Kriminalistika

6542 0

2002 m. Dėst. A.Gorbatkovas

I. KRIMINALISTIKOS METODOLOGIJA

KRIMINALISTIKOS SAMPRATA IR SISTEMA.

Kriminalistikos terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio criminalis – nusikalstamas, susijęs su nusikaltimu, arba crimen – nusikaltimas. Kriminalistika atsirado ir vystėsi kaip mokslas, kuris padeda paieškos, tardymo organams, ekspertizės įstaigoms ir teismui atskleisti nusikaltimus, surasti ir išaiškinti nusikaltėlius, nustatyti tiesą baudžiamosiose bylose.

Kriminalistika atsirado XIX a. pab. Jos pradininkas austrų profesorius Grossas. “Teismo tardytojų vadovas” (1893 m.) – pirmasis moksliškai išanalizavo ir apibendrino aukščiau naudotus nusikaltimų išaiškinimo būdus, juos sujungė į vieną darnią mokslinę sistemą, kurią pavadino kriminalistika. Dėl kriminalistikos daalyko – jo apibrėžimo, pačios kriminalistikos sąvokos teisinėje literatūroje ilgą laiką vyko diskusijos. Šiais klausimais vienodos nuomonės neprieita iki šiol.

Teisingas nusikaltimo dalyko nustatymas, tikslus jo apibrėžimas turi ne tik teorinę, bet ir didelę praktinę reikšmę. Dauguma užsienio kriminalistų šio mokslo dalyką labai susiaurina ir jam priskiria tik policinių techninių priemonių ir jų panaudojimo būdų tyrinėjimą, o kriminalistikos apskritai nelaiko teisės mokslu. Pvz., JAV kriminalistas Bredfordas: kriminalistika – tai tik į krūvą sudėti analitinės chemijos, optikos, fizikos, mikroskopijos, fotografijos, technikos ir kiti skyriai.

O’Hara: Kriminalistika nee mokslas, o nusikaltimo išaiškinimo menas. Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, kriminalistika – savarankiškas teisės mokslas. Ji apibendrina praktinę paieškos, tardymo bei teismo organų ir ekspertizės įstaigų veiklą ir panaudodama gamtos, technikos ir kitų mokslų pasiekimus, rengia nusikaltimų tyrimo bei ke

elio jiems užkirtimo techninius ir taktinius būdus bei metodines rekomendacijas.

Kriminalistika kaip savarankiškas mokslas turi savo dalyką, metodus, specifinius uždavinius ir tuo skiriasi nuo kitų mokslų. Mokslo dalykas – tam tikra pažinimo sritis, nagrinėjamų problemų ir dėsningumų visuma.

Kriminalistikos dalyką (profesorius Koldinas) sudaro šie elementai:

– tiriamieji, arba baudžiamieji relivantiniai – įvykiai, procesai, faktai, tai yra nusikalstama veikla arba nusikaltimas;

– jų atsispindėjimo supančioje aplinkoje mechanizmas;

– nusikaltimo atskleidimo, tyrimo ir prevencijos veikla (kriminalistinė veikla).

Kriminalistikos objektas – žmonių veikla, iš vienos pusės – nusikaltėlio, iš kitos – tardytojų ir kitų kriminalistų veikla.

Vingergas ir Mitričevas suformulavo kriminalistikos apibrėžimą, kuris ilgai buvo laikomas tradiciniu: kriminalistika – mokslas apie technines priemones, taktinius būdus bei metodus, taikomus atliekant įstatymo numatytus procesinius veiksmus, kuriais surandami, renkami, fiksuojami ir tiriami įrodymai, siekiant išaiškinti nusikaltimus ir užkirsti jiems kelią.

Belkinas: kriminalistika – mokslas apie įrodymų atsiradimo, surinkimo, ištyrimo, įvertinimo ir panaudojimo dėsningumus ir jais pagrįstus teisminio tyrimo ir nusikaltimų prevencijos priemones bei būdus.

Kazlauskas, Danisevičius: kriminalistika – mokslas, rengiantis nusikaltimo atskleidimo, jų išaiškinimo ir prevencinius metodus, nusikaltimų pėdsakų ir kitų įrodymų rinkimo, tyrimo ir panaudojimo techninius bei taktinius būdus ir priemones.

KRIMINALISTIKOS SISTEMA

Anksčiau kriminalistika buvo skirstoma į 2 dalis: bendroji ir ypatingoji. Bendroji – apie kriminalistinę techniką ir tardymo arba kriminalistinę taktiką; Ypatingoji – atskirų nusikaltimų rūšių tyrimo metodika. Vėliau tų dviejų dalių pavadinimų atsisakyta ir kriminalistika suskirstyta į 3 dalis:

1) technika;

2) taktika;

3) metodika.

Dabartiniu me

etu tyrinėjant teorinę ir metodologinę kriminalistikos problemą, susiduriame su kriminalistikos metodologija. Dabar kriminalistikos sistemą sudaro:

a) kriminalistikos metodologija;

b) kriminalistinė technika;

c) kriminalistinė taktika;

d) atskirų nusikaltimų rūšių tyrimo metodika.

Kriminalistikos metodologija aprėpia mokymą apie kriminalistikos dalyką, metodus, uždavinius, sistemą, kriminalistikos istoriją ir jos vystymosi tendencijas, ryšių su kitais teisės mokslais, vietą mokslinio pažinimo sistemoje. Į ją taip pat įeina kriminalistinė identifikacija arba identifikacijos teorija, bendras mokymas apie versijas ir t.t.

Kriminalistinė technika – teorinių teiginių ir jais pagrįstų techninių priemonių ir būdų naudojimo įrodymams surasti, įtvirtinti, paimti bei ištirti ir kitų nusikaltimų tyrimo ir jų prevencijos uždaviniams spręsti sistema.

Kriminalistinė taktika rengia mokslines planingo ir kryptingo nusikaltimų tyrimo rekomendacijas ir taktinius būdus. Kriminalistinė taktika apima bendruosius nusikaltimų tyrimo, organizavimo bei planavimo principus, bet svarbiausias jos uždavinys – rengti specialius, konkrečių tardymo veiksmų atlikimo taktinius būdus.

Atskirų nusikaltimų rūšių tyrimo metodika tyrinėja ir apibendrina nužudymų, vagysčių, plėšimų, išžaginimų ir kitų nusikaltimų padarymo ypatumus, specifiką ir remdamasi tos analizės duomenimis parengia šių nusikaltimų rūšių tyrimo metodologines rekomendacijas.

Pagrindinis kriminalistikos uždavinys – padėti greitai ir visapusiškai atskleisti bei ištirti rengiamus ir jau padarytus nusikaltimus. Taip pat kriminalistika turi ir savo specifinius uždavinius:

1) įrodymų rinkimo, tyrimo ir panaudojimo techninių priemonių, taktinių būdų ir metodinių rekomendacijų tobulinimas ir naujų veiksmingiausių kūrimas;

2) parengtinio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo organizacinių, taktinių ir metodinių pagrindų tobulinimas.

3) Nusikaltimų pr

revencijos kriminalistinių būdų, priemonių ir metodų kūrimas bei tobulinimas.

Kriminalistika susijusi su kitomis teisės disciplinomis, kitais teisės mokslais, ypač tais, kurie tyrinėja nusikaltimus ir nusikalstamumo problemas: baudžiamoji teisė, baudžiamasis procesas, kriminologija, teismo psichologija ir kiti.

KRIMINALISTIKOS METODAI

Bet kuris metodas – tai veiksmų, kuriuos rekomenduojama atlikti tam tikru nuoseklumu ir tvarka, sistema. Kriminalistikos metodus galima klasifikuoti taip:

– pagal žinių lygį: empiriniai ir teoriniai;

– pagal mokslo šaką: fizikiniai, cheminiai, matematiniai ir kiti;

– pagal tyrimo uždavinius: identifikaciniai, klasifikaciniai, diagnostiniai;

– pagal struktūrą: paprastieji, sudėtiniai, kompleksiniai;

– pagal objekto rūšį: trasologiniai; balistiniai; rašysenos ir kiti.

Svarbiausia kriminalistikos metodų klasifikacija – pagal bendrumo laipsnį, pagal kurį kriminalistikos metodų grupes:

1) BENDRIEJI METODAI: loginiai metodai (kaip analizė, sintezė, indukcija, dedukcija, analogija, apibendrinimas, abstrakcija, hipotezė ir t.t.) bei empiriniai pažinimo metodai (stebėjimas, matavimas, aprašymas, palyginimas, eksperimentas, modeliavimas). STEBĖJIMAS – aktyvus, kryptingas, sutelktas, tiesioginis daiktų ir reiškinių suvokimas, jų pažinimo būdas. MATAVIMAS – matuojamo dydžio skaitinės reikšmės nustatymas lyginant jį su tam tikru matavimo vienetu (etalonu). APRAŠYMAS – objekto savybių ir požymių nurodymas, jų išvardijimas, apibūdinimas. PALYGINIMAS – vieno objekto sugretinimas su kitu bendrų požymių turinčiu objektu, siekiant nustatyti lyginamojo objekto panašumą arba skirtingumą. EKSPERIMENTAS – dirbtinis kokio nors reiškinio, jo pokyčio sukėlimas, kuriuo siekiama ištirti to reiškinio savybes, pobūdį, eigą, priklausomybę nuo kitų reiškinių, faktų, aplinkybių. MODELIAVIMAS – šio metodo esmė – mokslinio tyrinėjimo procese pažinimo objektas (originalas) pa

akeičiamas jo modeliu. Tai yra sukurtų darinių, įtaisų, daiktų, kurie turi analogiškų savybių kaip ir tiriamasis objektas.

2) SPECIALIEJI kriminalistikos metodai: jie skirstomi į 2 grupes: a) techniniai kriminalistiniai; b) taktiniai kriminalistiniai. TECHNINIAI KRIMINALISTINIAI – šie metodai naudojami nusikaltimo pėdsakams ir materialiems objektams surasti, užfiksuoti, paimti, ištirti bei išsaugoti. Tai specialūs fotografijos metodai, trasologiniai metodai, teismo balistiniai metodai, raštotyros ir dokumentų tyrimo metodai, portretinės identifikacijos metodai, odorologiniai metodai (apie kvapus), fonoskopiniai metodai ir kiti. TAKTINIAI KRIMINALISTINIAI – visų pirma tardymo ir teismo veiksmų efektyvaus, racionalaus atlikimo metodai; taip pat bendrieji nusikaltimų tyrimo organizacijos metodai, pvz., planavimo, versijų iškėlimo metodai, atskirų rūšių nusikaltimų tyrimo metodai ir t.t.

3) SPECIALIEJI KITŲ MOKSLŲ metodai: fizikiniai (cheminiai tyrimo metodai), matematiniai, kibernetiniai, antropologiniai ir antropometriniai metodai, sociologiniai, psichologiniai.

Visi kriminalistikos metodai nėra griežtai atriboti vieni nuo kitų. Nė vieno jų negalima laikyti universaliu, vieninteliu. Kriminalistikoje ir tyrimo organų praktikoje jie naudojami kompleksiškai.

KRIMINALISTINĖ IDENTIFIKACIJA

Žodis identifikacija kilo iš lotynų kalbos žodžio identificare – kokio nors objekto (daikto, žmogaus) tapatybės nustatymas, sutapatinimas.

Kriminalistikoje identifikacija yra objekto tapatybės nustatymas pagal jų paliktus pėdsakus arba kitokius atspindžius, siekiant išaiškinti asmenis bei daiktus, susijusius su tiriamuoju įvykiu.

Identifikavimo sąlygos:

1) objekto identifikavimas, tapatumas, jo lygybė pačiam sau;

2) sąlygine prasme objekto pastovumas.

Pagal vaidmenį ir reikšmę visi identifikacijos objektai skirstomi į: identifikuojamus ir identifikuojančius. IDENTIFIKUOJAMI – objektai, kurių tapatybę arba jos nebuvimą reikia nustatyti. Tai dažniausiai būna tiesiogiai su nusikaltimu susiję konkretūs objektai – daiktai, žmonės, lavonai, įrankiai, mechanizmai, instrumentai. IDENTIFIKUOJANTYS – tokie objektai, kurie būdami taip pat susiję su tiriamuoju įvykiu savo pokyčiuose atspindi identifikuojamo objekto savybes bei požymius, todėl jie panaudojami identifikuojamam objektui nustatyti: dažniausiai rankų, kojų pėdsakai ir jų kopijos, bet gali būti ir kiti atspindžiai (fotonuotraukos, portretai, identifikuojamo objekto aprašymai, atminty išlikę vaizdai). Identifikacijos objektų skirstymas svarbus praktiniu požiūriu. Identifikuojamas objektas tiriamas pats: jo požymiai (forma, dydis, reljefo ypatybės), o identifikuojantys – atspindi kito, identifikuojamo objekto požymius, kurie jame užfiksavo.

Identifikacijos objektai turi daugybę įvairių savybių bei požymių, tačiau identifikacijos tikslams panaudojami ne visi daiktų požymiai, o tik tie, kurie yra atsispaudę, užsifiksavę ieškomo objekto pėdsake arba kitokiame atspindyje. Tokie požymiai vadinami identifikaciniais.

Identifikacijos požymiai skirstomi į bendruosius ir individualiuosius. Bendrieji apibūdina visą objektą, jie yra rūšiniai, grupiniai, o individualieji nusako objekto tapatybes, detales.

Kriminalistikos teorijoje ir praktikoje skiriamos šios identifikacijos rūšys:

a) identifikacija pagal pėdsakus ir kitus materialiai fiksuotus atspindžius;

b) pagal bendros kilmės požymius (kitaip vadinama visumos nustatymas pagal dalis);

c) pagal atminty išlikusius atvaizdus;

d) pagal požymių aprašymą;

Tiriant nusikaltimą, prireikia neretai nustatyti ne tik individualų konkretų objektą, bet ir jo rūšinę priklausomybę, tai yra nustatyti, kokiai rūšiai, grupei, klasei, tipui, porūšiui ir t.t. priklauso koks nors objektas. Nors nustatant rūšinę objekto priklausomybę, tiriamieji objektai neindividualizuojami, jos praktinė reikšmė didelė. Šio pobūdžio tyrimai kriminalistikoje naudojami labai plačiai. Jie: a) padeda nustatyti nežinomų medžiagų kilmę, prigimtį ir paskirtį; b) įgalina objektus priskirti konkrečiai objektų grupei; c) leidžia nustatyti lyginamųjų medžiagų vienarūšiškumą ar skirtingumą; d) padeda išaiškinti objekto kilmės šaltinį, pagaminimo būdą ir pan.

Kalbant apie kriminalistinę identifikaciją, reikia paminėti ir kriminalistinę diagnostiką. Kriminalistiniai diagnostiniai tyrimai atliekami:

1) objekto savybėms ir būklei nustatyti;

2) veiksmo aplinkybėms ištirti;

3) priežastiniui ryšiui tarp faktų nustatyti.

Diagnostiniais tyrimais nustatomos objekto savybės ir būklė, aiškinamasi, ar jis atitinka tam tikras charakteristikas, pvz., ar objektas yra šaunamasis ginklas, ar tinka šaudyti ir t.t. Toks tyrimas padeda nustatyti faktinę objekto būklę, pvz., ar tvarkinga spyna, ar plomba nebuvo pakartotinai įspausta, arba ištirti pirminę būklę, pvz., koks buvo pirminis automobilio variklio numeris. Diagnostiniai tyrimai neretai derinami su identifikaciniais. Jie atliekami pirmiausia, pvz., nustatoma, ar pėdsakai tinka asmenį identifikuoti, o po to nustatomas asmuo. Diagnostiniai tyrimai padeda išaiškinti pėdsakų susidarymo eiliškumą, nustatyti nusikaltėlio veiksmus įvykio vietoje.

Diagnostiniai tyrimai priežastiniam ryšiui tarp faktų nustatyti padeda atkurti pėdsakų susidarymo mechanizmą. Pvz., ar konkrečiomis aplinkybėmis pėdsakai ant automobilio atsirado įvažiavus į garažą, ar užvažiavus ant žmogaus.

Kriminalistinės diagnostikos procesą sudaro tokie etapai:

1) atskiras detalusis tyrimas, kurio metu visapusiškai ištiriami objekto, įvykio, reiškinio požymiai pagal jų atspindžius arba tiesiogiai.

2) Šių savybių lyginimas su panašaus įvykio tipinėmis situacijomis arba tipiniu modeliu. Toks lyginimas leidžia teisingiau suprasti, kokie dėsningumai atsiranda konkrečiu atveju, paaiškinti pasitaikančius neatitikimus.

3) Išvadų formulavimas apie reiškinio priežastis, įvyko eigą, objekto savybes.

VERSIJŲ SĄVOKA IR KLASIFIKACIJA. VERSIJŲ IŠKĖLIMO IR PATIKRINIMO TAISKYKLĖS

Versija – iš kelių galimų vienas kokio nors fakto, reiškinio aiškinimas. Kriminalistinė arba tardymo versija – faktiniais duomenimis pagrįsta tardytojo ar kito kriminalisto prielaida apie tiriamą įvykį bei jo aplinkybes. Kriminalistinė versija būtinai tikrinama. Savo logine prigimtimi versija labai panaši į hipotezę. Tačiau hipotezės kuriamos stambiems, reikšmingiems gamtos ir visuomenės situacijoms, jų dėsningumams, o versijos, tarp jų ir tardymo, keliamos dėl konkrečių įvykių bei faktų.

Savo logine struktūra bei pažintine verte tardymo versija iš esmės nesiskiria nuo hipotezių. Versijos nusikaltimų tyrime turi labai didelę reikšmę. Versijos nustato tyrimo kryptį, sąlygoja klausimus, kuriuos reikia išaiškinti byloje. Pagal aiškinamų aplinkybių ir faktų daugumą bei reikšmę versijos klasifikuojamos į:

a) bendrąsias;

b) atskirąsias;

c) detaliąsias.

BENDROSIOS versijos aiškina visą tiriamą įvykį, jo pobūdį, pvz., ar tai nužudymas, ar savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas.

ATSKIROSIOS – tardytojo prielaidos apie konkrečius nusikaltimo sudėties elementus, pvz., kas, kokiu būdu padarė nusikaltimą; koks buvo tikslas, motyvas.

DETALIOSIOS – keliamos dėl smulkesnių, šalutinių aplinkybių, kurios paprastai neturi baudžiamosios teisinės reikšmės, pvz., koks įrankis buvo panaudotas įsilaužimui.

Pagal subjektą versijos:

1) tardymo;

2) paieškos;

3) teismo;

4) ekspertizės.

Literatūroje minimos kontraversijos – versijos, paneigiančios kokią kitą versiją, ir tipinės versijos – kurios paprastai keliamos pradinėj tyrimo stadijoj, kai turima labai mažai informacijos apie tiriamą įvykį ir grindžiamos analoginių bylų tyrimo praktikos apibendrinimo duomenimis. Toliau tiriant bylą tipinės versijos arba sukonkretinamos, arba atmetamos kaip nepasitvirtinusios. Pagrindas versijoms iškelti – tie faktiniai duomenys, kuriuos bylos tyrimo procese surenka tardytojas. Daugiausiai duomenų tardytojas gauna iš procesinio šaltinio, darydamas įvairius tardymo veiksmus, oficialiai gaudamas dokumentus ir kitokią medžiagą iš organizacijų, pareigūnų, piliečių ir pan.

