komercinė teisė

1.1 Komercinės teisės sąvoka. Komercinė teisė kaip civilinės teisės dalis

(Trūksta pirmų trijų-keturių sakinių)

Prekybos kodeksas turi tik specialiąją dalį, bendrosios dalies normos yra Civiliniame kodekse. Jei tam tikriems santykiams reguliuoti nėra specialiosios normos (teisės spraga), tai taikomos Civilinio kodekso normos.
Komercinės teisės subjektas – komersantas (pagal tai atribojamos civilinė ir komercinė teisės šakos). Komersantas – asmuo, kuris savo profesiniame versle sudaro sandorius arba užsiima užsienio prekybos verslu. Yra du komersanto požymiai: 1) asmuo susijęs su tam tikrais santykiais – komerciniais-ūkiniais santykiais; 2) tikslas – pelnas.
LR įstatymuose nėra komersanto apibrėžimo, yrra tik “ūkio subjektas”.
Šiuo metu LR priklauso monistinėms valstybėms, yra vieningas aktas – Civilinis kodeksas; naujajame CK yra daugiau specialiųjų normų, jis universalesnis.

Prekybos teisės atsiradimas
Senovės Romos civilinė teisė buvo universalus ir abstraktus reguliatorius, ir tokio reguliatoriaus vėl prireikė viduramžių Europai.
Naujai atsiradusios normos nustatė pirklių tarpusavio santykius ir padėtį, pareigas ir privilegijas. Ankstyvajame etape ši “teisės šaka” vadinosi pirklių teise. Vėliau, plečiantis jos normų taikymui, ją ėmė vadinti prekybos teise.
Prekybos teisės atsiradimas siejamas su Italijos miestais, nes jie privalėjo prekiauti kaad išgyventų. Pradžioje santykiai buvo paremti tik papročiais, bet plečiantis ryšiams tarp miestų ir valstybių, kuriantis sąjungoms (Hanza ir pan.), kilo poreikis turėti tam tikras apibrėžtas taisykles su sankcijomis už jų nevykdymą.
Pirmasis bandymas įstatymais reguliuoti santykius – Prancūzijos XVII a. antra pu

usė, kai buvo išleisti du ordonansai – “Dėl sausumos prekybos” ir “Dėl jūrų prekybos” (dar vadinami Kolbero aktais).
Nuo XIX a. pradžios prekybos teisės luominis pagrindas išnyksta.
Pažymėtina, kad iš pradžių atsirado Prekybos kodeksas (1804 m.), o tik paskui Civilinis (1808 m.). Vokietija nusižiūrėjo nuo Prancūzijos.
Prekybos teisėje, kitaip nei civilinėje teisėje, veikia sudaromų sandorių atlygintinumo prezumpcija. Civilinėje tam tikri sandoriai gali būti tik neatlygintini – panauda ir pan., o prekybos teisėje neatlygintinų sandorių nėra. Prekybos teisėje taikoma padidinta atsakomybė, kurios pobūdis nepriklauso nuo kaltės. Prekybos teisėje nesiekiama riboti palūkanų dydį už kreditus. Prekybos teisę labiau įtakoja papročiai nei civilinę, nes prekybos sferoje papročiai nuolat formuojasi. Prekybos teisei visada būdingas tarptautinis pobūdis, o civilinės teisės pagalba labiau siekiama sureguliuoti santykius valstybės viduje.
Šie prekybos teisės bruožai daro įttaką formuojant ir šios teisės šakos principus. Civilinės ir prekybos teisės principai skiriasi, nors ir yra artimi.
Prekybos teise reguliuojamų santykių ratas nuolat plečiasi – dabar priklauso ir apdirbimo pramonė, leidyba, kredito įstaigų darbas, operacijos su nekilnojamuoju turtu ir pan. Komercinė teisė apima visą įmonininko veiklą.
XX a. pradžioje yra ir kitų tendencijų. Buvo diskusijų dėl dviejų kodeksu – civilinio ir prekybos – reikalingumo. Pvz., Šveicarija XX a. pradžioje atsisakė Prekybos kodekso – jo normas įjungė į Civilinį kodeksą. Tas pats atsitiko ir Italijoje – 1942 m. sujungti Pr
rekybos ir Civilinis kodeksai. Šios valstybės neneigia, kad prekybos teisės normos egzistuoja kaip tokios, tačiau įtraukia jas į Civilinius kodeksus.

Komercinė teisė LR įstatymų sistemoje
Yra terminas “ūkinė teisė”, kuri TSRS laikais apėmė visumą teisinių normų, nustatančių ūkinės veiklos, vadovavimo ir įgyvendinimo tvarką ir reguliuojančių ūkinius santykius tarp organizacijų, jų padalinių, naudojant įvairius teisinio reguliavimo metodus, siekiant racionalaus socialistinio ūkininkavimo.
Pažymėtini du momentai:
1) ūkinė teisė – planinės ekonomikos vaikas
2) ūkinės teisės esmė – ne ideologinė; tai buvo kompleksinė teisės šaka, kurią sudarė įvairių teisės šakų normos.
Tarpukariu buvo priimti tam tikri komercinės teisės aktai, bet svarbiausia – tuo metu LR nebuvo priimtų kodifikuotų įstatymų – nei Civilinio, nei Prekybos kodekso. Vietoje jų veikė keturi aktai iš skirtingų teisės sistemų:
1) Carinės Rusijos įstatymų sąvado X tomo 1-a dalis;
2) Užnemunėje – Napoleono kodeksas (per Varšuvos hercogystę) – buvo ir CK, ir PK;
3) Palangos valsčiuje ir dalyje Zarasų apskrities – Carinės Rusijos Pabaltijo gubernijos Civilinių įstatymų rinkinys;
4) Klaipėdos krašte – Vokietijos Civilinis ir Prekybos kodeksai.
Tarp šių keturių aktų buvo ir monistinės, ir dualistinės sistemos atspindžių.
Iki 1990.03.11 d. veikė vieningas Civilinis kodeksas, Prekybos kodekso nebuvo, tačiau buvo daug poįstatyminių aktų kurie buvo komercinės teisės šaltiniais.

1.2 Komercinės teisės (KT) šaltiniai

KT šaltinio sąvoka
Sąvoka “šaltinis” turi dvi prasmes:
1. plačioji prasmė – tam tikra visuomeninių, ekonominių, politinių aplinkybių visuma, kuri sukuria tam tikras teisės normas. Tai – materialinės gyvenimo sąlygos (pvz., so

ocialinės apsaugos įstatymai, besiskiriantys nuo Vokietijos įstatymų), politinių jėgų įtaka, teismų precedentai ir t.t.
2. siauroji prasmė – teisės normos išraiškos forma, teisės norminis aktas, kurio rūšys gali būti:
2.1. įstatymai
2.1.1 Konstitucija (apima pagrindines komercinės veiklos nuostatas – valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, draudžiamas gamybos ir rinkos monopolis, saugoma sąžiningos konkurencijos laisvė, ginami vartotojo interesai); be to, 46 str. ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, įtvirtinamas nuosavybės teisės neliečiamumo principas (išskyrus paėmimą visuomenės poreikiams);
2.1.2 Kodifikuotas įstatymų rinkinys – Civilinis kodeksas
2.1.3 Kiti įstatymai, reguliuojantys atskirų ūkio subjektų steigimą, valdymą, veiklą ir pan. – įmonių, AB, prekybos ir kt. Įstatymai.
2.2 poįstatyminiai aktai;
2.3 paprotys – tokia elgesio taisyklė, kuri susiformuoja žmonių sąmonėje dėl ilgai besikuriančių faktinių santykių ir kurių laikomasi pagal tradiciją. LR paprotys siejamas su 2 faktais:
2.3.1 LR Jūrų transporto kodekse paminėta, kad LR laikosi tarptautinių papročių ir juos pripažįsta;
2.3.2 LR prisijungė prie 1980 m. Vienos tarptautinės pirkimo-pardavimo sutarties konvencijos, vėlgi numatančios tarptautinių papročių pripažinimą ir jų laikymąsi.
2.4 teisinis precedentas – atsiranda, kai valstybė suteikia valstybinio organo sprendimams konkrečiu atveju normatyvinę galią. Jis labiau paplitęs JAV, UK ir kt. bendrosios teisinės sistemos valstybėse. Precedentas turi didelę įtaką papročių formavimuisi, todėl yra gan reikšmingas;
2.5 tarptautinės sutartys, kurios būna:
2.5.1 dvišalės,
2.5.2 daugiašalės.
Pvz., darbo teisėje daug daugiašalių sutarčių. Komercinėje teisėje svarbesnės yra dvišalės sutartys, nes daugiašalių sutarčių yra labai mažai. Tarptautinės sutartys pagal reikšmę nėra vienodos – kai kurios pa
asirašomos aukščiausiu lygiu (pvz., dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo), kitos pasirašomos regioniniu lygiu. Tarptautinės sutartys gali būti sudaromos ir tarp atskirų valstybinių institucijų ar fizinių asmenų.

Kolizinės teisės normos
Kolizija – tai įstatymų, reguliuojančių tuos pačius ar panašius visuomeninius santykius, prieštaravimas.
Pats tarptautinis komercinės teisės pobūdis savaime yra prielaida kolizijai.
Ypatinga kolizija – prieštaravimas tarp skirtingų valstybių priimtų teisės aktų, reguliuojančius tos pačios rūšies komercinius santykius. Sprendžiama parenkant vieną iš prieštaraujančių teisės aktų ir priimant normą, kuri įtvirtina to akto taikymą. Ta norma ir yra vadinama kolizine norma. Kolizinis aktas gali įgyti tokį pobūdį:
1) galioja anksčiau priimtas teisės aktas;
2) galioja vėliau priimtas teisės aktas.
Jei kolizija kyla tarp skirtingų valstybių priimtų aktų – reikia vadovautis tam tikru CK straipsniu. Pvz., 603 str.: civiliniams santykiams užsienio valstybių įstatymai taikomi, kai tai numato šalių susitarimai. 604 str.: užsienio valstybės įstatymai netaikomi, jei tai prieštarauja visuomenės interesams. 616 str.: sandoriams, kurių vienas iš kontrahentų yra užsienio subjektas, įstatymo taikymas nustatomas šalių susitarimu.
Jei susitarimu nenustatyta, galioja tokios taisyklės:
1. pirkimo pardavimo sutarčiai – galioja pardavėjo šalies įstatymai;
2. pasaugos sutarčiai – saugotojo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;
3. pervežimo sutarčiai – pervežėjo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;
4. draudimo sutarčiai – draudiko gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;
5. paskolos sutarčiai – kreditoriaus gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;
6. dovanojimo sutarčiai – dovanotojo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;
7. įkeitimo atveju – įkaito davėjo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;
8. laidavimo atveju – laiduotojo gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;
9. komiso atveju – komisionieriaus gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai;
10. ekspedicijos sutarties – gyvenamosios vietos ar buveinės buvimo valstybės įstatymai.

Užsienio valstybių KT šaltiniai ir jų sistemos
1. UK – neturi vieningos teisės sistemos. Anglijoje ir Velse yra bendrosios teisės sistema, Škotijoje – savarankiška mišri bendrosios ir kontinentinės teisės sistema. Anglijoje KT – teismų praktikos rezultatas.
1.1 Pagrindinis šaltinis – teismo precedentas: Lordų rūmų ar Apeliacinio teismo sprendimai privalomi žemesnių instancijų teismams.
1.2 Statutinė teisė taip pat yra šaltinis – parlamento priimti įstatymai ir Vyriausybės aktai. Kolizijos atveju galioja įstatymas. Įstatymų reikšmė šioje teisės sistemoje didėja.
Tai – pirminiai šaltiniai. Antriniai šaltiniai yra
1.3 papročiai ir
1.4 teisės doktrina. Doktrina pripažįsta teisės skirstymą į privačią ir viešąją, bet praktikoje jis nėra reikšmingas. Anglijoje nėra administracinių sutarčių – sutartims, kurias sudaro viešosios teisės subjektai, taikomos tokios pat taisyklės kaip ir sutartims, sudaromoms tarp privačių asmenų.
Komercinė teisė dabartiniu pavidalu susiformavo XIX a., kai buvo pripažintas sutarties laisvės ribos ir jos buvo apibrėžtos įstatymu. Teismai pripažino tas nuostatas ir taikė kuo mažesnio valstybės kišimosi į sutartinius santykius principą, palikdami tą sferą teisėkūrai. 1893 m. priimtas Prekių pirkimo-pardavimo įstatymas, kuris apibrėžė pirkėjo ir pardavėjo teises ir pareigas ir nustatė laisvės ribas. Prigijo daug normų iš kontinentinės teisės sistemos – pvz., įvesta oferta ir akceptas (nebepakako džentelmeno žodžio). Harmonizavimas vyksta ir dabar, ypač dėl ES integracijos procesų. Komercinės teisės srityje niveliuojasi bendrosios ir kontinentinės teisės skirtumai.
2. JAV. Tipiškas UK teisės recepcijos pavyzdys. JAV ir UK komercinės teisės skirtumus nulėmė šios aplinkybės:
a) JAV kūrėsi kaip įvairių teisės sistemų samplaika (nulėmė įvairios tautos). Kontinentinės teisės įtaka taip pat buvo ryški – pvz., Luizianoje ryški Prancūzijos komercinės teisės šaltinių įtaka, šioj valstijoje veikia kontinentinės teisės sistema.
b) Emigrantai JAV galėjo nesilaikyti daugelio teisės formalumų, būdingų UK.
c) Teisininkų, galėjusių produktyviai kurti teisę, stigo, todėl JAV teisė turi daug praktiškumo.
JAV KT skirtumai nuo UK KT:
a) skirtinga teisės šaltinių reikšmė – JAV pagrindinis teisės šaltinis yra teismų praktika su precedento galia;
b) JAV teisė neskirsto sutarčių į civilines ir administracines, todėl viešosios ir privatinės teisės skirstymas reikšmės neturi, tačiau JAV pripažinta, kad pirkimams pagal valstybinius užsakymus taikomos specialios normos.
c) JAV nėra skirstymo į teisės šakas – teisės sistemą keičia institucinė sistema – formuojama instituto pagrindu – šeimos teisė, deliktų teisė ir t.t.
Teismų praktika JAV yra svarbi, bet yra ir statutinė teisė. Įstatymų skaičius auga, reikšmė didėja. Tai lemia federalinis pobūdis, nes yra federalinis prioritetas. Papildomi teisės šaltiniai – teisės doktrina ir papročiai. Sutarčių teisės susikūrė kaip teismų praktikos rezultatas, pagrindinis vaidmuo – valstijų teismams. 1952 m. priimtas vieningas JAV Komercinis kodeksas (siekiant pašalinti kliūtis prekybai). KK negalioja, kol nėra inkorporuotas į t.t. sistemą (man atrodo, negalioja tose valstijose, kurios jo neratifikavo) – pvz., negalioja Luizianoje, nes ten teisės sistema kitokia. Dar vienas teisės šaltinis – sutarčių teisės sąvadas, pirmasis išleistas 1932 m., antrasis – 1981 m.
3. Japonija – kontinentinės teisės sistema, įstatymai kodifikuoti, jiems pripažįstama viršenybė. Pripažįstama įstatymų hierarchija ir prieštaravimų negalimumas. Įstatymų atitikimą Konstitucijai kontroliuoja ir Aukščiausiasis teismas, ir žemesnių grandžių teismai, kurie taip pat gali pripažinti konkretų aktą prieštaraujančiu Konstitucijai. Paprotys yra komercinės teisės šaltinis, tačiau tik įstatymo pripažintas ir neprieštaraujantis viešajai tvarkai. Šalys turi teisę susitarti, kad jų santykiai bus grindžiami papročiais. Teismų praktika formaliai nepripažįstama teisės šaltiniu, tačiau Aukščiausiojo teismo sprendimai tradiciškai yra autoritetingi, ir žemesniųjų grandžių teismai jais vadovaujasi. Pastebima ir bendrosios teisės sistemos įtaka – teismų sprendimų praktikos sureikšminimas. Teisės doktrina nėra pripažįstama pirminiu teisės šaltiniu, tačiau tai vyksta netiesiogiai – per teismų praktiką ir įstatymų leidybą. Pagrindiniai komercinės teisės šaltiniai – 1886 m. priimtas Civilinis kodeksas, nusižiūrėtas nuo Vokietijos CK. 1899 m. priimtas Komercinis kodeksas (KK), jame nėra bendrosios dalies, tik komercinėms sutartims taikomos specialiosios dalies normos. Dualistinė tradicija stipri – atribojamos civilinės ir komercinės sutartys, skiriama pagal subjektą: kai verslininkas sudaro įvairias sutartis – reguliuoja KK, o kai paprasti subjektai – reguliuoja CK ypatingosios dalies normos. Kolizija tarp CK ir KK – CK normos taikomos tik tada, kai santykių nereguliuoja KK arba prekybos papročiai. Jei yra kolizija tarp specialaus įstatymo ir KK, prioritetas teikiamas specialiam įstatymui. Teisės šaltinių tvarka: aukščiausi – specialieji įstatymai, reguliuojantys komercinę veiklą, toliau – KK, trečias – įstatymo pripažinti prekybos papročiai, specialieji civiliniai įstatymai, toliau – CK, toliau – įstatymo pripažinti civiliniai papročiai. Kilus ginčui, stengiamasi nustatyti sutarties rūšį, o po to aiškinamasi, ar tai civilinė, ar komercinė sutartis.
Būna mišrios sutartys – daiktas parduodamas už 1 USD, tada aiškinamasi tikrieji šalių ketinimai ir po to taikomas CK arba Komercinis kodeksas.
4. Prancūzija – teisės šaltiniais yra rašytinė teisė, paprotys, bendrieji teisės principai (pirminiai teisės šaltiniai), o antriniais šaltiniais yra teismų praktika, doktrina. Nustatyta griežta įstatymų hierarchija: yra konstituciniai, pagrindiniai ir paprastieji įstatymai, jų taikymo tvarką nustato specialūs teisės aktai – reglamentai. Prezidento ir Ministro pirmininko priimami teisės aktai vadinami dekretais. Komercinėje teisėje galioja bendri teisės principai – sąžiningumo, viešosios tvarkos, moralės, teisingumo. Griežtai skirstoma į viešąją ir privatinę teisę, skiriamos civilinės ir administracinės sutartys. Administracine sutartis pripažįstama, jei atitinka bent vieną iš šių požymių:
a) bent viena sutarties šalis yra viešas asmuo ar teikia viešas paslaugas;
b) sutarties dalykas – viešų paslaugų teikimas;
c) sutarties sąlygos suteikia viešajam asmeniui teisę vienašališkai keisti sutarties sąlygas ar nutraukti sutartį.
Ginčus iš administracinių sutarčių nagrinėja administraciniai teismai. Pagrindinis šaltinis yra 1804 m. priimtas CK (Napoleono kodeksas), 1807m. prekybos kodeksas.
Prancūzijos komercinei teisei būdingas dualizmas – privatinė teisė skirstoma į civilinę ir komercinę teisę, sutartys būna arba civilinės arba komercinės. Yra du jų atribojimo kriterijai:
a) objektyvusis – pagrindinis kriterijus – atribojama pagal sandorio prigimtį;
b) subjektyvusis – atribojama pagal subjektų ypatybes.
Komercinio kodekso pirmame straipsnyje nurodyta, kad komercinės sutartys sudaromos tarp komersantų. Komercinei sutarčiai atsirasti užtenka, kad viena šalis būtų komersantas.
Sutartys skiriamos ne tik pagal subjektus. Komercinės sutartys traktuojamos liberaliau – pvz., įrodant komercinės sutarties sudarymą galima remtis liudytojais (to negalima civilinių sutarčių atžvilgiu). Ginčai iš komercinių sutarčių nagrinėjami komerciniuose teismuose, o iš civilinių sutarčių – bendrosios kompetencijos teismuose.
5. Vokietija – yra ypatinga komercinės teisės požiūriu, nes čia susikirto dvi kryptys:
a) Romėnų civilinės teisės įtaka, ir
b) Išvystyta paprotinė teisė.
Prūsija, Bavarija – paprotinė teisė buvo kodifikuota. Nuo 1900 m. galioja CK, nuo 1898 m. galioja Komercinis kodeksas, CPK. Pagrindinis komercinės teisės šaltinis – įstatymas, įstatymų hierarchija atitinka federacinę santvarką, išskiriami trys lygiai:
a) federalinės teisės ir žemių teisių hierarchija – žemių teisė negali prieštarauti federalinei teisei, civilinių santykių reglamentavimas priskiriamas Vokietijos jurisdikcijai;
b) federalinės teisės šaltinių hierarchija – įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai aktai – ir įstatymams ir Konstitucijai, priežiūrą vykdo Konstitucinis teismas;
c) žemės teisės šaltinių hierarchija – žemės įstatymai negali prieštarauti žemės Konstitucijai.
Teismų praktika oficialiai nepripažįstama teisės šaltiniu, teismo sprendimo teisinė galia taikoma tik ginčo šalims, bet Aukščiausiojo teismo autoritetas akivaizdus. Papročiai laikomi teisės šaltiniu, pvz. bona fide (tipo, su gerais ketinimais) svarbu pasirašant sutartį ir t.t. Doktrina labai išvystyta. Skiriama viešoji ir privatinė teisė, bet tai neturi reikšmės sutartims – visoms joms taikomos CK normos, administracinių sutarčių nėra. Viešieji pirkimai vykdomi ne tik pagal CK, bet ir pagal specialiąsias normas. Vokietija – dualistinės doktrinos šalis, yra ir CK, ir Komercinis kodeksas.
6. Italija – kodifikuota teisė. Pagrindinis KT šaltinis yra įstatymas. Poįstatyminiai aktai taip pat yra teisės šaltinis, bet jie negali prieštarauti įstatymui, jų atitikimą tikrina Konstitucinis Teismas. Paprotys – taip pat teisės šaltinis, bet jo reikšmė nėra labai didelė – jis gali būti taikomas tik įstatymo numatytais atvejais, neperžengiant įstatymo nustatytų ribų ir negali prieštarauti įstatymui. Teismų praktika nepripažįstama teisės šaltiniu, bet žemesni teismai tradiciškai vadovaujasi Aukščiausiojo teismo išaiškinimais, todėl teigiama, kad tai – antrinis, papildomas teisės šaltinis. Teisės doktrina daro įtaką teisinei sąmonei, tačiau teisės šaltiniu nelaikoma. Plačiausiai receptuota Senovės Romos civilinė teisė, tačiau iki suvienijimo galiojo ir Prancūzijos Civilinis kodeksas. Italijoje griežtai pripažįstamas skirstymas į viešąją ir privatinę teisę, sutartys skirstomos į civilines ir administracines (administracinės – tos, kurias sudaro viešieji subjektai). Ginčai iš administracinių sutarčių nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose. Sutarčių laisvės principas – šalys turi teisę sudarinėti ne tik tipines, kodekse numatytas sutartis, bet ir netipines, jei jomis siekiama įgyvendinti teisės ginamus interesus. Atsisakė dualistinės sistemos.
7. Rusija. Dar tebegalioja kai kurie įstatymai iš tarybinių laikų, bet yra ir naujai priimti. Pagrindinis teisės šaltinis – įstatymas, bet gan reikšmingi yra ir Prezidento įsakai, taip pat nemažai yra ir poįstatyminių aktų. Pripažįstama įstatymų hierarchija. Konstitucinę priežiūrą vykdo Konstitucinis teismas. Teisės paprotys pripažįstamas teisės šaltiniu nepriklausomai nuo to, ar jis atkartotas teisės normoje. Teismų praktikos vaidmuo vertinamas nevienareikšmiškai, bet Aukščiausiojo teismo ir Aukščiausiojo arbitražinio teismo išaiškinimai privalomi žemesniųjų grandžių teismams. Oficialiai teisės doktrina teisės šaltiniu nepripažįstama, nors daro įtaką per teisinę sąmonę (tuo pačiu ir per teismų sprendimus, nes įtariu kad skirtingai nuo LR Rusijoje teismai turi ne tik piniginę, bet ir šiokią tokią teisinę sąmonę). Pagrindinis teisės šaltinis yra CK (1994 m. priimta bendroji dalis, o 1996 m. priimta ir ypatingoji dalis). Dualistinės privatinės teisės sistemos atsisakyta, CK reguliuoja ir komercinius santykius. Be CK, kiti svarbūs įstatymai yra šie: 1995 m. priimtas Įstatymas dėl užsienio prekybos reguliavimo, atskirų transporto rūšių kodeksai, Antimonopolinis įstatymas, Draudimo įstatymas ir t.t.
8. Olandija – kodifikuotos teisės šalis, pagrindinis šaltinis – įstatymas. Tradiciškai juntama Prancūzijos įtaka. Pirmas CK priimtas 1809 m., praėjus penkiems metams po Prancūzijos CK pasirodymo, labai panašus į pastarąjį. 1838 m. pasirodė nauji CK ir KK. Po antrojo pasaulinio karo Prancūzijos įtaka labai sumažėjo, olandai atsisakė dualizmo – 1948 m. parengė vieną bendrą CK, kuris visiškai įsigaliojo 1992 m., kai priėmė paskutinę CK knygą (priiminėjo po knygą ilgą laiką). Aukščiausio teismo praktika oficialiai pripažįstama antriniu teisės šaltiniu; taip pat ir teisės paprotys, jei tik jis neprieštarauja įstatymo normai reglamentuojančiai tuos santykius. Teisės doktrina taip pat yra antrinis teisės šaltinis. Pagrindinis aktas – CK (nuo 1992 m.). Struktūra – 7 knygos. Tai – modernaus privatinės teisės kodifikavimo pavyzdys, todėl juo buvo naudotasi ir ruošiant naująjį LR CK. Olandai nepanaikino anksčiau turėto KK, bet jo reikšmė nežymi, nes tam tikros normos inkorporuotos į naująjį CK, dubliuojamos, bet Olandija – monistinė šalis, todėl sutartys neskirstomos į komercines ir civilines.
9. Šveicarija. Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas. Palaikoma griežta įstatymų hierarchija. Tai – federacinė valstybė, todėl kantonų teisė negali prieštarauti federacinei teisei. Privatinė teisė atiduota federacinei jurisdikcijai, o civilinio proceso reguliavimas – kantonams. Paprotys pripažįstamas teisės šaltini, jei nėra atitinkamo įstatymo. Teismų praktika nepripažįstama teisės šaltiniu, tačiau federacinio Aukščiausiojo teismo praktika įtakoja kitus teismus. Skiriama viešoji ir privatinė teisė. Sutartys neskirstomos į civilines ir administracines, visoms sutartims taikomos tos pačios taisyklės; moraliniai reikalavimai (sąžiningumas ir pan.) taikomi ir viešajai teisei. Nuo XX a. pradžios pagrindinis teisės šaltinis yra CK, vėliau atsirado ir Prievolių kodeksas – galioja monistinė tradicija. Yra ir specialūs įstatymai – konkurencijos, kartelių ir pan.
10. Švedija – tipiškas skandinaviškas modelis, kurio formavimuisi didelės įtakos Senovės Romos teisė neturėjo; kodifikacijos laipsnis yra mažesnis. Nuo XVIII a. galioja Švedijos karalystės įstatymų sąvadas, kuris reglamentuoja ir viešuosius, ir privatinius santykius; tai nėra kodeksas – sisteminimo laipsnis yra mažesnis. Pagrindinis teisės šaltinis yra įstatymas. Teisėkūra labai gerai subalansuota, teisinio broko daroma labai mažai. Formaliai teismų praktika nepripažįstama teisės šaltiniu, tačiau įtaka jaučiama, teismai atsižvelgia į precedentus. Papročiai pripažįstami teisės šaltiniu, teismai gali jais vadovautis. Doktrina teisės šaltiniu nelaikoma, bet ji įtakoja teismų praktiką per teisinę sąmonę. Ypatybė – įstatymų projektų rengimo medžiaga pripažįstama antriniu teisės šaltiniu. Pagrindiniai komercinės teisės šaltiniai yra atskiri įstatymai: XV a. priimtas Sutarčių įstatymas bei specialūs įstatymai – Geležinkelio, Kelių įstatymai, Jūrų kodeksas ir t.t. Pažymėtina, kad nuolat vyksta Skandinavijos šalių teisės harmonizavimas.

1.3 Komercinių santykių organizacinė struktūra
Pagal tai atribojami civiliniai ir komerciniai santykiai.
Komerciniams santykiams būdingi bruožai:
1) juose bent vienas iš subjektų yra ūkio subjektas;
2) šių subjektų veiklos tikslas yra gauti pelną;
3) bent vieno iš dalyvių dalykas yra daiktai ar veiksmai, skirti komercinei ar ūkinei veiklai, o ne asmeniniam vartojimui;
4) tai – tokie privatiniai santykiai, kurių atsiradimo pagrindas yra sandoriai.
Komerciniai santykiai – tokie visuomeniniai santykiai, kurių atsiradimo pagrindas yra sandoris, o bent vienas iš dalyvių – ūkio subjektas, siekiantis gauti pelną.
Komerciniuose santykiuose iniciatyva priklauso jų subjektams, todėl komercinius santykius reglamentuoja ne tik teisės normos, bet formuoja ir patys dalyviai. Todėl organizacinė struktūra pagal dalyvių funkcijas skirstoma į dvi grupes:
1) komercinių santykių sistemos vadovavimo institucijos;
2) komercinę-ūkinę veiklą vykdantys ūkio subjektai.
(1) paskirtis – nustatyti komercinių santykių teisinį statusą, teisines formas, tai atliekas valstybinės valdžios ir valdymo institucijos. Vadovavimas nelygu valdymui: vadovavimas yra valdžios ir valdymo institucijų bendras kryptingas poveikis ūkio subjektams – teisėkūra teisės normų, adresuotų visiems ar daliai ūkio subjektų; valdymas yra tiesioginis poveikis, turintis konkrečias formas ir dažnai taikomas apibrėžiant santykius tarp įvairių ministerijų ir jų pavaldume esančių įmonių.
(2) Komerciniuose santykiuose veikla pasireiškia tokiomis formomis:
a) išoriniuose santykiuose, nustatytose įstatymo ribose, sutarties sąlygų sudarymu ir suderinimu;
b) vienašaliuose sandoriuose – savo valios išreiškimas;
c) vidiniuose santykiuose – tarp įmonės ir jos padalinių bei darbi teisiniai santykiai.
Vadovavimo institucijos skirstomos pagal funkcijas:
1) bendrosios kompetencijos vadovavimo institucijos;
2) specialiosios kompetencijos vadovavimo institucijos;
3) funkcinės vadovavimo institucijos.
(1) Bendrosios kompetencijos – išvardintos LR Konstitucijoje: Seimas, Prezidentas, Vyriausybė. Taip pat, pagal Teritorinio-administracinio suskirstymo įstatymą, vietos savivaldos ir valdymo institucijos – funkcijos išvardintos Konstitucijoje, Vietos savivaldos įstatyme, Apskrities valdymo įstatyme, Įstatyme dėl Lietuvos savivaldybių asociacijos pagrindinių nuostatų.
(2) Specialiosios – skiriasi nuo (1) tuo, kad vadovauja savo konkrečioms ūkio šakoms, o subjektai pavaldūs centrinėms institucijoms. Pvz., ministerijos ir joms pavaldūs ūkio subjektai. Ministerijų funkcijos nustatomos Konstitucijoje (čia jis taip sakė!) ir ministerijų nuostatuose. Ministerijos, įgyvendindamos politiką komercinių santykių sferoje, gali vykdyti šias pagrindines funkcijas:
a) vykdo valstybės turto savininko funkcijas, skiria ir atleidžia valstybinių struktūrų vadovus, garantuoja visiems subjektams veiklos laisvę, nuosavybės formų įvairovę ir lygiateisiškumą;
b) ekonominėmis ir teisinėmis priemonėmis reguliuoja visų nuosavybės subjektų veiklą;
c) nustato racionalios ūkio plėtros proporcijas, rengia ir įgyvendina ūkio ir socialinės raidos programas;
d) rūpinasi, kad darbuotojams būtų sudarytos saugios darbo ir poilsio sąlygos, siekia užtikrinti socialinį teisingumą, darbo užmokesčio priklausomybę nuo rezultatų;
e) vykdo mokslinę ir technologinę politiką, sprendžia ūkio raidos klausimus, kelia kvalifikaciją;
f) rūpinasi, kad būtų sudarytos reikiamos sąlygos savivaldybėms funkcionuoti;
g) organizuoja ir koordinuoja ekonominius ryšius su užsieniu;
h) rūpinasi gamtonauda ir gamtosauga;
i) sprendžia klausimus, susijusius su stichinių nelaimių likvidavimu ir krašto apsaugos priemonių įgyvendinimu;
j) organizuoja įstatymų ir Vyriausybės aktų įgyvendinimą, kontroliuoja vykdymą, siūlo teisės aktų tobulinimus;
k) kaupia, sistemina ūkinę, komercinę, technologinę informaciją, būtiną tos sferos reguliavimui.
Tai – aplinkos, ūkio, susisiekimo, švietimo, vidaus reikalų, sveikatos apsaugos, žemės ūkio ir kt. ministerijos.
(3) funkcinės – tokios valstybinės vykdomosios valdžios institucijos, kurios reguliuoja, kontroliuoja joms nepavaldžių ūkio subjektų veiklą. Vadovavimo formos:
a) vadovavimas nepavaldžioms institucijoms – pvz., Finansų ministerija nustato privalomas apskaitos vedimo taisykles;
b) veiklos kontrolė – pvz., Mokesčių inspekcija kontroliuoja kaip ūkio subjektai apskaičiuoja ir moka mokesčius valstybei;
c) leidimų, licencijų išdavimas – pvz., Sveikatos apsaugos ministerija išduoda leidimus firmoms, kurios nori užsiimti didmenine vaistų prekyba;
d) leidimas poįstatyminių aktų, kurie privalomi nepavaldiems ūkio subjektams.
Tai – Finansų, Aplinkos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos bankas, Valstybės kontrolė. Priklausomai nuo veiklos formos, specialios ir funkcinės kompetencijos institucijos gali “sutapti” – pvz., Aplinkos ministerija.

