170 str. – tai artima diskriminavimui sudėtis. K-ja 35 str. įtvirtina nuostatą, kad žmogus turi teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus ir skleisti informaciją. Tačiau daroma išlyga, kad ta teise nesuderinama su nusikalstamais veiksmais ir tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos, diskriminacijos kurstymu.Nustatant leistinos saviraiškos ribas v-bė reaguoja į tai įskaitant ir BT priemones (170 str. )Atsakomybė už kurstymą iškyla ne tik konkrečiam fiziniam asmeniui, bet ir juridiniam asmeniui. Šis str. turi grįžtamąją galią. Objektas- žmogaus grupių pagal jų priklausomumą t.t. grupei ir konkrečių asmenų teisės ir laisvės ir jų lygiateisiškumas su kitais asmenimis. Objektyviai veika pasireiškia veikimu, aktyviais veiksmais, t.t. turinio viešais pareiškimais neapibrėžtam asmenų ratui. Tuose pasireiškimuose pateikiamos šališkos, neobjektyvios, spec.parengtos ir išdėstytos žinios, nuomonės, vertinimai, išvados, kurios visumoje išreiškia neigiamą, žeminantį nusistatymą prieš t.t. žmonių grupę dėl jų priklausomumo ar konkretų žmogų. Tie pasireiškimai skiriami nuteigti žmogų prieš tokios grupės žmones. Tai gali būti daroma žodžiu, paskaitos, diskusijos, konferencijos metu, raštu, plakatais, Interneto žinutėmis, per masinio informavimo priemones. Tokio turinio dalykų kūrimas, jų gaminimas turint tikslą platinti sudaro rengimąsi. Kvalifikuoja, griežtina atsakomybę viešas kurstymas smurtauti, susidoroti su tokiais žmonėmis dėl jų priklausomybės t.t. grupei arba su vienu žmogumi. Viešumas – kurstymas neapibrėžtam asmenų ratui. Neviešas kurstymas – kurstymas, kurstyti (kaip rengimasis, kaip organizacinė forma). Įst. pripažįsta kurstymu ir tokios veiklos finansavimą ar kitokį materialinį rėmimą. Ši sudėtis yra formalioji, pakanka paties kurstymo fakto. Padariniai yra už šios sudėties ribų. Subjektas – fizinis ir juridinis asmuo. Jeigu veikoje yra požymių, kad kaltininkas dalyvavo žmonių persekiojime dėl priklausomumo t.t grupei tuo įgyvendindamas v-bės politiką, jam inkriminuotinas ne 170 str., o 100 str.- tarptautinėje teisėje draudžiamas elgesys su žmonėmis. 171 str. “visuotinė žmogaus teisų deklaracija” skelbia religijos laisvę. Pasirinkęs religiją religingas žmogus turi turėti galimybę praktikuoti tikėjimą, lankant pamaldas. Ir LR K-ja skelbia tikėjimo laisvę, kad religijos laisvė yra nevaržoma. Apriboti šią laisvę galiam tik įst., nes pvz. Kai kurios tikėjimo grupės pažeidžia viešąją tvarką, blogai veikia žmones, jų teises ir laisves. Tokios grupės yra draudžiamos. Objektyviai trukdymas yra v-bės pripažintas religinės bendruomenės ar bendrijos rengiamų pamaldų, iškilmių, kitų apeigų sutrikdymas veiksmais, įžūliais žodžiais, patyčiomis, grasinimais. Ar religinė bendruomenė ar bendrija yra pripažinta v-bės apsprendžia teisės aktai. Svarbiausias yra “religinių bendruomenių ir bendrijų įst.” pagal šio įst. nuostatas religinės bendruomenės yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų, bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos religijos tikslus susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip 2 relig. bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. LT yra pripažintos 9 tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos:Lotynų apeigų katalikų;Graikų apeigų katalikų;Evangelikų liuteronų;Evangelikų reformatų;Ortodoksų (stačiatikių);Sentikių;Judėjų;Musulmonų sunitų;Karaimų.Kitų netradicinių religijų pripažinimo tvarką nustato “religinių bendruomenių ir bendrijų įst.” Trukdymas visada susijęs su pamaldomis, apeigomis: mišios, krikštas, sutuoktuvių apeigos, kautynės, t.y. visos kulto ceremonijos. Jos gali būti atliekamos kulto pastatuose, taip pat namuose, pensionuose, laisvės atėmimo vietose suderinus su administracija, ligoninėse. Kariškiams taip pat tokia galimybė sudaroma vadovybės nustatyta tvarka. Atsakomybė pagal šį str. negatyviais veiksmais. Kaltė gali būti tiek tiesiogine tyčia – siekiant sutrikdyti, tiek netiesiogine tyčia. Subjektas – privatus asmuo ar v-bės tarnautojas. Sutrikdant atlikti religines apeigas kartais pažeidžiama ir viešoji tvarka, taigi esant viešosios tvarkos pažeidimo požymiams, veika kvalifikuojama pagal 284 str. – tai jau nusikaltimas.
XXVI sk. – Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai piliečių rinkimų teisėms ir LR prezidento, Seimo bei savivaldybių tarybų rinkimų ar referendumų tvarkai
“Visuotinė žmogaus teisių deklaracija” skelbia, kad kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per išrinktus atstovus. Žmonių valai turi būti išreikšta tiesioginiuose rinkimuose, kurie turi vykti periodiškai (atnaujinant valdžią) ir tai daroma slaptu balsavimu kiekvienas pilietis be jokios diskriminacijos ir be apribojimų turi teisę dalyvauti valdant v-bę tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus (turi teisę balsuoti ir būti išrinktu). LR K-jos 20 str. reguliuoja rinkimų klausimus. Spec. str. yra skirtas referendumui. Referendumas yra vienas iš svarbiausių tiesioginės demokratijos institutų. Tai piliečių visumos atsiklausimo forma. Referendumais sprendžiami svarbiausi v-bės bei tautos gyvenimo klausimai. Nustatyta tvarka referendumą skelbia Seimas. Be to rinkimų klausimus reguliuoja “ LR seimo rinkimų įst.”. “LR Prezidento rinkimų įst.” ir “LR savivaldybių tarybų rinkimų įst.”LT piliečių ir kitų rinkėjų rinkimų teisės pažeidimai esant t.t. sąlygoms pripažįstami nusikaltimais ar baudžiamaisiais nusižengimais. Iš viso yra 4 sudėtys (172 str. – 175 str.)Padarius bet kurią iš šių veikų pažeidžiama rinkėjų rinkimo teisė, nes gali būti iškreipti rinkimų rezultatai, neatspindėti tai už ką ar prieš ką balsavo rinkėjai. 173 str. – šiame kaip ir kituose str. numatytos veikos kliudo išreikšti rinkimų teisę turinčių piliečių politinę valią. Iškreipia jų tikrąją nuomonę ir pasisakymą rinkimuose ar referendumuose. 175 str. susideda iš 2 dalių. 1 dalis numato pagrindinę sudėtingą su alternatyviais požymiais sudėtį. 2 dalis – kvalifikuotą, materialiąją sudėtį. Objektas – konstitucinės piliečių teisės bei normali jų įgyvendinimui užtikrinti sukurtų valstybės institucijų veikla. Dispozicija pateikiamas baigtinis dalykų sąrašas. Tai rinkėjų ar piliečių, turinčių teisę dalyvauti sąrašai, balsų skaičiavimo protokolai, rinkimų ar referendumo biuleteniai, suklastoti ar netikri rinkimų ar referendumo dokumentai. Reikalavimus dokumentams nustato tie 3 paminėti rinkimų įst. Objektyviai nusikaltimas realizuojamas atitinkamų dokumentų suklastojimu, dideliu netikrų biuletenių kiekio pagaminimu, suklastoto biuletenio panaudojimu.Sąrašų dokumentų suklastojimas ra spec. norma, nusikaltimo numatyta 300 ir 301 str., rinkimų dokumentų suklastojimui skirtas 173 str. Netikrų biuletenių pagaminimas – tai t.t. dokumentų pagaminimas, atspausdinimas, padauginimas. pagaminus didelį netikrų biuletenių kiekį galiams rinkimų rezultatų iškraipymas. BK neišaiškina, koks netikrų dokumentų pagaminimo kiekis laikomas dideliu. Panaudojimas kaip alternatyvus veiksmas yra tokių suklastotų dokumentų pateikimas t.t. komisijoms, dalijimas rinkėjams ar į balsavimo urną. 1 dalis inkriminuojama, kai nėra padarinių numatytų 173 str. 2d. padariniai rinkimų ar referendumų pripažinimas negaliojančiais ar reikalingos įtakos rezultatams buvimas. Pripažinimas negaliojančiais priklauso nuo kitų įst. (seimo rinkimų įst.)Įtaka – yra požymis nusakantis buvimą aplinkybių, kurių nepakanka pripažinti rinkimus negaliojančiais, tačiau jų rezultatai ne visai teisingi. Tai vertinamasis požymis. Veika padaroma tiesiogine tyčia ir ne spec. tikslu. Kaltininkas suvokia, kad jis klastoja balsų skaičiavimo protokolą, biuletenį sąrašus, pagamina didelį kiekį netikrų biuletenių ir turi tikslą paveikti rinkimų rezultatus, kad būtų išrinktas t.t. asmuo ar pan. subjektu gali būti tiek rinkimų komisijos narys, tiek tarnautojas, tiek privatus asmuo. Jeigu veika rinkimų dokumentų klastojimas turi sunkesnio nusikaltimo požymius (pvz. jei tai daroma dalyvaujant antikonstitucinei grupei) ši sudėtis apima ir rinkimų dokumentų klastojimą.
XXVII sk. – Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens socialinėms teisėms
Socialinės žmogaus teisės tiesiogiai BK žymimos dviem str.: 176 str., 177 str. Praktiškai gyvenime taikomas 176 str.Nusikaltimai pripažįstami tik tie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimai, dėl kurių kilo sunkūs padariniai . jei sunkūs padariniai nekilo, bet buvo grėsmė jiems kilti, veika traktuojama kaip baudž. nusižengimas ir kvalifikuojama pagal 2d. LR K- jos 48 str. deklaruoja kiekvienas darbuotojo sąlygas. Šią teisę sukonkretina kiti įst. ir teisės aktai. Kiti įst. taip pat ir BK nustato, kad jeigu saugaus darbo, garantijos pažeidžiamos ir dėl to kyla sunkūs padariniai ar bent sunkų padarinių galimybė, kaltiems asmenims iškyla baudž.atsakomybė. Jei pažeidimas nėra didelis ir nekyla grėsmė sunkiems padariniams – tai adm. pažeidimas ar drausminė atsakomybė. 176 str. 1d. yra numatyta pagrindinė materialioji su alternatyviais požymiais nusikaltimo sudėtis. 176str.2d. numatyta formalioji baudžiamojo nusižengimo sudėtis (nereikalauja padarinių). Tiek nusikaltimo 1d., tiek baudž.nusižengimo 2d. objektas – saugios darbo sąlygos, užtikrinančios darbuotojų sveikatos ir gyvybės apsaugą. Objektyviai tie pažeidimai gali pasireikšti labai įvairiai, išsamaus sąrašo nėra. Tai priklauso nuo to, kaip ši baudžiamojo įst. saugoma sritis yra sureguliuota kitais teisės aktais.