Versijos iškėlimas ir jų konstravimas – sudėtinga protinė veikla ir čia plačiai naudojami loginiai būdai bei formos.

Planuojant bylos tyrimą, reikia iškelti ne vieną, o visas, realiai galimas tomis sąlygomis versijas tiek, kiek galima pateikti tikėtino tiriamojo įvykio ir jo aplinkybių paaiškinimo. Iškeltos versijos turi būti objektyviai galimos prielaidos, turi būti nors iš dalies tikėtinos. Po to labai svarbu tinkamai organizuoti versijų patikrinimą.

Pirmiausia versijos tiriamos loginiu būdu. Iš jų pagal dedukcinį metodą išvedami ir analizuojami visi realiai galimi sekmenys. Tie turi būti logiškai susiję ir neprieštarauti vienas kitam. Juos patvirtinus byloje surinkta faktine medžiaga, versija pripažįstama teisinga. Jeigu išvados, padarytos remiantis versija, prieštarauja faktams, versija keičiama arba atmetama.

Loginės versijų patikrinimo taisyklės papildomos taktinėmis, kurių pagrindinės yra šios:

– visos tyrimo plane numatytos versijos turi būti tikrinamos lygiaverčiai, vienu metu;

– tikrindamas versijas, tardytojas turi būti kiek įmanoma objektyvus, nešališkas;

– tiriant versijas, turi būti gauti atsakymai į visus klausimus, sudarančius versijos turinį;

– versijų tikrinimas baigiamas tik tada, kai viena iš jų pasitvirtina, o kitos atkrenta arba paneigiamos.

Teisingas, objektyvus, tikrovę atitinkantis įvykio ar reiškinio aiškinimas gali būti vienas. Tik tokiu atveju, kai likusioji versija yra vienintelis tiriamo įvykio paaiškinimas, kai nėra jai prieštaraujančių aplinkybių ir kai ji paremta įtikinamais įrodymais, konstatuojama, kad ši tardymo versija pasitvirtina, o faktai bei aplinkybės, dėl kurių ta versija buvo iškelta, yra įrodyti.

II. KRIMINALISTINĖ TECHNIKA

KRIMINALISTIKOS TECHNIKOS PRADMENYS

Kriminalistinės technikos sąvoka, sistema ir uždaviniai. Kriminalistinės techninės priemonės bei būdai, naudojami įrodymams surasti, įtvirtinti bei paimti. Pagrindiniai daiktinių įrodymų tyrimo metodai, naudojami ekspertizės įstaigose.

KRIMINALISTINĖ TECHNIKA – techninių priemonių, metodų ir būdų, naudojamų įrodymams surasti, įtvirtinti, paimti bei ištirti, sistema. Terminas kriminalistinė technika taip pat apima ir įvairius prietaisus, technines priemones, aparatūrą, įtaisus, medžiagas, instrumentus ir t.t. daugelis baudžiamojo proceso įstatymų normų tiesiog numato fotografavimo, filmavimo, garso įrašymo, matavimo, pėdsakų išliejų ir atspaudų darymo galimybę, atliekant įvykio vietos apžiūrą ir kitus tardymo veiksmus. Įstatymas reikalauja, kad apie kriminalistinės technikos ir kitos technikos panaudojimą būtų pažymėta atitinkamo tardymo veiksmo protokole, kuriame be to, reikia nurodyti, kokios techninės priemonės, kokiomis sąlygomis ir kokie rezultatai.

Nesilaikant šio reikalavimo, kriminalistinės technikos panaudojimo rezultatai neturi įrodomosios reikšmės.

Kriminalistikos technikoje susiformavo tokios šakos:

1) kriminalistinis vaizdo fiksavimas;

2) kriminalistinė trasologija (mokymas apie pėdsakus);

3) kriminalistinė balistika (tiria šaunamuosius ginklus, šaudmenis, šūvio pėdsakus);

4) techninis kriminalistinis dokumentų tyrimas;

5) kriminalistinė raštotyra (apima rašysenos, rašto kalbos tyrimą);

6) kriminalistinė habitoskopija (asmens identifikavimas pagal išorės požymius – tai yra žodinis atvaizdas);

7) kriminalistinė arba kriminalinė registracija, odorologija (mokymas apie kvapus), fonoskopija (apie garsus), mikrologija (apie mikroobjektus).

Tokia kriminalistikos technikos sistema grindžiama pirmiausia dalykiniu principu: kiekviena jos šaka tyrinėja tam tikrus daiktinių įrodymų grupę, pėdsakus, ginklus, dokumentus. Kriminalistinė technika taip pat specializuojama ir pagal naudojamus metodus. Galima išskirti 2 stambias jų grupes:

1) vieni metodai skirti daiktiniams įrodymams surasti, įtvirtinti bei paimti. Tai įvairių pėdsakų (rankų, kojų), šūvio žymių, mikroobjektų įvykio vietoje paėmimo būdai, tardymo lagaminų, paieškos prietaisų panaudojimas. Šiuos metodus, būdus ir priemones, kurie naudojami darant tardymo veiksmus, vadinami operatyvine tardymo technika.

2) Kitos grupės metodai naudojami daiktiniams įrodymams tirti. Šių priemonių bei metodų visuma vadinama tiriamąja technika.

Pagrindinis kriminalistikos technikos uždavinys – rengti nusikaltimo materialių žymių, pėdsakų ir kitų daiktinių įrodymų suradimo, paėmimo ir ištyrimo būdus bei priemones, siekiant gauti informacijos apie nusikaltėlį, jo panaudotus įrankius bei priemones, kitas svarbias nusikaltimo aplinkybes, taip pat sąlygas, padėjusias ar palengvinusias padaryti nusikaltimą.

Konkretūs kriminalistikos technikos uždaviniai:

a) nusikaltimo materialių pėdsakų suradimas, įtvirtinimas ir paėmimas;

b) pėdsakų susidarymo mechanizmo bei sąlygų nustatymas;

c) kriminalistinių objektų rūšinės arba grupinės priklausomybės nustatymas;

d) tų objektų identifikacija;

e) nusikaltimų prevencijos kriminalistinių techninių priemonių bei būdų rengimas.

Dabartiniu metu kasdieniniam nusikaltimų tyrimo darbe plačiai paplitę įvairių techninių priemonių rinkiniai, kurie sukomplektuoti tardymo lagaminuose, portfeliuose ir pan. Šiuose komplektuose esančios techninės priemonės naudojamos daiktiniams įrodymams surasti, apžiūrėti ir supakuoti, pėdsakų išliejoms daryti, planams bei schemoms braižyti, įvykio vietos aplinkai bei įvairiems objektams fotografuoti, filmuoti, ekspertizės medžiagai rinkti. Konkretus tokių komplektų turinys skiriasi, bet paprastai juose būna šie pagrindiniai techninių priemonių skyriai:

1) fotografavimo reikmenys;

2) daiktai darbui su pėdsakais;

3) matavimo, planų, schemų braižymo priemonės;

4) bendros paskirties instrumentai;

5) paieškų prietaisai.

Tokius skyrius turintys techninių priemonių rinkiniai vadinami universaliais, be jų praktikoje naudojami ir specializuoti komplektai: daiktiloskopiniai, biologiniai, fotografiniai.

Tardymo lagamine yra tokios mokslinės techninės priemonės:

PIRMAS SKYRIUS – pėdsakams surasti, užfiksuoti ir paimti: dektr. žiebtuvėlis, 2 lūpos, minkšti magnetiniai šepetėliai milteliais apdulkinti pirštų pėdsakus, redukuotos geležies milteliais, skalpelis, pėdsakų kopijavimo plokštelės (daiktiloskopinės plokštelės), gipsas, katalizatoriai, perchlorvinilas (pėdsakams biriuose paviršiuose sutvirtinti ir paimti), liuminolis (arba voskoboinikovo reaktyvas).

ANTRAS SKYRIUS – matavimo, planų bei schemų braižymo priemonės – rulėtės (3×20 metrų), vizilinė liniuotė (sulankstoma), kompasas, slankmatis, milimetrinis popierius, rašymo priemonės, tardymo dokumentų blankai ir t.t.

TREČIAS SKYRIUS – bendros paskirties instrumentai: žirklės, universalus peilis, stiklo rėžtuvas, pjūkliukai medžiui ir metalui pjauti ir t.t.

KETVIRTAS SKYRIUS – paieškų prietaisai: metalinis virbas, magnetinis ieškiklis, elektros srovės matuoklis ir kt.

Daugiau techninių priemonių sudėta į prokuroro – kriminalisto lagaminą. Efektyvią paramą tardytojams suteikia ir kriminalistinės autolaboratorijos.

Pirmas metodas – mikroskopiniai tyrimai. Kriminalistinėj praktikoj naudojami plačiai įvairių rūšių ir konstrukcijų mikroskopai: universalūs biologiniai MVI tipo mikroskopai, didinantys iki 1350 karto; MBS tipo binokuliariniai stereoskopiniai mikroskopai. Jų privalumas tas, kad tiriamąjį objektą galima stebėti abiem akim ir jie duoda tūrio erdvės vaizdą (didina iki 199 karto); lyginamieji mikroskopai – jų ypatumas tas, kad jie leidžia viename stebėjimo lauke iš karto matyti dviejų sugretintų objektų vaizdus, ir leidžia juos sulyginti. Šie mikroskopai naudojami tiriant pėdsakus ant kulkų, tūtelių, įvairių trasologinių objektų (didina iki 1350 karto). Metolografiniai mikroskopai – jais tiriami įvairūs neskaidrūs objektai, pėdsakai ant metalinių paviršių, metalų, jų lydinių struktūrą;

Poliamizaciniai mikroskopai – tiriama medžiagų kristalinė struktūra; profilografiniai mikroskopai – tiriamos reljefinių pėdsakų profiliu; instrumentiniai mikroskopai – jais galima tirti ir labai tiksliai išmatuoti pėdsakus ir kitus objektus; liuminescensiniai mikroskopai – leidžia stebėti ir tirti mikroobjektų liuminescensiją; elektroniniai mikroskopai – didina daugiau kaip 10 000 kartų.

TYRIMAI NEMATOMUOSE SPINDULIUOSE

Infraraudonieji spinduliai – naudojami stebėti ir fotografuoti blogo matomumo sąlygomis. Kriminalistikoje jie naudojami daiktiniams įrodymams ir ypač dokumentams tirti. Jie įgalina perskaityti tekstus, užlietus anilininiu rašalu, nustatyti prirašymus ir kitus pakeitimus dokumentuose, perskaityti popieriumi užklijuotus tekstus, nusitrynusius ar išblukusius įrašus.

ULTRAVIOLETINIAI SPINDULIAI – kriminalistikoje naudojami nematomiems medžiagų likučiams aptikti, išnaikintam, išblukusiam tekstui atkurti, nematomu rašalu parašytiems tekstams perskaityti, tiriamų medžiagų vienarūšiškumui ar skirtumui nustatyti ir t.t.

RENTGENO, alfa, beta spinduliai naudojami, jei reikia nustatyti ir užfiksuoti įvairių daiktinių įrodymų vidinę sandarą.

Spektrinė analizė: jos būdu nustatoma įvairių mišrių medžiagų sudėtis. Kriminalistikoje naudojami du jos būdai: emisinė bei absorbcinės analizės. EMISINĖ analizė būna kokybinė ir kiekybinė, padeda nustatyti įvairių metalų, dažų, lako, emalio, stiklo, tabako ir kitų objektų rūšinę ir grupinę priklausomybę, lyginamų medžiagų vienarūšiškumą ar skirtingumą. ABSORBCINĖ analizė padeda diferencijuoti, atskirti vienodos spalvos, bet skirtingos cheminės sudėties medžiagas.

CHROMOTOGRAFINĖ – tai tyrimo metodas, naudojamas sudėtingiems, daugiakomponenčiams mišiniams tirti. Šiuo būdu analizuojami įvairūs kvapai, surandamos nedidelis alkoholio kiekis kraujyje ir t.t. Chromotografais galima tirti ir narkotikus, lūpų dažų pėdsakus, klijų likučius, kitų etikečių, vokų ir pan. pėdsakus. Kriminalistikoje dažnai naudojama dujinė analizė.

POLIGRAFIJA – naudojama labai nedidelės tiriamų medžiagų rūšiai, kilmei, priklausomybei, įvairių medžiagų koncentracijai tirpaluose nustatyti. Jos būdu tiriama daugelis organinių ir neorganinių junginių, šūvio produktai, medaus, vyno, benzino pėdsakai, cukrus, narkotikai ir kt.

ELEKTROGRAFIJA – kriminalistikoje ji naudojama metalizacijos pėdsakams aptikti, jų vaizdui gauti. Gaunami įvairūs pėdsakai ant kulkų.

NEITRONINĖ RADIACINĖ analizė – gali aptikti mikroskopiškai mažų tiriamų medžiagų kiekius iki milijardinių miligramų dalių.

KRIMINALISTINIS VAIZDO FIKSAVIMAS

Kriminalistinio vaizdo fiksavimo samprata, sistema. Kriminalistinės fotografijos sąvoka, reikšmė, rūšys. Operatyvinės kriminalistinės fotografijos būdai. Fotografavimas atliekant tardymo veiksmus. Pagrindiniai tiriamosios kriminalistinės fotografijos metodai. Vaizdo įrašas ir kiti vaizdo fiksavimo metodai. Kriminalistinės fotografijos ir vaizdo įrašo panaudojimo įforminimas.

SAMPRATA

Tiriant nusikaltimus, visada didžiausias dėmesys skiriamas techniniams pėdsakų ir kitų objektų fiksavimo būdams. Iš pradžių tai gana tikslūs išmatavimai, nesudėtingos schemos, planai, vėliau – ir modeliavimas, ir fotografavimas. Kriminalistikoje nėra daug metodų, kurių reikšmė tiriant ir aiškinant nusikaltimus įvairiose stadijose yra tokia aiški ir neginčijama kaip fotografijos. XIX a. vid. fotografijos metodais jau fiksuojami nusikaltėlių pėdsakai, įvykio vieta. XIX a. antroje pusėje sparčiai plėtojosi bendroji fotografija. O kriminalistai kuria specialius fotografavimo metodus, būdus, priemones ir aparatūrą, rengia kriminalistines tiriamosios fotografijos metodikas.

Fotografijos metodai naudojami ne tik nusikaltėliams registruoti, pėdsakams fiksuoti įvykio vietoje, bet ir atlikti tardymo ir paieškos operatyvinius veiksmus, darant įvairias ekspertizes.

Pačioje fotografijoje vyksta daug pokyčių, pvz., 1981 m. “Sony” sukūrė skaitmeninį fotoaparatą spalvotiems vaizdams fiksuoti. Jis magnetinėse plokštelėse ar diskuose užfiksuoja vaizdus, kuriuos galima atkurti panaudojus tam tikrus elektroninius adapterius. Pastaraisiais metais skaitmeninės fotografijos junginiai su kompiuteriu, užfiksuotas jame vaizdas gali būti demonstruojami kompiuterio monitoriaus ekrane, o vaizdo kopija išspausdinta. Tai pirmasis bandymas atsisakyti fotografiniame procese cheminio apdorojimo.

Nuo 1985 m. prasidėjo filmavimo era. Filmavimo metodas vadinamas judančia fotografija, įtrauktas į kriminalistinės fotografijos sistemą. Fotografavimo ir filmavimo procesai buvo panašūs, bet vaizdo įrašas naudojamas tiems patiems tikslams kaip filmavimas, grindžiamas visai kitais vaizdo fiksavimo būdais (tai elektromagnetinis vaizdo fiksavimo būdas).

Holografija irgi neatitinka fotografijos kanonų, nors jos nauda ir perspektyva atliekant kriminalistinius tyrimus neabejotina. Visi šie metodai, techninės priemonės gali būti panaudotos tiriamiems objektams užfiksuoti ir jų atvaizdams išsaugoti, iliustracinei medžiagai gauti, objektams, esantiems už žmogaus jutimo galimybių, tirti.

Kriminalistinio vaizdo fiksavimas – kriminalistikos technikos šaka, tyrinėjanti vaizdo fiksavimo dėsningumus ir rengianti kriminalistikos objekto vaizdo fiksavimo, saugojimo, tyrimo metodus, priemones.

Kriminalistinio vaizdo fiksavimo sistemą kartu su senais žinomais struktūriniais elementais kriminalistine fotografija bei kinematografija, sudaro vaizdo įrašas, holografija ir termografija.

KRIMINALISTINĖS FOTOGRAFIJOS

Kriminalistinė fotografija – visuma specialių fotografavimo metodų, būdų, taikomų atliekant tyrimo ir operatyvinius veiksmus, darant kriminalistinę bei kitas daiktinių įrodymų ekspertizes, siekiant išaiškinti nusikaltimus.

Pagrindinis kriminalistinės fotografijos uždavinys – pritaikant fotografijos mokslo duomenis, rengti specialius fotografavimo metodus, priemones įvairiems objektams, susijusiems su nusikaltimu, fiksuoti bei tirti įrodymams, įtvirtinti bei išsaugoti ir palikti teismui akivaizdžią įrodomąją medžiagą. Kriminalistinėj fotografijoj fotografavimo objektas yra įvairūs materialaus pasaulio daiktai, įvairūs procesai ir reiškiniai, susiję su tiriamu įvykiu. Tuos įvykius galima klasifikuoti:

1) nusikaltimo vietos aplinka;

2) tardymo veiksmų darymo sąlygos, eiga;

3) pėdsakai;

4) kiti daiktiniai įrodymai, įvairios medžiagos;

5) dokumentai ir jų žymės;

6) lavonai ir jų dalys;

7) gyvi asmenys;

8) operatyvinio pobūdžio situacijos.

Kriminalistinės fotografijos 2 pagrindinės rūšys:

– operatyvinė kriminalistinė fotografija;

– tiriamoji kriminalistinė fotografija.

OPERATYVINĖ – aprėpia techninius ir taktinius fotografavimo būdus, taikomus atliekant tardymo veiksmus ir vykdant operatyvines paieškos priemones. Jos pagrindas – fiksuojantieji fotografavimo metodai.

TIRIAMOJI – aprėpia specialius fotografijos daiktinių įrodymų tyrimo metodus, dažniausiai taikomus darant kriminalistines ir kitas ekspertizes. Atliekami tiriamieji veiksmai, jie įgalina aptikti, užfiksuoti ir ištirti nematomus ar blogai matomus objekto požymius.

OPERATYVINĖS kriminalistinės fotografijos būdai:

a) panoraminė fotografija;

b) stereoskopinė fotografija;

c) matuojamoji fotografija;

d) reprodukcinė fotografija;

e) makrofotografija;

f) atpažįstamoji (signaletinė) fotografija.

