Baudžiamosios teisės bilietai

1.Profesinių pareigų vykdymas kaip aplinkybė šalinanti baudžiamąją atsakomybę
Profesinės pareigos vykdymas – kai žalą baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaro asmuo, vykdantis įstatymo numatytas funkcijas ar pareigas. Tokia veika kaip aplinkybė, pašalinanti veikos priešingumą teisei, siejama su gydytojo bei teisėsaugos institucijų pareigūnų veikla.(turto konfiskavimo vykdymas, nusikaltėlio sulaikymas).
Teisėtumo reikalavimai: toks pareigos vykdymas turi būti numatytas įstatyme – LRPolicijos įstatymas numato, kad policijos pareigūnai turi “imtis priemonių sulaikyti ir pristatyti į policiją asmenį, padariusį pavojingą veiką”. Pažymėtina, kad ir gydytojas ir policininkas net ir ne tarnybos metu prrivalo vykdyti savo pareigas, todėl jei po darbo gydytojas suteikdamas pirmąją pagalbą padarys žalą, jo veiksmai bus vertinami kaip profesinės pareigos vykdymas.
Pareiga turi būti vykdoma pagal įstatymo nustatytas sąlygas- jeigu gydytojas nesilaiko įstatyme nustatytų sąlygų, jis gali būti patrauktas atsakomybėn. PVZ.: aborto padarymas antisanitarinėmis sąlygomis užtrauks net baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad gydytojo profesinės pareigos vykdymas gali sutapti ir su nukentėjusiojo sutikimu, nes reikalingas paciento sutikimas, pvz. operacijai atlikti, bet jei asmens gyvybei gresia realus pavojus, tai pagalba gali būti suteikta irr be sutikimo.

Netri peržengti įstatyme numatytų ribų – Policijos įstatymas numato, kad “naudodami šaunamąjį ginklą arba specialiąsias priemones, policijos pareigūnai turi stengtis išvengti sunkių pasekmių”. Tai reiškia, kad policininkas, vykdydamas savo pareigas,vengtų žalos padarymo, o jei ji neišvengiama –tai siektų minimalios ža

alos.

2.Bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas
Teismas, skirdamas bausmę turi įvertinti tą aplinkybę, kad kaltininko padarytos veikos pažeidžia kelis BK straipsnius arba vieną straipsnį kelis kartus. Nusikaltimų sutaptis – dviejų ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose ar to paties straipsnio skirtingose dalyse, padarymas, jeigu už vieną iš jų asmuo nebuvo nuteistas.
Jeigu už vieną iš padarytų nusikaltimų asmuo jau buvo nuteistas, tai toks nusikaltimas nesudaro sutapties.
Jei asmuo už vieną iš padarytų nusikaltimų buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, tai klausimas dėl bausmės skyrimo sprendžiamas dvejopai: a)jei atleista nuo Baudžiamosios atsakomybės buvo dėl to, kad veika prarado pavojingumą, arba nepilnamečiui buvo pritaikytos auklėjimo priemonės, tai ankstesnis nusikaltimas nesudaro sutapties; b)jei atleista nuo baudžiamosios atsakomybės buvo kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius ir per vienerius meetus padarytas naujas nusikaltimas, tai pirmais sprendimas nustoja galioti ir asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas veikas.
Asmuo baudžiamas pagal nusikaltimų sutaptį tada, kai:-jis padaro du ar daugiau nusikaltimų ir kiekvienas iš jų kvalifikuojamas pagal atskirą BK straipsnį arba jo dalį;-nei už vieną nusikaltimą jis anksčiau nebuvo teistas; -nei už vieną iš nusikaltimų nesuėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminai ir asmuo nėra atleistas nuo bausmės malonės ar amnestijos tvarka.
Idealioji sutaptis – atvejis, kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro du

u nusikaltimus, numatytus skirtinguose BK straipsniuose arba to paties straipsnio skirtingose dalyse.
Realioji sutaptis – atvejis, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose, ir už juos traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.Pvz: asmuo padaro vagystę (178 str;o po to tyčia sunaikina turtą 187 str.)
Pagal BK 63 str.1dalį Nusikaltimų sutapties atveju teismas skiria bausmę už tuos nusikaltimus pagal kiekvieną straipsnį ar jo dalį atskirai, po to paskiria subendrintą bausmę. Skirdamas subendrintą bausmę esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies sudėti – sudėjimo principas: sudedamos viso bausmės (papildomos ir pagrindinės). Esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai – tik apimti – apėmimo principas: griežtesnė bausmė apima švelnesnę; galutinė bausmė neturi būti griežtesnė už bausmę, kuri gali būti paskirta už vieną iš nusikaltimų.
Esant realiajai nusikaltimų sutapčiai, taikyti bausmių apėmimo būdą šiais atvejais:
1) kada padaryti nusikaltimai labai skiriasi savo pavojingumu ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms;
2) kai už vieną nusikaltimą teismas paskyrė 20 metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos.;
3) galutinė subendrinta bausmė negali viršyti 20 metų laisvės atėmimo, o jei skiriama kitokia bausmės rūšis, tai negali viršyti tos rūšies bausmės maksimalios ribos. Negalima skirti tokios subendrintos bausmės, kuri nebuvo skirta už atskiras nusikalstamas rūšis.
Taip pat skiriama bausmė tais atvejais, kai po nuosprendžio pr
riėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą. Tada į bausmės laiką bus įskaitoma, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį.
Kai sudedant nepažeidžiamos maksimalios ribos – pilnas sudėjimas; kai viršija – dalinis (jis gali būti taikomas ir kai nėra peržengtos ribos – nusikaltimai nėra sunkūs; bet ir tokiu atveju bausmė negali būti švelnesnė už griežčiausią vieno iš nusikaltimų bausmę).
Bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklės:
viena laisvės diena prilyginama vienai arešto parai, arba dviem laisvės apribojimo dienoms;
viena arešto para prilyginama dviejų MGL dydžio baudai, šešiom viešųjų darbų valandoms arba dviem laisvės apribojimo dienoms;
viena laisvės apribojimo diena prilyginama trims viešųjų darbų valandoms, vieno MGL dydžio bauda.
vieno MGL dydžio bauda prilyginama šešiom viešųjų darbų valandoms.
Pagal BK 65 str. teismas subendrindamas bausmes numatytais atvejais švelnesnę bausmę keičia griežtesne bausme. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme.

3.Personalinis ir universalinis valstybės baudžiam.jurisdikcijos principai
Svariausi baudž. įstatymų galiojimo erdvėje išskiriami du principai: teritorinis ir pilietybės. Teritorinio princ. esmė ta, kad valstybės BĮ taikomas visiems asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas jos teritorijoje. Pilietybės principas (aktyvusis personalinis) leidžia valstybei bausti savo piliečius, taikant savo BĮ. Realinis baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principas- jį taikant galima nubausti užsieniečius, padariusius užsienyje nusikalstamas veikas Lietuvos interesams. Universalusis principas- leidžia taikyti konkrečios valstybės BĮ, jei nu

usikalstamą veiką padaręs asmuo atsiduria jos teritorijoje. Universalusis principas – visos valstybės baudžia nusikaltėlius, jeigu jie bet kurioje iš jų yra sulaikyti, neatsižvelgdamos į nusikaltimo padarymo vietą. Tokiam nubaudimui pagrindą sudaro tai, kad valstybės, ratifikavusios tam tikras konvencijas ar tarptautines sutartis, paprastai papildo savo baudžiamuosius įstatymus, numatydamos atitinkamą atsakomybę.
Baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje pilietybės (personalinis) principas įtvirtintas BK 5str. “ Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą”. Asmenys be pilietybės yra skirstomi į turinčius nuolatinę gyvenamąją vietą ir neturinčius. Pilietybės principas tik papildo teritorinį BĮ galiojimo erdvėje principą.

4. Švelnesnės negu įstatyme numatytos bausmės skyrimas
Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodo, kad teismas skiria bausmę atsižvelgdamas į įstatymo str. numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą ribas. Tai – bendroji taisyklė.
Tačiau pagal BK 54 str. 3 dalį, bei 62 str. teismas tam tikrais atvejais gali skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytas minimumas bausmę. Švelnesnės bausmės skyrimas nėra asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės. Visais atvejais kaltininkas gauna realią bausmę, tačiau ji būna švelnesnė.
Bausmės švelninimo pagrindas paprastai yra bylos aplinkybės, kurios parodo mažesnį veikos bei kaltojo asmens pavojingumą. Bausmės švelninimas gali būti taikomas kvalifikavus veiką pagal bet kurį specialiosios dalies straipsnį. Teismo išvada apie galimybę taikyti bausmės švelninimą yra objektyvių bylos duomenų analizės rezultatas. Svarbiausias įstatymų leidėjo reikalavimas yra tas, kad teismas vykdytų nurodytas BK sąlygas.
Teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę bausmę, jeigu asmuo pats savanoriškai atvyko, prisipažino, nuoširdžiai gailisi, padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą.
Taip pat BK 62 str. 2 daly išdėstyta, kad teismas gali už kiekvieną nusikalstamą veiką skirti švelnesnę bausmę ir tada kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala jeigu ji buvo padaryta ir yra kitos aplinkybės: BK 62str.2d.cituoti

Teismas esant minėtoms sąlygoms gali:
1) paskirti mažesnę bausmę negu žemesnioji riba;
2) paskirti mažesnę bausmę nei 56 str. 2 daly, kur teigiama, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmė;
3) paskirti švelnesnę bausmės rūšį negu numatyta sankcijoje.
Naujausi pakeitimai taip pat nustato, kad teismas gali paskirti švelnesnę nei įst. Numatyta bausmę asmeniui, dalyvavusiam tyčia nužudant, jeigu jis prisipažino dėl visų savo nusikaltimų ir aktyviai padėjo atkleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytą tyčinį nužudymą, ir:
1) nužudymas padarytas dėl grasinimo ar prievartos, arba;
2) kaltininko vaidmuo kaip bendrininko nužudant buvo antraeilis, arba;
3) veika nutrūko rengiantis žudyti ar kėsinantis nužudyti.
Visais atvejais teismas nuosprendyje turi būtinai nurodyti bausmės švelninimo motyvus.

5. Bendrieji bausmių skyrimo pradmenys
LR-idnuvidualios atsakomybės princip.Asmuo pasmerkamas tik savo kaltai padarytą veiką ir tik už ją jam yra skiriama kriminalinė bausmė.Bausmės skyrimas – tai toks procesas, kai teismas parenka konkrečią baudžiamajame įstatyme numatytą prievartos priemonę asmeniui pripažintam kaltu nusikaltimo padarymu.
Skiriant bausmę visuomet stengiamasi laikytis teisingumo principo, tačiau jis yra suprantamas labai skirtingai. Teisingumo siekis yra visuotinis, tačiau pagrindinės nuostatos, kurios naudojamos skiriant bausmę, dažnai yra kiekvienoje valstybėje nevienodos.
Teoriškai galima išskirti dvi pagrindines nuostatas:1) bausmė už visus nusikaltimus beatodairiškai turi priklausyti nuo nusikalstamos veikos. Ji turi būti aiški, įstatymo nustatyta ir tiesiogiai išplaukianti iš aplinkybių, susijusių su konkrečiu nusikaltimu (vienodą nusikalstamą veiką padarę asmenys turi būti baudžiami vienodai);2) kiekvienas nusikaltimas yra unikalus tiek dėl savo veikos, tiek dėl kaltininko asmenybės, todėl bausmė turi atspindėti visus individualius bruožus.
Skiriant bausmes privalu laikytis lygybės principo.
Teismas skirdamas bausmę privalo vadovautis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, kurie yra išdėstyti BK 54 str. Visų pirma, bausmė skiriama pagal specialiosios normos sankcijos, numatančios atsakomybę už apdarytą nusikaltimą, nustatytas ribas. Todėl pirmiausia teismas privalo pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius juridiškai įvertinti veiką, nurodyti atitinkamą baudžiamąją teisinę normą, kurioje yra numatyti šie požymiai.
Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: -Specialiosios; -Bendrosios dalies (detalizuoja sankcijos taikymą).
Teismas turi paskirti tokią bausmę, kuri sulaikytų asmenis nuo nusikaltimų darymo, t.y. paskirtoji bausmė turi atitikti bendros nusikaltimų prevencijos funkciją.
Teismui individualizuojant bausmę būtina atsižvelgti:cituoti BK54str.2d.
Teismas turi galimybę paskirti švelnesnę bausmę jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas akivaizdžiai prieštarauja teisingumo principui. Toks sprendimas turi būti priimtas motyvuotai. Pagal senąjį kodeksą skirdamas bausmę teismas turi vadovautis teisine sąmone – tai pažiūrų į galiojančią teisę ir naujų teisės normų kūrimą visuma (teisinė ideologija, teisinė psichologija). Naujame BK nebėra atsižvelgimo į teisinę sąmonę, nes laikoma, kad ją turi visi teisininkai. Tam, kad bausmė būtų paskirta veiksminga ir efektyvi, ji turi būti kuo labiau individualizuota. O tinkamai individualizuoti bausmę gali tik aukštos kvalifikacijos teisėjai turintys praktinius ir teorinius įgūdžius.
Minėtus bausmės skyrimo pagrindus galima suskirstyti į kelias grupes:
1. Nuostatos nurodančios, kad skiriama bausmė turi atitikti įstatymo reikalavimus. Visų pirma bausmę galima skirti tik asmeniui pripažintam kaltam nusikaltimo padarymu. Teismas prieš skirdamas bausmę turi teisiškai įvertinti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius ir nurodyti atitinkamą teisės normą, kurioje tie požymiai yra numatyti. Teismas negali peržengti normos sankcijoje nustatytos maksimalios bausmės, tačiau ,jei yra tam reikalingų aplinkybių, gali paskirti švelnesnę nei įstatyme nurodyta bausmę (pagal 54 str. 3dalį). Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi tiek specialiosios dalies straipsnio sankcija bei bendrosios dalies nuostatomis, kuriose pateikiama kriminalinės bausmės sąvoka, paskirtis ir kiti svarbūs dalykai be kurių negalima teisingai paskirti bausmės.
2. Nuostatos skirtos bausmei individualizuoti. Visų pirma tai padaryto nusikaltimo pobūdis ir jo pavojingumo laipsnis. Pobūdis priklauso nuo objektyvių ir subjektyvių požymių: kėsinimosi objekto, žalingų pasekmių turinio, nusikaltimo padarymo būdo, kaltės formos, motyvų bei tikslų. Pavojingumo laipsnis priklauso nuo lyginamojo kėsinimosi objektų vertingumo, vienarūšių žalų dydžio, kaltės laipsnio, nusikaltimo padarymo aplinkybių. Individualizuojant bausmę labai svarbu yra atsižvelgti į kaltininko asmenybę. Reikia atsižvelgti į kaltininko elgesį prieš nusikaltimą, jo vertybines orientacijas, psichologines savybes, aplinkos, kurioje jis gyvena poveikį ir t.t. teisminėje praktikoje skiriami du kaltininko asmenybės tipai: atsitiktinis ir piktybinis.
O literatūroje siūloma atsižvelgti į penkis tipus:
1) Atsitiktinis tipas – asmenys pirmą kart padarę nesunkų nusikaltimą ir praeityje charakterizuoti teigiamai;
2) Situacinis tipas – asmenys pirma kart padarę sunkų nusikaltimą susiklosčius nepalankiai gyvenimo situacijai, tačiau charakterizuojami teigiamai;
3) Nepastovus tipas – asmenys padarę nusikaltimą pirmą kartą, bet ankstesnis jų elgesys vertinamas kaip amoralus;
4) Piktybinis tipas – asmenys praeityje ne kartą padarę nusikaltimus ir anksčiau teisti;
5) Labai pavojingas tipas – asmenys, priklausantys itin pavojingų recidyvistų kategorijai.
Teismas taip pat didelį dėmesį visuomet skiria atsakomybę sunkinančioms ir lengvinančiom aplinkybėms bei kitiems 54 str, 2dalį išvardintiems veiksniams.

