Tarptautinė teisė, sutarčių teisė

III skyrius. TARPTAUTINĖS TEISĖS NORMŲ KŪRIMAS

I

nuose. Komisija glaudžiai bendradarbiauja su Generalinės Asamblėjos šeštąja komisija (teisine komisija), kurią sudaro valstybių atstovai, ir kuri svarsto Tarptautinės teisės komisijos kasmetines ataskaitas.
Tarptautinės teisės komisijos procedūrai būdinga tai, jog pirmiausia komisija skiria vieną savo narį specialiu pranešėju. Taip, pavyzdžiui, spe¬cialiu pranešėju valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus klausimu buvo paskirtas Įžymus italų teisininkas profesorius Roberto Ago, kuris nuo 1969 iki 1980 pateikė šia tema aštuonis pranešimus kartu su taip vadinamu straipsnių projektu.
Komisija, gavusi pranešimus su atitinkamų sttraipsnių projektu, juos apsvarsto ir parengia galutinį tarptautinės konvencijos projektą. Dažnai per šį procesą valstybės – Jungtinių Tautų narės prašomos pateikti savo pastabas ir komentarus dėl straipsnių projekto. Galutinis Tarptautinės teisės komisijos paruoštas tarptautinės konvencijos projektas pateikia¬mas Jungtinių Tautų organizuojamai tarptautinei konferencijai. Taip, pa¬vyzdžiui, Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės projektas buvo svarsto¬mas 1968-1969 metų Vienos konferencijoje dėl sutarčių teisės, kuri 1969 metų gegužės 23 dieną priėmė šią konvenciją. Konvencija įsigaliojo 1980 metų sausio 27 dieną pagal konvencijoje numatytą jos įsigaliojimo tvarką, t.y. po to, kai buvo surinktas koonvencijoje numatytas 35 valstybių-dalyvių skaičius (Lietuvos Respublika yra šios konvencijos dalyvė).13
Neretai tarptautinėms konferencijoms parengti šaukiamos specialios konferencijos, kurios pačios rengia konvencijos tekstą. 1973-1982 metais veikė III—ji Jungtinių Tautų jūrų teisės konferencija, kurios metu buvo parengta Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencija, patvirtinta Montego-Bėjuje 19

982 metų balandžio 30 dieną (įsigaliojo 1995 metais). Kitas pa¬vyzdys – 1974-1977 metais veikusi Ženevos humanitarinės teisės konfe¬rencija, kurios metu buvo parengtos dvi konvencijos, nustatančios šiuolai¬kines humanitarinės teisės taisykles (I-as ir Il-as Papildomi protokolai 1949 metų Ženevos konvencijoms dėl karo aukų apsaugos).
Kodifikacija taip pat vyksta specializuotuose Jungtinių Tautų Įstaigose (Tarptautinėje Darbo Organizacijoje, Tarptautinės Civilinės Aviacijos Or¬ganizacijoje ir kt.), kurių plenariniai organai tvirtina atitinkamas tarptau¬tines konvencijas, rekomendacijas, reglamentus ir pan.
13 Vienos konvencija dėl sutarčių teisės numatė (84 str.), kad ji įsigalios praėjus 30 dienų nuo tos dienos, kai Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui buvo pateiktas depo¬nuoti trisdešimt penktas šios konvencijos ratifikavimo ar prisijungimo prie jos raštas.

rv SKYRIUS
TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ
24 §. PAGRINDINIAI ŠALTINIAI
Pagrindiniai tarptautinių sutarčių teisės principai ir normos yra ko¬difikuoti1 dviejose universaliose sutartyse: 1969 metų Vienos konven¬cijoje dėl sutarčių teisės2 ir 1986 metų Vienos konvencijoje dėėl sutar¬čių, sudaromų tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų bei tarp tarp¬tautinių organizacijų3. Pastaroji skirta valstybių ir tarptautinių (tarp¬vyriausybinių) organizacijų bei pačių tarptautinių organizacijų sutartims reguliuoti ir išplečia joms „iš esmės tas pačias mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) normas, kurios taikomos sutartims tarp vals-lybių pagal 1969 metų Vienos konvenciją.”4 Ryšium su tuo šiame sky¬riuje bus nagrinėjamos pirmiausia 1969 metų Vienos konvencijos nuo¬statos, ir ypač dėl to, kad 1986 metų Vienos konvencija gali dar ne¬greitai įsigalioti. Čia reikėtų pridurti, kad kiekviena valstybė gali su¬daryti tarptautines su

utartis (1969 m. Vienos konvencijos 6 str.), tuo tarpu tarptautinės organizacijos kompetenciją sudaryti tarptautines su-lartis reguliuoja šios organizacijos normos (1986 m. Vienos konvenci¬jos 6 str.).
1 Pirmenybė tarptautinių sutarčių teisės kodifikavime priklauso 1928 metų Havanos
konvencijai dėl tarptautinių sutarčių, sudarytai Pan-Amerikos Unijos, kuri buvo Amerikos
Valstybių Organizacijos (1948) pirmtakė, rėmuose.
2 Lietuva dalyvauja.
3 Lietuva nedalyvauja. Konvencija įsigalios trisdešimtą dieną po to, kai bus deponuotas
trisdešimt penktas ratifikacinis ar prisijungimo raštas (Konvencijos 85 str.). Pagal 1994
metų gruodžio 31 dienos duomenis, ją pasirašė 38 valstybės, kurių 23 ją ratifikavo.
4 Oppenheim/JenningsAVatts, vol. I, parts 2 to 4, p.1198.

i

122
IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ
Tarptautinių sutarčių sudarymą, vykdymą, nutraukimą ir 1.1. taip pal reguliuoja tarptautiniai papročiai; tai patvirtina ir 1969 bei 1986 metų Vienos konvencijų preambulės, kuriose nurodoma, kad „paprotinės tarp¬tautinės teisės normos tebereguliuoja klausimus, nesureguliuotus šios Kon¬vencijos nuostatomis.”
Atskiros valstybės vidaus teisė taip pat gali reguliuoti šios valstybės organų ir pareigūnų kompetenciją sudaryti ir vykdyti šios valstybės tarp¬tautines sutartis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straips¬nio 2 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas „pasirašo Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuo¬ti”, 138 straipsnis nustato kategorijas Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, kurias ratifikuoja ar denonsuoja Seimas, o taip pat, kad ratifi¬kuotos sutartys yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Kon¬kretūs Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių sudarymo ir taikymo vidaus teisiniai klausimai reguliuojami 1991 metų gegužės 21 dienos Lie¬tuvos Respublikos Įstatyme dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių su¬tarčių, o taip pa

at kituose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Reikia pastebėti, kad daugelio kitų valstybių vidaus teisė yra mažiau detali šio¬je srityje ir apsiriboja šių valstybių pagrindinėmis konstitucinėmis nuo¬statomis. Tokia padėtis gali būti paaiškinta tuo, kad daugelio šalių vi¬daus teisės požiūriu tarptautinių sutarčių sudarymas, jų vykdymas ir 1.1. yra vykdomoji veikla ir čia pakanka suteikti vykdomiesiems organams bendrą kompetenciją. Kita vertus, valstybės tarptautinių sutarčių suda¬rymas pirmiausia liečia valstybės užsienio politiką, o jos detalus regulia¬vimas vidaus teisės normomis vargu ar tikslingas. Pagaliau, tarptautinės sutartys yra pirmiausia tarptautinės teisės reguliavimo dalykas, ir šiuo atveju 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių normos yra pakanka¬mai konkrečios.
25 §. TARPTAUTINĖS SUTARTIES SĄVOKA IR PRIGIMTIS
1969 metų Vienos konvencijos 2 straipsnio la punktas duoda bendrą tarptautinės sutarties, sudarytos tarp valstybių, apibrėžimą:
„Sutartis” reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių raštu ir reguliuojamą tarptautinės teisės nepriklausomai nuo to, ar šį susitari¬mą sudaro vienas dokumentas, du, ar keli tarpusavyje susiję dokumentai, ir nepriklausomai nuo jo pavadinimo.”
Čia, pirmiausia, reikia padaryti išlygą, kad taiptautiniai susitarimai ga¬li būti sudaromi ir žodžiu (taip vadinami „džentelmeniški susitarimai” –

25 §. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis 123
gentlemen’s agreements). Nors 1969 metų Vienos konvencija jiems ne¬taikoma, tačiau tai, kaip nurodoma šios konvencijos 3 straipsnio a punk¬te, neliečia „šių susitarimų teisinės galios.” Tokie susitarimai dažniau¬siai pasiekiami derybų metu ir paprastai nefiksuojami raštu. „Džentel¬meniški susitarimai” paprastai neturi pr

rivalomojo teisinio pobūdžio. Juos sudarę asmenys, be abejo, turi teisę sudaryti susitarimus savo valstybių vardu, tačiau sudarydami tokį susitarimą, jie ketina jį vykdyti tik kaip garbės ir geros valios {poną fides) reikalą. „Iš tikrųjų šie aktai, kuriuos anglosaksų doktrina vadina gentlemen’s agreements arba non-binding ag¬reements (neprivalomi susitarimai), yra ne kas kita, kaip nesutartinio po¬būdžio, tačiau šalių suderinti aktai, apibrėžiami kaip aktai, kuriuos de¬rybų metu atliko asmenys, įgalioti atstovauti valstybei siekiant nustatyti valstybių santykių rėmus, tačiau jų neįpareigoti.”5 Svarbiausias privalo¬mumo pobūdis čia yra tai, ar šalys ketina sukurti, ar ne, tarptautinius įsipareigojimus. Žinomi atvejai, kai džentelmeniški susitarimai turėjo pri¬valomąjį pobūdį.6
Tarptautinė sutartis yra valstybių ar kitų tarptautinės teisės subjektų susitarimas, kuriuo nustatomi jų tarptautiniai Įsipareigojimai. Tokiems tarptautiniams susitarimams pavadinti jie gali pasirinkti labai įvairius pavadinimus. Praktikoje tarptautinės sutartys vadinamos sutartimis, susi¬tarimais, konvencijomis, protokolais, kompromisais, memorandumais, ap¬sikeitimais notomis ar laiškais, ir pan.; ankščiau kartais buvo naudojamas traktato pavadinimas. Kartais pasirenkamas pavadinimas, gana tolimas nuo sutarties semantinės prasmės: deklaracija, komunikatas ir pan. Tarp sutarčių pavadinimų nėra jokios gradacijos: šalių pasirinktas pavadini¬mas „sutartis” vietoje pavadinimo „susitarimas” visiškai nereiškia, kad sutarties tarptautiniai įsipareigojimai bus „aukštesni” už susitarimo įsipa-
5 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, op. cit, p.373-374.
6 Valstybės derybų metu gali įsipareigoti, pavyzdžiui, dėl to, kaip ateityje bus vykdomos
šios derybos, arba dėl to, kokius veiksmus jos kartu atliks tarptautinėje organizacijoje, arba
kaip jos aiškina ar taiko anksčiau sudarytą sutartį. „Pavyzdžiu gali būti 1932 metų Lozanos
„susitarimai”, skirti susitarimų dėl Vokietijos reparacijų taikymui, arba įžymusis 1966 metų
sausio 2 dienos „Liuksemburgo kompromisas”, liečiantis būdus, kuriais priimami Europos
Bendrijų Tarybos sprendimai; galima taip pat įtraukti į ši gausų ratą gentlemen’s agree¬
ments, numatančius vietų pasiskirstymą Jungtinių Tautų organuose, kuriuose vietų skaičius
yra ribotas, nežiūrint į tai, kad praktika yra linkusi fiksuoti šį pasiskirstymą Generalinės
Asamblėjos ir Saugumo Tarybos formaliose rezoliucijose, arba, pagaliau, – įžymiuosius
1971 metų gruodžio 18 dienos Smitsono Instituto susitarimus, kuriais „Dešimties grupė”,
o vėliau ir visi Tarptautinio Valiutos Fondo nariai iš esmės modifikavo pasaulinę moneta¬
rinę sistemą nedarydami formalių Fondo Statuto pakeitimų.” – Ibid., p. 374.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

i.

25 §. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis

reigojimus.7 Be abejo, tam tikroms tarptautinių sutarčių rūšims labiau būdingi tam tikri pavadinimai. Taip, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų rėmuose sudaromoms universalioms sutartims Įprastai naudojamas pavadinimas „konvencija” (pvz., 1963 metų Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, 1969 metų Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, 1982 metų Jungtinių Tautų konvencija dėl jūrų teisės ir t.t.), tačiau pavadinimas „kon¬vencija” kartais naudojamas ir dvišalėse sutartyse. Pavyzdžiu gali būti 1992 metų Lietuvos Respublikos ir Kinijos Liaudies Respublikos konsu¬linė konvencija. „Kompromisu” vadinamos tarptautinės sutartys, kurio¬mis dviejų valstybių konkretus ginčas perduodamas spręsti arbitražui ar tarptautiniam teismui. „Protokolu” paprastai vadinama tarptautinė sutar¬tis, kuri papildo kitą sutarti, pavyzdžiui, 1977 metų Papildomas protokolas 1949 metų rugpjūčio 12 dienos Ženevos konvencijoms, liečiantis tarptauti¬nius ginkluotus konfliktus (Protokolas I). Protokolas taip pat gali būti ir sutarties priedas. Tokiu atveju jis yra sudėtinė pagrindinės sutarties dalis, jeigu pastaroji nenumato kitaip. Derybų susitikimo protokolas paprastai nė¬ra tarptautinė sutartis (nebent jo turinyje yra valstybių tarptautinių įsiparei¬gojimų ir jį pasirašę asmenys turėjo įgaliojimus sudaryti sutartį).8
Paprastai manoma, kad komunikatas (communiqu6) arba pranešimas spaudai nėra tarptautinė sutartis. Jame paprastai pranešama apie derybų
7 „Plačiąja prasme galima teigti, kad Jungtinės Karalystės Vyriausybė atiduoda pirme¬
nybę „susitarimo” pavadinimui, kai sudaro tarpvyriausybinius ar nepolitinio pobūdžio su¬
sitarimus, tačiau tai daryti darosi vis sunkiau.” – Harris, p.743.
8 Tarptautinis Teisingumo Teismas savo 1994 metų liepos 1 dienos sprendime Jūrų
delimitacijos ir kitų teritorinių klausimų tarp Kataro ir Bahreino byloje (jurisdikcija ir ieškinio
priimtinumas) pripažino derybų protokolą tarptautine sutartimi: „1990 metų protokolas
duoda nuorodą į konsultacijas tarp Bahreino ir Kataro užsienio reikalų ministrų dalyvau¬
jant Saudo Arabijos užsienio reikalų ministrui. Po to jis išdėsto tai, kas „sutarta” tarp šalių.
Jo 1 punkte patvirtinti anksčiau prisiimti įsipareigojimai (įskaitant, mažų mažiausia, susi¬
tarimą, kurį sudaro 1987 metų gruodžio mėnesio apsikeitimas laiškais). 2 punkte protoko¬
las numato, kad Saudo Arabijos Karalius vykdys savo gerąsias paslaugas iki 1991 metų
gegužės mėnesio, ir nustato, kad iki tol ginčas negalės būti perduotas Teismui spręsti. Jis
nustato sąlygas, kuriomis vėliau ginčas galės būti perduotas Teismui. Toliau įrašytas Kataro
sutikimas su šia Bahreino formule. Protokolas numato, kad Saudo Arabijos gerosios pa¬
slaugos tęsis tuo metu, kai byla bus nagrinėjama Teisme, ir papildomai nurodo, kad jei bus
pasiektas kompromisas, bylą Šalys atsiims. (.) Taigi, priešingai negu teigia Bahreinas,
protokolas nėra paprastas įrašas apie susitikimą, analogiškas tiems, kurie buvo padaryti
Trišalės komisijos rėmuose. Jis ne vien tik aprašo diskusijas ir reziumuoja sutarimo ar
nesutarimo taškus. Jis išdėsto įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė šalys. Tokiu būdu jis suku¬
ria šalių teises ir įsipareigojimus tarptautinėje teisėje. Jis sudaro tarptautinį susitarimą.” –
ICJ Reports 1994, p. 121.

rezultatus. Šiuo požiūriu labai Įdomus Tarptautinio Teisingumo Teismo^ sprendimas Egėjaus jūros (1978) byloje. 1975 metais Graikijos ir Turkijos ministrai pirmininkai susitiko Briuselyje. Po susitikimo buvo paskelbtas komunikatas, kuriame abiejų šalių ministrai pirmininkai pranešė, kad jie „nusprendė, jog šios problemos (dvišalių santykių problemos) turi būti išspręstos taikiai derybomis, o dėl Egėjaus jūros kontinentinio šelfo -Tarptautinio Teismo Hagoje (par la Cour Internationale de La Haye)”. Šio komunikato pagrindu Graikija kreipėsi į Tarptautinį Teisingumo Teismą. Šioje byloje Tarptautinis Teisingumo Teismas pirmiausia turėjo išspręsti klausimą, ar šis komunikatas yra susitarimas, kurio pagrindu byla perduo¬ta Teismui (abi šalys nebuvo pripažinusios privalomos Tarptautinio Tei¬singumo Teismo jurisdikcijos pagal jo Statuto 36 str. 2 dalį). Teismas nustatė, kad komunikatas nebuvo tarptautinė sutartis:
„Formos klausimu Teismui pakanka tik pastebėti, kad nėra žinoma jokia tarptautinės teisės norma, kuri galėtų neleisti bendrame komunika¬te sudaryti tarptautinį susitarimą perduoti ginčą spręsti arbitražui ar nag¬rinėti teismui (žr. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 2, 3 ir 11 straips¬nius). Todėl klausimas dėl to, ar 1975 metų gegužės 31 dienos komuni¬katas sudaro, ar ne, tokį susitarimą, iš esmės priklauso nuo šio akto ar veiksmo, kuris išreikštas Komunikate, prigimties; šis klausimas negali bū¬ti sprendžiamas atsižvelgiant vien tik į jo formą – komunikatą, kuriuo šis aktas ar veiksmas yra atliktas. Priešingai, – sprendžiant, kokia yra iš tik¬rųjų akto ar veiksmo, numatyto Briuselio komunikate, prigimtis, Teismas turi atsižvelgti į pavartotus jame terminus ir konkrečias sąlygas, kuriomis jis buvo sudarytas. (.) Teismas gali padaryti tik-tokią išvadą, kad Grai¬kijos ir Turkijos ministrai pirmininkai savo atitinkamų Vyriausybių vardu jame neketino įsipareigoti ir neįsipareigojo, jog besąlygiškai sutinka su tuo, kad šis ginčas vienos iš šalių pareiškimu galėtų būti perduotas spręsti Teismui.”9
Taigi reikia pabrėžti, kad tarptautine sutartimi galima laikyti tik tokį susitarimą, kuriuo šalys ketina sukurti ir sukuria tarptautinius įsipareigo¬jimus. Ketinimas sukurti tarptautinius įsipareigojimus turi būti aiškus.
Ne bet koks tarptautinis susitarimas yra tarptautinė sutartis. 1969 me¬tų Vienos konvencijos 2 straipsnio la punkte, apibrėžiančiame tarptauti¬nę sutartį, panaudotas išsireiškimas „reguliuojamas tarptautinės teisės tarp¬tautinis susitarimas” reiškia, kad turimos omenyje tik tarptautinės viešo¬sios teisės sutartys. Privatinės teisės kontraktas negali būti laikomas tarp-
9 ICJ Reports 1978, pp. 40, 44.

i

, . . .; : . ;■ :■ v ■: : ..■ ;: .;. ;;■

127
126
IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ
tautine sutartimi. Praktikoje gerai žinomos paskolos sutartys, kuriomis vienos valstybės įgalioti specialūs organai (pvz., valstybiniai eksporto-importo bankai, skatinantys šios valstybės gamintojus ir prekiautojus) su¬daro sutartis su kitos valstybės vyriausybe, suteikdami jai kreditą pirmo¬sios valstybės įmonių prekėms įsigyti ar projektui, kurį atliks pirmosios valstybės firmos, finansuoti. Tokioje tarptautinėje paskolos sutartyje pa¬prastai nurodoma, kad sutarčiai taikoma pirmosios valstybės vidaus teisė, o antroji valstybė atsisako savo imunitetų pirmosios valstybės teismų ju¬risdikcijos atžvilgiu. Antroji valstybė šioje sutartyje sutinka su tuo, kad paskolos santykiuose ji bus pirmosios valstybės vidaus teisės, o ne tarp¬tautinės viešosios teisės, subjektu. Tai yra privatinės teisės kontraktas, nežiūrint į tai, kad paskolos gavėjas yra užsienio valstybė. Situacija būtų visiškai kitokia, jeigu abiejų valstybių vyriausybės sudarytų tarptautinę sutartį dėl valstybinės paskolos. Tokios paskolos „būtinai yra tarptautinės, nes jos atsiranda iš susitarimo tarp tarptautinės teisės subjektų.”10 Dėl to ir kiekvienos vyriausybės susitarimas dėl Pasaulio Banko (Tarptautinio Plėtros ir Rekonstrukcijos Banko) paskolos yra tarptautinė sutartis, nes jis sudarytas su tarptautine organizacija (Pasaulio Bankas yra specializuo¬ta Jungtinių Tautų Įstaiga).
Pagal Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimą Nr. 5 „Dėl Lietu¬vos Respublikos įstatymo dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvar¬kos” Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis nelaikomi tarptau¬tiniai susitarimai, sudaromi ministerijų (Vyriausybės įstaigų) vardu, jei¬gu jie (1) nenumato įsipareigojimų kitoms ministerijoms (Vyriausybės įstaigoms) arba įsipareigojimų, kuriuos vykdant turi tiesiogiai dalyvauti šios ministerijos (Vyriausybės įstaigos), valstybinės tarnybos bei orga¬nizacijos; (2) reikalingi finansavimo, kurį gali užtikrinti pačios susitari¬mus sudarančios ministerijos (Vyriausybės įstaigos); (3) yra užsienio kontraktai.” Reikia manyti, kad 1992 metais, ryšium su plačia užsienio valstybių technine ir metodine pagalba per savo ministerijas Lietuvos ministerijoms, tokios kategorijos tarptautinių susitarimų-kontraktų įtvir¬tinimas Lietuvos teisėje buvo būtinas. Panaši kategorija žinoma ir kitų
10 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, op. cit, p. 518. Valstybės tarptautines skolas
apibrėžia 1983 metų Vienos konvencijos dėl valstybių teisių perėmimo valstybiniam turtui,
archyvams ir skoloms 33 straipsnis: „bet koks valstybės . finansinis įsipareigojimas kitos
valstybės, tarptautinės organizacijos ar bet kokio kito tarptautinės teisės subjekto atžvilgiu,
atsiradęs pagal tarptautinę teisę.”
11 Žinios, 1992, Nr. 12-321.