PANORAMINĖ FOTOGRAFIJA – šis būdas naudojamas, kai reikia nufotografuoti didelę erdvę užimančius objektus, įvairiais atstumais išsidėsčiusius daiktus, didelės vietovės dalį ir pan. Šio būdo esmę sudaro: nuoseklus objektų fotografavimas dalimis, vėliau suklijuojant gautas nuotraukas į vieną bendrą panoraminę nuotrauką. Skiriami dar du būdai: 1) LINIJINĖ PANORAMA; 2) APLINKINĖ PANORAMA. LINIJINĖ PANORAMA naudojama, kai norima nufotografuoti išsitęsusius, vienoje linijoje esančius objektus, namų fasadus,sienas, geležinkelio platformas, pėdsakų takelį ir pan. Fotografavimas iš kelių vietų vienodai nutolusių nuo fotoaparato objekto ir iš vienodo aukščio darant vis kitą nuotrauką, fiksuojant nedideles dalis to, kas jau buvo nufotografuota anksčiau. Galima fotografuoti pagal vertikalę ir pagal horizontalę. APLINKINĖ PANORAMA – jos daromos, kai reikia užfiksuoti teritoriją aplink įvykio vietą, taip pat įvairiai nuo fotoaparato nutolusius objektus, kai juos patogiau fotografuoti iš vieno taško ir kai jie yra palyginti toli nuo fotoaparato. Taigi, fotografavimas ne iš kelių, o iš vieno taško, keliskart pasukant fotoaparatą tam tikru kampu apie vertikalę ašį.

STEREOSKOPINĖ FOTOGRAFIJA – šis būdas naudojamas siekiant susidaryti išsamesnį vaizdą apie fotografuojamų daiktų tūrį, apimtį, reljefą. Tas pats daiktas fotografuojamas du kartus, perkėlus fotoaparatą tam tikru atstumu. Gautas nuotraukas sukeitus vietomis, užklijuojamos ant kartono. Žiūrint į jas per stereoskopą, matomas erdvinis daikto vaizdas.

MATUOJAMOJI FOTOGRAFIJA – naudojant šį būdą, galima užfiksuoti, o iš nuotraukų nustatyti įvairių daiktų dydžius ir atstumus tarp jų. Skiriamos dar dvi ų rūšys: a) mastelinė fotografija; b) metrinė fotografija. MASTELINĖ FOTOGRAFIJA – iš tokios fotografijos matyti daikto dydis dėl to, kad daiktas fotografuojamas kartu su šalia jo padėtu vienoje plokštumoje masteliu (gali būti ruletė, liniuotė). METRINĖ FOTOGRAFIJA – leidžia nustatyti ne tik nufotografuotų daiktų dydžius, bet ir atstumus tarp jų, kai jie nevienodai ir įvairia kryptimi nutolę nuo fotoaparato.

REPRODUKCINĖ FOTOGRAFIJA – naudojamas būdas įvairių daiktų, schemų, nuotraukų, knygų ar žurnalų, iliustracijų, paveikslų, tekstų ir kitų plokščių objektų fotografijoms gauti. Kopijos daromos natūralaus dydžio ar, jei reikia, padidintos ar sumažintos. Jos naudojamos operatyviniams tikslams, įvairiems tardymo veiksmų protokolams ir ekspertizės aktams iliustruoti.

MAKROFOTOGRAFIJA – nedidelių objektų fotografavimas natūraliu dydžiu ar juos padidinant, bet nenaudojant mikroskopo.

ATPAŽĮSTAMOJI FOTOGRAFIJA – tokios nuotraukos daromos siekiant užfiksuoti gyvų asmenų ir lavonų išorės požymius, turint tikslą juos vėliau atpažinti.

FOTOGRAFAVIMAS ATLIEKANT TARDYMO VEIKSMUS

Fotografija plačiausiai naudojama įvykio vietos apžiūros metu. Jos metu daromos šios nuotraukos:

1) orientacinės;

2) apžvalginės;

3) mazginės;

4) detaliosios.

ORIENTACINĖ – kurioje įvykio vieta nufotografuojama su ja supančia aplinka, parodant įvairių vietų teritorijų padėtį tos aplinkos ir vietos atžvilgiu.

APŽVALGINĖS – ji duoda bendrą įvykio vietos, paprastai be jos aplinkos arba tik su nedidele jos dalimi, stambesnio mastelio vaizdą.

MAZGINĖS – joje stambiu planu užfiksuojamos kriminalistiniu požiūriu svarbios vietovės dalys, tam tikri mazgai, kur įvyko pagrindiniai, svarbiausi įvykiai, daiktai, ant kurių liko svarbūs pėdsakai.

DETALIOSIOS – joje atskirai nuo aplinkos užfiksuojami pavieniai nedideli daiktai, pėdsakai, kiti daiktiniai įrodymai. Ji dažniausiai daroma pagal mastelinės fotografijos taisykles.

Orientacinės ir apžvalginės paprastai daromos įvykio vietos apžiūros pradžioje, o mazginės ir detaliosios – vėlesniuose apžiūros etapuose. Labai naudinga fotografuoti darant kratą. Fotografavimo tikslai kratos metu:

– užfiksuoti bendrą kratos vietos vaizdą;

– užfiksuoti vietas, kuriose slepiami ieškomieji daiktai;

– nufotografuoti per kratą surastus, paimtus daiktus.

Darant tardymo eksperimentą, fotografija naudojama bendram eksperimento vietos vaizdui užfiksuoti bei eksperimento eigai, rezultatams užfiksuoti.

Parodant atpažinti asmenis, daiktus, lavonus, gyvulius, fotografija naudojama tam, kad būtų užfiksuota:

a) aplinka, kurioje atliekamas šis tardymo veiksmas;

b) parodyti atpažinti objektai;

c) atpažinimo rezultatai.

Tikrinant vietoje liudytojų, nukentėjusiųjų, kaltinamojo parodymus, fotografijose fiksuojama vietovė, objektai, nurodyti asmenų, kurių parodymai tikrinami ar tikslinami bei judėjimo toje vietoje maršrutas.

PAGRINDINIAI KRIMINALISTINĖS FOTOGRAFIJOS METODAI

KONTRASTINĖ FOTOGRAFIJA – ji naudojama, kai reikia pakeisti kontrastus, juos sustiprinti, taip išryškinti blogai matomas detales, objekto požymius, reljefo ypatybes.

Fotografavimas nematomuose spinduliuose. Pagrindiniai fotografavimo būdai:

1) infrafotografija;

2) ultravioletinė fotografija;

3) rentgenografija;

4) gamografija.

Šie būdai plačiai naudojami ekspertizės praktikoje suklastotiems dokumentams, daiktiniams įrodymams, nematomiems pėdsakams, nežinomos kilmės objektams tirti.

MIKROFOTOGRFIJA- labai mažų objektų fotografavimas, daug kartų juos padidinant, kad būtų galima išryškinti bei užfiksuoti plika akimi nematomus ar sunkiai įžiūrimus požymius, pavienes smulkias detales. Tai dažniausia yra fotografavimas naudojant mikroskopą.

VAIZDO ĮRAŠAS IR KITI VAIZDO FIKSAVIMO METODAI

Atliekant tardymo veiksmus, vaizdo įrašas naudojamas vis plačiau, bet šaly atsiradus daug vaizdo aparatūros, vaizdo filmavimas labai plačiai naudojamas lyginant su kino filmavimu, nes (jo privalumai prieš kino juostą):

1) vos tik įrašius vaizdo juostą, ji gali būti panaudota tam įrašui pavaizduoti, demonstruoti, o kino juostą reikia apdirbti tam tikromis cheminėmis medžiagomis;

2) vaizdo įrašas apima ir filmavimą, ir garso įrašymą;

3) vaizdo juosta gali būti panaudota daug kartų ir vaizdo įrašas padeda gauti geresnę vaizdo kokybę. Jis gana plačiai naudojamas atliekant tardymo eksperimentą, parodymų patikrinimą vietoje, įvykio vietos apžiūrą.

Naudojant vaizdo įrašą reikia laikytis tam tikrų taisyklių:

a) jis naudojamas, kai reikia užfiksuoti tam tikrus dinamiškus veiksmus;

b) naudojama laikantis įstatymų reikalavimų ir kriminalistinių rekomendacijų;

c) paaiškinamasis tekstas turi atitikti užfiksuotą vaizdą ir pateikti tam tikrą informaciją tardymo veiksmo protokole.

Šie reikalavimai privalomi ir kino filmavimui.

Vaizdo įrašas ir kino filmavimas susideda iš tokių etapų:

– pasirengimo tardymo veiksmui atlikti naudojant vaizdo įrašą;

– tardymo vaizdo įrašo plano (scenarijaus) sudarymas;

– tardymo veiksmo dalyvių supažindinimo su vaizdo įrašo planu ir užduočių paskirstymo;

– vaizdo įrašymo procesas;

– procesinis tardymo veiksmo rezultatų įforminimas ir vaizdo įrašų peržiūra.

Tardymo veiksmo vaizdo įrašas susideda iš 3 pagrindinių dalių:

1) įžanginė;

2) pagrindinė;

3) baigiamoji.

Įžanginėje ir baigiamojoje vaizdo filmavimo dalyse užfiksuojama informacija, aiškinanti ir įtvirtinanti atliekamą tardymo veiksmą, o pagrindinėje dalyje užfiksuojama veiksmo eiga ir rezultatai.

TERMOGRAFIJA – kitas vaizdo fiksavimo metodas. Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie šiluminių ir terminių pėdsakų panaudojimą kriminalistikoje. Kiekvienas kūnas spinduliuoja infraraudonaisiais spinduliais, todėl juos galima stebėti tamsoje. Tam naudojami įvairūs naktinio matymo prietaisai: ne tik stebėti, bet ir fotografuoti bei filmuoti. Kriminalistikoje atsirado naujos galimybės, kai sukurti termografiniai pagrindai ir termografinės kameros. Kartu su termografijos sąvoka, kaip sinonimas, pradėtas naudoti termoskopijos ir termovizijos terminai. Termografinis metodas grindžiamas tuo, kad šiliminius objekto skirtumus galima parodyti ekrane kaip tam tikrus šviesesnio ir tamsesnio dėmių visumą. Jų ryškumas ir stabilumas priklauso nuo temperatūrų skirtumų. Kriminalistikoje termovizija arba termografija naudojami dokumentams tirti, įvairiai paieškai atlikti (slėptuvėms, lavonams ieškoti), skirtumams tarp vizualiai vienodų objektų nustatyti. Termografija plačiai naudojama medicinoje, karyboje ir dabartiniu metu naudojama spalvotos termovizijos kameros.

HOLOGRAFIJA –kitas metodas, tai erdvinis objekto vaizdo fiksavimas specialiose plokštelėse ir to vaizdo atkūrimas apšviečiant plokštelę, dažniausia lazerio spinduliu. Ji pagrįsta šviesos interferencija, tai yra spindulių atsispindėjimas nuo objekto. Holografine plokštele užfiksuojamas interferencinis vaizdas. Tokia nuotrauka vadinama holograma. Joje užfiksuojama visa informacija apie šviesos svyravimo amplitudes ir fazes, o kitame hologramos taške slypi informacija apie tas šviesos bangas, kurios dalyvavo kuriant juostuotąjį interferencinį vaizdą. Jeigu iš hologramos liks tik 1/10 dalis, to pakaks išsamiam vaizdui atkurti. Tai yra vienas iš holografijos privalumų, kitas privalumas – erdvinis užfiksuoto objekto vaizdas, trečias privalumas – holografinė plokštelė gali užfiksuoti tūkstančius informacijos vienetų.

Holografinį vaizdą galima ir padidinti, ir sumažinti, taip pat galima gauti ir nespalvotus, ir spalvotus atvaizdus. Holografinius atvaizdus galima gauti apšviečiant objektą ne tik lazerio šviesa, bet ir panaudojant rentgeno spindulius, radijo ir kitas elektromagnetines bangas. Kriminalistikoje holografija gali būti plačiai naudojama informacijai kaupti, saugoti, įvairiems kriminalistiniams objektams registruoti, o tobulėjant technikai – įvykio vietai fiksuoti.

KRIMIMALISTINĖS FOTOGRAFIJOS IR VAIZDO ĮRAŠO PANAUDOJIMO ĮFORMINIMAS

Procesinis įforminimas reiškia, kad tam tikrame procesiniame veiksmo protokole, ekspertizė akte ar specialioje išvadoje turi būti užfiksuoti duomenys apie fiksuojamus objektus, sąlygos, priemonės. Protokole paprastai nurodoma, jei naudojamas fotografavimas:

1) koks objektas fotografuojamas;

2) fotografavimo sąlygos (fotoaparato tipas, apšvietimas, jautrumas šviesai);

3) kokie fotografavimo metodai ir būdai buvo panaudoti;

4) kas fotografavo.

Kitas kriminalistinės fotografijos panaudojimo etapas – pačių fotografijų įforminimas fotolentelėje, kurioje turi būti paaiškinamasis tekstas, kuriame turi būti nurodoma, prie kokio tardymo veiksmo protokolo ar ekspertizės akto, ji pridedama , o taip pat kada ir kur tas tardymo veiksmas buvo atliktas. Visos nuotraukos numeruojamos, po kiekviena nuotrauka turi būti tekstas, paaiškinantis nuotraukos turinį, po to nuotraukos patvirtinamos tam tikros teisėsaugos įstaigos spaudu, kiekvienas fotolentelės puslapis patvirtinamas fotografavimo asmens parašu ir fotolentelėje priklijuojamas vokas su negatyvais.

Vaizdo įrašo panaudojimas įforminamas tam tikrame protokole, kur reikia pažymėti:

a) kokie objekto veiksmai buvo filmuoti;

b) vaizdo įrašo sąlygos;

c) vaizdo įrašo trukmė ir pertraukos;

d) kas darė vaizdo įrašą;

Pasibaigus tardymo veiksmui, visi tardymo grupės dalyviai turi peržiūrėti vaizdo įrašą ir patvirtinti, kad vaizdo įrašas atitinka tardymo eigą ir rezultatus. Tai irgi fiksuojama vaizdo juostoje. Vaizdo įrašas laikomas kartu su baudžiamąja byla arba toje įstaigoje, kurios atstovas darė vaizdo įrašą. Pageidautina prie protokolo pridėti vaizdo įrašo scenarijų ir vaizdo įrašymo vietų schemą.

TRASOLOGIJA

Trasologijos sąvoka, uždaviniai, reikšmė. Pėdsakų susidarymo mechanizmas ir pėdsakų klasifikacija. Rankų pėdsakai. Kojų pėdsakai. Transporto priemonių pėdsakai. Įsilaužimo įrankių pėdsakai.

TRASOLOGIJOS SĄVOKA, UŽDAVINIAI, REIKŠMĖ

Trasologija kilęs iš prancūzų kalbos žodžio la trase ir graikų kalbos žodžio logos – mokslas. Taigi trasologija – mokslas apie pėdsakus. Kriminalistikoje pėdsakai suprantami dvejopai:

1) plačiąja prasme pėdsakai – įvairūs materialūs pakitimai, atsiradę aplinkoje ryšium su nusikaltimu. Tai visų pirma pėdsakai atspindžiai, pvz., rankų, kojų, daiktų, transporto pėdsakai ir t.t. ir įvairios daiktų būklės, jų savybių pasikeitimai aplinkoje, pvz., vienų daiktų dingimas, kitų atsiradimas, taip pat pavieniai daiktai, jų dalys, kokių nors medžiagų likučiai, įvairios mikrodalelės, įvairios dėmės, plaukai, kraujas, kvapai ir t.t.

2) Tačiau trasologija, kaip speciali kriminalistikos technikos šaka, tyrinėja ne visus pėdsakus, o tik suprantamus siaurąja specialia trasologine prasme, tai yra siaurąja prasme pėdsakai – atspindžiai, kurie atsispaudžia ir užfiksuoja pėdsaką formavusio objekto išorinė sandara, kontūrai ir reljefas.

Taigi, trasologija – kriminalistinės technikos šaka, tyrinėjanti pėdsakus kaip materialiai fiksuotus daiktų išorės sandaros atspindžius, jų formavimosi dėsningumus bei mechanizmą ir ruošianti įvairių rūšių pėdsakų rinkimo ir tyrimo mokslinius būdus bei technines priemones.

Pagrindiniai trasologijos uždaviniai:

a) pėdsakus palikusių objektų identifikavimas, jų rūšinės priklausomybės nustatymas, jei identifikuoti negalima, o taip pat pėdsakų susidarymo mechanizmo bei sąlygų išaiškinimas. Be abejo, pėdsakai turi labai didelę reikšmę atskleidžiant ir išaiškinant nusikaltimu. Pirmiausia, jie labai dažnai išaiškinami, nes neįmanoma padaryti nusikaltimo nepaliekant tam tikrų žymių. Per pėdsakus galima nustatyti daugelį reikšmingų bylos aplinkybių:

1) pėdsakų susidarymo sąlygas ir mechanizmą, pvz., pėdsakų rūšį, objektų sąveikas pobūdį, kryptį, padėtį;

2) konkrečias nusikaltimo aplinkybes: nusikaltėlių skaičių, jų atvykimo ir apsišalinimo iš nusikaltimo vietos kelią, judėjimo joje maršrutą, nusikaltimo trukmę, pusę, iš kurios buvo įsilaužta, kryptį, kuria nuvažiavo mašina;

3) kai kuriuos duomenis apie nusikaltėlį, jo lytį, ūgį, amžių, nešiojamos avalynės dydį, eisenos ypatybes, fizinę jėgą, kai kuriuos profesinius įgūdžius ir pan.

4) pėdsaką palikusio objekto rūšį ir kai kuriuos požymius, pvz., koks įrankis buvo panaudotas įsilaužimui, jo bendrieji požymiai, koks transporto tipas, automašinos markė;

5) įvairių objektų tapatumą, pvz., nustatyti, kad nusikaltimo vietoje pirštų atspaudus paliko konkretus asmuo.

Didelę reikšmę atskleidžiant nusikaltimus turi ne tik nusikaltėlio paliekami pėdsakais, bet ir pėdsakai, likę ant paties nusikaltėlio, jo drabužių, kūno.

Trasologija susijusi su kitais kriminalistinės technikos šakomis, kitais mokslais. Jos bendraisiais teiginiais remiamasi teismo balistikoje, tiriant dokumentus, autotechninėje ekspertizėje, medicinoje, archeologijoje ir kitur.

PĖDSAKŲ SUSIDARYMO MECHANIZMAS IR JŲ KLASIFIKAVIMAS

Pėdsakų atspindžius formuoja 2 objektai. Objektas, kuris palieka pėdsaką, ir kurio išorinė sandara jame atsispaudžia, vadinamas pėdsaką sudarančia arba formuojančiu, o kitas objektas, kuriame pėdsakas lieka – pėdsaką išlaikančiu arba priimančiu objektu. Kad susidarytų pėdsakas, reikia tų dviejų objektų sąveikos, kuri gali pasireikšti tuo, kad pėdsaką formuojantis objektas kontakto metu pakeičia, dažniausiai deformuoja pėdsaką išlaikantį objektą, arba priešingai, apsaugo kurią nors jo dalį nuo pakeitimų.

Susidarant pėdsakams, dalyvauja ne vienas pėdsaką formuojantis objektas, o tik tam tikra jo paviršiaus dalis, kuri liečiasi su pėdsaką išlaikančiu objektu. Tie objektų paviršiaus plotai, kurie jų sąveikos metu sueina į sąlytį, vadinama kontaktiniais paviršiais.

Pėdsakai susidaro dėl įvairių objektų poveikio (mechaninio, fizinio poveikio pėdsakai, bet pėdsakai gali susidaryti dėl terminio, cheminio, biologinio ir kito poveikio – tai dažniausiai paplitę). Pėdsakų susidarymo mechanizmo pažinimas, jo tyrinėjimas padeda išaiškinti įvairių rūšių pėdsakų susidarymo dėsningumus ir ypatybes, įvertinti pėdsakų identifikacinius požymius, nustatyti jų kriminalistinę reikšmę.