6. Būtinasis reikalingumas kaip aplinkybė šalinanti baudžiamąją atsakomybę
Būtinasis reikalingumas – tokia situacija, kai susiduria du teisės saugomi interesai, kurių vieną galima apsaugoti tik padarant žalą antrajam, jeigu padarytoji žala bus mažesnė už išvengtąją.
BR teisėtumo sąlygos:
1) Turi grėsti žala valstybės, visuomenės interesams ar piliečių teisėms;
2) Pavojus turi būti akivaizdus ir realus. Akivaizdus – pavojus iškilo ir nepasibaigė, tačiau tiesiogiai dar nepasireiškia ir kelia grėsmę interesams. Nei būsimas, nei praėjęs pavojus negali sudaryti BR. Realus pavojus egzistuoja tikrovėje. Jei asmuo negalėjo ir neprivalėjo suvokti pavojaus realumo, tai jo veikoje nebus kaltės, bet jei nesuvokė dėl neapdairumo, tai bus traukiamas baudž. atsakomybėn dėl neatsargumo.
3) Jei gresiančio pavojaus neįmanoma kitais būdais, o tik padaryti žalą teisės saugomiems interesams.
4) Iškilęs pavojus pašalinamas padarant žalą trečiajam asmeniui. Tai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys.
5) Padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji. Jei asmuo negalėjo ir neprivalėjo numatyti, kad žala bus didesnė ar lygiavertė, tai nebus traukiamas baudž. atsakomybėn. Tačiau negalima gelbėti gyvybės kitos gyvybės sąskaita.
Jei nėra bent vienos šių sąlygų, tai už padarytą žalą asmuo bus traukiamas baudž. atsakomybėn.
BR palyginimas su būtinąja gintimi (BG):
1) BR keliamos griežtesnės sąlygos, nes šiuo atveju žala padaroma tretiesiems asmenims;
2) Nėra BR ribų peržengimo, o BG yra;
3) BG pavojų sukelia žmogaus veiksmai, o BR – ir stichinės nelaimės;
4) BR atveju padaryta žala negali būti didesnė už išvengtąją, o BG – gali, jei nėra peržengta būt. ginties riba.
BYLOS:

7. Atleidimas nuo bausmės: rūšys, jų klasifikacija
Atleidimas nuo BAUSMĖS – tai asmens, apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažinto kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas nuo visos ar dalies paskirtos bausmės atlikimo. Negalima atleidimo nuo BAUSMĖS tapatinti su atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės , nes BA atveju asmuo atleidžiamas nuo visų pasekmių, sudarančių BA turinį.
Lietuvos Respublikos BK numato šias atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšis: -Lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme(BK 77str.);-Atleidimas nuo bausmės dėl ligos (BK 76 str.); -Amnestija (BK 78str.);-Malonė (BK 79 str.).
Atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšys pagal savo turinį klasifikuojamos į sąlygines ir besąlygines. Besąlyginės yra tos, po kurių pritaikymo laikomasi nuomonės, kad baudžiamieji teisiniai santykiai dėl padarytos veikos baigėsi. Sąlyginės rūšys yra tos, kurias taikydamas įstatymas numato bandomąjį laikotarpį (pvz.: kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius). Jei asmuo nesilaiko šių reikalavimų, tai atleidimas pripažįstamas netekusius galios ir asmuo siunčiamas atlikti bausmės dalį, nuo kurios buvo atleistas.
Atleidimas nuo bausmės atlikimo yra reikšmingas baudžiamosios teisės institutas, nes juo realizuojami humanizmo, atsakomybės individualizavimo ir teisingumo principai.
Lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme –tai yra sąlyginio atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšis, kai nuteistasis teismo sprendimu gali būti atleistas nuo bausmės prieš terminą arba neatliktą laisvės atėmimo bausmės dalį pakeisti švelnesne(išskyrus bauda). Tačiau tik tuomet jei šis asmuo:

1) atliko: a) ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą arba b) ne mažiau kaip du trečdalius paskirtos bausmės už sunkų nusikaltimą, arba c) ne mažiau kaip tris ketvirtadalius paskirtos bausmės už labai sunkų nusikaltimą, arba jeigu asmuo yra recidyvistas, arba d) ne mažiau kaip vieną trečdalį paskirtos bausmės už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, kurį padarė nėščia moteris, taip pat vienišas tėvas (motina), turintis vaiką iki 7 metų arba du ar daugiau nepilnamečių vaikų, kai jam (jai) tėvų valdžia nėra teismo apribota šių vaikų atžvilgiu; 2) visiškai atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą arba iš dalies ją atlygino ar pašalino ir įsipareigojo per neatliktos bausmės laiką visiškai ją atlyginti ar pašalinti; 3) savo elgesiu ir darbu laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu įrodė, kad jį galima lygtinai atleisti nuo bausmės prieš terminą arba laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne.
Lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą esmę sudaro tai, kad lygtinai atleistas asmuo, nepadaręs per neatliktos bausmės dalies laiką naujo nusikaltimo, laikomas atlikusiu visą nuosprendžiu paskirtą bausmę.
Tačiau lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš terminą netaikomas: -pavojingam recidyvistui; -laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteistam asmeniui;-asmeniui, kuris jau buvo lygtinai atleistas nuo bausmės prieš terminą ir per neatliktos bausmės dalies laiką padarė naują tyčinį nusikaltimą.
Atleidimas nuo bausmės dėl ligos- tai besąlyginio atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšis, kai nuteistasis iki teismo nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga, atleidžiamas nuo visos ar tam tikros bausmės dalies.

Trys atvejai, kai sergantis asmuo gali būti atleistas nuo bausmės atlikimo:-iki teismo nuosprendžio priėmimo jis suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios bausmę atlikti būtų per sunku. -po nuosprendžio priėmimo suserga sunkia nepagydoma liga, gali būti atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo. -po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo.
Amnestija – tai LR Seimo priimtas aktas, kuriuo individualiai neapibrėžtam nuteistųjų ratui taikomas sąlyginis ar besąlyginis atleidimas nuo bausmės arba bausmės termino sutrumpinimas.
Malonė – tai Lietuvos Respublikos Prezidento išleistas dekretas, kuriuo konkretus nuteistasis sąlyginai ar besąlygiškai atleidžiamas nuo bausmės arba jam sutrumpinamas bausmės terminas.
Amnestija ir malonė yra aukščiausių valstybinės valdžios institucijų –LR Seimo ir Prezidento – teisė, todėl tikš ios institucijos turi amnestijos ar malonės iniciatyvos teisę, taip pat nustatyti rūšį bei apimtį.

8.Nusikalstamos veikos padarymo vieta ir jos nustatymas
Nusikalstamos veikos padarymo vieta yra vieta, kurioje asmuo veikė ar turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. LR BK 4str. 2d. Kai tas pats nusikaltimas, padarytas Lietuvos teritorijoje ir kitose valstybės teritorijose, laikomas padarytu Lietuvos Teritorijoje, jeigu čia nusikaltimas buvo pradėtas ar baigtas arba jam užkirstas kelias. Jei bent dalis veiksmų yra padaryta Lietuvoje, nusikaltimas laikomas padarytu čia ir už tokio nusikaltimo padarymą asmuo traukiamas baudž. Atsak. Pagal Lietuvos baudžiamuosius įstatymus.

9. Nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas kaip neatsargios kaltės rūšys
Yra išskiriamos dvi neatsargumo rūšys – nusikalstamas pasitikėjimas ir nusikalstamas nerūpestingumas.
Nusikalstamą pasitikėjimą apibūdina intelektualusis ir valinis momentai. Intelektualųjį sudaro pavojingų pasekmių dėl savo veikos numatymas, o valinį – lengvabūdiškas tikėjimasis, kad šių pasekmių bus išvengta. Nusikalstamo pasitikėjimo intelektualusis momentas siejamas tik su pasekmėmis, nes veika be pasekmių neturi baudžiamosios teisinės reikšmės. Jei tyčios atveju asmuo suvokia, kad jo daroma veika yra pavojinga, tai nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo suvokia, jog tokia veika, pvz.: greičio viršijimu, šiaip jau yra pavojinga, tačiau tik ne šiuo konkrečiu atveju. Dėl tokio veikos vertinimo asmuo pavojingas pasekmes numato ne kaip neišvengiamą, o tik kaip galimą dalyką. Asmuo numato – galimybę sukelti pasekmes ir galimybę jų išvengti.
Valinį nusikalstamo pasitikėjimo momentą sudaro tikėjimasis išvengti pavojingų pasekmių. Asmuo nėra abejingas pasekmėms, nes jo valia nukreipta į tai, kad šių pasekmių būtų išvengta. Šis tikėjimasis remiasi konkrečiomis, realiomis aplinkybėmis, kurios gali būti: kaltininko savybės (patirtis, jėga, meistriškumas), kitų asmenų veiksmai, gamtos jėgos ar sąlygos. Šios aplinkybės galėtų užkirsti kelią pavojingoms pasekmėms, tačiau tik tuo atveju, jei jų vaidmuo konkrečioje situacijoje nebūtų lengvabūdiškai pervertintos.Nusik.nerūp.: Intelektualusis momentas pasireiškia tuo, kad asmuo, nenumatydamas pavojingų pasekmių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ar profesines pareigas, nesilaiko įst. ar kitų norminių aktų reikalavimų. Valinį momentą sudaro tai, kad asmuo, turėdamas realią galimybę numatyti pavojingas savo veikos pasekmes, nesistengia įtempti psichinių jėgų ir užkirsti kelią šioms pasekmėms. Nusikalstamo nerūpestingumo kriterijai: objektyvusis ir subjektyvusis. Objektyvusis- tai asmens pareiga atliekant kokį nors rizikingą darbą būti atidžiam ir veikti pagal nustatytas taisykles. Subjektyvusis – pareiga asmens, kuris turi realią galimybę suprasti daromos veikos pavojingą pobūdį, numatyti pasekmes ir atsisakyti poelgio bei išvengti pavojingų pasekmių atsiradimo.

10. Ekstradicija ir jos sąlygos
Ekstradicija – nusikaltėlio atidavimas tai valstybei, kurioje jis padarė nusikaltimą. Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. 04 04 ratifikavo 1957 m.12 13 d. Europos konvenciją Dėl Ekstradicijos. “Asmenys išduodami už nusikaltimus, už kuriuos yra baudžiamo laisvės atėmimu arba sulaikymu bent 1metams, arba dar griežtesne bausme, ir pagal prašančiosios, ir pagal prašomosios Šalies įstatymus.” 2 staripsnis. 3 straipsnis šios konvencijos skelbia, jog jei prašomoji šalis traktuoja nusikaltimą, dėl kurio prašoma ekstradicijos kaip politinį ar su politiniu nusikaltimu susijusį nusikaltimą, ji gali nusikaltėlio neišduoti. Taip pat asmuo neišduodamas, jeigu prašymas motyvuojamas kriminalinio nusikaltimo padarymu, tačiau yra svarbių priežasčių patikėti, kad asmuo bus teismo tvarka persekiojamas ir baudžiamas dėl jo rasės, religijos, tautybės.
Lietuvos Respublikos BK 9 str. nustato tokias ekstradicijos taisykles: užsienietis padaręs nusikalstamą veiką LR ar kitos valstybės teritorijoje, išduodamas atitinkamai valstybei arba perduodamas Tarptautiniam baudžiamajam teismui tik remiantis Lr tarptautine sutartimi. Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis neišduodamas jeigu:
1. padaryta veika pagal šį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu
2. nusikalstama veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje
3. asmuo persiakiojamas už politinio pobūdžio nusikaltimą
4. asmuo už padarytą nusikalstamą veiką buvo nuteistas, išteisintas ar atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.
5. asmeniui už padarytą nusikaltimą kitoje valstybėje gali būti taikoma mirties bausmė
6. suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar vykdymo senaties terminas
7. asmuo atleistas nuo bausmės pagal amnestijos aktą ar malonės tvarka
8. yra kitų LT tarptautinėse sutartyse numatytų pagrindų.
Jei išduoti tą patį asmenį prašo kelios valstybės-atsižvelgiama į padarytų nusikaltimų sunkumą ir prašymų gavimo eiliškumą.

11. Kazusas ir jo požymiai
Lietuvos Baudžiamieji įstatymasi numato keturis asmens psichinio santykio su pavojinga veika ir pavojingomis pasekmėmis variantus, kuriuos nustačius galima daryti išvadą dėl asmens kaltės padarytos veikos bei kilusių pasekmių atžvilgiu.
Tiriant baudžiamąsias bylas ir nustatinėjant kaltę, galima susidurti su tokiais padarytos veikos paaiškinimais, kurie iki galo neatitiks nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos.
Baudžiamosios teisės teorijoje tokia situacija bus vadinama kazusu. Kazusas- tai baudžiamajame įstatyme numatytų pasekmių sukėlimas be kaltės. Tai toks psicinis santykis su daroma pavojinga veika ir kilusiomis pasekmėmis, kuris neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos. Nustačius tokį psichinį santykį, daroma išvada, kad kaltės ir subjektyviosios nusikaltimo sudėties pusės nėra. Kazusas gali turėti panašumo su bet kokia įstatymo įteisinta kaltės forma.
1 kazuso atvejis. Padaryta veika laikoma kazusu, kai asmuo supranta daromos veikos rizikingą pobūdį, numato įstatyme numatytų pasekmių kilimo galimybę, tačiau pagristai tikisi jų išvengti. Šis kazuso atvejis turi panašumų su nusikalstamo pasitikėjimo kalte. Esminis skirtumas tarp nusikalstamo pasitikėjimo ir kazuso yra asmens tikėjimo, kad pasekmės nekils, pobūdis.
2 kazuso atvejis. Padaryta veika laikoma kazusu tada, kai asmuo nesuprato daromos veikos pavojingo pobūdžio, nenumatė baudžiamajame įstatyme numatytų pasekmių kilimo galimybės ir neturėjo arba nors ir turėjo, tačiau negalėjo suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio ir numatyti pavojingų pasekmių kilimo. Šis kazuso atvejis priartėja prie nusikalstamo nerūpestingumo kaltės. Skirtumas tas, kad asmuo, sukėlęs pavojingas pasekmes, arba neturi pareigos suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio, arba nors ir turi pareigą, tačiau neturi galimybių suprasti daromos veikos pavojingumo ir išvengti pasekmių. Jei pvz. medicinos sesuo suleis ligoniui ne tuos vaistus, kuriuos paskyrė gydytojas ir ligonis mirs, tai nereiškia, kad seselė automatiškai pripažįstama kalta dėl kilusių pasekmių.

12. Teritorinis principas baudžiamosios jurisdikcijos
Baudžiamųjų įstatymų galiojimo erdvėje principai -Teritorinis principas – visi asmenys, padarę nusikaltimus LR teritorijoje, atsako pagal LR baudžiamuosius įstatymus. Šį principą nusako Baudž. Kodekso 4 str. Baudžiamojo įstatymo galiojimas asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas Lietuvos valstybės teritorijoje. Nusikal.padarymo asmenys g.b.: -LR piliečiai; – asmenys bepilietybės;-užsieniečiai. LR teritorija:
1) žemės paviršius ir gelmės valstybės sienų ribose,
2) teritoriniai vandenys ir 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakraščių vandenys,
3) kiti vandens telkiniai iki nustatytos ribos, ojei jos nėra, tai iki vidurio,
4) oro erdvė virš sausumos ir vandenų teritorijos,
5) jūrų laivai ir orlaiviai su LR skiriamaisiais ženklais, esantys neutraliose teritorijose.

Lietuvos užsienio diplomatinių atstovybių teritorija ir diplomatų automobiliai, kuriais jie važinėja, nelaikomi Lietuvos teritorija ir jie naudojasi neliečiamumo teise: juose negalima daryti kratos, arešto ir pan. Užsienio šalių diplomaitinis korpusas naudojasi diplomatinio imuniteto teise – jų jurisdikcijos klausimas yra sureguliuotas Vienos konvencijos “Del diplomatinių santykių” bei tarpvalstybinėmis sutartimis.
Diplomatinis imunitetas yra dviejų rūšių:
1) diplomatinių atstovybių imunitetas (eksteritorialumas) – jos patalpų ir transporto neliečiamybė;
2) asmeninis diplomatų imunitetas (darbuotojai, turintys diplomatinius rangus ir einantys diplomatines pareigas, jų šeimos nariai, nesantys LR piliečiais ir gyvenantys su diplomatais).

Tokį imunitetą paritetiniais pagrindais turi konsuliniai pareigūnai, diplomatinių atstovybių personalas, taip pat užsienio valstybių vadovai, parlamentarai, vyriausybinių delegacijų nariai bei pagal dvipusį susitarimą- įvairių delegacijų nariai bei jų bendradarbiai. Tokį imunitetą turintis asmuo, padaręs nusikaltimą užsienyje, paskelbiamas persona non grata ir jam nustatomas išvykimo iš šalies laikas.

Taip pat pagal LR Konstituciją neliečiamybę turi Prezidentas, Seimo nariai (sesijų metu), Konstitucinio teismo teisėjai, teisėjai ir pan. -jiems yra numatyta tam tikra proccdūra.

