Prezidento kompetencija ir įgaliojimai

įvadas

Valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančios konstitucinę tvarką,garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumų, aukščiausiulygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdovalstybės vadovas, turintis pakankamų įgaliojimų bendradarbiaujant suįstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis. Temos aktualumas ir reikšmingumas. Respublikos Prezidento statusas –vienas iš aktualiausių klausimų tiek Lietuvos konstitucinės teisėsistorijoje, tiek nūdienos Lietuvos valstybės konstitucinėje praktikoje. Jautarpukario nepriklausomoje Lietuvoje Respublikos Prezidento statusas buvotapęs demokratijos realizavimo, visuomenės politinių tradicijų vystymosikliuviniu. Taip pat ir šiomis dienomis gausios publikacijos spaudoje,mokslinės konferencijos, politikos bei visuomenės veikėjų pasisakymai, o irpati politinė, ekonominė, socialinė, taip pat moralinė tautos ir valstybėsraida verčia atkreipti dėmesį į Respublikos Prezidento statusą, ieškotibūdų, kaip Respublikos Prezidento statusas galėtų būti efektyvesnissprendžiant visuomenės ir valstybės problemas. Nė viena kita Lietuvos valstybės institucija nėra taip nenuosekliaipateikta konstitucijose ir prieštaringai vertinta pagal konstitucinįstatusą, kaip valstybės vadovo institucija. Būta ir kolegialaus(triumviratiško), ir vienašmenio valstybės, leidusio ne tik dekretus, betir įstatymus, galėjusio pirmininkauti ir Valstybės gynimo tarybos, irVyriausybės posėdžiams, rinkto tiek Seimo, tiek specialiųjų rinkikų ir visųpiliečių trejiems, penkeriems ir septyneriems metams. Visa tai turiįtakos, kad visuomenėje ir jurisprudencijoje iki šiol nėra konceptualiai(iš esmės) vieningo Respublikos Prezidento funkcinės paskirties ir leistinoar deramo „politinio aktyvumo” supratimo. Darbo objektas. Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencija irįgaliojimai. Darbo tikslas. Analizuojant literatūrą išsiaiškinti kokie yra LietuvosRespublikos Prezidento įgaliojimai ir kompetencija. Darbo uždaviniai: – aptarti valstybės vadovo sampratą; – apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimus: užsienio politikoje;krašto apsaugoje, santykiuose su Seimu Vyriausybė ir teismine valdžia;skirti ir atleisti valstybės pareigūnus; skirti valstybinius apdovanojimus;spręsti pilietybės, malonės teikimo klausimus; – apžvelgti valstybės vadovo įgaliojimų pasibaigimą; – aptarti kokius įgaliojimus valstybės vadovas turėjo pagal 1922m., 1928 m., ir 1938 m. Konstitucijas. 1. valstybės vadovo samprata

Valstybės vadovo sąvokos neapibrėžtumo negalima pašalinti taikantpažodinį aiškinimo metodą. Pažodinis aiškinimas ne tik neatskleistųreikiamo teisinio turinio, bet ir suponuotų ydingą mintį, kad RespublikosPrezidentas yra pagrindinė ar svarbiausia institucija, kuri panašiai kaip„vadovaujanti ir vairuojanti jėga” pakylėta „virš” valstybės, t. y. galivadovauti kiekvienai kitai institucijai, pavyzdžiui,Vyriausybei arteismams. Taigi pažodinis interpretavimas sudarytų klaidingą įspūdį, kadKonstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis prieštarauja 5 straipsniopirmajai daliai (valdžių atskyrimo principui), tuo paneigiant Konstitucijosvientisumo principą (6 str. l d.).[8, psl. 94] Vadinasi, valstybės vadovo sąvoka atskleistina, taikant kitusaiškinimo metodus, visų pirma istorinį, lyginamąjį ir sisteminį metodus. Istoriniu ir lyginamuoju požiūriu valstybės vadovo rango suteikimasRespublikos Prezidentui nėra Lietuvos Respublikos teisinės kūrybos ypatumasar naujadaras, neturintis atitikmens. Tiesa, analogiškos nuostatos nėraLietuvos valstybės 1918-1928 m. konstitucijose. Tačiau pagal 1938 metų, t.y. paskutinės tarpukario Lietuvos valstybės Konstituciją (3 str. l d. ir 2d.), respublikos priešakyje yra Respublikos Prezidentas, vadovaujantisvalstybei. Taigi dabartinės Konstitucijos 77 straipsnio pirmąją dalį galimaatitinkamai suprasti ir aiškinti pagal konstitucinį perimamumą(nuoseklumą). Tuo labiau kad Lietuvos Respublikos 1990 m. LaikinasisPagrindinis Įstatymas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininką kvalifikavo kaipaukščiausią valstybės pareigūną, atstovaujantį valstybei tarptautiniuosesantykiuose (86 str. l d.). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Lietuvaiartimų (geopolitiniu požiūriu ir pagal konstitucijų priėmimo politinesaplinkybes) valstybių – Estijos, Čekijos, Vengrijos, Slovakijos, Bulgarijos– galiojančiose konstitucijose šių valstybių prezidentai taip patapibūdinami žodžiais „valstybės vadovas”.[8, psl. 95] Sisteminiu požiūriu Konstitucijos 77 straipsnio pirmoji dalis susijusisu to paties straipsnio antrąja dalimi. Pagal ją, Respublikos Prezidentasprivalo daryti tai, ką jam paveda Konstitucija ir įstatymai. Taigi Seimas,būdamas savarankiška įstatymų leidžiamoji institucija pagal valdžiųatskyrimo principą, gali pavesti Respublikos Prezidentui spręsti kurį norsvaldymo klausimą, net jei to jis nepageidauja. Ir atvirkščiai -Seimas galipanaikinti ankstesnio Seimo pavedimus Respublikos Prezidentui, nors šis tamnepritaria. Pavyzdžiui, priešingai Respublikos Prezidento nuomonei, Seimas1997 m. kovo 13 d. pakeitė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnį, siekdamasįtvirtinti, kad generalinį prokurorą skiria ne Respublikos Prezidentas, betSeimas (nors pagal pirminę minėto įstatymo redakciją generalinį prokurorąskyrė Respublikos Prezidentas). Visa tai suponuoja mintį, kad valstybėsvadovo rangą ydinga pernelyg sureikšminti, neigiant kitų valdžiosinstitucijų – Seimo, Vyriausybės ir teismų – konstitucines galias dalyvautivadovaujant valstybei. Tokią mintį galima papildomai pagrįsti, pavyzdžiui,konstituciniais Seimo įgaliojimais iš naujo priimti Respublikos Prezidentogrąžiną įstatymą (72 str.), naikinti Respublikos Prezidento sprendimąįvesti karo padėtį (144 str. 2 d.) taip pat įstatymiškai nustatytapolicijos generalinio komisaro skyrimo (atleidimo) procedūra, pagal kuriąRespublikos Prezidento sprendimą lemia atitinkamas Vyriausybės teikimas.Pažymėtini ir įstatymo galią turintys Konstitucinio Teismo nutarimai,kuriais valstybės vadovo dekretas ar tautos atstovybės įstatymas gali būtipripažintas antikonstituciniu.[8, psl. 96] Valstybės vadovo institucija egzistuoja visose valdymo formose.Monarchijose valstybės vadovo funkcijas vykdo monarchas (imperatorius,karalius, didysis hercogas, šeichas, cmiras), respublikose – prezidentai.Esant skirtingoms valdymo formoms, valstybės vadovo įgaliojimų apimtys yranevienodos. Vienose šalyse jų funkcijos yra nominalios, kitose – realios.Tačiau visų valstybių vadovams yra suteikti išskirtiniai (būdingi tik šiampareigūnui) įgaliojimai aukščiausiu lygiu atstovauti tautai šalyje ir užjos ribų. Atstovaujamoji funkcija pasireiškia teisinėmis galiomis,suteikiančiomis valstybės vadovui tam tikrus valdžios įgaliojimus (teisępasirašyti tarptautines sutartis, skirti savo atstovus šaliesregionuose).[5, psl. 732] Valstybės vadovo teisinę ir faktinę padėtį lemia konkrečios šaliesistorinės tradicijos bei politinės sąlygos. Konstitucinės monarchijosšalyse (Danija, Švedija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, Japonija bei kt.)valstybės vadovai „karaliauja bet ne valdo”. Todėl šių šalių valstybiųvadovų funkcijos vertintinos tik kaip atstovaujamosios – reprezentacinės.Panašias galias turi parlamentinių respublikų (Italija, Čekija, Vokietija,Latvija ir kt.) vadovai – prezidentai. Tačiau prezidentinių (JAV, Meksika,Urazilija ir kt.) bei pusiau prezidentinių (Prancūzija ir kt.) valstybiųvadovai yra ryškūs vykdomosios valdžios atstovai ir dalyviai, turintysplačius įgaliojimus.[5, psl. 732] Nagrinėjant valstybės vadovo padėtį valstybinės valdžios sistemoje,tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios,vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis. Valdžių padalijimo principaskaip teisinės valstybės požymis numato, jog bet kurio pareigūno įgaliojimaipriskirtini vienai iš trijų valdžių – įstatymų leidžiamajai, vykdomajai arteisminei. Valstybės vadovas, realizuodamas įgaliojimus, bendradarbiauja suvisomis trimis valdžiomis. Prezidentas įstatymų kūrybos procese naudojasiveto teise, turi galimybe skirti teisėjus bei suteikti malonenuteistiesiems. Tačiau valstybės vadovo pagrindinės funkcijos yra būdingosvykdomajai valdžiai. Parlamentinėse bei pusiau prezidentinėse valstybėseprezidentas vykdomąją valdžią (įgaliojimus) dalijasi su vyriausybe.Prezidentinėse valstybėse šalies vadovas taip pat yra ir vykdomosiosvaldžios vadovas.[5, psl. 733] Kaip jau buvo minėta, Prezidentas valstybinės valdžios sistemoje galiturėti skirtingus įgaliojimus: būti tik valstybės vadovu (Vokietija); irvalstybės, ir vykdomosios valdžios vadovu (Jungtinės Amerikos Valstijos,Egiptas); ir valstybės, ir faktiškai vyriausybės vadovu. Tokiu atveju, norsyra savarankiškos vyriausybės vadovo pareigos, bet prezidentas irvyriausybė yra vienos politinės pakraipos, dar prezidentas yra irvadovaujančios jėgos lyderis, valstybės vadovas dominuoja ir vyriausybėje(Prancūzija). Priklausomai nuo valstybės vadovo įgaliojimų yra skiriamosprezidentinės, parlamentinės bei mišraus (pusiau prezidentinio) tiporespublikos. Tačiau doktrinoje aktyviai diskutuojama dėl kriterijų,išreiškiančių tam tikrą valdymo formą. Todėl ir Lietuvoje egzistuojantivaldymo forma yra nuolatinių diskusijų objektas. Lietuvos RespublikosKonstitucinis Teismas 1998 m. sausio 10 d. nutarimo konstatuojamojojedalyje nurodo, kad Lietuvoje egzistuojanti valdymo forma gali būtivertintina kaip parlamentinė respublika, turinti kai kurių mišrios (pusiauprezidentinės) valdymo formos ypatumų.[5, psl. 733] Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų apimtys išdėstytos šaliesKonstitucijoje, Prezidento įstatyme bei kituose norminiuose teisės aktuose.Lietuvos Respublikos Konstitucijos VI skirsnio 77 str. skelbia, jog„Respublikos Prezidentas yra valstybės vadovas. Jis atstovauja Lietuvosvalstybei ir daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų”. Respublikos Prezidentas vykdo dalį valstybės valdžios (Konstitucijos 5str. l d.). Kyla klausimas, kokiai konkrečiai valdžiai priskirtinasvalstybės vadovas. Viena vertus, pažymint jungtuką „ir” Konstitucijos 5 straipsniopirmosios dalies žodžiuose „Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė”, galimateigti kad valstybės vadovas sietinas su vykdomąja valdžia. Tokį teiginįgalima papildomai pagrįsti konstituciniais Respublikos Prezidentoįgaliojimais įstatymų nustatyta tvarka teikti pilietybę (84 str. 21 p.) arnustatyta tvarka skirti įstatymų numatytus pareigūnus (84 str. 10p.).[8, psl. 96] Kita vertus, galima samprotauti, kad Respublikos Prezidentas, būdamassusijęs tiek su įstatymų leidžiamąja, tiek su vykdomąja ir teisminevaldžia, nėra klasikinė (įprasta) vykdomosios valdžios institucija, t. y.priskirtinas specifinei – „mišriajai” ar „ketvirtajai” – valdžiai.Konkretinant prieš tai pateiktą samprotavimą, galima nurodyti, kad: a) suįstatymu leidžiamąja valdžia Respublikos Prezidentas susijęs įgaliojimuvetuoti įstatymus (71 str., 84 str. 24 p.); to dėka valstybės vadovas galikvestionuoti kolektyvinės tautos atstovybės teisinę kūrybą, nebūdamasįgaliotas leisti įstatymus (69 str.); b) su teismine valdžia – įgaliojimuteikti malonę nuteistiesiems (84 str. 23 p.); to dėka valstybės vadovasgali modifikuoti teismų – teisingumą vykdančių institucijų – sprendimus,nebūdamas teisingumą vykdančia institucija pagal Konstitucijos 109straipsnio pirmąją dalį.[8, psl. 97] Taigi pagal įgaliojimų apimtį ir pobūdį Respublikos Prezidentas –įvairialypė institucija. Siauresniu požiūriu Respublikos Prezidentas,negalėdamas leisti įstatymų ir vykdyti teisingumo, priskirtinas vykdomajaivaldžiai. Platesniu požiūriu valstybės vadovas, tik jam būdingaisįgaliojimais susijęs su įstatymu leidyba ir (iš dalies) su teisingumovykdymu, įkūnija specifinę – „mišriąją” ar „ketvirtąją”-valdžią.[8, psl.97]

2. LR prezidento įgaliojimai

Lietuvos Respublikos Prezidentas turi įgaliojimų įvairiose valstybiniogyvenimo srityse. Vienose šie įgaliojimai priklauso išimtinei šalies vadovokompetencijai, kitose – susiję su kitų valstybės institucijų įgaliojimais,kuriuos realizuoti galima vadovaujantis valdžių padalijimo principu. Šiasgalias realizuoti galima tik Konstitucijos ir įstatymų numatytos „stabdžiųir atsvarų” sistemos ribose. Ši sistema pašalina galimybę atsirastiautoritariniams ar kitokiems neteisiniams valdymo metodams. LietuvosRespublikos 1992 m. Konstitucija, Prezidento bei Prezidento rinkimųįstatymai yra pagrindiniai teisės šaltiniai, reglamentuojantys valstybėsvadovo įgaliojimų apimtį ir ribas. Respublikos Prezidento kompetencija pateikiama punktų eile, kuri nėrabaigtinė. Viena vertus, Konstitucijos 84 straipsnyje nenurodyti visiRespublikos Prezidento konstituciniai veiksmai, pvz., dispozityvi įstatymųleidybos iniciatyvos teisė (K 68 str. l d.) ar galimybė kreiptis į

