Įvadas…………………………………………………………….……………3III. Turto draudimo sutarties samprata…………………………………………5II. Turto draudimo sutarties turinys…………………………………………..251. Esminės turto draudimo sutarties sąlygos………………………………252. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos……………38III. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas…………………….46Išvados………………………………………………………………………..58Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas…………………………………..61Reziume anglų kalba……………………………………………………..…65ĮvadasŠis darbas skiriamas turto draudimo sutarčiai kaip draudimo sutarties atmainai apibūdinti, turto draudimo sutarties sampratos, turinio, sudarymo ir pasibaigimo problemoms. Turto draudimo sutarties tema yra aktuali. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos duomenimis, per 1998 m. Lietuvos draudimo įmonės sudarė 832656 turto draudimo sutartis . Kadangi sudaromų turto draudimo sutarčių skaičius nemažas, iškyla poreikis kuo tobuliau reglamentuoti turto draudimo teisinius santykius, kurie yra pakankamai sudėtingi, įstatymais. Draudimo sutartį, kurios viena atmainų yra turto draudimo sutartis, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trisdešimt aštuntasis skirsnis ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo antrasis skirsnis . Šių norminių aktų nuostatos taip pat bus aptartos šiame darbe, ypatingą dėmesį skiriant diskutuotinoms Draudimo įstatymo nuostatoms, su kuriomis siejamos teorinės ir praktinės problemos, taip pat kai kurioms Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto nuostatoms, susijusioms su рio darbo tema. Pastebėtina, jog Lietuvos teisės mokslas neskiria pakankamo dėmesio draudimo teisiniams santykiams. Veikalų, liečiančių draudimo teisę, beveik nėra. Gal pamirštama, jog draudimas yra ne tik ekonominė kategorija. Juk draudimo teisiniai santykiai yra civilinės teisės dalykas, ir tik teorinio pagrindo buvimas gali užtikrinti tobulesnę įstatymų leidybą ir tuo pačiu palankesnes sąlygas tolesniam draudimo teisinių santykių vystymuisi. Šiame darbe didžiausias dėmesys skiriamas turto draudimo sutarties reglamentacijai Lietuvos Respublikoje, draudimo įmonių praktikai draudimo rūšies taisyklėse nustatant turto draudimo sutarčių sąlygas, taip pat lyginamuoju aspektu bus atsižvelgiama į užsienio šalių (Anglijos, Rusijos ir Vokietijos ir kt.) patirtį. Kadangi, kaip minėta, Lietuvos autorių darbų, tiesiogiai susijusių su šio darbo tema, beveik nėra, todėl, analizuojant šio darbo temą, bus remiamasi užsienio šalių draudimo teisės teoretikų: Serebrovskio , Hanselo , Fonteino ir kitų veikalais.
I. Turto draudimo sutarties samprata
Civilinės teisės teorijoje sutartis suprantama kaip dviejų ar daugiau asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo . Sutartis – juridinis faktas, su kuriuo teisės normos sieja sutartinių prievolių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Siekiant įsigilinti į turto draudimo sutarties esmę, svarbu panagrinėti pačios draudimo sutarties sampratą, nes turto draudimo sutartis yra viena iš draudimo sutarties atmainų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 462 straipsnis įtvirtina tokią draudimo sutarties sąvoką: draudimo sutartimi draudėjas įsipareigoja nustatytu laiku mokėti draudimo įmokas (premijas), o draudimo įmonė (draudikas) įsipareigoja, atsitikus draudiminiam įvykiui, mokėti draudimo išmoką draudėjui ar asmeniui, kuris įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį. Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas pateikia tik bendrą draudimo sutarties sąvoką. Anksčiau galiojusioje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnio redakcijoje buvo įtvirtintas turto draudimo sutarties apibrėžimas: laisvojo draudimo sutartimi draudimo organizacija įsipareigoja, įvykus sutartyje nurodytam atsitikimui (draudimo atsitikimui), pagal turto draudimą atlyginti draudėjui ar kitam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, turėtą žalą (išmokėti draudimo atlyginimą) sutartyje sulygtos sumos (draudimo sumos) ribose, o kada turtas apdraustas ne visa verte,- atitinkamą žalos dalį, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.Teisės teorijoje ilgą laiką mokslinė mintis negalėjo išsivaduoti iš požiūrio, draudimo sutartimi pripažįstančio tik turto draudimo sutartį. Šios nuomonės laikėsi Telis, Labandas . Asmens draudimo sutartis apskritai nebuvo laikoma draudimo sutartimi, traktuojant ją kaip tam tikrą paskolos, taupymo sutarčių atmain…ą. Kai kurie autoriai (Levis, Goldšmitas, Erenbergas) asmens draudime įžvelgė turto draudimą: asmens draudimo sutartimi draudėjas siekia išvengti nuostolių, kaip ir turto draudimo sutartimi . Tarp šių dviejų draudimo rūšių egzistuoja tam tikri skirtumai, tačiau jas jungia bendras tikslas – atlyginti draudėjui nuostolius, kuriuos jis patirs įvykus draudimo sutartyje numatytam draudiminiam įvykiui. Šios teorijos neturėtų stebinti. Asmens draudimas atsirado daug vėliau negu turto draudimas. Dėl draudėjų, suinteresuotų apdraustųjų mirtimi, piktnaudžiavimų asmens draudimas kai kuriose šalyse netgi buvo uždraustas (Prancūzijos 1681 m. Ordonnance de la marine) . Tačiau asmens draudimo sutartis vis dėlto buvo pripažinta savarankiška draudimo sutarties atmaina (Planiolis, Šeršenevičius, Sinaiskis) . Pripažinus asmens draudimo sutartį draudimo sutarties atmaina, pastebima tendencija bandyti išskirti bendriausius draudimo sutarties požymius, kuriuos turi ir asmens, ir turto draudimo sutartys. Miuleris-Ercbachas, Hagenas, Erenbergas ir kiti teoretikai manė, jog nėra tikslinga kurti visa apimančias draudimo sutarties sąvokas . Dar senovės Romoje buvo žinoma taisyklė: omnis definitio in jure civili periculiosa est. Pastebėtina, jog pažangūs 20 amžiaus pradžios Vokietijos, Šveicarijos ir Austrijos draudimo sutarties įstatymai nepateikia draudimo sutarties sąvokos. Kadangi turto draudimo sutartis yra draudimo sutarties atmaina, tikslinga išnagrinėti, kokie požymiai yra būdingi draudimo sutarčiai.Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas draudimo sutartį laiko savarankiška sutartimi greta pirkimo – pardavimo, nuomos, pavedimo ir kitų sutarčių. Draudimo teisinių santykių reglamentavimui skirtas Civilinio kodekso 38 skirsnis, kuriame įtvirtinta draudimo sutarties sąvoka (462 straipsnis), draudimo forma (463 straipsnis), draudimo objektas (464 straipsnis), pagrindinės draudimo sutarties sudarymo nuostatos (465 straipsnis). Draudimo sutartis yra dvišalė sutartis. Viena sutarties šalis yra draudėjas, o kita – draudikas, abi šalys turi reikalavimo teises ir jas atitinkančias pareigas. Draudėjas yra skolininkas, nes privalo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir kreditorius, nes turi teisę reikalauti suteikti draudiminę apsaugą. Draudikas yra kreditorius, nes turi teisę reikalauti draudėjo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir skolininkas, nes už sumokėtą draudimo įmoką privalo suteikti draudiminę apsaugą (t.y. įvykus draudiminiam įvykiui draudimo sutarties galiojimo metu, draudimo sutarties sąlygomis draudikas privalės mokėti draudimo išmoką).Teisės teorijoje ginčijamasi, ar draudimo sutartis yra konsensualinis sandoris , ar realinis . Matyt, teisingesnė yra pastaroji nuomonė, grindžianti šio sandorio realinį pobūdį tuo, jog sudarant draudimo sutartį reikia ne tik susitarti dėl sutarties sąlygų, bet ir draudėjas turi sumokėti draudimo įmoką. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Draudimo sutartyje gali būti nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja praėjus tam tikram laikui po arba iki visos ar pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo. Draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jei draudiminis įvykis įvyksta pasirašius draudimo sutartį, bet dar neįmokėjus draudimo įmokos, draudėjas neprivalo mokėti draudimo išmokos, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip.Draudimo sutartis yra atlygintinė sutartis. Už suteikiamą draudiminę apsaugą draudėjas draudikui įsipareigoja sumokėti draudimo įmoką. Draudėjo pareiga laiku mokėti draudimo įmokas įtvirtinta Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte.Planiolis ir Šeršenevičius teigė, jog draudimo sutartis yra sąlyginis sandoris . Reikėtų pastebėti, jog sąlyginiuose sandoriuose teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas nuo tam tikrų sutartyje numatytų sąlygų įvykimo, šios sąlygos yra atsitiktinės sutarties… sąlygos . Tuo tarpu draudimo sutartyje draudiminis įvykis kaip draudiko pareigos mokėti draudėjui draudimo išmoką atsiradimo sąlyga priskiriamas būtinosioms draudimo sutarties sąlygoms, t.y. nesusitarus dėl to, ką draudimo sutarties šalys laikys draudiminiu įvykiu, draudimo sutartis laikoma nesudaryta. Todėl nepagrįsta laikyti draudimo sutartį sąlyginiu sandoriu.Draudimo sutartis sudaroma tik su draudimo įmone. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės. Draudimo sutartis, sudaryta ne su draudimo įmone, pagal Draudimo įstatymo 23 straipsnį negalioja.Draudimo sutarčiai būdingas draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas. Draudikas nežino, ar teks jam mokėti draudimo išmoką, ar ne, kada ir kokio dydžio išmoką teks mokėti. Todėl Prancūzijos civilinis kodeksas draudimo sutartį priskiria prie aleatorinių (rizikinių) sutarčių . Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys, kur tikslus draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo laikas ir konkretus draudimo išmokos dydis aptariamas draudimo sutartyje, t.y. kaupiamojo gyvybės draudimo sutarčiai draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas nėra būdingas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nežino rizikinės sutarties instituto, tačiau jį numato Civilinio kodekso projekto 577 straipsnio 3 dalis, pagal kurią rizikinė sutartis yra tokia sutartis, kuomet naudos gavimas priklauso nuo tam tikro įvykio įvykimo ar neįvykimo . Draudimo sutarties atveju toks įvykis būtų draudiminis įvykis.Prancūzų teoretikas Saleilis, motyvuodamas tuo, jog draudėjas nedalyvauja draudimo sutarties sąlygų paruošime, teigė, kad draudimo sutartis yra prisijungimo sutartis (contract d’adhesion) . Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato prisijungimo sutarties instituto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 577 straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į sutartis, sudaromas abipusių derybų būdu ir į prisijungimo sutartis . V. Mikelėnas, analizuodamas civilinio kodekso projekto nuostatas, liečiančias prisijungimo sutartį, atkreipia dėmesį į tai, jog prisijungimo sutartį rengia viena šalis ir kitai šaliai pateikia tik pasirašyti, pastaroji turi dvi alternatyvas: pasirašyti parengtą sutartį arba atsisakyti pasirašyti . Nors didžioji dauguma draudimo sutarties sąlygų paruošiama draudiko, tačiau kai kurios sąlygos (pvz. draudimo suma, sutarties terminas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir terminai) atsiranda šalių susitarimu. Todėl nebūtų galima teigti, jog, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, draudimo sutartis bus traktuojama kaip prisijungimo sutartis.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 578 straipsnis įtvirtina viešosios sutarties institutą. Ar, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, draudimo sutartį bus galima laikyti vieša sutartimi? Sprendžiant iš Civilinio kodekso projekto minėto straipsnio, viešajai sutarčiai būdingi šie požymiai: viešos sutarties vienas iš subjektų yra komercinė organizacija, teikianti paslaugas ar parduodanti prekes neapibrėžtam asmenų ratui; ši komercinė organizacija privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo besikreipiančiu asmeniu vienodomis sąlygomis, neteikdama privilegijų vienam ar kitam asmeniui. Kadangi draudime draudėjų draudžiami objektai, įtakojantys draudimo sumos ir draudimo įmokos dydį bei draudimo rizikos laipsnį, nėra vienodi (pvz. dvidešimties metų senumo “Žiguli” markės automobilis ir naujas “Audi” markės automobilis draudime nuo vagystės), pačių draudėjų socialinė padėtis ir gyvenimo būdas, galintys įtakoti draudimo rizikos laipsnį, o taip pat draudimo įmokos dydį, irgi negali būti visiškai vienodi. Sudaryti draudimo sutartį visiškai vienodomis sąlygomis su kiekvienu besikreipiančiu nėr…a įmanoma, todėl draudimo sutartis, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, negalės būti laikoma vieša sutartimi. Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys. Draudimo sutartis teisės teorijoje laikoma contractus intuitae personae . Draudimo sutartis grindžiama šalių visišku abipusiu pasitikėjimu (uberrima fides). Iš šio principo išplaukia draudėjo pareiga tiek sudarant sutartį, tiek sutarties galiojimo metu teikti draudikui visapusišką ir teisingą informaciją. Ypatingai visiško abipusio pasitikėjimo (angl. utmost good faith) doktrina išplėtota Anglijoje. 1928 m. byloje Rozanes v. Bowen išaiškinta, jog “draudikas nežino nieko apie ateinantį draustis asmenį, o pastarasis žino viską, todėl jis turi pareigą suteikti visapusišką informaciją draudikui, net jei ir draudikas nesiteirauja.” 1766 m. byloje Carter v. Boehm nustatyta, jog teikti visapusišką informaciją yra abiejų šalių pareiga. Draudikas privalo išaiškinti visas draudimo sutarties sąlygas, nesudaryti draudimo sutarties, jei ji prieštarauja įstatymams, neklaidinti draudėjo neteisingais pareiškimais .Serebrovskis pagrįstai teigia, jog draudimo sutarties tikslas yra vienas iš draudimo sutarties požymių. Draudimo sutartimi draudėjas siekia apsirūpinti galimo nepritekliaus atveju . Dar vienas svarbus draudimo sutarties požymis yra draudimo interesas. Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Draudimo įstatymas nežino draudimo intereso sąvokos. Ilgą laiką draudimo objektu buvo laikomas turtas, asmens gyvybė ar sveikata. Teisės teorijoje galiausiai buvo prieita nuomonės, jog draudimo objektas yra ne daiktai ar žmonės, o draudiminis interesas. Šios nuomonės šalininkai buvo Šeršenevičius, Manes, Kišas, Erenbergas, Ostertagas, Serebrovskis ir nemažai kitų teoretikų . Juk draudikas draudimo sutartimi neįsipareigoja asmenį ar turtą atstatyti į pirminę būklę (pvz. atstatyti sudegusį pastatą, sugrąžinti prarastą sveikatą). Draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti save nuo neigiamų turtinių pasekmių, kurios galimos įvykus draudiminiam įvykiui. Tokiu būdu draudimo interesas yra draudėjo turtinis interesas apsaugoti save nuo draudiminio įvykio pasekmių. Panašią draudimo intereso sąvoką įtvirtina UAB “KDK draudimas” Miško draudimo taisyklių 2.5 punktas: draudimo interesas yra draudėjo suinteresuotumas draudiminio įvykio neįvykimu . Teorijoje draudimo interesas dar apibrėžiamas kaip nauda, kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas (Kišas, Kornfeldas, Manes) . Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymai nežino draudimo intereso kaip draudimo objekto sąvokos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnis draudimo objektais laiko neprieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams turtinius interesus:1) susijusius su asmens gyvenimo trukme, sutuoktuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;2) susijusius su kūno sužalojimu, taip pat nelaimingais atsitikimais ir ligomis;3) susijusius su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;4) susijusius su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui . Kad šie turtiniai interesai būtų pripažįstami draudiminiais interesais, būtinos šios sąlygos:1) interesas turi būti būtent turtinio pobūdžio. Moraliniai interesai nėra draudimo objektas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnis draudimo objektu laiko tik turtinį interesą;2) turtinis interesas turi būti subjektyvus. Draudžiamas tik tam tikro asmens turtinis interesas. Objektyvaus intereso draudimas neįmanomas. Kišas tai išveda iš draudimo intereso sampratos . Draudimo interesas – nauda, kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas. Jei, pavyzdžiui, turto draudime draudiminiu įvykiu padaroma žala draudėjo turtui, tai netraktuojama kaip visuomeninė žala, o tik kaip konkretaus asmens – draudėjo patirta žala. Todėl ir draudimo interesas – draudėjo nauda dėl draudiminio įvykio neįvykimo – subjektyvi kategorija;3) turtin…is interesas turi būti teisėtas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5 straipsnis nustato, jog civilines teises saugo įstatymai, išskyrus tuos atvejus, kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, geriems papročiams. Civilinio kodekso 464 straipsnis draudimo objektais laiko turtinius interesus, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Ypatingai draudimo intereso kaip vienos iš esminių sąlygų atsirasti draudimo teisiniams santykiams reikšmė akcentuojama Anglijoje. Pats draudimo interesas Anglijoje suprantamas kaip teisė draustis, kurią sąlygoja įstatymo pripažįstamas draudėjo turtinis interesas draudimo dalykui. Daiktai, pastatai, atsakomybė prieš trečiuosius asmenis Anglijoje laikoma draudimo dalyku (subject matter of insurance), o draudimo sutarties dalyku (subject matter of contract) yra laikomas turtinis interesas, kurį asmuo turi draudimo dalykui . 1745 metų Marine insurance Act įtvirtino nuostatą, jog laivų ir krovinių draudimo sutartys, sudarytos be draudimo intereso, pripažįstamos negaliojančiomis. 1774 metų Life Assurance Act (labiau žinomas Gambling Act pavadinimu) draudimo intereso egzistavimą įtvirtina kaip būtiną sąlygą ir asmens draudimo sutartims sudaryti. Šios nuostatos išliko ir vėlesnėse šių aktų redakcijose . Kontinentinėje Europoje asmens draudime draudimo interesas nevaidina tokio vaidmens kaip turto draudime. Pripažįstama, jog draudimo interesas reikšmingas tik turto draudimui . Turto draudimo sutartis negalioja, jeigu draudimo intereso nebuvo sutarties sudarymo metu. Turto draudimo sutartis pasibaigia, jei draudimo interesas išnyksta. Draudimo interesas apsprendžia draudimo išmokos ribas. Draudimo interesas yra nuostatų dėl papildomo ir keleriopo draudimo, turto draudimo mažesne už realią vertę draudimo suma, pagrindas . Aptarus draudimo sutarties požymius, būtina atskirti draudimą nuo panašių reiškinių. Dar 19 amžiaus teoretikai (Planiolis, Šeršenevičius) skyrė draudimą nuo loterijos, lošimo ir lažybų . Atskyrimo esminis pagrindas yra tikslas. Lažybų, lošimo ir loterijos dalyviai siekia netikėtai praturtėti. Draudimui savo ruožtu būdingas apsirūpinimo nepritekliaus atvejui tikslas. Draudimo sutartimi draudėjas siekia ne praturtėti, o tik apsaugoti save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų turtinių pasekmių. Be to, reikėtų pastebėti, jog tarybinė civilinės teisės teorija, kurios kai kurie teiginiai pripažįstami ir akcentuojami dabartinės Lietuvos civilinės teisės teorijos, nepripažino, jog lažybų ir lošimo santykiai, skirtingai negu draudimo teisiniai santykiai, yra teisės reguliavimo dalykas . Loterija, jei ji vykdoma įstatymu nustatyta tvarka, buvo laikoma teisės reguliavimo dalyku. Beveik analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekte . Civilinio kodekso projekto 18 skirsnis skirtas draudimo teisinių santykių reglamentavimui. Civilinio kodekso projekto 659 straipsnio 1 dalis nustato, jog lošimas ir lažybos nesukelia jokių prievolių, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Pagal projekto 660 straipsnio 1 dalį, loterijos ar kitokio žaidimo, grindžiamo rizika ar atsitiktinumu, pagrindu prievolės atsiranda tik tuo atveju, jei ji buvo organizuota ir pravesta įstatymų nustatyta tvarka. Labai panašūs į draudimo sutartį yra laidavimas ir garantija. Laidavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 212-220 straipsniai. Nuo laidavimo sutarties draudimo sutartis skiriasi tuo, jog yra savarankiška, dvišalė ir atlygintina sutartis, o laidavimo sutartis yra vienašalė, neatlygintina . Laidavimas savo prigimtimi yra papildoma prievolė. Laidavimas gali būti ir atlygintinas, tačiau jis nuo draudimo sutarties skirsis tuo, jog laidavimo sutartis yra vienašalė sutartis. Draudimo sutartis visada yra savarankiško, o laidavimo sutartis – papildomo pobūdžio (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas . Nuo garantijos (Civilinio kodekso 220-221 straipsniai) draudimo sutartis taip pat sk…iriasi savo savarankišku pobūdžiu ir tuo, kad yra dvišalė sutartis. Garantijos sutartis yra vienašalė, garantija yra papildoma prievolė (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas). Miuleris-Ercbachas nurodo, jog draudimo sutartis, skirtingai negu garantijos, yra visuomet atlygintina . Be to, pastebėtina, jog laidavimas ir garantija yra konsensualiniai sandoriai, o draudimo sutartis – realinis.Aukščiau buvo aptarti požymiai, būdingi ir turto draudimo sutarčiai kaip draudimo sutarties atmainai. Siekiant įsigilinti į turto draudimo sutarties esmę, svarbu aptarti požymius, būdingus tik turto draudimo sutarčiai.Turto draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja atlyginti konkrečius nuostolius, kuriuos patiria draudėjas, kai yra sunaikinamas, sužalojamas arba netenka vertės jo turtas. Konkretų materialų daiktą ar, pavyzdžiui, galimus finansinius nuostolius, susijusius su gamybos pertraukimu, teismo išlaidomis, kredito negražinimu ir pan. galima įvertinti gana objektyviai, ko, pavyzdžiui, nepasakysi apie asmens gyvybę ar sveikatą . Todėl objektyviai galima įvertinti ir nuostolius, kuriuos patiria draudėjas draudiminio įvykio pasekoje. Siekiant išvengti nepagrįsto draudėjo praturtėjimo draudiko sąskaita, turto draudimo reglamentacijoje įtvirtinamas vienas esminių turto draudimo sutarties principų: draudimo suma negali viršyti realios turto vertės. Tokio draudimo sumos priklausomumo nėra asmens draudime (niekas negali pasakyti, kiek, pvz., kainuoja žmogaus gyvybė) ir civilinės atsakomybės draudime (nes galimos žalos turtui ir asmeniui dydis sunkiai prognozuojamas), šiose draudimo rūšyse draudimo sumos dydis priklauso tik nuo šalių susitarimo, įstatymų leidėjas, skirtingai negu turto draudime, nenustato jokių draudimo sumos dydžio apribojimų. Todėl tik turto draudime galimos keleriopo draudimo, papildomo draudimo, draudimo mažesne draudimo suma nei reali turto vertė, turto vertės kitimo einant draudimo sutarties terminui problemos, kurios bus aptartos šiame darbe vėliau, analizuojant turto draudimo sutarties sąlygas.Dar vienas, būdingas tik turto draudimo sutarčiai, draudimo teisės teorijoje išskiriamas požymis yra draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, regreso teisė į asmenį, dėl kurio kaltės įvyko draudiminis įvykis. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnis 3 dalis nustato, jog draudimo įmonė, atlyginusi draudėjui žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę, neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą . Pastebėtina, jog Draudimo įstatyme nėra tiksliai nustatyta, jog regreso teisė būdinga tik turto draudimui, o tai traktuotina kaip Draudimo įstatymo trūkumas. Regreso į kaltą asmenį nėra asmens draudime, tai gali būti grindžiama tuo, jog asmens draudime draudimo sumos dydį apsprendžia draudėjo subjektyvus savo sveikatos ar gyvybės vertės įsivaizdavimas, nes kaip minėta, objektyvus nuostolių dėl pakenkimo sveikatai ar gyvybei dydis asmens draudime negali būti nustatomas. Todėl nelogiška versti kaltą asmenį atlyginti draudikui išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumą.Anglijoje ir nuo 1996 m. Rusijoje, įvedus naująjį civilinį kodeksą, yra ne regreso, o subrogacijos (subrogation) institutas. Rusijos Federacijos civilinio kodekso 965 straipsnio 1 dalis nustato, jog tuo atveju, jei turto draudimo sutartimi nenustatyta kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, išmokėtos sumos ribose pereina reikalavimo teisė, kurią draudėjas (naudos gavėjas) turi asmeniui, atsakingam už nuostolius . Rusijos Federacijos civilinis kodeksas, sprendžiant iš šios formuluotės, subrogaciją supranta kaip reikalavimo perleidimą. Reikalavimo perleidimo institutas būdingas ir Vakarų šalių (Vokietijos, Prancūzijos) draudimo teisei . Anglijoje yra skirtumas tarp subrogacijos (subrogation) ir reikalavimo perleidimo (assigment). Subrogacijos atveju draudikas gali veikti tiek savo, tiek draudėjo vardu kada tai reikalinga (pvz. teisminio proceso metu), turi teisę gauti draudėjo pagalbą išieškant iš kalto asmens,… o draudėjas privalo suteikti tokią pagalbą. Reikalavimo perleidime draudikas veikia tik savo vardu, draudėjas perdavęs savo reikalavimo teisę, neturi pareigos padėti naujajam kreditoriui išieškoti sumas iš kalto asmens. Subrogacijoje visada būtina sąlyga yra draudimo išmokos išmokėjimas, o reikalavimo perleidimas įmanomas be šios sąlygos . Atsižvelgiant į šiuos skirtumus, Rusijos Federacijos civilinis kodeksas ne visiškai tiksliai įtvirtina subrogacijos institutą, būdingą Anglijos teisei, galima teigti, jog po vartojamu subrogacijos terminu slypi reikalavimo perleidimo instititutas.Reikalavimo perleidimo institutą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso dvidešimtasis skirsnis. Reikalavimo perleidimas skiriasi nuo regreso tuo, jog tai yra asmenų pasikeitimas toje pačioje prievolėje, o regresas yra išvestinė prievolė iš pagrindinės prievolės. Kadangi regresinė prievolė yra nauja prievolė, pradedamas skaičiuoti naujas ieškininės senaties terminas. Todėl regreso institutas yra naudingesnis draudimo įmonei. Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 957 straipsnis turto draudime numato reikalavimo perleidimo institutą: draudimo organizacijai, sumokėjusiai draudimo atlyginimą pagal turto draudimą, pereina tos sumos ribose reikalavimo teisė, kurią draudėjas (ar kitas asmuo, gavusis draudimo atlyginimą) turi atsakingo už padarytą žalą asmens atžvilgiu .Regreso, reikalavimo perleidimo ar subrogacijos institutų buvimas draudimo teisėje priklauso nuo atskirų šalių draudimo teisės formavimosi, raidos ypatybių, tačiau šiems insitutams būdinga ta pati paskirtis: užtikrinti draudiko, pagal turto draudimo sutartį išmokėjusio draudimo išmoką, teisę išsireikalauti draudėjui išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumą iš asmens, kalto dėl draudiminio įvykio. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis įtvirtina klasikinę regreso draudime sampratą, kuomet draudimo įmonė, atlyginusi draudėjui žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę, neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą. Tai iliustruotų šis pavyzdys. 1998 08 08 Vilniaus raj. įvyko avarija, kurios metu dėl V.P. kaltės buvo apgadintas automobilis Fiat Croma, priklausantis UAB “Manteka ir Co”. Draudimo įmonė “N” išmokėjo UAB “Manteka ir Co” 4470 litų draudimo išmoką ir pareiškė V.P. regresinį reikalavimą, kurį Vilniaus rajono apylinkės teismas patenkino .Gilinantis į draudimo esmę, galima būtų teigti, jog regreso teisė į draudėją, sukėlusį draudiminį įvykį, negalima, nes draudėjas kaip tik ir draudžiasi, jog apsaugotų save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų turtinių pasekmių. Taip yra, pavyzdžiui, asmens draudime, civilinės atsakomybės draudime, didžiojoje daugumoje turto draudimo rūšių. Tačiau Lietuvos Respublikoje dviejose turto draudimo rūšyse – kredito draudime ir laidavimo draudime šis klausimas praktikoje sprendžiamas kiek kitaip. Tradicinėje kreditų draudimo formoje, kuomet draudėjas yra kredito davėjas (pvz. bankas), regreso, nukreipto į draudėją, problema neegzistuoja, nes draudimo įmonė, išmokėjusi draudimo išmoką draudėjui, regresą nukreipia į asmenį (kredito gavėją), negražinusį draudėjui kredito. Pvz., Rusijos Federacijos civilinio kodekso 933 straipsnio 1 dalis draudžia kredito gavėjui tuo pačiu metu būti ir draudėju kredito draudimo sutartyje . UAB “Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Prekinių kreditų draudimo taisyklės numato tradicinę kreditų draudimo formą, pagal taisykles draudėjas yra prekinio kredito davėjas . Tačiau tos pačios įmonės Atsakomybės už prekių bei paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą taisyklės nustato, jog draudėjas yra prekinio kredito gavėjas . Įvykus draudiminiam įvykiui – nustatytu laiku draudėjui neatsiskaičius už prekes, draudikas moka draudimo išmoką pardavėjui (prekinio kredito davėjui), o po to draudėjas privalo “atlyginti draudikui padarytą žalą”. UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Eksporto kredito (finansinio kredito) draudimo taisyklių 2….3 punktas nustato, jog draudimo išmokos gavėjas yra paskolą draudėjui suteikęs bankas . Pagal 10.10 punktą, draudikui išmokėjus draudimo išmoką bankui, draudikas įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į draudėją, tokio dydžio, kiek išmokėjo draudimo išmokos. Analogiška nuostata yra ir tos pačios draudimo įmonės Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų draudimo taisyklėse Nr. 005 . Tokia kredito draudimo forma, besiskirianti nuo tradicinės, panaši į laidavimo draudimo teisinius santykius, tačiau Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos 1996 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 12 patvirtinto Gyvybės draudimo šakos ir negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo 15 punktas nustato, jog laidavimo draudimo grupės draudimo rūšių draudimo objektas negali būti susijęs su bet kokios rūšies kreditu ir paskola ar jų gražinimu . Nors ir Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenumato apribojimų kreditų draudime kredito gavėjui būti draudėju, tačiau regreso teisė į draudėją neatitinka Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatos, jog draudiko regresas įmanomas tik į kitą asmenį, atsakingą už padarytą žalą, o ne į draudėją. Panaši problema su regreso teise į draudėją yra ir laidavimo draudime. AB “Lietuvos draudimas” Muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės draudimo taisyklės numato draudėjo pareigą “draudikui atlyginti patirtą žalą” . UAB “Drauda” Atsakomybės atliekant muitinės procedūras draudimo taisyklių 7 punktas nustato, jog draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką muitinei, turi teisę reikalauti iš draudėjo atgręžtinio reikalavimo būdu savo sumokėtos sumos . Minėtas Gyvybės draudimo šakos ir negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo 15 punktas nustato, jog laidavimo draudimo grupė apima tokias draudimo rūšis, kuriose draudimo įmonė įsipareigoja dalinai ar visiškai kompensuoti nuostolius, susijusius su draudėjo prievolių nevykdymu. Tad nenuostabu, jog laidavimo draudimas dažnai laikomas laidavimu ar garantija, “įvilktais” į draudimo rūbus. Laidavime laiduotojas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 216 straipsniu, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, kurio prievolę laiduotojas įvykdė. Analogiška nuostata yra ir Civilinio kodekso 220 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, jog garantas, įvykdęs asmens-skolininko prievolę, turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš asmens-skolininko savo sumokėtos sumos. Regreso teisė į draudėją laidavimo draudime remiasi regreso teisės laidavime ir garantijoje principais. Šį teiginį gali pagrįsti ir teismine praktika. Palangos apylinkės teismas, priteisdamas iš atsakovo UAB “Vyjura” ieškovo draudimo įmonės “N” naudai 3611 Lt, savo sprendimą grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 220 straipsniu: “ieškovas įvykdė skolininko prievolę, atsakovas privalo atlyginti ieškovui jo sumokėtą sumą už jį” . Civilinio kodekso 220 straipsniu savo sprendime priteisti 7012 Lt. iš atsakovo UAB “Logito” ieškovui draudimo įmonei “N” rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Ūkinis teismas . Pastebėtina, jog laidavimo draudimo specifikai Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas neskiria dėmesio. Regreso į draudėją teisė laidavimo draudime prieštarauja Draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 nuostatai, nenumatančiai regreso į draudėją galimybės. Todėl būtina skirti didesnį dėmesį laidavimo draudimo reglamentacijai, įtvirtinant regreso teisės laidavimo draudime specifiką.Apibendrinant galima būtų teigti, jog požymiai, būdingi tik turto draudimo sutarčiai, yra draudimo sumos priklausomybė nuo realios draudžiamo turto vertės bei draudiko, atlyginusio draudėjui žalą, padarytą kito asmens, regreso teisė į žalos kaltininką.