1.4 Ūkio subjektas
(Ūkio subjekto sąvokos įstatymuose nėra.)
1/ Konkurencijos įstatyme minimi fiziniai ir juridiniai asmenys, užsiimantys komercine ūkine veikla, nepriklausomai nuo jos pobūdžio, įmonės nuosavybės formos ar įmonės rūšies.
2/ Bankroto įstatyme išvardinto ūkio subjektų grupės:
1) įmonės;
2) bankai ir kredito įstaigos;
3) draudimo organizacijos.
Ūkio subjektų požymiai:
1) ūkio subjektai atlieka komercinę-ūkinę veiklą, kuri suprantama plačiai – apima bankininkystę ir draudimą;
2) ūkio subjekto statusas pripažįstamas tik nustatyta tvarka registruotiems fiziniams ir juridiniams asmenims;
3) veiklai vykdyti turi organizacinį vieningumą ir atskirą turtą (išskyrus individualias įmones);
4) ūkio subjektas civilinėje apyvartoje dalyvauja savo vardu ir savo turtu atsako už prievoles;
5) ūkio subjektai, kurie sudaro komercines sutartis, tampa komercinių santykių dalyviais.
Ūkio subjekto požymiai:
1) ūkio subjektas atlieka ūkinę komercinę veiklą, kuri suprantama plačiau nei tradiciškai (apima ir bankininkystę, ir draudimą)
2) pripažįstami FA ir JA, kurie nustatyta tvarka registruojami,
3) savo veiklai stiprinti jie turi organizacinį vieningumą ir atskirą turtą (išskyrus IĮ)
4) ūkio subjektai ūkinėje veikloje dalyvauja savo vardu ir atsako už prievoles savo turtu
1.5 Įmonės
Įmonės sąvoka.
Pagal Lietuvių kalbos žodyną, įmonė yra gamybos ar prekybos ūkinis vienetas. Enciklopedijoje nurodyta, kad įmonė yra visuomeniškai, ekonomiškai ir teisiškai savarankiškas ūkinis vienetas, pirminė ūkio grandis.
Įmonių įstatymas: įmonė – savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas tam tikrai komercinei-ūkinei veiklai; ją sudaro medžiaginiai – daiktiniai, finansiniai – ir nematerialūs aktyvai bei jos teisių ir pareigų kompleksas. Šis apibrėžimas yra su trūkumais – neatspindi juridiniam asmeniui būdingų požymių, įmonė suprantama kaip firmos vardas.
Teisinė literatūra: įmonė – turintis savo pavadinimą ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas komercinei-ūkinei veiklai subjektas, turintis atskirtą ar neatskirtą nuo steigėjo (savininko) turtą, savarankišką organizacinį vieningumą, galėjimą savo vardu įgyti turtines ir asmenines neturtines teises ir atsakantis savarankiškai arba su steigėju (savininku) už prisiimtas prievoles.
Yra ir įmonininko ir verslininko sąvokos.
Įmonininkas – fizinis ar juridinis asmuo, priklausomai nuo nuosavybės formos – turtintis nuosavybės teisę į gamybos priemones arba jų neturintis (suprask, turintis tada disponavimo/valdymo teisę?). Literatūroje dažnai teigiama, kad įmonininku gali būti tik fizinis asmuo – įmonės savininkas arba valdytojas. Negalima įmonininko sutapatinti su įmonės valdymo organais. Įmonių Į įmonininkas – FA ar JA, taip pat į bendriją susijungę keli FA ar JA, kurie nuosavybės teise valdo, naudoja ir disponuoja įmonės turtu, organizuoja įmonės ūkinę ir finansinę veiklą.
Verslininkas nėra tas pats kas ir įmonininkas, nors kartais ir sutampa. Verslininkas gali būti ir amatininkas, namudininkas, užsiimantis tam tikra veikla (pvz., prekyba).
Nedraudžiama kurtis ir įmonių junginiams (asociacijoms); tokią asociaciją turi sudaryti 2 ar daugiau įmonių, ji turi būti teisiškai įregistruota.
Yra tokie įmonių junginiai:
1) įmonių asociacija – laisvanoriškas savarankiškų įmonių susivienijimas, įsisteigęs bendram ūkiniam, komerciniam ar kt. tikslui įgyvendinti. Įmonės neturi žinybinio pavaldumo asociacijai, ji neatlieka ūkinio valdymo funkcijų.
2) Kartelis – susitarimas tarp ūkio subjektų dėl gamybos apimčių, prekių kainų, darbo sąlygų, patentų, mainų, rinkų, bei kiekvieno subjekto dalies gamyboje ir realizavime nustatymo. Visiškas šalių juridinis ir ūkinis savarankiškumas.
3) Koncernas – teisiškai savarankiškų ūkio subjektų junginys, kurio pagrindas – dalyvių interesų bendrumas, patentų ar licencijų sutartys, bendros mokslinių tyrimų ar gamybinių technologijų programos arba gamybos kooperacija. Privalumai – liberali įstojimo ir išstojimo tvarka, valdymo demokratiškumas, sprendimų priėmimo kolegialumas, galimybė manevruoti sujungtais resursai ir pan.
4) Konsorciumas – laikina kelių įmonių sutartis, kuria siekiama bendrai skirstytis akcijomis ar paskolomis, ar įgyvendinti tam tikrus projektus. Juridinis savarankiškumas.
5) Susivienijimas – vieningas gamybinis ir gamybą aptarnaujančios veiklos kompleksas.
6) Sindikatas – tokia įmonių susivienijimo forma, kuri atsiranda iš susitarimų dėl bendros vienarūšės produkcijos realizavimo. Visiškas juridinis ir gamybinis savarankiškumas, negali savarankiškai užsiimti komercija.
7) Trestas – vienos ūkio srities subjektų ar jų asociacijų sąjunga, kurioje dalyviai netenka gamybinio, komercinio ar net turtinio savarankiškumo.

Pelno ir nepelno įmonės.
Įmonių įstatymo nuostatos netaikomos fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie užsiima veikla, kuria nesiekiama pelno; jų veiklą reguliuoja CK ir įstatai.
Pagal veiklos paskirtį ir teisinį reguliavimą įmones galima skirstyti:
1) pelno;
2) nepelno.
(2) paskirtis – visuomenei naudinga veikla, kuri pasireiškia tokiose srityse kaip labdara, kultūra ir švietimas, mokslas ir studijos, sveikatos apsauga, sportas, kūno kultūra, socialinė apsauga, konfesinės sritys ir pan.
Vyriausybė savo nutarimu patvirtino “Ne pelno organizacijų ir įmonių ir įstatų pagrindinės nuostatos” (1992 m.).
Ne pelno organizacijos – įmonės ar organizacijos – juridiniai asmenys, įsteigti vieno ar kelių juridinių asmenų, kurie priima įstatus ir suformuoja įstatinį kapitalą. Steigimui nustatyta leidiminė tvarka – leidimus išduoda Vyriausybė.
Būdama juridiniu asmeniu, ne pelno organizacija savo įstatų ribos gali:
1) pirkti ar įsigyti turtą, laisvai juo disponuoti ir sudaryti sandorius;
2) nustatyti savo produkcijos kainas, įkainius ir tarifus, kai to nedaro Vyriausybė;
3) turėti savo atsiskaitomąsias ir kt. sąskaitas bankuose;
4) užmegzti įvairius ryšius su vidaus ir užsienio partneriais;
5) atsiskaityti sutartine forma už pateiktas prekes ir darbus (forma neturi prieštarauti įstatymams);
6) nustatyti savo organizacinę struktūrą, steigti struktūrinius padalinius, kurie gali užsiimti komercine veikla, o pelną skirti ne pelno organizacijos pagrindiniams tikslams ir uždaviniams įgyvendinti.
Pačios ne pelno įmonės negali verstis komercine veikla.
Aukščiausias valdymo organas – steigėjų, narių ar dalininkų susirinkimas. Jei tai per brangu – pasitenkinama tik vadovu – direktoriumi ar pan.
Lietuvoje ne pelno įmonių veikla nėra reglamentuota vienodu teisiniu lygiu. Tam tikras veiklos sritis reguliuoja įstatymas – mokslo ir studijų, labdaros ir paramos ir pan., kitos sritys reguliuojamos tik Vyriausybės nutarimais, dar kitos – kitais norminiais aktais (taisyklėmis ir pan.).
Ne pelno įmonės skirstomos į grupes:
1) valstybės ir savivaldybių institucijos;
2) viešosios įstaigos;
3) asociacijos;
4) fondai;
5) visuomeninės organizacijos.
Pelno įmonių rūšys išvardintos įmonių įstatyme:
1) individualios įmonės;
2) tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB);
3) komanditinės ūkinės bendrijos (KŪB);
4) akcinės bendrovės (AB);
5) uždarosios akcinės bendrovės (UAB);
6) valstybinės ir vietos savivaldybių įmonės;
7) žemės ūkio bendrovės;
8) kooperatyvai.
Pagal teisinį statusą įmonės skirstomos į:
1) įmones su juridinio asmens teisėmis – žr. CK;
2) įmones be juridinio asmens teisių – 3 specifiniai aspektai:
a) steigimo ypatumai – paprastesnė tvarka;
b) paprastesni įmonės valdymo organai;
c) nėra turto atskirumo atsakomybėje už šio asmens veiklą.
Pelno įmonių bendri steigimo nuostatai išdėstyti šiuose šaltiniuose: įmonių rejestro įst., valstybės ir savivaldybės įmonių įst., AB įst., ŪB įst., ŽŪB įst., kooperacijos įst.
Steigimo dokumentai: įstatai, leidimas/licencija, kvalifikacijos atestatas, žemės sklypo suteikimo aktas, savivaldybės leidimas užsiimti ūkine veikla jei įmone numatoma steigti savivaldybės teritorijoje už valstybės lėšas.
Įmonė įsteigta laikoma nuo įregistravimo įmonių rejestre. Registro steigėjas yra Vyriausybė, vyriausiasis tvarkytojas yra Statistikos departamentas, kuris kaupia, tvarko, atnaujina visų LR įregistruotų įmonių duomenis, vadovauja registro tvarkytojams, kontroliuoja jų darbą. Įmonių rejestro steigimo, tvarkymo ir likvidavimo tvarką nustato įmonių rejestro įstatymas.
Teisinę registraciją atlieka Ūkio ministerija ir vietos savivaldybių aukštesniosios pakopos organai. LR įmonių rejestre yra registruojamos ir įmonės, ir jų filialai bei atstovybės, ir asociacijos bei kiti susivienijimai (4 subjektų grupės – juridiniai asmenys, įmonės be juridinio asmens teisių, asociacijos, atstovybės).
Įregistravimui pateikiami šie dokumentai:
1) prašymas įregistruoti įmonę;
2) valstybinės ar savivaldybės įmonės steigimo aktas;
3) AB, UAB ir asociacijų – steigimo sutartys arba jų nuorašai;
4) AB steigimo ataskaita ir revizoriaus išvada dėl jos;
5) buhalteriniai balansai, jei tai numato įstatymai;
6) įmonių filialų ir atstovybių įstatai arba jų pakeitimai;
7) pažyma apie registravimo mokesčio sumokėjimą;
8) leidimas ar licencija tam tikrai komercinei veiklai, jei reikia;
9) vietos savivaldybės leidimas užsiimti komercine veikla;
10) žemės sklypo suteikimo aktas, jei reikia;
11) negyvenamų patalpų savininko pažyma apie jų suteikimą bei terminas, kuriam ta sutartis sudaroma;
12) jei įmonė registruojama gyvenamajame name – reikia patalpų savininko sutikimo.
Sprendimas įregistruoti įmonę ar atsisakyti ją registruoti priimamas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo dokumentų pateikimo. Jei registruoti atsisakoma, pareiškėjui apie tai turi būti pranešama per 3 dienas. Šį sprendimą galima skųsti, taip pat galima reikalauti nuostolių atlyginimo dėl neteisėto atsisakymo įregistruoti įmonę.

Individuali įmonė. Įmonių įstatymo 7 str.: įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso fiziniam ar keliems fiziniams asmenims bendros jungtinės nuosavybės teise. Bruožai:
1) savininkas – vienas ar keli fiziniai asmenys, kurie turi ar valdo turtą bendros jungtinės nuosavybės teise – sutuoktiniai;
2) įmonė neturi juridinio asmens teisių ir turtinės atsakomybės atskirumo principo.
Tam tikrais atvejais individualios įmonės steigėju gali būti negamybinė organizacija, ji bus atsakinga už individualios įmonės turtines prievoles (nes už prievoles atsako savininkas savo turtu). Negamybinė organizacija – visuomeninė organizacija, kuri turi juridinio asmens teises, bet neturi teisės tiesiogiai vystyti komercinę veiklą. Įstatymas netrukdo joms kurti kitų įmonių, kurios neturi juridinio asmens teisių, bet gali vykdyti komercinę veiklą.

TŪB, KŪB. Apibrėžia Įmonių įst. 8, 9 str.
TŪB – visiškos turtinės atsakomybės įmonė, įsteigta bendrosios jungtinės veiklos sutartimi, apjungiant kelių fizinių ar juridinių asmenų nuosavybę į bendrąją dalinę nuosavybę komercinei ūkinei veiklai su bendru pavadinimu vystyti
Nariai atsako už TŪB prievoles visu turtu, bet TŪB neatsako už savo narių prievoles, nesusijusias su TŪB veikla. Varde turi būti bent vieno savininko vardas. Savo veikloje TŪB vadovaujasi įmonių įstatymu ir jungtinės veiklos sutarties nuostatomis.
KŪB – bendros firmos vardu veikiantys tikrieji nariai ir nariai-komanditoriai, kuriems įmonės turtas priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.
KŪB neturi juridinio asmens teisių, turtas neatskirtas nuo narių turto. Tikrieji nariai atsako solidariai visu turtu už KŪB prievoles, o nariai komanditoriai – tik perduotu turtu.
KŪB steigėjais gali būti ir fiziniai asmenys, ir juridiniai asmenys. KŪB turi būti bent vienas tikrasis narys ir vienas narys-komanditorius. Savo veikloje vadovaujasi CK, Ūkinių bendrijų (ŪB) įstatymu ir bendrosios jungtinės veiklos sutartimi.
ŪB tikslas – atlikti nuolatinę komercinę-ūkinę veiklą, susijusią su gamyba, prekyba, paslaugomis.
ŪB įstatyme numatytas ir maksimalus narių skaičius – 20.
Bendrijos nariais negali būti:
1) valstybinės valdžios ir valdymo organizacijos;
2) dalinės ir pilnos valstybinės nuosavybės įmonės.
Bendrijos nariams draudžiama užsiimti tokia pat veikla kitose įmonėse, be bendrijos narių sutikimo draudžiama steigti individualias įmones. Jei asmuo nuslepia tokius faktus stodamas, jis gali būti pašalintas iš bendrijos ir iš jo išieškoti nuostoliai, atsiradę dėl nesąžiningos konkurencijos.
Jungtinės veiklos sutartis turi būti raštiška, notarinė. Sutartyje turi matytis:
1) bendrijos pavadinimas;
2) veiklos pobūdis;
3) fizinių asmenų – tikrųjų narių ar komanditorių – vardai, pavardės ir adresai;
4) jei steigėjai įmonės ir organizacijos – jų buveinės, bankų rekvizitai;
5) narių – tikrųjų ir komanditorių – teisės ir pareigos;
6) kiekvieno nario materialinis indėlis – išreikštas trupmena, % ar konkrečia suma;
7) tikrųjų narių darbo įvertinimas ir atsiskaitymo su jais taisyklės;
8) grynųjų pinigų paėmimo iš kasos tvarka;
9) pajamų (nuostolių) paskirstymo taisyklės;
10) tikrųjų narių ir narių komanditorių išstojimo ir pašalinimo taisyklės;
11) bendrijos valdymo, reikalų tvarkymo taisyklės, jų keitimo sąlygos.
Kiekvienas tikrasis narys turi teisę atstovauti bendrijos interesus, jei jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kita tvarka. Komanditoriai negali atstovauti bendrijos. Nariai gali įgalioti vieną iš narių ar pašalietį atstovauti bendrijos interesams notariškai.
Nutarimai bendrijoje priimami balsuojant, kiekvienas narys turi po balso teisę nepriklausomai nuo jo dalies.
Neįvykdžius prievolių, jos užtikrinimui pirmiausia naudojamas bendrijos turtas, jei jo neužtenka – naudojamas narių turtas.

Valstybės ir savivaldybių įmonės. Vis dar užima svarbią vietą, bet lyginamoji dalis bendrame įmonių skaičiuje mažėja.

Savo veikloje šios įmonės vadovaujasi CK normomis, įmonių įstatymu, 1994 m. Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymu (pastarojo normos galioja toms įmonėms, kurios liko neprivatizuotos).
Valstybės įmonė – iš valstybės lėšų įsteigta ar valstybės nuosavybėn perduota įmonė, kurios turtas nuosavybės teise priklauso LR, o jis valdomas, naudojamas ir juo disponuojama turto patikėjimo teise (disponavimas suvaržytas).
Šių įmonių steigimo teisinis pagrindas – steigimo aktas, kurį priima Seimas, Vyriausybė ar jos įgaliota vyriausybinė institucija.
Savivaldybės įmonių teisinis pagrindas – steigimo aktas, kurį priima savivaldybės taryba.
Steigėjas – ta institucija, kuri priima nutarimą įsteigti įmonę, pagrindinis dokumentas – įstatai (nuostatai). Juose turi būti nurodyti:
1) įmonės pavadinimas;
2) adresas;
3) ūkinės veiklos pobūdis;
4) įmonės veiklos terminas (jei neterminuota – turi būti nurodyta);
5) steigėjo teisė nustatyti privalomus darbus, kainas, tarifus, jų skaičiavimo taisykles;
6) įstatinio kapitalo dydis, jo keitimo tvarka;
7) administracijos sudarymo tvarka ir jos kompetencija;
8) auditoriaus skyrimo tvarka;
9) pelno skirstymo taisyklės;
10) įmonės pranešimų darbuotojams paskelbimo tvarka;
11) reorganizavimo ir likvidavimo tvarka.
Įstatus tvirtina steigėjas, jo parašas tvirtinamas antspaudu.
Pavadinime privalo būti įrašyti žodžiai “valstybės (savivaldybės) įmonė” arba jų sutrumpinimas.

AB, UAB. Tai – vienas seniausių komercinės teisės subjektų. Manoma, kad tėvynė – Olandijos Ost Indija, kur 1602 m. atsirado pirmieji panašūs subjektai. Požymiai:
1) kapitalo centralizacijos ir koncentracijos forma;
2) priemonė ūkinėje veikloje naudoti svetimą kapitalą (natūra ar pinigais);
3) apriboja dalyvių atsakomybę, ūkinę veiklą ir rezultatus;
4) suteikia teisę nariams gauti pajamas už rezultatus (dividendus).
Bendra pasaulinė tendencija – unifikuojami AB įstatymai, ypač pastebima ES.
AB veiklą visur reglamentuoja CK arba Prekybos kodeksas, priklausomai nuo teisinės sistemos.
AB buvo paplitę ir prieškario LR – 1925 m. buvo priimtas AB įstatymas.
1990 m. buvo priimtas LR AB įstatymas, nustatęs:
1) kiekviena AB yra įmonė;
2) AB gali būti steigiama įstatymu neuždraustai veiklai;
3) visos AB yra juridiniai asmenys;
4) AB yra ribotos turtinės atsakomybės subjektai;
5) AB gali turėti skolintą kapitalą ir nuosavą kapitalą, kurį gali sudaryti įstatinis kapitalas, kapitalas iš rezervo fondo ir pelno rezervo fondas;
6) Įstatinio kapitalo dydis (100 000 Lt AB ir 10 000 Lt UAB);
7) Buveinė turi būti LR;
8) AB gali būti įsteigta ribotam ar neribotam laikui, jei įsteigta ribotam laikui – jį galima pratęsti.
Pagal akcijų platinimo būdą AB skirstomos į dvi grupes:
1) atviros pobūdžio AB;
2) UAB.
Bendra tarp jų tai, kad jų įstatinis kapitalas padalintas į dalis (akcijas).
AB – akcininkų skaičius neribotas, UAB – maksimumas 50.
UAB akcijos negali būti platinamos, jomis negalima prekiauti viešai. Steigėjai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Įsteigimo pagrindas – steigimo sutartis. Fizinio asmens pilietybė nėra svarbi. Steigėjų skaičius neribotas, bet jie turi būti įmonės akcininkais. Jei bent vienas iš steigėjų yra užsienio fizinis ar juridinis asmuo, tai papildomai taikomos ir Užsienio investicijų įstatymo ir Laisvųjų ekonominių zonų įstatymo nuostatos.
Jei bendrovę steigia vienas asmuo, tai rengiamas bendrovės steigimo aktas, jam taikomi steigimo sutarties reikalavimai – turi būti nurodoma:
1) steigėjai – vardai, adresai;
2) bendrovės pavadinimas;
3) steigimo būdas;
4) steigėjų teisės ir pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą;
5) kiekvieno steigėjo įgyjamų akcijų skaičius;
6) akcijų nominali vertė, emisijos kaina, platinimo tvarka ir pagrindai;
7) steigimo kaštų kompensavimas ir atlyginimas už steigimą;
8) ginčų tarp steigėjų sprendimo tvarka;
9) steigėjai, turintys įgaliojimus atstovauti bendrovę.
Steigimo sutartį pasirašo steigėjai ar jų įgalioti asmenys, sutartis tvirtinama antspaudais, jei bent vienas iš steigėjų yra fizinis asmuo arba užsienio juridinis asmuo, neturintis antspaudo – sutartis tvirtinama notariškai.
Steigimo sutartis yra viešas dokumentas (skirtingai nuo įstatų), ji leidžia atidaryti sąskaitą LR registruotame banke. Po to seka įstatų ruošimas ir jų registravimas.
AB akcijas galima platinti tik įregistravus įstatus, akcijų emisiją įregistravus Vertybinių popierių komisijoje (VPK). Kapitalas skirstomas į nuosavą ir skolintą. Nuosavą kapitalą sudaro:
1) įstatinis kapitalas;
2) akcijų priedai (jei viršijama nominali kaina);
3) perkainavimo rezervas;
4) privalomas rezervas;
5) kiti rezervai;
6) nepaskirstytas pelnas (nuostolis);
7) dotacijos ir negrąžintinos subsidijos;
8) atidėtosios išlaidos, kuriamos arba didinant sąnaudas arba mažinant pajamas, kad būtų galima pasinaudoti ir teisingai atspindėti tų laikotarpių veiklos rezultatus.
Akcijos – vertybiniai popieriai, suteikiantys tam tikras turtines ir neturtines teises. Jos gali turėti materialų pavidalą, arba gali būti tik įrašai.
Nominali akcijos vertė gali būti nustatoma tik Litais, o emisijos kaina negali būti mažesnė už nominalią kainą. Akcijos skirstomos pagal disponavimo būdą:
1) vardinės;
2) pareikštinės.
Pagal suteikiamas teises:
1) paprastosios;
2) privilegijuotosios.
UAB akcijos gali būti tik vardinės, jos neregistruojamos VPK (AB privalo registruoti). Jei akcijos nematerialios, tai jų perleidimas pažymimas debetiniu įrašu jų įgijėjo sąskaitoje. Bendrovei draudžiama leisti akcijas, kurias galima keisti į obligacijas, o likviduojamos bendrovės akcijų apyvarta leidžiama tik iki likvidatorių nustatyto termino atsiskaitymui su akcininkais pabaigos.

Investicinės bendrovės (IB).
Vadovaujasi AB įstatymu, nors jis nenumato IAB, ir Investicinių bendrovių įstatymu (taikomos AB nuostatos, jei ko kito nenumato IB įst.).
IB yra AB, kuri sukaupė fizinių ir juridinių asmenų lėšas viešai platindama akcijas ir turi bent vieną iš šių požymių:
1) pagrindinė veikla, iš kurios gaunama ne mažiau kaip 60% pajamų, yra sukauptų lėšų investavimas ar reinvestavimas į vertybinius popierius (VP), arba prekyba VP;
2) daugiau nei 50% turto vertės sudaro VP.
IAB-ėmis nelaikomos tokios įmonės:
1) bankai, draudimo bendrovės, finansų maklerio įmonės, kitos institucijos, kurios atlieka operacijas su VP, bet jų valdymą reglamentuoja kiti įstatymai;
2) tos AB, kurios turi mažiau nei 100 akcininkų ir viešai neplatina savo VP;
3) įmonės, kurių įstatinis kapitalas mažesnis nei 250 000 Lt.

Žemės ūkio bendrovės (ŽŪB).
1991 m. buvo priimtas ŽŪB įst.
ŽŪB yra fizinių asmenų įsteigta įmonė žemės ūkio gamybinei ir komercinei veiklai, sujungus jų turtą į bendrąją nuosavybę.
ŽŪB bruožai:
1) steigėjai – tik fiziniai asmenys;
2) tikslinė paskirtis (tik žemės ūkio veikla);
3) nenumatytas įstatinio kapitalo minimumas;
4) numatyta minimali steigėjų kvota (negali būti mažiau nei 2 fiziniai asmenys);
5) pagrindinis kapitalas susideda iš narių įnašų, kasmetinių atskaitymų iš pelno, kitų pajamų.
Turtiniai ir neturtiniai įnašai vadinami pajais – jie suteikia teisę dalyvauti bendrovės veikloje ir gauti pelną. Pajaus bruožai:
1) narys pajų ar jo dalį gali perleisti kitam nariui arba kitam asmeniui pirkimo-pardavimo, mainų sutartimi ar kitais būdais;
2) pajus duoda teisę gauti pinigais ar natūra priklausantį turtą;
3) narys turi teisę išstodamas pasiimti nekilnojamą turtą.
Pajus gali būti išreikštas ir kaip intelektualinės veiklos produkcija.
ŽŪB valdymo organai – narių susirinkimas, valdyba. Jei nustatoma, kad žalą padarė konkretus valdybos narys kaltais veiksmais, tai bendrovė turi regreso teisę į jo turtą.

Kooperatinės bendrovės (kooperatyvai).
Jie atsirado Europoje kaip smulkių gamintojų savitarpio pagalbos susivienijimai siekiant bendrų ekonominių tikslų. Kooperatinei organizacijai būdinga:
1) tai – visuomeninė organizacija;
2) savarankiška organizacija;
3) steigėjai – fiziniai asmenys;
4) turi juridinio asmens teises;
5) savarankiškai atsako už savo prievoles.
Kooperatinių organizacijų rūšys:
1) gamybos srityje;
2) vartojimo srityje;
3) butų srityje (statybos, eksploatavimo);
4) garažų srityje;
5) gyvulininkystės srityje;
6) sodininkystės ir daržininkystės srityje.
Veiklą reguliuojantys aktai: 1993 m. Kooperacijos įstatymas, kooperatinių bendrovių pasitvirtinti įstatai.
Kooperatinė bendrovė – įstatymu pagrįstas pastangų ir išteklių sutelkimas jos dalyvių bendriems tikslams įgyvendinti. Kooperatinės bendrovės steigėjais gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys (vienas iš steigėjų), tuo tarpu kooperatyvo steigėjais gali būti tik fiziniai asmenys.
Kooperatyvai gali būti steigiami ne tik komercinei veiklai, bet ir tam tikriems socialiniams poreikiams tenkinti.
Ir kooperatyvai, ir kooperatinės bendrovės – ribotos atsakomybės ūkio subjektai – turi juridinio asmens teises ir atsako savo turtu. Įstatymas draudžia, kad steigėjais būtų vien tik juridiniai asmenys, steigėjų tarpe turi būti ne mažiau kaip 5 fiziniai asmenys, LR piliečiai, ne jaunesni kaip 18 metų. Juridinių asmenų skaičius negali viršyti fizinių asmenų skaičiaus.
Kooperatyvai gali būti pelno siekiančios ir pelno nesiekiančios įmonės. Įstatus steigėjai privalo patvirtinti notariškai. Kooperatinė bendrovė registruojama savivaldybėje, registruojant privalo pateikti tuos pačius dokumentus kaip ir kitos registruojamos įmonės.

Mažosios įmonės.
1991 m. priimtas Mažųjų įmonių įstatymas. Greta įmonių rūšies teisinio statuso gali būti suteikta kitas – mažų įmonių teisinis statusas; mažosios įmonės – tai tam tikros rūšies įmonės su papildomu teisiniu statusu. Šis statusas taikomas individualioms įmonėms, UAB, kooperatyvams – jie turi mokesčių lengvatų.Statusas netaikomas valstybės, savivaldybės įmonėms, o taip pat visoms įmonėms, kurios vykdo veiklą, įrašytą į Vyriausybės patvirtintą Neskatintinos veiklos sąrašą.
Mažosios įmonės statusas gali būti taikomas tik toms įmonėms, kuriose dirba mažiau nei 100 žmonių. Taikomos tokios mokesčių lengvatos: pelno mokestis per pirmus dvejus veiklos metus nuo įmonės įsteigimo mažinamas 70%, nuo trečiųjų veiklos metų mažinamas 50%, jei:
1) bendras darbuotojų skaičius neviršija 50 darbuotojų;
2) įplaukos iš gamybinės veiklos sudaro daugiau nei 2/3 visų įplaukų.
Jei įmonėje dirba nuo 51 iki 100 žmonių, o įplaukos iš gamybinės veiklos viršija 2/3 visų įplaukų, gali būti taikomas mokesčių atidėjimas iki 3 metų (mokestinis kreditas).
Įmonėms ir bankams, kurie suteikia lengvatinėmis sąlygomis kreditus mažosioms įmonėms, pelno mokestis sumažinamas 30% daliai, kuri atitinka gauto pelno iš to kredito dalį.