Dispozicijos ir 1d. ir 2d. yra blanketinės (siunčia į kitus teisės aktus, reguliuojančius saugos darbo sąlygas). Svarbiausias aktas “LR darbuotojų saugos ir sveikatos įst.” 2000m. Yra ir siauriau orientuotų įst., pvz. “potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įst.”darbuotojų sauga apima visas prevencines priemones, skirtas jų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti. Šios priemonės planuojamos ir įgyvendinamos visuose įmonės veiklos etapuose. Pradedant nuo jos įsteigimo ir jomis siekiama, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo rizikos susirgti profesine liga, susižaloti darbe, žūti darbe. Įmonė suprantama plačiai. Tai bet kurios rūšinės ir ekonominės veiklos srities ir bet kurios nuosavybės formos įmonė, įstaiga, organizacija, v-bės ar savivaldybės institucija ar įstaiga.Darbų sauga ir darbuotojų apsauga realizuojama labai įvairiomis priemonėmis, o tos priemonės yra išdėstytos įvairiuose teisės aktuose. Tai yra jau paminėti ir kiti įst., seimo ir vyriausybės nutarimai, socialinės apsaugos ir darbo ministro, sveikatos apsaugos ministro, LR vyriausiojo v-inio darbo inspektoriaus patvirtinti aktai. Be to yra kiti teisės aktai, reglamentuojantys atitinkamų sričių, pvz. krašto apsaugo, vidaus reikalų, muitinės, v-inio saugumo ir kt. statutinėse institucijose. Įst. lygmeniu reglamentuojami bendresni dalykai, t.y. darbdavio pareiga užtikrinti darbuotojų saugą, finansuoti reikiamas priemones, kontroliuoti jų įgyvendinimą, tvirtinti darbo saugos ir sveikatos tarnybos nuostatus, tvirtinti specialistų pareigines instrukcijas, mokyti ir instruktuoti darbuotojus darbo saugos kl., informuoti juos apie rizikos veiksnius, neleisti dirbti neblaiviems, aptverti t.t. teritorijas, pastatyti įspėjamuosius ženklus. Poįstatyminiai aktai reguliuoja t.t. sričių specifinius dalykus ir išdėsto konkretizuotas darbų saugos užtikrinimo taisykles. Pvz. “instruktavimo, mokymo ir inspektavimo darbuotojų saugos nuostatai”, “ darbų saugos laivuose taisyklės”. Pažeisti tas taisykles galima tiek neveikimu, netinkamais veiksmais. Dažniausiai pažeidžiama neveikimu. Taisyklių pažeidimas neturi būti mažareikšmis – tada nėra nusikaltimo. Nusikaltimas yra tada, kai dėl to pažeidimo įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms (avarija) ar atsirado kitų sunkių padarinių. Jeigu dėl pažeidimo tokių sunkių padarinių nekilo, bet jei galėjo kilti, veika traktuojama kaip baudž. nusižengimas (2d). Nelaimingus atsitikimus ir avarijas apibrėžia “darbuotojų saugos ir sveikatos įst.”Nelaimingi atsitikimai darbe tai įvykis, įskaitant eismo įvykį darbo metu, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys yra darbuotojo ar darbuotojų lengva, sunku ar mirtina trauma. Nelaimingu atsitikimui reikia priskirti ir susirgimą profesine liga. Avarija tai nustatytas staigus įvykis įmonėje ar jos teritorijoje, sukėlęs staigų ar užtęstą pavojų žmonėms ir aplinkai. Kitokie sunkūs padariniai – tai didelė materialinė žala, tai gali būti masinis darbuotojų atleidimas, verslo kontraktų nutraukimas dėl tos avarijos ir pan. Kiekvienu atveju įvykus nelaimingam atsitikimui, susirgus profesine liga – skiriama ekspertizė nustatyti kokios taisyklės buvo pažeistos, kas dėl to kaltas ir nustatyti priežastinį ryšį, t.y įrodyti, kad sunkūs padariniai kilo būtent dėl to pažeidimo. Taisyklės dažniausia pažeidžiamos dėl neatsargumo,tačiau jos gali būti pažeistos ir tyčia (turi pareigą, žino, bet nedaro), tačiau padarinių atžvilgiu (mirties) tik neatsargumas. Subjektas – tai darbdavys plačiąja prasme ar jo įgaliotas asmuo.Darbdavys – tai bet kokios rūšies įmonės savininkas, jos vadovas (paskirtas, išrinktas ar kita tvarka turintis įgaliojimus), tai asmuo, kuris įmonės vardu gali nutraukti, pakeisti ar sudaryti darbo sutartį, atlikti kitus veiksmus vykdant darbo įst. nuostatas. Darbdaviu pripažįstamas ir pvz. ūkininkas, sudaręs darbo sutartį su bet vienu asmeniu. Darbdavio įgaliotas asmuo kaip subjektas – tai įmonėje įsteigtas darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos darbuotojas ar specialistas, ar darbdavio specialiai tam paskirtas asmuo. Jeigu tokį pažeidimą padaro v-bės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, kurie nėra tiesiogiai atsakingi už nusikaltimą v-bės tarnybai ar viešiesiems interesams. Nukentėjusiuoju gali būti tiek įmonės darbuotojas, tiek kitas asmuo, pagal savo darbą susijęs su ta įmone (mokiniai, komandiruoti asmenys į tą įmonę). Jei nukenčia pašalinis asmuo dėl darbo saugos taisyklių pažeidimo, bus kitas nusikaltimas, arba nusikaltimas žmogui sveikata, gyvybei.Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms, turtiniams interesams(BK XXVIIIsk.)
Nusikaltimai nuosavybei nusikalstamumo struktūroje yra dominuojantys ir sudaro apie 70 –75 % visų egzistuojančių nusikaltimų. Kiekvienais šių nusikaltimų užregistruojama apie 50.000. Tokia situacija, kad nusikaltimai dominuojantys sudarė pastarąjį dešimtmetį. Tarybiniais laikais šie nusikaltimai sudarė tik 20 %. Tokai situacija ne tik LR, bet ir visose postkomunistinėse valstybėse. Tai apsprendžia pagrindinis faktorius tas, kad tarybiniais laikais buvo absoliuti kontrolė politinio lojalumo ir privataus gyvenimo ir tai varžė kėsinimąsi į nuosavybę. Kitas faktorius tas, kad netikus buvusių varžtų, moralinės nuostolis įvyko labai greitai, nes subjektyviai vogti iš valdžios – nėra smerkiama. Atsirado visuomenės susisluoksniavimas ir didelis noras iš turtingųjų. LR K-ja skelbia, kad nuosavybė yra neliečiama. Ji gali būti perimta v-bės žinion tik įst., nustatyta tvarka ir kai tai bus atlyginta. Nuosavybės neliečiamumą saugo ir BT pripažindama tokias veikas nusikaltimais ir baudž.nusižengimais. Nuosavybė saugoma AT ir CT nuostatomis: apskaita, kontrolė, įskaitant ir turto deklaravimą. Kai kurie turtinių nusikalimų ir baudžiamųjų nusižengimų normų bruožai pagal naują LR BK1. Turtinių nusikalstamų veikų objektas ir jų klasifikavimo klausimai. XXVIII naujo BK skyrius pavadintas “Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams”. Taigi visos turtinių nusikalstamų veikų grupės objektas neberibojamas nuosavybės santykiais, kas buvo būdinga senajam BK. Naujai suformuluotas turinių nusikalstamų veikų objektas faktiškai apima visą turtinių santykių sferą, tuo tarpu nuosavybė, kaip ji apibrėžiama Civiliniame kodekse, turi kur kas siauresnį turinį. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str.). Nors pastaruoju metu civilinėje teisėje pradėta vystyti nauja nuosavybės teisės doktrina, kuri pagrįstai pripažįsta, kad savininko nuosavybėje gali būti ne tik materialūs daiktai, bet ir turtinės teisės, o pačios nuosavybės teisės neriboja klasikine savininko įgalinimų triada, tačiau vis dėlto yra rimtų argumentų, kad ne visų rūšių turto priklausomumas jo turėtojui gali būti paaiškintas nuosavybės teise, kaip ir ne bet kurios turtinės nusikalstamos veikos mechanizmą įmanoma paaiškinti kaip nuosavybės teisės pažeidimą. Iš tiesų, tokiomis nusikalstamos veikomis kaip vagystė ir plėšimas, kuomet svetimas turtas fiziškai užvaldomas ir pasisavinamas, žala daroma nuosavybei. Tačiau kitos nusikalstamos veikos gali turėti visai kitokį žalos padarymo mechanizmą, pvz., apgaulės būdu įmanoma taip paveikti kreditorių, kad šis klaidos įtakoje dokumentiškai panaikintų skolininko prievolę. Šiuo atveju civilinės teisės požiūriu žala daroma ne kreditoriaus nuosavybei, bet jo prievolinei teisei – jis netenka teisės reikalauti skolos grąžinimo. Pagaliau įmanomi atvejai, kai kaltininkas sieks neteisėtos turtinės naudos prievarta versdamas kitą asmenį prieš šio valią suteikti jo naudai tam tikrą paslaugą arba atlikti darbą. Pripažindami tokią veiką turto prievartavimu turėtume konstatuoti, kad šiuo atveju veika nukreipta ne prieš nuosavybę, bet prieš nukentėjusiojo turtinį interesą neatlikinėti reikalaujamo turtinio veiksmo. Taigi naujas požiūris į tai, kokie teisiniai gėriai saugomi nagrinėjamo BK skyriaus, leidžia sukonkretinti objektą kiekvienai nusikalstamai veikai ir tokiu būdu tiksliau paaiškinti jos esmę. Atsižvelgiant į nusikaltimo objekto ir dalyko specifiką, taip pat žalos padarymo mechanizmą, visus naujo BK XXVIII skyriaus nusikalstamas veikas galima suskirstyti į 3 grupes: 1) Nusikalstamas svetimo materialaus turto pasisavinimas:Turto pagrobimai, t.y. vagystė (178 str.) ir plėšimas (180 str.).Radinio pasisavinimas (185 str.)2) Nusikalstamas turtinės naudos gavimas: Neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių paslaugomis (179 str.); Turto prievartavimas (181 str.); Sukčiavimas (182 str.); Turto pasisavinimas (183 str.); Turto iššvaistymas (184 str.); Turtinės žalos padarymas apgaule (186 str.); Nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas (189 str.).3) Svetimo turto sunaikinimas arba sugadinimas: Turto sunaikinimas ar sugadinimas (187 str.); Turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo (188 str.).Pirmai kategorijai priskiriamos veikos tiesiogiai nukreiptos prieš kito asmens nuosavybę. Pasisavinus svetimą materialų turtą, žalos turinį sudaro tiesioginis nuosavybėje arba teisėtame valdyme esančio turto netekimas, o kaltininko gauta nauda – pasisavintas turtas. Antrai kategorijai priskiriamos veikos gali būti nukreiptos tiek prieš nuosavybę, tiek ir kitas turtines teises bei interesus. Žalos, turinčios reikšmę kvalifikacijai, turinį čia gali sudaryti ne tik tiesioginis materialaus turto netekimas, bet ir turtinių teisių netekimas arba jų apimties sumažėjimas, turtinių prievolių atsiradimas arba jų apimties padidėjimas (sukčiavimas), o kartais ir kitokia turtinė žala. Pvz., turtinės žalos padarymas apgaule (BK 186 str.) ir neteisėtas naudojimasis energija ir ryšių paslaugomis (BK 179 str.) padaro žalą, į kurios turinį įeina negautas pelnas. Šioje nusikalstamų veikų grupėje išsiskiria formali turto prievartavimo nusikaltimo sudėtis, kai nusikaltimo priešingumas turtinėms teisėms ir interesams siejamas ne su nusikalstamais padariniais (žala), bet su pačia veika – vertimu atlikti tam tikrą turtinį veiksmą arba nuo jo susilaikyti.