Konstitucinį Teismą (K 106 str. 3 d.). Kita vertus, konstitucinis valstybėsvadovo įgaliojimų katalogas nenurodo to, kas atliekama vykdant įstatymus(laikantis Konstitucijos nuostatos „daro viską, kas jam pavesta /…/įstatymų”; K 77 str. 2 d.). Antai Konstitucijos 84 straipsnyje nekalbamaapie tai, kad Respublikos Prezidentas skiria ir atleidžia administraciniųteismų teisėjus, kurie, priimant Konstituciją, buvo numatyti kaipfakultatyvūs (K 111 str. 2 d.). Visa tai leidžia teigti, kad Konstitucijos84 straipsnis – daugiau imperatyvių gairių (krypčių, kuriomiskonstituciškai privalu veikti) nei dispozityvių įgaliojimų sąrašas.Mėgaujantis sisteminiu metodu, aiškumo (ir teisinės „sistematizacijos”)dėlei visus Konstitucijos 84 straipsnio punktus ir juose įtvirtintusįgaliojimus E. Šileikis siūlo grupuoti, įžvelgiant jų loginį ryšį. Antai 1-3 punktai leidžia kalbėti apie įgaliojimus, susijusius su užsienio politikair tarptautinėmis sutartimis. Savo ruožtu 4-9 punktai rodo įgaliojimus,susijusius su Vyriausybės formavimu ir jos veikla (bei to nulemtussantykius su Seimu). Tuo tarpu 10-14 punktai išreiškia įgaliojimus,susijusius su valstybės pareigūnų skyrimu (atleidimu) ir to nulemtussantykius su Seimu. Analogiškai 15-18 punktuose galima matyti įgaliojimus,susijusius su vadovavimu ginkluotosioms pajėgoms ir valstybės gynybai.Paskutiniai, t. y. 19-24 punktai rodo „mišrius įgaliojimus”, susijusiustiek su valstybės vadovo integravimo funkcija (ją išreiškia malonės,apdovanojimų ir pilietybės teikimas), tiek su sąlygine „notaro funkcija” –įstatymų promulgavimu, ar organizavimo funkcija – Seimo rinkimų datosnustatymu, neeilinės Seimo sesijos šaukimu.[6, psl. 449-450] Respublikos Prezidento įgaliojimams nustatyti Konstitucijoje yraskirtas 84 straipsnis, Respublikos Prezidento įgaliojimai numatomi irkituose Konstitucijos straipsniuose: 58 str. 2-4 d., 64 str. 2 d., 65 str.,68 str. l d., 70 str. l d., 71 str. 1-4 d., 72 str. 3 d., 77 str. 2 d., 84str., 85 str., 92 str. 1-2 d., 97 str. 2 d., 100 str., 101 str. 5 d., 103str. 1-2 d., 106 str. 3, 5 d., 112 str. 2-4 d., 114 str. 2 d., 126 str. 2d., 133 str. 2 d., 140 str. 1-2 d., 142 str. 2 d., 144 str. 2d., 149 str. 1-2 d. Klasifikuojant pagal reguliavimo objektą, P. Vinkleris siūlo tokiąRespublikos Prezidento įgaliojimų klasifikaciją: a) įgaliojimai užsienio politikoje; b) įgaliojimai Vyriausybės atžvilgiu; c) įgaliojimai, ribojantys Seimo valdžią; d) įgaliojimai įstatymų leidybos srityje; e) įgaliojimai atliekant konstitucinę priežiūrą; f) įgaliojimai ginant valstybę; g) įgaliojimai įvedant nepaprastąją padėtį; h) įgaliojimai skiriant ir atleidžiant asmenis iš pareigų; i) įgaliojimai sprendžiant pilietybės klausimus; j) įgaliojimai skiriant valstybinius apdovanojimus; k) malonės teikimo įgaliojimai.[7, psl. 91] Kai kurių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų negalimapriskirti nė vienai iš šių kategorijų. Tai, pavyzdžiui, konstitucinisLietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimas daryti Seime metiniuspranešimus. Be konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimų, dar yraįgaliojimai, nustatomi įstatymu. Pavyzdžiui, įstatymu nustatomasRespublikos Prezidento įgaliojimas Lietuvos Respublikos ministro pirmininkoteikimu skirti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininką beinarius. Apskritai, Lietuvoje stiprėja tendencija įstatymu suteiktiRespublikos Prezidentui vis daugiau įgaliojimų. Tokiam Prezidentoįgaliojimų plėtimui sukurta palanki konstitucinė bazė, numatytaKonstitucijos 84 str. 10 p.[7, psl. 91] Be to, daugeliui iš Konstitucijoje numatytų Lietuvos RespublikosPrezidento įgaliojimų juos realizuojant įstatymu yra suteikiamasnormatyvinis turinys, todėl kartu su konstitucine norma turi būtinagrinėjamos ir ją realizuojančios įstatymų normos.[7, psl. 91]

2.1. lr prezidento įgaliojimai užsienio politikoje

Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikosklausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką. Politikos mokslųliteratūroje pabrėžiamos didelės Lietuvos Respublikos Prezidento galiosužsienio politikoje: „įgaliojimai vidaus ir užsienio politikos srityje yraaiškiai asimetriški: pirmieji gana menki, o antrieji įspūdingi”. LietuvosRespublikos Prezidento įgaliojimus užsienio politikoje nustato LietuvosRespublikos Konstitucijos 84 str. 1-3 p. Vyriausybės teikimu Prezidentasskiria ir atšaukia Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus užsieniovalstybėse ir prie tarptautinių organizacijų; priima užsienio valstybiųdiplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus; teikiaaukščiausius diplomatinius rangus ir specialius vardus. Be to, šaliesvadovas pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jasSeimui ratifikuoti.[4, psl. 743; 7, psl. 92] Respublikos Prezidento įgaliojimas spręsti pagrindinius užsieniopolitikos klausimus. Iš visų Respublikos Prezidentui suteiktų įgaliojimųreikšmingiausiu ir problematiškiausiu tenka laikyti Lietuvos RespublikosKonstitucijos 84 str. l p. nustatomą įgaliojimą: „Respublikos Prezidentas: 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu suVyriausybe vykdo užsienio politiką”. Ar realizuodamas pastarąjį jam suteiktą įgaliojimą RespublikosPrezidentas yra įgaliotas ir realiai gali nulemti daugelį esminės svarbossprendimų valstybėje? Ar, pavyzdžiui, realizuodamas šią Konstitucijos normąjis galėjo priimti sprendimą, ar derybose dėl Lietuvos stojimo į EuroposSąjungą iš tiesų verta aukoti Ignalinos atominę elektrinę? Reikia pastebėti– nė vienu iš pastarųjų atvejų Respublikos Prezidentas nebuvo pagrindinissprendimus priimantis veikėjas. Pavyzdžiui, sutartis su „Williams” pasirašėVyriausybė. Atstovaudamas Europos Sąjungos valstybių interesams, Seimas2000 m. gegužės 5 d. Valstybės įmonės Ignalinos atominės elektrinės pirmojobloko eksploatavimo nutraukimo įstatymu nustatė, jog Ignalinos AE pirmojobloko eksploatavimo darbai turi būti baigti iki 2005 m. sausio l d.[7, psl.97] Pagal Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui priklausospręsti tuos pagrindinius užsienio politikos klausimus, kurie pagal kitasKonstitucijos normas nėra priskirti kitų valstybės institucijųkompetencijai. Respublikos Prezidentui Lietuvoje pagal Konstitucijos 84str. l p. turi priklausyti spręsti šiuos pagrindinius užsienio politikosklausimus: a) diplomatinių santykių su užsienio valstybėmis užmezgimas, jųpobūdžio nustatymas bei diplomatinių santykių nutraukimas; b) dalyvavimas kuriant tarptautinius papročius; c) sprendimų dėl stojimo į tarptautines organizacijas bei dalyvavimojose priėmimas; d) reikalavimų pareiškimas pagal tarptautinę teisę, atsakymas į tokiusreikalavimus ir sprendimo priėmimas dėl priemonių, skirtų šiems ginčamsspręsti, panaudojimo; e) bendros valstybės pozicijos ir pozicijos kitų valstybių atžvilgiunustatymas bei jų keitimas; f) ėmimasis pagal kompetenciją veiksmų, reikalingų, tinkamaisureguliuoti ir realizuoti valstybės tarptautinius santykius, pvz.,realizuojant savo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, atitinkamų įstatymuprojektu telkimas; g) kreipimasis į Konstitucinį Teismą, dėl tarptautinių sutarčiųatitikimo Konstitucijai pagal Konstitucijos 105 str. 3 d. 3 p.[7, psl. 99] Šis sąrašas yra tik pavyzdinis. Tai reiškia, jog ir kitostarpvalstybinių arba santykių tarp valstybės ir tarptautinių organizacijųproblemos gali būti suvokiamos kaip pagrindiniai užsienio politikosklausimai. Iškyla problema – kaip atriboti Konstitucijos 84 str. l p.minimus pagrindinius užsienio politikos klausimus nuo ne pagrindinių,kuriuos gali spręsti kitos valstybės institucijos.[7, psl. 100] Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. RespublikosPrezidentui paveda spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus. Taireiškia, jog Respublikos Prezidentas pagal Konstituciją įgaliojamas patsasmeniškai, savo įsitikinimu, priimti sprendimą pagrindiniais užsieniopolitikos klausimais. Kitų valstybės institucijų arba tarptautiniųorganizacijų ir užsienio valstybių pozicija šios Respublikos Prezidentoprerogatyvos nesuvaržo.[7, psl. 100] Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. RespublikosPrezidentas įgaliojamas ne tik spręsti užsienio politikos klausimus, bet irjuos vykdyti. Šis Respublikos Prezidento įgaliojimas vykdyti užsieniopolitiką pagrindiniais klausimais loginiais ryšiais susijęs su jo kaippagrindinių užsienio politikos klausimų sprendėjo kompetencija – jeiPrezidentas priima sprendimą užsienio politikos klausimais, jis gali tainedelsdamas pradėti vykdyti. Pagal Konstitucijos 84 str. l p. užsienio politikos vykdymasRespublikos Prezidentui pavedamas „kartu su Vyriausybe”. RespublikosPrezidentas yra principinis pagrindinių užsienio politikos klausimųsprendimo subjektas, pagrindinis jos vykdytojas. Jis gali pats imtisvykdyti savo priimtą sprendimą ir jį užbaigti pasirašydamas tarptautinęsutartį. Tačiau jei Prezidentas nenori aktyviai vykdyti savo priimtosprendimo, jo sprendimo vykdymo iniciatyvą gali perleisti Vyriausybei irUžsienio reikalų ministerijai.[7, psl. 101] Vyriausybei pagal Konstituciją projektuojamas vaidmuo vykdant užsieniopolitiką tiesiogiai priklauso nuo to, kaip aktyviai užsienio politikąvykdys pats Respublikos Prezidentas ir kiek jis pats kvies ir remsisVyriausybe, turinčia daug didesnį žmonių ir techninį potencialą. PagalKonstituciją nebūdama įgaliota priimti sprendimus pagrindiniais užsieniopolitikos klausimais Vyriausybė pagal Konstitucijos 84 str. l p. turipadėti Respublikos Prezidentui įgyvendinti valstybės užsienio politiką. Nuopaties Respublikos Prezidento aktyvumo priklauso, ar Vyriausybei irUžsienio reikalų ministerijai teks žymesnis vaidmuo vykdant valstybėsužsienio politiką. Nebūdama įgaliota spręsti pagrindinius užsieniopolitikos klausimus, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija neturėtųkelti pretenzijos dominuoti valstybės užsienio politikoje tiek pagrindiniųužsienio politikos klausimų sprendimo, tiek jų vykdymo atžvilgiu.[7, psl.102] Respublikos Prezidento kompetencijos spręsti pagrindinius užsieniopolitikos klausimus konstituciniai apribojimai. Respublikos PrezidentuiLietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p. suteikta kompetencijaspręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus yra saistoma daugybėskonstitucinių apribojimų. Juos galima skirstyti į materialinius irinstitucinius. Instituciniai apribojimai išdėstyti aukščiau, todėl toliaunurodomi konstituciniai Respublikos Prezidento įgaliojimo spręstipagrindinius užsienio politikos klausimus materialiniai apribojimai: tai,visų pirma, jam suteiktą kompetenciją spręsti pagrindinius užsieniopolitikos klausimus apriboja Konstitucijos l str. norma, pagal kurią„Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. Šikonstitucinė norma kartu yra pamatinis valstybės principas. RespublikosPrezidento sprendimai pagrindiniais užsienio politikos klausimais turinepažeisti Konstitucijos – nebūti nukreipti prieš Lietuvos valstybingumą,demokratiją, taip pat respublikinę valdymo formą.[7, psl. 103] Respublikos Prezidentas yra saistomas Lietuvos valstybės užsieniopolitikos principų: jis turi vadovautis visuotinai pripažintaistarptautinės teisės principais, siekti užtikrinti šalies saugumą irnepriklausomybę, taip pat piliečių gerovę ir pagrindines jų teises beilaisves, prisidėti prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkoskūrimo.[1 – 135 str.] Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindinius užsieniopolitikos klausimus suvaržo ir kitos Konstitucijos normos: taiKonstitucijos 135 str. 2 d. norma, pagal kurią „Lietuvos Respublikoje karopropaganda yra draudžiama”, Konstitucijos 136 str. norma, pagal kurią„Lietuvos Respublika dalyvauja tarptautinėse organizacijose, jeigu taineprieštarauja Valstybės interesams ir jos nepriklausomybei”. Prie tokiųRespublikos Prezidento valią užsienio politikoje suvaržančių normųpriskirtina ir Konstitucijos 137 str. norma, teigianti, kad „LietuvosRespublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsieniovalstybių karinių bazių” .[7, psl. 103] Gana žymiai Respublikos Prezidento įgaliojimą spręsti pagrindiniusužsienio politikos klausimus suvaržo Lietuvos Respublikos Konstitucijossudedamosios dalies – Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl LietuvosRespublikos nesijungimo į postsovietines Rytų Sąjungas” išdėstytos normos,reikalaujančios niekada ir jokiu pavidalu nesijungti į jokias buvusios SSRSpagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ar kitokiasvalstybių sąjungas bei sandraugas, nes tokia veikla laikoma priešiškaLietuvos nepriklausomybei. Atsakomybė už ją nustatoma pagal įstatymus. Taippat, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti jokių Rusijos,Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ar į ją įeinančių šalių karinių bazių irkariuomenės dalinių.[7, psl. 104] Be šių konstitucinių Lietuvos Respublikos Prezidento kompetencijosspręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus apribojimų, tam tikrišios jo kompetencijos apribojimai išplaukia iš Respublikos Prezidentopriesaikos teksto. Prisiekdamas Respublikos Prezidentas be kita koįsipareigoja „saugoti Lietuvos žemių vientisumą”, taip pat „visomisišgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę”.[2 – 3 str.] Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsieniopolitikos klausimus, susijusius su Europos Sąjunga ir NATO. Europos

