Sąvoka “nusikaltimo sudėtis” (cirpus delicti) atsirado ne materialinėje, bet procesinėje teisėje. Ši sąvoka ilgą laiką turėjo tik procesinę reikšmę. XVI ir XVII amžiuje corpus delicti buvo suprantama kaip visi tie pėdsakai, kuriuos nusikalstama veika palieka išoriniame pasaulyje (lavonas, kraujo pėdsakai nusikaltimo padarymo įrankiai, priemonės ir pan.). taigi šiuo laikotarpiu nusikaltimo sudėtimi buvo laikoma visuma tokių požymių, kuriems esant galima buvo įsitikinti, kad iš tiesų padarytas nusikaltimas, ir pradėti nusikaltėlio paiešką. Tik XVIII a. pabaigoje ši sąvoka buvo pradėta analizuoti siejant ją su materialine baudžiamąja teise. Pirmieji, kurie nusikaltimo sudėtį pradėjo analizuoti, kaip vieną iš baudžiamosios teisės mokslo institucijų, buvo vokiečių baudžiamosios teisės mokslo atstovai. Tačiau ilgą laiką nusikaltimo sudėties apibrėžime dominavo jo procesinė kilmė, dėl to nagrinėjant nusikaltimo sudėtį buvo apsiribota tik objektyviaisiais požymiais eliminuojant subjektyvius požymius. Vieningos nuomonės dėl nusikaltimo sudėties sąvokos, nusikaltimo sudėties paskirties teisinėje literatūroje nėra. Nusikaltimo sudėties sąvoka, jos turinys baudžiamosios teisės teorijoje dažniausiai siejamas su BK 3 str., reglamentuojančiu baudžiamosios atsakomybės pagrindus, o konkrečiai – su šio straipsnio nuostata, kad ”pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamasis tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu, tai yra tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą veiką”. Tačiau ši nuostata daugiau liečia nusikaltimo apibrėžimo formaliąją pusę (t.y. priešingumą teisei), nei pačią nusikaltimo sudėties sąvoką. Galima išskirti tokias dvi pagrindines šiuo metu vyraujančias nuomones dėl nusikaltimo sudėties. Vieni autoriai nusikaltimo sudėties sąvoką sieja tik su baudžiamajame įstatyme numatytais požymiais, kitų nuomone, nusikaltimo sudėtis – tai ne tik įstatyminis nusikaltimo modelis, nusikaltimo požymių aprašymas įstatyme, bet ir pačią veiką apibūdinančių požymių visuma. Nesigilinant manoma, kad reikėtų pritarti pirmajai autorių grupei, kuri nusikaltimo sudėtį sieja tik su įstatyme numatytais pavojingos veikos požymiais.
Ir remiantis tuo, kas yra išdėstyta, nusikaltimo sudėtį yra siūlytina apibrėžti kaip baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą, lemiančia vienos ar kitos pavojingos veikos pripažinimą nusikaltimu. Tai nusikaltimo sudėtis yra tam tikrų požymių visuma. Nusikaltimo sudėčiai visų pirma priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kitaip tariant, jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikaltimo sudėties. Antai būtinas kiekvienos konkrečios nusikaltimo sudėties požymis yra kaltė. Kai kaltės nėra, nėra ir nusikaltimo sudėties, nors kiti nusikaltimo sudėties požymiai gali ir būti: veika, pavojingos veikos pasekmės, priežastinis ryšys, pakaltinamumas ir pan. Antai, nusikaltimo sudėčiai priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kurie yra pakankami, kad pavojingą veiką būtų galima pripažinti nusikaltimu, o kaltą asmenį – patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kiekviena pavojinga veika gali turėti labai daug įvairių požymių, pavyzdžiui, vagiama naktį pasinaudojant specialiais laužimo prietaisais, nužudoma