Darbuotojo materialinė atsakomybė

Darbuotojo materialinė atsakomybė

Darbo įstatymai nustato dvi materialinės darbuotojų atsakomybės rūšis: ribotąją ir visišką.
Ribotosios materialinės atsakomybės atveju darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą materialinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesių užmokesčių dydžio, atsiradusią dėl:
1) turto netekimo ar jo vertės sumažėjimo, sugadinimo(sužalojimo);
2) medžiagų pereikvojimo;
3) baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės;
4) išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų;
5) netinkamo materialinių vertybių saugojimo;
6) netinkamos materialiniu ar piniginių vertybių apskaitos;
7) to, kad nesiimta priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti;
8) kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažaidimo.

Visiškos maaterialinės atsakomybės atvejai išsamiai išvardyti DK 145 straipsnyje. Darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei:
1. žala padaryta tyčia;
2. žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri yra konstatuota BPK nustatyta tvarka;
3. žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;
4. žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese;
5. Žala padaryta kitokiu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė nustatyta specialiuose įstatymuose;
6. Žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo;
7. kai nustatyta kolektyvinėje sutartyje.
Vienas iš daažniausiai paplitusių visiškos materialinės atsakomybės pagrindų yra darbuotojo rašytinė sutartis su darbdaviu. Ji yra dviejų rūšių: individuali ir grupinė (kolektyvinė).
Su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl individuali visiškos materialinės at

tsakomybės sutartis. Sutartyje turi būti priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe, gali būti sudaroma raštu įforminama nustatyta, už kokias materialines vertybes darbuotojas prisiima visišką materialinę atsakomybę ir kokius įsipareigojimus priima darbdavys, užtikrindamas sąlygas, kad žala neatsirastų. Konkrečių darbų ir pareigų sąrašas, kuriuos atliekant yra sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys, nustatomas kolektyvinėje sutartyje. Negalima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutarties su valytojomis, sargais, buhalteriais ir kitais darbuotojais, kuriems materialinės vertybės tiesiogiai nėra perduodamos.
Tais atvejais, kai darbuotojai dirba išvien kai kuriuos darbus, susijusius su perduotų jiems materialinių vertybių naudojimu arba saugojimu, ir kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės (pavyzdžiui, su didelės parduotuvės pardavėjomis), gali būti sudaroma grupinė visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe. Atsiradus žalai, jos atlyginimo dalies dydis paaskirstomas proporcingai, atsižvelgiant į atskirų darbuotojų dirbtą laiką tam tikru laikotarpiu (neatsakys žalos padarymo metu sirgęs arba atostogavęs darbuotojas ir pan.). Kolektyvinėje sutartyje gali būti numatytos papildomos jų darbo sąlygos, darbuotojų nuomonės pareiškimas priimant naujus narius ir pan. Darbuotojai, pasirašę tokią sutartį atleidžiami nuo materialinės atsakomybės, jeigu nustatomi tikrieji žalos padarymo šalininkai (prekes pasisavino parduotuvės pirkėjai).
Tiek individualios, tiek grupinės visiškos materialinės atsakomybės sutartys negali būti sudaromos su darbuotojais iki 18 metų.

Žalos dydžio nustatymas ir jos išieškojimo tvarka

Žalos dydžio nustatymas priklauso nuo daugelio fa

aktorių, tarp jų nuo turto, kuriam padaryta žala, rūšies, padarymo būdo, asmens, padariusio žalą, kaltės laipsnio, darbovietės veiklos pobūdžio ir kt.
Atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos.
Tiesioginiai nuostoliai – asmens turėtos išlaidos, jo turto netekimas arba sužalojimas. Negautos pajamos — pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Pavyzdžiui, darbe sužaloto darbuotojo sveikatai pablogėjus, jis buvo perkeltas į kitą darbą, tačiau su mažesniu atlyginimu ir tokiu būdu negavo ankstesnių pajamų.
Paprastai žalos, padarytos darbdaviui, dydis nustatomas pagal faktinius nuostolius, remiantis buhalterinės apskaitos duomenimis, atskaičius nusidėvėjimą pagal nustatytas normas ir natūralų sumažėjimą bei turėtas išlaidas. Norminiuose aktuose yra nemažai žalos dydžio nustatymo kriterijų, atsižvelgiant į įvairius jos padarymo būdus ir atsiradimo priežastis, tačiau paprastai vadovaujamasi Finansų ministerijos 1994 m. kovo 8 d. raštu patvirtintomis Turto įvertinimo metinėje finansinėje atskaitomybėje taisyklėmis (Žin., 1994, Nr. 20-334).
DK numatyta tvarka universali formulė, teigianti, kad atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo. Pagal civilinę teisę kalbamuoju atveju darbdavys, padengęs darbuotojo padarytą žalą įmonei, kitiems darbuotojams bei tretiems asmenims, turi teisę iš padariusio ją darbuotojo regreso (atgręžtinio reikalavimo) tvarka išieškoti tokio pat dydžio turėtus nuostolius.
Jeigu žalai atsirasti sudarė sąlygas nukentėjusiojo kaltė (sužalojimo ir mirties atvejais — sužalotojo (mirusiojo) asmens didelis neatsargumas), žalos at
tlyginimas yra mažinimas atsižvelgiant į kaltės laipsnį arba reikalavimas atlyginti žalą atmetamas.
Darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat į atsakovo turtinę padėtį, tačiau toks atskiram darbuotojui žalos atlyginimo sumažinamas negali būti pagrindas padidinti atlygintiną žalą kitiems grupinės atsakomybės dalyviams. Visa žala be jokių išlygų turi būti atlyginama, kai ji padaroma tyčia.
Darbovietei padarę žalą darbuotojai gali atlyginti ją savo noru visą ar iš dalies. Dažniausiai žala yra atlyginama pinigais, tačiau, darbdaviui sutinkant, ji gali būti atlyginama natūra: kitu lygiaverčiu turtu arba pataisant sužalotą daiktą.
Darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala, neviršijanti jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, kaip nurodoma DK 258 straipsnyje, darbdavio rašytiniu nurodymu gali būti iv iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio. Darbdavio nurodymas išieškanti, šią žalą gali būti priimamas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo žalos paaiškėjimo dienos. Jeigu darbuotojas nesutinka su darbdavio nurodymu arba jos dydžiu, turi teisę kreiptis į darbo ginčus nagrinėjančius organus. Toks kreipimasis sustabdo darbo užmokesčio išieškojimą.

Leave a Comment