Sąjungos sutarties (Amsterdamo redakcija) 11 straipsnis nustato, kad„Sąjunga išvysto ir įgyvendina bendrą užsienio – ir saugumo politiką visaisužsienio ir saugumo politikos klausimais”. Todėl ES sutarties 12straipsnis: a) nustato bendrus užsienio ir saugumo politikos principus; b) priima sprendimus dėl bendrų strategijų; c) imasi bendrų akcijų; d) išreiškia bendras pozicijas.[7, psl. 104] Bendros akcijos ir bendrų pozicijų išreiškimas suvokiami kaip bendrosužsienio ir saugumo politikos priemonės.[7, psl. 104] Europos Sąjungos bendra užsienio ir saugumo politika yra ne kas kitakaip valstybių narių veiklos koordinavimas. Bendros ES užsienio ir saugumopolitikos atveju valstybių aukščiausiųjų institucijų, turinčių teisęspręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus, įgaliojimai neperduodamiES institucijoms. Sprendimai dėl bendros ES užsienio ir saugumo politikospriimami vienbalsiai, tad kiekviena valstybė aktyviai balsuodama galiužblokuoti sprendimų šiais klausimais priėmimą. Kai bendros strategijospagrindu priimamas sprendimas dėl bendros akcijos, bendros pozicijos arbakito sprendimo arba nusprendžiama dėl bendros akcijos arba bendrospozicijos įgyvendinimo priemonių, tai sprendimą ES Taryba priimakvalifikuota dauguma. Tačiau, jei bet kuri ES Tarybos narė „dėl svarbiųnacionalinės politikos priežasčių”, kurias ji turi nurodyti, pareikštų, kadnesutinka su ES Tarybos sprendimu, tai sprendimas kvalifikuota dauguma busnepriimtas. Todėl darytina išvada, jog Respublikos Prezidento konstitucinėskompetencijos spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ES teisėnesuvaržo.[7, psl. 104] NATO sprendimų priėmimo pagrindinė institucija yra Šiaurės AtlantoTaryba. Nors kiekvienai šaliai Šiaurės Atlanto Taryboje atstovaujaambasadoriaus rangą turintis nuolatinis atstovas, taryba gali susitikti irministrų lygiu arba Valstybių (vyriausybių) vadovų lygiu. SprendimaiŠiaurės Atlanto Taryboje priimami remiantis vieningu ir bendru sutarimu, obalsavimo ar daugumos metodu pagrįsto sprendimų priėmimo procedūros nėra.Kiekviena šalis išlaiko visišką suverenumą ir atsakomybę už savo veiksmus.Todėl Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindinius užsieniopolitikos klausimus ir šiuo atveju lieka nesuvaržyta.[7, psl. 105] Respublikos Prezidento įgaliojimai pasirašyti tarptautines sutartis irteikti jas Seimui ratifikuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 2p. numato, jog Respublikos Prezidentas: – pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jasSeimui ratifikuoti. Didelė dalis svarbiausių užsienio politikos klausimų reguliuojamipasirašant ir ratifikuojant tarptautines sutartis. Kaip reguliuojančiossvarbiausius užsienio politikos klausimus turi būti suprastos tik tokiossutartys, kuriomis nustatomas reguliavimas reikšmingas valstybėsegzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybiųbendruomenėje. Galima teigti, jog tai – pačios svarbiausios tarptautinėssutartys. Lietuvos Respublikoje pačių svarbiausių tarptautinių sutarčiųrūšys įtvirtinamos Lietuvos pozityvinėje teisėje – visų pirma Konstitucijos138 str. l d. Konstitucijoje įtvirtinamas reguliavimas detaliairealizuojamas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 7 str.l d. Tokiomis normomis įtvirtintų sutarčių rūšių svarbos pačiam valstybėsegzistavimui, jos nepriklausomybei, statusui tarptautinėje valstybiųbendruomenėje turi šios tarptautinės sutartys: a) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo,išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo; b) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusaviopagalbos, taip pat dėl valstybės gynimo; c) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikossutartys; d) dėl valstybės ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsieniovalstybių teritorijose; e) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse beiregioninėse tarptautinėse organizacijose; f) daugiašalės arba ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metųlaikotarpiui, ekonominės sutartys; g) dėl užsienio valstybės kariuomenės vienetų buvimo ir jų statusoLietuvos Respublikos teritorijoje.[7, psl. 106] Šių sutarčių didelę svarbą parodo ir tai, jog jos turi būti Seimoratifikuojamos. Valstybės egzistavimui, valstybės nepriklausomybei, josstatusui tarptautinėje valstybių bendrijoje gali būti svarbios ir kitostarptautinės sutartys. Pavyzdžiui, tos tarptautinės sutartys, kuriosnustato kitokias teisės normas nei galiojantys Lietuvos Respublikosįstatymai, arba tos tarptautinės sutartys, kuriose yra numatytas jųratifikavimas. Ar tarptautine sutartimi yra sprendžiami svarbiausivalstybės užsienio politikos klausimai, turi būti nustatoma konkrečiuatveju.[7, psl. 107] Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 4 str. l d.numatoma, jog sprendimą dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčiųsudarymo tikslingumo turi teisę priimti Lietuvos Respublikos Prezidentas,Vyriausybė arba jos pavedimu ir nustatyta tvarka Užsienio reikalųministerija. Būtent Vyriausybė įgaliojama duoti pavedimus pačiai Užsienioreikalų ministerijai, priimti sprendimus dėl tarptautinių sutarčių sudarymotikslingumo. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčiųįstatymas Vyriausybę pagal jai suteiktą kompetenciją priimti sprendimus dėltarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo įtvirtina kaip lygiateisį, arnet daugiau teisių turintį nei Respublikos Prezidentas teisės subjektą.Vyriausybė taip pat yra ir alternatyvinis šiuo atžvilgiu subjektas, nessavo sprendimo dėl tarptautinės sutarties sudarymo tikslingumo ji neprivaloderinti su Respublikos Prezidentu.[7, psl. 107] Abejotina, ar tokia pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčiųįstatymo 4 str. sukurta situacija atitinka Konstitucijos kūrėjų mintį,pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimų konstituciniu subjektunustatyti Respublikos Prezidentą ir ar tarptautinių sutarčių įstatymo 4str. 2 d. atitinka Konstitucijos 84 str. l dalį.[7, psl. 107] Be tarptautinių sutarčių pasirašymo, Konstitucijos 84 str. 2 p.Respublikos Prezidentą įgalioja teikti tarptautines sutartis Seimuiratifikuoti. Respublikos Prezidentas yra išskirtinis tarptautinių sutarčiųteikimo ratifikavimui subjektas – jokia kita valstybės institucija nėraįgaliojama atlikti šį teikimą. Respublikos Prezidento įgaliojimai valstybės diplomatinių santykiųatžvilgiu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 str. l p.Vyriausybė: „užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsieniovalstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis”. Ši konstitucinė norma taip pat nustatoma Vyriausybės įstatymo 22 str.l d. 10 p. Diplomatinių santykių užmezgimas su kita valstybe ar tarptautineorganizacija neabejotinai yra vienas iš svarbiausių valstybės užsieniopolitikos klausimų. Svarbiausių užsienio politikos klausimų sprendimaspagal Konstitucijos 84 str. l p. yra Respublikos Prezidento prerogatyva.Aiškinant šią Konstitucijos 94 str. l p. normą pagal jos sisteminius ryšiussu Konstitucijos 84 str. l p. norma, reikia teigti, jog Konstitucijos 94str. l p. numatomas įgaliojimas Vyriausybei užmegzti diplomatiniussantykius su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis yra nesprendimų priėmimo, o būtent vykdomasis įgaliojimas, todėl Vyriausybėsveikla šiuo požiūriu turi apsiriboti diplomatinių santykių užmezgimo suužsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis vykdymu. Sprendimodėl diplomatinių santykių užmezgimo, jų pobūdžio bei nutraukimokonstitucinis subjektas – Respublikos Prezidentas.[7, psl. 108] Diplomatinius santykius užmezga Vyriausybė. Sprendimai dėltarptautinių sutarčių sudarymo tikslingumo dažnai priimami be RespublikosPrezidento dalyvavimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p.norma Lietuvos įstatymuose arba tik iš dalies realizuota, iškreipiant jostikrąją prasmę, arba iš esmės nerealizuota.[7, psl. 109] Peršasi išvada – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. l p.nepakankamai realizuojamas šalies teisės sistemoje įtvirtinant RespublikosPrezidentą kaip pagrindinių užsienio politikos klausimų sprendimo subjektą.Nepaisant šios normos, dėl pagrindinių užsienio politikos klausimųsprendimo savo pretenzijas kelia ir kitos valstybės institucijos. Todėldidelį, net esminį vaidmenį įgauna Respublikos Prezidento asmenybė, joišsilavinimas, kalbų mokėjimas, patirtis, Seimo ir Vyriausybės tarpusaviosantykiai, sugebėjimas paveikti Vyriausybę. Jei Respublikos Prezidentaspriima sprendimus pagrindiniais užsienio politikos klausimus, tai šie josprendimai tampa realybe tiek, kiek energingai ir aktyviai jis realizuojasavo priimtus sprendimus, t.y. kiek jis pats imasi iniciatyvos vykdytiužsienio politiką.[7, psl. 109] Respublikos Prezidento įgaliojimai skiriant ir atšaukiant LietuvosRespublikos diplomatinius atstovus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84str. 3 p. nustato, jog Respublikos Prezidentas: „Vyriausybės teikimu skiria ir atšaukia Lietuvos Respublikosdiplomatinius atstovus užsienio valstybėse ir prie tarptautiniųorganizacijų”. Diplomatinis atstovas yra asmuo, oficialiai atstovaujantisLietuvos Respublikai užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje.Tai gali būti tik toks diplomatas, kuris turi LR nepaprastojo ir įgaliotojoambasadoriaus ar Lietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio irįgaliotojo ministro diplomatinį rangą.[7, psl. 110] Pagal LietuvosRespublikos Prezidento įstatymo 16 str. l d. l p. Respublikos Prezidentodekretas, kuriuo skiriamas arba atšaukiamas Lietuvos Respublikosdiplomatinis atstovas, turi būti kontrasignuotas Lietuvos Respublikosministro pirmininko. Pagal Lietuvos Respublikos Seimo statuto 68 str. l d. 9 p., ikidiplomatinio atstovo kandidatūros pateikimo Respublikos Prezidentui, jituri būti apsvarstyta Seimo užsienio reikalų komitete, kuriam suteiktakompetencija teikti išvadas ir rekomendacijas dėl Lietuvos Respublikosdiplomatinių atstovų skyrimo užsienio valstybėse ir tarptautinėseorganizacijose bei jų atšaukimo. Pagal Lietuvos Respublikos diplomatinėstarnybos įstatymo 31 str. l d., jei gaunamas užsienio valstybės sutikimas(agremanas), Vyriausybė teikia diplomatinio atstovo kandidatūrą RespublikosPrezidentui . Visa ši „iki prezidentinė” diplomatinių atstovų parinkimoprocedūra Respublikos Prezidento valios neapriboja. Jis gali skirtiVyriausybės teikiamą kandidatą diplomatiniu atstovu arba vadovaudamasissavo diskrecija jo neskirti. Šia linkme formuojasi ir Lietuvos Respublikosdiplomatinių atstovų skyrimo praktika.[7, psl. 110] Respublikos Prezidento įgaliojimas priimti užsienio valstybiųdiplomatinių atstovų įgaliojamuosius ir atšaukiamuosius raštus. LietuvosRespublikos Konstitucijos 84 str. 3 p. nustato, jog RespublikosPrezidentas: „priima užsienio valstybių diplomatinių atstovų įgaliojamuosius iratšaukiamuosius raštus”. Pagal 1992 m. Konstituciją pradėjus funkcionuoti RespublikosPrezidentui kaip konstitucinei institucijai, akreditavimas, kuris vykstabūtent diplomatinių atstovų įgaliojamųjų raštų įteikimo forma, išskyrusužsienio valstybių reikalų patikėtinius, turi vykti ir vyksta prieRespublikos Prezidento. Dėl šių motyvų Respublikos Prezidentas negali būtiatribotas nuo sprendimo dėl užsienio valstybės diplomatinio atstovokandidatūros priėmimo. 1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių4 str. nustatoma diplomatinį atstovą siunčiančios valstybės pareiga gautiiš priimančios valstybės agremaną, tačiau kaip subjektas, kuris turi duotiagremaną, yra įvardijama pati valstybė, o ne jos institucija. Satouteigimu: „Siekiant išvengti nemalonumo, kuris atsiranda kai diplomatinisatstovas yra nepriimamas, nusistovėjo praktika iš anksto pateikti norimopaskirti asmens pavardę Valstybės vadovui, prie kurios šis asmuo turės būtiakredituotas”.[7, psl. 111] Sprendimas dėl agremano suteikimo diplomatinio atstovo kandidatūraituri priklausyti Respublikos Prezidentui. Užsienio reikalų ministras turėtųatlikti tik jau priimto sprendimo pranešimo užsienio valstybei procedūrą. Kaip rašo apie agremano suteikimą Satou, „kartais jį suteikia užsienioreikalų ministras, veikdamas tos valstybės institucijos, prie kuriosdiplomatas turi būti akredituotas, vardu”.[7, psl. 112] Respublikos Prezidentas taip pat įgaliojamas teikti aukščiausiusdiplomatinius rangus ir specialius vardus. Pagal Lietuvos Respublikosdiplomatinės tarnybos įstatymo 42 str. l d., Respublikos Prezidentasužsienio reikalų ministro teikimu suteikia ir atima šiuos diplomatiniusrangus: Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus beiLietuvos Respublikos nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro.[7,psl. 112] Pagal LR Prezidento įstatymo 16 str. l d. 2 p. RespublikosPrezidento dekretas dėl pastarųjų diplomatinių rangų suteikimo turi būtikontrasignuotas užsienio reikalų ministro. Tuo tarpu Konstitucijos nuostata dėl specialiųjų vardų šiuo metu nėrarealizuota, todėl Respublikos Prezidentas specialiųjų vardų kol kasneteikia.[7, psl. 112]

2.2. lr prezidento įgaliojimai santykiuose su Vyriausybe

Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu skiria ir atleidžia MinistrąPirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. LietuvosRespublikos Konstitucinis Teismas 1998 m. sausio mėn. nutarimokonstatuojamoje dalyje išaiškino, jog Respublikos Prezidentui tenka skirtiSeimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę,kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių nariu balsųdauguma (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimas „Dėl LietuvosRespublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10d. nutarimo „Dėl Lietuvos RespublikosVyriausybės programos” atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”.Vilnius, 1998 m. nutarimas). Tad Respublikos Prezidento teisė skirtiMinistrą Pirmininką nėra absoliuti. Ministro Pirmininko kandidatūra šaliesvadovas turi derinti su Seimu.[5, psl. 743] Reikia pripažinti, jog Vyriausybės formavimas apima daugybęRespublikos Prezidento ir Seimo veiksmų. Visų pirma Respublikos Prezidentasteikia Seimui svarstyti ministro pirmininko kandidatūrą. Seimui pritarus,Respublikos Prezidentas skiria ministrą pirmininką. Po to RespublikosPrezidentas ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus.Respublikos Prezidentas dar tvirtina Vyriausybės sudėtį. Todėl pačiameVyriausybės formavimo procese Respublikos Prezidento įgaliojimai tikrai nemažiau reikšmingesni nei Seimo, kuris tėra įgaliotas pritarti arbanepritarti Respublikos Prezidento teikiamai ministro pirmininkokandidatūrai. Net jei prie šių įgaliojimų būtų pridėtas Seimo įgaliojimaspritarti arba nepritarti Vyriausybės programai, Respublikos Prezidentovaidmuo vis tiek negalėtų būti vertinamas kaip mažiau reikšmingas neiSeimo. Būtent Respublikos Prezidentas įgaliojamas priimti lemiamussprendimus ministro pirmininko ir ministrų – t.y. tų asmenų, kurie vykdysVyriausybės programą, atžvilgiu. Tuo tarpu Seimo įgaliojimai abiemnurodytais atvejais yra apriboti iki pritarimo arba nepritarimo, t.y. ikikitų valstybės institucijų teikiamos kandidatūros arba Vyriausybėsprogramos priėmimo arba atmetimo, bet ne šios programos taisymo arbakeitimo.[7, psl. 119] Ministras pirmininkas ir Vyriausybė privalo turėti ir RespublikosPrezidento, ir Seimo pasitikėjimą. Respublikos Prezidento aktai formuojantVyriausybę reikšmingi suteikiant Vyriausybei įgaliojimus dirbti – be jųSeimas negalėtų pritarti nei ministro pirmininko kandidatūrai, neiVyriausybės programai. Vadinasi, be jų negalėtų atsirasti ir Vyriausybėsįgaliojimai, todėl Konstitucijos 92 str. 5 d. numatytas Seimo pritarimasVyriausybės programai negali būti aiškinamas izoliuotai nuo kitųKonstitucijos normų kaip vienintelis veiksmas, kuriuo Vyriausybei teikiamiįgaliojimai. Pritardamas Vyriausybės programai, Seimas užbaigia visąpasitikėjimo Vyriausybe ir įgaliojimų jai teikimo procesą, kurį pradedaRespublikos Prezidentas teikdamas Seimui ministro pirmininkokandidatūrą.[7, psl. 119] Teisingai pastebima, jog Prezidento kaip valstybės vadovo teisė teiktiSeimui ministro pirmininko kandidatūrą nėra griežtai determinuota.Tvirtinant Vyriausybės sudėtį Prezidento pasirinkimo teisė nėra iš ankstonulemta politinės daugumos Seime, nes toks teigimas prasilenktų suPrezidento teise paleisti Seimą, kai šis du kartus iš eilės nepritariaVyriausybės programai.[7, psl. 120] Tai, kad vien Seimas nėra įgaliojimų Vyriausybei teikimo subjektas,įrodo ir Konstitucijos 58 str. 2 d. 2 p.: Seimui pareiškus tiesioginįnepasitikėjimą Vyriausybe, ji neprivalo mechaniškai atsistatydinti. Ji galisiūlyti Respublikos Prezidentui skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Taigitik Respublikos Prezidento pasitikėjimo pakanka, kad Vyriausybė iki naujoSeimo išrinkimo tęstų savo darbą. Nei vien tik Seimui, nei vien tikRespublikos Prezidentui nepakanka pareikšti nepasitikėjimą Vyriausybe, kadji atsistatydintų. O taip negalėtų būti, jei įgaliojimus Vyriausybei teiktųtik Seimas, pritardamas jos programai. Tiesa, kiek palankesnė konstitucinėpadėtis nagrinėjamu atžvilgiu suteikta Seimui, nes jei RespublikosPrezidentas pareiškia iniciatyvą atleisti ministrą pirmininką, jis yrasaistomas Seimo pritarimo. Tuo tarpu Seimui pareiškus nepasitikėjimąVyriausybe, Respublikos Prezidentas betarpiškai kištis negali, tam darreikia Vyriausybės sprendimo siūlyti Respublikos Prezidentui skelbtipirmalaikius Seimo rinkimus. Tačiau ši aplinkybė lemiamos reikšmės neturi.Galutinį Seimo – Vyriausybės konfliktą sprendžia Tauta.[7, psl. 120] Respublikos Prezidentas priima Vyriausybės atsistatydinimą irprireikus paveda jai toliau eiti pareigas arba paveda vienam iš ministrųeiti Ministro Pirmininko pareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė.Prezidentas taip pat priima ministru atsistatydinimą ir gali pavesti jiemseiti pareigas, kol bus paskirtas naujas ministras. Išrinkus naują Seimą,Prezidentas priima Vyriausybės gražinamus įgaliojimus ir paveda jai eitipareigas, kol bus sudaryta nauja Vyriausybė. Vyriausybei atsistatydinus arVyriausybei grąžinus įgaliojimus, Prezidentas ne vėliau kaip per 15 dienuteikia Seimui svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kol nėra MinistroPirmininko ar jis negali eiti savo pareigu, Respublikos Prezidentas neilgesniam kaip 60 dienu laikotarpiui Ministro Pirmininko teikimu pavedavienam iš ministru jį pavaduoti, jeigu tokio teikimo nėra, RespublikosPrezidentas vienam iš ministru paveda pavaduoti Ministrą Pirmininką.[5,psl. 743] Tarp Seimo sesijų Prezidentas, esant reikalui, sprendžia, ar leistipatraukti Ministrą Pirmininką ar ministrą baudžiamojon atsakomybėn, duodaleidimą juos suimti ar kitaip suvaržyti jų laisve. Nors RespublikosPrezidento institucija yra priskirtina vykdomosios valdžios grandžiai,Konstitucijoje nėra numatyta galimybė šalies vadovui dalyvauti Vyriausybėsposėdžiuose. Respublikos Konstitucija numato, jog ministrai yra atskaitingiRespublikos Prezidentui, tačiau šalies vadovas nėra nei Vyriausybės narys,nei vadovas.[5, psl. 743]