13. Pavojinga veika kaip objektyvusis nusikalstamos veikos požymis
nusikastama veika kaip viena iš žmogaus elgesio pasireiškimo formų,visada t.b. sąmoninga ir valinga.Terminas „pavojinga veika“ yra specifinis terminas vartojamas baudžiamojoje teisėje žmogaus poelgiui išreikšti. Jo negalima tapatinti su terminu „veikimas“ ar „veikla“.Terminas „pavojinga veika“ reiškia tiek pavojingą veikimą, tiek neveikimą.
Pavojingas veikimas yra įstatymuose ir praktikoje dažniausiai pasitaikanti pavojingos veikos padarymo forma.
Pavojingas veikimas dažniausiai siejamas su smurtiniu-fiziniu kito žmogaus poveikiu. Tokia veikimo forma pasireiškia daugumas nusikaltimų asmens gyvybei bei sveikatai, visuomenės saugumui, nuosavybei (plėšimas).
Pavojinga veika gali būti padaroma ir nesmurtinio fizinio poveikio kūno judesių forma paveikiant nusikaltimo dalyką. Tai yra numatyta nusikaltimų nuosavybei sudėtyse. ( pvz. turto sunaikinimas yra fizinis turto poveikis, tačiau nesmurtinis ).
Pavojinga veika gali būti padaroma ir žodžiais. ( pvz. kito žmogaus šmeižimas, įžeidimas, chuliganiški veiksmai )
Žala vertybėms objektyviai gali būti padaroma rašymu, piešimu.
Kai kurios pavojingos veikos gali būti padaromos konkliudentiniais veiksmais
Pavojingas neveikimas yra antra pavojingos veikos padarymo forma. Ne tik veikimu, bet ir neveikimu galima padaryti žalą visuomenės saugomoms vertybėms.
Viena baudžiamosios atsakomybės už neveikimą nustatymo ir jos įgyvendinimo sąlygų yra asmens pareigos veikti buvimas. Baudžiamasis įstatymas gali įpareigoti veikti ir savo ruožtu nustatyti baudžiamąją atsakomybę už neveikimą tik tiems asmenims, kurių pareiga veikti yra numatyta atitinkamuose norminiuose aktuose. Ši pareiga nesiremia vien moralinėmis nuostatomis. Tai yra teisinė pareiga, numatyta teisiniuose aktuose. Kita vertus, pareiga veikti negali būti numatyta remiantis tik baudžiamaisiais įstatymais. Ji turi būti numatyta darbo, civilinės ir šeimos teisės norminiuose aktuose. ( pvz. visiškai pateisinamas yra vieno iš tėvų baudžiamosios atsakomybės nustatymas už nemokėjimą alimentų, t.y. neveikimą, vaikui išlaikyti, nes tėvai pareigą išlaikyti vaikus įgauna, remiantis šeimos teisiniais santykiais, įtvirtintais Šeimos kodekso normose. ).
Asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tada, jei be pareigos jis dar turi galimybę veikti ir taip užkirsti kelią neigiamų pasekmių atsiradimui. Jei turintis pareigą asmuo neturėjo realios galimybės veikti, baudžiamoji atsakomybė už neveikimą negali kilti ( pvz. jei policijoje nėra laisvos mašinos, kuri galėtų vykti į įvykio vietą ).
Dar viena aplinkybė, kuri gali šalinti atsakomybę už neveikimą, gali būti laikomas negalėjimas išvengti žalingų pasekmių net ir veikiant pagal teisinių aktų nuostatas ( pvz. jei gydytojas mato beviltišką ligonio būklę ir atlikdamas savo pareigą jis turi teikti visas pastangas, tačiau jos visiškai beprasmės; gydytojas nutaria neteikti tolesnę pagalbą ).
Pagrindinės veikos teorijos BT:kauzalinė,finalinė,socialinė,negatyvioji.
Išvados :
Pavojinga veika yra objektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Be veikos negali būti baudžiamosios atsakomybės.
Pavojinga veika pripažįstamas ne bet koks žmogaus poelgis, o tik toks, kuris kelia realų pavojų valstybėje branginamoms.
Žala valstybėje branginamoms vertybėms gali būti padaroma ne tik aktyviais veiksmais, bet ir neveikimu. Todėl terminas „pavojinga veika“ apima ir veikimą, ir neveikimą.
Pavojingą veikimą galima padaryti ne tik fiziniu smurtu, bet ir kitokiu fiziniu poreikiu, be to, rašymu, piešimu, žodžiais, konkliudentiniais veiksmais, ypatingų organizmo savybių panaudojimu.
Negali būti pripažįstamos pavojinga veika ir kriminalizuojamos pažiūros ir jų viešas skleidimas, taip pat kritika.
Pavojinga veika gali reikšti ir vieną kūno judesį, ir kelis kūno judesius ar jų kompleksą.
Atsakomybė už neveikimą gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais, esant asmens pareigai bei galimybei veikti, negalėjimas išvengti pasekmių.

14. Turto konfiskavimas
Turto konfiskavimas ( 72 str. ) – tai priverstinis neatlygintinas paėmimas valstybės nuosavybėn viso arba dalies turto, kuris yra asmeninė nuteistojo nuosavybė, arba turto, kuris yra perduotas valdyti kitiems asmenims, tačiau gautas nusikalstamu būdu. Turto konfiskavimas yra papildoma bausmė.
Turto konfiskavimas kaip papildoma bausmė gali būti dviejų rūšių – viso turto, priklausančio nuteistajam konfiskavimas ir dalies turto, priklausančio nuteistajam, konfiskavimas. Konfiskuodamas dalį turto, teismas turi nurodyti, kuri turto dalis konfiskuojama, arba konfiskuojamo turto dalies vertę pinigais. Jeigu konfiskuotas turtas yra padovanotas ar kitaip perduotas kitiems fiziniams ar juridiniams, tai šis turtas konfiskuojamas tik tuomet, jei minėti asmenys žinojo ar turėjo ir galėjo numanyti, jog jiems bet kuria forma perduotas turtas yra gautas nusikalstamu būdu. Turto konfiskavimo bausmės negalima pakeisti konfiskuoto turto vertės apmokėjimu, išskyrus atvejį, kai teismas priima tokį nuosprendį. Konfiskuotas turtas pereina į valstybės pajamas. Konfiskuojant turtą pirmiausia tenkinami nukentėjusiojo turtiniai reikalavimai. Jei aukštesnysis teismas iš nuosprendžio pašalina turto konfiskavimą, tai nuosprendį priėmęs teismas privalo grąžinti turtą arba atlyginti jo vertę. Jei nuo turto konfiskavimo nuteistasis atleidžiamas amnestijos aktu, tai ši bausmė nevykdoma, tačiau, jei bausmė jau buvo įvykdyta, tai konfiskuotas turtas nebegrąžinamas.
Be turto konfiskavimo, kuris yra bausmės rūšis, Lietuvos Respublikos ATPK ir BPK numato ir specialųjį konfiskavimą, pvz., nusikaltimo įrankiai ir priemonės, taip pat pinigai ir kitos vertybės, įgytos iš nusikalstamos veiklos, konfiskuojamos BPK nustatyta tvarka. Specialusis konfiskavimas taikomas ir tais atvejais, kai turto konfiskavimas skiriamas kaip papildoma bausmė.
Turto konfiskavimas paprastai taikomas už nusikaltimus, susijusius su neteisėta prekyba narkotikais ir ginklais, prostitucija, terorizmu, neteisėtai įgytų pinigų „plovimu“.

15. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką
Parengtinę nusikalstamą veiką ir nebaigto nusikaltimo baudžiamumą reglamentuoja BK 21 str., 22 str., 23 str. Pasikėsinimu padaryti nusikaltimą laikomas tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.
Subjektyvūs pasikėsinimo požymiai yra tai, kad pasikėsinimas – tyčinė veika, kuria tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą.
-Pasikėsinti galima tik tiesiogine tyčia, t.y. siekiant, turint tikslą padaryti konkretų nusikaltimą, iškelti nusikalstamas pasekmes. Pasikėsinti padaryti nusikaltimą netiesiogine tyčia, juo labiau dėl neatsargumo, neįmanoma.
Pasikėsinant realizuojami objektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai, (pvz. atsegama rankinė, iš kurios ketinama paimti piniginę; braunamasi į svetima butą siekiant apiplėšti; šaunama į žmogų norint nužudyti ). Tokiomis veikomis sukeliama tiesioginė grėsmė nusikaltimo objektui, iškyla realus pavojus padaryti jam žalą.
-Pasikėsinimo atveju kaltininko veika jau yra objektyvūs veikos požymiai; -Nusikaltimo nebaigtumas yra objektyvusis pasikėsinimo požymis.
Pasikėsinimas yra nebaigtas nusikaltimas. Nebaigtas reiškia, kad arba neatlikta visa veika, t.y. nėra dalies būtinų objektyviųjų veikos požymių, arba veika atlikta nekokybiškai ir dėl to ji nesukėlė nusikalstamų pasekmių, jei jos šiai sudėčiai yra būtinos.
Nusikaltimo nebaigtumas turi būti nulemtas priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Tik tuo atveju yra pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Jei subjektas savo valia nutraukia nusikaltimą, pasikėsinimo nėra, nes savanoriškas atsisakymas pabaigti pradėtą nusikaltimą panaikina baudžiamąją atsakomybę.
Yra būtini objektyvūs pasikėsinimo padaryti nusikaltimą požymiai. Jeigu kaltininkas buvo sumanęs veiką, ją kokybiškai būtų padaręs arba jei ta veika nebūtų nutraukta be kaltininko valios, siekiama pasekmė būtų atsiradusi ir nusikaltimas būtų pabaigtas.
Baudžiamieji įstatymai nereglamentuoja pasikėsinimo rūšių, tačiau baudžiamosios teisės teorija skiria baigtą ir nebaigtą, bei tinkamą ir netinkamą pasikėsinimus.
Baigtas pasikėsinimas yra toks pasikėsinimas, kai kaltininkas atlieka viską, ką jis manė esant būtina, kad realizuotų nusikalstamą sumanymą, tačiau nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. ( pvz., pasikėsinimas nužudyti yra šūvis į žmogų siekiant jo mirties, nors kulka jo nekliudo ar tik sužeidžia ).
Nebaigtas pasikėsinimas – kai kaltininkas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, neatliko visko, ką jis manė esant būtina, kad realizuotų nusikalstamą sumanymą. (pvz.,siekdamas nužudyti žmogų, kaltininkas užsimoja kirviu, bet jį jam išmuša iš rankų )
Baigtas ir nebaigtas pasikėsinimas skiriasi nusikalstamo sumanymo realizavimo laipsniu, atstumu iki nusikalstamų pasekmių, todėl ir jų pavojingumo laipsnis yra skirtingas. Baigto ir nebaigto pasikėsinimo traktuotė paremta subjektyviu kriterijumi, t.y. kaltininko įsivaizdavimu apie tai, ką jis turi padaryti, kad nusikaltimas būtų pabaigtas. Atskirti baigtą ir nebaigtą pasikėsinimą remiantis objektyviu kriterijumi negalima.
Tinkamu pasikėsinimu reikia laikyti tokį pasikėsinimą, kuris yra sumanytas realizuoti ir realizuojamas būdais ir priemonėmis, realiai leidžiančiomis pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomus interesus bei padaryti jiems realią žalą.
Netinkamu pasikėsinimu vadinamas toks pasikėsinimas, kuris dėl pasirinktų nusikalstamo sumanymo realizavimo būdų ir priemonių realiai negali pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomų interesų ir padaryti jiems žalos dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Netinkamas pasikėsinimas skirstomas i dvi rūšis: tai pasikėsinimas į netinkamą dalyką ir pasikėsinimas netinkamomis priemonėmis.
Pasikėsinimas į netinkamą dalyką yra tada, kai kaltininkas klysta vertindamas nusikaltimo dalyko savybes. ( pvz., kaltininkas šauna į lavoną – bando nužudyti jau negyvą žmogų; įsilaužia į patalpą norėdamas pavogti daiktą, kurio ten nėra ).
Pasikėsinimo netinkamomis priemonėmis atveju kaltininkas klysta dėl nusikaltimo priemonių ar būdo, naudoja tokias priemones ar būdus, kuriais dėl jų objektyvių savybių neįmanoma to nusikaltimo padaryti ( pvz., norėdamas nužudyti žmogų, naudoja nuodus, kurie tokių pasekmių sukelti negali; šauna neveikiančiu ginklu ).

16. Nusikalstamų veikų kvalifikavimo samprata .Teisinis įvertinimas. Kvalifikavimo subjektai. Proceso stadijos.
Nusikaltimo kvalifikavimas- konkretaus gyvenimo atvejo sulyginimas su bendra baudžiamosios teisės norma ir kaip tokio sulyginimo išdava padaryta išvada, kad poelgis turi ryšį su baudžiamąja teise. Nusikaltimų kvalifikavimas susideda iš trijų etapų:1. Baudžiamojo įstatymo turinio išaiškinimas. Norint vertinti remiantis baudžiamaisiais įstatymais būtina išmanyti baudžiamuosius įstatymus. Pvz.: norint kvalifikuoti nusikaltimus nepakanka žinoti, kas yra numatyta už kontrabandą, bet reikia žinoti kontrabandos požymius, ką reiškia atskiri kontrabandos sudėties terminai ir etc. 2. Konkretaus gyvenimo atvejo, žmogaus poelgio teisiškai reikšmingų požymių nustatymas. 3. Tiriantis bylą asmuo ar teismas sulygina pasirinktą baudžiamosios teisės įrodinėjimo normą su tyrimo metu nustatytų konkrečios veikos požymių visuma. Tiriant bylą veikos kvalifikacija tikrinama..Parengtinis tyrimas baigiasi kaltinamosios išvados surašymu.
17. Apibrėžta ir neapibrėžta tyčia.
Pagal apibrėžtumą tyčia skirstoma į:
Konkretizuota (apibrėžta) – kai asmuo darydamas b.nusižengimą ar nusikalstamą veiką suvokdamas pavojinga nuskastamos veikos pobūdį, numatė konkrečius padarinius ir tų padarinių norėjo. Ji gali būti:
Ø Paprasta konkretizuota – kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir siekia vieno konkretaus rezultato (pvz.nukentėjusiojo mirties);
Ø Alternatyvi konkretizuota – kai kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos pobūdį ir numato, kad ji gali sukelti dvi arba daugiau savarankiškų individualizuotų padarinių, iš kurių bet kuri jį patenkins (pvz.kaltininkas smogdamas kirvių per galvą nukentėjusiajam, suvokia, kad smūgis sukels kūno sužalojimą arba mirtį, ir bet kuri iš šių padarinių kaltininkui yra priimta).
Esant apibrėžtajai tyčiai: veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, t.y. kaltininkas atsako pagal tą baudž. įst. str., kuris numato padarinius, kurių asmuo siekė.
Nekonkretizuota (neapibrėžta) – kai asmuo darydamas nusižengimą ar nusikalstamą
veiką suvokia savo pavojingos – nusikalstamos veikos pobūdį, numato padarinius, tačiau jų neindividualizuoja (norėjo neapibrėžtų padarinių);
Kai yra neapibrėžtoji tyčia, asmens veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, t.y. asmuo atsako pagal BK str., numatantį atsakomybę už kilusius padarinius.