Bendrosios įmonės.
Jų steigimo ir veiklos teisinis pagrindas – Užsienio kapitalo investicijų įstatymas (1995 m.) ir Laisvų ekonominių zonų (LEZ) įstatymas.
Užsienio kapitalo investavimo subjektai – užsienio valstybių įmonės, ne LR piliečiai – užsieniečiai ir apatridai, kurių kapitalas investavimo metu yra užsienio kilmės.
Investavimo požiūriu:
1) subjektas specialus – ne Lietuvos;
2) kapitalo sukūrimas ir įgijimas ne Lietuvoje.
Investavimo formos:
1) naujų įmonių steigimas;
2) veikiančių įmonių akcijų įgijimas (esamų arba didinant įstatinį kapitalą).
Gali būti ne tik dalinio, bet ir visiško užsienio kapitalo įmonė, kai įstatinis kapitalas visas formuojamas iš užsienio investicijų.
Registruojamos šios įmonės bendra tvarka – pagal Įmonių rejestro įstatymo nuostatas.
Tiek Užsienio kapitalo investicijų, tiek LEZ įstatymai numato papildomas garantijas – organizacines, ekonomines, teisines – skatinti užsienio investicijas, ir išvardina sritis, kuriose užsienio investicijos draudžiamos (reikia pasiskaityti patiems).
Užsienio kapitalo įmonės skiriasi nuo kitų įmonių tik pagal kapitalo formavimo šaltinį, todėl jų veiklai galioja ir visi kiti įprasti įstatymai.

1.6 Bankai ir kredito įstaigos. Atsiskaitymas
Bankai.
Tai – specialus ekonominis institutas, teikiantis laikinai laisvas lėšas ir santaupas kaip kreditą, leidžiantis apyvarton pinigus, atliekantis operacijas ir kitas susijusias funkcijas. Skiriamos dvi bankų grupės:
1) centrinis bankas;
2) bankai, kurių veiklos pagrindas – komercinė veikla, pasireiškianti grąžintinų lėšų priėmimu, atsiskaitymo operacijų atlikimu.
Lietuvos bankas (LB) – labai svarbus ūkio subjektas, jį steigia ir likviduoja LR Seimas. Savo veikloje jis vadovaujasi LR Konstitucija ir Lietuvos banko įstatymais bei Lietuvos banko statutu.
LB įstatinio kapitalo dydis – 50 milijonų Lt, jis formuojamas iš valstybės lėšų, atsargos kapitalas formuojamas iš LB pelno atskaitymų, kol nesusideda 200 milijonų Lt.
Strateginis LB tikslas – siekti LR pinigų stabilumo. Dėl to LB privalo:
1) užtikrinti pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemos funkcionavimą;
2) palaikyti Vyriausybės vykdomą ekonominę politiką, jei ji neprieštarauja pagrindiniam tikslui.
LB gali leisti norminius aktus ir užtikrinti jų laikymąsi.
Pagrindinės LB funkcijos išvardintos LB įstatymo 8 str.
LB vadovauja LB valdyba, sudaryta iš pirmininko, 3 pavaduotojų ir 10 narių. Apribojimai: valdybos nariais gali būti tik LR piliečiai, negali būti Prezidentas, Seimo ir Vyriausybės nariai, komercinių bankų valdybų nariai. Valdybos pirmininką skiria Seimas Prezidento teikimu, valdybos narius skiria Prezidentas valdybos pirmininko teikimu. LB nariai negali užimti jokių kitų pareigų, jie pasirašo pasižadėjimą saugoti paslaptis.
LB įstatymas nenumato jokių kitų privalomų struktūrinių padalinių. Įstatyme nurodyta valdybos pirmininko kompetencija: tiesioginis atstovavimas LB, LB atstovavimas santykiuose su kitais subjektais, LB funkcijų įgyvendinimo užtikrinimas.
LB turi išimtinę pinigų emisijos teisę, todėl turi 2 funkcijas:
1) nustato LR piniginių vienetų nominalus, formas, apsaugos požymius, organizuoja piniginių ženklų gamybą, perka iš LR Finansų ministerijos monetas nominalo verte, organizuoja pinigų transportavimą, reguliuoja pinigų išėmimą iš apyvartos, nustato pinigų ekspertizės tvarką.
2) Išleidžia pinigus į apyvartą ir juos išima iš apyvartos, gali keisti banknotus.
LB teisinį statusą apibūdina jo vykdoma komercinių bankų ir kitų kredito institucijų veikla. Priežiūra prasideda nuo pat šių institucijų steigimo – norint įsteigti reikia gauti licenciją iš LB, be to:
1) LB turi teisę leisti teisės aktus, privalomus komerciniams bankams (KB) ir kitoms kredito institucijoms;
2) LB nustato rizikos ribinius normatyvus ir privalomų atsargų fondus;
3) LB kontroliuoja KB ir kitų kredito institucijų veiklą
a) gauna informaciją, reikalingą priežiūros funkcijai atlikti;
b) inspektuoja – siunčia tikrintojus.
4) LB turi teisę taikyti poveikio priemones KB ir kitoms kredito įstaigoms – šių priemonių taikymą tvirtina LB valdyba savo nutarimu, o jį galima skųsti teismui – 2 grupės:
a) organizacinio pobūdžio – veiklos trūkumų išaiškinimas, leidimo atšaukimas, valdybos narių įgaliojimų sustabdymas ar jų nušalinimas, laikino administratoriaus skyrimas, licencijos atšaukimas;
b) atsakomybės taikymas – administracinių nuobaudų skyrimas.
Poveikio priemonės gali būti taikomos tik esant vienam iš pagrindų:
a) LB pateikta neteisinga informacija;
b) LB nepateikiama informacija ar dokumentacija;
c) nesilaikoma nustatytų normatyvų;
d) pažeisti LR įstatymai ar kiti teisės aktai.
Jei nuo pažeidimo praėjo daugiau nei vieni metai – poveikio priemonių taikyti negalima.
Atlikdamas vadovavimo funkcijas, LB atlieka ir tam tikras komercines operacijas – gali pirkti ir parduoti LR išleistus vertybinius popierius, taikyti kreditavimo operacijas bei atlikti kitas pinigų keitimo, konvertavimo operacijas.
LB atleistas nuo valstybinių ir vietinių mokesčių, išskyrus pelno mokestį.

Komercinis bankas (KB) – AB kapitalo pagrindu veikianti specializuota įmonė, kuri užsiima specialia veikla – paskolų teikimu, indėlių priėmimu ir kt.
Daug AB nuostatų tinka ir KB; KB taikomos tos AB įstatymo nuostatos, kurios neprieštarauja specialiųjų įstatymų nuostatoms.
KB veiklą reguliuoja šie šaltiniai: KB įstatymas (1994 m.), AB įstatymas (1994 m.). Išimtis – Vystymo bankas – jam taikomas įstatymas “Dėl Lietuvos Vystymo banko steigimo ir statuto patvirtinimo” (1993 m.).
KB įstatymas numato šias KB rūšis:
1) KB, kurių mažesnė nei 49% akcinio kapitalo dalis priklauso Lietuvos valstybei arba jei Lietuvos valstybė visai neturi akcijų – privatus KB;
2) Valstybiniai KB – kurių daugiau nei 51% akcinio kapitalo priklauso Lietuvos valstybei;
3) KB, kurių veiklą reglamentuoja kiti įstatymai (Vystymo bankas);
4) Dukterinis bankas – kai kitas KB valdo dalį akcinio kapitalo, suteikiančią teisę į daugiau nei 51% balsų, arba gali kontroliuoti banko valdymą.
KB gali steigti Lietuvoje ir užsienyje filialus, skyrius, atstovybes.
Filialas (skyrius) – juridinio asmens teisių neturintis teritorinis padalinys, veikia banko vardu, atlieka visas ar dalį KB operacijų, atsakomybė už kurių įvykdymą tenka bankui.
Atstovybė – nevykdo bankinės veiklos, atstovauja KB, užsiima rinkodara, tyrimais.
KB gali būti steigiami uždaruoju arba atviruoju būdu (pagal AB įst.).
Uždaruoju – įstatinis kapitalas sudarytas tik iš akcijų, kurias įsigyja steigėjai; atviruoju – dalis kapitalo akcijų platinama viešai.
Steigėjais gali būti fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys, įmonės be juridinio asmens teisių. Keliami tokie reikalavimai:
1) steigėjų turi būti be mažiau nei 7;
2) kiekvienas steigėjas turi būti ir akcininkas, turintis ne mažiau kaip 2% akcinio kapitalo;
3) steigėjai turi būti nepriekaištingos reputacijos ir privalo pateikti neginčijamus dokumentus apie kapitalo kilmę.
Sudaroma steigimo sutartis su AB įstatyme išvardintais atributais. Tai – viešas dokumentas; jei bent vienas iš steigėjų yra fizinis asmuo, sutartis tvirtinama notariškai. Sudarius steigimo sutartį rengiamas statutas (įstatai) – pagrindinis KB veiklą reglamentuojantis dokumentas; įstatams keliama daug reikalavimų. Dar vienas svarbus reikalavimas steigiant KB – gauti licenciją, kuri gali būti dvejopa:
1) išduodama naujai steigiamam KB, paraiškoje turi būti nurodyta:
a) pavadinimas;
b) adresas;
c) steigėjų juridinis statusas;
d) tarybos, valdybos narių vardai, pavardės;
e) statutas, steigimo sutartis;
f) užsienio KB turi pateikti banko šalies bankų priežiūros institucijos leidimas steigti filialą Lietuvoje.
2) Išduodama reorganizuoti veikiančią įmonę į KB, paraiškoje turi būti nurodyta:
a) steigimo sutartis, statutas;
b) dokumentai, patvirtinantys, kad įmonė disponuoja reikiamu kapitalu;
c) dokumentai, patvirtinantys mokesčių mokėjimą.
Sprendimą LB turi priimti per 2 mėnesius.
Išduota licencija gali būti apribota, sustabdyta ar atimta. Jei licencija atimama, tai veiklos tęsti nebegali ir filialai, ir atstovybės.
Licencija išduodama neribotam laikui, ji neperduodama reorganizuojant ir pan.
Atsisakymas išduoti licencija gali būti per 10 dienų skundžiamas teismui.
Nusprendęs likviduotis KB turi kreiptis į LB dėl leidimo likviduotis ir licencijos atšaukimo; turi būti pateikta finansinė ataskaita, neturi būti likę skolų.
Skirtingai nuo LB, KB valdymas reglamentuojamas tiksliai. Panašus į AB valdymą. Aukščiausias organas – visuotinis akcininkų susirinkimas, po to – banko taryba (kaip stebėtojų taryba AB), valdyba, administracijos vadovas. Visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija plati: statuto keitimas, tarybos ir valdybos narių priėmimas, metinių balansų tvirtinimas, sprendimas dėl likvidavimo, dėl kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tarybos narių skaičius turi būti neporinis ir ne mažesnis nei 3. Taryba sudaro veiklos planą, nustato paskolų skyrimo tvarką, priima sprendimus dėl filialų ir atstovybių steigimo, papildomų kapitalo fondų sudarymo ir naudojimo. Valdyba vadovauja KB, tvarko reikalus, atstovauja KB ir atsako už operacijų vykdymą. Valdyboje turi būti ne mažiau nei 3 nariai. Valdybos pirmininkas, pavaduotojas ir nariai renkami ne ilgesnei nei 4 metų kadencijai, nors kadencijų skaičius neribojamas. Valdybos nariu negali būti tarybos narys, kito KB valdybos narys arba asmuo, kuriam įstatymas draudžia dirbti tą darbą ar užimti tokias pareigas. KB statute gali būti numatyti ir papildomi reikalavimai valdybos nariams. Valdybos narys negali pavesti savo pareigų kitam asmeniui – jo įgaliojimai tik gali būti sustabdomi.
KB administracija susideda iš centrinio valdymo aparato, padalinių vadovų ir jų pavaduotojų. Užduotis – priimti aukštesnių lygių nutarimus (čia jis taip sako). Administracijos vadovo pareigas nedraudžiama eiti valdybos nariui ar pirmininkui. Revizorius – renkamas 4 metams visuotiniame akcininkų susirinkime, kadencijų skaičius neribojamas, turi būti tinkamai kvalifikuotas darbuotojas.
KB turi turėti nuolat veikiantį paskolų komitetą ir vidaus audito tarnybą; gali būti ir kitų tarnybų ir padalinių.
Kredito unijos – laikinai sukurtos jungtinės veiklos sutartimi sąjungos, siekiant kooperuoti lėšas tam tikrų tikslų siekimui. Valstybė gali skatinti jų steigimą svarbiausių uždavinių įgyvendinimui.
Papildoma paskata – TVF arba tarptautinių finansinių institucijų reikalavimai kredito linijos atidarymui – papildoma paskata. (man atrodo, čia jis visai į lankas nudrožė – nieko nesakiau, bet patariu paskaityti kredito unijų įstatymą ar kreiptis į kokius žyniukus).

1.7 Draudimo organizacijos

Draudimo sąvoka. Yra kelio draudimo sampratos:
1) Išankstinis fizinių asmenų ir juridinių asmenų lėšų draudimo įmokų forma telkimas siekiant padengti tų asmenų nuostolius, atsiradusius dėl tam tikrų aptartų įvykių (draudimas suprantamas kaip lėšų telkimas). Tikslas – žalos finansinis likvidavimas, arba dėl žalos atsiradusių finansinių poreikių tenkinimas. Tam reikia pakankamo fizinių ir juridinių asmenų skaičiaus, kuriem vienodu laipsniu gresia tikimybė patirti tam tikrus įvykius ir tam tikrą žalą.
2) Tam tikra komercinė ūkinė veikla, kuria siekiama atlyginti nuostolius dėl numatytų ar nenumatytų įvykių (draudimas suprantamas kaip išmokos).
Draudimas pats savaime nesumažina nuostolių, jo paskirtis – tolygiai paskirstyti nuostolius tarp daugelio asmenų, kurie moka įmokas.
Draudimui atsirasti prielaidas sudarė įvairios stichinės nelaimės. Seniausia sritis, kur susiformavo draudimas – jūrų laivininkystė, kur draudimas egzistavo dar Senovės Graikijoje. Viduramžiais draudimas jau turėjo tam tikrą teisinę formą. Maždaug XVIII a. Anglijoje susikūrė pakankamai daug jūrų transporto draudimo kompanijų – susiformavo draudimo verslas.
Seniausiais laikai pagal organizavimo būdą buvo skiriamos dvi draudimo rūšys:
1) savitarpio draudimas – grupė asmenų moka įnašus, iš kurių dengiami atsiradę nuostoliai – veikia kooperatiniais pagrindais;
2) trečiųjų asmenų draudimas – steigiama speciali įstaiga ir iš jos veiklos tikimasi gauti pelno. Įsipareigojama išmokėti tam tikrą sumą atsitikus draudiminiam įvykiui, už tai gauna įmokas, iš jų formuojamas draudimo fondas, iš jo dengiamos išmokos, o likutis sudaro pelną.
Lietuvoje draudimas atsirado XIX a. pabaigoje, kai susikūrė pirmoji žemės savininkų savitarpio draudimo draugija; po I pasaulinio karo atsirado įstatymai dėl privataus ir valstybinio draudimo. Tarybiniais metais Lietuvoje buvo tik valstybinio draudimo įstaigos. Draudimo sistemai vadovavo valstybinis draudimas, veikęs prie Finansų ministerijos. 1990 m. buvo priimtas Draudimo įstatymas, kuris panaikino valstybės monopolį ir nustatė šiuos draudikus:
1) valstybinė draudimo įstaiga;
2) akcinės draudimo bendrovės;
3) draudimo draugijos;
4) savivaldos draugijos.
Norint įsteigti draudimo įmonę reikėjo gauti Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos (VDPT) prie Finansų ministerijos leidimą. Sąlygos leidimui gauti:
1) teisinės;
2) finansinės.
Dabartinius metu galioja 1996 m. priimtas Draudimo įstatymas.

Draudimo teisiniai santykiai.(DTS)
DTS yra prievolinio pobūdžio – draudėjas privalo mokėti įmokas, o draudikas išmokas įvykus draudiminiam įvykiui. DTS-ius sukuria, keičia ir naikina juridiniai faktai.
Galiojančios normos išdėstytos CK bendrojoje dalyje, taip pat ir specialiojoje dalyje (“Draudimas”). Yra dvi draudimo formos: privalomasis ir laisvanoriškasis.
DTS-ius reguliuoja ir poįstatyminiai aktai:
1) 1996 m. Vyriausybės nutarimu patvirtinti VDPT prie Finansų ministerijos nuostatai;
2) Vyriausybė turi teisę tvirtinti privalomojo draudimo taisykles.
Poįstatyminius aktus leidžia ir VDPT prie Finansų ministerijos.
Privalomojo draudimo atsiradimą lėmė įstatymas (ir vėl čia jo žodžiai – teisininkai iš tikrųjų nemato nieko toliau nei savo pačių . tarkime, nosys), kuriame buvo apibrėžtos ir jo rūšys bei nuostatos. Privalomajam draudimui atsirasti pagrindas yra juridinių faktų sudėtis, tuo tarpu kai laisvanoriško draudimo atsiradimo pagrindas yra sutartis.
DTS-ių pobūdis yra prievolinis, nes jų turinį sudaro reikalavimo teisė ir ją atitinkanti pareiga (skola). DTS-ių subjektai:
1) draudikas – draudimo įmonė;
2) draudėjas – asmuo, kuris pagal draudimo sutartį ir/ar įstatymą privalo mokėti įmokas ir turi teisę gauti išmokas įvykus draudiminiam įvykiui;
3) apdraustasis – draudimo sutartyje nurodytas asmuo, kuriam draudikas išmokės išmoką;
4) naudos gavėjas – asmuo, įvardintas sutartyje, kuris įgyja teisę į išmoką po apdraustojo mirties;
5) tretysis asmuo – asmuo, kuris nenurodomas draudimo sutartyje, bet gali įgyti teisę į išmoką;
6) perdraudėjas – draudimo įmonė, kuri savo rizikos tam tikrą laipsnį perduoda kitai draudimo ar perdraudimo įmonei (jis nepaminėjo, kad ne už dyką jie tai daro, o gauna komisinius iš perdraudikų);
7) perdraudikas – draudimo ar perdraudimo įmonė, kuri prisiima tam tikrą rizikos laipsnį;
8) draudimo tarpininkai – draudimo agentai ar brokeriai, kurių paslaugomis turi teisę naudotis draudėjai;
9) draudimo agentas – veikia pavedimo sutartimi, veikia draudimo įmonės vardu ir sąskaita;
10) draudimo brokeris – juridinis asmuo (AB ar UAB), vykdantis brokerio funkcijas draudėjo pavedimu.
Draudimo dalykas – sutartyje ar įstatyme numatytos draudimo įmokos ar premijos bei draudimo išmokos.
Draudimo objektas – turtiniai interesai:

1) susiję su asmens gyvenimo trukme, vestuvėmis, gimimu, kapitalo kaupimu;
2) susiję su kūno sužalojimais, nelaimingais atsitikimais, ligomis;
3) susiję su turto valdymu, naudojimu ir disponavimu;
4) turtiniai interesai, susiję su draudėjo padaryta žala juridinių ar fizinių asmenų turtui.
DTS-ių turinį sudaro subjektų teisės ir pareigos, išplaukiančios iš įstatymo ar draudimo sutarties.

Draudimas tarptautiniuose pervežimuose.
Vėlgi išskiriamos dvi rūšys:
1) privalomasis;
2) laisvanoriškasis.
Tikslas – užtikrinti krovinio valdytojui/keleiviui garantijas dėl galimų atsiradusių nuostolių kompensavimo.
Ši draudimo rūšis paplitusi, nes nuostoliai pervežimuose būna labai dideli. Tai – efektyvi priemonė apsaugoti vežėjus nuo atsakomybės prieš trečiuosius asmenis, kurie nėra sutarties šalys. Ši draudimo rūšis reglamentuota konvencijose.

1.8 Ūkio subjektų turtas
Civiliniai įstatymai turtą traktuoja nevienodai. Yra kelio nuostatos:
1) turtas – tik daiktai, išskyrus pinigus ir vertybinius popierius, pvz., CK 297 str. – nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja duoti nuomininkui turtą naudotis už užmokestį.
2) Kitais atvejais turtas – ne tik daiktai, bet ir piniginiai ženklai ir vertybiniai popieriai – pvz., CK 434 str. – pasaugos sutartimi turtas perduodamas pasaugoti, ir gali būti perduodami ir pinigai, ir vertybiniai popieriai;
3) Turtas – ne tik daiktai, piniginiai ženklai ir vertybiniai popieriai, bet ir turtinės teisės, pagal kurias asmuo turi teisę gauti naudą iš kitų asmenų, pvz., CK – dėl išieškojimo nukreipimo į skolininko sumas esančias pas kitus asmenis.
Naujajame CK tokių neatitikimų nebebus.
Be turto komercinė ūkinė veikla negalima.
Priklausomai nuo subjekto, turto santykis su subjektu būna nevienodas. Juridinių asmenų ir jų steigėjų turtas yra atskirti. Jei ūkio subjektas neturi juridinio asmens teisių – turto atskyrimo principo nėra. Valstybinių įmonių turto disponavimo teisės apribotos, jo naudojasi turtu ir jį valso turto patikėjimo teise.

1-ajai daliai turėtų užtekti to, ką jis sudiktavo. 2-ajai daliai reikia ruoštis iš CT vadovėlio (prievolė, sutartis), CK, įvairius kitus įstatymus. Taip pat skaityti J. Šatas “Komercinės teisės subjektai”.
Dėmesio: kažkas pasiėmė iš Bužinsko keletą teisės aktų, kurie yra būtini norint pasiruošti, tai:
1) 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinių prekių pirkimo-pardavimo sutarčių (ratifikuota LR 1993 m. sausio mėn.);
2) įvairios konvencijos dėl pervežimo keliais, jūra, geležinkeliais.
Tas kažkas tegu geriau paskambina Pliaugai (kaip visiem žinomam kurso subjektui) ir atiduoda, kad ir kiti galėtų žiniomis pasidžiaugti irgi pripuolę prie dakumientų pačitalinti garsiai.

2 dalis

2.1. Komercinės prievolės. (toliau trumpai – KP)

KP reguliuoja santykius, kurie kyla tarp ūkio subjektų bei jų ir kitų subjektų, nesančių ūkio subjektais.
Įstatymas nepateikia jos apibrėžimo. Čia naudojamas CK 165 str. pateiktas apibrėžimas: prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą, kaip antai: perduoti turtą, atlikti darbą, sumokėti pinigus ir pan., arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.
Šis apibrėžimas tinka ir komercinei prievolei apibūdinti, tačiau yra specifinių požymių ypatumų:
1)Jos subjektais yra ūkio subjektai (kreditorius ir skolininkas), bet gali būti, kad vienas iš jų nėra ūkio subjektas.
2)KP tikslas – gauti tam tikrą pelną, todėl tik tos prievolės bus laikomos komercinėmis, kuriose bus santykiai tarp minėtų subjektų, kurių vieno tikslas gauti pelną.
3)KP atsiradimo pagrindu yra sandoriai. Tai yra tik vienas iš CK nurodytų pagrindų. Sandoriai gali būti numatyti įstatymuose, o gali būti ir nenumatyti.
Sandoriai gali būti klasifikuojami pagal tai, kiek reikia – vieno, dviejų ar daugiau – asmenų suderintos valios:
– vienašaliai sandoriai;
– dvišaliai sandoriai;
– daugiašaliai sandoriai.
Ne visi sandoriai gali būti KP pagrindu, pagal savo teisinę prigimtį, nes komerciniai santykiai yra skirti pelnui gauti , tai KP pagrindu gali būti tik atlygintiniai sandoriai.
Prievolei atsirasti reikia trijų prielaidų:
a) atitinkamo įstatymo;
b) prievolės šalių subjektiškumo;
c) juridinių faktų arba jų sudėties.
4) Yra skiriamos sutartinės ir nesutartinės civilinės prievolės nuo analogiškų KP. Paprastai civilinės prievolės skirstomos į šias dvi rūšis tuo pagrindu, kad joms atsirasti yra būtinas šalių susitarimas, o nesutartinėms atsirasti pagrindu yra įstatyme numatytas teisinis faktas, pvz., prievolės dėl žalos padarymo.
KP prievolės rūšys yra skirstomos kitokiu pagrindu. Remiantis tuo, kad jų pagrindu yra dvišalis ar daugiašalis sandėris ( sutartinė komercinė prievolė) ir vienašalis ( nesutartinė komercinė prievolė).
Šie ypatumai išskiria KP iš kitų civilinių prievolių. Kiti prievolių elementai yra tokie patys. KP gali būti su asmenų daugetu, dalinės ir solidarinės, subsidiarinės.
KP objektas.
Jį sudaro tai, dėl ko tarp teisės subjektų susidaro prievoliniai teisiniai santykiai. Objektu gali būti daiktai, veiksmai, veiksmų rezultatai, kūrybinė veikla, kūrybinės veiklos rezultatai.
Prievolės, kurios atsiranda dėl pirkimo- pardavimo, nuomos, panaudos, paskolos ir kitų sutarčių sudarymo, objektu yra tam tikras daiktas (pvz., namo pirkimo-pardavimo, buto nuomos, paskolos sutartis), prievolės, kurios atsiranda dėl paslaugų teikimo, objektu yra veiksmai (pvz., prievolėje dėl turto pervežimo objektu bus veiksmai, kuriuos pervežėjas atlieka perveždamas daiktą. Prievolėse, atsirandančiose iš sutarčių dėl darbų atlikimo (pvz., rangos sutartis) objektu yra ne patys veiksmai, o tų veiksmų ( darbo) rezultatai, kurie yra atskiriami nuo pačių veiksmų.
Pagal naujo CK 6.3. str.
1. Prievolių dalyku gali būti bet kokie veiksmai (veikimas, neveikimas), kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei.
2. Prievolės dalyku taip pat gali būti bet koks turtas, taip pat, kuris bus sukurtas ateity, apibūdintas pagal rūšį ar kiekį arba kurį galima apibūdinti pagal kitus kriterijus
3. Prievolės dalykas gali turėti piniginę arba nepiniginę išraišką, tačiau jis turi atitikti prievolės dalykui keliamus reikalavimus.
4. Prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma.