2.3. lr prezidento įgaliojimai santykiuose su seimu

Šalies vadovo įgaliojimai nekonkuruoja su atstovaujamosiosinstitucijos – Seimo įgaliojimais. Lietuvos Respublika numato griežtą šiųvalstybės valdžios institucijų funkcijų pasidalijimą. Tačiau RespublikosPrezidento įgaliojimai santykiuose su Seimu leidžia vertinti valstybėsvadovą, kaip svarbų įstatymų leidybos proceso dalyvį. Net naujai išrinktasSeimas j pirmąjį savo posėdį renkasi Prezidento kviečiamas. Taip patPrezidentas turi įgaliojimus skelbti eilinius Seimo rinkimus, o tam tikraisatvejais ir pirmalaikius parlamento rinkimus. Lietuvos RespublikosKonstitucijoje pirmalaikių Seimo rinkimų paskelbimo galimybė yra apribotaaplinkybių.[5, psl. 740] Lietuvos Respublikos Konstitucijos 58 str. numato vienareikšmeskonstitucinių teisinių santykių situacijas. Tik joms egzistuojant,Respublikos Prezidentas gali paskelbti pirmalaikius Seimo rinkimus. Taigali įvykti, kuomet: 1) Seimas per 30 dienu nuo pateikimo nepriėmė sprendimo dėl naujosVyriausybės programos arba nuo Vyriausybės programos pirmojo pateikimo per60 dienu du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai; 2) Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe pastarajaipasiūlius. Valstybės Konstitucija nenumato kitokiu priežasčių, kurioms esantRespublikos Prezidentas įgytų teisę paleisti šalies parlamentą. GalimybęPrezidentui naudotis šiais įgaliojimais nepagrįstai riboja LietuvosRespublikos 87 str. numatantis, kad „kai Konstitucijos 58 straipsnioantrojoje dalyje numatytais atvejais Respublikos Prezidentas skelbiapirmalaikius Seimo rinkimus, naujai išrinktas Seimas 3/5 visų Seimo nariųbalsų dauguma per 30 dienų nuo pirmosios posėdžio dienos gali paskelbtipirmalaikius Respublikos Prezidento rinkimus”. Konstitucija numato jog Respublikos Prezidentas negali skelbtipirmalaikių Seimo rinkimų, jeigu iki Respublikos Prezidento kadencijospabaigos liko mažiau nei 6 mėnesiai, taip pat jeigu po pirmalaikių Seimorinkimų nepraėjo 6 mėnesiai. Įstatymų leidyba yra svarbiausia Seimo veiklos funkcija. Jokia kitaiinstitucijai nėra suteikta įstatymų leidybos teisė. Tačiau RespublikosPrezidentas turi tam tikrų įgaliojimų šioje srityje. Pirma, RespublikosPrezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Antra, Seimo priimtiįstatymai įsigalioja tik po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbiaLietuvos Respublikos Prezidentas, išskyrus atvejus, kai pačiuoseįstatymuose yra numatoma kita jų įsigaliojimo data.[5, psl. 741] Po įteikiamu Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiaipaskelbti Lietuvos Respublikos įstatymo tekstu Seimo statuto nustatytatvarka būtinas įrašas su Seimo Pirmininko arba jo pavaduotojo parašu. Taippatvirtinamas Seimo priimto įstatymo autentiškumas. Lietuvos Respublikosįstatymai, kurie įteikiami Respublikos Prezidentui pasirašyti ir oficialiaipaskelbti, registruojami specialioje knygoje. Vėliau nurodoma jų pasirašymobei paskelbimo data arba pažymima apie jų grąžinimą Seimui pakartotinaisvarstyti. Lietuvos Respublikos įstatymo teksto pabaigoje prieš RespublikosPrezidento parašą yra įrašyta: „Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimopriimtą įstatymą”. Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliaukaip per dešimt dienų po įteikimo arba pasirašo ir oficialiai paskelbia,arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti.[5, psl. 741] Įstatymai ir kiti norminiai aktai yra skelbiami oficialiame leidinyje„Valstybes žinios”. Grąžindamas nepasirašytą įstatymą Seimui, RespublikosPrezidentas turi nurodyti, kodėl jis šio įstatymo pasirašyti negali ir kaipjį reikėtų taisyti. Jei nurodytu laiku Seimo priimto įstatymo RespublikosPrezidentas negrąžina ir nepasirašo, tas įstatymas įsigalioja po to, kai jįpasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas. „Susidūrus suprezidento veto, parlamentas gali reaguoti trejopai: I) priimti prezidentopastabas, 2) jas atmesti arba 3) „numarinti išbraukiant iš politinesdarbotvarkės”.[5, psl. 742] Respublikos Prezidento grąžinta įstatymų Seimasgali iš naujo svarstyti ir priimti. Pakartotinai Seimo apsvarstytasįstatymas laikomas priimtu, jeigu buvo priimtos Respublikos Prezidentoteikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymų balsavo daugiau nei1/2, o už konstitucinį įstatymą ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių.Paprastai įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimonarių, dalyvaujančių posėdyje. Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu užjuos balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip3/5 visų Seimo narių halsų dauguma. Tokius įstatymus RespublikosPrezidentas privalo ne vėliau kaip per tris dienas pasirašyti irnedelsdamas oficialiai paskelbti. Priimtų įstatymų dėl Konstitucijos keitimo pasirašo RespublikosPrezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas oficialiai paskelbia. Jeigunurodytu laiku tokio įstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo irnepaskelbia, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiaipaskelbia Seimo Pirmininkas. Įstatymas dėl Konstitucijos keitimo įsigaliojane anksčiau kaip po vieno mėnesio nuo jo priėmimo. Referendumu priimtųįstatymų ar kitų aktų ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti iroficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu nurodytu laiku tokioįstatymo Respublikos Prezidentas nepasirašo ir nepaskelbia, įstatymasįsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia SeimoPirmininkas. Konstitucijoje numatytais atvejais (ginkluoto užpuolimo atveju,įvedant karo padėtį ir skelbiant mobilizacijų arba įvedant nepaprastųjųpadėtį) tarp Seimo sesijų Prezidentas šaukia neeilinę Seimo sesijų. Respublikos Prezidentas teikia Seimui valstybės kontrolieriaus,Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūras. Taip pat LietuvosRespublikos Konstitucija įpareigoja šalies vadovų daryti metiniuspranešimus Seime apie padėtį Lietuvoje, Lietuvos Respublikos vidaus iružsienio politikų. Seimo pritarimu Prezidentas skiria ir atleidžiakariuomenės vadų ir saugumo tarnybos vadovų; pastarojo teikimu skiria iratleidžia saugumo tarnybos vadovo pavaduotojus.[5, psl. 742]

2.4. lr prezidentas ir teisminė valdžia

Teisminė valdžia yra labai svarbi valstybės valdžios grandis. Teismaiyra vienintelė institucija, kuri vykdo teisingumą (Lietuvos RespublikosKonstitucijos 109 str.). Šios valdžios šakos savarankiškumą irnepriklausomumą garantuoja šalies Konstitucija ir įstatymai. TačiauRespublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas dalyvauja šios institucijosformavimo procese. Respublikos Prezidentas yra vienintelis pareigūnas,kuris gali skirti ir atleisti teismų teisėjus. Šalies vadovas teikia SeimuiAukščiausiojo Teismo teisėju kandidatūras. Seimui paskyrus AukščiausiojoTeismo teisėjus, iš jų Respublikos Prezidentas teikia Seimui skirtiAukščiausiojo Teismo pirmininką. Aukščiausiojo Teismo skyrių pirmininkus išpaskirtu teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu, pasiūlius

Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Tad skiriant Aukščiausiojo Teismoteisėjus, būtinas Respublikos Prezidento ir Seimo sutarimas dėlkandidatūrų.[5, psl. 744] Prezidentas skiria Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų – Apeliacinioteismo pirmininką, jeigu jų kandidatūroms pritaria Seimas. Teisėjųkandidatūras Prezidentui teikia teisingumo ministras. Apylinkių, apygardųir specializuoto teismo teisėjus bei pirmininkus skiria, jų darbo vietaskeičia Respublikos Prezidentas. Įstatymo numatytais atvejais Prezidentas atleidžia arba teikia Seimuiatleisti teisėjus. Dėl teisėjų paskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo aratleidimo iš pareigu Respublikos Prezidentui pataria speciali įstatymonumatyta teisėjų institucija – Teisėjų taryba. Lietuvos RespublikosKonstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo konstatuojamojojedalyje teigiama, kad „Atsižvelgiant j Konstitucijoje nustatytą teismųformavimo tvarką, taip pat į Respublikos Prezidento ir specialios teisėjųinstitucijos santykių konstitucinį reguliavimą, darytina išvada, kadKonstitucijos 112 straipsnio 5 dalyje nurodyta speciali teisėjų institucijaturi patarti Respublikos Prezidentui visais teisėjų skyrimo, jų profesineskarjeros, taip pat atleidimo iš pareigų klausimais. Šios institucijospatarimas sukelia teisinius padarinius: jei nėra šios institucijospatarimo, Respublikos Prezidentas negali priimti sprendimo dėl teisėjopaskyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų”.[5, psl. 744] Taigi pagal Konstituciją speciali teisėjų institucija ne tik padedaRespublikos Prezidentui formuoti teismus, bet ir yra atsvara RespublikosPrezidentui, kaip vykdomosios valdžios subjektui, formuojant teisėjųkorpusą. Kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 112 str. 5 d.numatyta, kad „… speciali teisėjų institucija interpretuotina kaipsvarbus Teismo – savarankiškos valstybės valdžios – savivaldos elementas”(Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimas„Dėl Lietuvos Respublikos teismu įstatymo 14, 25(1), 26, 30, 33, 34, 36,40, 51, 56, 58, 59, 66, 69, 69(1) ir 73 straipsniu atitikimo LietuvosRespublikos Konstitucijai”).[5, psl. 745] Respublikos Prezidentas įstatymo nustatytais atvejais nustato arbateikia Seimui nustatyti teisėju skaičių teismuose, tvirtina teisėjųvaldžios simboliu etalonus, pažymėjimu pavyzdžius. Teisėjas negali būtipatrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržytajo laisvė be Seimo sutikimo, o tarp Seimo sesijų – be RespublikosPrezidento sutikimo. Tačiau Respublikos Prezidentas negali daryti įtakosteismų sprendimams konkrečiose bylose. Ypatingą vietą valstybės institucijų sistemoje užima KonstitucinisTeismas. Nepriklausydamas bendrųjų teismų sistemai, Konstitucinis Teismasvykdo tik jam būdingas funkcijas. Šis Teismas sprendžia, ar įstatymai irkiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento irVyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Šaliesvadovas turi įgaliojimų Konstitucinio Teismo formavimo procese. Prezidentasteikia Seimui trijų (iš devynių) Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras.Paskyrus visus Konstitucinio Teismo teisėjus, iš jų teikia SeimuiKonstitucinio Teismo pirmininko kandidatūrą.[5, psl. 745] Respublikos Prezidentas gali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėlVyriausybės aktų neprieštaravimo Konstitucijai arba įstatymams. Tačiaušalies vadovas negali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Seimo priimtųįstatymų neprieštaravimo Konstitucijai. Taip pat Respublikos Prezidentasgali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išvados, ar nebuvo pažeisti rinkimųįstatymai per Seimo narių rinkimus, taip pat dėl tarptautinių sutarčiųatitikimo Konstitucijai.[5, psl. 745]