Trečiai kategorijai priskiriamos veikos yra priešingos nuosavybės teisei, tačiau jų specifika pasireiškia tuo, kad kaltininkas negauna jokios turtinės naudos. Visos turtinės nusikalstamos veikos taip pat gali būti suklasifikuotos pagal savo pavojingumo laipsnį, kurį rodo neteisėtai pasisavinamo, iššvaistomo, sunaikinamo ar sugadinamo turto vertė arba daromos turtinės žalos dydis. Atsižvelgiant į minėtus kriterijus nusikalstamos veikos įgauna baudžiamojo nusižengimo, nusikaltimo ir kvalifikuoto nusikaltimo statusą. Nuo neteisėtai pasisavinamo, iššvaistomo, sunaikinamo ar sugadinamo turto vertės priklauso BK 178, 180, 182, 183, 184, 185, 187, 188, 189 straipsniuose numatytų veikų kvalifikavimas, tuo tarpu nuo padarytos žalos dydžio – BK 179, 181, 186 straipsniuose numatytos veikos. Sunkumai kvalifikuojant minėtas veikas pirmiausia gali kilti dėl to, kad įstatymas tiksliai apibrėžė tik turto vertės dydžius, bet turtinės žalos masto kriterijų nenurodė. Kokia žala yra didelė, o kokia – nedidelė, spręsti palikta teismo nuožiūrai, o tai neišvengiamai formuos nevienodą teismų praktiką. Paminėtina ir tai, kad naujo BK rengėjai, įvėsdami baudžiamojo nusižengimo kategoriją, tikėjosi sukoncentruoti atsakomybę už tą pačią veiką vienos viešosios teisės šakos rėmuose, t.y. buvo siekiama panaikinti situaciją, kai už tą pačią veiką atsakomybę numatydavo tiek baudžiamieji, tiek ir administraciniai įstatymai. Tai ypač aktualu kalbant apie turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Tačiau 2003 m. liepos 4 d. įstatymu Nr. IX-1706 pakeistus BK 190 straipsnį bei naujai išaiškinus nedidelės turto vertės dydį (nuo 1 iki 3 MGL), buvo įtvirtinta dar sudėtingesnė nei anksčiau turtinių veikų sistema (administracinis nusižengimas / baudžiamasis nusižengimas / nusikaltimas / kvalifikuotas nusikaltimas). Tai reiškia, kad tokios veikos kaip vagystė, sukčiavimas, turto pasisavinimas ir iššvaistymas, kai pasisavinamo turto vertė neviršija 1 MGL, kaip ir anksčiau kvalifikuotinos kaip administracinės teisės pažeidimas (smulkusis turto pagrobimas. ATPK 50 str.). Toks įstatymo leidėjo žingsnis šiek tiek išbalansavo turtinių nusikalstamų veikų normų sistemą ir sudarė pagrindą naujoms kvalifikavimo problemoms atsirasti. Pvz., neaišku kaip kvalifikuoti nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, kai šio turto vertė neviršija 1 MGL? Juk ši veika negali būti pripažinta smulkiuoju turto pagrobimu pagal ATPK 50 str. – už jos padarymą administracinė atsakomybė apskritai nenumatyta. Kaip baudžiamąjį nusižengimą šios veikos taip pat kvalifikuoti negalima, nes gauto turto vertė mažesnė nei nedidelė. Kita vertus, turtinės žalos padarymas BK 179, 186 str. numatytais būdais bet kuriuo atveju pripažintinos nusikalstamomis veikomis (net jei padaryta nedidelė žala), nes taip pat neturi analogų ATPK. Išeitų, kad 100 litų vagystė yra baudžiama kaip administracinis nusižengimas (ATPK 50 str.), tuo tarpu pabėgimas iš kavinės nesumokėjus 10 litų už išgertą alų baustinas kaip baudžiamasis nusižengimas pagal BK 186 str. 2 d. Taigi įstatymiškai skirstant turtines nusikalstamas veikas į minėtas kategorijas akivaizdžiai stokojama logikos.2. Turto pagrobimo koncepcija naujame BK. Teisinė konstrukcija “tas, kas pagrobė svetimą turtą” randama dviejų nusikalstamų veikų sudėtyse: vagystės ir plėšimo. Šių dviejų veikų teisinės koncepcijos iš esmės nepakito. Pati pagrobimo sąvoka Lietuvos baudžiamojoje teisėje kildinama iš Rusijos Imperijos baudžiamosios teisės termino “похищение”, kuris žymėjo nusikalstamą veiką, pasireiškiančią kaip tyčinį neteisėtą svetimo judamojo turto užvaldymą pasisavinimo tikslu. Toks pagrobimo suvokimas savo ruožtu buvo paimtas iš Vokietijos baudžiamosios teisės suformuotos vagystės (Diebstahl) sampratos. Tačiau, priešingai nei Vokietijoje, Rusijos teisėje pagrobimu imta vadinti ne tik vagystę, bet ir sukčiavimą, turto pasisavinimą bei iššvaistymą. Iki 2003 m. gegužės 1 d. galiojęs LR BK šias veikas taip pat netiesiogai priskirdavo prie turto pagrobimų (žr. 280 str.), toks požiūris atsispindėjo ir teisinėje literatūroje. Analizuodami naujo BK normas turime padaryti išvadą, kad šio požiūrio Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra atsisakyta. Įsigaliojus naujam LR BK turto pagrobimu turėtume vadinti tik vagystę ir plėšimą. Naujos sukčiavimo, svetimo turto pasisavinimo bei iššvaistymo normos suformuluotos tokiu būdu, kad nusikalstamas naudos gavimo mechanizmas gali pasireikšti tiek svetimo materialaus turto pasisavinimu, tiek ir turtinių teisių įgijimu, o tai leidžia kalbėti ir apie platesnį nei pagrobimo objektą ir dalyką, taip pat ir apie sudėtingesnį nei pagrobimo atveju nusikalstamos naudos gavimo mechanizmą. Šiuolaikinė baudžiamosios teisės teorija, laikydamasi tradicijos, traktuoja turto pagrobimą kaip tyčinį neteisėtą neatlygintinį svetimo turto paėmimą (užvaldymą) ir jo pasisavinimą. Tačiau nuo seno yra diskutuojama, ar prie būtinųjų pagrobimo požymių priskirtinas savanaudiškas (praturtėjimo) motyvas. Ankstesnėje teisinėje literatūroje labai dažnai teigiama, kad pagrobimu vadintina tik dėl savanaudiškų paskatų padaryta veika, tačiau pastaruoju metu vis daugiau autorių visiškai pagrįstai neigia būtinumą įrodinėti pagrobimo bylose šį įstatymo nenumatytą subjektyvų požymį. Pirma, iš objektyviosios pusės turto pagrobimo esmę nusako neteisėto ir neatlygintinio pasisavinimo požymis, kai kaltininkas svetimą turtą paverčia savu turtu, ima elgtis svetimos nuosavybės atžvilgiu taip lyg būtų jos savininkas (lot. animus rem sibi habendi), dėl to tikrasis šio turto savininkas ar teisėtas valdytojas netenka savo turto, kas ir sudaro nusikalstamų padarinių turinį. Subjektyvųjį pagrobimo elementą nusako tai, kad kaltininkas veikia tyčia, t.y. suvokia, kad savinasi svetimą turtą, numato daromą žalą turto savininkui ir jos nori. Klausimas, kodėl jis tai daro (motyvas) ir ką ketina daryti su pagrobtu turtu (tikslas) iš esmės nieko nekeičia, nes kaltininkas vis vien neteisėtai kėsinasi į svetimą nuosavybę. Todėl absoliučiai teisūs tie, kurie tvirtina, jog pavogti įmanoma ir altruistiniais motyvais. Kartu nuo turto pagrobimo būtina atskirti neteisėtą pasinaudojimą svetimu turtu nepasisavinant jo. Pasisavinimas – tai neatlygintinis aktas, o neatlygintinumas turėtų būti siejamas ne tik su paimamo turto vertės kompensavimo nebuvimu, bet ir su turto netekimo negrįžtamumu, t.y. su faktu, kad jis paimamas visam laikui. Kita vertus, neteisėtas pasinaudojimas svetima nuosavybe, ypač transporto priemone, kai nėra pagrobimo požymių, taip pat turėtų būti kriminalizuotas. Lietuvoje nuo 1995 m. sausio 1 d. nustojo galioti norma, kuri kriminalizuodavo transporto priemonės nuvarymą be pagrobimo tikslo. Ši veika įstatymiškai buvo prilyginta vagystei (Lietuvos Respublikos 1994 m. lapkričio 10 d. įstatymas Nr. I-654 “Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, pataisos darbų ir baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo” Nr.1-551, priimto 1994 m. liepos 19 d., įsigaliojimo tvarkos”, 3 str. // Valstybės Žinios, 1994. Nr. 92-1800.). Šis prilyginimas, be abejo, palengvino įrodinėjimą automobilių vagysčių bylose, tačiau yra absoliučiai alogiškas – jo turinys susiveda į teiginį, kad veika, kuri buvo apibrėžiama kaip neturinti pagrobimo požymių, nuo 1995 m. sausio 1d. traktuotina kaip turto pagrobimas. Šis oficialus išaiškinimas, be abejo, turi įtakos teismų praktikai, nes argumentas, kad transporto priemonė buvo užvaldyta nesant pasisavinimo požymio ir todėl veika nekvalifikuotina kaip vagystė, įstatymiškai lyg ir yra paneigtas. Tačiau šį išaiškinimą negalima suabsoliutinti, nes tuomet reikėtų peržiūrėti visą turto pagrobimo koncepciją, kuri sieja pagrobimą su neatlygintiniu pasisavinimu. Identifikuojant pagrobimą kaip nusikalstamą veiką nuosavybei, ypač svarbu tinkamai apibrėžti jo dalyką, nes įstatyminis terminas “turtas” gali būti įvairiai suvoktas. Pati plačiausia turto samprata suponuoja turto suvokimą kaip ekonominę vertę turinčių dalykų (tiek materialių, tiek ir nematerialių) visumą. Čia patenka ne tik materialūs piniginę vertę turintys daiktai, bet ir tokios kategorijos kaip turtinės teisės, komercinės paslaptys, prekės ženklai ir viskas, ką įmanoma pamatuoti pinigais ir vienaip ar kitaip turėti. Tačiau pagrobti įmanoma toli grąžu ne bet kokį turtą. Tradicinė pagrobimo samprata suponuoja, kad paimamas tik materialus kilnojamas daiktas. Galima skirti 5 reikalavimus, keliamus sąvokai “turtas” kaip pagrobimo dalykui: tai jo materialumas, kilnojamas pobūdis, ekonominė vertė arba objektyvi galimybė pamatuoti šią vertę pinigais, turto atskirtumas nuo gamtinės aplinkos, tai pat jo priklausomumas kitam asmeniui. Ypač svarbus vagystės ir plėšimo kvalifikavimo prasme turto požymis – jo ekonominė vertė. Šią savybę turi bet kuri vertybė, pretenduojanti į garbę vadintis turtu. Nėra kito kriterijaus identifikuoti ekonominės vertės buvimą kaip tik per galimybę pamatuoti ją visuotinu turto ekvivalentu – pinigais. Šia prasme ekonominė turto vertė turi būti objektyvaus ir legalaus pobūdžio. Vertės objektyvumas reiškia, kad daiktas turi tam tikrą objektyvią galimybę dalyvauti civilinėje apyvartoje kaip prekė. Todėl turtu neturėtume vadinti daiktų, turinčių vien tik subjektyvią materialinę reikšmę nukentėjusiajam (pvz., laiškas, asmeninė nuotrauka ir pan.). Teisinėje praktikoje kol kas nėra aiškios pozicijos, kaip vertinti banko mokėjimų kortelių vagystę – tokia kortelė lyg ir atitinka materialumo požymį, tačiau neturi ekonominės vertės, būdingos turtui. Manytina, kad banko mokėjimo kortelė – tai pirmiausia dokumentas, identifikuojantis sąskaitos turėtojo tapatybę bei leidžiantis disponuoti sąskaitoje esančiais pinigais. Toks dokumentas pats savaime neturi ekonominės vertės ir todėl negali būti vadinamas turtu. Žiūrint iš teorinio taško, tokios kortelės pagrobimas kvalifikuotinas kaip dokumento pagrobimas (BK 302 str.), tuo tarpu jo neteisėtai panaudojimas siekiant gauti naudos sudaro sukčiavimo požymius.
