respublikos Prezidentas privalėjo 1938 m. Konstitucijos 87 str. l d.
nustatytais terminais, o uždaryti ją buvo įgaliojamas ir prieš pasibaigiant
sesijos laikui. Taip Seimo pavasario ir žiemos sesijų laikas, kuris pagal
Konstituciją turėjo tęstis ne ilgiau kaip 5,5 mėnesio, galėjo būti dar
sutrumpintas. Be to, Respublikos Prezidentas turėjo teisę sušaukti ir
nepaprastąją sesiją savo sumanymu arba trijų penktadalių Seimo narių
pareiškimu. Jei sesija turėjo būti šaukiama trijų penktadalių Seimo narių
pareiškimu, Respublikos Prezidentui buvo suteikta teisė papildyti tokios
sesijos darbų programą. Jei jis savo sumanymu šaukia nepaprastąją Seimo
sesiją, tuomet įgaliojamas pats nustatyti tokios sesijos darbų eilę. Beje,
nepaprastąją Seimo sesiją Respublikos Prezidentas galėjo uždaryti ir
nesvarsčius numatytų dalykų. [7, psl. 44]

Labiausiai Respublikos Prezidento įgaliojimai pagal 1938 m.
Konstituciją Seimo atžvilgiu didinami išplečiant Respublikos Prezidento
įgaliojimus paleisti Seimą. Numatomas ir vadinamasis priešlaikinis Seimo
paleidimas, t.y. Respublikos Prezidentas įgaliojamas paleisti Seimą jam
neišbuvus penkerių metų.[7, psl. 34]

Įspūdingi įgaliojimai pagal 1938 m. Konstituciją Respublikos
Prezidentui suteikiami įstatymų leidybos srityje. Tai įstatymų grąžinimo
Seimui antrą kartą svarstyti nurodant sumetimus, kuriais įstatymas
netvirtinamas, taip pat įstatymų tvirtinimo bei jų skelbimo įgaliojimai.
Jei Respublikos Prezidentas pasinaudoja savo įstatymo projekto grąžinimo
Seimui įgaliojimu, o Seimas pagal Konstitucijos 108 str. 2 d. antrą kartą
priima tą patį įstatymo projektą nepataisytą, Respublikos Prezidentas
privalo arba šį įstatymo projektą tvirtinti ir skelbti įstatymu, arba
paleisti Seimą. Nors, nepaisant to, jog Respublikos Prezidentas net du
kartus – pasinaudodamas veto bei Seimo paleidimo institutu – gali blokuoti
įstatymo priėmimą, Seimui paliekama teorinė galimybė įveikti Respublikos
Prezidento valią. Jei Respublikos Prezidentui paleidus Seimą naujai
išrinktame Seime bent ketvirtadalis Seimo narių pasiūlo svarstyti tą patį
įstatymo projektą ir jeigu Seimas jį nepataisytą priims Seimo narių
dauguma, Respublikos Prezidentas tokį įstatymo projektą privalo skelbti
įstatymu.[7, psl. 45]

Anot P. Vinklerio, jog ši konstrukcija buvo sumanyta taip, kad
konstitucinėje tikrovėje Seimas, nenorėdamas būti paleistas, nesipriešintų
Respublikos Prezidento valiai ir nemėgintų priimti įstatymo trijų
penktadalių Seimo narių dauguma.[7, psl. 45]

Be principinės, t.y. Seimo atliekamos, įstatymų projektų leidybos
procedūros 1938 m. Konstitucija numato ir subsidiarinę įstatymų leidybos
tvarką. Šios Konstitucijos 110 str. nustato, jog kai Seimo ar jo sesijos
nėra, įstatymus leidžia Respublikos Prezidentas. Nors pastaroji norma tokį
įgaliojimą Respublikos Prezidentui suteikia tik tada, kai Seimo ar jo
sesijos nėra, atsižvelgiant į neilgą, trunkančią tik 5,5 mėnesio per
kalendorinius metus Seimo veiklą, į galingus Respublikos Prezidento
įgaliojimus, leidžiančius jam nustatyti Seimo sesijų pradžią ir pabaigą,
taip pat paleisti Seimą bei disponuoti Seimo sesijomis, šis Respublikos
Prezidento įgaliojimas įgauna išties įspūdingą svorį. Taigi konstitucinėje
tikrovėje reikšmingesniu įstatymų leidėju laikytinas Respublikos
Prezidentas.[7, psl. 45]

Pagal 1938 m. Konstituciją Respublikos Prezidentas yra savarankiškas
konstitucinis subjektas.