peiliu dukart smogiant į širdį ir panašiai. Baudžiamajame įstatyme neįmanoma formalizuoti visų šių požymių. Įstatymų leidėjas įstatyme reglamentuodamas baudžiamąją atsakomybę turi atsiriboti nuo visų galimų veikos ir ją darančio asmens požymių, o išskirti tik esminius, pagrindinius jos požymius, pagal kuriuos šią veika būtų galima pripažinti nusikalstama ir atskirti ją nuo kitų nusikaltimų. Kiti požymiai, neįeinantys į nusikaltimo sudėtį, gali turėti reikšmės individualizuojant bausmę ar sprendžiant kitus su padarytu nusikaltimu susijusius klausimus, tačiau nusikaltimų kvalifikavimui jie reikšmės neturi. Objektyvūs požymiai apibūdina išorinius nusikaltimo požymiu. Kitaip sakant, tai yra požymiai, susiję su pačia veika bei jos sukeltomis pasekmėmis. Subjektyvūs požymiai liečia nusikaltimo vininę pusę. Tai yra požymiai, apibudinantys asmenį, darantį nusikaltimą, jo elgesio motyvaciją, tikslingumą. Visus šiuos požymius baudžiamajame įstatyme aprašo įstatymo leidėjas, konstruodamas konkrečias nusikaltimo sudėtis. Norint išsamiau suprasti nusikaltimo sudėties sąvoką, jos paskirtį reikia panagrinėti nusikaltimo sudėties santykio su baudžiamosios teisės Specialiosios dalies normos dispozicija bei nusikaltimu klausimus. Kiekviena konkreti nusikaltimo sudėtis yra betarpiškai susijusi su baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies konkrečios normos dispozicija. Normos dispozicija – tai nusikaltimo sudėties išraiškos baudžiamajame įstatyme forma. Būtent nusikaltimo sudėties požymiai yra aprašomi baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje. Apie vienos ar kitos nusikaltimo sudėties požymius mes sprendžiama iš šios normos dispozicijos. Būtent įstatymo leidėjas, formalizuodamas pavojingos veikos požymius, kurie vėliau laikomi nusikaltimo sudėtimi, juos aprašo baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normos dispozicijoje. Tačiau nusikaltimo sudėtis ir Specialiosios dalies normos dispozicija nėra tapačios sąvokos. Paprastai baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies normos dispozicijoje nebūna aprašyti visi konkretūs nusikaltimo sudėties požymiai. Dažniausiai subjektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys kaltę, pakaltinamumą, subjekto amžių ir t.t., būna reglamentuoti baudžiamojo įstatymo Bendrosios dalies normose (žr. BK 9, 10, 11, 12 str.). Todėl aiškintis konkrečius nusikaltimo sudėties požymius reikia remtis ne tik baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies, bet ir Bendrosios dalies normomis. Taip pat negalima tapatinti nusikaltimo sudėties ir nusikaltimo sąvokų. Nusikaltimas – tai realus gyvenimo reiškinys, konkretaus asmens poelgis. Nusikaltimas visada pasireiškia pavojinga veika, kuria kėsinamasi į tam tikrus valstybės gėrius. Tačiau, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, būtina, kad šios rūšies veika būtu uždrausta, baudžiamojo įstatymo. Aišku, įstatymas negali uždrausti kiekvienos konkrečios veikos. Jis draudžia tam tikro pavojingo veikimo ar neveikimo rūšį atsiribodamas nuo daugelio individualių konkrečios veikos požymių. Taigi, palyginti su nusikaltimu, kaip atitinkamu asmens elgesio pasirei6kimu realiame gyvenime, nusikaltimo sudėtis yra tik abstraktus šio elgesio aprašymas įstatyme, išskiriant