2.5. lr prezidento įgaliojimai krašto apsaugoje

Respublikos Prezidentas yra vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. JisSeimo pritarimu skiria kariuomenės vadą, suteikia aukščiausius kariniuslaipsnius. Prezidentas vadovauja konsultacinei Valstybės gynimo tarybai,kuri svarsto ir koordinuoja svarbiausius valstybės gynybos klausimus.Sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties, ginkluotųjų pajėgų panaudojimoir sprendimą gintis nuo ginkluotos agresijos priima RespublikosPrezidentas. Tačiau šalies vadovas privalo tokį savo sprendimą pateiktitvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui.[5, psl. 745] Jeigu Valstybėje iškyla grėsmė konstitucinei santvarkai ar visuomenėsrimčiai, Seimas gali visoje valstybės teritorijoje ar jos dalyje įvestinepaprastąją padėtį. Jos trukmė – iki šešių mėnesių. Tarp Seimo sesijųneatidėliotinais atvejais tokį sprendimą turi teise priimti RespublikosPrezidentas, taip pat šaukdamas neeilinę Seimo sesiją šiam klausimuisvarstyti. Seimas patvirtina arba panaikina Respublikos Prezidentosprendimą. Taikos metu Prezidentas tvirtina kariuomenės dislokavimo vietasir manevravimo teritorines ribas. Sprendimus dėl kariuomenės daliniųperkėlimo į kitą dislokavimo vietą savo dekretu turi teise priimti tikRespublikos Prezidentas. Tik šalies vadovas savo dekretu gali įsakytikrašto apsaugos ministrui suformuoti karių padalinius valstybės sienųapsaugai.[5, psl. 746] Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 140 str. 2 d. RespublikosPrezidentas yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, o pagalKonstitucijos 140 str. 3 d. nustatoma, jog už valstybės ginkluotųjų pajėgųtvarkymą ir vadovavimą joms Seimui yra atsakingi Vyriausybė, kraštoapsaugos ministras, kariuomenės vadas. Tokia šių Konstitucijos normųredakcija ir jų išdėstymas yra problematiški: aiškinant šių dviejųKonstitucijos 140 str. dalių santykį gali atrodyti, jog RespublikosPrezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado statusas yra vien tikformalus, simbolinis, nominalus, ceremoninis.[7, psl. 170] Tačiau Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vadostatusas nėra simbolinis. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmėvalstybės suverenumui ir teritorijos vientisumui, Respublikos Prezidentaspagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 142 str. 2 d. įgaliojamas priimtišiuos sprendimus: – nedelsdamas priimti sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotosagresijos; – įvesti karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyje; – skelbti mobilizaciją. Šių įgaliojimų suteikimas Respublikos Prezidentui parodo Konstitucijoskūrėjų siekį padaryti Respublikos Prezidentą ne formaliu, simboliniu, orealiu Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų vadu. Jei RespublikosPrezidentas būtų ne realus, o tik nominalus Vyriausiasis valstybėsginkluotųjų pajėgų vadas, šie įgaliojimai būtų priskirti ne jam, o kitaivalstybės institucijai, realiai valstybės ginkluotųjų pajėgųviršininkei.[7, psl. 171] Respublikos Prezidento įgaliojimai nedelsiant priimti sprendimą dėlgynybos nuo ginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį, skelbti mobilizacijąyra preliminariniai. Juos Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtintiartimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šauktineeilinę Seimo sesiją. Lyginant Respublikos Prezidento ir Seimo valstybės gynimui užtikrintiskirtus įgaliojimus, galima daryti išvadą, jog reikšmingiausia valstybėsinstitucija, kuriai pavedami svarbiausi valstybės gynimo įgaliojimai, yraSeimas. Pagal Konstitucijos 140 str. l d. Seimas yra principinė karopadėties įvedimo, mobilizacijos ir demobilizacijos skelbimo, sprendimopanaudoti ginkluotąsias pajėgas priėmimo institucija.[7, psl. 171] Iš Konstitucijos 140 str. 2-3 d. galima suprasti, kad tam tikriįgaliojimai turi priklausyti Respublikos Prezidentui, o tam tikri –Vyriausybei, krašto apsaugos ministrui, kariuomenės vadui. 1996 m. gruodžio 19 d. priimtas Lietuvos Respublikos nacionaliniosaugumo pagrindų įstatymas, kuriuo Respublikos Prezidentui pavedami šieįgaliojimai valstybės ginkluotųjų pajėgų atžvilgiu: – sprendimų dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo taikos metu priėmimas; – visų kariuomenės dalinių nuolatinio dislokavimo taikos metu vietųir teritorinio manevravimo ribų patvirtinimas savo dekretu; – išskirtinės teisės dekretu duoti įsakymus dėl ginkluotųjų pajėgųdalinių perkėlimo į kitą dislokavimo vietą taikos metu realizavimas. [7,psl. 172] Šio Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlis nustato, joggynybos veiksmų civilinę vadovybę sudaro Respublikos Prezidentas ir kraštoapsaugos ministras. Taip pat nustatoma Respublikos Prezidento kompetencijavadovauti karinėms operacijoms: operacinio vadovavimo karinėms operacijomsir kitiems gynybos veiksmams grandinė prasideda nuo Respublikos Prezidentoir per krašto apsaugos ministrą paprastai eina kariuomenės vadui, o jeiguyra išskirtinių aplinkybių – tiesiai lauko pajėgų vadui, reguliariųjųpajėgų rūšių vadams ar savanorių pajėgų vadui. Valstybės ginkluotosiospajėgos taikos metu – visos kariuomenės rūšys ir jos aktyvusis rezervas.Tuo tarpu įvedus karo padėtį ar ginkluotos agresijos metu ginkluotosiomspajėgoms priskiriama: pasienio policija, kiti specializuoti policijosdaliniai, koviniai Šaulių sąjungos būriai bei savanorių piliečių ginkluotopasipriešinimo (partizanų) būriai.[7, psl. 173] Kadangi pagal pastarojo įstatymo priedėlį Respublikos Prezidentasginkluoto užpuolimo arba karo padėties atvejais kariuomenės vadą privaloskirti visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pats RespublikosPrezidentas šiais atvejais savo vadovavimo įgaliojimus ginkluotosiomspajėgoms perleidžia visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadui. Taireiškia, jog Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgų vadu RespublikosPrezidentas yra tik taikos metu. Atlikdamas vadovavimo Lietuvos Respublikosginkluotosioms pajėgoms veiksmus taikos metu, Respublikos Prezidentasvadovauja kur kas mažesnėms ginkluotosioms pajėgoms nei ginkluoto užpuolimoar karinės padėties atveju visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgųvadu paskirtas kariuomenės vadas.[7, psl. 173] Šios Respublikos Prezidento ir krašto apsaugos ministro įgaliojimusnustatančios normos iš esmės atkartojamos ir 1998 m. gegužės 5 d. priimtoLietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybosįstatyme. Šiame įstatyme įtvirtinamos ir kitos normos, kurių nebuvoLietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlyje. Taišios normos: – strateginiu lygmeniu Respublikos Prezidentas, Valstybės gynimotaryba, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas ir gynybos štabaspriima strateginius valstybės apsaugos ir gynybos sprendimus bei duodaužduotis ginkluotosioms pajėgoms atlikti gynybos operacijas ir kitokiusveiksmus; – tik Respublikos Prezidentas krašto apsaugos ministro teikimusuteikia pirmąjį karininko laipsnį profesinės karo tarnybos kariams-Lietuvos karo akademijos ir kitokių karininkus rengiančių mokyklųabsolventams.[7, psl. 174] Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymopriedėlį – taikos metu sprendimą dėl ginkluotųjų pajėgų išdėstymo priimaRespublikos Prezidentas, o pagal Lietuvos Respublikos krašto apsaugossistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą – Respublikos Prezidentastik patvirtina kariuomenės dislokavimo taikos metu vietas ir manevravimoteritorines ribas bei sprendimus dėl kariuomenės dalinių perdislokavimo.Pastaruoju atveju Respublikos Prezidento kompetencija mažesnė, nesnustatomas ne jo savarankiškas sprendimų priėmimas kariuomenės dislokavimo,manevravimo teritorinių ribų nustatymo bei kariuomenės perdislokavimoklausimais, o tik kitų valstybės institucijų priimtų sprendimų šiaisklausimais tvirtinimas.[7, psl.174] Respublikos Prezidentas pagal Konstitucijos 140 str. 2 d. yraVyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. Tuo būdu vyriausiasisvadovavimas valstybės ginkluotosioms pajėgoms yra Respublikos Prezidentokonstitucinė prerogatyva.[7, psl. 175] Sąvoka „vadovavimas valstybės ginkluotosioms pajėgoms” nėra tapatisąvokai „krašto apsaugos sistemos valdymas” arba „krašto apsaugos sistemojeįgyvendinamas valstybinis valdymas”, kuriam pagal Konstitucijos 140 str. 3d. įgaliojamas krašto apsaugos ministras. Šiomis sąvokomis apibūdinamosfunkciniu požiūriu skirtingos įgaliojimų grupės. Sąvoka „vadovavimasginkluotosioms pajėgoms” reiškia, jog Respublikos Prezidentui priklausopagal savo esmę karinių teisių, kurios leidžia jam realizuoti vadovavimąginkluotosioms pajėgoms, visuma.[7, psl. 175] Kadangi pagal Konstituciją Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yraRespublikos Prezidentas, įstatymai turėtų įtvirtinti kariuomenės vadopavaldumą ne krašto apsaugos ministrui, o Respublikos Prezidentui. Juolabiau, kad krašto apsaugos ministras iš viso nedalyvauja konstitucinėjekariuomenės vado skyrimo procedūroje.[7, psl. 176] Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vadoįgaliojimų realizavimą žymiai apriboja norma: „Ginkluoto užpuolimo ar karopadėties atveju kariuomenės vadas Respublikos Prezidento dekretu skiriamasvisų Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų vadu, pavaldžiu gynybosveiksmų civilinei vadovybei”. Analogiška norma įtvirtinama ir Lietuvos

Respublikos karo padėties įstatymo 2 str. 2 d. Kaip minėta, tokiu atvejuRespublikos Prezidentas turi atsisakyti savo aktyvaus vadovavimo vaidmensvalstybės ginkluotosioms pajėgoms.[7, psl. 177] Atsižvelgiant į specialių žinių ir patyrimo poreikį RespublikosPrezidentui gali būti sunku realizuoti karinius kaip Vyriausiojoginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimus asmeniškai. Įstatymu galėtų būtinumatyta Respublikos Prezidento teisė -jei jis tai laiko reikalinga –perleisti savo aktyvaus vadovavimo ginkluotosioms pajėgoms įgaliojimuskariuomenės vadui kartu jį skiriant visų Lietuvos Respublikos ginkluotųjųpajėgų vadu.[7, psl. 177] Lietuvos teisės sistemoje Respublikos Prezidentui yra pavedami ir kitipagal savo kilmę karinio turinio įgaliojimai. Pagal Tarptautinių operacijų,karinių pratybų ir kitų renginių įstatymo pakeitimo įstatymą RespublikosPrezidento įgaliojimus galima suskirstyti į jo įgaliojimus kolektyvinėsgynybos operacijų atžvilgiu ir įgaliojimus kitų operacijų atžvilgiu.Kolektyvinės gynybos operacijų atžvilgiu Respublikos Prezidentasįgaliojamas: – teikti Seimui sprendimo projektą dėl karinių vienetų išvykimo irkolektyvinės gynybos panaudojimo operacijos tikslais kitų valstybiųteritorijose, taip pat dėl kitų valstybių karinių vienetų atvykimo irpanaudojimo kolektyvinės gynybos operacijos tikslais Lietuvos Respublikosteritorijoje; – Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutartiesšalių užpuolimo atveju nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuoginkluotos agresijos, įskaitant sprendimą dalyvauti kolektyvinės gynybosoperacijoje; – Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutartiesšalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant priimti sprendimą išsiųsti irpanaudoti karinius vienetus kitų valstybių teritorijoje; – taip pat Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybossutarties šalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant priimti sprendimąleisti atvykti į Lietuvą ir joje panaudoti kitų valstybių kariniusvienetus; – Lietuvos Respublikos arba kitų kolektyvinės gynybos sutartiesšalių užpuolimo atveju prireikus nedelsiant imtis kitų priemonių,reikalingų kolektyvinės gynybos operacijos tikslams pasiekti. RespublikosPrezidento sprendimas ginkluoto užpuolimo atveju, kurį jis priimanedelsdamas, turi būti tuoj pat vykdomas. Pastaruoju atveju šį savosprendimą Respublikos Prezidentas privalo pateikti artimiausiam Seimoposėdžiui arba sušaukti neeilinę Seimo sesiją, tad Seimas ir yra įgaliotaspriimti galutinį nutarimą dėl Respublikos Prezidento sprendimopatvirtinimo.[7, psl. 180] Šie Respublikos Prezidento įgaliojimai yra svarūs realizuojantRespublikos Prezidento kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgų vadostatusą. Tais atvejais, kai Respublikos Prezidentas įgaliojamas teiktiSeimui sprendimo projektą, Respublikos Prezidentui priklauso šio sprendimoparinkimo ir paruošimo teisė, įgalinanti realizuoti jo kaip Vyriausiojovalstybės ginkluotųjų pajėgų vado įgaliojimus. Kai Respublikos Prezidentasįgaliotas nedelsiant priimti sprendimą, jo įgaliojimai taip pat vertintinikaip pakankamai svarūs, tuo tarpu Seimo įgaliojimai apriboti iki Prezidentosprendimų tvirtinimo arba atmetimo.[7, psl. 181] Pagal P. Vinklerį Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjųpajėgų vado statusas yra problematiškas tiek jo sampratos požiūriu, nesstokoja aiškios pamatinės koncepcijos, tiek ir realizavimo įstatymuosepožiūriais, nes yra realizuojamas fragmentiškomis, aiškios sistemosstokojančiomis įstatymų nuostatomis.[7, psl. 181]

2.6. lr prezidento įgaliojimai skirti ir atlesti valstybės pareigūnus

Konstitucijoje reglamentuojant aukščiausių valstybės pareigūnų skyrimąir atleidimą iš pareigų, diferencijuotai vartojamos trys sąvokos:„skyrimas”, „teikimas” ir „pritarimas”.[7, psl. 160] Nors RespublikosPrezidentas skirdamas arba atleisdamas valstybės pareigūnus daugeliu atvejųyra suvaržytas kitų valstybės subjektų valios, kai kuriuos valstybėspareigūnus jis skiria vien savo nuožiūra. Taip yra, pavyzdžiui, su 4Lietuvos radijo ir televizijos tarybos nariais, kuriuos RespublikosPrezidentas skiria 6 metams. Respublikos Prezidentas įgaliojamas teiktiSeimui skirti asmenis į šias pareigas ir atleisti iš jų: – neprivalomu Aukščiausiojo Teismo pirmininko siūlymu, Aukščiausiojoteismo teisėjus; – paskyrus visus Aukščiausiojo Teismo teisėjus, patarusAukščiausiojo Teismo pirmininkui, iš jų teikti Seimui Aukščiausiojo Teismopirmininko kandidatūrą ir atleisti jį iš pareigų; – iš paskirtų Aukščiausiojo Teismo teisėjų patarus AukščiausiojoTeismo pirmininkui teikti Seimui skirti Aukščiausiojo Teismo skyriųpirmininkus; – skiriant Konstitucinio Teismo teisėjus pirmą kartą, teikti Seimuitrijų Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūras; – teikti valstybės kontrolieriaus kandidatūrą; – teikti Lietuvos banko valdybos pirmininko kandidatūrą; – gali teikti Seimui pareikšti nepasitikėjimą Valstybėskontrolieriumi ir Lietuvos banko valdybos pirmininku; – Vertybinių popierių komisijos pirmininką ir narius penkeriemsmetams.[7, psl. 161] Kai Respublikos Prezidentui numatomas tik kandidatų pareigoms užimtiteikimo įgaliojimas, tai reiškia, jog Respublikos Prezidentas įgaliojamastik parinkti kandidatūrą. Šių valstybės pareigūnų skyrimo įgaliojimainumatomi Seimui.[7, psl. 161] Kitas Respublikos Prezidento įgaliojimas yra jo valstybės pareigūnųskyrimo įgaliojimas Seimo pritarimu. Tokia tvarka, neskaitant jau aptartoministro pirmininko skyrimo ir atleidimo, Respublikos Prezidentas skiria iratleidžia šiuos valstybės pareigūnus: – patarus Teismų tarybai, Apeliacinio teismo teisėjus; – iš paskirtų Apeliacinio teismo teisėjų – Apeliacinio teismopirmininką, šio teismo skyrių pirmininkus; – Kariuomenės vadą; – Saugumo tarnybos vadovą; – Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių.[7, psl. 161] Iš esmės Respublikos Prezidentas nėra varžomas Seimo pritarimo jopateiktai kandidatūrai, nes po jo jis gali vėl teikti jau kitą kandidatūrątoms pačioms pareigoms.[7, psl. 162] Dar kitus valstybės pareigūnus į pareigas Respublikos Prezidentasskiria kitų valstybės institucijų arba aukštesnių valstybės pareigūnųteikimu arba patarimu. Pastebėtina, jog tokia valstybės pareigūnų skyrimotvarka, realizuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 10 p.,pagal kurį Respublikos Prezidentas įgaliojamas skirti ir atleisti įstatymunumatytus valstybės pareigūnus, neretai nustatoma įstatymu. Be jau aptartoir Konstitucijos 84 str. 9 p. nustatomo ministrų skyrimo ir atleidimo,tokia tvarka skiriami ir atleidžiami: – Vyriausybės teikimu – diplomatiniai atstovai užsienio valstybėseir prie tarptautinių organizacijų; – Vyriausybės teikimu – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolėskomisija; – Lietuvos banko valdybos pirmininko teikimu – Lietuvos bankovaldybos pirmininko pavaduotojai ir valdybos nariai devyneriems metams; – Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus teikimu – jo pirmasispavaduotojas ir pavaduotojas; – Policijos generalinis komisaras vidaus reikalų ministro siūlymu irVyriausybės teikimu; – Saugumo tarnybos direktoriaus teikimu – Saugumo tarnybosdirektoriaus pavaduotojai; – Krašto apsaugos ministro teikimu – lauko pajėgų vadas; – Lietuvos Respublikos ministro pirmininko teikimu – LietuvosRespublikos konkurencijos tarybos pirmininkas ir nariai; – Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teikimu – generalinioprokuroro pavaduotojai; – Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas ir pirmininkopavaduotojas; – Vyriausiojo administracinio teismo teisėjai; – apygardų teismų teisėjai, apygardos administracinių teismų teisėjai; – apygardų ir apygardų administracinių teismų pirmininkai, jųpavaduotojai ir skyrių pirmininkai; – apylinkių teismų teisėjai; – apylinkių teismų pirmininkai; – Aukščiausiojo Teismo pirmininko teikimu – Nacionalinės teismųadministracijos direktorius.[7, psl. 163] Tokios pat kilmės yra ir Respublikos Prezidento įgaliojimas keistiapygardų ir apylinkių teismų teisėjų ir šių teismų pirmininkų darbo vietas.Apygardų apylinkių teismų teisėjus ir šių teismų pirmininkus RespublikosPrezidentas skiria ir atleidžia patarus Teismų tarybai. V. Adamkui pavyko bent iš dalies padidinti Respublikos Prezidentoįgaliojimus aukščiausiųjų valstybės pareigūnų skyrimo ir jų atleidimoatžvilgiu. Pavyzdžiui, vien per 2000 m. Respublikos Prezidentas įgijonaujus įgaliojimus Seimo pritarimu skirti Specialiųjų tyrimų tarnybosdirektorių, šio teikimu – jo pirmąjį pavaduotoją ir pavaduotoją, taip patvidaus reikalų ministro siūlymu ir Vyriausybės teikimu Policijos generalinįkomisarą.[7, psl. 164]

2.7. lr prezidento įgaliojimai skiriant valstybinius apdovanojimus

Pagal LR valstybės apdovanojimų įstatymo 4 str. – valstybėsapdovanojimai – tai Respublikos Prezidento dekretu skiriami ordinai,medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai. Ordinai yra šie: 1. Vytauto Didžiojo ordinas; 2. Vyčio Kryžiaus ordinas; 3. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas; 4. Ordinas ,,Už nuopelnus Lietuvai”.Medaliai ir kiti pasižymėjimo ženklai yra šie: 1. Vyčio Kryžiaus ordino vėliava; 2. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius; 3. Vyčio Kryžiaus ordino medalis; 4. Vytauto Didžiojo ordino medalis; 5. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis; 6. Ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” medalis; 7. Sausio 13-osios atminimo medalis. Lietuvos valstybės ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklųvyriausiasis tvarkytojas yra Lietuvos valstybės ordinų kancleris,veikiantis pagal Respublikos Prezidento patvirtintus nuostatus. Jis yraRespublikos Prezidento kanceliarijos vadovas.[4 – 8 str. 1 d.] Valstybės ordinais, medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklaisRespublikos Prezidentas apdovanoja Vasario 16-osios – Lietuvos valstybėsatkūrimo dienos ir Liepos 6-osios – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugokarūnavimo) dienos proga. Tačiau ypatingais atvejais gali būti apdovanojamair kitu laiku.[4 – 10 str.] Teisę Respublikos Prezidentui teikti kandidatus apdovanoti ordinais,medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais turi: 1. Vyriausybė – Vytauto didžiojo, Lietuvos didžiojo kunigaikščioGedimino ordinų ir ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” didžiaisiais kryžiaisbei Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ir Vyčio Kryžiaus Komandorodidžiuoju kryžiumi; 2. Seimo Pirmininkas ir jo pavaduotojai, Ministras Pirmininkas,Vyriausybės nariai – Vytauto Didžiojo, Lietuvos didžiojo kunigaikščioGedimino ordinų ir ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai” kitais laipsniais beimedaliais; 3. krašto apsaugos ministras, teisingumo ministras, vidaus reikalųministras – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro, Karininko ir Riterio kryžiaisbei šio ordino medaliu.[4 – 11 str. 1 d.] Tačiau Respublikos Prezidentas valstybės ordinais, medaliais irkitais pasižymėjimo ženklais gali apdovanoti ir be minėtų valstybėsinstitucijų bei pareigūnų teikimo. Teikimai ordinų kancleriui pristatomi ne vėliau kaip prieš dumėnesius iki apdovanojimo dienos. Teikimai apdovanoti valstybės ordinais,medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais svarstomi Apdovanojimų tarybojeir jos išvados pateikiamos Respublikos Prezidentui. Tačiau RespublikosPrezidentas gali apdovanoti ir Apdovanojimų tarybai nesvarsčius. Ordinais apdovanojama nuosekliai – pradedant nuo žemiausio laipsnio:Riterio, Karininko, Komandoro, Komandoro didžiuoju ir Didžiuoju kryžiais.Tačiau išimtinais atvejais Respublikos Prezidentas gali apdovanoti betkurio laipsnio ordinu.[4 – 13 str. 1,2 d.] Jeigu apdovanotųjų veika žemina apdovanotojo vardą, RespublikosPrezidentas gali išbraukti šiuos asmenis iš ordinų kavalierių ar medaliais,kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotųjų sąrašo. Valstybės ordinais,medaliais ir kitais pasižymėjimo ženklais apdovanotus asmenis, kurieatsisako apdovanojimo, nustačius atsisakymo faktą, ordinų kanclerio teikimuRespublikos Prezidentas išbraukia iš apdovanotojų sąrašo.[4 – 18 str. 1,2d.]

