BAUDŽIAMOSIOS TEISĖS DISCIPLINOS KONSPEKTAS 2dalis

1) padarytos pavojingos veikos;
2) asmens pavojingumo.
Įstatymų leidėjas nustato bendrą taisyklę: šią priemonę galima taikyti tik tada, kai veika ir asmuo kelia pavojų visuomenei, o asmenį reikia laikyti ligoninėje ir priverstinai gydyti.Čia veikos pavojingumas suprantamas siaurai.Jį sieja su vienu veiksniu – reikia pasikėsinti į sveikatą arba gyvybę, t.y. tik smurtinių veikų atžvilgiu.
Atsižvelgiant į veiką ir sveikatos būklę teismas gali pasirinkti tris minėtus atvejus. Griežto stebėjimo atvejis gali būti taikomas tik tada, kai tai susiję su pasikėsinimu į asmens gyvybę. Kiti pasirinkimai priklauso nuo to, kokia veika padaryta.
Šių prriemonių taikymas pasižymi viena savybe. Jos taikomos kol asmuo pasveiksta arba išnyksta jo pavojingumas. Tačiau jų taikymo terminas kiekvienu atveju yra ne ilgesnis kaip 6 mėnesiai. O po 6 mėnesių gydymo įstaiga turi pateikti teismui išvadą dėl pavojingumo ar nepavojingumo, ir teismas vėl turi priimti sprendimą pratęsti priemonės taikymą ar ne. Po 6 mėn. viskas vėl kartojasi.
Asmuo nepakaltinamu gali tapti bausmės atlikimo metu.Tuo atveju teismas gali priimti sprendimą, kad vietoje bausmės jam taikomos priverčiamosios medicininės priemonės. Jei per tam tikrą laką asmuo pasveiksta, teeismas jį gali pasiųsti atlikti bausmę bet įtraukti į bausmės atlikimo laką gydymo laiką. Tada viena gydymo diena prilyginama vienai laisvės atėmimo dienai.
Jei teismas priima sprendimą, kad asmuo pasveiko, tai problemų dėl tolesnio bausmės vykdymo neatsiranda, bet, jei asmuo tampa nepakaltinamu –

gali griežčiausią medicininio poveikio priemonę pakeisti į švelnesnę:
– rūpybą;
– stebėjimą.

T.13. ATLEIDIMAS NUO BAUDŽIAMOSIOS ATSAKOMYBĖS

Baudžiamoji atsakomybė ir jos turinys
Baudžiamoji atsakomybė yra valstybės baudžiamųjų teisinių priemonių visuma, taikoma nusikaltimą padariusiam asmeniui. Kaltininkui padarius nusikaltimą, valstybei atsiranda teisė taikyti jam baudžiamąsias teisines priemones – tiek įspėjamąsias, prevencines (kardomoji priemonė, turto areštas ir pan.), tiek sudarančias baudžiamosios atsakomybės turinį.
Baudžiamųjų teisinių priemonių turinio ir jų paskirties samprata padeda nustatyti baudžiamosios atsakomybės ribas, galimybę bei tikslingumą atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. nuostata įtvirtina pagrindinį baudžiamosios teisės principą: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Ši nuostata reiškia, kad nusikaltimą padariusiam asmeniui baudžiamąsias teisines priemones galima taikyti tik teismui pripažinus jo kaltę. Taigi teisminis asmens kaltės pripažinimas yra taakoskyra atribojanti įspėjamųjų, prevencinių priemonių taikymą nuo priemonių sudarančių baudžiamosios atsakomybės turinį taikymo.
Nors nusikaltimą padariusiam asmeniui pareiga atsakyti baudžiamąja tvarka kyla nuo nusikaltimo padarymo momento, tačiau jau bylos ikiteisminio tyrimo institucijos Baudžiamojo proceso kodekso normų nustatyta tvarka, rinkdami įrodymus apie padarytą nusikaltimą ir jį padariusį asmenį, jau taiko kaltininkui jo procesinę padėtį atitinkančias įspėjamąsias, asmens laisvę ar turto disponavimo teisę suvaržančias, priemones, pvz.: kardomąją priemonę, turto areštą. Šioje procesinėje stadijoje įstatymo numatyta tvarka gali būti pažeidžiamos jo asmeninės teisės: atliekama k

krata, vykdomas telefoninių pokalbių pasiklausymas, pašto korespondencijos kontrolė ir pan. Tačiau, taikomos įspėjamosios – prevencinės priemonės neužtraukia asmeniui jokių teisinių pasekmių.
Jeigu asmeniui baudžiamoji byla nutraukiama ar jis išteisinamas, paskirtos įspėjamosios priemonės panaikinamos ir asmuo įstatymo numatytais atvejais ir tvarka turi teisę reikalauti kompensuoti turėtus nuostolius.
Asmuo patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nuosprendyje atsiskleidžia baudžiamosios atsakomybės turinys, kuris valstybės vardu taikomas nuteistajam.
Baudžiamosios atsakomybės turinį sudaro asmens elgesio pasmerkimas valstybės vardu, priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį, bausmės paskyrimas, bausmės atlikimas, teistumas.

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės
Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju asmuo atleidžiamas nuo visų baudžiamųjų teisinių priemonių, sudarančių baudžiamosios atsakomybės turinį, taikymo. Nusikaltimai savo pobūdžiu, pavojingumo laipsniu, kaltininko asmenybe skiriasi savo pavojingumu. Todėl įstatymų leidėjas, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, suteikia teismui teisę paskirti švelnesnę nei numato įstatymas bausmę, atidėti paskirtosios bausmės vykdymą ir pan. Individualizuodamas nusikaltimą padariusio asmens atsakomybę ir, nustatęs įstatymo numatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas, bei ,atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, įvertinęs kitas bylos aplinkybes, teismas gali spręsti, kad taikytos įspėjamosios baudžiamosios teisinės priemonės bei bylos procesas yra pakankamos priemonės kaltininkui ir asmuo ateityje laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikaltimų.

Asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleidžiamas , su tam tikromis sąlygomis ar be jų. Paprastai įstatymu nustatoma sąlyga nepadaryti na

aujo nusikaltimo. Tokie sąlyginio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejai numatyti BK 38, 40 straipsniuose. Šiais atvejais atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti, jeigu atleistasis nuo atsakomybės asmuo neįvykdo tam tikrų sąlygų. Esant besąlyginiam atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės arba pasibaigus atleidimo sąlygoms, nusikaltimas, už kurio padarymą kaltininkas atleistas nuo atsakomybės, jokių teisinių pasekmių nesukuria.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nesukuria teistumo, nes teistumas atsiranda tik nuosprendžiu pripažinus asmenį kaltu ir paskyrus bausmę.
Nusikaltimas, už kurio padarymą nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkas atleistas, nenutraukia senaties termino anksčiau padarytam nusikaltimui, negali būti jį kvalifikuojančiu požymiu, ar sunkinančia atsakomybę aplinkybe.

1.Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą
Padaręs nusikalstamą veiką asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismas pripažįsta, kad iki bylos nagrinėjimo teisme šis asmuo ar jo padaryta veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingi (BK 36 str.)

Esant BK 36 str. numatytoms sąlygoms, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tiek už nusikaltimo, tiek už baudžiamojo nusižengimo padarymą.
Komentuojamame straipsnyje yra du savarankiški atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai: asmens veika dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojinga arba asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tapo nepavojingas.
Veikos pavojingumas yra materialinis nusikaltimo požymis.
Veikos priešingumas teisei yra formalusis nusikaltimo požymis.
Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą atveju materialinis nusikaltimo požymis – veikos pavojingumo nebuvimas lemia baudžiamosios atsakomybės sprendimą ir no

ors veika formaliai priešiška teisei, tačiau dėl to, kad veika tapo nepavojinga, kaltininką patraukti baudžiamojo atsakomybėn nėra tikslinga.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui ar jo padarytai veikai dėl aplinkybių pasikeitimo tapus nepavojingiems, neribojamas padaryto nusikaltimo sunkumu, nusikaltimą padariusio asmens požymiais (recidyvas, pavojingas recidyvas), nusikaltimą kvalifikuojančiais požymiais ir pan.
Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės veikos pavojingumo praradimo dėl aplinkybių pasikeitimo atveju, nepavojinga tampa ne konkreti kaltininko veika, o nuo aplinkybių pasikeitimo visos analogiškos veikos šalies mastu (pvz.: Respublikoje socialistinę ūkio sistemą keičiant rinkos ekonomika, ir, atsisakius valstybinio prekių kainų reguliavimo, tapo nepavojinga spekuliacija, tačiau įstatymų leidėjas daug vėliau dekriminalizavo paminėtą veiką ir pan.) Negali būti teismo pripažįstama veika praradusia pavojingumą, kai aplinkybės pasikeitė dėl pačio kaltininko veiksmų (lokalinės aplinkybės) pvz..: kaltininkas atlygina nusikaltimu padarytą žalą, išžaginimo atveju su nukentėjusiąja susituokia, pašalina nusikaltimo pasekmes.

Sprendžiant ar dėl aplinkybių pasikeitimo asmuo tapo nepavojingas, atsižvelgiama į naujas aplinkybes sąlygojančias jo aplinką, sveikatos būklę , o taip pat į visas bylos aplinkybes.
Pasikeitusios aplinkybės sąlygojančios kaltininko aplinką turi įtakoti jį taip, kad naujo nusikaltimo padarymas taptų negalimu tiek dėl šių aplinkybių sąlygotų susiformavusių kaltininko moralinių nuostatų, tiek dėl jų sąlygotų objektyvių veiksnių. Vienos iš tokių aplinkybių galėtų būti pasikeitusios gyvenimo, darbo, aplinkos sąlygos (asmuo pašaukiamas į būtinąją karinę tarnybą, įstojo į mokymosi įstaigą ir gerai mokosi, pakito sąlygos veikiančios neigiamas elgesio savybes – apsivedė, sąžiningai dirba ir augina vaikus ir pan. ). Asmens sveikatos būklė (tapo invalidu, susirgo nepagydoma liga) gali būti vertinama tik greta kitų aplinkybių. Atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo dėl aplinkybių pasikeitimo tampa nepavojingu galima tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas spręsti, kad kaltininkas ateityje nusikaltimų nepadarys. Todėl, sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą turi būti atsižvelgiama ne tik į visas bylos aplinkybes, bet taip pat į laiką praėjusį nuo nusikaltimo padarymo. Kuo ilgesnis laikas praėjo, jeigu asmuo per tą laiką gerai elgėsi ir nepadarė teisės pažeidimų, sudaro patikimesnę galimybę spręsti apie asmens pavojingumo išnykimą. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs bendrąjį principą, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu po nusikalstamos veikos padarymo yra suėję BK 95 str. 1 d. numatyti terminai ir yra kitos sąlygos numatytos šiame straipsnyje. Šios normos esmė yra ta, kad asmuo už padarytą nusikalstamą veiką negali būti be galo ilgai persekiojamas. Jeigu asmuo nepadaro naujos nusikalstamos veikos, einant laikui jo pavojingumas mažėja bei praranda reikšmę BK 41 str. numatyti bausmės tikslai. Todėl greta pasikeitusių aplinkybių kurios daro asmenį nepavojingu, svarbu atsižvelgti ir į šį baudžiamosios teisės institutą, taip individualizuojant konkrečią nusikalstamą veiką ir ją padariusį asmenį.
Baudžiamasis nusižengimas ir nusikaltimas yra pavojinga ir Baudžiamajame kodekse uždrausta veika už kurią gali būti skiriama šio kodekso 42 straipsnyje numatyta bausmė. Įstatymų leidėjas, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, asmeniui jam ar jo padarytai veikai dėl aplinkybių pasikeitimo praradus pavojingumą, nesieja su padaryto nusikaltimo sunkumu, tačiau, sprendžiant asmens pavojingumą, būtina atsižvelgti į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus. Praktiškai sunku įsivaizduoti tokį aplinkybių pasikeitimą dėl kurių asmuo tampa nepavojingu, jeigu jis padarė sunkų ar itin sunkų nusikaltimą.
Svarstant asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės jam dėl aplinkybių pasikeitimo tapus nepavojingu, teismas įgyvendina BK 41, 95 str. numatytus bausmės ir baudžiamosios atsakomybėn tikslus, todėl turi atsižvelgti į šiuose straipsniuose išdėstytas nuostatas ir kiek naujai atsiradusios aplinkybės daro asmenį nepavojingu.

Procesiniai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 36 str. pagrindai:
Esant BK 36 str. numatytoms sąlygoms, gali būti nutraukiamas ikiteisminis tyrimas, o teisminėje stadijoje byla ir asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis šiomis procesinėmis normomis:

1. BPK 212 str. Ikiteisminio tyrimo nutraukimo atvejai

3 p .kai remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36 straipsniu pripažįstama, jog, jog asmuo ar jo padaryta veika prarado pavojingumą dėl aplinkybių pasikeitimo.

2. BPK 214 str. Ikiteisminio tyrimo nutraukimo tvarka
2. šio kodekso 212 str. 3-9 punktuose numatytais atvejais ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina prokuroro surašytą nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

3. BPK 235 str. Bylos nutraukimas
Byla nutraukiama, kai yra šio kodekso 3 str. 1 d. numatytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas arba yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36 – 40 ir 93 straipsniuose numatyti pagrindai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kai baudžiamoji byla nutraukiama, nutraukiamas ir procesinių prievartos priemonių taikymas, suimtas kaltinamasis nedelsiant paleidžiamas iš kardomojo kalinimo vietos, taip pat sprendžiama dėl daiktinių įrodymų. Bylos nutraukimo klausimai nagrinėjami teismo posėdyje.

4. BPK 303 str. Nuosprendžių rūšys
4. Teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra BK 36 – 40, 93 str., 114 str. 3 d.,249 str. 4 d.,259 str. 3 d.,291 str. 2, 3 d. numatyti pagrindai kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

2.Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo
BK 37 str. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo
Padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.
Veikos mažareikšmiškumo samprata
Įstatymų leidėjas Baudžiamojo kodekso 11, 12 straipsniuose pateikia nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo veikų sąvokas. Baudžiamoji veika yra pavojinga ir Baudžiamojo kodekso uždrausta veika. Taip naujajame baudžiamajame kodekse yra suderinti formalusis ir materialusis nusikaltimo požymiai. Jeigu asmuo padaro Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose numatytą baudžiamąją veiką, tai jis padaro nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (formalusis nusikaltimo požymis). Įstatymų leidėjas yra uždraudęs pavojingas veikas. Bet kuri baudžiamojo kodekso specialiosios dalies norma yra apibendrinto pobūdžio. Ji numato aplamai tokią draudžiamą pavojingą veiką ir nustato jos požymius. Jeigu asmens veikoje trūksta kurio nors baudžiamojo įstatymo normos požymio, veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Asmens nusikaltimo pavojingumą lemia jo veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai. Veikos pavojingumo pobūdį taip pat išreiškia įstatymo ginamų vertybių (nusikaltimo objekto), į kurias asmuo pasikėsino, svarba. Taip pasikėsinimas į žmogaus gyvybę yra daug pavojingesnis nei pasikėsinimas į svetimą turtą ar asmens garbę ir orumą ir pan. Veikos pavojingumo laipsnį apibūdina nusikaltimo sudėties požymių konkretus turinys: veikos padarymo būdas ir pasekmės, tikslai, motyvai ir pan.

Individualizuojant nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, būna atvejų, kai asmens veikoje kai kurie privalomieji nusikaltimo požymiai silpnai išreikšti ir tik formaliai atitinka įstatyminės normos reikalavimus. Jeigu dėl nusikaltimu padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika yra mažareikšmė, tai ji yra mažiau pavojinga palyginus su ta, kurią numatęs įstatymų leidėjas, todėl, esant Baudžiamojo kodekso 37 straipsnio sąlygoms, tokį asmenį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Asmuo padaręs baudžiamąjį nusižengimą nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžiamas
Teismų praktikoje (taip pat ir teisės teorijoje) yra susiformavusios dvi nuomonės vertinant asmens veikos pavojingumą, kaip nusikaltimo pavojingumo požymį. Formaliosios teisės krypties šalininkų požiūriu, įstatymų leidėjas visas pavojingas veikas yra numatęs Baudžiamojo kodekso ypatingosios dalies straipsniuose, todėl asmens padaryta veika, jeigu ji atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, jau pati savaime yra pavojinga. Veikos mažareikšmiškumą galima vertinti per atskirus, tai nusikaltimo sudėties konstrukcijai būtinus požymius, jeigu kai kurie iš jų savo turiniu silpnai išreikšti.
Materialiosios teisės krypties šalininkų požiūriu, įstatymų leidėjas Baudžiamojo kodekso 11 str. 1 dalyje ir 12 str.yra aiškiai pasisakęs, kad nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu laikoma pavojinga ir Baudžiamuoju kodeksu uždrausta veika. Atsižvelgiant tiek į BK 11 str. 1 d. bei 12 str., tiek į BK 37 str. normų turinį, veikos pavojingumas yra vertinimo dalykas.
Baudžiamojo kodekso 37 straipsnio norma išreiškia formalųjį požiūrį. Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės galima ne vien todėl, kad veika nepavojinga, o todėl, kad kai kurie nusikaltimo sudėties požymiai yra mažareikšmiai, kas savaime BK 11, 12, 37 str. konspekte, veiką daro nepavojinga.
Būtina skirti baudžiamosios bylos nutraukimą dėl veikos mažareikšmiškumo nuo bylos nutraukimo ar asmens išteisinimo, kai veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Byla nutraukiama dėl veikos mažareikšmiškumo, kai yra visi nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau dėl pačių nusikaltimo požymių ypatumų, dalyko, žalos dydžio veika mažareikšmė. Byla nutraukiama dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo, kai padaryta veika yra pavojinga (ar nepavojinga), tačiau veikoje nėra nusikaltimo sudėties. Jeigu veikoje nėra nusikaltimo sudėties ir kartu pagal nusikaltimo požymius veika yra mažareikšmė, teismas nutraukia bylą dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo, nesvarstydamas veikos mažareikšmiškumo klausimo.
Baudžiamojo kodekso 37 str. prasme veika yra mažareikšmė, jei ji nedaro esminės žalos įstatymo ginamoms vertybėms arba nekelia grėsmės tokiai žalai atsirasti. Baudžiamojo kodekso paskirtis (1 straipsnis) yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Įstatymų leidėjas, konstruodamas Baudžiamojo kodekso ypatingosios dalies straipsnių dispozicijas, sprendė kokios veikos yra pavojingos ir jas uždraudė, nes jos daro esminę žalą piliečių, visuomenės ir valstybės interesams. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų nuostatomis, sprendžiama, ar kėsinimusi į baudžiamuoju įstatymu ginamas vertybes asmuo siekė padaryti joms esminę žalą, ar veikos tikslai ir motyvai, veikos padarymo būdas ir pasekmės rodo, kad šia veika nebuvo siekiama tokią žalą padaryti, todėl veika yra mažareikšmė.
Tais atvejais, kai už analogišką veiką yra įstatymo numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė ar kitokia teisinė atsakomybė, o teismui nusprendus, kad padarytoji veika atitinka BK 37 str. sąlygas, veikos pavojingumas kitų teisės šakų ginamoms vertybėms išlieka, ir asmuo gali būti traukiamas administracinėn ar kitos rūšies teisinėn atsakomybėn.
Jeigu pagal pasekmes ar atsakomybės kilimo ribas veika yra administracinis nusižengimas ir tik dėl tam tikrų kvalifikuojančių požymių atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, teismui pripažinus veikos mažareikšmiškumą, asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn, nepaisant šių kvalifikuojančių požymių buvimo.
Tais atvejais, kai kaltininko veikoje yra administracinio nusižengimo požymiai, įsiteisėjus byloje priimtam sprendimui, teismas, vadovaudamasis ATPK 35 str., 261 str., 262 str. 7 p. numatyta tvarka ir terminais, išsprendžia administracinės atsakomybės klausimą arba perduoda medžiagą nagrinėti atitinkamai institucijai.
Požymiai, į kuriuos atsižvelgiama, sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą
Sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą, atsižvelgiama tiek į būtinus veikos objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius požymius.
Vertinant veikos objektyviuosius požymius, atsižvelgiama į baudžiamojo įstatymo ginamus asmens, valstybės ar visuomenės interesus ir jų pažeidimo laipsnį, nusikaltimo dalyką, taip pat į nusikalstamos veikos padarymo būdą, pasekmes, įrankius, priemones, laiką ir vietą.
Veikos pavojingumo pobūdį apibūdina įstatymu ginamų vertybių (nusikaltimo objekto) svarba. Įstatymų leidėjas Baudžiamajame kodekse nustatė nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir jas atitinkančias bausmes (BK 11 , 12str.). Labai sunkiais nusikaltimais laikomos tyčinės veikos už kurių padarymą numatoma laisvės atėmimo bausmė virš dešimties metų. Šių nusikaltimų pavojingumą nulemia pati vertybių, į kurias pasikėsinta, svarba ir, nors formaliai ir tokia veika gali pasitaikyti mažareikšmė, tačiau nusikaltimo pavojingumo negali sumažinti nei menkos veikos pasekmės, nei veikos būdas, tikslai ir motyvai ar kiti nusikaltimo sudėties požymiai.
Vertinant veikos mažareikšmiškumą, svarbią reikšmę turi nusikaltimo dalyko požymiai. Nusikaltimo dalyko ypatybės – apimtis, svoris, vertė, daiktų unikalumas, skaičius ir pan. – charakterizuoja veiką padariusiojo tyčios kryptingumą, kuris, įvertinus objektyviosios pusės požymius – pasekmes, veikos padarymo būdą, įrankius ir priemones, leidžia spręsti apie padarytos veiką.
Veikos pavojingumo laipsnis yra vienas iš nusikaltimo požymių. Veikos padarymo būdas, pasekmės, panaudoti įrankiai ir priemonės, laikas ir vieta – yra tie požymiai, kurie objektyviai atsispindi ir palieka pėdsakus žmogų supančiame pasaulyje ir turi bene svarbiausią reikšmę, sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą. Kiekvienas iš minėtų požymių charakterizuoja veikos pavojingumo laipsnį. Veikos padarymo būdas gali pasireikšti įvairiais bruožais. Kaltininkas nusikalstamą veiką gali padaryti įžūliai, pasityčiodamas iš nukentėjusiojo ar veiką matančių žmonių, nepaisydamas visuotinai priimtų elgesio taisyklių, visuotinai pavojingu būdu ir pan. Todėl tokia veika, net ir nesukėlusi žalingų pasekmių, yra daug pavojingesnė nei veika be tokių ypatybių. Veikos pavojingumas yra didesnis, jeigu rezultatui pasiekti panaudojami įrankiai, techninės priemonės. Tam tikrais atvejais reikšmės veikos pavojingumui gali turėti jos padarymo laikas ir vieta.
Nusikalstamos pasekmės – tai veikos rezultatas, išsipildymas vidinių paskatų ir motyvų, nukreiptų šiam tikslui pasiekti. Pasekmių žalingumas tolygus veikos pavojingumui. Kuo nusikaltimu padaryta didesnė žala įstatymu saugomoms vertybėms, tuo pavojingesnis šios veikos laipsnis. Jeigu baudžiamoji atsakomybė siejama su tam tikrų pasekmių atsiradimu (materialioji nusikaltimo sudėtis), tai, be kitų požymių, visų pirma veikos pavojingumo laipsnį nulemia nusikaltimo dalykas ir jo ypatybės, daiktų vertė, žalos dydis ir jos padarymo būdas, kilusios kitos neigiamos pasekmės. Kitais atvejais (formalioji nusikaltimų sudėtis) veikos pavojingumą lemia nusikalstamos veikos pobūdis ir jos intensyvumas, tyčios kryptingumas, tikslai ir motyvai, taip pat ir nusikaltimo dalykas.
Vertinant subjektyviuosius požymius, veikos mažareikšmiškumui nustatyti gali turėti įtakos kaltininko tyčios kryptingumas, neatsargumo laipsnis, veikos tikslai ir motyvai.
Kaltininko tyčios turinys ir jos kryptingumas apibūdina, kokią žalą kaltininkas siekė padaryti įstatymu ginamoms vertybėms (objektui). Nuo padarytos žalos ar žalos, kurią buvo kėsinamasi padaryti, priklauso kaltininko veikos pavojingumas. Svarbu nustatyti kaltininko tyčios kryptingumą, kai jo veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje. Jeigu kaltininkas įstatymo saugomoms vertybėms siekė padaryti didesnę nei mažareikšmę žalą, tačiau ji nebuvo padaryta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, tai kaltininko padaryta veika negali būti pripažįstama mažareikšme. Veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą.
Teismas, spręsdamas veikos mažareikšmiškumo klausimą, nusikaltimuose, padarytuose dėl neatsargumo, turi atsižvelgti į neatsargumo (kaltės) formą, neatsargumo laipsnį. Tais atvejais, kai pagal baudžiamojo įstatymo konstrukciją veika gali būti padaryta tiek kaltininkui lengvabūdiškai tikintis išvengti pavojingų pasekmių, tiek nenumatant tokių pasekmių galimo kilimo, svarbu nustatyti nusikaltimo, padaryto dėl neatsargumo, kaltės formą. Teismas turi atsižvelgti į tai, kad jeigu veiką padaręs asmuo numatė, jog jo veikimas ar neveikimas gali sukelti pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta (BK 16 str. 2 d.), ir sąmoningai pažeidė saugaus elgesio taisykles, jo veikos pavojingumo laipsnis yra didesnis nei asmens, kuris nenumatė tokių pasekmių kilimo, nors turėjo ir galėjo jas numatyti (BK 16 str. 3 d.). Teismas turi atsižvelgti, kad lengvabūdiško pasitikėjimo atveju nuteistojo veiksmai, pažeidžiant saugaus elgesio taisykles, yra tyčiniai, todėl teismas turi aiškintis saugaus elgesio taisyklių pažeidimo motyvus ir tikslus, nes šis įvertinimas reikšmingas sprendžiant apie veikos mažareikšmiškumą.
Teismas, spręsdamas veikos mažareikšmiškumo klausimą, atsižvelgia į kaltininko veikos tikslus ir motyvus. Asmens veikimas ar neveikimas paprastai būna nulemtas tam tikrų motyvų. Veikos motyvai gali būti teigiami (siekimas padėti asmeniui, nors ir suprantant, kad taip daromas nusikaltimas, ir pan.), neutralūs (padedama draugui), neigiami (savanaudiškumas, kerštas ir pan.). Motyvai asmens sąmonėje suformuoja veikos tikslus, tai yra tam tikro veikos rezultato siekį. Nepriklausomai nuo to, ar veikos tikslai ir motyvai būtų nusikaltimo sudėties ar kvalifikuojančiu požymiu, ar tokiu požymiu jie nėra, teismas turi atsižvelgti, kad tikslų ir motyvų pavojingumas nulemia ir pačios veikos pavojingumą.
Tais atvejais, kai įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrą baudžiamosios atsakomybės kilimo ribą, teismas gali pripažinti veiką mažareikšme tik tuomet, kai šis dydis viršytas labai nežymiai. Dažnai ši riba skiria administracinę teisinę atsakomybę nuo baudžiamosios. Įstatymų leidėjas yra numatęs baudžiamosios atsakomybės atsiradimą nuo tam tikros ribos, tai yra jis sprendė, kad viršijus tą ribą asmens padaryta veika jau yra pavojinga ir nusikalstama. Tačiau tai nereiškia, kad, viršijus numatytą baudžiamosios atsakomybės atsiradimo ribą, asmens veiką negalima pripažinti mažareikšme. Nustatytos ribos viršijimas reiškia, kad kaltininko veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą veikimą ar neveikimą, tačiau kiti nusikaltimo požymiai gali pašalinti veikos pavojingumą.
Jeigu įstatymų leidėjas baudžiamajai atsakomybei kilti yra nustatęs tam tikrą vertinamąjį nusikaltimo sudėties požymį (žymi žala, didelė žala, sunkios pasekmės ir pan.), tai veikoje ar jos pasekmėse nustačius šį požymį, jo specifikos pagrindu pripažinti veiką mažareikšme negalima.
Nusikaltimo sudėties požymiai: žymi žala, didelė žala, sunkios pasekmės ir pan., yra konkretaus nusikaltimo būtinasis požymis. Nustačius faktą, kad jie padarytoje veikoje yra, šiuos požymius kitaip vertinti negalima, nes jų įvertinimą jau yra davęs įstatymų leidėjas, konstruodamas baudžiamąjį įstatymą. Kai kuriais atvejais už padarytą veiką baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik veikos pasekmėms pasiekus šio požymio lygį. Kitais atvejais jie skiria administracinę ir baudžiamąją atsakomybes. Veikos – žymios (didelės) žalos požymis yra tik vienas iš nusikaltimo sudėties požymių, ir veiką (teoriškai) paversti mažareikšme gali kitų požymių mažareikšmiškumas.
Vertinant veikoje šiurkštaus viešosios tvarkos pažeidimo arba aiškaus visuomenės negerbimo požymius, atsižvelgiama į tai, kad šie požymiai yra kaltininko veikos išraiška ir jos pasireiškimo būdas. Kuo ryškiau šie požymiai pasireiškia, tuo padaryta veika pavojingesnė. Į šią specifiką atsižvelgiama sprendžiant veikos mažareikšmiškumo klausimą.
Veikoje nustačius piktybinio chuliganizmo požymius – nepaprastą cinizmą ar ypatingą įžūlumą, atsižvelgiama į tai, kad šie požymiai charakterizuoja veikos bruožus, jos specifiką ir pavojingumo laipsnį. Pagal šių požymių turinį, pasireiškimo būdą veika gali būti pavojingesnė ar mažiau pavojinga. Kadangi šie požymiai tiesiogiai veikia kitų veikos objektyviosios pusės požymių turinį ir jų specifiką, darydami juos pavojingesniais, todėl tokioje veikoje surasti požymių, galinčių charakterizuoti mažareikšmiškumą, tikrai maža.
Veika gali būti pripažinta mažareikšme ir tuomet, kai joje yra kvalifikuojantys požymiai: įsibrovimas į negyvenamąsias patalpas ir pan., jei kiti padarytos veikos požymiai yra mažareikšmiai.
Veikos padarymo bendrininkavimo atveju mažareikšme gali būti pripažinta tik visų bendrininkų veika. Bendrininkus nusikaltimo padaryme sieja keli valinio pobūdžio elementai: bendrininkas darant nusikaltimą nori ir susitaria veikti kartu su kitais bendrininkais; supranta savo veikos ribas ir suvokia, kad jo veika sudaro tik tam tikrą dalį visos nusikalstamos veikos; supranta, kad tik visų bendrininkų veika bus pasiektas rezultatas. Bendrininkavimo atveju nusikaltimo objektyviąją pusę sudaranti veika susideda iš daugelio bendrininkų veikų ir sudaro vieną būtiną veiką nusikaltimo rezultatui pasiekti. Subjektyvioji pusė charakteringa visus bendrininkus siejančia vieninga tyčia – pasiekti susitarime numatytų rezultatų. Kiekvieno bendrininko atliekama veika yra būtina apskritai ir priežastiniu ryšiu susijusi su nusikaltimo pasekmėmis. Todėl nepriklausomai nuo to, kokią dalį visos veikos sudaro atskiro bendrininko atlikta veika, net jeigu ji visai nereikšminga ir svaraus indėlio siekiant pasekmių turėti negalėjo, bendrininkų tyčios vieningumas visų bendrininkų veiką daro pavojingą. Bendrininkų asmenybės ir jų padarytos veikos individualizavimas vykdomas sprendžiant BK 41, 54 str. numatytus klausimus. Šių valinio pobūdžio elementų analizė padeda rasti atsakymą, ar nusikaltimo padarymo bendrininkavimo atveju atskirų bendrininkų veiką dėl jų veikos specifiškumo galima pripažinti mažareikšme.
Tais atvejais, kai nusikaltimo padaryme bendrininko atlikta veika nebuvo būtina rezultatams pasiekti, tačiau bendrininkas to nežinojo ir atlikdamas veiką siekė bendrų rezultatų, šiuo pagrindu jo padarytos veikos pripažinti mažareikšme negalima.
Jeigu bendrininkas reikiamu būdu atsisakė susitarimo padaryti nusikaltimą, tai sprendžiant klausimą dėl atsakomybės, kuri gali kilti už jau padarytą veiką iki susitarimo bendrininkauti nutraukimo, veikos mažareikšmiškumo klausimo sprendimas galimas.
Svarstant mažareikšmiškumo klausimą idealiosios nusikaltimų sutapties požymius turinčios veikos atžvilgiu, mažareikšme gali būti pripažinta tik visa šiuos požymius turinti veika. Idealiosios sutapties nusikaltimai yra padaromi viena veika. Dėl tos priežasties šios veikos požymiai yra bendri visiems idealiosios sutapties nusikaltimams. Kuriuos nors iš šių požymių įvertinant mažareikšmiais, jie yra mažareikšmiai visiems viena veika padarytiems nusikaltimams. Visą veiką, nors ja padaromi keli nusikaltimai, jungia vieninga tyčia, todėl veiką išskaidyti dalimis ir vieną dalį, sudarančią atskirus nusikaltimus, pripažinti mažareikšme, o kitą dalį – nemažareikšme, negalima.
Esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, padarytos veikos mažareikšmiškumas svarstomas dėl kiekvienos veikos atskirai.
Sprendžiant padarytos veikos mažareikšmiškumo klausimą negali turėti reikšmės nusikaltimo subjekto ir nukentėjusiojo požymiai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis skelbia, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų. Kaltininko asmenybės požymiai nusako ne veikos, o asmenybės pavojingumą ar nepavojingumą ir gali turėti reikšmės skiriant bausmę.
Sprendžiant veikos pripažinimo mažareikšme klausimą, neturi reikšmės asmens teistumas, pagal ankstesnį teismo nuosprendį neatlikta bausmė, veikos padarymas lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų laiku. Minėti požymiai rodo asmenybės, bet ne padarytos veikos, pavojingumą, todėl negali turėti jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl veikos mažareikšmiškumo. Šie požymiai gali turėti reikšmės skiriant kaltininkui bausmę.
Klausimų dėl veikos mažareikšmiškumo sprendimo procesiniai pagrindai

Esant BK 37 str. numatytoms sąlygoms, gali būti nutraukiamas ikiteisminis tyrimas, o teisminėje stadijoje byla ir asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis šiomis procesinėmis normomis:

1. BPK 212 str. Ikiteisminio tyrimo nutraukimo atvejai

4 p. kai remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36 straipsniu pripažįstama, kad nusikalstama veika dėl mažareikšmiškumo nėra pavojinga.

2. BPK 214 str. Ikiteisminio tyrimo nutraukimo tvarka
2. šio kodekso 212 str. 3-9 punktuose numatytais atvejais ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuris patvirtina prokuroro surašytą nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo.

3. BPK 235 str. Bylos nutraukimas
Byla nutraukiama, kai yra šio kodekso 3 str. 1 d. numatytos aplinkybės, dėl kurių procesas negalimas arba yra Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 36 – 40 ir 93 straipsniuose numatyti pagrindai atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Kai baudžiamoji byla nutraukiama, nutraukiamas ir procesinių prievartos priemonių taikymas, suimtas kaltinamasis nedelsiant paleidžiamas iš kardomojo kalinimo vietos, taip pat sprendžiama dėl daiktinių įrodymų. Bylos nutraukimo klausimai nagrinėjami teismo posėdyje.

4. BPK 303 str. Nuosprendžių rūšys
4. Teismas nuosprendžiu nutraukia baudžiamąją bylą, jeigu yra BK 36 – 40, 93 str., 114 str. 3 d.,249 str. 4 d.,259 str. 3 d.,291 str. 2, 3 d. numatyti pagrindai kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

3.BK 38 str. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko
1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu:
jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir
savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir
susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, ir
yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
2. Šio straipsnio 1 d. numatytais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės recidyvistas, pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai.
3. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 d., per vienerius metus padarė baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą arba be pateisinamų priežasčių nevykdo teismo patvirtinto susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų ir tvarkos, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
4. jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 d., per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius yra sąlyginis atleidimas nuo atsakomybės. BK 38 str. 4 p. nurodyta, kad asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio pirmą dalį, per vienerius metus padarius naują nusikaltimą, pirmasis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir spendžiamas klausimas dėl tokio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas veikas.
Nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleidžiami asmenys padarę baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, jeigu yra visos šiame punkte išvardintos sąlygos:
jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir
savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir
susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu, ir
yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
BK 38 str. 2 d.numatyti du atvejai,kada asmuo negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės: recidyvistas, pavojingas recidyvistas arba asmuo anksčiau šiuo pagrindu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujo nusikaltimo padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai.
Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius atvejais, teismas turi nustatyti visas BK 38 str.1p. išvardintas sąlygas. Atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės taip pat būtina atsižvelgti į nusikaltimo pobūdį , jo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, nusikaltimą padariusiojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teismo sprendimas apie galimybę perauklėti asmenį be kriminalinės bausmės turi būti pagrįstas bylos aplinkybėmis ir duomenimis apie kaltininko asmenybę.
Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas,duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru ,o ne dėl surinktų įrodymų.( Žiūrėti Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr.23 . 16 p.)

Savanoriškas žalos atlyginimas pripažįstamas sąlyga atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atsilygino iki bylos išnagrinėjimo pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Žalos atlyginimo būdas, žalos dydis yra kaltininko ir nukentėjusiojo geranoriško susitarimo dalykas. ( Žiūrėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23. 9 p.)
Kaltininko susitaikymas su nukentėjusiuoju arba valstybės institucijos ar juridinio asmens atstovu gali būti išreikštas rašytine arba žodine forma (įrašant į teismo posėdžio protokolą ). Priimdamas iš valstybės institucijos ar juridinio asmens atstovo pareiškimą susitaikyti su kaltininku teismas patikrina ar toks susitaikymas išreikštas įgalinto asmens ir tinkama forma.
Asmens keleto nusikaltimų padarymo atveju, teismui nustačius kuriam nors nusikaltimų esant BK 38 str 1 p. numatytas sąlygas, teismas už šio nusikaltimo padarymą gali kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, o už kitus nusikaltimus priimti apkaltinamąjį teismo nuosprendį.
Išaiškėjus atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius pagrindams įtariamojo atidavimo teismui stadijoje, teismas gali suruošti teismo posėdį ir apsvarstyti kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės galimybę (BPK 235 str.).
Jeigu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindai paaiškėja po to,kai teismas kaltinamąjį atidavė teismui, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas gali būti išspręstas tik bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje teismo nuosprendžiu (BPK 303 str.).
Teismo tvarkomajame posėdyje išaiškėjus,kad kaltinamojo nusikaltimo kvalifikacija parinkta neteisinga, o kaltininko veikoms pritaikius tinkamą baudžiamąjį įstatymą, atsirastų BK 38 str.1 p. pagrindai atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, teismas tvarkomajame posėdyje gali atlikti baudžiamosios veikos perkvalifikavimą ir kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tiktai tuomet, kai tai nesusiję su įrodymų, kurie gali būti patikrinti tik teisiamajame posėdyje,vertinimu.
Teismo nutartis ar nuosprendis nutraukti baudžiamąją bylą (BPK 235.303 str.) yra surašomi atsižvelgiant į BPK 302 – 307 str. reikalavimus.

Procesiniai sprendimo pagrindai analogiški atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 36,37 str.

4.Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kai yra lengvinančių aplinkybių
BK 39 str. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių
1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu:

1)jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir

2) yra ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 str. 1 d. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, ir

3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas atsižvelgia į nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, bei kitas bylos aplinkybes.
Byla nutraukiama atidavimo teismui, arba teisminio nagrinėjimo stadijose.

5. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės asmens padėjusio atskleisti nusikalstamas veikas
391 str. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas
Asmuo, įtariamas dalyvavęs organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba priklausęs nusikalstamam susivienijimui, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis prisipažino dalyvavęs darant tokią nusikalstamą veiką ar priklausęs nusikalstamam susivienijimui ir aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas.
Šio straipsnio 1 dalis netaikoma asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant arba kuris tokiais pagrindais nuo baudžiamosios atsakomybės jau buvo atleistas, taip pat organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo organizatoriui ar vadovui.
Komentuojamo straipsnio subjektai: asmenys dalyvavę organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas arba asmenys priklausę nusikalstamam susivienijimui.
Negali būti atleidžiamo nuo baudžiamosios atsakomybės: asmenys kurie dalyvavo tyčia nužudant, asmenys kurie jau tokiais pagrindais buvo atleisti, taip pat organizuotos grupės ir nusikalstamo susivienijimo organizatoriai.
Dalyvavimas darant nusikalstamą veiką neapibrėžiamas kuria nors nusikaltimo stadija, todėl nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas gali nutrūkti rengimosi stadijoje arba pasibaigti pasikėsinimu. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės galima asmenį, bendrininkavusį darant nusikaltimą nepriklausomai nuo jo bendrininkavimo rūšies, išskyrus organizatorių.
Dalyvavimas nusikalstamam susivienijimui darant nusikalstamas veikas – reiškia asmenį, kuris, kad ir nepriklausė (arba priklausė) nusikalstamam susivienijimui, tačiau tai žinodamas, dalyvavo šio susivienijimo daromuose nusikaltimuose.
Prisipažinimas dalyvavus organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo daromuose nusikaltimuose – reiškia laisva valia, neįtakotam įrodymų kompetentingiems pareigūnams išdėstymas esminių bylos aplinkybių, nurodant jam žinomus padariusius nusikaltimą asmenis bei žinias apie juos.
Aktyvus padėjimas atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nusikalstamas veikas – reiškia atskleidimą ir tų jam žinomų nusikaltimų, kuriuose jis betarpiškai nedalyvavo.
Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės galima tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminėje stadijoje.

6. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą BK 40 str.
1. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas kaltininką perduoti jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu ar be jo.
2. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu:
jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir
visiškai pripažino kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir
bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir
yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
3. Laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys.Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui.
4. Laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų.
5. Prašydamas perduoti asmenį pagal laidavimą su užstatu, laiduotojas įsipareigoja įmokėti teismo nustatyto dydžio užstatą. Atsižvelgdamas į laiduotojo asmenines savybes ir jo turtinę padėtį, teismas nustato užstato dydį arba sprendžia dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Užstatas grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jeigu asmuo, už kurį buvo laiduota, per teismo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nusikalstamos veikos.
6. Laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl užstato grąžinimo, taip pat dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.
7. jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas.
8. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės galimas tiek ikiteisminio tyrimo tiek teisminėje stadijoje.

7.Kiti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejai
2. BK 114 str. Valstybės perversmas
1. Tas, kas organizavo ar dalyvavo sąmoksle valstybės perversmui įvykdyti arba dalyvavo perversme,
Baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvidešimties metų.
2. Tas, kas darydamas šio straipsnio 1 d. numatytą veiką panaudojo ginkluotą jėgą arba jeigu dėl jo veikos atsirado sunkių padarinių,
Baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.
Nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytame sąmoksle dalyvavęs asmuo, jeigu jis savo noru valstybės institucijai suteikė svarbią informaciją apie rengiamą valstybės perversmą.