1938 m. Konstitucija įtvirtino svarius Respublikos Prezidento
įgaliojimus Vyriausybės atžvilgiu. Jis įgaliojamas:

a) skirti ir atleisti ministrą pirmininką;

b) Ministro pirmininko pristatymu skirti ir atleisti Ministro
pirmininko

pavaduotoją;

c) Ministro pirmininko pristatymu skirti ir atleisti kitus ministrus;

d) priimti ministrų priesaiką arba iškilmingą pasižadėjimą;

e) dalyvaujant Ministrų Tarybos posėdyje, šiam posėdžiui
pirmininkauti;

f) šaukti Ministrų Tarybą posėdžiui;

g) duoti sutikimą kelti bylą ministrui pirmininkui.[7, psl. 46]

Ministrų Tarybos atsakomybė Respublikos Prezidentui yra solidarinė:
atleisdamas ministrą pirmininką, jis kartu turi atleisti ir kitus
ministrus. Ministras pirmininkas tiesiogiai atsakingas Respublikos
Prezidentui – pastarasis gali bet kada atleisti ministrą pirmininką. Seimas
3/5 kvalifikuota dauguma gali nutarti, jog atsakymą laiko nepatenkinamu,
tačiau tada Seimas gali būti paleistas. Tik naujai susirinkusiame Seime ¼
Seimo narių vėl pasiūlius svarstyti šį klausimą ir Seimo narių daugumai
nutarus atsakymą į interpeliaciją laikyti nepatenkinamu – tik tokiu atveju
Respublikos Prezidentas privalo atleisti ministrą pirmininką. Palyginus šią
Ministrų Tarybos atsakomybę su Ministrų Tarybos atsakomybe Seimui, galima
konstatuoti, jog atsakomybė Respublikos Prezidentui nusveria atsakomybę
Seimui.[7, psl. 46]

Šią pagal Konstituciją nepaprastai stiprią Respublikos Prezidento
konstitucinę padėtį gerai konservuoja Respublikos Prezidento kadencijos
nustatymas septyneriems metams. Dar labiau šiam tikslui pasitarnauja
Konstitucijos norma, numatanti Respublikos Prezidento perrinkimą neribotam
kadencijų skaičiui.[7, psl. 46]

išvados

1. Apibendrinant galima sakyti, kad valstybės vadovas konstituciniame
Lietuvos valstybės modelyje – tai asmuo, kuris formaliai yra valstybės
priešakyje ir kaip visos valstybinės bendruomenės atstovas vykdo
integruojančią veiklą pagal savo įgaliojimus, nepaneigdamas Seimo,
Vyriausybės ir teismu galių dalyvauti vadovaujant valstybei. Panašios
valstybės vadovo sampratos laikosi Konstitucinis Teismas, nurodydamas, kad
„Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios
institucijų sąveiką”.

Platesniu valdžių atskyrimo požiūriu valstybės vadovas, tik jam
būdingais įgaliojimais susijęs su įstatymų leidyba ir (iš dalies) su
teisingumo vykdymu, gali būti kvalifikuojamas kaip specifinės –
„mišriosios” ar „ketvirtosios”-valdžios institucija.

2. Pagal Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui suteikiama
kompetencija spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus turi būti
aiškinama visų Konstitucijos normų kontekste. Respublikos Prezidentui
pavedama spręsti tuos pagrindinius užsienio politikos klausimus, kurie
pagal Konstituciją nėra įsakmiai priskirti kitų valstybės institucijų
kompetencijai – Seimui arba Vyriausybei. Galima teigti, kad pagal Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui turi
priklausyti spręsti bent šiuos pagrindinius užsienio politikos klausimus:

– priimti sprendimą dėl diplomatinių santykių užmezgimo su užsienio
valstybėmis, jų pobūdžio nustatymo bei diplomatinių santykių nutraukimo;

– priimti sprendimą dėl pagrindinių valstybės tarptautinių sutarčių
su užsienio valstybėmis sudarymo tikslingumo;

– dalyvauti savo veiklos precedentais kuriant tarptautinius
papročius;

– priimti sprendimus dėl valstybės stojimo į tarptautines
organizacijas bei dalyvavimo jose;

– priimti sprendimą dėl reikalavimų pareiškimo pagal tarptautinę
teisę, atsikirtimo į tokius kitų valstybių reikalavimus bei priimti
sprendimus dėl priemonių, skirtų iškilusiems ginčams spręsti, panaudojimo;

– nustatyti bendrą valstybės poziciją kitų valstybių atžvilgiu bei
ją keisti;

– prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl tarptautinių sutarčių
atitikimo Konstitucijai.