2.8. lr prezidento įgaliojimai sprendžiant pilietybės, malonės teikimo klausimus

Respublikos Prezidentas kaip valstybės vadovas suteikia šaliespilietybę, taip pat tenkina asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikospilietybės atsisakymo ar grąžinimo. Šalies vadovui yra suteikta teisėsuteikti šalies pilietybe išimties tvarka. Lietuvos Respublikos pilietybės klausimams preliminariai svarstytiRespublikos Prezidentas sudaro Pilietybės reikalų komisiją, taip pattvirtina pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje komisijoje taisykles. Pilietybės reikalų komisija teikia Respublikos Prezidentui pasiūlymustenkinti prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, o atsisakiusirekomenduoti suteikti pilietybę – pareiškėjui apie tai praneša raštu irnurodo atsisakymo motyvus. Tačiau galutinį sprendimą pilietybės klausimupriima šalies vadovas. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, josatsisakymo, grąžinimo, netekimo, taip pat aklo dėl pilietybės suteikimopripažinimo negaliojančiu klausimus sprendžia Respublikos Prezidentasleisdamas dekretus. Respublikos Prezidento dekretus dėl pilietybės teikimopasirašo ir vidaus reikalu ministras. Respublikos Prezidento dekretai dėlLietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo, palikimo, netekimo,

taip pat akto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pripažinimonegaliojančiu skelbiami ,,Valstybės žiniose”.[5, psl. 746] Respublikos Prezidentas teikia malone nuteistiesiems. Malone paprastaiteikiama pagal pačiu nuteistųjų prašymus. Svarstomi malonės prašymai tųasmenų, kuriuos yra nuteisę Lietuvos Respublikos teismai, taip pat tųLietuvos Respublikos piliečių, kuriuos nuteisė kitų valstybių teismai irkurie atlieka bausmę Lietuvoje, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėsutartis nenumato kitaip. Nuteistųjų malonės prašymus preliminariai svarstoir pasiūlymus dėl jų teikia Malonės komisija, kurios posėdžiams vadovaujaRespublikos Prezidentas. Malonės komisiją sudaro Lietuvos Aukščiausiojo.Teismo pirmininkas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, LietuvosRespublikos vidaus reikalų ministras, Lietuvos Respublikos generalinisprokuroras, Respublikos Prezidento patarėjas valstybės ir teisėsklausimais, Respublikos Prezidento kanceliarijos vadovas, LietuvosRespublikos policijos kapelionas, Lietuvos kalinių globos draugijosatstovas.[5, psl. 747] Malonė nuteistiesiems teikiama šiais būdais: 1) mirties bausmę pakeičiant laisvės atėmimu; 2) visiškai arba iš dalies atleidžiant ir nuo pagrindinės, ir nuopapildomosios bausmės; 3) neišbūtų laisvės atėmimo dali pakeičiant švelnesne bausme.[5, psl.747] Malonė nuteistiesiems teikiama Respublikos Prezidento dekretu.

2.9. lr prezidento įgaliojimų pasibaigimas

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 88 str. nurodomos aplinkybės, kadagali nutrūkti Prezidento įgaliojimai. Konstitucijoje įvardytos PrezidentoĮgaliojimų nutrūkimo aplinkybės: 1) pasibaigia laikas, kuriam jis buvo išrinktas: 2) įvyksta pirmalaikiai Respublikos Prezidento rinkiniai; 3) Respublikos Prezidentas atsistatydina iš pareigų; 4) miršta; 5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka; 6) Seimas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išvadų, 3/5 visųSeimo narių balsų dauguma priima nutarimų, kuriuo konstatuojama, kadRespublikos Prezidento sveikatos būklė neleidžia jam eiti savo pareigų. Viena iš Prezidento įgaliojimų pasibaigimo aplinkybių yra pašalinimasiš pareigų. Tai gali tik Seimas specialios teisinės procedūros – apkaltos-reikalavimų ribose. Reikalavimai apkaltos procesui yra numatyti LietuvosRespublikos Seimo statute. Respublikos Prezidentas gali būti prieš laikųpašalintas iš pareigu, tik šiurkščiai pažeidus Konstitucijų arba sulaužęspriesaikų, taip pat paaiškėjus, jog padarė nusikaltimų. SpręsdamasRespublikos Prezidento pašalinimo iš pareigų klausimų, Lietuvos RespublikosSeimas privalo griežtai laikytis Konstitucijos, Seimo statuto ir kitųteisės aktų suformuluotų reikalavimų.[5, psl. 739]

3. prezidento įgaliojimai pagal 1922 m., 1928 m. ir 1938 m. konstitucijas

Pagal 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją Respublikos Prezidentas– sudėtinė Vyriausybės dalis. Pagal 1922 m. Konstituciją RespublikosPrezidentas yra priklausomas nuo Seimo valios per du konstitucinės teisėsinstitutus: per Respublikos Prezidento rinkimų būdą ir per RespublikosPrezidento kadencijos priklausomybę nuo Seimo valios.[7, psl. 30] 1922 m. Konstitucijos 46 paragrafas suteikė Respublikos Prezidentuireprezentacinius valstybės atstovavimo įgaliojimus. Konstitucijoje nėradetalizuota, kurie Respublikos Prezidento įgaliojimai yra valstybėsatstovavimo įgaliojimai. Analizuojant šią Konstitucijos normą pagal jossisteminį ryšį su Konstitucijos 55 str., numatančiu visų RespublikosPrezidento aktų kontrasignaciją, galima daryti išvadą, jog tokiemsRespublikos Prezidento įgaliojimams kontrasignacija nereikalinga.[7, psl.32] 1922 m. Konstitucija pavedė Respublikos Prezidentui skelbti įstatymus.Per 21 dieną Respublikos Prezidentas privalėjo arba paskelbti įstatymą,arba grąžinti jį Seimui antrą kartą apsvarstyti su savo pastabomis. ŠįRespublikos Prezidento veto Seimas antru svarstymu galėjo įveiktiabsoliučia visų atstovų balsų dauguma. Tokia Respublikos Prezidento vetoteisė išnyksta tuomet, jei Seimas 2/3 visų atstovų balsų dauguma pripažįstaįstatymo paskelbimą esant skubotu. Taigi ar Respublikos Prezidentas galėjopasinaudoti Konstitucijos 50 paragrafo 3 d. įtvirtinta veto teise, sprendėtik Seimas. Tuo tarpu Seimui suvaržymai paskelbti įstatymo paskelbimąskubotu nebuvo nustatyti.[7, psl. 32] 1922 m. Konstitucija nustatė tik keletą normų, skirtų RespublikosPrezidento įgaliojimams nustatyti Seimo darbo atžvilgiu. Konstitucijos 25paragrafo 2 d. buvo nustatyti Respublikos Prezidento įgaliojimaivalstybėje, kai vyksta karas arba kai daugiau kaip pusėje jos teritorijosįvestos karo padėties atvejais pailginti laiką, kuriam Seimas buvoišrinktas. Konstitucijos 26 paragrafo l d. Respublikos Prezidentui nustatėpareigą skelbti naujojo Seimo rinkimų dieną prieš pasibaigiant senojo Seimokadencijai.[7, psl. 32] Taip pat Respublikos Prezidentui buvo nustatyta pareiga trisdešimtiesdienų po rinkimų pasibaigimo laikotarpyje skirti dieną Seimui susirinkti.Tačiau 1922 m. Konstitucija nustatė ir Seimo paleidimo institutą, kuriopanaudojimo įgaliojimas buvo suteiktas Respublikos Prezidentui. ŠisRespublikos Prezidento įgaliojimas buvo suprantamas ne kaip jo konstitucinėpareiga, o kaip jo konstitucinė teisė, nesuvaržyta kokiais norskonstituciniais Seimo paleidimo pagrindais. Vis dėlto tokio Seimo paleidimoatveju savo pareigas toliau turėjo eiti Seimo prezidiumas, turėjęs dirbtiiki naujo Seimo susirinkimo. Ši Respublikos Prezidento teisė čia pat buvožymiai suvaržyta Konstitucijos 52 paragrafo 2 d. nustatant, jog susirinkusnaujam Seimui, Respublikos Prezidentas perrenkamas. Pastaroji norma Seimopaleidimą darė sunkiai įmanomą, nes jei Respublikos Prezidentas Seimą būtųpaleidęs nepritariant Seimo daugumai, o ši vėl laimėjusi Seimo rinkimus,tai Seimą paleidęs Respublikos Prezidentas vargu ar galėjo viltis būtiišrinktu dar vienai kadencijai. Seimo paleidimo instituto panaudojimasgalėjo reikšti politinę Respublikos Prezidento savižudybę. Esant tokiaiSeimo paleidimo konstrukcijai Respublikos Prezidentas galėjo ryžtispaleisti Seimą tik pritarus toms politinėms partijoms, kurios turėjodaugiausia galimybių laimėti rinkimus į Seimą.[7, psl. 33] Kitą Respublikos Prezidento įgaliojimų grupę sudarė RespublikosPrezidento įgaliojimai Vyriausybėje. Respublikos Prezidentui 1922 m.Konstitucija pavedė: a) kviesti Ministerį pirmininką; b) pavesti Ministeriui pirmininkui sudaryti Ministerių kabinetą; c) tvirtinti jau sudarytą Ministerių kabinetą; d) priimti Ministerių kabineto atsistatydinimą.[7, psl. 33] Konstitucijos 57 paragrafas suteikė Respublikos Prezidentui Ministeriopirmininko pristatytų ministerių tvirtinimo ir jų atleidimo teisę. Tokiubūdu Respublikos Prezidentui teko svarbus vaidmuo formuojant Vyriausybę.Formaliai žiūrint Respublikos Prezidentas nebuvo suvaržytas kviestiMinisterių pirmininku būtent tą asmenį, kuris yra partinės daugumos Seimelyderis, tačiau jo padėtį silpnino tai, jog jis pats buvo labaipriklausomas nuo Seimo, netgi galėjo būti bet kada atstatytas. Norsformuojant Vyriausybę Respublikos Prezidento įgaliojimai buvo esminiai,tačiau suformuota Vyriausybė atsakė ne jam, o Seimui, todėl formuojantVyriausybę buvo užprogramuotas nelygiavertis Respublikos Prezidento irSeimo bendradarbiavimas.[7, psl. 33] Respublikos Prezidentas taip pat turėjo teisę dalyvauti Ministeriųkabineto posėdžiuose ir jiems pirmininkauti. Respublikos Prezidentui 1922m. Konstitucija suteikė ir teisę reikalauti iš Ministerių kabineto aratskirų Ministerių pranešimų raštu apie jų darbą.[7, psl. 34] Respublikos Prezidento aktai tam, kad įgytų galios, turėjo būtipasirašyti Ministerio pirmininko arba atitinkamo Ministerio. Reikėtųatkreipti dėmesį ir į tai, jog kontrasignuojami turėjo būti visiRespublikos Prezidento aktai. Šio kategoriško visų Respublikos Prezidentoaktų kontrasignacijos reikalavimo negalima suderinti su kai kuriomiskitomis Konstitucijos normomis, pvz. Konstitucijos 47 paragrafo norma,paveda Respublikos Prezidentui kviesti Ministerį pirmininką. Teiginys, jogpats Ministeris pirmininkas turėtų pasirašyti savo paskyrimo aktą ir taipprisiimti už jį politinę atsakomybę, prieštarauja pačiai kontrasignacijosesmei.[7, psl. 34] Pagal 1922 m. Konstitucijos 53 paragrafo l d. Respublikos Prezidentasyra Vyriausiasis visų Respublikos ginkluotųjų pajėgų viršininkas. Tačiausekant seimokratine šios Konstitucijos vedamąja idėja, už ginkluotųjųpajėgų tvarkymą ir vadovavimą joms Seimui atsako Ministerių kabinetas aratitinkamas ministeris.[7, psl. 34] Respublikos Prezidentui 1922 m. Konstitucija pavedė dar vieną svarbųįgaliojimą – Seimo 3/5 visų atstovų balsų dauguma priimtą Konstitucijospakeitimo arba papildymo sumanymą reikalauti perduoti spręsti Tautaivisuotinio balsavimo keliu. Ši Respublikos Prezidento teisė galioja trismėnesius nuo Konstitucijos pakeitimo ar papildymo paskelbimo dienos. Teisėatiduoti Seimo priimtą ir jau paskelbtą Konstitucijos pakeitimą arpapildymą Tautos referendumui yra svarbus konstitucinės teisės institutas,kuriuo buvo ribojama Seimo galia. Be to, šis konstitucinis paskelbtųKonstitucijos pakeitimų arba papildymų perdavimo Tautos referendumuimechanizmas buvo veiksminga kliūtis Seimui pačiam 3/5 visų atstovų balsųdauguma dar labiau išplėsti savo konstitucines galias. Be RespublikosPrezidento, šią paskelbtų Konstitucijos pakeitimų arba papildymų perdavimoTautos referendumui teisę turėjo dar ir 1/4 dalis visų atstovų bei 50 000tūkstančių piliečių.[7, psl. 35] 1922 m. Konstitucijos sukurtame seimokratiniame valstybės valdymomodelyje Respublikos Prezidentas nebuvo ta konstitucinė institucija,galėjusi varžyti nepaprastai didelę Seimo galią. Todėl Prezidento padėtisbuvo viena iš priežasčių, dėl kurios Lietuvos valstybės santvarka pavirto įseimokratiją. Respublikos Prezidento konstitucinį statusą pagal 1922 m.Konstituciją sudarantys institutai iš principo nėra sektinas pavyzdys. Jeibūtų bandoma remtis minėtais institutais, tai Respublikos Prezidentopadėtis būtų tik susilpninta ir jos konstitucinė evoliucija sužlugdyta. Tikvienas iš šių institutų nusipelno dėmesio – tai Respublikos Prezidentokonstitucinė teisė atiduoti Seimo priimtą ir jau paskelbtą konstitucijospakeitimą ar papildymą Tautos referendumui.[7, psl. 35] 1922 m. Konstitucija yra pirmoji nuolatinė Lietuvos ValstybėsKonstitucija. Nors ji įtvirtino palyginti silpną, nuo Seimo priklausomąRespublikos Prezidentą, žavi jos ištikimybė demokratijai, kuri kaip vienaiš svarbiausių nepriklausomos Lietuvos valstybės konstitucinių vertybiųbuvo suformuluota jau 1918 m. vasario 16 d. akte. Vėlesnės LietuvosRespublikos Konstitucijos tobulino Respublikos Prezidento konstitucinįstatusą, tačiau tai darė demokratijos kaip konstitucinės vertybės sąskaita,absoliutindamos vieno asmens valią.[7, psl. 35] Seimo hegemonijos naikinimo ir Respublikos Prezidento kaip valstybėsinstitucijos kėlimo tendencija buvo įforminta pagal Lietuvos Valstybės 1928m. Konstituciją, kuri buvo paskelbta 1928 m. gegužės 15 d. RespublikosPrezidento aktu.[7, psl. 36] Pagal 1928 m. Konstitucijos 42 paragrafą iš abiejų valstybėsinstitucijų, sudarančių Vyriausybę, Respublikos Prezidento konstitucinėpadėtis yra žymiai aukščiau nei Ministerių kabineto. Respublikos Prezidentokonstitucinė padėtis buvo stiprinama ne tik suteikiant RespublikosPrezidentui reikšmingus įgaliojimus, bet ir netiesioginiu būdu – perplebiscitarinio elemento iškėlimą, Seimo konstitucinės padėties žeminimą,taip pat sukuriant faktinę, konstitucijai prieštaraujančią konstitucinętikrovę. Galima butų paminėti ir kitus teisės institutus, kuriais palyginussu 1922 m. Konstitucija, pagal 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją buvostiprinama Respublikos Prezidento konstitucinė padėtis: – Respublikos Prezidentas yra renkamas ne Seimo, o teisinės tautosper specialiai tam tikslui išrinktus rinkikus; – Respublikos Prezidento kadencija yra pailginama iki septyneriųmetų. Šis tautos rinkimų titulas turėjo daug reikšmės RespublikosPrezidento autoritetui, jis tapo visos tautos pasitikėjimo asmeniu, o Seimonarių mandatas nebuvo tikrinamas visos teisinės tautos balsavimu; – Respublikos Prezidento kadencijų skaičius neberibojamas, o taireiškia, jog Respublikos Prezidentas gali būti perrenkamas iki gyvosgalvos; – Respublikos Prezidento imunitetas tiksliau apsaugomas nustatant,jog norint patraukti Respublikos Prezidentą baudžiamojon atsakomybėn,reikia, palyginus su 1922 m. Konstitucija, didesnės 3/4 visų Seimo nariųbalsų daugumos; – politinė Respublikos Prezidento atsakomybė Seimui iš visonaikinama; – Konstitucijos 49 str. nustato, jog Respublikos Prezidentas skiriaValstybės kontrolierių pristatomą Ministro pirmininko, ir jį paleidžia. TuoValstybės kontrolieriaus skyrimas prilyginamas ministerių skyrimui; – Respublikos Prezidento veto reformuojamas dvejopai: panaikinant1922 m. Konstitucijos nuostatą, pagal kurią Seimas galėjo 2/3 daugumapaskelbti įstatymo paskelbimą skubotu, ir taip sudarant galimybesPrezidentui taikyti veto bet kuriam Seimo priimtam įstatymui. Be to,Prezidento veto sustiprinamas nustatant, jog Seimas Prezidento veto galiįveikti ne absoliučia dauguma kaip buvo pagal 1922 m. Konstituciją, okvalifikuota 2/3 dauguma; – Respublikos Prezidentas įgaliojamas perduoti Tautos referendumui netik Seimo priimtą Konstitucijos pakeitimą ar papildymą, bet ir Seimoatmestą Konstitucijos pakeitimo ar papildymo projektą;