18.Baudžiamoji politika samprata, praktinė BP, valstybės BP po 1990m. ir po 2000m. LR BK įsigaliojimo.
Baudžiamoji politika yra valstybės vidaus politikos dalis,susijusi su nusikalstamumo kontrole specifinėmis priemonėmis. Baudžiamoji politika yra apibrėžiama siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme BP apibrėžiama kaip valstybės politikos kryptys, kuri nustato baudžiamojo teisinio poveiko į nusikalstamumą pagrindinius uždavynius, principus, kryptis, tikslus, bei jų pasiekimo priemones. Siaurąja prasme BP sudaro šios kryptys: – baudž.teisinė politika; – baudžiamojo proceso politika; – bausmių vykdymo politika; – kriminologinė arba nusikaltimų prevencijos politika. Taip pat naudojama baudžiamoji politika plačiąja prasme, pagal kurią ji yra suprantama kaip valstybės veiklos kryptis, įgyvendinant socialines – politines, ekonomines priemones, bei kuriant optimalias baudžiamąsias teisines priemones tikslu likviduoti valstybėje nusikaltamumą. BP turinį sudaro šios kryptys: – baudž.teisinio poveiko nusikalstamumui principų nustatymas; – kriminalizacija; – dekriminalizacija; visuomenei pavojingų veikų baudžiamumo pobūdžio nustatymas(penalizacija) ir depenalizacija.
Baudžiamoji politika yra realizuojama dviem lygiais: – įstatymų leidyba ir praktinė BP. Praktinė BP yra baudžiamųjų įstatymų taikymas.Juos taiko kriminalinės justicijos sistema, kuriai priklauso teisėsaugos institucijos ir teismai, jos įgyvendina baud.įstatymus ir kartu praktinę BP.
1990m. paskelbus LR nepriklausomybę galiojo 1961m. BK. Pirmieji esminiai pakeitimai buvo padaryti 1990m. spalio 4d. Pataisos buvo padarytos skirsnyje „valstybiniai nusikaltimai“. Vietoj „tėvynės išdavimo“ atsirado „vastybės išdavimo“ sudėtis, vietoj „antitarybinės agitacijos ir propagandos“ atsirado „vieši raginimai smurtu pažeisti LR suverenitetą“.1991m. buvo panaikinta mirties bausmė, išskyrus tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.taip pat papildytas naujomis nuostatomis, numatančiomis galymibę mirties bausmę pakeisti laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Taip pat atsirado pirmą kartą atsirado straipsnis „dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Atsirado naujų kriminalizuotų veikų ekonomikos srytyje t.y.aplaidus ir apgaulingas apskaitos vedima, neteisėta įmonės veikla, neteisėtos finansinės operacijos, falsifikuotų prekių gaminimas ir pardavimas ir pan. Bk buvo dar papildytas naujų str. Nusikalstamo susivienijimo organizavimas, vadovavimas ar dalyvavimas joje. Buvo pakeista kontrabandos sudėtis. Įstatyme buvo suformuluotos naujos būtinosios ginties nuostatos ir išplėstos būtinosios ginties ribos. Atsirado nauja aplinkybė, šalinantį baudž.atsakom.-asmens padariusio nusikalt., sulaikymas. Dar BK papildytas nauja atleidimo nuo BA rūšymi – atleidimas nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius.
2000m. naujame BK einama švelninimo keliu, įtvirtintas „šanso“ principas. Be nusikaltimų atsirado baudž.nusižengimai.Baudž.poveikio tendencijos atsirado, kurios padeda įgyvendinti bausmės paskirtį; bausmių skyrimo taisykles; už daugelį veikų baudž.bylos pradedamos tik gavus skundą ar prokuroro įsakymu. Tai naujas demokratiškas kodeksas.

19. Kaltė
Kaltė– tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika (veikimu arba neveikimu) ir padaryniais.
Kriterijai:
· Psich. santykis su padaryta pavojinga veika bei įst. numatytais atvejais su fakultatyviais objektyviaisiais požymiais;
· Psich. santykis su baudž. įst. numatytų pasekmių numatymu;
· Psich. santykis su baudž. įst. numatytų pasekmių kilimu.
Kaltė jungia dvi – intelekto ir valios – kategorijas.
Intelektualus – psich. santykis su pavojinga veika (įst. numatytais atvejais ir su fakultatyviais objektyviaisiais požymiais) bei priežastinio ryšio raida. Valinis – psichinis santykis su padaryniais. Tik pakaltinamas asmuo gali suvokti savo veikos bei jos padarynių pavojingumą ir valdyti savo veiksmus.
Kaltės turinys – tai tyčia ar neatsargumas konkrečioje NS, psich. santykis su konkretaus nusikaltimo obj. požymiais.
Kaltės turinio nustatymas – tai kaltės formos detalizavimas, antrasis kaltės detalizacijos etapas
Kaltės formos nustatymas apima 2 momentus:
kaltės formos baudž. įst. nustatymą;
kaltės formos tiriamojoje veikoje nustatymą.
Visas kaltės formas vienija bendras pamatas – nusik. subj. pusė, t.y. pirmiausiai jos išreiškia vidinį psichinį santykį su padaryta veika ir įst. numatytais padaryniais.
Išskiriamos šios kaltės formos:
1) tyčia – kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumą, numato šios veikos pavojingas pasekmes ir šių pasekmių siekia arba sąmoningai leidžia joms kilti.
Tyčiai būdingi šie požymiai:
– pavojingos veikos suvokimas;
– pavojingų pasekmių nustatymas;
– šių pasekmių siekimas arba sąmoningas leidimas joms kilti.
Pirmi 2 požymiai sudaro intelektualųjį jos elementą, o 3 – valinį.
Tyčios rūšys:
Tiesioginė tyčia – kai asmuo suvokia savo veikimo ar neveikimo pavojingumą, numato pavojingus padarynius ir jų siekia;
Netiesioginė tyčia – kai asmuo suvokia savo veikimo ar neveikimo pavojingumą, numato pavojingus padarynius, ir nors jų nenori, tačiau sąmoningai leidžia joms kilti.
2) neatsargumas – tokia kaltės forma, kai asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingus padarynius, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta.Taip pat tuomet, kai asmuo nenumatė galimų padarynių, nors galėjo ir turėjo jas numatyti.
Neatsargumo rūšys:
Nusikalstamas pasitikėjimas, kurį apibūdina intelektualusis ir valinis momentas.1-ąjį sudaro pavojingų padarynių dėl savo veikos numatymas, o 2- ąjį – lengvabūdiškas tikėjimasis, kad šių padarynių bus išvengta;
Nusikalstamas nerūpestingumas, kurį apibūdina 2 požymiai: pavojingų padarynių nenumatymas bei turėjimas jas numatyti. Intelektualusis momentas pasireiškia tuo, kad asmuo, nenumatydamas pavojingų padarynių, ignoruoja visuomenės interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ar profesines pareigas, nesilaiko įst. ar kitų norminių aktų reikalavimų. Valinį momentą sudaro tai, kad asmuo, turėdamas realią galimybę numatyti pavojingus savo veikos padarynius, nesistengia įtempti psichinių jėgų ir užkirsti kelią šiems padaryniams.
Nusikalstamo nerūpestingumo kriterijai:
Objektyvusis – asmens pareiga atliekant kokį nors rizikingą darbą būti atidžiam ir veikti pagal nustatytas taisykles;
Subjektyvusis – pareiga turinčio asmens realią galimybę suprasti daromos veikos pavojingą pobūdį, numatyti pasekmes ir atsisakyti poelgio bei išvengti pavojingų pasekmių atsiradimo.

20. Nepakaltinamumas, santykis su ribotu pakalt.
Nepakaltinamumas yra tokia asmens būsena, kuomet darydamas pavojingą veiką jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti (tai – juridinis nepak. kriterijus) dėl chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos (tai medicininis nepak.kriterijus). Juridinis (psichologinis) krit.: – apima žmonių negebėjimą suprasti veiksmų pavojingumo (intelekt. kriter.) ir – apima negebėjimą valdyti veiksmus (valinis) kriterijus. Medicininis(biologin. kr.) – reikia nustatyti, kad nusikalst.veikos padarymo metu jo psichika buvo sutrikusi.Psichikos sutrikimai g.b.: a)chroniškos psichikos lygos (šizofrenija,epilepsija); b)laikinos psichikos sutrikimas (aštri reaktyvinė psichozė, alkoholinė psichozė); c)silpnaprotistė (g.b.įgimta(demencija) ir įgyta(poligrafonija); d)tam tikros pataloginės būsenos(maliarija,kurčnebilumas).
Asmens pripažinimas nepakaltinamu turi reikšmės jo baudž. atsakomybei, t.y. toks asmuo negali būti traukiamas baudž. atsakomybėn.Už padarytą veiką jam taikomos tik medicininio poveikio priemonės, kurios nėra nei baudž. atsakomybė, nei kriminalinė bausmė
Ribotas pakaltinamumas – tai tokia asmens būsena, kuri nusikalstamos veikos darymo metu neleido asmeniui visapusiškai suprasti savo veiksmų pobūdžio ar juos valdyti dėl psichikos sutrikimų, kurie nebuvo pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu.
Vertinamas taip pat pagal medicininį (biologinį) bei juridinį (psichologinį) kriterijus. Medicininis riboto pakalt. Kriterijus yra daug platesnis nei nepaklatinam. atveju. Jį gali sudaryti ir psichinės veiklos sutrikimai, sudarantys nepakaltinamumo medic.kriter., ir kitos psichinės patalogijos formos.
Asmuo, teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, padaręs baudž. nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, atsako pagal baudž. įst., tačiau bausmė jam gali būti švelninama, arba jis gali būti atleistas nuo baudž. atsakomybės taikant baudž. poveikio priemones arba priverčiamąsias medicinos priemones.

21. Teistumas ( BK 97 str.)
Teistumas – tai asmens teisinės padėties ypatybė, kurią sukelia teismo paskirtosios bausmės atlikimas. BT teorijoje egzistoja 2 pozicijos teistumo klausimu. Vienos nuomone, teistumas yra baudžiamųjų, teisinių santykių dalis,todėl baudž.teisiniai santykiai pasibaigia tik išnykus arba įst.nustatyta tvarka panaikinus teistumą. Antroji teigia, kad baudž.teisiniai santykiai pasibaigia atlikus bausmę, nes teistumas pats savaime nesukelia asmeniui jokių papildomų baudž.teisinių apribojimų. Antroji nuomonė yra pagrįstesnė, nes teistumas daro įtaką asmens teisinei padėčiai tik tada, kai jis padaro naują nusikaltimą. Asmens padariusio naują nusikalst.veiką, teistumas gali sukelti tokias baudž.teisinius padarynius: 1) teistumas yra kvalifikuojanti aplinkybė, parodanti didesnį nusikl.pavojingumą. 2) jei teistumas nėra kvalifikuojanti aplinkybė, tai skiriant bausmė jis bus laikomas atsakomybę sunkinančia aplinkybe. 3) teistumas yra būtina sąlyga norint pripažinti asmenį itin pavojingu recidyvistu. 4) teismas anksčiau teistam laisvės atėmimu asmeniui skirdamas laisvės atėmimą už naują nusikals.veiką privalo parinkti parinkti sustiprinto režimo pataisos darbų koloniją. 5) teistumas neleidžia taikyti bausmės vykdymo atidėjimo bei atleidimo nuo baudž.atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Be paminėtųjų baudž.teisinių padarynių, teistumas sukelia asmeniui ir kai kurias valstybines teis. padarynius (pvz.negali eiti tam tikras pareigas policininko, teisėjo i.pan.)
Neturinčiais teistumo laikomi asmenys, kuriems nors ir paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis, bet jie atleisti nuo bausmės dėl senaties terminų suėjimo, dėl ligos, taip pat asmenys atleisti nuo baudž.atsakomybės paskyrus priverčiamąsias auklėjimo arba medicininio pobūdžio priemones.
Baudž.įst. numato sąlygas, kuriomis esant teistumas išnyksta savaime arba g.b. panaikintas teismo nutartimi. Teistumas g.b. panaikintas amnestijos arba malonės aktu. Teistumas išnyksta savaime, kai atliekama pagrindinė ir papildoma bausmė, asmuo buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu ir per įst.numatytus terminus nepadarė nusiklast.veikos.

22.BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMAS
Bausmės atidėjimas – tai baudžiamojo poveikio priemonė, kai, nustačius tam tikrus įpareigojimus, nuteistajam atidedamas laisvės atėmimo ar pataisos darbų vykdymas. (BK 75 str). Bausmės vykdymo atidėjimas yra efektyvi priemonė tiems, kurie padarė nesunkius nusikaltimus. Bausmės atidėjimas pilnamečiam asmeniui taikomas esant šioms sąlygomis:
– asmuo pirmą kartą nuteistas pataisos darbais arba laisvės atėmimu;
– asmuo nuteistas už nesunkų nusikaltimą;
– laisvės atėmimas paskirtas ne daugiau kaip 3m. už tyčinį nusikaltimą arba ne daugiau kaip 6m. už neatsargų nusikaltimą;
– byloje nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių;
– teismas priėjo prie išvados, jog yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Yra skirtingos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos nepilnamečiui (92 BK str.):
– nuteistam už neatsargų nusikaltimą arba nuteistam bauda, areštu;
– laisvės atėmimas paskirtas nedaugiau kaip 4m. už tyčinį nusikaltimą;
– teismas priėjo prie išvados, jog yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Pirmą kartą teistu asmuo yra laikomas kai:
-anksčiau neteistas asmuo arba asmuo, kuriam teistumas jau yra išnykęs ar panaikintas.
-anksčiau teistas kitomis bausmėmis, jeigu teistumas jam ir nėra išnykęs.
-pritaikius amnestijos aktą arba suteikus malonę nuteistasis buvo atleistas nuo paskirtos laisvės atėmimo ar pataisos darbų bausmės.
Nustatydamas nusikaltimu padarytos žalos dydį, teismas atsižvelgia tik į tiesiogiai iš nusikalstamos veikos kilusią žalą.
Pažymima, kad kaltininko atsakomybę sunkinančių aplinkybių buvimas nėra kliūtis taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, jei visos 75 str. sąlygos yra patenkinamos.
Atidėtos bausmės vykdymas gali būti atidėtas nuo 1 iki 3 metų. Bet taip pat yra įpareigojimų nuteistajam (BK 75str.2d.). Teismas nustato laikotarpį, per kurį turi atlikti šiuos įsipareigojimus. Pasibaigus terminui, teismas sprendžia, ar atleisti nuteistąjį nuo bausmės, ar pratęsti, ar panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą.
Įpareigojimų vykdymas yra pozityvi nuteistojo pareiga, kurios vykdymas neužtikrinamas valstybės prievartos priemonėmis. Kontroliuoja pataisos inspekcijos.

23. Būtinoji gintis (28 str.) ir jos teisėtumo sąlygos
Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą
asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai
gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.
Būtinoji gintis yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė.
Būtinoji gintis visuomet yra susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Ji gali būti teisėta arba ne. Teisėta ji būna tuomet, kai atliekama laikantis tam tikrų reikalavimų. Jie susiję su kėsinimusi ir gynyba.
Kėsinimąsi apibūdina trys sąlygos:
1. Kėsinimosi pavojingumas – būtinoji gintis galima ne prieš visus, o tik prieš pavojingus veiksmus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad jie nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, valstybės arba visuomenės interesus, nuosavybę, būsto neliečiamybę ir t.t. Pavojingu kėsinimusi laikomas tik baudžiamojo įst. numatytos veikos, jis turi pasireikšti aktyviu veikimu. Būtinoji gintis galima ir prieš nepakaltinamus bei mažamečius asmenis.Teisėti pareigūnų veiksmai nelaikomi pavojingu kėsinimusi.
2. Kėsinimosi akivaizdumas – egzistavimas laike. Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro žalą arba jau yra aiški jo grėsmė. Pavojingų gyvybei įrenginių įtaisymas nelaikomas būtinąja gintimi, nes nėra akivaizdžios kėsinimosi grėsmės. Būtinoji gintis negalima ir tyčios iškelimo aikštėn metu arba nusikalstamos veikos rengimosi stadijoje.
3. Kėsinimosi realumas – egzistavimas erdvėje. Kėsinimasis turi būti iš tikrųjų, objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Jei vis tik taip įvyko tai vadinama tariamąja būtinąja gintimi.
Gynyba turi atitikti tris požymius:
1. Žala padaroma tik besikėsinančiajam – žala padaroma tik besikėsinančiajam būtinosios ginties atveju gali būti gyvybės atėmimas, sunkus kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, laisvės apribojimas, turto sužalojimas ir pan.
Baudžiamojo įst. atžvilgiu nesvarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam, būtinosios ginties atveju, yra mažesnė, ar didesnė už žalą, kurią šis kėsinosi padaryti besiginančiajam.Užpultasis gali gintis ir netiesioginiu būdu (pvz.: užsiundydamas šunį), kurio padaryta žala bus vertinama pagal būtinosios ginties taisykles.
2. Žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi – baudž. įst. leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų ir t.t. interesus t.y. gintis gali ne tik užpultasis. Ginant asmenį nuo užpuolimo nebūtinas jo sutikimas.
3. Padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų – gynybos priemonės ir padaryta žala laikomos teisėtomis, jeigu jos atitinka kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį. Šie savo ruožtu priklauso nuo objekto į kurį kėsinamasi vertingumo, veikimo būdo, kėsinimosi intensyvumo. Kėsinimosi pobūdis priklauso nuo pavartotų priemonių, vietos, laiko ir kt. aplinkybių.