Šio darbo temai ypatingai svarbi draudimo klasifikacija. Negalima pradėti detaliai kalbėti apie turto draudimo sutarties sąlygas, neaptarus klausimo, koks draudimas laikytinas turto draudimu. Draudimo klasifikacijų yra daug ir įvairių, dėl šio darbo temos konkretumo bus aptartos klasifikacijos, labiausiai susijusios su… darbo tema.Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 5 straipsnis, suformuluotas atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvų 79/267/EEC ir 73/239/EEC nuostatas , draudimą skirsto į šakas: gyvybės ir negyvybės draudimą, šakos savo ruožtu skirstomos į grupes. Analogiškas suskirstymas egzistuoja valstybėse, priklausančiose Europos Sąjungai. Gyvybės draudimo šakai Draudimo įstatymo 5 straipsnis priskiria šias grupes:1) sutuoktuvinis ir gimimų draudimas;2) gyvybės draudimas, kai investavimo rizika tenka draudėjui;3) gyvybės draudimas ( kiek nenumatyta 1 ir 2 punktuose).Negyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės:1) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų;2) draudimas ligos atvejui;3) sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimas;4) geležinkelio transporto priemonių draudimas;5) skraidymo aparatų draudimas;6) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas;7) vežamų krovinių draudimas;8) turto (išskyrus 3, 4, 5, 6, 7 punktus) draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų;9) turto draudimas nuo kitų žalų (išskyrus 8 punktą);10) sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas;11) skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas;12) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) civilinės atsakomybės draudimas;13) bendrosios civilinės atsakomybės draudimas;14) kredito draudimas;15) laidavimo draudimas;16) finansinių nuostolių draudimas;17) teismo išlaidų draudimas;18) pagalbos draudimas.Nei Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, nei Civilinis kodeksas neįtvirtina draudimo klasifikacijos pagal objektą, nors, pavyzdžiui, Civilinio kodekso 464 straipsnyje ir Draudimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kaip minėta, kas gali būti draudimo objektai. Pagal draudimo objektą – draudimo interesą – draudimo teorijoje plačiai priimtas draudimo skirstymas į asmens ir turto draudimą . Toks suskirstymas buvo įtvirtintas ir 1990 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose . Istoriškai asmens draudimui priskiriamas gyvybės draudimas, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų, draudimas ligos atvejui, o turto draudimui visos kitos draudimo rūšys . 19 a. pabaigoje, atsiradus civilinės atsakomybės draudimui, kai kuriose šalyse jis buvo išskirtas į savarankišką rūšį greta asmens ir turto draudimo . Toks civilinės atsakomybės draudimo išskyrimas pagrįstas. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas išskiria savarankišką turtinių interesų grupę – interesus susijusius su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui. Civilinės atsakomybės draudimui būdinga tai, jog šalia draudėjo ir draudiko egzistuoja trečia santykio šalis, kuri sutarties sudarymo metu nėra žinoma, draudėjas draudžia ne savo turtą, gyvybę ar sveikatą, o turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe už galimą žalą trečios nežinomos santykio šalies turtui, gyvybei ar sveikatai. Taigi, civilinės atsakomybės draudimo objekto specifiškumas ir apsprendžia savarankišką šios draudimo rūšies egzistavimą šalia turto ir asmens draudimo. Kai kuriose šalyse žinomas platesnis draudimo skirstymas (šalia draudimo skirstymo į turto, asmens ir civilinės atsakomybės draudimą) pagal objektą. Rusijos Federacijos 1996 m. civiliniame kodekse išskiriamas turto, atsakomybės dėl žalos padarymo, sutartinės atsakomybės, ūkinės rizikos ir asmens draudimas . Beveik analogišką skirstymą pateikia anglų teoretikas Hanselas: draudimas skirstomas į asmens, turto, atsakomybės ir finansinių interesų draudimą. Kadangi esminis kriterijus turto draudimui išskirti yra draudimo objektas, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnį, įtvirtinantį savarankišką objektų grupę – turtinius interesus, susijusius su turto valdymu, naudojimu, disponavimu, iš Draudimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje išvardintų negyvybės draudimo šakos draudimo grupių turto draudimui priskirtinos šios: 1) sausumos tran…sporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto priemones, draudimas;2) geležinkelio transporto priemonių draudimas;3) skraidymo aparatų draudimas;4) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas;5) vežamų krovinių draudimas;6) turto (išskyrus 1, 2, 3, 4, 5 punktus) draudimas nuo gaisro ar gamtinių jėgų;7) turto draudimas nuo kitų žalų (išskyrus 6 punktą);8) kredito draudimas;9) laidavimo draudimas;10) finansinių nuostolių draudimas;11) teismo išlaidų draudimas;12) pagalbos draudimas. Sekanti svarbi šio darbo temai klasifikacija yra draudimo skirstymas pagal formą. Pagal draudimo formą draudimas gali būti skirstomas į privalomąjį ir savanoriškąjį. Šią nuostatą įtvirtina Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis. Kadangi dėl darbo temos konkretumo netikslinga būtų pradėti analizuoti privalomojo draudimo teisinę prigimtį, nes tai gali būti atskiro darbo tema, tenka pastebėti tik tai, jog kai kurių Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos apie privalomojo turto draudimą nėra įgyvendintos, todėl negali būti kalbos apie privalomojo turto draudimo egzistavimą Lietuvos Respublikoje.Privalomojo draudimo reglamentavimo teisinius pagrindus padėjo 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog privalomojo draudimo rūšis ir pagrindines nuostatas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Iš Lietuvos Respublikos įstatymų, kuriuose numatytas privalomasis turto draudimas, reikėtų paminėti Civilinį kodeksą, kurio 206 straipsnio 2 dalis numato, jog lombardas privalo, priimdamas turtą įkaitu, įkaito davėjo sąskaita drausti priimtą įkaitu turtą visa jo vertės suma pagal įkainojimą, nustatytą šalių susitarimu, Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymą, kurio 8 straipsnio 3 dalis nustato, jog įkeičiamas turtas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas, kol hipoteka bus baigta , Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, kurio 13 straipsnio 6 dalis nustato, jog įmonė privalo apdrausti turimą valstybės (savivaldybės) kapitalą Lietuvos Respublikoje įregistruotoje draudimo įstaigoje ar įmonėje įstatymų nustatyta tvarka . Reikėtų pastebėti, jog šie įstatymai nenustato pagrindinių privalomojo draudimo nuostatų, o tik nurodo draudimo rūšis, neaišku, nuo kokių rizikų turtas turėtų būti draudžiamas. Todėl galima teigti, jog nuostatos dėl privalomojo turto draudimo Lietuvoje nerealizuotos. Tad šiame darbe pagrindinis dėmesys skiriamas savanoriškajai turto draudimo formai, kuri, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 463 straipsnį, vykdoma draudėjo ir draudimo įmonės (draudiko) susitarimu, patvirtintu sutartimi.II. Turto draudimo sutarties turinys…1. Esminės turto draudimo sutarties sąlygosCivilinės teisės teorijoje sutarties turinys apibrėžiamas kaip sudarytos sutarties sąlygų sistema . Sutarties sąlygos skirstomos į esmines arba būtinąsias, įprastines ir atsitiktines. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 168 straipsnis nustato, jog esminėmis sutarties sąlygomis laikomos sąlygos, kurias numato įstatymas, arba sąlygos, būtinos tos rūšies sutartims, taip pat sąlygos, dėl kurių, vienos šalies pareiškimu, turi būti susitarta. Reikėtų pastebėti, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Draudimo įstatymas įsakmiai nenurodo, kokios turto draudimo sutarties sąlygos laikytinos esminėmis (kaip pvz. Civilinio kodekso 284 straipsnis, nustatantis turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties esmines sąlygas). Be to, sąlygų, dėl kurių vienos šalies pareiškimu turi būti susitarta, analizė labiau tiktų nagrinėjant konkrečią turto draudimo sutartį, todėl šioje darbo dalyje bus nagrinėjamos esminės turto draudimo sutarties sąlygos, bendros visoms turto draudimo sutartims, kurios nustatomos analizuojant turto draudimo sutarties esmę. Serebrovskis sąlygomis, būtinomis visoms draudimo sutartims (jų tarpe ir turto draudimo), laiko draudimo objektą, draudimo riziką, draudiminius įvykius, draudimo sumą, draudimo sutarties terminą .Draudimo objektas – draudimo interesas – kaip skiriamasis draudimo sutarties bruožas buvo aptartas šiame darbe anksčiau. Tačiau šioje darbo dalyje draudimo interesą reikia panagrinėti šiek tiek kitokiu aspektu. Kaip minėta, turto draudime draudimo objektas yra turtiniai interesai, susiję su turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Vadinasi, turto draudime draudėjo turtinis interesas siejamas su turtu, kurį draudėjas valdo, naudoja, disponuoja. Šios dvi kategorijos (draudimo interesas ir turtas) susiję, bet jų negalima tapatinti. Analizuojant draudimo įmonių draudimo rūšies taisykles, galima pastebėti, jog draudimo įmonės dažnai nedaro skirtumo draudimo objekto (turtinio intereso) ir draudžiamo turto, su kuriuo siejamas turtinis interesas, o tai traktuotina kaip nusižengimas Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme įtvirtintai, tiek teorinei draudimo objekto sampratai. AB “Lietuvos draudimas” Krovinių draudimo taisyklių 2.1 punktas nustato, jog draudimo objektas yra draudėjo siunčiami, gaunami ir kitokie kroviniai, kuriems padarius žalą, draudėjas patirtų materialinių nuostolių . UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vagystės su įsibrovimu taisyklių 2 straipsnio preambulė nustato, jog draudimo objektas yra turtiniai interesai, susiję su apdrausto turto sugadinimu, sunaikinimu arba dingimu dėl vagystės su įsibrovimu, vandalizmo po įsibrovimo arba apiplėšimo rizikos. Tačiau to paties straipsnio 1 punktas jau nustato, jog draudimo objektas yra draudimo polise išvardintas turtas . UAB “Seesam” Turto savanoriško draudimo nuo vagystės su įsilaužimu ir apiplėšimo taisyklių 4 punktas nustato, jog draudimo objektas yra draudimo polise nurodytas konkrečioje draudimo vietoje esantis turtas . Problema, ką vis dėlto laikyti esmine turto draudimo sutarties sąlyga – turtinį interesą ar turtą, su kuriuo siejamas turtinis interesas, nėra vienareikšmiškai išspręsta ir Rusijos Federacijos civiliniame kodekse, nors Rusijos civilinės teisės teorijoje skirtumas tarp šių kategorijų gana aiškus . Rusijos Federacijos civilinio kodekso 942 straipsnis nustato, kad sudarant turto draudimo sutartį šalys, be kita ko, turi susitarti dėl tam tikro turto, arba turtinio intereso (draudimo objekto) .Atrodytų, jog sudarant turto draudimo sutartį būtina susitarti dėl konkretaus turto, su kuriuo draudėjas sieja savo turtinius interesus. Draudėjas draudimo sutartyje numatytomis sąlygomis įgys teisę į draudimo išmoką tada, kuomet draudiminio įvykio pasekoje bus sunaikintas ar sugadintas ne bet koks turtas, o tik nurodytas turto draudimo sutartyje. Tačiau laidavimo, kredito, finansinių nuostolių, teismo išlaidų ir pagalbos draudime negali būti nurodomas konkretus turtas, nes šiose draudimo išmokos mokėjimas nėra… siejamas su kažkokio konkretaus turtinio objekto sunaikinimu ar sugadinimu, todėl reikėtų sutikti su Serebrovskiu, teigiančiu, jog esminė turto draudimo sutarties sąlyga yra ne turtas, o draudėjo turtinis interesas nepatirti negatyvių turtinių draudiminio įvykio pasekmių, susijęs su turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Analizuojant Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, galima pastebėti, jog tiek draudimo rūšies taisyklėse, tiek draudimo liudijime (polise) privaloma nurodyti draudimo objektą, kuris, pagal Draudimo įstatymo 3 straipsnį yra būtent turtinis interesas. Kita esminė draudimo sutarties sąlyga yra draudimo rizika. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 punktas draudimo riziką laiko tikimybe įvykti draudiminiam įvykiui. Teorijoje išsskiriamos dvi draudimo rizikos sampratos: draudimo rizika kaip objektyvi ir kaip subjektyvi kategorija . Šiminova, remdamasi rizikos civilinėje teisėje samprata, draudimo riziką subjektyviaja prasme supranta kaip draudėjo psichinį santykį su draudiminių įvykių rezultatais, įsisąmoninant negatyvių turtinių pasekmių atsiradimo galimybę. Draudimo rizikos kaip objektyvios kategorijos sampratos šalininkai draudimo rizika laiko įvykius (aplinkybes), nuo kurių tikėtino įvykimo draudžiamasi . Tikimybė aiškinama kaip pavojus, jog draudimo įvykis įvyks. Tokiu būdu draudimo rizika tapatinama su pavojumi, nuo kurio įvykimo pasekmių draudžiamasi (pvz. draudimas nuo gaisro, vagystės) . Teisingiausia, matyt, draudimo riziką traktuoti labiau kaip objektyvią kategoriją. Draudimo rizika įvertinama sudarant sutartį. Draudikas, įvertindamas draudimo riziką, naudoja statistinius duomenis, kurie yra objektyvūs. Tačiau draudimo rizikoje egzistuoja ir subjektyvus elementas – draudėjo įsisąmoninimas, jog pavojus, gresiantis turtui, yra tikėtinas. Jei nebūtų subjektyvaus įsisamoninimo dėl pavojaus tikėtinumo, nebūtų draudimo intereso – paskatos atsirasti draudimo teisiniams santykiams.