Pėdsakų susidarymo mechanizmas yra ir svarbūs pėdsakų klasifikavimo kriterijus. Pėdsakai kriminalistikoje skirstomi į:

1) įspaustinius arba reljefinius ir paviršinius;

2) statinius ir dinaminius;

3) lokalinius ir periferinius.

Pėdsakus gali palikti žmonės, gyvuliai, daiktai, iš kurių išskiriami mechanoskopiniai pėdsakai – tai įrankiai, instrumentai, įvairių mechanizmų pėdsakai, kuriuos vienija jų susidarymo mechanizmo ir kriminalistinio tyrinėjimo ypatybes.

ĮSPAUSTINIAI arba RELJEFINIAI pėdsakai susidaro deformuojantis pėdsaką priimančio objekto paviršiui. Dėl pėdsaką formuojančio objekto poveikio keičiami pėdsaką priimančio objekto forma, struktūra, jis įgyja kitą formą atspindinčią pėdsaką formavusio objekto kontaktinio paviršiaus sandarą. Tai yra 3 matmenų pėdsakai, kurie teikia daugiausiai informacijos apie juos palikusio objekto išorinės sandaros ypatybes.

PAVIRŠINIAI pėdsakai susidaro pasikeitus juos priimančio objekto paviršiaus būklei, kai ant pėdsaką priimančio paviršiaus atsisloksniuoja pėdsaką formavusio objekto arba ant jo buvusios medžiagos dalelės. Tokie pėdsakai vadinami antsluoksniniai. Pvz., riebalinis piršto atspaudas ant švaraus stiklo. Pėdsaką priimančio objekto paviršius pakinta ir tada kai pėdsaką sudarantis objektas nuima ar nuneša nuo jo paviršiaus medžiagos daleles, palikdamos savo atspaudą. Tokie pėdsakai vadinami nusluoksniniais (kojų pėdsakai ant švariai nudažytų grindų).

STATINIAI pėdsakai susidaro to kontakto metu, kai abu objektai, pėdsaką formuojantys ir jį išlaikantys, praktiškai, nors ir trumpą laiką, nejuda. Dinaminiai pėdsakai paprastai susidaro slenkant pėdsaką formuojančiam objektui pėdsaką priimančio objekto paviršiumi arba kartu judant abiem objektams.

LOKALINIAI pėdsakai susidaro tais atvejais, kai deformuojasi pėdsaką priimančio objekto kontaktinis paviršius. Tai labiausiai paplitusi pėdsakų rūšis, pvz., visi reljefiniai pėdsakai, transporto priemonių, įsilaužimo įrankių pėdsakai, pirštų atspaudai.

PERIFERINIAI pėdsakai – susidaro pakitus pėdsaką išlaikančiam objektui už jo kontakto su pėdsaką formuojančio objekto ribų, pvz., pakeliant nuo spintos seniai gulinčią knygą, aplink jos buvusią vietą matyti nusėdęs dulkių sluoksnis, sudarantis tos knygos kontūrus; arba nukabinus nuo sienos paveikslą matyti jo kontūrai. Ši pėdsakų klasifikacija turi svarbią ne tik teorinę, bet daugiau praktinę reikšmę. Nuo pėdsakų rūšies priklauso jų susidarymo, užfiksavimo bei paėmimo būdai, taip pat jų tyrimo metodika ir technika.

RANKŲ PĖDSAKAI

Iš visų pėdsakų, nusikaltėlių paliekamų įvykio vietoje, rankų pėdsakai turi didžiausią kriminalistinę reikšmę: pagal juos galima greitai identifikuoti nusikaltėlius ir nustatyti jų asmenybę. Rankų pėdsakų tyrimas apima:

1) delno (palmoskopija);

2) pirštų (daktiloskopija);

3) odos porų (poroskopija);

4) papiliarinių linijų reljefo (odžioskopija).

Didžiausią praktinę reikšmę turi pirštų pėdsakų kriminalistinis tyrimas. Kiekvienas pirštas savo paviršiuje turi daug matomų linijų – papiliarinių linijų, kurios ir jas skiriančios vagelės sudaro sudėtingas, įvairios formos piešinius, kurie vadinami papiliariniais raštais, kurių pagrindinės savybės, kurios sudaro mokslinį daktiloskopinės identifikacijos pagrindą, yra šios:

a) jų pastovumas;

b) gebėjimas atsistatyti;

c) jų individualumas.

Papiliariniai raštai priklausomai nuo jų sudėtingumo ir piešinio formos:

– lankiniai;

– kilpiniai: alnariniai ir radialiniai;

– apvalieji.

LANKINIAI – patys paprasčiausi raštai, juos sudaro srautas lanko formos papiliarinių linijų, einančių nuo vieno piršto krašto į kitą. Šie raštai sudaro tik 5 procentus visų raštų.

KILPINIAI – kilpinių raštų vidurinės papiliarinės linijos eina nuo vieno piršto krašto, viduryje apvaliai pasisuka ir grįžta į tą patį piršto galą. Sudėtinės dalys: kilpos galvutė ir kilpos galai. Kur kilpų galai nukreipti į nykštį, tokie kilpiniai raštai vadinami radialiniais, o kur į mažąjį pirštą – alnariniais. Kilpiniai raštai sudaro apie 65 procentus.

APVALIEJI – sudėtingiausi pagal piešinio formą. Juose paprastai linijos sudaro ovalus ar spirales (apie 30 procentų).

LANKINIS RAŠTAS –

KILPINIS RAŠTAS:

Į nykštį (radialinis) –

Į mažąjį pirštą (alnarinis) –

APVALIEJI RAŠTAI –

Identifikaciniai papildomi raštų požymiai:

1) bendrieji – papildoma raštų rūšis, porūšis ir t.t.

2) individualieji – pirmiausia papildomos rašto detalės, linijos pradžia ir pabaiga, nuotrūkis, taškai, akutės.

Rankų pėdsakų suradimo būdai priklauso nuo pėdsakų rūšies ir paviršiaus, ant kurio jie likę, savybių. Įspaustiniai ir kuo nors nudažyti pėdsakai, taip pat pėdsakai dulkėtuose paviršiuose pastebimi plika akimi. Menkai matomi pėdsakai, likę ant lygių poliruotų paviršių, surandami apšviečiant įvairiais kampais. Pėdsakai ant peršviečiamų daiktų (stiklo) randami irgi juos apšviečiant. Sunkiau surasti nematomus arba platentinius pirštų atspaudus. Jiems išryškinti naudojami fiziniai ir cheminiai būdai:

1) apdulkinimas milteliais;

2) nudažymas skysčiais;

3) išryškinimas garais ir dujomis.

APDULKINIMAS MILTELIAIS – dažniausiai naudojamas. Apdulkinimui naudojami specialūs, labai švelnių plaukelių šepetėliai, magnetiniai šepetėliai, kriaušė – duslintuvas; milteliai (praktikoje dažniausiai naudojami šie milteliai: sūrikas, argentoratas, geležies, cinko oksido, vario oksido, grafito, redukuotos geležies).

Milteliais išryškinti pėdsakai fiksuojami juos fotografuojant ir perkeliant ant specialaus kopijavimo plokštelių (vadinamos daktiloskopinės plokštelėmis). Pėdsakai surandami, juos reikia paimti. Geriausia paimti patį daiktą su pirštų atspaudais arba gali būti išpjaunama jo dalis su pėdsaku ar daromos atspaudų kopijos. Daiktai su rankų atspaudais turi būti smulkiai aprašyti apžiūros protokole:

– ant kokio objekto tie atspaudai yra;

– daikto paviršiaus ypatybės;

– atspaudo spalva ir rūšys;

– papildomos rašto rūšys;

– atspaudo dydis ir vieta;

– atspaudo išsidėstymas;

– kokiu būdu jis išryškintas, užfiksuotas, įpakuotas ir užantspauduotas.

KOJŲ PĖDSAKAI

Jų kriminalistinė reikšmė dažnai išryškėja atvykusį nusikaltimo vietą. Kojų pėdsakai parodo, iš kur atėjo, kur nuėjo nusikaltėlis, kur jis vaikščiojo įvykio vietoje, kur ji sustojo, nusikaltėlių skaičių, jų eisenos ypatybes, kai kuriuos fizinius duomenis: ūgį, svorį, lytį, amžių, ar jis stovėjo, ėjo, bėgo. Pagal kojų pėdsakus galima tiksliai identifikuoti avalynę ir nustatyti asmenį, buvusį nusikaltimo vietoje. Tiriant nusikaltimus, aptinkami ne tik pavieniai kojų pėdsakai, bet ir nuosekli jų eilė – pėdsakų takelis, kurį sudaro šie elementai:

1) ėjos krypties linija – linija, einanti tarp dešinės ir kairės kojų pėdsakų ir rodanti, kur link ėjo žmogus;

2) ėjos linija – jungia iš eilės visų pėdsakų kulnus ir dažniausiai esti laužytos kreivės formos;

3) žingsnio ilgis – atstumas tarp dešinės ir kairės kojų pėdsakų kulnų;

4) žingsnio plotis – atstumas tarp dešinės ir kairės kojų pėdsakų;

5) žingsnio kampas – toks kampas, kurį sudaro pėdos ašis su ėjos krypties linija. Jis dažniausiai būna teigiamas, bet to kampo gali ir nebūti arba jis gali būti net neigiamas, kai pėdos priekiniais galais pakreipta į vidų.

AB – ėjos krypties linija;

FCDE – ėjos linija;

FG – žingsnio plotis;

GC – žingsnio ilgis;

FHB – žingsnio kampas;

Gali būti FHB (kampas) neigiamas:

Pėdsako takelis, jo elementų analizė ir sugretinimas duoda vertingos informacijos apie nusikaltėlio judėjimo kryptį, greitį, būdą, jo ūgį, lytį, fizinę būseną, o kai kada apie amžių, fizinius trūkumus ir t.t. surasti kojų pėdsakus dažniausiai nereikia specialių techninių priemonių, išskyrus nematomus, basos kojos pėdsakus, kurie surandami ir išryškinami tokiais pat būdais kaip ir platentiniai rankų pėdsakai. Kojų pėdsakai turi būti tinkamai užfiksuojami ir įtvirtinami. Tokie kojų pėdsakai užfiksavimo ir paėmimo būdai:

1) fotografavimas;

2) matavimas ir aprašymas;

3) schemų nubraižymas;

4) pačių pėdsakų paėmimas;

5) paviršinių pėdsakų kopijavimas;

6) įspaustinių pėdsakų išliejimas arba modeliavimas.

Surasti kojų pėdsakai pirmiausia fotografuojami – išmatuojami, aprašomi apžiūros protokole, o prireikus, nubraižomos jų schemos. Aprašant nurodoma, kur ir ant kokio paviršiaus rasti pėdsakai, jų rūšys, išsidėstymas, matmenys, forma, individualieji požymiai.

Nufotografuoti paviršiniai kojų pėdsakai gali būti perkeliami ant didesnio formato daktiloskopinių plokštelių, panašiai kaip paviršiniai rankų pėdsakai. Įspaustinius ar reljefinius kojų pėdsakus sunku kopijuoti – tam naudojamos įvairios medžiagos priklausomai nuo objekto, atn kurio kojų pėdsakai, savybių. Universaliausia medžiaga išliejoms daryti – gipsas. Išliejos iš gipso daromos 2 būdais:

1) užpylimo – kai į paruoštą pėdsaką nepertraukiama srove pilama grietinės tirštumo gipso masė nuo vieno pėdsako gali į kitą. Kad išlieja būtų tvirtesnė, užpylus pirmą gipso skiedinio sluoksnį, įdedamos kelios medinės balanėlės, o po to užpilama likusi skiedinio dalis. Po 20-30 minučių gipso skiedinys sutvirtėja ir išlieja atsargiai išimama. Jei pėdsake yra vandens, naudojamas kitas būdas – užbėrimo.

2) Užbėrimo būdas – sausas, smulkus gipsas tam tikromis dalimis beriamas tiesiog į pėdsaką, kol gaunama reikiamo storio išlieja. Jei pėdsakai yra birioje medžiagoje (miltai), tai iš pradžių reikia juos sutvirtinti panaudojant laką ar 20 procentų cukraus tirpalo vandenyje.

Dabartiniu metu kojų ir kitiems pėdsakams fiksuoti plačiau imamas naudoti polimerinės modeliuojančios medžiagos, pastos (K, U1). Pastos paprastai naudojamos su katalizatoriais, įvairiais užpilais, kurie įgalina gauti norimą išliejos spalvą.

Dar vienas išliejų gavimo būdas – cementavimas. Biriose medžiagose likusius pėdsakus , sucementuoti juos išlaikiusį paviršių taip, kad galima paimti patį pėdsaką ir nereikia daryti jo išliejos. Padarytos išliejos ir kitokios kopijos procesiškai įforminamos.

TRANSPORTO PRIEMONIŲ PĖDSAKAI

Kriminalistikoje transporto priemonių pėdsakai traktuojami platesne prasme. Jais laikomos visos transporto priemonės sukeltos materialinės pasekmės ir pokyčiai aplinkoje. Klasifikuojant transporto priemonių pėdsakus, pirmiausia išskiriami pėdsakai – atspindžiai, pėdsakai – daiktai ir pėdsakai – medžiagos.

Pėdsakai – atspindžiai susidaro dėl tam tikrų transporto priemonių dalies, detalės kontaktinio poveikio kitam objektui.

Pėdsakai – daiktai – tai įvairios transporto priemonių bei detalių nuolaužos, atplaišos.

Pėdsakai – medžiagos – yra tepalo, skysto kuro dėmės, dažų, lako ant nuotraukos

Transporto priemonių pėdsakų reikšmę sudaro tai, kad juos apžiūrint ir tiriant ekspertizės įstaigose, galima nustatyti:

a) įvairias nusikaltimo aplinkybes: judėjimo kryptį, važiavimo greitį, stabdymo ilgį;

b) transporto priemonės tipą (lengvasis automobilis) ir rūšį, kai kada ir markę;

Apžiūrint transporto priemonių pėdsakus, reikia atkreipti dėmesį į tokias požymių grupes:

– šios grupės požymiai apibūdina transporto važiuojamąją dalį (važiuoklę): ašių skaičių, ratų skaičių, priekinių ir užpakalinių ašių plotį. Šie požymiai nustatomi tyrinėjant vėžes.

– Apibūdina transporto priemonių ratų padangas;

– Susiję su transporto priemonės judėjimo sąlygomis – pagal juos galima spręsti apie važiavimo kryptį, apytikrį greitį, judėjimą iš vietos.

Transporto priemonės pėdsakai fiksuojami analogiškais būdais kaip kojų pėdsakai – nufotografuojami – išmatuojami – aprašomi – daromos jų išliejos, atspaudai, kitos kopijos.

Transporto priemonių vėžės fotografuojamos iš viršaus panoraminiu būdu, o po to fotografuojant su masteline liniuote. Aprašant transporto priemonių pėdsakus protokole: paviršius, ant kurio surasti transporto priemonių pėdsakai, jo būklė, transporto priemonių pėdsakų rūšis, jų kiekis, išsidėstymas; atstumas tarp vėžių; kiekvieno transporto priemonės pėdsako plotis; protektoriaus raštas ir ypatybės; stabdymo pėdsakų ilgis, nuo mašinos nuskeltos dalys, medžiagų dalelės. Daromos išliejos tų ratų pėdsakų vietų, kur daugiausia yra individualių identifikuojančių požymių ir kur jie ryškiausi. Išliejoms dažniausiai naudojamas gipsas, nes reikia daryti dideles kopijas.

ĮSILAUŽIMO ĮRANKIŲ PĖDSAKAI

Įsilaužimo įrankių pėdsakai duoda daug vertingos bylai informacijos:

– apie įvykio pobūdį, pvz., atskirti tikrą įsilaužimą nuo inscenizuoto, nustatyti, iš kurios pusės buvo įsilaužta, kokie įrankiai tam buvo panaudoti, jų rūšį, formą, dydį, o vėliau, suradus juos, pagal individualius požymius identifikuoti.

– Ar laužiasi vienas, ar keli;

– Įsilaužimo vietos, pobūdžio pasireiškimo – koks žmogus tai padarė.

Įsilaužimo objektai skirstomi į šias grupes:

1) užraktai ir blokuojantieji įtaisai: spynos, sklendės;

2) specialios saugyklos: seifai, metalinės dėžės;

3) statybinės užtvaros: sienos, langai, durys, stogas.

Įsilaužimo įrankių grupės kriminalistinėje praktikoje:

a) įrankiai, specialiai pasidaryti ar pritaikyti įsilaužimui – portatyvūs laužtuvėliai, visraktis, metalo pjovimo aparatai;

b) buitiniai ir gamybinės paskirties daiktai – kirviai, plaktukai, replės;

c) atsitiktiniai daiktai, nusikaltėlio rasti įvykio vietoje ir panaudoti įsilaužimui.

Ant įsilaužimo įrankių paliekami reljefiniai, antsluoksniniai, statiniai ir dinaminiai ir t.t. pėdsakai, bet didžiausią reikšmę turi įsilaužimo pėdsakų klasifikavimas į pjovimo, kirtimo, gręžimo, spaudimo (smūgio), slydimo (trinties) pėdsakus.

Surasti įsilaužimo įrankių pėdsakus nusikaltimo vietoje palyginti nesunku, nes jie būna dažnai gerai pastebimi. Surasti įsilaužimo įrankių pėdsakai pirmiausia nufotografuojami mazginiu ir detaliuoju fotografavimo būdais – aprašomi įvykio vietos apžiūros protokole, kur:

– ant kokio objekto rasti pėdsakai;

– jo forma, dydis, medžiaga;

– pėdsakų rūšis, forma;

– vieta ant įsilaužimo objekto;

– individualūs pėdsako požymiai;

– įvykio vietoje surasti įsilaužimo įrankiai aprašomi.

Aprašius pėdsakus, objektus, ant kurių jie liko ir pačius įrankius, iš įvykio vietos turi būti paimamas arba visas daiktas su pėdsaku, arba tik jo dalis. Jei to padaryti negalima, daromos pėdsakų išliejos. Įsilaužimo įrankių pėdsakų išliejos daromos iš gipso, polimerinių pastų, plastiko, šokolado.

MOKSLAS APIE GINKLUS

Šaunamųjų ginklų ir šaudmenų kriminalistinė charakteristika. Kriminalistinės balistikos sąvoka ir uždaviniai. Šaunamųjų ginklų bei jų dalių suradimas ir apžiūra. Šūvio pėdsakai. Nešaunamojo (šalto) ginklo samprata.

ŠAUNAMŲJŲ GINKLŲ IR ŠAUDMENŲ KRIMINALISTINĖ CHARAKTERISTIKA

Šaunamojo ginklo bendrasis požymis – paskirtis pulti arba gintis. Specialieji požymiai:

1) parakas ar kitos sprogstamos medžiagos, dujos sviediniui išmesti;

2) vamzdis, suteikiantis sviediniui judėjimo kryptį;

3) prietaisas užtaisui uždengti;

4) pakankamas sviedinio pažeidžiamasis poveikis;

5) konstrukcija ir tvirtumas, leidžiantis iššauti daugiau nei vieną šūvį.