Turto vertės legalumas reiškia, kad daiktas turi vertę legalioje apyvartoje. Daikto negalima vadinti turtu, jei jis yra visiškai uždraustas civilinėje apyvartoje ir turi piniginę vertę vien tik juodojoje rinkoje (pvz., kai kurios narkotikų rūšys, namų gamybos ginklai, padirbta valiuta). Tokių daiktų pagrobimas nevadintinas turtiniu nusikaltimu. Ilgą laiką baudžiamojoje teisėje buvo diskutuojama, kaip kvalifikuoti neteisėtą naudojimąsi įvairių rūšių energija, vandeniu bei dujomis. Diskusijos priežastimi yra tai, kad minėto turto neteisėtas savinimasis pasireiškia ne kaip jo paėmimas (užvaldymas), bet kaip neteisėtas naudojimasis juo arba kaip jo vartojimas, nes jis tiekiamas vartotojams per specialias tiekimo linijas. Teisėsaugos institucijų praktikoje toks neteisėtas naudojimasis energija buvo kvalifikuojamas kaip administracinės teisės pažeidimas ir tik Lietuvos Respublikos 2002 m. kovo 21 d. įstatymu Nr. IX-800 ši veika buvo kriminalizuota atskiroje normoje (BK 2711 str.). Naujame BK atsakomybė už tai taip pat numatyta atskirame 179 straipsnyje, ir tai leidžia teigti, kad minėto turto neteisėtas savinimasis nevadintinas turto pagrobimu. Kartu pažymėtina tai, kad neteisėtas minėtų rūšių turto savinimasis tik tada kvalifikuojamas pagal BK 179 str., kai pasireiškia naudojimusi atitinkama tiekimo linija. Juk tiek vanduo, tiek dujos gali būti parduodami vartotojams ne tik per tiekimo linijas, bet ir įvairiuose talpose. Galima tiesiog paimti ir perkelti erdvėje statinėje laikomą vandenį arba dujų pripildytą balioną. Tuomet veika atitinka turto pagrobimo požymius. Kalbant apie turto pagrobimą, paminėtina viena naujai atsiradusi plėšimo kvalifikavimo problema. Problemos esmę sudaro tai, kad neteisėto turto užvaldymo metu panaudojus fizinį smurtą bei sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą, dėl veikos ima konkuruoti tiek plėšimo, tiek ir sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų norma (BK 135 str. 2 d. 9 p. arba 138 str. 2 d. 9 p.). Ankstesniame LR BK buvo numatyta tik nužudymo dėl savanaudiškų paskatų norma, taip pat buvo remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato suformuluota taisykle, kad plėšimo metu atėmus gyvybę veika kvalifikuojama tik kaip nužudymas dėl savanaudiškų paskatų. Naujame LR BK atsiradus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų normoms, atsirado sunkumų kvalifikuojant plėšimą, sukėlusį sveikatos sutrikdymą. Žiūrint iš teorinio taško (taikant normų konkurencijos įveikimo taisykles) veikas tikslinga kvalifikuoti taip: plėšimo metu padarytas nužudymas ar sunkus sveikatos sutrikdymas visada kvalifikuotinas iš sutapties: inkriminuojama tiek plėšimo norma (BK 180 str. 2 ar 3 d.), tiek ir nužudymo dėl savanaudiškų paskatų normą (BK 129 str. 2 d. 9 p.) arba sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl savanaudiškų paskatų norma (BK 135 str. 2 d. 9 p.). Šiuo atveju turime reikalą su idealiąja nusikaltimų sutaptimi, todėl pateisinama tai, kad kaltininkui ta pati savanaudiškumo aplinkybė inkriminuojama du kartus – per savanaudiško nužudymo ir plėšimo normas. Juk skirdamas bausmę teismas bet kuriuo atveju taikytų bausmių apėmimo principą. Tačiau kvalifikavimas turi būti kitoks, kai neteisėtai užvaldant turtą padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tuomet veiką pakanka kvalifikuoti tik kaip plėšimą, kuris pagal savo pavojingumą, išreikštą normos sankcijoje, visiškai apima nesunkų sveikatos sutrikdymą, padarytą dėl savanaudiškumo.178 str. vagystę nustato, kaip svetimo turto pagrobimą. Šiuo nusikaltimu vagystė, o taip pat baudž.nusižengimu pažeidžiama viena pagrindinių žmogaus teisių – teisė į nuosavybę.Įst. nurodo, kad vagystė yra svetimo turto pagrobimas. Įst. nediferencijuoja ar turtas apgrobtas slaptai, ar atvirai. Galima teigti, kad atviroji vagystė yra šiek tiek sunkesnis nusikaltimas už slaptą vagystę. Vagystė yra slapta, kai kaltininkas veikai viešai, t.y supranta, kad jo veiksmus supranta nukentėjusysis ar kitas asmuo. Vagystės objektas – visų formų ir rūšių nuosavybė:viešoji: valstybės ir savivaldybės;privati: fizinio ar juridinio asmens;mišri.Nuosavybės forma nuo 1995m. reikšmės veikos kvalifikavimui neturi. Bet tarybiniais laikais buvo net atskiri skyriai, bet tokia padėtis prieštaravo Konstitucijai. Vagystės dalykas – kilnojamasis turtas, priklausantis t.t asmeniui, v-bei ar savivaldybei.Asmuo gali būti fizinis ar juridinis.Baudž.įst vartojama turto sąvoka yra platesnė nei daiktų sąvoka. Be materialiųjų daiktų į turto sąvoką įeina ir civilinėje apyvartoje esantys nematerialieji dalykai (energija, dujos). Tačiau atsakomybė už neteisėtą naudojimąsi energija, dujomis išskirta į atskirą 179 str. Dažniausiai būna konkretūs daiktai nusikaltimo dalyku. Daiktas turi savo paskirtį, formą, turį, teisinę priklausomybę ir materialaus įvertinimo piniginę išraišką. Vagystės atveju dalyku gali būti tiek negyvi daiktai (automobilis, stalas), tiek gyvi (šuo, karvė). Žmogus nelaikomas vagystės dalyku (tai būtų nusikaltimas žmogaus laisvei). Tačiau žmogaus dirbtinės kūno dalys (dantys, ranka) gali būti vagystės dalyku. Bešeimininkis turtas taip pat nėra vagystės dalyku. Paprastai vagystės dalyku gali būti dalykai, kuriuos galima paimti, pajusti, pakeisti. Tačiau daiktai atskirti nuo nekilnojamo turto: vaisiai, išimtos namo durys, langai – yra vagystės dalykas. Vagystės dalyku negali būti dokumentai, kurie suteikia teisę t.t asmenims gauti t.t.turtą: čekiai, kvitai, o taip pat įvairūs žetonai (rūbinės, bagažinės). Tokių dalykų pagrobimas turint tikslą apgaulės būdu gauti pinigus ar tą daiktą, yra nominalią vertę ar kitokią numatytą proporciją, bet kurio asmens gali būti iškeisti į pinigus, daiktus ar asmuo gali turėti kt. turtinės naudos. Vagystės dalyku nėra iš civ. apyvartos išimti daiktai: šaudmenys, ginklai, narkotinės, nuodingosios medžiagos. Tokių dalykų vagystė traktuojama kaip kt. nusikaltimas. Ginklai yra 2 rūšių: įsigyjami su leidimu, be leidimo.Banko kortelės pagrobimas traktuojamas ne kaip nusikaltimas nuosavybei, o kaip finansams 214 str. Specifika yra daiktų, kurie su mirusiuoju įdedami į karstą – iki palaidojimo vagystė, bet palaidojus – nutrūksta paveldėtojo teisės, kadangi jis laisva valai atsisakė, o atkasenos pagrobimas traktuojamas kaip nusikaltimas dorovei. Vagystės dalyku gali būti tik svetimas turtas, t.y. turtas kuris asmeniui nepriklauso nuosavybės teise arba nors ir nepriklauso nuosavybės teise nėra kitaip teisėtai jo valdomas (paskolintas, patikėtas saugoti). Vagystės atveju kaltininkas yra pašalinis asmuo. Tais atvejais, kai kaltininkui buvo tik pavesta tvarkyti daiktus, leista naudotis daiktais (sargas) – šeimininkas tokiais atvejais neperduoda daikto valdyti, todėl tokio daikto pasisavinimas vertinamas kaip vagystė. Vagis daiktą pavagia prieš savininko ar jo valdytojo valią, todėl kai tokie atvejai, kai turtą pagrobia iš mažamečio, psichinio ligonio, visiškai girto asmens. Jų sutikimas nelaikomas savanorišku. Vagystė yra tada, kai turtas pagrobiamas iš asmens, kuris turtą įgijęs neteisėtai. Teisėtas turto savininkas nepraranda turto teisės, nepriklausomai keik tas turtas buvo pagrobtas iš vagies. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – vagystė padaroma veikimu (turtas pagrobiamas iš teisėto arba neteisėto valdytojo). Sudėtingas vagystės baigtinumo kl. Kada vagystė laikoma baigtu nusikaltimu? Teorijoje vagystė susideda iš 2 dalių: paėmimo ir pasisavinimo, tačiau su tuo negalima visiškai sutikti. Turto pagrobimas – tai neteisėtas daikto užvaldymas, turint tikslą tvarkytis su juo kaip su nuosavu. Vadinasi baigtumas priklauso nuo eilės aplinkybių. Jei teritorija saugoma, tai paėmimas bus pasikėsinimas. Tais atvejais, kai su tuo turtu galiam susitvarkyti neišėjus iš svetimos teritorijos, vagystė pasibaigia anksčiau. Gali kilti problemų dėl mažų daiktų vagystės baigtumo (kai svečiuose įsideda daiktą į kišenę – pasikėsinimas, o kai išeina jau vagystė). Jei vagis pavagia daiktą, bet pasisavina tik dalį jo, atsako kaip už visumą. Teoriškai svarbus ir neatlygintinumo požymis. Tai yra kaltininkas pasisavinęs daiktą, bet neatlygina jo vertės. Jeigu asmuo paima iš kito daiktą ir padeda pinigų, tiek keik daiktas vertas, bus savavaldžiavimas, o ne vagystė. Ši teorija kai daiktas paimamas laikinai pasinaudoti, visai nepriimtina. slaptoji vagystė;atviroji vagystė.Atviroji vagystė gali būti susijusi ir su jėgos panaudojimu (pvz. moteris eina su rankinuku, kurį bando nuo peties nutraukti). Atviroji vagystė panaudojus smurtą tampa sunkesniu nusikaltimu – plėšimu. Paprastai vagystė padaro asmeniškai pats kaltininkas. Jeigu asmuo panaudoja mažamečius, nepakaltinamus, t.y. ne pats įlenda į antrą aukštą, o pasiunčia nepakaltinamą, tai tas asmuo ir atsako už vagystę, nes tai padaręs nesuvokia veikos. Vagystės sudėtis materialioji. Tai yra nusikaltimas yra baigtas, kai kaltininkas įgyja galimybę pavogti daiktu naudotis pagal savo nuožiūrą. Tačiau galimybė naudotis turi būti neabsoliuti, o bent “ šiokia tokia”. Vagystė yra tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas ir nori jį neatlygintinai užvaldyti ir jis suvokia, kad tuo padaro turtinę žalą savininkui.Vagystės tikslas dažniausiai yra turėti daiktą kaip savą. Tačiau vagystė pripažįstama ir kai daiktas pavagiamas 3 asmenų naudai. Taigi vagystė dažniausiai yra savarankiškas nusikaltimas, tačiau gali būti padarytas ir altruistiniais motyvais (pvz. Tadas Blinda). Labai retai gali iškilti ir bet reikalingumo problema, pvz. žmogus miršta ir jam reikalingi vaistai, o kitas, žinodamas kur yra, įsibrauna ir juos pavagia. Vagystės subjektu pripažįstamas pakaltinamas asmuo nuo 14m. Už nusikaltimus, kurių pavojingumas akivaizdus ir suprantamas ir paaugliams atsakomybė iškyla nuo 14m.178 str. 1d. nurodoma tas, kas pagrobė svetimą turtą 1d. inkriminuojamas, jeigu pagrobtojo turto vertė viršija trijų minimalių gyvenimo lygio dydžių sumą, bet neviršija 250 MGL – 190 str. ir kai kaltininkas pagrobia mažesnės vertės turtą bet įmanoma kad jis siekė pagrobti didesnės nei 3 MGL vertės inkriminuojamas nusikaltimas pagal 178 str.1d. 178 str. 2d., 3d. numato kvalifikuotas vagystės sudėtis. Kvalifikuota sudėtis apima papildomus požymius, kurie didina rizikos pavojingumą ir todėl numatyta griežtesnė atsakomybė. Šie požymiai yra skirtingo lygmens, todėl išdėstyti skirtingose dalyse. Svarbus momentas esant kvalifikuotai aplinkybei, kad pavojingesniu būdu pagrobto turto vertė netenka reikšmės veikos kvalifikavimui. Taigi nukentėjusiam padaryta žala, jos vertė gali būti tiek didesnė nei 3 MGL, tiek mažesnė (esant kvalifikuojantiems požymiams). 2d. nurodyti 2 alternatyvūs vagystę kvalifikuojantys požymiai:įsibraunant į pastatą, saugyklą, saugomą teritoriją;automobilio vagystė.Įsibrovimas suvokiamas kaip slaptas ar atviras neteisėtas patekimas į bet kokią gyvenamą ar negyvenamą patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją. Tai gali būti padaryta įsilaužiant, patenkant panaudojus apgaulę, technines priemones arba net nepatenkant į patalpą,o iš jos apgrobiant daiktus (pvz. per stogo skylę). Įsibrovimas visuomet yra neteisėtas, neleistinas patekimas į patalpą, saugyklą,teritoriją. Jeigu kaltininkui būti tose patalpose, teritorijose nedraudžiama – veika negali būti kvalifikuojama kaip įsibrovimas. Įsibrovimo atveju patenkama be savininko valios, ar prieš jo valią. Patalpa suprantama uždara erdvė, statinys. Negyvenamoji patalpa yra skirta darbui ar laikinam turto saugojimui (naktinis baras, bažnyčia). Įsibraunant į gyvenamą patalpą pažeidžiamas ir papildomas objektas –būsto neliečiamumas, bet vagystės atveju, tai apima. Kai įsibrovus į patalpą pagrobė turto, kuro vertė neviršija 1 MGL, bet įsibraunant į patalpą vagystė kvalifikuojama ne kaip nusižengimas, o kaip kvalifikuota vagystė. Automobilis. Tais atvejais, kai pagrobiamas automobilis, veika kvalifikuojama pagal 2d. jei neviršija 250MGL. Automobilio vertė neturi reikšmės veikos kvalifikavimui pagal 2d, jei nėra numatyta didelės vertės turtas, tada kai viršija 250 MGL. Didelio turto vagystė paprastai padaroma vienu metu ir iš tos pačios vietos. Jei kaltininkas padaro keletą vagysčių, nors jų suma ir sudaro 250 MGL – neinkriminuojama 3d, nebent vagystė tęstinė ir suma viršija 250 MGL. Didelės vertės svetimo turto vagystė apima tik realią padarytą žalą. Negauta nauda ar nuostoliai nesudaro didelės vertės elemento (galima civ. tvarka išsireikalauti). 4d. – nustatyta atsakomybė už vagystę (baudž.nusižengimas). Nedidelės vertės turtas pagrobtas. Nedidelės vertės turtu laikomas turtas, kai jo vertė viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL. Kai yra įsibrovimas į patalpą, automobilio pagrobimas – vertė neturi reikšmės.179 str.Objektas pagrindinis – nuosavybė, o taip pat turtinės teisės ir turtiniai interesai. Nukentėjusysis gali būti tiek juridinis, teik fizinis asmuo, kuriam ta veika padaryta turtinė žala. Tai gali būti v-bė, juridinis asmuo, prie kurio prisijungus elektra. Dalyku gali būti energija ir rūšių paslaugos. Energija yra rūšis elektros, dujų, šilumos,šiltas vanduo, šaltas vanduo, ryšių priemonės (telefono tinklas), telekomunikacijų priemonės. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes įst. pasakyta ir kiti ekonominę vertę turintys dalykai. Objektyviai tai materialioji sudėtis. Nusikaltimas laikomas baigtu padarius materialią žalą. Tai sudėtis su alternatyviomis veikomis:tai neteisėtas prisijungimas prie bet kokios rūšies energijos, dujų, vandens tiekimo, ryšių tinklo, telekomunikacijų arba prie ekonominę vertę turinčių dalykų. Dažniausiai sutinkami neteisėtas prisijungimas prie elektros tinklų, prisijungimas prie telefono linijos. (LR buvo nustatytas prisijungimas prie naftotiekio). Prisijungimas gali būti ir prie kompiuterinės energijos;tai turimų skaitiklių ir rodmenų iškraipymas, atsukimas įskaitant ir tų skaitiklių sugadinimą jų išjungimą. Būtinas padarinys – padaryta turi turtinė žala kita asmeniui ir tas asmuo gali būti tiek dujų, energijų paslaugų teikėjas, tiek kitas asmuo. Veikos traktuotei kvalifikacijai reikšmės turi padaryta kitam asmeniui turtinės žalos dydis, vertė – 1d. inkriminuojama, kai padaryta žala viršija 3 MGL, bet neviršija 250 MGL. 2d. inkriminuojama, kai yra kvalifikuojamasis požymis – didelė turtinė žala viršija250 MGL ir veika traktuojama kaip baudž.nusižengimas, jei padarytoji žala viršija 1 MGL, bet neviršija 3 MGL. Nedidelės turtinės žalos padarymas yra baudž. nusižengimas. Pagal bendras taisykles žala iki 1 MGL – adm. atsakomybė. Nustatyti padarytos žalos dydį paprastai keblu. Pvz. nustato, kad skaitiklis sugadintas, tai reikia nustatyti kiek laiko, kiek kainavo ir pan. realizuoti šį įst. yra gan sudėtinga.