– numatomas iš principo naujas Vyriausybės įgaliojimas Vyriausybėsarba 50 000 turinčių teisės rinkti Seimą piliečių iniciatyva perduotitautai spręsti atsiklausimo keliu Seimo priimtą ar atmestą įstatymą. Šioįgaliojimo pavedimas Vyriausybei reiškiąs, jog jo iniciatyvos teisėpavedama Respublikos Prezidentui su Ministerių kabinetu kartu, o vykdomasjis formaliu Respublikos Prezidento aktu, kontrasignuojamu solidarausMinisterių kabineto nario; – suteikiamas Respublikos Prezidentui nesant Seimo arba tarp Seimosesijų įstatymų leidybos įgaliojimas. Teisingu M. Riomerio pastebėjimu,Seimo nesant arba tarp Seimo sesijų visa įstatymų leidžiamoji funkcijakoncentruojama Respublikos Prezidento galioje be jokių sąlygų arprocedūros; – nustatoma, jog Seimo nesant arba negalint sušaukti nepaprastosiossesijos, Respublikos Prezidentas vykdo Seimo teises, numatytas 31, 32 ir 64paragrafuose. Tuo būdu Respublikos Prezidentas pagal šią 1928 m.Konstitucijos normą įgaliojamas: a) tvirtinti valstybės biudžetą ir jorealizavimą; b) Seimo nesant arba tarp Seimo sesijų ratifikuotitarptautines sutartis, jei jos susijusios su klausimais, kurie tvarkomiįstatymų keliu; c) iškelti bylą dėl tarnybos nusikaltimų Ministeriuipirmininkui, ministeriams bei Valstybės kontrolieriui; – Seimo paleidimo institutas Prezidento naudai sustiprinamas nustatantreguliavimą, pagal kurį Respublikos Prezidentui Seimą paleidus naujaisusirinkęs Seimas nebeturi teisės perrinkti Respublikqs Prezidentą. Be to,paleidus Seimą, naujojo Seimo rinkimai turi įvykti per 6 mėnesius, t.y. pertris kartus ilgesnį laikotarpį, nei buvo pagal 1922 m. Konstituciją. 1928m. Konstitucija išplėtė Respublikos Prezidento įgaliojimus ir Ministeriųkabineto atžvilgiu. 1928 m. Konstitucijos 49 str. nustatoma, jogRespublikos Prezidentas skiria Ministerį pirmininką, kitus ministerius irValstybės kontrolierių, ir paleidžia tiek visą Ministerių kabinetą, tiekatskirus ministerius ir Valstybės kontrolierių.[7, psl. 37-38] Profesorius M. Riomeris Respublikos Prezidento instituciją pagal 1928m. Konstituciją laiko arbitru tarp Seimo ir Ministerių kabineto, valdžiostvarkytoju, netgi valstybinės taikos valdžioje reguliatoriumi, o tai žymiaididina Respublikos Prezidento autoritetą valstybėje.[7, psl. 39] Pagal 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstituciją Respublikos Prezidentokonstitucinė padėtis toliau sustiprinama institutais: – priešingai 1922 m. Konstitucijai, iš viso nenumačiusiaiRespublikos Prezidento įgaliojimų tarptautinių sutarčių ratifikavimoprocedūroje, Respublikos Prezidentui suteikiamas įgaliojimas ratifikuotitarptautines sutartis. Jei tarptautinė sutartis buvo susijusi suklausimais, tvarkomais įstatymo keliu, tai jai ratifikuoti reikėjo Seimosutikimo. Tačiau nesant Seimo, Respublikos Prezidentas turėjo teisęratifikuoti visas tarptautines sutartis; – priešingai 1922 m. Konstitucijai, 1928 m. Konstitucija ginkluotųjųpajėgų tvarkymą Respublikos Prezidentui atidavė tiesiogiai. Be to, karometu Respublikos Prezidentas nebeprivalėjo skirti Vyriausiąjį kariuomenėsvadą, o turėjo teisę pats atlikti Vyriausiojo kariuomenės vado funkcijas.Netgi tokio dalyko, kaip bausmės dovanojimo teisė atžvilgiu RespublikosPrezidento konstitucinė padėtis pakeliama dvejopai – be bausmės dovanojimoteisės, pagal 1928 m. Konstituciją jis papildomai įgaliojamas grąžintiSeimo atimtas ar mažintas teises. Be to, dovanodamas bausmę ministeriams,baustiems dėl tarnybos nusikaltimų, Respublikos Prezidentas nebėrasaistomas Seimo sutikimo; – 1922 m. Konstitucijoje kompetencija pradėti ir baigti karąįtvirtinta Seimui, o 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje –Vyriausybei, Seimas įgaliojamas tik duoti arba neduoti savo pritarimąVyriausybės veiksmams; – 1922 m. Konstitucijoje, kilus karui, ginkluotam sukilimui arbakitokiems pavojingiems neramumams valstybėje ir Ministerių kabinetuipasiūlius, Respublikos Prezidentas gali visoje valstybėje arba jos dalyseįvesti karo arba kurią kitą nepaprastą padėtį, laikinai sustabdytikonstitucines piliečių teisių garantijas, bei imtis priemonių pavojuiatremti bei pašalinti, naudojant ir ginkluotą pajėgą, t. y. nebėrasaistomas Seimo tvirtinimo arba atmetimo; – kitaip nei pagal 1922 m. Konstituciją, bylą RespublikosPrezidentui dėl tarnybinių nusikaltimų arba dėl Valstybės išdavimo galiiškelti ne absoliuti, o tik 3/4 visų atstovų balsų dauguma.[7, psl. 39-40] Respublikos Prezidento konstitucinę padėtį stiprino ir netiesioginiaiveiksniai, tokie kaip tiesioginės demokratijos gilinimas ir plėtimas, kuriekartu reiškė ir Seimo galios bei autoriteto susilpninimą. SuteikusRespublikos Prezidentui įgaliojimą bet kada atleisti Ministerių kabinetą,kontrasignacijos institutas neteko savo reikšmės kaip veiksmingaRespublikos Prezidento valią suvaržanti priemonė. Dėl tos pačiospriežasties ir Respublikos Prezidento teisė dalyvauti Ministerių kabinetoposėdžiuose, taip pat jo teisė atlikti Ministerių kabineto bei atskirųministerių veiklos kontrolę turėjo didesnį svorį.[7, psl. 40] Vis dėlto daugelis 1928 m. Lietuvos Valstybės KonstitucijosRespublikos Prezidento statusą nustatančių normų liko nerealizuotos. Pagal1928 m. Konstituciją užprogramuoti du konstitucinės tikrovės modeliai,numatantys nevienodą Respublikos Prezidento statusą. Pirmasis iš jų – kaiSeimas yra. Tada Respublikos Prezidento kaip konstitucinės institucijosreikšmė sumažėja. Pavyzdžiui, leisti įstatymus esant Seimo sesijaiįgaliotas Seimas kaip principinis įstatymų leidėjas, ir tik Seimo sesijųmetu – Respublikos Prezidentas.[7, psl. 41] Kai Seimo nėra, Respublikos Prezidento kaip konstitucinės institucijosreikšmė padidėja. Pagal 1928 m. Konstitucijos 28 str. l d. nustatoma, jogpasibaigus laikui, kuriam Seimas buvo rinktas, arba paleidus, naujojo Seimorinkimai turi įvykti ne vėliau kaip per šešis mėnesius. Tačiau jau 28 str.2 d. nustatoma, jog pusės metų laikotarpis netaikomas pirmajam Seimuirinkti. Pagal pastarąją normą Seimo rinkimai nebuvo organizuojami iki 1936m. vidurio. Taigi nesant Seimo Respublikos Prezidentas tampa monopoliniuįstatymų leidėju, taip pat įgyja kitas teises, padarančias RespublikosPrezidentą pačia stipriausia ir iškiliausia konstitucine institucija.[7,psl. 41] K. Račkausko vertinimu 1928 m. Konstitucija, nors galiojo iki 1938 m.gegužės 12 d., daug tiesioginės svarbos Lietuvos valstybės konstitucineiraidai neturėjo, kadangi esminė jos dalis ištisai nebuvo vykdoma. Dėl tošis laikas galįs būti apibūdintas kaip autoritarinio prezidentinio valdymolaikas de facto. Seime daugumą sudarančios partijos vadui einantRespublikos Prezidento pareigas, visuomenėje plintant Tautos vado kultui,pagal Konstituciją numatyta kompetencijų atribojimo ir valdžių atsvarossistema nebuvo funkcionali, nes visus svarbiausius sprendimus priimdavoRespublikos Prezidento pareigas einantis partijos vadas. Ši žymiRespublikos Prezidento persvara prieš Seimą po Seimo išrinkimo 1936 m. vedėprie dar didesnio Respublikos Prezidento konstitucinės padėtiesišaukštinimo pagal 1938 m. gegužės 12d. Lietuvos Konstituciją.[7, psl. 42] Seimas priėmė naują Konstituciją 1938 m. vasario 11 d. Ji įsigaliojoPrezidentui paskelbus 1938 m. gegužės 12 d. Šios Konstitucijos 4 str.skelbė, jog valstybės valdžia yra viena ir nedaloma, o ją vykdo RespublikosPrezidentas,, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Įtvirtintas Konstitucijos Iskyriuje „Bendrieji nuostatai”, šis principas reiškė ne tik praktinį, betir teorinį valdžių atskyrimo principo atsisakymą.[7, psl. 42] Konstitucijos 3 str. nustatoma, jog „Jis (t.y. Respublikos Prezidentas-P. V.) vadovauja valstybei”. Taip įtvirtinamas dar vienas pagal 1938 m.Konstituciją svarbus konstitucinės santvarkos principas – vedančiojiRespublikos Prezidento kaip valstybės vadovo konstitucinė padėtis.[7, psl.42] Nors 1938 m. Konstitucija pasižymi aukšto lygio detalumu nustatantRespublikos Prezidento konstitucinį statusą, šios Konstitucijos 61 str.nustatoma, jog Respublikos Prezidentas „daro kita, kas Konstitucija irįstatymais jam pavesta”. Tuo būdu Respublikos Prezidento statusas pagal1938 m. Konstituciją yra tik bazė, jam įgaliojimai taip pat gali būtisuteikiami ir įstatymais, kuriuos leidžiant jam buvo suteiktas pagrindinisvaidmuo.[7, psl. 42] Labai svarbi Respublikos Prezidento statuso pagal 1938 m. Konstitucijąsavybė – absoliutus jo imunitetas. 1938 m. Konstitucijos 73 str. nustatomosdvi normos – šios Konstitucijos 73 str. l d. numato, jog RespublikosPrezidentas neatsako už savo galios veiksmus. Pastaroji norma sisteminiaisryšiais susijusi su Konstitucijos 74 str. l d. norma, pagal kuriąRespublikos Prezidento aktui reikia Ministro pirmininko arba atitinkamoministerio parašo. Pasirašęs Ministeris pirmininkas ar ministeris buvoatsakingas už tokį Respublikos Prezidento galios aktą. Tačiau 1938 m.Konstitucijos 73 str. l d. antroji norma nustatė, jog RespublikosPrezidentas neatsako ne tik už savo galios, bet ir už kitus veiksmus, koljis vadovauja valstybei. Ši norma Respublikos Prezidentui suteikėabsoliutų, paprastai tik monarcho institutui būdingą imunitetą. Niekaipneatšaukiamas ir neribotas Respublikos Prezidento imunitetas RespublikosPrezidentą padarė konstitucine institucija, kurios veiksmai nėra varžomikonstitucine atsakomybe.[7, psl. 43] 1938 m. Konstitucija labai išplėtė Respublikos Prezidento įgaliojimusSeimo atžvilgiu. Seimo kadencija yra penkeri metai, tačiau Seimo rinkimųbalsuojamąsias dienas skiria Respublikos Prezidentas. Šios dienos turėjobūti paskirtos ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo Seimo buvimo laikopasibaigimo. Respublikos Prezidento poziciją prieš Seimą labai sustiprinoir tokie jam Konstitucijos suteikti įgaliojimai, kaip paprastųjų Seimosesijų šaukimo ir jų uždarymo teisė. Šaukti paprastąją Seimo sesijąRespublikos Prezidentas privalėjo 1938 m. Konstitucijos 87 str. l d.nustatytais terminais, o uždaryti ją buvo įgaliojamas ir prieš pasibaigiantsesijos laikui. Taip Seimo pavasario ir žiemos sesijų laikas, kuris pagalKonstituciją turėjo tęstis ne ilgiau kaip 5,5 mėnesio, galėjo būti darsutrumpintas. Be to, Respublikos Prezidentas turėjo teisę sušaukti irnepaprastąją sesiją savo sumanymu arba trijų penktadalių Seimo nariųpareiškimu. Jei sesija turėjo būti šaukiama trijų penktadalių Seimo nariųpareiškimu, Respublikos Prezidentui buvo suteikta teisė papildyti tokiossesijos darbų programą. Jei jis savo sumanymu šaukia nepaprastąją Seimosesiją, tuomet įgaliojamas pats nustatyti tokios sesijos darbų eilę. Beje,nepaprastąją Seimo sesiją Respublikos Prezidentas galėjo uždaryti irnesvarsčius numatytų dalykų. [7, psl. 44] Labiausiai Respublikos Prezidento įgaliojimai pagal 1938 m.Konstituciją Seimo atžvilgiu didinami išplečiant Respublikos Prezidentoįgaliojimus paleisti Seimą. Numatomas ir vadinamasis priešlaikinis Seimopaleidimas, t.y. Respublikos Prezidentas įgaliojamas paleisti Seimą jamneišbuvus penkerių metų.[7, psl. 34] Įspūdingi įgaliojimai pagal 1938 m. Konstituciją RespublikosPrezidentui suteikiami įstatymų leidybos srityje. Tai įstatymų grąžinimoSeimui antrą kartą svarstyti nurodant sumetimus, kuriais įstatymasnetvirtinamas, taip pat įstatymų tvirtinimo bei jų skelbimo įgaliojimai.Jei Respublikos Prezidentas pasinaudoja savo įstatymo projekto grąžinimoSeimui įgaliojimu, o Seimas pagal Konstitucijos 108 str. 2 d. antrą kartąpriima tą patį įstatymo projektą nepataisytą, Respublikos Prezidentasprivalo arba šį įstatymo projektą tvirtinti ir skelbti įstatymu, arbapaleisti Seimą. Nors, nepaisant to, jog Respublikos Prezidentas net dukartus – pasinaudodamas veto bei Seimo paleidimo institutu – gali blokuotiįstatymo priėmimą, Seimui paliekama teorinė galimybė įveikti RespublikosPrezidento valią. Jei Respublikos Prezidentui paleidus Seimą naujaiišrinktame Seime bent ketvirtadalis Seimo narių pasiūlo svarstyti tą patįįstatymo projektą ir jeigu Seimas jį nepataisytą priims Seimo nariųdauguma, Respublikos Prezidentas tokį įstatymo projektą privalo skelbtiįstatymu.[7, psl. 45] Anot P. Vinklerio, jog ši konstrukcija buvo sumanyta taip, kadkonstitucinėje tikrovėje Seimas, nenorėdamas būti paleistas, nesipriešintųRespublikos Prezidento valiai ir nemėgintų priimti įstatymo trijųpenktadalių Seimo narių dauguma.[7, psl. 45] Be principinės, t.y. Seimo atliekamos, įstatymų projektų leidybosprocedūros 1938 m. Konstitucija numato ir subsidiarinę įstatymų leidybostvarką. Šios Konstitucijos 110 str. nustato, jog kai Seimo ar jo sesijosnėra, įstatymus leidžia Respublikos Prezidentas. Nors pastaroji norma tokįįgaliojimą Respublikos Prezidentui suteikia tik tada, kai Seimo ar josesijos nėra, atsižvelgiant į neilgą, trunkančią tik 5,5 mėnesio perkalendorinius metus Seimo veiklą, į galingus Respublikos Prezidentoįgaliojimus, leidžiančius jam nustatyti Seimo sesijų pradžią ir pabaigą,taip pat paleisti Seimą bei disponuoti Seimo sesijomis, šis RespublikosPrezidento įgaliojimas įgauna išties įspūdingą svorį. Taigi konstitucinėjetikrovėje reikšmingesniu įstatymų leidėju laikytinas RespublikosPrezidentas.[7, psl. 45] Pagal 1938 m. Konstituciją Respublikos Prezidentas yra savarankiškaskonstitucinis subjektas. 1938 m. Konstitucija įtvirtino svarius Respublikos Prezidentoįgaliojimus Vyriausybės atžvilgiu. Jis įgaliojamas: a) skirti ir atleisti ministrą pirmininką; b) Ministro pirmininko pristatymu skirti ir atleisti Ministropirmininko pavaduotoją; c) Ministro pirmininko pristatymu skirti ir atleisti kitus ministrus; d) priimti ministrų priesaiką arba iškilmingą pasižadėjimą; e) dalyvaujant Ministrų Tarybos posėdyje, šiam posėdžiuipirmininkauti; f) šaukti Ministrų Tarybą posėdžiui; g) duoti sutikimą kelti bylą ministrui pirmininkui.[7, psl. 46] Ministrų Tarybos atsakomybė Respublikos Prezidentui yra solidarinė:atleisdamas ministrą pirmininką, jis kartu turi atleisti ir kitusministrus. Ministras pirmininkas tiesiogiai atsakingas RespublikosPrezidentui – pastarasis gali bet kada atleisti ministrą pirmininką. Seimas3/5 kvalifikuota dauguma gali nutarti, jog atsakymą laiko nepatenkinamu,tačiau tada Seimas gali būti paleistas. Tik naujai susirinkusiame Seime ¼Seimo narių vėl pasiūlius svarstyti šį klausimą ir Seimo narių daugumainutarus atsakymą į interpeliaciją laikyti nepatenkinamu – tik tokiu atvejuRespublikos Prezidentas privalo atleisti ministrą pirmininką. Palyginus šiąMinistrų Tarybos atsakomybę su Ministrų Tarybos atsakomybe Seimui, galimakonstatuoti, jog atsakomybė Respublikos Prezidentui nusveria atsakomybęSeimui.[7, psl. 46] Šią pagal Konstituciją nepaprastai stiprią Respublikos Prezidentokonstitucinę padėtį gerai konservuoja Respublikos Prezidento kadencijosnustatymas septyneriems metams. Dar labiau šiam tikslui pasitarnaujaKonstitucijos norma, numatanti Respublikos Prezidento perrinkimą neribotamkadencijų skaičiui.[7, psl. 46] išvados