Draudimo rizikai turto draudimo sutartyse būdingi šie požymiai:1) pavojaus, gresiančio turtui, tikimybė turi egzistuoti draudimo sutarties sudarymo metu. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 punktas nustato, jog draudimo sutartis, sudaryta po draudiminio įvykio, negalioja. Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos draudimo sutarties įstatymai leidžia draudiminės apsaugos atsiradimo momentą nukelti į praeitį (iki sutarties sudarymo) . Tačiau būtina sąlyga tokiai draudimo sutarčiai sudaryti yra draudėjo nežinojimas apie draudiminio įvykio įvykimą ar neįvykimą per laikotarpį nuo datos, kada prasideda draudiminė apsauga, iki draudimo sutarties sudarymo momento.2) draudimo rizika turi būti teisėto pobūdžio. Pvz., negalima apdrausti kontrabanda gabenamų prekių nuo sugedimo kelyje ir pan. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 48 straipsnis, sandorį, sudarytą turint žinomai priešingą visuomenės interesams tikslą, laiko negaliojančiu. Draudimo rizikos laipsnis kiekvienoje draudimo sutartyje įvertinamas priklausomai nuo draudėjo asmenybės, draudžiamo turto ypatybių, statistinių duomenų apie draudiminius įvykius tai turto grupei, kuriai priklauso draudžiamas turtas, bei asmenų grupei, kuriai galima priskirti draudėją. Padėti nustatyti draudimo rizikos laipsnį yra draudėjo pareiga. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis numato draudėjo pareigą sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu suteikti draudimo įmonei jos nustatytą informaciją apie apdraudžiamą ar apdraustą asmenį ar objektą. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų taisyklių 3 punkte numatyta, jog draudimo rizika sudarant draudimo sutartį yra nurodoma prašyme ir įvertinama draudiko apsilankymo draudėjo įmonėje metu . Draudimo rizikos padidėjimas gali įtakoti draudiko padėtį nenaudinga linkme. Todėl, padidėjus draudimo rizikai, svarbu yra apsaugoti draudiką. Draudimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalis nustato, jog, padidėjus draudim…o rizikai, draudėjas apie tai turi pranešti draudikui, kuris, atsižvelgdamas į naujai atsiradusias aplinkybes, susitaręs su draudėju nustato didesnę įmoką. AB “Legela” Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklių 6.6. punktas nustato, jog draudikas turi teisę sumažinti draudimo išmoką, jeigu jis nebuvo informuotas apie draudimo rizikos padidėjimą . Kokiais konkrečiais atvejais draudimo rizika laikoma padidėjusia pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalį draudikas turi informuoti draudėją sudarant draudimo sutartį. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų avarijos taisyklių 12 straipsnio 1 punktas nustato, jog, sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas turi pranešti draudikui visas jam žinomas aplinkybes, svarbias rizikos padidėjimui . Svarbiomis laikomos aplinkybės, kurios išvardintos prašyme. Aplinkybė, apie kurią draudikas primygtinai teiravosi raštu, abejonių atveju laikoma svarbia. Pagal AB “Snoro garantas” Turto draudimo nuo gaisro ir gamtinių jėgų taisyklių 9.3. punktą draudėjas, pateikęs pareiškimą draudimo sutarčiai sudaryti, be draudiko sutikimo negali didinti arba leisti didėti draudimo rizikai . Apdrausto turto savininko pasikeitimas taip pat gali įtakoti draudimo riziką, todėl draudėjas arba naujasis savininkas, pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 13 straipsnį, per 1 mėnesį nuo turto perleidimo sutarties pasirašymo dienos privalo apie tai informuoti draudiką. Jei draudikas neinformuojamas, jis atleidžiamas nuo draudimo sutartyje nustatytų pareigų vykdymo. Latvijos draudimo sutarties įstatymas nustato, jog pasikeitus nekilnojamojo turto savininkui draudimo sutartis galioja 1 mėnesį po savininko pasikeitimo (jei sutarties terminas nepasibaigia anksčiau), po to sutartis pasibaigia, o, pasikeitus nekilnojamojo turto savininkui, turto draudimo sutartis pasibaigia . Italijoje apdrausto turto pasikeitimas yra pagrindas draudimo sutarčiai pasibaigti, jei šalys nesutaria kitaip. Anglijoje pasikeitus apdrausto turto savininkui turto draudimo sutartis pasibaigia . Turto draudimo sutartis nėra kažkoks apdrausto turto priklausinys, didinantis turto vertę. Be to, draudimo rizikos laipsnis dažnai priklauso nuo turto savininko asmenybės. Apdrausto turto savininko pasikeitimas galėtų būti pagrindas pasibaigti turto draudimo sutarčiai arba turėtų būti įstatyme užtikrinta galimybė draudikui ir naujajam savininkui tartis nepraėjus ilgam laiko tarpui nuo turto perleidimo dėl turto draudimo sutarties sąlygų pakeitimo. Lietuvoje galiojanti Draudimo įstatymo 13 straipsnio nuostata dėl pareigos pranešti apie turto savininko pasikeitimą draudikui per 1 mėnesį diskutuotina, nes draudikas, pasikeitus turto savininkui, gana ilgą laiką lieka nežinioje apie galimą draudimo rizikos padidėjimą (sakykim, asmuo apdraudęs transporto priemonę nuo vagystės, laiko ją saugomoje automobilių aikštelėje, transporto priemonė parduodama, o naujas savininkas transporto priemonę laiko jau aikštelėje šalia gyvenamojo namo, todėl vagystės rizika padidėja). Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato, jog, sumažėjus draudimo rizikai, teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką turi draudėjas. Pastebėtina, jog būtų tikslinga, siekiant apsaugoti draudiko (draudimo rizikos padidėjimo atveju) ir draudėjo (draudimo rizikos sumažėjimo atveju) interesus, Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme numatyti trumpesnius terminus turto draudimo sutarties nutraukimui draudėjui ir draudikui nesusitarus dėl įmokos ir draudimo sumos pakeitimo padidėjus ar sumažėjus draudimo rizikai. Draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 ir 4 dalyse įtvirtinta, jog nutraukiant draudimo sutartį privaloma laikytis 1 mėnesio raštiško įspėjimo termino. Ši nuostata taikytina ir nutraukiant sutartį draudimo rizikos padidėjimo ar sumažėjimo atvejais. Akivaizdu, jog padidėjus draudimo rizikos laipsniui, draudiko interesai pažeidžiami ir kartais jis netgi gali atsidurti gan nepalankioje situacijoje (pvz. automobiliui, apd…raustam nuo avarijos rizikos, techninių patobulinimų dėka padidinamas variklio galingumas). Nesusitarus dėl draudimo įmokos padidinimo, draudikas, raštu įspėjęs apie sutarties nutraukimą, turės laukti visą mėnesį kol sutartis bus nutraukta. Todėl tikslinga pakoreguoti Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą, nustatant trumpesnius įspėjimo terminus turto draudimo sutarties nutraukimui nesusitarus dėl draudimo įmokos dydžio pakeitimo pasikeitus draudimo rizikos laipsniui. Sekanti svarbi draudimo sutarties sąlyga yra draudiminis įvykis. Draudiminis įvykis yra įvykis, nuo kurio pasekmių buvo draustasi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog draudimo rizikos ir draudiminio įvykio sampratos gan panašios, tačiau tai skirtingi dalykai. Draudimo rizika yra tik tikimybė, pavojus, jog draudimo įvykis atsitiks, o draudiminis įvykis yra tos tikimybės, pavojaus realizavimasis. Tame ir glūdi esminis draudimo rizikos ir draudiminio įvykio skirtumas.Su draudiminiu įvykiu siejamas svarbiausios draudimo teisinio santykio funkcijos – draudimo išmokos mokėjimo draudėjui – realizavimas . Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 punktas nustato, jog draudiminis įvykis yra draudimo sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas atsitikimas, kuriam įvykus, draudėjas, apdraustasis, naudos gavėjas ar tretysis asmuo įgyja teisę į draudimo išmoką. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, jog draudiminiai įvykiai turi būti nurodyti draudimo rūšies taisyklėse. Taigi draudiminių įvykių sąrašas paruošiamas draudiko. Draudimo įstatymo 11 straipsnis numato draudimo įmonės pareigą įvykus draudiminiam įvykiui draudimo sutartyje ar Draudimo įstatyme nustatytais terminais mokėti draudimo išmoką. Draudikui svarbu yra tiksliai nustatyti patį draudiminio įvykio faktą ir draudiminio įvykio pasekmes. Draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, jog apie draudiminį įvykį pranešti draudikui ir pateikti visą ir teisingą informaciją bei dokumentus yra draudėjo pareiga. Kadangi draudiminio įvykio pasekmių nustatymas svarbus draudikui, pagal Draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, jis turi teisę duoti draudėjui privalomus nurodymus kaip elgtis įvykus draudiminiam įvykiui. Draudėjas turi veikti siekdamas sumažinti draudiminio įvykio sukeltą žalą ar jos išvengti. Jei draudėjas nevykdo draudiko nurodymų, nededa pastangų išvengti žalos ar ją sumažinti, draudikas turi teisę neatlyginti žalos dalies, kuri atsirado dėl šių draudėjo pareigų nevykdymo. Draudikas draudimo sumos ribose privalo atlyginti nuostolius, kuriuos draudėjas patyrė siekdamas sumažinti žalą ar jos išvengti. Draudimo įmonė, ketindama nustatyti draudiminio įvykio faktą ir jo pasekmes, ne tik vadovaujasi draudėjo pateiktais dokumentais ir informacija, bet ir turi teisę savarankiškai aiškintis draudiminio įvykio aplinkybes: kreiptis į ekspertus, valstybės valdymo institucijas, teisėsaugos organus, kitas įmones, įstaigas ir organizacijas (Draudimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalis).Informavimo apie draudiminį įvykį terminai ir tvarka nustatomi draudimo sutartyje. UAB “KDK draudimas” Transporto priemonių, agregatų ir mechanizmų draudimo taisyklėse 10.2 punktas nustato, jog tuomet, kai draudiminis įvykis atsitiko Lietuvos Respublikos teritorijoje, ne vėliau kaip per 2 darbo dienas (visais kitais atvejais per 7 paras) draudėjas privalo pateikti (arba užtikrinti, kad kiti asmenys tai padarytų) išsamų raštišką paaiškinimą apie draudiminio įvykio vietą, laiką, priežastis ir kitas, draudėjo manymu tikslingas nurodyti aplinkybes .Draudėjas ir draudikas, sudarydami draudimo sutartį, taip turi susitarti ir dėl esminės turto draudimo sutarties sąlygos – draudimo sumos. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 punktas nustato, jog draudimo suma yra draudimo sutartyje ar draudimo įstatyme nustatyta suma, kuria draudžiami turtiniai interesai. Kaip anksčiau minėta, draudimo suma turto draudimo sutartyje negali viršyti realios turto vertės. Dar tarpukario Lietuvos Re…spublikos Draudimo taryba 1934 m. gegužės 26 d. posėdyje nutarė “paraginti apdraudimo įstaigas, kad drausdamos žemės ūkio turtą žiūrėtų, kad draudimo sumos neviršytų turto realios vertės” .Realia turto verte paprastai laikoma turto rinkos kaina . Tačiau Lietuvos draudimo įmonių draudimo rūšies taisyklių analizė leidžia padaryti išvadą, jog draudimo suma siejama arba su turto atstatomaja verte (pinigų suma, kurios reikėtų tokių pat fizinių, eksploatacinių savybių tokios pat rūšies objektui sukurti, pagaminti, įsigyti arba pastatyti, įrengti), likutine verte (pinigų suma, kuri gaunama iš pradinės turto vertės atėmus šio turto nusidėvėjimą) arba rinkos verte (turto rinkos kaina). AB “Lietuvos draudimas” Namų turto draudimo taisyklių 12 punktas nustato, jog turtas laikomas apdraustu likutine verte . AB “Snoro garantas” turto draudimo taisyklių Nr. 004 5.1. nustato, jog turtas gali būti apdraustas atstatomąja, likutine ar rinkos verte . Draudimo suma apskaičiuojama sudarant turto draudimo sutartį, pasinaudojant draudėjo suteikta informacija apie draudžiamą turtą ir, kaip taisyklė, draudžiamo turto įvertinimu. AB “Lietuvos draudimas” Transporto priemonių draudimo taisyklių 11 punkte nustatyta, jog draudiko ar jo paskirto eksperto išvada dėl rinkos kainos yra draudėjui privaloma, jei neįrodoma, kad ji neatitinka realios padėties . Draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis nustato, jog draudimo sutartis laikoma negaliojančia, jeigu draudėjas, ją sudarydamas, apgaulės būdu suklaidino draudimo įmonę nurodydamas didesnę už tikrąją draudžiamojo objekto vertę ir tuo nepagrįstai padidindamas draudimo sumą. Jei didesnės draudimo sumos nustatymą sąlygojo netyčinė draudėjo klaida, draudikas, remdamasis Draudimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, turi teisę reikalauti sumažinti draudimo sumą. Tuo atveju atitinkamai turi būti sumažinama ir draudimo įmoka. Kai yra infliacija ar planuojama, jog draudimo sutarties galiojimo metu apdrausto objekto vertė padidės, šalys, pagal Draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį gali nustatyti didesnę, nei reali objekto vertė, draudimo sumą. Draudimo įstatymas nedraudžia objektą apdrausti mažesne nei reali vertė draudimo suma. Pvz., pastatą, kurio vertė 2 milijonai litų, apdrausti nuo gaisro 1 milijono litų dydžio draudimo suma. Draudimo teorijoje galioja taisyklė, jog objektą apdraudus mažesne draudimo suma, draudimo išmoka bus proporcinga patirtiems nuostoliams taip, kaip draudimo suma – realiai objekto vertei (proporcinė sistema) . Tokiu būdu, jei draudiminio įvykio pasekoje minėto pastato vertė sumažėjo perpus, tai draudikas turėtų išmokėti 500.000 Lt draudimo išmoką. Draudimo teorija išskiria ir taip vadinamosios “pirmosios rizikos” sistemą, kuomet objektą apdraudus mažesne nei reali vertė draudimo suma, įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas draudimo sumos ribose išmoka draudimo išmoką lygią draudėjo patirtiems nuostoliams . Taigi, jei minėto pastato vertė dėl draudiminio įvykio sumažėja perpus, draudikas turėtų išmokėti 1 milijono litų dydžio išmoką. Jei vertė sumažėja dar labiau, sakykim ¾, draudikas turėtų išmokėti 1 milijono litų dydžio išmoką, o likusios nuostolių dalies nepadengti.Draudimo įmonės draudimo rūšies taisyklėse dažniausiai įtvirtina tiek proporcinę, tiek pirmosios rizikos sistemą. Tokios nuostatos įtvirtintos UAB “Drauda” Turto draudimo nuo audros taisyklių 15 ir 16 straipsniuose , AB “Lietuvos draudimas” Namų turto draudimo taisyklių 11 punkte . Papildomas turto draudimas yra tada, kuomet draudėjas, jau apdraudęs objektą nuo tam tikrų rizikų mažesne už realią vertę draudimo suma, papildomai draudžiasi siekdamas, jog draudimo suma per visas turto draudimo sutartis atitiktų realią objekto vertę. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato draudėjo pareigą informuoti draudiką apie sudarytas arba ketinamas sudaryti to paties objekto draudimo sutartis. Ypatingo dėmesio verta taip vadinamo keleriopo draudimo problema, būdinga išimtinai tik turto draud…imo sutartims. Šveicarijos draudimo sutarties įstatymas pateikia keleriopo draudimo sąvoką: keleriopu laikomas to paties draudimo intereso draudimas nuo tokios pat rizikos tam pačiam terminui skirtingose draudimo įmonėse, kai draudimo suma viršija draudimo interesą. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, jog draudėjui keleriopo draudimo atveju draudimo įmonės draudimo išmoką moka proporcingai, bendro žalos dydžio ribose. Analogiška nuostata yra Šveicarijoje ir Prancūzijoje . Vokietijoje, Anglijoje draudėjas turi teisę bet kurio draudiko pareikalauti išmokėti visą draudimo išmoką. Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę pagal proporcingumo principą iš kitų draudikų reikalauti atitinkamos išmokėtos draudimo išmokos dalies . Dar viena draudimo sutarties esminė sąlyga yra draudimo įmoka. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 punktas nustato, jog draudimo įmoka (premija) yra draudimo sutartyje ar draudimo įstatyme nustatyti draudėjui privalomi mokėjimai už draudiminę apsaugą. Su draudimo įmokos įmokėjimu Draudimo įstatymas sieja draudimo sutarties įsigaliojimą: 21 straipsnio 1 dalis nustato, jog draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas įmoka visą ar pirmą draudimo įmoką, arba, jei draudimo sutartyje numatyta – praėjus tam tikram laikui po visos ar pirmos draudimo įmokos sumokėjimo. Draudimo įmoka gali būti sumokama iš karto visa arba gali būti išskaidyta dalimis. Draudimo įmokų terminai nustatomi draudimo sutartyje. Draudimo įstatymas draudimo įmokų nesumokėjimą (jei sutartyje nenumatyta kitaip) sieja su draudimo sutarties pasibaigimu (22 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Vakarų Europos draudimo teisė žino draudiminės apsaugos sustabdymo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos institutą . Draudiminė apsauga atsinaujina draudėjui įmokėjus įmoką. Jei draudiminis įvykis įvyksta tuo metu, kai draudiminė apsauga sustabdyta, draudėjas neturi teisės gauti draudimo išmoką. Draudiminė apsauga sustabdoma konkrečiam terminui, jei per tą laiką draudimo įmonė negauna draudimo įmokos, draudimo įmonė turi teisę nutraukti draudimo sutartį. AB “Lietuvos draudimas” Transporto priemonių draudimo taisyklių 16 punktas nustato, jei draudimo sutartis buvo sudaryta vienerių metų ar ilgesniam laikotarpiui ir sutarta draudimo įmoką mokėti per kelis kartus, tai, nesumokėjus eilinės įmokos dalies, draudimo sutarties galiojimas sustabdomas pirmą dieną po eilinio mokėjimo termino pasibaigimo ir atnaujinamas po įsiskolintos įmokos dalies sumokėjimo . Draudimo įmokos dydis turto draudimo sutartyse nustatomas atsižvelgiant į šiuos du faktorius: draudimo sumą ir draudimo riziką. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų avarijos taisyklių 7 straipsnio 2 punktas numato, jog draudimo įmoka yra apskaičiuojama nuo draudimo sumos . Minėtų taisyklių 3 punkte nustatyta, jog draudimo įmokos dydis tiesiogiai priklauso nuo draudimo rizikos. Draudimo sutarties šalys turi susitarti dėl esminės draudimo sutarties sąlygos – sutarties termino. Reikalavimų turto draudimo sutarties terminui Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas nenustato, todėl teoriškai turto draudimo sutartis gali būti sudaroma bet kokiam terminui. Terminas dažniausiai nustatomas kalendorine data (pvz. nuo 1999 01 01 iki 2000 01 01) arba apibrėžiamas kitokiu būdu (pvz. vienam reisui). UAB “Hermis draudimas” Vežamų krovinių (prekių) draudimo taisyklių 9.1. punktas nustato, jog draudimo sutartys gali būti sudaromos vienkartiniam pervežimui arba daugkartiniams pervežimams – metams, trumpesniam nei metai laikotarpiui (1-11 mėn.) ….2. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygosĮprastinėmis sutarties sąlygomis Lietuvos civilinės teisės teorija laiko įstatymu nustatytas sąlygas, dėl kurių šalims susitarti nereikia ir jos tampa privalomomis sutarties šalims dėl sutarties sudarymo fakto . Analizuojant Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią draudimo r?šies taisyklių turinį, galima pastebėti, jog į draudimo rūšies taisykles įtraukiamos sekančios įprastinės sąlygos, kurias nustato Draudimo įstatymas bei kiti įstatymai: 1) draudėjo ir draudimo įmonės teisės ir pareigos draudimo sutarties galiojimo metu, kurias reglamentuoja Draudimo įstatymo 11 straipsnis; 2) draudimo sutarties nutraukimo sąlygos, kurias reglamentuoja Draudimo įstatymo 22 straipsnis;3) keleriopo draudimo sąlygos (Draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis);4) ginčų tarp draudėjo ir draudimo įmonės sprendimo tvarka. Jei šalys nenustato kitos ginčo sprendimų tvarkos, ginčai, kylantys iš draudimo sutarties, sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.5) kitos draudimo sąlygos, kurias numato Valstybinė draudimo priežiūros tarnybos valdyba. Pastebėtina, jog Valstybinė draudimo priežiūros tarnybos valdyba šia teise, suteikiama Draudimo įstatymo, dar nėra pasinaudojusi. Kitos sutarties sąlygos, kurios įtraukiamos į draudimo rūšies taisykles, yra atsitiktinės draudimo sutarties sąlygos. Teisės teorija atsitiktinėmis sąlygomis laiko šalių sutarimu nustatomas sąlygas, kurių įstatymas nereguliuoja arba nustato dispozicine forma . Kadangi draudimo rūšies taisyklės yra ruošiamos draudiko, galima teigti, jog turto draudimo sutarties atsitiktinės sąlygos atsiranda vienos sutarties šalies valia. Nagrinėjant Draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, galima padaryti išvadą, kad į draudimo rūšies taisykles įtraukiamos sekančios atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos:1) nedraudiminiai įvykiai, kurių atveju draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokų;2) draudimo sumų, draudimo įmokų dydžių apskaičiavimo tvarka ir mokėjimo pagrindai bei atsakomybė ir pasekmės dėl jų nesilaikymo;3) draudimo padidintomis sumomis sąlygos;4) žalos nustatymo tvarka;5) draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei terminai;6) draudimo sutarties pakeitimo sąlygos;7) piniginė kompensacija už draudimo sutarties nutraukimą. Analizuojant Draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį galima pastebėti, jog šalia įprastinių ir atsitiktinių sąlygų į draudimo rūšies taisykles įtraukiamos ir esminės sutarties sąlygos: draudiminiai įvykiai ir draudimo sutarties terminas. Draudimo rūšies taisyklės dažniausiai numato minimalius ir maksimalius turto draudimo sutarties terminus. Konkretus sutarties terminas nustatomas sutarties sudarymo metu. Keletas įprastinių ir atsitiktinių turto draudimo sutarties sąlygų buvo paliestos nagrinėjant esmines turto draudimo sutarties sąlygas. Nemažai įprastinių turto draudimo sutarties sąlygų bemaž nė kiek nesiskiria nuo kitų rūšių sutarčių rūšių įprastinių sąlygų (netesybos už sutartinių įsipareigojimų pažeidimus, ginčų, kylančių iš sutarties, sprendimas), kai kurios atsitiktinės sąlygos daugiau siejasi su ekonomikos mokslo sritimi, nagrinėjančia draudimą (draudimo sumų, draudimo įmokų dydžių apskaičiavimo tvarka, žalos nustatymo tvarka, draudimo išmokų apskaičiavimo tvarka), be to, sąlygos, liečiančios turto draudimo sutarties sudarymą ir pasibaigimą bus nagrinėjamos kitame šio darbo skyriuje, todėl šioje dalyje pagrindinis dėmesys bus skiriamas toms turto draudimo sutarties sąlygoms, su kuriomis siejamos teorinės ir praktinės problemos.Iš atsitiktinių turto draudimo sutarties sąlygų pirmiausia reikėtų aptarti nedraudiminius įvykius. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktas įtvirtina draudiko pareigą draudimo rūšies taisyklėse nurodyti nedraudiminius įvykius, kurių atveju draudimo įmonė neprivalo mokėti draudimo išmokų. UAB “KDK draudimas” Žemės ir miškų ūkio technikos draudimo taisyklių 8.1. punktas nustato, kad bet koks įvykis, kuris pagal …sudarytą draudimo sutartį nėra laikomas draudiminiu įvykiu, yra laikomas nedraudiminiu įvykiu . Šis apibrėžimas bemaž tiksliausiai apibūdina nedraudiminio įvykio esmę. Tačiau be tokio apibrėžimo draudimo įmonės draudimo rūšies taisyklėse pateikia konkrečius nedraudiminių įvykių sąrašus, kurie netgi panašių draudimo rūšių taisyklėse gali skirtis. Įvykiui esant nedraudiminiui, draudikas atsisako mokėti draudimo išmoką. UAB “Lavisos garantas” namų turto draudimo taisyklių 5.2 punkte yra nuostata, jeigu draudikas, atmesdamas draudėjo pretenziją dėl draudimo išmokos mokėjimo, remiasi tuo, jog įvykis yra nedraudiminis, draudėjas privalo įrodyti, jog nuostoliai, kuriuos turėtų atlyginti draudikas, nebuvo susiję su nedraudiminiais įvykiais .Sekanti svarbi turto draudimo sutarties atsitiktinė sąlyga yra draudimo išmoka. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 punktas nustato, kad draudimo išmoka suprantama kaip išmokos, numatytos atitinkamose draudimo rūšies taisyklėse, kurias draudimo įmonė, remdamasi šį įvykį patvirtinančiais oficialiais dokumentais, privalo mokėti atsitikus draudiminiam įvykiui. Kaip rašo Hagenas, palyginus su pagrindine draudėjo pareiga – pareiga sumokėti draudimo įmoką, draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką vaidina daug svarbesnį vaidmenį: iš esmės tai yra vienintelis draudimo teisinio santykio tikslas, kada tuo tarpu įmokos sumokėjimas yra tik priemonė . Kaip taisyklė, draudimo išmoka mokama pinigais. Tačiau UAB “KDK draudimas” Žemės ūkio pasėlių draudimo taisyklių 13.6 punktas nustato, kad, draudėjui sutinkant, draudikas turi teisę draudimo išmoką dėl draudiminio įvykio pakeisti apdrausto pasėlio kultūrai lygiaverte produkcija . Draudimo išmokos mokėjimo pagrindas yra draudiminio įvykio buvimas. UAB “Baltik garant” Vežamų krovinių draudimo taisyklių 10.4. yra nuostata, jog reikalaudamas išmokėti draudimo išmoką draudėjas privalo dokumentaliai įrodyti savo interesą apdrausto turto atžvilgiu, draudiminio įvykio buvimą ir savo pretenzijos dėl nuostolio atlyginimo dydį . Draudėjo pareigą pateikti draudimo įmonei visus su draudiminiu įvykiu susijusius dokumentus nustato ir Draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas.Turto draudime draudimo išmokos dydis neturi viršyti draudimo sumos. UAB “Baltic Polis” turto draudimo nuo gaisro (ugnies) ir gamtinių jėgų taisyklių 50 punktas nustato, kad draudimo išmoka už sugadintą, sunaikintą ar draudiminio įvykio metu dingusį turtą (jų elementus) mokama apskaičiuotos žalos dydžio, bet ne didesnė už sutartimi nustatytą draudimo sumą . Draudimo išmokos dydis priklauso nuo to, ar apdraustas turtas sunaikintas ar sugadintas. Visiško turto sunaikinimo atveju išmokama visa draudimo suma. Draudimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad draudimo įmonė, išmokėjusi draudimo išmoką, prilygstančią apdrausto turto vertei, įgyja šio turto savininko teises. UAB “Baltic polis” Turto draudimo nuo vagystės įsilaužiant, atvirosios vagystės (plėšimo) bei vandalizmo po įsilaužimo ar mėginimo padaryti tokią veiklą taisyklių Nr. 003 58 punkte yra nuostata, jei draudėjas atgavo dingusį daiktą po to, kai už šį daiktą gavo draudimo išmoką visa draudimo verte, tai draudėjas privalo grąžinti draudimo išmoką arbą pristatyti draudikui tą daiktą. Teisę pasirinkti draudėjas turi per dvi savaites po to, kai gavo raštišką draudiko reikalavimą, praėjus šiam terminui, pasirinkimo teisė pereina draudikui. Turto sugadinimo atveju draudėjas įgyja teisę į draudimo išmoką, lygią atinkamai draudimo sumos daliai. Draudimo išmokos dydį nustato draudikas. AB “Legela” Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklių 11.4. punktas numato, jog draudimo išmokos sumą nustato draudikas, vadovaujantis sugadinto turto apžiūrėjimo duomenimis ir realia verte bei kitais nuostolio dydį patvirtinančiais dokumentais . UAB “Baltik garant” Turto draudimo taisyklių 5.1. punkte yra nuostata, kad “draudimas negali būti pasipelnymo šaltiniu”. Draudimo atlyginimo sumos pagrindas yra apdrausto turto reali vertė draudimini…o įvykio dieną, apskaičiuota iš apdrausto naujo objekto vertės atėmus nusidėvėjimą . Draudimo iðmokos dydis gali bûti ribojamas franðize. Franðizë yra draudiminio ávykio sukeltø nuostolių dalis, paprastai i?reiðkiama konkreèia suma (pvz. 300 Lt), kurios draudikas neatlygina. Franðizë skirstoma á besàlyginæ ir sàlyginæ. Tiek sàlyginës, tiek besàlyginës franðizës atveju, kai nuostolių dydis nevir?ija franðizës dydþio, draudimo iðmoka nemokama. Sàlyginës franðizës atveju, nuostoliø dydþiui virðijus franðizës dydá, draudikas moka iðmokà neiðkaièiuodamas franðizës sumos, o besàlyginës – franðizës suma iðskaièiuojama. Franðizës dydis ir rûðis áraðomi á draudimo polisà. UAB “Ûkio draudimas” Gyventojø turto savanoriškojo draudimo taisyklių 6.4. punktas nustato, jog draudėjas gali pasirinkti franšizę, kurios ribose, atsitikus draudiminiam įvykiui, pats įsipareigoja padengti nuostolius . UAB “KDK draudimas” Nekilnojamojo turto draudimo taisyklių 6.7. punktas nustato, kad sudarant draudimo sutartį draudėjas suderina su draudiku franšizės dydį ir rūšį . Draudimo įmonė turi teisę sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką šiais Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais:1) jeigu draudiminis įvykis atsitiko dėl draudėjo, apdraustojo kaltės, išskyrus veiksmus, susijusius su pilietinės pareigos atlikimu arba gyvybės, sveikatos, garbės ir orumo gynimu;2) jeigu draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, pateikė draudimo įmonei žinomai neteisingus, draudimo įmokoms ar draudimo sumoms apskaičiuoti reikalingus, esminius duomenis apie draudimo objektą arba juos nuslėpė;3) jeigu draudėjas gavo visą ar dalinį žalos atlyginimą iš trečiojo asmens, kalto dėl padarytos žalos apdraustajam turtui;4) jeigu draudiminis įvykis atsitiko dėl karo veiksmų, karo arba ypatingosios padėties įvedimo, masinių neramumų, branduolinės energijos poveikio ir jeigu draudimo rūšies taisyklės nenumato kitaip;5) kitais draudimo sutartyje ar Draudimo įstatymo nustatytais atvejais. Abejotina nuostata, jog draudėjo ar apdraustojo kaltė dėl draudimio įvykio gali būti pagrindas draudikui sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Draudėjo tyčia kaip pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką suprantamas, kadangi tyčiniai draudėjo veiksmai nesuderinami su draudimo teorijoje priimtomis draudimo intereso ir draudimo rizikos teisėtumo, draudiminio įvykio atsitiktinumo kategorijomis. Todėl teisingesnė būtų nuostata, jog draudimo įmonė privalo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jei draudiminis įvykis įvyksta dėl draudėjo tyčios. Tačiau ar gali draudikas sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jei draudiminis įvykis įvyksta dėl draudėjo neatsargumo? Civilinės atsakomybės draudime tai neįmanoma, nes draudėjas kaip tik ir draudžia savo civilinę atsakomybę dėl to, jog draudikas atlygintų draudėjo kaltais veiksmais (neatsargumu) padarytą žalą tretiesiems asmenims. Asmens ir turto draudime tai įmanoma, bet draudikas, taip susiaurindamas atsakomybę pagal draudimo sutartį, padarytų savo draudimo paslaugas nepopuliariomis, nes dauguma draudėjų renkasi draudimą kad apsaugotų save ne tik nuo kitų asmenų, bet ir savo paties neatsargių veiksmų pasekmių. Draudimo įmonių draudimo rūšies taisyklėse dažna yra nuostata, jog visų draudimo sutarties pareigų tinkamas vykdymas yra sąlyga draudikui mokėti draudimo išmoką. Pvz., į draudimo įmonę “N” 1998 04 21 kreipėsi G. Kulbio individuali įmonė, prašydama išmokėti draudimo išmoką, kadangi draudimo įmonėje draustas automobilis 1998 04 18 buvo pavogtas. Draudimo įmonė atsisakė mokėti draudimo išmoką. Vienas iš atsisakymo motyvų buvo tas, jog draudėjas praleido pranešimo apie draudiminį įvykį terminą. Pagal draudiko taisykles draudėjas apie draudiminį įvykį privalo pranešti per 1 parą .Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalis suteikia galimybę įtraukti į turto draudimo sutartį ir papildomas turto draudimo sutarties sąlygas: draudimo įmonės ir draudėjo sut…arimu draudimo rūšies taisyklių gali būti sudaromos atskiros (individualios) draudimo sutartys, numatančios papildomas sąlygas, kurios nustatomos sudarant draudimo sutartį. Jei bet kuri iš šalių pareikštų, jog be jos pageidaujamų papildomų sąlygų neketina sudaryti turto draudimo sutarties, šios papildomos sąlygos būtų laikomos esminėmis turto draudimo sutarties sąlygomis, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 168 straipsnis nustato, jog esminėmis sutarties sąlygomis laikytinos sąlygos, dėl kurių, vienos šalies pareiškimu, turi būti susitarta. Jei nėra tokio šalies pareiškimo, papildomos draudimo sutarties sąlygos laikytinos atsitiktinėmis.Draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalis lyg ir draudžia ?alių susitarimu keisti draudimo sutarties sąlygas, numatytas draudimo rūšies taisyklėse, tačiau praktikoje, nesant įstatyme įtvirtinto papildomų draudimo sutarties sąlygų apibrėžimo, įmanomi atvejai, kuomet, įvairiai ai?kinant papildomų draudimo sutarties sąlygų sąvoką, draudimo rū?ies taisyklėse nurodytos sąlygos gali būti pakeistos. Pastebėtina, jog Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba atlieka išankstinę draudimo sutarties sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymams kontrolę, nes leidimas draudimo rūšiai išduodamas tik tuomet, kada draudimo rūšies taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Atsižvelgiant į šias nuostatas, draudimo sutarties sąlygų, nurodytų draudimo rūšies taisyklėse, keitimas šalių susitarimu padarytų išankstinės draudimo sutarties sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymams kontrolės mechanizmą neefektyvų, todėl Draudimo įstatyme būtina tiksliai nustatyti, kokios sąlygos yra laikomos papildomomis draudimo sutarties sąlygomis. Taip pat abejonių kelia Draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis, nustatanti draudimo įmonės pareigą toms pačioms papildomoms sąlygoms pasikartojus daugiau kaip tris kartus, pakeisti draudimo rūšies taisykles. Kai keturi draudėjai prašo draudimo sutartyse įrašyti vienodą papildomą sąlygą, netikslinga versti visus kitus draudėjus, draudimo įmonei pakeitus draudimo rūšies taisykles, sudaryti draudimo sutartis su šia sąlyga.III. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas
Kadangi turto draudimo sutartis yra draudimo sutarties atmaina, turto draudimo sutarties sudarymui kaip ir draudimo sutarties sudarymui taikomos tos pačios Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos. Draudimo sutartis sudaroma tarp draudiko ir draudėjo. Draudiku pagal Draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį gali būti tik Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės. Draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis riboja užsienio valstybių draudimo įmonių veiklos Lietuvos Respublikoje galimybę. Kitų šalių draudimo įmonėms, neregistruotoms Lietuvos Respublikoje, tiesiogiai ar per draudimo tarpininkus draudžiama sudarinėti draudimo sutartis su Lietuvos Respublikos fiziniais ir juridiniais asmenimis, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos draudimo įmonės neturi analogiškų ar panašių draudimo rūšies taisyklių arba jų finansinis pajėgumas neleidžia sudaryti pageidaujamų draudimo sutarčių. Draudėjas, pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktą, yra asmuo, sudaręs su draudimo įmone draudimo sutartį ar esantis draudėju šio įstatymo pagrindu ir privalantis mokėti draudimo įmokas (premijas) bei turintis teisę gauti atsitikus draudiminiam įvykiui draudimo išmoką. Taigi draudėjais gali būti tiek fiziniai asmenys, tiek juridiniai, tiek įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, atitinkantys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2 skirsnio normų keliamus teisinio subjektiškumo reikalavimus.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 168 straipsnis nustato, jog sutartis laikoma sudaryta, kada šalys, atitinkamais atvejais – reikalaujama forma susitarė dėl visų esminių jos punktų (sąlygų). Teisės teorijoje išskiriamos dvi sutarties sudarymo proceso stadijos: vienos šalies pasiūlymas antrąjai šaliai sudaryti… sutartį (oferta) ir antrosios šalies pasiūlymo priėmimas (akceptas) .Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, jog draudėjas, prieš sudarydamas draudimo sutartį pateikia draudimo įmonei prašymą raštu arba kitu būdu pareiškia savo ketinimą sudaryti draudimo sutartį. Draudėjas turi pateikti prašymą raštu, jeigu tai numato draudimo rūšies taisyklės . Draudėjo raštiško prašymo formą nustato draudimo įmonė.
