Turto draudimo sutartis

Įvadas.............................3
III. Turto draudimo sutarties samprata................5
II. Turto draudimo sutarties turinys..................25
1. Esminės turto draudimo sutarties sąlygos............25
2. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos.....38
III. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas.........46
Išvados.............................58
Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas...............61 Įvadas
Šis darbas skiriamas turto draudimo sutarčiai kaip draudimo sutarties
atmainai apibūdinti, turto draudimo sutarties sampratos, turinio, sudarymo
ir pasibaigimo problemoms.

Turto draudimo sutarties tema yra aktuali. Valstybinės draudimo
priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos duomenimis, per 1998 m.
Lietuvos draudimo įmonės sudarė 832656 turto draudimo sutartis[1]. Kadangi
sudaromų turto draudimo sutarčių skaičius nemažas, iškyla poreikis kuo
tobuliau reglamentuoti turto draudimo teisinius ssantykius, kurie yra
pakankamai sudėtingi, įstatymais.

Draudimo sutartį, kurios viena atmainų yra turto draudimo sutartis,
reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trisdešimt aštuntasis
skirsnis[2] ir Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo antrasis skirsnis[3].
Šių norminių aktų nuostatos taip pat bus aptartos šiame darbe, ypatingą
dėmesį skiriant diskutuotinoms Draudimo įstatymo nuostatoms, su kuriomis
siejamos teorinės ir praktinės problemos, taip pat kai kurioms Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso projekto[4] nuostatoms, susijusioms su šio
darbo tema.

Pastebėtina, jog Lietuvos teisės mokslas neskiria pakankamo dėmesio
draudimo teisiniams santykiams. Veikalų, liečiančių draudimo teisę, beveik
nėra. Gal pamirštama, jog draudimas yra ne ttik ekonominė kategorija. Juk
draudimo teisiniai santykiai yra civilinės teisės dalykas, ir tik teorinio
pagrindo buvimas gali užtikrinti tobulesnę įstatymų leidybą ir tuo pačiu
palankesnes sąlygas tolesniam draudimo teisinių santykių vystymuisi.

Šiame darbe didžiausias dėmesys skiriamas turto draudimo sutarties
reglamentacijai Lietuvos Respublikoje, draudimo įmonių praktikai d

draudimo
rūšies taisyklėse nustatant turto draudimo sutarčių sąlygas, taip pat
lyginamuoju aspektu bus atsižvelgiama į užsienio šalių (Anglijos, Rusijos
ir Vokietijos ir kt.) patirtį. Kadangi, kaip minėta, Lietuvos autorių
darbų, tiesiogiai susijusių su šio darbo tema, beveik nėra, todėl,
analizuojant šio darbo temą, bus remiamasi užsienio šalių draudimo teisės
teoretikų: Serebrovskio[5], Hanselo[6], Fonteino[7] ir kitų veikalais.

I. Turto draudimo sutarties samprata

Civilinės teisės teorijoje sutartis suprantama kaip dviejų ar daugiau
asmenų įstatymo reikalaujama tvarka ir forma išreikštas susitarimas dėl
civilinių teisių ir pareigų sukūrimo, pakeitimo ar panaikinimo[8] .
Sutartis – juridinis faktas, su kuriuo teisės normos sieja sutartinių
prievolių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą.

Siekiant įsigilinti į turto draudimo sutarties esmę, svarbu
panagrinėti pačios draudimo sutarties sampratą, nes turto draudimo sutartis
yra viena iš draudimo sutarties atmainų. Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 462 straipsnis įtvirtina tokią draudimo sutarties sąvoką: draudimo
sutartimi draudėjas įsipareigoja nnustatytu laiku mokėti draudimo įmokas
(premijas), o draudimo įmonė (draudikas) įsipareigoja, atsitikus
draudiminiam įvykiui, mokėti draudimo išmoką draudėjui ar asmeniui, kuris
įgyja tokią teisę pagal draudimo sutartį. Dabar galiojantis Lietuvos
Respublikos civilinis kodeksas pateikia tik bendrą draudimo sutarties
sąvoką. Anksčiau galiojusioje Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464
straipsnio redakcijoje buvo įtvirtintas turto draudimo sutarties
apibrėžimas: laisvojo draudimo sutartimi draudimo organizacija
įsipareigoja, įvykus sutartyje nurodytam atsitikimui (draudimo
atsitikimui), pagal turto draudimą atlyginti draudėjui ar kitam asmeniui,
kurio naudai sudaryta sutartis, turėtą žalą (išmokėti draudimo atlyginimą)
sutartyje sulygtos sumos (draudimo sumos) ribose, o kada t

turtas apdraustas
ne visa verte,- atitinkamą žalos dalį, jeigu šalių susitarimu nenustatyta
ko kita.

Teisės teorijoje ilgą laiką mokslinė mintis nega.lėjo išsivaduoti iš
požiūrio, draudimo sutartimi pripažįstančio tik turto draudimo sutartį.
Šios nuomonės laikėsi Telis, Labandas[9]. Asmens draudimo sutartis
apskritai nebuvo laikoma draudimo sutartimi, traktuojant ją kaip tam tikrą
paskolos, taupymo sutarčių atmainą. Kai kurie autoriai (Levis, Goldšmitas,
Erenbergas) asmens draudime įžvelgė turto draudimą: asmens draudimo
sutartimi draudėjas siekia išvengti nuostolių, kaip ir turto draudimo
sutartimi[10]. Tarp šių dviejų draudimo rūšių egzistuoja tam tikri
skirtumai, tačiau jas jungia bendras tikslas – atlyginti draudėjui
nuostolius, kuriuos jis patirs įvykus draudimo sutartyje numatytam
draudiminiam įvykiui. Šios teorijos neturėtų stebinti. Asmens draudimas
atsirado daug vėliau negu turto draudimas. Dėl draudėjų, suinteresuotų
apdraustųjų mirtimi, piktnaudžiavimų asmens draudimas kai kuriose šalyse
netgi buvo uždraustas (Prancūzijos 1681 m. Ordonnance de la marine)[11].
Tačiau asmens draudimo sutartis vis dėlto buvo pripažinta savarankiška
draudimo sutarties atmaina (Planiolis, Šeršenevičius, Sinaiskis)[12].

Pripažinus asmens draudimo sutartį draudimo sutarties atmaina,
pastebima tendencija bandyti išskirti bendriausius draudimo sutarties
požymius, kuriuos turi ir asmens, ir turto draudimo sutartys. Miuleris-
Ercbachas, Hagenas, Erenbergas ir kiti teoretikai manė, jog nėra tikslinga
kurti visa apimančias draudimo sutarties sąvokas[13]. Dar senovės Romoje
buvo žinoma taisyklė: omnis definitio in jure civili periculiosa est.
Pastebėtina, jog pažangūs 20 amžiaus pradžios Vokietijos, Šveicarijos ir
Austrijos draudimo sutarties įstatymai nepateikia draudimo sutarties
sąvokos.

Kadangi turto draudimo sutartis yra draudimo sutarties atmaina,
tikslinga išnagrinėti, kokie po
ožymiai yra būdingi draudimo sutarčiai.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas draudimo sutartį laiko
savarankiška sutartimi greta pirkimo – pardavimo, nuomos, pavedimo ir kitų
sutarčių. Draudimo teisinių santykių reglamentavimui skirtas Civilinio
kodekso 38 skirsnis, kuriame įtvirtinta draudimo sutarties sąvoka (462
straipsnis), draudimo forma (463 straipsnis), draudimo objektas (464
straipsnis), pagrindinės draudimo sutarties sudarymo nuostatos (465
straipsnis).

Draudimo sutartis yra dvišalė sutartis. Viena sutarties šalis yra
draudėjas, o kita – draudikas, abi šalys turi reikalavimo teises ir jas
atitinkančias pareigas. Draudėjas yra skolininkas, nes privalo sumokėti
draudimo įmoką, bet kartu ir kreditorius, nes turi teisę reikalauti
suteikti draudiminę apsaugą. Draudikas yra kreditorius, nes turi teisę
reikalauti draudėjo sumokėti draudimo įmoką, bet kartu ir skolininkas, nes
už sumokėtą draudimo įmoką privalo suteikti draudiminę apsaugą (t.y. įvykus
draudiminiam įvykiui draudimo sutarties galiojimo metu, draudimo sutarties
sąlygomis draudikas privalės mokėti draudimo išmoką).

Teisės teorijoje ginčijamasi, ar draudimo sutartis yra konsensualinis
sandoris[14], ar realinis[15]. Matyt, teisingesnė yra pastaroji nuomonė,
grindžianti šio sandorio realinį pobūdį tuo, jog sudarant draudimo sutartį
reikia ne tik susitarti dėl sutarties sąlygų, bet ir draudėjas turi
sumokėti draudimo įmoką. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 21
straipsnio 1 dalį draudimo sutartis įsigalioja nuo to momento, kai
draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Draudimo sutartyje
gali būti nustatyta, kad draudimo sutartis įsigalioja praėjus tam tikram
laikui po arba iki visos ar pirmosios draudimo įmokos sumokėjimo. Draudimo
įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jei draudiminis įvykis įvyksta
pasirašius dr
raudimo sutartį, bet dar neįmokėjus draudimo įmokos, draudėjas
neprivalo mokėti draudimo išmokos, jeigu draudimo sutartyje n.enustatyta
kitaip.

Draudimo sutartis yra atlygintinė sutartis. Už suteikiamą draudiminę
apsaugą draudėjas draudikui įsipareigoja sumokėti draudimo įmoką. Draudėjo
pareiga laiku mokėti draudimo įmokas įtvirtinta Lietuvos Respublikos
draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 1 punkte.

Planiolis ir Šeršenevičius teigė, jog draudimo sutartis yra sąlyginis
sandoris[16]. Reikėtų pastebėti, jog sąlyginiuose sandoriuose teisių ir
pareigų atsiradimas, pasikeitimas ir pasibaigimas siejamas nuo tam tikrų
sutartyje numatytų sąlygų įvykimo, šios sąlygos yra atsitiktinės sutarties
sąlygos[17]. Tuo tarpu draudimo sutartyje draudiminis įvykis kaip draudiko
pareigos mokėti draudėjui draudimo išmoką atsiradimo sąlyga priskiriamas
būtinosioms draudimo sutarties sąlygoms, t.y. nesusitarus dėl to, ką
draudimo sutarties šalys laikys draudiminiu įvykiu, draudimo sutartis
laikoma nesudaryta. Todėl nepagrįsta laikyti draudimo sutartį sąlyginiu
sandoriu.

Draudimo sutartis sudaroma tik su draudimo įmone. Lietuvos Respublikos
draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikoje
draudimo veiklą turi teisę vykdyti tik Lietuvos Respublikos įstatymų
nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir uždarosios
akcinės bendrovės. Draudimo sutartis, sudaryta ne su draudimo įmone, pagal
Draudimo įstatymo 23 straipsnį negalioja.

Draudimo sutarčiai būdingas draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką
atsiradimo momento nenuspėjamumas. Draudikas nežino, ar teks jam mokėti
draudimo išmoką, ar ne, kada ir kokio dydžio išmoką teks mokėti. Todėl
Prancūzijos civilinis kodeksas draudimo sutartį priskiria prie aleatorinių
(rizikinių) sutarčių[18]. Išimtį iš šios taisyklės galėtų sudaryti
kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys, kur tikslus draudiko pareigos mokėti
draudimo išmoką atsiradimo laikas ir konkretus draudimo išmokos dydis
aptariamas draudimo sutartyje, t.y. kaupiamojo gyvybės draudimo sutarčiai
draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką atsiradimo momento nenuspėjamumas
nėra būdingas. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nežino rizikinės
sutarties instituto, tačiau jį numato Civilinio kodekso projekto 577
straipsnio 3 dalis, pagal kurią rizikinė sutartis yra tokia sutartis,
kuomet naudos gavimas priklauso nuo tam tikro įvykio įvykimo ar
neįvykimo[19]. Draudimo sutarties atveju toks įvykis būtų draudiminis
įvykis.

Prancūzų teoretikas Saleilis, motyvuodamas tuo, jog draudėjas
nedalyvauja draudimo sutarties sąlygų paruošime, teigė, kad draudimo
sutartis yra prisijungimo sutartis (contract d’adhesion)[20]. Dabar
galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato prisijungimo
sutarties instituto. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 577
straipsnio 2 dalis nustato, kad pagal sudarymo būdą sutartys skirstomos į
sutartis, sudaromas abipusių derybų būdu ir į prisijungimo sutartis[21]. V.
Mikelėnas, analizuodamas civilinio kodekso projekto nuostatas, liečiančias
prisijungimo sutartį, atkreipia dėmesį į tai, jog prisijungimo sutartį
rengia viena šalis ir kitai šaliai pateikia tik pasirašyti, pastaroji turi
dvi alternatyvas: pasirašyti parengtą sutartį arba atsisakyti
pasirašyti[22]. Nors didžioji dauguma draudimo sutarties sąlygų paruošiama
draudiko, tačiau kai kurios sąlygos (pvz. draudimo suma, sutarties
terminas, draudimo įmokų mokėjimo tvarka ir terminai) atsiranda šalių
susitarimu. Todėl nebūtų galima teigti, jog, priėmus naująjį Civilinį
kodeksą, draudimo sutartis bus traktuojama kaip prisijungimo sutartis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto 578 straipsnis
įtvirtina viešosios sutarties institutą. Ar, priėmus naująjį Civilinį
kodeksą, draudimo sutartį bus galima laikyti vieša sutartimi? Sprendžiant
iš Civilinio kodekso proje.kto minėto straipsnio, viešajai sutarčiai būdingi
šie požymiai: viešos sutarties vienas iš subjektų yra komercinė
organizacija, teikianti paslaugas ar parduodanti prekes neapibrėžtam asmenų
ratui; ši komercinė organizacija privalo sudaryti sutartį su bet kuriuo
besikreipiančiu asmeniu vienodomis sąlygomis, neteikdama privilegijų vienam
ar kitam asmeniui. Kadangi draudime draudėjų draudžiami objektai,
įtakojantys draudimo sumos ir draudimo įmokos dydį bei draudimo rizikos
laipsnį, nėra vienodi (pvz. dvidešimties metų senumo “Žiguli” markės
automobilis ir naujas “Audi” markės automobilis draudime nuo vagystės),
pačių draudėjų socialinė padėtis ir gyvenimo būdas, galintys įtakoti
draudimo rizikos laipsnį, o taip pat draudimo įmokos dydį, irgi negali būti
visiškai vienodi. Sudaryti draudimo sutartį visiškai vienodomis sąlygomis
su kiekvienu besikreipiančiu nėra įmanoma, todėl draudimo sutartis, priėmus
naująjį Civilinį kodeksą, negalės būti laikoma vieša sutartimi. Išimtį iš
šios taisyklės galėtų sudaryti kaupiamojo gyvybės draudimo sutartys.

Draudimo sutartis teisės teorijoje laikoma contractus intuitae
personae[23]. Draudimo sutartis grindžiama šalių visišku abipusiu
pasitikėjimu (uberrima fides). Iš šio principo išplaukia draudėjo pareiga
tiek sudarant sutartį, tiek sutarties galiojimo metu teikti draudikui
visapusišką ir teisingą informaciją. Ypatingai visiško abipusio
pasitikėjimo (angl. utmost good faith) doktrina išplėtota Anglijoje. 1928
m. byloje Rozanes v. Bowen išaiškinta, jog “draudikas nežino nieko apie
ateinantį draustis asmenį, o pastarasis žino viską, todėl jis turi pareigą
suteikti visapusišką informaciją draudikui, net jei ir draudikas
nesiteirauja.”[24] 1766 m. byloje Carter v. Boehm nustatyta, jog teikti
visapusišką informaciją yra abiejų šalių pareiga. Draudikas privalo
išaiškinti visas draudimo sutarties sąlygas, nesudaryti draudimo sutarties,
jei ji prieštarauja įstatymams, neklaidinti draudėjo neteisingais
pareiškimais [25].

Serebrovskis pagrįstai teigia, jog draudimo sutarties tikslas yra
vienas iš draudimo sutarties požymių. Draudimo sutartimi draudėjas siekia
apsirūpinti galimo nepritekliaus atveju[26].

Dar vienas svarbus draudimo sutarties požymis yra draudimo interesas.
Pastebėtina, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Draudimo
įstatymas nežino draudimo intereso sąvokos.