180str. PlėšimasPaplitęs nusikaltimas, tačiau per metus užregistruojama 3k. mažiau šių nusikaltimų nei vagystės atveju. Tai vienas iš pavojingiausių nusikaltimų nuosavybei tai apsprendžia tai, kad šiuo nusikaltimu atvirai kėsinamasi ne tik į nuosavybę, bet panaudojamas fizinis ar psichinis smurtas, kuriuo grasinama tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Bet smurto panaudojimas nėra būtinas požymis. Alternatyviu smurto panaudojimu įst. ir kitą atėmimo galimybę nukentėjusiojo priešintis. Plėšimos sąvoka sudėtinė. Ji apjungia, sujungia vagystės požymius (pagrobiamas turtas) ir nusikaltimo žmogui požymius (fizinis ar psichinis smurtas, pasikėsinimas į laisvę, sveikatą).Smurtas prieš žmogų, kai plėšimo metu žmogus nužudomas tyčia, veika kvalifikuojama kaip tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų (išaiškino AT senatas). Turto požiūriu vagystės ir plėšimo dalykas sutampa, tik dalykas čia yra konkretus daiktas. Skirtingai nuo vagystės ir kitų nusikaltimų nuosavybei pagrobto turto vertė ar turto, kurį kėsintasi pagrobti reikšmės nusikaltimo kvalifikavimui neturi. Išskyrus didelės vertės turtą, kuris yra kvalifikuojamasis požymis. Taigi būtini alternatyvūs požymiai kiekvieno plėšimo yra turto pagrobimas arba panaudojant fizinį ar psichinį smurtą ar kitaip atimant galimybę priešintis. Plėšimas dažniausiai susijęs su staigiu užpuolimu, tačiau dabar įst. šio požymio nereglamentuoja. Iki 95m. plėšimu buvo pripažįstamas užpuolimas, siekiant pagrobti turtą panaudojant smurtą. Ir iki 95m. plėšimas buvo formalioji sudėtis, t.y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo užpuolimo momento. Dabar plėšimas. Materialioji sudėtis. Jis laikomas baigtu pagrobus turtą. O bandymas tai padaryti reiškia tik pasikėsinimą. Kitaip atimant galimybę priešintis gali būti ir neesminis žmogus dėl kaltininko veiksmų netenka sąmonės ir dėl to negali sutrukdyti dažniausias atvejis – išgėrinėjant įlašinama klofelino. Gali būti panaudojama apgaulė sulašinant vaistų, gali pasireikšti izoliavimu asmens pvz. užrakinant patalpoje. Tokiu atveju plėšimo sudėtis apima trumpalaikį laisvės atėmimą. Smurtas ar kitos priemonės neleidžiančios pasipriešinti gali būti panaudojamos tiek prieš atimant turtą, tiek atėmimo metu, tiek siekiant išlaikyti jau pagrobtą – tuo ir skiriasi nuo atvirosios vagystės, kuri šiuo atveju panaudojus smurtą perauga į plėšimą. Smurtas gali būti panaudotas ar kitaip atimta galimybė priešintis tiek turto savininkui, tiek turto valdytojui, arba pašaliniam žmogui, kuris arba priešinasi arba kaltininko nuomone gali pasipriešinti daromam nusikaltimui, pvz. banko užpuolimo metu gali būti grasinama kasininkei arba pačiam klientui. Objektyviai plėšimas pasireiškia atvirais veiksmais. Tie požymiai alternatyvūs: smurtas, grasinimas panaudoti smurtą it kt. veiksmais. 180 str. 1d. apima smūgių sudavimą, smurtą nepavojingą gyvybei, bet pavojingą sveikatai, todėl pagal šiuos spteipsnius atskirai veika nekvalifikuojama.Kaltė plėšimo atveju yra tyčia. Kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas ir nori jį pagrobti. Motyvai kaip ir vagystės savanaudiški. Savanaudiškumas yra ir tada, kai veikai 3 asmenų naudai.Plėšimas gali būti padarytas ir apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. Apibrėžta tyčia – kai kaltininkas nori pagrobti būtent tą turtą ir būtent tos vertės. Neapibrėžta – kai jis nežino, ką ras. Kadangi didelės vertės turtas – kvalifikuoja nusikaltimą. O kaltininkas norėjo pagrobti didelės vertės, bet pagrobė ne didelės vertės, tai bus pasikėsinimas pagrobti didelės vertės turtą.
Subjektas – fizinis asmuo, nuo 14m. pakaltinamas (kaip ir vagystė). Kvalifikuojami požymiai yra dviejų laipsnių:(1 laipsnio kvalifikuojamieji požymiai, numatyti 2d.:2d. inkriminuojama, kai apiplečiama įsibrovus į patalpą arba alternatyviai panaudojus ne šaunamąjį ginklą, peilį ir kitą spec. žmogui sužaloti pritaikyti daiktą. Įsibrovimas į patalpą. Įsibrovimu pripažįstamas tiek atviras, tiek slaptas neteisėtas patekimas į bet kokią patalpą tiek gyvenamąją, tiek negyvenamąją. Neteisėtumas reiškia, kad jis ten papuolė nežinant ar prieštaraujant savininkui, sargui, darbuotojui ir pan. ta patalpa gali būti ir namas, ir tvartas, įstaiga, įmonė, organizacija, parduotuvė. Įsibrovimas gali būti padarytas įvairiai: įsilaužiant, panaudojant apgaulę (apsimetant pvz. elektriku, panaudojant netikrą pažymėjimą). Panaudojimas ne šaunamojo ginklo kaip 1 kategorijos kvalifikuojamasis požymis. Nešaunamuoju ginklu laikomas, kuriuo naudojant žmogaus raumenų jėgą ar per nuotolį galiam fiziškai paveikti. Tai gali būti peilis, durklas, kastetas, kuoka, beisbolo lazda. Taigi daiktais, kurie pritaikyti žmogui sužaloti gali būti bet kokios ūkinės, buitinės paskirties daiktai, pritaikyti šiam tikslui. Jais taip pat pripažįstami mechaniniai purškikiai pripildyti ašarinėmis dujomis. Literatūroje aiškinama, kad sportiniai įrankiai (špagos, beisbolo lazdos), nors ir nėra šaunamieji ginklai, bet jais galima sužaloti, sunaikinti turtą ir nors jų nerikai spec. pritaikyti – vis dėlto šiuos daiktus reikėtų laikyti spec. žmogui sužaloti pritaikytais daiktais. Darant nusikaltimą nebūtinai turi būti panaudojamas smogiant. Panaudojimas yra ir tais atvejais, kai tokiu daiktu demonstruojama, įbauginama, įrodant kaltininko ketinimą jį faktiškai pritaikyti. 3d. – 2 laipsnio kvalifikuojamaisiais požymiais pripažįsta šaunamojo ginklo ar sprogmenų panaudojimą. Alternatyvi panaudojimo galimybė yra didelės vertės turo pagrobimas ir dar viena kvalifikuojama aplinkybė, kai apiplėšiantis asmuo dalyvauja organizuotoje grupėje. Grupiškumas yra kvalifikuojantis požymis. Organizuota grupė yra tada (25 str. 3d), kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus neatsižvelgiant į jų sunkumą arba vieną sunkų ar labi sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys darydamas nusikaltimą atlieka t.t. uždutį ar turi skirtingą vaidmenį. Šaunamasi ginklas arba sprogmuo. Šaunamasis ginklas – kulkosvaidis, šautuvas, raketa, revolveris. Sprogmuo – mina. Maketo panaudojimas nepripažįstamas ginklo panaudojimu, nors jis ir būtų labai panašus šį tikrą. Plėšikai naudojais dažnai dujinėmis, pneumatiniais ginklais, bet jei nepripažįstami šaunamaisiais ginklais, tai nebus šios kvalifikacijos. Panaudojimu laikomas tiek šaudymas, tiek sprogdinimas, tiek į žmogų, tiek į orą, tiek grasinimais panaudoti, demonstravimas (nors AT senatas išaiškino, kad dujiniai pistoletai priskiriami šaunamiesiems ginklams). Sugedusio ginklo panaudojimas – tokai veika panaudojant sugedusį ginklą negali būti kvalifikuojančiu požymiu panaudojant šaunamąjį ginklą.181 str. – Turto prievartavimasNors turto prievartavimo normos (BK 181 str.) koncepcija, traktuojanti šį nusikaltimą kaip vertimą suteikti turtinę naudą panaudojant psichinę prievartą, iš esmės nepakito, tačiau naujoje normoje atsirado kai kurių svarbių naujovių. Pirma, pačioje normoje nurodyta, kad vertimas atlikti turtinį veiksmą neturi teisėto pagrindo, tuo nubrėžiant aiškų šio nusikaltimo skirtumą nuo savavaldžiavimo (BK 294 str.). Antra, labai tiksliai suformuluoti nusikaltimo dalyko požymiai: tai turtinė nauda, kurios siekiama verčiant nukentėjusįjį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę, atleisti nuo turtinės pareigos, arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti. Trečia, normoje nurodyta, kad verčiama gali būti ne tik grasinant fiziniu smurtu, turto sunaikinimu ar sugadinimu, arba šantažuojant (kaip ankstesnėje normoje), bet ir panaudojant kitokią psichinę prievartą. Tokiu būdu užtikrinama, kad turto prievartavimu įmanoma pripažinti ir tokią veiką, kai kaltininkas panaudoja neįprasto turinio grasinimus, pvz., grasinimą negrąžinti rasto turto arba dokumento, jei nebus sumokėta, grasinimą paveikti darbdavį, kad šis atleistų nukentėjusįjį iš darbo, grasinimą neduoti sutikimo buvusiam sutuoktiniui nuvažiuoti su vaiku į užsienį, jei nebus sumokėta ir pan. Kitokios psichinės prievartos požymis taip pat taikytinas pripažįstant turto prievartavimu išpirkos reikalavimą už automobilio grąžinimą. Ketvirta, turto prievartavimo normoje tiksliai suformuluotas grasinimas, kurį priimta vadinti šantažu: grasinimas paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas. Penkta, formuluojant turto prievartavimą kvalifikuojančias aplinkybes, šalia fizinio smurto panaudojimo, turto sunaikinimo ar sugadinimo atsirado ir laisvės atėmimo požymis. Tai svarbus pakeitimas, nes laisvės atėmimas ne visada sutampa su fiziniu smurtu, ir kai kuriose bylose iškildavo problemos, kaip jį vertinti bendroje turto prievartavimo schemoje. Naujoje turtinių nusikalstamų veikų sistemoje toks pats išlieka turto prievartavimo santykis su plėšimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senatas 1996 m. išaiškinime turto prievartavimo ir plėšimo atribojimo klausimu pasisakė gana prieštaringai. Senatas nurodė, kad, atribodami šiuos nusikaltimus, teismai turi atsižvelgti į tai, kad turto prievartautojas paprastai nurodo reikalavimo motyvą, priežastį, už ką reikia mokėti, ir paprastai pats turto nepaima, o siekia, kad nukentėjusysis savo veiksmais patenkintų jo reikalavimą (Teismų praktika. 1996. Nr.3-4. P.91). Šie aspektai gali padėti tinkamai kvalifikuoti veiką, tačiau tenka pripažinti, kad vadovautis praktikoje jais galima toli gražu ne visose situacijose. Juk plėšikas, reikalaudamas atiduoti piniginę, taip pat gali nurodyti aukai priežastį: “Esi gerai apsirengęs ir sotus, užtat reikia pasidalinti su vargšu”. Lygiai taip pat kaip ir turto prievartautojas, plėšikas gali pareikalauti, kad nukentėjusysis pats įvykdytų reikalavimą, pvz., atiduotų raktelius ir išliptų iš automobilio. Suprasti esminius skirtumus tarp šių nusikaltimų padeda nuostata, kad turto prievartavimo sudėtis visais požymiais (tiek turtiniu, tiek ir prievartos aspektais) yra platesnė nei plėšimo sudėtis. Platesnį turto prievartavimo pobūdį rodo 3 esminiai požymiai, kuriuos reikia turėti galvoje atribojant jį nuo plėšimo. 1) Nusikaltimo dalykas. Plėšimo dalyku gali būti tik materialus kilnojamasis turtas (taip pat pinigai). Prievartavimo dalyku gali būti bet kokia turtinė nauda. Jei byloje nustatyta, kad kaltininko veika nukreipta ne į materialaus daikto (pinigų) užvaldymą, bet į turtinės naudos gavimą kaip nors kitaip, tai automatiškai rodo būtinumą kvalifikuoti veiką kaip turto prievartavimą. 2) Naudojamos psichinės prievartos pobūdis. Plėšimas gali būti susijęs tik su grasinimu panaudoti fizinį smurtą. Turto prievartavimas gali būti susijęs su platesnio pobūdžio psichine prievarta – čia galimi ne tik grasinimai fiziniu smurtu, bet ir grasinimai sunaikinti ar sugadinti turtą, paskelbti tam tikras žinias (šantažas), taip pat ir kitokio pobūdžio psichine prievarta. Tačiau jeigu kaltininkas vienu metu grasina ir fiziniu smurtu, ir kuo nors dar, tai neneigia plėšimo sudėties. Tuomet lemiamas tampa kitas atribojimo aspektas. 3) Laikas, kada kaltininkas ketina užvaldyti turtą ir įvykdyti savo grasinimą. Plėšimo sudėtyje toks laikas nurodytas – tuoj pat. Veika gali būti pripažinta plėšimu tik tuo atveju, kai siekiama užvaldyti turtą nedelsiant ir grasinama tuoj pat imtis smurto. Turto prievartavimo sudėtis neribojama laiko požymiu. Čia įmanomi įvairūs variantai. Todėl bet kokios aplinkybės, rodančios kaltininko tyčios nukreipimą į ateitį (įbauginti ateities blogiu arba užvaldyti turtą ateityje), neigia plėšimą ir rodo būtinumą taikyti turto prievartavimo sudėtį. Apibendrinant išdėstytas teorines nuostatas, turto prievartavimo ir plėšimo atribojimo taisyklė gali būti suformuluota taip: kai vieninga tyčia padaryta veika vienu metu atitinka turto prievartavimo ir plėšimo požymius, taikoma visais požymiais siauresnė plėšimo sudėtis.Skirtinai nuo vagystės, plėšimo, ir kitų nusikaltimų nuosavybei, turto prievartavimo sudėtis suformuluota taip, kad nusikaltimas laikomas baigtu ir nepagrobus turtą, o tik verčiant jį perduoti, suteikti turtinę teisę, grasinant panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti turtą, paskleisti kompromituojančias žinias. Su tokai formuluote šis nusikaltimas laikytinas ir nusikaltimu nuosavybei, ir nusikaltimu žmogaus laisvei, tačiau patalpinta prie nusikaltimų nuosavybei. (nors nuosavybei žalos gali būti ir nepadaryta). Per metus LR turto prievartavimo faktų užregistruojama apie 250 – 300. Tai toli gražu neatspindi faktiškos padėties ir tokių nusikaltimų padaroma kur kas daugiau.Šiš nusikaltimas paplito tik pastarąjį dešimtmetį. Sovietiniais laikais jų nebuvo. Tai apsprendė:Totali žmogaus kontrolė;Visas turtas priklausė v-bei.Privatūs asmenys, kurie įsigudrino būti turtingi, tai slėpė. Turto prievartavimas įsisavintas laisvosios rinkos ir demokratijos atributas. Tai reiškinys labai trukdantis tai laisvajai rinkai. Šį nusikaltimą daro tik nusikalstamos gaujos, grupuotės (organizuotos) tiek pavieniai asmenys, tiek paaugliai.Demaskuoti turto prievartautoją sudėtinga, nes nusikaltimo esmė, kai yra reikalavimas grasinant nemalonumais (nuo turto sunaikinimo iki pletkų paskleidimo).Ir tas reikalavimas ir grasinimas būna dažniausiai vienas prieš vieną, niekam nematant, anoniminiais laiškais. Todėl tai labai latentiškas nusikaltimas, nes dažnas nukentėjusysis neskundžia, nes:
Nepasitiki teisėsaugos institucijomis, kad jos sudoros turto prievartautoją;Nepasitiki teisėsaugos institucijomis, kad jos jį apgins. Mažesnė rizika ir mažesnės materialinės išlaidos – patenkinti prievartautojo reikalavimą. Turto prievartavimas yra nukreiptas į žmogų, turto savininką ar valdytoją. Reikalaujama perduoti turtą, ar jo dalį, perduoti duoklę periodiškai nustatyto dydžio, grasinant jei neįvykdys to reikalavimo įv. nemalonumais. Reikalavimais ir grasinimais, drastiškais bauginimais veikiama žmogaus psichika, sveikata, sukeliama stresinė būsena.Įst. suteikia galimybę patraukti kaltininkus baudž. atsakomybėn, bet su sąlygom, kad nukentėjusysis skundžiasi. Daug ką apsprendžia liudininkai. Procesas ilgas ir turto prievartautojai dažniausiai randa būdų priversti liudytojus atsisakyti nuo parodymų. Turto prievartavimą reikia skirti nuo savavaldžiavimo. Turto prievartavimas – kai reikalaujama turto, turtinių teisių, neturint tam pagrindo. Jei žmogus turi pagrindą, pvz. paskolino pinigų ir skolininkas negrąžina ir jis imasi t.t. veiksmų, tai bus savavaldžiavimas, o ne turto prievartavimas. Objektyvūs požymiai – reikalavimas perduoti turtą ar teisę į turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo pareigos ar atlikti kitus veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Tais atvejais, kai turto prievartautojas panaudoja fizinę jėgą ar grasina ją panaudoti ir pats pasiima turtą, tai jam bus plėšimas. Turto priev. atveju gali būti panaudotas fizinis smurtas bet ne tam, kad galima būtų perimti turtą, bet paveikti teisę į turtą turintį asmenį, kad jis atiduotų. Ir nelabai reikšmės turi ar kaltininkas pats tą turtą atiduoda ar nukentėjusysis jam perduoda. Kiti veiksmai, kurių reikalaujama: reikalavimas parduoti, padovanoti, įkeisti turtą, nedalyvauti aukcione, perduoti vertybinius popierius, išpirkti vogtą automobilį. Grasinimas gali būti konkretus, tiesioginis, atviras (sudeginus namą, pavogus vaiką), gali būti išreikštas abstrakčiai, užuominomis, užuojauta. Dažniausiai grasinama fiziniu smurtu ar turto sunaikinimu. Tas smurtas gali būti ir panaudotas kaip įbauginimo priemonės. Tada inkriminuojama 2d. (181str.)Kvalifikuojamieji turto prievartavimo požymiai yra 2 kategorijų. 2d. kvalifikuoj. požymiais laiko fizinio smurto panaudojimą, atėmė laisvę (uždarė), sunaikino, sugadino turtą ar kt. būdu padarė jam didelės žalos.didelės turtinė žala pagal 181 str. 2d., kaip kvalifikuoj. Turto priev. Požymis nėra tolygus didelės vertės turtui (negalioja 250MGL). Kiekvienu atveju sprendžiama ar buvo padaryta didelė turtinė žala;2 laipsnio kvalif. požymiai. Didelės vertės turto priev. ( kai turto vertė viršija 250 MGL, bet šiuo atveju turima, kokio vertės turto prievartavo, o ne kokia vertė), ir kaip ir plėšimo sudėtyje 3 d. buvo papildyta alternatyvia kvalifikuojančia aplinkybe: arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Organizuota grupė – 2 susitarimas. Turto prievartautojai ir nemaža plėšikų grupių veikai organizuotomis grupėmis.182 straipsnis. Sukčiavimas
1. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teise, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino,baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. ,2. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės turtinės prievolės arba ją panaikino,baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.3. Tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo nedidelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė nedidelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino, padarė baudžiamąjį nusižengimą irbaudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu.Už šio straipsnio l ir 3 dalyse numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.Už šio straipsnio l ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridiniai asmenys.Viena labiausiai pakitusių normų naujo baudžiamojo kodekso XXVIII skyriuje yra sukčiavimo sudėtis (BK 182 str.). Pakito esminiai šio nusikaltimo požymiai. Vietoj tradicinės ir lakoniškos turto ir teisės į turtą įgijimo apgaule formuluotės, atsirado žymiai sudėtingesnė konstrukcija: Sukčiavimu dabar laikytinas savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas apgaule. Nauja čia yra tai, kad žymiai prasiplėtė turtinės naudos, gaunamos apgaule, turinys. Ankstesnė norma leisdavo pripažinti sukčiavimu tik turto ir teisės į turtą neteisėtą įgijimą, tuo tarpu sukčiavimo dalyką naujame BK dabar nusako plačiai suvokiamas terminas “nauda”, kuri gaunama normoje nurodytais būdais – įgyjant turtą, turtinė teisę, išvengiant arba panaikinant turtinę prievolę. Tai nulemia ir platesnį šios normos apsaugos objektą – juo dabar yra ne tik nuosavybės, bet ir kitos turtinės teisės bei interesai. Naujas požiūris į sukčiavimo normos objektą ir dalyką nulėmė ir tai, kad formuluojant sukčiavimo dalyką buvo atsisakyta teisės į turtą sąvokos, o vietoj jos buvo panaudota turtinės teisės sąvoka. Pagal naują sukčiavimo normą (LR BK 182 str.) nusikalstamas naudos gavimas gali pasireikšti 4 skirtingomis formomis. Trijų iš jų – turto arba turtinės teisės įgijimo, taip pat turtinės prievolės panaikinimo – nurodymas sukčiavimo normoje rodo natūralų teisinės koncepcijos vystymąsi atsižvelgiant į sudėtingesnius turtinius santykius ir didesnes galimybes jomis piktnaudžiauti, be to, įteisina požiūrį, kuris jau pradėjo formuotis teismų praktikoje. Šios trys turtinės naudos gavimo apgaule formos išsaugo tradiciniam sukčiavimo supratimui būdingus bruožus: 1) objektyviai sukčiavimas čia pasireiškia kaip kito asmens įtraukimas apgaule į jam žalingą turtinį sandorį, dėl kurio sumažėja nukentėjusiojo turto aktyvas (jam priklausančių turto ir turtinių teisių apimtis) arba padidėja turto pasyvas (jo turtinių prievolių apimtis); 2) nusikalstama veika laikoma baigta nuo momento, kai kaltininkas (ar kitam asmuo) gauna galimybę naudotis ir disponuoti svetimu turtu, arba kai dokumentiškai patvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis jam (ar kitam asmeniui) turtinę teisę arba panaikinantis turtinę prievolę; 3) subjektyviai šios veikos pasireiškia tiesiogine tyčia, kurią kaltininkas jau turėjo iki sandorio.Tačiau sukčiavimo normoje atsirado dar viena turtinės naudos gavimo forma – turtinės prievolės išvengimas. Šio požymio įraukimas į sukčiavimo normą iš esmės keičia sukčiavimo normos koncepciją. Turtinės prievolės išvengimas – tai jau nebe įtraukimas į sandorį apgaule. Šis naudos gavimas pasireiškia kaip savo pareigos, išplaukiančios iš sandorio (ar kito pagrindo), nevykdymas, o tai reiškia, kad ir kaltininko tyčia padaryti nusikalstamą veiką gali susiformuoti po sandorio sudarymo. Apgaulės mechanizmas šioje veikoje taip pat visai kitoks – apgaulė naudojama ne išgaunant iš nukentėjusiojo tam tikrą turtinį veiksmą, kas buvo būdinga tradicinei sukčiavimo koncepcijai, bet išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Esant tokiai sukčiavimo konstrukcijai pasidarė problematiška nubrėžti ribą, skiriančią nusikalstamą veiką nuo civilinio delikto. Turtinės prievolės išvengimas negali būti paaiškintas vien tik kaip turtinės prievolės neįvykdymas panaudojant apgaulę, nes prievolės neįvykdymas dar nereiškia, kad jos išvengta. Išvengimas kaip veika ir kaip nusikalstamas rezultatas turėtų būti siejamas su tokia padėtimi, kai skolininkas ne tik yra neįvykdęs prievolės bei atsisakęs ją vykdyti, bet ir išvengia realaus pavojaus būti priverstam vykdyti savo pareigą kreditoriaus atžvilgiu. Kitais žodžiais tariant, prievolės išvengimas – tai kreditoriaus galimybės realiai apginti savo reikalavimo teisę civilinėmis teisinėmis priemonėmis atėmimas (sumenkinimas). Šį kreditoriaus galimybių sumenkinimą (apsunkinimą) reikėtų laikyti būtinu kilusių nusikalstamų padarinių elementu. Pavyzdžiui, skolininkas, užuot vykdęs savo pareigą, vis įtikinėja kreditorių atidėti pareigos įvykdymo terminą, tačiau per šį laikotarpį pats tyčia tampa beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimą, arba pasislepia, išvyksta iš šalies. Šioje situacijoje kreditorius neturi objektyvių galimybių efektyviai pasinaudoti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Neturi jis tokios galimybės ir tada, kai skolininko suklaidina kreditorių dėl savo tapatybės arba tiesiog lieka nežinomas. Taip atsitinka, pvz., kai kažkas pavalgo restorane, pasinaudojo taksi arba kirpėjo paslauga ir pasišalina nesumokėjęs (pagal pavojingumą tokia veika prilygsta vagystei). Nusikalstamą prievolių išvengimo pobūdį gali rodyti ir tai, kad skolininkas grindžia savo atsisakymą vykdyti prievolę fiktyviais dokumentais, patvirtinančiais nebūtus faktus. Neįrodžius šių faktų netikrumo, kreditoriaus teisės atstatymas tampa probleminiu. Turtinės prievolės išvengimo požymio įtraukimas į sukčiavimo normą sukelia konkurencija su “atsiskaitymų ir kitų įmokų vengimu”, būdingu turtinės žalos padarymui apgaule (BK 186 str.). Loginė šių dviejų normų lyginamoji analizė neleidžia surasti skirtumų, nes žodinės konstrukcijos “išvengė turtinės prievolės” ir “vengė atsiskaityti ir dėl to padarė turtinės žalos” iš esmės reiškia tą patį nusikalstamą rezultatą. Manyčiau, ieškant sukčiavimo ir turtinės žalos padarymo apgaule atribojimo kriterijų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BK 186 str. visada vengiama tik piniginių prievolių (atsiskaitymų ir įmokų), tuo tarpu sukčiavimo sudėtyje kalbama apskritai apie prievolių išvengimą. Tai lyg ir skatina padaryti išvadą, kad turtinės žalos padarymas apgaule gali būti vertinamas kaip speciali sukčiavimo norma, nes joje sukonkretinta viena sukčiavimui būdinga veika – prievolės išvengimas. Tačiau tuomet sunku paaiškinti, kodėl žalos padarymas vengiant piniginių prievolių pagal sankciją vertinamas kaip mažiau pavojingas nei kitų (ne piniginių prievolių) išvengimas. Logiškai mąstant, turėtų būti atvirkščiai, nes, piniginių prievolių vengimas daromos žalos prasme yra pavojingesnis nei kitų prievolių turtinių išvengimas.