būdingiausius jo požymius. Tik esant tokiam įstatyminiam aprašymui, konkreti elgesio rūšis gali būti laikoma nusikaltimu. Kadangi nusikaltimo sudėtis yra įstatymo abstrakcija, nusikaltimo įstatyminis modelis, tai neišvengiamai kyla klausimas, ar nusikaltimo sudėčiai būdingi tokie nusikaltimo požymiai kaip pavojingumas ir priešingumas teisei. Pavojingumas yra materiali nusikaltimo savybė. Pavojingas yra nusikaltimas, o ne jo aprašymas baudžiamajame įstatyme, t.y. nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtis tik atspindi nusikaltimo pavojingumą, bet pati šios savybės neturi. Priešingumas teisei yra teisinė nusikaltimo pavojingumo išraiška baudžiamajame įstatyme. Pavojinga veika pripažįstama nusikaltimu todėl, kad jos požymiai atitinka baudžiamajame įstatyme aprašytus nusikaltimo sudėties požymius. Tik nustačius šį atitikimą teigiama, kad tokia veika yra uždrausta baudžiamajame įstatyme, tai yra konstruojamas nusikaltimo priešingumas teisei. Taigi nusikaltimo sudėtis tik parodo nusikaltimo priešingumą teisei. Nusikaltimo sudėties reikšmė baudžiamojoje teisėje yra labai didelė. Nusikaltimo sudėtis yra vienas iš baudžiamosios atsakomybės pagrindų. Kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties, tokia veika negali būti laikoma nusikaltimu. Visa tai turi įtakos ir baudžiamajam persekiojimui. Jei iškėlus baudžiamąją bylą kaltininko veikoje nenustatoma nusikaltimo sudėties, tai tokia baudžiamoji byla turi būti nutraukiama. Nusikaltimo sudėties nebuvimas kaltininko veikoje yra vienas iš pagrindų teismui priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nusikaltimo sudėtis turi didelę reikšmę ir teisingai kvalifikuojant nusikaltimus. Nusikaltimų kvalifikavimas – tai tapatumo tarp veikos požymių ir Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytos nusikaltimo sudėties nustatymas ir šio tapatumo procesiniuose dokumentuose. Kvalifikuotojas spręsdamas, ar veika gali būti laikoma nusikaltimu, sutapatina jos požymius su konkrečia nusikaltimo sudėtimi, numatyta baudžiamajame įstatyme.2. NUSIKALTIMO SUDĖTIES STRUKTŪRA
Nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių požymių visuma ir subjektyvių požymių visuma. Kiekvieno nusikaltimo sudėtį sudaro atitinkamų požymių visuma. Taigi nusikaltimo sudėtis susideda iš atitinkamų struktūrinių vienetų, kuriuos būtina išsiaiškinti nagrinėjant pačią nusikaltimo sudėtį. Nagrinėdami nusikaltimo sudėtį mes jau paminėjome vieną struktūrinį vienetą, kuris įeina į nusikaltimo sudėties struktūrą, tai yra požymį. Tačiau nepakanka nusikaltimo sudėties struktūrai apibudinti vien tik požymio kaip jos struktūrinio vieneto išskyrimo. Kiekvienas nusikaltimas yra objektyvaus ir subjektyvaus, tai yra veikos ir veiką darančio asmens vienybė. Nusikaltimo sudėtis kaip tik ir apibūdina išorinę ir vidinę nusikaltimo pusę. Taigi tarp nusikaltimo sudėties požymių galima išskirti atskiras požymių grupes, apibūdinančias ir vidinę, ir išorinę nusikaltimo padarymo puses. Šias požymių grupes būtų galima pavadinti nusikaltimo sudėties elementais.