25 §. Tarptautinės sutarties sąvoka ir prigimtis
valstybių praktikoje.12 Tačiau Lietuvos praktika parodė, kad šia nuosta¬ta kartais buvo naudojamasi sudaryti tarptautinėms sutartims apeinant įstatymo nustatytą tarptautinių sutarčių sudarymo praktiką. Ar, pavyz¬džiui, susitarimas tarp gynybos, vidaus reikalų ministerijų, saugumo tar¬nybų, muitinių ir pan. valstybei niekada „nesukuria tarptautinių įsipa¬reigojimų”? Tai liečia visas ministerijas ir Vyriausybės Įstaigas. Ministe¬rija ar Vyriausybės įstaiga santykiuose su kitos valstybės ministerijomis, departamentais ir kitomis vyriausybinėmis’institucijomis (organais) yra aukščiausia šakinė (funkcinė) valstybinio valdymo institucija, o ne pri¬vatinės teisės subjektas, ir todėl tokiuose santykiuose negali veikti savo vardu ir sukurti tarptautinius įsipareigojimus tik sau. Tai, kad atskiros ministerijos nuostatai gali suteikti jai galimybę sudaryti susitarimus su kitų valstybių institucijomis, dar nereiškia, jog ši ministerija turi teisę sudaryti tarptautines sutartis net jos veiklos sferoje. Todėl ji turi turėti savo valstybės Įgaliojimus. Šveicarijoje, pavyzdžiui, bet kokiai tarptauti¬nei sutarčiai sudaryti yra būtinas net Vyriausybės (Federalinės Tarybos) sutikimas ir vėlesnis pritarimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 metų spalio 17 die¬nos nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Res¬publikos tarptautinių sutarčių” 7 straipsnio ketvirtosios dalies ir 12 straips¬nio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai” nurodė, kad „tarptau¬tiniai tarpžinybiniai susitarimai (sutartys)” neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respublikos teisės požiūriu.13 Nors ši
12 Pavyzdžiu gali būti Jungtinės Karalystės praktika. „O dėl tarpžinybinių susitarimų
(inter-departamental agreements, t.y. susitarimų, tiesiogiai sudarytų tarp įvairių valstybių
vyriausybinių žinybų), šie susitarimai yra, apskritai paėmus, sandėriai, liečiantys daugiau
privatinės nei tarptautinės teisės dalykus (pavyzdžiui, sandėrius dėl prekių pirkimo-parda¬
vimo ar susijusius su juo, ar kitokius komercinio pobūdžio medžiagų ar įrengimų parda¬
vimo kontraktus). Tokio susitarimo pavyzdys yra 1949 metų rugpjūčio 29 dienos Susitari¬
mas tarp Jungtinės Karalystės Maisto ministro ir Norvegijos Žvejybos direktoriaus dėl
šviežios žuvies iškrovimo iš Norvegijos žvejybos laivų Jungtinėje Karalystėje.” – D.J.Harris.
Op.cit, p.744.
13 Konstitucinis Teismas nurodė: „Reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos įstaty¬
muose nėra išskirta atskira tarptautinių tarpžinybinių susitarimų (sutarčių) kategorija, ta¬
čiau Vyriausybės 1992 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 5 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo
dėl tarptautinių sutarčių įgyvendinimo tvarkos” (Žin., 1992, Nr. 12-321) 11 punkte ir
Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento (Žin., 1994, Nr. 63-1238) 134 punkte
kalbama apie tarptautinius susitarimus, sudaromus ministerijų ar Vyriausybės įstaigų var¬
du. Praktiškai tai dažniausiai yra ministerijų ir Vyriausybės įstaigų susitarimai dėl bendra¬
darbiavimo su atitinkamomis užsienio valstybių įstaigomis. Tokie susitarimai nesukuria
Lietuvos Respublikai tarptautinių įsipareigojimų ir todėl nėra tarptautinės sutartys Vienos

i

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

26 §. Tarptautinių sutarčių rūšys

išvada yra teisinga, ji minėtų susitarimų teisinės galios problemos neiš¬sprendžia. Kaip žinia, aukščiau nurodytas 1992 metų sausio 7 d. Vyriau¬sybės nutarimas kvalifikuoja šiuos susitarimus kaip kontraktus. Teisinės kontrakto pasekmės yra gerai žinomos. Tačiau nagrinėjami susitarimai išeina už kontrakto ribų, – jie sudaromi tarp skirtingų valstybių ministe¬rijų, t.y. viešosios teisės subjektų. Jų teisinės pasekmės tiesiogiai liečia valstybių tarptautinius santykius. Tai, kad atskiros ministerijos nuostatai gali nustatyti galimybę šiai ministerijai sudaryti susitarimus su kitų vals¬tybių institucijomis, dar nesuteikia šiai ministerijai teisės sudaryti tarptau¬tines sutartis net jos veiklos srityje.
Taigi išvada gali būti tik viena – Lietuvos Respublikos teisinėje siste¬moje nėra ypatingos tarptautinių sutarčių rūšies – „tarptautinių tarpžiny¬binių susitarimų (sutarčių)”. Jeigu Lietuvos Respublikos ministerija ar Vyriausybės įstaiga sudaro tarptautinį susitarimą su atitinkama užsienio valstybės ministerija ar Vyriausybės įstaiga, ji turi laikytis visų reikalavi¬mų, keliamų Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, t.y. Vyriau¬sybė turi suteikti jai įgaliojimus derėtis dėl tokios sutarties ir ją sudaryti, šios sutartys turi būti registruojamos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių registre Užsienio reikalų ministerijoje, ir 1.1.
Tarptautinės teisės požiūriu nėra svarbu, kaip formuluojama tarptau¬tinė sutartis: ar ji sudaroma tarp valstybių, tarp vyriausybių ar net tarp skirtingų valstybių ministerijų. Tokio pobūdžio žodinės formuluotės nėra svarbios, nes svarbiausias tarptautinės sutarties skiriamasis bruožas yra tas, kad ji nustato tarptautinės teisės subjektų įsipareigojimus pagal tarp¬tautinę teisę. Taip pat yra „nesvarbu, koks valstybės organas sudarė tarp¬tautinę sutartį (valstybės vadovas, vyriausybės vadovas, užsienio reikalų ministras ir pan.), tarptautinės sutarties subjektas yra valstybė.”14 Svarbu, kad tarptautinę sutartį sudarytų asmuo, galintis atstovauti sudarant tarp-
konvencijos 2 straipsnio la punkto prasme: „.”sutartis” reiškia tarptautinį susitarimą, sudarytą tarp valstybių rašytine forma ir reguliuojamą tarptautinės teisės.”. Teiginys „su¬darytą tarp valstybių” reiškia, kad tarptautinę sutartį gali sudaryti tik asmenys, turintys nuolatinius arba ad hoc įgaliojimus atstovauti valstybei. Vienos konvencijos 8 straipsnyje šiuo klausimu nustatyta: „Aktas dėl sutarties sudarymo, atliktas asmens, kuris negali būti . laikomas įgaliotu atstovauti valstybei šiuo tikslu, neturi teisinių pasekmių, jeigu vėliau tokio akto ši valstybė nepatvirtina.” Tuo tarpu minėtiems susitarimams nereikia specialių įgaliojimų, taigi jie neturi teisės šaltinio galios nei tarptautinės teisės, nei Lietuvos Respub¬likos teisės požiūriu.” – Žinios, 1995, Nr. 86-1949.
14 Pranas Kūris, Mykolas Požarskas. Tarptautinės teisės apybraižos. Vilnius: Mintis, 1986, p. 128.

tautinę sutartį savo valstybei, tarptautinei organizacijai ar kitam tarptau¬tinės teisės subjektui.
Tarptautinė sutartis gali būti sudaryta iš kelių dokumentų: apsikeitimo notomis, laiškais ar telegramomis. Tokia tarptautinės sutarties forma yra gana paprasta ir dažnai naudojama praktikoje.15 Notos, kuriomis apsikei¬čiamą, paprastai yra identiškos notos, t.y. atsakomoji nota pakartoja gau¬tos notos turinį ir nurodo, kad toks yra susitarimo turinys.
26 §. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS
Tarptautinių sutarčių praktika yra tokia plati, kad vargu ar čia būtų įmanoma išvardinti visas galimas tarptautinių sutarčių rūšis. Todėl čia tenka apžvelgti tik svarbiausias.
Pagal sutarties šalių skaičių tarptautinės sutartys gali būti suskirstytos į dvišales ir daugiašales. Daugiašalės savo ruožtu skirstomos į universa¬lias (bendrąsias) ir lokalines (grupines). Universaliomis laikomos sutar¬tys, kuriose gali dalyvauti visos valstybės; tai dažniausiai yra sutartys, sudarytos Jungtinių Tautų rėmuose.16
Lokalinės (grupinės) tarptautinės sutartys turi apibrėžtą dalyvių ratą. Taip, pavyzdžiui, 1950 metų Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (66 str. 1 d.) nustato, kad ši konvencija atvira pasi¬rašyti Europos Tarybos nariams. Lokalinės sutartys paprastai yra uždaros,
15 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 13 straipsnis (Sutikimas dėl tarp¬
tautinės sutarties privalomumo apsikeičiant dokumentais, sudarančiais sutartį) nustato:
„Valstybių sutikimas dėl privalomumo tarptautinės sutarties, sudarytos iš dokumentų, kuriais jos apsikeitė, laikomas išreikštu, kai:
(a) šie dokumentai numato, kad apsikeitimas jais turės tokias pasekmes;
(b) kitu būdu nustatyta, kad šios valstybės susitarė, kad apsikeitimas dokumentais
turės tokias pasekmes.”
16 Universalumas nėra absoliutus. Net tokioje universalioje konvencijoje, kaip 1969
metų Vienos konvencija dėl tarptautinių sutarčių teisės, nėra įtvirtinta, jog joje gali daly¬
vauti kiekviena valstybė. Siekiama, kad įvairios marionetinės valstybės netaptų sutarties
dalyvėmis, kas joms vėliau suteiktų argumentą, kad jas pripažįsta ad hoc (šiuo atveju) kitos
valstybės šios konvencijos dalyvės. Todėl 1969 metų Vienos konvencijos 81 straipsnio for¬
mulę galima laikyti bendriausia universalumo formule, kuri taikoma praktiškai visose uni¬
versaliose sutartyse, sudarytose Jungtinių Tautų rėmuose:
„Ši Konvencija yra atvira pasirašyti visoms valstybėms, kurios yra narės Jungtinių Tau¬tų ar specializuotų organizacijų ar Tarptautinės Atominės Energetikos Agentūros, arba yra Tarptautinio Teisingumo Teismo Statuto dalyvės, arba bet kokiai kitai valstybei, kurią Jung¬tinių Tautų Generalinė Asamblėja pakvies tapti šios Konvencijos dalyve. .”

i

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

26 §. Tarptautinių sutarčių rūšys

ir kitos valstybės gali būti pakviestos tik bendrų tokios sutarties dalyvių sutikimu. Pavyzdžiui, 1949 metų Šiaurės Atlanto Sutarties (NATO sutar¬ties) 10 straipsnis nustato, kad „Šalys gali bendru jų susitarimu pakviesti bet kurią kitą Europos valstybę, galinčią vykdyti šios Sutarties principus ir prisidėti prie saugumo Šiaurės Atlanto zonoje, prisijungti prie šios su¬tarties.”
Tarptautinės sutartys gali būti klasifikuojamos pagal jų objektus. Iš¬skiriamos politinės (sąjungos, taikos, draugystės ir bendradarbiavimo ir pan.) bei ekonominės (laisvos prekybos, techninės pagalbos, paskolų, žvejybos ir pan.) sutartys. Toks skirstymas yra labai sąlyginis, nes sun¬ku įsivaizduoti „nepolitinę” sutartį tarp valstybių. Pavyzdžiui, ar sutar¬tis dėl teisinės pagalbos neturi jokio politinio objekto, tiksliau, politi¬nio tikslo?
Objektyvus yra, pavyzdžiui, tarptautinių sutarčių skirstymas į tarptau¬tines sutartis, sudaromas tarp valstybių (jas reguliuoja 1969 metų Vienos konvencija), ir sutartis, sudaromas tarp valstybių ir tarptautinių organiza¬cijų bei vien tarp tarptautinių organizacijų (jas reguliuoja 1986 metų Vie¬nos konvencija).
Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys pagal Lietuvos Respubli¬kos Konstitucijos 138 straipsnio nuostatas pirmiausia gali būti suskirsty¬tos į sutartis, kurios turi būti ratifikuotos17, ir sutartis, kurioms nereikia ratifikavimo. Toks skirstymas turi šias pasekmes Lietuvos Respublikos teisėje:
17 Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnis nustato:
„Seimas ratifikuoja ar denonsuoja šias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis:
1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo;
2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip
pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio sutartis;
3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis;
4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgą buvimo ir jų statuso užsienio valstybių
teritorijose;
5) dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei
regioninėse tarptautinėse organizacijose;
6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines sutartis.
Įstatymuose, taip pat tarptautinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai Sei¬mas ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis.
Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.”
1991 metų gegužės 21 dienos Lietuvos Respublikos Įstatymas dėl Lietuvos Respub¬likos tarptautinių sutarčių (7 str.), iš esmės pakartodamas Konstitucijos 138 str. 1 dalies sutarčių sąrašą, papildomai nurodo dar kitas kategorijas sutarčių, kurios turi būti rati¬fikuotos: daugiašalės, ekonominės dvišalės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui,

1) sutartys, reikalaujančios Seimo ratifikacijos, negali būti sudarytos,
nenumatant jose ratifikavimo sąlygos ar sąlygos, kad sutarčiai įsi¬
galioti šalys atliks reikalingas konstitucines procedūras (tai šių su¬
tarčių sudarymo ir įsigaliojimo esminė konstitucinė sąlyga);
2) „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Sei¬
mas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis”
(Konstitucijos 138 str. 3 d.);18
3) Seimo ratifikuotos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi
įstatymo galią;19
4) šias sutartis nutraukti ar sustabdyti jų vykdymą turi teisę tik Lietu¬
vos Respublikos Seimas (be abejo, bet kokią sutartį galima nu¬
traukti ar sustabdyti tik tarptautinės teisės ar pačios sutarties nu¬
statomais pagrindais).
Kitų valstybių teisėje taip pat galima išskirti įvairias šių valstybių su¬tarčių kategorijas. Paprastai išskiriamos ypatingai svarbios šiai valstybei sutartys ir numatoma, kad tokioms sutartims reikalingas aukščiausių šios valstybės organų pritarimas. Pavyzdžiui, Vokietijos Federacinės Respub¬likos Pagrindinio įstatymo (Grundgesetz) 59 straipsnio 2 dalis specialiai išskiria dvi svarbiausių VFR tarptautinių sutarčių kategorijas ir kartu atskiria jas nuo kitų kategorijų sutarčių:
„Sutartys, reguliuojančios Federacijos politinius santykius ar liečian¬čios federalinį įstatymų leidimą, reikalauja sutikimo, dalyvavimo forma, priimant federalinį įstatymą, kurį duoda federaliniai organai, kompetentingi
sutartys, nustatančios kitokias teisės normas, negu galiojantys Lietuvos Respublikos Įsta¬tymai. Sutartys dėl užsienio valstybių ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso Lietuvos Respublikos teritorijoje (ši kategorija būtinų ratifikuoti sutarčių įtraukta į 1991 metų Įstatymą dėl tarptautinių sutarčių) neturi prieštarauti Konstitucijos 137 straipsniui, nu¬statančiam, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.”
18 Šią nuostatą reikėtų aiškinti ta prasme, kad kalbama apie jau įsigaliojusias ratifikuo¬
tas tarptautines sutartis, nes vien tik ratifikavimas nėra tarptautinės sutarties įsigaliojimo
momentas. Pavyzdžiui, dvišalė ratifikuota tarptautinė sutartis paprastai įsigalioja šalims
apsikeitus ratifikaciniais raštais.
19 Tokią išvadą padarė Konstitucinis Teismas vadovaudamasis Konstitucijos 138 straips¬
nio 3 dalies nuostata (ratifikuotos sutartys yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos
sudėtinė dalis) ir 1991 metų Įstatymo dėl tarptautinių sutarčių 12 straipsnio nuostata
(Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys turi įstatymo galią). – Lietuvos Respublikos
Konstitucinio Teismo 1995 metų sausio 24 dienos Išvada „Dėl Europos žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9 ir 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo
2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai”. – Žinios 1995, Nr. 9-199.

i

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISE

27 §. Tarptautinės sutarties sudarymas

kiekvienu atveju priimti tokius federalinius įstatymus. O administraci¬niams susitarimams taikomos mutatis mutandis nuostatos, liečiančios fe-deralinę administraciją”.
Ši VFR konstitucinė nuostata taikoma taip, kad, pavyzdžiui, VFR politinius santykius reguliuojančioms sutartims (karinės sąjungos, gyny¬bos garantijų, politinio bendradarbiavimo, taikos sutartys ir t.t.), o taip pat sutartims, susijusioms su įstatymų leidyba (srityse, kurias Pagrindinis įstatymas leidžia reguliuoti tik įstatymu), būtinas Bundestago (Federali¬nio Susirinkimo) sutikimas, kurį jis duoda priimdamas įstatymą. Papildo¬mai gali būti reikalingas dar ir Bundesrato (Federalinės Tarybos) prita¬rimas, pavyzdžiui, jei sutartis liečia mokesčių sritį. Taigi, šios sutartys, kurioms duotas pritarimas įstatymo forma, įgyja VFR federalinio įstaty¬mo galią.
Pagal VFR Pagrindinio įstatymo 59 str. 2 d. kitų rūšių VFR tarptau¬tinės sutartys yra „administraciniai susitarimai” (Venvaltungsabkommen). Tai taip pat tarptautinės sutartys, tačiau jas gali sudaryti atitinkami mi¬nistrai be federalinių organų specialaus pritarimo. Administraciniai susi¬tarimai galimi tik tada, kai įstatymas apibrėžia atitinkamo ministro kom¬petenciją leisti dekretus pagal VFR Pagrindinio įstatymo 80 str. 1 d.: „Šiuo atveju įstatymas turi nustatyti suteiktų įgaliojimų turinį, tikslus ir apimtį. Dekrete turi būti nurodytas jo įstatyminis pagrindas.”20
27 §. TARPTAUTINĖS SUTARTIES SUDARYMAS
Tarptautinių sutarčių įvairovė (vienašalės ir daugiašalės, atviros ar už¬daros prisijungimui, reikalaujančios ratifikavimo ar ne, ir pan.) kartu yra ir jų sudarymo procedūrų įvairovė. Vienoms sutartims sudaryti (pvz., uni¬versalioms ratifikuojamoms sutartims) reikia keleto sudarymo stadijų, ki¬toms gi (pvz., apsikeitimui notomis) gali užtekti ir vienos. Įvairių sutarčių sudarymo procesas gali apimti sudarymą labai įvairių dokumentų, anglų ir prancūzų tarptautinėje teisinėje terminologijoje vadinamų „instrumen¬tais” (Instruments), kas gali būti lietuviško žodžio „raštai” ar tarptautinio
20 „Ministrai gali sudaryti tarptautinius susitarimus tose specialiose srityse, kur įstaty¬mai delegavo jiems įgaliojimus nustatyti normas priimant dekretus Konstitucijos 80 straipsnio pagrindu. Jei ministrui suteikta teisė priimti tokį dekretą {Rechtsverordnung), laikoma, kad 59 straipsnio 2 dalis apima ministro teisę sudaryti tarptautinius susitarimus.” – J.A. Fro-wein. Constitutional Law and International Law. In: Jahrbuch zur Staats- und Venvaltungs-wissenschaft. – Baden-Baden, Bd.7, 1994, p.ll.

