REFERATAS
Visų pirma darbas – tai tikslinga žmogaus veikla, jo fizinių ir protinių sugebėjimų realizavimas siekiant gauti tam tikrų materialinių ar dvasinių gėrybių.Tik darbu sukuriamas visuomeninis gyvenimo ekonominis pagrindas (gamybos priemonės ir vartijimo daiktai).Darbas suteikia kiekvienam žmogui galimybę save realizuoti, rasti savo vietą ir pripažinimą tarp kitų žmonių.Tokios apimties visuomeniniai santykiai darbo sferoje negali būti teisiškai nereguliuojami. Ši funkcija teisės sistemoje pavesta savarankiškai šakai – darbo teisei.Darbo teisė- tai valstybės nustatytų ir taikomų teisės normų, reguliuojančių darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio darbo sutarties pagrindu, visuma.Darbo teisiniai santykiai- tai savanoriškas teisinis darbuotojo ir darbdavio ryšys, įpareigojantis darbuotoją reguliariai atlikti sulygtą darbo funkciją bendrame darbo procese, paklustant darbdavio vidaus tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir sudaryti darbo sąlygas, nustatytas įstatymuose, darbo ir kolektyvinėje sutartyje. Mūsų šalyje darbininkai ir tarnautojai teisę į darbą realizuoja sudarydami darbo sutartį. Pažodžiui suprantamą terminą “dabo sutatris” galima būtų takyti kiekvienai sutarčiai dėl darbo, taip pat sutartims dėl darbo pagal civilinę teisę. Tačiau darbo teisėje šis terminas vartojamas daug siauresne prasme. Juo nusakomas darbuotojo darbas įmonėje, įstaigoje, organizacijoje. Darbo sutartis yra labai svrbi darbuotojo atžvilgiu, nes tik ją pasirašęs darbuotojas gauna organizacijoje visas teises ir pareigas. Įsiregistravusi savo nuostatus, organizacija tampa juridiniu asmeniu arba tam tikras fizinis asmuo gauna įgaliojimus veikti organizacijos vardu ir telkti darduotojus į organizaciją. Tas darbuotojų telkimas į organizaciją pasireiškia darbo sutarčių sudarymu.
ORGANIZACIJA
1.schema.
Ši schema pateikta profesoriaus Butkaus knygoje “Organizacijos ir vadyba”. Ji parodo, kokį vaidmenį organizacijoje vaidina darbo sutartis, t.y. pavienis darbuotojas organizacijoje pasirašo darbo sutartį, o tada gali sudaryti kooperatyvinę sutartį, kuri dar geriau atstovauja darbuotojo teises. Apie darbo sutatį kalba profesorius Butkus savo knygoje “Organizacijos ir vadyba“. Teisiniai organizacijos ir pavienio žmogaus santykiai prasideda sudarius darbo sutartį- darbuotojo ir darbdavio susitarimą. Darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas vidaus darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį ir sudaryti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose aktuose ir šalių susitarimu [1.leid. 92-94-psl.].
Kitų autorių apibūdinta darbo sutartie sąvoka skiriasi nuo ką tik paminėto Butkaus apibrėžimo. Jie teigia:Darbo sutartis yra susitarimas tarp dirbančiojo ir įmonės, įstaigos, organizacijos, kuriuo dirbantysis įsipareigoja dirbti tam tikros specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas pklusdamas vidaus tvarkai, o organizacija įsipareigoja mokėti dirbančiajam darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymų, kolektyvinės sutarties ir šalių susitarimo [2. leid. 79psl.].