Nusikaltimo sudėties elementai – tai būtinos, sudedamosios jo vieningos struktūros dalys, apibūdinamos tam tikrais požymiais. Nusikaltimo sudėties požymiai – tai atitinkamos savybės, apibūdinančios, individualizuojančios sudėties elementus. Nusikaltimo sudėties požymiai padeda išskirti nusikaltimo sudėčių specifines savybes, atskirti vienas nusikaltimo sudėtis nuo kitų nusikaltimo sudėčių. Galima būtų išskirti tokius nusikaltimo sudėties elementus: objektą, objektyviąją pusę, subjektą, subjektyviąją pusę. Kiekvienas iš šių elementų apima ir išorinę, ir vidinę nusikaltimo padarymo puses. Nusikaltimo sudėties elementai turi būti matomi ir pačioje nusikaltimo veikoje. Kai bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų nėra, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu. Kiekvieną iš šių nusikaltimo sudėties elementų apibūdina tam tikri požymiai. Trumpai apibūdinsime nusikaltimo sudėties elementus ir juos apibūdinančius požymius. Nusikaltimo objektas yra tai, į ką yra nukreiptas nusikaltimas, kam nusikaltimu padaroma žala ar sukeliama žalos grėsmė. Nusikaltimo objektą apibūdina tie baudžiamojo įstatymo gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu. Su nusikaltimo objektu yra susijęs ir nusikaltimo dalykas – tie materialaus pasaulio daiktai, į kuriuos tiesiogiai kėsinantis pažeidžiami teisiniai gėriai. Nusikaltimo objektyvioji pusė – tai išorinė nusikalstamos veikos pusė. Objektyviąją pusę apibūdina šie požymiai: veika, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, įrankiai, priemonės ir kitos aplinkybės. Nusikaltimo subjektas – tai fizinis, pakaltinamas, sulaukęs įstatyme numatyto amžiaus asmuo, padaręs nusikaltimą. Nusikaltimo subjektą paprastai apibūdina amžius ir pakaltinamumas. Tam tiktais įstatymo numatytais atvejais, be šių bendrųjų požymių, nusikaltimo subjektą gali apibūdinti ir kiti požymiai: lytis, pilietybė, tarnybinė padėtis, profesija ir pan. Toks nusikaltimo subjektas, kuriam, be bendrųjų požymių, dar yra būdingi ir specialūs požymiai, baudžiamosios teisės teorijoje vadinamas specialiuoju nusikaltimo subjektu. Nusikaltimo subjektyvioji pusė – tai veikos vidinė (psichinė) pusė, kuri parodo asmens psichinį santykį su jo daroma veika. Subjektyviąją pusę apibūdina: kaltė, tikslas, motyvas. Visi šie nusikaltimo elementai yra aprašomi baudžiamosios teisės normos dispozicijoje, kurioje išskiriami vieni ar kiti šiuos elementus apibūdinantys požymiai. Nusikaltimo sudėties požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą ir objektyviąją pusę, sudaro objektyviąją nusikaltimo sudėtį, o požymiai, apibūdinantys nusikaltimo subjektą ir subjektyviąją pusę – subjektyviąją nusikaltimo sudėtį. Ir objektyvioji nusikaltimo sudėtis, ir subjektyvioji nusikaltimo pusė yra dvi skirtingos vieningos sąvokos “nusikaltimo sudėtis” pusės. Nusikaltimo sudėties požymius galima suskirstyti į pagrindinius ir fakultatyvius (papildomus). Šis skirstymas yra sąlyginis, kadangi konkrečiai nusikaltimo sudėčiai visi joje nurodyti požymiai yra būtini norint pripažinti veiką nusikaltimu. Tačiau tarp nusikaltimo sudėties požymių yra tokių, kurie būdingi kiekvienai konkrečiai nusikaltimo sudėčiai. Tokie požymiai vadinami pagrindiniais kai šių požymių nėra, nėra ir bendrosios nusikaltimo sudėties. Prie pagrindinių nusikaltimo sudėties požymių priskiriami požymiai, apibūdinantys nusikaltimo objektą, taip pat veiką, pakaltinamumas, amžius, kaltė. Nors šie požymiai yra būdingi kiekvienai konkrečiai nusikaltimo sudėčiai, tačiau