Šis sąrašas yra ne baigtinis, o tik pavyzdinis.Lietuvai tapsiančiai ES
ir NATO nare, ši Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius
užsienio politikos klausimus teisine prasme nebus suvaržyta.

Respublikos Prezidento įgaliojimas pagal Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 84 str. l p. ne tik spręsti, bet ir vykdyti pagrindinius
užsienio politikos klausimus loginiais ryšiais susijęs su jo kaip
pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendėjo kompetencija. Respublikos
Prezidentui (Konstitucijos 84 str. l p.) esant principiniu pagrindinių
užsienio politikos klausimų sprendimo subjektu, kyla ir jo primatas
užsienio politikos vykdymo procedūroje. Vyriausybei pagal Konstituciją
projektuojamas vaidmuo vykdyti užsienio politiką tiesiogiai priklauso nuo
to, kiek aktyviai užsienio politiką vykdys Respublikos Prezidentas ir kiek
jis pats pageidaus remtis Vyriausybe.

Apibendrinant Respublikos Prezidento ir Vyriausybės veiklą bei šių
institucijų santykius valstybės užsienio politikos srityje, galima
suformuluoti šiuos teiginius: priklausomai nuo Respublikos Prezidento ir
Vyriausybės santykių yra galimas tiek glaudus Respublikos Prezidento ir
Vyriausybės bendradarbiavimas vykdant užsienio politiką, tiek abiejų šių
institucijų konkurencija sprendžiant užsienio politikos klausimus ir juos
vykdant.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 4-5 p. išdėstytų
Respublikos Prezidento įgaliojimų Seimo pritarimu skirti ir atleisti
ministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Vyriausybę bei tvirtinti jos
sudėtį taip pat Konstitucijos 84 str. 9 p. nustatyto Respublikos Prezidento
įgaliojimo ministro pirmininko teikimu skirti bei atleisti ministrus
analizės pagrindu galima teigti, jog Vyriausybės formavimo procese
Respublikos Prezidento įgaliojimai tikrai yra ne mažiau reikšmingesni nei
Seimo. Nors Konstitucijos 92 str. 3 d. mini „ministro pirmininko sudarytą
Vyriausybę”, būtent Respublikos Prezidentas yra įgaliojamas priimti
lemiamus sprendimus ministro pirmininko ir ministrų atžvilgiu – t.y. tų
asmenų, kurie vykdys Vyriausybės programą, kai tuo tarpu Seimo įgaliojimai
abiem aukščiau nurodytais atvejais yra apriboti iki pritarimo arba
nepritarimo – t.y. iki kitų valstybės institucijų teikiamos kandidatūros
arba Vyriausybės programos priėmimo arba atmetimo. Respublikos Prezidento
aktai formuojant Vyriausybę reikšmingi įgaliojimų Vyriausybei dirbti
suteikimui – be jų Seimas negalėtų pritarti nei ministro pirmininko
kandidatūrai, nei Vyriausybės programai. Šiuo atžvilgiu tenka pritarti dr.
E. Kūrio pareikštai nuomonei apie Respublikos Prezidento vaidmenį
formuojant Vyriausybę.

Respublikos Prezidento įgaliojimai dėl aukščiausiųjų valstybės
pareigūnų skyrimo ir atleidimo gali būti suskaidyti į: a) teikti Seimui
skirti asmenis į šias pareigas ir atleisti iš jų; b) Seimo pritarimu skirti
ir atleisti valstybės pareigūnus; c) kitų valstybės institucijų teikimu
arba patarimu skirti ir atleisti valstybės pareigūnus.

Respublikos Prezidentas nėra varžomas Seimo pritarimo jo pateiktai
kandidatūrai, nes po jo jis gali vėl teikti jau kitą kandidatūrą į tas
pačias pareigas.

Taip pat bet kuriuo iš pastarųjų atvejų Respublikos Prezidentas
teisiškai nėra suvaržytas vienokios ar kitokios Seimo pozicijos.

Apskritai Respublikos Prezidento įgaliojimai aukščiausiųjų valstybės
pareigūnų skyrimo ir jų atleidimo atžvilgiu pastebimai didėja.

Valstybės apdovanojimų įstatymą, pristatymo valstybės apdovanojimams
ir jų teikimo problemos jų atitikties Konstitucijai požiūriu deramai
išspręstos.

Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų
vado statusas lemia Respublikos Prezidento narystę Valstybės gynimo
taryboje ir vadovavimą jai.