259 straipsnis. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti
1. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir
baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu.
Asmuo, kuris savo noru kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą dėl medicinos pagalbos ar kreipėsi į valstybės instituciją norėdamas atiduoti neteisėtai pasigamintas, įgytas, laikytas be tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės už vartotų ar atiduotų narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, įgijimą ir laikymą

291 straipsnis. Neteisėtas valstybės sienos perėjimas
1. Tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną,
baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį atleidžiamas užsienietis, kuris neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką turėdamas tikslą pasinaudoti prieglobsčio teise.
3. Užsienietis, kuris padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką turėdamas tikslą iš Lietuvos Respublikos teritorijos neteisėtai pereiti į trečiąją valstybę, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, jeigu jis nustatyta tvarka išsiunčiamas į valstybę, iš kurios teritorijos neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną, arba į valstybę, kurios pilietis jis yra.

Nepilnamečių atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir priverčiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių paskyrimas

BK 93 str. Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės

1. Nepilnametis, pirmą kartą padaręs neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis:
nukentėjusiojo asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba
pripažintas ribotai pakaltinamu, arba
pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
2. teismas, atleidęs nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, skiria jam šio kodekso 82 straipsnyje numatytas auklėjamojo poveikio priemones.
Nepilnamečių nusikalstamumą sąlygoja daugelis faktorių. Vienas veiksnių, siekiant mažinti nepilnamečių recidyvinį nusikalstamumą, yra teisingas baudžiamosios atsakomybės taikymas nusikaltimą padariusiam asmeniui. Spręsdamas nusikaltimą padariusio nepilnamečio baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas turi tris galimybes: paskirti bausmę, numatytą baudžiamojo įstatymo sankcijoje; esant BK 92 str. numatytiems pagrindams, atidėti jos vykdymą, paskiriant šio straipsnio 2 dalyje numatytas vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, arba, nustačius BK 93 str. numatytas sąlygas, atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskirti jam BK 82 str. numatytas auklėjamojo poveikio priemones.
Paauglio asmenybės vystymasis – sudėtingas procesas. Įstatymų leidėjo nustatyta formali baudžiamosios atsakomybės riba – 16 metų, o už kai kuriuos nusikaltimus – 14 metų, yra įstatymų leidėjo nuostata, kad šio amžiaus sulaukęs nepilnametis pasiekia tam tikrą sąmonės brandą, kai įsisąmonina privalomas visuomenėje elgesio normas bei draudimus ir yra pajėgus sąmoningai elgtis. Tačiau dėl vystymosi ypatumų, aplinkos ir auklėjimo sąlygų nepilnamečiai skiriasi savo psichine branda. Atsižvelgiant į tai, jų asmenybių ugdymui gali būti taikomos ir švelnesnio pobūdžio priemonės, jeigu, teismo įsitikinimu, jos turės pakankamą reikšmę. Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra viena iš valstybinio reagavimo į nusikaltimą padariusį asmenį formų. Ji reikšminga tuo, kad atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, jis neįgyja teistumo, nekyla ir kitos su nusikaltimu susijusios pasekmės. Tokiam asmeniui lengviau reabilituotis visuomenėje, siekti išsilavinimo ir karjeros, todėl sumažėja nusikaltimo recidyvo tikimybė. Kita vertus, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės neįsigilinus į teisiamojo asmenybę, jo gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, neįvertinimas sąlygų, kad jis ateityje nepadarys naujo nusikaltimo, gali nepilnamečio sąmonėje suformuluoti nebaudžiamumo faktorių ir paskatinti jį daryti naujus nusikaltimus. Nustatęs BK 93 straipsnyje numatytas sąlygas, teismas turi apsvarstyti galimybę atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tačiau sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti priimtas tik įvertinus visas bylos aplinkybes.
Nusikaltimą padaręs asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu teismo nutarties priėmimo metu dar buvo nesuėję aštuoniolika metų arba nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų BK 80 straipsnyje numatytą paskirtį. Paauglystės laikotarpiui būdinga tai, kad, palyginus su vaiko būsena, iš esmės pasikeičia fiziniai ir psichiniai asmens duomenys, vyksta intensyvus asmenybės formavimasis. Šiuo laikotarpiu paauglys reiškinius ir aplinkybes supranta daug kategoriškiau: juoda arba balta, teigiama arba neigiama, be tarpinių laipsnių ar grandžių. Paauglys lengviau pasiduoda suaugusiųjų įtakai įtraukiant jį į nusikaltimą, susiformavusios nepilnamečių grupės neigiamai psichologijai. Nepilnamečio veiksmai impulsyvūs, nusikaltimai daromi be pasiruošimo, dažniausiai kyla stichiškai. Veikiamas grupės psichologijos jis gali padaryti veiką, kurios kitomis sąlygomis neįvykdytų. Psichinė branda jau yra pakankama, kad po nusikaltimo padarymo nepilnametis įvertintų veikos socialines pasekmes. Laiku ir tinkamai sustabdžius paauglį, pakankamai griežtai, tačiau teisingai įvertinus jo veiką, yra didesnė tikimybė tikėtis, kad ateityje jis nepadarys nusikaltimo, negu tuo atveju, kai jam būtų paskirta kriminalinė bausmė. Tačiau jeigu nebus tinkamai įvertinta jau susiformavusi nusikalsti asmenybė, tokiam paaugliui atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės gali sudaryti neigiamą poveikį, skatinti daryti naujus nusikaltimus, ir toks paauglys gali ne tik nusikalsti, bet ir įtraukti į nusikalstamą veiką kitus mažiau stabilius nepilnamečius. Todėl kiekvienu atveju teismas turi kruopščiai įvertinti visas bylos aplinkybes.
Sprendimą atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali priimti esat bent vienai iš BK 93 str. pirmojoje dalyje numatytų sąlygų.
Įstatymų leidėjas normos konstrukcijoje numatė tik tam tikro sunkumo nusikaltimus (neatsargūs arba nesunkūs, ar apysunkiai tyčiniai nusikaltimai).
Spręsdamas nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą, teismas, be BK 93 str. 1 d. numatytų sąlygų, taip pat turi atsižvelgti į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, nepilnamečio asmenybę bei kitas aplinkybes. Teismas gali netaikyti BK 93 straipsnio, jei laiko, kad pagal bylos aplinkybes nėra pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Individualizuodamas nusikaltimą padariusio nepilnamečio atsakomybę, teismas atsižvelgia į bausmės tikslus bei bausmių skyrimo ypatumus nepilnamečiams (BK 80 str.). Nustatęs BK 93 str. 1 d. sąlygas, teismas be to taip pat įvertina padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, nepilnamečio asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į faktorių visumą, sprendžia, ar BK 80 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik taikant baudžiamąją atsakomybę (paskiriant kriminalinę bausmę), ar tokius tikslus galima pasiekti atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės. Atleisdamas nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas taip pat įvertina, kokią reikšmę nepilnamečiui turėjo įspėjamosios, prevencinės teisinės priemonės (kardomoji priemonė, ikiteisminio tyrimo eiga, įtarimo pareiškimas, teisminis nagrinėjimas ir kriminalinės bausmės grėsmė).
Nepilnametį galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis pirmą kartą padarė nusikaltimą.
Baudžiamojo kodekso 93 straipsnio prasme asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikaltimą, jeigu jis prieš tai nebuvo padaręs kitų nusikaltimų arba buvo padaręs nusikaltimų, tačiau jiems yra suėję baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, asmuo, kurio teistumas išnykęs ar panaikintas, taip pat asmuo, kai jam pritaikius amnestiją arba suteikus malonę buvo atleistas nuo visos ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Pirmą kartą padariusiu nusikaltimą taip pat laikomas asmuo, nusikaltęs po to, kai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės bet kuriuo iš baudžiamajame kodekse numatytų pagrindų, taip pat asmuo, atleistas nuo bausmės dėl ligos, asmuo, kuriam suėjo apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai. Nusikaltimai, padaryti esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, vienas kito atžvilgiu nėra pakartotiniai ir laikomi padarytais pirmą kartą.
Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas, pranešant apie savo padarytą nusikaltimą, duodant parodymus tyrimą atliekantiems pareigūnams, taip pat teisme ir pan. Kaltininkas šiuos veiksmus atlieka savo noru, o ne prispirtas surinktų įrodymų, bendrininkų fizinės ar psichinės prievartos. Kaltininko valia yra nukreipta atskleisti padarytą nusikaltimą, palengvinti ir paspartinti tyrimą atliekančių pareigūnų darbą. Grupiniuose nusikaltimuose kaltės pripažinimas apima ne tik prisipažįstančiojo atliktus veiksmus, tačiau ir kitų bendrininkų veiką. Tai liečia tiek duomenų atskleidimą apie nusikaltimą padariusius asmenis, jų gyvenamąsias ar slapstymosi vietas, tiek kaltininkui žinomas bendrininkų nusikalstamos veikos detales.
Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikaltimą, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Kaltės pripažinimo ir gailėjimosi dėl padaryto nusikaltimo bendri bruožai yra laisvas bylos aplinkybių pripažinimas ir išdėstymas. Kaltės pripažinimas išreiškia asmens ir valstybės santykį, kai jis pagal savo sąžinę, sąmoningą socialinių normų supratimą kompetentingiems pareigūnams apibudina esmines bylos aplinkybes. Kaltės pripažinimas nereiškia asmens gailėjimosi dėl padaryto nusikaltimo. Gailėjimasis dėl nusikaltimo yra kaltininko psichinis santykis tarp jo ir atliktų veiksmų, jų vidinis įvertinimas. Tai nepilnamečio vidinė – subjektyvioji pusė. Po nusikaltimo nepilnamečio atlikti veiksmai: prisipažinimas, stengimasis sušvelninti nusikaltimo pasekmes, neatidėliotinos pagalbos teikimas nukentėjusiajam, žalos atlyginimas, atsiprašymas ir pan. yra priemonės suprasti jo vidų, kurį įvertinus, galima spręsti, ar nepilnametis gailisi padaręs nusikaltimą. Tačiau ne visi šie veiksmai įeina į nusikaltimo atskleidimo turinį.
Įvertindamas nepilnamečio kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo, teismas turi atsižvelgti į nepilnamečio psichinę brandą, pakankamą sugebėjimą vertinti socialines elgesio normas. Teismas sprendžia apie nepilnamečio kaltės pripažinimą, gretindamas bylos duomenis su jo išdėstytomis aplinkybėmis. Realios įvykio aplinkybės perėjusios per nepilnamečio sąmonę, įvertinamos ir atgaminamos duodant parodymus ikiteisminiame ir teisminiame bylos tyrime. Ta informacija, kurią teismas gauna iš nepilnamečio, gali nevisiškai atitikti faktinių bylos aplinkybių dėl dviejų priežasčių: nepilnametis, dėl jo amžiui būdingo reiškinių bei sąryšio tarp jų vertinimo ypatybių, gali neadekvačiai sureikšminti vienas aplinkybes ir mažiau išryškinti kitas, nors pastarosios sprendžiant bylą yra svarbesnės, arba sąmoningai siekti nuslėpti jį ar kitus nusikaltimo bendrininkus liečiančias aplinkybes, kurių, jo manymu, tardymas ir teismas nežino. Vertindamas antrąją situaciją, teismas turėtų būti atidus, nes sąmoningas aplinkybių nuslėpimas, sąmoningas jų iškreipimas, melavimas rodo, kad nepilnametis ne tik nesigaili padaręs nusikaltimą, bet ir nepripažįsta savo kaltės. Tačiau teismas turėtų labai atsargiai įvertinti nepilnamečio paaiškinimus apie nusikaltimo bendrininkų veiką ir ypač tų, kurie turi tam tikrą paauglių autoritetą ir daro vienokią ar kitokią įtaką jų pažiūrų bei elgesio formavimui. Dažniausiai aplinkybes apie savo padarytą veiką nepilnametis išdėsto teisingai, tačiau aplinkybes apie bendrininkus, veikiamas dažnai paaugliams būdingo netinkamai suprantamo solidarumo jausmo, nusikaltėlių autoriteto ar baimės, gali vengti išdėstyti, siekti nuslėpti kai kurias nusikaltimo detales ar kitu būdu lengvinti jiems padėtį. Šiais atvejais teismui nevertėtų kategoriškai spręsti, kad nepilnametis savo kaltės nepripažįsta ar nesigaili padaręs nusikaltimą.
Už padarytą nusikaltimą baudžiamąją atsakomybę taiko ar nuo jos atleidžia tik teismas. Kai nepilnametis ikiteisminio bylos tyrimo stadijoje kaltės nepripažino, o teisminio nagrinėjimo metu bylos aplinkybes paaiškino teisingai ir gailėjosi padaręs nusikaltimą, teismas gali pripažinti BK 93 str. 1 d. 3 p. sąlygą. Teismas paprastai neturėtų pripažinti šios sąlygos, kai nepilnametis tik apeliacinės instancijos teisme pripažįsta savo kaltę ir gailisi padaręs nusikaltimą.
Baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies normose materialinės nusikaltimų sudėties pasekmėms įvardyti vartojama žalos sąvoka, kuri gali pasireikšti kaip turtinė, fizinė ir moralinė žala. Naujasis baudžiamasis procesas numato vien turtinės žalos atlyginimą. Jeigu nukentėjusiajam padaryta fizinė žala, ji gali pasireikšti ne tik kūno sužalojimu, organizmo funkcijų sutrikdymu ir pan., bet ir iš to sekančiomis turtinėmis pasekmėmis: gydymo išlaidomis, atlyginimo už darbą netekimu, specialybės ar profesijos persikvalifikavimu, pagerinto maitinimo, transporto ir kitokiomis išlaidomis. Turtinės išlaidos, sąlygotos fizinės žalos padarymu, neįeina į žalos sąvoką, nesudaro BK 93 str. 1 d. 1 p. turinio, tačiau jos yra nusikaltimu padaryti nuostoliai, kurie nukentėjusiajam turi būti atlyginti. Šių nuostolių atlyginimas ar neatlyginimas neturi tiesioginės reikšmės nepilnamečio atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės.
Tam, kad būtų įvykdyta BK 93 str. 1 d. 1 p. sąlyga nepilnametis privalo savo darbu ar pinigais atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą žalą ir atsiprašyti nukentėjusiojo. Atsiprašymo forma įstatymu nereglamentuojama.
Nepilnamečiai nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus už padarytą žalą atsako bendrais pagrindais (CK 6.279 str. 2000 07 18 d. redakcija). Už kelių asmenų nusikaltimu padarytą žalą tokie asmenys atsako solidariai. Kad būtų pripažinta BK 93 str. 1 d. 1 p. sąlyga, šio amžiaus nepilnametis ar visi nusikaltimą padarę asmenys nukentėjusiajam turi atlyginti visą žalą. Jeigu kelių asmenų nusikaltimu padarytą žalą atlygina vienas iš jų arba žalą atlygina kiti asmenys, savo darbu ar pinigais žalos neatlyginusiam nepilnamečiui netaikomas BK 93 str. 1 d. 1 p.

Jeigu nusikaltimu nebuvo padaryta žala arba nukentėjusysis ar juridinis asmuo dėl nusikaltimu padarytos žalos byloje civilinio ieškinio nėra pareiškęs arba pareikšto ieškinio atsisakė ir teismas šį atsisakymą priėmė taikyti, BK 93 str. 1 d. 1 p. nėra pagrindo.
Vertinant nusikaltimą padariusio nepilnamečio asmenybę bei sprendžiant klausimą, ar jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų, svarbu atkreipti dėmesį į jo vystymosi ypatybes, individualius charakterio bruožus, kurie turi įtakos savimonės formavimuisi bei galimybei atsispirti ar pasiduoti neigiamai nepilnamečių ar suaugusių neformalių grupuočių įtakai. Ypatingas dėmesys skirtinas nepilnamečio elgesiui šeimoje, santykiams su tėvais, tėvų poveikiui nepilnamečiui. Ne mažiau svarbios aplinkybės, apibūdinančios jo elgesį visuomenėje, mokykloje. Sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad ateityje nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų, svarbu atsižvelgti į nepilnamečio amžių, nes vieni asmenybės ugdymo ypatumai yra tik sulaukusio keturiolikos metų vaiko, kiti – aštuoniolikos metų jaunuolio.
Nepilnamečio pasaulėžiūra bei socialinių normų laikymosi nuostatos formuojasi šeimoje, mokykloje, visuomenėje. Svarbu atsižvelgti, kokią įtaką nepilnamečio asmenybės formavimuisi turi šeima, bendravimas su tam tikrais asmenimis, ir ar įmanoma atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju tikėtis, kad užsimezgę neigiami ryšiai nutruks.

Priverčiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių skyrimas
Atleisdamas nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, teismas paskiria jam vieną ar kelias BK 82 str. numatytas auklėjamojo poveikio priemones ir nustato jų vykdymo terminą. Auklėjamojo poveikio priemonės – atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti, bei nepilnamečio atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą skiriamas ne ilgiau kaip nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų. Nepilnamečiui galima paskirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas auklėjamojo poveikio priemones.

Priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės turi pedagoginio auklėjimo ir bausmės požymius. Kaip pedagoginės priemonės jos skirtos ugdyti nepilnametį, formuoti jo asmenybę dorai elgtis, nepažeidinėti socialinio elgesio normų, laikytis įstatymų. Atsižvelgdamas į konkretaus nepilnamečio asmenybę, teismas parenka jam tinkamiausią priemonę, numatytą BK 82 str. Tačiau priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės skiriasi nuo pedagoginio auklėjimo priemonių tuo, kad jas įgyvendinant panaudojama valstybinė prievarta. Šių priemonių vykdymą kontroliuoja Vidaus reikalų ministerijos institucijos ir nepilnamečių reikalų tarnybos. Jeigu nepilnametis nevykdo arba netinkamai vykdo jam paskirtą priverčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemonę, tai teismas gali pakeisti vieną auklėjamojo pobūdžio priemonę griežtesne. Valstybinės prievartos panaudojimas įgyvendinant šias auklėjamojo pobūdžio priemones daro jas panašias į bausmę, tačiau šių priemonių nevykdymas arba netinkamas vykdymas sukelia skirtingas, nei bausmės nevykdymo pasekmes (BK 89 str.).

Auklėjamojo poveikio priemonės nepilnamečiams
83 straipsnis. Įspėjimas
1. Įspėjimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška auklėjamojo poveikio priemonė arba kartu su kitomis tokiomis priemonėmis.
2. Teismas, skirdamas nepilnamečiui šią auklėjamojo poveikio priemonę, raštu išaiškina galimas teisines pasekmes, jeigu jis padarytų naujų nusikalstamų veikų.

Įspėjimas yra pareiškiamas perskaitant teismo nutartį ar nuosprendį kuriais nutraukiama byla ir nepilnametis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Nepilnamečiui išaiškinamos bylos nutraukimo ir auklėjamojo poveikio priemonės pasekmės.

84 straipsnis. Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas
1. Turtinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas skiriamas tik tuo atveju, kai nepilnametis turi lėšų, kuriomis savarankiškai disponuoja, arba padarytą žalą gali pašalinti savo darbu.
2. Turtinė žala turi būti atlyginta arba pašalinta savo darbu per teismo nustatytą terminą.

Turinės žalos atlyginimas arba jos pašalinimas, kaip auklėjamojo poveikio priemonė, skiriama tik tuomet, jeigu nepilnametis dar nėra atlyginęs ar pašalinęs visos nusikaltimu padarytos žalos. Teismas turi nustatyti žalos atlyginimo terminą. Nepilnamečio įpareigojimas savarankiškai atlyginti ar savo darbu pašalinti turtinę žalą yra auklėjamojo pobūdžio priemonė, todėl kiti asmenys už nepilnametį nukentėjusiajam atsilyginti negali.
Įpareigojimą savarankiškai atlyginti nusikaltimu padarytą žalą nepilnametis gali įvykdyti ir iki nutarties įsiteisėjimo. Jeigu nepilnametis atlygina žalą tuojau po nutarties paskelbimo, teismas nukentėjusiojo ir nepilnamečio įformintą ir jų parašais patvirtintą žalos atlyginimo dokumentą prijungia prie bylos. Šiuo atveju nutartis teismo paskirtos priverčiamosios auklėjamojo pobūdžio priemonės vykdymą kontroliuojančiai institucijai nesiunčiama.

85 straipsnis. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai
1. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai skiriami nuo 20 iki 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį.
2. Nemokami auklėjamojo pobūdžio darbai vykdomi, jeigu nepilnametis sutinka.
Nemokamų darbų nepilnamečiui negalima skirti, jeigu jis atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą.

Nemokamų darbų atlikimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 36 su pakeitimais, padarytais 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 697.
Nemokami darbai tai specialaus pasirengimo nereikalingi darbai, kuriuos teismo nutartimi įpareigotas nepilnametis neatlygintinai, laisvu nuo tiesioginio darbo ar mokymosi laiku privalo atlikti visuomenei, ir tie darbai nėra sulygti darbo ar kitokia sutartimi. Savivaldybių policijos nepilnamečių reikalų tarnybų inspektoriai, gavę teismo nutarties nuorašą, jog nepilnametis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam paskirta priverčiamoji auklėjamojo pobūdžio priemonė dirbti tam tikrą valandų skaičių nemokamų darbų, įrašo šiuos asmenis į įskaitą ir siunčia atlikti nemokamų darbų bei vykdo jų atlikimo kontrolę.
Paskirdamas įpareigojimą atlikti nemokamus darbus, teismas turi įsitikinti, ar nepilnamečio sveikata leidžia šį įpareigojimą atlikti ir ar jis turi galimybę juos dirbti (LRV 1997 m. sausio 21 d. nutarimo 9 p.). Nemokami darbai nepilnamečiams nuo 14 iki 16 m amžiaus negali trukti ilgiau nei 24 val., o nuo 16 iki 18 metų amžiaus – 36 val. per savaitę. Todėl skirdamas šią auklėjamojo pobūdžio priemonę, teismas turi atsižvelgti į nepilnamečio užimtumą mokymosi įstaigoje bei jo užklasinę veiklą.
Nemokamų darbų apskaitą tvarko apskričių viršininkai, vietos savivaldos institucijų, taip pat valstybės, savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar jų paskirti asmenys. Nepilnamečiui atlikus paskirtus nemokamus darbus, tvarkąs šių darbų apskaitą pareigūnas, išsiunčia dokumentus apie darbų atlikimą savivaldybės policijos nepilnamečių reikalų tarnybai prijungimui prie asmens bylos. Nepilnamečių reikalų tarnyba apie nemokamų darbų atlikimą išsiunčia pažymą teismui.

86 straipsnis. Atidavimas tėvams arba kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti
1. Atidavimas tėvams ar kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kurie rūpinasi vaikais, ugdyti ir prižiūrėti nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta priemonė gali būti skiriama tais atvejais, kai:
1) tėvai ar kiti asmenys sutinka ugdyti bei prižiūrėti nepilnametį, patys nedaro neigiamos įtakos nepilnamečiui, turi galimybių sudaryti jo asmenybei ugdyti tinkamas sąlygas, sutinka teikti būtiną informaciją šios priemonės vykdymą kontroliuojančioms institucijoms;
2) nepilnametis sutinka, kad jį ugdytų bei prižiūrėtų nurodyti asmenys, ir pasižada jų klausyti bei tinkamai elgtis.
3. Atidavimas tėvams ar kitiems asmenims ugdyti ir prižiūrėti gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą.

Tėvai privalo dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui (ŠT 3, 155 str.). BK 86 str. prasme, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie rūpinasi vaikais yra įtėviai, rūpintojai, šeima, šeimyna bei valstybinės ir nevalstybinės globos (rūpybos) įstaigos.
Rūpyba nustatoma vaikams, sulaukusiems keturiolikos metų. Vaiko laikinoji rūpyba nustatoma tada, kai tėvai ar vienintelis iš tėvų yra dingę arba negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo arba jie nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichinį smurtą ir dėl to kyla pavojus vaiko vystymuisi ir saugumui. Nuolatinė rūpyba nustatoma be tėvų globos likusiems vaikams, kurie esamomis sąlygomis negali grįžti į šeimą. BK 86 str. prasme kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie rūpinasi vaikais gali būti tiek laikini, tiek nuolatiniai rūpintojai.
Vaiko rūpyba šeimoje yra ne daugiau kaip penkių (įskaitant savuosius) vaikų globa ar rūpyba natūralioje šeimos aplinkoje.
Vaiko rūpyba šeimynoje yra globos ar rūpybos forma, kai juridinis asmuo globoja šešis ir daugiau vaikų šeimos aplinkoje. Bendras vaikų skaičius šeimynoje (su išimtimis, numatytomis ŠT 3, 260 str.) kartu su juridinio asmens vadovo savais vaikais negali viršyti dvylikos vaikų.
Vaiko rūpyba nustatoma valstybinėse ir nevyriausybinėse globos institucijose, kai nėra galimybės skirti jo rūpybą šeimoje ar šeimynoje.
Vaiko laikinoji rūpyba nustatoma rajono, miesto savivaldybėje jos valdybos (mero) sprendimu. Nuolatinė rūpyba nustatoma teismo nutartimi. Atiduodamas nepilnametį kitų fizinių ir juridinių asmenų, kurie vaiku rūpinasi, priežiūrai, teismas turi įsitikinti ar įstatymo nustatyta tvarka (ŠT 3, 262 str., 3, 263 str.) jie paskirti vaiko rūpintojais.
Taikydamas priverčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemonę – atidavimą tėvų arba kitų fizinių ar juridinių asmenų priežiūrai, teismas atsižvelgia į nepilnamečio santykius su tėvais, rūpintojais, kokią teigiamą įtaką jie turi vaiko ugdymui ir jo asmenybės formavimui. Teismas turi reikalauti, kad parengtinio tyrimo institucijos surinktų nepilnamečio tėvus charakterizuojančius duomenis bei duomenis apie auklėjimo sąlygas šeimoje, šeimynoje, valstybinėse ar nevyriausybinėse globos ir rūpybos įstaigose.
Šią auklėjamojo poveikio priemonę galima paskirti tik tuomet, kai asmuo kuriam perduodamas nepilnametis sutinka jį ugdyti ir prižiūrėti, o nepilnametis sutinka būti šio asmens prižiūrimas.

87 straipsnis. Elgesio apribojimas
1. Elgesys gali būti apribojamas nuo trisdešimties dienų iki dvylikos mėnesių. Šios poveikio priemonės terminas skaičiuojamas dienomis ir mėnesiais.
2. Teismas nepilnametį gali įpareigoti:
1) būti namuose nustatytu laiku;
2) mokytis, tęsti mokslą arba dirbti;
3) įgyti tam tikrų žinių ar išmokti draudimus (saugaus eismo, mokinio taisykles ir pan.);
4) atlikti visą gydymosi nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos kursą. Šis įpareigojimas skiriamas tėvų ar globėjų prašymu, jeigu nepilnametis sutinka;
5) dalyvauti valstybinių ar nevalstybinių įstaigų bei organizacijų rengiamose socialinio ugdymo ar reabilitacijos priemonėse.
3. Teismas nepilnamečiui gali uždrausti:
1) žaisti azartinius žaidimus;
2) užsiimti tam tikra veikla;
3) vairuoti motorinę transporto priemonę (motociklą, savaeigę mašiną ir pan.);
4) lankytis vietose, kuriose daroma neigiama įtaka nepilnamečio elgesiui, arba bendrauti su žmonėmis, darančiais jam neigiamos įtakos;
5) be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą.
4. Nepilnametis privalo nustatyta tvarka atsiskaityti apie įpareigojimų ir draudimų vykdymą.
5. Nepilnamečio elgesio apribojimas gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė ar su kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis. Ši priemonė negali būti skiriama, jeigu nepilnametis atiduodamas į specialią auklėjimo įstaigą.

88 straipsnis. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą
1. Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą nustatomas nuo šešių mėnesių iki trejų metų, bet ne ilgiau kaip iki nepilnamečiui sueis aštuoniolika metų.
Konkretų buvimo specialioje auklėjimo įstaigoje laiką nustato teismas, atsižvelgdamas į nepilnamečio asmenybę, tai, ar jo nusikalstamas elgesys kartojasi, kokios poveikio priemonės jau taikytos, ir kitas bylos aplinkybes.
Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą gali būti skiriamas nepilnamečiui kaip savarankiška poveikio priemonė arba kartu su įspėjimu ar turtinės žalos atlyginimu arba pašalinimu.

Nepilnamečių patalpinimo į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus tvarką, jų sugriežtinto auklėjimo, mokymosi ir darbo įgūdžių formavimo nuostatas reguliuoja 1995 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 643.
Specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai, į kuriuos, taikydamas BK 82, 93 str. teismas atiduoda nepilnametį yra įtraukti į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą kaip korekcinio reabilitacinio tipo valstybinė specialaus režimo bendrojo lavinimo ir ugdymo įstaiga asocialaus elgesio nepilnamečiams. Auklėjimo ir globos namų paskirtis yra skatinti auklėtinius mokytis, sudaryti sąlygas įgyti pagrindinės ir vidurinės mokyklos teikiamą išsimokslinimą, formuoti auklėtiniams darbo, asmens higienos, kultūringo bendravimo įgūdžius, atskleisti ir puoselėti gerąsias jų dvasines bei fizines savybes, padėti vaikui išsiugdyti dorovinius pagrindus ir vertybines nuostatas. Šių namų auklėtiniams taikomi kai kurie elgesio ir judėjimo laisvės apribojimai. Jie be pedagogų žinios negali išeiti iš auklėjimo ir globos namų teritorijos, draudžiama šiuose namuose turėti tam tikrus daiktus, auklėtiniai privalo dalyvauti namų darbinėje–gamybinėje veikloje.
Į auklėjimo ir globos namus priimami teismo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės 14–17 metų nepilnamečiai, kuriems, vadovaujantis BK 82, 93 str. paskirta auklėjamojo poveikio priemonė – atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą, taip pat priimami šio amžiaus nepilnamečiai, kurie nuolat daro administracinius teisės pažeidimus, sistemingai pažeidžia mokyklos drausmę, bei valkataujantys 12–14 metų vaikai, ar vaikai, padarę visuomenei pavojingą veiką .
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 643 patvirtintų „Specialiųjų vaikų auklėjimo ir globos namų laikinųjų nuostatų” 26 punkte nurodyta, kad į auklėjimo ir globos namus priimami nepilnamečiai, neturintys fizinių ir psichinių negalių. Ligų, kuriomis sergantis nepilnametis negali būti priimtas į šiuos namus, sąrašą nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Todėl teismas, taikydamas nepilnamečiui priverčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemonę – atidavimą į specialią auklėjimo ir drausmės įstaigą, turi įsitikinti, ar nepilnametis neserga įtraukta į šį sąrašą liga.
Atidavimas į specialią auklėjimo įstaigą yra pati griežčiausia auklėjamojo pobūdžio priemonė, taikoma nepilnamečiams juos atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės. Paprastai šią auklėjamojo pobūdžio priemonę teismas taiko, jeigu kitos BK 82 str. numatytos priemonės yra nepakankamos.

89 straipsnis. Auklėjamojo poveikio priemonių nevykdymo pasekmės
1. Jeigu nepilnametis, kuriam paskirta viena auklėjamojo poveikio priemonė, jos nevykdo ar netinkamai ją vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti tą poveikio priemonę bet kokia kita auklėjamojo poveikio priemone, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.
2. Jeigu nepilnametis, kuriam yra paskirtos dvi ar trys auklėjamojo poveikio priemonės, jų nevykdo ar netinkamai jas vykdo ir dėl to buvo ne mažiau kaip du kartus įspėtas, teismas, remdamasis šių priemonių vykdymą kontroliuojančių institucijų teikimu, gali pakeisti jas kitomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, įskaitant atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.

Keisdamas vieną auklėjamojo poveikio priemonę griežtesne, teismas atsižvelgia, ar nepilnametis turėjo realią galimybę įvykdyti jam skirtus įpareigojimus ir draudimus. Nustatęs, kad skirtos auklėjamojo poveikio priemonės ar draudimai neįvykdytos arba netinkamai įvykdytos be pateisinamos priežasties ir kad nepilnamečio elgesys rodo jo nenorą taisytis, teismas gali pakeisti vieną priverčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemonę griežtesne.

Bausmės vykdymo atidėjimas

75 straipsnis. Bausmės vykdymo atidėjimas.
1. Asmeniui, nuteistam bauda, areštu arba laisvės atėmimu už vieną ar kelis baudžiamuosius nusižengimus, nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
2. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelis iš šių įpareigojimų:
1) atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą;
2) atsiprašyti nukentėjusio asmens;
3) teikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą, kol šis gydosi;
4) pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos;
5) pradėti mokytis, tęsti mokslą ar įgyti specialybę;
6) gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka;
7) be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos;
3. Skirdamas šio straipsnio 2 dalyje numatytus įpareigojimus, teismas nustato laiką, per kurį nuteistasis privalo juos įvykdyti.
4. Jeigu nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu:
1) įvykdė teismo paskirtus įpareigojimus, nepadarė šios dalies 3 punkte numatytų pažeidimų ir yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas atleidžia nuteistąjį nuo bausmės, kai sueina bausmės vykdymo atidėjimo terminas;
2) vykdo teismo paskirtus įpareigojimus, tačiau padaro kitų teisės pažeidimų, už kuriuos jam taikytos administracinės nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės, teismas gali vieneriems metams pratęsti bausmės vykdymo atidėjimo terminą;
3) be pateisinamų priežasčių neįvykdo teismo paskirtų įpareigojimų arba pažeidinėja viešąją tvarką, girtauja ar padaro kitų teisės pažeidimų, už kuriuos jam ne mažiau kaip du kartus taikytos administracinės nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės, teismas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu įspėja nuteistąjį, kad bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas. Jeigu nuteistasis toliau nevykdo teismo įpareigojimų ir daro teisės pažeidimus, teismas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu priima sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę.

92 straipsnis. Bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui
1. Nepilnamečiui, nuteistam už neatsargų nusikaltimą arba nuteistam bauda, areštu ar laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčinį nusikaltimą, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
2. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.
3. Dėl bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos ir nepilnamečio atleidimo nuo bausmės teismas sprendžia vadovaudamasis šio kodekso 75 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

BK 75, 92 STRAIPSNIŲ TAIKYMO SĄLYGOS

Paskirtosios bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75, 92 str. numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų. Taikant BK 75, 92 straipsnius, baudžiamosios veikos ir bausmės individualizavimą teismas atlieka du kartus: pirma – vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais teismas įvertina nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę bei atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes ir, atsižvelgdamas į faktorių visumą, parenka sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir dydį, tinkamiausią bausmės tikslams pasiekti; antra – nustatęs BK 75, 92 str. numatytas sąlygas, teismas šiuos faktorius įvertina dar kartą, spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų ar auklėjamojo poveikio priemonių visuma turės poveikį kaltininkui ir ateityje jis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikaltimų. Baudžiamasis įstatymas neišvardija aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75, 92 str. numatytas nuostatas ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais.

Bausmės vykdymo atidėjimo taikymas, kai baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta bausmių alternatyva
Paskirtų laisvės atėmimo ar pataisos darbų bausmių vykdymo atidėjimas nėra speciali bausmės rūšis. Jeigu nuteistasis neįvykdo teismo skirtų įpareigojimų ar padaro BK 75 str. 4 d. 3 p. numatytus teisės pažeidimus, teismas bausmės vykdymo atidėjimą panaikina ir priima sprendimą vykdyti bausmę. Todėl teismas turėtų apsvarstyti, ar tikslinga skirti laisvės atėmimo ar pataisos darbų bausmes, nors ir atidedant jų vykdymą, jeigu pagal bylos aplinkybes ir kaltininko asmenybę galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę

Asmeniui, nuteistam bauda, areštu arba laisvės atėmimu už vieną ar kelis baudžiamuosius nusižengimus, nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.
Nepilnamečiui, nuteistam už neatsargų nusikaltimą arba nuteistam bauda, areštu ar laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčinį nusikaltimą, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų.
Paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui nuteistam už vieną ar kelis baudžiamuosius nusižengimus, nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, jeigu paskirtoji bausmė neviršija tris metus laisvės atėmimo ir ne daugiau šešerius metus už nusikaltimus padarytus dėl neatsargumo. Šiuo atveju teismas iš pradžių subendrina paskirtąsias bausmes ir tik po to sprendžia paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Pilnamečiui asmeniui bausmės vykdymo atidėjimą įstatymų leidėjas nesieja su jo padarytų nusikaltimų skaičiumi, tačiau riboja kaltės forma (tyčiniai ir neatsargūs nusikaltimai) ir bausmės rūšimis bei dydžiu (laisvės atėmimo bausmė). Baudos dydis ar arešto trukmė neturi reikšmės sprendimui atidėti bausmės vykdymą. Tačiau paskirtoji laisvės atėmimo bausmė negali viršyti tris metus už tyčinius nusikaltimus ir šešerius metus už neatsargius nusikaltimus.

Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo asmeniui, padariusiam vien tyčinius nusikaltimus arba vien nusikaltimus dėl neatsargumo, teismas remiasi galutinės subendrintos bausmės dydžiu. Jeigu kaltininkas yra padaręs ir tyčinius nusikaltimus, ir nusikaltimus dėl neatsargumo, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą, jeigu už kiekvieną tyčinį ar neatsargų nusikaltimą paskirtos bausmės neviršija BK 75 str. 1 d. nustatytų bausmių ribų, o subendrintoji bausmė nėra didesnė nei šios normos nustatyta nusikaltimui, padarytam dėl neatsargumo.
Baudžiamojo kodekso 75 str. leidžia atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmenims, turintiems teistumą, recidyvistam ar pavojingiems recidyvistams, jeigu teismas pripažins, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas taip pat gali atidėti bausmės vykdymą ir tiems, kurie dar neatliko bausmės, už anksčiau padarytą nusikaltimą, jeigu jie buvo nuteisti ne laisvės atėmimo, arešto ar baudos bausmėmis arba nuteisti šiomis bausmės, tačiau jų vykdymas atidėtas.
Jeigu nuteistasis dar neatlikęs laisvės atėmimo, arešto ar baudos bausmių, kurių vykdymas neatidėtas, padaro naują nusikaltimą, teismas bausmes subendrina vadovaudamasis BK 64 str. nuostatomis ir subendrintajai bausmei vykdymo atidėjimo netaiko.
Tais atvejais, kai priimant nuosprendį nustatoma, kad nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus dėl kurių priimtas nuosprendis, asmuo yra padaręs prieš priimant pirmąjį nuosprendį, kuriuo bausmių vykdymas nebuvo atidėtas, teismas bausmes subendrina vadovaudamasis BK 63 str. 8 dalimi ir subendrintai bausmei vykdymo atidėjimo netaiko. Tačiau, jeigu pirmuoju nuosprendžiu asmeniui buvo paskirta ne laisvės atėmimo, arešto ar baudos, o kita bausmė, teismas subendrinęs bausmes BK 63 str. 8 d. pagrindu ( jeigu pirmuoju nuosprendžiu paskirtų bausmių vykdymas galimas atskirai), gali atidėti antruoju nuosprendžiu paskirtų bausmių vykdymą, o bausmės paskirtos pirmuoju nuosprendžiu yra vykdomos atskirai.

Nuteistajam, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį padariusiam naują nusikaltimą, teismas, vadovaudamasis BK 64 str., prie naujai paskirtos bausmės visiškai ar iš dalies prideda pagal pirmąjį nuosprendį neatliktą bausmę nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo nuo bausmės vykdymo atidėjimo iki naujo nusikaltimo padarymo ar nuosprendžio priėmimo ir esant BK 75 str. numatytoms sąlygoms gali atidėti subendrintos bausmės vykdymą.
Tuo atveju, kai nuteistasis nėra galutinai atleistas nuo bausmių, kurių vykdymo atidėjimo laikas yra pasibaigęs, teismas bylos už naujo nusikaltimo padarymą nagrinėjime padaro pertrauką arba atideda bylos nagrinėjimą iki bus išspręstas galutinio atleidimo nuo atidėtų bausmių klausimas.
Teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų
Bausmės vykdymo atidėjimo terminas nepriklauso nuo teismo skiriamos bausmės rūšies bei dydžio ir negali būti mažesnis nei vieneri metai ir didesnis negu treji metai. Laiką, kuriam atidėtas paskirtos bausmės vykdymas, teismas parenka atsižvelgdamas į skiriamus nuteistajam įpareigojimus bei jų įvykdymo trukmę, taip pat į galimumą pasiekti bausmės tikslus vykdant nuteistojo elgesio kontrolę.

Atidėdamas paskirtos bausmės vykdymą, teismas įskaito kardomojo kalinimo laiką į bausmės laiką, bet laisvės atėmimo bausmės atlikimo kolonijos rūšies nenurodo. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo kolonijos rūšį teismas paskiria BK 75 str. 4 d.3 p.. pagrindu, panaikindamas paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą ir priimdamas sprendimą vykdyti bausmę. Teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo termino eiga skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Baudos, arešto ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nepilnamečiui ypatumai

BK 92 str. nuostatos (Baudos, arešto ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas) taikomos asmenims , kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų. Bausmės vykdymo atidėjimas, numatytas BK 92 str. gali būti taikomas ir asmenims, kuriems nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį.

Bausmės vykdymas nepilnamečiui gali būti atidedamas, jeigu jis yra nuteistas už neatsargų arba bauda, areštu ar laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčinį nusikaltimą. BK 92 str. prasme “nusikaltimas”, atsižvelgus į BK 75 str., suprantamas kaip viena ar kelios nusikalstamos veikos.

Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas atsižvelgia į visas bylos aplinkybes. Įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę (žr. 1999 12 23 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 23 5 punktą), teismas ypatingą dėmesį atkreipia į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybės baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančių asmenų ar invalidų pan.).