Ilgą laiką draudimo objektu buvo laikomas turtas, asmens gyvybė ar
sveikata. Teisės teorijoje galiausiai buvo prieita nuomonės, jog draudimo
objektas yra ne daiktai ar žmonės, o draudiminis interesas. Šios nuomonės
šalininkai buvo Šeršenevičius, Manes, Kišas, Erenbergas, Ostertagas,
Serebrovskis ir nemažai kitų teoretikų[27]. Juk draudikas draudimo
sutartimi neįsipareigoja asmenį ar turtą atstatyti į pirminę būklę (pvz.
atstatyti sudegusį pastatą, sugrąžinti prarastą sveikatą). Draudėjas,
sudarydamas draudimo sutartį, siekia apsaugoti save nuo neigiamų turtinių
pasekmių, kurios galimos įvykus draudiminiam įvykiui. Tokiu būdu draudimo
interesas yra draudėjo turtinis interesas apsaugoti save nuo draudiminio
įvykio pasekmių. Panašią draudimo intereso sąvoką įtvirtina UAB “KDK
draudimas” Miško draudimo taisyklių 2.5 punktas: draudimo interesas yra
draudėjo suinteresuotumas draudiminio įvykio neįvykimu[28]. Teorijoje
draudimo interesas dar apibrėžiamas kaip nauda, kurią draudėjui teikia
draudiminio įvykio neįvykimas (Kišas, Kornfeldas, Manes)[29].

Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymai nežino draudimo intereso
kaip draudimo objekto sąvokos. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464
straipsnis draudimo objektais laiko neprieštaraujančius Lietuvos
Respublikos įstatymams turtinius interesus:
1) susijusius su asmens gyvenimo trukme, sutu.oktuvėmis, gimimu, kapitalo
kaupimu;
2) susijusius su kūno sužalojimu, taip pat nelaimingais atsitikimais ir
ligomis;
3) susijusius su turto valdymu, naudojimu, disponavimu;
4) susijusius su draudėjo padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam
fiziniam asmeniui, taip pat žala, padaryta juridiniam asmeniui[30].

Kad šie turtiniai interesai būtų pripažįstami draudiminiais
interesais, būtinos šios sąlygos:
1) interesas turi būti būtent turtinio pobūdžio. Moraliniai interesai nėra
draudimo objektas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464 straipsnis
draudimo objektu laiko tik turtinį interesą;
2) turtinis interesas turi būti subjektyvus. Draudžiamas tik tam tikro
asmens turtinis interesas. Objektyvaus intereso draudimas neįmanomas. Kišas
tai išveda iš draudimo intereso sampratos[31]. Draudimo interesas – nauda,
kurią draudėjui teikia draudiminio įvykio neįvykimas. Jei, pavyzdžiui,
turto draudime draudiminiu įvykiu padaroma žala draudėjo turtui, tai
netraktuojama kaip visuomeninė žala, o tik kaip konkretaus asmens –
draudėjo patirta žala. Todėl ir draudimo interesas – draudėjo nauda dėl
draudiminio įvykio neįvykimo – subjektyvi kategorija;
3) turtinis interesas turi būti teisėtas. Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 5 straipsnis nustato, jog civilines teises saugo įstatymai,
išskyrus tuos atvejus, kada jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai,
visuomenės interesams, geriems papročiams. Civilinio kodekso 464 straipsnis
draudimo objektais laiko turtinius interesus, kurie neprieštarauja Lietuvos
Respublikos įstatymams.

Ypatingai draudimo intereso kaip vienos iš esminių sąlygų atsirasti
draudimo teisiniams santykiams reikšmė akcentuojama Anglijoje. Pats
draudimo interesas Anglijoje suprantamas kaip teisė draustis, kurią
sąlygoja įstatymo pripažįstamas draudėjo turtinis interesas draudimo
dalykui. Daiktai, pastatai, atsakomybė prieš trečiuosius asmenis Anglijoje
laikoma draudimo dalyku (subject matter of insurance), o draudimo sutarties
dalyku (subject matter of contract) yra laikomas turtinis interesas, kurį
asmuo turi draudimo dalykui[32]. 1745 metų Marine insurance Act įtvirtino
nuostatą, jog laivų ir krovinių draudimo sutartys, sudarytos be draudimo
intereso, pripažįstamos negaliojančiomis. 1774 metų Life Assurance Act
(labiau žinomas Gambling Act pavadinimu) draudimo intereso egzistavimą
įtvirtina kaip būtiną sąlygą ir asmens draudimo sutartims sudaryti. Šios
nuostatos išliko ir vėlesnėse šių aktų redakcijose[33].

Kontinentinėje Europoje asmens draudime draudimo interesas nevaidina
tokio vaidmens kaip turto draudime. Pripažįstama, jog draudimo interesas
reikšmingas tik turto draudimui[34]. Turto draudimo sutartis negalioja,
jeigu draudimo intereso nebuvo sutarties sudarymo metu. Turto draudimo
sutartis pasibaigia, jei draudimo interesas išnyksta. Draudimo interesas
apsprendžia draudimo išmokos ribas. Draudimo interesas yra nuostatų dėl
papildomo ir keleriopo draudimo, turto draudimo mažesne už realią vertę
draudimo suma, pagrindas[35].

Aptarus draudimo sutarties požymius, būtina atskirti draudimą nuo
panašių reiškinių. Dar 19 amžiaus teoretikai (Planiolis, Šeršenevičius)
skyrė draudimą nuo loterijos, lošimo ir lažybų[36]. Atskyrimo esminis
pagrindas yra tikslas. Lažybų, lošimo ir loterijos dalyviai siekia
netikėtai praturtėti. Draudimui savo ruožtu būdingas apsirūpinimo
nepritekliaus atvejui tikslas. Draudimo sutartimi draudėjas siekia ne
praturtėti, o tik apsaugoti save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų
turtinių pasekmių. Be to, reikėtų pastebėti, jog tarybinė civilinės teisės
teorija, kurios kai kurie teiginiai pripažįstami ir akcentuojami dabartinės
Lietuvos civilinės teisės teorijos, nepripažino, jog lažybų ir lošimo
santykiai, skirtingai negu draudimo te.isiniai santykiai, yra teisės
reguliavimo dalykas[37]. Loterija, jei ji vykdoma įstatymu nustatyta
tvarka, buvo laikoma teisės reguliavimo dalyku. Beveik analogiškos
nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
projekte[38]. Civilinio kodekso projekto 18 skirsnis skirtas draudimo
teisinių santykių reglamentavimui. Civilinio kodekso projekto 659
straipsnio 1 dalis nustato, jog lošimas ir lažybos nesukelia jokių
prievolių, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus. Pagal projekto 660
straipsnio 1 dalį, loterijos ar kitokio žaidimo, grindžiamo rizika ar
atsitiktinumu, pagrindu prievolės atsiranda tik tuo atveju, jei ji buvo
organizuota ir pravesta įstatymų nustatyta tvarka.

Labai panašūs į draudimo sutartį yra laidavimas ir garantija.
Laidavimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso 212-220 straipsniai. Nuo laidavimo sutarties draudimo sutartis
skiriasi tuo, jog yra savarankiška, dvišalė ir atlygintina sutartis, o
laidavimo sutartis yra vienašalė, neatlygintina[39]. Laidavimas savo
prigimtimi yra papildoma prievolė. Laidavimas gali būti ir atlygintinas,
tačiau jis nuo draudimo sutarties skirsis tuo, jog laidavimo sutartis yra
vienašalė sutartis. Draudimo sutartis visada yra savarankiško, o laidavimo
sutartis – papildomo pobūdžio (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo
užtikrinimo būdas[40]. Nuo garantijos (Civilinio kodekso 220-221
straipsniai) draudimo sutartis taip pat skiriasi savo savarankišku pobūdžiu
ir tuo, kad yra dvišalė sutartis. Garantijos sutartis yra vienašalė,
garantija yra papildoma prievolė (kaip pagrindinės prievolės įvykdymo
užtikrinimo būdas). Miuleris-Ercbachas nurodo, jog draudimo sutartis,
skirtingai negu garantijos, yra visuomet atlygintina[41]. Be to,
pastebėtina, jog laidavimas ir garantija yra konsensualiniai sandoriai, o
draudimo sutartis – realinis.

Aukščiau buvo aptarti požymiai, būdingi ir turto draudimo sutarčiai
kaip draudimo sutarties atmainai. Siekiant įsigilinti į turto draudimo
sutarties esmę, svarbu aptarti požymius, būdingus tik turto draudimo
sutarčiai.

Turto draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja atlyginti konkrečius
nuostolius, kuriuos patiria draudėjas, kai yra sunaikinamas, sužalojamas
arba netenka vertės jo turtas. Konkretų materialų daiktą ar, pavyzdžiui,
galimus finansinius nuostolius, susijusius su gamybos pertraukimu, teismo
išlaidomis, kredito negražinimu ir pan. galima įvertinti gana objektyviai,
ko, pavyzdžiui, nepasakysi apie asmens gyvybę ar sveikatą[42]. Todėl
objektyviai galima įvertinti ir nuostolius, kuriuos patiria draudėjas
draudiminio įvykio pasekoje.

Siekiant išvengti nepagrįsto draudėjo praturtėjimo draudiko sąskaita,
turto draudimo reglamentacijoje įtvirtinamas vienas esminių turto draudimo
sutarties principų: draudimo suma negali viršyti realios turto vertės.
Tokio draudimo sumos priklausomumo nėra asmens draudime (niekas negali
pasakyti, kiek, pvz., kainuoja žmogaus gyvybė) ir civilinės atsakomybės
draudime (nes galimos žalos turtui ir asmeniui dydis sunkiai
prognozuojamas), šiose draudimo rūšyse draudimo sumos dydis priklauso tik
nuo šalių susitarimo, įstatymų leidėjas, skirtingai negu turto draudime,
nenustato jokių draudimo sumos dydžio apribojimų. Todėl tik turto draudime
galimos keleriopo draudimo, papildomo draudimo, draudimo mažesne draudimo
suma nei reali turto vertė, turto vertės kitimo einant draudimo sutarties
terminui problemos, kurios bus aptartos šiame darbe vėliau, analizuojant
turto draudimo sutarties sąlygas.

Dar vienas, būdingas tik turto draudimo sutarčiai, draudimo teisės
teorijoje išskiriamas požymis yra draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką,
regreso teisė į asmenį, dėl kurio kal.tės įvyko draudiminis įvykis. Lietuvos
Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnis 3 dalis nustato, jog draudimo
įmonė, atlyginusi draudėjui žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę,
neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą[43].
Pastebėtina, jog Draudimo įstatyme nėra tiksliai nustatyta, jog regreso
teisė būdinga tik turto draudimui, o tai traktuotina kaip Draudimo įstatymo
trūkumas. Regreso į kaltą asmenį nėra asmens draudime, tai gali būti
grindžiama tuo, jog asmens draudime draudimo sumos dydį apsprendžia
draudėjo subjektyvus savo sveikatos ar gyvybės vertės įsivaizdavimas, nes
kaip minėta, objektyvus nuostolių dėl pakenkimo sveikatai ar gyvybei dydis
asmens draudime negali būti nustatomas. Todėl nelogiška versti kaltą asmenį
atlyginti draudikui išmokėtos draudimo išmokos dydžio sumą.

Anglijoje ir nuo 1996 m. Rusijoje, įvedus naująjį civilinį kodeksą,
yra ne regreso, o subrogacijos (subrogation) institutas. Rusijos
Federacijos civilinio kodekso 965 straipsnio 1 dalis nustato, jog tuo
atveju, jei turto draudimo sutartimi nenustatyta kitaip, draudikui,
išmokėjusiam draudimo išmoką, išmokėtos sumos ribose pereina reikalavimo
teisė, kurią draudėjas (naudos gavėjas) turi asmeniui, atsakingam už
nuostolius[44]. Rusijos Federacijos civilinis kodeksas, sprendžiant iš šios
formuluotės, subrogaciją supranta kaip reikalavimo perleidimą. Reikalavimo
perleidimo institutas būdingas ir Vakarų šalių (Vokietijos, Prancūzijos)
draudimo teisei[45]. Anglijoje yra skirtumas tarp subrogacijos
(subrogation) ir reikalavimo perleidimo (assigment). Subrogacijos atveju
draudikas gali veikti tiek savo, tiek draudėjo vardu kada tai reikalinga
(pvz. teisminio proceso metu), turi teisę gauti draudėjo pagalbą išieškant
iš kalto asmens, o draudėjas privalo suteikti tokią pagalbą. Reikalavimo
perleidime draudikas veikia tik savo vardu, draudėjas perdavęs savo
reikalavimo teisę, neturi pareigos padėti naujajam kreditoriui išieškoti
sumas iš kalto asmens. Subrogacijoje visada būtina sąlyga yra draudimo
išmokos išmokėjimas, o reikalavimo perleidimas įmanomas be šios
sąlygos[46]. Atsižvelgiant į šiuos skirtumus, Rusijos Federacijos civilinis
kodeksas ne visiškai tiksliai įtvirtina subrogacijos institutą, būdingą
Anglijos teisei, galima teigti, jog po vartojamu subrogacijos terminu slypi
reikalavimo perleidimo instititutas.

Reikalavimo perleidimo institutą reglamentuoja Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso dvidešimtasis skirsnis. Reikalavimo perleidimas skiriasi
nuo regreso tuo, jog tai yra asmenų pasikeitimas toje pačioje prievolėje, o
regresas yra išvestinė prievolė iš pagrindinės prievolės. Kadangi regresinė
prievolė yra nauja prievolė, pradedamas skaičiuoti naujas ieškininės
senaties terminas. Todėl regreso institutas yra naudingesnis draudimo
įmonei. Pastebėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projekto
957 straipsnis turto draudime numato reikalavimo perleidimo institutą:
draudimo organizacijai, sumokėjusiai draudimo atlyginimą pagal turto
draudimą, pereina tos sumos ribose reikalavimo teisė, kurią draudėjas (ar
kitas asmuo, gavusis draudimo atlyginimą) turi atsakingo už padarytą žalą
asmens atžvilgiu[47].

Regreso, reikalavimo perleidimo ar subrogacijos institutų buvimas
draudimo teisėje priklauso nuo atskirų šalių draudimo teisės formavimosi,
raidos ypatybių, tačiau šiems insitutams būdinga ta pati paskirtis:
užtikrinti draudiko, pagal turto draudimo sutartį išmokėjusio draudimo
išmoką, teisę išsireikalauti draudėjui išmokėtos draudimo išmokos dydžio
sumą iš asmens, kalto dėl draudiminio įvykio.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis
įtvirtina klasikinę regreso draudime sampratą, kuomet draudimo įmonė,
atlyginusi draudėjui . žalą, padarytą kito asmens, turi regreso teisę,
neviršydama draudimo išmokos, asmeniui, atsakingam už padarytą žalą. Tai
iliustruotų šis pavyzdys. 1998 08 08 Vilniaus raj. įvyko avarija, kurios
metu dėl V.P. kaltės buvo apgadintas automobilis Fiat Croma, priklausantis
UAB “Manteka ir Co”. Draudimo įmonė “N” išmokėjo UAB “Manteka ir Co” 4470
litų draudimo išmoką ir pareiškė V.P. regresinį reikalavimą, kurį Vilniaus
rajono apylinkės teismas patenkino[48].

Gilinantis į draudimo esmę, galima būtų teigti, jog regreso teisė į
draudėją, sukėlusį draudiminį įvykį, negalima, nes draudėjas kaip tik ir
draudžiasi, jog apsaugotų save nuo neigiamų draudiminio įvykio sukeltų
turtinių pasekmių. Taip yra, pavyzdžiui, asmens draudime, civilinės
atsakomybės draudime, didžiojoje daugumoje turto draudimo rūšių. Tačiau
Lietuvos Respublikoje dviejose turto draudimo rūšyse – kredito draudime ir
laidavimo draudime šis klausimas praktikoje sprendžiamas kiek kitaip.
Tradicinėje kreditų draudimo formoje, kuomet draudėjas yra kredito davėjas
(pvz. bankas), regreso, nukreipto į draudėją, problema neegzistuoja, nes
draudimo įmonė, išmokėjusi draudimo išmoką draudėjui, regresą nukreipia į
asmenį (kredito gavėją), negražinusį draudėjui kredito. Pvz., Rusijos
Federacijos civilinio kodekso 933 straipsnio 1 dalis draudžia kredito
gavėjui tuo pačiu metu būti ir draudėju kredito draudimo sutartyje[49]. UAB
“Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Prekinių kreditų draudimo taisyklės
numato tradicinę kreditų draudimo formą, pagal taisykles draudėjas yra
prekinio kredito davėjas[50]. Tačiau tos pačios įmonės Atsakomybės už
prekių bei paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą taisyklės nustato,
jog draudėjas yra prekinio kredito gavėjas[51]. Įvykus draudiminiam įvykiui
– nustatytu laiku draudėjui neatsiskaičius už prekes, draudikas moka
draudimo išmoką pardavėjui (prekinio kredito davėjui), o po to draudėjas
privalo “atlyginti draudikui padarytą žalą”. UAB “Lietuvos eksporto ir
importo draudimas” Eksporto kredito (finansinio kredito) draudimo taisyklių
2.3 punktas nustato, jog draudimo išmokos gavėjas yra paskolą draudėjui
suteikęs bankas[52]. Pagal 10.10 punktą, draudikui išmokėjus draudimo
išmoką bankui, draudikas įgyja regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į
draudėją, tokio dydžio, kiek išmokėjo draudimo išmokos. Analogiška nuostata
yra ir tos pačios draudimo įmonės Smulkaus ir vidutinio verslo paskolų
draudimo taisyklėse Nr. 005[53]. Tokia kredito draudimo forma,
besiskirianti nuo tradicinės, panaši į laidavimo draudimo teisinius
santykius, tačiau Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos 1996 m.
gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 12 patvirtinto Gyvybės draudimo šakos ir
negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo 15 punktas
nustato, jog laidavimo draudimo grupės draudimo rūšių draudimo objektas
negali būti susijęs su bet kokios rūšies kreditu ir paskola ar jų
gražinimu[54]. Nors ir Lietuvos Respublikos norminiai aktai nenumato
apribojimų kreditų draudime kredito gavėjui būti draudėju, tačiau regreso
teisė į draudėją neatitinka Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15
straipsnio 3 dalies nuostatos, jog draudiko regresas įmanomas tik į kitą
asmenį, atsakingą už padarytą žalą, o ne į draudėją.