žodžio „dokumentai” atitikmuo. Daugiašalės ratifikuojamos sutarties at¬veju paeiliui gali būti sudaromi šie dokumentai: suderintas (dažniausiai parafavimo, t.y. atstovų inicialų Įrašymo forma) tarptautinės sutarties teks¬tas, pasirašytas sutarties tekstas, sutarties ratifikavimo raštai, prisijungi¬mo prie sutarties raštai ir kiti. Tačiau svarbiausia yra nustatyti, nuo kurio momento bet kokia tarptautinė sutartis laikoma sudaryta. „Tam, kad ga¬lima būtų pradėti tai nagrinėti, iš visų gausių termino „sudarymas” reikš¬mių reikia išrinkti pačią trumpiausią: sutartis yra „sudaryta” tada, kai valstybės galutinai išreiškė savo valią įsipareigoti.”21 Taip pat reikia skirti tarptautinės sutarties sudarymą nuo jos įsigaliojimo: dažniausiai sudary¬toje sutartyje numatoma, kad ji įsigalios nuo tam tikro momento (pvz., arba nuo apsikeitimo ratifikaciniais raštais momento, arba nuo nurodytos datos, ar pan.).
Reikia pabrėžti, kad 1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės (8-11 straipsniai; analogiški 1986 metų Vienos konvencijos straipsniai) išskiria dvi pagrindines tarptautinės sutarties sudarymo stadijas. Jos yra tokios: 1) sutarties teksto patvirtinimas ir jos teksto autentiškumo nusta¬tymas; 2) valstybių sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų privaloma. Doktrina išskiria daugiau stadijų. „Tarptautinės sutarties sudarymas yra daugiaplanė operacija, apimanti šias stadijas: 1) sutarties teksto patvirti¬nimas ir jo autentiškumo nustatymas; 2) valstybės sprendimas įsipareigoti šia sutartimi; 3) tarptautinis pranešimas apie šį sprendimą; 4) sutarties įsigaliojimas remiantis jos nuostatais tų valstybių, kurios išreiškė savo sutikimą, atžvilgiu.”22 Čia negalima nepaminėti taip pat derybų dėl sutar¬ties, tačiau derybos yra procesas, o mus domina „instrumentai”, t.y. aktai, kurie liudija apie kiekvienos stadijos įvykdymą. Praktikoje pasitaiko atve¬jų, kai derybose dėl sutarties sudaromas tik vienas „instrumentas” – pa¬sirašomas tekstas. Taip atsitinka tada, kai šalys pasirenka patį paprasčiau¬sią sutarties sudarymo būdą, – jos pasirašo parengtą sutarties tekstą. Pa¬sirašymas čia reiškia tiek sutarties teksto patvirtinimą, tiek jos sudarymą ir kartais net įsigaliojimą.23
21 Paul Reuter. Introduction au droit des traitės. Paris: P.U.F., 1987, p. 53.
22 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 122.
„Savaime suprantama, kai kurie iš šių etapų gali pasirodyti nereikalingi: kartais, kaip jau sakyta, valstybės nori nedelsiant įsipareigoti nenumatydamos papildomo uždelsimo, arba sutarties sudarymas faktiškai susiklosto taip, kad vienas iš jo etapų tampa nebereika¬lingas, pavyzdžiui, gali pasirodyti, kad nėra tikslo iš anksto patvirtinti teksto autentiškumą, kai sudaroma dvišalė sutartis dviem identiškais tekstais.” – Paul Reuter. Op. cit., p. 55.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

27 §. Tarptautinės sutarties sudarymas

Įgaliojimai tarptautinei sutarčiai sudaryti. Bet kokį aktą, liečianti tarp¬tautinės sutarties sudarymą, gali atlikti tik valstybės (ar kito tarptautinės teisės subjekto) įgaliotas asmuo. Kito asmens atlikti aktai neturi teisinių pasekmių, nebent valstybė vėliau tokį aktą patvirtintų (1969 metų Vienos konvencijos 8 str.).
1969 metų Vienos konvencijos 7 straipsnis (Įgaliojimai) nustato: „1. Asmuo laikomas atstovaujančiu valstybę, turint tikslą patvirtinti sutarties tekstą ar nustatyti jos autentiškumą, ar siekiant išreikšti valsty¬bės sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo, kai:
(a) jis pateikia tinkamus įgaliojimus; ar
(b) iš atitinkamų valstybių praktikos ar kitų aplinkybių matyti, kad jos
ketino laikyti šį asmenį atstovaujančiu valstybei šiais tikslais ir ne¬
reikalauti iš jo pateikti įgaliojimus.
2. Pagal jų pareigas ir neturėdami pateikti įgaliojimų, valstybę atsto¬vaujančiais laikomi šie asmenys:
(a) valstybių vadovai, vyriausybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai,
kai ketinama atlikti visus veiksmus, susijusius su sutarties sudarymu;
(b) diplomatinių misijų vadovai, kai ketinama patvirtinti sutarties tekstą
tarp akredituojančios valstybės ir valstybės, kurioje jie akredituoti;
(c) atstovai, valstybių akredituoti tarptautinėje konferencijoje ar tarptau¬
tinėje organizacijoje, ar viename iš jos organų, kai ketinama patvir¬
tinti sutarties tekstą šioje konferencijoje, organizacijoje ar organe.”
1986 metų Vienos konvencijos 7 straipsnio (Įgaliojimai) 3 dalis nustato: „3. Asmuo laikomas atstovaujančiu tarptautinei organizacijai, kai ke¬tinama patvirtinti sutarties tekstą ar nustatyti jos autentiškumą, ar išreikš¬ti šios organizacijos sutikimą, kad tarptautinė sutartis taps privaloma, kai:
(a) jis pateikia tinkamus įgaliojimus; ar
(b) iš aplinkybių matyti, kad valstybės ir tarptautinės organizacijos ketino
laikyti šį asmenį atstovaujančiu tarptautinei organizacijai šiais tikslais
pagal organizacijos normas ir nereikalauti iš jo pateikti įgaliojimų.”24
24 Tarptautinės teisės komisija, rengusi šios Konvencijos projektą, jos 7 straipsnio komentare nurodė, kad „praktikoje organizacijų atstovai retai turi įgaliojimus. Tarp¬tautinės organizacijos atstovas dažnai yra ne kas kitas, kaip šios organizacijos sekreto¬riato vadovas, kuriam netinka išduoti įgaliojimus sau pačiam. (.) Komisija nelaiko įma¬nomu nustatyti, kad organizacijos vykdomasis vadovas turėtų turėti bendrą teisę, tokią, kokią turi valstybių vadovai, vyriausybių vadovai ir užsienio reikalų ministrai, atstovauti organizacijai sudarant sutartį. (.) Tačiau būtina nedviprasmiškai pabrėžti principą, kad kiekviena organizacija turi savo aukšto lygio individualią struktūrą, ir tai pagal jos pa¬čios normas apsprendžia asmens, įgalioto ją atstovauti be specialių įgaliojimų, kompe¬tenciją, statusą ir pareigas, ir, kai tai būtina, jo teisę išduoti įgaliojimus kitiems.” -UN doc. A/CONF.129/Add.l (Vol. II), p. 13-14.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl tarptautinių sutarčių gali būti išduodami įgaliojimai derėtis dėl tarptautinės sutarties, įgaliojimai patvir¬tinti tarptautinės sutarties tekstą ir nustatyti jos autentiškumą (parafuoti ar pasirašyti ad referendum ir pan.), įgaliojimai pasirašyti tarptautinę su¬tartį (šiuo atveju – išreikšti Lietuvos Respublikos sutikimą dėl sutarties privalomumo). Įgaliojimus suteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o įgaliojimus, susijusius su Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kurias ratifikuoja Seimas, – Lietuvos Respublikos Prezidentas. Be įgalio¬jimų derėtis dėl Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties ir ją sudaryti gali: Lietuvos Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas ir Užsienio reikalų ministras. Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės vadovas arba Lietuvos Respublikos atstovas tarptautinėje konferencijoje, tarptau¬tinėje organizacijoje ar viename jų organų turi teisę derėtis dėl Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties sudarymo, patvirtinti jos tekstą ar nu¬statyti šio teksto autentiškumą be įgaliojimų su valstybe, kurioje jis yra akredituotas, arba tarptautinėje konferencijoje, tarptautinėje organizaci¬joje ar viename jos organų.
Valstybių atstovai, prieš atlikdami bet kurį iš įgaliotų atlikti sutarties sudarymo metu veiksmų, apsikeičia įgaliojamaisiais raštais. Sutartį sudarant tarptautinėje konferencijoje, organizacijoje ar viename jos organų, įgalioji¬mai pateikiami šių institucijų nustatyta tvarka (pvz., įgaliojimų komitetui).
Galima atsisakyti derėtis su asmeniu, neturinčiu įgaliojimų.
Sutarties teksto patvirtinimas reiškia, kad sutarties tekstas yra galu¬tinis ir derybos dėl jo ar kitos teksto rengimo procedūros (tarptautinės organizacijos organo ar tarptautinės konferencijos posėdžiai ir pan.) yra baigtos ir paprastai neatnaujinamos. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 9 straipsnis (Sutarties teksto patvirtinimas) nustato:
„1. Sutarties tekstas yra patvirtintas, kai visos valstybės, dalyvaujan¬čios jo parengime, išreiškė tam savo sutikimą, išskyrus atvejus, numatytus 2 dalyje.
2. Sutarties tekstas patvirtinamas tarptautinėje konferencijoje balsavi¬mo būdu dviems trečdaliams dalyvaujančiųjų ir balsuojančiųjų valstybių pritarus, nebent ta pačia balsų dauguma jos nutartų taikyti kitokią taisyklę.”
Tarptautinės sutarties teksto autentiškumo nustatymas savo pasek¬mėmis prilygsta sutarties teksto patvirtinimui – tekstas yra galutinis. Nu¬rodoma, kad „autentifikavimas – tai procedūra, kurios metu paskelbiama, jog parengtas tekstas atitinka derybininkų ketinimus ir jie jį laiko galuti¬niu. Paprastai autentiškas tekstas negali būti vėliau keičiamas.”25
Nguen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 131.

136
137
IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ
Tik vieninteliu atveju sutarties tekstą patvirtinus vėliau dar nustato¬mas jo autentiškumas. Tai gali atsitikti tarptautinės organizacijos organo ar tarptautinės konferencijos posėdžių metu, kai tekstas pirmiausia pa¬tvirtinamas balsavimo būdu ar konsensu (visuotiniu sutarimu), o vėliau jį pasirašo valstybių delegacijų vadovai ir tuo pačiu nustato jo autentišku¬mą. Pastaroji operacija įvyksta delegacijų vadovams pasirašius konferen¬cijos ar organo posėdžio baigiamąjį aktą.
1969 metų Vienos konvencijos 10 straipsnis (Teksto autentiškumo nu¬statymas) numato:
„Sutarties tekstas yra autentiškas ir galutinis, kai:
(a) įvykdyta tokia procedūra, kuri numatyta jos tekste ar sutarta vals¬
tybių, dalyvaujančių ją rengiant; arba
(b) jei tokios procedūros nėra, valstybių atstovams pasirašius, pasira¬
šius ad referendum sutarties tekstą ar konferencijos baigiamąjį ak¬
tą, į kurį įtrauktas sutarties tekstas, ar jiems pažymėjus savo inicia¬
lus šiame tekste ar akte.”
Inicialų pažymėjimas sutarties tekste yra vadinamas parafavimu ir reiškia, kaip ir kiti aukščiau nurodyti aktai, sutarties autentiškumo nu¬statymą.
Pasirašymas ad referendum yra pasirašymas su sąlyga, kad tokį pasi¬rašymą vėliau patvirtins aukštesnė pasirašiusiojo asmens valstybės insti¬tucija.
„Parafavimas ir pasirašymas ad referendum reikalingi tam, kad būtų išvengta bet kokių komplikacijų. Jie naudojami ypač šiais atvejais:
– norint supaprastinta forma patvirtinti susitarimą, kuris dėl savo objekto turi būti pateiktas nacionaliniam parlamentui prieš jam įsigaliojant jį pasirašius;
– kai norima suteikti sutarčiai ypatingą iškilmingumą, paliekant jos
pasirašymą aukštesnio politinio lygio institucijoms (pvz., 1949 me¬
tų Vašingtono sutartis, steigianti Šiaurės Atlanto Santarvę);
– ypač tada, kai derybininkas nėra įgaliotas pasirašyti sutartį.”26
Sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo. 1969 metų Vienos
konvencijos 11 straipsnis (Sutikimo dėl tarptautinės sutarties privalomu¬mo išreiškimo būdai) nustato:
„Valstybės sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma, gali būti išreikštas pasirašymu, apsikeitimu dokumentais, sudarančiais sutartį, ratifikavimu, priėmimu, tvirtinimu ar prisijungimu, arba kitais būdais, jei jie numatyti.”
26 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 131.

27 §. Tarptautinės sutarties sudarymas
Tarptautinės organizacijos sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma, gali būti išreikštas tais pačiais būdais, tačiau tik su vienu skir¬tumu, tai yra „ratifikaciją” čia pakeičia „formalaus patvirtinimo aktas” (1986 metų Vienos konvencijos 11 str. 2 d.).
Tarptautinės sutarties teisinė galia tarptautinėje teisėje nepriklauso nuo to, kokiu būdu valstybės išreiškė sutikimą, kad ši sutartis taptų joms privaloma: pasirašymu, ratifikavimu ar kokiu nors kitu. Visos tarptauti¬nės sutartys turi būti sąžiningai vykdomos.
Pasirašymas. Šiuo atveju pasirašymas yra valstybės sutikimas, kad tarptautinė sutartis taptų jai privaloma. Šią supaprastintą procedūrą vals¬tybės naudoja kaip taisyklę visada, kai jų konstitucinės normos nereika¬lauja aukščiausiųjų valstybės organų pritarimo tokios rūšies sutarčiai su¬daryti.27
Prisijungiant prie sutarties, ji nepasirašoma.
Pagal 1969 metų Vienos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį pasirašymas yra valstybės sutikimas dėl sutarties privalomumo, kai (a) tai numatyta sutartyje, kai (b) valstybės tai nustatė derybų metu arba (c) tai matyti iš atstovo įgaliojamųjų raštų arba apie tai buvo pareikšta derybų metu. Pa¬gal šio straipsnio 2 dalį atstovų inicialų įrašymas sutarties tekste taip pat reiškia sutikimą, kad sutartis taptų privaloma, jei derybų metu buvo dėl to sutarta. Be to, kai sutartį atstovas pasirašė ad referendum, o vėliau valstybė tokį pasirašymą patvirtino, laikoma, kad sutartis pasirašyta.
Apsikeitimas dokumentais, sudarančiais sutartį, taip pat laikomas su¬tikimu, kad sutartis taptų privaloma, kai tai numatyta šiuose dokumen¬tuose ar kitu būdu (13 str.). Tai taip pat yra supaprastinta procedūra: apsikeitimas notomis arba laiškais, kurių turinys yra identiškas ir pakar¬toja sutarties tekstą. Antrosios notos gavimo data laikoma sutarties suda¬rymo data.
27 Absoliutizmo amžiuje monarchas turėjo neribotą galią pasirašyti tarptautinę sutartį be jokio kokių nors kitų valstybės organų pritarimo. Konstitucinėse monarchijose ir res¬publikose jau pradėta reikalauti parlamentų pritarimo. Tačiau sutarties sudarymas ją pa¬sirašant vėl paplito naujaisiais laikais. „Si trumpa procedūra atsirado JAV sudaromų exe-eutive agreements (vykdomųjų susitarimų) praktikoje. Nuo XVIII amžiaus pabaigos Jung¬tinių Valstijų Prezidentas, kad išvengtų konfliktų su Senatu, kurio sutikimas tarptautinių sutarčių sudarymui reikalaujamas pagal federalinę Konstituciją, ir kad paliktų kiek galima daugiau savarankiškumo šalies užsienio politikos vykdymo srityje, pats sudaro tam tikrus susitarimus, vadinamus vykdomaisiais susitarimais, kurie paprastai įsigalioja tada, kai juos pasirašo Prezidentas ar kitas asmuo jo vardu. Amerikietiškas vykdomųjų organų veiklos pavyzdys greitai paplito Europoje. (.) Šiuo metu per 60 % Prancūzijos susitarimų suda¬ryta supaprastinta tvarka. Jungtinėse Valstijose proporcija yra tokia pati.”- Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, pp. 140-141.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

27 §. Tarptautinės sutarties sudarymas

Ratifikavimas. Ratifikavimo terminas kilęs iš lotyniško ratum habeo -tvirtinu, ir absoliutizmo metu reiškė, kad monarchas patvirtino, jog jo atstovas, pasirašydamas sutartį, neviršijo jam suteiktų įgaliojimų. Kitą tei¬sinę reikšmę ratifikavimas palaipsniui įgavo konstitucinėse valstybėse. Ra¬tifikavimas tapo priemone parlamentui dalyvauti vyriausybės vykdomoje užsienio politikoje. Daugelio valstybių konstitucijose atsirado nuostatų, įpareigojančių valstybės vadovą gauti parlamento pritarimą (ratifikavimo forma) tarptautinėms sutartims.
1969 metų Vienos konvencijos 14 straipsnis (Sutikimas dėl tarptauti¬nės sutarties privalomumo, išreikštas ratifikavimu, priėmimu ar patvirti¬nimu) nustato:
„1. Valstybės sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo yra iš¬reikštas ratifikavimu, kai
(a) sutartis numato, jog toks sutikimas turi būti išreikštas ratifikavimo
būdu;
(b) kitaip nustatyta, kad derybų metu valstybės sutiko, kad bus reika¬
lingas ratifikavimas;
(c) valstybės atstovas pasirašė sutartį su ratifikavimo sąlyga; arba
(d) valstybės ketinimas pasirašyti sutartį su ratifikavimo sąlyga seka iš
atstovo įgaliojimų arba buvo išreikštas derybų metu.
2. Valstybės sutikimas dėl tarptautinės sutarties privalomumo yra iš¬reikštas priėmimu ar tvirtinimu pagal tas pačias taisykles, kurios taiko¬mos ratifikavimui.”
Būtina pabrėžti, kad tarptautinės sutarties ratifikavimas turi du as¬pektus: konstitucinį ir tarptautinį.
Valstybės nacionalinės teisės normos nustato, kokiu vidaus teisės aktu yra ratifikuojamos tarptautinės sutartys. Lietuvos Respublikoje tarptau¬tinės sutartys ratifikuojamos Seimui priimant įstatymą dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo. Vokietijos Federacinėje Respublikoje įstatymą dėl sutarties ratifikavimo atitinkamai priima Bundestagas.
Tarptautinės teisės prasme ratifikavimas yra tarptautinis teisinis ak¬tas, „instrumentas”, pagal sutarčių teisės terminologiją, kuriuo valstybė išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo. Tokį rati¬fikavimo pobūdį labai tiksliai apibūdino Tarptautinio Teismo teisėjas Ro¬berto Ago savo atskiroje nuomonėje Nikaragvos (1984) byloje:
„Ratifikavimą” čia mes suprantame taip, kaip ši sąvoka yra apibrėžia¬ma tarptautiniu teisiniu aspektu, t.y. dvišalių sutarčių atveju – kaip apsi¬keitimą ratifikaciniais raštais (des Instruments de ratification), kurie jau išrašyti pagal vidaus teisę, o daugiašalių sutarčių atveju – kaip šių raštų

deponavimą depozitarui, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Generaliniam Sek¬retoriui. Tai, be abejo, nėra vien tik paprastas formalumas ar savotiška papildoma sąlyga. Toks apsikeitimas raštais ar toks jų deponavimas, pri¬klausomai nuo šių atvejų, pats savaime yra aktas, kuriuo tarpvalstybiniuo¬se santykiuose išreiškiamas suinteresuotų valstybių sutikimas prisiimti įsi¬pareigojimus, numatytus atitinkamomis sutartimis. Kol šie veiksmai nėra atlikti, sutartis negalioja, lygiai kaip negalioja a fortiori (pirmiausia) įsipa¬reigojimai, kuriuos ji nustato.”28
Taigi gali būti priimtas įstatymas dėl sutarties ratifikavimo ar kitas vidaus teisės aktas, kuriuo ratifikuota sutartis, tačiau tol, kol neatliktas tarptautinis ratifikavimo aktas – apsikeitimas ratifikaciniais raštais ar jų deponavimas, ne¬laikoma, kad valstybė įsipareigojo šia sutartimi. Taip, pavyzdžiui, Lietuvos Res¬publikos Įstatymas dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsau¬gos konvencijos ir jos Ketvirtojo, Septintojo ir Vienuoliktojo protokolų ra¬tifikavimo buvo priimtas 1995 metų balandžio 27 dieną, o ratifikaciniai raš¬tai buvo deponuoti 1995 metų birželio 20 dieną ir tą pačią dieną Konvencija bei nurodyti jos protokolai įsigaliojo Lietuvos atžvilgiu.29
Ratifikaciniai raštai surašomi tradicine iškilminga forma.30 Apsikeiti¬mas ratifikaciniais raštais įforminamas protokolu. Apie ratifikacinių raš¬tų deponavimą depozitaras informuoja visas valstybes sutarties dalyves.
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ratifikavimo vidaus teisinę procedūrą nustato Konstitucija, Įstatymas dėl tarptautinių sutarčių ir Sei¬mo Statutas. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Seimui ratifikuoti teikia Lietuvos Respublikos Prezidentas (Konstitucijos
28 ICJ Reports 1984, p. 519.
29 Pagal Konvencijos 66 straipsnio 3 dalį naujai prisijungusios valstybės atžvilgiu ji
įsigalioja šios valstybės ratifikacinių raštų deponavimo Europos Tarybos Generaliniam Sek¬
retoriui dieną.
30 Prancūzijos ratifikacinių raštų (lettres de ratification) turinys yra toks:
„. Prancūzijos Respublikos Prezidentas
sveikina visus tuos, kurie skaitys šiuos raštus.
Susipažinę ir išnagrinėję šią Sutartį, Mes priėmėme ir priimame ją visą bei kiekvieną jos dali kartu ir atskirai pagal joje nustatytas nuostatas ir remdamiesi Konstitucijos 52 straipsniu.
(Toliau pateikiamas visas sutarties tekstas.)
Skelbiame, kad ji yra priimta, ratifikuota ir patvirtinta, ir pasižadame, kad jos bus nenukrypstamai laikomasi.
Tai patvirtindami Mes suteikiame šiuos Respublikos antspaudo ženklus.”
Vertimas pagal Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 137.