Nusikaltimo pobūdžio įvertinimas
Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimą BK 75, 93 str.pagrindais, būtina taip pat atsižvelgti ir į nusikaltimo pobūdį. Šis klausimas itin aktualus nagrinėjant baudžiamąsias bylas asmenų, padariusių nusikaltimą nesuėjus jiems aštuoniolikai metų amžiaus. Kadangi nepilnamečiams ir už sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymą galima taikyti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą, teismas turi įvertinti du reikalavimus. Vadovaujantis bausmės paskirties principais bei bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais už kėsinimąsi į įstatymu ginamas svarbias vertybes, paprastai yra skiriamos griežtesnės bausmės. Kita vertus, skirdamas bausmę nepilnamečiams, teismas susiduria su nusikaltimą padariusio jauno žmogaus savybėmis bei bausmės tikslų pasiekimo ypatybėmis, kurios teismą įpareigoja itin atidžiai spręsti griežtos bausmės, ypač laisvės atėmimo, parinkimo klausimą. Šiuos klausimus teismas gali išspręsti įvertinęs visas bylos aplinkybes, ypač požymius, apibūdinančius kaltininko asmenybę.
Įvertinant nusikaltimo pavojingumo laipsnį, būtina atsižvelgti, kad kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Todėl tyčinių kvalifikuotų nusikaltimų padarymas bei aktyvi kaltininko elgsena nusikalstamo veiksmo metu dažniausiai rodo, kad kaltininkas sąmoningai siekia pažeisti teisės normas, ignoruoja moralės nuostatas, negerbia visuomenės. Tokia asmenybė yra susiformavusi nusikalsti ir pasiekti bausmės tikslų, paskyrus švelnesnę bausmę ar atidedant bausmės vykdymą, paprastai negalima.
Teismai turi individualizuoti nuteistojo asmenybę bei jo padarytą veiką. Atskirais atvejais, atsižvelgiant į nuteistojo vaidmenį nusikaltimo padaryme, ir tuomet, jeigu buvo padarytas sunkus (nepilnamečių asmenų), sukėlęs žymias neigiamas pasekmes nusikaltimas, tačiau nuteistojo vaidmuo buvo antraeilis, arba jis šį nusikaltimą padarė atsitiktinai, ar aplinkybių verčiamas, esant BK 92 str. numatytoms sąlygoms, teismas gali svarstyti klausimą dėl bausmės vykdymo nepilnamečiui atidėjimo.
Dėl neatsargumo padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį gali apibrėžti nusikaltimo pasekmės, kaltės forma ir pasekmės, arba vien kaltės forma, atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir pan. Nusikaltimuose padarytuose kaip tyčia taip ir dėl neatsargumo, nusikaltimo pasekmės turi svarbią reikšmę sprendžiant, ar paskirta bausmė atitiks BK 41 straipsnyje numatytą jos paskirtį, taip pat ar bausmės tikslus galima pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Esant vienodoms nusikaltimo pasekmėms, dėl neatsargumo padaryto nusikaltimo kaltės forma gali turėti įtakos sprendžiant BK 75, 92 str. taikymą. Teismas turi atsižvelgti į tai, kad jeigu nusikaltimą padaręs asmuo numatė, jog jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta (BK 16 str.2 d.), ir sąmoningai pažeidė saugaus elgesio taisykles, jo veikos pavojingumo laipsnis yra didesnis nei asmens, kuris nenumatė tokių pasekmių kilimo, nors turėjo ir galėjo jas numatyti (BK 16 str 3 d.). Teismas turi atsižvelgti į tai, kad lengvabūdiško pasitikėjimo atveju nuteistojo veiksmai, pažeidžiant saugaus elgesio taisykles, yra tyčiniai, todėl teismas turi aiškintis saugaus elgesio taisyklių pažeidimo motyvus ir tikslus, nes šis įvertinimas reikšmingas susidarant nuomonę apie nuteistojo asmenybę ir dėl to, kokiomis teisinio poveikio priemonėmis jį galima pataisyti.
Kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas nusikaltimą padariusiojo asmenybę, teismas turi skirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo (ankstesni nusikaltimai ar kiti teisės pažeidimai, polinkis į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginančių priemonių vartojimą, vertybinė orientacija, požiūris į darbą, asmens charakteristika ir pan.), nusikaltimo padarymo metu (nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai ir priemonės, laikas, vieta, pasekmių sunkumas, kaltės forma, nusikaltimo tikslas ir motyvas) ir po nusikaltimo padarymo (atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan.). Įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms; ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginė kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio pasekmė.
Skirdamas bausmę teismas gali atsižvelgti ir į kitus asmenybę charakterizuojančius požymius: į amžių, lytį, šeimyninę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan. Tačiau remdamasis šiais požymiais teismas negali griežtinti bausmės.
Teismai turi siekti, kad asmenims, pirmą kartą padariusiems nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, nebūtų skiriama laisvės atėmimo bausmė, jei kaltininko pavojingumas nėra didelis ir bausmės tikslai gali būti pasiekti neatėmus laisvės ir neizoliavus jo nuo visuomenės.
Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į nuteistojo asmenybei reikšmę turinčias aplinkybes. Šios aplinkybės dažniausiai neturi įtakos vertinant asmenybės pavojingumą, tačiau svarbios sprendžiant, ar ateityje nuteistasis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikaltimų (BK 41 str.). Svarstant bausmės vykdymo atidėjimą, būtina atsižvelgti ir į aplinkybes, kad nuteisus realia laisvės atėmimo bausme, asmuo praras gyvenime vertybes, kurios gali sudaryti ar sudaro jo gyvenimo pagrindą, ir šios vertybės dažnai neatkuriamos ar sunkiai atkuriamos. Pavyzdžiui, gali iširti kaltininko šeima, jis gali prarasti specifinį darbą galimą pagal jo sveikatos būklę, taip pat – darbą pagal retą specialybę, dėl maitintojo netekimo gali kilti grėsmė kaltininko artimųjų gyvybei ir sveikatai, jis negalės užbaigti mokslo ir pan.

Teismo įpareigojimai

Teismo paskirti įpareigojimų įvykdymo terminai negali viršyti bausmės vykdymo atidėjimo laiko. Skirdamas įpareigojimus teismas turi atsižvelgti, ar nuteistasis galės juos įvykdyti. Atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę ir kitas bylos aplinkybes, teismas parenka įvykdyti tokius įpareigojimus, kurie gali turėti didžiausią poveikį nuteistajam. Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas paskiria nuteistajam vieną ar kelis iš BK 75 str. 2 dalyje numatytų įpareigojimų.
1) Atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą;

Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos bausmės vykdymą, teismas įpareigoja nuteistąjį per nustatytą laikotarpį atlyginti nusikaltimu padarytą neatlygintą žalą.
Žala yra turtinės, fizinės ar moralinės nusikaltimo pasekmės, tiesiogiai kilusios iš nusikalstamos kaltininko veikos.
Jeigu byloje yra pareikštas nukentėjusiojo civilinis ieškinys, teismas patenkinęs šį ieškinį ir atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, gali paskirti nuteistajam teismo įpareigojimą atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą žalą. Priteisto civilinio ieškinio išieškojimas vykdymo procese turi būti derinamas su teismo šio įpareigojimo vykdymu.
Turtinės žalos atlyginimas yra turtinis atsiskaitymas už patirtus nuostolius: pinigais, daiktais ir pan.
Turtinės žalos pašalinimas yra pašalinimas nusikaltimu sukeltų turtinių pasekmių: darbu, pataisant daiktą ir pan.
Jeigu nusikaltimu padarytą žalą atlygino kiti asmenys arba vienas iš nuteistųjų, tokį veiksmą teismas gali pripažinti BK 75 str. 2 d. 1 p. numatyto įpareigojimo įvykdymu ne tik asmeniui, kuriam paskirtas šis įpareigojimas, bet ir kitiems nuteistiems asmenims, kuriems paskirtas šis įpareigojimas.
Teismas negali skirti įpareigojimo atlyginti arba pašalinti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, jeigu nukentėjusysis arba valstybinės institucijos ar juridinio asmens atstovas atsisakė civilinio ieškinio dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo, ir teismas šį atsisakymą priėmė.

2) Įpareigojimas atsiprašyti nukentėjusio asmens;
Skirdamas įpareigojimą atsiprašyti nukentėjusįjį, atsižvelgdamas į pastarojo nuomonę, teismas nustato šio atsiprašymo formą (žodžiu, raštu, per žiniasklaidos priemones ir pan.), konkretų atsiprašymo laiką arba terminą. Paprastai šis teismo įpareigojimas vykdomas institucijoje vykdančioje teismo įpareigojimų vykdymo kontrolę arba kitoje teismo nustatytoje vietoje, dalyvaujant teismo įpareigojimų vykdymą kontroliuojančios institucijos atstovui.
Teismo įpareigojimą atsiprašyti ar atlyginti nusikaltimu padarytą žalą nuteistas asmuo savo noru gali įvykdyti ir iki nutarties įsiteisėjimo. Jeigu nuteistas asmuo viešai atsiprašo ar atlygina žalą tuojau po nutarties paskelbimo, teismas šiuos veiksmus įformina atskiru dokumentu, kuris po to, kai nukentėjusysis ir asmuo, kuriam skirtas šis teismo įpareigojimas, jį pasirašo, prijungiamas prie bylos. Šiuo atveju nuosprendis šių įpareigojimų vykdymą kontroliuojančiai institucijai vykdyti nesiunčiamas.

3) Įpareigojimas teikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą, kol šis gydosi;
Ši pagalba gali būti tiek turtinė ( pagerintas maitinimas, suteikimas transporto priemonės kelionėms į gydymo įstaigas, gydytojų konsultacijoms,ekspertizėms, dalinis išlaikymas ir pan.), tiek paslaugų forma. Ši pagalba neatlygintina, ir negali būti laikoma paskola.

4) Pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos;
Įpareigojimą pradėti dirbti galima skirti tuomet, kai yra pateiktas teismui darbdavio sutikimas priimti į darbą, arba yra kiti duomenys, iš kurių galima spręsti, kad asmuo turės pastovų darbą (darbas šeimos ūkyje ir pan.).
Alternatyva įpareigojimui pradėti dirbti yra įpareigojimas užsiregistruoti darbo biržoje. Asmuo ne tik privalo užsiregistruoti darbo biržoje, bet ir laikytis visų privalomų darbo biržos sąlygų.
Jeigu asmeniui paskirtas teismo įpareigojimas be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos, jis gali pakeiti darbo vietą tik tuomet, kai ši aplinkybė nepriklauso nuo nuteistojo valios (Atleidžiamas iš darbo, perkeliamas darbdavio įsakymu į kitą vietovę ar pan.).

5) Įpareigojimas pradėti mokytis, tęsti mokslą ar įgyti specialybę;
Kiek tai priklauso nuo nuteistojo valios.

6) Įpareigojimas gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai nuteistasis sutinka
Sąlyga: būtinas teisiamojo sutikimas.

7) Įpareigojimas be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos;
Teismo įpareigojimas turi būti laikomas įvykdytu, jei asmuo pakeitė gyvenamąją vietą dėl aplinkybių nepriklausomų nuo jo valios, nors ir negavęs institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo ( dėl gaisro, skyrybų ir pan.).

8)Įpareigojimas neatlygintinai atidirbti iki 300 val. viešųjų darbų, kai nuteistasis sutinka.
Sąlyga, nuteistojo sutikimas.

Skirdamas šio straipsnio 2 d. numatytus įpareigojimus, teismas nustato laiką, per kurį nuteistasis privalo juos įvykdyti.

Auklėjamojo poveikio priemonių skyrimas nepilnamečiui

BK 92 str. 2 dalis:
Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nepilnamečiui paskiria vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, išskyrus atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą.
Skirtingai nei pilnamečiui asmeniui, nepilnamečiams, atidedant bausmės vykdymą teismo įpareigojimai neskiriami, o skiriamos auklėjamojo poveikio priemonės.

4. jeigu nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu:

1) įvykdė teismo paskirtus įpareigojimus, nepadarė šios dalies 3 p. numatytų pažeidimų ir yra pagrindas manyti, kad jis laikysis įstatymų, nedarys naujų nusikalstamų veikų, teismas atleidžia nuteistąjį nuo bausmės, kai sueina bausmės vykdymo atidėjimo terminas;

Pasibaigus pagrindinės ir papildomų bausmių vykdymo atidėjimo laikui, nuteistojo gyvenamosios vietos apylinkės teismas, BPK 358 str. nustatyta tvarka išnagrinėjęs nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimą, išsprendžia nuteistojo galutinio atleidimo nuo paskirtos bausmės klausimą. Nustatęs visas BK 75 str. 4 d. 1 p. numatytas sąlygas, teismas galutinai atleidžia nuteistąjį nuo bausmės, kurios vykdymas buvo atidėtas.
Bausmės vykdymo atidėjimą kontroliuoja Vidaus reikalų ministerijos rajonų, miestų policijos komisariatų pataisos darbų inspekcijos. Pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikui, pataisos darbų inspekcija, kontroliuojanti nuteistojo elgesį, surašo teismui teikimą. Teikime charakterizuojamas nuteistojo elgesys bausmės vykdymo atidėjimo laiku ir nurodomi duomenys apie teismo įpareigojimų įvykdymą, teisės pažeidimų padarymą ir paskirtas administracines nuobaudas ar drausminio poveikio priemones. Atsižvelgiant į nuteistojo elgesio atitikimą BK 75 str. 4 d. reikalavimams, bausmės vykdymo atidėjimo kontrolę vykdanti institucija prašo galutinai atleisti nuteistąjį nuo bausmės. Jeigu nuteistasis atlygino nusikaltimu padarytą žalą, įvykdė teismo įpareigojimus, nepadarė pažeidimų, numatytų BK 75 str. 4 d. ir nebuvo dėl to teismo įspėtas, ir yra pagrindo manyti, kad ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikaltimų, teismas galutinai atleidžia nuteistąjį nuo bausmės. Jeigu teismas nustato BK 75 str. 4 d. 3 p. aplinkybes ir sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis ateityje laikysis įstatymų ir darys naujus nusikaltimus, tai bausmės vykdymo atidėjimą kontroliuojančios institucijos teikimo dėl galutinio atleidimo nuo bausmės netenkina, tačiau be atskiro pataisos darbų inspekcijos teikimo panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir nuteistąjį pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą bausmę negali.
Įstatyme nėra nurodyta, per kiek laiko nuo bausmės vykdymo atidėjimo termino pasibaigimo nuteistojo elgesį kontroliuojanti institucija gali pateikti teikimą dėl galutino atleidimo nuo bausmės ar bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo ir pasiuntimo nuteistąjį vykdyti bausmę.

BPK 358 str. Nuteisto asmens atleidimo nuo bausmės arba bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo arba bausmės vykdymo atidėjimo termino pratęsimo tvarka
1. Nuteistąjį , kuriam bausmės vykdymas atidėtas BK 75 str. numatytais pagrindais, nuo bausmės atleidžia arba bausmės vykdymo atidėjimo terminą pratęsia arba bausmės vykdymo atidėjimą panaikina ir nuteistąjį atlikti paskirtą bausmę pasiunčia nuteistojo gyvenamosios vietos apylinkės teismas institucijos, kontroliuojančios nuteistojo elgesį, teikimu.
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatytus klausimus teismas nagrinėja teismo posėdyje. Šiame posėdyje dalyvauja prokuroras ir kontroliuojančios nuteistojo elgesį institucijos atstovas. Į teismo posėdį šaukiamas nuteistasis arba jo atstovas pagal įstatymą, ir gynėjas, tačiau šių asmenų neatvykimas nesustabdo bylos nagrinėjimo.
3. Bylos nagrinėjimas pradedamas teisėjo pranešimu. Po to teisėjas išklauso atvykusių į teismo posėdį asmenų pasisakymų.
4. teismas atleidžia nuteistąjį nuo bausmės arba bausmės vykdymo atidėjimo terminą pratęsia, arba panaikina bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiunčia atlikti nuosprendžiu paskirtą bausmę motyvuota nutartimi. Nutarties nuorašas pasiunčiamas bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui.

Jeigu nuteistasis vykdo teismo paskirtus įpareigojimus , tačiau padaro kitų teisės pažeidimų, už kuriuos jam taikytos administracinės nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės, teismas gali vieneriems metams pratęsti str. d. bausmės vykdymo atidėjimo terminą (BK 75 str. 4 d. 2 p.)
Sprendimas priimamas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu.

Nuteistasis be pateisinamų priežasčių neįvykdo teismo paskirtų įpareigojimų arba pažeidinėja viešąją tvarką, girtauja ar padaro kitų teisės pažeidimų, už kuriuos jam ne mažiau kaip du kartus taikytos administracinės nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės, teismas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu įspėja nuteistąjį, kad bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas. Jeigu nuteistasis toliau nevykdo teismo įpareigojimų ir daro teisės pažeidimus, teismas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimu priima sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę.

Svarstydamas nuteistojo elgesį kontroliuojančios institucijos teikimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo, teismas patikrina, ar nuteistasis turėjo galimybę įvykdyti paskirtus BK įpareigojimus, ar pagrįstai jam paskirtos administracinės nuobaudos arba drausminio poveikio priemonės. Nustatęs, kad teismo įpareigojimai neįvykdyti be pateisinamos priežasties, o nuobaudos paskirtos pagrįstai ir nepasibaigęs jų galiojimo laikas, teismas priima nutartį panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo, teismas turi atsižvelgti į BK 75 str. 4 d. 3 p. numatytų pažeidimų pobūdį. Nuteistojo padarytų pažeidimų pobūdis turi parodyti jo nenorą taisytis ir sudaryti pagrindą teismui spręsti, kad asmuo ir ateityje nesilaikys įstatymų, darys naujus nusikaltimus.

Auklėjamojo poveikio priemonių nevykdymo pasekmės nepilnamečiams

BK 92 str. 3 dalis
Dėl bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos ir nepilnamečio atleidimo nuo bausmės teismas spendžia vadovaudamasis šio kodekso 75 str. 4 d. nuostatomis.

Jeigu nepilnametis nevykdo ar netinkamai vykdo teismo skirtas auklėjamojo poveikio priemones, pasekmės kyla ne pagal BK 89 str. (Auklėjamojo poveikio priemonių nevykdymo pasekmės), o pagal BK 75 str. 4 d. nuostatas, kaip už teismo įpareigojimų nevykdymą, teisės pažeidimus ir esant šio straipsnio 4 d sąlygoms, bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui gali būti panaikintas ir jis nukreiptas vykdyti bausmę.

Kiti klausimai
Asmenys, nuteisti bausmėmis, kurių vykdymas buvo atidėtas, jeigu per tą laiką, kuriam atidėtas bausmių vykdymas, nepadaro naujo nusikaltimo ir jų atžvilgiu bausmės nustatyta tvarka nebuvo įvykdytos, laikomi neturinčiais teistumo (BK 97 str.3 d. 1 p.).

76 straipsnis. Atleidimas nuo bausmės dėl ligos
1. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo bausmės, jeigu iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. Šiuo atveju teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, paskiria tokiam asmeniui bausmę ir atleidžia jį nuo bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę ir ligos pobūdį.
2. Asmuo, kuris po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga, gali būti atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, nuteistojo asmenybę, jo elgesį bausmės atlikimo metu, ligos pobūdį ir atliktos bausmės laiką.
3. Asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį nuo bausmės, teismas nusprendžia dėl priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo. Jeigu toks asmuo pasveiksta, jis gali būti siunčiamas toliau atlikti bausmę. Tokiu atveju laikas, kurį buvo taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, įskaitomas į laisvės atėmimo laiką diena už dieną.
BPK 359 str. Nuteistojo atleidimas nuo bausmės atlikimo dėl ligos
1. BK 76 straipsnyje numatytais atvejais nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos atleidžia teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu, remdamasis gydytojų komisijos išvada.
2. Toks teikimas nagrinėjamas teismo posėdyje šio kodekso 362 straipsnyje nustatyta tvarka.
3. Jeigu asmuo susirgo psichine liga ir jam gali tekti skirti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones, teikimas nagrinėjamas šio kodekso 402-403 straipsniuose nustatyta tvarka.

BPK 402 str. Bylos nagrinėjimas ir išsprendimas teisme, kai asmeniui sutriko psichika po bausmės paskyrimo
1. Jeigu asmeniui sutriko psichika po bausmės paskyrimo nuosprendžiui dar neįsiteisėjus ir nepradėjus jo vykdyti, bylą nagrinėja nuosprendį priėmęs teismas.
2. jeigu asmeniui sutriko psichika nuosprendžio vykdymo stadijoje, bylą nagrinėja bausmės atlikimo vietos teismas.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais teismas svarsto priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą teisiamajame posėdyje, išreikalavęs baudžiamąją bylą, dalyvaujant prokurorui ir gynėjui.teisiamajame posėdyje nustatomos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimui spręsti: išklausoma eksperto išvada apie psichinę nuteistojo būklę, kaip liudytojai apklausiami bausmės atlikimo įstaigos darbuotojai ir kiti asmenys, patikrinami kiti duomenys apie nuteistojo elgesį po bausmės paskyrimo.
4. teismas priimdamas nutartį turi išspręsti šiuos klausimus:
ar po bausmės paskyrimo nuteistajam sutriko psichika, dėl kurios jis negali suprasti savo veiksmų esmės ar jų valdyti;
ar taikytina nuteistajam priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kuri.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. nustato, kad “Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes”Šio konstitucijos straipsnio viena iš įgyvendinimo formų yra BK 76 str.

BK 78 str. Amnestija
Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo Seimo priimtu amnestijos aktu.
Amnestijos pagrindus, sąlygas ir tvarką nustato amnestijos aktas.

BK 79 str. Malonė
1. Nuteistasis gali būti atleistas nuo visos ar dalies bausmės atlikimo, jeigu Respublikos Prezidentas patenkina jo malonės prašymą.
2. Malonės suteikimo tvarką nustato respublikos Prezidentas.

Baudžiamosios atsakomybės senatis LR BK XIIsk.
(pagal kodeksą)

Teistumas BK XIIIskyrius.
(pagal kodeksą)

BAUDŽIAMOJI TEISĖ
Specialioji dalis

Baudžiamosios teisės specialiosios dalies samprata, sistema, jos sudarymo principai.
BT specialioji dalis yra baudžiamojo įstatymo nustatytos normos, nustatančios veikų, pripažintų nusikalstamomis, sistemą ir požymius ir pagal BT bendrosios dalies principus ir teiginius nustatančių atsakomybė ir bausmę tą veiką įvykdžiusias asmeniui. Baudžiamosios teisės specialiosios dalies normos apibrėžia baudžiamųjų įstatymų tikslus, jų galiojimo ribas, baudžiamosios atsakomybės pagrindus, nusikaltimo padarymo formas, nustato bausmių sistemą bei bausmių skyrimo tvarką ir sprendžia kitus bendruosius klausimus, susijusius su asmens patraukimu baudžiamojon atsakomybėn ir nubaudimu.
BT specialiosios dalies normos nustato konkrečių nusikaltimų rūšinius požymius, apibūdinančius atitinkamą nusikaltimo sudėtį, bei apibrėžia sankciją, kuri gali būti pritaikyta už realiai padarytą nusikaltimą.
Baudžiamosios teisės specialiosios dalies normos, palyginus su bendrosios , turi tam tikrų savitumų:
1. jos paprastai, pateikia baigtinį sąrašą veikų, priskirtų prie nusikaltimų (nullum crimen sine lege), todėl ar veika yra nusikaltimas galima tik jai pritaikius specialiosios dalies normas.
2. Jos taip pat duoda atsakymą, kokio nusikaltimo sudėtį ta veika atitinka.
BT specialiosios dalies sistema yra moksliškai pagrįstas normų, kuriose numatoma atsakomybė už vienus ar kitus nusikaltimus priklausomai nuo jų charakterio ir visuomeninio pavojingumo laipsnio, išdėstymas tam tikromis grupėmis priklausomai nuo jų bendrumo rūšiniam objektui, o taip pat logiškai pagrįstas normų išdėstymas viena kitos atžvilgiu grupės (skyriaus) viduje.
Paprastai šiuolaikinai baudžiamieji įstatymai numato gana platų draudžiamų veikų ratą. Todėl jau vien jų paktinio pritaikymo sumetimais reikia tam tikros jų išdėstymo ir grupavimo tvarkos. Šiam išdėstymui gali būti parinkti įvairūs kriterijai; žalos dydis, bausmės griežtumas, visuomenės nuomonė ir kt.
Įstatymų leidėjas privalo išnagrinėti bent tris klausimus:
1) kaip į tam tikras grupes suskirstyti visą normų visumą;
2) kokiu eiliškumu išdėstyti sudarytas grupes;
3) kokiu eiliškumu normas išdėstyti pačioje grupėje.
Normos turi būti išdėstytos taip, kad:
1) būtų lengva atrasti reikalingą normą;
2) išdėstymas pašalintų vidinius normų prieštaravimus;
3) leistų išvengti įstatymų spragų.
Šiuolaikiniuose rašytiniuose BT šaltiniuose normos paprastai grupuojamos pagal ginamuosius gėrius, t.y. atsižvelgiant į rūšinį nusikaltimo objektą. Tačiau gali būti, kad tam tikra normų grupė normų bus sujungta į vieną skirsnį ne pagal vieną, o pagal kelis rūšinius objektus. Skirsnių išdėstymo nuoseklumas tradiciškai yra sudaromas nuo pavojingesnių nusikaltimų einant prie mažiau pavojingų. Tačiau sprendžiant šiuos klausimus iškart kyla aksiologinė problema – kuriuos baudžiamųjų įstatymų ginamus gėrius laikyti vertingiausiais, o kuriuos – ne tokiais vertingais. LR BK priimta tokia specialiosios dalies skyrių išdėstymo tvarka:
Specialioji dalis
15 skyrius
Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai
16 skyrius
Nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai
17 skyrius
Nusikaltimai žmogaus gyvybei
18 skyrius
Nusikaltimai žmogaus sveikatai
19 skyrius
Nusikaltimai, pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei
20 skyrius
Nusikaltimai žmogaus laisvei
23 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui
22 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens garbei ir orumui
23 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai
24 skyrius
Nusikaltimai asmens privataus gyvenimo neliečiamumui
25 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei
26 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai piliečių rinkimų teisėms ir Lietuvos respublikos prezidento, seimo bei savivaldybių tarybų rinkimų ar referendumų tvarkai
27 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai asmens socialinėms teisėms
28 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams
29 skyrius
Nusikaltimai intelektinei ir pramoninei nuosavybei
30 skyrius
Nusikaltimai informatikai
31 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai ekonomikai ir verslo tvarkai
32 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai
33 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams
34 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui
35 skyrius
Nusikaltimai visuomenės saugumui
36 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis ar radioaktyviosiomis medžiagomis
37 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis
38 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai aplinkai ir žmonių sveikatai
39 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai transporto eismo saugumui
40 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai viešajai tvarkai
41 skyrius
Nusikaltimai valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklai
42 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai
43 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai valdymo tvarkai, susiję su dokumentų ar matavimo priemonių klastojimu
44 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai dorovei
45 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai mirusiojo atminimui
46 skyrius
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai krašto apsaugos tarnybai.
Specialioji dalis yra BT ir BK normų, kurios nustato atsakomybę už atskiras nusikaltimų rūšis, visuma. Spec. dalies normos sudarytos atsižvelgiant ir vadovaujantis bendrosios dalies normomis ir nustato nusikaltimų rūšis, apibrėžia kiekvieno nusikaltimo būtinus sudėties požymius, taip pat nustato bausmių už tuos nusikaltimus rūšis ir ribas. Dispozicijoje – požymiai, sankcijoje – bausmės rūšis ir ribos. Spec. dalies normose yra įvardytos visos veikos, kurios laikomos nusikaltimu. Tai apsprendžia nusikaltimo sąvoka, kuri apibrėžia BK 11 str. BT bendrosios ir specialiosios dalių normos sudaro vieningą visumą. Visos spec. dalies normos yra inkorporuotos į BK. Kai kuriose šalyse, kur BT kodifikuota, nebūtinai visi įstatymai, kurie nustato atsakomybę, yra inkorporuoti į BK (Vokietijoje). Spec. dalies sistemos pagrindas yra nusikaltimo objektas – gėris, vertybė, į kurią ta veika kėsinamasi. Sankcijos nėra spec. dalies sistemos kriterijus, nes esminis yra nusikaltimas, o bausmė – išvestinis institutas, kuris priklauso nuo įvairių kitų aplinkybių nusikaltimo padaryme. Specialioji dalis susideda iš skyrių, numeracija vientisa – 14 skyrių bendroji dalis, 32 – spec. dalis. BK sistema sudaryta vadovaujantis bendru tam tikrai grupei objektu.

Nusikaltimų kvalifikavimo pagrindai
Kvalifikavimas (gr. Qualitas – kokybė ir facere – nustatyti) baudžiamosios teisės moksle yra apibrėžiamas kaip tapatumo tarp padarytos juridiškai reikšmingos veikos (dažnai vadinamos faktinės sudėties) ir nusikaltimo sudėties, aprašyto BK spec. dalies straipsnio normoje, nustatymas bei įtvirtinimas teisės normos taikymo akte. Teisės aktai, kuriais įtvirtinamas faktinės įstatyme aprašytos nusikaltimo sudėties tapatumas, gali būti:
– pranešimas apie įtarimą ;
– prokuroro surašytas kaltinamasis aktas;
– pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir kt.
Nusikaltimo kvalifikavimas kaip tapatumo nustatymas,gali būti apibūdinamas dviem aspektais:
a) kaip tam tikras procesas;
b) kaip atitinkamas rezultatas.
Tapatumo nustatymo procesas – tai visų pirma veikos faktinės sudėties tikslaus išaiškinimo eiga ir BK normoje aprašytos nusikaltimo sudėties parinkimas. Šis procesas gali būti suskirstytas į tam tikrus etapus ir kiekviename jų pasiekus tam tikrą rezultatą – įtvirtinamas teisės normos taikymo akte.
Nusikaltimų kvalifikavimas tai tik dalis klausimų, kuriuos sprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas.
Dažnai yra manoma, kad nusikaltimų kvalifikavimas yra BT bendrosios dalies dalykas. Tačiau reikia įsidėmėti, kad BK bendroji dalis reglamentuoja nusikaltimo sampratą, jo padarymo formas, aptaria bendruosius bausmės skyrimo pradmenis. Joje reglamentuojami institutai iš dalies yra panaudojami nusikaltimų kvalifikavimui. Tačiau normų, kurios tiesiogiai nustatytų,, kokią nors nusikaltimo kvalifikavimo tvarką ar procesus nėra. Šiuo metu nusikaltimų kvalifikavimas paliktas nusikaltimų kvalifikavimo teorijai, kuri yra baudžiamosios teisės mokslo sudedamoji dalis. Kartu nemažai klausimų, kurie yra svarbūs nusikaltimų kvalifikavimui, sprendžia greta baudžiamosios teisės bendrosios dalies, baudžiamojo proceso teisė, teisės teorijos dogmatika ir pan.
Kaip žinoma, baudžiamojoje byloje tiesa nustatoma dviem aspektais:
a) nustatyti, ar buvo padarytas nusikaltimas, t.y. tiksliai išaiškinti visas nusikaltimo aplinkybes, nustatyti veiką padariusio asmens kaltumą bei kitas aplinkybes, kurios turi reikšmės teisingam bylos išsprendimui;
b) pagal objektyviai ir kruopščiai ištirtas aplinkybes parinkti jas tiksliai atitinkančias baudžiamojo įstatymo normas.
Būtent remiantis šiomis prielaidomis formuojamas ir visas nusikaltimo kvalifikavimo procesas.
Galime padaryti išvadą, kad objektyvi tiesa kvalifikavimo procese visų pirma reiškia faktų, kuriasi remiantis galima vienareikšmiškai tvirtinti apie nusikalstamos veikos ir kalto asmens, ją padariusio, buvimą, ir antra, tų faktų tikslų juridinį vertinimą pagal galiojančius baudžiamuosius įstatymus.
Pagal LR BK 11 str. nusikaltimu yra laikoma pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Šis apibrėžimas leidžia daryti prielaidą, kad pagrindiniai nusikaltimo požymiai yra veikos baudžiamumas ir pavojingumas. Tai ir reikia įrodyti kvalifikuojant veiką.
Įstatyme numatytos nusikaltimo sudėties požymių atitikimas faktines aplinkybes nulemia vienos ar kitos veikos pripažinimą nusikaltimu. Vadinasi, tik tuomet, kai padaryta veika (faktinė sudėtis) visiškai atitinka įstatymo aprašytąją nusikaltimo sudėtį (modelį), yra pagrindas padarytą veiką vadinti nusikaltimu. Aišku, kad netikslumas nustatant bet kurio BK specialiosios dalies straipsnyje aprašytos nusikaltimo sudėties požymius, nulemia ir kvalifikavimo klaidas. Iš BK straipsnio analizės visuomet būtina nustatyti, kas laikytina požymiu, būdingu nusikaltimo sudėčiai. BT doktrina nurodo, kad nusikaltimo požymiai turi atitikti tokius reikalavimus:
a) turi būti tiesiogiai nustatyti įstatyme arba vienareikšmiai išplaukti iš jo;
b) negali būti išvestiniai iš kitų požymių;
c) turi būti būdingi visiems tos rūšies nusikaltimams;
d) vienas požymis ar kartu su kitais leidžia atskirti šį nusikaltimą nuo kitų;
e) bent vieno nusikaltimo sudėties požymio, aprašyto baudžiamajame įstatyme,veikoje nebuvimas leidžia tvirtinti, kad nusikaltimo nepadaryta.
Baudžiamasis persekiojimas, negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jei veika neturi nusikaltimo sudėties. BA pagrindas yra tai, kad asmens veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo, numatyto BK sudėties, būtini požymiai. Sprendžiant ar asmuo padarė nusikaltimą, tas nusikaltimas turi būti kvalifikuojamas. Nusikaltimo kvalifikavimas yra procesas, kurio metu nustatoma ar asmens veikoje yra tam tikri nusikaltimo požymiai, nurodyti spec. dalies str. Teisinė nusikaltimo kvalifikavimo išraiška yra BK str., kuris traktuoja padarytą veiką kaip nusikaltimą. Teisingai kvalifikuoti nusikaltimą yra labai svarbu. Netiksli kvalifikacija reiškia arba, kad nusikaltėlis nenubaudžiamas, arba nubaudžiamas nepadaręs nusikaltimo asmuo, arba padaręs sunkesnį baudžiamas lengviau ir atvirkščiai. Pvz., gyvybės atėmimas žmogui gali būti paprastas, kvalifikuotas, privilegijuotas, neatsargus nužudymas, gali būti teisėtas (būtinoji gintis). Tikslingas ir tikslus nusikaltimo kvalifikavimas yra svarbi žmogaus teisių garantija, nes jis atsako tik už tai, ką padarė. Kvalifikuojant proceso metu reikia nustatyti kas buvo padaryta, kas, kodėl ir kaip padarė. Reikia nustatyti, kad padarytos veikos požymiai atitinka spec. dalies str. numatytus požymius, o taip pat kad bendrosios dalies normos leidžia ar įpareigoja taip kvalifikuoti šią veiką. Kiekvieno nusikaltimo požymiai nustatomi teisiškai analizuojant veiką, išsiaiškinant objektą, objektyvius požymius, subjektyvius požymius, subjekto ypatumus. Požymiai sulyginami. Prielaidos teisingai kvalifikuoti nusikaltimą yra tikslūs, aiškūs, vienas kitam neprieštaraujantys įstatymai. Kvalifikuojant nusikaltimą nurodoma tik spec. dalies norma, į bendrosios dalies str. visada atsižvelgiama, tačiau kvalifikacijoje jie atsispindi retai, išskyrus nebaigtą nusikaltimą ir esant bendrininkavimui, bet ne visais atvejais, nes organizatorius atsako taip, kaip ir vykdytojas.

Baudžiamosios teisės specialiosios dalies normų konkurencija. Normų konkurencijos rūšys.
Kvalifikuojant nusikaltimus, susiduriama su normų sutaptimi, pakartotinumu, nusikaltimų recidyvu, t.p. su normų konkurencija. Kai asmuo padaro 2 ir daugiau nusikaltimų ir nė už vieną iš jų nėra teistas, ir tie nusikaltimai numatyti skirtinguose BK straipsniuose ar straipsnio dalyse, jo veiką kvalifikuojame kaip normų sutaptį, pvz., išžaginimas + plėšimas – realioji dviejų nusikaltimų sutaptis. Idealioji sutaptis – kai viena veika padaromi 2 nusikaltimai, pvz., padega namą – sudega ir žmogus – žmogaus nužudymas + tyčinis turto sugadinimas – idealioji sutaptis.
Kai asmuo padaro 2 vienarūšius nusikaltimus (pvz. 2 vagystės) – t.y. nusikaltimų pakartotinumas – abi veikos kvalifikuojamos pagal 178str. – 2 epizodai.
Normų konkurencija – kai asmuo padaro vieną nusikaltimą (skirtingai nuo sutapties, recidyvo, pakartotinumo) tačiau tas nusikaltimas turi požymių, numatytų ne vienoje, o dvejose ar net keliose BK specialiosios dalies normose. Kurią normą inkriminuoti? Tarp konkuruojančių normų yra ryšys – konkuruojančioms normoms bendra tai, kad jos numato tuos pačius nusikaltimo požymius ir tuo jos sutampa, tačiau tik iš dalis jos sutampa. Skiriasi konkurencinių normų apimtis, rečiau skiriasi turinys. Pagal tai skiriamos 2 normų konkurencijos rūšys:
1. Normų apimties konkurencija;
2. Normų turinio konkurencija.
1-oji yra tuomet, kai viena jų numato platesnį veikų ratą, yra bendresnė, o 2-oji norma numato tik dalį iš tų veikų (BK 228 str. ir 223 str.). Konkuruoja įvairiuose BK straipsniuose numatytos normos. Spec. norma yra logiškai pavaldi bendrajai normai, t.y. išskirta bendrosios normos dalis. Esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, taikoma specialioji norma.
Normų konkurencija g.b. ir vieno straipsnio ribose, pvz., išžaginimas (149str.1d.) – atsakomybė už išžaginimą bendrai, 3d. – BA už išžaginimą nepilnametės, 4d. – BA už išžaginimą mažametės. Šiais atvejais konkuruoja atskiros vieno straipsnio dalys (149 str. 1 d. suformuluota taip, kad apima visus išžaginimo atvejus. 3-ioji dalis numato griežtesnę atsakomybę už nepilnametės išžaginimą). Tokia konkurencija vadinama bendrosios ir specialiosios normų konkurencija: 149str. 1d. – bendra norma, 149str. 3d. – speciali norma 1d. atžvilgiu, 149str. 4d. – speciali norma 3d. atžvilgiu.
Konkuruojant bendrai ir specialiai normai, inkriminuojant taikoma speciali norma.
Normų turinio konkurencija (rečiau sutinkama) – tarp šių normų logiško pavaldumo nėra. Normų turinio konkurencijos atvejais tarp normų logiško pavaldumo nėra. Norma numato skirtingus nusikaltimus (129 str. už nužudymą, 135 str. už sunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau 250 str. 2 d. numato atsakomybę už teroro aktą, kuris sukėlė kito žmogaus žūtį ar dėl kurio kitam žmogui buvo sunkiai sutrikdyta sveikata). Nors tai savarankiškas nusikaltimas (nužudymas), bet padarytas teroro akto metu, tuomet inkriminuojama tik teroro aktas. Konkuruojančias normas įstatymų leidėjas numato sąmoningai. BK yra normų, kurios numato BA ir už išžaginimą, ir už sunkų kūno sužalojimą, ir už plėšimą, ir už sunkų kūno sužalojimą. Tais atvejais, kai pvz. sužalojama plėšiant – nors faktiškai yra du nusikaltimai – taikoma viena norma: sunkus sveikatos sutrikdymas iš savanaudiškų paskatų (135str.2d.9p.).

Atskiros nusikalstamų veikų sudėtys, reglamentuojamos BK spec. dalyje.
Pastaba – kai kurios normos yra analizuojamos lyginant baudžiamuosius įstatymus: galiojusį iki 2003 05 01 ir įsigaliojusį nuo 2003 05 01.