Panaši problema su regreso teise į draudėją yra ir laidavimo
draudime. AB “Lietuvos draudimas” Muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės
draudimo taisyklės numato draudėjo pareigą “draudikui atlyginti patirtą
žalą”[55]. UAB “Drauda” Atsakomybės atliekant muitinės procedūras draudimo
taisyklių 7 punktas nustato, jog draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką
muitinei, turi teisę reikalauti iš draudėjo atgręžtinio reikalavimo būdu
savo sumokėtos sumos[56].

Minėtas Gyvybės draudimo šakos ir negyvybės dra.udimo šakai priskiriamų
draudimo grupių aprašymo 15 punktas nustato, jog laidavimo draudimo grupė
apima tokias draudimo rūšis, kuriose draudimo įmonė įsipareigoja dalinai ar
visiškai kompensuoti nuostolius, susijusius su draudėjo prievolių
nevykdymu. Tad nenuostabu, jog laidavimo draudimas dažnai laikomas
laidavimu ar garantija, “įvilktais” į draudimo rūbus. Laidavime
laiduotojas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 216
straipsniu, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, kurio prievolę
laiduotojas įvykdė. Analogiška nuostata yra ir Civilinio kodekso 220
straipsnio 2 dalyje, kuri numato, jog garantas, įvykdęs asmens-skolininko
prievolę, turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš asmens-
skolininko savo sumokėtos sumos. Regreso teisė į draudėją laidavimo
draudime remiasi regreso teisės laidavime ir garantijoje principais. Šį
teiginį gali pagrįsti ir teismine praktika. Palangos apylinkės teismas,
priteisdamas iš atsakovo UAB “Vyjura” ieškovo draudimo įmonės “N” naudai
3611 Lt, savo sprendimą grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 220
straipsniu: “ieškovas įvykdė skolininko prievolę, atsakovas privalo
atlyginti ieškovui jo sumokėtą sumą už jį”[57]. Civilinio kodekso 220
straipsniu savo sprendime priteisti 7012 Lt. iš atsakovo UAB “Logito”
ieškovui draudimo įmonei “N” rėmėsi ir Lietuvos Respublikos Ūkinis
teismas[58].

Pastebėtina, jog laidavimo draudimo specifikai Lietuvos Respublikos
draudimo įstatymas neskiria dėmesio. Regreso į draudėją teisė laidavimo
draudime prieštarauja Draudimo įstatymo 15 straipsnio 3 nuostatai,
nenumatančiai regreso į draudėją galimybės. Todėl būtina skirti didesnį
dėmesį laidavimo draudimo reglamentacijai, įtvirtinant regreso teisės
laidavimo draudime specifiką.

Apibendrinant galima būtų teigti, jog požymiai, būdingi tik turto
draudimo sutarčiai, yra draudimo sumos priklausomybė nuo realios draudžiamo
turto vertės bei draudiko, atlyginusio draudėjui žalą, padarytą kito
asmens, regreso teisė į žalos kaltininką.

Šio darbo temai ypatingai svarbi draudimo klasifikacija. Negalima
pradėti detaliai kalbėti apie turto draudimo sutarties sąlygas, neaptarus
klausimo, koks draudimas laikytinas turto draudimu. Draudimo klasifikacijų
yra daug ir įvairių, dėl šio darbo temos konkretumo bus aptartos
klasifikacijos, labiausiai susijusios su darbo tema.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 5 straipsnis, suformuluotas
atsižvelgiant į Europos Sąjungos direktyvų 79/267/EEC ir 73/239/EEC
nuostatas[59], draudimą skirsto į šakas: gyvybės ir negyvybės draudimą,
šakos savo ruožtu skirstomos į grupes. Analogiškas suskirstymas egzistuoja
valstybėse, priklausančiose Europos Sąjungai. Gyvybės draudimo šakai
Draudimo įstatymo 5 straipsnis priskiria šias grupes:
1) sutuoktuvinis ir gimimų draudimas;
2) gyvybės draudimas, kai investavimo rizika tenka draudėjui;
3) gyvybės draudimas ( kiek nenumatyta 1 ir 2 punktuose).

Negyvybės draudimo šakai priskiriamos šios grupės:
1) draudimas nuo nelaimingų atsitikimų;
2) draudimas ligos atvejui;
3) sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto
priemones, draudimas;
4) geležinkelio transporto priemonių draudimas;
5) skraidymo aparatų draudimas;
6) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas;
7) vežamų krovinių draudimas;
8) turto (išskyrus 3, 4, 5, 6, 7 punktus) draudimas nuo gaisro ar gamtinių
jėgų;
9) turto draudimas nuo kitų žalų (išskyrus 8 punktą);
10) sausumos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimas;
11) skraidymo aparatų civilinės atsakomybės draudimas;
12) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) civilinės atsakomybės draudimas;
13) bendrosios civilinės atsakomybės draudimas;
14) kredito draudimas;
15) laidavimo draudimas;
16) finansinių nuostolių draudimas;
17) te.ismo išlaidų draudimas;
18) pagalbos draudimas.

Nei Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas, nei Civilinis kodeksas
neįtvirtina draudimo klasifikacijos pagal objektą, nors, pavyzdžiui,
Civilinio kodekso 464 straipsnyje ir Draudimo įstatymo 3 straipsnyje
nurodyta, kaip minėta, kas gali būti draudimo objektai.

Pagal draudimo objektą – draudimo interesą – draudimo teorijoje
plačiai priimtas draudimo skirstymas į asmens ir turto draudimą[60]. Toks
suskirstymas buvo įtvirtintas ir 1990 m. rugsėjo 20 d. Lietuvos
Respublikos draudimo įstatymo 6 ir 7 straipsniuose[61]. Istoriškai asmens
draudimui priskiriamas gyvybės draudimas, draudimas nuo nelaimingų
atsitikimų, draudimas ligos atvejui, o turto draudimui visos kitos draudimo
rūšys[62]. 19 a. pabaigoje, atsiradus civilinės atsakomybės draudimui, kai
kuriose šalyse jis buvo išskirtas į savarankišką rūšį greta asmens ir turto
draudimo[63]. Toks civilinės atsakomybės draudimo išskyrimas pagrįstas.
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas išskiria
savarankišką turtinių interesų grupę – interesus susijusius su draudėjo
padaryta žala fizinio asmens turtui ar tam fiziniam asmeniui, taip pat
žala, padaryta juridiniam asmeniui. Civilinės atsakomybės draudimui būdinga
tai, jog šalia draudėjo ir draudiko egzistuoja trečia santykio šalis, kuri
sutarties sudarymo metu nėra žinoma, draudėjas draudžia ne savo turtą,
gyvybę ar sveikatą, o turtinius interesus, susijusius su civiline
atsakomybe už galimą žalą trečios nežinomos santykio šalies turtui, gyvybei
ar sveikatai. Taigi, civilinės atsakomybės draudimo objekto specifiškumas
ir apsprendžia savarankišką šios draudimo rūšies egzistavimą šalia turto ir
asmens draudimo.

Kai kuriose šalyse žinomas platesnis draudimo skirstymas (šalia
draudimo skirstymo į turto, asmens ir civilinės atsakomybės draudimą) pagal
objektą. Rusijos Federacijos 1996 m. civiliniame kodekse išskiriamas turto,
atsakomybės dėl žalos padarymo, sutartinės atsakomybės, ūkinės rizikos ir
asmens draudimas[64]. Beveik analogišką skirstymą pateikia anglų
teoretikas Hanselas: draudimas skirstomas į asmens, turto, atsakomybės ir
finansinių interesų draudimą.[65]

Kadangi esminis kriterijus turto draudimui išskirti yra draudimo
objektas, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 464
straipsnį, įtvirtinantį savarankišką objektų grupę – turtinius interesus,
susijusius su turto valdymu, naudojimu, disponavimu, iš Draudimo įstatymo 5
straipsnio 3 dalyje išvardintų negyvybės draudimo šakos draudimo grupių
turto draudimui priskirtinos šios:
1) sausumos transporto priemonių, išskyrus geležinkelio transporto
priemones, draudimas;
2) geležinkelio transporto priemonių draudimas;
3) skraidymo aparatų draudimas;
4) laivų (jūrų, ežerų, upių ir kanalų) draudimas;
5) vežamų krovinių draudimas;
6) turto (išskyrus 1, 2, 3, 4, 5 punktus) draudimas nuo gaisro ar gamtinių
jėgų;
7) turto draudimas nuo kitų žalų (išskyrus 6 punktą);
8) kredito draudimas;
9) laidavimo draudimas;
10) finansinių nuostolių draudimas;
11) teismo išlaidų draudimas;
12) pagalbos draudimas.

Sekanti svarbi šio darbo temai klasifikacija yra draudimo skirstymas
pagal formą. Pagal draudimo formą draudimas gali būti skirstomas į
privalomąjį ir savanoriškąjį. Šią nuostatą įtvirtina Lietuvos Respublikos
draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis. Kadangi dėl darbo temos konkretumo
netikslinga būtų pradėti analizuoti privalomojo draudimo teisinę prigimtį,
nes tai gali būti atskiro darbo tema, tenka pastebėti tik tai, jog kai
kurių Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos apie privalomojo turto
draudimą nėra įgyvendintos, todėl negali būti kalbos apie privalomojo turto
draudimo egzistavimą Lietuvos Respublikoje.

Privalomojo draudimo reglamentavimo teisinius pagrindus padėjo 1996 m.
.liepos 10 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Šio įstatymo 4
straipsnio 2 dalyje numatyta, jog privalomojo draudimo rūšis ir pagrindines
nuostatas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Iš Lietuvos Respublikos
įstatymų, kuriuose numatytas privalomasis turto draudimas, reikėtų paminėti
Civilinį kodeksą, kurio 206 straipsnio 2 dalis numato, jog lombardas
privalo, priimdamas turtą įkaitu, įkaito davėjo sąskaita drausti priimtą
įkaitu turtą visa jo vertės suma pagal įkainojimą, nustatytą šalių
susitarimu, Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymą, kurio 8 straipsnio 3
dalis nustato, jog įkeičiamas turtas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas,
kol hipoteka bus baigta[66], Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės
įmonių įstatymą, kurio 13 straipsnio 6 dalis nustato, jog įmonė privalo
apdrausti turimą valstybės (savivaldybės) kapitalą Lietuvos Respublikoje
įregistruotoje draudimo įstaigoje ar įmonėje įstatymų nustatyta tvarka[67].
Reikėtų pastebėti, jog šie įstatymai nenustato pagrindinių privalomojo
draudimo nuostatų, o tik nurodo draudimo rūšis, neaišku, nuo kokių rizikų
turtas turėtų būti draudžiamas. Todėl galima teigti, jog nuostatos dėl
privalomojo turto draudimo Lietuvoje nerealizuotos. Tad šiame darbe
pagrindinis dėmesys skiriamas savanoriškajai turto draudimo formai, kuri,
pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 463 straipsnį, vykdoma
draudėjo ir draudimo įmonės (draudiko) susitarimu, patvirtintu sutartimi. II. Turto draudimo sutarties turinys

1. Esminės turto draudimo sutarties sąlygos
Civilinės teisės teorijoje sutarties turinys apibrėžiamas kaip
sudarytos sutarties sąlygų sistema[68]. Sutarties sąlygos skirstomos į
esmines arba būtinąsias, įprastines ir atsitiktines.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 168 straipsnis nustato, jog
esminėmis sutarties sąlygomis laikomos sąlygos, kurias numato įstatymas,
arba sąlygos, būtinos tos rūšies sutartims, taip pat sąlygos, dėl kurių,
vienos šalies pareiškimu, turi būti susitarta.

Reikėtų pastebėti, jog nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas,
nei Draudimo įstatymas įsakmiai nenurodo, kokios turto draudimo sutarties
sąlygos laikytinos esminėmis (kaip pvz. Civilinio kodekso 284 straipsnis,
nustatantis turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutarties
esmines sąlygas).

Be to, sąlygų, dėl kurių vienos šalies pareiškimu turi būti susitarta,
analizė labiau tiktų nagrinėjant konkrečią turto draudimo sutartį, todėl
šioje darbo dalyje bus nagrinėjamos esminės turto draudimo sutarties
sąlygos, bendros visoms turto draudimo sutartims, kurios nustatomos
analizuojant turto draudimo sutarties esmę.

Serebrovskis sąlygomis, būtinomis visoms draudimo sutartims (jų tarpe
ir turto draudimo), laiko draudimo objektą, draudimo riziką, draudiminius
įvykius, draudimo sumą, draudimo sutarties terminą[69].

Draudimo objektas – draudimo interesas – kaip skiriamasis draudimo
sutarties bruožas buvo aptartas šiame darbe anksčiau. Tačiau šioje darbo
dalyje draudimo interesą reikia panagrinėti šiek tiek kitokiu aspektu. Kaip
minėta, turto draudime draudimo objektas yra turtiniai interesai, susiję su
turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Vadinasi, turto draudime draudėjo
turtinis interesas siejamas su turtu, kurį draudėjas valdo, naudoja,
disponuoja. Šios dvi kategorijos (draudimo interesas ir turtas) susiję, bet
jų negalima tapatinti. Analizuojant draudimo įmonių draudimo rūšies
taisykles, galima pastebėti, jog draudimo įmonės dažnai nedaro skirtumo
draudimo objekto (turtinio intereso) ir draudžiamo turto, su kuriuo
siejamas turtinis interesas, o tai traktuotina kaip nusižengimas Lietuvos
Respublikos draudimo įstatyme įtvirtintai, tiek teorinei draudimo objekto
sampratai. AB “Lietuvos draudimas” Krovinių draudimo taisyklių 2.1 punktas
nustato, jog draudimo objektas yra draudėjo siunčiami, gaunami ir kitokie
kroviniai, kuriems padarius žalą, draudėjas patirtų materialinių
nuostolių[70]. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vagystės su įsibrovimu
taisyklių 2 straipsnio preambulė nustato, jog draudimo objektas yra
turtiniai interesai, susiję su apdrausto turto sugadinimu, sunaikinimu arba
dingimu dėl vagystės su įsibrovimu, vandalizmo po įsibrovimo arba
apiplėšimo rizikos. Tačiau to paties straipsnio 1 punktas jau nustato, jog
draudimo objektas yra draudimo polise išvardintas turtas[71]. UAB “Seesam”
Turto savanoriško draudimo nuo vagystės su įsilaužimu ir apiplėšimo
taisyklių 4 punktas nustato, jog draudimo objektas yra draudimo polise
nurodytas konkrečioje draudimo vietoje esantis turtas[72].

Problema, ką vis dėlto laikyti esmine turto draudimo sutarties sąlyga
– turtinį interesą ar turtą, su kuriuo siejamas turtinis interesas, nėra
vienareikšmiškai išspręsta ir Rusijos Federacijos civiliniame kodekse, nors
Rusijos civilinės teisės teorijoje skirtumas tarp šių kategorijų gana
aiškus[73]. Rusijos Federacijos civilinio kodekso 942 straipsnis nustato,
kad sudarant turto draudimo sutartį šalys, be kita ko, turi susitarti dėl
tam tikro turto, arba turtinio intereso (draudimo objekto)[74].

Atrodytų, jog sudarant turto draudimo sutartį būtina susitarti dėl
konkretaus turto, su kuriuo draudėjas sieja savo turtinius interesus.
Draudėjas draudimo sutartyje numatytomis sąlygomis įgys teisę į draudimo
išmoką tada, kuomet draudiminio įvykio pas.ekoje bus sunaikintas ar
sugadintas ne bet koks turtas, o tik nurodytas turto draudimo sutartyje.
Tačiau laidavimo, kredito, finansinių nuostolių, teismo išlaidų ir pagalbos
draudime negali būti nurodomas konkretus turtas, nes šiose draudimo išmokos
mokėjimas nėra siejamas su kažkokio konkretaus turtinio objekto
sunaikinimu ar sugadinimu, todėl reikėtų sutikti su Serebrovskiu,
teigiančiu, jog esminė turto draudimo sutarties sąlyga yra ne turtas, o
draudėjo turtinis interesas nepatirti negatyvių turtinių draudiminio įvykio
pasekmių, susijęs su turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Analizuojant Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2
dalies ir 10 straipsnio 1 dalies nuostatas, galima pastebėti, jog tiek
draudimo rūšies taisyklėse, tiek draudimo liudijime (polise) privaloma
nurodyti draudimo objektą, kuris, pagal Draudimo įstatymo 3 straipsnį yra
būtent turtinis interesas.