Jei bent vieno iš šių požymių nėra, ginklas šaunamiesiems ginklams nepriskiriamas. Visus šaunamuosius ginklus galima klasifikuoti įvairiais pagrindais, bet didžiausią reikšmę turi šaunamųjų ginklų klasifikavimas pagal vamzdžio ilgį, jo kanalo sienelių pobūdį, kalibrą bei pagaminimo būdą.

Pagal vamzdžio ilgį:

– ilgiavamzdžiai – daugiau kaip 40 cm;

– vidutiniavamzdžiai – 20-40 cm;

– trumpavamzdžiai – mažiau kaip 20 cm.

Pagal vamzdžio vidines sieneles:

a) graižtiniai;

b) lygiavamzdžiai;

c) kombinuoti.

Šaunamuosius ginklus apibūdina ir jų kalibras – vamzdžio skersmuo. Pagal kalibrą:

1) mažojo – iki 6,5 mm;

2) vidutinio – iki 6,5-9 mm;

3) didelio – iki 9 mm;

Pagal pagaminimo būdą: fabrikinės gamybos bei savadarbiai.

Šaunamasis ginklas gali būti užmaskuotas arba atipinis (dažnai jie gali atrodyti kaip fotoaparatas, kamera).

Nepaisant jų įvairovės, konstrukcijos požiūriu jį sudaro: vamzdis, užraktas, pakeliamasis užraktas.

Šovinį sudaro: tūtelė, kapsulė, parako užtaisas, sviedinys (kulka arba šratai). Lygiavamzdžių ginklų šoviniuose dar būna kamščiai ir tarpikliai.

KRIMINALISTINĖ BALISTIKA

Kriminalistinė balistika – kriminalistinės technikos šaka, tirianti šaunamuosius ginklus, šūvio mechanizmą, šūvio pėdsakus, siekiant identifikuoti šaunamuosius ginklus ir šaudmenis arba nustatyti jų rūšinę priklausomybę, o taip pat išaiškinti kitus su šaudyba susijusius bylos klausimus. Visus tardymo ir teismo organams teikiamus klausimus, kuriuos sprendžia kriminalistinės balistikos specialistai, galima suskirstyti į 4 grupes:

1) techninio pobūdžio klausimai – ar konkretus ginklas yra šaunamasis, ar techniškai tvarkingas, ar tinka šaudymui, ar iš jo galima iššauti, nenuspaudus nuleistuko, ar seniai iš jo buvo šauta, kokia jo atatranka;

2) šaunamųjų ginklų grupinės priklausomybės nustatymo klausimas – šaunamasis ginklas – pistoletas, revolveris, sistema (“Makarov”), modelis, kalibras ar panašūs šratai, kulkos, fabrikinės gamybos kamščiai pagal cheminę sudėtį ir pagaminimo būdą, kokių rūšių ir markių pateikti yra parako pavyzdžiai, ar jie panašūs chemine sudėtimi.

3) Identifikacinio pobūdžio klausimai – ar iš šio šaunamojo ginklo iššauta tyrimui pateikta kulka ar tūtelė, iš to paties ginklo iššautos kulkas ar tūteles, ar iki iššaunant kulka ir tūtelė nesudarė vieno šovinio;

4) Klausimai, padedantys išaiškinti konkrečias ginklo panaudojimo aplinkybes – iš kokio atstumo iššauta, šovimo kryptis, kiek kartų iššauta, kuris šūvis yra pirmesnis, šovusiojo buvimo vieta.

ŠAUNAMŲJŲ GINKLŲ IR JŲ DALIŲ SURADIMAS IR APŽIŪRA

Surastas ginklas, šūvio pėdsakai ar ginklo bei šovinių dalys pirmiausia būtinai nufotografuojami pagal apžvalginės, mazginės ir detaliosios fotografijos taisykles. Užfiksavus bendrą ginklo padėtį ir pradėjus jo apžiūrą, nepamiršti, kad jis gali iššauti, todėl jį imant vamzdis negali būti nukreiptas į save ar kitus asmenis. Ginklą reikia imti už tų vietų, kur galimybė pažeisti esančius pirštų pėdsakus ar kitas žymes yra lengviausia.

Apžiūrint ginklą, reikia išsiaiškinti ir atskirų jo dalių padėtį: ar jis užtaisytas, ar nuspaustas saugiklis. Apžiūros protokole nurodomi jo bendrieji požymiai – kalibras, modelis ir t.t., individualus numeris, defektai, o taip pat reikia užrašyti, ar nėra vamzdyje degimo produktų, sudegusio parako, dujų kvapo.

Baigus apžiūrą, vamzdžio galą rekomenduojama apvynioti keliom eilėm popieriumi – minkštai, bet tvirtai įpakuoti – užantspauduoti – parašo, kas tai yra, kada ir kaip paimtas, tardytojo parašas.

Sunkiau įvykio vietoje surasti iššautas kulkas ir tūteles, bet tai yra būtina, nes pagal pėdsakus ant jų galima nustatyti ginklo rūšis, sistemą bei jį identifikuoti. Taip pat įvykio vietoje reikia surasti kuo daugiau šratų ir grankulkių (didesnio diametro šratai). Apžiūros protokole pažymimi tokie duomenys:

1) kulkos suradimo vieta, forma, ilgis, diametras, svoris, konstrukcija, markiruotės ženklai, graižtuvų pėdsakai, jų skaičius ir kryptis, ar yra pašalinių medžiagų dalelių, kaip įstrigusi kulka buvo išimta. Aprašant šratus ir grankulkes, nurodomas jų diametras, forma, spalva, kiekis, deformacijos ir kiti ypatingi požymiai.

2) Aprašant tūtelę – jos suradimo vieta, forma, tūtelės ir atskirai kapsulės spalva, markiruotės ir kiti ženklai, tūtelės ilgis, diametras, tūtelės pažeidimai, kvapas ir t.t.surastos kulkos ir tūtelės fotografuojamos pagal makrofotografijos taisykles. Po apžiūros jos supakuojamos atskirai – užrašomi reikiami užrašai – pasirašoma. Jei nusikaltimas padarytas medžiokliniu šautuvu, įvykio vietoje reikia surasti kamštį ir tarpiklį – juos reikia nufotografuoti įvykio vietoje, pažymėti plane ir protokole: kamščio forma, diametras, storis, iš kokios medžiagos pagamintas, spalva ir kiekvienas surastas kamštis įpakuojamas atskirai.

ŠŪVIO PĖDSAKAI

Pagal juos galima nustatyti šūvio kryptį, nuotolį, šūvių skaičių, jų nuoseklumą, kulkos įėjimo ir išėjimo angas, taip pat kai kuriuos duomenis apie panaudotą ginklą bei šovinius ir t.t.

Šūvio pėdsakai balistikoje:

1) pagrindiniai;

2) papildomi.

PAGRINDINIAI – pačios kulkos, šratų ar grankulkių padarytos angos, įvairūs pažeidimai, sužalojimai, rikošeto žymės.

PAPILDOMI – tie pokyčiai, kurie atsiranda ant objekto nuo lydinčių šūvį reiškinių, pvz., parako dujų mechaninis poveikis (įplėšimai), šūvio suodžiai, parako grūdeliai, ginklo tepalas.

Aprašant šūvio pėdsakus, apžiūros protokole pažymima: kokioje medžiagoje likę pėdsakai, jų kiekis, lokalizacija, rūšys, angos gylis, kulkos įėjimo ar išėjimo angos krašto dydis, papildomi šūvio požymiai.

Šūvio pėdsakai iš įvykio vietos paimami su visu daiktu, ant kurio jie yra, ar su jo dalimi ir tinkamai supakuojami.

NEŠAUNAMOJO GINKLO SAMPRATA

Kad objektą būtų galima pripažinti nešaunamuoju ginklu, jis turi turėti tam tikrų savybių, bendrųjų ir specialiųjų požymių. Bendrasis nešaunamojo ginklo požymis – jo paskirtis: pulti ar gintis. Specialieji požymiai:

1) speciali paskirtis – padaryti pavojingą gyvybei kūno sužalojimą ir tiesioginis gamybinės ir ūkinės buities paskirties nebuvimas;

2) konstrukcija, matmenys ir medžiaga garantuoja tokius sužalojimus;

3) sužalojimams padaryti panaudojama raumenų jėga.

Pagal veikimo būdą: duriamieji, kertamieji, pjaunamieji, smogiamieji-triuškinamieji ir kombinuoti nešaunamieji ginklai, kurie neretai maskuojami įvairiais buitiniais daiktais – lazdomis, skėčiais ir t.t. – maskuojamieji ginklai. Paplitus karatė, ekspertinio tyrimo objektais tampa specialūs įrankiai. Taip pat sužalojimams daryti naudojamos beisbolo lazdos ir pagal jų pavyzdžius padarytos kuokos.

Pagal jų paskirtį:

– koviniai (kariniai ir civiliniai);

– medžiokliniai.

KOVINIAI – pirmiausia skirti žmogaus kūno sužalojimams padaryti. Karinius naudoja kariniai daliniai – desantinius kardus, peilius, o civiliniai – naudoja atskiri asmenys savigynai taikos metu (durklai, nacionaliniai peiliai). Sportiniai ginklai (špagos, kardai) neturi kūno sužalojimui padaryti savybių, jie būna lankstesni, buku geležtės galu, todėl prie nešaunamųjų ginklų nepriskiriami.

Pagal gamybos būdą – fabrikinės gamybos ir savadarbiai.

Specialūs ekspertiniai tyrimai atliekami, kai objekto neaiški funkcinė paskirtis, savadarbis ar perdirbtas iš šaunamojo ginklo. Kariniams nešaunamiems ginklams ir sportiniams (rapyroms), jei jų standartinės konstrukcijos nepakeistos, ekspertizė neskirtina, nes šių objektų funkcijos aiškios ir nereikalauja specialių žinių. Specialių žinių nereikia ir vertinant peilius, kišeninius peiliukus, chirurginius skalpelius ir kitus, kurie turi savo tiesioginę paskirtį ir nepriskiriami prie nešaunamųjų ginklų.

Lietuvos Respublikos kriminalistai laikosi nuomonės, kad nešaunamaisiais ginklais laikomi tik daiktai, kurie naudojami pulti ar aktyviai gintis esant tiesioginiam kontaktui.

KRIMINALISTINĖS DOKUMENTOTYROS DALYKAS, OBJEKTAI IR UŽDAVINIAI

Išaiškinant nusikaltimus, kriminalistinio tyrimo objektais gali būti įvairūs dokumentai. Bendriausia prasme dokumentas – bet koks materialus objektas, kuriame tam tikru būdu, tam tikrais ženklais užfiksuota tam tikra informacija apie tam tikrus faktus, įvykius, reiškinius. Toks objektas gali būti popierius, plastmasė, fotojuosta ir t.t. Informacija gali būti įtvirtinta žodžiais, skaičiais, įvairiais simboliais. Šią informaciją žmogus gali užrašyti savo ranka ar techninėmis priemonėmis. Pagal informacijos įtvirtinimo būdą, dokumentai klasifikuojami į:

1) rašytinius (rašyti ranka tekstai ar spausdinimo priemonėmis);

2) grafinius (informacija užfiksuota popieriaus brėžiniais, schemomis);

3) fotodokumentai;

4) kino dokumentai (kino filmai);

5) fonodokumentai (fonogramos);

6) videodokumentai (videoįrašai).

Pagal kilmę dokumentai:

a) originalai;

b) kopijos ir 1) oficialūs; 2) privatiniai;

Kriminalistikoje ir baudžiamojo proceso dokumentu laikomas materialus objektas, kuriame tam tikru būdu įtvirtinta informacija apie bylai reikšmingas aplinkybes ir faktus. Baudžiamojoje byloje reikšmę gali turėti dokumentų turinys – tai yra tie faktai, apie kuriuos informacija yra įtvirtinta, materialūs jo požymiai: dokumento pagaminimo būdas, forma, išorinės žymės, suradimo vieta ir aplinkybės. Kriminalistinio dokumento tyrimo objektas – rašytiniai dokumentai, daiktiniai įrodymai. Kaip daiktiniai įrodymai dokumentai gali būti nusikalstamos veiklos objektai, nusikalstamų veiksmų rezultatas, nusikaltimo padarymo ir slėpimo priemonė. Praktikoje dažniausiai klastojami pinigai, atsiskaitymo dokumentai, asmens dokumentai, įvairios pažymos, įgaliojimai, nedarbingumo pažymėjimai, Sodros, vairuotojo pažymėjimai, automobilių techniniai pasai, atestatai, diplomai.

Kriminalistikoje skiriamos 2 dokumentų klastojimo rūšys:

1) intelektualus – išduodami dokumentai tinkamai įforminti, turi visus rekvizitus, surašyti ant tikro tam tikros įstaigos blanko, patvirtinti tos įstaigos antspaudu, bet tų dokumentų turinys melagingas. Toks suklastojimas įrodomas procesiniu būdu, įrodinėjant dokumente išdėstytų faktų klaidingumą;

2) materialus – į tikrą dokumentą vietoj teisingų įrašomi netikri duomenys, keičiami dokumentų rekvizitai ir tekstas, atskiri fragmentai ištrinami ar ištaisomi, padirbami pareigūnų parašai, antspaudų atspaudai. Taip sufalsifikuoti dokumentai kriminalistikoje vadinami iš dalies suklastotais. Teoriškai gali būti ir visas dokumentas suklastotas, bet praktikoje tai labai sunku padaryti. Šis klastojimas nustatomas kriminalistiniu būdu, tiriant dokumentus ekspertizės įstaigoj.

Taigi, kriminalistinė dokumentotyra – tai visuma specialių priemonių ir būdų, metodų, kuriais analizuojama dokumentų medžiaga, turinys bei rekvizitai (blankai, antspaudų atspaudai, parašai), siekiant nustatyti dokumentų klastojimo faktą, būdus, priemones ir atkurti pirminį tekstą, o taip pat spręsti kitus, bylai reikšmingus klausimus.

Techninės dokumentų ekspertizės uždavinių grupės:

1) viso dokumento padirbimo arba dalinio suklastojimo fakto nustatymas, klastojimo požymių suradimas ir ištyrimas;

2) sunaikinto dokumento pirmykščio vaizdo atkūrimas;

3) nematomų ir sunkiai matomų tekstų perskaitymas;

4) dokumento medžiagos tyrimas ir sudėtinių jo komponentų (popieriaus, rašalo, klijų) rūšinės priklausomybės nustatymas;

5) priemonių, kurios buvo panaudotos dokumentui pagaminti ar suklastoti, identifikavimas.

Techninė dokumentų ekspertizė tiria ne tik pačius dokumentus, bet ir medžiagas, priemones, kuriomis jie gaminami ar klastojami.

KRIMINALISTINĖS RAŠTOTYROS SĄVOKA IR IDENTIFIKACINIAI RAŠTO POŽYMIAI

Tiriant nusikaltimus, teisme nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir civilines bylas, reikia nustatyti teksto autorių, asmenį, parašiusį tam tikrą rankraštį, užrašiusį kokį nors užrašą, pasirašiusio ant dokumento. Tai galima padaryti analizuojant ir tiriant identifikacinius rašysenos ir rašto kalbos požymius. Tokius tyrimus apima kriminalistinė raštotyra.

Kriminalistinė raštotyra – kriminalistinės technikos šaka, tirianti rašysenos, rašto kalbos formavimosi, vystymosi bei kitimo dėsningumus ir rengianti rašto tyrimo metodus, siekiant identifikuoti tekstą parašiusį asmenį ar jo autorių, o taip pat nustatyti kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Tiriant raštą kriminalistikai, analizuojama:

1) rašto kalba – tai yra prasminė jo pusė, fiziologijos bei stiliaus ypatybės;

2) jo gramatinė pusė – rašto ženklų bei jų junginių parašymo ypatumai.

Taigi, kriminalistinė raštotyra šias abi puses, taip pat yra ir praktinė eksperto veikla, tiriant rankraštinius tekstus bei parašus (rašysenos ekspertizė) ir nustatant teksto autorių (autorystės ekspertizė).

Rašyseną, kaip vieną iš žmonių veiklos praktikos rūšį, sudaro tam tikra įgūdžių sistema:

1) techniniai įgūdžiai: a) rašysenos būdų įvaldymas; b) įprastas rašomosios priemonės laikymas; c) rašančiojo sėdėsena; d) popieriaus ar lapo padėtis;

2) grafiniai įgūdžiai – sugebėjimas rašyti raides bei jų junginius;

3) kalbiniai ir ortografiniai įgūdžiai – mokėjimas rašte perteikti fiksuojamas mintis, parinkti žodžius ir jų rašybą, konstruoti atskiras frazes;

4) topografiniai įgūdžiai – teksto ar jo dalių išdėstymo popieriaus lape įgūdžiai.

Šie įgūdžiai susiję. Realizuojami rašysenoje rankraštiniame tekste. Bendrąja prasme rašysena – raidžių atvaizdavimo būdas, savitas konkrečiam asmeniui. Tačiau kriminalistikos požiūriu ši sąvoka per siaura. Ekspertams kriminalistams rašysena atspindi individualius konkretaus žmogaus rašymo įgūdžius ir jų ypatybes.

Taigi, rašysena kriminalistikos požiūriu – susiformavusi individuali tam tikro asmens judesių, realizuojamų rašymo procese ir fiksuojamų rankrašty, sistema. Ši sąvoka atspindi labai svarbius rašysenos identifikacines savybes: jos individualumą ir pastovumą. Be individualumo ir sąlyginio pastovumo, rašysenai būdingas variantiškumas – susiformavusi rašysenos savybė, kai tas pats asmuo gali rašyti keliais rašysenos variantais.

Rašto kalbos įgūdžiai taip pat individualūs ir sąlygiškai pastovūs, tačiau šios savybės čia pasireiškia ne taip aiškiai kaip rašysenoje. Rašto kalba ir rašysena tiriamos kompleksiškai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį ir sąlygotumą.

Kriminalistikoje ir teismo ekspertizėje nusistovėjo bendroji rašymo požymių klasifikacija:

– rašysenos požymiai;

– topografiniai požymiai ir specifiniai rašymo įpročiai;

– rašto kalbos požymiai;

Identifikuojant konkretų asmenį, tų požymių reikšmė nevienoda. Nustatant tekstą parašiusį asmenį, svarbu yra rašysenos požymiai, o identifikuojant autorių – rašto kalbos požymiai. Tais atvejais, kai tekstą savo ranka parašo pats autorius, jis identifikuojamas pagal rašysenos, topografinių ir rašto kalbos požymių visumą.

IDENTIFIKACINIAI rašysenos požymiai – rankrašty atsispindinčios individualios ir pastovios rašymo ypatybės, kurių visuma individualizuoja konkretaus asmens rašymą:

a) bendrieji – apibūdina visą rašyseną, jie yra tipiniai, būdingi daugelio žmonių rašysenoms;

b) individualieji – atspindi konkrečių grafinių ženklų, jų elementų bei junginių parašymo ypatumus.

BENDRIEJI rašysenos požymiai:

1) rašysenos išlavinimas – sugebėjimas rašyti laisvai, koordinuotais ir greitais judesiais. Šis požymis apibūdina rašymo technikos lygį – tai yra parodo, kaip rašantysis įvaldęs rašymo įgūdžius ir kaip susiformavusi jo rašysena. Pagal išlavinimą – neišlavintos, vidutiniškai išlavintos ir labai išlavintos rašysenos.