XV skyrius – Nusikaltimas žmogiškumui ir karo nusikaltimai.
Tokie skyriai BK atsirado neseniai. Beveik visos valstybės savo BK tokiais skyriais papildė. Šie skyriai numatyti, kaip 1-ieji spec. dalies skyriai. Juose reglamentuojami nusikaltimai yra tarptautiniai, nes atsakomybę už juos reglamentuoja tarptautinės institucijos savo konvencijomis. Valstybei jas ratifikavus yra privalomos. Tai reiškia, kad valstybė savo nacionaliniais įstatymais reglamentuoja atsakomybę už tuos nusikaltimus. XV sk. pavadinimas nėra visiškai tikslus remiantis konvencijomis. Jos nustato atsakomybę žmonijai, žmogiškumui ir už karo nusikaltimus. Nusikaltimas žmogiškumui yra ir genocidas, ir tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (99-100 str.).
Genocidas – 99 str. Nuo neatmenamų laikų žmonės linkę naikinti nepanašius į save. Tarptautinė visuomenė 1948 m. nutarė į tai reaguoti. Buvo priimta tarptautinė konvencija „Dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimams ir nubaudimo už juos“. Ši konvencija paskelbė genocidą ypatingo sunkumo savarankišku nusikaltimu. Jis ypatingas tuo, kad ši norma turi grįžtamąją galią. 2-asis ypatumas tas, kad genocido nusikaltimui netaikoma senatis. Šiuos ypatumus nustatė 1968 m. Konvencija. Šios nuostatos reglamentuotos ir naujojo BK 3 ir 95 str. Tarybiniais laikais apie genocido baudžiamumą nebuvo kalbos, nes sovietų valdžia vykdė savo tautų genocidą. Todėl Lietuvoje įstatymo, numatančio atsakomybę už genocidą nebuvo. Buvo priimtas 1992 m. dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą. Šiuo teisės aktu buvo realizuotos 1948 m. ir 1968 m. konvencijos. Kaip atskiras įstatymas šis įstatymas galioja šalia BK ir 1998 m. buvo inkorporuotas į BK. 99 str. dispozicijoje apibrėžtos veikos pripažįstamos genocidu. Kaip ir kt. spec. dalies normose dispozicija apsprendžia šio nusikaltimo požymius, detaliau nusakyti objektyvieji šio nusikaltimo požymiai, nurodyta kaltės forma. Genocidas, t.y. veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti visus ar dalį žmonių, gyventojų, priklausančių kuriai nors nacionalinei, etninei, masinei, religinei, socialinei ar politinei grupei. Nuoroda į priklausomumą socialinei ar politinei grupei yra būdinga tik mūsų BK. Tarptautinė teisė įpareigoja reglamentuoti atsakomybę už veikas, kurios reglamentuojamos tarptautinės teisės aktuose, tačiau nacionaliniai teisės aktai tą veikų sąrašą gali ir papildyti, atsižvelgiant į šalies ypatumus. Tai padaryta atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje genocidas buvo vykdomas atsižvelgiant į socialinę priklausomybę, politines pažiūras. Naikinami buvo intelektualai, turtingi žmonės. Visi, kas pasisakė prieš tarybinę ideologiją buvo naikinami, tremiami. Atsako už genocidą, tas kas organizavo tokias akcijas, kas vadovavo joms ir tas, kas dalyvavo jose. Objektyviai genocidas gali pasireikšti: žudymu, kankinimu, žalojimu, protinio vystymosi trikdymu, deportacija ar kt. Sudarant tokias sąlygas, kurios lemia visų ar dalies tokių žmonių žūtį. Genocidas gali pasireikšti ribojant tokių žmonių grupės gimstamumą ar jų vaikus perduodant kitoms grupėms. Genocido objektas (neįv. BK) yra žmonija, nes siekiama sunaikinti jos dalį. Kėsinantis į žmones pagal nurodytus požymius žmonija netenka savo dalies, sudaromos sąlygos jai išnykti. Tuo nusikaltimu kėsinamasi ir į žmogiškumą, žmogaus gyvybę, sveikatą, kt. gyvybiškai svarbius interesus. Genocido atveju žmonės naikinami dėl jų priklausomybės įstatymais nurodytai grupei. Nacija – tai žmonių bendrija, susidaranti istorijos, kultūros, kalbos, gyvenamosios teritorijos, ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu. Etninė grupė – tai tauta, visuomenės grupė. Rasė – tai priklausomumas biologinei žmonių grupei, išsiskiriančiai apibrėžtais išoriniais požymiais. Religinė grupė – grupė išpažįstanti tam tikrą tikėjimą. Socialinė grupė – tai apibūdinimas socialinės padėtis visuomenėje. Politinė grupė – tai politiniai įsitikinimai. Subjektyviai genocidas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia – siekis sunaikinti visus ar dalį žmonių, akivaizdus genocido politikos sumanytojų ir tokią politiką įgyvendinančių asmenų veiksmuose. Siekis sunaikinti žmones ar jų dalį gali būti ne toks ryškus. Tačiau ir tokiais atvejais, prisidėję prie genocido vykdymo suvokia, kad savo veiksmais padeda įgyvendinti genocidą. Asmenys vykdę genocidą represinėse struktūrose, dalyvavę smurtinėse akcijose, padėję tas akcijas įgyvendinti yra kalti dėl genocido. Kokių tikslų siekdami jie tai darė, veikos kvalifikacijai įtakos neturi, atsižvelgiama individualizuojant bausmę. 1992 m. įstatymo 2 str. nurodyta, kad Lietuvos gyventojų žudymas, kankinimas, trėmimas ir pan. veiksmai, padaryti nacistinės Vokietijos, komunistinės Sovietų sąjungos metais, t.y. 1940-1990 m. atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido požymius. Pabrėžtina, kad ši nuostata yra galiojanti ir dabar. Pagal įstatymus už Lietuvos gyventojų genocidą privalo atsakyti visi tiek vykdę, tiek prisidėję prie jo vykdymo. Ir šiandien teisėsaugos institucijos privalo aiškintis kas iš Lietuvos gyventojų ir ne tik, prisidėjo prie vykdyto genocido, privalo rinkti įrodymus, kelti baudžiamąsias bylas ir kaltuosius bausti.
BK 100 str. Tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis. Galiojusiame iki 2003 05 01 BK tokios normos nebuvo, tačiau, kad ji turėtų būti apspręsta jau seniai. Jos būtinumą apsprendžia Romos statutas, kuris skirtas Romos teismo steigimui (nuolatinis tarptautinis teismas). 1993 m. JTO patvirtino tarptautinio baudžiamojo teismo statuto projektą. 1996 m. priimtas pats statutas. Tai teismo statutas, daugiausiai vietos skirta procesiniams klausimams, tačiau jis iš dalies yra ir BT šaltinis. Šio tarptautinio teismo jurisdikcija apsiriboja sunkiausiais nusikaltimais – genocido, nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais. Mūsų BK XV skyrius ir skirtas šiems nusikaltimams. Tame statute pateikiamos šių nusikaltimų sampratos, jų padarymo formos. Apibendrinant nusikaltimus žmoniškumui, nustatyta, kad sąvoka „nusikaltimas žmoniškumui“, tai kiekviena iš išvardijamų veikų, atliktų kaip dalis plačiai paplitusio ir sistemingo civilių gyventojų puldinėjimo. Ir vardija tas veikas: nužudymas, naikinimas, pavergimas, ištrėmimas ar priverstinis perkėlimas (valstybės ribose), įkalinimas, kankinimas, išžaginimas, priverstinė prostitucija, priverstinis nėštumas, priverstinė sterilizacija ar kt. seksualinės prievartos forma, grupės persekiojimas politinio, rasinio, religinio, lyties ar kt. pagrindu, priverstinai vykdomas žmonių dingimas, kt. nežmoniški pan. pobūdžio veiksmai. Vadovaujantis šiuo apibūdinimu naujam BK suformuluotas 100 str. – tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis. Objektas – žmoniškumas. Skirtingai nuo genocido tie veiksmai daromi nors plačiai ir sistemingai neturint tikslo, sunaikinti visus ar dalį žmonių dėl jų tautinės, rasinės, etninės ar pan. priklausomybės. Pasireiškimo formos labai panašios. Draudžiamas elgesys su žmonėmis apibūdinamas – tas, kas tyčia vykdydamas ar remdamas valstybės ar atskiros organizacijos politiką dideliu mastu arba sistemingai užpuldinėja civilius ir darė suminėtus Romos statute nusikaltimus. Skiriamasis bruožas nuo kitų nusikaltimų yra tai, kad kaltininkas tai daro ne savo nuožiūra, ne savo motyvais skatinamas, o vykdydamas ar remdamas valstybės nusikalstamą politiką. Nusikaltimas yra žmoniškumui, jei tie nusikaltimai daromi dideliu mastu arba sistemingai. Nukentėjusieji yra civiliai, t.y. ne kariškiai. Kai pati valstybė ar organizacija sudaro „mirties eskadronus“ ir daro tuos nusikaltimus. Lietuvoje to nėra.
3-oji kategorija – tai karo nusikaltimai. Jie turi savo specifiką nors objektyviai daug kuo panašūs į genocidą ir į aptartąjį nusikaltimą. Objektyviai tai ir žudymas, ir trėmimas, ir žalojimas, ir kankinimas. Karo nusikaltimai skirtingai nuo anų dviejų nusikaltimų tarptautiniu mastu reglamentuoti žymiai anksčiau. Žemėje nepaisant neigiamos pažiūros ir galiojančių draudimų nuolatos vyksta karai, ginkluoti konfliktai. Tarptautinė bendruomenė bando teisės aktais reglamentuoti kariavimą, nes uždrausti jo neįmanoma. 1856 m. Priimta Paryžiaus deklaracija dėl jūrų karo. Nuo to laiko, pradėtos kurti teisės normos raštu reglamentuojančios santykius tarptautinių kariaujančių pusių. Iki tol egzistavo nerašytos normos. 1-ji Ženevos konvencijos „Dėl karo aukų gynimo“ bei tų konvencijų papildomi protokolai. Naujausia konvencija šiuo klausimu yra 1997 m. Otavos konvencija dėl priešpėstinių minų uždraudimo bei sunaikinimo. Draudimai buvo ir anksčiau, tačiau jie nebuvo formalizuoti. Valstybės prisijungdamos prie tų konvencijų įsipareigoja šiuos nusikaltimus kriminalizuoti savo nacionaliniais įstatymais. Lietuva prisijungė prie tų konvencijų 1993 m. Remiantis tarptautinių sutarčių įstatymais 1949 m. Ženevos konvencijos ir jų papildymai tapo ir Lietuvos Respublikos teisės aktais. Atsižvelgiant į tai 1998 m. BK buvo papildytas 18 skirsniu – Karo nusikaltimai. Rengiant naują BK karo nusikaltimai buvo įtraukti ir į šį BK.
Karo nusikaltimų rūšinė sudėtis. Objektas – kėsinamasi į visuotinai pripažintą ir teisės aktais reglamentuotą elgesio su civiliais, karo belaisviais ir kitais tarptautinės teisės ginamais asmenimis tvarką. Papildomi objektai gali būti gyvybė, žmogaus sveikata, laisvė, nuosavybė. Nukentėjusieji nuo karo nusikaltimų – sužeistieji, žūvančio karo laivo jūreiviai, karo belaisviai, kapituliavusieji ar neturintys kuo priešintis kariai, visi civiliai asmenys ir kt. tarptautinės teisės ginami asmenys (gydytojai, medicinos personalas, šventikai, raudonojo kryžiaus ir kt. analogiškų organizacijų nariai). Būtinas požymis šių karo nusikaltimų yra nusikaltimų padarymo laikas – tai karo metas, tarptautinio ginkluoto konflikto metas, okupacijos, gr. aneksijos metas, objektyvieji požymiai priklauso nuo nusikaltimo, subjektas – specialusis. Karo nusikaltimo subjektu gali būti tik karys, t.y. teisėtas karo veiksmų dalyvis. Kario paskirtis yra kariauti, tačiau žudyti jis gali tik nepažeisdamas įstatymų. Už karo nusikaltimus atsako tas, kuris žudė, trėmė ar pan., ir tas, kuris davė įsakymą tai daryti. Visi šie nusikaltimai padaromi tiesiog tyčia. Rūšys karo nusikaltimų: 101 str., 102 str. – okupuotų valstybių civilių trėmimas (gyventojų perkėlimas į kitas valstybes), 103 str. kaip ir už pirmų 2 nusikaltimų (genocidą ir kt.) dauguma normų reglamentuoja atsakomybę už karo nusikaltimus turi grįžtamąją galią ir neturi senaties. Taip pat civilių bei karo belaisvių panaudojimas karo.. BK XV sk. Bendra tiems nusikaltimams tai, kad dauguma jų objektyviai pasireiškia žudymu, trėmimu, kitokiu nežmonišku elgesiu. Skirtumas tarp jų: genocido tikslas – sunaikinti dalį žmonių, nežmoniškas elgesys – kai nėra tokio tikslo. Karo nusikaltimų specifika jų padarymo laikas, subjektas, nukentėjusiųjų ratas.

Nusikaltimai valstybei.
Naujajame BK nusikaltimai valstybei – XVI skyrius – nusikaltimai Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai. Tai nusikaltimai Lietuvos valstybės suverenitetui. Šiame skyriuje reglamentuojama dalis nusikaltimų, pripažįstamų itin pavojingais, valst. dalis kt. valst. nusikaltimai ir kai kurie reglamentuojami kituose skyriuose.
114 str. Valstybinis perversmas. LR Konstitucija nustato, kad aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai – referendumas arba per demokratiškai išrinktus atstovus ir kad valstybės valdžią tiesiogiai vykdo Seimas, Prezidentas, Vyriausybė ir teismas. Aptariamo nusikaltimo esmė yra teisėtos valdžios nušalinimas, t.y. nekonstitucinis valdžios institucijų ar jų vadovų veiklos sustabdymas ar jų pakeitimas, ar jų nepakeitimas pasibaigus įgaliojimams. Valstybiniu perversmu kėsinamasi į Lietuvos valstybės suverenitetą. Tiesioginis objektas – valstybės konstitucinė santvarka. Papildomu objektu gali būti valstybės nepriklausomybė. Sąmokslas yra rengimasis įvykdyti valstybinį perversmą, rengimasis nušalinti teisėtą valdžią, ar rengimasis sutrikdyti jų formavimą, rengimasis užgrobti valdžią. Sąmokslas – asmenų ar grupuočių susitarimas bendrai veikiant užgrobti ar neteisėtai išlaikyti valdžią arba visoje valstybės teritorijoje, ar jos dalyje. Sąmokslas gali pasireikšti rengimusi neteisėtai pakeisti Konstituciją. Sąmokslo organizavimas yra pastangos suburti tam tikrus asmenis ar jų grupes, ar organizacijas valstybiniam perversmui įvykdyti. Dalyvavimas sąmoksle – tai dalyvavimas rengiant valdžios užgrobimą ar neteisėtas valdžios išlaikymą. Dalyvavimas perversme įmanomas ir nedalyvavus sąmoksle. Dalyvavimas perversme – tai atlikimas veiksmų, kuriais siekiama nušalinti teisėtą valdžią, institucijų vadovus, užgrobti valdžią ar neteisėtai ją išlaikyti kai jos įgaliojimai baigiasi. Dalyvavimas perversme gali pasireikšti ir neveikimu turint pareigą veikti. Valstybinis perversmas gali būti ir smurtinis, ir nesmurtinis. Taikus, nesukėlęs pasipriešinimo ir represijų valstybinis perversmas įmanomas neteisėtai atšaukiant, pakeičiant ar papildant LR Konstituciją, konstitucinius įstatymus, atskirus jų straipsnius, kurie apsprendžia valstybės statusą, valdžios institucijų sudarymą ir pan. Perversmas yra smurtinis, jei tikslams pasiekti ar pasipriešinimui nuslopinti panaudojamas fizinis ar psichinis smurtas. Valstybinis perversmas yra formalioji sudėtis, atsakomybė pagal 114 str. 2 d. iškyla už sąmokslo organizavimo faktą, taip pat už dalyvavimą sąmoksle, p. už dalyvavimą perversme. Kvalifikuoja atsakomybę už perversmą, kai panaudoja ginkluotą jėgą perversmininkai). 2 d. inkriminuojama tada, kai sąmokslas ar perversmas sukelia sunkius padarinius, pvz., kai žūva ar sužalojami žmonės, kai perversmas padaro didelę materialinę žalą. Valstybinis perversmas padaromas tik tiesiogine tyčia. Asmuo supranta, kad jis organizuoja sąmokslą, jame dalyvauja, prisideda prie perversmo vykdymo. Sunkių padarinių gali būti ir netiesiogine tyčia. Perversmo subjektu gali būti pakaltinamas 16 m. asmuo, nepriklausomai nuo pilietybės. 3 d. numatyta galimybė atleisti nuo BA, bet gali būti atleistas tik sąmoksle dalyvavęs asmuo, jei jis pranešė valstybės institucijoms apie rengiamą sąmokslą. Asmuo organizavęs sąmokslą, taip pat dalyvavęs perversme nuo BA negali būti atleistas.
115 str. Atsakomybė už kėsinimąsi į LR Prezidento gyvybę. LR Prezidentas yra valstybės vadovas, reprezentuojantis visą valstybę, todėl jo gyvybės apsauga yra išimtinė. Kėsinantis į LR Prezidentą, kėsinamasi į LR valstybingumą. Tiesioginis šio nusikaltimo objektas ir yra Lietuvos valstybės saugumas. Tik antraeilis – žmogaus, t.y. Prezidento, gyvybė. Nukentėjusiuoju gali būti tik Konstitucijos nustatyta tvarka, t.y. tiesioginiais rinkimais išrinktas LR Prezidentas. Kadangi renkamas 5 metams, tai Prezidentu pripažįstamas žmogus, kuris buvo išrinktas ir kurio įgaliojimai nėra pasibaigę. Prezidentu vadinamas ir buvęs Prezidentas, bet šio straipsnio prasme jis nėra Prezidentas, nes jo kadencija yra pasibaigusi. Nužudymą kvalifikuojantis požymis yra dėl nukentėjusio asmens tarnybinių pareigų vykdymo. Skirtingai nuo nusikaltimo gyvybei, kėsinimasis į LR Prezidento gyvybę laikomas baigtu jau nuo rengimosi stadijos. Be to, kvalifikacija pagal šį straipsnį nepriklauso nuo motyvų (ar dėl to, kad Prezidentas ar dėl kitko). Kėsinimasis į šio asmens sveikatą, laisvę, orumą nesiekiant jį nužudyti negali būti kvalifikuojamas pagal komentuojamą str. Grasinimas nužudyti nesant rengimosi požymių, tai pat negali būti kvalifikuojamas pagal šį straipsnį. Nusikaltimas įmanomas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas rengdamasis ar pasikėsindamas nužudyti siekia atimti gyvybę, bet baigto nusikaltimo, kai atimama gyvybė, šių padarinių atžvilgiu gali būti ir netiesioginė tyčia (pvz. padeda sprogmenį, teroro aktas, kai netiesiogiai nužudo). Kokių motyvų skatinimas, kokių tikslų siekdamas kaltininkas pasikėsino į Prezidento gyvybę – kvalifikacijai reikšmės neturi. Tais atvejais kai kėsinamasi į Prezidento gyvybę turi valstybinio perversto požymių, išdavystės požymių ar padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respublikos interesus, veika kvalifikuojama kaip šių nusikaltimų sutaptis, t.y. BK 117 str. + 118 str.). Subjektu šio nusikaltimo gali būti pakaltinamas 16 m. asmuo, nepriklausomai nuo jo pilietybės. Paauglys nuo 14 m. iki 16 m. atsako kaip už nužudymą, pagal 129 str. Priklauso labai sunkių nusikaltimų grupei ir sankcijos yra griežčiausios (10-20 m. ar iki gyvos galvos).
Panašiai kaip LR Prezidento gyvybė baudžiama įstatymais, baudžiama už kėsinimąsi į kt. valst. ar tarptautinių viešųjų organizacijų atstovo gyvybę (116 str.). Šiuo atveju nukentėjusiųjų ratas yra žymiai platesnis – ne tik kitos valstybės prezidentas, bet ir tos valstybės kitas atstovas, oficialiai esantis Lietuvos Respublikoje, taip pat tarptautinės viešosios organizacijos atstovas. Kėsinantis į tokių asmenų gyvybę sudaroma grėsmė Lietuvos tarptautiniams santykiams. Taigi tiesioginis objektas – Lietuvos valstybės saugumas, o papildomas – žmogaus gyvybė. Kitos valstybės atstovu pripažįstamas bet kurios užsienio valstybės ar vyriausybės vadovas (pvz. karalius, kancleris, aukščiausios užsienio valstybės delegacijos vadovas ar narys, taip pat diplomatai, akredituoti Lietuvoje ar atvykę su oficialia misija. Tarptautinės viešosios organizacijos atstovas, pvz., JTO, ES pareigūnas ir nuolatinis atstovas, NATO, Raudonojo kryžiaus, kitų tarptautinių viešųjų organizacijų atstovai. Oficialiai esančiais Lietuvoje laikomi užsienio valstybių tarptautinių organizacijų atstovai, nuolatos deleguoti būti čia ar atvykę su oficialia delegacija LR institucijų kvietimu ir ne tik į konferencijas, pasitarimus, bet jei ir atvyksta poilsiui. Kėsinimasis į užsienio piliečio, esančio ir Lietuvoje privačiai – turistą, verslininką, mokslininką, žurnalistą, kad ir atstovaujantį savo firmai, laikraščiui, organizacijai, bet ne valstybinei ir ne tarptautinei viešajai organizacijai, nėra aptariamas nusikaltime. Tai nusikaltimas gyvybei. Kėsinimasis į kitos valstybės ar tarptautinės organizacijos atstovo gyvybę objektyviai atitinka nužudymo požymius, bet kaip ir kėsinimosi į LR Prezidento gyvybę atveju nusikaltimas laikomas baigtu jau rengimosi stadijoje. Kėsinimasis į minėtų asmenų sveikatą, neturint tikslo nužudyti, nuosavybę, laisvę, orumą kvalifikuojamas bendrais pagrindais. Kėsinimasis į minėtų asmenų gyvybę yra nusikaltimas valstybei nepriklausomai nuo kaltininko motyvų, tikslų – gali būti ir nesusiję su tuo faktu, kad asmuo yra užsienio valstybės ar tarptautinės organizacijos atstovas. Kai kaltininkas žino, kad nukentėjusysis yra tarptautinės organizacijos atstovas ir pan. Tokioje veikoje esant valstybinio perversmo, išdavystės, padėjimo kitai valstybei veikti prieš Lietuvą požymių, kaip ir 116 str. atveju, veika sudaro nusikaltimo sutaptį.
BK 117 str. – Išdavystė. BK 117 str. reglamentuoja atsakomybę LR piliečio, kuris karo metu ar po karo padėties įvedimo, paskelbimo perėjo į priešo pusę arba tomis pat sąlygomis padėjo priešui veikti prieš Lietuvos valstybę. Esminis skirtumas – apribojimas laiko požymiu. Išdavystė gali būti padaryta tik karo metu ar po karo padėties paskelbimo. Pagal galiojantį BK valstybės išdavimas – bet kuriuo metu LR piliečio dalyvavimas kitos valstybės ar užsienio organizacijų veikloje, kuria siekiama pažeisti lietuvių tautos suverenitetą. Išdavystę kėsinamasi į LT valstybinį suverenitetą. Jo 3 sudedamosios dalys:
valstybės nepriklausomybė;
teritorijos vientisumas;
konstitucinė santvarka.
Šios sudėties objektyvus požymis yra karo metas ar karo padėties paskelbimas. Tai yra laikotarpis, kai paskelbtas karas ar vyksta tarptautinis ginkluotas konfliktas, kurio dalyvė yra Lietuvos Respublika. Tai reglamentuota „Karo padėties įstatyme“. Karo padėtis „ tai Konstitucijos ir „Karo padėties įstatyme“ nustatyta ypatinga teisinė padėtis, kuri įvedama kai LT valstybiniam suverenumui iškyla grėsmė arba prireikus vykdyti LT valstybės tarptautinius įsipareigojimus. Karo padėtis įvedama siekiant užtikrinti valstybės funkcijas karo metu. Karo padėtį skelbia Seimas vadovaudamasis Konstitucijos 142 str. Ginkluoto užpuolimo atveju, kai Seimą sušaukti nėra galimybės, sprendimą dėl karo padėties įvedimo priima Prezidentas. Po to tas sprendimas tvirtinamas Seime. Karo padėtis baigiasi Seimui panaikinus Prezidento sprendimą dėl karo padėties įvedimo arba tai Seimas padaro išnykus priežastims, dėl kurių ta padėtis buvo įvesta. Seimas tai apiformina įstatymu. Objektyviai išdavystė pasireiškia perėjimu į priešo pusę. Perėjimu reikia laikyti fizinį perėjim, perskridimą, perplaukimą ir kt. patekimą pas priešą. Perėjimu laikytina ir savanoriška tarnyba priešo kariuomenėje ar kt. Represinėse institucijose. Priešu pagal BK 117 str. Laikoma valstybė ar valstybės su kuria LT yra karo būklėje ar su kuria vyksta ginkluotas konfliktas ar jis gresia dėl ko yra paskelbta karo padėtis. Kitas objektyvus požymis – padėjimas priešui veikti prieš LT valstybę karo metu ar paskelbus karo padėtį. Padėjimas kitai valstybei veikti LR gali pasireikšti įvairiomis veikomis, kuriomis siekiama palengvinti, padėti užsienio valstybėms ar jos organizacijoms vykdyti pvz., žvalgybinę veiklą, kt. ardomąją veiklą įskundžiant pasipriešinimo dalyvius. Kita valstybinė organizacija, kuriai padedama gali būti tiek valstybinė, tiek ne. Dažniausiai karo metu sutinkama padėjimo forma – šnipinėjimas kitos valstybės naudai. Bet kai šnipinėjama karo metu ar paskelbus karo padėtį – šnipinėjimas jau yra kaip nusikaltimo sutaptis. Objektyviai dažniausiai padėjimas yra susijęs su kitos priešiškos valstybės ar jos organizacijų atstovų ryšių užmezgimu. Padėdamas kaltininkas gali veikti pagal gautą užduotį iš tų atstovų, bet padėjimas yra ir tais atvejais kai jis tai daro savo iniciatyva, savo nuožiūra. Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką gali būti išreikštas ir kito konkretaus nusikaltimo padarymu (susprogdinimu, sužalojimu ir pan.). Tada kaltininko veiksmai kvalifikuojami kaip nusikaltimo sutaptis. Padėjimas gali būti išreikštas ir veikomis, nesudarančiomis kito nusikaltimo sudėties. Tų veikų ratas labai platus, bet būtina, kad ta veika siekiama padėti kitai valstybei ar organizacijai veikti prieš LT valstybę, pvz., agentų verbavimas, padėjimas užsienio agentams legalizuotis. Nusikaltimas laikomas baigtu pradėjus tokią veiklą. Nepriklausomai nuo to ar priešas turėjo naudos iš to veikimo ar ne. Subjektyviai nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia jog taip veikdamas jis padeda priešui ir siekia taip veikti. Motyvai, kuriais jis vadovaujasi padėdamas priešui, kvalifikacijai reikšmės neturi. Gali veikti ir verčiamas – šantažuojamas, grasinamas. Tai gali turėti reikšmės tik individualizuojant bausmę sankcijos ribose. Subjektas – LT pilietis ir ne tik, bet ir užsienietis, pakaltinamas 16 m. Esminis požymis – karo metas, karo padėties paskelbimas.
BK 119 str. – šnipinėjimas. Tai savarankiška padėjimo kitai valstybei veikti prieš LR forma. Šnipinėjimo pavojingumą apsprendžia tai, kad informacija, kuri yra valstybės paslaptis, o taip pat kita informacija, kuri nėra valstybės paslaptis, bet kuria domisi užsienio valstybė, gali išeiti iš valstybės žinios ir gali būti panaudota prieš LT valstybės interesus. Šnipinėjimas sudaro sąlygas daryti kitus nusikaltimus valstybei. Taigi sudaro pavojų LT valstybės saugumui. Šnipinėjimo tiesioginis objektas – LT valstybės saugumas. Šnipinėjimo dalykas – informacija ir materialūs daiktai, teikiantys informaciją. Šnipinėjimo dalyku gali būti dvejopo pobūdžio informacija:
informacija, esanti LR valstybės paslaptis;
informacija, nesanti valstybės paslaptis, bet kuria domisi užsienio žvalgyba.
Valstybės paslaptis – tai žinios, informacija apie politinius, ekonominius, karinius, teisėtvarkos, mokslo, technikos duomenis, kurių atskleidimas ar praradimas gali pažeisti LR suverenitetą, pakenkti konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, politiniams interesams ir pan. Tai reglamentuoja LR valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas. Valstybės paslaptimi gali būti pripažinti duomenys, kurių sąrašas yra nustatytas minėto įstatymo 5 straipsnyje. Šis įstatymas nustato ir tvarką, kuria vadovaujantis institucijos, valstybės paslapčių subjektai sudaro detalius valstybės paslaptį sudarančių dokumentų, duomenų, informacijos, kuri yra susijusi su jų veikla, sąrašus ir suteikia atitinkamas slaptumo žymas. Objektyviai šnipinėjimas gali pasireikšti informacijos rinkimu. Informacijos rinkimo rūšis – jos pagrobimas – tiek atviras, tiek slaptas. Pagrobiami dokumentai, vaizdo, garso įrašai ir pan. Kai pagrobiamas dalykas turi ir materialią vertę, bus šnipinėjimas ir nusikaltimo nuosavybei sutaptis. Pirkimas, tokios informacijos irgi sudaro objektyvų požymį. Kitoks rinkimas yra bet kuriuo būdu duomenų ar dalykų, teikiančių informaciją, kuri yra valstybės paslaptis, gavimas. Rinkimo būdai – labai įvairūs, pvz. stebint objektus, reiškinius, juos fiksuojant, pasiklausant, įrašant pokalbius. Informacija gali būti išgaunama ir panaudojant psichinį ar fizinį smurtą. Tada yra ir šantažas, ir nusikaltimas žmogui. Šnipinėjimo požymiai: informacijos ar dalykų sudarančių paslaptį pagrobimas, pirkimas, informacijos perdavimas užsienio valstybei, jos organizacijoms ar jų atstovams. Pardavimas – informacijos pranešimas bet kuriuo būdu, t.y. žodžiu, raštu, internetu, parodant, pateikiant susipažinti. Dalyku gali būti ir daiktai – dokumentai, planai, gaminiai, jų perdavimas, persiuntimas. Šnipinėjimo atveju adresatas (užsakovas gali būti bet kuri užsienio valstybė ar jų organizacija ar jos atstovas). Užsakovas gali būti tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Šnipinėjimas 119 str. 1 d. laikomas baigtu nusikaltimu kai asmuo savo iniciatyva pradeda rinkti atitinkamą informaciją ar pagrobia tam tikrą daiktą turėdamas tikslą tą informaciją perduoti adresatui ir bent dalį tos informacijos surenka. Tais atvejais kai valstybės paslaptį asmuo turi legaliai, jam jos rinkti nebereikia, tuomet kai jis veikia savo iniciatyva šnipinėjimas laikomas baigtu tą informaciją perdavus tam tikram adresui. Šiuo atveju neturi reikšmės ar tikrasis adresatas gavo tą informaciją, ar susipažino su ja ar ne. Nepavykęs bandymas rinkti informaciją tokiais tikslais traktuojamas kaip pasikėsinimas padaryti šį nusikaltimą. Šnipinėjimas yra sunkesnis nusikaltimas, reglamentuojamas 119 str. 2 d. tais atvejais kai asmuo veikia ne savo iniciatyva, o kai tai daro vykdydamas užsakymą. Skirtumas nuo 1 d., kurios dalyku yra informacija sudaranti valstybės paslaptį. Šiuo atveju kvalifikuotu šnipinėjimu pripažįstama kai užsakymą vykdant renkama informacija, esanti valstybės paslaptim, bet ir kita informacija dominanti užsienio valstybes. Tai gali būti komercinė paslaptis, profesinė paslaptis ar visiškai neįslaptinta informacija.
Šnipinėjimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai. 1-uoju atveju jis renka informaciją savo iniciatyva suvokdamas kas t.y. valstybės paslaptis. 2-uoju atveju jis suvokia, kas yra užsakyta ir kas yra užsakovas. Motyvai gali būti įvairūs, dažnai tai materialūs interesai. Šnipinėjimo subjektu gali būti tiek LR pilietis, tiek užsienietis, tiek užsienio valstybės žvalgybos agentas, pakaltinamas 16 m. Kai šnipinėjama karo metu ar po karo padėties paskelbimo kaltininko veika kvalifikuojama ne pagal 119 str., o pagal 117 str., bet tik tų asmenų, kurie yra LR piliečiai, ne pilietis atsako pagal 119 str. Šnipinėjimas gali būti ir padėjimo kitam valstybei veikti prieš LR forma (118 str.). Tokiu atveju yra normų konkurencija 118 str. – bendroji norma, o 119 str. Specialioji norma. Jei šnipinėjama taikos metu tai yra padėjimo forma. 119 str. 2 d. nenurodyta, kad nusikaltimas yra ir perdavimas informacijos. Įstatymo spraga yra už išdavystę. Pagal įstatymo tekstą už išdavystę atsako LR pilietis. Jei karo metu jis pereina į priešo pusę, jis atsako už išdavystę. Ne LR pilietis neatsako.
BK 120 str. – kolaboravimas. Pradėta naudoti II Pasaulinio karo metu Prancūzijoje. Tai bendradarbiavimas. Kolaboravimas – tai veikos iš esmės tapačios išdavystei (117 str.), padėjimui kitai valstybei veikti prieš LR (118 str.), jei tai daroma taikos metu. Kolaboravimo esmė tai, kad kitai valstybei padedama okupacijos ar aneksijos metu. Okupacija yra laikina, ji gali būti visos teritorijos ar jos dalies užėmimas kitos valstybės pajėgomis ir faktiškai jos valdymas. Okupacijos būdas ar tai padaryta karine jėga, ar jos nepanaudojant rėžimui įtakos neturi. Okupacijai prilyginama aneksija (prijungimas). Okupuotos teritorijos prijungimas prie okupavusios valstybės. Kolaboravimas yra lengvesnis nusikaltimas už padėjimą kitai valstybei veikti prieš LR dėl tos aplinkybės, kad valstybė ar jos dalis yra okupuota. Kolaboravimo pavojingumą apsprendžia kad bendradarbiaujant su okupavusios ar aneksavusios valstybės valdžios institucijomis ar tol kol joms padedant, padedama įtvirtinti neteisėtą valdžią, t.y. veikiama prieš savo valstybės suverenitetą. Objektyviai kolaboravimas yra veika prieš LR, nes asmuo dalyvauja kitos valstybės veikloje, kuri natūraliai yra priešiška okupuotos, aneksuotos valstybės interesams. Padėjimas neteisėtos valdžios struktūroms įtvirtinti okupaciją ar aneksiją yra pvz. Dalyvavimas jos sukurtoje marionetinėje vyriausybėje ar pan. Įstatymai nurodo ir kitokį talkinimą neteisėtai valdžiai. Kolaboravimas yra privilegijuota sudėtis, nes natūraliai žmogus yra priverstas prisitaikyti. Apsprendžiantis veikos požymis tai, kad bendradarbiaujama okupacijos ar aneksijos metu. Kolaboravimo sudėtis yra formalioji. Realių žalingų padarinių nereikalaujama. Nusikaltimu pripažįstamas pats bendradarbiavimo faktas. Kai kolaboravimas pasireiškia kito nusikaltimo padarymu (pvz. tarnavimu represinėse institucijose) ir dėl to žuvo žmonės jau yra kitas sunkesnis nusikaltimas arba genocidas, ar karo nusikaltimas. Motyvai kolaboravimui reikšmės neturi. Ar buvo tiesiogiai verčiamas, ar darė savo iniciatyva gali turėti įtakos individualizuojant bausmę. Kolaboravimo subjektu yra LR pilietis. LT piliečiai kolaboravę sovietinės okupacijos metais pagal 120 str. atsakomybėn negali būti patraukti, nes ši norma neturi grįžtamosios galis, be to taikomi senaties terminai.
BK 121 str. – antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimas ir veikla. Antikonstitucinė grupė, organizacija yra nusikalstama bendrija, t.y. 3 ar daugiau asmenų, susitelkimas, kurio tikslas daryti nusikaltimą siekiant neteisėtu būdu pakeisti LT valstybinę konstitucinę santvarką, kėsinantis į jos nepriklausomybę ar pažeisti teritorinį vientisumą. Ši sudėtis turi bendrų požymių su valstybės perversmu, tačiau kitoks mastas. Tokios grupės kūrimas yra organizatoriaus veiksmai, kuriais siekiama sutelkti tokią organizaciją, kurios tikslas daryti tokius nusikaltimus. Sudėtis yra formalioji. Nusikaltimas laikomas baigtu jau rengimosi stadijoje, baudžiamos pačios pastangos sukurti tokią grupę. Pagal 121 str. 1 d. atsako asmenys, dalyvavę tokios grupės veikloje, žinoję ar bendrais bruožais numatę jos veiksmų tikslus, planus ir vienaip ar kitaip dalyvavę bandant tuos planus realizuoti. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Tokios grupės padaryti atskiri nusikaltimai valstybei, žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei inkriminuojami tik tiems nariams, kurie dalyvavo juos rengiant ar vykdant. Subjektu gali būti tiek LR pilietis, tiek užsienietis.
BK 122 str. – vieši raginimai, smurtu pažeisti LR suverenitetą. Viešai raginant kėsinamasi į valstybės suverenitetą. Objektyviai šis nusikaltimas gali būti padarytas tokiomis veikomis:
viešais raginimais, smurtu pakeisti konstitucinę santvarką;
smurtu ar viešais raginimais nuversti teisėtą valdžią;
viešais raginimais, smurtu pažeisti LR teritorinį vientisumą;
viešais raginimais kurti ginkluotas grupes k|minėtais tikslais;
vieši ragininkai daryti konkrečius nusikaltimus, kuriais kėsinamasi į LT valstybę.
Raginimais reikia suprasti žmonių apskritai ar atskirų jų grupių skatinimą, lenkimą, kurstymą atitinkamai veikti. Tie raginimai gali būti adresuoti ir kitoms valstybėms, jų organizacijoms ar jų piliečiams. Raginimai turi būti bendro pobūdžio, t.y. neskirti kam nors personaliai. Raginimai turi būti vieši. Viešumas reiškia, kad raginimai skirti plačiam asmenų ratui, pvz., raginimai žodžiu kalbant mitinge, per radiją arba raštu, ar internetu. Privatus raginimas ar kenkimas šios nusikaltimo sudėties nesudaro, turime kurstymą daryti konkretų nusikaltimą. Nusikaltimas laikomas baigtu paskelbus, paskleidus viešai tokius raginimus nepriklausomai nuo to, ar kas nors atsiliepė, ar ne. Kiek žmonių buvo raginama taip pat neturi reikšmės. Tokio turinio literatūros, įrašų kūrimas, gaminimas, o taip pat laikymas turint tikslą platinti yra rengimasis daryti šį nusikaltimą.
BK 123 str. – piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais – šiuo atveju įstatymų leidėjas turi omeny atvejus, kai oficialiais įgaliojimais piktnaudžiaujantis asmuo įgaliotas atstovauti Lietuvą santykiuose su kitomis valstybėmis, su kitų valstybių organizacija ar tarptautinėmis organizacijomis. Šiaip piktnaudžiauti pareigomis tarnautojo yra nusikaltimas ne valstybei, o nusikaltimas viešiesiems interesams ir valstybės tarnybai. Tokia sudėtis atsirado atkūrus nepriklausomybę. LT įgijus tikros valstybės statusą ir pradėjus tvarkyti reikalus tarptautiniu mastu. Jei atstovaudamas padaro tam tikrą bloga, tai jau nusikaltimas. Ši norma yra specialioji 228 str. Atžvilgiu, kuris reglamentuoja atsakomybę už piktnaudžiavimą. Kai piktnaudžiauja įgaliojimais asmuo, kuris atstovauja LR sudaroma grėsmė valstybės interesams, valstybės saugumui. Tiesioginis objektas – valstybės saugumas. Kita valstybė – bet kuri valstybė, su kuria LR turi tam tikrų reikalų. Kitos valstybės organizacija – tai gali būti ir kitos valstybės institucija tiek visuomeninė organizacija ar privati, pvz., Lietuvoje buvo Williams. Tarptautinė viešoji organizacija – ES, NATO, JTO, Pasaulio bankas. Piktnaudžiavimas oficialiais įgaliojimais objektyviai gali pasireikšti:
įgaliojimų viršijimu;
sąmoningu pareigų neatlikimu;
netinkamu atlikimu.
Visa tai sudaro objektyviąją pusę, tačiau paties fakto nepakanka. Šiai sudėčiai būtinas požymis yra padariniai, jeigu dėl to LT interesams buvo padaryta ar galėjo būti padaryta didelė žala. Sudėtis yra materialioji, pačios veikos nepakanka, turi būti bent didelės žalos grėsmė. Didelė žala – vertinamasis požymis.