j

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

27 §. Tarptautinės sutarties sudarymas

84 str. 2 p.). Konstitucijos 138 straipsnis apibrėžia, kokias sutartis rati¬fikuoja Seimas: 1) dėl Lietuvos Respublikos valstybės sienų pakeitimo; 2) dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusias gynybinio pobūdžio su¬tartis; 3) dėl atsisakymo naudoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartis; 4) dėl Lietuvos Respublikos ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose; 5) dėl Lietuvos Respublikos daly¬vavimo universaliose tarptautinėse organizacijose bei regioninėse tarp¬tautinėse organizacijose; 6) daugiašales arba ilgalaikes ekonomines su¬tartis. Šis straipsnis taip pat nustato, kad įstatymuose, taip pat tarptau¬tinėse sutartyse gali būti numatyti ir kiti atvejai, kai Seimas ratifikuoja Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis. 1991 metų gegužės 21 dienos Lietuvos Respublikos Įstatymas dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių (7 str.), pakartodamas Konstitucijos 138 str. 1 dalies sutarčių sąrašą, papildomai nurodo dar kitas kategorijas sutarčių, kurios turi būti ratifikuotos: daugiašalės, ekonominės dvišalės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, sutartys, nustatančios kitokias teisės normas, negu galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai. Sutartys dėl užsienio valstybių ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso Lietuvos Respublikos teritorijoje (ši kategorija būtinų ratifikuoti sutarčių įtraukta į 1991 metų įstatymą dėl tarptautinių sutarčių) neturi prieštarauti Konstitucijos 137 straipsniui, kuris skelbia, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naiki¬nimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių.”
Priėmimas ir tvirtinimas. Tai taip pat valstybės sutikimo dėl tarptau¬tinės sutarties privalomumo formos. Šių aktų paskirtis panaši į ratifikavi¬mo paskirtį, t.y. jais pritariama tarptautinės sutarties sudarymui. Todėl, kaip jau minėta, 1969 metų Vienos konvencija (14 str. 2 d.) taiko jiems tokias pačias taisykles. Procedūrų skirtumai glūdi tik kiekvienos valsty¬bės vidaus teisėje. Gali būti, kad konkrečios valstybės tam tikras sutartis priima ar tvirtina ne parlamentas, o prezidentas, vyriausybė ar jos vado¬vas. 1991 metų Lietuvos Respublikos Įstatymas dėl tarptautinių sutarčių (10 str.) nustato, kad „tarptautines sutartis, kurios neturi būti ratifikuo¬jamos, bet jose numatyta patvirtinimo procedūra, tvirtina Lietuvos Res¬publikos Vyriausybė”. Sutarčių priėmimo Lietuvos įstatymai kol kas ne¬numato, tačiau jeigu jis būtų numatytas Lietuvos tarptautinėje sutartyje, jam būtų taikoma tokia pati tvarka, kaip ir tvirtinimui. Sutarties priėmi¬mą kaip valstybės sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo reikia skirti nuo sutarties teksto priėmimo (patvirtinimo) tarptautinėje organi¬zacijoje (1969 m. Vienos konvencijos 9 str. 2 d.). Pastaruoju atveju sutar-

ties tekstas priimamas dviejų trečdalių valstybių balsų dauguma. Tuo tar¬pu tam, kad valstybė taptų tokios daugiašalės sutarties dalyve, ji turi atlikti daug aktų: ją pasirašyti, ratifikuoti, deponuoti ratifikacinius raštus arba prisijungti ratifikuodama ir po to deponuodama prisijungimo raštus.31
Prisijungimas. Tai aktas, kuriuo nepasirašiusi sutarties valstybė (šia prasme ji nėra „pirminė” sutarties dalyvė) išreiškia savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo. Prie tarptautinės sutarties galima pri¬sijungti, kai ji numato prisijungimo galimybę arba valstybės tokią galimy¬bę numatė derybų metu, arba vėliau visos sutarties šalys nutarė, kad prie jos galima prisijungti (1969 m. Vienos konvencijos 15 str.). Paprastai daugiašalei sutarčiai pasirašyti numatomas tam tikras laikas.32 Šiam lai¬kui praėjus, valstybės nebegali jos pasirašyti, tačiau gali prisijungti prie šios sutarties. Jeigu tokia sutartis numato, kad ji turi būti ratifikuota, prisijungti prie jos galima tik įvykdžius ratifikavimo procedūrą. Prisijun¬gimas įvykdomas deponuojant prisijungimo raštus.
Apsikeitimas ratifikaciniais, priėmimo, tvirtinimo ar prisijungimo raš¬tais ar jų deponavimas reiškia valstybės sutikimą dėl tarptautinės sutar¬ties privalomumo, jeigu ko kito nenumato pati sutartis (1969 m. Vienos konvencijos 16 str.).
Atsisakymas išreikšti sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo yra teisėtas, išskyrus atvejį, kai kitoje sutartyje valstybės numatė pareigą sudaryti sutartį arba tapti jau sudarytos sutarties dalyvėmis (pactum de contrahendo).33 Tai, kad sutartyje numatytas jos ratifikavimas, priėmimas, tvirtinimas, prisijungimas, pasirašymo ad referendum patvirtinimas, apsi¬keitimas ratifikaciniais, tvirtinimo ir t.t. raštais, dar anaiptol nereiškia, kad valstybė, net pasirašiusi šią sutartį, atliks tokį aktą. Pagaliau pritari¬mo sutarties sudarymui procedūra (ratifikavimas, tvirtinimas ir kt.) tam
31 Taip, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1966 m. gruodžio 16 d.
priėmė Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą. Tačiau Paktas numatė visą eilę aktų,
kuriuos turi atlikti valstybė, kad taptų jo dalyve: pasirašymą, ratifikavimą, ratifikacinių
raštų deponavimą. Numatyta taip pat prisijungimo galimybė. Paktas buvo atviras pasirašy¬
mui nuo 1975 m. gruodžio 19 d., o įsigaliojo 1976 metų kovo 23 d., t.y. praėjus trims
mėnesiams nuo tos dienos, kai Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui buvo įteikti
trisdešimt penki ratifikaciniai ar prisijungimo raštai pagal Pakto 49 straipsnio 2 dalį.
32 Pavyzdžiui, 1969 metų Vienos konvencijos 81 straipsnis numato: „Ši Konvencija
atvira pasirašymui (.) iki 1969 metų lapkričio 30 dienos Austrijos Respublikos Federali-
nėje užsienio reikalų ministerijoje, o vėliau, iki 1970 metų balandžio 30 dienos, Jungtinių
Tautų Pagrindinėje būstinėje Niujorke.”
33 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, pp.137-138; Oppenheim/JenningsAVatts, p. 1224.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

28 §. Išlyga dėl tarptautinės sutarties

ir skirta, kad valstybė galėtų apsvarstyti galimybę tapti, ar ne, tarptautinės sutarties dalyve. Tarptautinis Teisingumo Teismas Siaurės jūros kontinen¬tinio šelfo byloje (1969) nustatė, kad VFR, pasirašiusi, bet neratifikavusi 1958 metų Ženevos konvencijos dėl kontinentinio šelfo, nėra jos Įparei¬gota.34 Kartais nurodoma, kad valstybė, pasirašiusi tarptautinę sutartį, kurioje numatytas jos ratifikavimas, privalo pradėti jos ratifikavimo pro¬cedūrą (pvz., pateikti parlamentui ją ratifikuoti). Tačiau valstybių prakti¬ka nepatvirtina šio įsipareigojimo.35
Sutartyje gali būti numatytas jos laikinas taikymas. Dėl laikino sutar¬ties taikymo valstybės gali susitarti vėliau. Tačiau laikinas sutarties taiky¬mas reiškia, kad valstybė, sutikusi sutartį taikyti laikinai, gali bet kada tokio taikymo atsisakyti, jei to nedraudžia pati sutartis ar valstybės nesu¬sitarė kitaip (1969 m. Vienos konvencijos 25 str.). Konvencija (18 str.) taip pat nustato, kad jeigu valstybė pasirašė sutartį ar apsikeitė sutarties dokumentais su vėlesnio ratifikavimo, priėmimo ar tvirtinimo sąlyga, ji privalo susilaikyti nuo veiksmų, kuriais gali būti pažeistas sutarties ob¬jektas ir tikslai. Ji privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų taip pat, jeigu davė sutikimą dėl sutarties privalomumo, tačiau sutartis dar neįsigaliojo.
28 §. IŠLYGA DĖL TARPTAUTINĖS SUTARTIES
1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės (2 str. 1 d. d p.) išlygą dėl tarptautinės sutarties apibrėžia taip: „vienašalis pareiškimas, kurį, ne¬priklausomai nuo jo formuluotės ar pavadinimo, valstybė padarė pasira¬šydama, ratifikuodama, priimdama ar tvirtindama sutartį arba prie jos prisijungdama ir kuriuo ji siekia panaikinti ar pakeisti kokių nors sutar¬ties nuostatų teisines pasekmes jas taikant šios valstybės atžvilgiu.”
Išlyga gali būti daroma tik sutarties sudarymo arba prisijungimo prie jos metu. Tarptautinis Teisingumo Teismas savo sprendime dėl Pasienio ir kertančių sieną karo veiksmų (jurisdikcija) byloje (1988) nustatė:
„(.) Bogotos Pakto LV straipsnis leidžia šalims daryti išlygas šiai su¬tarčiai, kurios „bus taikomos jas darančios valstybės atžvilgiu abipusišku¬mo pagrindu”. Jei nėra specialių procesinių nuostatų, šios išlygos pagal bendrosios tarptautinės teisės nuostatas šioje srityje, kurias kodifikavo
34 ICJ Reports 1969, p. 38.
35 JAV pasirašė 1966 metų Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą 1975 metais,
o ratifikavo 1992 metais.

1969 metų Vienos konvencija dėl sutarčių teisės, gali būti daromos tik Pakto pasirašymo ar ratifikavimo arba prisijungimo prie jo metu.”36
Kad sutarties pasirašymo metu padaryta išlyga galiotų, ji turi būti pakartota sutartį ratifikuojant.
Kaip išlygos pavyzdį galima pateikti Lietuvos Respublikos išlygą dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 5 straipsnio 3 dalies,37 padarytą 1995 metų balandžio 27 dienos Įstatyme dėl šios kon¬vencijos ratifikavimo:
„Lietuvos Respublika daro išlygą, pagal kurią minėtos Konvencijos 5 straipsnio reikalavimai nebus taikomi drausminės nuobaudos – arešto -skyrimo krašto apsaugos kariams pagal Drausmės statutą atveju.”38
Skiriama išlyga radone materiae (išimanti iš sutarties reguliavimo tam tikras sritis), radone personae (numatanti, kad sutartis nebus tai¬koma tam tikriems asmenims), radone temporis (numatanti tam tikro laiko apribojimus), radone loci (apribojanti sutarties taikymą tam tik¬roje teritorijoje).
Išlyga galima, išskyrus atvejus, kai išlygas draudžia pati sutartis ar sutarčiai leidžiant tik tam tikras išlygas daroma kitokia išlyga, arba išly¬ga prieštarauja sutarties objektui ar tikslui (1969 m. Vienos konvencijos 19 str.).
Norint padaryti sutartyje leidžiamą išlygą, nereikalingas kitų sutarties šalių sutikimas. Visų sutarties šalių sutikimas yra reikalingas tada, kai derybose dėl sutarties dalyvavo ribotas valstybių skaičius arba kai to rei¬kalauja pats sutarties objektas ir tikslas. Į sutarties objektą ir tikslus ypač reikia atsižvelgti vertinant išlygas sutartyse dėl žmogaus teisių. Išlyga ne¬gali panaikinti pačių žmogaus teisių ar laisvių. Amerikos Žmogaus teisių teismas savo sprendime Mirties bausmės apribojimų byloje (1983) konsta¬tavo, kad „išlyga, skirta leisti valstybei panaikinti kurią nors nepanaikina¬mą pagrindinę teisę, turi būti laikoma nesuderinama su Konvencijos ob-
36 ICJ Reports 1988, p. 85.
37 Konvencijos 5 str. 3 d., skyrium paėmus, nustato:
„Kiekvienas suimtas ar sulaikytas asmuo (.) turi būti skubiai pristatomas teisėjui ar kilam pareigūnui, kuriam pagal įstatymą suteikta teisė vykdyti teisminę valdžią, ir turėti Icise būti teisiamas per pagrįstą laiką ar paleistas iki teismo.”
38 Žinios, 1995, Nr. 37-913; Žr. taip pat Andrew Drzemczewski. Ensuring Compatibi-
lily of Domestic Law with the European Convention on Human Rights Prior to Ratification:
Ihc Hungarian Model. Introduction to a Reference Document. – Human Rights Law Journal,
1995, vol. 16, No. 7-9, p. 244.

144
IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISE
jektu ir tikslu ir todėl neleistina. Padėtis pasikeistų, jeigu išlyga butų siekiama tik apriboti tam tikrus nepanaikinamos teisės aspektus, bet ji neatimtų iš visos teisės jos pagrindinio tikslo.”39
Išlygai, padarytai dėl tarptautinės organizacijos steigiamosios sutar¬ties, reikia, kad šios organizacijos kompetentingas organas ją priimtų.
Jeigu 12 mėnesių bėgyje nuo išlygos padarymo dienos ar valstybės suti¬kimo dėl tarptautinės sutarties privalomumo su išlyga dienos kitos sutarties šalys nepareiškė prieštaraujančios išlygai, laikoma, kad šios valstybės išlygą priėmė. Išlyga pakeičia sutarties nuostatą, dėl kurios ji padaryta, šios vals¬tybės atžvilgiu. Prieštaravimas išlygai nekliudo sutarčiai įsigalioti tarp išlygą padariusios ir prieštaravusios prieš ją valstybių, išskyrus atvejį, kai priešta¬ravusioji valstybė prieštarautų prieš sutarties įsigaliojimą su išlyga.
Išlyga ir prieštaravimas prieš ją gali būti bet kada atšaukti. Išlyga, prieš¬taravimas prieš ją, jų atšaukimas ir pan. turi būti daromi raštu ir apie tai turi būti pranešama visoms valstybėms sutarties dalyvėms ir signatarams.
29 §. TARPTAUTINES SUTARTIES ĮSIGALIOJIMAS
Sutartis įsigalioja pagal taisykles, kurias nustatė susitariančios vals¬tybės. Nesant tokios nuostatos, sutartis įsigalioja tada, kai visos susita¬riančios valstybės išreiškė savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties pri¬valomumo.
Daugiašalės konvencijos dažniausiai numato, kad jos įsigalios, kai sutikimą dėl jų privalomumo išreikš tam tikras valstybių skaičius ir po to praeis tam tikras laiko tarpas. Pavyzdžiui, 1969 metų Vienos konvencijos dėl sutarčių 83 straipsnis numato, kad konvencija įsigalios praėjus tris¬dešimčiai dienų nuo tos dienos, kai bus deponuotas trisdešimt penktas ratifikacinis ar prisijungimo raštas, o kiekvienos kitos valstybės atžvilgiu ji įsigalios praėjus trisdešimčiai dienų nuo jos ratifikacinių ar prisijungi¬mo raštų deponavimo dienos (Konvencija įsigaliojo 1980 metų sausio 27 dieną).40
Dvišalėse sutartyse, kurios turi būti ratifikuojamos, dažniausiai numa¬toma, kad jos įsigalioja apsikeitimo ratifikaciniais raštais dieną.
Šalys gali susitarti, kad tarptautinę sutartį taikys laikinai (žr. 26 §).
3′ Cit. pagal Harris, p. 756.
4 Toks trisdešimties dienų terminas dažniausiai numatomas tam, kad depozitaras tu¬rėtų laiko iš anksto pranešti sutarties šalims apie jos įsigaliojimą.