2) Rašymo tempas – laikas, per kurį parašomas tekstas, jo dalis. Tempas gali būti greitas, vidutinis ir lėtas.

3) Rašysenos konstrukcija arba struktūra – kokie nors nukrypimai nuo pavyzdinio raidžių rašymo. Pagal tai, rašysenos: supaprastintos, paprastos, sudėtingos.

4) Rašysenos dydis – nustatomas pagal mažųjų raidžių aukštį. Rašysena – smulkiu (iki 2 mm), vidutinė (2-4 mm), stambi (daugiau nei 4 mm).

5) Rašysenos įbėgis – raidžių aukščio santykis su pločiu ir intervalais tarp jų. Įbėgis – mažas, vidutinis, didelis.

6) Raidžių rišlumas – sugebėjimas nepertraukiamais judesiais parašyti tam tikrą raidžių skaičių. Mažas (sujungiamos 2-3 raidės), vidutinis (4-5), didelis (5-6 ir daugiau).

Analizuojant individualios rašysenos požymius, paprastai aprašomos tokios judesių charakteristikos:

a) judesių forma;

b) kryptis;

c) judesių pratisumas pagal vertikalę ir horizontalę;

d) sujungimo rūšis;

e) sujungimo forma;

f) judesių eiliškumas;

g) skaičius;

h) sudėtingumas;

i) lokalizacija – kaip išsidėstę.

Identifikuojant asmenį pagal rankraščius, individualūs rašysenos požymiai turi lemiamą reikšmę.

TOPOGRAFINIAI požymiai ir specifiniai rašymo įgūdžiai – topografiniai rašto požymiai: įprastas kiekvienam asmeniui teksto ar jo dalių išdėstymo lape ypatybės. Rankraščiuose tiriami šie topografiniai požymiai:

1) pavadinimo, antraščių, datų, kreipinių parašo vieta dokumente, jų kryptis;

2) paraštės, jų dydis, forma;

3) pastraipų ypatybės, jų dydis, dažnumas;

4) tarpai tarp eilučių ir žodžių;

5) eilučių lygumas ir jų forma;

6) puslapių numeracija ir t.t.

Be topografinių požymių, konkrečiam asmeniui gali būti būdingos ir kitos ypatybės, atspindinčios specifinius to asmens rašymo įgūdžius, pvz., teksto dalių, pavienių frazių išskyrimas, akcentavimas juos pabraukiant ir t.t. Specifinė gali būti taip pat pataisymų, prierašų, praleistų žodžių bei sakinių įrašymo į tekstą maniera ir būdai, įprotis vienaip rašyti žodžių perkėlimą, datas. Specifiniai rašymo įpročiai kaip ir topografiniai požymiai yra pastovūs, įtraukiami į bendrąjį asmenį identifikuojančių požymių komplektą.

RAŠTO KALBOS požymiai – gramatiniai, leksiniai, stilistiniai. Gramatiniai nusako bendrą raštingumo lygį (kaip išmoko gramatikos taisykles ir pritaiko jas praktikoj). Leksiniai – apibūdina tekste pavartotų žodžių atsargą ir kalbos žodinės sudėties ypatybes. Stilistiniai – parodo sugebėjimą reikšti mintis, pasirinkti savitą dėstymo manierą.

KRIMINALISTINĖ HABITOSKOPIJA ARBA ŽODINIS ATVAIZDAS

Kriminalistinė habitoskopija – kriminalistinės technikos šaka, tyrinėjanti ir sisteminanti žmogaus išorės požymius ir ruošianti mokslinius asmens identifikavimo pagal juos metodus ir būdus. Identifikuojant asmenį pagal išorės požymius naudojami anatominiai, fiziologiniai, geometrijos, teismo medicinos, matematikos statistikos metodai.

Mokslinės asmens identifikavimo pagal išorės požymius prielaidos – išorės požymių individualumas ir sąlyginis pastovumas. Identifikuojant asmenį pagal išorės požymius, identifikacijos objektas – konkretus žmogus, o identifikuojančiais objektais – atminty išlikęs to žmogaus atvaizdas, nuotraukos, lavonai, išorės požymių aprašymas, piešinys.

Praktikoje kriminalistinės habitoskopijos metodika naudojama nežinomiems nusikaltėliams, pabėgėliams iš įvykio vietos surasti; iš įkalinimo vietų; pasislėpę nuo tardymo ir teismo; be žinios dingusiems surasti; žuvusiųjų asmenybei nustatyti, kai surandami neatpažinti lavonai; parodant žmones ir lavonus atpažinti. Identifikuojant asmenis pagal fotonuotraukas, asmens dokumentų patikrinimo metu.

Žmogaus išorės požymiai:

1) bendrieji požymiai – lytis, amžius;

2) demografiniai – rasės tipas;

3) anatominiai arba statiniai – kūno, veido, galvos ir jų dalių sandara, ūgis, kūno sudėjimas, veido bruožai;

4) funkciniai arba dinaminiai – laikysenos, eisenos, gestikuliacijos, mimikos, kalbos ir balso ypatybės, elgsenos manieros;

5) ypatingos žymės – anatominės ir funkcinės anomalijos, reti, pastovūs, ryškūs požymiai (veido asimetrija, tatuiruotės, kupra, raišumas, mikčiojimas, randai);

6) apranga – rūbai, avalynė, akiniai.

Be to, išorės požymiai gali būti:

1) bendrieji – apibūdina visą žmogų, jo figūrą ar kurią nors kūno dalį – ųgį, sudėjimą, galvos dydį, veido formą, pečių plotį, rankų ilgį;

2) individualieji – apibūdina kūno, galvos, veido detales.

Išoriniai požymiai identifikacinė reikšmė nevienoda: bendrieji fiziniai ir demografiniai požymiai yra rūšinio pobūdžio ir nurodo asmens priklausomybę tam tikrai žmonių grupei. Svarbiausia asmens identifikacijai yra anatominiai požymiai – jie labai pastovūs, jiems stebėti, įsiminti nereikia ypatingų sąlygų. Funkciniai požymiai dažniausiai turi pagalbinę reikšmę, nėra tokie pastovūs kaip anatominiai. Tačiau kai kurie funkciniai požymiai (eisena, balso ypatybės) turi savarankišką reikšmę ir praktikoje neretai naudojami asmeniui identifikuoti. Drabužių, apavo ir kiti požymiai – nebūtini asmens charakteristikai, todėl asmens identifikacijai nenaudojami.

Tačiau jie turi labai didelę reikšmę praktikoje panaudojant be žinios dingusiems asmenims surasti, besislapstančius nusikaltėlius surasti, žuvusiems asmenims nustatyti. Tie daiktai ir patys gali būti parodyti atpažinti ir tada jie įgyja identifikacinę vertę.

Labai didelę reikšmę identifikacijai turi ypatingos žymės ir kiti individualūs žmogaus išorės požymiai.

FONOSKOPINIAI, ODOROLOGINIAI IR MIKROLOGINIAI TYRIMAI

Kriminalistinė fonoskopija – kriminalistikos technikos šaka, tirianti elektromagnetiniuose signaluose užfiksuotus garsus asmeniui identifikuoti, jo savybėms diagnozuoti, magnetiniam garso ar vaizdo įrašo autentiškumo, jų įrašymo, atgaminimo sąlygoms ir priemonėms nustatyti.

Pagrindinis fonoskopijos tyrimo objektas – magnetiniai garso įrašai, kuriuose užfiksuojamas žmogaus balsas ir sakytinės kalbos savybės. Tyrimo metu identifikuojamas asmuo pagal balsą, kalbą ir kalbėseną, užfiksuotą tiriamajame ir lyginamajame garso ir vaizdo įraše.

Kiti fonoskopijos tyrimo objektai – garso ir vaizdo signalo įrašymo ir atkūrimo priemonės, sąlygos bei patys signalai. Tiriant surandami tyrimo požymiai, nustatoma, ar įrašas yra originalas ar sumontuotas, originalas ar kopija, identifikuojamos pačios įrašymo ar atkūrimo priemonės bei pagerina kalbos signalo suprantamumą.

Fonoskopijos tyrimo uždaviniai:

1) IDENTIFIKACINIAI – juos sprendžiant galima nustatyti konkretų asmenį, konkrečią techninę priemonę, kuria padarytas įrašas, konkretų foninio triukšmo garso šaltinį, ar sudarė vieną visumą du ar daugiau suklastotos fonogramos ar videogramos dalys.

2) NEIDENTIFIKACINIAI – jų grupės: a) asmens, kurio balsas, kalba užfiksuoti ir pateikiami tirti garso įraše savybių nustatymas: lytį, amžių, dialektą, akcentą, emocinę būklę; b) garso ir vaizdo įrašų darymo sąlygų nustatymas, pvz., ar įrašas nėra sumontuotas, ar yra tyrimo požymių, kiek kartų darant įrašą buvo stabdomas magnetofonas ir t.t. c) garsinės aplinkos, kuria padarytas įrašas, nustatymas.

Lietuvos respublikoje kriminalistiniai fonoskopiniai tyrimai atliekami LR Teisingumo ministerijos Teismo ekspertizės instituto fonoskopinių ekspertizių skyriuje. Ekspertų nuomone, fonoskopinių ekspertizių sėkmė labai priklauso nuo tinkamo medžiagos fonoskopinio tyrimo ekspertizei atlikti parinkimo. Jei bloga kokybė, dalį problemų labai sunku išspręsti. Be to, įrašo kokybė turi įtakos formuluojamų išvadų kategoriškumui ir ypač svarbi asmens identifikacinėms problemoms spręsti.

KRIMINALISTINĖ ODOROLOGIJA – kriminalistinės technikos šaka, tirianti kvapų pėdsakų surinkimo, konservavimo ir tyrimo metodus, taip pat technines priemones kvapų pėdsakų pirminio šaltinio tapatumui nustatyti. Kiekvienas kvapas sąlygiškai individualus, todėl praktikoje yra kvapo rūšinė ar grupinė priklausomybė, o kartais ir jo identifikavimas. Odorologijos tyrimo efektyvumą galima padidinti, jei laiku kokybiškai kvapą užfiksuojam, paimam, išsaugom. Pagrindiniai žmogaus kvapą skleidžiantys objektai, tinkami identifikuoti:

1) prakaitas;

2) kraujas, jo sausos dėmės;

3) plaukai;

4) nagų fragmentai; užkonservuoti jie išlaiko kvapą apie 10 metų;

5) asmeniniai daiktai – dėvėti drabužiai (išlaiko kvapą iki kelių mėnesių);

6) įvairūs daiktai – nusikaltimo įvykdymo priemonės ir kiti, kuriuos 30 minučių naudojo žmogus, išlaiko kvapą apie 25 dienas.

Kvapų pėdsakai, atsiradę trumpo laiko žmogaus kontakto su objektu metu, normaliomis sąlygomis nuo atsiradimo momento išlieka tik kelias valandas.

Tiriant kvapus galima nustatyti:

a) įvykio dalyvius, jų vaidmenį;

b) kvapų pėdsakų, paimtus skirtingu laiku ir įvairiose vietose, tapatumą su pirminiu šaltiniu;

c) ar paimti daiktai, ginklai, nusikaltimo įrankiai priklauso tikrinamajam asmeniui;

d) ar pavogti daiktai priklauso nukentėjusiajam;

e) plaukų, kraujo pėdsakų, prakaito, nagų kilmės pirminio šaltinio;

f) nukentėjusiojo vietą automobily iki avarijos;

g) ar subjektas prisidėjo prie kvapo pėdsako susidarymo ir pan.

Kalbant apie odorologijos tyrimo metodus, galima išskirti:

– ODOROLOGIJOS RINKIMAS – kai naudojami specialiai paruošti gyvūnai (šunys);

– INSTRUMENTINIS METODAS – kai naudojamos dujinės chromotografos.

Šiuolaikinėje nusikaltimo tyrimo praktikoje labai dažnai reikia ištirti įvairius mikroobjektus, kuriuos tiria mikrologija. Mikroobjektai turi didelę kriminalistinę reikšmę ir įgyja daiktinio įrodymo statusą. Jei tai su nusikaltimu susiję materialūs objektai, kurie dėl savo mažumo ar masės blogai matomi plika akimi, ir kuriems rasti ir ištirti reikia mikroskopinės technikos. Jie skirstomi į:

1) mikrodalelės;

2) mikropėdsakus;

3) medžiagų mikrokiekiai.

Mikroobjekto dydis – mažiau nei 1 mm, o svoris mažiau nei 1 mg. Labai svarbu teisingai surasti, užfiksuoti bei juos paimti. Ieškant jų, rekomenduojama, jei yra galimybė, imti juos tinkamai supakuotus su objektu-nešėju. Kiekvienas mikroobjetkų nešėjas turi būti atsargiai, atskirai įpakuojamas ir procesiškai apiforminamas. Jų ekspertinį tyrimą paprastai daro ekspertų komisijos.

KRIMINALISTINĖ REGISTRACIJA

SĄVOKA, REIKŠMĖ, RŪŠYS

Nusikaltimų išaiškinimo, tyrimo ir jų profilaktikos efektyvumas priklauso nuo gero teisėsaugos institucijų aprūpinimo informacija. Faktiniai duomenys yra kaupiami ir panaudojami specializuotų įskaitų sistemoje. Ši įskaitų sistema yra vadinama kriminalistine registracija. Į kriminalistinės registracijos sistemą įeina ne tik kriminalistinio, bet ir operatyvumo bei profilaktinio pobūdžio įskaitos.

Ribos tarp įskaitų vis labiau nyksta, nes mėginama unifikuoti informacijos rinkimo ir saugojimo būdus. Galima sakyti, kad visų įskaitų informacija yra sukaupta VRM automatizuotame duomenų banke.

Sąlygiškai kriminalistinės įskaitos galima atskirti nuo kitų kriminalinės registracijos įskaitų pagal jų duomenų panaudojimo sferą. Jeigu informacija gali būti panaudota baudžiamojoje byloje, tai yra turi procesinį statusą, tokios informacijos šaltinius galima laikyti kriminalistinėmis įskaitomis. Be kriminalistinės registracijos įskaitų, teisėsaugos institucijos naudoja įvairias pagalbines įskaitas. Visos pagrindinės ir pagalbinės įskaitos, nepaisant turinio, turi atitikti pagrindinius kriminalistinės registracijos principus: teisėtumą ir neabejotinai teikiamos informacijos tikslumas.

Įskaitos sudaromos arba iš objektų originalų, arba jų aprašymų.

Kriminalistinės registracijos objektai gali būti žmonės (nusikaltėliai, dingę be žinios), neatpažinti lavonai; įvairūs daiktai, kurie buvo pavogti ar paimti iš įtariamųjų; ginklai, kulkos, tūtelės, kiti įvairūs pėdsakai; suklastoti dokumentai, pinigai; nusikaltimo padarymo būdai.

Kriminalistinė registracija – moksliškai pagrįsta duomenų apie asmenis, objektus ir įvykius, susijusius su nusikaltimu, apskaita ir sisteminimas (klasifikavimas), norint tuos duomenis panaudoti procesiškai tiriant nusikaltimus bei užkertant jiems kelią.

Taigi, kriminalistinės registracijos procesas susideda iš: 1) informacijos apie tam tikrus objektus kaupimas – tai jos sukonkretinimas teritoriniu pagrindu. Šiuo pagrindu visos įskaitos skirstomos į vietines ir centralizuotas. 2) apskaita – objekto požymių užfiksavimas apskaitos dokumentuose tam tikra nustatyta tvarka ir esant būtiniems pagrindams. Požymių apskaitai pasirinkimas priklauso nuo registruojamo objekto ir jie gali būti aiškiai išreikšti bei pastovūs.

Dabartiniu metu pagrindinių kriminalistinių įskaitų informacija yra kaupiama automatizuotų duomenų bankuose. Tačiau pradinė objektų požymių registracija yra realizuojama žodinio aprašymo, fotografavimo ir daktiloskopiniais būdais. Mokslinės technikos pažangos sąlygomis atsiranda ir naujų registracijos būdų: vaizdo, fonoskopinės ir holografinės registracijos būdai.

Tiesiogiai atskirų objektų registracijos pagrindai yra: nuosprendis arba teismo nutartis, įtariamojo sulaikymo protokolas, nutarimas pateikti kaltinimą ir t.t.

Kriminalistinės registracijos sisteminimas (klasifikavimas) – tai apskaitos medžiagos suskirstymas, išdėstymas, saugojimas tam tikra tvarka. Jis atliekamas griežtai nustatyta tvarka, kuri padeda greit rasti užregistruotą objektą.

Kriminalistinių įskaitų informacija gali būti kaupiama ir a) automatiniuose duomenų bankuose; b) kartotekose (rankų pėdsakai); c) albumuose (nusikaltėlių nuotraukos); d) videotekose (asmenų išorės funkciniai požymiai); e) kolekcijose (kulkos ir tūtelės, suklastoti pinigai). Kriminalistinės įskaitos dažniausiai sudarinėjamos VRM Informatikos ir ryšių bei kriminalistinių ekspertizių departamentuose.

Kriminalistinės registracijos uždaviniai:

1) asmenų, traukiamų baudžiamojon atsakomybėn, sulaikytų padarius nusikaltimus, ankstesnės nusikalstamos veiklos nustatymas;

2) asmenų, kurie galėjo padaryti konkretų nusikaltimą, nustatymas;

3) pagalba, ieškant nusikaltėlių, pasislėpusių nuo tardymo ir teismo;

4) pagalba ieškant dingusių be žinios asmenų;

5) neatpažintų lavonų asmenybės nustatymas;

6) asmenų, objektų identifikavimas pagal paliktus pėdsakus;

7) pagalba ieškant pagrobto turto;

8) baudžiamųjų bylų jungimas pagal paliktus pėdsakus ir t.t.

Duomenys fiksuojami įvairiai: aprašant, fotografuojant, daktiloskopuojant; koduojant perfokortelėse, perforacinėse ir magnetinėse juostose. Kriminalistinės registracijos duomenys kaupiami kartotekose (pirštų atspaudai); albumuose (nusikaltėlių fotografijos); kolekcijose (įvairios vietoje surastos kulkos ir tūtelės).

NUSIKALTĖLIŲ, NEATPAŽINTŲ LAVONŲ, BE ŽINIOS DINGUSIŲ ASMENŲ IR KITOS REGISTRACIJOS RŪŠYS

Nusikaltėlių registracija – registruojami pagal 2 pagrindines sistemas: 1) vardinė/alfabetinė registracija (anketinės žinios apie asmenį, vardas, pavardė, tėvavardis, gimimo metai ir vieta, nuolatinė gyvenamoji vieta, specialybė, darbovietė, pareigos ir kita, kada, pagal kokį BK straipsnį buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Asmens registracijos kortelėje įrašoma asmens daktiloskopinė formulė ir dedamas dešinės rankos rodomojo piršto atspaudas.

2) daktiloskopinė registracija – registruojama asmens rankų pirštų, papiliarinių raštų struktūra ir rūšinės ypatybės.

10 pirštų registracijos sistema – ant daktiloskopinių lapų surašomi asmens anketiniai duomenys, kas užpildė kortelę; viršuje dešinės, apačioje kairės rankos kontroliniai atspaudai, užrašoma asmens daktiloskopinė formulė.