Apgaulės mechanizmas išvengiant prievolės taip pat yra kitoks nei tradicinėje sukčiavimo normos koncepcijoje. Tradiciškai suprantamos apgaulės mechanizmas suponuoja nukentėjusiojo suklaidinimą išgaunant iš jo tam tikrą turtinį veiksmą. Tačiau tokia apgaulės samprata yra tinkama, kai kalbame apie sukčiavimą kaip apie įtraukimą į sandorį apgaule, tačiau bejėgiška paaiškinti turtinės prievolės išvengimo apgaule mechanizmą. Pripažįstant sukčiavimu turtinės prievolės išvengimą į apgaulės požymį reikia žiūrėti šiek tiek plačiau: apgaulė čia gali būti nukreipta tiek nukentėjusiajam (kreditoriui), tiek ir kitiems asmenims suklaidinti. Pavyzdžiui, kai vengdamas prievolės skolininkas surašo suklastotus dokumentus, kurie “įrodo”, jog jis prievolę jau įvykdęs, apgaulė tampa priemonė suklaidinti teisėją, jei byla būtų nagrinėjama teisme. Skolininkas gali suklaidinti trečiuosius asmenis ir tam, kad šie patvirtintų tam tiktą nebūtą juridinį faktą, sumenkinantį prievolės vykdymo būtinumą, pvz., apgaule išgauna ekspertų išvadą, jog darbai atlikti nekokybiškai. Turėdamas šių asmenų surašytus dokumentus, toks skolininkas gali sudaryti savo atsisakymo vykdyti prievolę teisėtumo regimybę ir pan. Kita vertus, reikėtų pripažinti ir tai, kad nusikalstamas prievolės išvengimas gali būti susijęs ne tik su konkrečių asmenų suklaidinimu, bet vien tik su faktų suklastojimu, dėl kurių susidaro fiktyvi teisinė padėtis, klaidinančią bet kurį potencialų interesantą. Pavyzdžiui, skolininkas, sumanęs nevykdyti savo prievolės, savo turtą fiktyviai perleidžia tretiesiems asmenims, panaikindamas kreditoriaus reikalavimo teisės ekonominį padengiamumą, tuo pačiu ir sumenkindamas tos teisės realizavimo realumą. Šioje situacijoje apgaulė pasireiškia fiktyvių sandorių sudarymu, tačiau joks konkretus asmuo neklaidinamas. Atvirkščiai, kreditoriui situacija gali būti visiškai aiški, dėl ko jis ir gali dėti pastangas inicijuoti ne civilinį, bet baudžiamąjį procesą. Apie tai, kad tradicinis apgaulės suvokimas nėra kažkas nekintama, rodo ir teismų praktika. Turiu galvoje tai, kad tradicinė apgaulės koncepcija baudžiamojoje teisėje nebuvo pritaikyta atvejams, kai kažkas neteisėtai įgyja turtą arba gauna kitos turtinės naudos ne veikdamas kito asmens intelektą, bet įveikdamas tam tikrą automatizuotą programą. Pavyzdžiui, yra žinomi atvejai, kai nusikaltėliai, pasinaudodami internetiniu ryšiu arba kitomis techninėmis priemonėmis, sugebėdavo pervesti negrynuosius pinigus iš vienos banko sąskaitos į kitą, arba, turėdami suklastotas mokėjimo korteles, paimdavo pinigus iš bankomato. Pasirodo, tradicinės baudžiamosios teisės normos (tiksliau jų aiškinimas) nėra pritaikytos tokiems atvejams. Viena vertus, vagystės norma nėra tinkama, nes suponuoja tik materialaus turto pasisavinimą, pasireiškiantį kaip fizinis jo užvaldymas. Kita vertus, yra problematiška inkriminuoti ir sukčiavimą, nes lyg ir nėra apgaulės, kuri suponuoja žmogaus suklaidinimą. Nors naujas LR BK ir numatė baudžiamąją atsakomybę už neteisėtas operacijas su mokėjimo instrumentais, skirtais atsiskaityti ne grynais pinigais (214, 215 str.), tačiau tai neišsprendžia tokių veikų kvalifikavimo problemos, turint galvoje jų turtinį pobūdį. Lietuvos teismų praktikoje ši problematika išryškėjo D.Lenčiausko ir D.Skipariaus kasacinėje byloje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys. 2.15. Sukčiavimas (BK 274 str.). Kasacinė byla Nr. 2K-682/2001 // Teismų praktika. 2001. Nr. 16.) Daug epizodų turėjusios nusikalstamos veiklos mechanizmas buvo toks: nusikaltėliai neegzistuojančių asmenų vardu įsigydavo banko mokėjimo korteles, po to ateidavo į prekybos ir kitus verslo centrus ir, prisistatydami banko darbuotojais, į kurių pareigas įeina mokėjimo kortelių skaitytuvų tikrinimas, gaudavo iš įmonės atsakingo darbuotojo mokėjimo kortelių skaitytuvo instrukciją, iš kurios sužinodavo aparato slaptažodį. Po to slaptai atlikdavo pinigų grąžinimo operacijas – pervedinėjo pinigus į pačių atidarytas sąskaitas, o vėliau iš bankomatų jau nuiminėdavo grynuosius pinigus. Tokiu būdu per kelis kartus buvo neteisėtai pasisavinta virš 100 000 Lt. Teismas minėtą nusikalstamą veiklą kvalifikavo kaip sukčiavimą, apgaule įgyjant teisę į turtą . Kasaciniais skundais nuteistieji prašė pakeisti nuosprendį ir kvalifikuoti padarytas veikas kaip vagystę, motyvuodami tuo, kad apgaulė prisistatant banko darbuotojais buvo panaudota trečiųjų asmenų, o ne nukentėjusiojo, t.y. banko, atžvilgiu, o apgaulė banko atžvilgiu buvo panaudota tik įgyjant mokėjimo kortelę, o tai nelaikytina sukčiavimu (pagal skundo logiką ši apgaulė sudaro tik parengiamuosius vagystei veiksmus). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nuteistųjų kasacinius skundus atmetė, savo nutartyje pateikdama argumentus, pagrindžiančius tai, kad turtas ir teisė į turtą buvo užvaldyti panaudojant apgaulę būtent prieš banko atstovus. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas ne klasikinės bankininkystės, kurioje klientas tiesiogiai bendrauja su banko darbuotuoju, o elektroninės bankininkystės srityje, kai klientas bendrauja su banku per elektroninę sistemą. Kaip rašoma nutartyje, “sistema sudaryta tokiu būdu, kad ji priima komandą ir atlieka operaciją, jei surinkti tinkami sąskaitų turėtojų identifikaciniai kodai. Būtent kodas pagal programos veikimo principus identifikuoja asmens, kaip sąskaitos turėtojo, tapatybę ir pažymi teisę atlikti operacijas su sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis. Jei kodą surenka ir komandą duoda asmuo, neturintis teisės atlikti operacijos, jis … suklaidina elektroninę sistemą ir kartu banką” (reikia suprasti banko atsakingus darbuotojus). Kolegija nusprendė, kad šis apgaulės mechanizmas buvo panaudotas tiek pervedant negrynuosius pinigus iš vienos sąskaitos į kitą (teisės į turtą įgijimas), tiek pasiimant grynuosius pinigus iš bankomato (turto užvaldymas). Manytina, kad ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis ir joje pateikti argumentai turėtų tapti pavyzdžiu, “atpažįstant” apgaulę analogiškose nusikalstamose veikose elektroninės bankininkystės srityje ir pripažįstant jas sukčiavimu. Tais atvejais, kai sukčiavimas būtų padarytas neteisėtai panaudojant tikras arba suklastotas banko mokėjimo korteles, veiką reikėtų kvalifikuoti iš sutapties ir pagal LR BK 214 ar 215 str. Sukčiavimo sudėtis įtvirtinta 2000 m. BK , nuo 1961 m. BK įtvirtintos sukčiavimo sudėties skiriasi, tuo. jog naujame BK sukčiavimo objektas yra suprantamas plačiau nei nuosavybė, žymiai pakito nusikaltimo dalyko požymiai, taip pat įstatyme įtvirtinami nauji veikos bei padarinių požymiai.Pagal pavojingumo laipsnį sukčiavimas, kaip nusikalstama veika skirstomas į nusikaltimus (BK 182 str. l d. ir 2 d.), bei baudžiamuosius nusižengimus (BK 182 str. 3 d.). Pagrindinė sukčiavimo sudėtis įtvirtinta BK 182 str. l d., šios sudėties požymiai esti kaltininko veikoje, tuomet kai įgyjamo svetimo turto ar turtinės teisės arba išvengiamos ar panaikinamos turtinės prievolės vertė yra nuo l MGL iki 250 MGL dydžio sumos. Kvalifikuota sukčiavimo sudėtis (BK 182 str. 2 d.) siejama su didele įgyjamo svetimo turto ar turtinės teisės verte arba didele išvengiamos ar panaikinamos turtinės prievolės verte. Tokio turto vertė yra didelė kai ji viršija 250 MGL dydžio sumą. Privilegijuota sukčiavimo sudėtis sietina su nedidele turto verte, tai yra kuomet turto vertė neviršija l MGL dydžio suma.Sukčiavimo sudėtis yra materiali, tai yra visuomet būtina nustatyti nusikalstamos veikos išdavoje atsiradusius padarinius.Sukčiavimo objektu laikytina kiekvieno konkretaus asmens (fizinio ir/ar juridinio) turtinių santykių, kuriuose pastarasis dalyvauja, visuma.Sukčiavimo dalykas įstatyme įvardijamas požymiais: “svetimas turtas, turtinė teisė ir turtinė prievolė”.5. Turtas yra svetimas tuomet, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise (LATS 1998 12 22 Nutarimo Nr. 81 – 4 p.), taip pat kaltininkui ar kitam asmeniui svetimu laikytinas nukentėjusiojo turtas, kuomet nei kaltininkas nei tretysis asmuo, kurio naudai veikė f” kaltininkas, į nukentėjusiojo turtą neturėjo jokių objektyvia teise paremtų turtiniu teisių ar turtiniu reikalavimu.6. Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (LATS 1998 12 22 Nutarimo Nr. 8 -4 p.).7. Sukčiavimo sudėtyje terminas “turtas” reiškia materialius daiktus (res corporales) ir nematerialius daiktus (res incorporales).8. Materialiais daiktais laikomas bet kokie kilnojami daiktai, taip pat nekilnojamas turtas.Nematerialiais daiktais laikytinos nematerializuotos akcijos, vyriausybės vertybiniai popieriai, pajai ir kt. jSukčiavimo būdu įgyta turtinė teisė kaltininkui ar naudą gavusiam trečiajam asmeniui taip pat turi būti svetima.Svetima turtinė teisė – tai jokiu objektyviai egzistuojančiu teisiniu pagrindu kaltininkui ar Į naudą gavusiam trečiajam asmeniui nepriklausanti turtinė teisė, kuri atitinka nukentėjusiojo turtinę pareigą ir tokią teisę įgijęs kaltininkas ar naudą gavęs trečiasis asmuo neturi ir neturėjo į nukentėjusįjį jokių turtiniu teisių ar turtiniu reikalavimų.12. Turtinė teisė – tai visos daiktinės teisės (hipoteka, servitutas, uzufruktas ir kt.), tai pat visos teisiniu pagrindu įgyjamos turtinės teisės ir turtiniai reikalavimai. s.Kaltininkui ar naudą gavusiam trečiajam asmeniui teisėtai priklausančios turtinės teisės ar j_ reikalavimo įgijimas, įtvirtinimas ar net realizavimas apgaule, nesudaro sukčiavimo sudėties.Turtinė prievolė, kurios sukčiaujant išvengė arba net panaikino kaltininkas ar naudą gavęs kitas asmuo, šioje sudėtyje pasireiškia kaip teisėtu pagrindu atsiradusi ir objektyviai jegzistuojanti turtinio