Šio apibrėžimo autoriai sako, kad darbo sutartis sudaroma tarp darbuotojo ir organizacijos, kurioje jis žada dirbti (Butkus teigia, kad tarp darbuotojo ir darbdavio).Pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 5 straipsnį, darbdavys yra visų rūšių įmonių, įstaigų, organizacijų savininkas, jų vadovas, bet juk pareigos iš darbo sutarties kyla pačiai įmonei, o ne jos vadovui ar savininkui. Pavyzdžiui, už darbuotojo gyvybei ar sveikatai padarytą žalą atsako įmonė savo turtu, atlyginimą moka taip pat įmonė iš savo turimų lėšų, o ne asmenys, nurodyti įstatyme kaip darbdaviai.Taigi, aš pritarčiau antrojo darbo sutarties apibrėžimo autorių nuomonei, kad sutartis sudaroma tarp darbuotojo ir organizacijos.D.Vyšniauskienė, V.Kundrotas kygoje “Verslo etika” sako, kad darbo sutartis- tai įstatymas, kuris nustato darbo sutarties sudarymo, pakeitimo ir nutraukimo bendrąją tvarką. Šiame įstatyme išdėstytos darbuotojų ir darbdavių pagrindinės teisės ir pareigos, susiejusios su priėmimu į darbą, darbo sąlygų pakeitimu, savarankišku išėjimu ir ir atleidimu iš darbo [6. leid. 197 psl.].Skirtingai nuo dviejų pirmųjų darbo sutarties apibrėžimų, D.Vyšniauskienė ir V.Kundrotas darbo sutartį įvardina, kaip įstatymą.Tokie sutarties įvardijimai-susitarimas ir įstatymas- yra labai skirtingi. Mano manymu, čia labiau tiktų “įstatymas”, nes šis žodis yra teisiškai “tvirtesnis”.Dar palyginimui radau vieną B.Leonienės darbo sutarties apibrėžimą, kuris parašytas „Darbuotojų vadybos“ knygoje.Jis yra identiškas profesoriaus Butkaus apibrėžimui, tačiau dar yra pridėtas vienas sakinys, kuris, mato manymu, yra ganėtinai svarbus:Darbo sutartis yra susitarimas, kuriame:• Darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba atlikti tam tikeas pareigas, paklusdamas nustatytai vdaus tvarkai.• Darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui nustatytą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, numatytas darbo įstatymuose, kolektyvinėje sutartyje ir salių susitarimu.Darbo sutartis atspindi ne tik darbuotojo ir darbdavio įsipareigojimus, teises, bet ir sutartie galiojimo terminą [5. leid. 74-75 psl.].Aš manyčiau, kad galiojimo terminas yra svarbus, nes jis nusako mono aprašomos sutartie gyvavimo laikotarpį. Analizuojant darbo sutarties sąvokas, galima būtų pasakyti:1. Tai įstatymas,kuris nusako darbuotojo bei organizacijos tarpusavio teises ir pareigas.2. Darbuotojas įsipareigoja personaliai atlikti tam tikrą darbinę funkciją, nesiejamą su gaunamu režultatu, nepavedant jos kitam asmeniui.3. Darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams.4. Tai atlyginta sutartis, pagal kurią darbdavys privalo mokėti darbuotojui už darbą sulygintą atlyginimą.5. Darbo sąlygas šalys gali nustatyti savo susitarimu, jei jos neprieštarauja teisės aktams ir kolektyvinei sutarčiai ir jei jos yra geresnės už numatytas nurodytuose dokumentuose.6. Tai dokumentas, kuriame nurodytas jo gyvavimo laikotarpis.Aptarus darbo sutarties apibrėžimą, derėtų pašnekėti apie šios sutarties turinį- visumą sutarties sąlygų, apibrėžiančių šalių teises ir pareigas. Ta visuma sutarties sąlygų- tai būtinosios ir papildomos sąlygos. Plačiau panagrinėsim būtinąsiais sąlygas, dėl kurių nesusitarus sutartis laikoma nesudaryta.A. Dambrauskas, V. Nekrašas, J.Nekrošius savo knygoje “Darbo teisė” sako, kad darbo sutartims būtinos sąlygos yra susitarimai: a) dėl darbuotojo priėmimo į darbą tam tikroje organizacijoje (darbo sutarties šalys ir darbo vieta); b) dėl darbo arba pareigų (darbo funkcijos), kurias turėtų vykdyti darbuotojas, pobūdžio [2 leid. 83 psl.].Profesorius Butkus išskiria šias būtinasias sąlygas:1. Darbuotojo darbo vietos.Darbo sutartyje būtina nurodyti darbuotojo darbo vietą.2. Darbo funkcijų.Ji darbo sutartyje apibrėžiama nurodant tam tikrą profesiją, specialybę, kvalifikaciją arba tam tikras pareigas. Ši sąlyga yra labai svarbi, nes nuo jos priklauso, kokį darbą turės dirbti darbuotojas administracijos reikalavimu.Prie šių ir A. Dambrauskas, V. Nekrašas, J.Nekrošius paminėtų būtinųjų sąlygų Butkus priskiria dar vieną:3. Darbo apmokėjimo [1. leid. 93 psl.].Rengdami Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymą, teisininkai