1. Apibendrinant galima sakyti, kad valstybės vadovas konstituciniameLietuvos valstybės modelyje – tai asmuo, kuris formaliai yra valstybėspriešakyje ir kaip visos valstybinės bendruomenės atstovas vykdointegruojančią veiklą pagal savo įgaliojimus, nepaneigdamas Seimo,Vyriausybės ir teismu galių dalyvauti vadovaujant valstybei. Panašiosvalstybės vadovo sampratos laikosi Konstitucinis Teismas, nurodydamas, kad„Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžiosinstitucijų sąveiką”. Platesniu valdžių atskyrimo požiūriu valstybės vadovas, tik jambūdingais įgaliojimais susijęs su įstatymų leidyba ir (iš dalies) suteisingumo vykdymu, gali būti kvalifikuojamas kaip specifinės –„mišriosios” ar „ketvirtosios”-valdžios institucija. 2. Pagal Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui suteikiamakompetencija spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus turi būtiaiškinama visų Konstitucijos normų kontekste. Respublikos Prezidentuipavedama spręsti tuos pagrindinius užsienio politikos klausimus, kuriepagal Konstituciją nėra įsakmiai priskirti kitų valstybės institucijųkompetencijai – Seimui arba Vyriausybei. Galima teigti, kad pagal LietuvosRespublikos Konstitucijos 84 str. l p. Respublikos Prezidentui turipriklausyti spręsti bent šiuos pagrindinius užsienio politikos klausimus: – priimti sprendimą dėl diplomatinių santykių užmezgimo su užsieniovalstybėmis, jų pobūdžio nustatymo bei diplomatinių santykių nutraukimo; – priimti sprendimą dėl pagrindinių valstybės tarptautinių sutarčiųsu užsienio valstybėmis sudarymo tikslingumo; – dalyvauti savo veiklos precedentais kuriant tarptautiniuspapročius; – priimti sprendimus dėl valstybės stojimo į tarptautinesorganizacijas bei dalyvavimo jose; – priimti sprendimą dėl reikalavimų pareiškimo pagal tarptautinęteisę, atsikirtimo į tokius kitų valstybių reikalavimus bei priimtisprendimus dėl priemonių, skirtų iškilusiems ginčams spręsti, panaudojimo; – nustatyti bendrą valstybės poziciją kitų valstybių atžvilgiu beiją keisti; – prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl tarptautinių sutarčiųatitikimo Konstitucijai. Šis sąrašas yra ne baigtinis, o tik pavyzdinis.Lietuvai tapsiančiai ESir NATO nare, ši Respublikos Prezidento kompetencija spręsti pagrindiniusužsienio politikos klausimus teisine prasme nebus suvaržyta. Respublikos Prezidento įgaliojimas pagal Lietuvos RespublikosKonstitucijos 84 str. l p. ne tik spręsti, bet ir vykdyti pagrindiniusužsienio politikos klausimus loginiais ryšiais susijęs su jo kaippagrindinių užsienio politikos klausimų sprendėjo kompetencija. RespublikosPrezidentui (Konstitucijos 84 str. l p.) esant principiniu pagrindiniųužsienio politikos klausimų sprendimo subjektu, kyla ir jo primatasužsienio politikos vykdymo procedūroje. Vyriausybei pagal Konstitucijąprojektuojamas vaidmuo vykdyti užsienio politiką tiesiogiai priklauso nuoto, kiek aktyviai užsienio politiką vykdys Respublikos Prezidentas ir kiekjis pats pageidaus remtis Vyriausybe. Apibendrinant Respublikos Prezidento ir Vyriausybės veiklą bei šiųinstitucijų santykius valstybės užsienio politikos srityje, galimasuformuluoti šiuos teiginius: priklausomai nuo Respublikos Prezidento irVyriausybės santykių yra galimas tiek glaudus Respublikos Prezidento irVyriausybės bendradarbiavimas vykdant užsienio politiką, tiek abiejų šiųinstitucijų konkurencija sprendžiant užsienio politikos klausimus ir juosvykdant. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 str. 4-5 p. išdėstytųRespublikos Prezidento įgaliojimų Seimo pritarimu skirti ir atleistiministrą pirmininką, pavesti jam sudaryti Vyriausybę bei tvirtinti jossudėtį taip pat Konstitucijos 84 str. 9 p. nustatyto Respublikos Prezidentoįgaliojimo ministro pirmininko teikimu skirti bei atleisti ministrusanalizės pagrindu galima teigti, jog Vyriausybės formavimo proceseRespublikos Prezidento įgaliojimai tikrai yra ne mažiau reikšmingesni neiSeimo. Nors Konstitucijos 92 str. 3 d. mini „ministro pirmininko sudarytąVyriausybę”, būtent Respublikos Prezidentas yra įgaliojamas priimtilemiamus sprendimus ministro pirmininko ir ministrų atžvilgiu – t.y. tųasmenų, kurie vykdys Vyriausybės programą, kai tuo tarpu Seimo įgaliojimaiabiem aukščiau nurodytais atvejais yra apriboti iki pritarimo arbanepritarimo – t.y. iki kitų valstybės institucijų teikiamos kandidatūrosarba Vyriausybės programos priėmimo arba atmetimo. Respublikos Prezidentoaktai formuojant Vyriausybę reikšmingi įgaliojimų Vyriausybei dirbtisuteikimui – be jų Seimas negalėtų pritarti nei ministro pirmininkokandidatūrai, nei Vyriausybės programai. Šiuo atžvilgiu tenka pritarti dr.E. Kūrio pareikštai nuomonei apie Respublikos Prezidento vaidmenįformuojant Vyriausybę. Respublikos Prezidento įgaliojimai dėl aukščiausiųjų valstybėspareigūnų skyrimo ir atleidimo gali būti suskaidyti į: a) teikti Seimuiskirti asmenis į šias pareigas ir atleisti iš jų; b) Seimo pritarimu skirtiir atleisti valstybės pareigūnus; c) kitų valstybės institucijų teikimuarba patarimu skirti ir atleisti valstybės pareigūnus. Respublikos Prezidentas nėra varžomas Seimo pritarimo jo pateiktaikandidatūrai, nes po jo jis gali vėl teikti jau kitą kandidatūrą į taspačias pareigas. Taip pat bet kuriuo iš pastarųjų atvejų Respublikos Prezidentasteisiškai nėra suvaržytas vienokios ar kitokios Seimo pozicijos. Apskritai Respublikos Prezidento įgaliojimai aukščiausiųjų valstybėspareigūnų skyrimo ir jų atleidimo atžvilgiu pastebimai didėja. Valstybės apdovanojimų įstatymą, pristatymo valstybės apdovanojimamsir jų teikimo problemos jų atitikties Konstitucijai požiūriu deramaiišspręstos. Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo valstybės ginkluotųjų pajėgųvado statusas lemia Respublikos Prezidento narystę Valstybės gynimotaryboje ir vadovavimą jai. Tai, kad Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgųvado statusas nėra simbolinis, įrodo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 142str. 2 d. nustatomas reguliavimas: ginkluoto užpuolimo atveju, kai kylagrėsmė valstybės suverenumui ir teritorijos vientisumui, RespublikosPrezidentas įgaliojamas nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuoginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį visoje valstybėje ar jos dalyjebei skelbti mobilizaciją. Šių įgaliojimų suteikimas Respublikos Prezidentuiparodo Konstitucijos kūrėjų siekį padaryti Respublikos Prezidentą neformaliu, simboliniu, o realiu Vyriausiuoju valstybės ginkluotųjų pajėgųvadu. Paminėti įgaliojimai Respublikos Prezidentui priskirti todėl, kadbūtent jis yra Vyriausiasis valstybės ginkluotųjų pajėgų vadas. JeiRespublikos Prezidentas būtų ne realus, tik nominalus Vyriausiasisvalstybės ginkluotųjų pajėgų vadas, šie įgaliojimai būtų priskirti ne jam,o realiam valstybės ginkluotųjų pajėgų viršininkui. Tačiau šie RespublikosPrezidento įgaliojimai nedelsiant priimti sprendimą dėl gynybos nuoginkluotos agresijos, įvesti karo padėtį, skelbti mobilizaciją yrapreliminariniai, nes juos Respublikos Prezidentas turi teikti tvirtintiartimiausiam Seimo posėdžiui, o tarp Seimo sesijų – nedelsdamas šauktineeilinę Seimo sesiją. Pagal Konstituciją Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas yraRespublikos Prezidentas, todėl įstatymai turėtų įtvirtinti kariuomenės vadopavaldumą ne krašto apsaugos ministrui, o Respublikos Prezidentui. Respublikos Prezidento kaip Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vadostatusas yra problematiškas tiek jo sampratos, tiek ir realizavimopožiūriais. Lietuvos Respublikos 140 str. 2 d. yra arba nepakankamairealizuota šalies teisinėje sistemoje, arba apskritai nerealizuota. Be to,„sugyventinio režimo” laikotarpiu priimtuose įstatymuose pastebimatendencija mažinti Respublikos Prezidento vadovavimą ginkluotosiomspajėgoms atitinkamai didinant krašto apsaugos ministro įgaliojimus. 3. Krašto demokratinių politinių tradicijų vystymosi sustabdymas,asmens kultas, žmogaus teisių ir laisvių suvaržymai, kurių viena išpagrindinių priežasčių pernelyg iškeltas Respublikos Prezidentas kaipvalstybės institutas tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, buvo įveiktiįtvirtinant Respublikos Prezidento instituciją pagal 1992 m. LietuvosRespublikos Konstituciją. Būdama kompromiso padarinys RespublikosPrezidento institucija nėra nei silpna, kokia ji buvo pagal 1922 m.Lietuvos Valstybės Konstituciją, nei sustiprinta, kokia ji buvo pagal 1938m. Lietuvos Konstituciją. Tačiau Respublikos Prezidento institucija dėl jaisuteiktų įgaliojimų ribotumo negali pakankamai veiksmingai prisidėti priekrašto pažangos, demokratijos, atviros, teisingos, darnios pilietinėsvisuomenės ir teisinės valstybės kūrimo. Kompromisinis jai suteiktųįgaliojimų pobūdis sudaro prielaidas vystyti ir tobulinti RespublikosPrezidento instituciją taip, kad šis vystymasis atitiktų ir nepažeistųdemokratijos, nepriklausomybės, konstitucinės santvarkos vertybių. JeiRespublikos Prezidento įgaliojimai kada nors butų padidinti, manyčiau, jogpirmiausia reikėtų jam suteikti teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą dėlįstatymų atitikties Konstitucijai bei teisę perduoti Seimo priimtus teisėsaktus Tautos referendumui. Kita didelė problema – Respublikos Prezidentuisuteiktų konstitucinių įgaliojimų realizavimas Lietuvos teisės sistemoje.Šiuo atveju pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į nepakankamą Konstitucijos84 str. l p. bei 140 str. 2-3 d. realizavimą. Ir trečioji – RespublikosPrezidento kaip politinės asmenybės problema. Stipri, valinga,išsilavinusi, tikinti demokratijos vertybėmis, patraukli visuomeneiasmenybė sugebės užpildyti dabartinius Respublikos Prezidento konstituciniostatuso trūkumus ir daugiau įtakos tolesnę Lietuvos valstybės raidą.

naudota ir cituota literatūra

1. LR Konstitucija // VŽ 1992, Nr. 33-1014.2. LR Prezidento įstatymas // VŽ 1993, Nr. 5-89.3. LR Pilietybės įstatymas // VŽ 2002, Nr. 95-4087.4. LR Valstybės apdovanojimų įstatymas // VŽ 2002, Nr. 68-2762.5. Lietuvos konstitucinė teisė: vadovėlis. – Vilnius: Lietuvos teisėsuniversiteto leidykla, 2002.6. Šleikis Egidijus. Alternatyvi konstitucinė teisė. – Vilnius: VĮ Teisinėsinformacijos centras, 2003.7. Vinkleris Paulius. Lietuvos Respublikos Prezidento statusas ir joįgaliojimai. – Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2002.8. Teisė – T.38 (Egidijus Šileikis ,,Valstybės vadovo statusas: teoriniaiir praktiniai aspektai) – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.