KP turinys.
KP sudaro kreditoriaus ir skolininko veiksmai, kuriais šalys, atlikdamos arba susilaikydamos nuo jų atlikimo, įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas, atsirandančias iš prievolės.
Prievolėje kreditoriaus veiksmų esmė ta, kad jis turi teisę reikalauti iš skolininko atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų, o skolininko pareiga atlikti arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo, kaip to reikalauja kreditorius.
Skolininko veiksmai gali būti teigiami kreditoriaus atžvilgiu, kai jis perduoda daiktus, atlieka darbus, teikia įvairias paslaugas ir pan. Tačiau kai kuriose prievolėse skolininkas kreditoriaus naudai privalo susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, pavyzdžiui, saugotojas neturi teisės naudotis perduotu jam pasaugotu turtu, jeigu sutartis nenumato kitaip. Dažnai ne tik skolininkas , bet ir kreditorius privalo atlikti tam tikrus veiksmus, kad prievolė būtų tinkamai įvykdyta.
Pagal šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimą, t. y. tam tikrų veiksmų atlikimą arba susilaikymą nuo jų, prievolės gali būti suskirstytos taip: a) su paprasta turinio struktūra; b) su sudėtinga turinio struktūra.
Paprastą prievolinio santykio struktūrą sudaro vienos šalies kreditoriaus subjektinė teisė, o kitos – subjektinė pareiga.
Sudėtingą prievolinio santykio turinio struktūrą sudaro kiekvienos šalies subjektinė teisė ir pareiga, kurios tarpusavyje neatskiriamai susijusios ir sąlygojančios viena kitą.
Taip pat pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimą, t. y. tam tikrų veiksmų atlikimą arba susilaikymą nuo jų atlikimo, prievolės gali būti teigiamo ir neigiamo turinio.
Teigiamo turinio KP yra tokios, kuriomis skolininkas gali vykdyti savo subjektinę pareigą tiktai atlikdamas pozityvius veiksmus. Pavyzdžiui, panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti turtą panaudos davėjui.
Neigiamo turinio prievolės yra tokios, kai skolininkas gali įvykdyti savo subjektinę pareigą tiktai susilaikydamas nuo tam tikrų veiksmų atlikimo (pvz., nuomininkas ar kartu su juo gyvenantys asmenys privalo susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, t. y. neardyti, negadinti, nenaudoti gyvenamųjų patalpų ne pagal paskirtį, kitaip nuomos sutartis bus nutraukta.
Komercinės prievolės forma.
CK 169 str. 1 dalis reikalauja, kad pagal įstatymą ar šalių susitarimą sutartis turi būti sudaryta tam tikra forma. Ji laikoma sudaryta nuo to momento , kada ji išreikšta šia forma. kadangi dauguma prievolių atsiranda įvairių sandorių (sutarčių) pagrindu, todėl jų forma turi esminę reikšmę pačiai prievolei atsirasti ir teisingai bei aiškiai apibrėžti jos šalių teises ir pareigas.
CK 41-44str.nurodo, kokie sandoriai (sutartys) turi būti sudaryti žodine, rašytine forma (paprasta ar notarine). Reikalaujamos sandorio (sutarties) formos nesilaikymas ne tik sudaro sunkumų nustatyti šalių subjektines teises ir pareigas prievolėje, bet ir pačią prievolę daro negaliojančia.
Pagal CK 41 str.
Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma).
Sandoris, kuriam įstatymai nenustato tam tikros formos, laikomas sudarytu taip pat tuo atveju, kai iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį .
Tylėjimas laikomas valios sudaryti sandorį išreiškimu tik LR įstatymų numatytais atvejais.
Pagal CK 42 str.
Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromas žodžiu.
Pagal CK 43 str.
Rašytine forma sudaromi:
1) įmonių, įstaigų ir organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų sandoriai su fiziniais asmenimis, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu LR įstatymai nenumato ko kita, ir atskiras sandorių rūšis, kurioms ką kita numato LR įstatymai;
2) fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip 500 litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, ir kitus sandorius, nurodytus LR įstatymuose
3) kiti sandoriai, kuriems sudaryti įstatymai reikalauja rašytinės formos.
. CK 58str. 1 dalyje nustatyta, kad įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kai tokia pasekmė įsakmiai nurodyta įstatyme. Šiame str. numatytos įvairios pasekmės šalims, jeigu nesilaikoma reikalaujamos formos:
a) atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais sandoriui patvirtinti;
b) notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį;
c) vienai šaliai įvykdžius sandorį, kuriam būtinas notarinis patvirtinimas, vykdžiusios sandorį šalies reikalavimu teismas turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu.
Komercinės prievolės subjektas
KP teisinių santykių šalimis yra teisės subjektai, kurie iš esmės nesiskiria nuo kitų civilinių teisinių santykių šalių
Prievoliniame teisiniame santykyje yra konkretūs teisės subjektai, kurie turi griežtai apibrėžtas subjektines teises ir pareigas. Prievolines subjektines teises ir pareigas gali turėti piliečiai, fiziniai asmenys, valstybė, juridiniai asmenys, valstybė, juridiniai asmenys, t. y. ūkinės veiklos subjektai, ūkinės veiklos subjektai, ūkinės bendrijos, įvairios visuomeninės, politinės, labdaros organizacijos ir kt. Taip pat visuomeniniai susivienijimai, kuriems įstatymas pripažįsta juridinio asmens statusą. Valstybė komerciniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais šių santykių dalyviais.
LR konstitucijoje, civiliniame kodekse, kituose įstatymuose teisės subjektai apibūdinami sąvokomis “pilietis”, “fizinis asmuo”. Kiekvienas pilietis yra asmuo, bet ne kiekvienas asmuo yra pilietis, jų teisinis statusas nėra vienodas, pvz., užsienio piliečiai, , asmenys be pilietybės ne tik kad neturi tokių pilietinių teisių ir pareigų kaip piliečiai, bet jie negali būti teisės subjektais tam tikro turto atžvilgiu (pvz., pagal Konstitucijos 47 str. 1 dalį negali nuosavybės teise įsigyti žemės ar tame straipsnyje išvardintų objektų.
Kiekvienas iš paminėtų teisės subjektų, išskyrus valstybę, kad galėtų būti prievolinio teisinio santykio šalimi, privalo turėti civilinį teisnumą ir veiksnumą. Teisės subjekto civilinis teisnumas suprantamas kaip galėjimas turėti civilines teises ir pareigas, o teisnumo turinys apibrėžtas CK 10 str., kad piliečiai pagal įstatymą gali turėti turtą kaip privačią nuosavybę, teisę užsiimti ūkine, komercine veikla, įsteigti įmones, naudotis gyvenamosiomis patalpomis ir kitokiu turtu, paveldėto turtą ir palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti mokslo, literatūros ir meno kūrinius, išradimo, pramoninio pavyzdžio autorines teises, taip pat turėti kitokias turtines ir asmenines neturtines teises.
Teisės subjekto civilinis veiksnumas suprantamas kaip galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas, kurios atsiranda visiškai, sulaukus pilnametystės (18 m.), išskyrus t. t. įstatymų numatytais atvejais. (CK 11 str.)
Juridinio asmens, kaip prievolės šalies, teisnumas apibrėžtas jų įstatais (nuostatais) CK 25 str..
CK 26 str. 1 dalis apibrėžia juridinio asmens teisnumo pobūdį , nes joje nurodyta, kad juridinis asmuo turi civilinį teisnumą remiantis nustatytais jo veiklos tikslais. Tai reiškia, kad juridinis asmuo, skirtingai nuo fizinio asmens, gali užsiimti tik tokia veikla, kuri numatyta jo įstatuose (nuostatuose).
Teisės subjektai gali būti prievolinio teisinio santykio šalimis tik laikantis anksčiau išdėstytų reikalavimų. Jeigu šių reikalavimų nesilaikoma, jų sudaryti sandoriai gali būti pripažįstami negaliojančiais.
Prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas. Kreditoriumi vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę teisę reikalauti, kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo jų atlikimo. Kreditorius šią savo teisę gali perleisti kitam asmeniui. (CK 238, 1 dalis)
Skolininku vadinamas asmuo, kuris prievolėje turi subjektinę pareigą, pagal kurią kreditoriaus reikalavimu privalo atlikti jo naudai tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų. Skolininkas taip pat turi teisę savo subjektinę pareigą kreditoriui perkelti kitam asmeniui, tačiau tiktai sutinkant kreditoriui( CK 242 str.1 dalis)
Kai kuriais atvejais prievolėje gali būti kreditoriai ar keli skolininkai, arba kiekvienoje iš prievolės šalių keli kreditoriai, bet vienas skolininkas, arba vienas kreditorius, bet keli skolininkai.. ( CK 187 str.). Jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli kreditoriai – vadinama aktyviu daugetu prievolėje, o jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli skolininkai – vadinama pasyviu daugetu prievolėje. Jeigu asmenų daugetą sudaro keli kreditoriai ar keli skolininkai, vadinama mišriu daugetu prievolėje.
Komercinės prievolės rūšys.
Pagal LR teisės doktriną ir CK, prievolės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus:
1) pagal prievolių turinį, t. y. kokių tikslų siekia prievolės šalys;
2) pagal prievolės objekto apibrėžtumą;
3) pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą, kai yra šalių daugetas prievolėje ir kt.
1. Pagal prievolių turinį, t. y. kokius veiksmus prievolės šalys privalo atlikti, kad įgyvendintų tai, dėl ko sudarė tarpusavyje prievolinius santykius, skiriamos šios prievolių rūšys:
a) KP dėl turto perdavimo (pvz., pirkimo- pardavimo (CK 253 str.), tiekimo (CK 270 str.),dovanojimo (CK 280 str.), nuomos (CK 297 str.), sutartys);
b) KP dėl darbų atlikimo (šią grupę sudaro įvairios buitinės rangos ir kapitalinės statybos rangos sutartys);
c) KP dėl paslaugų teikimo (paslaugų teikimas galiojančiais įstatymais nėra vienodai reguliuojamas, nes kiekviena paslauga turi savo specifiką, pvz.,pavedimo sutartis (CK 397 str.),komiso (CK 406 str.), pasaugos (CK 434 str.), krovinio pervežimo (CK 446 str.) sutartys ir kt.;
d) KP dėl pinigų sumokėjimo (joms būdinga tai, kad jos turi būti išreiškiamos ta valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra nustatyta atsiskaitymų forma).
1. Pagal prievolės objekto apibrėžtumą, kreditoriaus reikalavimo teisės atžvilgiu skirstomos:
a) Individualinė prievolė – tai tokia prievolė, kurios skolininkas privalo perduoti kreditoriui individualiai apibrėžtą daiktą ar atlikti konkretų veiksmą;
b) Alternatyvinė prievolė – tai tokia prievolė, kurios skolininkui suteikta teisė pasirinkti kokius veiksmus ar kokį daiktą privalo perduoti kreditoriui, t. y. pasirinkti vieną iš dviejų ar daugiau prievolės objektų.
c) Fakultatyvinė – tai tokia prievolė, kurios skolininkas privalo perduoti kreditoriui apibrėžtą, konkretų daiktą, tačiau jis turi teisę pakeisti šį daiktą kitu, kurio perdavimas, laikantis sutarties sąlygų, vertinamas kaip tinkamas prievolės įvykdymas. Ši prievolė panaši į individualinę prievolę, nes yra vienas prievolės objektas, o skiriasi nuo jos tuo, jos skolininkas turi teisę pakeisti vieną objektą kitu. Reikia pabrėžti, kad fakultatyvinėse prievolėse skolininkas turi teisę, bet ne pareigą, vieną prievolės objektą pakeisti kitu. Iš to išeina, kad kreditorius neturi teisės reikalauti vieno objekto pakeitimo kitu, jeigu prievolės įvykdyti negalima dėl aplinkybės, už kurią skolininkas neatsako.
3) Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimo būdą, kai yra šalių daugetas prievolėje ir kt.
Esant asmenų daugetui skolininko pusėje ( bendraskolių), kiekvienas jų privalo vykdyti prievolę lygiomis dalimis, jeigu įstatymu, šalių susitarimu ar teismo sprendimu nenustatyta kitaip. Priklausomai nuo to, kad kiekvienas jų ar visi kartu įgyvendina savo subjektines teises ir pareigas, prievolės skirstomos į:
a) dalinės prievolės;
b) solidarinės prievolės;
c) subsidiarinės prievolės.
a) Dalinės prievolės Tai tokia prievolė , kurioje dalyvauja keli kreditoriai arba keli skolininkai, ir kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti lygią su kitais kreditoriais prievolės dalį, o kiekvienas iš skolininkų privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės dalį, išskyrus tuos atvejus, kada įstatymas ar sutartis nurodo kitaip (CK 187str. 1 dalis).
Esant aktyviam daugetui prievolėje, kiekvienas kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko įvykdyti prievolę tik jam priklausančioje dalyje. Pasyvi dauguma prievolėje reiškia, kad kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti tik jam tenkančią dalį prievolėje.
Dalinėje prievolėje, kai yra mišrus daugetas, kiekvienas iš kreditorių turi teisę reikalauti įvykdyti tik jam tenkančią dalį prievolėje, o kiekvienas skolininkas privalo įvykdyti pareigą tik jam tenkančioje prievolės dalyje. Dalinė prievolė pasibaigia, kai visi skolininkai įvykdo savo pareigas ir visi kreditoriai gauna tai, kas jiems priklauso pagal prievolę.
b) Solidarinės prievolės – tai tokios prievolės, kurioje kreditorių reikalavimai yra solidarūs skolininkams, ) skolininkų pareigos yra solidarios kreditoriams.
Kreditorių solidarinis reikalavimas prievolėje reiškia, kad kiekvienas kreditorius turi teisę pareikšti reikalavimą įvykdyti prievolę visa apimtimi, tiek ir dėl skolos dalies (CK 191 str. 1d.).
Solidarinė skolininkų pareiga prievolėje reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti visos ar dalies prievolės įvykdymo tiek iš visų skolininkų ar kelių skolininkų bendrai, tiek iš bet kurio jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek ir jos dalį (CK 188str. 1 d.).
Solidarinė skolininkų pareiga preziumuoja, kad kreditorius, kuriam vienas ar keli iš skolininkų iki galo neįvykdė prievolės, turi teisę reikalauti, kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš solidarinių skolininkų arba visi bendrai.
Solidariniai skolininkų įsipareigojimai kreditoriui lieka iki to laiko, kol nebus įvykdyta visa prievolė.
c) Subsidiarinė prievolė – prievolė, kuri įpareigoja papildomą skolininką kartu su pagrindiniu įvykdyti prievolę, bet dažniausiai tiktai tą dalį, kuri neįvykdyta pagrindinio skolininko. Subsidiarinės prievolės atsiradimo pagrindas yra įstatymas arba sutartis.
Tarp solidarinės ir subsidiarinės prievolių yra skirtumai:
a) subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas dažniausiai atsako tiktai pagrindinio skolininko neįvykdytos prievolės dalies ribose, o solidarinėje prievolėje bet kuris iš skolininkų kreditoriaus reikalavimu privalo įvykdyti visą prievolę.
b) Subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas, įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką, turi teisę išieškoti tai, ką įvykdė už skolininką. Ši taisyklė taikoma subsidiarinei prievolei atsiradusiai iš sutarties, bet ne iš įstatymo.
Regresinė prievole vadinama prievolė, pagal kurią trečiasis asmuo turi teisę reikalauti iš skolininko sumokėti tam tikrą pinigų sumą (arba perduoti kitokią turtinę vertybę), kurią sumokėjo už skolininką kreditoriui.

2.2. Komercinės sutartys.

Komercinės sutarties sąvoka. Komercinė sutarčių klasifikacija.

Didžiausią vaidmenį komercinių prievolių atsiradimui turi sutartys, t. y. komercinės sutartys (KS)
KS, kaip ir civilinių sutarčių, sudarymą reguliuoja Civilinis kodeksas. Minėtini ir kiti KS reguliuojantys įstatymai, kaip LR Prekybos įstatymas, atskirų transporto rūšių kodeksai, kiti įstatymai. Tarptautinius KS reguliuoja Civilinis Kodeksas (CK 603-617 str.). Ypač tarptautinėms KS svarbūs (CK 615 – 616 str.)
Pagal naują CK 6. 154 str. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus ( ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

. KS yra 2 ar daugiau šalių susitarimas dėl komercinių santykių sukūrimo, pakeitimo, panaikinimo. Jos laikomos sudarytos, pagal CK 168 str., kada šalys, atitinkamais atvejais – reikalaujama forma, tarpusavyje susitarė dėl visų būtinų, esminių punktų. Ir,pagal CK 169str., įformintos įstatymų nustatyta tvarka. KS laikomos juridiniu faktu, kuris suprantamas kaip sukuriantis sutartinius santykius bei reguliuojantis komercinius santykius.
KS turi būti atlygintinos, t. y. jomis remiantis viena šalis atlieka t. t. veiksmus gaudama t. t . materialinį ekvivalentą ( pinigus, daiktus, paslaugas).
KS kaip ir civilinės sutartys gali būti konsensualinės ir realinės(dauguma KS yra konsensualinės, bet yra nemaža dalis ir realinių, ypač jomis reguliuojami krovinių pervežimo santykiai). Taip pat KS gali būti vienašalės (kai vien šalis turi reikalavimo teisę (kreditorius), o kita – tik tą teisę atitinkančią pareigą (skolininkas)– pvz., paskolos sutartis) ir dvišalės ( kai kiekviena iš šalių kartu yra ir kreditorius, ir skolininkas, pvz., pirkimo-pardavimo sutartis), vienkartinio įvykdymo ir tęstinio vykdymo sutartys,

KS klasifikacija.
KS yra labai įvairios.
Skiriamos:
1) KS dėl atlygintino turto nuosavybės teisės perleidimo:
a) pirkimo -pardavimo.;
b) tiekimo.
2) KS dėl neatlygintino turto nuosavybės teisės perdavimo:
a) dovanojimo.
3) KS dėl turto atlygintino laikino naudojimo
a) nuomos ;
4) KS dėl turto neatlygintino laikino naudojimo
a) panaudos (labai retai, nes ji nebūdinga KT).
5KS dėl paslaugų sutiekimo:
a) pasaugos;
b) pavedimo;
c) komiso;
d) ekspedicijos
6KS dėl pervežimo:
a) krovinių;
b) keleivių pervežimas;
c) buksyravimas.
7)KS dėl kredito ir atsiskaitymų:
a) paskolos;
b) banko sąskaitos;
c) įkeitimo;
d) garantijos;
e) laidavimo.

Komercinės sutartys dėl atlygintino turto nuosavybės teisės perleidimo

1. Pirkimo – pardavimo (p-p) sutartis

Pagal CK 6.305 str., pirkimo -pardavimo sutartimi viena šalis ( pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) nuosavybės ar pasitikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).
Tai labiausiai paplitusi ir pagrindinės sutartis. Dėl jos sudaryta ir tarptautinė konvencija. Ši konvencija buvo sudaroma ne kartą ( tobulinama):
1)1966 m. Hagoje Dėl tarptautinio pirkimo – pardavimo vieningo įstatymo – ji siekė suvienodinti šiuos įstatymus įvairiose srityse.
2) 1980 m. Viena. Dėl tarptautinių pirkimo – pardavimo sutarčių. Čia dalyvauja ir LR 1993 01 19, bet ji buvo paskelbta tik 1995 12 15 VŽ 95-102. Iki tol buvo naudojamas tik neoficialus tekstas.
Ši konvencija yra labai reikšminga , ji unifikuoja tarptautines pirkimo – pardavimo sutarties teisines normas. Jos pagrindu LR pakeitė Prekybos įstatymo kai kurias normas. Konvencija reikšminga tuo, kad reguliuoja sutarties sąlyga dispozicine forma, t. y. suteikia teisę sutarties šalims ir kitaip spręsti sutarties sąlygų reguliavimą. Joje nustatoma šalių iniciatyva sudaryti papildomas sutartis, kurios yra reikalingos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygoms įvykdyti ( tai pervežimo, draudimo). Ši konvencija yra modelis ne tik p-p sutartims, bet ir kitoms ( bent jau netiesiogiai), pvz., rangos sutarčiai.
Konvencija numato, kad p-p sutarties sąlygų formavimas galimas pagal INCOTERMS. Dabar galioja 1980 m. Incoterms.
P-p sutarties sudarymas ( pan. ir kitų sutarčių):
1) Prieš ją sudarant reikia išsiaiškinti subjektus, kurie ją sudaro (tai neaktualu, kai sudaroma viena trumpalaikė sutartis ). Taigi svarbu nustatyti subjektų patikimumą. Reikia įsitikinti, ar t. t. subjektas iš vis egzistuoja, susipažinti su jo finansine ekonomine padėtimi. Šalia jų yra sudaromos sutartys su spec. organizacija, kurios gali pateikti reikiamą informaciją apie t. t. įmonę ( tokios sutartys yra teisėtos).
2) Sutartis gali būti sudaroma betarpiškai tarp šalių arba jų įgaliotų asmenų ( tad reikia patikrinti jų įgaliojimo kompetenciją sudaryti t. t. sutartį.
3) Svarbu išsiaiškinti sutarties dalyką.
a) Reikia atsižvelgti į galimus ribojimus, daugelis valstybių yra oficialiai nustačiusios strateginių medžiagų sąrašus, kuriems yra taikoma embargas (ribojimas)
b) Reikia pasitikrinti , ar nėra kvotų sistemos, t. y. numatytos t. t. produkcijos įvežimo ar išvežimo kvotos, kurią viršijus būtų didesni muitai.
c) Prekių kilmės klausimas, nes k. k. valstybės neįsileidžiat. T. valstybės prekių ( pvz., ilgą laiką Arabų šalys neįsileisdavo Izraelyje gamintų prekių).
d) Kokybės nustatymas. Komerciniuose santykiuose tai labai aktualu, t. y. reikalaujama aiškiai apibrėžtų kokybės reikalavimų. Tai gana sudėtinga. Todėl tarptautinėje praktikoje naudojami kokybės sertifikatai, kuriuos sudaryti gali šalies gamintojai, ar naudojami kitų valstybių nustatyti sertifikatai. Sprendžiant kokybės klausimus neapsiribojama vien kokybės nustatymu. Bet numatoma ir kokybės inspektavimo tvarka, t. y. kokybės tikrinimo tvarka. Kokybei tikrinti LR yra patvirtinusi Prekių priėmimo taisykles (1995 m.). jos taikomos daugiau vietiniuose pirkimo-pardavimo santykiuose, priimant užsienio produkciją tai numato sutartis, o jei nenumato, tai esamos šios taisyklės. Pagal jas tikrinamas kiekis, kokybė, gali būti tikrinama priimant iš pervežėjo ar tikrinant sandėlyje.
Prekių priėmimo taisyklės paprastai sprendžia 2 uždavinius:
1) tikrina prekių kiekį, nes neretai jis neatitinka sutartyje numatyto kiekio, taigi numatoma, kaip reikia įforminti rastus trūkumus. Nustatant kiekinį trūkumą, negalima padaryti taip, kad tai būtų pastebėta jau iškrovus pas gavėją. Čia galimi ir sužalojimai, atsiradę transportuojant. Jie taip pat nustatomi priimant prekes, t. p. turi būti kas dėl to kaltas (pervežėjas ar siuntėjas).
2) kokybės tikrinimas. Tai tinkamumas paskirčiai. Kokybė gali būti tikrinama ilgesnį laiką, nebūtinai iškraunant. Jei ji netinkama, atsiranda įvairios pasekmės visa tai reglamentuoja įvairūs teisės aktai bei sutartys.
4) Susiję ir garantiniai terminai, kuriuos gali nustatyti pats gamintojas arba šalių susitarimu. Jie užtikrina vartotojo interesus.
5) Kainos nustatymas. Dabar tai dažniausiai daro šalys savo susitarimu. Svarbu nustatyti, kokia valiuta atsiskaitoma. Jei terminas ilgas, tai gali keistis valiutos kursas, tam taip pat reikia nustatyti t. t. garantijas. Todėl nominalus kainos nustatymas iš anksto turi būti aptartas atsižvelgiant į valiutos kursą, infliaciją.
6) Jei viena iš šalių nepajėgi atsiskaityti, todėl reikia surasti ir palankias atsiskaitymo formas. Dabar jau sudaromos net atsiskaitymo draudimo sutartys..
7) Kainos sudėčiai turi įtakos ir pervežimo išlaidos, todėl sutartyse reikia aptarti FRANKO (?)(iki kokio punkto persiuntimo išlaidas prisiima siuntėjas). FRANKO taškai yra labai įvairūs:
1) siuntimo stotis;
2) paskirties stotis;
3) siuntėjo sandėlis;
4) gavėjo sandėlis, ir pan.
Taip pat vedama kova su dempingu, kartais prekės realizuojamos net žemiau savikainos. Su tokiais reiškiniais yra kovojama.
8) Labai svarbus sutarties įvykdymo terminai. Sudarant ilgalaikes sutartis, skiriamas visas galiojimo terminas ir tarpiniai terminai ( atskiri krovinių perdavimo momentai). Nustatant tarpinius terminus, reikia atsižvelgti į tranzito reikalavimus, t. y. išnaudoti ekonomiškai palankesnį transporto padėtį.
9) Atsakomybę už termino pažeidimą paprastai yra nustatoma sutartyse delspinigių arba vienkartinių netesybų pavidalu. Nustatant netesybas reikia nustatyti, ar jos yra įskaitinės, ar baudinės, nes kartu su įskaitinėmis sumokami ir nuostoliai.
10) Reikia įsitikinti, ar nėra eksporto licenzijos (apribojimų) . kurias reikia gauti prieš sudarant sutartį, tai dažniausiai turi padaryti pardavėjas.
11) Gali būti numatyti draudimo sutarčių sudarymo atvejai. Stengiamasi išvengti nuostolių rizikos pirkimo-pardavimo santykiuose. Čia atsižvelgiama į perduodamų prekių vertę pagal santykį su draudimo įnašais, taip pat dažnai atsižvelgiama į socialinę – ekonominę situaciją atitinkamoje valstybėje.
12) Dažnai sprendžiami ir nuosavybės teisės perėmimo klausimai, kiek tai liečia atsitiktinės žuvimo rizikos klausimus, nes atskirų valstybių įstatymai, tai reglamentuojami skirtingai ( pvz., LR ji yra visada kartu su nuosavybės teise, kuri pereina nuo įteikimo pervežimui, bet tai dispozicinė norma).
13) Labai aktualūs ir atsakomybės klausimai. Anksčiau tai reguliuodavo poįstatyminiai aktai. Dabar to nebėra, todėl tai turi būti sprendžiama sutartyje. Tai paprastai būna aptarta preformose. (toliau apie atsakomybę žr. 2. 4 temoje)
14) sprendžiami kai kurie jurisdikcijos klausimai. Šalys tarptautinėje sutartyje gali numatyti:
a) kokiais įstatymais remiantis šalys vadovausis dėl sutarties vykdymo ir atsakomybės;
b) koks organas spręs likusius ginčus.

Tiekimo sutartis (pagal CK 270-276 str.)

Tiekimo sutartimi tiekėjas įsipareigoja perduoti nustatytais terminais ar terminu pirkėjui (užsakovui) nuosavybėn (pasitikėjimo teise) numatytą produkciją, o pirkėjas įsipareigoja priimti produkciją ir sumokėti valstybės institucijų reguliuojamomis kainomis ar sutartinėmis kainomis.
Produkcijos kiekis, tiekėjo nepateiktas ar pirkėjo neatsiimtas sutartu terminu, turi būti pateikiamas (atsiimamas) sutartyje numatyta tvarka bei terminais.
Pirkėjas turi teisę, pranešęs tiekėjui, atsisakyti priimti produkciją, kurios patiekimo terminas praleistas, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita. Produkciją, kurią tiekėjas pasiuntė, prieš gaudamas pirkėjo pranešimą, pirkėjas privalo priimti ir už ją sumokėti.
Produkcija turi būti tiekiama sutartyje numatyto asortimento.
Tiekiamos produkcijos kokybė turi atitikti standartus, technines sąlygas ar pavyzdžius. Sutartyje gali būti numatoma, kad turi būti tiekiama aukštesnės kokybės produkcija, nei reikalauja standartai, patvirtintos techninės sąlygos arba pavyzdžiai. Tuo atveju, kai patiekiama žemesnės kokybės produkcija, pirkėjas gali atsisakyti ją priimti ir sumokėtu, o jau sumokėjus pareikalauti grąžinti pinigus.
Terminus ir tvarką, kuriais pirkėjas turi nustatyti patiektos jam produkcijos trūkumus, kai jie negalėjo būti pastebėti, produkciją įprastiniu būdu priimant, ir pareikšti tiekėjui pretenzijas, kylančias iš netinkamos kokybės produkcijos patiekimo, nustato tiekimo sutartis, o jei sutartyje tai nenustatyta – pagal paprastai reiškiamus reikalavimus.
Produkcija turi būti tiekiama kompleksiškai, sutinkamai su standartų, techninių sąlygų arba kainoraščių reikalavimais, sutartyje gali būti numatoma, kad produkcija tiekiama su papildomais prie komplekto dirbiniais (dalimis) arba be atskirų nereikalingų pirkėjui dirbinių (dalių), įeinančių į komplektą. Jeigu komplektiškumo nenustato standartas, patvirtintas techninės sąlygos ar kainoraštis, jis reikiamais atvejais gali būti nustatomas sutartyje.
Tais atvejais, kai patiekiama netinkamos kokybės ar nekomplektinė produkcija, pirkėjas gali išieškoti iš tiekėjo sutartyje nustatytas netesybas (baudą) ir tokiu pirkimu padarytus nuostolius, neįskaitant netesybų (baudos).

Komercinės sutartys dėl neatlygintino turto nuosavybės teisės perdavimo.
Dovanojimo komercinė sutartis (CK 280-282
Dovanojimo sutartimi dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanotojam turtą nuosavybėn.
Asmuo, dovanodamas turtą, gali nustatyti sąlygą, kad šiuo turtu turi būti naudojamasi tam tikram tikslui nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Jeigu apdovanotasis nevykdo dovanojimo sutartyje nustatytos sąlygos, tai dovanotojas teismine tvarka turi teisę reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų nutraukta ir turtas grąžintas jam.
Dovanojimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kada turtas perduodamas apdovanotojam. Nekilnojamo turto dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo) momento.
Dovanojimo sutartis, kurios suma daugiau kaip 2000 litų, turi būti rašytinės formos.
Nekilnojamo turto bei pagrindinių statybinių medžiagų dovanojimo sutartys turi būti notariškai patvirtintos ir per tris mėnesius jeigu įstatymai nenustato kitokio termino, įregistruotos atitinkamai tam tikroje turto registravimo įstaigoje arba kultūros vertybių apsaugos įstaigoje.
Kilnojimo turto, kurio vertė didesnė kaip 30000 litų, dovanojimo sutartys, taip pat pinigų, kurių suma didesnė kaip 30000 litų, dovanojimo sutartys turi būti rašytinės formos ir notariškai patvirtintos.

3.KS dėl atlygintino laikino naudojimo perdavimo:
Nuomos KS. (297-317 str.)
Nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja duoti nuomininkui turtą laikinai naudotis už užmokestį.
Nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinės formos. Nekilnojamojo turto nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka turi būti įregistruojama.
Nuomos sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu.
Jeigu sudarytoje nuomos sutartyje nenurodytas jos terminas, sutartis laikoma sudaryta neapibrėžtam terminui. Tuo atveju kiekviena šalis turi teisę bet kada atsisakyti sutarties, įspėjusi apie tai antrąją šalį prieš vieną mėnesį, o kai nuomojami pastatai, taip pat gyvenamosios ir negyvenamosios patalpos, – prieš tris mėnesius. Nuomos sutartyje gali būti nurodyta ir kita sutarties atsisakymo tvarka.
Jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai sutartis laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui.
Nuomininkas turi teisę subnuomoti nusinuomotą turtą, tiktai gavęs nuomotojo sutikimą.

Išnuomoto turto nuosavybės teisei perėjus iš nuomotojo kitam asmeniui, nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui.
Nuomotojas turi teisę pareikšti teisme, arbitraže arba trečiųjų teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą:

1) jeigu nuomininkas naudojasi turtu ne pagal sutartį ar turto paskirtį;

2) jeigu nuomininkas tyčia ar dėl neatsargumo blogina turto būklę;

3) jeigu nuomininkas nesumoka nuompinigių per sutartyje ar įstatyme nustatytą terminą;

4) jeigu nuomininkas nedaro kapitalinio remonto tais atvejais, kai jis pagal įstatymą ar sutartį privalo jį daryti.
Nuomininkas gali pareikšti teisme, arbitraže arba trečiųjų teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą:

1) jeigu nuomotojas nedaro kapitalinio remonto, kurį jis privalo daryti;

2) jeigu turtas dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako, pasidaro netinkamas naudotis.
Gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja leisti apsigyventi nuomininkui gyvenamojoje patalpoje, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa, mokėti nuomos mokestį. Šalys įsipareigoja vykdyti ir kitas nuomos sutartyje numatytas sąlygas (prievoles).
Įmonių, organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartys sudaromos šalims susitarus.
Gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalys yra nuomotojas ir nuomininkas.

Nuomotojas yra gyvenamųjų patalpų savininkas ar asmuo, jas valdantis kitais pagrindais. Nuomotoju gali būti gyvenamųjų patalpų nuomininkas, kuris įstatymų nustatyta tvarka sudaro subnuomos sutartį.

Nuomininkas yra fizinis asmuo, kuris savo vardu ir dėl šeimos bei buvusių šeimos narių interesų sudaro gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Jeigu gyvenamojoje patalpoje liko nepilnametis, neturintis tėvų arba negalintis gyventi kartu su jais, gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį jo vardu gali sudaryti įstatymo įgaliotas asmuo.
Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra įmonė, organizacija, turi būti sudaroma raštu. Ją pasirašo įgaliotasis pareigūnas ir nuomininkas. Nuomos sutartys tarp fizinių asmenų gali būti sudaromos žodžiu.

Terminuota gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, nepriklausomai nuo to, kas yra jos šalis, turi būti sudaroma raštu. Sutartyje turi būti nurodytas išnuomojamų patalpų adresas, kambarių ir kitokių patalpų skaičius, plotas, patalpose esantys patogumai, priklausiniai ir naudojimosi bendro naudojimo patalpomis sąlygos, nuomos mokesčio dydis ir šio mokesčio mokėjimo terminai, atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarka.

Gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje gali būti numatomos ir kitos sąlygos. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti neterminuota arba terminuota. Rašytinė nuomos sutartis laikoma sudaryta, kai šalys ją pasirašo, o žodinė – nuo šalių susitarimo dėl sutarties sąlygų arba leidimo apsigyventi gyvenamojoje patalpoje dienos. Terminuota sutartis, kurios terminas apibrėžtas įvykio, tampa neterminuota, jei tas įvykis neįvyksta Šalys gali atnaujinti gyvenamosios patalpos terminuotą nuomos sutartį, sudarydamos naują terminuotą arba neterminuotą nuomos sutartį.
Įmonių, organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis išnuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydis nustatomas šalių susitarimu.

Jeigu įmonės, organizacijos ir fiziniai asmenys gyvenamąsias patalpas išnuomoja komercinėmis sąlygomis, mokesčio už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas klausimai nustatomi šalių susitarimu.
Įmonių, organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pakeisti galima tik nuomininkui su nuomotoju susitarus. Nuomotojo ar nuomininko atsisakymas keisti nuomos sutartį gali būti ginčijamas teismine tvarka.
Įmonių, organizacijų ir fizinių asmenų komercinėmis sąlygomis nuomojamų gyvenamųjų patalpų atituštinimo kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos laikui bei kiti su tuo susiję klausimai sprendžiami nuomotojo ir nuomininko susitarimu.
Juridiniai ir fiziniai asmenys turi teisę turėti viešbučius -specialiai įrengtas patalpas laikinai atvykusiems asmenims apgyvendinti. Viešbučiai steigiami ir veikia komercinės veiklos sąlygomis.

KS dėl turto neatlyginto laikino naudojimo
Panaudos KS (366-373)

Panaudos sutartimi panaudos davėjas perduoda turtą laikinai neatlygintinai naudotis panaudos gavėjui, o šis įsipareigoja grąžinti tą turtą.

Panaudos sutarčiai atitinkamai taikomos taisyklės,kaip ir nuomos sutartyje.

Panaudos sutartis gali būti sudaroma apibrėžtam terminui, terminui iki pareikalavimo ar nenurodant termino.

Jeigu tokia sutartis sudaryta nenurodant termino,taisyklės taikomos kaip ir nuomos sutartyje.
Panaudos davėjas atsako už duoto neatlygintinai naudotis turto trūkumus, kurių jis tyčia ar dėl didelio neatsargumo neaptarė, perduodamas turtą.

Panaudos sutartis, sudaryta, nenurodant termino, gali būti nutraukiama asmens, kuriam perėjo duoto neatlygintinai naudotis turto nuosavybės teisė ar patikėjimo teisė, reikalavimu.
Panaudos sutartis,be bendrųjų prievolėms pasibaigto pagrindų, pasibaigia taip pat mirus fiziniam asmeniui arba pasibaigus juridiniam asmeniui, dalyvavusiems sutartyje.

Rangos KS (374-391 str.)

Rangos sutartimi rangovas įsipareigoja savo rizika atlikti tam tikrą darbą pagal užsakovo užduotį iš jo ar savo medžiagos, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti.

Lietuvos Respublikos įstatymai gali numatyti atvejus, kai tam tikrų rūšių darbai gali būti atliekami tik turint nustatyta tvarka išduotą leidimą (licenciją).
Sutartyje numatytiems darbams atlikti gali būti sudaroma tvirta ar apytikrė sąmata.

Jeigu prireikia apytikrę sąmatą žymiai perviršyti, tai rangovas privalo laiku įspėti apie tai užsakovą. Šiuo atveju užsakovas turi teisę atsisakyti nuo sutarties, atlygindamas rangovui jo turėtas išlaidas. Jeigu rangovas apie sąmatos perviršijimą užsakovo neįspėja, tai jis privalo atlikti darbą, nereikalaudamas atlyginti viršijančių sąmatą išlaidų.
Atskirų rūšių rangos sutarties taisyklės gali būti nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

KS dėl paslaugų suteikimo

Pasaugos KS (434-445 str.)