pobūdžio pareiga, kurią kaltininkas ar naudą gavęs kitas asmuo privalėjo įvykdyti nukentėjusiojo naudai. Pavyzdžiui: grąžinti paskolą, atlyginti žala. atlikti darbus, suteikti paslaugas, atsiskaityti už gautas prekes, patenkinti atgręžtinį nukentėjusiojo reikalavimą esant laidavimui, perduoti daiktą ir kt.Sukčiavimas yra turtinis nusikaltimas, todėl sukčiavimo dalykas – turtas, turtinė teisė ir turtinė prievolė pagal civilinėje apyvartoje nusistovėjusią tvarką ir papročius, būtinai turi L turėti ekonominę vertę, bei objektyviai gali būti įvertinti pinigais.Sukčiavimo dalyku bankų ir kitų kredito įstaigų atliekamu operacijų sferoje yra paskolų fpiniginės lėšos ir turtinės prievolės, kurias kredito įstaiga privalo įvykdyti pagal sutarti su i- klientu (LATS 1998 12 22 Nutarimo Nr. 8-4 p.).Sukčiavimo esmė yra apgaules panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti (LATS 1998 12 22 Nutarimo Nr. 8-2 p.). ‘18. Apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyviosios tiesos iškreipimo, nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių j faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti turtu, tai yra perduoti ^- turtą. perleisti turtine teisę, atsisakyti realizuoti savo turtine teise, prisiimti turtinius įsipareigojimus ir pan. 19. Baudžiamajai apgaulei konstatuoti butini trys požymiai: a) objektyviosios tiesos ^ iškreipimas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (sąlygoti nukentėjusiojo klaidą): c) tyčia, tai yra kaltininko suvokimas, jog jis sąmoningai pateikia objektyviosios tikrovės neatitinkančia informaciją.Pateikimas tikrovės neatitinkančių duomenų, be tikslo suklaidinti “vidutinių gabumų” nukentėjusįjį arba pateikimas duomenų kurie objektyviai negali suklaidinti “vidutinių gabumų” nukentėjusiojo yra tik “nuogas” melas, kuris nesudaro apgaulės požymio turinio.Apgaulė sukčiavime turi būti esminė, tai yra suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (LAT BBS~ teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje byloje Kr. 2K-S51-2001).22. Apgaulė gali pasireikšti dviems formomis: aktyviąja ir pasyviąja.23. Aktyvioji apgaulė yra tuomet, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam objektyvią tikrove neatitinkančia informaciją ir taip ji suklaidina.Pasyvioji apgaulė yra tuomet, kai kaltininkas pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus kaltininkas turėjo teisinę pareigą pranešti.Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų (LATS 1998 12 22 Nutarimo Nr. 8-3 p.).Asmens įsteigusio įmonę, kuri viešai skelbiasi priiminėjanti iš gyventojų pinigus ir įsipareigojant! mokėti palūkanas, tačiau neturėjo tikslo vykdyti ir nevykdė jokios realios veiklos, o buvo panaudota tik kaip apgaulės priemonė pinigams gauti, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas (LATS 1998 12 22 Nutarimo Nr. 8 – 7 p.).Elektroninėje bankininkystėje visos operacijos su piniginėmis lėšomis yra tvarkomos žmogaus sudarytu kompiuterinių programų pagrindu. … Sistema sudaryta tokiu būdu, kad ji priima komandą ir atlieka operaciją, jei surinkti tinkami sąskaitų turėtojų identifikaciniai kodai. … Jei kodą surenka ir komandą duoda asmuo, neturintis teisės atlikti operacijų su sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, jis pateikia operacinei sistemai ir bankui save, kaip kitą asmenį turintį tokią teisę ir taip suklaidina elektroninę sistemą ir tuo pačiu banką (LAT BBS teisėjų kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-6S2-2001).Apgaule laikytina: kai kaltininkas atsiskaito aiškiai blogai pagamintais netikrais pinigais: lošiant azartinius lošimus, kai jų rezultatas kaltininko yra kontroliuojamas ar valdomas: įteikiant piniginę “lėlę” vietoje tikrų pinigu: reikalaujant draudimo išmokos sumokėjimo ir pateikiant neegzistavusį draudiminį įvykį “patvirtinančius” dokumentus: pensijoms ar kitoms socialinėms pašalpoms gauti pateikiant suklastotus dokumentus; teisme apgaulingai tvirtinant apie esančias aplinkybes kurios šalina civilinę atsakomybę, pateikiant suklastotus dokumentus “patvirtinančius” prievolės įvykdymą; pagal čekį ar vekselį antrą kartą inkasuojant pinigus: sudaromose sutartyse nurodant sutarties šalies tikrovės neatitinkančius identifikacinius duomenis: mokesčių inspekcijai pateikiant suklastotus krovinio gabenimo dokumentus ir reikalaujant grąžinti PVM ir kt.Veika sukčiavime aprašyta keturiais alternatyviais požymiais, tai: a) savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą: b) savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtinę teisę: c) savo ar kitų naudai išvengė turtinės prievolės; d) savo ar kitų naudai turtinę prievolę panaikino.Savo ar kitų naudai svetimo turto įgijimas – tai neteisėtas ir neatlygintinas svetimų kilnojamų ar nekilnojamų daiktų, taip pat nematerialių daiktu paėmimas ar priėmimas savo ar kitu asmenų žinion, kai kaltininkas ar naudą gavę tretieji asmenys, suklaidinto nukentėjusiojo ir jam nenaudingo disponavimo savo turtu išdavoje faktiškai gauna daikto valdymą, nuosavybę, naudojimą ar net tik turėjimą (decensiją).Savo ar kitų naudai svetimos turtinės teisės įgijimas – tai neteisėtas ir neatlygintinas “niekinio” teisinio santykio sukūrimas, pagal kurį kaltininkas ar tretieji asmenys, nenaudingo nukentėjusiajam disponavimo savo turtu išdavoje, gauna jiems nepriklausančią, bet realizavimui ar disponavimui tinkamą daiktinę teisę ar prievolinę teisę arba teisę į kitus nukentėjusiojo turtinio pobūdžio veiksmus ar jų rezultatus.Savo ar kitų naudai turtinės prievolės išvengimas – tai neteisėtas ir neatlygintinas nukentėjusiojo turimos turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, nepatenkinimas ar dalinis patenkinimas, kuomet suklaidintas nukentėjusysis dėl objektyvių priežasčių negali savo pažeistų teisių apginti ar toks gynimas yra labai apsunkintas.Savo ar kitų naudai turtinės prievolės panaikinimas – tai neteisėtas ir neatlygintinas nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievole, nepatenkinimas, kuomet suklaidintas nukentėjusysis subjektyviai mano. jog jo turima turtinė teisė nustojo egzistuoti ir dėl to jo pažeistu teisių gynimas teismine tvarka objektyviai neįmanomas.34. Veika sukčiavime visuomet yra neteisėta, tai yra prieštaraujanti pozityviai teisei bei užjos padarymą baudžiamajame įstatyme numatlos sankcijos.35. Veikos neatlygintinumas esant svetimo turto ar svetimos turtinės teisės įgijimui pasireiškia tuo, jog suklaidintas nukentėjusysis perleidęs turtą ar turtinę teisę arba įsipareigojęs įvykdyti turtinę prievolę, už tai negauna jokio ekonominio ekvivalento turtu, paslaugomis ar kitomis vertybėmis ir dėl to patiria nuostolių, o kaltininkas ar tretysis asmuo, kurio naudai kaltininkas veikė, pasinaudodami apgaulės rezultatu nukentėjusiojo sąskaita nepagrįstai praturtėja.Veikos neatlygintinumas išvengiant turtinės prievolės arba ją panaikinus pasireiškia tuo. jog suklaidintas nukentėjusysis negali patenkinti ar realizuoti savo turimų turtinių reikalavimų į kaltininką ar tretįjį asmenį, kurio naudai veikė kaltininkas, ir dėl to negauna jokio ekonominio ekvivalento turtu, paslaugomis ar kitomis vertybėmis, o kaltininkas ar tretysis asmuo nepatenkinę nukentėjusiojo turtinės teisės, jo sąskaita nepagrįstai praturtėja.Veikos neatlygintinumas esant sukčiavimui visuomet sąlygoja turtine naudą kaltininkui ar kitam asmeniui. Turtinė nauda pasireiškia nepagrįstu praturtėjimu nukentėjusiojo sąskaita.Turtinę naudą sudaro kaltininko ar trečiojo asmens turto aktyvo (visumos daiktų ir turtinių teisių) padidėjimas arba turto pasyvo (visumos turtinių prievolių) sumažėjimas.Turtinę naudą taip pat sudaro kaltininko ar naudą gavusio trečiojo asmens turto kaip abstrakčios pinigais įkainuojamu gėrių piniginės vertės padidėjimas.40.Banko paskolos gavimas apgaule, įkeičiant kaltininkui nuosavybės teise nepriklausanti pastatą, tačiau paskolos lėšomis šį pastatą rekonstravus, bei pastatą kaip įkeistą turtą, skolai padengti, realizavus varžytinėse ir tokiu būdu patenkinus įkeitimu užtikrintą banko reikalavimą, nesudaro sukčiavimo sudėties (LAT BBS teisėju kolegijos nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-436-2000).Nusikalstamos veikos padarinius sukčiavimo sudėtyje įstatymo leidėjas aprašė tokiais pat požymiais, kaip ir veiką, tai yra “įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino”. Šie požymiai faktiškai reiškia turtinės žalos padarymą nukentėjusiajam.Sukčiavimo sudėtyje nusikalstami padariniai suprantami kaip nukentėjusiojo turto aktyvo sumažėjimas ar turto pasyvo padidėjimas (turtinė žala juridinės turto sampratos prasme) arba nukentėjusiojo turto aktyvo ir pasyvo, kaip abstrakčios pinigais įkainuojamų gėrių visumos piniginės vertės sumažėjimas (turtinė žala ekonominės turto sampratos prasme). , , =-. ;:>?Nukentėjusiojo turto aktyvas sumažėja tuomet, kai netenkama nuosavybės teise ar kitu teisiniu pagrindu valdomų kilnojamu ar nekilnojamų daiktų, įvairių daiktiniu teisių (pvz. hipotekos, uzufrukto), taip pat turtiniu teisių praradimas( pvz. teisė reikalauti paskolos grąžinimo; teisė reikalauti draudimo išmokos sumokėjimo; teisė gaut užmokestį už atliktas paslaugas ir pan.).Nukentėjusiojo turto pasyvas padidėja tuomet, kai padidėja jo valdomu, tačiau daiktinės teisės pagrindu kitiems priklausančių daiktu visuma (pvz. apgautas nukentėjusysis už gerą kainą nuperka daiktą, kuriam nustatyta hipoteka) arba padidėja prievolių kurias nukentėjęs privalės įvykdyti visuma (pvz. suklaidintas nukentėjęs savo nenaudai išduoda banko garantiją, akceptuoja vekselį, išleidžia dokumentini akredityvą, sudaro laidavimo sutartį, įsipareigoja suteikti turtinio pobūdžio paslaugas ir pan.