Tai, kad Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų
vado statusas nėra simbolinis, įrodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 142
str. 2 d. nustatomas reguliavimas: ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla
grėsmė valstybės suverenumui ir teritorijos vientisumui, Respublikos
Prezidentas įgaliojamas nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo
ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje
bei skelbti mobilizaciją. Šių įgaliojimų suteikimas Respublikos Prezidentui
parodo Konstitucijos kūrėjų siekį padaryti Respublikos Prezidentą ne
formaliu, simboliniu, o realiu Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų
vadu. Paminėti įgaliojimai Respublikos Prezidentui priskirti todėl, kad
būtent jis yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Jei
Respublikos Prezidentas būtų ne realus, tik nominalus Vyriausiasis
valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, šie įgaliojimai būtų priskirti ne jam,
o realiam valstybės ginkluotųjų pajėgų viršininkui. Tačiau šie Respublikos
Prezidento įgaliojimai nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuo
ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją yra
preliminariniai, nes juos Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtinti
artimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šaukti
neeilinę Seimo sesiją.

Pagal Konstituciją Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yra
Respublikos Prezidentas, todėl įstatymai turėtų įtvirtinti kariuomenės vado
pavaldumą ne krašto apsaugos ministrui, o Respublikos Prezidentui.

Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado
statusas yra problematiškas tiek jo sampratos, tiek ir realizavimo
požiūriais. Lietuvos Respublikos 140 str. 2 d. yra arba nepakankamai
realizuota šalies teisinėje sistemoje, arba apskritai nerealizuota. Be to,
„sugyventinio režimo” laikotarpiu priimtuose įstatymuose pastebima
tendencija mažinti Respublikos Prezidento vadovavimą ginkluotosioms
pajėgoms atitinkamai didinant krašto apsaugos ministro įgaliojimus.

3. Krašto demokratinių politinių tradicijų vystymosi sustabdymas,
asmens kultas, žmogaus teisių ir laisvių suvaržymai, kurių viena iš
pagrindinių priežasčių pernelyg iškeltas Respublikos Prezidentas kaip
valstybės institutas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, buvo įveikti
įtvirtinant Respublikos Prezidento instituciją pagal 1992 m. Lietuvos
Respublikos Konstituciją. Būdama kompromiso padarinys Respublikos
Prezidento institucija nėra nei silpna, kokia ji buvo pagal 1922 m.
Lietuvos Valstybės Konstituciją, nei sustiprinta, kokia ji buvo pagal 1938
m. Lietuvos Konstituciją. Tačiau Respublikos Prezidento institucija dėl jai
suteiktų įgaliojimų ribotumo negali pakankamai veiksmingai prisidėti prie
krašto pažangos, demokratijos, atviros, teisingos, darnios pilietinės
visuomenės ir teisinės valstybės kūrimo. Kompromisinis jai suteiktų
įgaliojimų pobūdis sudaro prielaidas vystyti ir tobulinti Respublikos
Prezidento instituciją taip, kad šis vystymasis atitiktų ir nepažeistų
demokratijos, nepriklausomybės, konstitucinės santvarkos vertybių. Jei
Respublikos Prezidento įgaliojimai kada nors butų padidinti, manyčiau, jog
pirmiausia reikėtų jam suteikti teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl
įstatymų atitikties Konstitucijai bei teisę perduoti Seimo priimtus teisės
aktus Tautos referendumui. Kita didelė problema – Respublikos Prezidentui
suteiktų konstitucinių įgaliojimų realizavimas Lietuvos teisės sistemoje.
Šiuo atveju pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į nepakankamą Konstitucijos
84 str. l p. bei 140 str. 2-3 d. realizavimą. Ir trečioji – Respublikos
Prezidento kaip politinės asmenybės problema. Stipri, valinga,
išsilavinusi, tikinti demokratijos vertybėmis, patraukli visuomenei
asmenybė sugebės užpildyti dabartinius Respublikos Prezidento konstitucinio
statuso trūkumus ir daugiau įtakos tolesnę Lietuvos valstybės raidą.

naudota ir cituota literatūra

1. LR Konstitucija // VŽ 1992, Nr. 33-1014.
2. LR Prezidento įstatymas // VŽ 1993, Nr. 5-89.
3. LR Pilietybės įstatymas // VŽ 2002, Nr. 95-4087.
4. LR Valstybės apdovanojimų įstatymas // VŽ 2002, Nr. 68-2762.
5. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisės
universiteto leidykla, 2002.
6. Šleikis Egidijus. Alternatyvi konstitucinė teisė. – Vilnius: VĮ Teisinės
informacijos centras, 2003.
7. Vinkleris Paulius. Lietuvos Respublikos Prezidento statusas ir jo
įgaliojimai. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2002.
8. Teisė – T.38 (Egidijus Šileikis ,,Valstybės vadovo statusas: teoriniai
ir praktiniai aspektai) – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.

Leave a Comment