tik nedaugelis jų tiesiogiai nurodyti BK Specialiosios dalies dispozicijoje. Tik bendrosios nusikaltimo sudėties požymiai gali būti skirstomi į pagrindinius ir fakultatyvinius. Konkrečiuose nusikaltimų sudėtyse nėra nei fakultatyvinių, nei pagrindinių požymių – šiuo atveju visi požymiai būtini. Taip pat nusikaltimo sudėties požymiai, atsižvelgiant į tai, ar jie apibūdina nusikalstamos veikos išorinę ar vidinę pusę, gali būti kvalifikuojami į objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai apibūdina nusikaltimo objektą bei objektyviąją pusę ir, kaip buvo minėta, jie sudaro objektyviąją nusikaltimo sudėtį. Subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai apibūdina nusikaltimo subjektą bei subjektyviąją pusę ir jie sudaro subjektyviąją nusikaltimo sudėtį. Dar baudžiamosios teisės teorijoje išskiriami deskriptyvūs (aprašomieji) ir nominalieji (verinamieji), pozityvūs ir negatyvūs, pastovūs ir kintamieji nusikaltimo sudėties požymiai. Tačiau tokia nusikaltimo sudėties požymių klasifikavimas yra labai sietinas su nusikaltimų klasifikavimo institutu. Baudžiamosios teisės moksle požiūris į nusikaltimo sudėties požymius laikui bėgant kito. Klasikinio mokymo apie nusikaltimą atstovai prie nusikaltimo sudėties požymių priskyrė tik deskriptyviuosius ir objektyviuosius požymius. Neoklasikinis mokymas apie nusikaltimą išplėtė nusikaltimo sudėties požymių ratą prie deskriptyviųjų ir objektyviųjų požymių priakirdamas norminius bei subjektyviuosius požymius.3. NUSIKALTIMO SUDĖČIŲ KLASIFIKAVIMAS
Nusikaltimų sudėtys gali būti klasifikuojamos “vertikaliai”, t.y. skirtingais lygmenimis, bei “horizontaliai”, t.y. vienu lygmeniu remiantis atitinkamais kriterijais. Baudžiamojoje teisės teorijoje išskiriami trys nusikaltimų sudėčių lygmenys: konkreti, rūšinė ir bendroji nusikaltimo sudėtis. Konkreti nusikaltimo sudėtis – tai požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui (pvz., vagystei, kontrabandai, tyčiniam nužudymui ir pan.), visuma. Apie konkrečią nusikaltimo sudėtį kalbama tais atvejais, kai turima omeny įstatymo formuluotė, apibrėžianti atitinkamus pavojingos veikos požymius. Būtent BK Specialiosios dalies straipsnių dispozicijose ir aprašytos konkrečios nusikaltimų sudėtys. Kiekviena konkreti sudėtis apibūdina keturias nusikaltimo puses: jo objektą, objektyviąją pusę, subjektą ir subjektyviąją pusę. Kaip tik pagal požymius, sudarančius konkrečią nusikaltimo sudėtį, vieni nusikaltimai atribojami nuo kitų. Veikoje nustačius konkrečios nusikaltimo sudėties požymius konstatuojama, kad yra padarytas nusikaltimas. Rūšinė nusikaltimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių vienarūšių nusikaltimų grupę, visuma. Rūšinė nusikaltimo sudėtis apima požymius, būdingus nusikaltimų grupei, turinčiai vieningą rūšinį objektą. Pagal šį kriterijų išskiriami nusikaltimai nuosavybei, valstybės tarnybai, teisingumui ir t.t. Rūšinė nusikaltimo sudėtis yra abstrakcija, kurios nežino įstatymas. Manoma, kad rūšinės nusikaltimo sudėties analizė padeda geriau suprasti ir sugrupuoti konkrečias nusikaltimo sudėtis. Todėl ji turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę.