Kita esminė draudimo sutarties sąlyga yra draudimo rizika. Lietuvos
Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 punktas draudimo riziką laiko
tikimybe įvykti draudiminiam įvykiui.

Teorijoje išsskiriamos dvi draudimo rizikos sampratos: draudimo rizika
kaip objektyvi ir kaip subjektyvi kategorija[75]. Šiminova, remdamasi
rizikos civilinėje teisėje samprata, draudimo riziką subjektyviaja prasme
supranta kaip draudėjo psichinį santykį su draudiminių įvykių rezultatais,
įsisąmoninant negatyvių turtinių pasekmių atsiradimo galimybę. Draudimo
rizikos kaip objektyvios kategorijos sampratos šalininkai draudimo rizika
laiko įvykius (aplinkybes), nuo kurių tikėtino įvykimo draudžiamasi[76].
Tikimybė aiškinama kaip pavojus, jog draudimo įvykis įvyks. Tokiu būdu
draudimo rizika tapatinama su pavojumi, nuo kurio įvykimo pasekmių
draudžiamasi (pvz. draudimas nuo gaisro, vagystės)[77].

Teisingiausia, matyt, draudimo riziką traktuoti labiau kaip objektyvią
kategoriją. Draudimo rizika įvertinama sudarant sutartį. Draudikas,
įvertindamas draudimo riziką, naudoja statistinius duomenis, kurie yra
objektyvūs. Tačiau draudimo rizikoje egzistuoja ir subjektyvus elementas –
draudėjo įsisąmoninimas, jog pavojus, gresiantis turtui, yra tikėtinas. Jei
nebūtų subjektyvaus įsisamoninimo dėl pavojaus tikėtinumo, nebūtų draudimo
intereso – paskatos atsirasti draudimo teisiniams santykiams.

Draudimo rizikai turto draudimo sutartyse būdingi šie požymiai:
1) pavojaus, gresiančio turtui, tikimybė turi egzistuoti draudimo sutarties
sudarymo metu. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 23 straipsnio 1
punktas nustato, jog draudimo sutartis, sudaryta po draudiminio įvykio,
negalioja. Vokietijos, Austrijos, Šveicarijos draudimo sutarties įstatymai
leidžia draudiminės apsaugos atsiradimo momentą nukelti į praeitį (iki
sutarties sudarymo)[78]. Tačiau būtina sąlyga tokiai draudimo sutarčiai
sudaryti yra draudėjo nežinojimas apie draudiminio įvykio įvykimą ar
neįvykimą per laikotarpį nuo datos, kada prasideda draudiminė apsauga, iki
draudimo sutarties sudarymo momento.
2) draudimo rizika turi būti teisėto pobūdžio. Pvz., negalima apdrausti
kontrabanda gabenamų prekių nuo sugedimo kelyje ir pan. Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso 48 straipsnis, sandorį, sudarytą turint
žinomai priešingą visuomenės interesams tikslą, laiko negaliojančiu.

Draudimo rizikos laipsnis kiekvienoje draudimo sutartyje įvertinamas
priklausomai nuo draudėjo asmenybės, draudžiamo turto ypatybių, statistinių
duomenų apie draudiminius įvykius tai turto grupei, kuriai priklauso
draudžiamas turtas, bei asmenų grupei, kuriai galima priskirti draudėją.

Padėti nustatyti draudimo rizikos laipsnį yra draudėjo pareiga.
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis numato
draudėjo pareigą sudarant draudimo sutartį ir jos galiojimo metu suteikti
draudimo įmon.ei jos nustatytą informaciją apie apdraudžiamą ar apdraustą
asmenį ar objektą. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos
tinklų taisyklių 3 punkte numatyta, jog draudimo rizika sudarant draudimo
sutartį yra nurodoma prašyme ir įvertinama draudiko apsilankymo draudėjo
įmonėje metu[79].

Draudimo rizikos padidėjimas gali įtakoti draudiko padėtį nenaudinga
linkme. Todėl, padidėjus draudimo rizikai, svarbu yra apsaugoti draudiką.
Draudimo įstatymo 14 straipsnio 4 dalis nustato, jog, padidėjus draudimo
rizikai, draudėjas apie tai turi pranešti draudikui, kuris, atsižvelgdamas
į naujai atsiradusias aplinkybes, susitaręs su draudėju nustato didesnę
įmoką. AB “Legela” Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklių
6.6. punktas nustato, jog draudikas turi teisę sumažinti draudimo išmoką,
jeigu jis nebuvo informuotas apie draudimo rizikos padidėjimą[80]. Kokiais
konkrečiais atvejais draudimo rizika laikoma padidėjusia pagal Lietuvos
Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalį draudikas turi
informuoti draudėją sudarant draudimo sutartį. UAB “Drauda” Turto draudimo
nuo vandentiekio ar šilumos tinklų avarijos taisyklių 12 straipsnio 1
punktas nustato, jog, sudarydamas draudimo sutartį, draudėjas turi pranešti
draudikui visas jam žinomas aplinkybes, svarbias rizikos padidėjimui[81].
Svarbiomis laikomos aplinkybės, kurios išvardintos prašyme. Aplinkybė, apie
kurią draudikas primygtinai teiravosi raštu, abejonių atveju laikoma
svarbia. Pagal AB “Snoro garantas” Turto draudimo nuo gaisro ir gamtinių
jėgų taisyklių 9.3. punktą draudėjas, pateikęs pareiškimą draudimo
sutarčiai sudaryti, be draudiko sutikimo negali didinti arba leisti didėti
draudimo rizikai[82].

Apdrausto turto savininko pasikeitimas taip pat gali įtakoti draudimo
riziką, todėl draudėjas arba naujasis savininkas, pagal Lietuvos
Respublikos draudimo įstatymo 13 straipsnį, per 1 mėnesį nuo turto
perleidimo sutarties pasirašymo dienos privalo apie tai informuoti
draudiką. Jei draudikas neinformuojamas, jis atleidžiamas nuo draudimo
sutartyje nustatytų pareigų vykdymo. Latvijos draudimo sutarties įstatymas
nustato, jog pasikeitus nekilnojamojo turto savininkui draudimo sutartis
galioja 1 mėnesį po savininko pasikeitimo (jei sutarties terminas
nepasibaigia anksčiau), po to sutartis pasibaigia, o, pasikeitus
nekilnojamojo turto savininkui, turto draudimo sutartis pasibaigia[83].
Italijoje apdrausto turto pasikeitimas yra pagrindas draudimo sutarčiai
pasibaigti, jei šalys nesutaria kitaip. Anglijoje pasikeitus apdrausto
turto savininkui turto draudimo sutartis pasibaigia[84].

Turto draudimo sutartis nėra kažkoks apdrausto turto priklausinys,
didinantis turto vertę. Be to, draudimo rizikos laipsnis dažnai priklauso
nuo turto savininko asmenybės. Apdrausto turto savininko pasikeitimas
galėtų būti pagrindas pasibaigti turto draudimo sutarčiai arba turėtų būti
įstatyme užtikrinta galimybė draudikui ir naujajam savininkui tartis
nepraėjus ilgam laiko tarpui nuo turto perleidimo dėl turto draudimo
sutarties sąlygų pakeitimo. Lietuvoje galiojanti Draudimo įstatymo 13
straipsnio nuostata dėl pareigos pranešti apie turto savininko pasikeitimą
draudikui per 1 mėnesį diskutuotina, nes draudikas, pasikeitus turto
savininkui, gana ilgą laiką lieka nežinioje apie galimą draudimo rizikos
padidėjimą (sakykim, asmuo apdraudęs transporto priemonę nuo vagystės,
laiko ją saugomoje automobilių aikštelėje, transporto priemonė parduodama,
o naujas savininkas transporto priemonę laiko jau aikštelėje šalia
gyvenamojo namo, todėl vagystės rizika padidėja).

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio 2 dalis numato,
jog, sumažėjus draudimo rizikai, teisę reikalauti sumažinti draudimo įmoką
turi draudėjas.
. Pastebėtina, jog būtų tikslinga, siekiant apsaugoti draudiko
(draudimo rizikos padidėjimo atveju) ir draudėjo (draudimo rizikos
sumažėjimo atveju) interesus, Lietuvos Respublikos draudimo įstatyme
numatyti trumpesnius terminus turto draudimo sutarties nutraukimui
draudėjui ir draudikui nesusitarus dėl įmokos ir draudimo sumos pakeitimo
padidėjus ar sumažėjus draudimo rizikai. Draudimo įstatymo 22 straipsnio 1
ir 4 dalyse įtvirtinta, jog nutraukiant draudimo sutartį privaloma laikytis
1 mėnesio raštiško įspėjimo termino. Ši nuostata taikytina ir nutraukiant
sutartį draudimo rizikos padidėjimo ar sumažėjimo atvejais. Akivaizdu, jog
padidėjus draudimo rizikos laipsniui, draudiko interesai pažeidžiami ir
kartais jis netgi gali atsidurti gan nepalankioje situacijoje (pvz.
automobiliui, apdraustam nuo avarijos rizikos, techninių patobulinimų dėka
padidinamas variklio galingumas). Nesusitarus dėl draudimo įmokos
padidinimo, draudikas, raštu įspėjęs apie sutarties nutraukimą, turės
laukti visą mėnesį kol sutartis bus nutraukta. Todėl tikslinga pakoreguoti
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą, nustatant trumpesnius įspėjimo
terminus turto draudimo sutarties nutraukimui nesusitarus dėl draudimo
įmokos dydžio pakeitimo pasikeitus draudimo rizikos laipsniui.

Sekanti svarbi draudimo sutarties sąlyga yra draudiminis įvykis.
Draudiminis įvykis yra įvykis, nuo kurio pasekmių buvo draustasi. Iš pirmo
žvilgsnio atrodo, jog draudimo rizikos ir draudiminio įvykio sampratos gan
panašios, tačiau tai skirtingi dalykai. Draudimo rizika yra tik tikimybė,
pavojus, jog draudimo įvykis atsitiks, o draudiminis įvykis yra tos
tikimybės, pavojaus realizavimasis. Tame ir glūdi esminis draudimo rizikos
ir draudiminio įvykio skirtumas.

Su draudiminiu įvykiu siejamas svarbiausios draudimo teisinio santykio
funkcijos – draudimo išmokos mokėjimo draudėjui – realizavimas[85] .
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 8 punktas nustato, jog
draudiminis įvykis yra draudimo sutartyje ar šiame įstatyme nustatytas
atsitikimas, kuriam įvykus, draudėjas, apdraustasis, naudos gavėjas ar
tretysis asmuo įgyja teisę į draudimo išmoką.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas
nustato, jog draudiminiai įvykiai turi būti nurodyti draudimo rūšies
taisyklėse. Taigi draudiminių įvykių sąrašas paruošiamas draudiko.

Draudimo įstatymo 11 straipsnis numato draudimo įmonės pareigą įvykus
draudiminiam įvykiui draudimo sutartyje ar Draudimo įstatyme nustatytais
terminais mokėti draudimo išmoką. Draudikui svarbu yra tiksliai nustatyti
patį draudiminio įvykio faktą ir draudiminio įvykio pasekmes. Draudimo
įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, jog apie draudiminį įvykį pranešti
draudikui ir pateikti visą ir teisingą informaciją bei dokumentus yra
draudėjo pareiga. Kadangi draudiminio įvykio pasekmių nustatymas svarbus
draudikui, pagal Draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, jis turi teisę
duoti draudėjui privalomus nurodymus kaip elgtis įvykus draudiminiam
įvykiui. Draudėjas turi veikti siekdamas sumažinti draudiminio įvykio
sukeltą žalą ar jos išvengti. Jei draudėjas nevykdo draudiko nurodymų,
nededa pastangų išvengti žalos ar ją sumažinti, draudikas turi teisę
neatlyginti žalos dalies, kuri atsirado dėl šių draudėjo pareigų nevykdymo.
Draudikas draudimo sumos ribose privalo atlyginti nuostolius, kuriuos
draudėjas patyrė siekdamas sumažinti žalą ar jos išvengti. Draudimo įmonė,
ketindama nustatyti draudiminio įvykio faktą ir jo pasekmes, ne tik
vadovaujasi draudėjo pateiktais dokumentais ir informacija, bet ir turi
teisę savarankiškai aiškintis draudiminio įvykio aplinkybes: kreiptis į
ekspertus, valstybės valdymo institucijas, teisėsaugos organus, kitas
įmones, įstaigas . ir organizacijas (Draudimo įstatymo 18 straipsnio 6
dalis).

Informavimo apie draudiminį įvykį terminai ir tvarka nustatomi
draudimo sutartyje. UAB “KDK draudimas” Transporto priemonių, agregatų ir
mechanizmų draudimo taisyklėse 10.2 punktas nustato, jog tuomet, kai
draudiminis įvykis atsitiko Lietuvos Respublikos teritorijoje, ne vėliau
kaip per 2 darbo dienas (visais kitais atvejais per 7 paras) draudėjas
privalo pateikti (arba užtikrinti, kad kiti asmenys tai padarytų) išsamų
raštišką paaiškinimą apie draudiminio įvykio vietą, laiką, priežastis ir
kitas, draudėjo manymu tikslingas nurodyti aplinkybes[86].

Draudėjas ir draudikas, sudarydami draudimo sutartį, taip turi
susitarti ir dėl esminės turto draudimo sutarties sąlygos – draudimo
sumos. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 punktas
nustato, jog draudimo suma yra draudimo sutartyje ar draudimo įstatyme
nustatyta suma, kuria draudžiami turtiniai interesai.

Kaip anksčiau minėta, draudimo suma turto draudimo sutartyje negali
viršyti realios turto vertės. Dar tarpukario Lietuvos Respublikos Draudimo
taryba 1934 m. gegužės 26 d. posėdyje nutarė “paraginti apdraudimo
įstaigas, kad drausdamos žemės ūkio turtą žiūrėtų, kad draudimo sumos
neviršytų turto realios vertės”[87].

Realia turto verte paprastai laikoma turto rinkos kaina[88]. Tačiau
Lietuvos draudimo įmonių draudimo rūšies taisyklių analizė leidžia padaryti
išvadą, jog draudimo suma siejama arba su turto atstatomaja verte (pinigų
suma, kurios reikėtų tokių pat fizinių, eksploatacinių savybių tokios pat
rūšies objektui sukurti, pagaminti, įsigyti arba pastatyti, įrengti),
likutine verte (pinigų suma, kuri gaunama iš pradinės turto vertės atėmus
šio turto nusidėvėjimą) arba rinkos verte (turto rinkos kaina). AB
“Lietuvos draudimas” Namų turto draudimo taisyklių 12 punktas nustato, jog
turtas laikomas apdraustu likutine verte[89]. AB “Snoro garantas” turto
draudimo taisyklių Nr. 004 5.1. nustato, jog turtas gali būti apdraustas
atstatomąja, likutine ar rinkos verte[90].

Draudimo suma apskaičiuojama sudarant turto draudimo sutartį,
pasinaudojant draudėjo suteikta informacija apie draudžiamą turtą ir, kaip
taisyklė, draudžiamo turto įvertinimu. AB “Lietuvos draudimas” Transporto
priemonių draudimo taisyklių 11 punkte nustatyta, jog draudiko ar jo
paskirto eksperto išvada dėl rinkos kainos yra draudėjui privaloma, jei
neįrodoma, kad ji neatitinka realios padėties[91]. Draudimo įstatymo 16
straipsnio 3 dalis nustato, jog draudimo sutartis laikoma negaliojančia,
jeigu draudėjas, ją sudarydamas, apgaulės būdu suklaidino draudimo įmonę
nurodydamas didesnę už tikrąją draudžiamojo objekto vertę ir tuo
nepagrįstai padidindamas draudimo sumą. Jei didesnės draudimo sumos
nustatymą sąlygojo netyčinė draudėjo klaida, draudikas, remdamasis Draudimo
įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, turi teisę reikalauti sumažinti draudimo
sumą. Tuo atveju atitinkamai turi būti sumažinama ir draudimo įmoka. Kai
yra infliacija ar planuojama, jog draudimo sutarties galiojimo metu
apdrausto objekto vertė padidės, šalys, pagal Draudimo įstatymo 16
straipsnio 1 dalį gali nustatyti didesnę, nei reali objekto vertė, draudimo
sumą.