Ta žala gali būti:
materiali;
negautos naudos pavidalo;
politinė;
valstybės įvaizdžio autoriteto.
Piktnaudžiavimo oficialiais įgaliojimais išraiška gali būti įvairios veikos. Pvz. nepriimtinos, žalingos LT interesams sutarties pasirašymas. Piktnaudžiavimas įgaliojimais, kadangi tai padaroma juos viršijant sąmoningai. Tai yra tyčinis nusikaltimas. BK 123 str. nuorodos į tai, kad nusikaltimas gali būti padarytas ir dėl neatsargumo nėra. Tais atvejais, kai įgaliotas asmuo faktiškai pakenkė LR interesams dėl kvailumo, nekompetentingumo, baudžiamosios atsakomybės pagal 123 str. nėra. Tais atvejais kai kaltininkas veikia tiesiogine tyčia padarinių atžvilgiu, tai jau bus sunkesnis nusikaltimas, o jei karo metu – išdavystė, taikos metu – padėjimas. Šio nusikaltimo subjektas yra specialusis. Tik asmuo, oficialiai įgaliotas atstovauti LR santykiuose su kitomis valstybėmis. Įgalioti atstovauti yra LR Prezidentas, ambasadoriai, kiti diplomatai, o taip pat Ministras Pirmininkas ir tam tikri pareigūnai pagal pareigas arba pagal specialų įgaliojimą.
BK 124 str. – neteisėtas disponavimas informacija, kuri yra valstybės paslaptis. Šiuo atveju disponuojant neteisėtai tokiais dalykais sudaroma galimybė, kad tie dalykai taps žinomi ir platesniam žmonių ratui. Objektas – valstybės saugumas, dalykas – informacija, pripažinta LR paslaptimi bei materialūs dalykai, kurių turinys ar informacija yra valstybės paslaptim. Disponavimas gali pasireikšti:
įgijimu;
perleidimu;
laikymu.
įvairiais būdais rinkimas, gavimas (pagrobiant, įrašant, klausantis pokalbių);
tai perdavimas kitam asmeniui, paskelbimas, supažindinimas platesniam žmonių ratui;
tai turėjimas tokių dalykų žinant, kad tai yra valstybės paslaptis.
Nusikaltimas padaromas tyčia suvokiant, kad įgyjama informacija yra valstybės paslaptis. 124 str. gali būti inkriminuojamas tuo atveju kai nėra šnipinėjimo požymių, t.y. kai neįrodoma jog rinko, laikė tokią informaciją turėdamas tikslą perduoti užsienio žvalgybai. Subjektu gali būti bet kuris pakaltinamas nuo 16 m. asmuo ir neturintis leidimo dirbti ar susipažinti su tokio pobūdžio informacija. Tai asmuo, kuriam informacija pakliuvo ne dėl darbo.
BK 125 str. – valstybės paslapties atskleidimas. Yra tada, kai ją atskleidžia asmuo, kuriam ta informacija buvo patikėta. Atskleidus ją pašaliniam asmeniui, kuris neįgaliotas jos žinoti, susidaro galimybė ją sužinoti užsienio žvalgybai ir panaudoti prieš valstybės interesus. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į valstybės saugumą. Dalykas – informacija, pripažinta LT valstybės paslaptimi. Valstybės paslapties atskleidimas – materialioji sudėtis, nusikaltimas laikomas baigtu, kai informaciją sužino bent vienas pašalinis asmuo. Pašaliniais laikomi visi asmenys, neturintys teisės ar leidimo dirbti su atitinkama informacija ar susipažinti su ja. Tai yra tie asmenys, kuriems ta informacija nėra patikėta įskaitant ir subjekto bendradarbius ar jo šeimos narius. Valstybės paslaptis gali būti atskleista ir veikimu, ir neveikimu. Atskleidžiama veikimu kai valstybės paslaptis perduodama pašaliniam asmeniui žodžiu, raštu, parodant, perduodant dokumentą, daiktą, kurių turinys yra valstybės paslaptis. Valstybės paslaptis gali būti atskleista ir neveikimu, tai yra, kai asmuo disponuodamas tokia informacija nesilaiko tos informacijos saugojimo, naudojimo, darbo su jais bendrųjų ar specialiųjų sąlygų. Pvz. išeidamas iš kabineto palieka ant stalo. Valstybės paslaptis gali būti atskleista tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Tyčia bus kai sąmoningai tai daro. Kai pašalinis asmuo sužino valstybės paslaptį iš asmens be pastarojo kaltės nepažeidus paslapties saugojimo sąlygų. Subjektu gali būti asmuo, kuriam slapta informacija yra patikėta ir jis ją sužinojo legaliai, t.y. turėjo leidimą dirbti ar susipažinti su slapta informacija. Įstatyme nurodyta ir alternatyva, kai subjektas tą informaciją sužinojo dėl savo tarnybos darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas. Subjektu gali būti ir asmuo, kuris neturi leidimo nei dirbti, nei susipažinti su valstybės paslaptim, tačiau susipažino dėl to, kad dirba tam tikroje įstaigoje ar tam tikrą darbą, pvz. žurnalistui atėjo siunta su informacija, kuri yra valstybės paslaptis ir jis, tai žinodamas, tą informaciją paskelbia.
BK 126 str. – valstybės paslapties praradimas. Reikalą turim su materialiu dalyku, kuris yra valstybės paslaptis. Praradus tokį dalyką ar jį sunaikinus, sugadinus. 1-uoju atveju atsiranda galimybė, kad su ta informacija susipažins kitas asmuo. Jei taip atsitinka tai jau atskleidimas. Kol nenustatyta, kad kas susipažino – bus praradimas. Sunaikinimas, sugadinimas – tai tie atvejai kai dėl naudojimo taisyklių pažeidimo, nepriežiūros objektas sudega, sugenda, tampa netinkamu ar sugadinamas kai jį atstatyti reikia papildomų pastangų. Priežiūros taisyklės gali būti pažeistos tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo, tačiau objekto sunaikinimas, sugadinimas ir praradimas suponuoja tik neatsargią kaltę – nusikalstamą pasitikėjimą ir nerūpestingumą. Esant tyčiai dažniausiai yra kito nusikaltimo požymiai – valstybės paslapties atskleidimas ar padėjimas kitai valstybei veikti prieš LR. Subjektas – asmuo, kurio žinioje yra objektas, jam patikėtas dėl asmens tarnybos ar darbo, ar dėl jo tarnybos pateikęs atsitiktinai. Kai objektą sunaikina pašalinis asmuo 126 str. negali būti inkriminuojamas.
Nusikaltimai valstybei. Išniekinant valstybės simbolius nesudaroma grėsmė nei valstybės suverenitetui, nei jos saugumui, tačiau akivaizdu, kad 1-uoju atveju kėsinamasi į valstybės autoritetą, o kai išniekinamas užsienio valstybės simbolis – kėsinimasis į tos valstybės autoritetą ir tokiu atveju yra požymių kėsinimosi į mūsų valstybės saugumą, nes tai gali sukelti tarptautinius konfliktus.
BK 127 str. – valstybės simbolių išniekinimas. Oficialiais valstybės simboliais Konstitucija pripažįsta: valstybės vėliavą, herbą, himną. Tai skiriamieji valstybės ženklai, simbolizuojantys jos nepriklausomybę. Šiuos simbolius išniekinus su jais nepadoriai elgiantis kėsinamasi į valstybės autoritetą. Be to, padaroma žala jos piliečiams. Dalyku gali būti vėliava, herbas, himnas. LT vėliavos etaloninis atvaizdas ir jos naudojimo tvarka yra reglamentuota įstatymu „Dėl valstybės vėliavos“ 1918 m. Valstybės tarybos pripažinta tautinė vėliava yra ir dabartinė vėliava. Tautinė vėliava pripažinta po ilgų diskusijų (iki tol balta-žalia-raudona). Galutinai ji įteisinta 1918 m. balandžio mėn. Valstybės tarybos nutarimu. Pasiūlė ją komisija. 1-ą kartą viešai iškelta 1918 11 11 d. Valstybės herbas, jo tvarka reglamentuota įstatymu „Dėl valstybės herbo“. Tai baltas Vytis raudoname fone. Jis naudotas ilgą laiką LT. Tik dabar oficialiai valstybės herbas. Valstybės himnas yra V.Kudirkos tautiška giesmė – Konstitucijos 16 str. Šis nusikaltimas padaromas objektyviai aktyviais veiksmais: nuplėšiant, sudraskant, sulaužant, kt. sunaikinant ar subjaurojant, ar išniekinant valstybės vėliavą ar valstybės herbą. Iš valstybės himno – pasityčiojama. Būtinas požymis – viešumas. Viešas reiškia, kad vėliava ar herbas nuplėšiamas, sudraskomas, sulaužomas ir tai daroma viešai, t.y. matant kitiems. Tai gali būti padaryta ir nematant kitiems, tačiau tai tampa žinoma (buvo nuplėšta nematant, bet jos nebėra). Dažniausiai išniekinami oficialiai, viešai, iškabinti valstybės simboliai. Tačiau nusikaltimu pripažįstami ir tie atvejai, kai išniekinamas savas simbolis, savo vėliava, pvz. protestuojant sudeginama. Viešas pasityčiojimas iš valstybės himno yra susijęs su įstatymo nustatyta jo taikymo tvarka, pvz. įstatymas draudžia valstybės himną naudoti kaip taikomą muzikos fonui, reklamai. Negali būti keičiamas ar parodijuojamas jo tekstas, melodija. Himno išniekinimu pripažįstami ir ciniški veiksmai atliekant valstybės himną. Tai tyčinis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Šių veiksmų motyvai, tikslai neturi reikšmės. Subjektai nuo 16 m. Valstybės simbolių išniekinimas ne taip retai sutinkamas, tačiau bylos keliamos praktiškai retai.
BK 128 str. – užsienio valstybės Europos Sąjungos ar tarptautinės viešosios organizacijos simbolių išniekinimas. Oficialiai demonstruojamas simbolio išniekinimas, skirtingai nuo LR simbolių išniekinimo. Išniekinant oficialiai iškabintą užsienio valstybės ar tarptautinės organizacijos vėliavą ar herbą kėsinamasi į tos valstybės ar organizacijos autoritetą, o taip pat tokiais veiksmais gali būti padaryta žalos ir Lietuvai, jos tarptautiniams santykiams, taigi ir LT valstybės saugumui. Užsienio valstybės ir tarptautinės organizacijos simboliai (dažniausiai vėliavos) gali būti naudojami oficialiai, iškabinami tik prie LT teisėtai įsteigtų valstybinių ar organizacijų įstaigų. Be to, užsienio valstybių vėliavos gali būti iškeliamos ir prie LT valstybinių įstaigų, taip pat kitų pastatų, tačiau tik oficialių ceremonijų, tarptautinių renginių metu. Tą tvarką nustato diplomatinis protokolas. Išniekinimas – nuplėšimas, sudraskymas, sulaužymas ar pasityčiojimas iš jo, bet su sąlyga jei jis yra oficialiai demonstruojamas.

Nusikaltimai žmogui

Vienas pagrindinių BK uždavinių yra žmogaus apsauga nuo nusikalstamų kėslų. Žmogaus vertybes, interesus, teises pažeidžia dauguma nusikaltimų, nes žmogų saugo ne tik spec. normos, bet ir normos, reglamentuojančios baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimą valstybei, nuosavybei, visuomenės saugumui ir pan., pvz. teroro aktas – nusikaltimas visuomenės saugumui. Pagrindinis objektas – visuomenės saugumas, papildomas objektas – žmogaus interesai. Visų valstybių BK yra spec. skyriai, reglamentuojantys atsakomybę už nusikaltimus žmogui, jo gyvybei, sveikatai, laisvei, orumui. BK šiems nusikaltimams skirti net 6 savarankiški skyriai: atsakomybė už nusikaltimą žmogaus gyvybei; žmogaus sveikatai; pavojingus žmogaus gyvybei ar sveikatai; žmogaus laisvei; seksualinio apsisprendimo laisvei; žmogaus garbei ir orumui,
Teisėje žmogaus apsauga nuo nusikalstamų kėslų buvo trečiaeilė. Ankščiau griežčiausia atsakomybė buvo numatyta už nusikaltimus valstybei (už daugelį – mirties bausmė, antroj – nusikaltimai socialistinei nuosavybei (iki 25 m. laisvės atėmimo) ir tik trečioj – nusikaltimai žmogui. Už tyčinį nužudymą iki 1958 m. griežčiausia bausmė – iki 10 m. laisvės atėmimo. 1958 m. už sunkiausius nusikaltimus žmogui, nužudymą (pagrįstai), už išžaginimą (nepagrįstai) mirties bausmė. Šie nusikaltimai pripažinti sunkiais. Rūšinis nusikaltimo žmogui objektas yra žmogus. Žmogus dvejopa prasme: kaip biologinė būtybė; kaip asmenybė (kaip socialinės santvarkos subjektas). Kai kėsinamasi į kitą objektą padaroma žala ir žmogui, vienais atvejais, kai ta žala nėra didelė, tai kitas nusikaltimas apima žalą, padarytą žmogui. Kai tų nusikaltimų pavojingumas vienodo lygio, veika sudaro sutaptį. Daugelio valstybių baudžiamieji įstatymai nusikaltimams žmogui laiko tas pačias veikas: nužudymą: sužalojimą, laisvės atėmimą ir pan. Yra ir spec. normų, kurių mūsų BK nėra, pvz. nėra – moters pagrobimas, pas mus – neteisėtas laisvės atėmimas. Nusikaltimai žmogui tarybiniais laikais nusikalstamumo struktūroje sudarė apie 20% visų registruojamų nusikaltimų. Nusikaltimai nuosavybei tais laikais taip pat sudarė apie 20%. Dabar nusikaltimų nuosavybei išaugo 70-80% visų registruotų nusikaltimų. Nusikaltimų žmogui žymiai sumažėjo, sudaro apie 5%. Skaičius jų padidėjo, bet dalis struktūroje sumažėjo.
Nusikaltimai žmogaus gyvybei.
Pagal naująjį BK skirstomi į 2 kategorijas: nužudymai ir nusikaltimai gyvybei. Nužudymu pripažįstamas tik tyčinis gyvybės atėmimas kitam žmogui. Nužudymų rūšys:
nužudymas be kvalifikuojamųjų požymių (BK 129 str. 1 d.);
nužudymas esant kvalifikuojantiems požymiams (BK 129 str. 2 d.).
Yra 2 privilegijuotų nužudymų rūšys:
nužudymas labai susijaudinus (BK 130 str.);
naujagimio nužudymas (BK 131 str.).
Kiti nusikaltimai gyvybei: neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str.), sukurstymas nužudyti ar privedimas prie savižudybės (BK 133 str.) ir padėjimas nusižudyti (BK 13 str). Nužudymas BK – tik tyčinis. Gyvybės atėmimas dėl neatsargumo. Šios veikos motyvacija ir pavojingumo laipsnis labai skiriasi nuo tyčinio gyvybės atėmimo.
Nužudymas BK 129str.
Nužudymas yra sunkiausias tarp nusikaltimų žmogui ir apskritai. Rodiklis – mirties bausmė, kuri buvo skiriama tik už tyčinį nužudymą. Kadangi ji atšaukta, tai dabar iki gyvos galvos esant kvalifikuojamųjų požymių – BK 129 str. 3 d. Nors nužudymai, nusikalstamumo struktūroje užima nedidelę dalį, bet jų skaičius gana įspūdingas. Ypač augo iki 1996 m. Jei tarpukario LT per metus buvo užregistruojama iki 100, tarybiniais laikais – 25. Toliau šuolis: po 1991 m., 1994-95 m. virš 500. Nuo 1997 m. apie 350. 1993-1995 m. nužudymų žymiai padaugėjo ir dėl įstatymų pakeitimo. Iki 1993 m. galiojo 111 str. 2 d., kurioje buvo nustatyta atsakomybė už sunkų sužalojimą, kuris sukėlė nukentėjusiojo mirtį (kvalifikuojamasis požymis). Nuo šio požymio 1993 m. buvo atsisakyta pagrįstai. Tokios veikos imtos traktuoti kaip nužudymas netiesiogine tyčia. Akivaizdu, kad tyčia sunkiai sužalojant žmogų, kad ir nesiekiant jo mirties, kaltininkas suvokia, kad nuo tokio sužalojimo gali žmogus ir mirti. Ir jei taip atsitinka – yra ne sunkus sužalojimas, o nužudymas netiesiogine tyčia. Todėl nuo 1993 m. smurto veiksmai prieš žmogų – dūris peiliu, smūgis kuoka į galvą ar girto suspardymas, jei dėl to nukentėjusysis miršta, nors kaltininkas ir nesiekia nužudyti – traktuojama kaip nužudymas. Kartais kyla abejonių ar tikrai numatė tokią galimybę. Didžioji dalis nužudymų yra buitiniai, situaciniai, iš anksto neapgalvoti ir padaromi netiesiogine tyčia ir dažnai neblaivių asmenų. Dalį tokių nužudymų padaro asmenys, nors ir pripažinti pakaltinamais, bet turintys psichikos defektų – psichopatinės asmenybės, pusiau debilai. Pagal naująjį dabartinį BK numato ribotą pakaltinamumą – tokiems asmenims galės būti atitinkamai švelninamos bausmės.
Pagal BK nužudymas yra neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui tyčia. Nužudymo sąvokoje nurodymas į veikos neteisėtumą reiškia, kad žmogui gyvybė gali būti atimta ir teisėtai. Tai gali įvykti karo mūšyje, būtinosios ginties sąlygomis, neperžengiant jos ribų. Iki panaikinant mirties bausmę – jos įvykdymas irgi buvo teisėtas gyvybės atėmimas žmogui. Nužudymu pripažįstamas tik kito žmogaus gyvybės atėmimas. Gyvybės atėmimas sau nėra nužudymas, tai – savižudybė, o ji, nors ir smerkiama, nėra nusikaltimas. Taigi ir pasikėsinimas nusižudyti taip pat nėra nusikaltimas. Pagal naują BK tik tyčinis gyvybės atėmimas kitam žmogui vadinamas nužudymu. Gyvybės atėmimas kitam dėl neatsargumo taip pat pripažįstamas nusikaltimu, bet nevadinamas nužudymu, nes tai yra žymiai mažiau pavojinga veika. Gyvybės atėmimas be kaltės nėra nužudymas, tai iš viso nėra nusikaltimas. Tokiais atvejais yra nelaimingas atsitikimas. Objektas – baudžiamasis įstatymas saugo kiekvieno žmogaus gyvybę nuo jo gimimo iki jo mirties. Saugo nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus, sveikatos, socialinės padėties, pilietybės ir pan. Taigi objektas yra tiek jauno, stipraus, tiek naujagimio, tiek seno, beviltiškai sergančio ar jau mirštančio žmogaus gyvybė. Ilgą laiką nebuvo reglamentuota atsakomybė už padėjimą, o naujajame BK yra padėjimas nusižudyti. Nužudymo sudėčiai aktuali yra gyvybės pabaigos ir pradžios traktuotė. Specialaus įstatymo, kuris reglamentuoja nuo kada žmogus laikomas gimusiu ir nuo kada – mirusiu, iki šių metų nebuvo. Vatikano bažnyčios valdininkai gyvybės pradžia laiko moters apvaisinimo momentą. Tuo remdamasi bažnyčia abortą traktuoja nužudymu ir reikalauja gydytojus, darančius abortus, ir jų pacientes, kaip bendrininkes, pripažinti žudikais. Airijoje, Lenkijoje abortai uždrausti, bet kad pripažinti abortą nužudymu – dar niekur nėra. Gyvybės pradžia pagal galiojantį BK – gyvybės pradžia laiko gimdymo pradžią, gimdymo metu ar tuoj po to. Poveikis į gimstantį tik prasidėjus gimdymui jau traktuojamas kaip nužudymas. Iki tol – abortas. Šiais metais įsigaliojęs CK šį reiškinį – gyvybės pradžią reglamentuoja. CK 23 str. nustatyta, kad žmogaus gimimo momentu pripažįstamas tas savarankiškas naujagimio įkvėpimas. Be CK gyvybės pradžią reglamentuoja ir specialus įstatymas, įsigaliojęs šiemet – LR vaiko gimimo momento nustatymo įstatymas (čia detaliau nei CK) vaiko gimimas yra gyvo vaisiaus išstūmimas arba ištraukimas iš moters organizmo. Vaiko gyvybingumo požymiai yra savarankiškas kvėpavimas ar širdies plakimas. Gimimo momentu pripažįsta viso gyvybingo vaisiaus pasirodymą iš moters organizmo. Įstatų leidėjas neatsižvelgė į bažnyčios pageidavimus. Dabar pradžia – pagimdomas, kvėpuoja, plaka širdis. Gyvybės pabaiga – biologinė mirtis. Prieš tai – klinikinė mirtis – širdies, kvėpavimo sustojimas. Mirties momentą reglamentuoja ir CK, ir spec. įstatymas – „LR žmogaus mirties registravimo ir kritinių būklių įstatymas“ (CK 23 str. nustatyta, kad žmogaus mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas arba visų smegenų funkcijų visiškas ir negrįžtamas nutrūkimas. Minėtas įstatymas iš esmės pakartoja CK nuostatas. Mirties momentas – tai laikas, kai negrįžtamai nutrūksta žmogaus kraujotaka ir kvėpavimas ar negrįžtamai nutrūksta visų žmogaus smegenų struktūrų veikla. Abiejuose apibrėžimuose yra alternatyva – kraujotaka ar smegenų veikla. Vadinasi, žmogus dar gali kvėpuoti skatinamas aparatų, širdis dar gali plakti, bet jei jo smegenų funkcija negrįžtamai sustojo – jis laikomas mirusiu. Tada aparatūros išjungimas nėra nužudymas. Tokia traktuotė įgalina ir iš žmogaus paimti organus transplantavimui ir būtent todėl taip detaliai reglamentuojamas mirties momentas. Kėsinimasis į žmogaus vaisių iki gimimo – abortas, o ne nužudymas. Kėsinimasis jau į mirusį žmogų, kurio smegenų veikla jau negrįžtamai sustojo, laikant jį gyvu, traktuojamas kaip pasikėsinimas į netinkamą objektą.
Objektyvieji požymiai – nužudymas, dažniausiai aktyvūs veiksmai – fizinis, mechaninis, cheminis poveikis į žmogaus organizmą. Gali būti padaryta ir psichinis poveikis, pvz. išgąsdina. Įrankiai dažniausiai – peiliai, kirviai, geležiniai strypai, beisbolo lazdos ir pan. Nužudymo būdas, kai žmogui atimama gyvybė, esminės reikšmės neturi, nebent tuo atveju kai būdas yra kvalifikuojamasis požymis: itin žiauriai, pavojingu kitu būdu. Nužudymas įmanomas ir neveikimu, t.y. tie atvejai kai subjektas turėjo pareigą ir galimybę atitinkamai veikti ir jei jis taip būtų veikęs – žmogus nebūtų miręs (gimdyvė viena namie pagimdo ir būdama sąmoninga jo nemaitina – miršta vaikas). Nužudymas laikomas baigtu nusikaltimu tik kilus padariniams, t.y. nukentėjusiam žmogui mirus. Nužudymas yra materialioji sudėtis. Juridiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių kai veikla siekiama atimti žmogui gyvybę, bet nukentėjusysis lieka gyvas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios arba ir mirė, bet dėl kitų priežasčių – turime pasikėsinimą nužudyti. Svarbu, kad pasikėsinimas nužudyti įmanomas tik esant tiesioginei tyčiai, t.y. įrodžius, jog kaltininkas siekė nukentėjusiojo mirties. Nukentėjusiojo sutikimas, kad jam būtų atimta gyvybė atsakomybės nešalina. Tarybų Rusijoje apie 1918 m. buvo bandyta atsisakyti šio principo. Nepasiteisino, nes iškart atsirado daug norinčių mirti. O kaltininko paaiškinimo, kad jis prašė, nėra nes tas jau miręs.
Subjektas – fizinis pakaltinamas asmuo, nuo 14 m., todėl kad jau paauglys suvokia tokios veikos pavojingumą. Iki 1958 m. pas mus subjektas buvo nuo 12 m. Kai kuriose šalyse ir dabar atsakomybė už nužudymą iškyla jaunesniems nei 14 m. amžiaus.
Subjektyvieji požymiai. Nužudymas pagal naują BK yra tik tyčinis. Tyčia gali būti ir tiesioginė (veikdamas siekia atimti gyvybę) ir netiesioginė (veikdamas suvokia, kad gali sukelti mirtį, bet to nesiekia). Nužudymo kvalifikavimui ir bausmės individualizavimui didelę reikšmę turi nusikaltimo motyvas. Motyvacija – tai motyvų kompleksas, kuris visada yra vidinės paskatos, faktiškai išreikštos veika, siekiant tam tikrų tikslų. Tarp daugelio motyvų, tikslų, kurie paskatina subjektą atitinkamai veikti išskiriamas 1 pagrindinis – apsprendžiantis motyvas ir jį kiekvieno nužudymo byloje reikia nustatyti. Gyvybės atėmimas turint tikslą įbauginti traktuojamas ne kaip nužudymas, o kaip teroro aktas. Dažniausiai nužudoma iš keršto, iš chuliganiškų paskatų. Teorijoje yra įvairių motyvų, klasifikacijų. Aiškios sistemos nėra, nors neabejotina, kad motyvai yra veiklos pagrindinė priežastis (subjektyvi). Motyvas pats savaite nėra nei blogas, nei geras. Svarbu, kaip jis išreiškiamas. Naujo BK 129 str. 2 d. įvardintos aplinkybės, liudijančios didesnį nužudymo pavojingumą, t.y. kvalifikuojamieji nužudymo požymiai, Galiojantis BK tai laiko savarankišku nusikaltimu. BK 104 str. – paprastas nužudymas; 102 str. – kvalifikuotas nužudymas. Be BK 129 str. atsakomybę už nužudymą dar reglamentuoja BK 130 str. – nužudymas labai susijaudinus, 131 str. – naujagimio nužudymas. Tai yra spec. normos, 129 str. atžvilgiu ir jose suformuluotos privilegijuotos, t.y. mažiau pavojingos nužudymo sudėtys. BK 129 str. 1 d. gali būti inkriminuojama už gana įvairaus pavojingumo laipsnio nužudymą. Juos galima klasifikuoti pagal motyvus:
I kategorija – dėl žemų ir blogų paskatų, išskyrus tas, kurios nurodytos 129 str. 2 d.
II kategorija – dėl neutralių paskatų;
III kategorija – dėl altruistinių paskatų.
Žemos, blogos paskatos – kerštas, kai nužudoma dėl skriaudos, pavyduliavimo, santuokinės ar kitokios neintymios neištikimybės, pavydo. Neutralios, kaip pvz. darant mokslinį eksperimentą, pažeidžiant ginklo naudojimo taisykles, peržengiant būtinosios ginties ribas. Altruistinės – nukentėjusiajam prašant, iš pasigailėjimo. BK 129 str. 1 d. kaip ir galiojančio BK 104 str. inkriminuojamas, kai nužudoma dėl tam tikrų nesutarimų šeimoje, sprendžiant konfliktus, abipusėse muštynėse ir pan. kai nėra nė vieno iš požymių, nurodytų 129 str. 2 d.
Nužudymą kvalifikuojantys požymiai. Pagal galiojantį BK toks nužudymas kvalifikuojamas kaip savarankiškas nusikaltimas ir vadinamas nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis. Tai nelogiška. Turėtų būti kvalifikuojant požymius, kurie daro šį nusikaltimą pavojingesniu. Pagal naująjį BK tai nėra savarankiška nužudymo rūšis, tai kvalifik. sudėtis. Nužudymą kvalifikuoja 12 požymių – BK 129 str. 2 d. Naujas BK tais požymiais pripažįsta beveik tas pačias aplinkybes kaip ir galiojantis BK. Šiuos požymius pagal nusikaltimo sudėties elementus galima skirstyti į 3 grupes:
aplinkybės apibūdinančios nukentėjusįjį;
aplinkybės apibūdinančios nusikaltimo padarymo būdą;
subjektyvieji požymiai (motyvas ir tikslai).
Nukentėjusiojo mažametystė. Mažamečiu laikomas asmuo, jaunesnis nei 14 m. Mažametystė dažniausiai yra akivaizdus faktas. Kai mažametis neatrodo kaip mažametis ir kaltininkas pagrįstai manė esant jį vyresniu ir sąžiningai klydo dėl nukentėjusiojo amžiaus, inkriminuoti BK 129 str. 2 d. 1 p. negalima.
Nukentėjusiojo bejėgiška būklė. Tokia būklė reiškia, kad nukentėjusysis nusikaltimo metu arba nesuvokia grėsmės savo gyvybei, arba neturi galimybės veiksmingai pasipriešinti. Bejėgiškos būklės žmogus gali būti dėl fizinių ar psichinių ypatumų, pvz. aklas, miegantis ar sunkiai sergantis, beviltiškai senas. Bejėgiškos būklės pripažįstamas žmogus, kuriam yra atimta laisvė. Tokio žmogaus nužudymas kvalifikuojamas kaip nusikaltimo sutaptis – ir laisvės atėmimas, ir nužudymas pagal 2 p. Inkriminuoti 2 p. galima tik tada, kai kaltininkas suvokia nukentėjusįjį esant bejėgiškos būklės.
Savo motinos, tėvo ar vaiko nužudymas. Sovietinėje teisėje šie požymiai nebuvo kvalifikuojami. Galiojančiame BK buvo tik motinos nužudymas. Dabar visi 3 nužudymai. Ypač 1-uoju atveju yra priešgamtiška veika. Tai pažeidžia tiek krikščioniškąją, tiek bendrąją žmogišką moralę. Visais 3 atvejais šis požymis reiškia, kad kaltininkas yra tiesioginiu kraujo ryšiu susijęs su nukentėjusiuoju. Be to, tai reiškia, kad tie asmenys įstatymų nustatyta tvarka yra įrašyti vaiko, tėvo, motinos gimimo liudijime. Šis punktas inkriminuojamas ir kai nužudomas tėvas, motina ar vaikas, kuriems kaltininko ar nukentėjusiojo atžvilgiu yra atimtos motinystės ar tėvystės teisės ar tų teisių jie yra atsisakę, duodami sutikimą įvaikinti ir jei kaltininkas žinojo, kad tai yra jo motina, tėvas ar vaikas. Vaiku pripažįstamas asmuo nepriklausomai nuo jo amžiaus.
Nėščios moters nužudymas. Nėščia moteris yra ypatingos būklės daugeliu požymių – fiziologine, psichologine, moraline ir socialine prasmėm. Būtent todėl jos gyvybės apsauga yra sustiprinta. Nužudant nėščią moterį sunaikinamas ir vaisius. Šis punktas gali būti inkriminuotas tik nustačius jog nukentėjusioji buvo nėščia ir kaltininkas tai žinojo ar bent numanė. Nėštumo stadija reikšmės neturi. Neturi reikšmės ir tai, kad pats nusikaltimas nesusijęs su nėštumo faktu. Tada kai kaltininkas mano moterį esant nėščią ir dėl to ją nužudė – veika traktuotina kaip pasikėsinimas nužudyti nėščią moterį. Kai nužudomi 2 ar daugiau žmonių (BK 129 str. 2 d. 5 p.). Tais atvejais, kai padaromas vienas nusikaltimas tyčia atimant gyvybę dviem ar daugiau žmonių. Dažniausiai tai padaroma vienu metu ir toj pačio vietoj. Kaltininkas veikia arba siekdamas nužudyti kelis žmones, arba veikia netiesiogine tyčia. Tačiau šis punktas inkriminuojamas ir tais atvejais kai kelių žmonių nužudymą sąlygoja 1 nusikalstamas sumanymas ir tai padaroma ne vienu metu ir ne vienoj vietoj. Kai vienas žmogus nužudomas, o į kito gyvybę tik pasikėsinama, veika negali būti vertinama kaip pabaigtas dviejų nužudymas. Tokia veika bus BK 129 str. 2 p. 5 d. ir 23 str. – pasikėsinimas nužudyti.
Nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai. Šiuo atveju nusikaltimas sietinas tiek su nužudymo būdu, tiek su kitomis aplinkybėmis, kurios liudija nusikaltėlio žiaurumą. Kiekvienas nužudymas yra žiaurus, tačiau ne kiekvienas gali būti pripažįstamas itin žiauriu. Nužudymas kankinant yra tais atvejais kai nukentėjusiajam prieš mirtį sukeliamos didelės fizinės kančios (sušaudo, numarina badu, ilgai muša). Itin žiauriais nužudymais pripažįstami ir tie atvejai, kai prieš mirtį tyčiojamasi iš nukentėjusiojo, jam ar jo artimiesiems sukeliamos dvasinės kančios. Itin žiauriu nužudymu turėtų būti pripažįstami ir tie atvejai, kai kaltininko veiksmai post factum (nukentėjusiajam mirus) sukelia dideles kančias jo artimiesiems ar įrodo didelį žiaurumą (pakorė, o po to nupjovė galvą), tačiau AT senatas, nurodė, kad veiksmai prieš lavoną, kai kaltininkas suvokia, kad nukentėjusysis yra miręs, negali būti vertinami kaip nužudymo tąsa ir jų pobūdis nužudymo vertinimui reikšmės neturi.
Kt. žmonių gyvybei pavojingais būdais. Šis požymis yra tada, kai kaltininkas siekdamas atimti gyvybę vienam žmogui ar veikdamas neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia padarinių atžvilgiu, panaudoja tokias priemones ar būdus dėl kurių gali žūti ne vienas žmogus. Šis punktas inkriminuojamas ir tada kai nužudoma tik vienas, o kitiems tik buvo kilusi grėsmė. Kai veikiant tokiu būdu žūva ne vienas, inkriminuojamas ir 7 p., ir 5 p. Jei taip veikiant buvo nužudytas vienas, o kitiems sunkiai sutrikdyta sveikata, inkriminuojamas ir nužudymas pavojingu būdu, ir tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas.
Chuliganiškos paskatos (subjektyvusis požymis) – BK 129 str. 2 d. 8 p. chuliganizmas pripažįstamas savarankišku nusikaltimu (galiojantis BK). Naujajame BK šios sudėties atsisakyta, tačiau chuliganiškos paskatos pripažįstamos sunkinančia aplinkybe, o nužudymo atveju tai kvalifikuojamasis požymis. AT senatas išaiškino, kad nužudymu laikytinas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai tai padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos ar visai be dingsties, ar panaudojant kaip pretekstą veiksmams, mažareikšmišką priežastį. Kt. kai priežastis yra, bet veiksmai neadekvatūs.
Savanaudiškos paskatos – BK 129 str. 2 d. 9 p. Tai reiškia, kad nusikaltimas padarytas siekiant gauti materialinės naudos, įgyti teisę į turtą ar išvengti materialinių išlaidų. Savanaudišku pripažįstamas nužudymas už atlyginimą. Savanaudiškas yra nužudymas siekiant paveldėti turtą, įgyti teisę į turtą. Išvengti išlaidų tai pat savanaudiška. Savanaudišku laikomas nužudymas tiek siekiant naudos sau, tiek kitam asmeniui. Tai, kad materialinės naudos kaltininkas negauna ar atsisako – neturi reikšmės. Kai nužudoma dėl kitokių paskatų (keršto, pavydo, pavyduliavimo) inkriminuoti šio punkto nėra pagrindo. Negalima inkriminuoti tais atvejais, kai nužudoma dėl turtinių interesų, tačiau nesiekiant gauti materialinės naudos (nužudo, nes negali atgauti skolos). Nužudymas susijęs su turto prievartavimu, tiek tiesiogine tyčia, tiek siekiant įbauginti kitus, tiek iš keršto yra nužudymo ir turto prievartavimo sutaptis. Kai nužudoma plėšikiško užpuolimo metu AT senatas išaiškino, kad tokia veika kvalifikuojama kaip nužudymas iš savanaudiškų paskatų ir kvalifikuoti veiką papildomai už plėšimą nereikia.
Nužudymas dėl nukentėjusiojo asmens tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. Tarnybos pareigų vykdymu laikytini asmens veiksmai, kuriuos apsprendžia jo profesija ar darbo sutartis. Piliečio pareigų vykdymu laikytini asmens veiksmai tiek vykdant specialias jam pavestas pareigas, tiek atliekant kitus visuomenei naudingus veiksmus (pranešimas apie nusikaltimą, nusikaltėlio sulaikymą). Pilietinių pareigų vykdytoju pripažįstamas LR pilietis, tiek užsienietis. Šis požymis yra tada kai žmogus nužudomas, kerštaujant už tokių pareigų vykdymą praeityje kai tuo nusikaltimu siekiama nutraukti tokią veiką dabartyje, bei kai nužudoma siekiant užkirsti kelią tokiai veiklai ateityje. Visais atvejais nužudymo priežastis yra nukentėjusiojo piliečio ar pareigų vykdymas. Kai asmuo to nedarė, nesirengė daryti, o jį nužudo dėl to – kvalifikavimui reikšmės neturi. Kai nužudoma už piktnaudžiavimą savo padėtimi, už neteisėtus veiksmus, įgaliojimų viršijimą, melagingus parodymus – aptariamojo požymio nėra.
Nužudymas siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą. Pagal naują BK pripažįstamas siekis nuslėpti bet kokį nusikaltimą. To slepiamo nusikaltimo sunkumas reikšmės neturi, tačiau tikslas nuslėpti baudžiamąjį nusižengimą nėra kito nužudymo kvalifikuojamasis požymis. Nusikaltimas kurį nužudant siekiama nuslėpti, gali būti jau padarytas, daromas ar tik rengiamasi padaryti (tiek paties nusikaltimas, tiek kito asmens nusikaltimas).
Nužudymas siekiant įgyti nukentėjusiojo asmens organą ar audinį transplantavimui. Padidėjo galimybė, kad donorų bus ieškoma ir nužudymo būdu. Žmogus nužudomas turint tikslą paimti jo organą ir jį panaudoti transplantavimui. Tyčia gali būti ir netiesioginė. Šis punktas inkriminuojamas tik tada kai veikiama iš savanaudiškų paskatų (organą siekiama parduoti, tiek tada kai taip siekiama išgelbėti savo artimo gyvybę ar siekiant atlikti medicininį eksperimentą). Subjektu gali būti bet kuris asmuo. Nužudymas siekiant įgyti organus ar audinį ne transplantavimo tikslais negali būti kvalifikuojamas pagal šį punktą. Už paprastą nužudymą nuo 5 iki 15 m., o už kvalifikuotą nuo 5 iki 20 m. arba iki gyvos galvos. Žemiausia riba palyginti žema, nes nužudymas esant kvalifikacijai turi esminių lengvinančių aplinkybių (taip gali būti). Prieš kelis metus įstatymas numatė ir išimtinę mirties bausmę. Tarybiniais laikais ji buvo numatyta už nemažą skaičių nusikaltimų. Ji buvo už daugelį nusikaltimų valstybei, išžaginimą esant kvalifikacinių požymių ir kt. Vėliau mirties bausmė buvo palikta tik už nužudymą sunkinančiom aplinkybėm. Mirties bausmė yra efektyviausia bausmė spec. prevencijos požiūriu. Mirties bausmės už nužudymą šalininkų požiūriu mirties bausmė turi ir bendrąjį prevencinį pobūdį (žino, kad gresia mirties bausmė ir nuo to susilaiko). Tačiau toks argumentas buvo paneigtas. Buvo skelbiami moratoriumai su tikslu pažiūrėti kiek padaugėjo nusikaltimų už kuriuos gresia mirties bausmė. Tokie moratoriumai buvo Lenkijoje, D.Britanijoje. Paaiškėjo, kad tokių nusikaltimų visiškai nepadaugėjo. Tai buvo pagrindas kelti klausimą dėl mirties bausmė panaikinimo. Vakarų Europoje mirties bausmė panaikinta buvo daugumoje valstybių. Pas mus kurį laiką dar kol buvo įstatymas mirties bausmė nebebuvo taikoma. 1999 m. mirties bausmė panaikinta. Mirties bausmė kompromituoja valstybę, kurioje tebėra, o tuo labiau tebetaikoma. Mirties bausmė prieštarauja Europos žmogaus chartijai, yra nehumaniška ir klaidos atveju ji yra nepataisoma. Civilizuotoje valstybėje tokia bausmė nepriimtina. Mirties bausmė tebetaikoma daugelyje Azijos valstybių, Afrikoje, tam tikrose JAV valstijose. Užsienio valstybėse baudžiamuosiuose įstatymuose sunkiausio nusikaltimo – kvalifikuoto nužudymo sudėtis nusakoma panašiai kaip ir pas mus. Formuluojama bendroji dalis ir vardijami požymiai kvalifikuojantys nužudymą. Tačiau taip yra ne visur. Kitose valstybėse atsisakoma nuo vardijimo požymių kvalifikuojant nužudymą. Neįmanoma sudaryti išsamaus sąrašo, darančio šį nusikaltimą labai pavojingu. Be to, esant kvalifikaciniams požymiams, nusikaltimas gali turėti esminių lengvinančių aplinkybių, kurioms esant tas pavojingumas sumažėja. Švedijos BK atsisako vardyti požymius kvalifikuojant atsakomybę už nužudymą. Sunkiausią nužudymą nusako tokia norma: asmuo, kuris atima gyvybę kitam žmogui turi būti nubaustas laisvės atėmimu 10 m. arba iki gyvos galvos. Tokia sankcija retai sutinkama (alternatyvi, bet griežtai apibrėžta). Įstatymų leidėjas įgalioja teismą spręsti kaip bausti. Spręsti kokie požymiai kvalifikuojant nužudymą paliekama teismui. Panašiai Švedijos BK formuluotos ir privilegijos nusikaltimui. Jei yra aplinkybių ar kitų požymių, dėl kurių nusikaltimas neva labai sunkus, baudžiama nuo 6 iki 10 m. Šis BK turi 1 privilegijuota nužudymą – tai naujagimio nužudymas. Motina gali būti nubausta iki 6 m. Mūsų BK numato 2 privilegijuotas nužudymo rūšis. Tai nužudymas labai susijaudinus (naujojo BK 130 str.) ir naujagimio nužudymas (naujojo BK 131 str.). Šios sudėtys laikomos privilegijuotomis. Nužudymas labai susijaudinus dar vadinamas nužudymas afekto būklėje. Medicina pripažįsta 2 afekto rūšis:
patologinį;
fiziologinį.
šiuo atveju žmogus dėl staigaus streso taip susijaudina, kad nesuvokia ką daro. Gyvybės atėmimas esant šiai būsenai ne nusikaltimas, nes asmuo yra nepakaltinamas – trumpalaikis psichikos sutrikimas. BK 130 str. turi mintyje tik (2) – tuos atvejus, kai dėl didelio susijaudinimo žmogaus gebėjimas tvardytis yra sumažėjęs, tačiau jis suvokia ką daro ir turi galimybę susitvardyti. Ar žmogus buvo afekto būklėje ir koks jis buvo, turi spręsti medikai psichiatrai, psichologai. Fiziologinio afekto būsena švelnina atsakomybę už nužudymą, tačiau tik esant įstatyme nurodytoms sąlygoms. Kaltininko didelį susijaudinimą turi sukelti nukentėjusysis ir ne bet kaip, o tik neteisėtais veiksmais ar itin įžeidžiančiu, nors ir teisėtu, poelgiu. Lyginant su galiojančiu BK, naujam BK padaryta korektyva. Pakeitimo esmė ir prasmė yra tai, kad įžeidimas yra nusikaltimas (tyčinis kito asmens garbės orumo pažeminimas). Praktikoje šis str. dažniausiai buvo taikomas tais atvejais, kai sutuoktinis užtikdavo savo kitą pusę su kitu. Naujas BK tokią praktiką siekė įteisinti.
Galiojusiame BK buvo nurodomas sunkus įžeidimas, naujame BK – įžeidžiantys veiksmai. Nebėra apribojimo „sunkus“. Kiekvienas žmogus į įžeidimą reaguoja skirtingai. Pagal naująjį BK – itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis. Specifiniai šios sudėties požymiai: tyčia nužudyti turi kilti staiga reaguojant į neteisėtus veiksmus ir realizuotą turi būti tuoj pat. Praėjus tam tikram laiko tarpui jau nebus privilegijuotas nužudymas. Staigaus didelio susijaudinimo būsena gali būti sukelta ir nevienkartinių smurto veiksmų ar įžeidžiančių poelgių. Jei nužudymas sekė iškart po paskutinio poelgio, tai bus šis str. Iš esmės tai nužudymas iš keršto, tačiau privilegijuota aplinkybė ta, kad kerštaujama dėl neteisėtų veiksmų ar įžeidžiančio poelgio. Šis nusikaltimas inkriminuojamas gana retai. Jis neinkriminuojamas abipusių muštynių atveju. Medikai iš viso siūlo šios sudėties atsisakyti, tačiau nesiūlo atsisakyti kada veikiama patologinio afekto būklėje.
BK 131 str. – naujagimio nužudymas. Naujasis BK padarė tam tikrus pakeitimus. Esminis pakeitimas tas, kad galiojęs BK šį nusikaltimą siejo su gimdymo laiku (gimdymo metu ar tuoj po gimdymo). Nebuvo atsižvelgiama ar jos būsena buvo normali, ar ne. Naujas BK šią sudėtį sieja ne su laiku gimdymo atžvilgiu, o sieja su gimdymo poveikiu. Dėl gimdymo nulemtos būsenos nužudžiusi savo naujagimį. Tai reiškia, kad kaltininkės psichinė būsena buvo sutrikusi dėl gimdymo ir todėl jos sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus buvo sumažėjęs (riboto pakaltinamumo būsena). Kiekvieno naujagimio nužudymo atveju teisėsaugos institucija, galutinai teismas, remdamasis psichologine ekspertize ir visomis bylos aplinkybėmis, turi nuspręsti ar motina savo naujagimį nužudė dėl gimdymo sukeltos patologinės būsenos, ar veikdama sąmoningai, ar veikdama visiškai nesąmoningai. Paskutiniu atveju yra nepakaltinama, o jei sąmoningai – bus paprastas nužudymas. Gimdymo nulemta būsena gali turėti psichologines priežastis, ypač jei nėštumas yra nepageidaujamas. Tokios aplinkybės nešalina baudžiamosios atsakomybės, tačiau liudija apie mažesnį pavojingumą. Gimdymo nulemta būsena dažniausiai yra laikinas psichikos sutrikimas nešalinantis pakaltinamumo, bet jį ribojantis. Neretai pastebimos pogimdyminės psichozės. Tokia būsena gali būti tęstis po gimdymo. Laikoma, kad pogimdyminis periodas gali tęstis iki 2 mėn. ir dar ilgiau. Motina tokiais atvejais traktuojama kaip asmuo, nevisiškai galintis suprasti savo veiksmus ar juos valdyti. Nukentėjusiuoju yra naujagimis – vaikas po gimimo ir pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, pvz. Rusijoje 4 mėn. Objektyviai šis nusikaltimas gali būti padarytas tiek veiksmais, tiek neveikimu. Tai gali būti padaryta ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Subjektas – specialusis. Tik motina, gimdyvė jei jai jau buvo 16 m. Kiti asmenys bendrininkavę tokiame nusikaltime atsako kaip už kvalifikuotą nužudymą BK 129 str. 2 d. 1 p. Naujagimio nužudymą reikia skirti nuo palikimo be pagalbos. Jei motina, siekdama atsikratyti savo naujagimio jį palieka be priežiūros, tačiau tokioje vietoje kur jos supratimu jį turi rasti dar gyvą, t.y. be tyčios atimti gyvybę, atsakomybė iškyla pagal BK 138 str. Naujagimio nužudymų sutinkama nemažai. Ilgą laiką buvo registruojama apie 10 per metus. Dauguma jų lieka nežinomi. Iki 1995 m. buvo dar 3-ia privilegijuota nužudymo rūšis – peržengiant būtinosios ginties ribas. Tokią sudėtį be sovietinių kodeksų numato Bulgarijos, Mongolijos ir Šiaurės Korėjos BK. Tokią sudėtį išlaikė Rusijos BK ir kai kurios buvusios Sovietų Sąjungos respublikos. Europos šalių BK bendrojoje dalyje nuo seno buvo aptariama, kad nebaudžiama už būtinosios ginties peržengimą kada objektyviai per didelė žala besikėsinančiajam padaroma susijaudinus ir besiginančiajam neturint galimybės teisingai įvertinti susidariusios situacijos ir pasirinkti santykinai adekvačią gynybą. Tokia norma 1993 m. buvo papildytas dabar galiojantis BK 14 str., kuris skelbia, kad neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veiksmai kai būtinosios ginties ribos peržengiamos dėl didelio sumišimo, išgąsčio, kurį sukėlė kėsinimasis, taip pat ginantis nuo įsibrovimo į būstą. Nuo tada esmę prarado BK 108 str., tačiau panaikintas buvo 1995 m. Naujojo BK 28 str. reglamentuoja būtinąją gintį. Būtinosios ginties samprata, ypač būtinosios ginties ribų peržengimo samprata žymiai pakito. Būtinosios ginties ribų peržengimu pripažįstama tik gyvybės atėmimas – nužudymas ir sunkus sveikatos sutrikdymas ir tik tuo atveju, kai tai padaroma tiesiogine tyčia, t.y. kai to ir siekiama – atimti gyvybę ar sunkiai sužaloti. Ir tokiais atvejais ne visada yra būtinosios ginties ribų peržengimas. Net jei tiesiogine tyčia atimama gyvybė ar sunkiai sužalojama siekiant to, jei tai padaryta labai susijaudinus dėl kėsinimosi ar ginantis nuo įsibrovimo į būstą – nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Iš to seka, kad turtinės žalos padarymas, nesunkus sveikatos sutrikdymas, tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo besiginant, o taip pat sunkus sveikatos sutrikdymas ar gyvybės atėmimas besiginant nuo kėsinimosi, jei tai padaryta netiesiogine tyčia, nesiekiant atimti gyvybę ar sužaloti, arba dėl neatsargumo – nėra būtinosios ginties ribų peržengimas. Įstatymai apribojo būtinosios ginties ribų sampratą, tai gerai, nes tiek tardymas, tiek teismai dažnai siekia būtinosios ginties ribas susiaurinti, bet naujo BK atžvilgiu reikia padaryti ir kritinių pastabų, nes ne visus atvejus, pateisinamus būtinąja gintimi, naujasis BK leidžia pripažinti būtinąja gintimi. (Pagal Nocių turėtų būti padarytas pakeitimas „kai nebuvo kitos galimybės apsiginti“). Dažniausiai būtinoji gintis pripažįstama kai žala besikėsinančiajam padaryta pavėluotai, kai faktiškai grėsmės nebebuvo, bet besiginantis to dar nesuvokė.
BK 132 str. – neatsargus gyvybės atėmimas. Galiojantis BK tiek tyčinį, tiek neatsargų gyvybės atėmimą žmogui įvardija nužudymu. Toks įvardijimas nėra pagrindas, nes šios veikos skirtingo pavojingumo. Vienodi tik padariniai – žmogui atimta gyvybė, bet motyvacija visiškai kitokia. Latvijos R. tai įžiūrėjo jau 1960 m. ir vienintelė iš tarybinių respublikų, nevadino nužudymu.
Šiuo atveju turime gyvybės atėmimo kitam žmogui dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Naujo BK 132 str. 1 d. yra bendroji neatsargaus gyvybės atėmimo norma, inkriminuojama tais atvejais, kai veika neturi neatsargaus gyvybės atėmimo pažeidžiant teisės aktų nustatytas spec. elgesio saugumo taisykles, požymių, t.y. kai tai padaroma buityje per neapdairumą pažeidus elementarias atsargumo taisykles. Kai tai padaroma pažeidžiant rašytas taisykles yra kvalifikuota sudėtis (132 str. 3 d). Kaip ir nužudymo atveju, šio nusikaltimo subjektas – kito žmogaus gyvybė. Neatsargus gyvybės atėmimas gali būti padarytas tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. Šis nusikaltimas gali būti padarytas tiek nusikalstamais, tiek nenusikalstamais veiksmais, poelgiais, neatitinkančiais įprastų, visuotinai pripažintų reikalavimų. Tie poelgiai ar veiksmai gali būti padaryti tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Tai materialioji sudėtis ir būtina nustatyti, kad nukentėjusiojo mirties priežastis yra būtent kaltininko veika, kad tarp veikos ir padarinių yra juridiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Iš dalies nukentėjusiojo mirties priežastis gali būti ir paties nukentėjusiojo neatsargumas, taip pat gali būti ir kito asmens veiksmai. Jei taip yra, kad ir kito asmens veiksmai sąlygojo tokius padarinius – už tai atsako ir kitas žmogus. Taigi subjektyviai gali būti tik neatsargi kaltė padarinių atžvilgiu (nusikalstamas pasitikėjimas, nerūpestingumas). 1-uoju atveju kaltininkas numato abstrakčią galimybę, kad tokie veiksmai išvis gali sukelti kitam žmogui mirtį, bet turėdamas minty konkrečias aplinkybes, tikisi, kad šiuo konkrečiu atveju tokių padarinių nebus, bet išvadoje pasirodo, kad tas pasitikėjimas buvo nevisiškai pagrįstas. 2-uoju atveju – kai kaltininkas nenumatė galimybės, kad dėl jo kaltės žus kitas žmogus, tačiau pagal buvusią situaciją ir privalėjo, ir galėjo tai numatyti, jei būtų buvęs apdairesnis, atsargesnis. Neatsargus elgesys su ginklais – yra kategoriškos taisyklės, kad net neužtaisyto šautuvo negalima nukreipti į žmogų, o tuo labiau spausti gaiduką. Paspaudžia, nes galvoja, kad neužtaisytas – pažeidžia taisykles, o buvo užtaisytas – neatsargus gyvybės atėmimas. Jei asmuo, dėl kurio veikos žuvo kitas žmogus, nenumatė ir pagal įvykio aplinkybes neturėjo ar negalėjo numatyti tokių darinių galimybės – jo veika traktuojama kaip kazusas, t.y. gyvybės atėmimas be kaltės. Nėra kaltės ir tais atvejais, kai asmuo, numatydamas kito žūties galimybę ir siekdamas tų padarinių padaro viską, ką galėjo, kad jų nebūtų, bet padariniai liko – vadinasi, žmogus žuvo dėl priežasčių, kurios nuo asmens nepriklauso.
Dviejų ar daugiau žmonių gyvybės atėmimas dėl neatsargumo yra kvalifikuojamasis požymis. Naujo BK 132 str. 3 d., kur reglamentuojama atsakomybė už neatsargų gyvybės atėmimą pažeidžiant teisės aktų nustatytas spec. saugumo taisykles. Ši 3 d. inkriminuojama tais atvejais, kai bet kurioje veiklos sferoje dėl to, kad buvo pažeistos oficialiai patvirtintos taisyklės, žūva bent vienas žmogus, pvz. neatsargus elgesys su ginklu. Kaip su juo elgtis yra detaliai reglamentuota. Nusikaltimų sutaptis tais atvejais, kai padaromas kitas nusikaltimas, kurio padarinys yra vieno ar kelių žmonių žūtis, pvz. neteisėtas abortas (142 str.). Jei dėl neteisėto aborto nukentėjusioji miršta – inkriminuojamas ir 142 str. ir neatsargus gyvybės atėmimas. Visi kiti nusikaltimai, kurie sukelia tokius padarinius ir jų atžvilgiu yra neatsargi kaltė, bet toje normoje tie padariniai nenumatyti – tada yra sutaptis to nusikaltimo ir neatsargaus gyvybės atėmimo. Ir atvirkščiai – tais atvejais, kai neatsargus gyvybės atėmimas žmogui kito nusikaltimo sudėtyje numatytas kaip kvalifikuojamasis požymis – veika kvalifikuojama tik kaip tas kitas nusikaltimas. Tas kitas nusikaltimas apima ir neatsargų gyvybės atėmimą, pvz. visas 30 skyrius „Nusikaltimas transporto eismo saugumui“ kiekvieno sudėty numato kaip kvalifikuojamą (būtiną) požymį – žmogaus žūtį.
Už neatsargų gyvybės atėmimą atsakomybė iškyla nuo 16 m. Už neatsargų gyvybės atėmimą pažeidžiant teisės aktų nustatytas spec. taisykles, pagal naują BK atsako ir juridinis asmuo.
BK 133 str. – sukurstymas nusižudyti ar privedimas prie savižudybės. Naujam BK nauja, kad reglamentuota atsakomybė už sukurstymą. Galiojančiame BK to nėra. Sukurstymas nusižudyti faktiškai yra savarankiška sudėtis. Privedimą prie savižudybės reglamentuoja ir galiojantis BK, bet naujam BK jis traktuojamas kitaip, t.y. išplečiamas veikų ratas, kurios traktuojamos „privedimas prie savižudybės“. Privedimo sąlyga – materiali ar kitokia priklausomybė nuo kaltininko (galiojantis BK), o naujam BK nėra. Priklausomumas yra akivaizdus. Vidutiniškai 1500 per metus, daugiausiai 1996 m. – 1723, 80% pasikaria. Privedimo prie savižudybės, sukurstymo – tokių bylų praktikoje faktiškai nėra, nes:
labai sunku įrodyti, kad žmogus nusižudė būtent dėl konkretaus kito žmogaus elgesio;
teisėsaugos institucijos ne tik nepersistengia tirdamos, bet ir iš viso aplaidžiai žiūri į savižudybes.
Savižudybė – gyvybės atėmimas sau – nėra nusikaltimo, todėl nėra nusikaltimas ir pasikėsinimas nusižudyti. Pasikėsinimų nusižudyti Lietuvoje yra 10 kartų daugiau nei savižudybių. Vadovaujantis bendrininkavimo nuostatom, jei žmogus sąmoningai nusižudo galiojusiame iki 2003 05 01 BK nebuvo nusikaltimas sukurstymas tai padaryti. Naujajame BK jau yra pripažįstamas nusikaltimu. Pagal bendrininkavimo principą nėra nusikaltimas ir privedimas prie savižudybės, ar padėjimas nusižudyti, nes galiojančiame BK tokios normos nėra. Naujajam BK jau yra sukurstymas, padėjimas nusižudyti, jei tai padaryta asmens, kuris dėl mažametystės ar psichikos sutrikimo ar kitokios patologinės būsenos nesuvokia savo veiksmų prasmės, yra nužudymas nukentėjusiojo rankom. Nusikaltimas numatytas BK 133 str. – yra nusikaltimas žmogaus gyvybei. Veikos pavojingumą apsprendžia padariniai ir tai, kad tokia veika yra amorali (kurstymas, privedimas), dažnai klastinga ir ciniška, žeminanti kito žmogaus orumą. Privedimas prie savižudybės yra asmens veiksmai, dėl kurių kitas žmogus atima sau gyvybę. Tačiau ne bet kurie veiksmai pripažįstami privedimu. Tai veiksmai:
žiaurus ar klastingas kaltininko elgesys su nukentėjusiuoju;
padarinys – nukentėjusiojo savižudybė;
priežastinis ryšys (reikia įrodyti, kad žmogus nusižudė dėl kaltininko žiauraus elgesio. Žiaurus elgesys tai mušimai, sužalojimai, o taip pat vertimas atlikti neteisėtus, žeminančius veiksmus, o taip pat šmeižimas, įžeidinėjimai).
Klastingas elgesys – tai skaudinantis, dvasiškai žlugdantis kitą žmogų. Vienkartinis sumušimas, nuskriaudimas ne visada gali būti pripažintas žiauriu elgesiu 133 str. prasme. Turi būti poelgių sistema, dėl kurių nukentėjusysis bent subjektyviai atsiduria ar įsivaizduoja atsidūręs beviltiškoje padėtyje. Tačiau ir tais atvejais, kai vienkartinis poelgis pasižymi ypatingu žiaurumu, klastinga išdavyste ir tai yra savižudybės priežastis, veika gali būti traktuojama kaip privedimas prie savižudybės. Jei savižudybės priežastimi yra neigiama nepakeliama situacija, tačiau ji susidarė dėl teisėtų asmens veiksmų (įskaitant pareigūnų, tarnautojų) baudžiamoji atsakomybė negali kilti. Kai atliekami veiksmai, kurie gali priversti, bet to nėra, kaltininkas atsako už faktiškai padarytus veiksmus (mušimą, žalojimą), tačiau jei kaltininkas taip elgiasi siekdamas, kad nusižudytų, veika traktuotina kaip pasikėsinimas privesti prie savižudybės. Didžiausi kliūtis realizuoti šią normą yra tai, kad reikia įrodyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir atsiradusių pasekmių, nes žmogų gali paveikti įvairios aplinkybės ir ne tik tos, kurios paaiškėjo. Dar viena sąlyga, kad būtų nukentėjusysis priklausomas nuo kaltininko (galiojusiame iki 2003 05 01 BK), naujajame BK to atsisakyta. Veika yra tiesioginė tyčia, padarinių atžvilgiu taip pat reikalaujama tyčios, tačiau nebūtinai tiesioginės, t.y. taip veikia nesiekdamas tokių padarinių, tačiau tokią galimybę numato. Naujajame BK privedimui prilyginamas sukurstymas nusižudyti, nesant tokios normos ir nesant normos, reglamentuojančios atsakomybę už padėjimą nusižudyti, atsakomybė už sukurstymą, bendrininkavimą, nenusikalstamoje veikoje atsakomybės nėra. Todėl naujajame BK ir atsirado sukurstymas. Sukurstymą galima laikyti privedimo savarankiška forma. Savižudybė pasiekiama įkalbinėjimu, raginimu, lenkimu tai padaryti remiantis bet kuriais argumentais, išskyrus grasinimus. Sukurstymas inkriminuotinas tais atvejais, kai mintį nusižudyti inicijavo kaltininkas, tiek ir tais atvejais, kai kaltininkas paskatino realizuoti paties nukentėjusiojo ketinimą, mintį nusižudyti. Baigtu nusikaltimas pripažįstamas nukentėjusiajam nusižudžius. Nerezultatyvus kurstymas tiek, kai nukentėjusysis pasikėsino tai padaryti ar nepasikėsino, traktuotinas kaip pasikėsinimas sukurstyti nusižudyti. Ir galiojusio BK, ir naujojo BK spraga yra tai, kad padėjimas nusižudyti nėra pripažįstamas nusikaltimu, tačiau naujajame BK kriminalizavus sukurstymą ta spraga iš esmės užpildoma, nes bet kurie veiksmai tiek intelektualus poveikis, tiek fiziškas padėjimas nusižudyti yra kurstymo atmaina. Kurstymas gali būti intelektualus (žodžiu, raštu), gali būti išreikštas priemonių nusižudyti parūpinimu, sąlygų tai padaryti sudarymu. Sukurstymas nusižudyti apima ir padėjimą nusižudyti.
Naujojo BK 134 str. reglamentuojama atsakomybė už privilegijuotą padėjimą nusižudyti, tai yra už tuos atvejus, kai padedama nusižudyti beviltiškai sergančiam žmogui, jam prašant. Jei nebūtų to sukurstymo, tai būtų nesąmonė. Padėjimas nusižudyti 124 str. prasme gali būti ir intelektualus, ir fizinis. Intelektualus padėjimas – tai patarimai kaip tai padaryti, kokiu būdu, kada. Intelektualus padėjimas yra sukurstymo rūšis, tačiau 134 str. inkriminuotinas tais atvejais kai padedama tai padaryti beviltiškai sergančiam. Fizinis padėjimas yra priemonių suteikimas, kliūčių pašalinimas ar kitų sąlygų sudarymas. Tačiau reikia skirti padėjimą nuo nužudymo. Pvz. jei suleidžiami vaistai – tai jau bus nužudymas, nes eutanazija pas mus nelegalizuota.