Pasaugos sutartimi pasaugos davėjas perduoda saugotojui turtą pasaugoti, o saugotojas įsipareigoja pasaugoti priimtą turtą ir grąžinti jį išsaugotą. Pasaugos sutartyje saugotojas gali įsipareigoti priimti
pasaugoti turtą, kurį jam ateityje perduos pasaugos davėjas.
Pasaugos sutartis, kurioje viena ar abi šalys yra fiziniai asmenys, jeigu perduodamo pasaugoti turto vertė didesnė kaip penki šimtai litų, turi būti sudaroma rašytine forma Turto perdavimas pasaugoti, esant nepaprastoms aplinkybėms (gaisras, potvynis ir t.t.), gali būti įrodinėjamas liudytojų parodymais nepriklausomai nuo perduoto pasaugoti turto vertės.
Pasaugos sutartis gali būti sudaroma tam tikram terminui, terminui iki pareikalavimo ar nenurodant termino. Pasaugos davėjas turi teisę bet kada pareikalauti iš saugotojo duoto pasaugoti turto. Jeigu turtas duotas pasaugoti iki pareikalavimo arba nenurodant termino, tai saugotojas turi teisę bet kada atsisakyti nuo sutarties, bet privalo suteikti pasaugos davėjui pakankamą tomis aplinkybėmis terminą šiam turtui atsiimti.
Saugotojas privalo imtis turtui saugoti visų priemonių, kurios numatytos sutartyje arba reikalingos turtui išsaugoti.
Saugotojas-organizacija, kuriai pasauga yra vienas iš jos veiklos tikslų, numatytų jos įstatuose (nuostatuose), arba kuri saugo turtą ryšium su savo veikla, atleidžiama nuo atsakomybės už turto praradimą, trūkumą ar sužalojimą tik tuo atveju, kada tai kilo tik dėl nenugalimos jėgos. Jeigu, pasibaigus pasaugos terminui, numatytam sutartyje arba saugotojo nurodytam šio kodekso 436 straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta tvarka, pasaugos davėjas turto neatsiima, tai saugotojas po to atsako už šio turto praradimą, trūkumą ar sužalojimą, tiktai esant jo kaltei.
Jeigu įstatyme arba sutartyje nenumatyta saugotojo pareiga atlyginti nuostolius, kilusius dėl turto praradimo, trūkumo ar sužalojimo, saugotojas atsako:

1) už turto praradimą ir trūkumą – prarasto ar trūkstamo turto verte;

2) už turto sužalojimą – suma, kuria sumažėjo turto vertė.

Jeigu, perduodant į pasaugą, turtas buvo įkainotas ir tas įkainojimas buvo nurodytas sutartyje ar kitokiame saugotojo išduotame dokumente, tai saugotojas atsako įkainojimo suma. Tačiau jeigu įrodyta, kad tikroji prarasto, trūkstamo ar sužaloto turto vertė yra mažesnė už tą sumą, tai saugotojas atsako tikrosios turto vertės suma. Jeigu dėl sužalojimo, už kurį saugotojas atsako, turto kokybė taip pasikeitė, kad jis nebegali būti naudojamas pagal tiesioginę savo paskirtį, tai pasaugos davėjas turi teisę nuo šio turto atsisakyti ir reikalauti iš saugotojo atlyginti turto vertę, kaip jo praradimo atveju.

. Pavedimo KS (397-405)

Pavedimo sutartimi įgaliotinis įsipareigoja atlikti įgaliotojo vardu ir sąskaita tam tikrus juridinius veiksmus. Įgaliotojas privalo sumokėti įgaliotiniui atlyginimą, jeigu tokią pareigą numato sutartis ar įstatymas.
Įgaliotinis privalo atlikti pavestus jam veiksmus pagal įgaliotojo nurodymus.

Įgaliotinis turi teisę nukrypti nuo šių nurodymų, jeigu, atsižvelgiant į reikalo aplinkybes, tai būtina įgaliotojo interesais ir įgaliotinis negalėjo iš anksto atsiklausti įgaliotojo arba negavo laiku atsakymo į savo užklausimą. Šiuo atveju įgaliotinis privalo pranešti įgaliotojui apie nukrypimus, kai tik pasidaro galima pranešti.

Įgaliotinis privalo atlikti jam pavestus veiksmus pats. Jis turi teisę perįgalioti juos atlikti pilnutinai ar dalinai kitam asmeniui (pavaduotojui) tiktai šio kodekso 73 straipsnyje numatytais atvejais. Šiais atvejais įgaliotinis atsako tiktai už pavaduotojo pasirinkimą. Įgaliotojas turi teisę nušalinti įgaliotinio parinktą pavaduotoją.

Įgaliotinis privalo:

1) įgaliotojo reikalavimu, pranešinėti jam visas žinias apie pavedimo vykdymo eigą;

2) įvykdęs pavedimą, tuojau pateikti įgaliotojui ataskaitą, prie kurios turi pridėti pateisinamuosius dokumentus, jeigu to reikia pagal pavedimo pobūdį, taip pat grąžinti įgaliojimą;

3) tuojau perduoti įgaliotojui visa, ką gavo ryšium su pavedimo vykdymu.
Įgaliotojas privalo tuojau priimti iš įgaliotinio visa, ką šis pagal sutartį įvykdė. Įgaliotojas taip pat privalo, jeigu ko kita nenumatyta sutartyje:

1) aprūpinti įgaliotinį priemonėmis, reikalingomis pavedimui įvykdyti;

2) atlyginti įgaliotiniui išlaidas, kurios buvo reikalingos pavedimui įvykdyti;

3) pavedimą įvykdžius, sumokėti įgaliotiniui atlyginimą, jeigu šis priklauso (397 straipsnis).

Pavedimo sutartis pasibaigia, be bendrųjų prievolėms pasibaigti pagrindų, taip pat šiais atvejais:

1) įgaliotojui panaikinus pavedimą;

2) įgaliotiniui atsisakius nuo pavedimo;

3) mirus dalyvaujančiam sutartyje fiziniam asmeniui, pripažinus jį neveiksniu, ribotai veiksniu ar nežinia kur esančiu;

4) likvidavus dalyvaujantį sutartyje juridinį asmenį.

Įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti pavedimą, o įgaliotinis – bet kada nuo jo atsisakyti. Susitarimas atsisakyti nuo šių teisių negalioja.

Jeigu įgaliotinis atsisako nuo pavedimo tokiomis sąlygomis, kada įgaliotojas negali kitaip užtikrinti savo interesų, tai įgaliotinis privalo atlyginti nuostolius, padarytus apie pavedimo sutarties pasibaigimą ir imtis priemonių, reikalingų pas juos esančiam įgaliotojo turtui apsaugoti. Tokios pat pareigos tenka įgaliotinio globėjui, kai įgaliotinis pripažįstamas neveiksniu, įgaliotinio rūpintojui, kai įgaliotinis pripažįstamas ribotai veiksniu, ir įgaliotinio turto globėjui, kai įgaliotinis pripažįstamas nežinia kur esančiu, taip pat juridinio asmens likvidatoriui, kai likviduojamas juridinis asmuo, kuris buvo pavedimo sutartyje įgaliotiniu.
Įgaliotojui mirus, jo įpėdiniai privalo tuojau pranešti įgaliotiniui apie pavedimo sutarties pasibaigimą. Tokios pat pareigos tenka įgaliotojo globėjui, kai įgaliotojas pripažįstamas neveiksniu, įgaliotojo rūpintojui, kai įgaliotojas pripažįstamas ribotai veiksniu, ir įgaliotojo turto globėjui, kai įgaliotojas pripažįstamas nežinia kur esančiu, taip pat juridinio asmens likvidatoriui, kai likviduojamas juridinis asmuo, kuris buvo pavedimo sutartyje įgaliotoju.

. Komiso KS (406 _433 str.)

Komiso sutartimi komisionierius įsipareigoja komitento pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu komitento sąskaita.
Komiso sutartis turi būti sudaryta rašytine forma.
Pagal sandorį, komisionieriaus sudaromą su trečiuoju asmeniu, teisės ir pareigos atsiranda komisionieriui, nors komitentas ir būtų nurodytas sandoryje arba sueitų su trečiuoju asmeniu į tiesioginius santykius, vykdant šį sandorį.
Turtas, kurį komisionierius gauna iš komitento arba įgyja komitento sąskaita, yra komitento nuosavybė.
Prisiimtą pavedimą komisionierius privalo įvykdyti naudingiausiomis komitentui sąlygomis. Jeigu komisionierius sudaro sandorį naudingesnėmis sąlygomis, negu buvo nurodęs komitentas, tai visa nauda tenka komitentui, jei šalių susitarimu nenumatyta ko kita.
Komisionierius turi teisę nukrypti nuo komitento nurodymų šio kodekso 398 straipsnyje numatytais atvejais. Komisionierius, pardavęs turtą mažesne kaina, negu jam buvo nurodęs komitentas,privalo atlyginti komitentui skirtumą, jeigu neįrodo, kad nebuvo galimumo parduoti turtą komitento nurodyta kaina ir kad, parduodant turtą mažesne kaina, apsisaugota nuo dar didesnių nuostolių. Jeigu komisionierius nuperka turtą didesne kaina, negu jam buvo nurodęs komitentas, tai komitentas, nenorėdamas tokio pirkimo priimti, privalo pareikšti apie tai komisionieriui tuojau, kai tik gauna pranešimą apie sandorio su trečiuoju asmeniu sudarymą. Priešingu atveju laikoma, kad pirkimą komitentas priėmė. Jeigu komisionierius praneša, kad jis kainos skirtumą prisiima savo sąskaiton, tai komitentas neturi teisės atsisakyti nuo jo sąskaita sudaryto sandorio.
Komisionierius turi įvykdyti visas pareigas ir įgyvendinti visas
teises, kylančias iš jo sudaryto su trečiuoju asmeniu sandorio.
Komisionierius atsako komitentui už esančio pas jį komitento turto praradimą, trūkumą ar sužalojimą, jeigu neįrodo, kad tai įvyko ne dėl jo kaltės.
Komitentui mirus, pripažinus jį neveiksniu, ribotai veiksniu, nežinia kur esančiu, taip pat pasibaigus juridiniam asmeniui, esančiam komitentu, komisionierius privalo toliau vykdyti jam duotą pavedimą, iki gaus iš komitento teisių perėmėjų ar atitinkamai iš komitento atstovų reikiamus nurodymus.
Jeigu ko kita nenumato sutartis, komisionierius neturi teisės atsisakyti įvykdyti prisiimtą pavedimą, išskyrus tuos atvejus, kada atsisakoma dėl to, kad pavedimo negalima įvykdyti arba kad komitentas pažeidė komiso sutartį.

Ekspedicijos KS (pagal naujo CK 6.824-6.829)

(kadangi apie ekspediciją senajame CK nieko neradau, įvedžiau naujojo CK str. apie nagrinėjamą dalyką, daugiau apie ekspediciją, žr. žemiau 2.7 temoje, ten “nupiešta “iš paskaitų.

Krovinių ekspedijavimas – krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių ekspedijavimo sutartyje.
Ekspeditorius – juridinis asmuo (verslininkas), sudaręs krovinių ekspedijavimo sutartį su užsakovu ir įsipareigojęs užsakovo (užsakovo kliento) lėšomis, jo ar savo vardu gabenti jam priklausantį krovinį ir atlikti kitus su tuo susijusius veiksmus
.Krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu. Krovinių ekspedicijos sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai ekspeditorius patvirtina gautą užsakymą. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatytos ekspeditoriaus pareigos organizuoti krovinių vežimą ekspeditoriaus ar kliento pasirinktu transportu ir maršrutu, ekspeditoriaus pareiga savo arba kliento vardu sudaryti vežimo ir kitas sutartis, užtikrinti krovinių išsiuntimą, pakrovimą ar iškrovimą, taip pat kitos su krovinių vežimu susijusios pareigos. Krovinių ekspedicijos sutartyje gali būti numatyta, kad ekspeditorius teikia papildomas paslaugas: gauna iš atitinkamų įstaigų krovinio eksportui ar importui reikalingus dokumentus, atlieka muitinės ir kitus formalumus, tikrina krovinio kiekį ir būklę, iškrauna ir pakrauna krovinius, sumoka rinkliavas, mokesčius bei kitas sumas, kurias privalo mokėti užsakovas (užsakovo klientas), saugo, sandėliuoja krovinį, bei teikia kitas paslaugas. Šio skyriaus taisyklės taip pat taikomos ir tais atvejais, kai pagal sutartį ekspeditoriaus pareigas atlieka vežėjas. Krovinių ekspedicijos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota.

Krovinių ekspedicijos sutartis sudaroma raštu arba pateikiant užsakymą tam tikromis ryšio priemonėmis. Krovinių ekspedijavimo sutartimi gali būti laikomas ir ekspeditoriaus užpildytas krovinio vežimo važtaraštis, pasirašytas užsakovo (užsakovo kliento). . Klientas turi išduoti ekspeditoriui įgaliojimą, jeigu tai yra būtina ekspeditoriaus pareigoms atlikti.
Ekspeditorius už krovinių ekspedicijos sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako sutartyje nustatyta tvarka.Jeigu ekspeditorius įrodo, kad ekspedicijos sutartis pažeista dėl to, kad buvo neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta vežimo sutartis, tai ekspeditoriaus atsakomybė užsakovui (užsakovo klientui) nustatoma pagal tas pačias taisykles, pagal kurias ekspeditoriui atsako atitinkamas vežėjas.

Užsakovas (užsakovo klientas) privalo pateikti ekspeditoriui dokumentus ir kitokią informaciją apie krovinio savybes, jo vežimo sąlygas, taip pat kitą būtiną informaciją, kad ekspeditorius galėtų tinkamai įvykdyti savo prievoles. Ekspeditorius privalo pranešti užsakovui (užsakovo klientui) apie gautos informacijos trūkumus, o jei gauta ne visa informacija, – pareikalauti iš kliento visos reikalingos informacijos.Jeigu užsakovas (užsakovo klientas) nepateikia būtinos informacijos, ekspeditorius turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą, iki tokia informacija bus pateikta. Užsakovas (užsakovo klientas) atsako už nuostolius, kuriuos patyrė ekspeditorius dėl to, kad užsakovas (užsakovo klientas) neįvykdė šiame straipsnyje nustatytų pareigų.

Ekspeditorius savo prievolei įvykdyti turi teisę pasitelkti trečiuosius asmenis, jeigu sutartis nenustato, kad sutartį ekspeditorius privalo įvykdyti asmeniškai. Sutarties vykdymo visiškas ar dalinis perdavimas tretiesiems asmenims neatleidžia ekspeditoriaus nuo atsakomybės užsakovui (užsakovo klientui) už sutarties įvykdymą. Ekspeditorius, visiškai ar iš dalies perdavęs sutarties vykdymą tretiesiems asmenims, jų atžvilgiu įgyja užsakovo (užsakovo kliento) teises.

Kiekviena šalis turi teisę vienašališkai nutraukti neterminuotą krovinių ekspedicijos sutartį, įspėjusi apie tai kitą šalį prieš vieną mėnesį, jeigu sutartyje nenustatytas ilgesnis įspėjimo terminas. Sutartį vienašališkai nutraukusi šalis privalo atlyginti kitai šaliai dėl to padarytus nuostolius.

KS dėl pervežimo

Krovinių ir keleivių pervežimo KS (446-466)

Krovinio pervežimo sutartimi pervežėjas įsipareigoja pateikti transporto priemonę, nugabenti siuntėjo jam patikėtą krovinį į paskirties punktą ir išduoti jį turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas įsipareigoja už krovinio pervežimą sumokėti nustatytą užmokestį.
Keleivio pervežimo sutartimi pervežėjas įsipareigoja pervežti keleivį į paskirties punktą, o jeigu keleivis įdavė bagažą,- taip pat nugabenti bagažą į paskirties punktą ir išduoti jį turinčiam teisę gauti bagažą asmeniui; keleivis įsipareigoja sumokėti nustatytą užmokestį už pervežimą, o jeigu įduotas bagažas,- ir už bagažo pervežimą.
Krovinių, keleivių ir bagažo pervežimo sąlygas ir šių pervežimų šalių atsakomybę nustato pervežimo sutartis, atskirų transporto rūšių įstatai (kodeksai) ir nustatyta tvarka leidžiamos taisyklės.
Pervežėjas ir siuntėjas atsako turtu už pervežimo priemonių nepateikimą, pervežamo krovinio nepateikimą ir kitus pervežimo sutarties pažeidimus.
Pervežėjas atsako už priimto pervežti krovinio ir bagažo praradimą, trūkumą ir sužalojimą, jeigu neįrodo, kad praradimas, trūkumas ar sužalojimas kilo ne dėl jo kaltės Transporto įstatuose (kodeksuose) gali būti numatomi atvejai, kada pervežėjo kaltę dėl krovinio praradimo, trūkumo ar sužalojimo turi įrodyti gavėjas arba siuntėjas.
Pervežėjas privalo nugabenti krovinį ar bagažą į paskirties punktą transporto įstatuose (kodeksuose) ar nustatyta tvarka leidžiamose taisyklėse nustatytu terminu. Jeigu nugabenimo terminas nurodyta tvarka nenustatytas, šalys turi teisę nustatyti šį terminą sutartyje. Pervežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės už praleidimą termino kroviniui ar bagažui nugabenti, jeigu terminas praleistas ne dėl jo kaltės.

Pretenzijų ir ieškinių pareiškimo tvarką ir ieškininius senaties terminus ginčuose, kylančiuose iš pervežimo, nustato transporto šakų įstatymai arba tarptautinės sutartys.
Užmokesčio už krovinių, keleivių ir bagažo pervežimą automobilių transportu dydis, taip pat rinkliavų už pervežėjų atliekamus su pervežimu susijusius papildomus darbus ir operacijas dydis nustatomas šalių susitarimu arba pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintus tarifus.
Už šalių, padarytą, pervežant krovinį ar bagažą automobilių transportu, pervežėjas atsako:

1) krovinį ar bagažą praradus arba esant jo trūkumui, – prarasto arba trūkstamo krovinio ar bagažo vertės dydžiu;

2) krovinį ar bagažą sužalojus, – sumos, kuria sumažėjo jo vertė, dydžiu;

3) praradus krovinį ar bagažą, įteiktą pervežti, pareiškiant jo vertę, – pareikštosios krovinio ar bagažo vertės dydžiu. Tačiau jeigu įrodyta, kad pareikštoji krovinio ar bagažo vertė yra mažesnė už tikrąją vertę, tai pervežėjas atsako tikrosios jo vertės dydžiu.

Jeigu dėl sužalojimo, už kurį pervežėjas atsako, krovinio ar bagažo kokybė tiek pasikeitė, kad jo nebegalima naudoti pagal tiesioginę jo paskirtį, krovinio ar bagažo gavėjas turi teisę nuo jo atsisakyti ir pareikalauti atlyginti už jo praradimą. Jeigu krovinys ar bagažas, už kurio praradimą ar trūkumą pervežėjas sumokėjo atitinkamą atlyginimą, paskiau surandamas, tai gavėjas (siuntėjas) turi teisę pareikalauti, kad tas krovinys ar
bagažas būtų jam išduotas; tokiu atveju jis turi grąžinti atlyginimą, gautą už krovinio praradimą ar trūkumą. Šalių susitarimu gali būti numatyta ir kitokia šalių atsakomybė už šiuos pažeidimus.

Buksyravimo KS (pagal LR prekybinės laivybos įstatymą)

Buksyravimo jūra sutartis – susitarimas, kuriuo laivo valdytojas įsipareigoja už atlyginimą buksyruoti kitą laivą ar kitokį plaukiantį objektą.
Buksyravimo jūra sutartis gali būti sudaroma raštu ar žodžiu. Susitarimas dėl pavedimo buksyruojančio laivo kapitonui vadovauti buksyravimui gali būti įrodomas tik rašytiniais objektais.
Kiekviena buksyravimo jūra sutarties šalis privalo iš anksto tinkamai parengti savo laivą ar kitą objektą buksyravimui.
Buksyruojančio laivo valdytojas neatsako už laivo trūkumus, jeigu įrodo, kad tokie trūkumai negalėjo būti pastebėti (nematomi trūkumai) iki buksyravimo jūra sutarties sudarymo.
Buksyruojančio laivo valdytojas neatsako už žalą, padarytą buksyruojamam laivui, ar kitam plaukiojančiam objektui arba juose esančiam turtui dėl to, kad buvo buksyruojama tarp lyčių, jeigu neįrodyta, kad žala padaryta dėl buksyruojančio laivo kaltės.
Atsakomybė už buksyruojant padarytą žalą buksyruojamam laivui, kitam plaukiojančiam objektui arba juose esančiam turtui, kai buksyruojančio laivo kapitonas vadovauja buksyruojančiam laivui ar kitam plaukiojančiam objektui, jei nėra kitokio šalių susitarimo, tenka buksyruojančio laivo valdytojui, jeigu jis neįrodo, kad jo kaltės nebuvo.
Atsakomybė už buksyruojančiam laivui arba jame esančiam turtui buksyruojant padarytą žalą, kai buksyruojamo laivo ar kito plaukiojančio objekto kapitonas vadovauja buksyruojančiam laivui, jei nėra kitokio šalių susitarimo, tenka buksyruojamo laivo ar kito plaukiojančio objekto valdytojui, jeigu jis neįrodo, kad jo kaltė nebuvo.

KS dėl kreditų ir atsiskaitymų
Paskolos KS (CK 291-295str.)

Paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartyje paskolos davėjas gali įsipareigoti pinigus ar daiktus paskolos gavėjui perduoti ateityje.
Procentų pagal paskolos sutartį dydis gali būti nustatytas šalių susitarimu, jeigu ko kita nenustato įstatymai.
Jeigu paskolos gavėjas pinigų ar kitų daiktų faktiškai negavo arba gavo jų mažiau, negu sutartyje nurodyta, tai jis turi teisę nuginčyti visos paskolos sutarties arba jos dalies galiojimą. Tais atvejais, kada paskolos sutartis turi būti sudaroma rašytine forma (43 straipsnis), nuginčyti ją, remiantis liudytojų parodymais, neleidžiama, išskyrus baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų atvejus.
Bankų ir kitų kredito įstaigų paskolų operacijas reguliuoja CK ir kiti įstatymai.

Banko sąskaitos KS (467-471)

.
Banko sąskaitos sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja priimti ir įskaityti į indėlininkui atidarytą sąskaitą indėlininko vardu gautas pinigų sumas, vykdyti indėlininko pavedimus dėl jo sąskaitoje esančių lėšų, atlikti kitas sutartyje numatytas operacijas, o indėlininkas įsipareigoja sumokėti bankui ar kitai kredito įstaigai sutartyje numatytą atlyginimą už sąskaitos tvarkymo paslaugas.

Bankas ar kita kredito įstaiga turi teisę disponuoti pagal banko sąskaitos sutartį atidarytoje sąskaitoje esančiais pinigais ir, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip, už disponavimą sąskaitoje esančiais pinigais mokėti su indėlininku sudarytoje sutartyje numatytą pinigų sumą (palūkanas).

Pagal prievoles mokama atsiskaitant grynais arba negrynais pinigais. Atsiskaitymų per kredito įstaigas tvarką ir formas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Be asmens sutikimo nurašyti lėšas, esančias jo sąskaitoje kredito įstaigoje, leidžiama tik išimtiniais ir tik Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais.
Kredito įstaigos atsisakymas atlikti operacijas, numatytas šalių susitarimu, taip pat lėšų nurašymas gali būti ginčijamas teismine tvarka.

Indėlis – tai pinigų suma, esanti banke ar kitoje kredito įstaigoje pagal indėlio, indėlio pasaugos ar banko sąskaitos sutartį atidarytoje sąskaitoje.
Indėlininku laikomas vienas ar keli asmenys, kurie pagal indėlio ar banko sąskaitos sutartį turi reikalavimo teisę į jiems atidarytoje sąskaitoje esančias lėšas, taip pat vienas ar keli asmenys, turintys pasaugai padėtą pinigų sumą pagal indėlio pasaugos sutartį.
Indėlininkas, norėdamas sudaryti indėlio, indėlio pasaugos ar banko sąskaitos sutartį, pateikia bankui ar kitai kredito įstaigai prašymą raštu arba kitu būdu pareiškia norą sudaryti indėlio, indėlio pasaugos ar banko sąskaitos sutartį. Bankas ar kita kredito įstaiga turi teisę sudaryti indėlio, indėlio pasaugos ar banko sąskaitos sutartį ir atidaryti sąskaitą tik nustatytos tapatybės asmeniui. Bankas ar kita kredito įstaiga neturi teisės kontroliuoti, kaip naudojamos indėlininko sąskaitoje esančios lėšos ir kaip jomis disponuojama, ar nustatyti kitokius lėšų naudojimo ir disponavimo jomis apribojimus, išskyrus sutartyje ir (ar) įstatymuose nustatytus atvejus. Bankas ar kita kredito įstaiga privalo garantuoti sąskaitos slaptumą. Bankas ar kita kredito įstaiga neturi teisės be indėlininko sutikimo teikti informacijos apie indėlininką, jo sąskaitoje esančias lėšas ir indėlininko pavedimu atliekamas operacijas, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Banko ar kitos kredito įstaigos atsisakymas sudaryti indėlio, indėlio pasaugos ar banko sąskaitos sutartį ir atidaryti sąskaitą įstatymų arba banko ar kitos kredito įstaigos nenumatytais atvejais gali būti ginčijamas teismine tvarka.

Indėlio sutartimi indėlininkas perduoda banko ar kitos kredito įstaigos nuosavybėn į savo vardu atidarytą sąskaitą pinigus, o bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja grąžinti tokią pat pinigų sumą ir sumokėti palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais.
Indėlio pasaugos sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga, priėmusi iš indėlininko pinigus į jo vardu atidarytą sąskaitą, įsipareigoja išsaugoti indėlininko sąskaitoje esančią pinigų sumą ir ją grąžinti sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais, o indėlininkas įsipareigoja sumokėti bankui ar kitai kredito įstaigai atlyginimą už pasaugą bei atsiimti pasaugai perduotus pinigus sutartyje nustatytu terminu. Indėlio pasaugos sutartyje privalo būti numatyta lėšų, neatsiimtų sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais, tolesnio naudojimo tvarka. Bankas ar kita kredito įstaiga neturi teisės disponuoti pagal indėlio pasaugos sutartį jai perduotais pinigais. Į pasaugai priimtus indėlius negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal šiuos indėlius priėmusių banko ar kitos kredito
įstaigos prievoles.

Indėlio, indėlio pasaugos ir banko sąskaitos sutartys sudaromos paprasta rašytine forma. Jeigu rašytinės formos nesilaikoma, indėlio, indėlio pasaugos ir banko sąskaitos sutartys negalioja. Indėlio sutartis laikoma sudaryta rašytine forma ir tais atvejais, jeigu indėlio priėmimas yra patvirtintas indėlininkui išduota taupomąja knygele ar indėlio sertifikatu. Tokiu atveju taupomojoje knygelėje ir (ar) indėlio sertifikate turi būti nurodytos indėlio sutarties sąlygos. Indėlio, indėlio pasaugos ir banko sąskaitos sutartyse turi būti nustatyta sutarties sąlygų keitimo ir sutarties nutraukimo tvarka. Sutarčių sąlygos, kurios suteikia teisę bankui ar kitai kredito įstaigai vienašališkai keisti sutarties sąlygas arba atima teisę indėlininkui anksčiau sutartyje nustatyto termino nutraukti sutartį
ir atsiimti indėlį, negalioja.
Indėlio, indėlio pasaugos ir banko sąskaitos sutartis gali būti sudaryta ir sąskaita atidaryta kito asmens naudai. Jeigu sutartyje nenumatyta kitaip, asmuo, kurio naudai atidaryta sąskaita, įgyja indėlininko teises pagal jo naudai sudarytą sutartį nuo tada, kai jis kreipiasi į banką ar kitą kredito įstaigą su reikalavimu, pagrįstu jo naudai sudaryta sutartimi, arba kitokiu būdu pareiškia bankui ar kitai kredito įstaigai savo valią naudotis jo naudai sudarytos sutarties suteikiamomis teisėmis. Indėlio, indėlio pasaugos ir banko sąskaitos sutartis, sudaryta mirusio ar sutarties sudarymo momentu iš viso nesančio asmens naudai, negalioja.

Kol asmuo, kurio naudai sudaryta sutartis, nepareiškia bankui ar kitai kredito įstaigai savo valios naudotis indėlininko teisėmis, indėlininko teisėmis turi teisę naudotis asmuo, sudaręs sutartį.

Įkeitimo KS (198-211)

Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius, išskyrus išimtis, nurodomas Lietuvos Respublikos įstatymuose. Įkeitimas atsiranda pagal sutartį arba įstatymą.Jeigu ko kita nenurodyta sutartyje arba įstatyme, įkeitimas užtikrina reikalavimą ta apimtimi, kuri yra jo patenkinimo momentu, įskaitant procentus, netesybas (baudą, delspinigius), nuostolius, padarytus prievolės įvykdymo termino praleidimu, taip pat išieškojimo išlaidas.
Įkaito davėju gali būti tiek pats skolininkas, tiek ir trečiasis asmuo. Įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo turto savininkas arba turėti į tą turtą patikėjimo teisę.
Įkeitimo dalyku gali būti bet koks turtas, išskyrus tokį turtą, į kurį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti nukreipiamas išieškojimas.
Įkeitimo sutartyje turi būti nurodoma: įkaito davėjo ir įkaito turėtojo pavadinimas ir gyvenamoji vieta (buveinė), įkeičiamojo turto aprašymas, įkainojimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrinamos prievolės esmė, dydis ir įvykdymo terminas.
Įkeitimo sutartis turi būti sudaroma rašytine forma.

Įkeistasis turtas, išskyrus nekilnojamąjį turtą, perduodamas įkaito turėtojui, jeigu ko kita nenustato įstatymai arba sutartis.
Įkeitimo teisė įkeičiamam turtui- nuo šio turto perdavimo įkaito turėtojui, o jeigu pagal įstatymus arba sutartį turtas neturi būti perduodamas, – nuo įkeitimo sutarties sudarymo.
Įkaito turėtojas, kuriam perduotas įkeistasis turtas, privalo jį tinkamai laikyti. Jis atsako už šio turto išsaugojimą, jeigu neįrodo, kad turtas prarastas arba sugedo ne dėl jo kaltės Įkaito turėtojas neturi teisės naudotis įkeistuoju turtu, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba sutartis.
Jeigu įkeistasis turtas nustojo būti valdomas įkaito turėtojo ar skolininko, pas kurį jis buvo paliktas, jį gali
išreikalauti įkaito turėtojas

Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo turto vertės teismo, trečiųjų teismo (arbitražo) sprendimu, jeigu ko kita nenustato įstatymas. Jeigu į įkeistąjį turtą nukreipia išieškojimą kitas asmuo, tai įkaito turėtojas turi teisę reikalauti, kad įkeitimu užtikrinta prievolė būtų įvykdyta prieš terminą. Jeigu sumos, gautos, pardavus įkeistąjį turtą, neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui pilnutinai patenkinti, tai, nesant kitokio nurodymo įstatyme ar sutartyje, įkaito turėtojas turi teisę išieškoti
trūkstamą sumą iš skolininko kito turto; tuo atveju jis neturi pirmenybės prieš kitus kreditorius. Jeigu nustatytu terminu nepadengiama paskola, užtikrinta turto įkeitimu lombarde, tai, praėjus lengvatiniam vieno mėnesio terminui, lombardas parduoda tą turtą tikrąja jo verte, bet ne mažesne, kaip nustatytasis įkainojimas .Įkeistajam turtui žuvus, jeigu jis buvo apdraustas, įkaito turėtojas turi pirmenybės teisę patenkinti savo reikalavimą iš draudimo išmokos.
Sutartis dėl įkeitimu užtikrinto reikalavimo perleidimo turi būti sudaroma, laikantis taisyklių straipsnyje. Apie reikalavimo perleidimą turi būti pranešama skolininkui, o jeigu įkaito davėjas yra trečiasis asmuo – tai ir įkaito davėjui.
Įkeitimo teisė pasibaigia:

1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;

2) žuvus įkeistajam turtui;

3) įkaito turėtojui įgijus įkeistojo turto nuosavybės teisę arba patikėjimo teisę;

4) įkeistąjį turtą pardavus priverstine tvarka.
iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti.