Draudimo įstatymas nedraudžia objektą apdrausti mažesne nei reali
vertė draudimo suma. Pvz., pastatą, kurio vertė 2 milijonai litų, apdrausti
nuo gaisro 1 milijono litų dydžio draudimo suma. Draudimo teorijoje galioja
taisyklė, jog objektą apdraudus mažesne draudimo suma, draudimo išmoka bus
proporcinga patirtiems nuostoliams taip, kaip draudimo suma – realiai
objekto vertei (proporcinė sistema)[92]. Tokiu būdu, jei draudiminio įvykio
pasekoje minėto pastato vertė sumažėjo perpus, tai draudikas turėtų
išmokėti 500.000 Lt draudimo išmoką. . Draudimo teorija išskiria ir taip
vadinamosios “pirmosios rizikos” sistemą, kuomet objektą apdraudus mažesne
nei reali vertė draudimo suma, įvykus draudiminiam įvykiui, draudikas
draudimo sumos ribose išmoka draudimo išmoką lygią draudėjo patirtiems
nuostoliams[93]. Taigi, jei minėto pastato vertė dėl draudiminio įvykio
sumažėja perpus, draudikas turėtų išmokėti 1 milijono litų dydžio išmoką.
Jei vertė sumažėja dar labiau, sakykim ¾, draudikas turėtų išmokėti 1
milijono litų dydžio išmoką, o likusios nuostolių dalies nepadengti.

Draudimo įmonės draudimo rūšies taisyklėse dažniausiai įtvirtina tiek
proporcinę, tiek pirmosios rizikos sistemą. Tokios nuostatos įtvirtintos
UAB “Drauda” Turto draudimo nuo audros taisyklių 15 ir 16
straipsniuose[94], AB “Lietuvos draudimas” Namų turto draudimo taisyklių 11
punkte[95].

Papildomas turto draudimas yra tada, kuomet draudėjas, jau apdraudęs
objektą nuo tam tikrų rizikų mažesne už realią vertę draudimo suma,
papildomai draudžiasi siekdamas, jog draudimo suma per visas turto draudimo
sutartis atitiktų realią objekto vertę. Lietuvos Respublikos draudimo
įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato draudėjo pareigą
informuoti draudiką apie sudarytas arba ketinamas sudaryti to paties
objekto draudimo sutartis.

Ypatingo dėmesio verta taip vadinamo keleriopo draudimo problema,
būdinga išimtinai tik turto draudimo sutartims. Šveicarijos draudimo
sutarties įstatymas pateikia keleriopo draudimo sąvoką: keleriopu laikomas
to paties draudimo intereso draudimas nuo tokios pat rizikos tam pačiam
terminui skirtingose draudimo įmonėse, kai draudimo suma viršija draudimo
interesą.[96] Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis
nustato, jog draudėjui keleriopo draudimo atveju draudimo įmonės draudimo
išmoką moka proporcingai, bendro žalos dydžio ribose. Analogiška nuostata
yra Šveicarijoje ir Prancūzijoje[97]. Vokietijoje, Anglijoje draudėjas turi
teisę bet kurio draudiko pareikalauti išmokėti visą draudimo išmoką.
Draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę pagal proporcingumo
principą iš kitų draudikų reikalauti atitinkamos išmokėtos draudimo išmokos
dalies[98].

Dar viena draudimo sutarties esminė sąlyga yra draudimo įmoka.
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 punktas nustato, jog
draudimo įmoka (premija) yra draudimo sutartyje ar draudimo įstatyme
nustatyti draudėjui privalomi mokėjimai už draudiminę apsaugą.

Su draudimo įmokos įmokėjimu Draudimo įstatymas sieja draudimo
sutarties įsigaliojimą: 21 straipsnio 1 dalis nustato, jog draudimo
sutartis įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas įmoka visą ar pirmą
draudimo įmoką, arba, jei draudimo sutartyje numatyta – praėjus tam tikram
laikui po visos ar pirmos draudimo įmokos sumokėjimo.

Draudimo įmoka gali būti sumokama iš karto visa arba gali būti
išskaidyta dalimis. Draudimo įmokų terminai nustatomi draudimo sutartyje.
Draudimo įstatymas draudimo įmokų nesumokėjimą (jei sutartyje nenumatyta
kitaip) sieja su draudimo sutarties pasibaigimu (22 straipsnio 7 dalies 1
punktas). Vakarų Europos draudimo teisė žino draudiminės apsaugos
sustabdymo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos institutą[99]. Draudiminė
apsauga atsinaujina draudėjui įmokėjus įmoką. Jei draudiminis įvykis
įvyksta tuo metu, kai draudiminė apsauga sustabdyta, draudėjas neturi
teisės gauti draudimo išmoką. Draudiminė apsauga sustabdoma konkrečiam
terminui, jei per tą laiką draudimo įmonė negauna draudimo įmokos, draudimo
įmonė turi teisę nutraukti draudimo sutartį. AB “Lietuvos draudimas”
Transporto priemonių draudimo taisyklių 16 punktas nustato, jei draudimo
sutartis buvo sudaryta vienerių metų ar ilgesniam laikotarpiui ir sutarta
draudimo įmoką mokėti per ke.lis kartus, tai, nesumokėjus eilinės įmokos
dalies, draudimo sutarties galiojimas sustabdomas pirmą dieną po eilinio
mokėjimo termino pasibaigimo ir atnaujinamas po įsiskolintos įmokos dalies
sumokėjimo[100].

Draudimo įmokos dydis turto draudimo sutartyse nustatomas
atsižvelgiant į šiuos du faktorius: draudimo sumą ir draudimo riziką. UAB
“Drauda” Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų avarijos
taisyklių 7 straipsnio 2 punktas numato, jog draudimo įmoka yra
apskaičiuojama nuo draudimo sumos[101]. Minėtų taisyklių 3 punkte
nustatyta, jog draudimo įmokos dydis tiesiogiai priklauso nuo draudimo
rizikos.

Draudimo sutarties šalys turi susitarti dėl esminės draudimo
sutarties sąlygos – sutarties termino. Reikalavimų turto draudimo sutarties
terminui Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas nenustato, todėl teoriškai
turto draudimo sutartis gali būti sudaroma bet kokiam terminui.

Terminas dažniausiai nustatomas kalendorine data (pvz. nuo 1999 01 01
iki 2000 01 01) arba apibrėžiamas kitokiu būdu (pvz. vienam reisui). UAB
“Hermis draudimas” Vežamų krovinių (prekių) draudimo taisyklių 9.1. punktas
nustato, jog draudimo sutartys gali būti sudaromos vienkartiniam pervežimui
arba daugkartiniams pervežimams – metams, trumpesniam nei metai
laikotarpiui (1-11 mėn.)[102]. 2. Įprastinės ir atsitiktinės turto draudimo sutarties sąlygos
Įprastinėmis sutarties sąlygomis Lietuvos civilinės teisės teorija
laiko įstatymu nustatytas sąlygas, dėl kurių šalims susitarti nereikia ir
jos tampa privalomomis sutarties šalims dėl sutarties sudarymo fakto[103].

Analizuojant Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 2
dalį, reglamentuojančią draudimo r?šies taisyklių turinį, galima pastebėti,
jog į draudimo rūšies taisykles įtraukiamos sekančios įprastinės sąlygos,
kurias nustato Draudimo įstatymas bei kiti įstatymai:
1) draudėjo ir draudimo įmonės teisės ir pareigos draudimo sutarties
galiojimo metu, kurias reglamentuoja Draudimo įstatymo 11 straipsnis;
2) draudimo sutarties nutraukimo sąlygos, kurias reglamentuoja Draudimo
įstatymo 22 straipsnis;
3) keleriopo draudimo sąlygos (Draudimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalis);
4) ginčų tarp draudėjo ir draudimo įmonės sprendimo tvarka. Jei šalys
nenustato kitos ginčo sprendimų tvarkos, ginčai, kylantys iš draudimo
sutarties, sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.
5) kitos draudimo sąlygos, kurias numato Valstybinė draudimo priežiūros
tarnybos valdyba. Pastebėtina, jog Valstybinė draudimo priežiūros tarnybos
valdyba šia teise, suteikiama Draudimo įstatymo, dar nėra pasinaudojusi.

Kitos sutarties sąlygos, kurios įtraukiamos į draudimo rūšies
taisykles, yra atsitiktinės draudimo sutarties sąlygos. Teisės teorija
atsitiktinėmis sąlygomis laiko šalių sutarimu nustatomas sąlygas, kurių
įstatymas nereguliuoja arba nustato dispozicine forma[104]. Kadangi
draudimo rūšies taisyklės yra ruošiamos draudiko, galima teigti, jog turto
draudimo sutarties atsitiktinės sąlygos atsiranda vienos sutarties šalies
valia. Nagrinėjant Draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, galima padaryti
išvadą, kad į draudimo rūšies taisykles įtraukiamos sekančios atsitiktinės
turto draudimo sutarties sąlygos:
1) nedraudiminiai įvykiai, kurių atveju draudimo įmonė neprivalo mokėti
draudimo išmokų;
2) draudimo sumų, draudimo įmokų dydžių apskaičiavimo tvarka ir mokėjimo
pagrindai bei atsakomybė ir pasekmės dėl jų nesilaikymo;
3) draudimo padidintomis sumomis sąlygos;
4) žalos nustatymo tvarka;
5) draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka bei terminai;
6) draudimo sutarties pakeitimo sąlygos;
7) piniginė kompensacija už draudimo sutarties nutraukimą.

Analizuojant Draudimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį galima pastebėti,
jog šalia įprastinių ir atsitiktinių sąlygų į draudimo rūšies taisykles
įtraukiamos ir esminės sutarties sąlygos: draudiminiai įvykiai ir draudimo
sutarties terminas. Draudimo rūšies taisyklės dažniausiai numato minimalius
ir maksimalius turto draudimo sutarties terminus. Konkretus sutarties
terminas nustatomas sutarties sudarymo metu.

Keletas įprastinių ir atsitiktinių turto draudimo sutarties sąlygų
buvo paliestos nagrinėjant esmines turto draudimo sutarties sąlygas.
Nemažai įprastinių turto draudimo sutarties sąlygų bemaž nė kiek nesiskiria
nuo kitų rūšių sutarčių rūšių įprastinių sąlygų (netesybos už sutartinių
įsipareigojimų pažeidimus, ginčų, kylančių iš sutarties, sprendimas), kai
kurios atsitiktinės sąlygos daugiau siejasi su ekonomikos mokslo sritimi,
nagrinėjančia draudimą (draudimo sumų, draudimo įmokų dydžių apskaičiavimo
tvarka, žalos nustatymo tvarka, draudimo išmokų apskaičiavimo tvarka), be
to, sąlygos, liečiančios turto draudimo sutarties sudarymą ir pasibaigimą
bus nagrinėjamos kitame šio darbo skyriuje, todėl šioje dalyje pagrindinis
dėmesys bus skiriamas toms turto draudimo sutarties sąlygoms, su kuriomis
siejamos teorinės ir praktinės problemos.

Iš atsitiktinių turto draudimo sutarties sąlygų pirmiausia reikėtų
aptarti nedraudiminius įvykius. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9
straipsnio 2 dalies 3 punktas įtvirtina draudiko pareigą draudimo rūšies
taisyklėse nurodyti nedraudiminius įvykius, kurių a.tveju draudimo įmonė
neprivalo mokėti draudimo išmokų. UAB “KDK draudimas” Žemės ir miškų ūkio
technikos draudimo taisyklių 8.1. punktas nustato, kad bet koks įvykis,
kuris pagal sudarytą draudimo sutartį nėra laikomas draudiminiu įvykiu, yra
laikomas nedraudiminiu įvykiu[105]. Šis apibrėžimas bemaž tiksliausiai
apibūdina nedraudiminio įvykio esmę. Tačiau be tokio apibrėžimo draudimo
įmonės draudimo rūšies taisyklėse pateikia konkrečius nedraudiminių įvykių
sąrašus, kurie netgi panašių draudimo rūšių taisyklėse gali skirtis.

Įvykiui esant nedraudiminiui, draudikas atsisako mokėti draudimo
išmoką. UAB “Lavisos garantas” namų turto draudimo taisyklių 5.2 punkte yra
nuostata, jeigu draudikas, atmesdamas draudėjo pretenziją dėl draudimo
išmokos mokėjimo, remiasi tuo, jog įvykis yra nedraudiminis, draudėjas
privalo įrodyti, jog nuostoliai, kuriuos turėtų atlyginti draudikas, nebuvo
susiję su nedraudiminiais įvykiais[106].

Sekanti svarbi turto draudimo sutarties atsitiktinė sąlyga yra
draudimo išmoka. Draudimo įstatymo 2 straipsnio 11 punktas nustato, kad
draudimo išmoka suprantama kaip išmokos, numatytos atitinkamose draudimo
rūšies taisyklėse, kurias draudimo įmonė, remdamasi šį įvykį
patvirtinančiais oficialiais dokumentais, privalo mokėti atsitikus
draudiminiam įvykiui. Kaip rašo Hagenas, palyginus su pagrindine draudėjo
pareiga – pareiga sumokėti draudimo įmoką, draudiko pareiga mokėti draudimo
išmoką vaidina daug svarbesnį vaidmenį: iš esmės tai yra vienintelis
draudimo teisinio santykio tikslas, kada tuo tarpu įmokos sumokėjimas yra
tik priemonė[107].

Kaip taisyklė, draudimo išmoka mokama pinigais. Tačiau UAB “KDK
draudimas” Žemės ūkio pasėlių draudimo taisyklių 13.6 punktas nustato, kad,
draudėjui sutinkant, draudikas turi teisę draudimo išmoką dėl draudiminio
įvykio pakeisti apdrausto pasėlio kultūrai lygiaverte produkcija[108].

Draudimo išmokos mokėjimo pagrindas yra draudiminio įvykio buvimas.
UAB “Baltik garant” Vežamų krovinių draudimo taisyklių 10.4. yra nuostata,
jog reikalaudamas išmokėti draudimo išmoką draudėjas privalo dokumentaliai
įrodyti savo interesą apdrausto turto atžvilgiu, draudiminio įvykio buvimą
ir savo pretenzijos dėl nuostolio atlyginimo dydį[109]. Draudėjo pareigą
pateikti draudimo įmonei visus su draudiminiu įvykiu susijusius dokumentus
nustato ir Draudimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktas.

Turto draudime draudimo išmokos dydis neturi viršyti draudimo sumos.
UAB “Baltic Polis” turto draudimo nuo gaisro (ugnies) ir gamtinių jėgų
taisyklių 50 punktas nustato, kad draudimo išmoka už sugadintą, sunaikintą
ar draudiminio įvykio metu dingusį turtą (jų elementus) mokama
apskaičiuotos žalos dydžio, bet ne didesnė už sutartimi nustatytą draudimo
sumą[110]. Draudimo išmokos dydis priklauso nuo to, ar apdraustas turtas
sunaikintas ar sugadintas. Visiško turto sunaikinimo atveju išmokama visa
draudimo suma. Draudimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad
draudimo įmonė, išmokėjusi draudimo išmoką, prilygstančią apdrausto turto
vertei, įgyja šio turto savininko teises. UAB “Baltic polis” Turto draudimo
nuo vagystės įsilaužiant, atvirosios vagystės (plėšimo) bei vandalizmo po
įsilaužimo ar mėginimo padaryti tokią veiklą taisyklių Nr. 003 58 punkte
yra nuostata, jei draudėjas atgavo dingusį daiktą po to, kai už šį daiktą
gavo draudimo išmoką visa draudimo verte, tai draudėjas privalo grąžinti
draudimo išmoką arbą pristatyti draudikui tą daiktą. Teisę pasirinkti
draudėjas turi per dvi savaites po to, kai gavo raštišką draudiko
reikalavimą, praėjus šiam terminui, pasirinkimo teisė pereina draudikui.
Turto sugadinimo atveju draudėjas įgyja teisę į draudimo išmoką, lygią
atinkamai draudimo sumos daliai.

Draudimo išmokos dydį nustato draudikas. AB “Legela”. Geležinkelio
transporto priemonių draudimo taisyklių 11.4. punktas numato, jog draudimo
išmokos sumą nustato draudikas, vadovaujantis sugadinto turto apžiūrėjimo
duomenimis ir realia verte bei kitais nuostolio dydį patvirtinančiais
dokumentais[111]. UAB “Baltik garant” Turto draudimo taisyklių 5.1. punkte
yra nuostata, kad “draudimas negali būti pasipelnymo šaltiniu”. Draudimo
atlyginimo sumos pagrindas yra apdrausto turto reali vertė draudiminio
įvykio dieną, apskaičiuota iš apdrausto naujo objekto vertės atėmus
nusidėvėjimą[112].

Draudimo iðmokos dydis gali bûti ribojamas franðize. Franðizë yra
draudiminio ávykio sukeltø nuostolių dalis, paprastai i?reiðkiama konkreèia
suma (pvz. 300 Lt), kurios draudikas neatlygina. Franðizë skirstoma á
besàlyginæ ir sàlyginæ. Tiek sàlyginës, tiek besàlyginës franðizës atveju,
kai nuostolių dydis nevir?ija franðizës dydþio, draudimo iðmoka nemokama.
Sàlyginës franðizës atveju, nuostoliø dydþiui virðijus franðizës dydá,
draudikas moka iðmokà neiðkaièiuodamas franðizës sumos, o besàlyginës –
franðizës suma iðskaièiuojama. Franðizës dydis ir rûðis áraðomi á draudimo
polisà. UAB “Ûkio draudimas” Gyventojø turto savanoriškojo draudimo
taisyklių 6.4. punktas nustato, jog draudėjas gali pasirinkti franšizę,
kurios ribose, atsitikus draudiminiam įvykiui, pats įsipareigoja padengti
nuostolius[113]. UAB “KDK draudimas” Nekilnojamojo turto draudimo taisyklių
6.7. punktas nustato, kad sudarant draudimo sutartį draudėjas suderina su
draudiku franšizės dydį ir rūšį[114].