Nusikaltimai žmogaus sveikatai

Nusikaltimus žmogaus sveikatai sudaro įvairaus masto sveikatos sutrikdymai ir viena sudėtis išsiskiria šalia nežymaus sveikatos sutrikdymo reglamentuojama atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą nesutrikdant sveikatos. Šių nusikaltimų įvardijimas yra naujas, nes pagal naująjį BK jie įvardijami kūno sužalojimu, užkrėtimu liga ar kitokiu susargdinimu. Iki 1995 m. šie nusikaltimai buvo įvardijami kūno sužalojimais, tačiau toks įvardijimas neatspindėjo reiškinio esmės, nes žmogus gali būti susargdintas ir nesužalojant. Sveikatos sutrikdymai klasifikuojami pagal jų sunkumą atskirai reglamentuojant atsakomybę už sunkius sveikatos sutrikdymus, atskirai už nesunkius ir atskirai už nežymius. Pagal galiojantį BK tai įvardijama sunkiais, apysunkiais ir lengvais. Lyginant atsakomybę naujajame BK su galiojančiu BK pastebėtina, kad ne tik formaliai nėra apysunkio, o dalį tų sutrikdymų, kurie buvo laikomi apysunkiais, perkeliant į sunkių kategoriją, kitą dalį į nesunkių. Nežymus sveikatos sutrikdymas prilyginamas fizinio skausmo sukėlimui. Išnyko apysunkiai kūno sužalojimai. Sveikata šiuo atveju reiškia natūralią konkretaus žmogaus organizmo būklę (tiek fizinę, tiek psichinę) iki padarant nusikaltimą, o sutrikdymas yra šios būklės pakitimas (pablogėjimas), kuris atsirado dėl kaltininko veikos. Sveikatos sutrikdymą sudaro žala žmogaus sveikatai tiek pažeidžiant jo organų ar audinių anatominę vienybę, tiek pažeidžiant jų fiziologines funkcijas. Tai padaroma arba sužalojant kūną arba užkrečiant liga ar kitaip susargdinant, pvz. sutrikdoma psichika susargdinant profesine liga ar pan. Sunkaus, o taip pat ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo objektas yra kito žmogaus somatinė ar psichinė sveikata nuo jo gyvybės pradžios iki mirties momento. Savos sveikatos sutrikdymas nėra nusikaltimas. Tačiau savos sveikatos sutrikdymas gali sudaryti kito nusikaltimo sudėtį, o tokios yra šaukimo į privalomą karo tarnybą vengimas ir pan. Bendra taisyklė, nukentėjusiojo sutikimas, kad jam būtų sutrikdyta sveikata, atsakomybės nešalina. Todėl šiuose straipsniuose nėra nurodyta, kad baudžiamasis persekiojimas pradedamas esant nukentėjusiojo skundui, tačiau kai kuriais atvejais nukentėjusiojo sutikimas šalina baudžiamąją atsakomybę (eina į bokso ringą). Objektyviai aptariamą nusikaltimą sudaro tik sunkus neteisėtas kito žmogaus sveikatos sutrikdymas. Būtini požymiai:
pavojinga kito žmogaus sveikatai veika;
žalingi padariniai, įvardinti 135 str. 1 d.;
priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir padarinių.
Kaltininko veika gali būti mechaninis, fizinis, cheminis, biologinis, o taip pat psichinis. Kaip ir nužudymo atveju sveikatos sutrikdymas gali būti padarytas ir neveikimu, jei kaltininkas, turėdamas pareigą ir galimybę veikti, neveikė. Sveikatos sutrikdymas yra sunkus, jei yra bent vienas iš požymių, nurodytų 135 str. 1 d. Ten nurodyta 12 požymių, liudijančių apie sveikatos sutrikdymo sunkumą. Pradžioje vardijami funkcijų netekimai. Kokio masto padarytas sveikatos sutrikdymas, konstatuoja medikai. BK 141 str. įsakmiai nurodyta, kad šiame skyriuje numatytus sveikatos sutrikdymo požymius apibūdina sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklės, patvirtintos LR sveikatos ministro, LR Teisingumo ministro ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 05 23 įsakymu Nr. V-298/158/A1-86.
Regos netekimas – tai visiškas ar beveik visiškas aklumas, kai geriau matančios akies jei mato regėjimo aštrumas su korekcija yra sumažėjęs iki 0,03 ar regėjimo lauko koncentrinis susiaurėjimas iki 5 laipsnių nuo fiksacijos taško.
Klausos netekimas – tai visiškas kurtumas arba abiejų ausų klausos susilpnėjimas, t.y. kai nukentėjęs negirdi kalbančio prie ausies kaušelio.
Vaisingumo netekimas – gebėjimo lytiškai santykiauti, apvaisinti, pastoti, išnešioti ar gimdyti netekimas.
Nėštumo netekimas – tada, kai nėštumas nutrūksta dėl sužalojimo ar dėl to turi būti nutrauktas ar nutraukiamas dirbtinai. Tačiau ne kiekvienas dirbtinis nutraukimas sudaro sunkų sveikatos sutrikdymą (abortai neuždrausti). Jei dėl neteisėto aborto sveikata sutrinka, tada yra sutaptis neteisėto aborto ir sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo.
Kitoks sunkus suluošinimas – tai labai plati sąvoka. Medikai prieštarauja prieš šį požymį ir siūlo keisti jį į kitokį sunkų sužalojimą. Diskusijos tebevyksta. Suluošinimas gali būti ir nesužalojimo padarinys.
Susargdinimas nepagydoma ar ilgai trunkančia liga – tai ŽIV, juodligė, stabligė, dujinė gangrena. Susargdinimas ilgai trunkančia liga realiai gresiančia gyvybei – narkomanija, TBC (džiova), hepatitas B ir C, sifilis, bruceliozė.
Susargdinimas ilgai trunkančia liga stipriai sutrikdančia psichiką – sąrašo nėra, kiekvienu atveju gydytojai spręs ar psichikos sutrikimas yra ilgai trunkantis ir ar stipriai trikdantis psichiką.
Didelės dalies profesinio darbingumo netekimas – galiojančiame BK profesinio darbingumo netekimas nepripažįstamas sunkaus sveikatos sutrikdymo požymiu. Naujajame BK šis požymis numatytas. Nustatyti ar neteko darbingumo bus pavedama specialistams, medikai tai atsisako daryti, nes tai ne jų sfera.
Tarp suminėtų požymių sunkiu sveikatos sutrikdymu pripažįstamas didelės dalies profesinio darbingumo netekimas. Teismo medikai šiam požymiui prieštarauja. Pagal taisyklių projektą numatoma, kad didele dalimi laikomas profesinio darbingumo netekimas, kai netenkama 35% ar daugiau darbingumo. Šis rodiklis kelia abejonių, nes pagal galiojančius įstatymus ir taisykles didele dalimi pripažįstama 33%. Idėja atsisakymo apysunkių sužalojimų buvo grindžiama tuo, kad dalis apysunkių pereis į sunkų, kita dalis – į nesunkų. Logiška būtų, kad tas % sunkaus būtų mažesnis nei 33%, tačiau bus 35%. Dar vienas argumentas prieš yra tas, kad nėra kam nustatyti, kad medikai to laipsnio nustatyti negali. Bendrojo darbingumo netekimas didelės dalies ir pagal galiojančią tvarką pripažįsta sunkiu sužalojimu ir pagal naująjį BK taip pat laikomas sunkaus sveikatos sutrikdymo požymiu, vėlgi didele dalimi siūloma laikyti 35% ir didesnį bendrojo darbingumo netekimą.
Nepataisomas kūno subjaurojimas. Šis požymis iš dalies yra naujas, nes pagal galiojantį BK 119 str. sunkaus sužalojimo požymiu nurodomas nepataisomas veido subjaurojimas. Pagal naująjį BK – nepataisomas kūno subjaurojimas. Naujasis požymis apima daug platesnį padarinių ratą, ne tik veido, bet ir kūno subjaurojimą. Kūno subjaurojimas gali būti tiesioginis sužalojimo padarinys, gali būti operacijos dėl sužalojimo padarinys, gali būti nudegimo padarinys ar ligos padarinys. Ir ateity bus skiriamas veido ir kitos kūno dalies subjaurinimas. Veido subjaurojimas kaip ir iki šiol bus pripažįstamas nepataisomas veido subjaurojimas, kurio negalima panaikinti terapinėmis priemonėmis. Taigi nepataisomu subjaurojimu pripažįstamas toks subjaurojimas, kurį galima pataisyti plastinės operacijos pagalba. Kito kūno vietų subjaurinimas nepataisomu bus pripažįstamas tik tokiu atveju, jei jo negalima pašalinti chirurginės operacijos būdu. Kito kūno vietų subjaurinimas – jų netekimas ar jų funkcijų netekimas. Veido subjaurojimas pripažįstamas tada, kai jis tampa negražiu, atstumiančiu, nenormaliu. Tai konstatuoja teisininkai, o ar veidas subjaurotas nepataisomai, daro išvadą medikai. Esant bent vienam iš BK 135 str. 1 d. požymių, sveikatos sutrikdymas pripažįstamas sunkiu. Sunkus sveikatos sutrikdymas numatytas BK 135 str. ir turimas omeny tyčinis. Kaip ir kiti nusikaltimai, šis nusikaltimas gali būti padarytas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Tiesioginės tyčios atveju kaltininkas veikdamas suvokia, kad gali sunkiai sutrikdyti sveikatą ir būtent to siekia. Tačiau tokių atvejų nėra daug ir tokių atvejų dar sumažėtų, nes kaltininkas dažniausiai teisinasi, kad nenorėjo sunkiai sutrikdyti ir paneigti tokį teiginį, įrodyti, kad jis būtent to siekė dažniausiai neįmanoma. Tačiau be tiesioginės tyčios yra netiesioginė tyčia. Praktikoje nusistovėjo, kad kaltininkui smurtaujant ir nesant įrodymų kokių padarinių jis siekė, daroma prielaida, kad jis numatė bet kokių padarinių galimybę, tai yra, kad jis veikė apibrėžta, nekonkretizuota tyčia. Nuo fizinio skausmo sukėlimo iki nukentėjusiojo mirties imtinai, pvz., mesdamas į žmogų akmenį ar kitą daiktą, mušdamas kad ir kumščiu, spardydamas, jis numato bet kurių padarinių galimybę. Atsako už faktiškai padarytą žalą. Jei smurtavimo išdavoj žmogui sunkiai sutrikdoma sveikata ir nėra įrodymų jog siekė nužudyti, inkriminuojamas BK 135 str. Ir jei žmogus dėl to mirė, inkriminuojamas nužudymas. Pasikėsinimas sunkiai sutrikdyti sveikatą, kaip ir pasikėsinimas nužudyti, įmanomas tik tiesiogine tyčia, t.y. kai yra įrodymų, kad siekta būtent tokių padarinių, bet tų padarinių neatsirado, tai padaryti nepavyko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Kaip ir nužudymo atveju atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą atsako asmuo nuo 14 m., nes tokios veikos pavojingumas yra akivaizdus, suvokiamas ir paaugliams. Sunkus sveikatos sutrikdymas laikomas sunkesniu nusikaltimu esant bent 1 kvalifikuojamajam požymiui, nurodyta 135 str. 2 d. Šis sąrašas yra baigtinis, be to jis yra identiškas nužudymą kvalifikuojamiems požymiams. Kaip ir nusikaltimo gyvybei atveju, taip nusikaltimo sveikatai privilegijuotoji sudėtis reglamentuota sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus. Šio str. inkriminavimą apsprendžia tie patys požymiai kaip ir nužudymo labai susijaudinus atvejai. Esminiai požymiai, kad sumanymas kilo staiga dėl neteisėto ar įžeidžiančio nukentėjusiojo poelgio ir ta mintis buvo realizuota tuoj pat. Jei būtų įrodymų, kad mintis buvo nužudyti, veiką reiktų kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti labai susijaudinus, kai tyčia buvo, tai tada BK 136 str. Analogiškai neatsargiam gyvybės atėmimui reglamentuota atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Sąlygos analogiškos, 1-oji dalis – sveikatos sutrikdymas pažeidžiant elementarias saugumo taisykles buityje ir kvalifikuojamieji požymiai tie patys. Dviejų ar daugiau žmonių sveikatos sutrikdymas ir sveikatos sutrikdymas pažeidžiant teisės aktų reglamentuotas spec. elgesio taisykles. Kai šauna į šerną, o pataiko į moterį, ji lieka gyva, bet sunkiai sužalota, bus – BK 137 str., jei miršta – gyvybės atėmimas dėl neatsargumo.
138 str. nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pripažįstamas toks sužalojimas ar susargdinimas, kai nukentėjęs asmuo dėl to sužalojimo ar susargdinimo neteko nedidelės dalies profesinio ar bendrojo darbingumo ar ilgai sirgo. Jei nėra požymių, darančių šį nusikaltimą sunkiu. Ilgai sirgo – nelabai apibrėžta sąvoka, todėl taisyklės sveikatos sutrikdymo mastui nustatyti tą ribą nustato. Ilga liga pripažįstama, kai žmogus serga ilgiau nei 10 d. Darbingumo netekimas tiek profesinio, tiek bendrojo, nedideliu pripažįstamas tais atvejais, kai netenka darbingumo nuo 5% iki 35%. Tai nustato medikai. Nesunkiu sveikatos sutrikdymu laikytini pvz. nedideli kaulų lūžiai ar skilimai, sąnarių išnirimai, vienos pusės kelių šonkaulių lūžiai, vidutinio laipsnio smegenų sutrenkimai, gilios žaizdos, kurių gydymas trunka ilgiau nei 10 d., nedideli nudegimai. Skritingai nuo sunkaus sveikatos sutrikdymo, už nesunkų atsakomybė iškyla nuo 16 m. Kaip ir sunkus nusikaltimas bent teoriškai įmanomas tiesiogine tyčia, tačiau dažniausiai yra neapibrėžta, nekonkretizuota tyčia. Smurtauja, muša ir jei nėra įrodymų, kad siekia atimti gyvybę ar sunkiai sužaloti kilus tokiems padariniams, kurie laikomi nesunkiais, inkriminuojamas BK 138 str. Iš dalies tai objektyvus pakaltinimas, ko neturėtų būti, tačiau kadangi nustatyti ko siekė, neįmanoma, o dažnai ir pats kaltininkas nežino, ko siekia, veikia neapibrėžta tyčia. Kvalifikuojamieji požymiai tie patys, kaip ir sunkaus sužalojimo atveju.
Reglamentuojama atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą nėra kvalifikuojamųjų požymių numatyta. Vienodai kvalifikuojama tiek tada kai dėl neatsargumo sveikata sutrikdoma nesilaikant bendrųjų nerašytų saugaus elgesio taisyklių, tiek tada, kai tai padaroma pažeidžiant spec. teisės aktų nustatytas saugumo taisykles.
BK 140 str. fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas. Atsakomybė nediferencijuojama ar tik sukeltas skausmas, ar ir sutrikdyta sveikata. Fizinio skausmo sukėlimas įmanomas mušant ar kitaip smurtaujant. Tai reiškia poveikį į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, su sąlyga jei tai nesukėlė nei sunkaus, nei nesunkaus sveikatos sutrikdymo. Tai gali būti tiek vienkartinis, tiek daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną. BK 140 str. apima ir sveikatos sutrikdymą, tačiau nežymų. Jis yra tada kai dėl tokio smurtavimo žmogus serga, bet ne ilgiau nei 10 d. Taisyklių projekte taip nustatyta, nors sutikti su tuo vargu ar galima. BK 140 str. apima smurtavimą tiek nepaliekant žymių, o tik sukeliant skausmą ir tokius atvejus konstatuoja ikiteisminis tyrimas, nes medikai nustatyti ar buvo skauda negali. Kai nukentėjusysis serga, tai išvadą teikia teismo ekspertai. Atsakomybę kvalifikuoja 2 požymiai:
kai nukentėjusysis mažametis (neturi 14 m.);
kankinimo būdas.
Kankinimas kaip kvalifikuojamasis 3-ojo nusikaltimo požymis reiškia, kad smurtauta buvo ilgai, kad buvo sukeltas ne tik fizinis skausmas, bet ir moralinės kančios. Tokie atvejai nėra dažni. Galima žmogų labai smarkiai mušti, bet pėdsakų nelieka. Naujajame BK atskiras skyrius reglamentuoja artimus nusikaltimus žmogaus sveikatai.

Pavojingi žmogaus sveikatai ir gyvybei nusikaltimai

Čia bus neteisėtas abortas, privertimas jį darytis, palikimas be pagalbos ir grasinimas nužudyti. Šiais nusikaltimais tiesiogiai į sveikatą nesikėsinama, tačiau sukeliama grėsmė ne tik sveikatai, bet ir gyvybei.
BK 142 str. neteisėtas abortas. Abortas kaip reiškinys gana paplitęs, deja, ir Lietuvoje abortų daroma daug. Iki 1955 m. Sovietų sąjungoje abortai buvo draudžiami, nes buvo siekiama gausinti komunizmo statytojų eiles. Už abortą iki 1955 m. atsakė tiek abortą darantis (abortmeisteris), tiek moteris, kuriai abortas daromas. Nuo 1955 m. abortai buvo legalizuoti iki pat šiandien yra. Didžiausias priešininkas yra katalikų bažnyčia, kuri traktuoja gemalo sunaikinimą nužudymu. Abortai uždrausti Airijoje ir Lenkijoje, Abortas yra dirbtinis nėštumo nutraukimas, tai yra žmogaus gemalo, vaisiaus sunaikinimas iki naujagimio gimimo. Tai gali būti ir dažniausiai yra chirurginė operacija, taip pat gali būti kitoks poveikis moters organizmui, kurio padarinys gemalo žūtis, nėštumo nutrūkimas. Teisėtas abortas yra tik tada kai jis daromas nėščiajai sutinkant, prašant. Kai tą operaciją daro gydytojas, akušeris-ginekologas, kai tai daroma spec. sveikatos priežiūros įstaigoje ir kai tai daroma nesant kontraindikacijai. Šios sąlygos aptartos Sveikatos ministro 1994 m. sausio 28 d. įsakymu patvirtintose nėštumo, nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos. Abortas padarytas nesilaikant šių sąlygų pripažįstamas nusikaltimu. Žinoma, nesant būtinojo reikalingumo. Jei yra ši situacija, pvz. nėštumas gresia nėščiosios gyvybei, abortas gali būti ir turi būti daromas nesant kitos išeities ir negydymo įstaigoje ar esant kontraindikacijai. BK 142 str. turi mintyje nėštumo nutraukimą nėščiai moteriai prašant. Nėštumo nutraukimas prieš jos valią sudaro ne abortą, o sunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi abortas bus neteisėtas jei ir daromas nėščiosios sutikimu, bet tai daro asmuo, neturintis tam teisių. Turintys teisę daryti tokias operacijas yra asmenys, baigę aukštąjį medicinos mokslą ir turintys akušerio-ginekologo specializaciją. Kiti gydytojai neturi teisės daryti šias operacijas.
Kontraindikacijos – tai tam tikros ligos, išvardintos Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintose nėštumo nutraukimo tvarkos įsakymu (1994 m.). Pagrindinis reikalavimas – nėštumas neturi būti ilgesnis nei 12 savaičių – šis punktas dažniausiai pažeidžiamas.
Sveikatos priežiūros įstaiga – taisyklėse numatytos vietos, ligoninės, moterų konsultacijos. Diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė pagal subjektus. Švelniausia atsakomybė – už neteisėtą abortą, kurį padaro gydytojas, turintis teisę daryti operacija, esant kontraindikacijų arba ne gydymo įstaigoje. Griežtesnė atsakomybė – kitiems sveikatos priežiūros specialistams (ne akušeriams-ginekologams). Dar griežtesnė – visiems kitiems.
Jei nėščioji pati sau padaro abortą bet kokiu būdu, nusikaltimo nėra. Kadangi nėščioji nors faktiškai ir yra iniciatorė, ji baudžiamąja tvarka neatsako. Vadinasi padėjimas jai susirasti kas jai padės padaryti abortą, taip pat nėra nusikaltimas, nes bendrininkaujama nenusikalstamoje veikoje. Tačiau padėjimas tam, kuris daro abortą, yra bendrininkavimas. Abortas laikomas baigtu nusikaltimu nutraukus nėštumą. Taip pat tais atvejais, kai jis sukelia priešlaikinį gimdymą ir nors gimsta gyvas vaikas, abortas pripažįstamas baigtu. Nusikaltimas tik tyčia. Nusikaltimo motyvai gali būti patys įvairiausiai, dažniausiai tai savanaudiškumas (už atlyginimą). Abortas pripažįstamas nusikaltimu kai jis padaromas iš gailesčio, siekiant padėti. Tais atvejais, kai abortas sukelia komplikacijas, moteris suserga, sutrikdoma sveikata ar net miršta, veika traktuojama kaip sutaptis – neteisėto aborto ir atitinkamas sveikatos sutrikdymas ar neatsargus gyvybės atėmimas. Kriminalinių abortų yra žymiai mažiau negu abortų, padaromų apskritai. Neteisėtų abortų faktas dažniausiai iškyla viešumon moteriai susirgus dėl aborto. medikai turi pareigą pranešti teisėsaugos institucijoms. Praktikoj bylų dėl abortų nėra daug – per metus kelios dešimtys. Pagrindinis pakeitimas naujajame BK yra tas, kad švelniausia atsakomybė naujajame BK numatyta tik akušeriams-ginekologams. Pagal galiojusį iki 2003 05 01 BK švelniausia atsakomybė – visiems aukštąjį išsilavinimą turintiems gydytojams. Privertimas darytis neteisėtą abortą – BK 143 str. Tai nauja sudėtis. Ši norma atsirado todėl, kad siekiama, kad neteisėtų abortų būtų mažiau ir įtariama, kad suinteresuotas asmuo verčia darytis abortą. Baigtas nusikaltimas yra privertus, kai jau padarytas abortas. Vertimas yra pasikėsinimas. Nerealiai suformuluoti ir objektyvūs požymiai – panaudojant fizinį ar psichologinį smurtą. Tokia formuluotė sumažins galimybę realizuoti šią normą, nes kitoks psichinis poveikis, ne grasinimas smurtauti, šios sudėties nesudaro. Tikslingiau – psichologinis poveikis ir darytis ne tik neteisėtą abortą, bet ir abortą.
Palikimas be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei – BK 144 str. Galiojusiame iki 2003 05 01 BK 128 str. palikimas pavojingoje gyvybei padėtyje. Esminis skirtumas – dekriminalizuotas palikimas be pagalbos, kai asmuo neturėdamas pareigos tai daryti, palieka kitą žmogų be pagalbos. Pagal galiojusį iki 2003 05 01 BK kiekvienas matydamas kitą bėdoje ir galėdamas be rizikos padėti jam, įpareigojamas tai daryti. Nepadėjimas – nusikaltimas naujajame BK šios nuostatos atsisakyta. Padėti žmogui patekusiam į bėdą yra moralinė pareiga. Kaip parodė praktika, baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais nebuvo taikoma, be to tokių atvejų yra daugybė. Baudžiamoji atsakomybė pagal naująjį BK iškyla už tuos atvejus palikimo be pagalbos, kai asmuo turi juridinę pareigą rūpintis nukentėjusiuose ir galimybę suteikti pirmąją pagalbą. Pavojinga gyvybei padėtis yra tokia situacija, kai kitas žmogus dėl stichinės nelaimės, nelaimingo atsitikimo, nusikaltimo ar ligos jam akivaizdžiai reikalinga pagalba. Palikimas be pagalbos – tai pasyvus elgesys, pagalbos nesuteikimas. Nusikaltimas yra tik tais atvejais, kai nesuteikęs pagalbos turi ir pareigą, ir galimybę ją suteikti.
Nusikaltimas laikomas baigtu nesuteikus pagalbos, padariniai reikšmės neturi. Jei padarinių atžvilgiu yra kaltė, nusikaltimas perauga į sunkesnį – gyvybės atėmimą dėl neatsargumo ar sveikatos sutrikdymą. Pareiga rūpintis nukentėjusiuoju gali būti numatyta įstatymais (tėvai turi rūpintis vaikais; dėl profesijos). BK 144 str. bus inkriminuojamas autotransporto priemonių vairuotojui, dalyvavusiam autoavarijoje, kurioje nukentėjo ar galėjo nukentėti žmonės. Neturi reikšmės ar avarija kilo tuščiame kelyje ar ten, kur daug žmonių ir kiti galėjo padėti ir padėjo. Nešalina atsakomybės ir ta aplinkybė, kad pagalbos ir nereikėjo ar jau nebereikėjo.
Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas BK 145 str. Naujajame BK šie sujungti į vieną. Nusikaltimas psichiškai traumuojamas žmogus. Grasinimas pasireiškia pranešimu žmogui, kad jį nužudys ar sunkiai sutrikdys sveikatą. Tai gali būti padaryta žodžiu, raštu, telefonu, internetu tiek tiesiogiai tam nukentėjusiajam, tiek per kitą asmenį, tuo labiau viešu pasisakymu. Įstatymai nustato sąlygą – jei buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Tai gali liudyti motyvai, santykiai tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, kaip tai suvokia nukentėjusysis. Grasinimą reikia skirti nuo rengimosi nužudyti ar sutrikdyti sveikatą. Grasinimas – tai neatlikti rengimosi veiksmai. Tais atvejais, kai grasinimas yra kito nusikaltimo požymis (išžaginimo, plėšimo, turto prievartavimo), tai sunkesnis nusikaltimas apima ir grasinimą.
BK 145 str. 2 d. – žmogaus terorizavimas. Tai nevienkartinis, o pasikartojantis grasinimas žmogui pakenkti padegti, susprogdinti, pagrobti ir pan. Formaliai ir vienkartinis grasinimas tokiais veiksmais turėtų būti pripažintas terorizavimu, o sistemingas – sunkesniu nusikaltimu. Tiek grasinimas, tiek terorizavimas yra privataus kaltinimo dalykas, bet gali ir prokuroras reikalauti. Praktikoje tokių bylų nebus daug, nes paprastai grasinimas ir terorizavimas būna sunkesnių nusikaltimų elementai.