. Garantijos KS (CK 220 –221 str.)

Garantija laikoma įstatymuose ar sutartyje numatyta vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo-skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Garanto atsakomybė yra subsidiarinė . Garantas, įvykdęs asmens-skolininko prievolę, turi teisę atgręžtino reikalavimo būdu reikalauti iš asmens-skolininko savo sumokėtos sumos.
Sutartimi nustatyta garantija turi būti sudaroma rašytine forma. Rašytinės formos nesilaikymas garantijos sutartį daro negaliojančią.

Laidavimo KS (212-219str.)

Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos savo prievolės ar jos dalies

Laidavimo sutartis turi būti sudaroma rašytine forma. Rašytinės formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią.
Prievolės neįvykdžius, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariniai skolininkai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laiduotojas atsako ta pačia apimtimi, kaip ir skolininkas, konkrečiai imant, už procentų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų sumokėjimą, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis.
Jeigu kreditorius pareiškia ieškinį laiduotojui, tai šis privalo patraukti skolininką dalyvauti byloje. Priešingu atveju skolininkas turi teisę pareikšti prieš atgręžtini laiduotojo reikalavimą visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo prieš kreditorių.

Laiduotojas turi teisę pareikšti prieš kreditoriaus reikalavimą visus atsikirtimus, kuriuos galėtų pateikti skolininkas. Laiduotojas nepraranda teisės pareikšti šiuos atsikirtimus net ir tuo atveju, kai skolininkas nuo jų atsisako arba pripažįsta savo prievolę.

Įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės, turimos šioje prievolėje. Kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtino reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos. Laiduotojui įvykdžius prievolę, kreditorius privalo perduoti jam dokumentus, patvirtinančius reikalavimą į skolininką, taip pat teises, užtikrinančias tą reikalavimą.
Skolininkas, įvykdęs laidavimu užtikrintą prievolę, privalo tuojau pranešti apie tai laiduotojui. Priešingu atveju laiduotojui, savo ruožtu įvykdžiusiam prievolę, paliekama atgręžtino reikalavimo į skolininką teisė. Skolininkas šiuo atveju turi teisę išieškoti iš kreditoriaus tik tai, ką šis be pagrindo gavo.
Kreditoriui atsisakius nuo priklausančios jam pirmenybės teisės patenkinti jo reikalavimą ar nuo kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės už tai, kad skolininkas neįvykdė prievolės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, pasinaudodamas aukščiau nurodytomis teisėmis.
Laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė. Laidavimas taip pat pasibaigia, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibrėžtas pareikalavimo momentu, tai, nesant kitokio susitarimo, laiduotojo atsakomybė pasibaigia, suėjus vieneriems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos.

2.3 Komercinių sutarčių sudarymas,pakeitimas ir nutraukimas

Bendri komercinių sutarčių sudarymo,pakeitimo ir nutraukimo nuostatai(pagal LR įstatymus,pagal tarptautines konvencijas)

Sutartis laikoma sudaryta,kada šalys ,atitinkamais atvejais-reikalaujama forma,tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų.Esminiai yra tie sutarties punktai,kurie tokiais laikomi pagal įstatymą arba yra būtini tos rūšies sutartims,taip pat visi tie punktai,dėl kurių,vienos iš šalių pareiškimu,turi būti susitarta.(CK 168 str.)

Sutartis sudaroma tam tikra forma.. Jeigu pagal įstatymą ar šalių susitarimą sutartis turi būti sudaryta tam tikra forma,ji laikoma sudaryta nuo to momento,kada ji išreikšta šia forma..Jeigu pagal įstatymą ar šalių susitarimą sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma,ji gali būti sudaroma,tiek surašant vieną šalių pasirašytą dokumentą,tiek ir apsikeičiant raštais,telegramomis ,telefonogramomis ir pan.,pasirašytais tos šalies ,kuri juos siunčia.Sutartis gali būti sudaroma priimant vykdyti užsakymą.(CK 169 str.).
Kada pasiūloma sudaryti sutartį, kartu nurodant terminą atsakyti, sutartis laikoma sudaryta, jeigu pasiūliusis asmuo antrosios šalies atsakymą apie tai,kad ji pasiūlymą priėmė.(CK 170 str.)
Kada žodžiu pasiūloma sudaryti sutartį,kartu nenurodant termino atsakyti,sutartis laikoma sudaryta ,jeigu antroji šalis tuojau pareiškia pasiūliusiam asmeniui ,kad ji priima tą pasiūlymą.Kada tai pasiūloma raštu,sutartis laikoma sutartis laikoma sudaryta ,jeigu atsakymas apie tai,kad pasiūlymas priimtas,gaunamas per normaliai tam reikalingą laiką.(CK 171 str.)
Jeigu iš pavėluotai gauto atsakymo ,kuriuo sutinkama sudaryti sutartį,matyti,kad jis yra išsiųstas laiku,tai atsakymas laikomas pavėluotu tik tuo atveju,kada pasiūliusis asmuo tuojau praneša antrajai šaliai,kad atsakymas gautas pavėluotai.Šiuo atveju pavėluotai gautas atsakymas laikomas naujuoju pasiūlymu sudaryti sutartį.(CK 172 str.)
Atsakymas,kuriuo sutinkama sudaryti sutartį kitokiomis,negu buvo pasiūlyta,sąlygomis,laikomas atsisakymu nuo pasiūlymo ir kitu-nauju pasiūlymu sudaryti sutartį.(CK 173 str.)
Jeigu sudariusis sutartį asmuo išlygo,kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui,tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tik tiek sudariusis sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo,kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas,jeigu ko kita nenumatyta įstatyme ar sutartyje ir kas kita neišplaukia iš prievolės esmės. Jeigu trečiasis asmuo atsisakė nuo suteiktos jam sutartimi teisės,tai sudariusis sutartį asmuo gali pasinaudoti šia teise,išskyrus tuos atvejus,kada tai prieštarauja įstatymui,sutarčiai ir prievolės esmei.(CK 175 str.)

Dėl sutarčių pakeitimo ir nutraukimo:
Vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ir vienašališkai pakeisti sutarties sąlygas neleidžiama,išskyrus sutarties ar įstatymų numatytus atvejus. Jeigu dėl nepaprasto aplinkybių pasikeitimo prievolės įvykdymas susijęs su dideliais sunkumais arba vienai iš šalių gresia didelės,aiškiai neekvivalentiškos išlaidos ir to šalis negalėjo numatyti,sudarydama sutartį,tai teismas, įvertinęs šalių interesus,suinteresuotos šalies reikalavimu gali nustatyti prievolės mokėjimų dydį ar nutraukti sutartį.Nutraukdamas sutartį,teismas priima sprendimą dėl šalių tarpusavio atsiskaitymų,atsižvelgdamas į sudarytą sutartį,jos įvykdymo laipsnį ir pasikeitusias aplinkybes.(CK 177 str.)
Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį,pardavėjas privalo įspėti pirkėją apie visas trečiųjų asmenų teises į parduodamą daiktą(apie nuomininko teise,įkeitimo,naudojimosi iki gyvos galvos teisę ir pan.).Šios taisyklės neįvykdymas suteikia pirkėjui teisę reikalauti sumažinti kainą arba nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius.(CK 257 str.)
Jeigu parduoto daikto trūkumai nebuvo pardavėjo aptarti,pirkėjas,kuriam parduotas netinkamos kokybės daiktas,turi teisę,savo pasirinkimu,pareikalauti:
_arba kad daiktas ,sutartyje apibrėžtas rūšiniais požymiais,būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu
_arba kad būtų atitinkamai sumažinta perkamoji kaina arba kad pardavėjas neatlygintinai pašalintų daikto trūkumus ar atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti;
_arba kad būtų nutraukta sutartis ir pirkėjui atlyginti nuostoliai.
Jeigu nekokybiško daikto gamintojas yra ne prekybos organizacija,ieškinys dėl netinkamos kokybės daikto gali būti pareikštas pirkėjo pasirinkimu arba prekybos organizacijai,arba gamintojui.(CK 262 str.)

Ofertos akcepto , sutarčių sudarymo formos ypatumai naginėjami pagal JT konvenciją”Dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo sutarčių (1980 04 11Vienos Konvencija, ratifikuota LR . 1993 sausio mėn., paskelbta VŽ 1995 m. ). Kadangi konvencija ratifikuota, LR įstatymai jai neprieštarauja, tokios pačios nuostatos yra ir LR Prekybos įstatyme (1995 01 12) – patikrinta, taip pat LR Civiliniame kodekse
Toliau oferta, akceptas, sutarčių sudarymas – iš šios konvencijos.
Oferta – Pasiūlymas sudaryti sutartį, adresuotas vienam ar keliems konkretiems asmenims, yra oferta, jeigu jis yra pakankamai apibrėžtas ir išreiškia oferento ketinimą būti įsipareigojusiu akcepto atveju. Pasiūlymas yra pakankamai apibrėžtas, jeigu jame nurodytos prekės ir tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti prekių kiekis ir kaina arba numatoma jų nustatymo tvarka.
Kai pasiūlymas – ne oferta .
Pasiūlymas, kuris nėra adresuotas vienam ar keliems konkretiems asmenims, yra laikomas tiktai kvietimu pareikšti ofertas, jeigu tik kas kita tiesiogiai nenurodoma asmens, padariusio tokį pasiūlymą.
Ofertos galiojimas ir atšaukimas.

Oferta įsigalioja, kai ją gauna ofertos adresatas. Oferta, net jeigu ji yra neatšaukiama, gali būti atsiimta, jeigu ofertos adresatas pranešimą apie jos atsiėmimą gauna anksčiau negu pačią ofertą arba tuo pačiu metu.

Kol sutartis nesudaryta, oferta gali būti atšaukta, jeigu ofertos adresatas pranešimą apie atšaukimą gauna dar neišsiuntęs akcepto.

Tačiau oferta negali būti atšaukta:
a)jeigu joje, nustatant akceptui pareikšti terminą arba kitu būdu, nurodoma, kad ji yra neatšaukiama; arba
b) jeigu ofertos adresatui buvo protinga laikyti ofertą kaip neatšaukiamą ir ofertos adresatas atitinkamai veikė.

Oferta, net jeigu ji yra neatšaukiama, netenka galios, kai oferentas gauna pranešimą apie jos atmetimą.

Akceptas -pareiškimas ar kitoks ofertos adresato elgesys, išreiškiantis sutikimą su oferta, yra akceptas. Tylėjimas ar neveikimas pats savaime nėra akceptas

Akcepto galiojimas.
Ofertos akceptas įsigalioja tuo momentu, kai oferentas gauna sutikimą. Akceptas neturi galios, jeigu oferentas negauna sutikimo per jo nustatytą terminą, arba, jeigu terminas nenustatytas – tai per protingą terminą, tinkamai atsižvelgiant į sandorio aplinkybes, įskaitant oferento panaudotų ryšio priemonių greitį. Žodinė oferta, jeigu kitkas neišplaukia iš aplinkybių, turi būti akceptuojama nedelsiant.
Akcepto pareiškimas veiksmu.
Tačiau, jeigu pagal ofertą arba praktiką, kurią šalys nustatė tarpusavio santykiuose, arba paprotį ofertos adresatas gali nepranešdamas oferentui išreikšti savo sutikimą kokio nors veiksmo, kaip antai susijusio su prekių išsiuntimu ar kainos sumokėjimu, atlikimu, akceptas įsigalioja tokio veiksmo atlikimo momentu su sąlyga, kad tas veiksmas atliktas per terminą, numatytą ankstesniajame punkte.

Atsakymas su papildymu ne akceptas, o priešpriešinė oferta
Atsakymas į ofertą, kuris turi tikslą būti akceptu, bet turi papildymų, apribojimų arba kitų pakeitimų, yra ofertos atmetimas ir laikomas priešpriešine oferta.
Atsakymas su neesminiais papildymais – taip pat akceptas.
Tačiau atsakymas į ofertą, kuris turi tikslą būti akceptu, bet turi papildomų ar skirtingų sąlygų, kurios iš esmės nekeičia ofertos sąlygų, yra akceptas, jeigu oferentas be nepateisinamo uždelsimo žodžiu neprieštarauja dėl skirtumų arba nesiunčia dėl to pranešimo. Jeigu jis tokiu būdu neprieštarauja, sutarties sąlygomis yra ofertos sąlygos su pakeitimais, esančiais akcepte.
Esminės ofertos sąlygos.
Papildomos ar skirtingos sąlygos, be kita ko susijusios su kaina, mokėjimu, prekių kokybe ir kiekiu, pristatymo vieta ir laiku, vienos šalies atsakomybės kitai dydžiu ar ginčų sprendimu, laikomos keičiančiomis ofertos sąlygas iš esmės.
Akcepto terminas.
Akcepto termino, nustatyto oferento telegramoje arba laiške, eiga prasideda nuo telegramos įteikimo išsiuntimui momento arba nuo datos, nurodytos laiške, arba jeigu tokia data nenurodyta, nuo datos, nurodytos ant voko. Akcepto termino, nustatyto oferento telefonu, teleksu arba kitomis momentinio ryšio priemonėmis, eiga prasideda nuo momento, kai ofertos adresatas gauna ofertą.
Valstybinės šventės arba ne darbo dienos, pasitaikančios akcepto termino metu, įskaitomos į šį skaičiuojamąjį terminą. Tačiau jeigu pranešimas apie akceptą negali būti pristatytas oferento adresu paskutiniąją šio termino dieną dėl to, kad ta diena oferento verslo vietoje yra valstybinė šventė arba ne darbo diena, terminas pratęsiamas iki pirmos po jos einančios darbo dienos.
Akcepto galiojimas.
Pavėluotas akceptas vis dėlto galioja kaip akceptas, jeigu oferentas nedelsiant praneša apie tai ofertos adresatui žodžiu arba nusiunčia jam apie tai pranešimą.

Jeigu iš laiško ar kitokio rašytinio pranešimo, kuriame yra pavėluotas akceptas, matyti, kad jis buvo išsiųstas Tokiomis aplinkybėmis, kad jeigu jo persiuntimas būtų buvęs normalus, tai oferentas jį būtų gavęs laiku, pavėluotas akceptas galioja kaip akceptas, jeigu oferentas nedelsiant nepraneša ofertos adresatui žodžiu, jog jis laiko savo ofertą netekusią galios, arba nenusiunčia jam apie tai pranešimą.
Akceptas gali būti atsiimtas, jeigu oferentas gauna pranešimą apie atsiėmimą anksčiau to momento arba tuo pačiu momentu, kai akceptas turi įsigalioti.
Sutarties sudarymo, nutraukimo, pakeitimo ypatumai.
Sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kai pagal šios Konvencijos sąlygas įsigalioja ofertos akceptas.
Pareiškimas apie sutarties nutraukimą galioja tik tuo atveju, jeigu jis padarytas pranešimo kitai šaliai forma. Sutartis gali būti pakeista ar nutraukta paprastu šalių susitarimu.
Rašytinė sutartis, kurioje yra nuostata, reikalaujanti, kad bet koks sutarties pakeitimas ar nutraukimas šalių susitarimu būtų atliekami rašytine forma, negali būti pakeista arba nutraukta šalių susitarimu kitokiu būdu. Tačiau šalies elgesys gali užkirsti kelią jai remtis tokia nuostata tokia apimtimi, kokia kita šalis pasikliovė tokiu elgesiu

2.4. Komercinės sutarties turinys

Komercinės sutarties turinio sąvoka. Sutarties sąlygos: esminės, įprastinės, atsitiktinės. Bazinės sąlygos. Inkotermas.

Sutarties svarbiausi elementai :1) subjektai, 2) turinys 3) forma.

Sutarties turinys yra sudarytos sutarties sąlygų sistema. Sutarties sąlygos nustato šalių teises ir pareigas,tai yra tam tikrą jų elgesį. Praktikoje svarbu tiksliai nustatyti sutarties turinį,nes nuo jo priklauso iš prievolės atsiradusių teisių ir pareigų ypatumai, ir tinkamas jų vykdymas.

Sutarties turinį sudarančios sąlygos yra nevienodai reikšmingos ją sudarant. Todėl sutarties turinio sąlygas galima skirti į trim s rūšis: 1) esmines (būtinąsias) 2)įprastines 3) atsitiktines.

KS atsirasti taikomas CK 6.162 (2) str. reikalavimas , kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių sąlygų ir atidėtas.

Įstatymas reguliuoja KS sudarymą akcentuodamas jos sąlygas, taip daro ir kitų valstybių įstatymai ir tarptautiniais dokumentai.

1) Esminės arba būtinosios sutarties sąlygos, skirtingai nuo įprastinių ir atsitiktinių, turi ypatingą reikšmę sutarties galiojimui – tai tos sutarties sąlygos, kurioms nesant sutartis laikoma nesudaryta sutartis laikoma sudaryta tik susitarus dėl visų esminių sąlygų. Jei šalys nesusitaria bent dėl vienos iš jų, sutartinė prievolė neatsiranda.

Esminės sąlygos gali būti nustatomos keliais būdais:

1) jas išvardija įstatymai – tai labai reti atvejai (CK nei vienai KS neįvardija esminių jos sąlygų,

Jas vardija tarptautinės konvencijos, pvz. Pardavimo -pirkimo konvencija, kurioje esminėmis sąlygomis nurodoma dalykas ir kaina, be to, detalizuoja, kaip suprasti dalyko, kainos apibrėžimą. Kai KS realinė, t. y. dažniausiai pervežimo sutartys, tai nacionaliniai įstatymai ir tarptautinės konvencijos nustato, kokiu dokumentu įforminami komerciniai santykiai ir nustato šių dokumentų proformą, kurioje detalizuojamos ir nustatomos esminės ( būtinos) sutarties sąlygos. Dokumentais yra važtaraščiai, čarteriai, konosamentai.tokiu būdu netiesiogiai, bet nustatomos būtinos esminės sąlygos, t. t. pervežimo nutarčiai. Nuo šių dokumentų reikia skirti pavyzdines sutartis. Jeigu yra nustatoma tipinė sutartis, tai jos sąlygos jau yra esminės.

Dar r yra ruošiamos sutarčių proformos, jos neturi privalomojo pobūdžio.

Esmines sąlygas paprastai įstatyme nurodo sutarties apibrėžimas, o kartais jos ir specialiai išvardijamos.. šalys pačios jas nustato susitarimu ar vienašale valia

2)būtinos sąlygos tam tikros rūšies susitarimams. Paprastai jos bėra išvardytos atitinkamą sutartį reguliuojančiose taisyklėse, ir tenka jas nustatyti pagal atitinkamos sutarties prigimtį aiškinantis jos esmę. Kadangi kiekviena sutartis turi dalyką, reikia nustatyti, kas yra sudaromos sutarties dalykas – daiktas ar veiksmų rezultatas. Bendra civilinių sutarčių nuostata, kad kaina ir terminas nėra būtina kiekvienos sutarties sąlyga. Tačiau visos KS yra atlygintinos , todėl ,pvz., kaina ura vien iš esminių KS sąlygų. Pvz., rangos sutartyje esminės sąlygos yra dėl dalyko, kainos, termino.

3) visos KS sąlygos, dėl kurių vienos šalies pareiškimu turi būti susitarta. Tai sąlygos, kurios pagal įstatymą arba sutarties esmę yra nebūtinos sutarčiai sudaryti. Esmine ji tampa vienos šalies reikalavimu. Pvz., pirkimo- pardavimo sutartyje esmine sąlyga taps pirkėjo reikalavimas, kad pardavėjas daiktą pristatytų į nurodytą vietą arba pardavėjo įpareigojimas daiktą saugoti tam tikrą laiką ir pan.

2)Įprastinės sutarties sąlygos sunkumų nesukelia, jas išvardija ir CK, ir konkretūs įstatymai, poįstatyminiai aktai

Jomis vadinamos įstatymu nustatytos sąlygos, kurios dėl sutarties sudarymo fakto tampa privalomos šalims. Nuo esminių sąlygų jos skiriasi tuo, kad dėl jų sutarties šalims susitarti nereikia. Sutarties galiojimas taip pat nepriklauso nuo to, , ar šios įprastinės sąlygos nurodytos sutarties tekste. Laikoma, kad šalys, susitarusios dėl visų esminių sąlygų ir sudariusios sutartį, laikoma susitarė dėl įprastinių sutarties sąlygų. Sudariusios sutartį jos automatiškai tampa sudarytos sutarties turinio dalimi.

3)Atsitiktinės sąlygos nekelia neaiškumų, nes šalys gali numatyti įvairias papildomas sąlygas. Bet paprastai reikia atkreipti dėmesį į tai, ar tų santykių nereguliuoja kokios nors dispozicijos normos, t. y. gali būti, kad iš vis nenaudinga priimti papildomų sąlygų. Jei į dispozicinę normą dėmesio nekreipiama, tai ji tampa įprastine.

Atsitiktinėmis s1lygomis vadinamas šalių susitarimu nustatomos sa1ygos , kurių įstatymas nereguliuoja arba nustato dispozicine forma (kai sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyta sąlygas) forma, jos nėra sutarčiai būtinos kaip esminės sąlygos. Be to jos automatiškai neįtraukiamos į sutartį kaip įprastinės sąlygos. Šių sąlygų nebuvimas nedaro įtakos sutarties galiojimui. Kadangi šios sąlygos nustatomos šalių susitarimu, jos gali vienos šalių reikalavimus tapti ir esmine sutarties sąlyga.

Bazinės KS sąlygos – tai atitinkamos sutarties rūšies esminės sąlygos jos labai būdingos pirkimo – pardavimo sutartims. Tai pat priklauso nuosavybės teisės perėmimo momento nustatymas, taip pat atsitiktinio žuvimo rizikos perėmimo momentas, atsiskaitymų tvarka ( paprastai atsiskaitoma negrynais pinigais, todėl reikia aptarti atsiskaitymo formą, valiutą). draudimo sutarties sudarymo įpareigojimai (numatoma, kuri šalis turi drausti, kam tenka draudimo išlaidos, pan.)

Atsakomybė už KS pažeidimus. Atsakomybės sąvoka, formos, sąlygos, dydis, atleidimas nuo jos.

Civilinė ( tame tarpe ir komercinė) teisinė atsakomybė yra viena iš prievartos poveikių priemonių, taikomų teisės pažeidėjui. Ji pasireiškia neigiamų turtinių pasekmių sukėlimu teisės pažeidėjui. Atsakomybė yra įstatymų nustatyta valstybės neigiama turtinė reakcija dėl teisės pažeidimų. Šios neigiamos turtinės priemonės pažeidėjui taikomos valstybės prievarta (teismo, arbitražo sprendimu), arba galimybė jas taikyti verčia civilinės teisės pažeidėją pačiam sau šias priemones taikyti.

Civilinės atsakomybės tikslas yra kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtus nuostolius, ji atsiranda esant sutarties pažeidimui ar deliktui. Taip pat skirtinga (nuo kitų atsakomybės rūšių, pvz., baudžiamosios) yra kaltės samprata ir reikšmė bei kaltė įrodinėjimo tvarka. Civilinės atsakomybės atveju galioja skolininko kaltė prezumpcija; skirtinga atsakomybės taikymo tvarka – civilinė atsakomybė taikoma civilinio proceso tvarka; skirtingi senaties terminai taikant civilinę atsakomybę palyginus su kitomis atsakomybėmis.

Atsakomybės klausimai gali būti sprendžiami netesybų ir nuostolių atlyginimų forma. Paprastai CT numato bendrą taisyklę, kad šalis . pažeidusi prievolę, privalo atlyginti nuostolius pilnutinai arba ribotai (t. y. negalima išieškoti negautų pajamų). Atlyginant nuostolius, kyla klausimus dėl jų dydžio, bet šalys gali susitarti, kad nuo nuostolių atsisakoma, juos kompensuojant netesybomis.

Atsakomybei taikyti paprastai nustatoma kaltės sąlyga ir kartu gali būti numatytos aplinkybės, kada šalys neatsako už tipiniu, iš anksto numatytus pažeidimus dėl force major sąlygų. Bet force major pati sąvoka dar ne visada išreiškia visas aplinkybes, kurios turi nenugalimos jėgos sampratą, nes tai dažniausiai traktuojama kaip stichinė nelaimė. Dėl jų atsiradusius nuostolius padengia produkcijos savininkas.

Kai kuriose sutartyse force major numato įstatymai, tai vardijama LR Prekybinės laivybos įstatyme. Tam klausimui yra priimtas LR Vyriausybės nutarimas 1996 m. Nr. 240 Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos force major aplinkybėms.

Pateikiama force major sąvoką:

-tai nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti, nei kuriomis nors priemonėmis pašalinti.

Taigi force major susideda iš objektyvaus (t. y. to reiškinio) pobūdžio ir subjektyvaus (asmuo gali jas numatyti, išvengti, apsaugoti nuo pasekmių). Toliau nurodomas pagrindas atleisti nuo atsakomybės:

-šalis yra finansiškai neatsakinga, jeigu ji sugeba įrodyti, kad nesugebėjo įvykdyti įsipareigojimų dėl nepriklausančios nuo jos kliūties, sutarties sudarymo metu negalėjo numatyti kliūties ir jos poveikio gebėjimui vykdyti įsipareigojimus, negalėjo išvengti ar nugalėti kliūties ar bent jos poveikio.

Toliau vardijamos konkrečios aplinkybės, kurios sudaro force major situacijas:

1) karas (paskelbtas ar nepaskelbtas),
2) pilietinis karas;
3) maištai;
4) revoliucijos;
5) piratavimas;
6) sabotažas;
7) stichinės nelaimės: smarkios audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai,žaibai;
8) sprogimai;
9) gaisrai;
10) mašinų sunaikinimas;
11) gamybinių pastatų ir vidaus komunikacijų sunaikinimas;
12) boikotai;
13) streikai;
14) lokautai;
15) nesparus darbas kaip streiko formos;
16) gamybinių ar administracinių pastatų užėmimas bei darbo sustabdymas šalies, prašančios atleisti nuo įsipareigojimų, įmonėje;
17) teisėti ar neturėtų valstybės valdymo institucijų veiksmai;
18) kitos nenugalimos jėgos.

Tarptautinėse pirkimo-pardavimo sutartyse pačios šalys bando detalizuoti tas aplinkybes pačios, jei netenkina vyriausybės sąrašas. Tendencija tai daryti patiems, ypač tas aplinkybes, kurios turi visuomeninį pobūdį.

Tarptautiniuose komerciniuose santykiuose paprastai atsakomybė nustatoma:

1)žalos buvimu;

2)neteisėtų veiksmų buvimu;

3)kalte;

4)priežastiniu ryšiu.

Visus nustatyti labai sunku. Objektyvias sąlygas turi nustatyti ieškovas, kaltės buvimas – preziumuojamas, todėl nekaltumą privalo įrodyti asmuo pažeidęs prievolę. Tai ypač sudėtinga, jei šalys yra juridiniai asmenys, nes sudėtinga nustatyti subjektyvinę pusę, todėl kaltės sąlygos dažnai išvis atsisakoma. (smulkiau dėl atsakomybės už KS pažeidimus žr. atskiras sutartis 2.2 Temą.)

2.5. Atsiskaitymų teisiniai santykiai.

Atsiskaitymų teisinių santykių sąvoka.Atsiskaitymų santykių subjektai. Banko sąskaitos sutartis.Atsiskaitymų negrynais pinigais formos.Atsiskaitymai vekseliais,čekiais.Kiti vertybiniai popieriai.Vertybinių popierių rūšys.

Atsiskaitymų pagrindinius principus nustato CK 39 skirsnis.
Visi atsiskaitymai-tai mokėjimai už prievoles.Pagal prievoles mokama atsiskaitant grynais ar negrynais pinigais.Atsiskaitymų per kredito įstaigas tvarką ir formas nustato LR įstatymai (CK 467 str.) Paprastai kalbama, apie atsiskaitymą negrynais pinigais, kai dalyvauja abi šalys ir bankas. Sudaroma banko sąskaitos sutartis tarp įvairių ūkio subjektų ir banko kredito įstaigos. Ūkio subjektai turi turėti tokią banko sąskaitą,tai yra privalo sudaryti su banku sąskaitos sutartį, šis privalomumas ūkio subjektui yra santykinis, nes jis gali pasirinkti banką, o šis neturi teisės atsisakyti sudaryti sutartį.
Banko sąskaitos sutarties sąvoka yra CK 469 str. :
Banko sąskaitos sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja priimti ir įskaityti į indėlininko atidarytą sąskaitą indėlininko vardu gautas pinigų sumas,vykdyti indėlininko pavedimus dėl jo sąskaitoje esančių lėšų ,atlikti kitas sutartyje numatytas operacijas,o indėlininkas įsipareigoja sumokėti bankui ar kitai kredito įstaigai sutartyje numatytą atlyginimą už sąskaitos tvarkymo paslaugas.Bankas ar kitas kredito įstaiga turi teisę disponuoti pagal banko sąskaitos sutartį atidarytoje sąskaitoje esančiais pinigais ir, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip,už disponavimą sąskaitoje esančiais pinigais mokėti su indėlininku sudarytoje sutartyje numatytą pinigų sumą(palūkanas).
Banko sutartys sudaromos paprasta rašytine forma, kitaip jos negalioja. Sutartyje turi būti nustatyta sutarties sąlygų keitimo ar sutarties nutraukimo tvarka.Sutarčių sąlygos,kurios suteikia teisę bankui ar kitai kredito įstaigai vienašališkai keisti sutarties sąlygas, arba atima teisę indėlininkui anksčiau sutartyje nustatyto termino nutraukti sutartį ir atsiimti indėlį, negalioja.(CK 469 – 1 str.)
Pagal įstatymą nustatyta, kad atsiskaitymo formas ir tvarką nustato įstatymas(plačiąja prasme),t.y. Lietuvos Banko patvirtintos taisyklės,kurios reguliuoja sąskaitų atidarymo ir disponavimo jų lėšomis tvarką ir t.t.
Čekiams ir vekseliams yra taikomos 1931 m. kovo 19 d. Ženevos konvencija “Dėl įstatymų kolizijų, naudojant čekius, sprendimo” ir 1930 06 07 d. Ženevos konvencija “Dėl įstatymų kolizijų, naudojant paprastuosius ir įsakomuosius vekselius, sprendimo”.
Kitiems vertybiniams popieriams taikoma jų išleidimo (išdavimo) vietos valstybės teisė.