Draudimo įmonė turi teisę sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo
išmoką šiais Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje
nurodytais atvejais:
1) jeigu draudiminis įvykis atsitiko dėl draudėjo, apdraustojo kaltės,
išskyrus veiksmus, susijusius su pilietinės pareigos atlikimu arba gyvybės,
sveikatos, garbės ir orumo gynimu;
2) jeigu draudėjas, sudarydamas draudimo sutartį, pateikė draudimo įmonei
žinomai neteisingus, draudimo įmokoms ar draudimo sumoms apskaičiuoti
reikalingus, esminius duomenis apie draudimo objektą arba juos nuslėpė;
3) jeigu draudėjas gavo visą ar dalinį žalos atlyginimą iš trečiojo asmens,
kalto dėl padarytos žalos apdraustajam turtui;
4) jeigu draudiminis įvykis atsitiko dėl karo veiksmų, karo arba
ypatingosios padėties įvedimo, masinių neramumų, branduolinės energijos
poveikio ir jeigu draudimo rūšies taisyklės nenumato kitaip;
5) kitais draudimo sutartyje ar Draudimo įstatymo nustatytais atvejais.

Abejotina nuostata, jog draudėjo ar apdraustojo kaltė dėl draudimio
įvykio gali būti pagrindas draudikui sumažinti ar atsisakyti išmokėti
draudimo išmoką. Draudėjo tyčia kaip pagrindas atsisakyti išmokėti
draudimo išmoką suprantamas, kadangi tyčiniai draudėjo veiksmai
nesuderinami su draudimo teorijoje priimtomis draudimo intereso ir draudimo
rizikos teisėtumo, draudiminio įvykio atsitiktinumo kategorijomis. Todėl
teisingesnė būtų nuostata, jog draudimo įmonė privalo atsisakyti išmokėti
draudimo išmoką, jei draudiminis įvykis įvyksta dėl draudėjo tyčios. Tačiau
ar gali draudikas sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, jei
draudiminis įvykis įvyksta dėl draudėjo neatsargumo? Civilinės atsakomybės
draudime tai neįmanoma, nes draudėjas kaip tik ir draudžia savo civilinę
atsakomybę dėl to, jog draudikas atlygintų draudėjo kaltais veiksmais
(neatsargumu) padarytą žalą tretiesiems asmenims. Asmens ir turto draudime
tai įmanoma, bet draudikas, taip susiaurindamas atsakomybę pagal draudimo
sutartį, padarytų savo draudimo paslaugas nepopuliariomis, nes dauguma
draudėjų renkasi draudimą kad apsaugotų save ne tik nuo kitų asmenų, bet ir
savo paties neatsargių veiksmų pasekmių.

Draudimo įmonių draudimo rūšies taisyklėse dažna yra nuostata, jog
visų draudimo sutarties pareigų tin.kamas vykdymas yra sąlyga draudikui
mokėti draudimo išmoką. Pvz., į draudimo įmonę “N” 1998 04 21 kreipėsi G.
Kulbio individuali įmonė, prašydama išmokėti draudimo išmoką, kadangi
draudimo įmonėje draustas automobilis 1998 04 18 buvo pavogtas. Draudimo
įmonė atsisakė mokėti draudimo išmoką. Vienas iš atsisakymo motyvų buvo
tas, jog draudėjas praleido pranešimo apie draudiminį įvykį terminą. Pagal
draudiko taisykles draudėjas apie draudiminį įvykį privalo pranešti per 1
parą[115].

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalis suteikia
galimybę įtraukti į turto draudimo sutartį ir papildomas turto draudimo
sutarties sąlygas: draudimo įmonės ir draudėjo sutarimu draudimo rūšies
taisyklių gali būti sudaromos atskiros (individualios) draudimo sutartys,
numatančios papildomas sąlygas, kurios nustatomos sudarant draudimo
sutartį. Jei bet kuri iš šalių pareikštų, jog be jos pageidaujamų papildomų
sąlygų neketina sudaryti turto draudimo sutarties, šios papildomos sąlygos
būtų laikomos esminėmis turto draudimo sutarties sąlygomis, nes Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso 168 straipsnis nustato, jog esminėmis
sutarties sąlygomis laikytinos sąlygos, dėl kurių, vienos šalies
pareiškimu, turi būti susitarta. Jei nėra tokio šalies pareiškimo,
papildomos draudimo sutarties sąlygos laikytinos atsitiktinėmis.

Draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalis lyg ir draudžia ?alių
susitarimu keisti draudimo sutarties sąlygas, numatytas draudimo rūšies
taisyklėse, tačiau praktikoje, nesant įstatyme įtvirtinto papildomų
draudimo sutarties sąlygų apibrėžimo, įmanomi atvejai, kuomet, įvairiai
ai?kinant papildomų draudimo sutarties sąlygų sąvoką, draudimo rū?ies
taisyklėse nurodytos sąlygos gali būti pakeistos. Pastebėtina, jog
Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba atlieka išankstinę draudimo
sutarties sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymams kontrolę, nes
leidimas draudimo rūšiai išduodamas tik tuomet, kada draudimo rūšies
taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Atsižvelgiant į
šias nuostatas, draudimo sutarties sąlygų, nurodytų draudimo rūšies
taisyklėse, keitimas šalių susitarimu padarytų išankstinės draudimo
sutarties sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymams kontrolės
mechanizmą neefektyvų, todėl Draudimo įstatyme būtina tiksliai nustatyti,
kokios sąlygos yra laikomos papildomomis draudimo sutarties sąlygomis.

Taip pat abejonių kelia Draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalis,
nustatanti draudimo įmonės pareigą toms pačioms papildomoms sąlygoms
pasikartojus daugiau kaip tris kartus, pakeisti draudimo rūšies taisykles.
Kai keturi draudėjai prašo draudimo sutartyse įrašyti vienodą papildomą
sąlygą, netikslinga versti visus kitus draudėjus, draudimo įmonei pakeitus
draudimo rūšies taisykles, sudaryti draudimo sutartis su šia sąlyga. III. Turto draudimo sutarties sudarymas ir pasibaigimas
Kadangi turto draudimo sutartis yra draudimo sutarties atmaina, turto
draudimo sutarties sudarymui kaip ir draudimo sutarties sudarymui taikomos
tos pačios Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos.

Draudimo sutartis sudaroma tarp draudiko ir draudėjo. Draudiku pagal
Draudimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalį gali būti tik Lietuvos Respublikos
įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės: akcinės bendrovės ir
uždarosios akcinės bendrovės. Draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis
riboja užsienio valstybių draudimo įmonių veiklos Lietuvos Respublikoje
galimybę. Kitų šalių draudimo įmonėms, neregistruotoms Lietuvos
Respublikoje, tiesiogiai ar per draudimo tarpininkus draudžiama sudarinėti
draudimo sutartis su Lietuvos Respublikos fiziniais ir juridiniais
asmenimis, išskyrus atvejus, kai Lietuvos Respublikos draudimo įmonės
neturi analogiškų ar panašių draudimo rūšies taisyklių arba jų finansinis
pajėgumas neleidžia sudaryti pageidaujamų draudimo sutarčių. Draudėjas,
pagal Draudimo įstatymo 2 straipsnio 2 punktą, yra asmuo, sudaręs su
draudimo įmone draudimo sutartį ar esantis draudėju šio įstatymo pagrindu
ir privalantis mokėti draudimo įmokas (premijas) bei turintis teisę gauti
atsitikus draudiminiam įvykiui draudimo išmoką. Taigi draudėjais gali būti
tiek fiziniai asmenys, tiek juridiniai, tiek įmonės, neturinčios juridinio
asmens teisių, atitinkantys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2
skirsnio normų keliamus teisinio subjektiškumo reikalavimus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 168 straipsnis nustato, jog
sutartis laikoma sudaryta, kada šalys, atitinkamais atvejais – reikalaujama
forma susitarė dėl visų esminių jos punktų (sąlygų). Teisės teorijoje
išskiriamos dvi sutarties sudarymo proceso stadijos: vienos šalies
pasiūlymas antrąjai šaliai sudaryti sutartį (oferta) ir antrosios šalies
pasiūlymo priėmimas (akceptas)[116].

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato,
jog draudėjas, prieš sudarydamas draudimo sutartį pateikia draudimo įmonei
prašymą raštu arba kitu būdu pareiškia savo ketinimą sudaryti draudimo
sutartį. Draudėjas turi pateikti prašymą raštu, jeigu tai numato draudimo
rūšies taisyklės[117]. Draudėjo raštiško prašymo formą nustato draudimo
įmonė.

Draudimo teisės teorijoje dominuoja požiūris, laikantis draudėjo
prašymą sudaryti sutartį oferta[118]. Tačiau, kad pasiūlymas sudaryti
sutartį būtų laikomas oferta būtina, jog jis būtų nukreiptas apibrėžtam
asmeniui ir jame būtų nurodytos esminės sutarties sąlygos[119]. Šiminova
teigia, jog draudėjo pasiūlyme draudikui sudaryti draudimo sutartį
nurodytos esminės sutarties sąlygos arba jų nustatymo tvarka yra pakankami
požymiai, leidžiantys tokį pasiūlymą laikyti oferta[120]. Draudėjas, prieš
pateikdamas draudikui pasiūlymą sudaryti draudimo sutartį, susipažįsta su
draudimo rūšies taisyklėmis ir žodžiu arba raštu pareiškia savo pasiūlymą
sudaryti sutartį. Tik susipažinusio su draudimo rūšies taisyklių
nuostatomis, liečiančiomis draudimo rizikos laipsnio, draudimo sumos ir
draudimo įmokos nustatymo tvarką, įtvirtinančiomis draudiminių įvykių
sąrašą, draudėjo pasiūlymas draudikui sudaryti draudimo sutartį draudimo
rūšies taisyklių sąlygomis galės būti pripažįstamas pasiūlymu, kuriame
nurodytos esminės draudimo sutarties sąlygos, t.y. oferta. Pavyzdžiui,
Belgijos įstatymai oferta pripažįsta ne bet kokį draudėjo pasiūlymą
sudaryti sutartį, o tik pasiūlymą, kuriame nurodytos esminės draudimo
sutarties sąlygos[121].

Reikia atkreipti dėmesį, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
projekto 580 straipsnio 1 dalis akcentuoja dar vieną ofertos požymį:
pasiūlymas sudaryti sutartį turi išreikšti oferento ketininimą būti
sutarties saistomu ir įsiparei.gojančiu akcepto atveju[122]. Todėl, priėmus
naująjį Civilinį kodeksą, reikalavimai ofertai turto draudimo sutarčiai
sudaryti sugriežtės.

Pastebėtina, jog praktikoje Lietuvos Respublikos draudimo įmonės
skiria nevienodą dėmesį draudėjo raštiško prašymo sudaryti draudimo sutartį
formai. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo ugnies taisyklių[123] draudėjo
prašymo sudaryti sutartį formoje šalia kitų duomenų draudėjas turi nurodyti
draudimo sumą, draudimo įmoką, pageidaujamą draudimo sutarties terminą,
duomenis apie draudžiamą objektą, reikalingus draudimo rizikos laipsnio
įvertinimui, kitoje prašymo pusėje pateikiamas išrašas iš draudimo rūšies
taisyklių, kur išvardinti draudiminiai įvykiai. Tačiau, pavyzdžiui, AB
“Lietuvos draudimas” Ūkininko turto draudimo taisyklių[124] draudėjo
raštiško prašymo sudaryti sutartį formoje draudėjas privalo tik išvardinti
turtą, kurį ketina apdrausti, ir nurodyti draudimo sumą.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas skiria sutarties sudarymo
tvarką pagal pasiūlyme nurodytą ar nenurodytą terminą atsakyti. Jei
draudėjo pasiūlyme nenurodytas terminas atsakyti, pasiūlymui esant
žodiniui, vadovaujantis Civilinio kodekso 171 straipsnio 1 dalimi draudimo
sutartis laikoma sudaryta, jei draudikas tuojau pareiškia draudėjui apie
sutikimą su pastarojo pasiūlymu, o esant raštiškam draudėjo pasiūlymui,
pagal Civilinio kodekso 171 straipsnio 2 dalį sutartis laikoma sudaryta,
jei draudiko atsakymas apie pasiūlymo priėmimą gaunamas per normaliai tam
reikalingą laiką. Jei draudėjo pasiūlyme sudaryti sutartį nurodytas
terminas atsakyti, draudimo sutartis pagal Civilinio kodekso 170 straipsnį
laikoma sudaryta, kai draudėjas gauna draudiko atsakymą per pasiūlyme
nurodytą laiką.

Kadangi Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis
nustato, jog draudimo sutartis sudaroma rašytine forma, todėl, pagal
Civilinio kodekso 169 straipsnio 1 dalį, draudimo sutartis bus sudaryta nuo
to momento, kai ji bus išreikšta rašytine forma. Pripažinti draudimo
sutartį išreikšta rašytine forma nepakanka tik draudėjo raštiško prašymo
sudaryti draudimo sutartį, bet būtinas ir draudiko raštiškas sutikimas
sudaryti draudimo sutartį (akceptas), išreiškiamas išduodant draudėjui
draudimo liudijimą (polisą)[125]. Lietuvos civilinės teisės teorija
pasiūlymą sudaryti sutartį pripažįsta akceptu tik tada, jeigu sutinkama su
visomis pasiūlyme nurodytomis sąlygomis[126]. Belgijoje, Vokietijoje,
Prancūzijoje, Anglijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse yra nuostata,
jei draudėjo prašyme buvo išreikštos visos esminės draudimo sutarties
sąlygos, o draudiko pateikiamas polisas jų neatitinka, tai traktuotina kaip
nauja draudiko oferta, kurią draudėjas gali atmesti[127]. Taigi, rašytinė
turto draudimo sutarties forma pasireiškia dviem dokumentais: draudėjo
raštišku prašymu sudaryti draudimo sutartį ir draudimo liudijimu (polisu),
kurį išduoda draudikas. Turto draudimo sutartis laikytina sudaryta, kai
draudėjas gauna draudiko akceptą – draudimo liudijimą (polisą).

Atskira rašytinė draudimo sutartis, kurioje būtų įtrauktos visos
draudimo rūšies taisyklėse ir draudimo polise nurodytos draudimo sutarties
sąlygos, kaip taisyklė, nėra sudaroma, tačiau Draudimo įstatymas to
nedraudžia. Atskira rašytinė draudimo sutartis dažniausiai atsiranda
realizuojant Draudimo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, kurios
numato, jog draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu draudimo rūšies
taisyklių pagrindu gali būti sudarytos atskiros (individualios) draudimo
sutartys, numatančios papildomas sąlygas, kurios nustatomos sudarant
draudimo sutartį. Individualios turto draudimo sutarties sudarymo momentas
sietinas ne su momentu, kada draudėjas gauna draudimo liudijimą (polisą),
o, vadovaujantis Lietu.vos Respublikos civilinio kodekso 169 straipsnio 2
dalimi, surašius vieną šalių pasirašytą dokumentą – individualią draudimo
sutartį, į kurią inkorporuotos visos draudimo sutarties sąlygos.

Lietuvos civilinės teisės teorija pripažįsta kaip vieną esminių
ofertos požymių jos adresavimą apibrėžtam asmenų ratui, su tam tikromis
išimtis, kada pasiūlymas sudaryti sutartį gali būti adresuotas ir
neapibrėžtai asmenų grupei: automatas gazuotam vandeniui, prekių išdėstymas
vitrinoje, automobilis taksi stovėjimo vietoje[128]. Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso projekto 580 straipsnio 2 dalis numato, jog oferta gali
būti adresuota konkrečiam asmeniui arba neapibrėžtam asmenų ratui[129].
Kyla klausimas, ar, ateityje priėmus naująjį Civilinį kodeksą, bus galima
draudimo įmonės vieša oferta turto draudimo sutarčiai sudaryti? Šalyse,
kurių įstatymai pripažįsta viešosios ofertos galimybę, viešajai ofertai
taip pat turi būti būdingas esminių sutarties sąlygų išreiškimo ofertoje
požymis. V. Mikelėnas pastebi, jog Prancūzijoje siūlymas sudaryti sutartį
oferta laikomas tik kai jame nurodomos visos esminės sutarties sąlygos,
oferento valios išraiška turi būti tokia detali ir aiški, jog sutarčiai
sudaryti kitai šaliai pakaktų pasakyti “aš sutinku”[130]. Siūlymas sudaryti
sutartį, kuriame kai kurios sąlygos yra rezervuotos, numačius jas aptarti
ateityje, oferta nepripažįstamas. Analogiška nuostata dėl esminių sutarties
sąlygų išreiškimo ofertoje yra ir Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje[131].
Taigi, atsižvelgiant į turto draudimo sutarties esmę, akivaizdu, jog nėra
įmanomas draudimo įmonės pasiūlymas neapibrėžtam asmenų ratui sudaryti
turto draudimo sutartį, kuriame būtų išreikštos visos esminės turto
draudimo sutarties sąlygos, nes jos turto draudimo sutartyje priklauso nuo
konkretaus draudėjo asmenybės, jo draudžiamo turto ypatybių. Taigi turto
draudimo sutartyje vieša oferta negalėtų būti įmanoma ir, kaip anksčiau
minėta, turto draudimo sutartis negalėtų būti priskiriama prie viešų
sutarčių.