ginčyjosi, ar šią sąlygą verta įtraukti kaip būtinąją, nes nesusitarus dėl vienos iš būtinųjų sąlygų, darbo sutartis laikoma nusudaryta. Tačiau ši nuostata į įstatymą įtraukta.Mano manymu, ši sąlyga yra daugeliui darbuotojų svarbi, todėl ją dėrėtų priskirti prie būtinųjų sąlygų ir vertėtų nustatyti prieš pradedant darbą , t.y. pasirašant darbo sutartį.Be būtinųjų sąlygų, darbo sutarties šalys gali numatyti papildomas sąlygas. Tai gali būti susitarimas dėl išbandymo, profesijų sugretinimo ir pan. Susitarimas arba nesusitarimas dėl papildomų sąlygų neturi reikšmės darbo sutarties sudarymui, t.y. susitarus dėl būtinų sąlygų, sutartis visuomet galioja [ 2. leid.84psl.].Beliko aptarti darbo sutarties formą. Darbo sutarties formą reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 17 straipsnis. Pagal jo antrająją dalį, darbo sutartis sudaroma raštu vadovaujantis tipine forma. Taip teigia V.Tiažkijus, R.Petravičius, G.Bužinskas savo knygoje “Darbo teisė” [3. leid. 60 psl.]. Tačiau kitoje knygoje, t.y A. Dambrauskas, V. Nekrašas, J.Nekrošius “Darbo teisė”sakoma, kad darbo sutartis gali būti sudaroma žodžiu ir raštu. Kokia forma sudaryti sutartį, paprastai sprendžia jos šalys. Dažniausiai ji sudaroma žodžiu. Rašytinė darbo sutarties forma būtina tik tais atvejais, kai to reikalauja įstatymai. Pavyzdžiui, raštu turi būti sudaromos darbo sutartys organizuotai telkiant darbuotojus, sutartys dėl darbų Tolimosios Šiaurės ir jai prilygintose vietovėse [ 2.leid. 84psl.].Taigi matome, kaip skirtingai apie darbo sutarties sudarymo forma kalba autoriai. Vieni mano, kad sutartis turėtų būti sudaroma žodžiu, kiti- raštu. Aš pritarčiau tiems autoriams, kurie teigia, kad sutartį reikai sudaryti raštu, nes pasirašant tokį svarbų dokumentą, jis turi būti įteisintas raštu.Pakalbejus apie darbo sutarties sąvoką, jos turinį bei sudarymo formą, derėtų pakalbėti apskritai apie sutarties reikšmę.Darbo sutartis turi didžiulę socialinę ūkinę ir teisinę reikšmę. Socialine ūkine prasme darbo sutartis reikšminga tuo, kad ji yra ne tik pagrindinė liaudies ūkio aprūpinimo kadrais teisinė forma, bet ir pagrindinė piliečių teisės į darbą realizavimo forma, užtikrinanti kiekvienam mūsų šalies piliečiui galimybę laisvai pasirinkti veiklos rūšį ir vietą.Ypač reikšminga darbo sutartis teisine prasme. Pirma, ji yra pagrindinis konkrečių darbo teisinių santykių atsiradimo šaltinis. Dažniausiai ji yra vienintelis ir pakankamas teisinis pagrindas tiems santykiams atsirasti. Kaikuriais atvėjais darbo sutartis yra butina juridinių faktų komplekso, sudarančio konkretaus darbo teisinio santykio atsiradimo pagrindą, sudedamoji dalis (pvz., siunčiant jaunąjį specialistą į darbą, skiriant pareiguną į pareigas ir pan.). Antra, darbo sutartis yra ne tik darbo teisinio santykio atsiradimo, bet ir jo tolesnio egzistavimo bei vystymosi pagrindas. Ji individualizuoja atitinkamo piliečio darbo sąlygas, todėl, ją pakeitus arba nutraukus, pasikeičia arba nutrūksta ir darbo teisiniai santykiai. Trečia, darbo sutartis yra pagrindas taikyti konkretiems jos subjektams atitinkamus darbo įstatymus ir lokalines darbo teisės normas. Vadovaujantis šiais norminiais aktais, darbo sutartimi nustatoma darbuotojo teisinė padėtis visuomenėje darbo organizacijoje, jo teisės ir pareigos [2. leid. 82psl.].Literatūros sąrašas:
1. 4. B.Leonienė “Darbuotojų vadyba”2. V. Tiažkijus, R. Petravičius, G.Bužinskas “Darbo teisė”1. F.S.Butkus “Organizacijos ir vadyba” 2. A.Dambrauskas, V.Nekrošas, J.Nekrošius “Darbro teisė”
3. 5. Čiočys “ Teisės pagrindai”4. 6. D.Vyšniauskienė, V.Kundrotas kygoje “Verslo etika”