Kiti vertybiniai popieriai. Vertybinių popierių rūšys
Vertybinis popierius (VP) kaip civilinių teisių objektas, – tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui. Vertybinis popierius gali patvirtinti dokumento turėtojo teisę gauti iš emitento palūkanų, dividendų, dalį likviduojamos įmonės turto ar emitentui apskolintų lėšų ( akcijų, obligacijų ir kt. ) , teisę ar pareigą neatlygintinai ar atlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius popierius (pasirašymo teises, būsimuosius sandorius, opcionus, konvertuojamas obligacijas ir kt. ) , teisę gauti tam tikras pajamas ar pareigą sumokėti , pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms (indeksui ir kt. ) .
Vertybiniu popieriumi taip pat laikomas dokumentas , kuriuo tiesiogiai pavedama bankui išmokėti tam tikrą pinigų sumą (čekiai) , ar kuris patvirtina pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekseliai) , arba kuris įrodo nuosavybės teisę į prekes (prekiniai vertybiniai popieriai ) , taip pat dokumentas, patvirtinantis teisę ar pareigą įsigyti ar perleisti prekinius vertybinius popierius ( išvestinis prekinis vertybinis popierius ) .Įstatymų numatytais atvejais leidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai , kurie yra pažymimi (įtraukiami į apskaitą) vertybinių popierių sąskaitose.
Vertybiniai popieriai gali būti pirminiai arba išvestiniai.
Pirminiai vertybiniai popieriai patvirtina jų turėtojo teise ir pareigas,išskyrus teisę ar pareigą atlygintinai ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus VP , taip pat teisę gauti tam tikrų pajamų ar pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą, pasikeitus VP rinkos kainoms. Šias išskirtines teise ir pareigas patvirtinantys VP vadinami išvestiniais VP .
VP gali būti vardiniai, pareikštiniai arba orderiniai, taip pat jie gali būti piniginiai, nuosavybės ir prekiniai VP . Piniginis VP suteikia teisę gauti jame nurodyta pinigų sumą ( čekis, vekselis , obligacija ) . Nuosavybės VP suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą, ir suteikia teisę gauti dalį įmonės pelno ( akcijos ir akcijų sertifikatai ir kt. ) , išskyrus įstatymo numatytas išimtis. Prekinis VP suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekę ( konosamentas , sandėliavimo dokumentas ir kt. ) .
Jeigu išleidžiami nematerialūs VP ir įstatymai nenustato kitaip, laikoma, kad vertybinių popierių savininkas yra patikėjęs juos saugoti sąskaitas tvarkančiam asmeniui pagal pasaugos sutartį . Jeigu apskaitą tvarko keli asmenys skirtingais lygiais, laikoma, kad VP sąskaitas tvarkantis asmuo yra perdavęs toliau saugoti VP kitam asmeniui pagal pasaugos sutartį.Tokie VP perleidžiami atitinkamais įrašais VP sąskaitose.
Akcija- tai VP, patvirtinantis jos turėtojo teisę dalyvauti valdant įmonę, jei įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės peno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymo nustatytas teises. Akcijos gali būti vardinės arba pareikštinės, paprastos arba privilegijuotos, materialios arba nematerialios.
Obligacija – tai VP , patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę , metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą , arba kitas turtines teises .

Čekis – tai čekio davėjo surašytas tam tikros formos pavedimas bankui be išlygų išmokėti jame įrašyta pinigų sumą čekio turėtojui.

Vekselis – tai VP , kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai arba netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui .
Vekselis gali būti įsakomasis(trata) arba paprastasis (solo vekselis) . Trata -jo davėjas paveda kitam asmeniui ,kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui . Solo vekselis – jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą.

Konosamentas – VP , įrodantis sutarties sudarymo faktą ir patvirtinantis jo turėtojo teisę gauti iš vežėjo konosamente nurodytus daiktus (krovinį) , bei jais disponuoti. Konosamentas gali būti pareikštinis, orderinis arba vardinis.
Indėlio liudijimas (sertifikatas) – rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlį, suteikiantis teisę indėlininkui , suėjus nustatytam terminui , gauti indėlį ir palūkanas. Indėlio sertifikatai gali būti vardiniai, perleidžiamieji ir neperleidžiamieji.
Valstybės skolinis įsipareigojimas – tai pareikštinis VP , patvirtinantis , kad jo turėtojas yra paskolinęs valstybei tam tikrą pinigų sumą, ir suteikianti s teisę gauti jame numatytą sumą ir palūkanas per visą šio VP turėjimo laiką. (Viskas apie VP ar jų rūšis iš naujo CK 1.101 – 1.108 str. )

2.6. Tarptautinių krovinių pervežimas.

Pervežimų teisinis reguliavimas

Transporto teisinis reguliavimas pirmiausia atsirado nacionaliniuose įstatymuose, bet vystantis ekonomikai plėtojasi ir tarptautiniai ryšiai. Todėl tas normas tapo reikalinga suvienodinti. Pervežimai kertant valstybės sienas buvo pradėta vadinti tarptautiniais.
Iš pradžių teisinio reguliavimo klausimus buvo bandoma spręsti tarpvalstybiniais susitarimais.. pervežimo santykiams plečiantis nepakako dvišalių susitarimų, todėl pradėti ruošto daugiašaliai susitarimai. Šie susitarimai vadinami Konvencijomis.
Tarptautinės konvencijos yra sudarytos visoms transporto rūšims, išskyrus vidaus vandenų.
I. pirmiausiais ji buvo sudaryta dėl pervežimų geležinkeliais ( pirma redakcija 1890 m.). dabar galioja 1980 m. redakcija KOTIF, pradėjo galioti nuo 1985 m. Ši Berno konvencija turi dvejopą reikšmę:
1) unifikavo krovinių pervežimo į kitas ar per kitas valstybes reguliuojančias normas;
2) ji sudarė modelį kitų transporto rūšių analoginėmis konvencijoms sudaryti.
II. Briuselio krovinių pervežimo jūrų transportu konvencija.
III. Varšuvos krovinių pervežimo oro transporto konvencija.
IV. 1956 m. Automobilių transporto konvencija.
Konvencijos nuolat kinta, tobulinamos.
Tarptautinių krovinių pervežimo konvencija lyginant su nacionaliniais įstatymais, nėra tiek detalios. Todėl atskirais atvejais greta konvencijos, taikomos ir nacionalinės teisės normos. Toks derinys pirmiausiai pasireiškia toje srityje, kur reguliuojama techninės pervežimo operacijos. Taip pat tais klausimais priimti dvišaliai susitarimai.
Nacionaliniai teisiniai aktai taip pat taikomi užpildant teisines spragas, esančias Konvencijose ( pvz., geležinkelio konvencija nedetalizuoja pakrovimo, iškrovimo, krovinio perdavimo darbų). Detaliausia yra automobilių transporto konvencija krovinio perdavimo klausimų atžvilgiu.

Taikant konvencijas kartais derinant su nacionaliniais teisės aktais gaunasi kolizijos, tada pirmenybę turo Konvekcijos.

Automobilių transporto (AT) tarptautiniai krovinių pervežimai.

Jis savo organizacine tvarka skiriasi nuo kitų transporto rūšių tuo, kad AT pervežimo operaciją vykdo veždamas krovinius per bendrojo naudojimo kelius, be to, AT priemonės yra daugelio FA arba JA nuosavybė, kurie patys sprendžia daugelį AT eksploatavimo klausimų pačios. Todėl šis pervežimas reguliuojamas skirtingai nuo kitų transporto rūšių. Čia valstybė turi užtikrinti ne pervežimo organizavimą, bet saugumą, todėl šis reguliavimas yra dvejopas: saugumui skirtos kelių eismą reguliuojančios normos ( Ženevos konvencija 1946 m. kelių eismo Konvencijos ir kelių ženklų bei signalų protokolas), saugumui – ”Dėl autotransporto sutarties“ (Ženeva 1965 m.). 1957 m. Europos susitarimas dėl pavojingų krovinių tarptautinių pervežimų automobiliais.
CMR (Ženevos konvencijos sutrumpinimas).
Dabar šiai konvencijai priklauso apie 23 valstybių.
Joje nustatyta, kokiais atvejais ji yra taikytina:
1) tokioms pervežimo sutartims, kai išsiuntimo ir paskirtie vietos yra skirtinos ne valstybėse, jei viena iš šalių yra prie šios konvencijos prisijungusi ( kitų rūšių transporto konvencijos reikalauja, kad abi valstybės būtų prisijungusios).
2) konvencija taikoma tik tokiems pervežimams, kurie atliekami atlygintinai.
3) konvencija netaikoma tokiems pervežimams:
a) pašto;
b) mirusių;
c) apyvokos daiktų ir baldų persikraustant
Šis pervežimas yra vykdomas remiantis sudaryta sutartimi. Skiriamos 2 tipų sutartys:
1) organizacinės;
2) krovinio gabenimo, vežimo.
Pirmosios paskirtis – susitarti, kad nustatytu terminu būtų suteikta transporto priemonė į nustatytą vietą ir kur veš krovinį.
Šio klausimo konvencija viešai nesprendžia. LR teisės aktai nustato, kad šis klausimas sutariamas pateikiant užsakymą (ofertą).
Antrosios – krovinio gabenimo, vežimo – sutartis numato Konvencija ir ji paprastai įforminama važtaraščiu. Konvencija reikalauja nustatytos formos važtaraštį surašyti 3 egzemplioriais ( siuntėjui, pervežėjui, gavėjui). nustato Tarptautinių Automobilių Pervežimo Sąjunga. Važtaraščio duomenys numatyti Konvencijoje. Jie gali būti dvejopi:
1) būtini (Konvencija, 6 str.):
a) surašymo vieta ir data;
b) siuntėjo pavardė ir adresas;
c) vežėjo pavardė ir adresas;
d) krovinio priėmimo vieta ir data, jo pristatymo vieta;
e) gavėjo pavardė ir adresas;
f) krovinio žymėjimas, įpakavimo būdas, vežant pavojingus krovinius – speciali markiruotė;
g) krovinio vietų skaičius ir jų numeravimas bei markiruotė;
h) krovinio brutto masė ar kitaip išreikštas jo kiekis;
2) sąlyginės ( papildomos):
a) pervežimo mokestis, rinkliavos, jei imami sutarties sudarymo momentai;
b) muitinių formalumus atlikti reikalingos instrukcijos jei tai pavedama pervežėjui;
c) perkrovimo draudimas;|
d) siuntėjo prisiimamos papildomos išlaidos;
e) nurodomas pervežimo terminas (kitose transporto rūšyse tai būtina nurodyti), kilus ginčui, teismas šį terminą nustato techninio apskaičiavimo pagalba;
Ši sutartis yra realinė, t. y. nuo krovinio priėmimo pervežti pasirašytinai momento. Nors galimi ir kiti variantai.
Pervežėjo atstovas privalo patikrinti perduodamą krovinį (K 8 str.). tai atlikti 2 požiūriais:
1) ar teisingai nurodytas krovinio vietų skaičius, numeracija, markiruotė važtaraštyje.
2) vizualiai apžiūrėti krovinio būklę.
Prezumpcija- kad viskas gerai, o reikia įrodyti priešingai, jei tas asmuo priėmimo metu nedarė jokių pastabų.
Skirtingai nuo LR teisės aktų, reikia žiūrėti, ar krovinys tinkamai sudėtas, sukrautas. LR taisyklėse buvo akcentuojamas pervežėjo pareiga – tikrinti tiek, kad nesudarytų pavojaus eismui.
LR Kelių transporto kodeksas, kuris numato organizacinę sutartį. Užsakymas pervežti gali būti vienkartine sutartimi ir dvišaliu susitarimu, t. y. ilgalaike sutartimi. Nustato , kada automobilis turi būti pateikiamas, tai nustato ilgalaikės sutartie papildomi protokolai.
Konkrečiam kroviniui pervežti surašomas važtaraštis, kuris laikomas sutarties sudarymo patvirtinimo . Jo turinį nustato Konvencija. Būtinas jo sąlygas galimas traktuoti kaip esmines, o papildomas – atsitiktines.ši sutartis – realinė. Laikoma sudaryta nuo krovinio priėmimo. Konvencijai būdinga, kad nesurašius ir netinkamai surašius važtaraštį, sutartis laikoma sudaryta, jei faktiškai daiktas buvo perduotas. Ypatingą reikšmę turi krovinio priėmimas. Konvencija numato, kad važtaraščio 3 egzempliorius paruošia siuntėjas. Pervežėja atstovauja AT įmonės vairuotojas. Atskirais atvejais, kai perduodamos nedidelės siuntos, kurios vežant sujungiamo – įmonės atstovas.
Krovinio priėmimo sąlygas numato K 8 str. pervežėjas įpareigojamas patikrinti važtaraštyje nurodytą kiekį, markiruotės ženklinimą, išorinę būklės sudėjimo tvarką. Šis patikrinimas taikomas ne visais atvejais, pvz., kai pervežama su siuntėjo plomba, tad daromas atitinkamas įrašas, kad krovinys nebuvo tikrinamas. Kai nesusitariama dėl krovinio patikrinimo,siuntėjo reikalavimu . pervežėjas privali atlikti tikrinimą kiekvieno patikrinimo esmė – nustatyti pervežimo objektą, jo kiekį, būklę. Kiekis paprastai nustatomas pagal brutto svorį ( kartu su automašina arba pagal standartą, t. y. standartinį svorį, t. y. standarto svoris dauginamas iš gabalų skaičiaus) taip pat galima tikrinti kiekvieni gabalo svorį, kai nėra nurodytas standartinis svoris..
Neprivaloma tikrinti, kai vežama konteineriais arba kai neįmanoma to atlikti dėl sukrovimo, dydžio ir pan.
Jei tikrinant pastebimi t. t. trūkumai, apie tai pažymima važtaraštyje.
Pats krovinio pakrovimas gali būti atliekamas siuntėjo arba AT įmonės darbuotojų. Paprastai tai atlieka pats siuntėjas, o gavus – gavėjas.
Nuo krovinio priėmimo atsiranda pervežėjo pareiga saugiai pristatyti krovinį į nurodytą gavimo punktą. Nuo važtaraščio egzemplioriaus įteikimo gavėjui momentu jis įgyja teisę disponuoti kroviniu. Disponavimo teisę turi siuntėjas, bet ši teisė skiriasi nuo kitų teisės aktų, kuriais disponuojant perleidžiama nuosavybė, nes nuosavybės perdavimo klausimas tarp siuntėjo ir gavėjo sprendžiamas kita sutartimi. tuo važtaraštis skiriasi nuo konosomento (surašo pervežėjas).
Krovinio perdavimas paskirties vietoje.
K 30 str. numato, kad krovinio gavėjas privalo patikrinti gautą krovinį, o apie trūkumus tuoj pat pranešti pervežėjui. Tikrindamas (paprastai dalyvaujant pervežėjui) pagal važtaraščio duomenis tuojau pareiškia pervežėjui darant atitinkamus įrašus važtaraštyje. Jei pastabų neturi, tai gavėjas tik pasirašo, kad jokių pretenzijų nėra. Toks patikrinimas būtinas akivaizdiniams trūkumams. Neakivaizdiniams trūkumams konvencija numato 7 dienų laikotarpį, o apie juos gavėjas praneša atskiru dokumentu.
Nustačius akivaizdinius defektus paprastai atsiranda pervežėjo atsakomybės prezumpcija. Kai nustatomi neakivaizdiniai – gavėjas privalo įrodinėti pervežėjo kaltę.
LR teisė nenumato trūkumo skirstymo.
Konvencija detaliai numato šalių atsakomybę. Skirtingai nuo kitų K labai detaliai išvardijami siuntėjo atsakomybės atvejai (7 str.) t. y. atlygina visas išlaidas ir nuostolius dėl jo neteisėtų veiksmų. Neteisingai surašytas važtaraštis, jei tai sukėlė nuostolius ir papildomas išlaidas.
Taip pat numatyta, pervežėjo atsakomybė -.
I. Jis atsako už krovinio išsaugojimą iki perdavimo momento. Šie pažeidimai pasireiškia krovinio dalies trūkumu ar viso jo praradimu, taip pat krovinio sužalojimu, sugadinimu.
Krovinio praradimas suprantamas kaip viso važtaraštyje numatyto krovinio nepristatymas gavėjui per nustatytą terminą. K numato 2 terminus:
1) 30 dienų nuo pervežimo termino pasibaigimo, kai terminas nurodytas;
2) 60 dienų nuo krovinio priėmimo pervežti, kai pervežimo terminas nenurodytas.
Kad atsirastų krovinio praradimo teisinis faktas, pakanka šio termino suėmimo. Kitos aplinkybės neturi reikšmės.
Esant krovinio praradimui gavėjui išlieka teisė gavus už jį atlyginimą per 1 m. nuo atlyginimo gavimo atsiradusį krovinį reikalauti jį atiduoti grąžinti gautą kompensaciją apie krovinio radimą pervežėjas privalo pranešti dėl krovinio perdavimo jam.
Dažnais atvejais, kai nustatomi t. t. krovinio trūkumai, pervežėjas privalo atlyginti krovinio vertę ir pervežimo mokestį.
Sunaikinus krovinį kyla tokios pat pasekmės, kaip ir jį praradus.
1) gali remontuoti savo jėgomis gavėjas – čia yra viena sąlyga, kad šios išlaidos neviršytų sužaloto krovinio vertės.
Sužalotos dalies vertę dažniausiai nustato ekspertai, jų išlaidas taip pat padengia.
Atlyginimo dydžiui nustatyti yra nustatytos tam tikros sąlygos, kai perduoda vežti krovinį, jo vertė gali būti nurodyta pervežimo dokumentuose arba ne. kai nurodo, laikoma, kad krovinys įvertintas, tad nereikia ekspertizės. ATK būdinga, kad siuntėjas gali nurodyti didesnę vertę negu vertas krovinys iš tiesų ( to nėra kitoms transporto rūšims), bet tada daugiau moka ir už vieną pervežimą.
Kai nenurodoma vertė, K nustato ribotą pervežėjo atsakomybę, t. y. vertė nustatoma pagal biržos kainą išsiuntimo punkte krovinio perdavimo momentu. Jeigu tos kainos negalima nustatyti, tai pagal rinkos kainą, o jei jos iš vis nėra, tai pagal įprastas tos rūšies ir kokybės kainas.
Nustačius kainą atlyginimas ribojamas nustatant maksimumą, nuostolių atlyginimo maksimumas yra 25 aukso frankai už vieno krovinio brutto svorio kilogramą.
Greta dar turi apmokėti krovinio pervežimo išlaidas.
II. Taip pat pervežėjas atlygina nuostolius už pamestus daiktus (prarastus).
III. Taip pat , jei praleidžia terminą atgabenti krovinį, atlygina dėl to atsiradusius nuostolius.
Bendras principas – pervežėjas atsako esant kaltei. Jis privalo įrodyti savo nekaltumą (K 4 skyrius) 17 str.). bet atskirti transporto rūšių K ir nacionaliniuose įstatymuose numatoma, kada pagal faktą reikia pervežėją laikyti nekaltu..

Tarptautiniai krovinių pervežimai geležinkeliu

Konvenciją papildo ir kiti teisėtas aktai, t. y. dvišaliai susitarimai, taip pat tarnybinės instrukcijos, atsiskaitymo taisyklės.
Berne yra sudarytas Tarptautinio geležinkelio susisiekimo konvencija.
Pervežimai pagal K vykdomi remiantis pervežimo sutartimis su tuo ypatumu, kad pervežėjas privalo su bet kuriuo siuntėju ją sudaryti. Pervežėjui, galima sakyti. Netaikomas sutarties laisvės principas.
Prie K yra papildomi nuostatai, reglamentuojantys atskirų krovinių pervežimo ypatumus. Ypač daug dėmesio skiriama pavojingų krovinių pervežimams.
K nustatė, kad krovinių pervežimų dokumentu yra važtaraštis. (V). V yra formalizuotas dokumentas, turi vieningą formą ir numato vienodas sutarties sąlygas. V paprastai surašomas siuntėjo 2 egzemplioriais. Jame būtini duomenys:
1) siuntėjas ir gavėjas;
2) krovinio pavadinimas, skaičius;
3) krovinio svoris, markiruotė;
4) perdavimo vežti laiką.
Papildomos sąlygos yra kaip pakrovimo, pervežimo ir kt.
Pervežama įvairiu greičiu, todėl dėl skubių pervežimų. Pervežimo greitis yra normuojamas, nustatant nuotolį per 24 val. Pervežimo subjektais visada turi būti viena šalis kitos valstybės: gavėjas ar siuntėjas.
Važtaraštis ypatingas tuo, kad nustato pervežimo santykius, kuriuose dalyvauja skirtingų valstybių vežėjai ( geležinkelių įmonės). Skirtingai nuo kelių transporto, paprastai pervežant krovinius keičiasi ir tai atliekanti įmonė. T. y. lokomotyvas, krovinį lydintys asmenys. Priimant krovinį V pasirašo siuntėjas ir pervežėjo atstovas, nuo to momento sudaryta krovinio pervežimo sutartis.
V formą pateikia K priedas.
Siuntėjas, sudaręs sutartį, pasilieka V dublikatą ir jam lieka t. t. disponavimo teisės, kurios nesusijusios teisės perleidimu darant įrašus V, o pasireiškia tuo, kad suteikta teisė reikalauti nutraukti pervežimą, taip pat pakeisti gavėją..
Pervežimo procese pervežėjas atlieka ir muitinės operacijas ( išimtis V tai gali įsipareigoti atlikti siuntėjas).
Pervežimas, jo sutartis yra atlygintinė. Mokėjimai gali būti dvejopi:
1) pagal nacionalinius tarifus, t. y. iki sienos viena, už jos kiti.
Geležinkelis atlieka ir t. t. patarnavimus, kurie pasireiškia paskirties vietoje, pvz., tinkamai perduoti krovinį krovėjui, saugoti jį ir t. t. laiką. (laiką nustato vidaus valstybės taisyklės). LR nemokamai 24 val., o vėliau dar 10 d. mokamai, o po to gali krovinį realizuoti.
Gali būti ir kitos pareigos, pvz., šalčio ar šilumos palaikymas ir pan.
Priimant krovinį gali būti numatoma jo vertė. Tada krovinys tampa įvertintu, tai turi reikšmę jį praradus, sužalojus.|
Galima nustatyti mokėjimo tvarką išperkamuoju mokesčiu. Gavėjas tada apmoka krovinio vertę, o pervežėjas parveda siuntėjui.
Krovinio įteikimas gavėjui.
Priėmimo tvarka įvairi, kai pakrauna pats siuntėjas ar jį aptarnaujančios ekspedicinės įmonės, ir krovinys apima visą vagoną, siunčiamas su plomba. Tai geležinkeliai neprivalo, nors turi teisę tikrinti jį.

Kai kroviniai nesudaro viso vagono, siuntėjas juos perduoda atitinkamai geležinkelio tarnybai, o šis jau pats sukrauna, patikrinęs jo įtarinimą, vizualiai pačio krovinio būklę (kai nesupakuota). Pristačius į gavimo vietą, gavėjas turi teisę ir interesą patikrinti krovinio kiekį ir būklę. Jeigu nustatomi trūkumai, surašomos dėl krovinio neišsaugojimo protokolas, t. y. privalo surašyti geležinkelis.

K numato, kad iškraunant ar priimant iš geležinkelio sandėlių, gavėjas tikrina, ar nėra akivaizdžių defektų, o po to per 7 d. paslėptus trūkumus
akivaizdžių trūkumų nustatymas sukelia prezumpciją, kad atsakingas pervežėjas. Paslėptu atveju – gavėjas turi įrodyti, kad kaltas pervežėjas, nors galima ir siuntėjo kaltė.
Esant tokiems ginčams, tarptautinei teisminei praktikai leidžia naudoti ir liudytojų parodymus. Tai paprastai reguliuoja nacionalinės pervežimo taisyklės.
Pažeidimai kaip ir AT.
Praleidus pervežimo terminą skirtingai nuo AT geležinkelio atsakomybė numatoma bauda. Ji skaičiuojama, jei praleista daugiau kaip 48 val. po 1/10 važtapinigių, bet ne daugiau kaip 50 frankų už visą siuntinį plius padaryti nuostoliai, bet ne daugiau kaip dviguba važtapinigių suma.
Nuostolius skaičiuoja kaip AT po 50 frankų už brutto kg.
Kaltės principas formuojamas netiesiogiai, t. y. atleidžiama nuo atsakomybės, jei geležinkelis negalėjo to išvengti.
Dėl pretenzijų ir ieškinių geležinkeliui – galima jį nepatenkinus kreiptis į teismą arba iš karto į teismą. Išimtis dėl pavėlavimo, tada būtina pirmiau per 60 d. nuo krovinio gavimo momento kreiptis į geležinkelį. Jei gavėjo – nac. įstatymai numato privalomumą kreiptis į pervežėją, tai taikoma ir K atveju.
Jeigu tai padaro tyčia – senatis 2 metai.

Kai kuriose šalyse yra atstumai, kuriuose draudžiama vežti automobiliais, juose veža traukiniai net pačius automobilius.

Tarptautiniai oro pervežimai.

Varšuvos 1929 m. Konvencija (nauja redakcija 1955 m. Hagoje).
Dar yra visa eilė K dėl bendrų aviacijos klausimų, bet jos reguliuoja techninius klausimus:
LR civilinės aviacijos įstatymas (1996m.). jis nustato. Kad oro pervežimai reguliuojami Varšuvos K, t. y. nacionalinis reguliavimas sutampa su tarptautiniu.
Pervežimai gali būti atliekami lėktuvais, kurie skraido pagal tvarkaraščius, arba čarteriniai pervežimai (tai paimta iš jūrų pervežimo).
Sutartis sudaroma surašant važtaraščius, juos paprastai surašo oro transporto įmonės. V forma nustatyta. JATA ( tarpt. oro pervežimų organizacijos). Sutartis – realinė. Dauguma krovinių priimama ne pakraunant, o perduodant aerodromuose. Pervežėjas tikrina kiekį, svorį. Krovinius pakrauna pats pervežėjas.
Kai gabena čarteriniais reisais, tai perduoda prie lėktuvo, bet lėktuve išdėsto oro transporto darbuotojai. Paskirties vietoje krovinius išduoda iš savo sandėlių.
Terminus sprendžia reiso tvarkaraščiai, o čarterių atveju – šalių susitarimu. K numato įvairias išlygas, kai pervežėjas neatsako už termino praleidimą dėl meteorologinių sąlygų.
V numatomos papildomos nuostatos, skirtingos nuo kitų transporto rūšių:
-siuntėjas V gali nustatyti kaip krovinio disponavimo dokumentą;
-V turi įrodinėjimo prioritetą, jis patvirtina tuos duomenis, kurie jame nurodyti, išskyrus kai nurodoma priešingai.
Siuntėjas prie V privalo pridėti muitinės ir pasienio policijai reikalingus dokumentus, kurių pervežėjas neprivalo tikrinti.
Išduodant krovinius, tikrinami jie. Esant pažeidimams taikoma atsakomybė. Kroviniai gali būti įvertinti, u? tai mokama atitinkama rinkliava.
Pervežėjas privalo pranešti apie krovinio pristatymą. Kroviniai išduodami gavėjui, apmokėjus visus priklausomus mokėjimus, nurodytus važtaraštyje.
Krovinį priėmus be prieštaravimų laikoma, kad jie gauti be pažeidimų.
Krovinys prarastas – per 30 d. plius terminas. Kai kroviniai įvertinami, atsakomybė pagal ją, o jei neįvertinta – ne daugiau 200 frankų už brutto kg.
Atsakomybę sąlygoja kaltės principas. Panašiai į kt. pervežimus. Įrodinėjimo našta – gavėjai.
Už pavėlavimą – atsakomybė nuostolių atlyginimo principu.
Ieškininė senatis – 2 metai.
Privalomas pretenzijų pareiškimo procesas. Raštu atskiru dokumentu arba įrašu transporto dokumentuose. Jos nepareiškus, netaikoma teisė kreiptis į teismą.

Tarptautinis krovinių pervežimas jūra

Didesnę reikšmę čia turi konvencijos negu kitose pervežimų rūšyse, nes šie pervežimai turi tarptautinį charakterį.

1924 m. Briuselio konosamentų konvencija. Ji keitėsi ne kartą, paskutinė redakcija 1978 m. Hamburge.
Ši K pagrindinis unifikuotas teisės aktas.

Greta K teisės šaltiniu taip pat gali būti nacionaliniai aktai. Vienose valstybėse – kodeksai, kitose – įstatymai.
LR Prekybinės laivybos įstatymas 1996 m. šie aktai ir K nustato laivų statusą. Reguliuoja krovinių pervežimo sutartis, nustato laivo valdytojo atsakomybę.
Briuselio K sprendžia 3 pagrindinius dalykus:
1)konosamentų sudarymo tvarką ir jų rekvizitų teisinę reikšmę;
2) jūrų pervežimo atsakomybę;
3) jūrų pervežimo reikalavimų pareiškimų tvarka.
Svarbiausia komerciniu atžvilgiu krovinių pervežimo sutarties sudarymas. Šis gali būti dvejopas:
1)sudarant sutartį su sąlyga, kad kroviniams pervežti duodamas visas laivas, jo dalis ar t. t. jo dalys – tai čarteris. Pagal K čarteris- jo nurodomi šalių pavadinimai, frachto dydis, laivo ir krovinio pavadinimas, pakrovimo ir iškrovimo vieta ir kitos sąlygos.
2) nėra susitarimo dėl laivo ar jo patalpų suteikimo krovinio siuntėjui. Čia sutarties dokumentu yra –konosamentas, kuris taip pat tais atvejais, kai sudaryta čarterio sutartis (ji yra konsensualinė) patvirtinimui, kad krovinys priimtas surašomas konosamentas, kuris šiuo atveju patvirtina krovinio priėmimą pervežti. Jį surašo laivo valdytojas ir juo siuntėjas, o vėliau kiti asmenys turi teisę perleisti krovinio nuosavybę kitiems asmenims, t. y. juo yra disponuojama. Konosamentas gali būti :
1)vardinis;
2)orderinis;
3)pareikštinis.|
kai jis yra vardinis ar orderinis, pareikštinis, galima atitinkamai daryti įrašus nuosavybės teisės perdavimui.
1) vardinis-kam
2) pareikštinis – nenurodant naujo savininko, tik perduodant dokumentą.
K ypatingą teisinę reikšmę įgyja pristačius krovinį į gavimo punktą, nes krovinys išduodamas tam asmeniui, kuris į konosamentą įrašytas kaip savininkas, o pareikštinio atveju – tam, kas jį pateikia.
K nustato konosamentui būtinus duomenis:
1) laivo pavadinimas;
2) vežėjas ir jo pagrindinės buveinės adresas;
3) siuntėjas;
4) gavėjas (išskyrus pareikštinį);
5) paskirties uostas;
6) pakrovimo uostas;
7) pristatymo data, vežimo trukmė;
8) krovinių pavadinimas;
9) pagrindinės žymės kroviniam identifikuoti;
10) frachtas;
11) konosananto išdavimo laikas ir vieta, originalų skaičius;
12) laivo kapitono parašas.
Kai čarteris nesudaromas, konosamentas laikomas dokumentu, įrodančiu sutarties sudarymą
frachtui ir kitiems mokėjimas užtikrinti gali būti sudaromas susitarimas dėl krovinio įkeitimo šiems mokėjimams užtikrinti.
Krovinio priėmimas gali būti vykdomas įvairiai:
1) vežėjui tikrinant;
2) netikrinant.
Pagrindinė vežėjo pareiga – pristatyti krovinį į paskirties uostą ir išduoti konosamento turėtojui ar jame nurodytam asmeniui.
Pervežant krovinį pervežėjas privalo išsaugoti jo kiekį , būklę.
Paskirties uoste perduodant krovinį laivo valdytojo atstovas dalyvauja krovinio patikrinime.
Jeigu nustatomas trūkumas ar sužalojimas, vežėjas atsako, jeigu yra jo kaltė.
Jūroje kyla įvairūs stichiniai pavojai, todėl Briuselio K numato ir ypatingą atsakomybės nustatymą, kurį vadina avarija jūroje.
Jūrų teisėje – tai nuostoliai, kurie atsiranda sąžiningai padarytų aukojimų išgelbėti laivui, frachtui, kroviniams. Ji yra dviejų rūšių:
1) Bendroji Avarija – nuostoliai gelbstint laivą, krovinį, frachtą kilus bendram pavojui.
Šiais atvejais susidarę nuostoliai paskirstomi tarp laivo valdytojo, frachto mokėtojo ir krovinio savininko proporcingai.
Reikiant nustatyti šių nuostolių paskirstymą sudaroma spec. asmenų -dispašininkų komisija , o pats paskirstymas vadinasi dispaša. Paprastai kiekviename uoste yra tokie asmenys.
2) Atskiroji (dalinė) avarija – nuo bendrosios skiriasi tik tuo, kad nuostoliai šiems 3 elementams ne kartu, o atskirai. Tie nuostoliai nėra skirstomi, o tenka tam, kas juos patyrė ar kas atsakingas už šios žalos padarymą.
Toks nuostolių atlyginimas dar iš vergovės laikų.
Kai nuostoliai pasireiškia trūkumu, sužalojimu ir yra vežėjo kaltė – žalą atlygina laivo valdytojas ir žalos dydis nustatomas pagal krovinio įvertinimą, o jei jo nebuvo , tai atsakomybė yra ribota, pvz., Lietuvoje 20 lt už kiekvieną laivo talpumo tąsą.
Atsakomybei taikyti yra numatoma pretenzinė tvarka.