145
30 §. Depozitaras
30 §. DEPOZITARAS
Jeigu dvišalėse ratifikuojamose sutartyse ratifikaciniais raštais apsikei¬čiamą, tai daugiašalėse konvencijose tai padaryti būtų žymiai sunkiau. To¬dėl čia numatomas ratifikacinių ar prisijungimo raštų deponavimas. Sutar¬ties šalys tokiu atveju numato sutarties depozitarą (saugotoją). Depozita¬ru gali būti viena ar kelios valstybės, tarptautinė organizacija ar šios or¬ganizacijos vyriausias administracinis pareigūnas. Sudarant universalią kon¬venciją Jungtinių Tautų rėmuose, jos depozitaru dažniausiai pasirenkamas Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius. Taip pat dažnai depozitaru pa¬renkama valstybė, kurios teritorijoje vyko derybos ar buvo sušaukta kon¬ferencija sutarčiai rengti. Pavyzdžiui, keturios 1949 metų Ženevos konven¬cijos dėl karo aukų apsaugos ir du jų 1977 metų Papildomi protokolai bu¬vo priimti diplomatinėse konferencijose Ženevoje. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į tradicinį Šveicarijos indėlį karo aukų apsaugos srityje, šių sutarčių de-pozitare pasirinkta Šveicarijos Federalinė Taryba. 1963 metų Sutartis dėl branduolinių bandymų uždraudimo atmosferoje, kosminėje erdvėje ir po vandeniu buvo sudaryta Maskvoje. Kadangi sutartis atvira visoms valsty¬bėms, ir atsižvelgiant į egzistavusią tarptautinę politinę situaciją, buvo nu¬tarta turėti tris šios sutarties depozitarus: Jungtinę Karalystę, Jungtines Valstijas bei Sovietų Sąjungą. Tokiu būdu kiekviena valstybė dalyvė turėjo galimybę pasirinkti depozitarą pagal savo politinę orientaciją ar pagal tai, kuri valstybė pripažįsta ją (tuo metu egzistavusių dviejų Vokietijos, Viet¬namo ir Korėjos valstybių priešingų blokų valstybės dar nepripažino, Ki¬niją Jungtinėse Tautose atstovavo Taivanio Vyriausybė). Iki šaltojo karo pabaigos trijų depozitaru sistema buvo pasirinkta sudarant dar keletą uni¬versalių nusiginklavimo ir „kosminių” sutarčių.41
1969 metų Vienos konvencijos 77 straipsnis numato šias depozitaro funkcijas:
„1. Depozitaras, jei kitaip nenumatyta sutartyje ar sutarta susitarian¬čių valstybių, vykdo, skyrium paėmus, šias funkcijas:
a) saugo sutarties originalą ir visus jam pateiktus įgaliojimus;
b) rengia šios sutarties originalaus teksto nuorašus ir bet kokius kitus
sutarties tekstus tokiomis papildomomis kalbomis, kurios gali būti
reikalingos remiantis sutartimis ir perduoda juos šalims ir valsty¬
bėms, turinčioms teisę tapti sutarties šalimis;
c) gauna parašus sutarties tekste ir priima bei saugo visus sutartį
liečiančius dokumentus, notifikacijas ir pranešimus;
41 1967 m. Sutartis dėl kosminės erdvės, 1968 m. Sutartis dėl branduolinio ginklo neplatinimo, 1972 metų Konvencija, draudžianti bakteriologinį ginklą.
IO.-872

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

32 §. Tarptautinės sutarties struktūra ir kalba

d) tiria, ar pasirašymas arba koks nors dokumentas, notifikacija ar
pranešimas, liečiantys sutartį, yra tikri ir atlikti tinkama forma ir,
kai tai reikalinga, atkreipia suinteresuotų valstybių dėmesį Į tai;
e) informuoja šalis ir valstybes, turinčias teisę tapti sutarties šalimis,
apie aktus, notifikacijas ir pranešimus, liečiančius sutarti;
f) informuoja šalis ir valstybes, turinčias teisę tapti sutarties šalimis,
apie datą, kai jau deponuotas toks parašų ar ratifikacinių, priėmi¬
mo, tvirtinimo ar prisijungimo raštų skaičius, kuris reikalingas su¬
tarčiai įsigalioti;
g) registruoja sutartį Jungtinių Tautų Sekretoriate;
h) atlieka funkcijas, numatj^tas kitose šios Konvencijos nuostatose.
2. Kilus kokiam nors nesutarimui tarp valstybės ir depozitaro dėl pas¬tarojo funkcijų atlikimo, depozitaras praneša apie tai pasirašiusioms vals¬tybėms ir valstybėms dalyvėms ar, jei reikalinga, atitinkamos tarptautinės organizacijos kompetentingam organui.”
Depozitaras negali spręsti, ar jam pateiktas dokumentas (ratifikacinis raštas, išlyga, denonsavimo raštas ir pan.) yra teisėtas. Jo funkcijos apsi¬riboja šio dokumento priėmimu, saugojimu ir pranešimu apie jį valsty¬bėms dalyvėms. Pavyzdžiui, iki 1952 metų Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius galėdavo neigti išlygos teisines pasekmes net iki tol, kol jas priimdavo, ar ne, kitos sutarties dalyvės. Tačiau Jungtinių Tautų Genera¬linės Asamblėjos rezoliucija 598 (V) to jau nebeleido. Ji apribojo depo¬zitaro vaidmenį, palikdama jam tik „tarpininko funkciją tarp išlygos au¬toriaus ir kitų valstybių dalyvių ar signatarų”.42
31 §. SUTARTIES REGISTRAVIMAS IR SKELBIMAS
1969 metų Vienos konvencijos 80 straipsnis (pakartoja Jungtinių Tau¬tų Įstatų 102 straipsnį)43 nustato, kad sutartys, joms įsigaliojus, siunčia¬mos Jungtinių Tautų Sekretoriatui jas registruoti ir skelbti. Šalis, neįre-
42 Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 181.
43 Jungtinių Tautų Įstatų 102 straipsnis nustato:
„1. Kiekviena sudaryta tarp Jungtinių Tautų Narių po šių įstatų įsigaliojimo tarptau¬tinė sutartis ar susitarimas turi būti kiek galima greičiau įregistruoti Sekretoriate ir jo pa¬skelbti.
2. Jokia sutarties, kuri nebuvo įregistruota pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas, šalis negali remtis šia sutartimi jokiame Jungtinių Tautų organe.”
Šia nuostata buvo siekta užkirsti kelią slaptoms sutartims, kurios buvo laikomos viena iš Pirmojo pasaulinio karo priežasčių.

gistravusi sutarties Jungtinių Tautų Sekretoriate, negali ja remtis jokia¬me Jungtinių Tautų organe, pavyzdžiui, Tarptautiniame Teisingumo Teis¬me. 1992 metais buvo įregistruota per 20 000 tarptautinių sutarčių ir bu¬vo išleista per 1 200 „Sutarčių serijų” tomų, kuriuose skelbiamos Jung¬tinių Tautų narių bei tarptautinių organizacijų tarptautinės sutartys.44 1974 metais Jungtinės Tautos įvedė kompiuterizuotą tarptautinių sutarčių in¬formacinę sistemą.
Šalia tarptautinių sutarčių tarptautinio registravimo ir skelbimo egzis¬tuoja ir nacionalinis valstybės tarptautinių sutarčių registravimas ir skel¬bimas. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys registruojamos Lietu¬vos Respublikos tarptautinių sutarčių registre Užsienio reikalų ministe¬rijoje ir skelbiamos „Valstybės žiniose”.45
32 §. TARPTAUTINES SUTARTIES STRUKTŪRA IR KALBA
Nežiūrint tarptautinių sutarčių turinio įvairovės, paprastai tarptautinę sutartį sudaro preambulė, dispozicija (pagrindinė dalis) ir baigiamoji da¬lis. Kai kurios sutartys taip pat turi priedus.
Preambulėje pirmiausia nurodomos sutarties šalys. Dvišalėse sutar¬tyse įvardijamos, pirmiausia, susitariančios valstybės (pvz., Lietuvos Respublika, Šveicarijos Konfederacija ir 1.1.) arba nurodomos institu¬cijos, atstovavusios valstybes sudarant sutartį (vyriausybės, prezidentai, vyriausybių vadovai, užsienio reikalų ministrai ir t.t.). Dažnai sutarties šalys įvardijamos kaip „Aukštosios Susitariančios Šalys”, „Susitarian¬čios Šalys”, „Valstybės, šios Konvencijos dalyvės”. 1969 metų Vienos konvencijos preambulė prasideda žodžiais „Valstybės, šios Konvencijos Šalys”.-
44 Sutartys skelbiamos jų oficialiomis kalbomis leidinyje United Nations Treaty Series /
Recueil des Traitės des Nations Unies. Tautų Sąjungoje sutartys buvo skelbiamos leidinyje
Recueil des Traitės de la Sociėtė des Nations I League of Nations Treaty Senes.
45 1991 m. Įstatymas dėl Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustato, kad visos
Lietuvos tarptautinės sutartys skelbiamos „Valstybės žiniose”, tačiau 1993 m. Įstatymas dėi
teisės aktų įsigaliojimo ir skelbimo tvarkos įpareigoja skelbti „Valstybės žiniose” ratifikuo¬
tas tarptautines sutartis. Iki šiol Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių skeibimas „Vals¬
tybės žiniose” dar pilnai neužtikrintas, kas gali būti paaiškinta, kad „Valstybės žiniose” gali
būti skelbiami teisės aktai tik lietuvių kalba, tuo tarpu nemaža Lietuvos Respublikos tarp¬
tautinių sutarčių dalis (ypač tai liečia 1991-1993 metais sudarytas sutartis) dar neišversta
į lietuvių kalbą.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

32 §. Tarptautinės sutarties struktūra ir kalba

Toliau preambulėje paprastai išdėstomi sutarties motyvai ir tikslai.46 Įpras¬ta, kad sutarties preambulėje nenustatomi šalių Įsipareigojimai. Preambulė¬je išdėstyti sutarties tikslai, motyvai ir objektas gali būti svarbūs aiškinant sutarti. Tarptautinis Teisingumo Teismas savo sprendime Pietvakarių Afrikos byloje (1966) nustatė, kad „Jungtinių Tautų Įstatų preambulė sudaro mora¬linį ir politinį pagrindą teisinėms nuostatoms, kurios išdėstytos žemiau. Tokiu būdu šie samprotavimai patys savaime nėra teisės normos.”47
Valstybių suvereni lygybė lemia tai, kad šalys preambulėje minimos abėcėlės tvarka. Tai alternato principo sudėtinė dalis. Pagal alternatą dvi¬šalėse sutartyse tame sutarties egzemplioriuje, kuris atitenka valstybei, jos pavadinimas visada turi būti pirmas, o jos atstovo parašas po sutarties tekstu taip pat esti pirmas (tekste Europos kalbomis – lapo kairėje, arabų kalba – dešinėje, jeigu parašai išdėstomi horizontaliai, o jei parašai išdės¬tomi vertikaliai, pirmas parašas yra viršutinis). Sutarties egzemplioriuje, kuris skirtas kitai šaliai, pasirašoma atvirkštine tvarka. Jeigu dvišalė su¬tartis sudaryta dviem kalbomis, sutarčių egzemplioriai surašomi taip, kad pirmuoju eina tekstas tos valstybės kalba, kuriai šis egzempliorius skirtas (sutartyse Europos kalbomis pirmuoju yra tekstas, išdėstytas kairėje, o arabų kalba – dešinėje). Iš alternato principo taip pat išeina, kad jeigu sutartis tarp A ir B valstybių, kuri turi būti ratifikuota, buvo pasirašyta A valstybės sostinėje, tai apsikeitimas ratifikaciniais raštais įvyks B valstybės sostinėje.
Dispozicija, arba pagrindinė dalis, yra sutarties „kūnas”. Joje nusta¬tomi šalių tarptautiniai įsipareigojimai. Sutarties nuostatos išdėstomos straipsniais (1982 m. Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija turi 320 straipsnius), kurie numeruojami (1992 metų Mastrichto Europos Sąjun¬gos sutartyje straipsniai pažymėti abėcėline tvarka nuo A iki S). Dides¬nės apimties sutartys susideda iš dalių, skyrių ar poskyrių, turinčių savo pavadinimus. Dispozicijos pabaigoje neretai esti dalis ar skyrius „Ginčų
46 Galima butų pacituoti šią 1949 metų Šiaurės Atlanto sutarties preambulės ištrauką:
„Šios Sutarties Šalys patvirtina jų tikėjimą Jungtinių Tautų Įstatų tikslais ir principais
ir jų siekimą gyventi taikoje su visomis tautomis ir visomis vyriausybėmis.
Jos yra pasiryžusios saugoti laisvę, jų tautų bendrą palikimą ir civilizaciją, pagrįstus
demokratijos, asmens laisvės ir teisinės valstybės principais.
Jos siekia skatinti stabilumą ir gerovę Šiaurės Atlanto zonoje. (..)
Jos tokiu būdu susitarė sudaryti šią Šiaurės Atlanto Sutartį.” – Basic Documents Sup-
plement to International Law Cases and Materials. Ed. by Louis Henkin, etc. 3rd ed. St.Paul,
Minn.: West Publishing Co., 1993, p. 352.
47 ICJ Reports 1966, p. 5.

sprendimas”. Čia neretai nustatoma, kad „ginčas dėl šios Sutarties aiš¬kinimo ar taikymo, jeigu jis neišspręstas derybų keliu, vienos iš Susita¬riančių Salių pareiškimu gali būti perduotas spręsti Tarptautiniam Tei¬singumo Teismui.”
Baigiamoji dalis paprastai yra skirta sutarties įsigaliojimo, dalyvavimo joje, jos papildymų bei autentiškų kalbų klausimams reguliuoti.
Kartais sutartis turi priedus. Jie reikalingi daugiausia techniniams klau¬simams spręsti (pavyzdžiui, laisvos prekybos sutartys dažniausiai turi prie¬dų, kuriuose pateikiami prekių, kurioms taikomas laisvos prekybos reži¬mas, sąrašai). 1982 metų Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija turi de¬vynis priedus. Teisiškai priedai yra sudėtinė sutarties dalis ir turi privalo¬mą galią. Kartais priedai yra fakultatyvinio pobūdžio – pagrindinės sutar¬ties dalyvės savarankiškai sprendžia, ar tapti šių priedų-sutarčių dalyvė¬mis, – todėl tokie priedai įpareigoja tik tas valstybes, kurios juose daly¬vauja. Tokie dažniausiai esti priedai, nustatantys privalomą ginčų nagrinė¬jimo procedūrą (pvz., 1982 m. Jūrų teisės konvencijos Priedas Nr.6, ku¬riame yra Tarptautinio jūrų teisės tribunolo Statutas).
Sutarties kalba ilgą laiką buvo viena: iki septynioliktojo amžiaus -lotynų, vėliau, iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, – prancūzų. 1919 metais prancūzų kalba prarado savo monopolį: Versalio Taikos sutartis ir Tautų Sąjungos Statutas buvo surašyti dviem kalbomis – anglų ir prancū¬zų. Universalios konvencijos Jungtinių Tautų rėmuose sudaromos Jung¬tinių Tautų kalbomis: anglų, ispanų, kinų, prancūzų, rusų, o nuo 1974 metų dar ir arabų kalba.
Dvišalėse sutartyse valstybių suverenios lygybės principas lemia abie¬jų valstybių kalbų vartojimą. Tekstai abiem kalbomis paprastai yra lygia¬verčiai ir autentiški. Jeigu dėl stiliaus ir terminologijos skirtumų kiltų kokių nors neaiškumų, aiškinant tam tikrų nuostatų tikrąją prasmę, jokia iš dviejų kalbų negali turėti pirmenybės. Aiškinant tokią nuostatą, abiejų tekstų pagrindu reikia ieškoti šios nuostatos bendros ir tikrosios prasmės.
1969 metų Vienos konvencijos 33 straipsnis (Sutarčių, kurių tekstai autentiški dviem ar daugiau kalbomis) nustato:
„1. Kai sutartis yra autentiška dviem ar daugiau kalbomis, tekstas kiekviena iš jų turi vienodą galią, nebent sutartis nustato ar šalys susitarė, kad neaiškumų atveju tam tikras tekstas turės pirmenybę.
2. Sutarties versija kita kalba negu ta, kuria jos tekstas buvo pripažin¬
tas autentišku, gali būti laikoma autentišku tekstu tik tada, jei tai numato
sutartis ar dėl to susitarė šalys.
3. Preziumuojama, kad sutarties terminai turi vienodą reikšmę kiek¬
viename iš jos autentiškų tekstų.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISE

33 §. Tarptautinės sutarties aiškinimas

4. Išskyrus atvejį, kai tam tikras tekstas turi pirmenybę remiantis 1 dalimi, jeigu autentiškų tekstų palyginimas atskleidžia terminų reikšmės skirtumą (.), turi būti priimta tokia reikšmė, kuri labiausiai sulygina tekstus atsižvelgiant į sutarties objektą ir tikslus.”
Praktikoje, matyt, yra neišvengiami atvejai, kai sudarant sutartį jos tekste padaroma neesminių klaidų (tokią klaidą reikia skirti nuo esminės klaidos, kuri gali duoti pagrindą užginčyti valstybės sutikimą dėl sutarties privalomumo – žr. 35 §). 1969 metų Vienos konvencijos 79 straipsnis numato klaidų patvirtintuose sutarties tekstuose taisymo tvarką. Jeigu po to, kai sutarties autentiškumas jau yra nustatytas, jos šalys atranda klaidą ir sutinka, kad tai yra klaida, jos arba ištaiso klaidą šalių atstovams pade¬dant savo inicialus tekste (parafuojant pataisą), arba apsikeičia pataisos tekstais, arba priima pataisytą sutarties tekstą. Praktiškai šalys neretai sudaro sutarties pataisymų protokolą. Jei klaidą sutartyje atranda numa¬tytas depozitaras, jis apie tai praneša visoms šalims ir siūlo pataisą. Jeigu per jo pasiūlytą laiką dėl pataisos negauta prieštaravimų, depozitaras pa¬taiso klaidą, surašo apie tai protokolą ir išsiunčia jo kopijas visoms sutar¬ties šalims. Jei gauta prieštaravimų, depozitaras praneša apie tai šalims, ir jos tik bendru susitarimu gali pataisyti klaidą. Apie sutarties, kuri įre-gistuota Jungtinių Tautų Sekretoriate, klaidos ištaisymą turi būti praneša¬ma Sekretoriatui.
Reikia skirti klaidų ištaisymą sutartyse ir sutarčių pataisas bei jų kei¬timą. Pataisos sutartyse ir sutarčių keitimas iš esmės atliekamas tokia pačia procedūra, kaip ir pačios sutarties sudarymas. Tai praktiškai reiš¬kia, kad sutartys gali būti keičiamos ir taisomos tik jos šalims susitarus. Dvišalėje sutartyje tai atlikti nėra sudėtinga – tai yra bendras dviejų šalių reikalas, sprendžiamas jų susitarimu. Sudėtingiau yra daugiašalėse sutar¬tyse, kai tik kai kurios jos šalys susitaria pakeisti sutartį. Šiuo atveju toks partikuliarinis susitarimas leidžiamas, jei tai numato pati sutartis arba jei ji to nedraudžia. Pastaruoju atveju susitarimas tarp atskirų daugiašalės sutarties šalių negali apriboti kitų šalių teisių, išplaukiančių iš sutarties, ir negali liesti tų sutarties nuostatų, kurių pakeitimas būtų nesuderinamas su sutarties objektu ir tikslais (Vienos konvencijos 41 str.).
33 §. TARPTAUTINĖS SUTARTIES AIŠKINIMAS
Tarptautinės sutarties aiškinimas savo esme yra analogiškas teisės ak¬to aiškinimui vidaus teisėje. Tarptautinėje teisėje yra bent trys požiūriai į tarptautinės sutarties aiškinimą. Pirmasis suvedamas į sutarties tekstą ir

jo terminų bei formuluočių aiškinimą. Antrasis akcentuoja sutarties šalių ketinimus. Trečiajam būdingas platesnis priėjimas, kai pabrėžiami sutar¬ties objektas bei tikslai ir didžiausias vaidmuo skiriamas teismui ar arbit¬ražui, kuriam būtų pavesta aiškinti sutartį. „Vis dėlto, bet koks teisingas sutarties aiškinimas tarptautinėje teisėje turi apimti visus susitarimo as¬pektus, pradedant joje panaudotais žodžiais, pereinant prie šalių ketini¬mų ir baigiant konkretaus dokumento tikslais,” – rašo Malcolm N. Shaw.Ą8
Retai kada tarptautinės sutarties aiškinimas yra abstraktus. Išskyrus Tarptautinio Teisingumo Teismo konsultacines išvadas, kai į Teismą gali kreiptis Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba ar įga¬liotos tam specializuotos įstaigos dėl kokių nors teisinių klausimų, kurie gali būti suformuluoti gana abstrakčia forma (pvz., dėl branduolinio gink¬lo panaudojimo teisėtumo), aiškinimas tarptautinėje teisėje paprastai yra kazualinis. Aiškinimo tikslas yra nustatyti konkrečios tarptautinės sutarties normos tikslią reikšmę ir šios normos taikymą konkrečioje situacijoje.
Pagrindinis klausimas sutarčių aiškinime yra tai, kas yra kompetentin¬gas jas aiškinti. Deja ne visos sutartys numato, kad kilus ginčui dėl jų aiškinimo jį gali spręsti Tarptautinis Teisingumo Teismas ar arbitražas vienos iš šalių pareiškimu. Toks aiškinimas vadinamas, atitinkamai, teis¬miniu ar arbitražiniu ir būtų privalomas ginčo šalims.
Optimaliausia aiškinimo rūšis yra autentiškas sutarties aiškinimas, kai ją aiškina pačios šalys. Niekas kitas negali geriau žinoti sutarčiai suteik¬tos reikšmės. Visų sutarties šalių susitarimu padarytas aiškinimas tampa pačios sutarties sudėtine dalimi.
Valstybė, sudariusi tarptautinę sutartį, yra suvereni jos šalis. Todėl ji gali vienašališkai aiškinti šią sutartį, darydama tuo klausimu atitinkamus pareiškimus. Tačiau vienašalis sutarties aiškinimas ar kelių daugiašalės sutarties šalių bendras sutarties aiškinimas nėra privalomas kitoms ša¬lims, nebent jos sutiktų su juo.
Tarptautinio Teismo ar arbitražo padarytas sutarties aiškinimas, spren¬džiant dviejų sutarties šalių ginčą, gali būti privalomas tik bylos šalims (jeigu kita sutarties šalis stotų Tarptautiniame Teisingumo Teisme kaip suinteresuota šalis, Teismo sprendimas byloje pagal Statuto 63 straipsnį būtų privalomas ir jai). Praktikoje taip pat gerai žinomi atvejai, kai kon¬krečioje byloje tarptautinę sutartį aiškina joje dalyvaujančios valstybės teismas. Pavyzdžiu gali būti Europos žmogaus teisių konvencijos valsty¬bių dalyvių nacionalinių teismų daromas šios konvencijos aiškinimas spren-
48 Shaw, p. 584.