Bendroji nusikaltimo sudėtis – tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma. Bendroji nusikaltimo sudėtis apima visas konkrečias nusikaltimų sudėtis. Remdamiesi bendrąja nukaltimų sudėtimi mes pažįstame konkrečias nusikaltimų sudėtis. Bendroji nusikaltimų sudėtis apima tuos požymius, kurie yra būdingi kiekvienai pavojingai veikai, uždraustai baudžiamojo įstatymo. Pagrindinė bendrosios nusikaltimo sudėties paskirtis – atskleisti visų nusikaltimui būdingų požymių turinį. Remdamiesi bendrąja nusikaltimo sudėtimi nusikalstamas veikas galime atriboti nuo nenusikalstamų veikų. Atitinkamu būdu yra klasifikuojamos ir konkrečios nusikaltimų sudėtys. Jos skirstomos į grupes pagal pavojingumo laipsnį, nusikaltimo sudėties požymių aprašymo būdą ir konstrukcijos ypatumus. Įstatymo leidėjas konstatuodamas nusikaltimo sudėtis atsižvelgia į tai, kad vienos rūšies nusikalstamos veikos gali skirtis savo pavojingumo laipsniu, kuriam įtakos turi ir objektyvūs, ir subjektyvūs požymiai. Pagal šį kriterijų nusikaltimų sudėtys kvalifikuojamos į pagrindines (neturinčias, nei didinančių, nei mažinančių veikos pavojingumą požymių), kvalifikuotas (su požymiais, didinančiais nusikaltimo laipsnį), privilegijuotas (su požymiais, mažinančiais veikos pavojingumo laipsnį).Pagrindinė nusikaltimo sudėtis – tai sudėtis, kurioje nėra nei didinančių, nei mažinančių atitinkamos rūšies nusikaltimo pavojingumą požymių. Ši nusikaltimo sudėtis apima tokius nusikaltimo požymius, kurie yra būdingi kiekvienam atitinkamos rūšies nusikaltimui (pvz., paprastoji vagystė – BK 271 str. 1d., tyčinis nužudymas – BK 104 str. Ir pan.). Kvalifikuota nusikaltimo sudėtis – tai sudėtis, be bendrų atitinkamos rūšies nusikaltimo požymių, turinti požymių, kurie didina šios rūšies nusikaltimo pavojingumą. BK kvalifikuotos nusikaltimų sudėtys paprastai konstruojamos Specialiosios dalies straipsnių antrosiose, tračiosiose ir t.t. dalyse. Kvalifikuotos nusikaltimų sudėtys gali būti numatytos ir atskiruose BK Specialiosios dalies straipsniuose.Privilegijuota nusikaltimo sudėtis – tai sudėtis be bendrų atitinkamos rūšies nusikaltimo požymių, turinti požymius, kurie mažina šios rūšies nusikaltimo pavojingumą. Privilegijuotos sudėtys BK gali būti sukonstruotos skirtinguose straipsniuose (pvz., tyčinio nužudymo didžiai susijaudinus sudėtis – BK 107 str., palyginti su tyčinio nužudymo sudėtimi – BK 104 str., yra privilegijuota) ir labai retais atvejais – tų pačių straipsnių antrosiose, trečiosiuose ir pan. dalyse (pvz., BK 239 str. 2d. Ir pan.). Atsižvelgdamas į pavojingų veikų įvairovę, jų struktūrinius ypatumus, jų kryptingumą įstatymo leidėjas pasirenka labai įvairius nusikaltimo sudėties požymių aprašymo baudžiamajame įstatyme būdus. Pagal nusikaltimo sudėties požymių aprašymo būdus visos nusikaltimų sudėtys skirstomos į paprastąsias ir sudėtingąsias. Paprastosios nusikaltimų sudėtys – tai sudėtys, kuriuose aprašomi vienos veikos, kuria kėsinamasi į vieną objektą, požymiai esant vienai kaltės formai. Paprastos nusikaltimų sudėtys dar skirstomos į: Aprašomąsias – kai nusikaltimo požymiai yra konkretizuojami ir aprašomi.Blanketines – nurodomi tik bendrieji nusikaltimo požymiai, o jų turinys atskleidžiamas atskleidžiamas kituose norminiuose aktuose. Nukreipiančiąsias – kurios nekonkretizuoja nusikaltimo požymių nukreipia į kitą BK Specialiosios dalies straipsnį ar jo dalį.Prie