Nusikaltimai žmogaus laisvei

Pagal naująjį BK iškrito įkaitų paėmimas (pagal galiojusį iki 2003 05 01 BK – tai nusikaltimas visuomenės saugumui). Kaip savarankiškų sudėčių atsisakyta neteisėto atidavimo į psichiatrinę ligoninę. Neteisėtas laisvės atėmimas – BK 146 str. Turima mintyje žmogaus laisvės pasirinkti savo buvimo vietą, pažeidimą. Nukentėjusiu pripažįstamas asmuo nuo 14 m. Jaunesnio asmens laisvės pažeidimas traktuojamas kaip vaiko pagrobimas. Neteisėtas laisvės atėmimas gali pasireikšti žmogų pagrobiant, jį sulaikant jo buvimo vietoje, taip pat laikant jį tam tikroje vietoje prieš jo valią. Žmogaus sulaikymas prieš jo valią tam tikromis sąlygomis gali būti teisėtas – būtini ginties, būtini reikalingumo, nusikaltėlio sulaikymo atvejais, kai paskirta tokia bausmė ar administracinis areštas. Tais atvejais, kai neteisėtas laisvės atėmimas yra sunkesnio nusikaltimo požymis (prekybos žmonėmis, išžaginimo) jis savarankiškai nekvalifikuojamas.
Neteisėtai laisvė žmogui gali būti atimta tiek smurtiniu būdu, tiek nesmurtiniu. Tai gali būti padaryta ir apgaulės būdu. Motyvai ir tikslai gali būti įvairūs – savanaudiškumas, pavyduliavimas, chuliganiškos paskatos.
Subjektas – asmuo nuo 16 m. Jei neteisėta žmogaus laisvė atimama pasinaudojant savo tarnybos padėtimi, tai bus piktnaudžiavimas tarnyba. Kai tai padaro pareigūnas, bet nepasinaudodamas savo tarnybine padėtimi – nusikaltimas laisvei.
Naujajame BK pakoreguoti kvalifikuojamieji požymiai:
griežtina atsakomybę, jei neteisėtai atimant laisvę panaudojamas smurtas. Jei jis sukelia sunkesnius padarinius, bus sutaptys;
jei atimant laisvę buvo sukeltas pavojus nukentėjusiojo gyvybei;
jei asmuo nelaisvėje išlaikomas ilgiau nei 48 val.
Neteisėtas uždarymas į psichiatrinę ligoninę reglamentuojamas kaip kvalifikuotas neteisėtas laisvės atėmimas. Tai uždarymas į ligoninę ne dėl ligos. Nukentėjęs yra žmogus, nesergantis psichikos liga arba kad ir sergantis, bet ligos pobūdis nereikalauja jo uždarymo į ligoninę. Psichikos ligonių hospitalizavimo pagrindus ir tvarką nustato 2001 m. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas. Psichikos ligonio be jo ar globėjų sutikimo uždaryti negalima. Yra išimčių – jei ligonis yra pavojingas kitiems arba sau, ta padaroma tik teismo sprendimu. Uždarymas į psichiatrinę ligoninę reiškia neteisėtą be pagrindo žmogaus hospitalizavimą ir laikymą. Inkriminuoti šį straipsnį pagal šį požymį yra labai sunku, nes reikia įrodyti, kad gydytojai, suvokė, kad jis yra arba visai sveikas arba nepakankamas ligonis. Atsakomybė iškyla už neteisėtą hospitalizavimą gydytojas ir tiems, kurie tai inicijavo.
Prekyba žmonėmis – BK 147 str.
1. Prekybos žmonėmis problemos aktualumas pasaulyje ir Lietuvoje.

Prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtis atsirado Lietuvos baudžiamojoje teisėje palyginti neseniai – 1998 m. liepos 2 d. Tiek nusikaltimo pavadinimas, tiek ir normos turinys nėra įprastas juridinės technikos prasme, nes kalbama ne apie prekės, bet apie žmogaus pirkimą ir pardavimą. Prekybos žmonėmis norma, be abejo, atsirado ne atsitiktinai, jos įtraukimą į baudžiamąjį kodeksą paskatino būtinumas imtis priemonių prieš pasaulyje ir Lietuvoje paplitusį kriminalinį reiškinį, kuomet išnaudojimo tikslais gabenami ir parduodami žmonės. Jungtinių Tautų duomenimis, kasmet visame pasaulyje parduodama daugiau nei 4 milijonai žmonių ir tai nusikalstamo pasaulio sindikatams duoda iki 7 milijardų JAV dolerių neteisėto pelno. Dažniausiai prekybos žmonėmis problema siejama su organizuota nelegalia migracija iš neturtingų ir politiškai nestabilių šalių į turtingesnes ir stabilesnes šalis. Interpolo duomenimis, nuo 400 iki 500 tūkst. nelegalių migrantų kasmet patenka į Europos Sąjungos šalis. Ypač didelį mastą pasaulyje įgavo moterų verbavimas ir jų pardavimas prostitucijai į užsienį. Ši šiuolaikinės vergovės forma buvo ir tebėra pasaulinio masto problema, kuria susirūpino daugelis pasaulio šalių. Kaip teigiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002-2004 metų programoje, prekybos žmonėmis problema neaplenkė ir Lietuvos, kurioje moterys parduodamos prostitucijai tiek šalyje, tiek ir į užsienio valstybes. Lietuva tapo ne tik moterų eksporto, bet ir tranzito tarp Rytų ir Vidurio Europos valstybių šalimi. Spėjama, kad kasmet apie 1000 moterų išvežama prostitucijai iš Lietuvos į užsienį tačiau šie procesai pasižymi dideliu latentiškumu ir visiškai neatsispindi oficialioje statistikoje. Kol kas kaltinimas prekyba žmonėmis Lietuvos teismų praktikoje yra labai retas atvejis. Sunkumai atskleidžiant ir įrodinėjant prekybą žmonėmis atsiranda dėl to, kad moterys dažniausiai vyksta į užsienį, žinodamos, kad teks verstis prostitucija, todėl natūraliai vengia įvardinti asmenis, padėjusius išvykti ar pasitikusius užsienyje, vengia atskleisti kitas reikšmingas tyrimui detales, jų pirkimo – pardavimo sandoriai vyksta užsienyje, jokie liudytojai negali patvirtinti pinigų perdavimo fakto, nežino, kiek ir kam buvo sumokėta. Prekybos žmonėmis norma kol kas netaikoma ir asmenims, išvežantiems ir parduodantiems Lietuvos piliečius ne prostitucijai, bet kitam nelegaliam, vergiją primenančiam darbui, kai jie apgaudinėjami dėl atlyginimo, reketuojami, bauginami deportavimu, kai pasisavinami jų tapatybės dokumentai ir pan. Kol kas nesulaukia kaltinimo prekyba žmonėmis ir asmenys, kaltinami sąvadavimu prostitucijai Lietuvos miestuose, nors sąvadavimas dažniausiai yra susijęs su neteisėta merginų laisvės kontrole.

Prekyba žmonėmis kaip LR BK norma, atspindinti tarptautinės teisės reikalavimus.

Prekybos žmonėmis problema tarptautiniu lygmeniu buvo susirūpinta senai, pasaulyje buvo priimta dešimtys įvairių konvencijų, deklaracijų ir rezoliucijų, skirtų prekybos žmonėmis problemai.

Pats naujausias ir svarbiausias tarptautinis aktas Lietuvai kovos su prekyba žmonėmis klausimu yra 2000 m. lapkričio 15 d. priimtas JTO konvenciją prieš tarptautinį nusikalstamumą papildantis protokolas “Dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ją”. (Žin., 2003.05.21, Nr.: 49-2166). Šį Protokolą Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2003 m. balandžio 22 d. Galima sakyti, kad šis universalus dokumentas atspindi tendenciją plačiau traktuoti prekybos žmonėmis sąvoką, apimant tiek seksualinę eksploataciją, kurioje šis kriminalinis reiškinys aktyviausiai pasireiškė, tiek kitas jau žinomas sritis, kuriose prekiaujama žmonėmis (vergija, priverstinis darbas, vaikų gabenimas nelegalaus įvaikinimo tikslais, vaikų išnaudojimas pornografijai, pavergimas už skolas, baudžiavinė padėtis, santuokinė vergija), tiek ir ateityje atsirasiančias sritis kaip, pvz., žmonių gabenimas organų transplantavimui.
Protokolo 3 str. pateikia gana išsamų prekybos žmonėmis (angl. trafficking in persons) apibrėžimą, apimantį tokias išnaudojimo tikslais atliekamas veikas: asmens verbavimą, pervežimą, perdavimą, priėmimą ir slėpimą. Šios veikos traktuojamos kaip prekyba žmonėmis tuomet, kai aukos kontrolė arba sutikimas būti kontroliuojamai pasiekiamas panaudojant psichinę ar fizinę prievartą, pagrobiant, apgaunat ar piktnaudžiaujant pasitikėjimu, pasinaudojant padėtimi ar aukos pažeidžiamumu, mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą. Kaip nurodoma Protokole, išnaudojimo sąvoka mažiausiai apima asmens išnaudojimą prostitucijai ir kitai seksualinės eksploatacijos formai, priverstiniam darbui ir paslaugoms, vergijai ir į vergiją panašiai veiklai, tarnystei, taip pat organų išėmimui. Labai svarbus Protokolo momentas susijęs su nuostata, kad prekybos žmonėmis aukos sutikimas būti įtrauktai į išnaudojimą nėra reikšmingas, jeigu buvo panaudota bet kuri anksčiau nurodyta poveikio priemonė, o štai išnaudojimo tikslais vaiko verbavimas, gabenimas, perleidimas, priėmimas ar paslėpimas pripažįstamas prekyba žmonėmis bet kuriuo atveju.
Kalbant apie tai, kaip prekybos žmonėmis reiškinį atspindi naujas Lietuvos Respublikos baudžiamais kodeksas, pirmiausiai paminėtina norma, kuri taip ir vadinasi – prekyba žmonėmis (BK 147 str.). Tačiau yra ir kitų straipsnių, tiesiogiai ir netiesiogiai kriminalizuojančių minėtą veiklą. Iš tiesiogiai prekybą žmonėmis kriminalizuojančių papildomų normų paminėtina: vaiko pirkimas arba pardavimas (BK 157 str.), vaiko išnaudojimas pornografijai (BK 162 str.), pelnymasis iš kito asmens prostitucijos (BK 307 str.), įtraukimas į prostituciją (BK 308 str.). Šiuos nusikaltimus padaręs asmuo beveik visada realizuoja ir prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtį, nes visų šių veikų padarymas susijęs su žmogaus įgijimu ar perleidimu. Taigi šios normos gali būti taikomos kartu su prekyba žmonėmis norma, sudarydamos idealią nusikaltimų sutaptį.
Netiesiogiai prekybą žmonėmis kriminalizuoja tokios normos kaip vaiko pagrobimas (BK 156 str.), neteisėtas laisvės atėmimas (BK 146 str.), žmogaus veiksmų laisvės varžymas (BK 148), neteisėtas valstybės sienos perėjimas (BK 291 str.), neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną (BK 292 str.), Lietuvos Respublikos piliečių kelionių į užsienį nelegaliai ten jiems pasilikti arba palikti be pagalbos organizavimas (BK 293 str.). Galima sakyti, kad ši normų visuma ir sudaro teisinį pagrindą vykdyti kryptingą baudžiamąją politiką prieš žmonių išnaudojimą prostitucijai ir kitoms formoms.

Prekyba žmonėmis kaip nusikalstamas sandoris, varžantis kito asmens laisvę.
Tiek 1998 m., tiek 2000 m. redakcijos prekybos žmonėmis normos kriminalizavo nelegalius sandorius su žmonėmis: asmens pardavimą, perleidimą, pirkimą, įgijimą.
Naujas BK šiek tiek supaprastino prekybos žmonėmis nusikaltimo sudėtį, perkeldamas iš jos į kitą normą (į BK 307 str. 2 d.) žmogaus gabenimą į užsienį ar iš užsienio prostitucijai šio sutikimu, taip pat atsisakydamas kvalifikuotų šio nusikaltimo sudėčių. Tiek 1998 m., tiek ir 2000 m. prekybos žmonėmis normų redakcijos kaip būtiną nusikaltimo sudėties požymį nurodė ir tikslą. Pagrindinė teorinė prekybos žmonėmis normos problema susijusi su sunkumais konceptualiai aiškinant pačią veiką – pirkimą, pardavimą, įgijimą, perleidimą. Juk pirkimo objektas yra ne prekė, o žmogus, turintis valią.
Žmogaus pardavimas, pirkimas, įgijimas, perleidimas kaip baudžiamos veikos visada suponuoja neteisėtą sandorį, susijusį su aukos laisvę varžančia kontrole ir išnaudojimu. Pirma, žmogaus įgijimas arba perleidimas tampa įmanomas, kai auka yra priklausoma nuo kaltininko, kuris neteisėtai disponuoja jos laisve. Antra, neteisėtas disponavimas kitu asmeniu, taip pat sandorio, kurio objektu yra žmogus, sudarymas siekiant naudos savaime reiškia žmogaus išnaudojimą. Kalbant apie sandorį su žmogumi formaliai, pabrėžtina, kad auka sandorio metu patenka į kito asmens laisvę varžančią kontrolę arba perduodama iš vieno asmens kontrolės į kito asmens kontrolę. Taigi, žmogaus įgijimo – perleidimo procesas gali būti dvejopas:
1) Kaltininkas įgyja (perka ar kitaip) arba perleidžia (parduoda ar kitaip) iki šiol laisvą žmogų. Šiuo atveju auka visiškai ar iš dalies praranda laisvę tik sandorio metu. Žmogus paprasčiausiai gali būti pagrobtas, taip pat papirktas, apgautas, įtikintas ar kitaip užverbuotas. Pvz., mergina gali būti užverbuota dirbti prostitute.
2) Kaltininkas įgyja (perka ar kitaip) arba perleidžia (parduoda ar kitaip) jau visiškai ar sąlyginai nelaisvą žmogų, kai sandorio metu auka tik keičia savo “savininką”. Pvz., suteneris parduoda prostitutę kitam suteneriui.
Būtina atkreipti dėmesį, kad laisvės kontrolė, į kurią patenka auka įgijimo-perleidimo metu, turi būti pastovaus, tęstinio pobūdžio. Tik tokia kontrolė leidžia išnaudoti žmogų. Sandoris vienkartiniam išnaudojimui neatitinka prekybos žmonėmis prasmės.
Visos prekybą žmonėmis sudarančios veikos laikytinos baigtos nuo sandorio su žmogumi sudarymo momento. Už prekybą žmonėmis atsako tik fiziniai asmenys, sulaukę 16 metų. Atsako tiek įgijėjai ir perleidėjai (sandorio šalys), tiek ir tie, kurie atlieka technines, sandorį lydinčias, funkcijas: aukos gabenimą, jos pristatymą “naujam savininkui”, jos kontrolę ir pan., žinoma, jeigu jie suvokia, kad dalyvauja prekyboje žmonėmis.
Prekyba žmonėmis yra nusikaltimas laisvei, o tai reiškia, kad žmogaus laisvės pažeidimo mechanizmo atskleidimas yra esminis klausimas, nuo kurio priklauso visa teorinė šio nusikaltimo koncepcija. Pabrėžtina ir tai, kad įmanoma suklysti ir sutapatinti šį nusikaltimą vien tik su prekyba pagrobtais, nelaisvėje laikomais asmenimis, vaikais, kurie natūraliai nėra laisvi nuo jų tėvų ar kitų juos globojančių asmenų. Toks požiūris nepagrįstai susiaurintų prekybos žmonėmis normą, nes jos taikymas būtų neįmanomas nenustačius fizinės žmogaus laisvės atėmimo fakto.
Baudžiamojoje teisėje apie laisvę kaip apie saugomą vertybę galima kalbėti dviem aspektais: kaip apie fizinę žmogaus laisvę ir kaip apie jo valios laisvę. Fizinė žmogaus laisvė pasireiškia kaip galimybė daryti kūno judesius, judėti erdvėje, pasirinkti savo buvimo vietą. Žmogaus valios laisvė reiškia jo galimybę pasirinkti savo elgesio variantą, kitaip sakant, pažeisti kito žmogaus valios laisvę reiškia versti jį elgtis taip, kaip nori kaltininkas. Fizinės asmens laisvės atėmimas sietinas su fizinės ir psichinės prievartos prieš jį panaudojimu, tuo tarpu nusikalstamos valios primetimo pagrindu gali būti tiek prievarta, tiek ir apgaulė, aukos mažametystė, jos fizinis ir psichinis bejėgiškumas. Tačiau net ir toks platus požiūris į laisvę kaip baudžiamųjų įstatymų saugomą vertybę prekybos žmonėmis normos prasme yra šiek tiek per siauras, be to, pasmerkia normą neveikti, nes pašalina galimybę ją taikyti, kai žmogų parduoda šio sutikimu. Juk dažniausiai auka sutinka būti parduota, ypač, kai kalbame apie moterų gabenimą į užsienį arba iš užsienio į Lietuvą prostitucijai. Tuo tarpu jau minėtas 2000 m. lapkričio 15 d. priimtas JTO konvenciją prieš tarptautinį nusikalstamumą papildantis protokolas “Dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ją” nedviprasmiškai nurodo, kad prekybos žmonėmis aukos sutikimas būti įtrauktai į išnaudojimą nėra reikšmingas. Taigi reikėtų sutikti, kad aukos kontrolė gali būti pasiekiama ne tik fizine ir psichine prievarta, bet ir apgaule, pasinaudojimu aukos pažeidžiamumu, papirkimu. Ypač svarbu konstatuoti, kad laisvės varžymas gali kilti taip pat ir iš priklausomumo santykių.
Kaip jau buvo minėta, nusikalstami sandoriai su žmonėmis yra susiję su neteisėta kito asmens laisvės kontrole, kuri ir leidžia kaltininkui disponuoti kitu žmogumi. Prekybos žmonėmis normos turinys tarptautinėje teisėje, taip pat ir Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse leidžia padaryti išvadą, kad aukos laisvės kontrolė gali būti tiek tiesioginė, tiek ir netiesioginė. Tiesioginė kito asmens laisvės kontrolė gali pasireikšti kaip kito asmens laikymas nelaisvėje arba kaip jo kontroliavimas naudojant psichine prievarta, apgaulę, manipuliuojant vaiku, psichiškai nesveiku asmeniu. Tai prekybos žmonėmis inkriminavimo prasme yra palyginti lengvi atvejai, nes tokį asmenį iš tiesų įmanoma parduoti ar perleisti kaip prekę. Tačiau prekyboje žmonėmis daug dažniau pasitaiko netiesioginės asmens kontrolės atvejų, kai, pvz., suteneris kontroliuoja prostitutę, darbdavys – nelegalų darbuotoją, nelegalių migrantų gabentojas – gabenamuosius, ir pan. Laisvės pažeidimo mechanizmas šiuo atveju nėra akivaizdus. Tai yra savotiška laisvę varžančios kontrolės forma, kuomet ji grindžiama ne prievarta, bet tam tikru kaltininko ir aukos susitarimu, kai auka sutinka būti kontroliuojama. Ši netiesioginė laisvės kontrolė, leidžianti išnaudoti žmogų, paprastai būdinga nelegalioms veiklos sritims. Kaip teigiama LR Vyriausybės 2002 m. sausio 17 d. patvirtintoje Prekybos žmonėmis ir prostitucijos kontrolės bei prevencijos 2002-2004 metų programoje, būtent patekimas į įstatymo nereguliuojamas verslo ir paslaugų sritis sudaro sąlygas išnaudoti žmogų, elgtis su juo kaip su preke. Lietuvoje tarp tokių sričių pirmiausia paminėtinas prostitucijos verslas, kuris natūraliai suponuoja tokius aukos ir kaltininko santykius, kai galima kalbėti apie laisvę varžančią kontrolę, net ir nesant akivaizdžios prievartos. Pvz., prostitucija besiverčianti moteris paprastai negali palikti savo sutenerio siūlydama jam kreiptis į teismą dėl žalos kompensacijos. Toks išėjimas beveik neišvengiamai reikštų prievartos panaudojimą prieš ją. Prekeiviai moterimis, norėdami išgauti jos sutikimą vykti į užsienį prostitucijai, dažnai ją tiesiog paperka – duoda pinigų, perka rūbus, o po to jau neleidžia jai pasitraukti, kol ji “neatidirbs skolos”. Laisvę varžanti kontrolė gali būti būdinga ir kitoms nelegalioms sritims, pvz., žmonių gabenimui į užsienį nelegaliam darbui, nelegalių migrantų, o kartais ir vietinių gyventojų nelegaliam įdarbinimui, pagaliau organizuotos nusikalstamos grupės kartais pavergia prasiskolinusį asmenį, paverčia jį faktiniu vergu. Ateityje Lietuvoje gali atsirasti ir kitų žmonių išnaudojimo sričių, kai nukentėjusieji “savanoriškai” atiduoda savo laisvę į išnaudotojų rankas, pvz., pornografijos gaminimas, nelegalus sportas ir pan.
Tarp svarbių aplinkybių, bylojančių apie laisvę varžančią kontrolę, be prievartos panaudojimo faktų, paminėtina ir tai, kad auka įtraukta į išnaudojimą apgaunant dėl nelegalaus darbo pobūdžio ir sąlygų, atlyginimo dydžio, apribojama jos judėjimo laisvė, pasisavinami jos tapatybės dokumentai, kontroliuojamas jos kasdienis gyvenimas, užblokuojami socialiniai kontaktai. O nelegalus aukų įvežimas į šalį ir naudojimasis šia jų nelegalia padėtimi savaime rodo tai, kad žmonių laisvė yra suvaržyta. Be abejo, aiškios ribos, skiriančios savanorišką žmonių susitarimą nuo laisvę varžančios kontrolės, baudžiamosios teisės teorija nubrėžti negali. Šio klausimo sprendimas priklauso nuo daugybės konkrečios bylos aplinkybių ir konteksto, iš kurių tik ir gali susiformuoti atitinkamas teisėjo vidinis įsitikinimas.
Manyčiau, išvada dėl tiesioginės arba netiesioginės laisvę varžančios kontrolės buvimo ar nebuvimo yra tinkamas kriterijus, atribojant nelegalius sandorius su žmonėmis, baustinus kaip prekyba žmonėmis, nuo įvairių panašių nenusikalstamų veikų, kai padedama asmeniui nelegaliai įsidarbinti, arba kai sandorio metu asmuo patenka į teisiškai sureguliuota priklausomybę, pvz., pagal kontraktą sportininkas gali būti perleistas kitam klubui. Gyvenime gali pasitaikyti įvairių atvejų, panašių į asmens įgijimą ar perleidimą, pvz., pas ūkininką gali pasiprašyti dirbti vien už maistą koks nors benamis. Be abejo, šiuo atveju tarp ūkininko ir benamio klostosi priklausomumo santykiai, galima įžvelgti ir išnaudojimo elementų. Tačiau nesant laisvę varžančio priklausomumo, negalima teigti, jos įvyko neteisėtas asmens įgijimo aktas. Jei žmogus yra laisvas bet kada išeiti iš to ūkininko, nėra ir prekybos žmonėmis. Kita vertus, situacija pasikeistų, jei tas ūkininkas atimtų iš to asmens dokumentus, šantažuotų jį, versdamas dirbti sunkius darbus, uždraustų jam laisvai judėti ir pan. Toks atvejis jau būtų panašus į vergiją. Kita vertus, laisvę varžantis žmogaus įgijimas ar perleidimas įmanomas ir tais atvejais, kai tai užmaskuota formalius teisėtumo reikalavimus atitinkančia sutartimi. Sandorio legalumo momentas nėra absoliuti kliūtis traktuoti sandorį kaip prekybą žmonėmis, jei yra požymių, jog žmogus pateko ne tik į teisinę kontrolę, bet buvo pažeidinėjama jo fizinė arba valios laisvė. Pvz., šokėja, pagal sutartį atvykusi dirbti į kitą šalį, gali patekti į faktinį laisvę varžantį priklausomumą nuo darbdavių. Tas pats įmanoma ir profesionalaus sporto srityje, pramogų versle, kai, tarkim, sportininką ar dainų atlikėją imsis “teisiškai” kontroliuoti nusikalstamo pasaulio autoritetai.
Prekybai žmonėmis būdingi šie subjektyvūs požymiai: tiesiogine tyčia ir savanaudiškas arba asmeninės naudos siekimo tikslai. Tiesioginė tyčia suponuoja pirkėjo ar kitokio įgijėjo suvokimą, kad jis sandorio metu įgyja laisvę varžančią kito žmogaus kontrolę, ir norą tokią kontrolę įgyti. Pardavėjo ar kitokio perleidėjo tyčia pasireiškia per suvokimą, kad jis nuo jo priklausomą asmenį perleidžia kito asmens neteisėtai laisvę varžančiai kontrolei, ir norą taip veikti. Nors tikslas natūraliai sunkiai pasiduoda įrodinėjimui ir jo įtraukimas į nusikaltimo sudėtį kartais kritikuojamas, bet prekybos žmonėmis normos prasme, tai pateisinamas reikalavimas. Faktas, kad žmogaus įgijėjas ar perleidėjas iš to tikisi gauti turtinės ar asmeninės naudos, daug pasako apie veikos pavojingumą, leidžia atriboti nesavanaudišką pagalbą žmogui nuo jo išnaudojimo.

Prekybos žmonėmis normos santykis su kitomis LR BK normomis.
Nusikalstamą veiklą, vadinamą prekyba žmonėmis, neišvengiamai lydi veikos, kurios kriminalizuotos LR BK kaip atskiri nusikaltimai. Prekybos žmonėmis auka gali būti pagrobta, o tai sudaro neteisėto laisvės atėmimo (BK 146 str.) požymius, auka gali būti verčiama elgtis prieš savo valią panaudojant prieš ją psichinę prievartą, o tai atitinka žmogaus veiksmų laisvės varžymo požymius (BK 148). Dažniausiai prekybos žmonėmis sandoriai yra susiję su asmens įtraukimu į prostituciją, kas atitinka BK 308 str., taip pat su sąvadavimu ar kitokiu pelnymusi iš kito asmens prostitucijos (BK 307 str.). Tais atvejais, kai prekiautojai moterimis parduoda savo aukas į užsienį arba įgyja jas iš užsienio, tokia veika be prekybos žmonėmis normos dar atitinka ir asmens gabenimo šio sutikimu prostitucijai (BK 307 str. 2 d.) požymius. Reikia pasakyti, kad tokios sąvokos kaip sąvadavimas, pajamų turėjimas iš kito asmens prostitucijos, asmens gabenimas prostitucijai, įtraukimas į prostituciją beveik neįmanomos neįgijus žmogaus į kontrolę, kas savaime atitinka prekybą žmonėmis. Prekyba žmonėmis gali būti susijusi ir su nelegalios migracijos organizavimu, o tokios veikos kriminalizuotos BK 292 ir 293 str. Visos šios normos turi būti taikomos kartu su prekyba žmonėmis norma, sudarydamos idealią nusikaltimų sutaptį.
Ši norma keičia galiojusio iki 2003 05 01 BK 1313 str., kuris atsirado tik 1998 m. Kol šios sudėties nebuvo, prekybos žmonėmis atvejai buvo traktuojami kaip neteisėtas laisvės atėmimas. Ypatumas – prekyba žmonėmis įmanoma ir be akivaizdaus laisvės jiems atėmimo. Pagal galiojusį iki 2003 05 01 BK prekyba žmonėmis buvo siejama su seksualiniu išnaudojimu, privertimu užsiimti prostitucija, o taip pat su gabenimu tokiais tikslais į LT ar iš jos. Naujajame BK ši veika išreikšta abstrakčiau. Nors apie prostituciją čia neužsimenama, tokia formuluotė ją apima. Disponuoti žmogum, jį parduoti, kitam perleisti, įgyti, tai yra elgtis kaip su daiktu, preke įmanoma kai tas žmogus yra faktiškai priklausomas nuo kito ar kitaip fiziškai ar apgaulės būdu suvaržius jo laisvę. Nukentėjusieji gali būti abiejų lyčių asmenys nuo 14 m. Iki 14 m. – 157 str. Asmens pardavimas gaunant už tai pinigų, visada yra neteisėtas. Kai žmogus pagrobiamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė tuo tikslu, formaliai yra 2 nusikaltimų sutaptis. Pagal galiojusį iki 2003 05 01 BK taip ir reikėtų inkriminuoti, ne už nepilnamečio laisvės atėmimą numatyta labai griežta bausmė. Pagal naująjį BK prekyba žmonėmis apims neteisėtą laisvės atėmimą, nes už neteisėtą laisvės atėmimą numatyta švelnesnė bausmė. Kitoks perleidimas – atidavimas už skolą, paskolą, dovana, mainais.
Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltinamasis sąmoningai siekia disponuoti žmogum kaip daiktu. Ir formaliai įstatymai disponavimą žmogum sieja su tikslu gauti turtinės ar kitokios asmeninės naudos. Turtinė nauda – pinigai, materialinės vertybės, nauda iš darbo. Asmeninė nauda – plati sąvoka, praktiškai kiekvienas sandoris disponuojant žmogum turi tikslą gauti naudos. Tik vienu atveju darytina išimtis už žmogaus įgijimą atsakomybė iškyla bendrais pagrindais, bet tai neturėtų būti traktuojama kaip nusikaltimas kai įgyjama tikslu suteikti laisvę. Nors šiuo atveju yra asmeninė nauda – moralinis pasitenkinimas.
1999 m. BK buvo papildytas 1321 str. – asmens šantažas. Naujajame BK tokia sudėtis yra Žmogaus veiksmų laisvės suvaržymas – BK 148 str. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus laisvę pasirinkti savo elgesį (teisėtą). Tai daroma psichine prievarta, grasinant žmogus verčiamas elgtis taip, kaip nori kaltininkas. Būtini objektyvūs požymiai – reikalinga elgtis pagal kaltininko nurodymą ir psichinė prievarta. Reikalavimas gali būti atlikti neteisėtus veiksmus. Reikalavimas padaryti nusikaltimą kvalifikuotinas kaip sunkesnis nusikaltimas – kurstymas daryti nusikaltimą. Reikalavimas gali būti susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo (neliudyti teisme, nesituokti) ar kt. reikalaujama elgtis pagal kaltininko nurodymus. Psichinė prievarta – grasinimas, reikalavimo nevykdymo atveju padaryti žalą nukentėjusiajam, artimiems jo žmonėms, atskleisti kompromituojančias žinias ir pan. Grasinimo realizavimo atveju yra 2 nusikaltimų sutaptis – BK 148 str. ir tai, kokią žalą padaro. Šio nusikaltimo pagrindiniai požymiai sutampa su eilės kitų nusikaltimų požymiais, turto prievartavimo, privertimo lytiškai santykiauti, kyšininkavimu. Suminėtosios normos yra specialiosios BK 148 str. atžvilgiu. Bylų pagal galiojančio BK 1321 str. praktiškai nėra. Tai yra privataus kaltinimo deliktas. Ateity irgi neturėtų būti daug, nes įrodyti reikalavimo faktą labai sunku.

Lytiniai nusikaltimai

Seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas kaip LR BK saugomi gėriai

Kalbant apie seksualinio apsisprendimo laisvę kaip apie įstatymo saugomą gėrį, pirmiausia pasakytina tai, kad tokią laisvę žmogus įgauna tik pasekęs tam tikrą amžių. Iki tam tikro subrendimo laipsnio žmogus yra seksualiai neliečiamas. Ankstesni baudžiamieji įstatymai paauglį iki 16 metų traktavo kaip visiškai seksualiai neliečiamą, kuomet bet kokie seksualiniai veiksmai su juo buvo baudžiami. Lytinio santykiavimo su asmenimis nuo 16 iki 18 metų vertinimas priklausė nuo asmens lytinio subrendimo, pvz., buvo draudžiama lytiškai santykiauti su lytiškai nesubrendusiu asmeniu. Nusikaltimu buvo laikomi taip pat vyrų homoseksualiniai santykiai su nepilnamečiais.
Naujame LR BK įtvirtintas kitoks požiūris. Seksualinio neliečiamumo amžiaus riba yra sumažinta iki 14 metų. Su tokiais asmenimis (mažamečiais vaikais) besąlygiškai draudžiami bet kokie seksualiniai veiksmai, tuo tarpu su asmenimis, turinčiais 14 metų, draudžiami tik prievartiniai santykiai. Taigi pagal naują BK žmogus, neturintis 14 metų yra seksualiai neliečiamas, o sulaukus šio amžiaus, draudžiama tik pažeisti jo seksualinio apsisprendimo laisvę.
Išžaginimo ir seksualinio prievartavimo normų specifika.

Paminėtina, kad pagal seno BK 118 str. išžaginimas – tai vyro lytinis santykiavimas su moterimi prieš jos valią, panaudojant fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudojant jos bejėgiškumu. Senai doktrinai buvo būdinga tai, kad išžaginti buvo įmanoma 3 formomis: natūraliai, oraliniu bei analiniu būdais. Kiti būdai (inter femora) santykiauti buvo už išžaginimo ribų. Kitas svarbus senos doktrinos aspektas buvo tai, kad prievartinio lytinio akto aktyvusis subjektas (kaltininkas) būtinai turėjo būti vyras, o pasyvusis dalyvis (nukentėjusysis) – būtinai moteris ( arba mergaitė). Vyras ir vyras, moteris ir moteris, moteris ir vyras – tokios kombinacijos išžaginime būti negalėjo. Moters veikos, nukreiptos į lytinį pasitenkinimą prieš kitos moters arba vyro valią, iš viso nebuvo kvalifikuojami kaip lytiniai nusikaltimai. Būtent šie du aspektai ir pasikeitė naujojoje išžaginimo koncepcijoje (BK 149 str.). Naujos išžaginimo normos ypatumu laikytina tai, kad lytinis santykiavimas, kaip išžaginimui būdinga veika, suprantama neįprastai siaurai – juo pripažintinas tik natūralus lytinis aktas. Prievartinis analinis ir oralinis lytinis aktas nebetinka šiai normai, tačiau kriminalizuotas kaip seksualinis prievartavimas (BK 150 str.). Taigi lytinio santykiavimo dalyviai išžaginime turi būti vyras ir moteris. Tik tarp jų įmanomas natūralus (vaginalinis) lytinis santykiavimas. Prievartiniai lytiniai santykiai vyro su vyru, moters su moterimi kvalifikuotini pagal kitus šio BK skyriaus straipsnius.