i

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

33 §. Tarptautinės sutarties aiškinimas

džiant konkrečias bylas. Toks aiškinimas neišeina už nacionalinės teisės ribų net tada, kai nacionalinio teismo sprendimas byloje vidaus teisėje turi precedento galią.
Tarptautinių organizacijų įstatai paprastai nekalba apie privalomą jų aiškinimą. Šių įstatų aiškinimas, kurį savo veikloje daro šių organizacijų organai, paprastai nelaikomas privalomu. Kartu reikia pastebėti, kad, pa¬vyzdžiui, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos ir Saugumo Tarybos daromu Įstatų aiškinimu savo konsultacinėse išvadose ne kartą vadovavo¬si Tarptautinis Teisingumo Teismas.49
Tarptautinės sutarties aiškinimo metodai yra įtvirtinti 1969 metų Vie¬nos konvencijos 31 straipsnyje (Bendroji aiškinimo taisyklė):
„1. Sutartis turi būti aiškinama gera valia, vadovaujantis naudojamų joje terminų įprastine reikšme jų kontekste, o taip pat jos objekto ir tikslo šviesoje.
2. Sutarties aiškinimo tikslais kontekstas apima, šalia teksto ir kartu
su jos preambule ir priedais:
(a) bet kokį visų jos šalių susitarimą, liečiantį sutartį ryšium su jos
sudarymu;
(b) bet kokį dokumentą, kurį sudarė viena ar daugiau šalių ryšium su
sutarties sudarymu ir kurį kitos sutarties šalys pripažino dokumen¬
tu, liečiančiu sutartį.
3. Kartu su kontekstu reikia atsižvelgti į:
(a) bet kokį vėlesnį susitarimą tarp šalių, liečiantį sutarties aiškinimą
ar jos nuostatų taikymą;
(b) bet kokią vėlesnę sutarties taikymo praktiką, kuri liudija apie šalių
susitarimą dėl jos aiškinimo;
(c) bet kokias atitinkamas tarptautinės teisės normas, taikomas santy¬
kiuose tarp šalių.
4. Terminui turi būti suteikiama speciali reikšmė, jeigu yra nustatyta,
kad šalys to siekė.”
31 straipsnis išvardija pagrindines tarptautinės sutarties aiškinimo prie¬mones. Jos yra objektyvios (tekstas, kontekstas, šalių susitarimai, liečian¬tys sutartį) ir subjektyvios (tikslai, kurių siekė šalys sutartimi). Svarbiau¬sias visada yra sutarties tekstas, jį pirmiausia ir reikia aiškinti, nes jis išreiškia šalių valią ir ketinimus. Tekstas neatskiriamas nuo konteksto, t.y. nuo sutarties visumos, kurią sudaro pats tekstas, preambulė, priedai ir šalių susitarimai dėl sutarties aiškinimo. Kitais žodžiais tariant, negalima
Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 250.

aiškinti sutarties vien tik išėmus iš jos teksto tam tikrą frazę, nes išimta iš konteksto ji gali turėti keletą reikšmių.
Jeigu panaudojus šias pagrindines priemones aiškinamos nuostatos reikšmė reikalauja patvirtinimo, nes dar vis yra abejotina, neaiški ar net nelogiška, naudojamos papildomos aiškinimo priemonės. Jas apibrėžia Vienos konvencijos 32 straipsnis (Papildomos aiškinimo priemonės):
„Galima naudotis papildomomis aiškinimo priemonėmis, įskaitant su¬tarties parengiamuosius darbus ir jos sudarymo aplinkybes, siekiant pa¬tvirtinti reikšmę, nustatytą pritaikius 31 straipsnį, arba apibrėžti šią reikš¬mę, kai aiškinimas, remiantis 31 straipsniu:
(a) palieka reikšmę dviprasmišką ar neaiškią; ar
(b) duoda rezultatus, kurie yra aiškiai absurdiški ar neprotingi.”
Papildoma tarptautinės sutarties aiškinimo priemonė pirmiausia yra
sutarties parengiamieji darbai (travaia pr&paratoires – pranc). Tai gali būti šalių susirašinėjimas, derybų dokumentai (susitikimų protokolai), tarp¬tautinių organizacijų ar konferencijų, kuriose buvo rengiama sutartis, me¬džiaga. Kalbant apie dvišalių sutarčių rengimo medžiagą reikia pastebėti, kad ji neretai esti konfidenciali, pradinė ir fragmentiška. Žymiai didesnę vertę turi tarptautinių institucijų medžiaga, ypač organų, rengusių kon¬vencijos projektą, dokumentai. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija, rengdama universalios konvencijos projektą, tiria valsty¬bių sutartinę, diplomatinę, teisminę praktiką, doktrinos išvadas. Šio pa¬rengiamojo darbo metu valstybės neretai pateikia savo komentarus dėl konkrečių konvencijos projekto nuostatų. Baigdama rengti konvencijos projektą, komisija parengia kiekvieno projekto straipsnio komentarą. Tarp¬tautinės teisės komisijos komentaras konvencijos projektui yra vertinga šios konvencijos aiškinimo priemonė.50
Kita papildoma sutarties aiškinimo priemonė yra jos sudarymo aplin¬kybės. Tačiau čia kyla klausimas, ar reikia atsižvelgti į sudarymo momen¬to aplinkybes, ar į aplinkybes, esančias sutarties aiškinimo metu. Tarptau¬tinis Teisingumo Teismas savo konsultacinėje išvadoje Namibijos byloje (1971) nurodė:
„Bet koks tarptautinis dokumentas turi būti aiškinamas ir taikomas visos tos teisinės sistemos rėmuose, kuri galioja tuo metu, kai daromas aiškinimas.”51
50 Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės komentaras yra viena autoritetingiausių šios
konvencijos aiškinimo priemonių. Žr. Yearbook of the International Law Commission
1966, vol. 11.
51 1CJ Reports 1971, p. 31-32.

155
154 IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ
34 §. SUTARTYS IR TREČIOSIOS ŠALYS
Bendras principas, liečiantis tarptautinės sutarties santyki su joje ne¬dalyvaujančiomis valstybėmis, suformuluotas 1969 metų Vienos konven¬cijos 34 straipsnyje (Bendra taisyklė, liečianti trečiąsias šalis):
„Sutartis nesukuria nei įsipareigojimų, nei teisių trečiajai valstybei be jos sutikimo.”
Analogiška taisyklė tarptautinių organizacijų atžvilgiu nustatyta 1986 metų Vienos konvencijoje (34 str.).
Si norma išplaukia iš bendro teisės principo pacta tertiis nec nocent nec prosunt – sutartys neįpareigoja trečiųjų šalių ir nesuteikia joms teisių.
Trečiai valstybei gali atsirasti įsipareigojimas, kuris jai numatytas kitų valstybių sudarytoje sutartyje, tačiau ne iš pačios sutarties, bet „kai tre¬čioji valstybė aiškiai raštu priima šį įsipareigojimą” (1969 m. Vienos kon¬vencijos 36 straipsnio 1 dalis).
Dviejų valstybių sutartis, nukreipta prieš trečiosios valstybės teises, neturi jokių teisėtų pasekmių. Tokių sutarčių pavyzdys – SSRS ir Vokie¬tijos Reicho 1939 metų rugpjūčio 23 dienos Nepuolimo sutarties ir 1939 metų rugsėjo 28 dienos Draugystės ir sienų sutarties slaptieji papildomi protokolai, nustatę šių valstybių „įtakos sferas” kitų valstybių teritorijoje ir numatę „specialias priemones”, nukreiptas prieš kitų valstybių suvere¬nitetą. Tai gali patvirtinti ir kiti ne mažiau žinomi payyzdžiai. 1945 metų vasario 5 dieną, prasidėjus SSRS, Didžiosios Britanijos ir JAV konferen¬cijai Kryme, kurioje vėliau buvo priimti žinomi Jaltos susitarimai, gene¬rolas Šarlis de Golis {Charles de Gaulle) pareiškė: „O dėl būsimos taikos sureguliavimo ar bet kokios kitos ją liečiančios nuostatos, mes pranešė¬me mūsų sąjungininkams ir mes viešai pareiškėme, kad Prancūzija, savai¬me aišku, nebus absoliučiai įpareigota niekuo, ko ji pati neapsvarstė ir ko nepriėmė besinaudodama tomis pačiomis teisėmis, kaip ir kiti.”52
Vienintelė išimtis, kai norma, įtvirtinta sutartyje, gali tapti privaloma trečiajai valstybei ar tarptautinei organizacijai, bus ta, kad ta pati norma gali tapti tarptautiniu papročiu ir tuo pačiu įpareigoti ir kitas valstybes (1969 m. Vienos konvencijos 38 str.). Tokiu pavyzdžiu gali būti 1907 metų Hagos konvencijos dėl karo įstatymų ir papročių, kurios laikomos tarp¬tautinės paprotinės teisės dalimi (kai kurios valstybės, įskaitant Lietuvą, šiose konvencijose nedalyvauja). Dar svarbesnis pavyzdys yra principai, įtvirtinti Jungtinių Tautų Įstatų 2 straipsnyje (suvereni lygybė, sąžiningas
Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 234-235.

35 §. Tarptautinės sutarties laikymasis ir taikymas
tarptautinių įsipareigojimų vykdymas, taikus ginčų sprendimas, jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimas, nesikišimas į vidaus reikalus). Todėl visiš¬kai pagrįstai Įstatų 2 straipsnio 6 punktas nustato, kad „Organizacija už¬tikrins, kad valstybės, kurios nėra Jungtinių Tautų narės, veiktų pagal šiuos principus kiek tai gali būti reikalinga tarptautinės taikos ir saugumo palaikymui.” 1969 metų Vienos konvencijos 75 straipsnis (Valstybės agre¬sorės atvejis) patvirtina, kad Įstatų pagrindu valstybei agresorei gali būti taikomos atitinkamos priemonės.
Trečiosios valstybės gali pasinaudoti teisėmis ir pirmenybėmis, kurias kitų valstybių sutartis gali joms numatyti. Geriausias to pavyzdys yra di¬džiausio palankumo sąlyga sutartyje, reiškianti, kad susitariančios valsty¬bės suteiks viena kitai prekyboje, navigacijoje ir panašiai ne mažesnes teises ir lengvatas negu tos, kurias bet kuri iš jų jau suteikė ar suteiks kitai šaliai. Sakykime, valstybės A ir B sudarė sutartį, kurioje numatė didžiausio palankumo režimą. Vėliau valstybė B sudarė sutartį su vals¬tybe C, kurioje numatė ypač plačias pastarosios teises prekyboje. Tokiu būdu valstybė A, kuriai anksčiau suteiktas didžiausio palankumo režimas santykiuose su valstybe B, gaus tas pačias teises, kurios numatytos vals¬tybių B ir C sutartyje. Literatūroje taip pat dažnai minimi Sueco kanalo (1888 ra. Konstantinopolio konvencija) ir Kylio kanalo (1919 m. Versalio taikos sutartis) pavyzdžiai, kai visų valstybių laivams buvo suteikta pra-plaukimo teisė.
1969 metų Vienos konvencijos 36 straipsnis (Sutartys, numatančios teises trečiosioms valstybėms) nustato:
„1. Trečiajai valstybei atsiranda teisė iš sutarties, jeigu šios sutarties šalys ketino sutarties nuostatoje suteikti teisę arba trečiajai šaliai, arba grupei valstybių, kuriai ji priklauso, arba visoms valstybėms, ir trečioji valstybė sutinka su tuo. Jos sutikimas yra preziumuojamas tol, kol nenu¬statyta, kad yra priešingai, nebent sutartis numato kitaip.
2. Valstybė, besinaudojanti teise pagal šio straipsnio pirmąją dalį, turi laikytis jos naudojimosi sąlygomis, numatytomis sutartyje ar nustatytomis remiantis sutartimi.”
35 §. TARPTAUTINĖS SUTARTIES LAIKYMASIS IR TAIKYMAS
Laikymasis. Pagrindinis principas tarptautinių sutarčių laikymosi sri¬tyje yra principas pacta sunt servanda, suformuluotas 1969 metų Vienos Konvencijos 26 straipsnyje:

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

36 §. Tarptautinių sutarčių galiojimas

„Kiekviena galiojanti sutartis yra privaloma jos šalims ir turi būti jų sąžiningai vykdoma.”
Sąžiningo (in good faith – angį., de bonne f oi – pranc.) vykdymo esmė labai tiksliai atskleista Europos Bendrijos steigimo sutarties 5 straipsnyje:
„Valstybės narės imasi visų bendrų ar specialių priemonių, reikalingų užtikrinti, kad būtų vykdomi Įsipareigojimai, išplaukiantys iš šios Sutar¬ties ar Bendrijos institucijų priimamų aktų. Jos padeda pasiekti Bendrijos tikslų.
Jos susilaikys nuo bet kokių veiksmų, kuriais gali būti sukeltas pavojus šios Sutarties tikslams pasiekti.”
Sąžiningo sutarties vykdymo principas taip pat reikalauja, kad šalys bendradarbiautų, kai to reikia sutarties vykdymui.
Galima pastebėti, kad sutarties nuostatos gali būti suformuluotos ga¬na įvairiai. Skiriami rezultato ir elgesio įsipareigojimai.
Pirmuoju (rezultato) atveju įsipareigojimai yra griežtesni ir reikalauja, kad valstybės turi pasiekti numatytą rezultatą. Pavyzdžiui, sutartyje gali būti įsipareigota perduoti kitai valstybei konkretų objektą konkrečiu lai¬ku. Rezultato įsipareigojimu taip pat laikomi įsipareigojimai užsieniečių teisių apsaugos srityje. Tiesa, čia pati valstybė gali pasirinkti būdą, kuriuo garantuos užsieniečių teises, todėl tokio įsipareigojimo pažeidimas bus laikomas įvykdytu tada, kai užsienietis kreipėsi į valstybės vidaus teisinius organus, tačiau pastarieji jo teisių neapgynė (vidaus gynybos priemonių išnaudojimo taisyklė). Be to, doktrinoje ir praktikoje nurodoma, kad vals¬tybės turi bendrą „rūpestingumo” (due diligence – angį.) pareigą vykdyda¬mos rezultato Įsipareigojimus. Tokios pareigos terminas naudojamas už¬sieniečių teisių apsaugos srityje, kur nurodoma, kad valstybė turi laikytis „minimalių civilizacijos standartų”.53
Elgesio įsipareigojimas reikalauja, kad valstybė imtųsi tam tikrų veiks¬mų ar nuo tam tikrų veiksmų susilaikytų. Priešingi veiksmai sudarys įsi¬pareigojimo pažeidimą. Čia sutartis įpareigoja imtis tam tikrų priemo¬nių, pavyzdžiui, „priimti šios sutarties vykdymui reikalingus įstatymus”. Rezultato čia nereikalaujama.
Valstybė privalo laikytis tarptautinės sutarties nepriklausomai nuo jos vidaus teisės nuostatų. 1969 metų Vienos konvencijos 27 straipsnis (Vi¬daus teisė ir sutarčių laikymasis) inter alia (skyrium paėmus) nustato:
„Šalis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis sutarties nesilaiky¬mui pateisinti.”
Zr. Palmas salos byla (1928). – RIAA, vol. II, p. 839.

Taikymas.
Taikymas laike. 1969 metų Vienos konvencijos 28 straipsnis (Sutarčių netaikymas atgal) nustato:
„Nebent priešingas ketinimas sektų iš sutarties ar tai būtų nustatyta kitu būdu, jos nuostatos neįpareigoja šalies ryšium su bet kokiu prieš sutarties įsigaliojimo šios šalies atžvilgiu dieną įvykdytu veiksmu ar įvyku¬siu įvykiu, arba bet kokia situacija, kuri išnyko iki šios datos.”
Taikymas erdvėje. Konvencijos 29 straipsnis (Sutarčių veikimo terito¬rija) nustato:
„Nebent priešingas ketinimas sektų iš sutarties ar tai būtų nustatyta kitu būdu, sutartis įpareigoja kiekvieną šalį jos visos teritorijos atžvilgiu.”
Vėliau sudarytų sutarčių tuo pačiu klausimu taikymas. Čia galioja bendras teisės principas lex posterior derogat priori (vėlesnis įstatymas pakeičia ankstesnį). Reikia pastebėti, kad ši taisyklė netaikoma Jungti¬nių Tautų Įstatams, kurių nustatomi įsipareigojimai pagal Įstatų 103 straipsnį visada turi viršenybę kitų valstybių įsipareigojimų atžvilgiu. Vi¬sais kitais atvejais vėlesnė sutartis tarp tų pačių šalių tuo pačiu klausi¬mu pakeičia atitinkamas ankstesnes sutarties nuostatas (1969 m. Vie¬nos konvencijos 30 str. 3 d.). Jeigu tik dalis vėlesnės sutarties dalyvių yra analogiškos ankstesnės sutarties dalyvėms, tarp jų bus taikomos nau¬jos sutarties nuostatos, o tarp likusių šalių – senos sutarties nuostatos (30 str. 4 d.).
36 §. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ GALIOJIMAS
Sutarties galiojimas suprantamas kaip sutarties teisinių pasekmių (t.y. šalių teisių ir įsipareigojimų) sukūrimas. Kad sutartis galiotų, rei¬kia, kad ji atitiktų tam tikras sąlygas. Bet kokio teisės akto galiojimo sąlygos yra: tinkamas (veiksnus arba kompetentingas) subjektas, priėmęs teisės aktą; teisėtas akto objektas; laisva subjekto valia (aktas neturi valios „defektų”).
1969 metų Vienos konvencija atskirai nenustato tarptautinių sutar¬čių galiojimo sąlygų, o apsiriboja negaliojimo pagrindų nurodymu. Čia galime pasiremti „Viešosios tarptautinės teisės enciklopedija”, kurioje nurodomos šios tarptautinių sutarčių galiojimo sąlygos: „(a) galėjimas sudaryti tarptautinę sutartį; (b) šalių sutikimas; (c) sutarčių teisėtumas; ir (d) reikalavimai, keliami sutarčių registravimui ir skelbimui. Prieš¬taravimas tarp atskirų sutarčių, kartais įtraukiamas į šį ratą, negali būti nagrinėjamas kaip galiojimo klausimas, tai, veikiau, yra nustatymas, kuri

u.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

36 §. Tarptautinių sutarčių galiojimas

iš prieštaraujančių sutarčių bus taikoma šioje situacijoje.”34 Reikėtų pri¬durti, kad viena iš nurodytų tarptautinės sutarties galiojimo sąlygų (re¬gistravimo ir skelbimo reikalavimai) tiesiogiai neliečia sutarties galioji¬mo, nes sutarties neiregistravimas Jungtinių Tautų Sekretoriate tik ne¬leidžia ja remtis Jungtinių Tautų organuose (Įstatų 102 str. 2 d.).
Pagal 1969 metų Vienos konvencijos 42 straipsnį sutarties galiojimas ar valstybės sutikimas dėl sutarties privalomumo jos atžvilgiu gali būti ginčijamas tik šios konvencijos taikymo pagrindu. Taigi nėra jokių kilų tarptautinės sutarties negaliojimo pagrindų, išskyrus tuos, kuriuos nusta¬to 1969 metų Vienos konvencija.55 Be to, net jeigu valstybė turi pagrindą ginčyti savo sutikimą dėl sutarties privalomumo jai ar nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo ar esminio aplinkybių pasikeitimo, tačiau ji sutinka, kad sutartis galioja ir veikia toliau, ši valstybė jau nebegalės ginčyti sutarties galiojimo ar ją nutraukti (1969 metų Vienos konvencijos 45 str.).
Reikia skirti sutarčių galiojimą ir veikimą. Galiojimas reiškia, kad su¬tartis įsigaliojo ir tuo pačiu sukėlė savo šalims teises ir pareigas. Veikimas yra sutarties funkcionavimas, t.y. naudojimasis sutarties sukurtomis teisė¬mis ir jos nustatytų įsipareigojimų vykdymas.
Sutarčių negaliojimo pagrindai. Sutarties galiojimo sąlygų nesilaiky¬mas sudarant sutartį gali sukelti sutarties negaliojimą.
Tarptautinėje teisėje, kaip ir nacionalinėje teisėje, išskiriamas absoliu¬tus ir sąlyginis sutarčių negaliojimas. Negaliojimas gali būti absoliutus, tai yra sutartis negalios ab initio – nuo pat pradžių. Tai gali atsitikti dviem atvejais: pirma, kai prieš valstybę neteisėtai panaudota jėga ar grasinimas jėga, kad priverstų ją sudaryti tarptautinę sutartį, ir antra, kai sutartis jos sudarymo momentu prieštarauja jus cogens normai, t.y. tokiai normai, nuo kurios neleidžiamas joks nukrypimas (1969 m. Vienos konvencijos 52
54 Meinhard Schroder. Treaties: validity. – Encyclopedia of Public International Law.
Vol. 7. Amsterdara, etc: North-Holland, 1984, p. 511.
55 Doktrinoje kartais nurodomas toks sutarties negaliojimo pagrindas, kaip sutarties
sudarymas neįgalioto tam asmens ar organo. Ryšium su tuo sprendžiamas klausimas, ar
federacinės valstybės subjekto sudaryta tarptautinė sutartis galios. Čia atkreipiamas dėme¬
sys į tai, kad Tarptautinės teisės komisija, rengdama Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės
projektą, buvo pasiūliusi 5 straipsnio 2 dalį, pagal kurią „Valstybės, federacinės sąjungos
narės, gali turėti kompetenciją sudaryti sutartis, jei ši kompetencija leidžiama pagal fede¬
racinę konstituciją, ir tik tokiose ribose, kurias nustato ši konstitucija.” Vienos konferen¬
cijos metu šis pasiūlymas buvo atmestas. Nors federacijos subjektai nelaikomi tarptautinės
teisės subjektais, klausimas lieka atviras. Kai kurių valstybių (JAV, Meksika, Kanada) kon¬
stitucijos neleidžia federacijos nariams sudaryti tarptautinių sutarčių, kitų (VFR, Šveicari¬
ja) – leidžia tik atskirose srityse (Zr. Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Peilet, p. 184.)