2.7Ekspedicijos sutartis

Ši sutartis populiari todėl, kad išsiuntimo ir gavimo uostai dažnai nesutampa su siuntėjo ir gavėjo buveine. Čia pakrovimui, iškrovimui, pristatymui naudojami ekspediciniai patarnavimai.
Daugelyje valstybių nėra tokio atskiro teisės instituto, nes nėra vieningos ekspedicinės sutarties teisinės prigimties supratimo ir šis klausimas valstybėse sprendžiamas nevienodai.
Pagal Prancūzijos prekybos kodeksą – ES yra savarankiška sutartis.
Italijoje ES yra laikoma pavedimo sutarties dalimi.
JAV, DB – tai agentavimo sutartis. LR taip pat nėra atskiros sutarties sename kodekse, naujame CK yra.
Iš naujai priimtų kitų transporto rūšių teisės aktų, tik Kelių transporto kodeksas numato, kad krovinių išsiuntimą ir gavimą pagal ES gali atlikti ekspeditoriai.
Bendrus ES pagrindus numato naujas CK .
Ekspediciniai santykiai pagal savo turinį labai įvairūs, todėl ES yra įvairių sutarčių normų elementai.
ES turinį sudaro veiksmai, kuriuos reguliuoja pavedimo sutartis. Taip pat ir pervežimo sutarties elementai, gali būti ir komiso sutarties elementų ( kai numatoma, kad ekspeditorius krovinį išsiunčia ne siuntėjo, o savo vardu.
Pagal konstrukciją ES panaši į pervežimo sutartį.
ES turiniui būdinga, kad ekspeditorius įsipareigoja atlikti:
1) gamybinius veiksmus;
2) teisinius veiksmus,
Praktikoje sudaromos net skirtingos įmonės, kurios užsiima vienais ar kitais veiksmais tiek vienoje valstybėje, tiek tarptautiniu mastu.
ES forma nėra nustatyta ir ši veikla nėra licenzijuojama.
Pagrindinis reikalavimas ekspeditoriui – įkurti tokio pobūdžio įmonę ar AB.
Kadangi šių santykių spec. normos nereguliuoja, taikomos bendros CT taisyklės.
Ateity gali padėtis keistis, jeigu bus paruoštas spec. įstatymas.
.
2.8 Komerciniai ginčai.

Komercinis ginčas-tai šalių nesutarimas,kilęs iš sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių,.
Ginčų nagrinėjimo institucijos ,komercinių ginčų nagrinėjimo procesinė tvarka.
Sudarydamos sandorius,šalys dažniausiai “iš anksto”,rečiau-kilus ginčui,susitaria dėl potencialiai galimų ar kilusių ginčų sprendimo tvarkos ir tą savo susitarimą įtvirtina atskiroje kontrakto dalyje ar sutartyje.Įrašoma arbitražinė išlyga(klauzulė) arba(dažniausiai jau dėl kilusio ginčo) sudaromas atskiras arbitražinis susitarimas.Juose nustatoma ginčų sprendimo tvarka,įvardijama konkreti arbitražo institucija,kuria patikima spręsti ginčą,aptariamos jo nagrinėjimo bei sprendimo pagrindinės sąlygos.
Arbitražas- tai ginčo sprendimo būdas,kai fiziniai ar juridiniai asmenys,remdamiesi savo susitarimu,tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą,o į jų susitarimu pasirinkta arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį ar asmenis.
Pagal teisinę prigimtį arbitražai skirstomi į viešosios ir privatinės teisės subjektus(institucijas).
Visi visuomenės gyvenime kylantys ginčai,konfliktai ,nesutarimai(žemiau dėstomame tekste aš juos įvardinsiu apibendrintu pavadinimu- ginčai) gali būti trejopo pobūdžio:viešojo-kylantys tarp valstybių,valstybinių institucijų bei organizacijų ir kitų viešosios teisės subjektų; privataus-kylantys tarp privačių asmenų,jų sukurtų ūkinių darinių bei kitų privatinės teisės subjektų ir mišraus(viešojo-privataus)pobūdžio,kai ginčo šalys yra viešosios ir privatinės teisės subjektai.Šiems ginčams nagrinėti ir spręsti nuo seniausių laikų iki šiol šalia teisminio taikomas ir arbitražinis būdas.O arbitražinio bylų nagrinėjimo praktikoje susiformavo dviejų tipų arbitražai(trečiųjų teismai):viešojo tipo,kurie iš esmės nagrinėja bei sprendžia viešojo pobūdžio ginčus,kylančius ir šalies viduje,ir tarpvalstybiniuose santykiuose,ir privataus(visuomeninio)tipo,kurie iš esmės nagrinėja ir sprendžia ginčus,kylančius tarp privačių asmenų bei jų susivienijimų.Pastarieji arbitražai istorijos raidoje buvo vadinami įvairiai:taikinamaisiais teismais,trečiųjų teismais ir kitaip.
Pagal organizavimo formą(įforminimą) viešojo ir privataus tipo arbitražai skirstomi į pastoviai veikiančias institucijas,vadinamas instituciniais arbitražais,ir vienkartinius,vadinamus ad hoc arbitražais.
Vienkartiniu arbitražu yra vadinamas trečiųjų teismas,pačių ginčo šalių sudaromas konkrečiam nesutarimui sureguliuoti,
Institucinis(nuolat veikiantis) arbitražas,kaip ginčų sprendimo organizavimo forma,atsirado tik praėjusio amžiaus pabaigoje.Viešojo tipo tarptautinis institucinis arbitražas-Nuolatinis trečiųjų teismas-buvo įsteigtas Hagoje 1900 m.,o pirmas privataus tipo institucinis arbitražas-Londono arbitražo rūmai-įsteigti 1892 m.
Pagal kompetenciją ir jurisdikcijos teritorinę erdvę arbitražai(viešojo ir privataus tipo) skirstomi į nacionalinius ir tarptautinius.
Nacionaliniai arbitražai(instituciniai ir ad hoc) sudaromi įvairiems šalies viduje kylantiems ginčams spręsti.
Daugelyje šalių(JAV,Italijoje,Vokietijoje,Rusijoje ir kt.)įsteigtos nacionalinio arbitražo institucijos vidaus komerciniams bei ūkiniams ginčams spręsti.Tokia arbitražo institucija,kuruojama Vilniaus tarptautinio komercinio arbitražo,nuo 1998 m. veikia ir Lietuvoje.Pagal šios institucijos reglamento 1 str. NKA arbitražinis(trečiųjų) teismas nagrinėja ir sprendžia komercinius-ūkinius ginčus,kylančius iš sutartinių ir deliktinių civilinių teisinių santykių,kai ginčo šalys yra Lietuvoje įregistruotos įmonės,įstaigos ar kitokios organizacijos.
Tarptautiniai arbitražai(viešojo ir privataus tipo) sudaromi tarptautiniams ginčams spręsti.
Viešojo tipo tarptautinio arbitražo įsteigimas įforminamas viešosios teisės akto(tarpvalstybinės sutarties ar konvencijos) pagrindu,kuriame paprastai smulkiai sureguliuojamos arbitražo kompetencijos,veiklos,sprendimų priėmimo ir kitos sąlygos.Dar 1899 m. Hagoje(Olandija)vykusioje tarptautinėje taikos konferencijoje buvo parengta ir pasirašyta konvencija dėl taikaus tarptautinių ginčų sprendimo.Valstybės-konferencijos dalyvės-įsipareigojo siekti,kad tarptautiniai ginčai būtų sprendžiami tik taikius būdu,ir tuo tikslu 1900 m. įsteigė Hagoje Nuolatinį trečiųjų teismą.
Privataus tipo tarptautiniai arbitražai sudaromi iš esmės privačios iniciatyvos ir privataus pobūdžio teisės akto(dažniausiai arbitražinio susitarimo)pagrindu bei jame nustatyta tvarka.
Komercinių sandorių dalyviai dažniausiai patys nustato,kokiu būdu turi būti sprendžiami jų ginčai bei nesutarimai,ir tą savo apsisprendimą įtvirtina kontrakte(sutartyje).Pasirinkus teisminį komercinių ginčų sprendimo būdą,kontrakte (sutartyje) šalys nurodo pavadinimą valstybės,kurios teismui jo deleguoja teisę spręsti ginčą.Tos valstybės teisė tokiais atvejais dažniausiai pasirenkama ir kontrakto vykdymui reguliuoti(taikomoji teisė).Galimos trys alternatyvinės valstybinio teismo pasirinkimo galimybės:ieškovo šalies,atsakovo šalies teismo ir trečiosios valstybės.
Dėl įvairių priežasčių teisminis ginčų sprendimo būdas komercijoje praktikuojamas palyginti retai.Tačiau būna atvejų,kai tik šiuo būdu ir galima išspręsti kilusį ginčą.Į valstybinį teismą tenka kreiptis dėl ginčo išsprendimo šiais atvejais:
1)kai kontrakte(sutartyje) ginčų sprendimo būdas iš anksto nebuvo aptartas(įformintas),o vėliau kilus ginčui,nepavyksta šalims susitarti dėl jo perdavimo spręsti arbitražui;
2)kai arbitražinė išlyga kontrakte(sutartyje) suformuluota netinkamai(pvz.,neįvardyta arbitražo institucija),o kilus ginčui šalis-atsakovė atsisako ją tikslinti;
3)kai kontrakto arbitražinėje išlygoje numatomas arbitražas ad hoc,tačiau vėliau šalis-atsakovė atsisako jį sudaryti arba paklusti jo jurisdikcijai;
4)kai spręsti ginčą arbitražiniu būdu draudžia įstatymai.Pvz.,pagal Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnį arbitražui negali būti perduoti:1)ginčai,susiję su konkurencija,patentais,prekių ir paslaugų ženklais,bankrotu;2)ginčai,jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė,įstaiga ar organizacija,jeigu tam nebuvo gautas
išankstinis šios įmonės ,įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas;3)ginčai,kylantys iš vartojimo sutarčių ir kai kurie kiti.Kai kurių užsienio šalių įstatymai draudžia spręsti arbitražiniu būdu ginčus dėl vekselių,čekių,kai kurių rūšių sandorių.
Kai kurie teigiami tarptautinių komercinių ginčų sprendimo valstybiniuose teismuose bruožai negali prilygti privalumams ,kuriuos teikia jų nagrinėjimas arbitražiniu būdu,Svarbiausieji arbitražinio būdu privalumai yra šie:
1) Pasirinkus arbitražą kaip ginčo sprendimo būdą,šalys turi galimybę pasirinkti ir jo rūšį(institucinį ar ad hoc)bei konkrečią arbitražo instituciją.Jeigu pasirenkamas institucinis arbitražas,tai turi būti pasirinkta ir konkreti arbitražo institucija.Ji turi būti įvardyta kontrakto(sutarties) arbitražinėje išlygoje arba atskirai sudarytame arbitražiniame susitarime.Pastarajame gali būti aptarta ir arbitražinio teismo sudarymo tvarka,arbitrų skaičius,jų kvalifikacija bei kitos esminės bylos nagrinėjimo arbitražiniame teisme sąlygos.Toks pasirinkimas neįmanomas taikant teisminį ginčo sprendimo būdą.
2) Taikomosios teisės pasirinkimo galimybės-taip pat nemažas patogumas kontrakto šalims.kai jos susitaria iškilusius tarp jų nesutarimus spręsti arbitražo būdu.Vien dėl to,kad valstybiniuose teismuose ,nepaisant tarptautinio ginčų pobūdžio,jie nagrinėjami ir sprendžiami vadovaujantis iš esmės tik teismo šalies įstatymais,užsienio partneriams toks bylinėjimosi būdas paprastai tampa nepriimtinas.
3) Arbitražiniame(trečiųjų) teisme ginčo šalys visada turi galimybę pasirinkti po vieną(ar iš viso vieną) arbitrą,kuriems jos patiki ir kuriuos laiko tinkamais (kompetentingais) ginčui išspręsti.Tai suteikia arbitražiniam teismui ir jo priimtiems sprendimams didesnę bešališkumo reputaciją,autoritetą bei pasitikėjimą.
4) Arbitražinio teismo kompetencija-dar vienas ginčų sprendimo arbitražiniu būdu pranašumas,palyginti su teisminiu.Bylas arbitraže paprastai imasi nagrinėti bei spręsti tik specialistai.Tai gali būti ne tik teisininkai,žinantys įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus,bet ir įvairių verslo sričių praktikai,turintys komercinės veiklos patirtį bei teorinių žinių,reikalingų kvalifikuotai ir visapusiškai įvertinti ginčijamus klausimus(įskaitant teisinius,techninius,ekonominius,komercinius ir kitus jų aspektus).Prireikus dėl ginčo išsprendimo šalys gali kreiptis įspecializuotą arbitražą arba pasirinkti arbitrais tam tikros (reikiamos) kvalifikacijos ar siauros veiklos srities specialistus_profesionalus.Viso to praktiškai neįmanoma pasiekti nagrinėjant ginčą valstybės teisme.
5) Sprendimų neskundžiamumas-taip pat nemažas arbitražinio ginčų nagrinėjimo būdo pranašumas(palyginti su teisminiu),žymiai sutrumpinantis sprendimo įgyvendinimo ir ieškininių reikalavimų patenkinimo laiką.Dėl aukštos arbitrų kvalifikacijos ir jiems suteikiamos specialios kompetencijos arbitražiniai sprendimai paprastai laikomi neskundžiamais ir turi būti nedelsiant bei besąlygiškai įvykdyti.Arbitražinėse išlygose dažnai tiesiogiai nurodoma,kad arbitražo sprendimas yra galutinis,privalomas abiem ginčo šalims ir neskundžiamas valstybės teisme.Tarptautiniuose teisniuose aktuose ir valstybių įstatymuose numatytos labai ribotos teismų kišimosi į arbitražų veiklą galimybės, iš esmės tik esminių procedūros taisyklių pažeidimo atvejais.
6)Greitumas(operatyvumas)-dar vienas reikšmingas arbitražinio ginčų nagrinėjimo būdo privalumas,palyginti su teisminiu.Valstybės teisme civiliniai – teisiniai ginčai nagrinėjami vadovaujantis teismo šalies civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka.Civilinio proceso kodeksai- sudėtingi teisiniai aktai,kuriuose įtvirtinta daug įvairių procedūros taisyklių.Dėl įvairių formalumų civilinis procesas gali trukti ilgai.
7) Arbitražinis procesas žymiai mažiau formalizuotas,yra paprastesnis ir lankstesnis negu teisminis procesas.Visos institucinių tarptautinių komercinių arbitražų procedūros taisyklės telpa keliolikos puslapių reglamentuose,kuriuos tvirtina šių institucijų steigėjai- įvairios ūkio subjektų asociacijos,prekybos rūmų ar prekių biržų valdybos ir kt.Juos visada galima iš anksto įsigyti,išstudijuoti ,be specialistų paramos suvokti juose nustatytus procedūros reikalavimus.Arbitražo ad hoc taisykles komerciniam ginčui išspręsti gali sukurti ir patvirtinti pačios ginčo šalys.
8) Vadovaujantis arbitražo reglamento taisyklėmis,ginčas gali būti išnagrinėtas bei išspręstas per labai trumpą laiką,žymiai greičiau,nei tą padaryti leidžia valstybinių teismų civilinio proceso taisyklės,numatančios sprendimų kasacinio bei apeliacinio apskundimo teisę ir kitokius procedūrų formalumus,kurie sudaro priimtų sprendimų vilkinimo galimybes.
9) Konfidencialumas- svarbi ginčo nagrinėjimo sąlyga,kai viena ar abi ginčo šalys siekia išsaugoti komercines paslaptis. Civilinės bylos valstybiniuose teismuose sprendžiamos vadovaujantis proceso viešumo principu.Bylos svarstymas paprastai būna atviras.Jo metu reikalaujam,kad šalys pateiktų įrodymus,taigi atskleistų ir savo ūkinės veiklos specifiką.Posėdžiai protokoluojami,o motyvuoti sprendimai viešai skelbiami. Dėl viso to komercinės paslapties išsaugojimo galimybės yra labai ribotos.
Visai kitaip nagrinėjamas bei sprendžiamas ginčas arbitražiniame teisme.Arbitražinės bylos nagrinėjimas visada vyksta uždaru būdu.Pašaliniai asmenys gali dalyvauti posėdyje tik abiem ginčo šalims sutikus.Proceso eiga ir pateikiami įrodymai gali būti nefiksuojami,sprendimai viešai neskelbiami.Tai leidžia ginčo šalims išsaugoti savo komercines ar gamybines paslaptis bei firmų gerą reputaciją.Ypač patikima konfidencialumo išsaugojimo požiūriu yra ad hoc arbitražo forma,nes apie jo sudarymą,veiklą ir priimtą sprendimą prireikus gali būti žinoma tik ginčo šalims ir arbitrams.
10) Arbitražo vietos,laiko ir procesinės kalbos pasirinkimo galimybė taip pat teikia šiam ginčų nagrinėjimo bei sprendimo būdui nemažų privalumų.Kadangi ginčo nagrinėjimo arbitraže tvarka priklauso nuo šalių valios,joms susitarus ir arbitražui neprieštaraujant,bylos nagrinėjimas gali vykti bet kurioje vietoje(šalies viduje ar užsienyje),bet kuriuo suderintu ir šalims palankiu laiku(galima paankstinti bylos nagrinėjimą arba nukelti vėlesniam laikui),o diskusijos proceso metu gali vykti bet kuria tarp šalių ir arbitražo suderinta darbine kalba.
Arbitražo sprendimų vykdymas užtikrinamas vadovaujantis 1958 m.Niujorke pasirašyta”Konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimo pripažinimo ir vykdymo”.Šią konvenciją Lietuvos Seimas ratifikavo 1995 m. sausio 17 d. 1998 m. buvo 116 valstybių- konvencijos dalyvių.Taigi visose jose tarptautinių komercinių arbitražų sprendimų įvykdymas faktiškai yra užtikrintas.tuo tarpu valstybinių teismų sprendimai civilinėse bylose iš esmės įvykdomi tik tose šalyse,tarp kurių sudarytos sutartys dėl teisinio bendradarbiavimo komercinėse ir civilinėse bylose.
11) Pagaliau gana svarbus ir arbitražinių išlaidų klausimas .Arbitražinės rinkliavos nustatomos priklausomai nuo ieškininio reikalavimo sumos ir paprastai svyruoja nuo 0,05 proc. Iki 5 proc.Mažiau gali kainuoti,ginčo šalims pasirinkus arbitražą ad hoc,nes šiuo atveju jos iš esmės tereikia tik atlyginti arbitrams už jų suteiktas paslaugas, Be to,ir institucinio,ir arbitražo ad hoc atvejais viena ar abi ginčo šalys kartais privalo atskirai apmokėti liudytojų,ekspertų,vertėjų,arbitrų kelionės,apgyvendinimo ir kitas išlaidas.Dėl viso to ginčų nagrinėjimas tarptautiniame komerciniame arbitraže taip pat nėra pigus.Tačiau,palyginti su bylos nagrinėjimo I išlaidomis užsienio tesimuose(ypač ten,kur privalu samdyti vietinį advokatą),arbitražinis procesas vis dėlto yra gerokai pigesnis.Pvz.,Vokietijoje teisminės rinkliavos sudaro 10 proc., ieškinio sumos,o arbitražinės_ vidutiniškai tik 2-3 proc.Arbitražinės išlaidos sumažėja,jeigu ginčui išspręsti pasirenkamas vienas arbitras arba mažiau pripažinta tarptautinio komercinio arbitražo institucija,
Ypatingais savo privalumais(palyginti su ad hoc) išsiskiria institucinis tarptautinis komercinis arbitražas.Neabejotinas šios rūšies arbitražo privalumas tas,kad jis gali pasiūlyti ginčo šalims iš anksto parengtas bylos nagrinėjimo procedūros taisykles(reglamentą),rekomenduojamų arbitrų-kvalifikuotų specialistų sąrašą(iš kurio ginčo šalys gali pasirinkti tinkamus asmenis savo ginčui spręsti),arbitražinių rinkliavų taisykles,arbitravimo įkainių lenteles(iš kurių suinteresuotas asmuo gali tiksliai žinoti bylinėjimosi išlaidas) bei įvairias aptarnaujamojo pobūdžio paslaugas.Viso to nėra,pasirinkus arbitražą ad hoc.
Nemažas institucinio arbitražo privalumas ir tas,kad bylos nagrinėjimas kuruojamas administracijos,kuri turi šios veiklos tam tikrą patirtį,o pati institucija yra daugiau ar mažiau pripažinta tarptautiniu mastu.Dėl to arbitražo institucijų organizuojamų teismų sprendimai yra įtikinamesni(taigi ir lengviau įvykdomi) nei,pvz.,tie,kuriuos priima niekam nežinomi vienkartiniai(ad hoc) arbitražiniai teismai.
Pagaliau-kai kuriose tarptautinio komercinio arbitražo institucijose arbitražinių teismų(tribunolų)sprendimai papildomai peržiūrimi specialaus organo,siekiant garantuoti,kad jie visiškai atitinka juridinius formos ir turinio reikalavimus.Pvz.,Tarptautinių prekybos rūmų Tarptautinio arbitražo teismas tikrina ir tvirtina visu jo kuruojamų arbitražinių teismų sprendimus,siekiant užtikrinti,kad jie atitiktų įstatymo reikalavimus.Tai suteikia sprendimui didesnį patikimumą ir daugiau garantijų,kad jis nebus panaikintas atsakovo šalies kompetentingos institucijos.
Dėl išvardintų privalumų tarptautinis komercinis arbitražas(ypač institucinis) įgyja vis didesnį pripažinimą ir vis plačiau praktikuojamas įvairiuose verslininkų sluoksniuose.Net apie 90 proc. Tarptautinių komercinių ginčų šiuo metu išsprendžiama arbitražiniu būdu.

Komercinių ginčų nagrinėjimo procesinė tvarka.
Komercinių ginčų nagrinėjimo institucijos yra ir bendrosios kompetencijos teismai,ir arbitražiniai teismai.(nacionaliniai ir tarptautiniai).
Arbitražinio teismo komercinių ginčų nagrinėjimo procesinė tvarka arba arbitražinė procedūra(procesas)- tai valstybės įstatymuose bei arbitražo institucijos reglamente(taisyklėse) nustatyta ginčų arbitražiniame teisme nagrinėjimo ir sprendimo tvarka. Arbitražiniam kaip ir teisminiam,bylos nagrinėjimui būdingos kelios atskiros stadijos,kai atliekami tam tikri veiksmai ir sprendžiami tam tikri specifiniai klausimai.
Tarptautinio komercinio arbitražo procedūroje išskiriamos šios sudedamosios dalys:1)ginčo teismingumo(kai kada ir žinybingumo) nustatymas 2)arbitražinio susitarimo įforminimas 3)ieškinio ir atsiliepimo į jį pareiškimai 4) arbitražinio teismo sudarymas 5) bylos nagrinėjimas 6) sprendimo priėmimas ir 7)jo pripažinimas ir vykdymas. Tarpinės šios procedūros stadijos gali būti įrodymų rinkimas, dokumentų ekspertizė , sprendimų apskundimas ir kt. Panaši arbitražo procedūros struktūra įtvirtinta faktiškai visų arbitražo institucijų,įsteigtų bet kurioje pasaulio šalyje, reglamentuose.
Lietuvos nacionalinio arbitražinio teismo procedūros struktūra skiriasi nuo tarptautinio tuo,kad nereikia arbitražinio teismo sprendimo pripažinimo.LR Komercinio arbitražo įstatyme nustatyta,kad šalys gali savo nuožiūra nustatyti arbitrų skaičių;jei šalys nenustato arbitrų skaičiaus,skiriami trys arbitrai;visais atvejais arbitrų skaičius turi būti nelyginis.
Tarptautiniam komerciniam ginčui išspręsti dažniausiai sudaromas trijų arbitrų teismas.Gali būti ir vieno arbitro arbitražinis teismas.Jeigu nesusitariam kitaip,tai arbitražinį teismą sudariusių trijų arbitrų,kiekviena šalis skiria po vieną arbitrą Arbitražo arbitrų skyrimo arbitražinio teismo sudarymo procedūros ir nacionaliniam,ir tarptautiniam arbitražui yra tokios pačios.
Bendros kompetencijos teismas -tai valstybės teisminės sistemos institucija,taip pat nagrinėja komercinius ginčus ir atlieka arbitražinio proceso priežiūros funkciją.
`Komerciniai ginčai bendrosios kompetencijos teismuose yra nagrinėjami pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles ,išskyrus komercinių ginčų bylas dėl piniginių reikalavimų,kylančių iš sutartinių prievolių,pagrįstų rašytiniais įrodymais. Tokiu atveju procesas vyksta pagal LR CPK dvidešimtąjį skirsnį.Pareiškimus dėl didesnių kaip 100 000 lt. piniginių reikalavimų pirmąja instancija nagrinėja apygardų teismai,skirtingai nuo mažesnės vertės piniginių reikalavimų,kuriuos nagrinėja skolininko gyvenamosios vietos ar buveinės registravimo vietos apylinkės teismas. Teismui paduodamas PAREIŠKIMAS( o ne ieškininis pareiškimas); skolininkas turi teisę teismui raštu pateikti PRIEŠTARAVIMUS per 14 dienų nuo pareiškimo nuorašo skolininkui įteikimo.Prieštaravimų priėmimo klausimą teisėjas išsprendžia priimdamas motyvuotą nutartį.Priėmęs skolininko prieštaravimas teismas nutartimi ne vėliau kaip per 3 d. po prieštaravimų gavimo informuoja pareiškėją,kad šis ne vėliau kaip per 14 d. turi teisę pateikti teismui IEŠKININĮ PAREIŠKIMĄ, ir byla nagrinėjama ieškininės teisenos tvarka.

Jeigu skolininkas nepareiškia motyvuotų ir pagrįstų prieštaravimų pareiškimą nagrinėjančiam teismui per nurodytą terminą,pasibaigus šiam terminui ne vėliau kaip per 3 d. teismas priima teismo įsakymą, kuriame be būtinų rekvizitų (išieškotojo pavadinimas, adresas,skolininko pavadinimas ir adresas, ir kt.) nurodoma išieškoma iš skolininko pinigų suma
Komercinius ginčus nagrinėjančių institucijų sprendimo vykdymo tvarka
1) Arbitražinio teismo sprendimo vykdymas(LR Komercinio arbitražo įstatymo 38 str.)
-Arbitražinio teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo momento ir šalių turi būti vykdomas.
-vienai iš šalių atsisakius vykdyti sprendimą,kita šalis turi teisę kreiptis į arbitražinio teismo vietos apylinkės teismą ir prašyti išduoti vykdomąjį raštą.-apylinkės teismas savo nutartimi gali atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą LR Komercinio įstatymo 40 str.(bus žemiau) nustatytais pagrindais.
-Arbitražinio teismo sprendimai vykdomi LR CPK nustatyta tvarka.
-Teismo nutartis išduoti arba atsisakyti išduoti vykdomąjį raštą gali būti apskųsta LR CPK nustatyta tvarka.

2)Užsienio arbitražinio teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas
-(LR Komercinio arbitražo įst. 39 str.):Arbitražinio teismo sprendimas,priimtas bet kurioje valstybėje-Niujorko 1958 m. konvencijos “Dėl užsienio arbitražinio teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo” dalyvėje,LR yra pripažįstamas ir vykdomas pagal šio str.(39 str.) bei 40 str. ir minėtos Niujorko konvencijos nuostatas.
-šalis,prašanti pripažinti ir įvykdyti užsienio arbitražinio teismo sprendimą,turi pateikti Lietuvos apeliaciniam teismui nustatyta tvarka patvirtintą to sprendimo originalą arba jo nuorašą,taip pat autentišką arbitražinį susitarimą arba tinkamai patvirtintą jo nuorašą.
-pripažinti užsienio arbitražinio teismo sprendimai Lietuvoje vykdomi LR CPK nustatyta tvarka.

LR KAĮ 40 str.Atsisakymo pripažinti ar vykdyti arbitražinio teismo sprendimą pagrindai:
1.Pripažinti ar vykdyti arbitražinio teismo sprendimą,nepaisant to,kurioje valstybėje jis buvo priimtas,LR gali būti atsisakytas Niujorko 1958 m. konvencijoje 5 straipsnyje numatytais pagrindais,kai ginčo šalis,prieš kurią sprendimas nukreiptas,pateikia įrodymus,kad:
1)arbitražinio susitarimo šalys pagal joms taikomą įstatymą buvo tam tikru mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal taikomąjį įstatymą,kurį ginčo šalys numatė savo sutartyje,o jei tokio nurodymo nėra-pagal tos šalies,kur buvo priimtas arbitražinio teismo sprendimas,įstatymus,arba2)šaliai,prieš kurią padarytas sprendimas,nebuvo reikiamai praneštas apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinio teismo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši šalis negalėjo pateikti savo paaiškinimų;arba
3)arbitražinio teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo,kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos,arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais,kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje.Jeigu nuostatos tais klausimais ,kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga,gali būti atskirtos nuo tų,kurių neapima šis susitarimas ar išlyga,tai ta arbitražo sprendimo dalis,kurioje yra nuostatos arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos apimamais klausimais,gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba
4)arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo arba jei tokio susitarimo nėra,-valstybės,kurioje vyko arbitražas,įstatymų,arba
5)sprendimas šalims dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė to šalies,kurioje jis buvo priimtas,arba tos šalies,kurios įstatymai taikomi,kompetentinga valdžios institucija,
2.Arbitražinio teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti atsisakoma,jei Lietuvos apeliacinis teismas pripažįsta,kad:
1)ginčo objektas pagal LR įstatymus negalki būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas;arba
2)to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja LR įstatymų įtvirtinai viešajai tvarkai.

Lietuvos apeliacinio teismo nutartį pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražinio teismo sprendimą ar nutartį ,kuria atsisakyta jį pripažinti ar vykdyti,galima apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui LR civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Bendrosios kompetencijos teismo sprendimas dėl komercinio ginčo yra
vykdomas pagal vykdomąjį dokumentą- vykdomąjį raštą,kuriame ,be kita ko, nurodytas sprendimo priėmimo laikas,sprendimo įsiteisėjimo laikas,ir kt.
Vykdomąjį raštą išieškotojui teismas išduoda sprendimui įsitesėjus,išskyrus skubiojo vykdymo atvejus,kada vykdomasis raštas išduodamas tuojau,kai tik priimtas sprendimas Paprastai išduodamas vienas vykdomasis raštas,tačiau jeigu turi būti vykdoma skirtingose vietose,arba jeigu sprendimas priimtas keleto ieškovų naudai,ar prieš kelis atsakovus,gali būti išduoti keli vykdomieji raštai.

Teismų nutarimus vykdo teismo antstoliai,esantys prie apylinkės teismų.Teismo antstolių reikalavimui vykdyti sprendimus yra privalomi visiems LR fiziniams asmenims ir įmonėms,įstaigoms bei organizacijoms.Sprendimą vykdo teismo antstolis,kurio veiklos teritorijoje yra skolininko turtas arba skolininkas nuolatos gyvena ar dirba,o jeigu skolininkas yra įmonė,įstaiga ar organizacija-jos buveinės ar turto buvimo vietos teismo antstolis.Teismo sprendimai gali būti pateikti vykdyti per 3 m. nuo jų įsiteisėjimo.Teismo antstolis,pradėdamas sprendimą vykdyti,pasiunčia skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą geruoju .Tais atvejais ,kai yra pavojus,kad skolininkas gali turtą paslėpti,teismo antstolis turi teisę įteikdamas raginimą kartu areštuoti skolininko turtą.Ne vėliau per 10 d. nuo to dienos,kurią pasibaigė terminas sprendimą geruoju vykdyti,tesimo antstolis pradeda vykdyti priverstinai,jeigu
skolininkas nustatytu laiku sprendimo neįvykdė geruoju

Leave a Comment