verslo teises konspektas

VERSLO (KOMERCINĖS) TEISĖS KONSPEKTAS

TURINYS

1. VERSLO (KOMERCINĖS) TEISĖS SAMPRATA 2
1.1. Verslo (komercinės) teisės ištakos ir sąvoka 2
1.2. Verslo teisės dalykas, metodas, verslo teisės požymiai 2
1.3. Verslo (komercinės) teisės reglamentavimas 3
2. VERSLO (KOMERCINĖS)TEISĖS SUBJEKTAI 4
2.1. Juridinio asmens samprata 4
2.2. Juridinių asmenų rūšys 4
2.3. Juridinio asmens požymiai 5
3. VERSLO TEISĖS SUBJEKTŲ ORGANIZACINĖS FORMOS 6
3.1. Individualios (personalinės) įmonės samprata, jos steigimas bei teisinio reguliavimo problemos. Individualių įmonių steigėjai, jų teisės ir pareigos bei atsakomybė.
6

3.2. Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės samprata, jų steigimas bei teisinio reguliavimo problemos. Bendrovių steigėjai, jų teisės ir pareigos bei atsakomybė.
10

3.3. Tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkkinės bendrijos sampratos, jų steigimas bei teisinio reguliavimo problemos. Bendrijų steigėjai, jų teisės ir pareigos bei atsakomybė.
20

3.4. Valstybės įmonės ir savivaldybės įmonės samprata, jų steigimas bei teisinio reguliavimo problemos. Valstybės ir savivaldybės įmonių steigėjai, jų teisės ir pareigos bei atsakomybė.
25

4. SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS LIETUVOJE IR JO TEISINIS REGULIAVIMAS
30
5. KONKURENCINĖ VEIKLA IR JOS TEISINIS REGULIAVIMAS 34
6. ĮMONIŲ BANKROTAS IR JO TEISINIS REGULIAVIMAS 42
7. KOMERCINIŲ SUTARČIŲ BENDRIEJI NUOSTATAI 53
8. VARTOTOJŲ TEISĖS IR JŲ GYNIMAS 60
9. ATSKIROS KOMERCINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS, JŲ SAMPRATA BEI YPATUMAI 66
9.1 Pirkimo-pardavimo sutartis. 66
9.2. Nuoma. 76
9.3. Dovanojimo sutartis. 79
9.4. Atlygintinų paslaugų teikimas. 85
9.5. Lizingas (finansinė nuoma). 87

1. VERSLO (KOMERCINĖS) TEISĖS SAAMPRATA
1.1. Verslo (komercinės) teisės ištakos ir sąvoka

Sąvoka “verslas” visada siejama su sąvoka “įmonė” arba kitu jos pakaitalu (firma, akcine bendrove, korporacija, bendrove ir pan.)
Vieni seniausių žmonijos istorijoje veiksmų, dėl kurių atsirado tam tikros elgesio taisyklės, yra mainai. Sudėtingėjant žmogaus tikslingai ve