ir 53 str.). Sąlyginis negaliojimas tarptautinėje teisėje reiškia, kad valstybė gali ginčyti savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo jos at¬žvilgiu. Tokio ginčijimo pagrindai yra valstybės konstitucinių normų nesi¬laikymas, Įgaliojimų viršijimas, klaida, apgaulė, valstybės atstovo papirki¬mas (1969 m. Vienos konvencijos 46-50 str.). Ypatinga situacija susidaro tada, kai sudarant sutarti panaudota jėga ar grasinimas jėga prieš valsty¬bės atstovą, – tokiu atveju ab initio negalioja valstybės sutikimas dėl su¬tarties privalomumo (Vienos konvencijos 51 str.).
Valstybės sutikimo dėl tarptautinės sutarties privalomumo ginčijimo pagrindai.
Vidaus teisės normų nesilaikymas sudarant sutartį aptartas 1969 me¬tų Vienos konvencijos 46 straipsnyje (Vidaus teisės nuostata, liečianti kompetenciją sudaryti sutartis):
„1. Valstybė negali remtis tuo, kad jos sutikimas dėl tarptautinės su¬tarties privalomumo yra negaliojantis, nes buvo išreikštas pažeidžiant jos vidaus teisės nuostatą, liečiančią kompetenciją sudaryti sutartis, išskyrus tą atvejį, kai toks nesilaikymas buvo aiškus ir lietė ypatingos reikšmės jos vidaus teisės normą.
2. Pažeidimas yra aiškus, kai jis objektyviai akivaizdus bet kokiai vals¬tybei, kuri tokiu atveju elgtųsi pagal Įprastinės praktikos reikalavimus ir gerą valią.”
1986 metų Vienos konvencijos 46 straipsnis iš esmės pakartoja aukš¬čiau nurodyto straipsnio nuostatas ir kartu savo 2 dalyje numato tarptau¬tinės organizacijos taisyklių pažeidimo atvejį:
„Tarptautinė organizacija negali remtis tuo, kad jos sutikimas dėl tarp¬tautinės sutarties privalomumo yra negaliojantis dėl to, kad buvo išreikš¬tas pažeidžiant jos organizacijos taisykles, liečiančias kompetenciją suda¬ryti sutartis, išskyrus atvejį, kai toks nesilaikymas buvo aiškus ir lietė ypatingos reikšmės taisyklę”.
Tarptautinė praktika šioje srityje nėra gausi.56
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad aukščiau nurodytas abiejų Vienos sutarčių teisės konvencijų 46 straipsnis yra suformuluotas negatyvia for¬ma. Jis neleidžia remtis vidaus teise norint užginčyti valstybės sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo, išskyrus, aišku, ypatingos reikš¬mės vidaus teisės nuostatos pažeidimą. Praktiškai tai reiškia esminių kon¬stitucinių normų pažeidimą: pavyzdžiui, Konstitucija nustato, kad tam tikros tarptautinės sutartys gali būti sudarytos tik su ratifikavimo sąlyga,
56 Žr. op. cit., p. 188.

*

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

36 §. Tarptautinių sutarčių galiojimas

arba iš viso draudžia tam tikras sutartis ir pan. Kalbant apie Lietuvos konstitucines nuostatas reikėtų padaryti prielaidą, kad, pavyzdžiui, 1992 metų Konstitucinio akto dėl nesijungimo į postsovietines sąjungas pažeidimas bū¬tų pagrindas ginčyti Lietuvos sutikimą sutarčiai dėl tokio jungimosi.
Valstybės atstovo įgaliojimų apribojimų nepaisymas aptartas 1969 metų Vienos konvencijos 47 straipsnyje (Specialūs apribojimai įgaliojimams iš¬reikšti valstybės sutikimą):
„Jei atstovas buvo įgaliotas išreikšti valstybės sutikimą dėl tam tikros sutarties privalomumo nustačius jam specialų apribojimą, tačiau nesilaikė šio apribojimo, valstybė negali remtis tuo, kaip jos sutikimo dėl tarptau¬tinės sutarties privalomumo negaliojimo pagrindu, išskyrus atvejį, kai apie tokį apribojimą buvo pranešta kitai dalyvavusiai derybose valstybei prieš jai išreiškiant savo sutikimą.”
Atstovo rašytiniuose įgaliojimuose gali būti nurodyta, kad jis įgaliotas sudaryti tik tam tikrą sutartį. Taip pat prieš derybas ar derybų pradžioje kitai derybų šaliai gali būti pranešta, kad derybų delegacija įgaliota su¬daryti tik tam tikro turinio sutartį. Tokio apribojimo nesilaikymas gali suteikti pagrindą vėliau užginčyti sutartį. Instrukcijos, kurias gavo derybi¬ninkai, paprastai yra konfidencialios. Jų nesilaikymas šiuo atveju įtakos neturi.
Klaida kaip pagrindas ginčyti valstybės sutikimą sutarčiai aptariama 1969 metų Vienos konvencijos 48 straipsnyje (Klaida):
„1. Valstybė gali remtis klaida, norėdama užginčyti savo sutikimą dėl tarptautinės sutarties privalomumo jai, jeigu ši klaida yra susijusi su faktu ar situacija, kuriuos ši valstybė manė egzistuojant, kai buvo sudaryta sutartis, ir kurie buvo esminė sąlyga jos sutikimui dėl šios sutarties pri¬valomumo.
2. 1 dalis netaikoma, jeigu ši valstybė prisidėjo savo elgesiu prie klai¬
dos padarymo arba jeigu buvo tokios aplinkybės, kurios turėjo atkreipti
šios šalies dėmesį į galimą klaidą.
3. Klaida, liečianti tik sutarties teksto formulavimą, neturi įtakos jos
galiojimui; tokiu atveju taikomas 79 straipsnis” (žr. 31 §).
Praktikoje klaidomis kartais remiamasi norint užginčyti valstybės su¬tikimą dėl sutarčių, kuriose nustatoma sienos linija, privalomumo. Klasi¬kinis pavyzdys yra Preah Vihear šventyklos byla (1961) Tarptautiniame Teisingumo Teisme, kurioje Tailandas teigė, kad žemėlapyje buvo padary¬ta esminė klaida, nes pagal žemėlapį šventykla yra Kambodžos teritorijo¬je. Teismas byloje atsižvelgė į asmenų, kurie iš Tailando pusės dalyvavo sudarant žemėlapį, kvalifikaciją ir padarė išvadą, kad „negali būti leidžia-

ma pasiteisinti klaida, kaip sutikimo netinkamumo argumentu, jeigu šalis, besiremianti juo, savo elgesiu prisidėjo prie klaidos, ar galėjo jos išvengti, arba jeigu buvo tokios aplinkybės, kurios turėjo atkreipti šios šalies dė¬mesį į galimą klaidą. (.) Pagrindinė klaidos, jeigu ji padaryta, svarba yra tame, kad ji gali paliesti duoto sutikimo tikrumą. Taigi, Teismas čia nema¬to jokio tokio pobūdžio elemento, kuris dabar leistų nustatyti atgal, kad Tailando sutikimas, kuri jis 1950 metais pilnai pripažino ir patvirtino, nėra tikras.”57 Įdomu pažymėti, kad Teismo išvadų formuluotės buvo pa¬naudotos kuriant 1969 metų Vienos konvencijos 48 straipsnį.
Apgaulė aptariama 1969 metų Vienos konvencijos 49 straipsnyje (Ap¬gaulė):
„Jeigu valstybė sudarė sutartį, paveikta kitos dalyvavusios derybose valstybės apgaulingo elgesio, ši valstybė gali remtis apgaule kaip jos su¬tikimo dėl sutarties privalomumo negaliojimo pagrindu.”
Praktikoje šie atvejai gana reti ir siekia kolonijinę epochą, kada kai kurių kolonijinių valstybių atstovai derybose su Afrikos genčių vadais pateikdavo suklastotus žemėlapius. Niurnbergo Tarptautinis karinis tri¬bunolas kvalifikavo kaip apgaulę Vokietijos veiksmus sudarant 1938 me¬tų Miuncheno susitarimus, kuriais Sudetai buvo atplėšti nuo Čekoslova¬kijos. Nustatyta, kad Hitleris šiuos susitarimus laikė vien tik priemone vėliau aneksuoti pačią Čekoslovakiją.58 Tokius pat ketinimus turėjo ir Sovietų Sąjunga, 1939 metais sudarydama su Lietuva Sutartį dėl Vilniaus krašto grąžinimo ir Raudonosios Armijos bazių steigimo, kurioje įsipa¬reigojo nepažeisti Lietuvos suvereniteto ir nesikišti į jos vidaus reikalus.
Valstybės atstovo papirkimas aptariamas 1969 metų Vienos konven¬cijos 50 straipsnyje (Valstybės atstovo papirkimas):
„Jeigu valstybės sutikimas dėl sutarties privalomumo gautas kitai de¬rybose dalyvavusiai valstybei tiesiogiai ar netiesiogiai papirkus jos atsto¬vą, ši valstybė gali remtis papirkimu kaip jos sutikimo dėl sutarties priva¬lomumo negaliojimo pagrindu.”
Absoliutus valstybės sutikimo negaliojimas konvencijoje yra numaty¬tas prievartos ar grasinimų valstybės atstovui atveju (51 str.):
„Valstybės sutikimo tarptautinei sutarčiai išreiškimas, gautas prievarta tiesiogiai panaudojus nukreiptus prieš jos atstovą veiksmus ar grasinimus, neturi jokių teisinių pasekmių.”
57 ICJ Reports 1961, p. 26, 30.
58 Žr. Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 191.

i

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISE

I

36 §. Tarptautinių sutarčių galiojimas

1905 metais Japonija, okupavusi Seulą, privertė Korėjos atstovus pa¬sirašyti protektorato sutartį, kurios negaliojimas buvo pripažintas kitų valstybių, kai 1945 metais Japonija kapituliavo, o Korėja atgavo nepri¬klausomybę. Po Miuncheno susitarimų pasirašymo 1938 metais Čekoslo¬vakijos Prezidentas ir Užsienio reikalų ministras 1939 metais Berlyne tiesioginiais grasinimais buvo priversti pasirašyti Vokietijos protektorato Bohemijai ir Moravijai sutartį. Prancūzija ir Didžioji Britanija, Miunche¬no susitarimų signatarai, nedelsiant protestavo prieš šią sutartį; 1946 metais Niurnbergo Tarptautinis karinis tribunolas pripažino ją negalio¬jančia dėl prievartos panaudojimo. 1968 metais Sovietų Sąjunga grasini¬mais prieš Čekoslovakijos atstovus privertė juos pasirašyti sutartį dėl Varšuvos pakto dalinių dislokavimo Čekoslovakijos teritorijoje. 1989 me¬tais Sovietų Sąjungos ir kitų Varšuvos Pakto valstybių vadovai oficialiai atsiprašė už šią intervenciją.59
Absoliutus tarptautinės sutarties negaliojimas reiškia, kad sutartis yra negaliojanti ir niekinė. Ji negalioja ab initio ir nesukuria jokių teisių ar įsipareigojimų. Tarptautinėje teisėje pripažinta, kad absoliutaus nega-liojimo pagrindai yra du: pirma, prievartos panaudojimas prieš valstybę jėgos ar grasinimų jėga forma ir, antra, sutarties prieštaravimas impera¬tyvinėms jus cogens normoms.
Prievartos panaudojimas prieš valstybę apibrėžiamas 1969 metų Vie¬nos konvencijos 52 straipsnyje (Prievarta prieš valstybę grasinant jėga ar ją naudojant):
„Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymas išgautas grasinimo jėga ar jos nau¬dojimo būdu pažeidžiant Jungtinių Tautų Įstatuose įtvirtintus principus.”
Klasikinėje tarptautinėje teisėje, kur jėgos naudojimas nebuvo drau¬džiamas, prievartos panaudojimas nedarė sutarčių negaliojančiomis. Prie¬šingai, teritorijos įgijimas tokių sutarčių pagrindu buvo laikomas teisėtu. 1928 metais Briano-Kelogo paktas dėl atsisakymo nuo karo kaip nacio¬nalinės politikos priemonės pakeitė situaciją. 1932 metais buvo suformu¬luota Stimpsono doktrina, kuri, skyrium paėmus, neleido pripažinti sutar¬čių, prieštaraujančių Briano-Kelogo paktui. 1941 metais Japonija savo agresijos Indokinijoje metu privertė Prancūziją, turėjusią protektoratą Kambodžai, pasirašyti sutartį dėl Kambodžos sienos su Tailandu. Po Ja¬ponijos pralaimėjimo Prancūzija ir Tailandas paskelbė savo 1946 metų susitarime šią sutartį „niekine ir turinčia niekines pasekmes.”
59 Žr. Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 192; Oppenheim/JenningsAVatts, pp. 187, 451, 1291.

Jėgos ir grasinimo jėga principas yra įtvirtintas Jungtinių Tautų Įstatų 2 straipsnio 4 punkte: valstybės Jungtinių Tautų narės įsipareigojo „savo tarptautiniuose santykiuose susilaikyti nuo grasinimo jėga ir jos panaudo¬jimo prieš bet kokios valstybės teritorinį vientisumą ar politinę nepriklau¬somybę ar bet kokiu kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais.” Jėgos panaudojimas gali būti teisėtas, pavyzdžiui, jei tai yra savigyna prieš ginkluotą užpuolimą (Įstatų 51 str.). Todėl taikos sutartis su pralaimėju¬siu agresoriumi bus galiojanti. Tai neliečia teritorijos įgijimo jėga ar gra¬sinimo jėga neteisėtumo pagal Stimpsono doktriną. Pokarinis buvusio agre¬soriaus atsisakymas nuo teritorijos turi būti išreikštas specialia sutartimi.
1969 metų Vienos konvencijos 52 straipsnis (Prievarta prieš valstybę grasinant jėga ar ją naudojant) neliečia politinio ar ekonominio spaudimo panaudojimo sutarties sudarymo metu. „Vienos konferencijoje komunis¬tinėms ir Trečiojo Pasaulio valstybėms pavyko priimti Deklaraciją dėl karinės, politinės ir ekonominės jėgos draudimo sudarant sutartis, kuri pasmerkė tokios prievartos panaudojimą siekiant sudaryti sutartį. Šie punk¬tai nebuvo įtraukti į pačią Vienos konvenciją, kuri palieka galimybę spręsti, ar politinio ir ekonominio spaudimo panaudojimas siekiant išgauti vals¬tybės sutikimą sutarčiai neprieštaraus tarptautinei teisei, tačiau tikrai daug kas priklausys nuo atitinkamų aplinkybių.”60 Nors iš tikrųjų atrodo, kad šį klausimą reikėtų spręsti kiekvienu konkrečiu atveju atskirai, tačiau ben¬dras principas yra tas, jog valstybės valios suvaržymas sudarant sutartį gali padaryti šią sutartį negaliojančia taip pat ir politinio bei ekonominio šantažo panaudojimo atveju.
Sutarties prieštaravimas jus cogens normai.61 1969 metų Vienos kon¬vencijos dėl sutarčių teisės 53 straipsnis (Sutartys, prieštaraujančios ben¬drosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai (jus cogens) nustato:
„Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo momentu ji prieštarauja ben¬drosios tarptautinės teisės imperatyvinei normai. Šios konvencijos tiks¬lais bendrosios tarptautinės teisės imperatyvine norma laikoma tokia norma, kurią pripažįsta tarptautinė valstybių bendrija visumoje kaip nor¬mą, nukrypimas nuo kurios yra neleidžiamas ir kuri gali būti pakeista tik vėlesne tokio pat pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės norma.”
Nei 1969 metų Vienos konvencija, nei kiti tarptautiniai aktai nepatei¬kia jus cogens normų sąrašo. Tarptautinių teismų ir arbitražų sprendimuo-
60 Shaw, p. 593.
61 Apie jus cogens plačiau žr. 1 skyriaus 4 paragrafą.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

I.

37 §. Tarptautinės sutarties veikimo nutraukimas ar sustabdymas

se galima rasti išvadų, kad viena ar kita norma yra imperatyvinė norma (tačiau iki šiol dar nebuvo bylų, kur tiesiogiai būtų sprendžiamas ginčas dėl sutarčių negaliojimo jus cogens pagrindu). Taip, pavyzdžiui, Tarptau¬tinis arbitražas byloje dėl Jūros sienos taij> Gvinėjos-Bissau ir Senegalo delimitacijos (1989) tautų apsisprendimo principą pripažino jus cogens norma62. Tarptautinis Teisingumo Teismas savo sprendime JAV diplomati¬nio ir konsulinio personalo Teherane byloje (1980) konstatavo, kad tam tikros diplomatinės ir konsulinės teisės normos yra imperatyvinės.63 Eu¬ropos konferencijos dėl taikos Jugoslavijoje Arbitražinė komisija savo išvadose (1991-1992) nurodė, kad žmogaus, tautų ir etninių, religinių ar kalbinių mažumų teisės, o taip pat draudimas naudoti jėgą tarptautiniuo¬se santykiuose turi imperatyvini pobūdį.64
Tarptautinės teisės komisija savo komentare Vienos konvencijos 53 straips¬niui pabrėžusi, kad dėl tarptautinės teisės vystymosi neįmanoma pateikti išsamaus jus cogens normų sąrašo, pateikė pavyzdžius sutarčių, kurios dėl jų prieštaravimo jus cogens normoms turi būti laikomos niekinėmis:
1) sutartis, numatanti jėgos panaudojimą pažeidžiant Jungtinių Tautų
Įstatų principus;
2) sutartis, numatanti įvykdymą bet kokio akto, kuris pripažįstamas
nusikaltimu pagal tarptautinę teisę;
3) sutartis, numatanti vergų prekybą, piratavimą ar genocidą;
4) sutartis, pažeidžianti žmogaus teises, valstybių lygiateisiškumą ar
tautų apsisprendimo principą.65
Tarptautinės teisės komisija, rengdama konvencijos dėl valstybių atsa¬komybės projektą, nurodė imperatyvinio pobūdžio tarptautinius įsiparei¬gojimus, kurių pažeidimas yra tarptautinis valstybių nusikaltimas (Projek¬to I dalies 19 straipsnio 3 dalis):
1) tarptautinis įsipareigojimas, draudžiantis agresiją;
2) tarptautinis įsipareigojimas, draudžiantis užsienio kolonijinį vieš¬
patavimą;
3) tarptautiniai įsipareigojimai, draudžiantys vergiją, genocidą ir apart-
heidą;
4) tarptautinis įsipareigojimas, draudžiantis masinį atmosferos ir jūrų
teršimą.
62 RGDIP 1990, p. 234-235.
63 ICJ Reports 1980, p. 20.
64 RGDIP 1992, p. 266-267, etc.
65 Yearbook of the International Law Commission 1966, vol. 2, p. 248.