Seksualinio prievartavimo normos struktūra, objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, taip pat ir kvalifikuojantys požymiai labai didele apimtimi tiesiog sutampa. Vienintelis seksualinio prievartavimo skirtumas su išžaginimu yra toks: išžaginimą sudaro natūralus lytinis santykiavimas tarp kaltininko ir aukos, tuo tarpu seksualinį prievartavimą sudaro lytinės aistros tenkinimas analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Iš šio skirtumo išplaukia ir kitas skirtumas: esant seksualiniam prievartavimui lytinė aistra gali būti tenkinama su tos pačios lyties atstovu. Pvz., oralinis santykiavimas įmanomas tarp vyrų, fizinio sąlyčio būdas įmanomas ir tarp moterų. Sankcijų analizė rodo, jog įstatymo leidėjas išžaginimui suteikė didesnį pavojingumą nei seksualiniam prievartavimui – nekvalifikuotas išžaginimas priskiriamas prie sunkių nusikaltimų, o seksualinis prievartavimas – prie apysunkių. Tai nulemia, pvz., kad ir tai, kad esant išžaginimui, neįmanomas atleidimas nuo baudžiamosios susitaikymo pagrindais (BK 38 str.), o seksualinio prievartavimo atveju kaltininko ir nukentėjusiojo susitaikymas galimas.
Analizuojant išžaginimui ir seksualiniam prievartavimui būdingos lytinės prievartos pobūdį atkreiptinas dėmesys į sąvokos “kitokiu fizinio sąlyčio būdu” neapibrėžtumas. Fizinio sąlyčio būdų įvairovė sukelia pagrįstą abejonę, ar bet kuris fizinis sąlytis yra tinkamas seksualinio prievartavimo normai. Manytina, kad pagrindą taikyti seksualinio prievartavimo normą gali sudaryti tik stiprų neigiamą poveikį nukentėjusiajam turintis fizinis sąlytis, kuris pagal savo pavojingumą gali būti prilygintas oraliniam ir analiniam lytiniam aktui. Turima galvoje tokia lytinė prievarta, kuri išoriškai panaši į natūralų, oralinį arba analinį lytinį santykiavimą, pvz., kai aukai į lytinius organus arba į analinę angą įvedami tam tikri daiktai, auka užgulama visu kūnu ir pan. Fizinis sąlytis, pasireiškiantis tik atskirų kūno vietų lietimu, glostymu, bučiavimu ir pan., ko gero, pagal savo poveikio pavojingumą neprilygsta analiniam ir oraliniam santykiavimui ir turi būti eliminuotas iš seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėties. Tokį prievartinį poveikį aukai galima įvertinti kaip privertimą lytiškai santykiauti (BK 151 str.) o jeigu šis poveikis daromas vaikui – kaip tvirkinimą (BK 153 str.).
Gali pasitaikyti situacijų, kad viename epizode auka bus išžaginta natūraliu būdu, o po to lytinė aistra bus tenkinama oraliniu būdu. Tuomet tokią veiką reikia kvalifikuoti iš sutapties. Nors tai nėra įprasta, tačiau įstatymo turinys reikalauja būtent tokios kvalifikacijos. Įdomu tai, kad ši sutaptis būtų realioji, o ne idealioji. Kaip žinome, esant realiai sutapčiai, teismas taiko visiško ar dalinio bausmių sudėjimo taisyklę.
Turint galvoje išžaginimo ir seksualinio prievartavimo skirtumus, tapo problemiška kvalifikuoti nebaigtų formų lytinės prievartos veikas. Pvz., kai kaltininko veiką nutrūksta dar nepradėjus lytinio santykiavimo, būtina nustatyti, kokia forma kaltininkas ketino lytiškai santykiauti su nukentėjusiuoju. Nuo padarytos išvados apie lytinio santykiavimo pobūdį priklauso ir veikos kvalifikavimas. Galima prognozuoti, kad tokiais atvejais teisiamieji visad bandys aiškinti situaciją tokiu būdu, kad ketino lytiškai santykiauti su auka ne natūraliai, bet oraliniu arba kitokiu fizinio sąlyčio būdu, tuo tikėdamiesi švelnesnės kvalifikacijos.
Tiek išžaginimo, tiek seksualinio prievartavimo normose kriminalizuoti prievartiniai seksualiniai veiksmai, atliekami prieš nukentėjusiojo valią. Fizinis smurtas, grasinimas, pasinaudojimas bejėgiškumu arba kitoks atėmimas galimybės priešintis – tai būdai, kuriais pažeidžiama nukentėjusiojo valia lytiškai nesantykiauti su kaltininku. Lygindami seno ir naujo BK normas, pastebime, kad naujoje išžaginimo (ir seksualinio prievartavimo) sudėtyje sukonkretintas grasinimo turinys. Grasinimas čia gali būti tik vieno turinio – grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Jeigu grasinama ne fiziniu smurtu arba grasinama fizinį smurtą panaudoti ateityje, išžaginimo ir seksualinio prievartavimo požymių nėra. Tokia veika gali sudaryti privertimo lytiškai santykiauti požymius (BK 151 str.). Sename BK išžaginimo normoje grasinimo turinys nebuvo neapibrėžtas ir tai kėlė nuomonių įvairovę dėl to, koks grasinimas tinkamas išžaginimui. Be abejo, grasinimo realumo ir jo turinio nustatymas – tai sudėtingas klausimas, tačiau kaltinimas išžaginimu ir seksualiniu prievartavimu pagal naują BK gali remtis išvada, jog grasinta buvo nedelsiant naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį arba kitą jam rūpimą žmogų (grasinimas nužudyti, sumušti, sutrikdyti sveikatą, atimti laisvę, marinti badu ir t.t.).
Labai svarbus aukos valios pažeidimo būdas išžaginime ir seksualiniame prievartavime – pasinaudojimas bejėgiškumu. Kaip žinome, bejėgiškumas siejamas su tam tikra fizine arba psichine žmogaus būkle, kuri nulemia jo negebėjimą adekvačiai reaguoti į pavojingus prievartautojo ketinimus. Taigi bejėgiškumas gali būti fiziniu ir psichiniu. Fizinį bejėgiškumą gali nulemti invalidumas, nesąmoninga būsena, išsekimas, sužeidimas, apsvaigimas, aklumas ir pan. Psichinis bejėgiškumas – tai negalėjimas suprasti žagintojo ketinimų lytiškai santykiauti faktinės arba socialinės prasmės. Toks negalėjimas gali būti nulemtas dviejų veiksnių – 1) psichinės ligos ar sutrikimo; 2) amžiaus (mažametystės arba gilios senatvės).
Vienas iš pasinaudojimo bejėgiškumu formų yra pasinaudojimas aukos mažametyste. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje dažnai remiamasi nuostata, kad lytinis santykiavimas su 14 metų neturinčiu asmeniu apriori reiškia jo lytinės neliečiamybės pažeidimą pasinaudojant jo bejėgiškumu. Laikoma, kad šio amžiaus nepasiekusi mergaitė ar berniukas negali suprasti seksualinių santykių fizinės ir moralinės pusės, todėl iš vaiko pusės lytinis santykiavimas kone visada reiškia neadekvatų, nenatūralų elgesį, už kurį atsako tas, su kuriuo jis/ji santykiauja. Tačiau visi žinome, kad atskiri individai subręsta anksčiau, kai kurie asmenys dėl vienokių ar kitokių priežasčių pradeda ankstyvą lytinį gyvenimą, kartais asocialių šeimų vaikai įsitraukia net į prostituciją. Todėl kiekvienas toks atvejis reikalauja individualaus požiūrio ir jokių absoliučių taisyklių čia negali būti.
Pasinaudojimas bejėgiškumu, nulemtu mažametyste būna tada, kai kaltininkas pasinaudoja tuo, kad mažametis dėl savo nepakankamo fizinio ir socialinio išsivystymo nesupranta lytinių santykių fizinio ar socialinio aspekto (nesupranta, ką reiškia lytinis santykiavimas, kokios galimos pasekmės) arba tai supranta, bet tiesiog nesugeba išreikšti savo valios, nes įpratęs paklusti suaugusiajam. Tačiau būtų neteisinga bejėgiškumą sieti vien tik su tuo, ar asmuo peržengė 14 metų slenkstį ar ne. Kai kuriais atvejais vaikas, dar nesulaukęs 14 metų, yra pakankamai lytiškai ir psichiškai subrendęs, todėl nelaikytinas bejėgišku. Kitais atvejais silpnai fiziškai išsivystęs 15 metų paauglys iš tiesų gali būti visiškai nepasiruošęs seksualiniams santykiams ir išnaudojamas tiesiogine šio žodžio prasme. Todėl inkriminuojant išžaginimą ar seksualinį prievartavimą dėl pasinaudojimo aukos mažametyste, svarbiausia išvada yra ne tai, kiek metų yra nukentėjusiajam, bet tai, jog mažametis vaikas iš tiesų nebuvo nei fiziškai nei psichiškai pasiruošęs seksualiniam bendravimui ir kad kaltininkas faktiškai seksualiai išnaudojo vaiką, piktnaudžiavo savo kaip vyresnio pagal amžių asmens padėtimi, naudojosi aukos bejėgiškumu. Labai svarbios tokiais atvejais yra ekspertizės išvados dėl nukentėjusiojo lytinio ir intelektualinio subrendimo laipsnio.
Ankstesnėje teismų praktikoje kartais laisvanoriški lytiniai santykiai su 12–13 metų mergaitėmis, kai jos buvo pakankamai fiziškai ir psichiškai išsivysčiusios, buvo kvalifikuojami kaip lytiškas santykiavimas su lytiškai nesubrendusiu asmeniu (BK 120 str.), bet ne kaip išžaginimas. Naujame BK nebeliko normos dėl lytinio santykiavimo su lytiškai nesubrendusiu asmeniu, todėl nepripažinus, kad buvo pasinaudota mažamečio bejėgiškumu, lytinius santykius su vaiku teismas galės kvalifikuoti kaip tvirkinamuosius veiksmus (BK 153 str.).
Naujojo BK XXI skyrius – nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui. Tai specifinė nusikaltimų žmogaus laisvei rūšis. Apie šiuos nusikaltimus mūsų katalikiškoje ir dar sovietinėje visuomenėje nepriimta kalbėti. Krikščioniškoji ideologija linkusi žmones traktuoti belytėmis būtybėmis. Lytinės funkcijos ir seksualiniai poreikiai yra objektyvus gamtos reiškinys, reikalaujant pažinimo, aptarimo. LT 1/3 moterų frigidiškos. Indijoj, Azijoj, Afrikoj frigidiškų moterų beveik nėra. Lytinės anomalijos, viena kurių lytiniai nusikaltimai, turi daug priežasčių ir biologinių, ir psichologinių, ir socialinių. Žmogus, jei jo poreikis tenkinamas, įskaitant ir seksualinius poreikius, nedaro žalos kitam žmogui, yra laisvas šioje srityje. Seksualinių poreikių tenkinimas yra privatus individo reikalas, bet jei daroma žala kitam, pažeidžiant kito žmogaus interesus, pripažįstama nusikaltimu. Galiojusiame iki 2003 05 01 BK tokio skirsnio nebuvo, šios sudėtys perrašytos iš carinių įstatymų 1922 m., po to RTFSR kodekso 1926 m., po to 1961 m. LTSR BK. Padarytas tik vienas pakeitimas. Iki 1993 m. vyro santykiavimas su vyru buvo nusikaltimas.
Išžaginimas – BK 149 str. Ši sudėtis yra ir galiojančiame BK, ir naujajame BK. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir panašios. Naujajame BK ši norma suformuluota taip, kad užpildo spragas, kurios yra galiojusiame iki 2003 05 01 BK nukentėjusiuoju dažniausiai yra moteris, o kaltininkas – vyras. Taip galiojusiame iki 2003 05 01 BK ir suformuluota, bet tokia formuluotė akivaizdžiai diskriminuoja vyrą, nes analogiški veiksmai moters prieš vyrą nėra nusikaltimas. Todėl naujajame BK kalbama ne apie nukentėjusiąją, o apie žmogų, Tokių atvejų kai moteris išžagina vyrą pasitaiko labai retai, tačiau žmonių lygybė prieš įstatymą atstatyta.
Išžaginimas – lytinis santykiavimas – pagrindinis objektyvus požymis. Lytinis santykiavimas – natūralus vaginalinis aktas, galiojančiame BK normos, reglamentuojančios lytinės aistros tenkinimą kitu būdu nėra, naujajame BK – yra – „seksualinis prievartavimas“. Praktikoj, pažeidžiant įstatymą, 118 str. aiškinamas plačiau – lytiniu santykiavimu traktuojamas ir lytinės aistros tenkinimas kitais būdais. Išžaginimas turi turėti vieną iš 4 (pagal naująjį BK) objektyvių požymių:
pavartojant fizinį smurtą;
panaudojant grasinimus;
kitaip atimant galimybę priešintis (naujajame BK);
pasinaudojant bejėgiška nukentėjusios (žmogaus) būkle.
Išžaginimas – sunkiausias iš lytinių nusikaltimų ir vienas sunkiausių iš kitų – (nužudymas, sunkus sužalojimas).
Objektas – pagal naująjį BK – žmogaus seksualinė laisvė ar neliečiamumas, kai nukentėjusysis yra mažametis. Taip pat kėsinamasi į žmogaus garbę, orumą, dažnai padaro fizinę ir psichologinę žalą. Taip pat tai yra vienas latentiškiausių nusikaltimų, nes nukentėjusysis skundžiasi retai. Kriminologai paskaičiavę, kad skundžiasi apie 20% nukentėjusiųjų. Tą latentiškumą akivaizdžiai parodo, kai demaskuojamas nusikaltėlis, ir jis veda statistiką. Iš galiojusio iki 2003 05 01 BK formuluotės dabar nukentėjusioji gali būti tik moteris, pagal naująjį BK – žmogus. Vyrų nukentėjusių nuo moterų yra labai nedaug. Nukentėjusio moraliniai požymiai reikšmės neturi ir prostitutę išžaginti yra nusikaltimas. Santykiai su kaltinamuoju irgi neturi reikšmės ir savo žmonos išžaginimas yra nusikaltimas, bet ne visais atvejais. Kai kurių šalių įstatymuose tai yra aptarta, kad žmona negali būti nukentėjusi nuo šio nusikaltimo. Kai išžaginama panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus ar kitaip atimama galimybė priešintis, objektyviai nusikaltimas susideda iš 2 stadijų:
fizinis ar psichologinis smurtas ar kitokie veiksmai;
lytinis santykiavimas kaip to smurto, grasinimų padarinys.
Lytinis santykiavimas pagal galiojusį iki 2003 05 01 BK ir praktiką traktuojamas ne tik natūralus vaginalinis aktas, bet ir lytinės aistros tenkinimas oraliniu, analiniu ar fizinio kontakto būdu. Tokia traktuotė nepagrįsta, bet ja buvo užpildoma įstatymų spraga. Įteisinta tai buvo 1968 m. LTSR AT nutarimu: bet koks aistros tenkinimas iškreiptu būdu prilyginamas išžaginimui. Naujajame BK tam skirta speciali sudėtis – 150 str. Skirti išžaginimą ir seksualinį prievartavimą būtina dėl to, kad išžaginimas natūraliu būdu objektyviai yra pavojingesnis nusikaltimas (padariniai: nėštumas, užkrėtimas liga).
Objektyvieji požymiai:
fizinis smurtas – mušimas, smaugimas, sužalojimas kai to tikslas yra palenkti nukentėjusįjį lytiškai santykiauti. Smurtaujama gali būti kad nesipriešintų. Teoriškai nustačius, kad nukentėjusiosios elgesys iki panaudojant smurtą liudija jos nenorą, jau yra išžaginimo sudėtis. Pats smurto panaudojimo faktas, nors ir neprasidėjus lytiniam aktui – pasikėsinimas išžaginti;
grasinimas tuoj pat panaudoti smurtą – žodžiu, veiksmais ir taip veikiant psichiką, siekiama to tikslo. Grasinimas siekiant išžaginti – pasikėsinimas (teoriškai, praktikoj įrodyti beveik neįmanoma);
naujas požymis – kitaip atimant galimybę priešintis. Tada, kai dėl kaltininko veiksmų nukentėjusioji nebegali pasipriešinti (surišo, apnuodijo) ir tuo pasinaudojant atliekamas aktas;
pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle (dėl psichikos ar fizinės būsenos (nuolatinės ar laikinos) asmuo nesupranta su juo atliekamų veiksmų prasmės arba kad ir suvokia, negali pasipriešinti, išreikšti savo nesutikimo dėl tokios būsenos. Psichikos bejėgiškumas – chroniška psichikos liga, laikinas psichinis sutrikimas, silpnaprotystė ir kaltininkas suvokia, kad nukentėjusysis yra bejėgiškos būsenos. Kai santykiaujama su psichiniu ligoniu ir jam sutinkant, jei kaltininkas suvokia ir tuo pasinaudoja – yra šis požymis. Bejėgiška būklė yra apsvaigimas nuo alkoholio, narkotikų, bet reikia skirti situacijas. Tais atvejais, kai asmuo suvokdamas partnerio ketinimus pats nusirengia, ir su juo atliekamas lytinis aktas, tai nebus išžaginimas.
Kiti bejėgiškos būklės atvejai – priepuolis, fizinė negalia, hipnozės poveikyje.
Lytinis santykiavimas pasiekiamas apgaulės būdu, piktnaudžiaujant pasitikėjimu, pažadais nesudaro išžaginimo sudėties. Tačiau apgaule pastačius į bejėgišką būklę ir tuo vėliau pasinaudojus – nusikaltimas. Savanoriškai atsisakyti galima tik 1-oje stadijoj (teoriškai), praktiškai tokių atveju nebuvo. Išžaginama tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad veikai prieš nukentėjusiojo valią ir to siekia bet 1 iš 4 būdų. Jei nė vieno požymio nėra – tai išžaginimo nėra. BA pagal BK 149 str. 1 d. iškyla esant nukentėjusiojo skundui, bet gali iškelti ir prokuroras. Šios kategorijos bylos sunkios, nes ar tai nusikaltimas, ar ne, apsprendžia moters apsisprendimas, ar ji to norėjo. Teismui lengva suklysti, nes didelė galimybė nepagrįstai apkaltinti. Pagal naująjį BK pakeisti kvalifikuojamieji požymiai – nebėra pakartotinumo ir sunkių padarinių, recidyvisto. Kiti požymiai liko.
Nusikaltimo padarymas grupės. Lytiniai santykiai yra individualūs, kai tai daroma grupės, liniškumas apsprendžia jo didesnį pavojingumą. Grupiškumas – 2 ir daugiau atlieka lytinį aktą, taip pat kai 1 tik smurtauja, o kt. – santykiauja.
Nepilnametystė (70%) nukentėjusiųjų yra nepilnamečiai). Nuo 14 m. iki 18 d. (mažametystė – 3 d.). Teoriškai ir šio požymio atžvilgiu turi būti kaltė, tai yra asmuo suvokia ar turėjo numatyti, kad nukentėjusysis nepilnametis. Praktikoje nebūtinai ta kaltė turi būti, tai yra objektyviai pakaltinamas.
Mažametystė – iki 14 m. Dažniausiai mažametystė yra akivaizdi, bet jei kaltininkas sąžiningai klydo, šios aplinkybės inkriminuoti negalima. Mažametystė prilyginama ir bejėgiškai būklei, taigi nereikalingas nei smurtas, nei grasinimas, kai tai daroma mažamečio sutikimu. Praktikoje vertinama individualiai ar mažametis iš tikrųjų buvo dėl savo amžiaus bejėgiškos būklės.
Seksualinis prievartavimas – BK 150 str. Ši sudėtis analogiška išžaginimo sudėčiai. Skirtumas – išžaginimas – lytinis santykiavimas, BK 150 str. – lytinės aistros tenkinimas analiniu, oraliniu ar kitokiu fizinio sąlyčio būdu. Galiojusiame iki 2003 05 01 BK tai buvo akivaizdi spraga. LTSR AT Prezidiumas įpareigojo teismus lytinės aistros tenkinimą „iškreiptu būdu“ traktuoti kaip išžaginimą. Lytinės aistros tenkinimas kitais būdais negali sukelti tam tikrų padarinių, kuriuos sukelia išžaginimas. Kitas fizinio sąlyčio būdas (inter femora) – kai siekiama lytiškai pasitenkinti neįsiskverbiant. Apima ir vyriško homoseksualizmo ir moteriško lesbietiško pasitenkinimo atvejus. Naujajame BK nėra analogiško galiojusiame iki 2003 05 01 BK 122 str., nes BK 150 str. tai apima, taip pat užpildo prievartinės, lesbietiškos meilės spragą. Sankcija yra šiek tiek švelnesnė lyginant su išžaginimu.
Privertimas lytiškai santykiauti – BK 151 str.
Privertimo lytiškai santykiauti norma taip pat kriminalizuoja lytinę prievartą, tačiau ne tokią intensyvią kaip išžaginimo ir seksualinio prievartavimo normos. Palyginti su išžaginimu ir seksualiniu prievartavimu privertimo normai būdingi platesni lytinės aistros tenkinimo būdai, kurie neapsiriboja fiziniu sąlyčiu, taip pat ir įvairesnės prievartos priemonės.
Apibūdindamas veiką, įstatymo leidėjas šioje normoje panaudojo terminą “privertimas”. Loginė šio termino analizė leidžia daryti išvadą, kad privertimas jungia savyje tiek veiką, tiek ir jos padarinius bei priežastinį ryšį tarp jų. Veika šioje normoje gali būti įvardinta kaip vertimas kito asmens prieš jo valią tenkinti lytinę aistrą. Veikos padarymo būdais yra psichinė prievarta, taip pat pasinaudojimas nukentėjusiojo priklausomumu. Būtinomis pasekmėmis laikytina tai, kad nukentėjusysis faktiškai buvo priverstas, t.y. sutiko patenkinti kaltininko ar kito asmens lytinę aistrą.
Privertimas lytiškai santykiauti – tai materiali sudėtis. Nusikaltimas baigtas atsiradus pasekmei, t.y. kai nukentėjusysis faktiškai priverstas paklusti kaltininko valiai. Manau, tokią pasekmę suponuoja pats žodis “privertimas”, kuris reiškia tam tikrą rezultatą. Įrodomumo prasme faktiniai seksualiniai santykiai tarp nukentėjusiojo ir kaltininko labai palengvintų inkriminavimo procesą, bet teoriniu lygmeniu pakanka to, kad aukos valia palaužta. Tai ir yra nusikaltimo baigtumo momentas. Jeigu nukentėjusysis atmetė kaltininko siūlymus, nesutiko tenkinti jo seksualinius norus, galima kalbėti apie pasikėsinimą priversti lytiškai santykiauti.

Priežastinio ryšio nustatymas šiame nusikaltime pasireiškia tuo, kad būtina išvada apie tai, kad nukentėjusysis sutiko lytiškai santykiauti su kaltininku būtent dėl jo panaudotos psichinės prievartos, dėl to, kad buvo verčiamas, bet ne dėl kitų aplinkybių. Pvz., ne dėl noro gauti lengvatų, pinigų, ištekėti už jo ir pan.
Lytinės aistros tenkinimas gali pasireikšti įvairiai, įstatymas neriboja jo formų. Tai gali būti bet koks seksualinio pobūdžio elgesys iš nukentėjusiojo pusės: natūralus, analinis, oralinis lytinis santykiavimas, masturbacija, striptizas ir pan. Šis seksualinis elgesys gali būti tiek susijęs su fiziniu kontaktu su kaltininku, tiek ir nesusijęs. Svarbus momentas taip pat yra tai, kad kaltininkas gali versti tenkinti tiek savo, tiek ir kito asmens lytinę aistrą. Lytinės aistros tenkinimas šiame nusikaltime įmanomas tiek tarp skirtingų lyčių, tiek ir tos pačios lyties atstovų.
Veikos būdai išvardyti normoje – tai psichinė prievarta arba pasinaudojimas priklausomumu (kas iš esmės taip pat yra psichinė prievarta). Psichinė prievarta šiame nusikaltime gali pasireikšti kaip įvairaus turinio grasinimai: grasinimai fiziniu smurtu, turtinės žalos padarymu, tam tikros informacijos paskelbimu, įvairiais kitais nemalonumais, kurių gali bijoti nukentėjusysis. Svarbu žinoti, kad gali būti grasinama blogiu tuoj pat arba ateityje.
Pasinaudojimas priklausomumu pasireiškia kaip savotiška psichinė prievarta, kuomet nukentėjusiajam leidžiama suprasti, jog norint išvengti tam tikrų nemalonumų jis privalo paklusti kaltininko valiai ir patenkinti jo seksualinius norus. Priklausomumas suponuoja tokius santykius tarp žmonių, kai vieno žmogaus gerovė (padėtis) priklauso nuo kito žmogaus geros valios. Priklausomas žmogus, sugadinęs santykius su žmogumi, nuo kurio priklauso, visad rizikuoja kažkuo netekti: darbo, pajamų ir kt. Vien tik tai, kad kaltininkas informuoja priklausomą asmenį apie savo seksualinius norus jo atžvilgiu, jau gali reikšti pasinaudojimą savo padėtimi. Žinoma, jei viršininkas neperžengdamas žmogiškojo padorumo ribų kažką pasiūlo pavaldiniui, tai dar nereiškia pasinaudojimo priklausomumu. Tame pasiūlyme turi slypėti grasinimas, kad nepaklusus jo valiai, priklausomas asmuo gali laukti nemalonumų.
Teisėje susiformavo nuostata, kad priklausomumas turi būti teisinio pobūdžio, kuomet tarp nukentėjusiojo ir kaltininko susiklosto teisiniai, įstatymo reglamentuojami santykiai, suponuojantys šalių teises ir pareigas. Tokie santykiai susiklosto tarp darbdavių ir darbuotojų, viršininkų ir pavaldinių, tėvų ir vaikų, sutuoktinių, dėstytojų ir studentų, medikų ir pacientų ir t.t. Vien tik faktinio priklausomumo nepakanka išvadai apie pasinaudojimą priklausomumu. Kita vertus, labai specifinė priklausomumo santykių sritis susiklosto tarp sutuoktinių. Kadangi minėto nusikaltimo esmė seksualinio pobūdžio, tai sutuoktiniai atsiduria dviprasmiškoje padėtyje. Formaliai žiūrint, jei vienas sutuoktinis nenori santykiauti su kitu, o kitas verčia tai daryti išreikšdamas vieną ar kitą realų grasinimą, čia lyg ir galima įžvelgti privertimą lytiškai santykiauti. Taigi manau, kad tokiais atvejais reikia labai atsargiai taikyti minėtą normą. Kita vertus, šeimoje taip pat galima prievarta ir eliminuoti visiškai sutuoktinius iš minėto nusikaltimo subjektų ir nukentėjusiųjų rato nereikėtų.

Privertimo lytiškai santykiauti subjektu gali būti tiek vyras, tiek moteris, turintys 16 metų. Subjektyvusis elementas pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios turinys toks: kaltininkas supranta, kad naudodamas psichinę prievartą arba pasinaudodamas priklausomumu verčia kitą asmenį prieš jo valią tenkinti jo ar kito asmens lytinę aistrą, numato, kad nukentėjusysis bus priverstas tai daryti, ir to nori.

Kvalifikuojantis šį nusikaltimą požymis (BK 150 str. 2 d.) taikomas tada, kai lytiškai santykiauti verčiamas nepilnametis. Mažamečio privertimas nenumatytas kaip kvalifikuojantis požymis, matyt turint galvoje, kad tai reikštų išžaginimą, seksualinį prievartavimą arba tvirkinimą.
Giliau pažvelgę į privertimo lytiškai santykiauti santykį su išžaginimu ir seksualiniu prievartavimu pamatysime, kad minėtos normos konkuruoja dėl veikų, kuomet auka verčiama lytiškai santykiauti su kaltininku panaudojant psichinę prievartą. Pvz., kaltininkas grasinimais nužudyti priverčia moterį nesipriešinti jo norui atlikti su ja lytinį aktą. Tuomet tokioje veikoje yra tiek privertimo lytiškai santykiauti, tiek ir išžaginimo požymių. Šioje konkurencijoje išžaginimo norma atlieka analogišką specialiajai normai funkciją, todėl veika kvalifikuojama kaip išžaginimas. Lygiai tą patį galima pasakyti apie seksualinio prievartavimo normos santykį su privertimo norma. Pirma, išžaginimo ir seksualinio prievartavimo normose numatyti siauresni lytinės aistros tenkinimo būdai (išžaginime – tai natūralus aktas, seksualiniame prievartavime – analinis, oralinis arba kitoks fizinio sąlyčio būdas), tuo tarpu privertimo normoje lytinės aistros tenkinimo būdai neribojami. Antra, išžaginimo ir seksualinio prievartavimo normose numatytos siauresnės psichinės prievartos priemonės – čia tinka tik grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą. Privertimo normoje psichinė prievarta gali būti pasireikšti įvairaus pobūdžio grasinimais, taip pat ir pasinaudojimu aukos priklausomumu. Taigi, tais atvejais, kai yra požymių, kad auka buvo priversta tenkinti kaltininko lytinę aistrą kaip nors kitaip nei numatyta išžaginimo ir seksualinio prievartavimo normose – taikoma privertimo norma. Privertimo norma taikoma ir tais atvejais, kai kaltininkas grasina ne fiziniu smurtu arba fiziniu smurtu ateityje. Šios išvados leidžia suformuluoti bendrą minėtų nusikaltimų atribojimo taisyklę: kai veika vienu metu atitinka išžaginimo arba seksualinio prievartavimo požymius ir privertimo lytiškai santykiauti požymius, taikoma išžaginimo arba seksualinio prievartavimo norma.

Panaši sudėtis galiojusiame iki 2003 05 01 BK – prispyrimas moters lytiškai santykiauti. Nukentėjusysis – tiek vyras, tiek moteris. Lytiškai santykiauti ar kitaip tenkinti lytinę aistrą (analiniu, oraliniu, fizinio sąlyčio būdu). Privertimas pasiekiamas grasinimu panaudoti smurtą, bet ne tuoj pat, o ateity, taip pat ne tik prieš nukentėjusį, bet ir jo artimąjį. Kitoks psichinės prievartos panaudojimas – grasinimas sunaikinti turtą, paskleisti žinias. Tai yra spec. norma BK 148 str. normai.
Kai tai padaroma pasinaudojant asmens priklausomumu – tarnybiniu, šeimyniniu ar faktišku. Ši norma užpildo eilę spragų, esančių galiojančiame BK. Privertimas yra kai priverčiama tai daryti su kaltininku ar kitu asmeniu. Naujajame BK nėra sudėties numatytos galiojančio BK 120 str. Lytiškai nesubrendęs – pagal praktiką asmuo iki 16 m. Šios sudėties atsisakyta turint minty, kad medikai nustatė, kad šiuo požiūriu asmuo jau yra subrendęs.
Seksualinis priekabiavimas – BK 152 str.
Seksualinis priekabiavimas ir jo santykis su privertimu lytiškai santykiauti.
Seksualinio priekabiavimo norma (BK 151 str.) pakeitė normą, kuri numatydavo atsakomybę už prispyrimą tarnybiškai ar materialiai priklausomos moters lytiškai santykiauti ar kitokia forma tenkinti lytinę aistrą (119 str.). Pirma, priekabiauti pagal seną normą buvo įmanoma tik prie moters. Pagal naują normą priekabiavimo nukentėjusiuoju gali būti ir vyras. Priekabiavimas įmanomas tiek iš vyro, tiek iš moters pusės, tiek vyro, tiek moters atžvilgiu. Pasakytina ir tai, kad nauja seksualinio priekabiavimo norma suformuluota kaip formali sudėtis, kai priekabiavimas baudžiamas nežiūrint į tai, ar nukentėjusysis pakluso kaltininko norams. Seksualinį priekabiavimą sudarančios veikos apibūdintos kaip vulgarūs ar panašūs veiksmai, pasiūlymai arba užuominos. Šie veiksmai turi būti seksualinės pakraipos, nes būtent iš tokių veiksmų galima spręsti apie kaltininko tikslą – seksualinį bendravimą su tarnybiškai ar kitaip priklausomu nukentėjusiuoju.
Inkriminuojant seksualinį priekabiavimą būtina atkreipti dėmesį į keletą svarbių probleminių šios normos aspektų. Pirma, vulgarūs ir panašūs veiksmai, užuominos ir pasiūlymai pripažintini priekabiavimu dėl jų akivaizdžiai žeidžiančio pobūdžio, atviro amoralumo ir ciniškumo, kuris kaip minimumas verčia nukentėjusįjį jaustis nemaloniai. Vien tik kokio nors neatsargaus žodžio arba vulgaraus anekdoto nepakanka atsakomybei, būtina identifikuoti kaltininko poelgius kaip sąmoningą amoralų poveikį priklausomam asmeniui skatinant jį seksualiniam bendravimui. Būtina įvertinti įvykio kontekstą, nes tie patys žodžiai įvairiame kontekste gali reikšti skirtingus dalykus. Vienu atveju siūlymas susitikti po darbo gali reikšti priekabiavimą, kitu atveju – gerus jausmus. Priekabiavimas kaip nusikalstama veika, nors ir nebūtinai turi pasireikšti kaip psichinė prievarta, tačiau priešingumą aukos valiai turi reikšti visada. Ko gero, negalima vertinti kaip seksualinį priekabiavimą vieno sutuoktinio veiksmus kito sutuoktinio atžvilgiu, nors tarp sutuoktinių gali susiklostyti priklausomumo santykiai.

Labai aktualu nubrėžti ribą, skiriančią seksualinį priekabiavimą nuo privertimo lytiškai santykiauti, nes abiem atvejais nusikalstama veika gali būti padaryta pasinaudojant nukentėjusiojo asmens priklausomumu. Ieškant skirtumų atkreiptinas dėmesys į du momentus: pirma, privertimas lytiškai santykiauti – tai veikos, pasekmės ir priežastinio ryšio požymių visuma. Nusikaltimo baigtumui nustatyti būtina, kad nukentėjusysis sutiktų tenkinti kaltininko seksualinius norus, būtų priverstas. Seksualinio priekabiavimo sudėtyje jokių nusikalstamų pasekmių nenumatyta. Reiškia, kai kaltininko elgesys buvo neveiksmingas priklausomam asmeniui, atsiranda daugiau motyvacijos veiką vertinti kaip seksualinį priekabiavimą. Tačiau tai ne taisyklė, o tik pastebėjimas, juk veiką įmanoma kvalifikuoti ir kaip pasikėsinimą priversti lytiškai santykiauti. Antra, privertimo lytiškai santykiauti nusikaltimui būdinga ryškesnė psichinė prievarta priklausomo asmens atžvilgiu. Grasinimo elementas čia yra akivaizdesnis, išreikštas pagal formulę “jeigu nesutiksi, bus blogai”. Seksualinio priekabiavimo atveju šis bauginamasis poveikis nėra toks ryškus, nukentėjusiajam paliekama didesnė laisvė nepaklusti kaltininko norams, kaltininko veiksmai nukentėjusiajam labiau yra nemalonūs ir žeidžiantys nei bauginantys.
Inkriminuojant seksualinį priekabiavimą kartu su tyčinės kaltės turiniu (supranta veikos pavojingumą ir nori taip veikti), turi būti įrodytas ir kaltininko tikslas: siekimas taip paveikti nukentėjusįjį, kad šis su juo bendrautų seksualiai. Šį tikslą įrodyti nelengva, visada yra galimybė neigti šiuo siekius, sakyti, kad asmuo buvo neteisingai suprastas ir pan. Todėl šio tikslo įrodinėjimo naštą palengvintų tai, jei būtų nustatytas tam tikras seksualinio priekabiavimo tęstinumas, nevienkartiškumas, tas pats priekabiavimo modelis panaudotas kelių asmenų atžvilgiu ir pan
Šia veika kėsinamasi į žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę, taip pat garbę ir orumą. Nukentėjusysis – tiek moteris, tiek vyras. Objektyviai seksualinis priekabiavimas gali pasireikšti įvairiais veiksmais. Vulgarūs veiksmai – gestai, išreiškiantys siekį seksualiai bendrauti ar imituojantys tai – prisilietimas, paglostymas, oro bučinys ir pan. Vulgarumą gali apspręsti įvairūs veiksmai. Meilinimasis, pasiūlymai, užuominos tampa priekabiavimu, kai tai daroma po to, kai į tokį poelgį buvo reaguota neigiamai. Būtinas požymis – tarnybinis ar kitoks priklausomumas. Praktikos kol kas nėra. Byla gali būti keliama tik esant skundui.
Mažamečio asmens tvirtinimas – BK 153 str.
Šio nusikaltimo objektu yra mažamečių vaikų seksualinis neliečiamumas, taigi nukentėjusiuoju gali būti vaikas iki 14 metų. Pažymėtina, kad ankstesni baudžiamieji įstatymai uždrausdavo seksualinį poveikį asmenims, nesulaukusiems 16 metų. Taigi naujas BK šiuo požiūriu įtvirtino dalinę dekriminalizaciją.

Analizuojant naujame BK įtvirtintą tvirkinimo nusikaltimo sudėtį, pažymėtina, jog įstatymo leidėjas kaip ir ankstesnėje normoje susilaikė nuo tvirkinamųjų veiksmų požymio detalesnio aiškinimo, todėl iš esmės lieka galioti sena doktrina, pagal kurią tvirkinimas – tai sąmoningi seksualinio pobūdžio veiksmai vaiko atžvilgiu. Šiuos veiksmus gali atlikti tiek vyras, tiek moteris bet kurios lyties vaiko atžvilgiu. Tradiciškai tvirkinimas skirstomas į fizinį ir intelektinį. Iš esmės nepakito ir šių tvirkinimo rūšių aiškinimo koncepcijos. Fizinis tvirkinimas pasireiškia kaip tam tikras poveikis kūnui (tiek vaiko, tiek ir kaltininko atžvilgiu), o intelektinis – kaip informacinis poveikis, gebantis seksualiai veikti vaiko psichiką (žadinti seksualinį instinktą, pratinti vaiką prie seksualinių vaizdų ir pan.). Tvirkinimo subjektyvus elementas pasireiškia tik tiesiogine tyčia, kuomet kaltininkas supranta, kad daro seksualinį poveikį vaikui ir nori taip elgtis.

Pagrindinė teorinė ir praktinė problema kvalifikuojant veiką kaip tvirkinimą pagal naują BK yra susijusi su tuo, kad seksualinio prievartavimo normoje (BK 150 str.) atsirado požymis “kitokiu fizinio sąlyčio būdu”. Taigi tapo problematiška paaiškinti, kuo skiriasi fizinis vaiko tvirkinimas nuo seksualinio prievartavimo pasinaudojant nukentėjusiojo bejėgiškumu. Pvz., kaip kvalifikuoti veiką, jei kaltininkas paskatino vaiką ranka dirginti jo (jos) lytinius organus. Ar tai seksualinis prievartavimas pasinaudojant vaiko bejėgiškumu, ar jo tvirkinimas. Šis klausimas vėlgi tiesiogiai siejasi su požymio “kitoks fizinis sąlytis” aiškinimo koncepcija. Manytina, kad seksualiniam prievartavimui vis dėlto būdingi tokie lytinės aistros tenkinimo fizinio sąlyčio būdai, kurie pagal savo pavojingumą ir neigiamą poveikį nukentėjusiajam yra prilyginami prieš nukentėjusiojo valią atliekamiems natūraliam, analiniam arba oraliniam lytiniams aktams. Pvz., jeigu suaugęs asmuo nurengia vaiką ir visu kūnu užgula jį imituodamas lytinį aktą, toks santykiavimas rodo seksualinio prievartavimo požymius. Tačiau jeigu vaikas, pvz., yra tik kaltininko glostomas arba bučiuojamas į lūpas, veika labiau atitinka tvirkinimą, nors kažkoks fizinis sąlytis čia akivaizdus. Tačiau kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant tvirkinimo ir seksualinio prievartavimo atribojimo klausimą, teismui paliekama gana didelė vertinimo laisvė.

Įstatymas siekia apsaugoti paauglius nuo fizinio, dorovinio tvirkinimo. Tvirkinimas – objektyviai seksualaus pobūdžio elgesys, galintis sukelti paaugliui seksualinį susijaudinimą, pvz. ankstyvą domėjimąsi seksu, negatyvų santykių tarp lyčių įsivaizdavimą. galiojusiame iki 2003 05 01 BK nebuvo seksualinio prievartavimo sudėties, tvirkinamieji veiksmai buvo inkriminuojami už lytinės aistros tenkinimą inter femora būdu. Tvirkinimas – paauglio lenkimas ar vertimas atlikti seksualinius veiksmus kaltininko atžvilgiu. Seksualinių veiksmų atlikimas paauglio akivaizdoje, vaiko, paauglio lenkimas atlikti seksualinius veiksmus tarp savęs, o taip pat pornografijos, erotikos demonstravimas, amoralūs pasakojimai ir kt. intelektualus tvirkinimas.

Nusikaltimai žmogaus garbei ir orumui

Šmeižimas – BK 154 str. ir įžeidimas – BK 155 str. Naujajame BK 154 str. numato šmeižimo sudėtį, lyginant su galiojančiu BK tie patys požymiai tik kt. žodžiais „Melagingi prasimanymai“ „tikrovės neatitinkant informacija“. Šmeižimu kėsinamasi į kitos žmogaus garbę ir orumą. Garbė siejama su tuo, kaip kitas žmogus vertina asmenį, jo padėtį visuomenėje, gabumus, tai yra žmogaus reputaciją. Ji priklauso nuo paties žmogaus. Orumas siejamas su tuo, kaip pat žmogus vertina save. Šmeižimo atveju nukentėjusysis žeminamas kitų akyse, o tai pažeidžia jo orumą. Apšmeižtu gali būti ir jau miręs žmogus bei asmuo to nesuvokiantis, tačiau tą šmeižimo faktą suvokia jo artimieji. Objektyviai šmeižimas yra melagingos informacijos apie kitą žmogų, kuri gali padaryti žalos jo garbei ir orumui paskleidimas, tai yra informacijos pranešimas bet kuriuo atveju bent vienam asmeniui. Tokios informacijos pranešimas plačiau – nukentėjusiojo įžeidimas. Gali būti paskleista žodžiu, raštu, konkrečiam asmeniui ir neapibrėžtam ratui. Tikrovės neatitinkanti informacija – melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia. Jei asmuo sąžiningai klysta – šios sudėties nėra. Paskleidimas teisingas, nors ir žeminančios informacijos, tai yra difamacija, nusikaltimu nepripažįstama. Šmeižimo atveju informacija turi būti konkreti, pvz. kad žmogus padarė nusikaltimą, pamelavo ir pan. Kvalifikuojamieji požymiai – šmeižimas – padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir jei tai daroma per visuomenės informavimo priemones ar spaudoje.
Įžeidimas. Skirtingai nuo galiojusio iki 2003 05 01 BK, naujasis BK pripažįsta tik viešą įžeidimą, tai yra kitų akivaizdoje. Neviešas įžeidimas nėra nusikaltimas, o baudžiamasis nusižengimas.

XXIVsk. – Nusikaltimai asmens privataus gyvenimo neliečiamumui

Esmė ta, kad šiomis veikomis pažeidžiamos vienos iš svarbių demokratinės visuomenės gyvensenos vertybių: asmens teisė į jo privatumą, gyvenimo konfidencialumą, į jo gyvenimo neviešumą.
Privatumo apsaugą deklaruoja ir įpareigoja v-bei apginti:
“ Visuotinė žm. Teisių deklaracija”;
“ Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas”;
“ Žm. Teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija”.
Įst. numatytos situacijos ir riboti tą privatumą, kai tai būtina v-bės ir visuomenės saugumui ir kai siekiant užkirsti kelią nusikaltimams.
Kėsinimasis į privataus gyvenimo neliečiamumą gali pasireikšti:
neteisėta asmens būsto neliečiamumo pažeidimu 165 str.
2) neteisėtu susirašinėjimu, pokalbių slaptumo pažeidimu 166 str.
3) informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimu 167 str.
4) neteisėtu informacijos apie privatų asmens gyvenimą atskleidimu, paviešinimu, panaudojimu 168 str.
Pagrindinės sudėtys yra pirmos 2, o kitos – išvestinės. Griežtesnė bausmė yra numatyta už informacijos rinkimą ir paskelbimą.
LR K-jos 24 str. skelbiama, kad žmogaus būstas yra neliečiamas, t.y be gyventojo sutikimo įeiti į būstą negalima prieš jo valią.
Išimtis – kai yra teismo sprendimas pvz. krata, arba įst. nustatyta tvarka siekiama apsaugoti viešąją tvarką, sutaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmones arba turtą.

Neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas BK 165str.
Objektyviai ši veika yra neteisėtas, slaptas arba atviras arba panaudojant apgaulę, smurtą, įsibrovimas prieš savininkų ar jų įgaliotų atstovų valią.
Asmens būstas: gyvenamasis namas, butas, vila, viešbučio, motelio, bendrabučio kambarys, automobilio priekaba, kartas tai gali būti darbo patalpa (pvz. notaro, advokato biuras, gydytojo kabinetas).
Būsto priklausiniai:
Garažas, sandėliukai, malkinės,pirtys (tiek prijungti prie namo, tiek atskirai pastatyti). Saugo teritorija – aptvertas kiemas ar kitaip iš išorės ginama privati valda ar jos dalis, kai jos privatumas yra aiškiai nužymėtas.
Įsibrovimas – tai kaltininko patekimas į būstą ar jo teritoriją prieš savininko valią patekimas į būstą, kad ir prieš savininkų valią, yra t.t atvejais teisėtas, pvz. gaisro, stichinės nelaimės atveju, taip pat pagal įst., darant kratą, poėmį, atliekant teisėtus operatyvinius teisėsaugos subjektų veiksmus. Tas faktas, kad savininkas atidaro duris, dar nereiškia, kad įsileidžia.
Baigtas nusikaltimas, kai neteisėtai patenkama į kito asmens būstą. (jei tai namas aptvertas tvora, tai baigtas perlipus per tvorą). Tai tyčinis nusikaltimas, kaltininkas suvokia, kad neturi teisėto pagrindo ir prieš savininko valią patenka į būstą.
Motyvai įvairūs: pvz: norima pasidomėti asmens privačiu gyvenimu, surinkti t.t. dokumentus. Jeigu patenkama neteisėtai į būstą su tikslu surinkti informaciją apie privatų gyvenimą – tai tokią veiką galima kvalifikuoti pagal 167 str., bet jei surinko informaciją pagal 168 str.

166 str. neteisėtas susirašinėjimo, kitokių pranešimų, siuntų ar pokalbių telefonu slaptumo pažeidimas.
K-jos 22 str. skelbia, kad privatus žmogaus gyvenimas yra neliečiamas ir tiesiogiai kiti aktai nurodo, kad asmens susirašinėjimas, pokalbiai ir telefono ir kitoks susižinojimas – neliečiami.

Šio nusikaltimo subjektu gali būti ir juridinis asmuo (pvz., firmos vadovas įpareigoja pavaldinį prisijungti prie telefono ir klausytis pokalbio – atsakys kas liepė, kas vykdė ir juridinis asmuo).
Objektai – žmonių bendravimo ryšio priemonėmis slaptumas.
T.t. aplinkybėmis tokia veikla gali būti teisėta. BPK 44 str. 9d. numato, jog teisė susižinoti BP metu gali būti apribota (pvz. įtariant asmenį darant ką nors negero klausomasi pokalbių, tikrinamos gautos siuntos).
Neturi reikšmės kas su kuo kalba ar susirašinėja (privatus su privačiu asmuo ar įmonė su įmone). Kai įmonė su įmone – tai jau bus nusikaltimas – komercinis šnipinėjimas (verslo tvarkai).
Subjektyvioji kaltė – tyčinė. Kaltininkas suvokia, kad neturi teisėto pagrindo ir atitinkamo leidimo pažeidžia susirašinėjimo ir pokalbių slaptumą, motyvai nesvarbūs (pavydas ir pan.)
Jei tai daroma vykdant užsienio žvalgybos nurodymus, tai sunkesnis nusikaltimas – šnipinėjimas.
Subjektai:
v-bės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. Jei tai daro v-bės tarnautojai ir ta veika padaroma didelė žala, tai bus sunkesnis nusikaltimas – piktnaudžiavimas tarnyba.
Tais atvejais, kai darant šį nusikaltimą yra ir 168 str. nurodyti požymiai (jei surinkta informacija panaudojama ar atskleidžiama), bus sunkesnis nusikaltimas.
167 str., 168 str.
Šie str. apima ir įsibrovimą į būstą ir pranešimų, pokalbių pasiklausymą, .
Privatus žmogaus gyvenimas yra toks, kuris vyksta ne viešumoje, o kur asmuo turi teisę pasilikti vienas ir be jo sutikimo negali niekas įsikišti, pvz. vidiniai šeimos santykiai, jo seksualinis, dvasinis, religinis gyvenimas, žmogaus sveikatos būklė, jo kilmė, telefono numeris, elektroninio pašto adresas. Taip pat šiai sričiai priskiriama erdvė: žmogaus būstas. Žmogus turi teisę spręsti, ką jis iš savo privataus gyvenimo leidžia atskleisti, o ko ne. privatus gyvenimas nepaima dalykų, kurie viešai skalbiami pvz. gimimo data, lytis, šeimyninė padėtis, turimas turtas. Nors pvz. lytis santykinai (lyties pakeitimo atveju).
Informacijos rinkimo būdų ši norma nedetalizuoja, tai gali būti labai įvairūs veikimo būdai, pvz. sekimas tiek slaptas, tiek viešas.
Yra atvejų, kai kai kurios žinios apie privatų gyvenimą asmuo privalo pateikti (įsidarbinant, įsigyjant ginklą).
Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus veiksmus, kuriais surinkta informacija. O kai ši informacija paviešinama, bus sunkesnis nusikaltimas 168 str.

XXV sk. – Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengiami asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei

Žmogaus lygiateisiškumą ir sąžinės laisvę deklaruoja ir įpareigoja ginti v-bės eilė tarptautinių aktų:
visuotinė žmogaus teisių deklaracija;
tarptautinių pilietinių ir politinių teisių paktas;
konvencijos, svarbiausia iš jų: žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (LT ratifikavusi).
Vadovaujantis šiais tarptautiniais aktais ir k-jos 18 ir 29 str. pabrėžiamas tų teisių gynimas.
Esmė šių reikalavimų yra tokia, kad žmogaus teisių negalima nei varžyti, nei teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, įsitikinimų ar pažiūrų.

BK 25 skyriuje numatytos 3 sudėtys, ginančios asmens lygiateisiškumą ir sąžinės laisvę, tai:
169 str. diskriminavimas; – nusikaltimas
170 str. kurstymas; – nusikaltimas
171 str. trukdymas – tai baudžiamasis nusižengimas, nes sankcijoje nėra laisvės atėmimo bausmės.
169 str. numato tik pagrindinę sudėtį be kvalifikuojančių požymių, bet su alternatyviais požymiais. Sudėtis – formalioji, pakanka veikos, pasekmių nereikalaujama.
Objektas – individų ar žmonių grupių teisės ir lygiateisiškumas, neatsižvelgiant į jų lytį, rasę ir t.t.
Objektyviai diskriminavimas gali apsireikšti įvairiais veiksmais. Tai gali būti t.t. diskriminavimo taisyklių nustatymas, tvarkos įvedimas.
Diskriminavimu laikoma ir privilegijų teikimas dėl priklausomumo t.t. grupei (tiek darbe, tiek viešame gyvenime).
Kaip alternatyva dispozicijoje nurodoma siekis suvaržyti žmogaus grupės ar jai priklausančio asmens teises ir laisves.
Nusikaltimas laikomas baigtu atlikus t.t. diskriminavimo veiksmus (žmogaus grupės ar jai priklausančio asmens teisęs ir laisves). Tai tyčinis nusikaltimas – suvokia, kad varžo teises ar teikia privilegijas asmens dėl jo priklausomybės t.t. grupei.
Subjektu gali būti ar v-bės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, o taip pat privatus asmuo, kai jis vykdo viešąsias f-jas, pvz. gydytojas, advokatas (atsisako ginti žmogų dėl jo priklausomybės t.t. grupei). Diskriminavimas apima ir lengvesnes veikas, pvz. įžeidimą, tačiau asmeniškame gyvenime, ne viešame, žmogus yra laisvas pasirinkti su kuo jis šneka, ką kviečia į svečius ir ko nekviečia.

Leave a Comment