Daktiloskopinė formulė įvedama atsižvelgiant į kiekvieno piršto papiliarinio rašto turinį ir kitus požymius. Ji susideda iš 2 dalių: a) pagrindinė: apskaitomi tik apvalieji papiliariniai raštai; visų 10 pirštų atspaudai numeruojami, rašomi atitinkami indeksai; lankiniai ir kilpiniai raštai žymimi indeksu 0; pagrindinė formulė- klasifikacinė trupmena, kurios skaitiklis gaunamas sudėjus porinių pirštų indeksus, o vardiklis – neporinių; prie skaitiklio ir vardiklio pridedama po 1.

b)papildoma: apskaitomi visų pirštų papiliariniai raštai; lankiniai raštai žymimi indeksu 1; kilpiniai raštai – 2; kilpiniai alnariai – index. prikl.; apvalieji kapiliarinai – index .. prikl.; jei trūksta kokio piršto ar papiliarinio rašto – neaišku – indeksas 0.

Vyrų ir moterų kortelės laikomos atskirai.

5 pirštų ir monodaktiloskopinės registracijos sistema – kiekvieną jų sudaro vienu metu vedamos kartotekos: daktiloskopinė (kaupiama įvairių įtartinų padarius nusikaltimą asmenų 5 ar 1 piršto atspaudo daktiloskopinė kartoteka); pėdsakų (nežinomų nusikaltėlių pirštų pėdsakai, apžiūrint dar neišaiškintų nusikaltimo įvykio vietoje).

LAVONŲ REGISTRACIJA – jei suradus lavoną, nepavyksta nustatyti jo asmenybės, užpildoma neatpažinto lavono kortelė, kurioje įrašoma lavono suradimo laikas, vieta, mirties priežastis ir laikas; smulkiai aprašomi išorės požymiai, rūbai; rūbuose, prie lavono surasti daiktai; ypatingos žymės ant lavono kūno; dantų būklė.

Ant kortelės užklijuojama fotonuotrauka, atspaudžiami jo pirštų atspaudai, užrašoma daktiloskopinė formulė. Sulyginama be žinios dingusių asmenų kortelėm ir įdedama į neatpažintų lavonų registracijos kartoteką.

BE ŽINIOS DINGUSIŲ ASMENŲ REGISTRACIJA – į kortelę įrašomi duomenys – apie dingusio asmenybę; jo išorė, ypatingos žymės; rūbai, apavas ir daiktai, kuriuos jis turėjo su savimi; jei yra fotonuotraukos, užklijuojama ant kortelės; pažymima, kas pranešė apie dingimą, koks organas ir kas tyrė dingimo faktą.

Kortelė sulyginama su vardine, daktiloskopine kortelėmis, taip pat su neatpažintų lavonų kortelėmis.

PAGROBTŲ, SURASTŲ IŠ NUSIKALTĖLIŲ PAIMTŲ DAIKTŲ REGISTRACIJA – speciali kortelė, kurioje smulkiai aprašomi daikto požymiai, jį individualizuojančios žymės, gali būti fotonuotrauka, taip pat daiktai, kurie buvo pagrobti, paimti ar surasti kartu su registruojamu daiktu.

ŠAUNAMŲJŲ GINKLŲ, KULKŲ, TŪTELIŲ REGISTRACIJA – nurodoma ginklo rūšis, sistema, numeris, kalibras, kur pagamintas, kada ir iš ko buvo pagrobtam paimtas, kas pametė ar surado. Dar neišaiškintiems nusikaltimams padarytų ginklų kulkų ir tūtelių apskaita vykdoma kolekcijoje, kurioje jos išdėstomos pagal kalibrą, šovinio tipą, ginklo, iš kurio jos iššautos sistemą ir modelį.

NUSIKALTIMO PADARYMO BŪDŲ REGISTRACIJA – specialus pavadinimas – modus operandi sistema (MOS), tai yra nusikaltėlio įpročių, jo veikimo, nusikaltimo padarymo manieros, ypatybės, apskaita. Modus operandi kartoteka susideda iš 2 dalių: 1) būdingi žinomų nusikaltėlių požymiai, įpročiai; 2) dar neatskleistų nusikaltimų padarymo ypatybės. Naujo nusikaltimo padarymo ypatybės sulyginamos su jau žinomu nusikaltimu ir jei jos sutampa, daroma prielaida, kad naują nusikaltimą galėjo padaryti jau žinomas nusikaltėlis.

Registracijos kortelės MOS kartotekose sisteminamos pagal nusikaltimo rūšis (nužudymas, vagystė, plėšimas); nusikaltimo padarymo būdus (vagystė su įsilaužimu, parenkant raktus, panaudojus visrakčius); nusikaltimo padarymo vietą ir pan.

KRIMINALISTINĖ TAKTIKA

Kriminalistinės taktikos pradmenys

KRIMINALISTINĖS TAKTIKOS SĄVOKA IR TURINYS

Kriminalistinė taktika – savarankiška kriminalistikos mokslo dalis, tyrinėjanti ir rengianti racionalius tardymo organizacijos, planingo nusikaltimų tyrimo ir efektyvaus tardymo veiksmų atlikimo bei kryptingo įrodymų rinkimo taktinius būdus bei rekomendacijas.

Pagrindinės kriminalistinės taktikos uždavinys – rengti tokias nusikaltimų tyrimo rekomendacijas ir taktinius būdus, kurie papildydami įstatymo nustatytą bylų procesinę tyrimo tvarką, garantuoti operatyvų, greitą ir rezultatyvų nusikaltimų išaiškinimą.

Kriminalistinę taktiką sudaro 2 dalys: viena iš jų aprėpia bendruosius kriminalistinės taktikos klausimus, o kita rengia optimaliausius, racionaliausius konkrečių tardymo veiksmų darymo būdus, mokslines rekomendacijas. Taktinis būdas – viena iš svarbiausių kriminalistinės taktikos sąvokų. Taktinis būdas – racionaliausias, efektyviausias tardytojo veikimo būdas, kurį jis pasirenka atsižvelgdamas į konkrečią tardymo situaciją ir kuriuo pasiekiamas optimalus rezultatas.

Būdingiausi taktinio būdo bruožai – jo situacinis ir rekomendacinis pobūdis. Kiekvienas taktinis būdas turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Svarbiausias iš tų reikalavimų yra taktinio būdo leistinumas teisės ir moralės požiūriu. Leistini tik tokie taktiniai būdai, kurie yra teisėti, neprieštarauja procesiniams tyrimo principams, nepažeidžia proceso dalyvių teisių ir atitinka įstatymo nustatytą tardymo veiksmų atlikimo tvarką.

Taktiniai būdai neturi prieštarauti ir teismo etikos bei moralės normoms, negalima naudoti tokių taktinių būdų, kurie žemina proceso dalyvių garbę ir orumą i

. . .

EKSPERTIZĖS SKYRIMO TAKTIKA

TEISMO EKSPERTIZĖS SĄVOKA, KLASIFIKAVIMAS

Teismo ekspertizė – procesinis veiksmas, kuriuo siekiant nustatyti turinčias bylai aplinkybes kvotėjo, tardytojo, teisėjo ar teismo pavedimus įstatymo nustatyta tvarka asmuo turintis specialių žinių – ekspertas, atlieka specialius tyrimus ir šiuos tyrimo rezultatus filmuoja ekspertizės akte, kuris turi savarankišką įrodomąją galią.

Priklausomai įstatymo reikalavimams, mokslinių ir praktinių tikslų teismo ekspertizės klasifikuojamos:

1) pagal mokslo žinių sritį į atitinkamas ekspertizių rūšis;

2) pagal naudotų mokslo žinių kiekį: vienarūšės ir kompleksinės;

3) pagal asmenis, kuriems pavesta daryti ekspertizė skaičių: vienasmenės ir komisinės;

4) pagal tyrimų apimtį: pagrindinės ir papildomos;

5) pagal tyrimų eiliškumą: pirminės ir pakartotinės;

6) pagal ekspertizės objektų skaičių: mažaobjektinės ir daugiaobjektinės;

Pagal ekspertizės dalyko, objekto ekspertizės metodikos požymius teismo ekspertizės skirstomos:

– kriminalistinė ekspertizė, kuri skirstoma į:

a) rašysenos;

b) autorystės;

c) fonoskopinę;

d) techninę dokumentų;

e) fototechninę;

f) trasologinę;

g) balistinę;

h) portretų;

i) kriminalistinių medžiagų ir gaminių;

j) odorologinę;

– teismo medicininė ekspertizė;

– teismo psichiatrinė ekspertizė;

– teismo psichologinė ekspertizė;

– teismo biologinė ekspertizė;

– teismo ekonominė ekspertizė;

– teismo prekinė ekspertizė;

– inžinierinė technologinė ekspertizė;

– inžinierinė transporto ekspertizė;

– techninė ekspertizė;

– žemės ūkio ekspertizė;

– teismo ekologinė ekspertizė.

Papildoma ekspertizė skiriama šiais atvejais: 1) eksperto išvadai paaiškinti, kai netiksliai suformuluotos eksperto išvados arba jos nekonkrečios; 2) kai reikia spręsti papildomus klausimus dėl eksperto tirtos ekspertizės; 3) kai pagal eksperto spręstus klausimus reikia ištirti papildomą medžiagą.

Papildomą ekspertizę daro tas pats arba kitas ekspertas.

Pakartotinė ekspertizė nuo papildomos ekspertizės skiriasi tuo, kad papildoma ekspertizė tiria klausimus, kurie dėl tam tikrų priežasčių nebuvo išspręsti, o pakartotinė ekspertizė į klausimus, į kuriuos duotas atsakymas, bet eksperto išvada iš esmės kelia abejonių.

Pakartotinė ekspertizė gali būti skiriama šiais atvejais:

a) jei tardytojas ar teismas nesutinka su eksperto išvada dėl jos pagrįstumo;

b) jei eksperto išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms;

c) jei nagrinėjant bylą nustatyta naujų duomenų, kurie gali turėti įtakos eksperto išvadai;

d) jei skiriant ir darant ekspertizę padaryta esminių procesinių įstatymų pažeidimų;

Pakartotinę ekspertizę atlieka kitas ar kiti ekspertai. Kai tyrimams atlikti reikia kelių tos specialybės ekspertų, skiriama atitinkama komisinė ekspertizė. Ši ekspertizė skiriama, kai tai pačiai medžiagai tirti ir klausimams spręsti reikia atlikti sudėtingus tyrimus.

Paprastai komisinė ekspertizė skiriama, kai būtina daryti pakartotinę ekspertizę arba byloje yra keli ekspertizės aktai, kurių išvados skirtingos. Jei visi ekspertai prieina prie bendros išvados, tyrimo rezultatai išdėstomi viename ekspertizės akte, esant nesutarimų, kiekvienas surašo atskirą ekspertizės aktą, nurodo motyvus ir formuluoja savo išvadą.

Kompleksinei ekspertizei būdingi šie požymiai:

1) kelių sričių ekspertai sprendžia tą patį klausimą;

2) kelių sričių ekspertai atlieka bendrus tyrimus;

3) kelių sričių ekspertai duoda bendrą išvaą.

PASIRENGIMAS EKSPERTIZEI IR JOS SKYRIMO TAKTIKA

Pasirengimas ekspertizei ir jos skyrimo taktika apima šiuos klausimus:

– ekspertizės reikalingumo išsprendimo;

– ekspertizei būtinos medžiagos surinkimo;

– ekspertizės skyrimo momento nustatymo;

– ekspertizės dalyko ir užduoties nustatymo;

– ekspertizės įstaigos arba eksperto parinkimo;

– klausimų ekspertams suformulavimas.

Klausimas – ar būtina ekspertizė išsprendimas – kiekvienu konkrečiu atveju tardytojas atsižvelgia į nustatytinų byloje faktų pobūdį ir specialių žinių reikalingumą jiems išaiškinti nusprendžia, ar reikia ir jei reikia – kokios ekspertizės. Svarbu pabrėžti, kad pagrindas skirti ekspertizę yra tada, kai: a) tiriant bylą iškyla klausimai, kuriems spręsti reikia specialių žinių; b) šie klausimai byloje gali turėti įrodomąją reikšmę tik atlikus specialų jų tyrimą; c) šių klausimų negalima išspręsti pakviečiant specialistą dalyvauti procesiniame veiksme; d) šiuos klausimus gali išspręsti atitinkamos rūšies ekspertizė; e) kai iškilusiais specialiais klausimais reikia eksperto išvados.

Įstatyme numatyti du atvejai, kai būtina daryti ekspertizę – BPK 86(1) str. mirties priežasčiai nustatyti ir kaltinamojo psichinei būklei nustatyti.

Ekspertizei būtinos medžiagos surinkimas – ekspertizei reikalingi objektai dažniausiai surenkami atliekant tardymo veiksmus, o taip pat jie gali būti gauti ir atliekant specialų tardymo veiksmą, pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimui (BPK 206 str.). Ekspertizei siunčiami objektai dviejų rūšių – iš įtariamojo, kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo – rašysenos ir kiti pavyzdžiai, jei atsisako, priimamas nutarimas. Pirma – tardymo veiksmų metu surasti ir paimti daiktiniai įrodymai (gyvas žmogus, lavonas) – vadinami tiriamaisiais. Tais atvejais, kai ekspertams keliamas uždavinys nustatyti objekto tapatybę arba rūšinę priklausomybę, jiems turi būti pateikti reikalingi lyginamajam tyrimui. Tokie objektai vadinami lyginamojo tyrimo pavyzdžiais. Prireikus ekspertams gali būti nusiunčiami ir tardymo veiksmų protokolai, taip pat baudžiamosios bylos iškėlimo stadijoje surinkti dokumentai – revizijų aktai bei kita medžiaga.

Ekspertizės skyrimo momento nustatymas – parenkant ekspertizės skyrimo momentą, reikia atsižvelgti į šiuos veiksmus: 1) ekspertinio tyrimo objekto būklę; 2) reikalingą surinkti ekspertizei lyginamąją medžiagą; 3) reikalingus atlikti ekspertinius tyrimus ir faktinius tyrimo metodus; 4) ekspertizės darymo vietą ir ekspertizės medžiagos pristatymo į eksperto vietą sąlygas; 5) bylos aplinkybių specifiką ir eksperto spręstinų klausimų pobūdį. Tinkamos ekspertizės skyrimo momento pasirinkimas priklauso konkrečiai situacijai, kaip pvz., kokias versijas reikia patikslinti; ar surinkta medžiaga ekspertizei; nuo įvairių rūšių ekspertizių darymo eiliškumo; bendrų bylos tyrimo terminų; ekspertizės termino.

Ekspertizės dalyko ir užduoties nustatymas – svarbu tinkamai nustatyti jos dalyką, išaiškinti, kokius objektus nusiųsti tyrimu ir ką dėl jų reikia nustatyti. Tų pačių tyrimo objektų atžvilgiu ekspertizės dalykas ir uždaviniai turi būti skirtingi. Todėl labai svarbu teisingai apibrėžti užduotį ekspertams.

Tipiškiausios užduotys paprastai keliamos ekspertams:

1) nustatyti priežastinį ryšį tarp reiškinių;

2) nustatyti veiksmo laiką, kryptį, tiriamųjų procesų greitį, nuoseklumą ir kitas parametrus;

3) išaiškinti tiriamųjų objektų savybes ir būklę;

4) nustatyti rūšinė priklausomybę ir identifikuoti objektus.

Šios bendros užduotys sukonkretinamos atsižvelgiant į tai, kokias aplinkybes reikia nustatyti byloje, kokia joje surinkta medžiaga ir pan.

Ekspertizės įstaigos arba ekspertų parinkimas – baudžiamojo proceso įstatymas suteikia tardytojui teisę skirti ekspertizę daryti ekspertizės įstaigai arba ne joje. Seniau ekspertizes darydavo teismo ekspertizės įstaigoje, nes jos turi būtiną tyrimams aparatūrą bei technines priemones, o taip pat specialiai parengtus kvalifikuotus ekspertus. Ekspertizėms daryti ne ekspertizės įstaigoje reikia skirti tik tuo atveju, kai atitinkamoj teismo ekspertizės įstaigoj nėra reikalingo profilio specialisto.

Įstatymas kelia pagrindinius reikalavimus ekspertui: a) jis turi būti kompetentingas; b) jis turi būti nesuinteresuotas byla.

Klausimų ekspertams formulavimas – rašant nutarimą paskirti ekspertizę, labai svarbu teisingai suformuluoti klausimus ekspertams. Tais klausimais nustatoma būtino ekspertinio tyrimo apimtis, taip pat išryškinama ekspertams keliama užduotis. Formuluojant klausimus laikomasi šių reikalavimų:

– klausimai turi remtis bylos aplinkybėmis ir būti reikšmingi norint teisingai bylą ištirti ir išnagrinėti;

– klausimai turi būti eksperto kompetencijoje;

– ekspertui pateikiami tokie klausimai, į kuriuos atsakyti turi užtekti jam pateiktos medžiagos;

– klausimai ekspertui turi atitikti kriminalistikos mokslo bei gamtos, technikos, ekonominių ir kitų mokslų šiuolaikinius tyrimo metodus;

– klausimai ekspertui formuluojami trumpai, tiksliai ir aiškiai, taip pat pateikiami logiškai ir nuosekliai.

Išsprendęs visus su eksperto paskyrimu klausimus, tardytojas parašo nutarimą skirti teismo ekspertizę. Su šiuo nutarimu būtinai supažindinamas kaltinamasis.

A P K L A U S O S T A K T I K A

SĄVOKA, PSICHOLOGINIAI PAGRINDAI IR BENDRIEJI PRADMENYS

Apklausa – tardymo veiksmas, kurio metu tardytojas iš apklausiamo asmens gauna ir užfiksuoja žinias, turinčias reikšmės bylai.

Apklausos taktika – tai racionalių, įstatymo pagrįstų būdų, kuriais naudojantis gaunami tikri ir išsamūs parodymai, sistema.

Apklausos taktikai turi įtakos:

1) apklausiamojo neteisingų parodymų priežastis (suklydo, meluoja);

2) apklausiamojo procesinė padėtis, amžius, lytis, intelektualinis lygis, profesija, kitos socialinės ir psichologinės savybės;

3) psichologinis kontaktas tarp tardytojo ir apklausiamo asmens, kurio metu tardytojas turi būti objektyvus, korektiškas ir taktiškas jo elgesys su apklausiamu asmeniu, proceso dalyvių turi būti interesų apsauga, normali apklausos aplinka.

Apklausos taktiniai būdai yra pagrįsti ir pasiekia savo tikslą, jei jie: a) atitinka įstatymą (atitinka teisėtumo reikalavimus, nepažeidžia ); b) yra efektyvūs pažintine prasme (naudojami tik tokie būdai, kuriais galima nustatyti tiesą); c) atitinka etikos reikalavimus (neturi būti piktnaudžiaujama asmeniu, pasitikėjimas, neapgaudinėjama).

Manevravimas informacija – pvz., nesakyti apklausiamajam bylos duomenų, kurių šis norėtų išgauti, replikuoti ir daryti užuominas, kurias galima įvairiai suprasti; pateikti klausimai gali sukelti klaidingus spėjimus ir dėl to skatinančius pasirinkti nenaudingą nusikaltėliui, tačiau teigiamą bylai nagrinėti liniją.