1969 metų Vienos konvencijos 64 straipsnis (Naujos bendrosios tarp¬tautinės teisės imperatyvinės normos (jus cogens) atsiradimas) numato:
„Jeigu atsiras nauja bendrosios tarptautinės teisės imperatyvinė norma, bet kokia sutartis, prieštaraujanti šiai normai, nustoja galioti ir nutrūksta.”
Jus cogens kategorijos įvedimas į tarptautinių sutarčių teisę sukėlė nemažai ginčų. Šiuo metu atrodo, kad ši kategorija yra visuotinai pripa¬žinta; tai patvirtina ir nuorodos įjus cogens nurodytuose aukščiau Tarptauti¬nio Teisingumo Teismo sprendimuose. Kartu reikia pastebėti, kad 1969 me¬tų Vienos konvencijos 66 straipsnis numato, kad kilus ginčui dėl sutarties negaliojimo dėl jos prieštaravimo imperatyvinei normai, šis ginčas vienos iš ginčo šalių pareiškimu gali būti perduotas spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui, išskyrus atvejį, kai šalys susitarė ginčą spręsti arbitražu. Iki šiol Tarptautiniame Teisingumo Teisme nebuvo tokio pobūdžio bylų.
Negaliojimo pasekmės. 1969 metų Vienos konvencijos 69 straipsnis nustato, kad sutartis, kurios negaliojimas nustatytas pagal šią konvenciją, yra negaliojanti. Negaliojančios sutarties nuostatos neturi teisinės galios. Jeigu tokios sutarties pagrindu buvo atlikti kokie nors veiksmai, kiekvie¬na iš jos šalių gali reikalauti, kad kita šalis atstatytų buvusią padėtį (res¬titucija). Jeigu prieš negaliojimą tam tikri veiksmai atlikti gera valia, jie nėra neteisėti vien tik dėl sutarties negaliojimo.
Jeigu sutartis negalioja dėl jos prieštaravimo jus cogens, Konvencijos 71 straipsnis nustato, kad šalys turi pašalinti visas pasekmes veiksmų, atliktų pagal šią sutartį, ir sutvarkyti savo santykius pagal jus cogens rei¬kalavimus. Jeigu sutartis nustoja galioti dėl naujos jus cogens normos atsiradimo, šalys atleidžiamos nuo bet kokių Įsipareigojimų pagal šią sutar¬tį. Tačiau jeigu šalys įgijo pagal šią sutartį tam tikras teises, šios teisės išlieka, nebent naudojimasis jomis prieštarautų imperatyvinei normai.
Negalioja nukentėjusios valstybės sutikimas dėl imperatyvinės nor¬mos pažeidimo jos atžvilgiu.
37 §. TARPTAUTINĖS SUTARTIES VEIKIMO NUTRAUKIMAS AR SUSTABDYMAS
Principas pacta sunt servanda yra bendra taisyklė, tačiau tarptautinių sutarčių teisė numato, o 1969 metų Vienos konvencija įtvirtina situacijas, kai galima tarptautinės sutarties veikimą sustabdyti, pasitraukti iš sutar¬ties, ją denonsuoti arba net anuliuoti. Sutarties veikimo sustabdymas yra laikinas sutarties nevykdymas. Pasitraukimo iš sutarties terminas naudo¬jamas apibrėžti situacijai, kai viena iš daugiašalės sutarties dalyvių nusto-

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

37 §. Tarptautinės sutarties veikimo nutraukimas ar sustabdymas

ja buti sutarties šalimi, tačiau sutartis veikia toliau. Denonsavimas reiškia vienašalį atsisakymą nuo sutarties, kuri tokį atsisakymą numato. Anulia¬vimas reiškia visišką sutarties nutraukimą 1969 metų Vienos konvencijos nustatytais, tačiau pačioje sutartyje nenumatytais pagrindais.
Sutarties nutraukimas ar pasitraukimas išjos šalinis sutinkant (Vie¬nos konvencijos 54 str.). Tai leidžiama, jeigu tai numato pati sutartis arba dėl to sutiko visos sutarties šalys. Tai, pirmiausia, sutarties termino pasi¬baigimas, jos denonsavimas arba šalių susitarimas nutraukti sutarties veiki¬mą. Pagal Konvencijos 57 straipsnį sutartis taip pat gali būti sustabdyta pagal jos nuostatas ar visoms jos šalims sutikus. Pagal 58 straipsnį dvi ar kelios daugiašalės sutarties šalys, įspėjusios kitas šalis, gali sutarties veikimą laikinai sustabdyti, jei tai numato pati sutartis arba jeigu ji to nedraudžia. Pastaruoju atveju sustabdymas leidžiamas, jeigu jis nekliudo kitoms šalims naudotis savo teisėmis ir vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį ir tai yra suderinama su sutarties objektu ir tikslu. Sutartis taip pat nustoja veikti, jeigu visos jos šalys sudaro naują sutartį tuo pačiu klausimu (59 straipsnis).
Konvencijos 55 straipsnis numato, kad jeigu sumažėjo sutarties šalių skaičius, reikalingas jai įsigalioti (kai kurios daugiašalės konvencijos nu¬mato, kad jos įsigalioja, kai jos dalyvėmis tampa tam tikras valstybių skaičius), sutartis nenutrūksta, nebent pati sutartis numato kitaip.
Sutarties denonsavimas ar pasitraukimas iš jos leidžiamas tik jeigu pati sutartis tai numato. Neretai sutartyse numatoma, kad bet kuri iš jos šalių gali denonsuoti sutartį, pranešusi apie tai raštu kitoms šalims prieš 12 mėnesių.
Praktika rodo, kad vienašalis atsisakymas nuo sutarties, jei jis nenu¬matytas pačioje sutartyje, prieštarauja principuipacta sunt servanda ir yra neteisėtas. 1958 metais Sovietų Sąjunga paskelbė, kad sąjungininkų su¬sitarimai dėl Berlyno nebegalioja. Atsakydami į tai Didžiosios Britanijos, JAV ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrai padarė pareiškimą, kad „laiko nepriimtinu sovietų vyriausybės vienašališką atsisakymą nuo savo įsipareigojimų prancūzų, amerikiečių ir britų vyriausybių atžvilgiu.”66
1969 metų Vienos konvencijos 56 straipsnis numato „numanomą” sutartyje jos denonsavimo ar išėjimo iš jos sąlygą, kai „nustatyta, kad šalys ketino leisti” tokią galimybę arba kai „sutarties pobūdis leidžia nu¬manyti” tokią teisę. Doktrinoje nurodoma, kad, pavyzdžiui, taikos ir sie¬nų sutartys tokios galimybės negali leisti, tuo tarpu politinės ar karinės sąjungos sutartys ją „numano”. Kartu pabrėžiama, kad panašūs kriterijai

yra labai neapibrėžti. Kartu pažymima, kad Tarptautinės teisės komisija pripažino „numanomą” denonsacijos galimybę, atsižvelgdama į anksčiau buvusius papročius, tačiau pabandė sušvelninti tokio denonsavimo pa¬sekmes, nustatydama 12 mėnesių pranešimo apie denonsavimą terminą. Šio laiko turėtų pakakti klausimą išspręsti suinteresuotų šalių derybomis. Reikia pastebėti, kad Vienos konvencija numato tokių ginčų sprendimo procedūrą (žr. 38 §).
Esminis sutarties pažeidimas (1969 metų Vienos konvencijos 60 straipsnis). Ne bet koks tarptautinės sutarties pažeidimas leidžia ją nu¬traukti ar sustabdyti.
1969 metų Vienos konvencija leidžia nutraukti ar sustabdyti sutarties veikimą tik dėl jos esminio pažeidimo (material breach – angį., violation substantielk – pranc). Pagal Konvencijos 60 straipsnio (Tarptautinės su¬tarties veikimo nutraukimas ar sustabdymas dėl jos pažeidimo) 3 dalį esminiu sutarties pažeidimu laikoma:
„(a) atsisakymas nuo sutarties, kurio neleidžia ši Konvencija; arba
(b) nuostatos, kuri yra esminė sutarties objektui ar tikslui pasiekti, pažeidimas.”
Savo komentare šiam straipsniui Tarptautinės teisės komisija nurodė:
„Kai kurie autoriai praeityje, atrodo, sutiko su tuo, kad bet koks bet kurios sutarties nuostatos pažeidimas bus pakankamas atsisakymui nuo sutarties pateisinti. Tačiau Komisija vieningai padarė išvadą, kad teisė nutraukti ar sustabdyti sutartį turi apsiriboti atvejais, kai pažeidimas turi rimtą pobūdį. Ji pasirinko terminą „esminis” vietoje „fundamentalus” tam, kad išreikštų numatyto pažeidimo pobūdi. Žodis „fundamentalus” gali būti suprastas kaip reiškiantis, jog tik nuostatos, tiesiogiai palietusios sutarties pagrindinius tikslus, pažeidimas gali pateisinti kitą šalį už sutar¬ties nutraukimą. Tačiau ir kitas nuostatas kita šalis gali laikyti reikšmin¬gomis efektyviam sutarties vykdymui ir turėjusiomis esminę reikšmę jai sudarant sutartį, net jei šios nuostatos būtų nepagrindinės.”67
Šis komentaras, atrodo, iki galo neišaiškina „esminio pažeidimo” są¬vokos. Matyt, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant ginčą tarp šalių dėl sutarties pažeidimo, turi būti nustatoma, ar pažeidimas esminis, ar, prie¬šingai, yra nereikšmingas. Juo labiau, kad Konvencija numato specialią procedūrą sutartims nutraukti ar sustabdyti.
Koks bebūtų sutarties pažeidimas, pats savaime automatiškai jis nenu¬traukia sutarties. Kita sutarties šalis sprendžia, ar sutarties pažeidimas

‘ Nguyen Quoc Dinh/Daillier/Pellet, p. 295

67 Yearbook of the International Law Coramission 1966, vol. 2, p. 252.

IV skyrius. TARPTAUTINIŲ SUTARČIŲ TEISĖ

37 §. Tarptautinės sutarties veikimo nutraukimas ar sustabdymas

yra toks, kad reikia pradėti sutarties nutraukimo ar sustabdymo procedūrą. „Nauji teisiniai santykiai, susidarę tarp sutarties šalių dėl sutarties pažeidi¬mo, suteikia nukentėjusiai šaliai savo pasirinkimu reikalauti įvairių savo teisių gynybos priemonių, Įskaitant teisę nutraukti sutartį atitinkamų proce¬dūrų keliu, kad būtų atlyginta žala, kuri buvo padaryta neteisėtu aktu.”68
Pati sutartis gali numatyti jos pažeidimo pasekmes. Tačiau jeigu ji jų nenumato, reikia vadovautis 1969 metų Vienos konvencijos 60 straipsniu. Čia nustatyta, kad esminis dvišalės sutarties pažeidimas duoda pagrindą kitai šios sutarties šaliai remtis pažeidimu tam, kad ji galėtų nutraukti sutartį ar sustabdyti jos veikimą visiškai ar iš dalies (60 str. 1 d.). Jei viena iš šalių padarė esminį daugiašalės sutarties pažeidimą, kitos šalys turi teisę savo susitarimu nutraukti sutartį su pažeidusią ją valstybe arba tarp visų jos šalių ar sustabdyti jos veikimą. Tiesiogiai nukentėjusi valstybė taip pat turi teisę nutraukti ar sustabdyti sutartį savo santykiuose su vals¬tybe pažeidėja (60 str. 2 d.V Draudžiama dėl pažeidimo nutraukti ar sustabdyti humanitarinio pobūdžio sutartis (60 str. 5 d.). Tai sutartys dėl karo aukų apsaugos ir žmogaus teisių apsaugos.
Negalėjimas vykdyti sutartį gali būti pagrindas ją nutraukti, jeigu su¬tartį pasidarė neįmanoma vykdyti dėl to, kad dingo ar sunaikintas objek¬tas, būtinas sutarties vykdymui (61 str.). Tačiau valstybė negali remtis šiuo pagrindu, jeigu šis objektas dingo ar sunaikintas dėl šios valstybės įvykdyto pažeidimo. Praktika šioje srityje nėra gausi.
Esminis aplinkybių pasikeitimas. Tokia situacija turi būti vertinama kaip labai išimtinė. Tarptautinis Teisingumo Teismas Kompetencijos žvejy¬bos zonų klausimu (1973) byloje konstatavo:
„Pasikeitimas turi sukelti radikalų įsipareigojimų, kuriuos tebereikia vykdyti, turinio pasikeitimą. Jis turi apsunkinti šiuos įsipareigojimus tokiu būdu, kad jų vykdymas tampa visiškai skirtingas nuo to, ką anksčiau rei¬kėjo vykdyti.”69
Šioje byloje Islandija teigė, kad žvejybos technikos esminis išsivysty¬mas nuo 1961 metų, kai Islandija ir Didžioji Britanija sudarydamos žve¬jybos sutartį joje pripažino 12 jūrmylių pločio žvejybos zoną, padarė visą sutartį pasenusia. Todėl Islandija nurodė, kad sutarties nuostata dėl pri¬valomos Teismo jurisdikcijos nebegalioja. Teismas konstatavo, kad sutar¬ties objektas yra platesnis negu 12 jūrmylių zonos nustatymas, todėl jos nuostatos dėl ginčų sprendimo tebegalioja. Įdomi Teismo išvada apie tai,
Shabtai Rosenne. Breach of Treaty. Cambridge: Grotius Publ. Ltd., 1985, p. 124. ICJ Reports 1973, p. 21.

kad šalis, turėjusi naudos iš sutarties, kuri savo laiku gynė jos teises, neturi teisės nutraukti įsipareigojimų, kuriuos ji dar tebeturi kitos šalies atžvilgiu.
1969 metų Vienos konvencijos 62 straipsnis suformuluotas taip, kad neleidžia remtis esminiu aplinkybių pasikeitimu sutarčiai nutraukti išsky¬rus atvejį, kai šių aplinkybių buvimas buvo esminė sąlyga sudaryti šią sutartį, o jų pasikeitimas radikaliai keičia įsipareigojimų turinį. Nutrauki¬mas iš viso neleistinas, jeigu sutartis nustato sieną arba aplinkybių pasi¬keitimas įvyko dėl šios valstybės kaltės.
Tarptautinė teisė nepripažįsta senaties sutarčių vykdymui, nebent pati sutartis numatytų vykdymo senaties terminą.
Esminiai politiniai pasikeitimai gali sukurti ypatingą situaciją, kurioje atsisakymas nuo sutarties bus teisėtas. Pavyzdžiui, Vokietijos suvienijimas 1990 metais leido buvusiems sąjungininkams nutraukti jų susitarimus dėl Berlyno statuso. 1990 metais Austrija taip pat pareiškė, kad laiko 1955 metų Valstybinę sutartį, pagal kurią buvo nustatytas jos neutralitetas, pa¬senusia dėl esminių pasikeitimų, įvykusių Europoje ir ypač 1990 metų rugsėjo 12 dieną sudarius Sutartį dėl Vokietijos suvienijimo.
Diplomatinių ar konsulinių santykių nutraukimas. 1969 metų Vienos konvencijos 63 straipsnis numato:
„Diplomatinių ar konsulinių santykių nutraukimas tarp sutarties šalių neliečia tarp jų sutartimi nustatytų teisinių santykių, išskyrus kai diploma¬tinių ar konsulinių santykių buvimas yra būtinas sutarties taikymui.”
Savaime suprantama, kad, pavyzdžiui, konsulinių santykių nutrauki¬mas neleis taikyti sutarties dėl konsulinių santykių. Panašiai diplomatinių santykių nutraukimas gali paveikti sutartį dėl draugystės ir bendradarbia¬vimo. JAV diplomatinio ir konsulinio personalo Teherane byloje (1980) Tarptautinis Teismas nustatė, kad diplomatinių santykių nutraukimas tarp JAV ir Irano užblokavo mechanizmą, kuriuo būtų efektyviai vykdoma šių šalių 1955 metų Draugystės, prekybos ir konsulinių santykių sutartis.70
Diplomatinių ir konsulinių santykių tarp valstybių nutraukimas ar jų nebuvimas nekliudo joms sudaryti sutartis (Vienos konvencijos 74 str.).
Tarptautinis ginkluotas konfliktas. 1969 metų Vienos konvencija tie¬siogiai nenustato karo tarp sutarties šalių pasekmių jų tarptautinėms su¬tartims. Jos 73 straipsnis nustato bendrą taisyklę, kad šios Konvencijos nuostatos nereguliuoja jokių klausimų, kurie gali kilti dėl sutarties ryšium su valstybių teisių perėmimu, tarptautine valstybės atsakomybe ar karo veiksmais tarp valstybių. Karo tarp valstybių pasekmes reguliuoja tarp¬tautiniai papročiai.
70 ICJ Reports 1980, p. 28.

M

V skyrius. VALSTYBĖ KAIP TARPTAUTINĖS TEISES SUBJEKTAS

Būtina pabrėžti, kad sutartys, skirtos taikyti tarptautinių ginkluotų kon¬fliktų metu (1949 metų Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos ir pan.), ne tik nenutrūksta prasidėjus konfliktui, bet pradedamos tiesiogiai taikyti tarp konflikto šalių.
Kitos daugiašalės sutartys tarp ginkluoto konflikto šalių sustabdomos. Tačiau daugiašalės sutartys toliau taikomos santykiuose tarp konflikto šalių, iš vienos pusės, ir konflikte nedalyvaujančių valstybių, iš kitos. Be abejonės, jos taip pat toliau taikomos tarp ginkluotame konflikte nedaly¬vaujančių šalių.
Dvišalės sutartys, prasidėjus karui, nutrūksta. 1949 metų Taikos sutar¬tis su Italija (44 str.) numatė, kad kiekviena iš sąjunginių valstybių praneš Italijai, kokias sutartis su ja jos laikys veikiančiomis. Si nuostata liudija, kad karas šias sutartis nutraukė. Sienos sutarčių karas nutraukti negali.
Tarptautinės sutarties šalies išnykimas, nors ir nenumatytas 1969 me¬tų Vienos konvencijoje, logiškai panaikina sutartį su tokia buvusia jos šalimi.71
38 §. TARPTAUTINĖS SUTARTIES NUTRAUKIMO AR SUSTABDYMO PASEKMĖS. GINČŲ SPRENDIMAS
Sutarties nutraukimas atleidžia šalis nuo sutartinių įsipareigojimų, ta¬čiau neliečia teisių ar situacijų, kurios susidarė pagal sutartį iki jos nu¬traukimo. Jeigu šalis išeina iš daugiašalės sutarties, tos pačios pasekmės taikomos santykiuose tarp šios šalies ir tebedalyvaujančių sutartyje šalių (Vienos konvencijos 71 straipsnis). Sustabdymas turi analogiškas pasek¬mes, tačiau yra laikinas. Sustabdymo metu šalys turi susilaikyti nuo veiks¬mų, kurie užkirstų kelią į sutarties veikimo atnaujinimą (72 str.).
1969 metų Vienos konvencija numato, kad ginčas dėl sutarties nega-liojimo, jos nutraukimo ar sustabdymo, jeigu šalys jo neišspręs per 12 mėnesių taikiomis priemonėmis, numatytomis Jungtinių Tautų Įstatų 33 straipsnyje, bus sprendžiamas pagal šios Konvencijos procedūras. Jei gin¬čas liečia jus cogens normas, jis gali būti perduotas spręsti Tarptautiniam Teisingumo Teismui, nebent šalys susitarė dėl arbitražo. Dėl kitų ginčų bet kuri šalis gali kreiptis į Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių, kad jis pradėtų sutaikymo procedūrą, numatytą Konvencijos Priede.
Žr. Oppenheim/JennigsAVatts, p. 1310.

V SKYRIUS
VALSTYBĖ KAIP TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTAS
39 §. TARPTAUTINĖS TEISĖS SUBJEKTO POŽYMIAI
Tarptautinės teisės subjekto požymius plačiai išnagrinėjo Tarptautinis Teisingumo Teismas savo konsultacinėje išvadoje Žalos, patirtos Jungtinių Tautų tarnyboje, byloje (1949). Čia reikėjo nustatyti, ar Jungtinės Tautos gali kelti tarptautinius ieškinius, kadangi tai yra tarptautinės teisės sub¬jekto neatskiriama savybė. Teismas konstatavo:
„Teisės subjektai bet kokioje teisinėje sistemoje nėra būtinai vienodi savo teisių prigimtimi ir apimtimi; jų prigimtis priklauso nuo visuomenės poreikių. Tarptautinės teisės vystymąsi jos istorijos bėgyje veikė tarptau¬tinio gyvenimo poreikiai, ir nuolat besiplečianti valstybių kolektyvinė veikla jau davė nemažai pavyzdžių, kai tarptautinėje arenoje veikė tam tikri vienetai, kurie nėra valstybės. Šis vystymasis apsivainikavo tuo, kad 1945 metais buvo įsteigta tarptautinė organizacija, kurios veiklos tikslai ir prin¬cipai įtvirtinti Jungtinių Tautų Įstatuose. Šiems tikslams pasiekti ji būtinai turi turėti tarptautinį subjektiškumą. (.) Teismas padarė išvadą, kad Or¬ganizacija yra tarptautinės teisės subjektas. Tačiau tai nereiškia, kad Or¬ganizacija yra valstybė, kuo ji tikrai nėra, arba kad jos teisės ir pareigos yra tokios pačios, kaip valstybių. Tuo labiau tai nereiškia, kad Organiza¬cija yra „supervalstybė”, ką šis terminas bereikštų. Iš to taip pat neišplau¬kia, kad Organizacija turi teises ir pareigas tik tarptautinėje sferoje, taip pat kaip ir valstybės teisės ir pareigos nebūtinai yra tik šioje sferoje. Tai lik reiškia, kad Organizacija yra tarptautinės teisės subjektas ir geba tu¬rėti tarptautines teises ir pareigas, o taip pat turi sugebėjimą ginti savo teises pateikdama tarptautinius ieškinius. (.) Jei valstybė turi visą visumą tarptautinių teisių ir pareigų, kurias pripažįsta tarptautinė teisė, tokio vieneto kaip Organizacija teisės ir pareigos turi priklausyti nuo jos tikslų

Leave a Comment