24. Baudžiamosios teisės principai ir jų aiškinimas.
1. Bendrieji:
Teisėtumo – turi atitikti įst. reikalavimus; nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo; jei žmogaus padaryta veikla nėra aprašyta įst., jo patraukti baudž. atsakomybėn negalima (Bekarija, Monteskjė, Volteras)
Teisingumo – paskirta bausmė turi atitikti nusikaltimo padarymo aplinkybes, t.y. laipsnį, pobūdį, asmens savybes ir t.t.; sankcija įstatyme turi būti numatyta taip pat teisingai; sprendžiant apie tai, kurios veikos turėtų būti įtrauktos BK, reikia atsižvelgti į visuomenės nuomonę; teisingumas vienam teisme neturi skirtis nuo teisingumo kitam teisme ir t.t
Humanizmo – tai dorovinė nuostata, pripažįstanti, jog svarbiausia – žmogaus orumas; galima kalbėti 3 aspektais: aukos, nusikaltėlio ir visuomenės atžvilgiu; bausmėj negali būti žiauriai elgiamasi su žmogumi, žeminamas jo orumas
Lygybės prieš įstatymą – nustato vienodą pareigą nusikaltimą padariusiems asmenims, neatsižvelgiant į jo rasę, lytį, tautybę, kilmę, tikėjimą ir t.t., atsakyti pagal BĮ-ą.
2. Specialieji:
-niekas negali būti pripažintas kaltu, jeigu nėra įstatymo;
-atsakomybės neišvengiamumo principas – reiškia tai, jog baudž.įst. yra pakankamai aiškiai sukonstruoti ir jais remdamiesi teisėsaugos organai nustato visus įstatymo pažeidimo atvejus, patraukia atsakomybėn juos padariusius asmenis. Atsakomybės neišvengiamumo principo realizavimas reiškia, jog kiekvienas, padaręs nusikaltimą, privalo už jį atsakyti.
-asmeninės atsakomybės ir bausmės indualizacijos principas – BT šis principas yra ypač reikšmingas. BT normos turi užtikrinti, kad baudžiamojon atsakomybėn būtų traukiamas tik kaltas nusiklatimo padarymu asmuo. Bausmės indualizavimas reikšmingas siekiant nubaudimo teisingumo. Tesingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų, pataisymui reikalingą bausmės dydį.
-visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai – visų aplinkybių įvertinimas ir atsisakymas tų, kurios nėra visiškai aiškios ir tikslios, lemia kaltininko pagrįstumą.
-bausmės ekonomijos principas – reiškia, kad nustatytos tokios sankcijų ribos, kurios leidžia teismui parinkti tokias minimalias bausmes, kurių užtektų nuteistajam nuteisti. B. Įst. neturi duoti pagrindo teismui be reikalo griežtinti bausmes nuteistiesiems.

25. Bendrininkavimo formos BT
Pagal organizuotumo formą skirstomos tik iš anksto susitarusių asmenų grupės (BK 25 str):
1.Bendrininkų grupė
2.Organizuota grupė
3.Nusikalstamas susivienijimas.
Nusikalstamas susivienijimas (25 str. 4 d.) yra aukščiausias organizuotumo lygmuo, kuriam reikia 3 asmenų, turi būti hierarchija, bendra piniginė kasa, techninės priemonės. Nusikalstamas susivienijimas sukuriamas siekiant daryti sunkius nusikaltimus (paprastai sistemingai nusikalstamai veiklai), tačiau kartais jis gali būti reikalingas vienam, bet labai sudėtingam nusikaltimui padaryti. Nusikalstamam susivienijimui būdingi tokie požymiai:
1.išankstinis trijų ar daugiau bendrininkų susitarimas;
2. aiškaus organizatoriaus – vadovo ar vadovų buvimas;
3. vaidmenų pasiskirstymas tarp grupės narių (nors kartais ir visi nariai gali būti vykdytojais);
4.smurto naudojimas ar rengimasis jį naudoti;
5. išankstinis susitarimas užsiimti bendra nusikalstama veika;
Taip pat būdingi ilgalaikiai, labai glaudūs, tvirti konspiraciniai tarpusavio ryšiai, sukurti ir išplėtoti atitinkami veiklos metodai.Nusikalstamo susivienijimo subjektyviajai pusei būdinga tik tiesioginė tyčia. Asmuo įstodamas (kai kada atlikdamas tam tikrą procedūrą) į nusikalstamą susivienijimą, suvokia jo tikslus, jų pasiekimo būdus bei priemones ir yra pasiryžęs aktyviai vykdyti jam paskirtą vaidmenį. Pgl BK visi nusikalstamo susivienijimo dalyviai, nesvarbu koks jų vaidmuo darant nusikalstamą veiką, atsako kaip vykdytojai.
Organizuota grupė (25 str. 3d.) – yra tada kai yra du ar daigiau asmenų iš anksto susitaria daryti vieną ar kelis nusikaltimus ir kiekvienas grupės narys darydamas nusikaltimą atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtinga vaidmenį. Požmiai:
Požymiai: 1. išankstinis susitarimas;
2. susitarimas padaryti vieną ar kelis nusikaltimus;
3. pasiskirstymas užduotimis ir vaidmenimis tarp bendrininkų.

Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomo bendrai padaryti nusikaltimo ar nusikaltimo momentus: paruošiamas ir suderinamas nusikaltimo padarymo planas, išanalizuojamas nusikaltimo padarymo (ir slėpimo) mechanizmas, bendrininkams paskirstomi vaidmenys, sutariama dėl nusikaltimo padarymo vietos, laiko. Neretai atliekami ir tam tikri pasirengimo nusikaltimui veiksmai. Įmanomos situacijos, kai organizuotoje grupėje visi jos nariai atlieka vykdytojo funkcijas; kai yra keli organizatoriai; kai atskiruose to paties nusikaltimo epizoduose ar darant kitus nusikaltimus tam pačiam dalyviui tenka skirtingi vaidmenys. Tačiau visais atvejais jie realizuoja bendrai suderintą nusikalstamos veikos planą. Taigi tokie bendrininkai supranta sukūrę ir priklausą būtent organizuotai grupei. Esant organ.grupei kiekvienas grupės narys atsakys pgl faktiškai atliktą vaidmenį.
Bendrininkų grupė(25 str. 2d.) – yra tada, kai bet kurioje nusikalst.veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusik.v. daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.. Susitarimo pobūdis gali būti labai įvairus: dėl tam tikrų bendros nusikalstamos veikos epizodų, dėl konkrečių nusikaltimo padarymo mechanizmo momentų, dėl nusikaltimo slėpimo ir t.t. Tačiau iš anksto aptarto rengimosi nusikaltimui nėra, visa nusikalstama veika nesuderinama, pastovūs ryšiai tarp bendrininkų neatsiranda, bendrininkų nėra daug, paprastai jie visi būna nusikaltimo vykdymo bendrininkai.

26. Klaidos samprata, rūšys, jų charakteristika
Klaida – tai asmens neteisingas padarytos veikos ar jos pasekmių teisinis arba faktinis vertinimas. Tai nusikaltimo subj. pusės pagrindinis požymis, kurio pobūdžio nustatymas leidžia teisingai įvertinti subj.pusės turinį ir kvalifikuoti visą nusikaltimą.
BT teorija išskiria teisinę ir faktinę klaidą.
Teisinė klaida bus tada, kai asmuo neteisingai vertina veikos draudžiamumą, veikos kvalifikavimą bei bausmės rūšį ir dydį. Neteisingas veikos draudžiamumo vertinimas gali pasireikšti dvejopai: 1) asmuo gali manyti, kad jo veika yra draudžiama, nors įstatymas tokios veikos nepriskiria prie nusikaltimų. Šiuo atveju baudž/atsak. Neiškyla. 2) asmuo gali manyti, jog jo veika nėra draudžiama, nors įstatymas tokią veiką priskiria prie nusikaltimų. Šiuo atveju baudž. atsakomybė nustatoma remiantis faktiškai padarytos veikos teisine reikšme.
Faktinės klaida bus tada, kai asmuo neteisingai vertina faktines aplinkybes, kurios sudaro objektyviuosius nusikaltimo požymius.
Prie faktinės klaidos priskiriamos: a) klaida dėl nusikaltimo objekto; b) klaida dėl veikos pobūdžio; c) klaida dėl priemonių; d) klaida dėl priežastinio ryšio; e) klaida dėl vietos, laiko ar kvalifikuotų nusikaltimo sudėties požymių.

27. Atleidimas nuo Baudž.atsakom.
Atleidimas nuo BA – tai asmens, teismo pripažinimo kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis ar besąlyginis atleidimas nuo tų padarynių, kuriuos sudaro baudž.atsakom.turynį, ir teistumo.
Besąlyginės yra tos, po kurių pritaikymo laikomasi nuomonės, kad baudžiamieji teisiniai santykiai dėl padarytos veikos baigėsi, o asmuo vėliau nebebus traukiamas BA (pvz.:patraukimo BA senatis, veikai praradus pavojingumą, nepilnamečių atleidimas nuo BA ir pan.) Sąlyginės rūšys yra tos, kurias taikydamas istatymas numato bandomąjį laikotarpį (pvz.: kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius).
Rūšys:
1) 95str. Patraukimo BA senatis.
2) 93str.Nepilnamečių atleidimas nuo BA.
3) 36str.Asmeniui ir veikai praradus pavojingumą.
4) 37str.Dėl n.v. mažareikšmiškumo.
5) 38str.Kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.
6) 39str. Esant lengvinančioms aplinkybėms.
7) 40str. Pagal laidavimą.
Atleidimo nuo BA teisinės padaryniai:
1) neatsiranda teistumas; tai skirtumas nuo atleid.nuo bausmės, nes atleid.nuo bausmės lieka teistumas.
2) atleidžiama tik nuo BA, o nuo civilinės ir kitų atsakomybių neatleidžiama.
3) atleidimas nereabilituoja asmens,t.y. jis vis vien buvo pripažįstamas kaltu; (panašumas su atleid. nuo bausmės.)
Atleid. nuo BA negalima tapatinti su atleid.nuo bausmės, nes šiuo atveju asmeniui nuosprendžiu paskiriama bausmė, o poto jis atleidžiamas nuo nuo visos ar dalies paskirtos bausmės atlikimo. Tuo tarpu atleid. nuo BA atveju asmuo atleidžiamas nuo visų padarynių, sudarančių BA turinį, ir teisėtumo.

28. Fiziologinis ir pataloginis girtumas
Girtumas g.b.: 1) vienkartinis – būsenos, kurios atsiranda dėl stipraus vienkartinio apsinuodijimo alkoholiu gali pasireikšti 2 formom: a) fiziologinio – fiziol.girtumo metu iš esmės nenutrūksta normalus psichinis asmens ryšys su išoriniu pasauliu. Esant šiam girtumui g.b. psichikos pakitimų – stabdymo procesų, padidėjęs agresivumas, šiurkštumas, tačiau jie neatima galimybės orientuotis aplinkoje, suvokti savo veiksmų esmę, todėl tokie asmenys yra pakaltinami; b) patologinis – pripažįstamas kaip psichinis sutrikimas, lyga. G.b. sąlygotas ankstesnio žmogaus psichinio sutrikimo, pvz.patirtos traumos galvos.Dažniausiai pasireiškia kai asmuo pavortoja nedidelį kiekį (100-200gr.) alkoholio, prieš tai žmogus turi būti išsekęs fiziškai ar protiškai. Panaudotas kiekis veikia(pvz. G.b., kad užmuša žmogų ir iš karto gali užmigti, poto net neprisiminti). Asmenys, kurie būdami patalogiškai girti padarė pavojingas veikas, paprastai pripažįstami nepakaltinamais ir baudž.atsak. netraukiami.
2) chroniškas – nuolat alkoholiniu gėrimus vartojantys ir turintys liguistą potraukį alkoholiui asmenys.Jie paprastai pripažįstami pakaltinamais, išskyrus tuos atvejus, kai dėl nuolatinio piktnaudžiavimo alkoholiu išsivysto tokios būsenos kaip baltoji karštinė ar kitos panašios būsenos.

29. Prisidėjimas prie nusikaltimo

Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad prisidėjimo prie nusikaltimo institutą sudaro normos, nustatančios atsakomybę už nusikaltimo slėpimą, nepranešimą apie nusikaltimą, nesudraudimą.

Prisidėjimas prie nusikaltimo – kai asmuo savo tyčine veikla priartėja ir prisideda prie kitų asmenų rengiamo ar jau daromo nusikaltimo jame nedalyvaudamas. Tai įvyksta, kai asmuo slepia jau padarytą nusikaltimą, nepraneša apie žinomą nusikalstamą veiką arba netrukdo jai, nors turi teisinę pareigą. (pvz.: nusikaltėlio slėpimas nėra iš anksto pažadėtas kaip padėjėjo).
Prisidėjimo skirtingumas nuo bendrininkavimo – prisidedant prie kitų asmenų nusikalstamos veikos, nėra determinuojami jos vykdytojų ar kitų bendrininkų veiksmai ir tada sąmoningai nepadedama atsirasti nusikalstamoms padaryniams. Taigi būdingiausias tokio prisidėjimo prie nusikaltimo požymis yra tai, kad subjekto, nors ir prisidėjusio prie nusikaltimo, veiksmai (neveikimas) nėra susiję priežastiniu ryšiu su kitų asmenų daromu ar padarytu nusikaltimu ir jo padaryniais (pvz.: nusikaltėlio slėpimas nėra iš anksto pažadėtas kaip padėjėjo). Toks subjektas nėra kaltas už padarynius, atsiradusias ne dėl jo, bet dėl kitų asmenų nusikalstamos veiklos, ir todėl nėra jų bendrininkas. Skirtumas nuo bendrininkavimo – prisidedantis asmuo iš anksto nėra prižadėjęs padėti. Ne už visų nusikaltėlių slėpimą ar už nepranešimą apie padarytą nusikaltimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Prisidėjimo rūšys:
Nepranešimas apie nusikaltimą (BK 238 str.);
Tai bus nusikalstamas prisidėjimas, kai bus sekančios sąlygos:
-Subjektui apie nusikalstamą kitų asmenų veiklą turi būti tikrai žinoma;
-Subjektui turi būti suvokiamas nusikaltimo pobūdis.
Jeigu šios sąlygos yra, o subjektas nepraneša apie nusikaltimą, tai šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia. Nepranešimo apie nusikaltimą sudėtis – formalioji, todėl atsakomybė iškyla už patį nepranešimo faktą. Baudžiamoji atsakomybė negalima jeigu pranešus gali iškilti grėsmė artimiems giminaičiams, kad bus iškelta byla.
Nusikaltimo ar nusikaltėlio slėpimas (BK 237 str.).

Iš anksto nepažadėtas nusikaltėlio slėpimas – tai vykdytojo ar kito bendrininko, padariusio bent vieną nusikaltimą, slėpimas. Tas asmuo turi žinoti, kad slepia nusikaltėlį, jo padaryto nusikaltimo pobūdį, nes ne visų nusikaltimų ir juos padariusių asmenų slėpimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o tik pačių sunkiausių. Jei nusikaltėlį slepia pareigūnas, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, tai vertinama kaip nusikaltimų sutaptis: piktnaudžiavimas tarnyba, slepiant nusikaltimą padariusį asmenį. Jeigu slepia giminaitis, jis atsakomybėn netraukiamas.

Nusikaltimas gali būti slepiamas ir kitais tyčiniais veiksmais: sunaikinant nusikaltimo padarymo įrankius ir priemones ar keičiant jų išvaizdą, juos paslepiant. Gali būti padedama slepiant nusikaltimo pėdsakus, bei saugant nusikalstamu būdu įgytas materialines vertybes.
Subjektyviajai nusikaltimo slėpimo pusei būdinga:
-Slepiamo nusikaltimo pobūdžio suvokimas;
-Supratimas, kad atliekami veiksmai, už kuriuos numatyta BA;
-Siekimas tokia savo veika apsunkinti nusikaltimo ir jį padariusių asmenų išaiškinimą bei jų nubaudimą.
Nesudraudimas – tai netrukdymas daryti nusikaltimą, kai savo ir (arba) kitų asmenų (valstybinių institucijų, pareigūnų, piliečių) pastangomis tai buvo galima padaryti.
BK bendrojoje dalyje neminimas. Todėl tai daugiau moralinė, o ne teisinė pareiga. Tačiau jeigu nusikaltimui kelio neužkerta pareigūnas, kuris tai privalo daryti, jis gali būti traukiamas už piktnaudžiavimą tarnyba.
Subjektyviąja prasme būdinga tiesioginė tyčia, nes subjektas supranta kito asmens daromos veikos nusikalstamą pobūdį, suvokia savo pareigą užkirsti kelią nusikaltimui, nori likti daromo nusikaltimo nuošalyje. Skirtumas nuo kitų prisidėjimo formų – padaromas tik neveikimu asmens, privalančio pagal pareigas užkirsti kelią nusikaltimams ir tas neveikimas pasireiškia kitų asmenų nusikalstamos veikos metu.