sudėtingų nusikaltimo sudėčių priskiriamos sudėtys su dviem veiksmais, sudėtys su alternatyviaisiais veiksmais, sudėtinės nusikaltimo sudėtys ir nusikaltimų sudėtys su administracine prejudicija. Nusikaltimų sudėtyse su dviem veiksmais apibūdinant nusikaltimo objektyviąją pusę nurodomi du veiksmai, kurių abiejų padarymas yra būtinas, kad nusikaltimas būtų pripažintas baigtu. Tik vieno iš šių veiksmų atlikimas yra kvalifikuojamas kaip rengimasis ar pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Nusikaltimų sudėtys su alternatyviaisiais veiksniais – tai tokios sudėtys, kuriose nusikaltimo objektyvioji pusė apibūdinama keliais alternatyviaisiais veiksmais ir bent vieno iš šių alternatyvių veiksmų atlikimas sudaro baigtinę nusikaltimo sudėtį. Nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi, ar buvo atliktas vienas, du ar visi trys alternatyvūs veiksmai. Sudėtinės nusikaltimų sudėtys yra su dviem objektais, dviem veiksmais ir dvejomis pasekmėmis. Vienas iš būdingiausių sudėtinės nusikaltimo sudėties su dviem objektais pavyzdžių yra plėšimo sudėtis. Būtent plėšimu kėsinamasi vienu metu į du objektus: nuosavybę ir asmens sveikatą. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad nusikaltimų sudėtyse su dviem objektais vienas iš jų yra pagrindinis (kaip tik remiantis juo vyksta BK Specialiosios dalies sistematizavimas), o kitas papildomas. Sudėtinės nusikaltimų sudėtys su dviem veikomis susideda iš dviejų ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios (jei yra nagrinėjamos izoliuotai viena nuo kitos) sudaro savarankiškas nusikaltimų sudėtis. Nusikaltimų sudėtis su dviem pasėkmėmis yra būdinga tai, kad jos kaip nusikaltimą kvalifikuojantį požymį numato papildomą pasekmę, kuri atitinkamu atveju gali sudaryti savarankišką nusikaltimo sudėtį. Pagal konstituciją nusikaltimų sudėtis galima suskirstyti į materialiąsias ir formaliąsias. Šis skirstymas remiasi tuo, kad kiekviena žmogaus veikla, tarp jų ir nusikalstama, gali būti išskirstyta į tam tikrus etapus: pasirengimas veikti ir pats veiksmas, atitinkamo rezultato pasiekimas. Nusikaltimų sudėtys kurios apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltas pasekmes, vadinamos materialiosiomis nusikaltimo sudėtimis. Taip sukonstruotos vagysčių, nužudymų, kūno sužalojimų, bei daugelio kitų nusikaltimų sudėtys. Šiuo atveju nusikaltimo baigtumo momentas tokiose sudėtyse siejamas su tam tikrų pasekmių atsiradimu: mirtimi, kūno sužalojimo padarymu ir pan. Baudžiamosios teisės teorijoje remiantis konstitucijos ypatumais dar išskiriama nukirstinė nusikaltimo sudėtis. Prie tokių nusikaltimų sudėčių priskiriamos sudėtys, kurios apima tik parengiamuosius veiksmus ar patį atitinkamos veikos vykdymo procesą. Tačiau juk parengiamieji veiksmai (pvz., banditinės gaujos organizavimas)tai jau ir yra pati veika, todėl manytina, kad nukirstinų nusikaltimo sudėčių išskyrimas nėra pagrįstas. Baudžiamosios teisės teorijoje pateikiamos ir kitokios nusikaltimo sudėčių klasifikacijos. Antai vokiečių kriminalistai apibūdindami nusikaltimų sudėtis išskiria: pasekmių deliktus ir veikos deliktus; pasekmėmis kvalifikuotus deliktus; pažeidimo deliktus ir grėsmės deliktus, paprastus ir sudėtinius deliktus; vienaakčius deliktus ir specialius deliktus ir pan.