Kadangi didelę reikšmę draudimo teisiniuose santykiuose vaidina
draudimo liudijimas (polisas), būtina nuodugniau jį paanalizuoti. Lietuvos
Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 punktas nustato, kad draudimo
liudijimas (polisas) yra oficialus dokumentas, kuriuo patvirtinamas
sutarties sudarymas. Draudimo liudijime pagal Lietuvos Respublikos draudimo
įstatymo 10 straipsnio 1 dalį turi būti nurodyta:
1) draudimo liudijimo (poliso) numeris;
2) draudimo įmonės pavadinimas ir buveinės adresas;
3) draudėjo, apdraustojo, naudos gavėjo vardas, pavardė arba pavadinimas;
4) draudimo grupė ir draudimo rūšies taisyklių pavadinimas bei numeris;
5) draudimo objektas;
6) draudimo suma;
7) draudimo įmoka ir jos mokėjimo terminai;
8) draudimo sutarties galiojimo terminas;
9) draudėjo parašas su įrašu, kad draudėjas su draudimo rūšies taisyklėmis
susipažinęs;
10) draudimo įmonės įgalioto sudaryti draudimo sutartį asmens parašas ir
draudimo įmonės antspaudas ar jų faksimilės;
11) draudėjo parašas, antspaudas (kai draudėjas yra įmonė, įstaiga ar
organizacija);
12) draudimo liudijimo (poliso) išdavimo data.

Be nuomonės, jog draudimo polisas yra dokumentas, įrodantis draudimo
sutarties sudarymo faktą, teorijoje bandome įžvelgti ir kitokių draudimo
poliso paskirčių. Jaičkovas teisingai pastebėjo, jog draudėjo raštiškas
prašymas sudaryti sutartį ir draudimo polisas kartu išreiškia įstatymo
reikalaujamą rašytinę draudimo sutarties formą. Kai kurie autoriai (pvz.
Luncas) laikė draudimo polisą pačia draudimo sutartimi[132]. Musinas,
analizuodamas jūrinio draudimo sutartis, poliso išdavimo faktą siejo su
draudimo sutarties įsigaliojimu, nepriklausomai nuo to, ar draudimo įmoka
sumokėta ar ne. Martjanova draudimo polisui teikė legitimacinio dokumento,
įrodančio draudėjo teisę .gauti draudimo išmoką, reikšmę[133].

Draudimo poliso pagrindinė reikšmė vis dėlto turi būti siejama su
draudimo sutarties sudarymo fakto įrodymu. Tokią draudimo poliso reikšmę
įtvirtina Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Lietuvoje draudimo
sutarties įsigaliojimas nesiejamas su draudimo poliso išdavimu, o tik su
draudimo įmokos sumokėjimu. Legitimacinė (kaip draudėjo teisės į draudimo
išmoką įrodymas) draudimo poliso paskirtis pasireiškia tuo, jog draudėjas
legitimuojamas tik įrodžius draudimo sutarties tarp draudėjo ir draudiko
sudarymo faktą. Tradiciškai Europos valstybėse draudimo polisas išduodamas
viena?ališkai draudiko, todėl laikyti jį pačia draudimo sutartimi
negalima[134]. Be to, draudimo poliso turinyje nėra draudimo sutarties
sąlygų, esančių draudimo rūšies taisyklėse.

Europos valstybėse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Anglijoje ir
kt.) draudimo polisas taip pat laikomas dokumentu, įrodančiu draudimo
sutarties sudarymo faktą[135]. Vokietijoje reikalaujama, jog draudimo
polise būtų nurodyta draudimo sutarties sudarymo data, draudėjas, draudimo
rizikos pobūdis, draudėjo ir draudiko teisės ir pareigos sutarties
galiojimo metu ir sankcijos už jų nevykdymą. Prancūzijoje polise turi būti
nurodytos sutarties šalys, šalių adresai, draudimo rizikos pobūdis,
draudimo įmokos dydis, draudimo suma, draudimo sutarties sudarymo ir
įsigaliojimo data, informacija apie draudėjo pretenzijos draudikui tvarką.
Danijoje, Airijoje, Italijoje, Anglijoje jokie reikalavimai poliso turiniui
nėra keliami[136].

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1
punktas numato draudiko pareigą supažindinti draudėją su draudimo rūšies
taisyklėmis ir išduoti draudimo liudijimą (polisą). Tačiau draudimo polise
nėra nurodomos draudėjo ir draudiko pareigos draudimo sutarties galiojimo
metu, pranešimo apie draudiminį įvykį terminai ir tvarka. Siekiant labiau
apsaugoti draudėjo interesus nuo galimo draudimo įmonių piknaudžiavimo dėl
to, jog draudėjas gerai nežino draudimo sutarties sąlygų, būtina Draudimo
įstatyme įtvirtinti nuostatą, jog draudimo įmonė privalo draudėjui kartu su
polisu išduoti ir draudimo rūšies taisyklių nuorašą.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 22 ir 23 straipsniai išskiria
draudimo sutarties nutraukimo, pasibaigimo ir negaliojimo pagrindus.

Turto draudimo sutartis kaip draudimo sutarties atmaina gali būti
nutraukta šalių iniciatyva, raštiškai įspėjus kitą šalį prieš 1 mėnesį iki
numatytos nutraukimo datos. Nutraukiant draudimo įmonės iniciatyva
negyvybės draudimo, kurio dalis yra turto draudimas, sutartį pagal Lietuvos
Respublikos draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 1 punktą draudėjui
grąžinama draudimo įmokos už likusį draudimo sutarties galiojimo laiką,
išskaičiavus pagal tą draudimo sutartį išmokėtas sumas. Ši draudimo
įstatymo formuluotė diskutuotina, nes, jei pagal draudimo sutartį draudėjui
buvo išmokėta draudimo išmoka, didesnė už sumokėtos draudimo įmokos sumą,
draudikui savo iniciatyva nutraukiant draudimo sutartį, draudėjas negaus
nieko. Sakykime, draudėjas apdraudė automobilį nuo autoavarijos rizikos
10000 litų draudimo sumai, sumokėjo 250 litų, po mėnesio įvyko autoįvykis,
automobilis buvo sugadintas, draudimo įmonė išmokėjo 1000 litų ir nutraukė
draudimo sutartį. Draudėjas liko be jokios kompensacijos už sutarties
nutraukimą. Todėl, siekiant išvengti galimų draudimo įmonių piknaudžiavimų
draudėjo atžvilgiu, būtina taisyti Draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies
1 punkto nuostatą.

Analogiška problema yra ir nutraukiant negyvybės draudimo sutartį
draudėjo iniciatyva. Pagal Draudimo įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 1
punktą draudėjui grąžinama draudimo įmokos už likusį draudimo sutarties
galiojimo laiką, išskai?iavus draudimo sutarties sudarymo . ir vykdymo
išlaidas bei pagal tą draudimo sutartį mokėtas sumas.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 22 straipsnio 4 dalis nustato,
kad draudimo sutarties šalys po to, kai joms tapo žinoma apie draudimo
sutarties pažeidimą, turi teisę per vieną mėnesį nutraukti draudimo
sutartį. Draudimo sutarties pažeidimas siejamas su sutarties šalies kalte.
Pastebėtina, jog Draudimo įstatymas nereglamentuoja, kas ir kokia tvarka
nustato šalies kaltę, o tai traktuotina kaip draudimo įstatymo trūkumas.
Draudimo įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kai draudimo
sutartis nutraukiama draudėjo reikalavimu draudimo įmonei (nustačius jos
kaltę) pažeidus draudimo sutarties sąlygas, draudėjui ne gyvybės draudimo
atveju grąžinamos draudimo įmokos už likusį draudimo sutarties galiojimo
laiką. Jei ne gyvybės draudimo sutartis nutraukiama draudimo įmonės
reikalavimu draudėjui (nustačius jo kaltę) pažeidus draudimo sutarties
sąlygas, draudėjui pagal Draudimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalies 1 punktą
draudimo įmokos negrąžinamos.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalis nustato,
jog draudimo sutartis pasibaigia:

1) jei draudėjas draudimo sutartyje ar Draudimo įstatymo nustatytu laiku
nesumoka draudimo įmonei draudimo įmokų (jeigu draudimo sutartyje
nenustatyta kitaip);
2) jei draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumoka draudimo
įmonei papildomų draudimo įmokų, į kurias draudimo įmonė įgijo teisę
padidėjus draudimo mastui po draudimo sutarties sudarymo (jeigu draudimo
sutartyje nenustatyta kitaip);
3) jei draudimo įmonė sumoka visas draudimo sutartyje numatytas draudimo
išmokas;
4) jei likviduojamas draudėjas – juridinis asmuo ar draudėjas – juridinio
asmens statuso neturinti įmonė ir nėra jų teisių ir pareigų perėmėjų;
5) jei miršta apdraustasis. Šis punktas turto draudimo sutarčiai
netaikomas, kadangi turto draudime nėra apdraustojo, kuris gali būti tik
asmens draudime;
6) jei pasibaigia draudimo sutartyje nustatytas draudimo sutarties
galiojimo terminas;
7) jei yra kiti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti prievolių
pasibaigimo pagrindai.

Diskutuotina Draudimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 1 punkto
nuostata, jog draudimo sutartis pasibaigia, jei draudėjas laiku nesumoka
draudimo įmokų (jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip) ir 22 straipsnio
7 dalies 2 punkto nuostata, jog draudimo sutartis pasibaigia (jei pačioje
sutartyje nenustatyta kitaip) draudėjui nustatytu laiku nesumokėjus
papildomų draudimo įmokų draudimo rizikos padidėjimo atveju. Draudimo
įmokos padidėjimas priklauso nuo šalių susitarimo (draudimo įstatymo 14
straipsnio 4 dalis). Pareiga laiku mokėti draudimo įmokas yra sutartinė
draudėjo pareiga. Jei draudėjas šios pareigos nevykdo, jis pažeidžia
draudimo sutarties sąlygas. Draudėjo sutarties sąlygų pažeidimas yra
pagrindas draudiko reikalavimu nutraukti sutartį dėl draudėjo kaltės pagal
Draudimo įstatymo 22 straipsnio 6 dalį. Šios įstatymo nuostatos
prieštarauja viena kitai, jas būtina patikslinti.

Nuo draudimo sutarties nutraukimo ir pasibaigimo reikia skirti
atvejus, kuomet draudimo sutartis negalioja. Lietuvos Respublikos draudimo
įstatymo 23 straipsnis nustato, jog draudimo sutartis negalioja, jeigu:
1) ji sudaryta po draudiminio įvykio;
2) ji sudaryta su kitos šalies draudimo įmone ar Lietuvos Respublikoje
registruotu ūkio subjektu, neturinčiu licencijos verstis draudimo veikla
Lietuvos Respublikoje, išskyrus Draudimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje
nurodytas išimtis, kuomet, Lietuvos Respublikos draudimo įmonėms neturint
analogiškų ar panašių draudimo rūšies taisyklių arba jų finansiniam
pajėgumui neleidžiant sudaryti draudėjo pageidaujamų draudimo sutarčių,
draudimo sutartis sudaroma su konkurso būdu par.inkta užsienio valstybės
draudimo įmone;
3) yra kiti sandorių negaliojimo pagrindai, nustatyti Lietuvos Respublikos
civiliniame kodekse.

Šalia bendrų visoms draudimo sutartims negaliojimo pagrindų, Draudimo
įstatymo 16 straipsnio 3 dalis nustato ir pagrindą, kuris gali būti
taikomas tik turto draudimo sutarčiai: draudimo sutartis laikoma
negaliojančia, jeigu draudėjas, ją sudarydamas, apgaulės būdu suklaidino
draudimo įmonę nurodydamas didesnę už tikrąją draudžiamojo objekto vertę ir
tuo nepagrįstai padidindamas draudimo sumą.

Sprendžiant iš formuluočių “draudimo sutartis negalioja” ir “draudimo
sutartis laikoma negaliojančia”, Draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2
punktai bei 16 straipsnio 3 dalis numato atvejus, kuomet sutartis yra
niekinė. Draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis numato nuginčijamos
draudimo sutarties atvejus: draudimo sutartis, neatitinkanti draudimo
įstatymo reikalavimų, sudaryta apgaulės būdu, ir po draudiminio įvykio gali
būti teismine tvarka pripažįstama negaliojančia. Abejotina nuostata, jog
draudimo sutartis, neatitinkanti įstatymo reikalavimų, yra nuginčijama.
Draudimo sutarčiai, kaip ir kiekvienam sandoriui, yra taikomi bendrieji
sandorių negaliojimo pagrindai. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47
straipsnio 1 dalis nustato, jog sandoris, neatitinkantis įstatymo
reikalavimų, negalioja. Taigi, Civilinis kodeksas sandorį, neatitinkantį
įstatymo reikalavimų laiko niekiniu, o ne nuginčijamu. Todėl būtina
pakoreguoti šią Draudimo įstatymo nuostatą, prieštaraujančią Lietuvos
Respublikos civiliniam kodeksui.

Apibendrinant galima būtų teigti, jog turto draudimo sutarties
sudarymo, nutraukimo, negaliojimo ir pasibaigimo pagrindų reglamentacijoje
nemažai trūkumų, kuriuos būtina taisyti. Išvados
Turto draudimas Lietuvos Respublikoje vykdomas savanoriškaja forma
-draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu, patvirtintu sutartimi.

Turto draudimo sutartį reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos
draudimo įstatyme nemažai diskutuotinų nuostatų, kurios aptariamos šiame
darbe. Išvadose paminėtinos labiausiai diskutuotinos Draudimo įstatymo
nuostatos.

Draudimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis turėtų numatyti draudiko
pareigą ne tik supažindinti draudėją su draudimo rūšies taisyklėmis, bet ir
jas išduoti, nes sutarties sąlygų žinojimas suteiktų draudėjui galimybę
tinkamai vykdyti sutartines pareigas ir reikalauti, jog draudikas taip pat
vykdytų pareigas, kylančias iš draudimo sutarties. Taip sumažėtų draudimo
įmonių piknaudžiavimų draudėjo atžvilgiu.

Abejonių kelia Draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostata, jog
draudėjo ar apdraustojo kaltė dėl draudimio įvykio gali būti pagrindas
draudikui sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nes nemaža
dalis draudimo sutarčių sudaroma siekiant apsisaugoti nuo savo paties
neatsargių veiksmų neigiamų turtinių pasekmių, todėl, atsižvelgiant į
draudimo esmę, Draudimo įstatyme būtina nustatyti, jog pagrindas sumažinti
ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką gali būti draudėjo ar apdraustojo
tyčia.

Ginčytina Draudimo įstatymo 22 straipsnio 7 dalies 1 punkto nuostata,
jog draudimo sutartis pasibaigia, jei draudėjas laiku nesumoka draudimo
įmokų (jei draudimo sutartyje nenustatyta kitaip) ir Draudimo įstatymo 22
straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostata, jog draudimo sutartis pasibaigia
(jei pačioje sutartyje nenustatyta kitai) draudėjui nustatytu laiku
nesumokėjus papildomų draudimo įmokų draudimo rizikos padidėjimo atveju,
nes šiomis nuostatomis draudėjo sutartinių pareigų nevykdymas yra pagrindas
draudimo sutarčiai pasibaigti, kai tuo tarpu Draudimo įstatymo 22
straipsnio 6 dalis nustato, jog sutarties sąlygų pažeidimas dėl draudėjo
kaltės yra pagrindas draudiko reikalavimu nutraukti draudimo sutartį.
Būtina pakoreguoti Draudimo įstatymą, numatant, jog draudimo įmokų
nesumokėjimas kaip sutarties sąlygų pažeidimas būtų ne sutarties
pasibaigimo pagrindas, o pagrindas draudiko reikalavimu nutraukti draudimo
sutartį.

Taisant Draudimo įstatymo trūkumus, svarbu yra suvokti turto draudimo
sutarties esmę. Turto draudimo sutartis laikytina draudimo sutarties
atmaina, kuriai būdingi bendrieji draudimo sutarties požymiai: turto
draudimo sutartis yra atlygintina, realinė, dvišalė sutartis, iš kurios
kylantys šalių santykiai grindžiami visiško apibusio pasitikėjimo (uberrima
fides) principu. Turto draudimo sutartis nėra sąlyginis sandoris. Priėmus
naująjį Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, turto draudimo sutartis
negalėtų būti laikoma vieša sutartimi bei prisijungimo sutartimi. Vienas
būdingiausių turto draudimo sutarties kaip draudimo sutarties atmainos
požymių yra draudimo interesas – draudėjo turtinis interesas nepatirti
negatyvių turtinių draudiminio įvykio pasekmių.