Pasiruošimas taktikai susideda iš elementų:

– bylos medžiagos išstudijavimas – tikslinga išsirašyti iš bylos kai kuriuos duomenis, kurie reikalingi sudarant apklausos planą;

– apklausos dalyko nustatymas – aplinkybės, dėl kurių reikia duoti parodymus;

– apklausiamojo asmenybės ištyrimas;

– apklausos plano sudarymas – nurodomos išaiškintinos aplinkybės, fiksuojami klausimai, pateiktini apklausiamajam, numatoma jų pateikimo eilė;

– apklausiamojo ir kitų asmenų iššaukimas bei techninių priemonių paruošimas.

KALTINAMOJO IR ĮTARIAMOJO APKLAUSOS TAKTIKA

Kaltinamasis apklausiamas tuoj po to, kai jam pareiškiamas kaltinimas. Jo paklausiama, ar jis prisipažįsta kaltas dėl pareikšto jam kaltinimo. Pasiūlo kaltinamajam duoti parodymus apie kaltinimo esmę. Kaltinamasis apklausiamas pagal visus jau pareikšto kaltinimo punktus (pradžioje laisvai duoda parodymus, po to klausimus užduoda tardytojas).

Įtariamasis apklausiamas taip pat kaip ir kaltinamasis. Įtariamojo apklausa priklauso nuo to, ar apklausiamas sulaikytas asmuo, ar asmuo, kuriam paskirta kardomoji priemonė prieš pareiškiant kaltinimą.

Taktinių būdų turinį kaltinamųjų apklausoje nulemta tai, kokia yra susidariusi situacija apklausos metu – konfliktinė ar ne. Nekonfliktinė situacija – asmuo prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Konfliktinė situacija – asmuo atsisako duoti parodymus ar duoda žinomai melagingus parodymus (jos gali susipinti, pvz., dėl vienų aplinkybių prisipažįsta kaltas, kitas neigia).

APKLAUSA NEKONFLIKTINĖJE situacijoje – kaltinamojo laisvą pasakojimą reikia išklausyti laikantis tam tikrų reikalavimų:

1) reikia gauti kiek galima daugiau žinių, kuriomis remiantis gali būti surinkti įrodymai, patvirtinantys kaltinamojo parodymus;

2) reikia vadovautis nuoseklumo taisyklėmis: a) chronologinio nuoseklumo (įvykiai atkuriami tokia tvarka, kokia vyko); b) loginio nuoseklumo (taip pakreipti pasakojimą, kad atsispindėtų veiksmų priežastys, o po to pasekmės); c) taktinio nuoseklumo (išsiaiškinama tai, apie ką asmuo noriai kalba);

3) jei parodymuose kalba apie sudėtingą įvykį, tikslinga suskirstyti į epizodus. Išaiškinama tai, kas susiję su vienu epizodu, pereinama prie kito.

APKLAUSA KONFLIKTINĖJE situacijoje – 1) apklausos taktika, kai kaltinamasis atsisako duoti parodymus, jo poziciją galima pakeisti šiais būdais:

a) įtikinti kaltinamąjį, kad šis neteisingai nusistatęs. Išaiškinti neigiamas to pasekmes, aplinkybes lengvinančias kaltinimą; atsakyti ir išprovokuoti kai kuriuos bylos faktus ir tuo priversdamas prieštarauti.

b) Pasinaudoti faktu, kad kiti kaltinamojo bendrininkai jau davė byloje parodymus (pvz., jau prisipažino);

c) Pasinaudoti tarp nusikaltimo bendrininkų iškilusiais psichologiniais prieštaravimais;

2) apklausos taktika, kai kaltinamasis duoda žinomai melagingus parodymus (apie tai nustato sugretinimas jų su bylos medžiaga):

a) loginio poveikio būdai:

– prieštaravimų, esančių kaltinamojo parodymuose, analizė ir panaudojimas;

– įrodymų pateikimas apklausiamajam. Tam specialiai reikalinga: 1) pateikti tik tikrus ir kruopščiai parinktus įrodymus; 2) prieš pateikiant įrodymus, paklausti kaltinamąjį apie visas aplinkybes, susijusias su įrodymais; 3) įrodymų pateikimo eilę nustatyti atsižvelgiant į jų reikšmę, ryšiai, kaltinamojo gudrumą; 4) svarbu atidžiai sekti, kaip jis reaguoja į pateikiamą įrodymą;

– aplinkinė/užmaskuota apklausa, kai žino, kad negaus teisingo atsakymo, duoda aplinkinius klausimus, kurie, kaltinamojo nuomone, nepavojingi;

b) emocinio poveikio būdai:

– išaiškinti kaltinamajam veikos pavojingumą visuomenei, jos sunkias pasekmes ir siekti, kad jis susimąstytų ir teisingai įvertintų padarytą nusikaltimą;

– supažindinti kaltinamąjį su prisipažinimu ir aktyvaus padėjimu, išaiškinti nusikaltimo teisinę reikšmę;

– skatinti teigiamas kaltinamojo savybes ir siekti gauti teisingus parodymus (pvz., manau, turėsite jėgų pasitaisyti);

– atsižvelgti į antipatiją, kurią apklausiamasis jaučia nusikaltimo bendrininkams.

LIUDYTOJO IR NUKENTĖJUSIOJO APKLAUSOS TAKTIKA

Prieš pradedant apklausą, įsitikina asmens tapatybe, išaiškina pareigą teisingai pasakoti visa, kas žinoma byloje, įspėja dėl baudžiamosios atsakomybės už atsisakymą/vengimą duoti parodymus ar už žinomai melagingus parodymus (pažymima protokole).

Pasiūloma laisvai papasakoti visa, kas žinoma apie nusikaltimą. Pasakojimo nereikia pertraukti, nebent nukrypstama nuo apklausos dalyko. Tardytojas pateikia klausimus, kurie priklauso nuo to, ar parodymai teisingi ar ne.

Sąžiningai klystančio liudytojo apklausos taktika: sudaroma tinkama aplinka asmeniui susikaupti – tyla, be pašalinių asmenų, objektyviai blaškančių dėmesį. Galima pateikti klausimus ar objektus, kurie gali priminti reikiamus faktus. Galima paklausti į ką šis žmogus panašus, galima nuvykti į įvykio vietą. Gali būti surengta pakartotinė apklausa.

Meluojančio liudytojo apklausos taktika: patartina išsiaiškinti motyvus, dėl kurių liudytojas gali duoti melagingus parodymus (susitarimas, baimė). Tai galima paveikti taktiniais būdais:

a) veikti liudytojo teigiamas savybes, priminti baudžiamąją atsakomybę;

b) pateikiant įrodymus, išaiškinti prieštaravimus jo parodymuose;

c) stebėti emocinę būklę ir ja pasinaudoti.

Nukentėjusiojo apklausa tokia pat, tik reikia atsižvelgti į jo suinteresuotumą bylos baigtimi. Nepilnamečio mažamečio apklausos taktikos ypatumai: iki 14 metų dalyvauja pedagogas. Pradžioje rekomenduojama klausti apie su byla nesusijusius dalykus (sportą, literatūrą, kiną) tuo įgyjamas pasitikėjimas; kalba jam turi būti suprantama; neužmiršti, kad jis gali būti linkęs fantazuoti (jei labai sklandžiai kalba apie įvykį); nepatartina iš karto rašyti apklausos protokolo, nes tai gali išgąsdinti, o jį surašyti kai apklausa baigta.

AKISTATOS TAKTIKA

Akistaton suvedami 2 pirmiau apklausti asmenys, kurių parodymuose yra esminių prieštaravimų. Ruošiantis akistatai, tardytojas turi išstudijuoti akistatos dalyvių anksčiau duotus parodymus, jų asmenines savybes, tarpusavio santykius ir nuspręsti, kokius prieštaravimus galima pašalinti, kokius klausimus ir kokia eile pateikti, kurį apklausti pirmą.

Paklausia, ar pažįsta vienas kitą. Akistaton suvesti asmenys, kokie jų tarpusavio santykiai. Pasiūloma duoti parodymus dėl tų aplinkybių, dėl kurių jie suvesti akistaton. Tardytojas gali pateikti jiems klausimus, taip pat akistaton suvesti asmenys vienas kitam.

Jei prieštaravimas atsiranda dėl sąžiningo klydimo, apklausiamieji suinteresuoti nustatyti tiesą ir prieštaravimai pašalinami:

– duodant klausimus, kurie suaktyvina asociacijas;

– pateikiant įrodymus;

– suvedant akistaton įvykio vietoje.

Prieštaravimai, kai vienas iš dalyvių duoda žinomai melagingus parodymus – pirmiausia apklausiamas tas, kuris duoda teisingus parodymus.

Taktiniai būdai panašūs kaip ir kaltinamojo apklausoje esant konfliktinei situacijai. Būtina stebėti kaip elgiasi apklausiamieji. Akistata gali būti derinama su kitais tardymo veiksmais – apklausa, parodymu atpažinti, apžiūra, tardymo eksperimentu, parodymų patikrinimu vietoje.

APKLAUSOS REZULTATŲ UŽFIKSAVIMAS

Apklausos protokolas, kuris susideda iš 4 dalių:

1) įžanginė/anketinė dalis – data, vieta, rekvizitai, apklausiami asmenys, anketiniai duomenys, apie įspėjimus dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus, teisių išaiškinimas;

2) laisvas pasakojimas;

3) klausimai apklaustajam ir jo atsakymai;

4) baigiamoji dalis – fiksuojami apklaustojo susipažinimo su protokolu būdai, taip pat papildymai, pataisos.

Protokolą pasirašo apklaustasis, kiti procese dalyvavę asmenys, tardytojas.

Protokolas turi būti tikslus, aiškus, išsamus ir nuoseklus. Akistatos rašymo protokolo 2 būdai:

a) protokolas padalijamas į 2 dalis, surašant kairėje vieno asmens parodymus, dešinėje kito.

b) Klausimai ir atsakymai rašomi paeiliui eilutėmis.

Garso įrašymo technikos naudojimas apklausos metu – apklausiant gali būti daromas įrašas apie tai turi būti pranešama apklausiamajam. Įrašoma visa apklausa. Baigus apklausą, visas įrašas duodamas perklausyti apklausiamajam, jis baigiamas patvirtinant įrašo teisingumą. Kartu su juo turi būti rašomas apklausos protokolas.

Garso įrašus daryti naudinga fiksuojant parodymus:

– asmenų, kurie žino svarbius bylai duomenis ir galima duoti teisingus parodymus, tačiau yra kaltinamųjų ar kitų suinteresuotų byla asmenų veikiami, todėl ateity gali parodymus keisti;

– kaltinamųjų, kaltinamų padarius itin sunkius nusikaltimus;

– asmenų, kurie gali neatvykti į teismą dėl ligos ar todėl, kad yra išvykę;

– nepilnamečių ir mažamečių, kurių kalbos ypatybes sunku užfiksuoti protokole;

– sužeistų ir ligonių;

– asmenų, kurie turi ištirti teismo psichiatrinė ekspertizė;

– asmenų, apklaustų dalyvaujant vertėjui.

NUSIKALTIMO TYRIMO METODIKOS PRADMENYS

METODIKOS SĄVOKA, SISTEMA, UŽDAVINIAI, PRINCIPAI

Kriminalistikos mokslo sistemoj nusikaltimo tyrimo metodika – savarankiška ir paskutinė mokslo dalis, kur moksliškai suformuluoti ir apibendrinti techninių bei taktinių metodų, būdų, priemonių, rekomendacijų panaudojimas tiriant ir atskleidžiant atskirus nusikaltimus. Kriminalistikos technikos, kriminalistikos taktikos parengtos nusikaltimo pėdsakų suradimo, fiksavimo ir tyrimo priemonės bei būdai, rekomendacinio tyrimo organizavimo ir planavimo, taip pat atskirų tardymo veiksmų atlikimo klausimai turi bendrą pobūdį, pvz., kriminalistinė technika nesprendžia klausimų, kokie pėdsakai būdingi konkrečiai nusikaltimo rūšiai, kur juos galima rasti ir t.t. ir kriminalistinė taktika nesprendžia klausimų, kaip reikia racionaliai panaudoti taktinę medžiagą tiriant atskirus nusikaltimus.

Šiuos klausimus sprendžia nusikaltimo tyrimo metodika (NTM). Išvada – tarp kriminalistinės metodikos, iš vienos pusės, ir kriminalistinės technikos, kriminalistinės taktikos, iš kitos pusės, yra tokie santykiai kaip tarp bendro ir atskiro.

Kiekvienas nusikaltimas savo detalėmis – individualizuojamas, todėl negali būti vienodo jo tyrimo procese, tačiau kiekvienas nusikaltimas be individualizuotų savybių turi ir kai kurių bendrų pasikartojančių bruožų. Šiuos bruožus atspindi nusikaltimo situacija, jo padarymo būdas, nusikaltėlio asmenybė ir pan.

Tokie bruožai leidžia konkrečius nusikaltimus suskirstyti rūšimis ne tik pagal baudžiamosios teisės charakteristiką, bet ir pagal kriminalistinius požymius. Tuo ir remiasi atskirų nusikaltimų rūšių metodika.

Nusikaltimų tyrimo metodikos šaltiniai:

1) teisės aktai;

2) tardymo/tyrimo praktika;

3) mokslas (ne tik kriminalistika).

Nusikaltimų tyrimo principai: BENDRIEJI – teisėtumas, teorijos ir praktikos vienybė, savarankiškumas, vientisumas; SPECIALIEJI – mokslinis tiriamasis; konkretumas; planingumas; nusikaltimo tyrimo skirstymas į etapus/etapiškumas; operatyvumas.

Palskis, Kazlauskas – nusikaltimo tyrimo metodika – moksliškai pagrįsta metodinių rekomendacijų, taktinių būdų ir techninių priemonių, taikomų išaiškinant ir tiriant atskiras nusikaltimų rūšis, sistema.

Jablokovas, Koldinas – nusikaltimo tyrimo metodika – savarankiška kriminalistikos mokslo dalis, tyrinėjanti nusikaltimo padarymo patyrimo, nusikaltimo tyrimo praktika, siekiant parengti efektyviausius įvairių nusikaltimų tyrimo bei prevencijos metodus.

Tyrimo metodika kaip kriminalistikos mokslo dalis susideda iš bendrų pradmenų ir konkrečių nusikaltimų rūšių tyrimo metodikų. Atskira nusikaltimų tyrimo metodika:

– kriminalistinė atitinkamų nusikaltimų rūšių charakteristika;

– baudžiamosios bylos iškėlimas ir pirminių tardymo veiksmų atlikimas, mokslinių ,techninių, operatyvių bei paieškos principų panaudojimas;

– tardymo versijos ir tyrimo planingumas;

– tardymo veiksmų ypatybės tolesniame bylos tyrime.

KRIMINALISTINĖ NUSIKALTIMO CHARAKTERISTIKA

Kriminalistinė nusikaltimo charakteristika – duomenų apie tam tikrą nusikaltimo rūšį, turinčių kriminalinę reikšmę ir padedančių atskleisti nusikaltimą, visuma.

Ji atspindi tuos nusikaltimo požymius, kurie neapima kitų mokslų nusikaltimo charakteristikos. Kriminalistinės nusikaltimų charakteristikos duomenų šaltinis – moksliškai pagrįstas kriminalistinės praktikos apibendrinimas. Kiekvienas nusikaltimas tikrovėje palieka tik jam būdingus materialinius ir idealinius pėdsakus. Materialiniai nusikaltimo pėdsakai dažniausiai randami apžiūrint įvykio vietą, atliekant parodymų patikrinimą vietoj ir t.t. Idealūs nusikaltimo pėdsakai žmonių parodymai apie įvykio aplinkybes, išlikusias jų atmintyje.

Moksliškai apibendrinus šie nusikaltimo pėdsakai tampa pagrindiniu kriminalistinės nusikaltimo charakteristikos duomenų šaltiniu. Kriminalistinė nusikaltimo charakteristika – dinaminė kategorija, ji nuolat keičiasi. Keičiantis nusikaltimo pėdsakams, keičiasi ir kriminalinė nusikaltimo charakteristika.

Ji gali būti kelių lygių: atskiro nusikaltimo; nusikaltimo rūšies; nusikaltimo porūšio;

Kriminalistikos literatūroje išskiriami 5 pagrindiniai kriminalinės charakteristikos elementai:

1) nusikaltimo padarymo būdas;

2) nusikaltimo padarymo mechanizmas;

3) aplinka;

4) nusikaltimą įvykdžiusio subjekto asmenybės bruožai;

5) duomenys apie nukentėjusio asmenybę.

Nusikaltimo padarymo būdas – tai veiksmų, kuriais rengiamasi padaryti nusikaltimą, padaromas bei slepiamas, sistema.

Nusikaltimo būdo struktūra: 3 grandžių – nusikaltėlio elgesys rengiantis padaryti nusikaltimą; jo vykdymo metu; jo slėpimo metu; 2 grandžių – įvairių kombinacijų; 1 grandies – nusikaltėlio elgesys nusikaltimo padarymo metu.

Nusikaltimo padarymo mechanizmas – duomenų visuma apie mechanizmą leidžia atkurti nusikaltimo padarymo procesą bei ištirti jo etapus. Nusikaltimai, kurių metu aiškiai išsiskiria daiktų, reiškinių, žmonių tarpusavio sąveika, žinios apie nusikaltimo padarymo mechanizmą – veiksmingos.

Nusikaltimo padarymo aplinka – kriminalistiniu požiūriu ji apibūdinama:

– nusikaltimo rengimo, vykdymo ir slėpimo metu tarpusavy sąveikaujančių objektų, reiškinių ir procesų sistema;

– ši sistema apibūdina nusikaltimo rengimo, vykdymo ir slėpimo vietą, laiką, gamtines – klimatines, gamybines – buitines ir kitas aplinkos sąlygas bei galimas nusikaltimo įvykio dalyvių elgesio ypatybes ir psichologinį ryšį tarp jų.

Duomenys apie nusikaltimo padarymo aplinka – svarbūs bet kurie nusikaltimo kriminalinės charakteristikos elementai. Kiekvieno nusikaltimo padarymo būdas, nusikaltėlio palikti pėdsakai leidžia tam tikru mastu apibūdinti ir patį nusikaltėlį, jo psichikos ir fizines savybes, protines žinias, sugebėjimus, ankstesnės nusikaltimo veikos patyrimą bei įgūdžius, nusikaltėlio santykius, ryšį su nusikaltimo auka ir pan.

Duomenys apie nukentėjusio asmenybę – jo elgesys nusikaltimo padarymo metu leidžia pilniau ir giliau ištirti nusikaltimo priežastis bei aplinkybes, o žinant tai ir teisingai kvalifikuoti nusikalstamą veiką. Jie taip pat atskleidžia tikruosius nusikaltimo motyvus (apibūdina nusikaltėlio asmenybės bruožus, leidžia planuoti daiktinių įrodymų suradimo, fiksavimo priemonių ir jų rinkimo kryptį).

Dažnai sutapatinamos sąvokos kriminalistinė nusikaltimo charakteristika ir nusikaltimo tyrimo kriminalistinė charakteristika. Pastaroji apibūdina ne patį nusikaltimą, o nusikaltimo tyrimo eigą, etapus bei ypatybes.

Join the Conversation

×
×