Draudimo teisės teorijoje dominuoja požiūris, laikantis draudėjo prašymą sudaryti sutartį oferta . Tačiau, kad pasiūlymas sudaryti sutartį būtų laikomas oferta būtina, jog jis būtų nukreiptas apibrėžtam asmeniui ir jame būtų nurodytos esminės sutarties sąlygos . Šiminova teigia, jog draudėjo pasiūlyme draudikui sudaryti draudimo sutartį nurodytos esminės sutarties sąlygos arba jų nustatymo tvarka yra pakankami požymiai, leidžiantys tokį pasiūlymą laikyti oferta . Draudėjas, prieš pateikdamas draudikui pasiūlymą sudaryti draudimo sutartį, susipažįsta su draudimo rūšies taisyklėmis ir žodžiu arba raštu pareiškia savo pasiūlymą sudaryti sutartį. Tik susipažinusio su draudimo rūšies taisyklių nuostatomis, liečiančiomis draudimo rizikos laipsnio, draudimo sumos ir draudimo įmokos nustatymo tvarką, įtvirtinančiomis draudiminių įvykių sąrašą, draudėjo pasiūlymas draudikui sudaryti draudimo sutartį draudimo rūšies taisyklių sąlygomis galės būti pripažįstamas pasiūlymu, kuriame nurodytos esminės draudimo sutarties sąlygos, t.y. oferta. Pavyzdžiui, Belgijos įstatymai oferta pripažįsta ne bet kokį draudėjo pasiūlymą sudaryti sutartį, o tik pasiūlymą, kuriame nurodytos esminės draudimo sutarties sąlygos . Reikia atkreipti dėmesį, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 580 straipsnio 1 dalis akcentuoja dar vieną ofertos požymį: pasiūlymas sudaryti sutartį turi išreikšti oferento ketininimą būti sutarties saistomu ir įsipareigojančiu akcepto atveju . Todėl, priėmus naująjį Civilinį kodeksą, reikalavimai ofertai turto draudimo sutarčiai sudaryti sugriežtės. Pastebėtina, jog praktikoje Lietuvos Respublikos draudimo įmonės skiria nevienodą dėmesį draudėjo raštiško prašymo sudaryti draudimo sutartį formai. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo ugnies taisyklių draudėjo prašymo sudaryti sutartį formoje šalia kitų duomenų draudėjas turi nurodyti draudimo sumą, draudimo įmoką, pageidaujamą draudimo sutarties terminą, duomenis apie draudžiamą objektą, reikalingus draudimo rizikos laipsnio įvertinimui, kitoje prašymo pusėje pateikiamas išrašas iš draudimo rūšies taisyklių, kur išvardinti draudiminiai įvykiai. Tačiau, pavyzdžiui, AB “Lietuvos draudimas” Ūkininko turto draudimo taisyklių draudėjo raštiško prašymo sudaryti sutartį formoje draudėjas privalo tik išvardinti turtą, kurį ketina apdrausti, ir nurodyti draudimo sumą. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas skiria sutarties sudarymo tvarką pagal pasiūlyme nurodytą ar nenurodytą terminą atsakyti. Jei draudėjo pasiūlyme nenurodytas terminas atsakyti, pasiūlymui esant žodiniui, vadovaujantis Civilinio kodekso 171 straipsnio 1 dalimi draudimo sutartis laikoma sudaryta, jei draudikas tuojau pareiškia draudėjui apie sutikimą su pastarojo pasiūlymu, o esant raštiškam draudėjo pasiūlymui, pagal Civilinio kodekso 171 straipsnio 2 dalį sutartis laikoma sudaryta, jei draudiko atsakymas apie pasiūlymo priėmimą gaunamas per normaliai tam reikalingą laiką. Jei draudėjo pasiūlyme sudaryti sutartį nurodytas terminas atsakyti, draudimo sutartis pagal Civilinio kodekso 170 straipsnį laikoma sudaryta, kai draudėjas gauna draudiko atsakymą per pasiūlyme nurodytą laiką.Kadangi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, jog draudimo sutartis sudaroma rašytine forma, todėl, pagal Civilinio kodekso 169 straipsnio 1 dalį, draudimo sutartis bus sudaryta nuo to momento, kai ji bus išreikšta rašytine forma. Pripažinti draudimo sutartį išreikšta rašytine forma nepakanka tik draudėjo raštiško prašymo sudaryti draudimo sutartį, bet būtinas ir draudik…o raštiškas sutikimas sudaryti draudimo sutartį (akceptas), išreiškiamas išduodant draudėjui draudimo liudijimą (polisą) . Lietuvos civilinės teisės teorija pasiūlymą sudaryti sutartį pripažįsta akceptu tik tada, jeigu sutinkama su visomis pasiūlyme nurodytomis sąlygomis . Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse yra nuostata, jei draudėjo prašyme buvo išreikštos visos esminės draudimo sutarties sąlygos, o draudiko pateikiamas polisas jų neatitinka, tai traktuotina kaip nauja draudiko oferta, kurią draudėjas gali atmesti . Taigi, rašytinė turto draudimo sutarties forma pasireiškia dviem dokumentais: draudėjo raštišku prašymu sudaryti draudimo sutartį ir draudimo liudijimu (polisu), kurį išduoda draudikas. Turto draudimo sutartis laikytina sudaryta, kai draudėjas gauna draudiko akceptą – draudimo liudijimą (polisą).Atskira rašytinė draudimo sutartis, kurioje būtų įtrauktos visos draudimo rūšies taisyklėse ir draudimo polise nurodytos draudimo sutarties sąlygos, kaip taisyklė, nėra sudaroma, tačiau Draudimo įstatymas to nedraudžia. Atskira rašytinė draudimo sutartis dažniausiai atsiranda realizuojant Draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios numato, jog draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu draudimo rūšies taisyklių pagrindu gali būti sudarytos atskiros (individualios) draudimo sutartys, numatančios papildomas sąlygas, kurios nustatomos sudarant draudimo sutartį. Individualios turto draudimo sutarties sudarymo momentas sietinas ne su momentu, kada draudėjas gauna draudimo liudijimą (polisą), o, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 169 straipsnio 2 dalimi, surašius vieną šalių pasirašytą dokumentą – individualią draudimo sutartį, į kurią inkorporuotos visos draudimo sutarties sąlygos.Lietuvos civilinės teisės teorija pripažįsta kaip vieną esminių ofertos požymių jos adresavimą apibrėžtam asmenų ratui, su tam tikromis išimtis, kada pasiūlymas sudaryti sutartį gali būti adresuotas ir neapibrėžtai asmenų grupei: automatas gazuotam vandeniui, prekių išdėstymas vitrinoje, automobilis taksi stovėjimo vietoje . Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 580 straipsnio 2 dalis numato, jog oferta gali būti adresuota konkrečiam asmeniui arba neapibrėžtam asmenų ratui . Kyla klausimas, ar, ateityje priėmus naująjį Civilinį kodeksą, bus galima draudimo įmonės vieša oferta turto draudimo sutarčiai sudaryti? Šalyse, kurių įstatymai pripažįsta viešosios ofertos galimybę, viešajai ofertai taip pat turi būti būdingas esminių sutarties sąlygų išreiškimo ofertoje požymis. V. Mikelėnas pastebi, jog Prancūzijoje siūlymas sudaryti sutartį oferta laikomas tik kai jame nurodomos visos esminės sutarties sąlygos, oferento valios išraiška turi būti tokia detali ir aiški, jog sutarčiai sudaryti kitai šaliai pakaktų pasakyti “aš sutinku” . Siūlymas sudaryti sutartį, kuriame kai kurios sąlygos yra rezervuotos, numačius jas aptarti ateityje, oferta nepripažįstamas. Analogiška nuostata dėl esminių sutarties sąlygų išreiškimo ofertoje yra ir Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje . Taigi, atsižvelgiant į turto draudimo sutarties esmę, akivaizdu, jog nėra įmanomas draudimo įmonės pasiūlymas neapibrėžtam asmenų ratui sudaryti turto draudimo sutartį, kuriame būtų išreikštos visos esminės turto draudimo sutarties sąlygos, nes jos turto draudimo sutartyje priklauso nuo konkretaus draudėjo asmenybės, jo draudžiamo turto ypatybių. Taigi turto draudimo sutartyje vieša oferta negalėtų būti įmanoma ir, kaip anksčiau minėta, turto draudimo sutartis negalėtų būti priskiriama prie viešų sutarčių. Kadangi didelę reikšmę draudimo teisiniuose santykiuose vaidina draudimo liudijimas (polisas), būtina nuodugniau jį paanalizuoti. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 punktas nustato, kad draudimo liudijimas (polisas) yra oficialus dokumentas, kuriuo patvirtinamas sutarties sudarymas. Draudimo liudijime pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį turi būti nurod…yta: 1) draudimo liudijimo (poliso) numeris;2) draudimo įmonės pavadinimas ir buveinės adresas;3) draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo vardas, pavardė arba pavadinimas;4) draudimo grupė ir draudimo rūšies taisyklių pavadinimas bei numeris;5) draudimo objektas;6) draudimo suma;7) draudimo įmoka ir jos mokėjimo terminai;8) draudimo sutarties galiojimo terminas;9) draudėjo parašas su įrašu, kad draudėjas su draudimo rūšies taisyklėmis susipažinęs;10) draudimo įmonės įgalioto sudaryti draudimo sutartį asmens parašas ir draudimo įmonės antspaudas ar jų faksimilės;11) draudėjo parašas, antspaudas (kai draudėjas yra įmonė, įstaiga ar organizacija);12) draudimo liudijimo (poliso) išdavimo data.Be nuomonės, jog draudimo polisas yra dokumentas, įrodantis draudimo sutarties sudarymo faktą, teorijoje bandome įžvelgti ir kitokių draudimo poliso paskirčių. Jaičkovas teisingai pastebėjo, jog draudėjo raštiškas prašymas sudaryti sutartį ir draudimo polisas kartu išreiškia įstatymo reikalaujamą rašytinę draudimo sutarties formà. Kai kurie autoriai (pvz. Luncas) laikė draudimo polisą pačia draudimo sutartimi . Musinas, analizuodamas jūrinio draudimo sutartis, poliso išdavimo faktą siejo su draudimo sutarties įsigaliojimu, nepriklausomai nuo to, ar draudimo įmoka sumokėta ar ne. Martjanova draudimo polisui teikė legitimacinio dokumento, įrodančio draudėjo teisę gauti draudimo išmoką, reikšmę .Draudimo poliso pagrindinė reikšmė vis dėlto turi būti siejama su draudimo sutarties sudarymo fakto įrodymu. Tokią draudimo poliso reikšmę įtvirtina Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Lietuvoje draudimo sutarties įsigaliojimas nesiejamas su draudimo poliso išdavimu, o tik su draudimo įmokos sumokėjimu. Legitimacinė (kaip draudėjo teisės į draudimo išmoką įrodymas) draudimo poliso paskirtis pasireiškia tuo, jog draudėjas legitimuojamas tik įrodžius draudimo sutarties tarp draudėjo ir draudiko sudarymo faktą. Tradiciškai Europos valstybėse draudimo polisas išduodamas viena?ališkai draudiko, todėl laikyti jį pačia draudimo sutartimi negalima . Be to, draudimo poliso turinyje nėra draudimo sutarties sąlygų, esančių draudimo rūšies taisyklėse. Europos valstybėse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Anglijoje ir kt.) draudimo polisas taip pat laikomas dokumentu, įrodančiu draudimo sutarties sudarymo faktà . Vokietijoje reikalaujama, jog draudimo polise būtų nurodyta draudimo sutarties sudarymo data, draudėjas, draudimo rizikos pobūdis, draudėjo ir draudiko teisės ir pareigos sutarties galiojimo metu ir sankcijos už jų nevykdymą. Prancūzijoje polise turi būti nurodytos sutarties šalys, šalių adresai, draudimo rizikos pobūdis, draudimo įmokos dydis, draudimo suma, draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo data, informacija apie draudėjo pretenzijos draudikui tvarką. Danijoje, Airijoje, Italijoje, Anglijoje jokie reikalavimai poliso turiniui nėra keliami .Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato draudiko pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis ir išduoti draudimo liudijimą (polisą). Tačiau draudimo polise nėra nurodomos draudėjo ir draudiko pareigos draudimo sutarties galiojimo metu, pranešimo apie draudiminį įvykį terminai ir tvarka. Siekiant labiau apsaugoti draudėjo interesus nuo galimo draudimo įmonių piknaudžiavimo dėl to, jog draudėjas gerai nežino draudimo sutarties sąlygų, būtina Draudimo įstatyme įtvirtinti nuostatą, jog draudimo įmonė privalo draudėjui kartu su polisu išduoti ir draudimo rūšies taisyklių nuorašą. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 22 ir 23 straipsniai išskiria draudimo sutarties nutraukimo, pasibaigimo ir negaliojimo pagrindus. Turto draudimo sutartis kaip draudimo sutarties atmaina gali būti nutraukta šalių iniciatyva, raštiškai įspėjus kitą šalį prieš 1 mėnesį iki numatytos nutraukimo datos. Nutraukiant draudimo įmonės iniciatyva negyvybės draudimo, kurio dalis yra turto draudimas, sutartį pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstat…ymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktą draudėjui grąžinama draudimo įmokos už likusį draudimo sutarties galiojimo laiką, išskaičiavus pagal tą draudimo sutartį išmokėtas sumas. Ši draudimo įstatymo formuluotė diskutuotina, nes, jei pagal draudimo sutartį draudėjui buvo išmokėta draudimo išmoka, didesnė už sumokėtos draudimo įmokos sumą, draudikui savo iniciatyva nutraukiant draudimo sutartį, draudėjas negaus nieko. Sakykime, draudėjas apdraudė automobilį nuo autoavarijos rizikos 10000 litų draudimo sumai, sumokėjo 250 litų, po mėnesio įvyko autoįvykis, automobilis buvo sugadintas, draudimo įmonė išmokėjo 1000 litų ir nutraukė draudimo sutartį. Draudėjas liko be jokios kompensacijos už sutarties nutraukimą. Todėl, siekiant išvengti galimų draudimo įmonių piknaudžiavimų draudėjo atžvilgiu, būtina taisyti Draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą. Analogiška problema yra ir nutraukiant negyvybės draudimo sutartį draudėjo iniciatyva. Pagal Draudimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 1 punktą draudėjui grąžinama draudimo įmokos už likusį draudimo sutarties galiojimo laiką, išskai?iavus draudimo sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidas bei pagal tą draudimo sutartį mokėtas sumas. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 22 straipsnio 4 dalis nustato, kad draudimo sutarties šalys po to, kai joms tapo žinoma apie draudimo sutarties pažeidimą, turi teisę per vieną mėnesį nutraukti draudimo sutartį. Draudimo sutarties pažeidimas siejamas su sutarties šalies kalte. Pastebėtina, jog Draudimo įstatymas nereglamentuoja, kas ir kokia tvarka nustato šalies kaltę, o tai traktuotina kaip draudimo įstatymo trūkumas. Draudimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kai draudimo sutartis nutraukiama draudėjo reikalavimu draudimo įmonei (nustačius jos kaltę) pažeidus draudimo sutarties sąlygas, draudėjui ne gyvybės draudimo atveju grąžinamos draudimo įmokos už likusį draudimo sutarties galiojimo laiką. Jei ne gyvybės draudimo sutartis nutraukiama draudimo įmonės reikalavimu draudėjui (nustačius jo kaltę) pažeidus draudimo sutarties sąlygas, draudėjui pagal Draudimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies 1 punktą draudimo įmokos negrąžinamos. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalis nustato, jog draudimo sutartis pasibaigia:1) jei draudėjas draudimo sutartyje ar Draudimo įstatymo nustatytu laiku nesumoka draudimo įmonei draudimo įmokų (jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip);2) jei draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumoka draudimo įmonei papildomų draudimo įmokų, į kurias draudimo įmonė įgijo teisę padidėjus draudimo mastui po draudimo sutarties sudarymo (jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip);3) jei draudimo įmonė sumoka visas draudimo sutartyje numatytas draudimo išmokas;4) jei likviduojamas draudėjas – juridinis asmuo ar draudėjas – juridinio asmens statuso neturinti įmonė ir nėra jų teisių ir pareigų perėmėjų;5) jei miršta apdraustasis. Šis punktas turto draudimo sutarčiai netaikomas, kadangi turto draudime nėra apdraustojo, kuris gali būti tik asmens draudime;6) jei pasibaigia draudimo sutartyje nustatytas draudimo sutarties galiojimo terminas;7) jei yra kiti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti prievolių pasibaigimo pagrindai.Diskutuotina Draudimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostata, jog draudimo sutartis pasibaigia, jei draudėjas laiku nesumoka draudimo įmokų (jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip) ir 22 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostata, jog draudimo sutartis pasibaigia (jei pačioje sutartyje nenustatyta kitaip) draudėjui nustatytu laiku nesumokėjus papildomų draudimo įmokų draudimo rizikos padidėjimo atveju. Draudimo įmokos padidėjimas priklauso nuo šalių susitarimo (draudimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalis). Pareiga laiku mokėti draudimo įmokas yra sutartinė draudėjo pareiga. Jei draudėjas šios pareigos nevykdo, jis pažeidžia draudimo sutarties sąlygas. Draudėjo sutarties sąlygų pažeidimas yra pagrindas draudiko reikalavimu nutrauk…ti sutartį dėl draudėjo kaltės pagal Draudimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalį. Šios įstatymo nuostatos prieštarauja viena kitai, jas būtina patikslinti. Nuo draudimo sutarties nutraukimo ir pasibaigimo reikia skirti atvejus, kuomet draudimo sutartis negalioja. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 23 straipsnis nustato, jog draudimo sutartis negalioja, jeigu:1) ji sudaryta po draudiminio įvykio;2) ji sudaryta su kitos šalies draudimo įmone ar Lietuvos Respublikoje registruotu ūkio subjektu, neturinčiu licencijos verstis draudimo veikla Lietuvos Respublikoje, išskyrus Draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nurodytas išimtis, kuomet, Lietuvos Respublikos draudimo įmonėms neturint analogiškų ar panašių draudimo rūšies taisyklių arba jų finansiniam pajėgumui neleidžiant sudaryti draudėjo pageidaujamų draudimo sutarčių, draudimo sutartis sudaroma su konkurso būdu parinkta užsienio valstybės draudimo įmone;3) yra kiti sandorių negaliojimo pagrindai, nustatyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.Šalia bendrų visoms draudimo sutartims negaliojimo pagrindų, Draudimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis nustato ir pagrindą, kuris gali būti taikomas tik turto draudimo sutarčiai: draudimo sutartis laikoma negaliojančia, jeigu draudėjas, ją sudarydamas, apgaulės būdu suklaidino draudimo įmonę nurodydamas didesnę už tikrąją draudžiamojo objekto vertę ir tuo nepagrįstai padidindamas draudimo sumą. Sprendžiant iš formuluočių “draudimo sutartis negalioja” ir “draudimo sutartis laikoma negaliojančia”, Draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2 punktai bei 16 straipsnio 3 dalis numato atvejus, kuomet sutartis yra niekinė. Draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis numato nuginčijamos draudimo sutarties atvejus: draudimo sutartis, neatitinkanti draudimo įstatymo reikalavimų, sudaryta apgaulės būdu, ir po draudiminio įvykio gali būti teismine tvarka pripažįstama negaliojančia. Abejotina nuostata, jog draudimo sutartis, neatitinkanti įstatymo reikalavimų, yra nuginčijama. Draudimo sutarčiai, kaip ir kiekvienam sandoriui, yra taikomi bendrieji sandorių negaliojimo pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 straipsnio 1 dalis nustato, jog sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Taigi, Civilinis kodeksas sandorį, neatitinkantį įstatymo reikalavimų laiko niekiniu, o ne nuginčijamu. Todėl būtina pakoreguoti šią Draudimo įstatymo nuostatą, prieštaraujančią Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui. Apibendrinant galima būtų teigti, jog turto draudimo sutarties sudarymo, nutraukimo, negaliojimo ir pasibaigimo pagrindų reglamentacijoje nemažai trūkumų, kuriuos būtina taisyti….IšvadosTurto draudimas Lietuvos Respublikoje vykdomas savanoriškaja forma -draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu sutartimi.Turto draudimo sutartį reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme nemažai diskutuotinų nuostatų, kurios aptariamos šiame darbe. Išvadose paminėtinos labiausiai diskutuotinos Draudimo įstatymo nuostatos. Draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis turėtų numatyti draudiko pareigą ne tik supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis, bet ir jas išduoti, nes sutarties sąlygų žinojimas suteiktų draudėjui galimybę tinkamai vykdyti sutartines pareigas ir reikalauti, jog draudikas taip pat vykdytų pareigas, kylančias iš draudimo sutarties. Taip sumažėtų draudimo įmonių piknaudžiavimų draudėjo atžvilgiu. Abejonių kelia Draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostata, jog draudėjo ar apdraustojo kaltė dėl draudimio įvykio gali būti pagrindas draudikui sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nes nemaža dalis draudimo sutarčių sudaroma siekiant apsisaugoti nuo savo paties neatsargių veiksmų neigiamų turtinių pasekmių, todėl, atsižvelgiant į draudimo esmę, Draudimo įstatyme būtina nustatyti, jog pagrindas sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką gali būti draudėjo ar apdraustojo tyčia.Ginčytina Draudimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostata, jog draudimo sutartis pasibaigia, jei draudėjas laiku nesumoka draudimo įmokų (jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip) ir Draudimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostata, jog draudimo sutartis pasibaigia (jei pačioje sutartyje nenustatyta kitai) draudėjui nustatytu laiku nesumokėjus papildomų draudimo įmokų draudimo rizikos padidėjimo atveju, nes šiomis nuostatomis draudėjo sutartinių pareigų nevykdymas yra pagrindas draudimo sutarčiai pasibaigti, kai tuo tarpu Draudimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalis nustato, jog sutarties sąlygų pažeidimas dėl draudėjo kaltės yra pagrindas draudiko reikalavimu nutraukti draudimo sutartį. Būtina pakoreguoti Draudimo įstatymą, numatant, jog draudimo įmokų nesumokėjimas kaip sutarties sąlygų pažeidimas būtų ne sutarties pasibaigimo pagrindas, o pagrindas draudiko reikalavimu nutraukti draudimo sutartį.Taisant Draudimo įstatymo trūkumus, svarbu yra suvokti turto draudimo sutarties esmę. Turto draudimo sutartis laikytina draudimo sutarties atmaina, kuriai būdingi bendrieji draudimo sutarties požymiai: turto draudimo sutartis yra atlygintina, realinė, dvišalė sutartis, iš kurios kylantys šalių santykiai grindžiami visiško apibusio pasitikėjimo (uberrima fides) principu. Turto draudimo sutartis nėra sąlyginis sandoris. Priėmus naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, turto draudimo sutartis negalėtų būti laikoma vieša sutartimi bei prisijungimo sutartimi. Vienas būdingiausių turto draudimo sutarties kaip draudimo sutarties atmainos požymių yra draudimo interesas – draudėjo turtinis interesas nepatirti negatyvių turtinių draudiminio įvykio pasekmių.Specialūs turto draudimo sutarties požymiai yra draudimo sumos priklausomybė nuo draudžiamo turto vertės, bei draudiko, atlyginusio draudėjui žalą, padarytą kito asmens, regreso teisė, neviršijant išmokėtos draudimo išmokos, į asmenį, atsakingą už padarytą žalą. Kadangi turto draudime egzistuoja tiesioginė draudimo sumos priklausomybė nuo draudžiamo turto vertės, nustatomos vadovaujantis objektyviais kriterijais, turto draudimo sutartis yra kompensacinio pobūdžio: draudėjas negali gauti didesnės už draudiminio įvykio pasekoje patirtą nuostolį draudimo išmokos. Su kompensaciniu turto draudimo sutarties požymiu siejamos ir specifinės, būdingos tik turto draudimo sutartims, keleriopo draudimo, papildomo draudimo, turto draudimo mažesne nei turto vertė draudimo suma teorinės ir praktinės problemos. Turto draudimo sutarties didžioji dauguma sąlygų yra nustatomos draudimo įmonės draudimo rūšies taisyklėse, kurių paruošime draudėjas nedalyvauja, tačiau, sudarant turto draudimo sutartį, šalys privalo susitarti dėl esminių tur…to draudimo sutarties sąlygų: draudimo objekto, draudimo rizikos, draudiminių įvykių, draudimo sumos, sutarties termino. Turto draudimo sutartis sudaroma, draudėjui pateikiant prašymą (oferta) sudaryti sutartį, o draudikui išduodant draudimo liudijimą (akceptas). Draudėjo raštiškas prašymas sudaryti turto draudimo sutartį ir draudimo liudijimas (polisas) kartu sudaro Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 465 straipsnio 1 dalies reikalaujamą rašytinę sutarties formą. Turto draudimo sutarties nutraukimo, pasibaigimo ir negaliojimo pagrindus numato Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 22 ir 23 straipsniai.Turto draudimo sutartis yra svarbus civilinės teisės institutas. Galiojantys Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Draudimo įstatymas neišsprendžia visų teorinių ir praktinių problemų, tačiau tikėtina, jog spartus draudimo santykių vystymasis bus prielaida Lietuvos teisės teorijai skirti didesnį dėmesį draudimui, draudimo sutarčiai ir turto draudimo sutarčiai kaip draudimo sutarties atmainai, o įstatymų leidėją paskatins tinkamai sureguliuoti draudimo teisinius santykius.Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašasI. Norminiai aktai1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. -Vilnius, 1998.2. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin.,1990, Nr. 28-674.3. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin., 1996, Nr. 73-1742.4. Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas. Žin.,1992, Nr. 31-951.5. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Žin., 1994, 102-2049.6. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos 1996 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 12 “Dėl gyvybės draudimo šakos ir negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo patvirtinimo”. Žin., 1996, Nr. 121-2862.7. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr. 108.8. EC insurance directives. Lloyd’s of London press. – London, 1992.
II. Specialioji literatūra
1. Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. 2. Maksimaitienė E., Maksimaitis V. Draudimas Lietuvoje.-Vilnius, 1997.3. Mikelėnas V. Sutarčių teisė. -Vilnius, 1996.4. EEC insurance contract law. CEA, -Paris, 1990.5. Hansell D.S. Introduction to insurance.-London, 1996.6. Insurance contract law. International Association for Insurance Law. 1990.7. Insurance. Chartered Institute of Bankers. –London, 1996.8. Efimov S.L. Delovaja praktika strachovogo agenta i brokera. –Moskva, 1996. 9. Fursov D.A. Srachovanije. Posobije dlia sudei arbitražnych sudov. –Moskva, 1997.10. Graždanskoje i torgovoje pravo kapitalističeskich gosudarstv. – Moskva, 1993. 11. Ingostrach. Opyt praktičeskoj dejatelnosti. –Moskva, 1997.12. Obzor strachovogo rynka. Agentstvo Leta. –Riga, 1998. 13. Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. 14. Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997.15. Spravočnik po strachovaniju v promyšlenosti. –Moskva, 1994.16. Šachov. V. V. Strachovanije. -Moskva, 1997.17. Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993.
III. Praktinė medžiaga
1. Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo civilinė byla Nr. 4/5347.2. Palangos apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-575/98m.3. Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 23-260.4. Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba. 1999 m. byla Nr. 04-02-01, rašto Nr.s-99/236.5. UAB “Baltic Polis” turto draudimo nuo gaisro (ugnies) ir gamtinių jėgų taisyklės Nr. 001.6. UAB “Baltik garant” Vežamų krovinių draudimo taisyklės Nr. 011.7. UAB “Baltik garant” Turto draudimo taisyklės Nr. 010.8. UAB “Drauda” Atsakomybės atliekant muitinės procedūras draudimo taisyklės Nr. 005.9. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo audros taisyklės Nr. 007.10. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo ugnies taisyklės Nr. 005.11. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vagystės su įsibrovimu taisyklės Nr. 006.12. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų avarijos taisyklės Nr. 004.13. UAB “Hermis draudimas” Vežamų krovinių (prekių) draudimo taisyklės Nr. 004.14. UAB “KDK draudimas” Nekilnojamojo turto draudimo taisyklės Nr. 013.15. UAB “KDK draudimas” Transporto priemonių, agregatų ir mechanizmų draudimo taisyklės Nr. 019.16. UAB “KDK draudimas” Žemės ir miškų ūkio technikos draudimo taisyklės Nr. 024.17. UAB “KDK draudimas” Žemės ūkio pasėlių draudimo taisyklės Nr. 02818. UAB “Lavisos garantas” namų turto draudimo taisyklės Nr.007.19. AB “Legela” Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 001.20. AB “Lietuvos draudimas” Muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės draudimo taisyklės Nr. 001.21. AB “Lietuvos draudimas” Namų turto draudimo taisyklės Nr. 014.22. AB “Lietuvos draudimas” Krovinių draudimo taisyklės Nr. 024.23. AB “Lietuvos draudimas” Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021.24. AB “Lietuvos draudimas” Ūkininko turto draudimo taisyklės Nr. 025.25. UAB “Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Prekinių kreditų draudimo taisyklės Nr. 001.26. UAB “Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Atsakomybės už prekių bei paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdy…mą taisyklės Nr. 002.27. UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Eksporto kredito (finansinio kredito) draudimo taisyklės Nr. 006.28. UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų draudimo taisyklėse Nr. 005.29. UAB “Seesam” Turto savanoriško draudimo nuo vagystės su įsilaužimu ir apiplėšimo taisyklės Nr. 004.30. AB “Snoro garantas” Turto draudimo nuo gaisro ir gamtinių jėgų taisyklės Nr. 003.31. AB “Snoro garantas” Turto draudimo taisyklės Nr. 004.32. UAB “Ūkio draudimas” Gyventojų turto savanoriškojo draudimo taisyklės Nr. 012.
Resume
The property insurance contract is analised in this work. The meaning of property insurance contract, the conditions of the property insurance contract, i.e. insurable interest, insurance risk, insurance event, sum insured, insurance premium and duration of the contract, the concluding procedure and the termination of the property insurance contract are discussed in this work too. The provisions of Lithuanian civil law governing property insurance contract as the type of insurance contract are laid down in the Civil Code and The Insurance Law. The principle of indemnity, the rules of overinsurance, underinsurance and doubleinsurance related with the property insurance contract are analised mostly according to Lithuanian legislation and to the conditions of the property insurance contracts of Lithuanian insurance companies, but the presentation of questions is made with comparison to the practice and legal regulation of foreign countries, i.e. Germany, England, Russia, France and to theoretical works of foreign insurance law.