30. Juridinio asmens kaip baudž.atsakom. subjekto samprata ir charakteristika
Tradiciškai baudžiamoji teisė siejama tik su fizinio asmens atsakomybe už nusikalstamą veiką, tačiau daugumoje ES valstybių nusikaltimo subjektu yra pripažintas ir juridinis asmuo. 1999m. Europos baudžiamoji konvencija nustato tokias juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės sąlygas: 1) tai nusikaltimų, už kurių padarymą galima patraukti atsakomybėn juridinį asmenį, sąrašas į kurį įrašyti kyšio davimas, tarpininkavimas kyšininkaujant ir pinigų plovimas. Pažymėtina, kad pgl kitus tarptautinės teisės aktus į šį sąrašą patenka sukčiavimas (komercinis sukčiavimas), nusikalstamas susivienijimas, pinigų padirbinėjimas, dokumentų klastojimas, kai kurie nusikaltimai aplinkai ir pan. 2) Išvardinti nusikaltimai turi būti padaromi juridinio asmens interesais. Atkreiptinas dėmesys, kad į juridinio asmens sampratą neįtraukiamos valstybės, valstybės institucijos. 3) nusikaltimą padaro fizinis asmuo, veikęs individualiai arba juridinio asmens vard, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: a) atstovauti juridiniam asmeniui; arba b) priimti sprendimus juridinio asmens vardu; arba c) kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Pabrėžtina, kad baudžiamoji atsakomybė juridiniam asmeniui iškyla ne tik kaip vykdytojui, bet ir už kurstymą arba bendrininkavimą padarant minėtus nusikaltimus.
Norint patraukti juridinį asmenį atsakomybėn, būtinos visos sąlygos. Juridinio asmens atsakomybė nepašalina fizinio asmens baudžiamosios atsakomybės. Pripažinus, kad juridinis asmuo padarė nusiklast.veiką, jam g.b. taikomos tokios bausmės kaip bauda, viešasis nuosprendžio paskelbimas, draudimas tam tikrą laikotarpį negauti substidijas ar kitokia valstybės finansinę paramą, draudimas tam tikrą laikotarpį užsiimti tam tikra veikla ir juridinio asmens likvidavimas. BK numatydamas juridinio asmens baudž. atsakomybę jos sąlygas reglamentuoja analogiškai kaip Europos Tarybos bei ES konvencijos.

31. Bendrininko ekscesas

Pažymėtina, kad ne tik vykdytojas, bet ir bet kuris bendrininkas gali pažeisti bendrai numatyto nusikaltimo padarymo mechanizmą, siekti kitų padarynių ar atlikti bendrai neaptartus veiksmus ir t.t. Taigi galimas kiekvieno bendrininko ekscesas, už kurį jis atsako asmeniškai.

Bendrininko ekscesas – bendrininkų susitarimo ribų peržengimas, kai vykdytojas arba kiti bendrininkai padaro tokių veiksmų, kurie savo pobūdžiu, apimtimi ar padarymo būdu neatitinka susitarimo turinio ir sudaro kvalifikuotą rūšį arba kai bendrininkas padaro kokį kitą nusik.veiką dėl kurios nebuvo susitarta arba bendrininko veiksmai padaryti neatsargiai. tokiu atveju bendrininkas tampa kito nusikaltimo vykdytoju ir tik jis už tą nusikaltimą atsako. Reikia išsiaiškinti kokio pobūdžio buvo susitarimas padaryti nusikaltimą. Jei nėra detalizacijos, tai padaryti vykdyti veiksmai bus kvalifikuojami kaip bendrininkavimo veiksmai. Pvz. jei 1 bendrininkas pritaria tylėjimu kito veiksmams, tai apie vykdytojo ekscesą kalbėti negalima . Už padarynius atsako bendrai. Bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, už tokius vykdytojo veiksmus, kurie nors kartais ir turi ryšį su bendrai daroma veika, bet nebuvo apimti bendrininkų tyčia. Čia išnyksta būtini bendrininkavimo požymiai: veiksmų bendrumas, subjektyvus ryšys. Veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku arba kurie buvo padaryti neatsargiai, laikomi vykdytojo ekscesu. Savaime suprantama, kad ekscesu nebus laikomi tokie vykdytojo veiksmai, kurie nors ir skiriasi nuo bendrininkų numatytos, sutartos veiklos, bet nekeičia kėsinimosi esmės ir neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Galimas kiekvieno bendrininko ekscesas, už kurį atsako asmeniškai.

32. Nusikaltimo sudėtis, jos rūšys
NS – baudž. įst. numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visuma, kurie yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikaltimu, o kaltas asmuo patrauktas baudž.atsakomybėn.
NS KLASIFIKUOJAMOS „vertikaliai“, t.y. skirtingais lygmenimis, bei „horizontaliai“, t.y. vienu lygmeniu remiantis atitinkamais kriterijais:
1)KONKRETI – požymių, būdingų atitinkamam nusikaltimui (pvz., vagystei, kontrabandai, tyčiniam nužudymui), visuma. Kiekviena konkreti sudėtis apibūdina 4 nusikaltimo puses: objektą, objektyviąją pusę, subjektą ir subjektyviąją pusę.Veikoje nustačius konkrečios NS požymius konstatuojama, kad yra padarytas nusikaltimas:
A. Pagal pavojingumo laipsnį:
Pagrindinė NS – tai sudėtis, kurioje nėra nei didinančių, nei mažinančių atitinkamos rūšies nusikaltimo pavojingumą požymių (pvz., paprastoji vagystė, tyčinis nužudymas);
Kvalifikuota NS – tai sudėtis be bendrų atitinkamos rūšies nusikaltimo požymių, turinti požymių, kurie didina šios rūšies nusikaltimo pavojingumą;
Privilegijuota NS – tai sudėtis be bendrų atitinkamos rūšies nusikaltimo požymių, turinti požymius, kurie mažina šios rūšies nusikaltimo pavojingumą.
B. Pagal NS požymių aprašymo būdus:
Paprastosios NS – tai sudėtys, kuriose aprašomi vienos veikos, kuria kėsinamasi į vieną objektą, požymiai esant vienai kaltės formai;
Sudėtingosios, kurioms priskiriamos:
-sudėtys su 2 veiksmais, kur apibūdinant nusikaltimo objektyviąją pusę nurodomi 2 veiksmai, kurių abiejų padarymas yra būtinas, kad nusikaltimas būtų pripažintas baigtu;-su alternatyviais veiksmais, kuriose nusikaltimo subjektyvioji pusė apibūdinama keliais alternatyviais veiksmais ir bent 1 iš šių veiksmų atlikimas sudaro baigtinę NS;- sudėtinės NS yra su 2 objektais, 2 veiksmais ir 2 pasekmėmis.Sudėtinės NS su 2 veikomis susideda iš 2 ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios sudaro savarankiškas NS; -NS su administracine prejudicija, prie kurių požymių įstatymo leidėjas priskiria pakartotinį veikos padarymą po administracinės nuobaudos paskyrimo už tokią pat veiką.
C. Pagal konstrukciją:
Materialiosios, kurios apima ne tik pačią veiką, bet ir jos sukeltas pasekmes (pvz., vagysčių, nužudymų ir kt. NS);
Formaliosios, kuomet įst. leidėjas, konstruodamas NS, apsiriboja tik veikos aprašymu, o jos pasekmes palieka už NS ribų. Nusikaltimo baigtumui pakanka tik pačios veikos atlikimo (pvz., šmeižimo, kontrabandos, neteisėtų finansinių operacijų ir kt. NS).
2)RŪŠINĖ NS – baudž. įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių vienarūšių nusikaltimų grupę, visuma;
3)BENDROJI NS – tai požymių, būdingų apskritai visiems nusikaltimams, visuma. Pagr. paskirtis – atskleisti visų nusikaltimų būdingų požymių turinį.

33. Pavienės nusikalstamos veikos samprata, rūšys. Atribojimas nuo nusikalstamų veikų daugeto.
Pavienis nusikaltimas- yra toks, kuris atitinka vieną BK Spec. dalies straipsnį arba jo dalį, t.y tokia veika, kurioje yra vienos nusikalstamos veikos sudėtis. Pavienis nusikaltimas- kai kaltininkas (ar bendrininkai) padaro veiksmus, kurie yra skirti vieningam kėslui realizuoti siekiant vieningo tikslo ir nukreipti į vieningą objektą. Veiksmai skirti vieningam rezultatui pasiekti. Pavienis nusikaltimo bruožai: 1. Subjektyvių požymių visuma, 2. Objektyvių požymių visuma, 3. Šie veiksmai atitinka 1-ną BK Spec. dalies straipsnį ar dalį. Pavieniai nusikaltimai gali būti: tęstiniai, trunkamieji, sudėtinia, su alternatyviais veiksmais. Tęstiniai nusikaltimai- veika, kuri susideda iš eilės tapačių veikų, esant vieningai kaltei ir siekiant vieningo tikslo, jam būdinga vieninga tyčia. Trunkamasis nusikaltimas-toks nusikaltimas, kurio darymas tęsiasi tam tikrą laiką. Čia padariniai kyla už pareigos nevykdymą. Trunkamieji nus. gali būti padaryti tyčia(vengimas eilinio šaukimo į krašto apsaugos tarnybą) arba neatsargiai (nerūpestingas šaunamojo ginklo laikymas). Sudėtinis nus.- kai kaltininkas, siekdamas savo nusikalstamų kėslų paprastai padaro žalą ne vienam, o dviem arba ir daugiau objektų (teisinių gėrių). Su alternatyviais veiksmais- specifika tame, kad kiekvienas iš str. dispozicijos nurodytos veikos atlikimas yra pagrindas patraukti asmenį baudž.atsak. tačiau jei bus atlikta viena veika, ji taip pat bus kvalifikuojama kaip vienas nusikaltimas.

34. Baudžiamojo įstatymo sąvoka ir pagrindiniai bruožai. BT šaltiniai.
BĮ savo forma ir galia yra viena iš valstybės aukščiausių valdžios institucijų priimamų įstatymų rūšių. BĮ iš esmės skiriasi savo turiniu BĮ paskirtis: Baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises ir laisves, visuomenės interesus nuo nusikalstamų veikų.(žr. BK 1str.) Kitomis įstatymo normomis konkretizuojamas draudžiamų veikų ratas ir esant jų pažeidimui nustatomi atitinkami juridiniai padariniai- sankcijos. Lietuvos BT remiasi išimtinai įstatymu. BĮ-se yra nustatomi draudimai arba įpareigojimai nedaryti nusikalstamų veikų. Atitinkamos valstybės institucijos yra įpareigotos išaiškinti asmenis, padariusius nusikalstamus veiksmus, ir kaltininkus atitinkamai trukti baudž. Atsakomybėn, o esant atitinkamam pagrindui atleisti nuo b.ats. ir bausmės. Tiesioginis BT šaltinis yra BĮ. BĮ neturi prieštarauti LR Konstitucijai, kuri numato bendruosius šalyje galiojančius teisės principus ir įtvirtina daugelį BT reikšmingų nuostatų. Konstitucinės teisės normos yra baudžiamosios teisės šaltinis, nes kiekvienas asmuo gindamas savo teises gali tiesiogiai remtis ne tik BĮ, bet ir LR Konstitucijos nuostatomis. BK- tai aktas turintis vidinį vieningumą ir tarpusavyje susietų normų visumą. Nei vienas BK str. negali kartoti kito, vienas kitam prieštarauti. Konstitucinio teismo nutarimai – specifinis BT šaltinis. Specifiką nulemia: tai toks šaltinis, kurio esmę sudaro draudimas taikyti vieną ar kitą baudžiamąjį įstatymą nuo nutarimo paskelbimo dienos. Pvz.: KT nutarimas dėl mirties bausmės, šios normos po KT nutarimo negalėjo būti taikomos. Tarptautinės sutartys. – Seimo ratifikuotos sutartys yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Būdai kaip valstybė įgyvendina tarptautines sutartis: Monistinis – kai sutartys taikomos tiesiogiai kaip nacionaliniai teisės aktai. Dualistiniai – kai valstybė pagal tos sutarties nuostatas turi pakeisti/priimti nacionalinius teisės aktus. Konvencijos, kurias galima taikyti tiesiogiai (Europos konvencija dėl ekstradicijos; Europos konvencija pagalbos baudžiamosiose bylose Europos konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo) Amnestijos aktai- numato atleidimą nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės ir sąlygas, kurioms esant galima atleisti nuo bausmės ir atsakomybės. Aukščiausiojo teismo Senato nutarimai (baudžiamųjų įstatymų išaiškinimai), poįstatyminiai aktai kurias remiasi sprendžiant konkrečius baudž. atsakomybės klausimus, Teismų nuosprendžiai konkrečiose bylose- dėl jų yra ginčijamasi ar jie yra BT šaltiniai, manoma, kad visi šie aktai tik padeda teisingai realizuoti baudž. Įstatymus, todėl negali būti pripažinti savarankiškais teisės šaltiniais. Teismo precedentas-šiaip Lietuvoje nėra, tačiau-teismo precedentu yra tiktai Aukščiausiojo teismo kolegijos priimti ir Aukščiausiojo teismo senato aprobuotos nutartys. Jos skelbiamos spaudoje – specialiame teismų biuletenyje ir į jas privalo atsižvelgti visi teismai, taikydami tuos pačius įstatymus analogiškoje situacijoje.

35. Nusikalstamos veikos padarymo dalykas, būdas, motyvas, tikslas.
Nusikalstamos veikos dalykas-tai konkretūs materialūs pasaulio daiktai, kuriuos veikiant daroma žala teisiniams gėriams ar keliama tokios žalos grėsmė. Nusikalstamos veikos dalyku g.b. įvairūs materialūs daiktai: pinigai, drabužiai, automobiliai, medžiai, žvėrys. Tie daiktai turi būti apčiuopiami, fiksuojami ar matuojami. Tarkim turto sunaikinimo atveju žala padaroma ne tik teisiniam gėriui- nuosavybei, bet ir nuo šio nusikaltimo nukenčia ir dalykas- pats turtas. Nusikalstamos veikos padarymo motyvas- tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas-Piesliakas: tai asmens siekiai, susiję su nusikalstamos veikos padarymu, priežastys dėl ko jis ėmėsi nusikalstamos veikos; Vadovėlis: tikslas- tai asmens įsivaizduojami objektyvios tikrovės pasikeitimai, kurie turi atsirasti dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tikslas, kaip norimo rezultato įvaizdis, apibūdina žmogaus mąstymą, tuo tarpu padariniai yra objektyvios tikrovės faktas. Nusikalstamo tikslo siekimas būdingas tik toms nusikalstamoms veikoms, kurios padaromos tiesiogine tyčia, t.y kai kaltininkas nori ir siekia tam tikrų padarinių atsiradimo. Šiuos požymius vienija tai, kad jie visi yra nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės fakultatyviniai požymiai, kuriuos būtina įrodinėti, tik konkrečiose bylose. Fakultatyviniai požymiai tampa pagrindiniais, kai jie aprašyti BK straipsnio dispozicijoje. Pvz. 178str. 2d. apibūdina vagystės būdą : “pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą..”).