Specialūs turto draudimo sutarties požymiai yra draudimo sumos
priklausomybė nuo draudžiamo turto vertės, bei draudiko, atlyginusio
draudėjui žalą, padarytą kito asmens, regreso teisė, neviršijant išmokėtos
draudimo išmokos, į asmenį, atsakingą už padarytą žalą. Kadangi turto
draudime egzistuoja tiesioginė draudimo sumos priklausomybė nuo draudžiamo
turto vertės, nustatomos vadovaujantis objektyviais kriterijais, turto
draudimo sutartis yra kompensacinio pobūdžio: draudėjas negali gauti
didesnės už draudiminio įvykio pasekoje patirtą nuostolį draudimo išmokos.
Su kompensaciniu turto draudimo sutarties požymiu siejamos ir specifinės,
būdingos tik turto draudimo sutartims, keleriopo draudimo, papildomo
draudimo, turto draudimo mažesne nei turto vertė dra.udimo suma teorinės ir
praktinės problemos.

Turto draudimo sutarties didžioji dauguma sąlygų yra nustatomos
draudimo įmonės draudimo rūšies taisyklėse, kurių paruošime draudėjas
nedalyvauja, tačiau, sudarant turto draudimo sutartį, šalys privalo
susitarti dėl esminių turto draudimo sutarties sąlygų: draudimo objekto,
draudimo rizikos, draudiminių įvykių, draudimo sumos, sutarties termino.
Turto draudimo sutartis sudaroma, draudėjui pateikiant prašymą (oferta)
sudaryti sutartį, o draudikui išduodant draudimo liudijimą (akceptas).
Draudėjo raštiškas prašymas sudaryti turto draudimo sutartį ir draudimo
liudijimas (polisas) kartu sudaro Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
465 straipsnio 1 dalies reikalaujamą rašytinę sutarties formą. Turto
draudimo sutarties nutraukimo, pasibaigimo ir negaliojimo pagrindus numato
Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 22 ir 23 straipsniai.

Turto draudimo sutartis yra svarbus civilinės teisės institutas.
Galiojantys Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Draudimo įstatymas
neišsprendžia visų teorinių ir praktinių problemų, tačiau tikėtina, jog
spartus draudimo santykių vystymasis bus prielaida Lietuvos teisės teorijai
skirti didesnį dėmesį draudimui, draudimo sutarčiai ir turto draudimo
sutarčiai kaip draudimo sutarties atmainai, o įstatymų leidėją paskatins
tinkamai sureguliuoti draudimo teisinius santykius. Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas
I. Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. -Vilnius, 1998.
2. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin.,1990, Nr. 28-674.
3. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin., 1996, Nr. 73-1742.
4. Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas. Žin.,1992, Nr. 31-951.
5. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Žin.,

1994, 102-2049.
6. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos

valdybos 1996 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 12 “Dėl gyvybės draudimo

šakos ir negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo

patvirtinimo”. Žin., 1996, Nr. 121-2862.
7. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.

108.
8. EC insurance directives. Lloyd’s of London press. – London, 1992.

II. Specialioji literatūra

1. Civilinė teisė. -Kaunas, 1997.
2. Maksimaitienė E., Maksimaitis V. Draudimas Lietuvoje.-Vilnius, 1997.
3. Mikelėnas V. Sutarčių teisė. -Vilnius, 1996.
4. EEC insurance contract law. CEA, -Paris, 1990.
5. Hansell D.S. Introduction to insurance.-London, 1996.
6. Insurance contract law. International Association for Insurance Law.

1990.
7. Insurance. Chartered Institute of Bankers. –London, 1996.
8. Efimov S.L. Delovaja praktika strachovogo agenta i brokera. –Moskva,

1996.
9. Fursov D.A. Srachovanije. Posobije dlia sudei arbitražnych sudov.

–Moskva, 1997.
10. Graždanskoje i torgovoje pravo kapitalističeskich gosudarstv. – Moskva,

1993.
11. Ingostrach. Opyt praktičeskoj dejatelnosti. –Moskva, 1997.
12. Obzor strachovogo rynka. Agentstvo Leta. –Riga, 1998.
13. Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje

trudy. –Moskva, 1997.
14. Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997.
15. Spravočnik po strachovaniju v promyšlenosti. –Moskva, 1994.
16. Šachov. V. V. Strachovanije. -Moskva, 1997.
17. Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993.

III. Praktinė medžiaga

1. Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo civilinė byla Nr. 4/5347.
2. Palangos apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-575/98m.
3. Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 23-260.
4. Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba. 1999 m. byla Nr. 04-02-01, rašto

Nr.s-99/236.
5. UAB “Baltic Polis” turto draudimo nuo gaisro (ugnies) ir gamtinių jėgų

taisyklės Nr. 001.
6. UAB “Baltik garant” Vežamų krovinių draudimo taisyklės Nr. 011.
7. UAB “Baltik garant” Turto draudimo taisyklės Nr. 010.
8. UAB “Drauda” Atsakomybės atliekant muitinės procedūras draudimo

taisyklės Nr. 005.
9. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo audros taisyklės Nr. 007.
10. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo ugnies taisyklės Nr. 005.
11. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vagystės su įsibrovimu taisyklės Nr.

006.
12. UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų avarijos

taisyklės Nr. 004.
13. UAB “Hermis draudimas” Vežamų krovinių (prekių) draudimo taisyklės Nr.

004.
14. UAB “KDK draudimas” Nekilnojamojo turto draudimo taisyklės Nr. 013.
15. UAB “KDK draudimas” Transporto priemonių, agregatų ir mechanizmų

draudimo taisyklės Nr. 019.
16. UAB “KDK draudimas” Žemės ir miškų ūkio technikos draudimo taisyklės

Nr. 024.
17. UAB “KDK draudimas” Žemės ūkio pasėlių draudimo taisyklės Nr. 028
18. UAB “Lavisos garantas” namų turto draudimo taisyklės Nr.007.
19. AB “Legela” Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.

001.
20. AB “Lietuvos draudimas” Muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės

draudimo taisyklės Nr. 001.
21. AB “Lietuvos draudimas” Namų turto draudimo taisyklės Nr. 014.
22. AB “Lietuvos draudimas” Krovinių draudimo taisyklės Nr. 024.
23. AB “Lietuvos draudimas” Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.

021.
24. AB “Lietuvos draudimas” Ūkininko turto draudimo taisyklės Nr. 025.
25. UAB “Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Prekinių kre.ditų draudimo

taisyklės Nr. 001.
26. UAB “Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Atsakomybės už prekių bei

paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą taisyklės Nr. 002.
27. UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Eksporto kredito

(finansinio kredito) draudimo taisyklės Nr. 006.
28. UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Smulkaus ir vidutinio

verslo paskolų draudimo taisyklėse Nr. 005.
29. UAB “Seesam” Turto savanoriško draudimo nuo vagystės su įsilaužimu ir

apiplėšimo taisyklės Nr. 004.
30. AB “Snoro garantas” Turto draudimo nuo gaisro ir gamtinių jėgų

taisyklės Nr. 003.
31. AB “Snoro garantas” Turto draudimo taisyklės Nr. 004.
32. UAB “Ūkio draudimas” Gyventojų turto savanoriškojo draudimo taisyklės

Nr. 012.
———————–
[1] 1998 m. negyvybės draudimo rezultatai. Valstybinės draudimo priežiūros
tarnybos draudimo ir perdraudimo skyrius. Byla Nr. 06-07.
[2] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. -Vilnius, 1998.
[3] Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin., 1996, Nr. 73-1742.
[4] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.
108.
[5] Serebrovskij V.I. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997.
[6] Hansell D.S. Introduction to insurance.-London, 1996.
[7] Insurance contract law. International Association for Insurance Law.
1990.
[8] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 378.
[9] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 331.
[10] Serebrovskij V.I. Minėtas veikalas. p. 331.
[11] Serebrovskij V.I. Minėtas veikalas. p. 332.
[12] Serebrovskij V.I. Minėtas veikalas. p. 333.
[13] Serebrovskij V.I. Minėtas veikalas. p. 336.
[14] Graždanskoje i torgovoje pravo kapitalističeskich gosudarstv. –
Moskva, 1993. p. 405.
[15] Efimov S.L. Delovaja praktika strachovogo agenta i brokera. –Moskva,
1996. p. 158.
[16] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 338.
[17] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 189.
[18] Graždanskoje i torgovoje pravo kapitalističeskich gosudarstv. –
Moskva, 1993. p. 405.
[19] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.
108.
[20] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 345.
[21] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.
108.
[22] V. Mikelėnas. Sutarčių teisė. 1996. -Vilnius, p. 344.
[23] OECD seminaras draudimo klausimais. Vilnius 1999 01 06-1999 01 09.
[24] Insurance. Chartered Institute of Bankers. –London, 1996, p.122.
[25] Ten pat. p. 122.
[26] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 347.
[27] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.
499.
[28] UAB “KDK draudimas” Miško draudimo taisyklės Nr. 022.
21 Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje trudy.
–Moskva, 1997. p. 386
[29] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. -Vilnius, 1998.
[30] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 386.
[31] Insurance. Chartered Institute of Bankers. –London, 1996, p.111.
[32] Insurance. Chartered Institute of Bankers. –London, 1996, p.111.
[33] Insurance contract law. International Association for Insurance Law.
1990. Vol. I. p. 72.
[34] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 371.
[35] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.
452.
[36] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p.347
[37] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.
108.
[38] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 403.
[39] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.
462.
[40] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 348..
[41] Šachov. V. V. Strachovanije. -Moskva, 1997. P.153.
[42] Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin., 1996, Nr. 73-1742.
[43] Fursov D.A. Srachovanije. Posobije dlia sudei arbitražnych sudov.
–Moskva, 1997, p.81.
[44] Ingostrach. Opyt praktičeskoj dejatelnosti. –Moskva. 1997 p. 111.
[45] Ingostrach. Opyt praktičeskoj dejatelnosti. –Moskva. 1997 p. 111.
[46] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.
108
[47] Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 23-260.
[48] Fursov D.A. Srachovanije. Posobije dlia sudei arbitražnych sudov.
–Moskva, 1997. p. 68.
[49] UAB “Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Prekinių kreditų draudimo
taisyklės Nr. 001.
[50] UAB “Lietuvos draudimo” kreditų draudimas Atsakomybės už prekių bei
paslaugų pirkimo-pardavimo sutarčių vykdymą taisyklės Nr. 002.
[51] UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Eksporto kredito
(finansinio kredito) draudimo taisyklės Nr. 006.
[52] UAB “Lietuvos eksporto ir importo draudimas” Smulkaus ir vidutinio
verslo paskolų draudimo taisyklėse Nr. 005.
[53] Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos
valdybos 1996 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 12 “Dėl gyvybės draudimo
šakos ir negyvybės draudimo šakai priskiriamų draudimo grupių aprašymo
patvirtinimo” .Žin., 1996, Nr. 121-2862.
[54] AB “Lietuvos draudimas” Muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės
draudimo taisyklės Nr. 001.
[55] UAB “Drauda” Atsakomybės atliekant muitinės procedūras draudimo
taisyklės Nr. 005.
[56] Palangos apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-575/98m.
[57] Lietuvos Respublikos Ūkinio teismo civilinė byla Nr. 4/5347.
[58] EC insurance directives. Lloyd’s of London press. – London, 1992. P.
3.1-3.32, 4.1-4.8.
[59] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.
485.
[60] Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin.,1990, Nr. 28-674.
[61] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.
485.
[62] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.
486.
[63] Fursov D.A. Srachovanije. Posobije dlia sudei arbitražnych sudov.
–Moskva, 1997, p.65-68.
[64] Hansell D.S. Introduction to insurance.-London, 1996, p. 16.
[65] Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas. Žin.,1992, Nr. 31-951.
[66] Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. Žin.,
1994, 102-2049.
[67] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 383.
[68] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 369.
[69] AB “Lietuvos draudimas” Krovinių draudimo taisyklės Nr. 024.
[70] UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vagystės su įsibrovimu taisyklės Nr.
006.
[71] UAB “Seesam” Turto savanoriško draudimo nuo vagystės su įsilaužimu ir
apiplėšimo taisyklės Nr. 004.
[72] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 370-394.
[73] Fursov D.A. Srachovanije. Posobije dlia sudei arbitražnych sudov.
–Moskva, 1997, p.72.
[74] Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993. p. 25-
27.
[75] Šiminova M.J. Minėtas veikalas. p.26.
[76] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 395.
[77] Spravočnik po strachovaniju v promyšlenosti. –Moskva, 1994, p. 13.
[78] UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų
avarijos taisyklės Nr. 004.
[79] AB “Legela” Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.
001.
[80] UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų
avarijos taisyklės Nr. 004.
[81] AB “Snoro garantas” Turto draudimo nuo gaisro ir gamtinių jėgų
taisyklės Nr. 003.
[82] Obzor strachovogo rynka. Priloženyje Nr. 2. Agentstvo Leta. –Riga,
1998. p.33.
[83] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 402.

[84] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo pra.va. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 403.
[85] UAB “KDK draudimas” Transporto priemonių, agregatų ir mechanizmų
draudimo taisyklės Nr. 019.
[86] Maksimaitienė E., Maksimaitis V. Draudimas Lietuvoje.-Vilnius, 1997,
p. 83.
[87] Spravočnik po strachovaniju v promyšlenosti. –Moskva, 1994, p. 14.
[88] AB “Lietuvos draudimas” Namų turto draudimo taisyklės Nr. 014.
[89] AB “Snoro garantas” turto draudimo taisyklės Nr. 004.
[90] AB “Lietuvos draudimas” Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.
021.
[91] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 406.
[92] Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993. p. 81.
[93] UAB “Drauda” Turto draudimo nuo audros taisyklės Nr. 007.
[94] AB “Lietuvos draudimas” Namų turto draudimo taisyklės Nr. 014.
[95] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 408.
[96] Efimov S.L. Delovaja praktika strachovogo agenta i brokera. –Moskva,
1996. p. 153.
[97] Efimov S.L. Minėtas veikalas. p. 153.
[98] Serebrovskij V. I. Minėtas veikalas. p. 519.
[99] .AB “Lietuvos draudimas” Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.
021.
[100] UAB “Drauda” Turto draudimo nuo vandentiekio ar šilumos tinklų
avarijos taisyklės Nr. 004.
[101] UAB “Hermis draudimas Vežamų krovinių (prekių) draudimo taisyklės Nr.
004.
[102] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 384.
[103] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 384.

[104] UAB “KDK draudimas” Žemės ir miškų ūkio technikos draudimo taisyklės
Nr. 024.
[105] UAB “Lavisos garantas” namų turto draudimo taisyklės Nr.007.
[106] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.
545.
[107] UAB “KDK draudimas” Žemės ūkio pasėlių draudimo taisyklės Nr. 028
[108] UAB “Baltik garant” Vežamų krovinių draudimo taisyklės Nr. 011.
[109] UAB “Baltic Polis” turto draudimo nuo gaisro (ugnies) ir gamtinių
jėgų taisyklės Nr. 001
[110] AB “Legela” Geležinkelio transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.
001.
[111] UAB “Baltik garant” Turto draudimo taisyklės Nr. 010.
[112] UAB “Ūkio draudimas” Gyventojų turto savanoriškojo draudimo taisyklės
Nr. 012.
[113] UAB “KDK draudimas” Nekilnojamojo turto draudimo taisyklės Nr. 013.
[114] Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba. 1999 m. byla Nr. 04-02-01,
rašto Nr.s-99/236.
[115] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 386.
[116] Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Žin., 1996, Nr. 73-1742.
[117] Serebrovskij V.I. Strachovanije. Izbrannyje trudy. –Moskva, 1997. p.
528.
[118] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 386
[119] Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993. p. 73.
[120] EEC insurance contract law. CEA, Paris, 1990, p. 6.
[121] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.
108.
[122] UAB “Drauda” turto draudimo nuo ugnies taisyklės Nr. 005.
[123] AB “Lietuvos draudimas” Ūkininko turto draudimo taisyklės Nr. 025.
[124] Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993. p. 75.
[125] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 386.
[126] EEC insurance contract law. CEA, -Paris, 1990, p. 7.
[127] Civilinė teisė. -Kaunas, 1997. p. 386.
[128] Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (projektas). Žin., 1996, Nr.
108.
[129] V. Mikelėnas. Sutarčių teisė. 1996. -Vilnius, p. 267.
[130] V. Mikelėnas. Minėtas veikalas. p. 248-280.
[131]Šiminova M.J. Osnovy strachovogo prava Rossiji. –Moskva, 1993. p. 76.
[132] Šiminova M.J. Minėtas veikalas. p. 76.
[133] Serebrovskij V.I. Očerki sovetskogo strachovogo prava. Izbrannyje
trudy. –Moskva, 1997. p. 528.
[134] EEC insurance contract law. CEA, -Paris, 1990, p. 10.
[135] Ten pat. p. 10-11..

Leave a Comment