36. Baudžiamosios atsakomybės samprata ir formos (pagrindas-nus. veikos sudėtis).
Baudžiamoji atsakomybė yra valstybės baudžiamųjų teisinių priemonių visuma, taikoma nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui baudžiamąsias teisines priemones galima taikyti tik teismus pripažinus jo kaltę (LR Konstituc. 31str. asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu). Asmuo patraukiamas baudž. atsakomybėn priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį. BA turinį sudaro asmens elgesio pasmerkimas valstybės vardu priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį, bausmės paskyrimas, bausmės atlikimas, teistumas. BA gali būti realizuota paskiriant bausmę. Norint suvokti atsakomybės prasmę, reikia atsakyti: 1) kas atsako? Atsako tik nusikaltęs asmuo, kuris sulaukė atitinkamo amžiaus ir yra pakaltinamas. Tačiau yra juridinio asmens atsakomybės klausimas;2) kam atsako ? “Asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu” (LRK 31 straipsnis). Nusikaltęs asmuo atsako teismui, tačiau baudžiamosios atsakomybės realizavimas priklauso ir nuo kitų teisėsaugos pareigūnų bei nukentėjusiojo (privataus kaltinimo bylos); 3) už ką atsako? Asmuo atsako už padarytą veiką, kuri toje valstybėje laikoma nusikaltimu. Atsakomybės sąvoka apima: 1) valstybės prievartos taikymą; 2) normatyviškumą (teisės normos pažeidimas); 3) realizavimą šiuo metu; 4) teisinį santykį.
Baudžiamosios atsakomybės pagrindai – svarbiausia teisinis pagrindas, t.y. nusikaltimo sudėtis. BK nurodyta, kad asmuo gali būti baudžiamas tik tuo atveju, jeigu jo padarytos veikos baudžiamumas buvo numatytas įstatymo, įsigaliojusio iki nusikaltimo padarymo. Pagal baudžiamuosius įstatymus atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo, kuris kaltas nusikaltimo padarymu, tai yra tyčia ar dėl neatsargumo padarė baudžiamojo įstatymo numatytą vaiką. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik tuo atveju, jeigu šios veikos padarymo metu galima iš jo reikalauti įstatymą atitinkančio elgesio. Niekas negali būti du kartus baudžiamas už vieną ir tą patį nusikaltimą. Taip pat negali būti pripažintas kaltu nusikaltimo padarymu bei neteistas kriminaline bausme kitaip, kaip teismo nuosprendžiu pagal įstatymą. 1) pakankamas ir vienintelis pagrindas – nusikaltimo sudėtis; 2) turi būti pavojinga veika, o ne mintys; 3) veika turi atitikti BK aprašytus požymius;4) baudžiamasis įstatymas atgal negalioja. Kai taikomas bausmės palengvinimas, atsakomybės pagrindai lieka, jis vis tiek kaltas. Atsakomybės esmė – asmens, padariusio nusikaltimą, pasmerkimas valstybės vardu. Teisine prasme: baudžiamosios atsakomybės realizavimas, t.y. kai kaltininkui paskiriama bausmė ir ji realiai taikoma bei kai asmuo yra atleidžiamas nuo atsakomybės. Socialine prasme: parodo taikymo apimtį, efektyvumą, perspektyvas, neigiamas savybes. Valstybės nustatyti apribojimai sudaro atsakomybės objektyvųjį turinį, o tai kaip kaltininkas juos vertina – subjektyvųjį turinį. Taigi ji išoriškai veikdama kaltininką yra nukreipta į jo vidinę būseną – elgesio reguliavimą. Realizuojant baudžiamąją atsakomybę nustatomos papildomos pareigos ir apribojamos teisės.
Atsakomybė ir sankcija: sankcija – tai įstatymo numatytos bausmės ribos, kurios pasireiškia nustatant bausmės rūšį ir dydį bei koreguojant su Bendrosios dalies normomis. Tuo tarpu atsakomybė negali būti nei didesnė, nei mažesnė, ji yra arba ne; tačiau gali būti numatytos aplinkybės, kurios gali turėti įtakos jos rezultatui – bausmei.
Atsakomybė ir bausmė: tai labai artimos sąvokos, bet atsakomybė gali būti ir be bausmės. Kiti skirtumai: nesutampa jų atsiradimo ir pabaigos laikas; skirtinga asmens teisinė padėtis (traukiant baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisto); nubaudus atsiranda teisinės pasekmės – teistumas.

37. Nusilastamų veikų klasifikiavimas (nesunkus, apysunkis, sunkus ir labai sunkus).
Nusikaltimai BT-ėje klasifikuojami pagal rūšinį pavojingumą(sunkumą)- išskiriamos nusikaltimų kategorijos. Naujojo BK 11str.išskiriamos 4 nusikaltimų kategorijos: nesunkus, apysunkis, sunkus ir labai sunkus nusikaltimas. Visos nusikaltimų kategorijos siejamos su įstatymo sankcijoje už tam tikros rūšies nusikaltimą numatyta didžiausia bausme. Šio klausimo būtų tiek, nes visos knygos rašomos pagal seną BK. Žodžiu jei bus užduotis iš šio klausimo remkitės BK. Kalbėdamos apie kiek ir kokiems nusikaltimams skiriama metų laisvės atėmimo ir pan. Pagal objektą (gėrių grupė į kurią kėsinamasi): nusikaltimai nuosavybei, asmeniui, tarnybai, valstybei.

38. Priežastinis ryšys, jo nustatymas
Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir BK numatytų pavojingų padarinių yra nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis, įrodinėtinas materialiose nusikaltimų sudėtyse. Išvadą, kad yra priežastinis ryšys turi padaryti tiriantis bylą asmuo, remdamasis dviem dalykais: 1. procesiniuose aktuose numatytais duomenimis; 2. teorinėm žiniom. Išvadą padaryti padeda įvairių teismo ekspertizių aktai, proceso dalyvių parodymai, kiti procesiniai dokumentai. Kalbant apie priežastinį ryšį vartojamos dvi sąvokos: priežastis ir padariniai. Priežastis- tai kas sukelia padarinius. Padariniai- tai priežasties veikimo išdava. Viena iš galimų priemonių, kuri gali padėti nustatant priež. ryšį, yra būtinosios sąlygos taisyklės nustatymas-tai fakto nustatymas, ar mus dominanti ir BK aprašyta veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Ar kiltų padariniai, jei nebūtų padaryta pavojinga veika. Išsiaiškinus, kad veika buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, nustatinėjant priež. ryšį, reikia nustatyti priež. ryšio pobūdį byloje.
Gali būti būtinasis ir atsitiktinis priež. ryšys. Atsitiktinis pr. r. – tai nebūdinga reiškiniui, nedėsninga reiškinių ryšio forma, kuri daug kartų pasikartojančiuose bandymuose nesukelia mus dominančių padarinių, tačiau tam tikromis sąlygomis, retai pasikartojančiomis, kokiomis nors aplinkybėmis padaryta veika gali sukelti pavojingus padarinius. Būtinasis pr. r.- būdingas, dėsningas reiškinių ryšys, t.y. tam tikrom sąlygomis mus dominančios veikos visada ar bent jau dažniausiai sukelia tam tikros rūšies pavojingus padarinius. Ryškiausia būtinojo pr. r. savybė ta, kad yra numatomas iš anksto. Baudžiamosios teisės teorijoje priežastinis ryšys skirstomas į tiesioginį ir sudėtingą. Sudėtingas priež. r. yra tada, kai jį komplikuoja pašalinės jėgos. Pripažinus priežastinį ryšį asmuo bus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už kilusius padarinius. Priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas nepakeičia kaltės nustatymo.
Teorijos. Ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija aiškina, kad kiekviena sąlyga, be kurios žalingo rezultato nė nebūtų buvę, yra to žalingo rezultato pasekmė. Priežastinis ryšys tarp kūno judesio ir rezultato yra tada, kai rezultatas negali atsirasti be kūno judesio. Pagal adekvataus priežastinio ryšio teoriją priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų padarinių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Kitaip tariant, kadangi veiksmai padidina žalos atsiradimo riziką, atsiradusi žala yra laikytina normalia tų veiksmų pasekme. Jei konkrečių veiksmų nebūtų buvę, padidintos žalos atsiradimo rizikos taip pat nebūtų buvę.

39. Baudžiamojo įstatymo galiojimas laike
Pagal AT senato nutarimą: Veikos nusikalstamumą ar baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs šios veikos padarymo metu (veikimo arba neveikimo laiku). Teismai turi atsižvelgti į LR tarptautinių sutarčių įstatymą. Jei įsigaliojusi ratifikuota LR tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu LR įstatymas, yra taikomos LR tarptautinės sutarties nuostatos. BA galima tik tais atvejais, jei įstatymas jau buvo įsigaliojęs iki nusikalstamos veikos padarymo ir jeigu veikos padarymo metu iš asmens galima buvo reikalauti įstatymą atitinkančio elgesio, pritartina tokiai teismų praktikai, pagal kurią baudžiamasis įstatymas, jeigu jame nėra nurodyta įsigaliojimo diena, pradedamas taikyti kitą dieną po jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“.
Baudžiamasis įstatymas baigia galioti, kai jis pripažįstamas netekusiu galios, pakeičiamas kitu įstatymu arba netenka galios suėjus jo galiojimo terminui. Jeigu veikos padarymo metu galiojo vienas įstatymas, o pasekmių atsiradimo metu – kitas, taikomas tas įstatymas, kuris galiojo veikos padarymo metu. Tęstinio arba trunkamojo nusikaltimo padarymo atveju nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas, kai asmuo darė baudžiamajame įstatyme numatytas veikas. Tačiau minėtų nusikaltimų padarymo atvejais veika kvalifikuojama pagal įstatymą, galiojusį tuo metu, kai nusikalstama veika buvo pabaigta arba nutraukta. Bendrininkavimo atvejais kiekvienam iš bendrininkų taikomas baudžiamasis įstatymas, galiojęs tuo metu, kai jis, veikdamas pagal susitarimą, pabaigė savo veiksmus arba nuo jų susilaikė. Įstatymas, panaikinantis veikos nusikalstamumą, sušvelninantis bausmę arba kitokiu būdu palengvinantis veiką padariusiojo asmens teisinę padėtį, kaip numato BK 3 str. 2 d., turi grįžtamąją galią. Bausmę sušvelnina toks įstatymas, kuris sumažina jos minimalią, maksimalią arba šias abi ribas, numato naują švelnesnę bausmės rūšį, pašalina papildomas bausmes, papildomas privalomas bausmes pakeičia į fakultatyvias ir pan. Įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis veiką padariusio asmens teisinę padėtį, kaip numato BK 3 str. 3 d., grįžtamosios galios neturi. Tais atvejais, kai naujasis baudžiamasis įstatymas sumažina minimalią atitinkamos bausmės ribą ir kartu padidina maksimalią negalima išsyk vienareikšmiškai pasakyti, ar naujasis įstatymas yra švelninantis baudžiamumą, ar jį griežtinantis. Teismai privalo nurodyti, kuria BK 3 str. dalimi jie grindžia sprendimą taikyti veiką padariusiam asmeniui tą arba kitą baudžiamąjį įstatymą.

40. Bausmės samprata,požymiai ir rūšys. (kuo skiriasi bausmė ir poveikio priemonė)
Bausmė- viena iš baudžiamosios atsakomybės realizavimo formų, kuri sukelia didžiausius baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens teisinius apribojimus.
Bausmės požymiai: Materialusis pož. Ir formalieji požymiai. Materialusis požymis- bausmė yra sunkiausia prievartos priemonė, sukelianti sunkiausius prievartos padarinius.
Formalieji požymiai: 1. Bausmė skiriama tik nus. veiką padariusiam asmeniui; 2. Bausmė skiriama tik asmeniui pripažintam kaltu nusikalstamos veikos padarymu; 3.Bausmė yra individuali poveikio priemonė, skirta kaltam asmeniui; 4. Bausmė paskiriama atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą bei kalto asmens asmenines savybes; 5. bausmę gali paskirti tik teismas; 6. Bausmių sistema numatyta BK 7. Bausmės skiriamos siekiant, kad asmenys daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų. Bausmių principai: 1. Bausmių pilnumas( min, maximali bausmė) 2. Nuoseklumas; 3. Alternatyvumas. Bausmės paskirtis, žiūrėkit BK 41str. P.s Yra dar bausmių teorijos- t,y visuomenės susiformavęs požiūris į bausmę. Taigi šios teorijos būtų: 1. Atpildo teorija; 2. Įbauginimo t.; 3. galimybės padaryti nusikaltimą atėmimo teorija; 4. Reabilitacijos teorija.

41. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką
BK 23 str. Asmuo, savo noru atsisakęs pabaigti pradėtą nusikaltimą, atsako pagal baudžiamuosius įstatymus tik tuo atveju, jeigu jo faktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis.
Atsisakymas nuo nusikaltimo padarymo yra savanoriškas, kai toks atsisakymas padaromas esant tokioms sąlygoms:
1. Atsisakymas turi būti savanoriškas, tai reiškia, kad:
-asmuo atsisako baigti nusikaltimą neverčiamas objektyvių aplinkybių ir įsitikinęs, kad gali tą nusikaltimą baigti;
-veiką nutraukia sąmoningai, o ne priverstas kokių nors objektyvių aplinkybių, sutrukdžiusių jam iki galo įvykdyti nusikalstamą ketinimą; “Priešingu atveju būtų ne savanoriškas atsisakymas, o rengimosi ar pasikėsinimo nutraukimas prieš kaltininko valią”;
-atsisakymas yra besąlygiškas ir galutinis. Jei kaltininkas pasikėsinimą nutraukia tik dėl to, kad tikisi jį pabaigti parankesnėmis sąlygomis, tai nėra aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę. Atsisakymas nebus savanoriškas ir tokiu atveju, kai kaltininkas atsisako pakartoti veiksmus, kurie iš pirmo karto dėl kokių nors aplinkybių neduoda norimų rezultatų.
2. Atsisakymas turi būti iki tol, kol apie tą veiką sužino teisėsaugos institucijos (subjektyviai).
3. Atsisakymas turi būti grindžiamas pozityviais motyvais, pvz., sąžinės graužatis.
Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą įmanomas abiejose parengtinės nusikalstamos veiklos stadijose – tiek rengimosi, tiek pasikėsinimo metu.
Atsisakymas gali būti aktyvus (sukliudymas kilti nusikalstamoms padariniais) ir pasyvus (susilaikymas nuo tolimesnių veiksmų). Neįmanoma savanoriškai atsisakyti nuo nusikaltimo, kai pasikėsinus tuoj pat atsiranda pasekmės, bei kai nusikaltimas pripažįstamas faktiškai baigtu rengimosi stadijoje.
Asmuo, savanoriškai atsisakęs pabaigti nusikaltimą, negali būti baudžiamas nei už rengimąsi, nei už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą. Veika, kurią savanoriškai atsisakyta pabaigti, nelaikoma pavojinga. Tačiau, jeigu ta veika kurią atsisakyta pabaigti, turi visus būtinus kito nusikaltimo požymius, asmuo atsako už tą nusikaltimą. Pvz., rengdamasis gaminti netikrus pinigus, asmuo pavogė įrenginį netikriems pinigams spausdinti, bet po to nuo savo nusikalstamo sumanymo atsisakė ir netikrų pinigų negamino. Už rengtąjį nusikaltimą jis neatsako, tačiau už vagystę – atsako.
Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą – tai aplinkybė, kuri pašalina atliktos parengtinės nusikalstamos veiklos pavojingumą ir baudžiamumą, nes:
1. Rengimasis ir pasikėsinimas yra pavojingos veikos, bet kai asmuo jas nutraukia, jos tampa nepavojingomis, todėl ir nebaustinomis;
2. Baudžiamieji įstatymai turi prevencinį tikslą.
Savanoriškas bendrininkų atsisakymas daryti nusikaltimą galimas, jei vykdytojas dar yra nebaigęs nusikaltimo; jo atsisakymas nepanaikina atsakomybės kitiems bendrininkams. Kai savanoriškai atsisako vykdytojas, jo atsakomybės klausimas sprendžiamas kaip individualiai veikusio subjekto; t.y. gali iškilti atsakomybė tik, jeigu jo veiksmuose yra kito nusikaltimo sudėtis. Kiti bendrininkai atsako už bendrininkavimą iki tos stadijos, kada nutrūko vykdytojo veika. Organizatorius ar kurstytojas, atsisakęs tęsti savo nusikalstamą veiką, turi imtis aktyvių veiksmų. Padėjėjas gali atsisakyti pabaigti nusikaltimą nepadarydamas tų veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti ir be kurių tolimesnė bendrininkų veika nebeįmanoma; bei aktyviai siekti pašalinti savo indėlį ir užkirsti kelią pasekmėms.

43. BT mokslas. Objektas. Tyrimo metodai. Lietuvos mokslininkai ir jų darbai
BT mokslas-tai žinių visuma apie tokius išskirtinius visuomenės teisinius reiškinius kaip nusikaltimas ir bausmė. Objektas yra pati baudžiamoji teisė. Mokslo dalykas yra tirti šios teisės šakos normas, pagal kurias veika pripažįstama nusikaltimu ir kaltininkui paskiriama bausmė. Baudžiamosios teisės mokslo paskirtis.1.Analizuoja nusikaltimo esmę, jo materialiuosius ir formaliuosius požymius, nusikaltimo padarymo formas, nagrinėja bausmės esmę ir jos teisingo taikymo prielaidas – tai sudaro prielaidas tinkamai taikyti baudžiamąjį įstatymą, 2. Tiriant baudžiamuosius įstatymus siekiama išaiškinti jų sąlygotumą bei taikymo efektyvumą. 3.Tiria baudžiamųjų įstatymų raidą, kad galima būtų suvokti kovos su nusikalstamumu tendencijas ir pateikti mokslines prognozes ateičiai.
Mokslinės analizės metodai. Jų naudojimas priklauso nuo mokslinės užduoties.
1. Sisteminis – nustatant teisės normos vietą, parenkant bausmių rūšį ir dydį, sudarant BK dalis,kt
2. Lyginamasis (komparatyvinis) – lyginant atskirų šalių normas institutus,
3. Statistinis – įvertinti padarytų, išaiškintų nusikaltimų, paskirtų bausmių, nuteistųjų demografinius ir kt. kiekybinius rodiklius,
4. Sociologinis – apklausos būdas, iškiant išsiaiškinti teisės institutų veikimą kriminalinės ar kitos statistikos patikimumą ir kt klausimus.
5. Istorinis – atskleidžiama normų raida, įvertinamos taikymo galimybės kt.
Lietuvos mokslininkai: V.Piesliakas, Nevera, Gutauskas(mūsų fainulka:), J. Prapiestis, G. Švedas, Pakštaitis.

44. BĮ GINAMOS VERTYBĖS KAIP OBJEKTYVUS POŽYMIS.(APIE OBJEKTĄ, JO KLASIFIKAVIMO POŽYMIUS)
Pagal Piesliaką: Nusikaltimo objekto įrodinėjimas turi du aspektus: 1. Vertybės, kurią saugo BK straipsnis nustatymas; 2. vertybės, į kurią pasikėsinta, kuriai dėl nusikaltimo padaryta žala, nustatymas. Išskiriamas vertybių sąrašas: 1. Žmogaus gyvybė; 2. Žmogaus sveikata, 3. Lytinė laisvė ir normalus asmens vystymasis, 4. Valstybės saugumas, 5. Konstitucinė tvarka. 6. Nuosavybė. 7. Visuomenės saugumas. Reikia pažymėti, kad yra nepaprastai svarbu teisingai nustatyti nusikalstamos veikos objektą, norint nusikaltimą teisingai vertinti iš baudžiamojo įstatymo pozicijų. Nusikalstamos veikos objektas klasifikuojamas į tris grupes: pagrindinį, papildomą ir fakultatyvinį. Taip pat galimi atvejai, kai viena baudžiamosios teisės norma saugo ne vieną, o kelias vertybes. Jei viena nusikalstamos veikos sudėtis saugo kelias vertybes, turėsime kelis nusikalstamos veikos objektus vienoje nusikaltimo sudėtyje. Tokios nusikalstamų veikų sudėtys vadinamos kelis objektus turinčiomis sudėtimis. Vieną objektą nurodo BK skyrius, kuriame įdėtas straipsnis. Kitą gali nurodyti dispozicijoje aprašyti padariniai.
Pagrindiniu nus. veikos objektu yra laikoma tokia vertybė, kurią pirmiausia norėjo apsaugoti įstatymų leidėjas, kriminalizuodamas veiką. Be to, pasikėsinimas į šią vertybę yra nusikalstamos veikos esmė. Pagrindinis objektas visada lemia veikos vietą viename ar kitame BK specialiosios dalies skyriuje. Papildomu objektu laikoma tokia BĮ saugoma vertybė, pasikėsinimas į kurią nesusijęs su kaltininko tikslais, tačiau kuri visada ar gana dažnai pažeidžiama, kėsinantis į pagrindinį objektą kaltininkui panaudojus atitinkamą būdą. Fakultatyvieji objektai- tie teisiniai gėriai, kurie nėra būtini atitinkamo nusikaltimo sudėties požymiai. Darant konkretų nusikaltimą šis objektas gali būti, bet gali ir nebūti. Jo nebuvimas nepanaikina veikos baudžiamumo.
Pagal vadovėlį: Nusikaltimo objektas- visuomeniniai santykiai, už kėsinimąsi į kuriuos numatyta atsakomybė baudžiamosios teisės normose. Nusikaltimo objektai- tai teisiniai gėriai, į kuriuos kėsinamasi nusikaltimu ir kurie yra saugomi BĮ. Baudžiamosios teisės teorijoje objektai skirstomi į : bendrąjį, rūšinį ir tiesioginį.
Bendrasis objektas-tai visų teisinių gėrių, kurie yra saugomi mūsų valstybės BĮ, visuma. Rūšinis objektas- tai atitinkama vienarūšių tapačių teisinių gėrių dalis, saugoma BĮ. Tiesioginis nusikalstamos veikos objektas- tas teisinis gėris, į kurį kėsinamasi konkrečiu nusikaltimu.

45. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką sulaikymas, kaip aplinkybė, šalinanti baudžiamąją atsakomybę
Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas ( BK 29 str. ) – tai tokia situacija, kai vejantis, sustabdant, neleidžiant ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai vengiančiam sulaikymo nusikaltimą padariusiam asmeniui padaroma materialinė žala, lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, o sulaikant asmenį, padariusį tyčinį nusikaltimą, nusikaltimo vietoje – sunkus kūno sužalojimas, jeigu kitaip jo nebuvo galima sulaikyti.
Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas, net ir panaudojant fizinę prievartą, yra socialiai vertingas elgesys, nes juo užkertamas kelias naujiems nusikaltimas.
Kad nusikaltėlio sulaikymas būtų teisėtas, yra būtinos kelios sąlygos: -Sulaikomas asmuo turi būti padaręs nusikaltimą ( sulaikomas asmuo, kuris objektyviai yra padaręs BK numatytą nusikalstamą veiką ).-Turi būti atitikimas tarp sulaikančiojo ir sulaikomo asmenų veiksmų. Tai reiškia, jog sulaikantis asmuo atsižvelgdamas į nusikaltėlio elgesį, savo galimybes, sulaikydamas turi vartoti minimalias priemones, kurios efektyviai riboja nusikaltėlio veiksmų laisvę.-Fizinės prievartos panaudojimo ribos. Tai reiškia, kad asmuo padaręs nusikaltimą, aktyviai vengia sulaikymo bėgdamas, slėpdamasis, tuomet sulaikantis gali jam padaryti materialinę žalą, lengvą ar apysunkį kūno sužalojimą.
Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas skiriasi nuo būtinosios ginties savo tikslu: būtinosios ginties atveju siekiama apginti interesą ,kurį saugo įstatymas, nuo žalos, o sulaikant asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, siekiama apginti teisingumo interesus. Sulaikant asmenį, padariusį nusikaltimą, žalą galima padaryti tik nusikaltimą padariusiam asmeniui. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas galimas tik po nusikaltimo padarymo ir aktyvus šiuo atveju yra sulaikantysis asmuo.
Baudžiamasis teisinis sulaikymas galimas, jeigu asmuo padaro tokius nusikaltimus: valstybinį; nusikaltimus, kurių objektas yra sveikata, gyvybė, lytinė laisvė; jei asmuo padaro vagystę, plėšimą, turto prievartavimą, turto sunaikinimą ar sužalojimą; kokį nors nusikaltimą valdymo tvarkai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui..
Žalą galima padaryti tik tada, kai asmuo aktyviais veiksmais vengia sulaikymo. Jei asmuo nesipriešina sulaikomas, tai žalos padarymas neteisėtas. Sulaikant asmenį, žala gali būti padaroma tik nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui arba jo turtui. Žalos padarymas tretiesiems asmenims, užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Sulaikyti asmenį padarant žalą galima tik tada, jei kitaip sulaikyti nebuvo galimybės. Taip pat turi būti pakankamai duomenų: užklupimas, liudytojai, aiškūs nusikaltimo pėdsakai. Asmenį sulaikyti galima nuo nusikaltimo padarymo iki kol sueis senaties terminas.
Būtina pabrėžti, kad baudžiamasis įstatymas nenumato asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo ribų peržengimo, todėl tais atvejais, kai nusikaltėliui padaroma nereikalinga žala arba jis nužudomas, tada baudžiamoji atsakomybė už šios žalos padarymą iškyla bendrais pagrindais.

46.Bendrininkų rūšys,charakteristika,bendr,teisinė reikšmė
Bendrininkų rūšys:

Vykdytoju laikomas asmuo, betarpiškai padaręs nusikaltimą, t.y. tiesiogiai įvykdęs bendro nusikaltimo sudėtį ir pasiekęs bendrą nusikalstamą rezultatą. To paties nusikaltimo sudėtį gali realizuoti tiek vienas asmuo, tiek keli. Kiekvieno bendrininkavimo atveju vykdytojui tenka ypatingas vaidmuo – jis realizuoja visų bendrininkų nusikalstamus ketinimus. Jei nėra vykdytojo, bendrininkavimas neįmanomas. Iš vykdytojo veiksmų sprendžiama apie nusikaltimo baigtumo laipsnį. Jei vykdytojo nusikalstama veika sustojo pasirengimo ar pasikėsinimo stadijoje, tai laikoma, kad ir kiti bendrininkai baigė savo veiką atitinkamose stadijose.

Organizatoriumi laikomas asmuo, organizavęs nusikaltimo padarymą ir vadovavęs jo padarymui. Esminis šio bendrininko požymis yra tas, kad jis sujungia ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendroje nusikalstamoje veikoje -– ar išankstinėse jos stadijose, ar jau nusikaltimo darymo metu. Tai bendro nusikaltimo vadovas. Organizatorius galimas darant bet kurį tyčinį nusikaltimą bet kuria bendrininkavimo forma – net jei bendrininkaujama be išankstinio susitarimo, kai vienas iš vykdymo bendrininkų jau paties nusikaltimo darymo metu imasi vadovautis kitiems. Organizuota grupė ir nusikalstamas susivienijimas be vadovo praktiškai neįmanomi. Organizatorius vadovauja nusikaltimo pasiruošimui: lenkia, verbuoja asmenis dalyvauti nusikaltime, juos suvienija, kuria nusikalstamos veiklos planus, numato jų įvykdymo būdus, priemones, paskirsto vaidmenis bendrininkams, nustato tarpusavio ryšius ir t.t. Norint pripažinti vieną iš bendrininkų organizatoriumi nebūtinai visi šie veiksmai turi būti jo veikoje, užtenka bet kurio iš jų. Tame pačiame nusikaltime organizatorius gali atlikti ir vykdytojo veiksmus. Sprendžiant bendrininkų atsakomybės pagrindimo, bausmės individualizavimo klausimus visi to paties asmens vaidmenys bendroje nusikalstamoje veikoje turi būti išskiriami. Organizatorius – pavojingiausias. BK Specialiosios dalies normos tam tikrais atvejais nustato, kad vien pati organizacinė veikla yra baigtas nusikaltimas, pvz. antivalstybinių organizacijų kūrimas, grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas, nusikalstamo susivienijimo kūrimas

Kurstytoju laikomas asmuo, palenkęs kitą asmenį padaryti nusikaltimą. Tai nusikaltimo iniciatorius, nes sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą siekti padaryti atitinkamą nusikaltimą. Tačiau kurstytojas nebūtinai turi būti nusikaltimo autoriumi. Kurstyti visada, net ir užmaskuota forma, galima tik aktyviais veiksmais. Kurstymas turi būti konkretus, t.y. lenkiama padaryti konkretų nusikaltimą arba bent jau apibūdintą rūšiniais požymiais, sukeliantį įvairaus sunkumo, bet vienodo pobūdžio pasekmes.

Padėjėju laikomas asmuo, padedantis padaryti nusikaltimą:
1. Duodamas patarimus, nurodymus;
2. Teikdamas priemonių;
3. Šalindamas kliūtis;
4. Iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį, nusikaltimo padarymo įrankius ir priemones, nusikaltimo pėdsakus ar daiktus, įgytus nusikalstamu būdu.
BENDRININKAVIMO TEISINĖ REIKŠMĖ:

Kalbant apie B-o teisinę reikšmę reiktų paminėti, kad : -B-as neretai yra būtinas nusikaltimų, paprastai l.pavojingų visuomenei, sudėties požymis. -Kitais atvejais jis vertinamas kaip nusikaltimą kvalifikuojantis požymis ;-Taip pat gali būti laikomas atsakomybe sunkinančia aplinkybe.
Paskutiniais dviem atvejais bendrininkams atitinkamai parenkama griežtesnė bausmės rūšis bei dydis arba veika kvalifikuojama pagal normą, numatančią griežtesnę sankciją.

47. Nusikalstamų veikų sutaptis: realioji ir idealioji
Nusikaltimų sutaptis būna, kai kaltininkas padaro du ar daugiau nusikaltimų, kurie gali būti tam tikra prasme artimi ar visiški skirtingi. Tačiau visais atvejais pažeidžiami arba skirtingi objektai (teisiniai gėriai), arba tas pats objektas, tačiau iš esmės skirtingais veiksmais, ir todėl jie negali sudaryti vieno vieningo nusikaltimo
Nusikaltimų sutapties rūšys:
Idealioji nusikaltimų sutaptis – tai situacija, kai viena veika asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtinguose BK straipsniuose arba vieno straipsnio skirtingose dalyse (su sąlyga, kad šios dalys yra savarankiškos nusikalstamos veikos). Požymiai: – viena veika padaromi du ar daugiau nusikalt.; – nusikaltim.t.b. skirtingi (t.y.numatyti skirtinguose BK str.); – bent pgl 2 iš jų neturi būti teisinių kliūčių patraukti asmenį baudž.atsak.
Realioji nusikaltimų sutaptis – situacija, kai keliomis veikomis asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, numatytų skirtingose BK spec dalies normose. Požymiai : – 2 ar daugiau nusikalt. padaromi keliomis veikomis; – tie nusikal. T.b. numatyti skirtinguose BK straipsniuose; – neturi būti teisinių kliūčių patraukti asmenį baudž.atsak. bent už du iš jų; – asmeniui neturi būti buvę taikytos už ankstesnį nusikalt. Baudžiamojo poveikio priemonės.
Nusikaltimų skirstymo į idealiąją ir realiąją sutaptį teisinės padariniai:
Padaryti nusikaltimai gali būti nevienodai vertinami. Kai yra realioji sutaptis, antrasis nusikaltimas gali būti kvalifikuojamas kaip padarytas pakartotinai. Tokio pakartotinumo negali būti esant idealiajai sutapčiai.
Esant idealiajai sutapčiai padaryti nusikaltimai visuomet yra skirtingi, o realiosios sutapties atveju padaryti nusikaltimai gali būti ir skirtingi, ir vienarūšiai.
Esant idealiajai ir realiajai sutapčiai skirtingai spendžiami patraukimo baudžiamojon atsakomybės senaties klausimai

48. Mišri (dviguba) kaltė

Tai tokia kaltės forma, kai asmens psichinis santykis su veika yra tyčia, o su padaryniais – neatsargumas.

BT teorijoje ši forma suprantama 2 prasmėm:
Plačiąja prasme – kai kaltininkas veikia tyčia, o padaryniai atsiranda dėl neatsargumo. Materialiosiose NS nusikaltimo kvalifikavimą nulemia kaltininko psichinis santykis su padaryniais, todėl nusikaltimas bus laikomas padarytu dėl neatsargumo, tačiau ši taisyklė nebus taikoma tuo atveju, kai baudž. įst. numato dispoziciją, pagal kurią veika turi būti tyčinė, o padaryniai gali atsirasti ir dėl neatsargumo.
Siaurąja prasme – kai kaltininko tyčinė veikla sukelia 2 savarankiškus padarynius, iš kurių vienos kaltė yra tyčinė, o kitos – neatsargumas.
Būtinos sąlygos:
1) 1 veika sukelia 2 savarankiškus padarynius;
2) veikai ir vieniems padaryniams kaltė yra tyčinė, o antriems padaryniams – neatsargumas;
3) tarp veikos ir padarynių egzistuoja 2 savarankiški priežastiniai ryšiai
Baudž. įst. numato 2 galimus mišrios kaltės formos variantus:
– Mišri kaltės forma pasireiškia skirtingu psichiniu santykiu su pavojinga veika ir kilusiomis pavojingomis pasekmėmis (pvz., neteisėtas aborto padarymas, sukėlęs mirtį);
– Mišri kaltės forma pasireiškia skirtingu psichiniu santykiu su padaryta veika ir vienu iš kvalifikuojančiu nusikaltimą požymiu (pvz., mažametės ar nepilnametės išžaginimas).

Leave a Comment