eiklai, neišvengiamai kito mainų pobūdis, turinys, formos ir objektai. Dabar akivaizdu, kad visose žmonijos raidos pakopose nė viena žmonių bendruomenė nebuvo izoliuota nuo kaimynų. Verčiamas gamtos ir gamybos žmogus negalėjo apsieiti be kaimyno darbo vaisių- darbo įrankių, produktų, aprangos ir prekių. Natūralusis ir neformalusis ekonominis bendravimas laikui bėgant formalizavosi, tapo griežtai reglamentuotas, jam buvo suteiktos specifinės formos ir legalizuoti tik tam tikri mainų taisyklės formalizavo mainų procedūrą, nustatė jų formą, leistinas mainų ribas, mainų subjektus ir leistinus mainų objektus. Taip mainai pateko į socialinių interesų sferą ir tapo teisinio reguliavimo dalyku.
Verslo teisė negali nepaisyti nuosavybės santykių. Šie santykiai yra verslo teisės turinys ir esmė. Todėl verslo teisės raida neatsiejama nuo nuosavybės santykių raidos. Komercija yra tik tuomet, kai yra įmanoma civilinė prrekių apyvarta.
Iki 2001 m. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso verslo teisė buvo daugiau suvokiama kaip ūkinė teisė. Teisės subjektų ir nuosavybės santykių traktavimui turėjo įtakos sovietinės teisės samprata. Tai susiję su juridiniais asmenimis, sutarčių ir daiktine teise, verslininko ir savininko sampratomis bei jų teisiniu statusu, kitais klausimais. Gaila, kad naujajame Kodekse neišvengta kai kurių teorinių ir terminijos netikslumų bei sovietinių reliktų. Nepaisant to, naujasis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, perėmęs Vakarų šalių teisės institutų turinį ir patirtį, iš pagrindų pakeitė ne ti
ik buvusią civilinę teisę, priartino ją prie Europos Sąjungos teisės nuostatų, bet suformavo ir komercinės teisės tvirtus norminius pagrindus. Naujajame kodekse vartojimo sutartis atskirta nuo komercinių, išplėstas bendrųjų civilinių ir komercinių teisės subjektų reglamentavimas.
Prekybinėse sutartyse ir verslo teisėje susiklostė specifiniai principai ir papročiai, kurie turi didesnę ir konkretesnę reikšmę nei bendruosiuose civiliniuose santykiuose. Pavyzdžiui, komercinė sutartis negali būti neatlygintina, neribojamas kreditinis procentas už sutarčių kreditavimą, neegzistuoja nepagrįsti procentai. Komersantui (prekybininkui, pramonininkui) taikomas kitas civilinės atsakomybės mastas, suteikiamos verslo garantijos.
Verslo teisė visose šalyse suvokiama ne vien kaip nacionalinė, bet ir kaip turinti tarptautinių santykių pobūdį, todėl neatskiriama civilinių kodeksų dalis yra kolizinių normų sistema, suprantama kaip tarptautinė privatinė teisė. Taip komercija išeina už nacionalinių valstybių sienų. Komersantui prievoliniuose santykiuose, palyginti su bendraisiais civiliniais veiksmais, taikomas kitoks kaltės laipsnis: numatomi kiti senaties ir garantijų terminai, sutartims keliami papildomi reikalavimai. Specifiniai reikalavimai keliami ir verslo teisės subjektams. Jie numato privalomą komercinę registraciją, konkurenciją, nemokumą, monopolistinės veiklos reglamentavimą ir kt. Prekybinės teisė daug paslankesnė už civilinę, nes prekyba, prekių apyvarta ir gamyba sparčiai keičiasi. Dėl šios priežasties papročiai verslo teisėje daug reikšmingesni negu civilinėje teisėje. Prekių apyvartoje greičiau susiklosto nauji paprotinės teisės institutai, dėl jų poveikio priimami tarptautiniai susitarimai, o pastarieji ratifikuoti tampa nacionalinės te
eisės sudėtine dalimi. Iš naujausių pažymėtini finansinė nuoma, frančizė, distribucija ir kt.

Verslo teisė – tai sistema teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, atsirandančius iš fizinių ir juridinių asmenų veiklos, kuria siekiama gauti pajamų ir pelno. Verslo teisė – civilinės teisės pošakis, tokia vyraujanti Lietuvos teisininkų nuomonė.

1.2.Verslo teisės dalykas, metodas, verslo teisės požymiai
Dalykas – tai turtiniai ir neturtiniai santykiai, kylantys iš įmonių ir fizinių asmenų veiklos, kuria siekiama gauti pajamų ir pelno.
Metodas – tai sistema teisės priemonių ir būdų, kuriais verslo teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius.
Šaltiniai:
• Konstitucija,
• LR įstatymai,
• Poįstatyminiai aktai – Vyriausybės nutarimai, išaiškinimai, komentarai,
• Tarptautinės teisės aktai,
• Paprotinė teisė,
• Teisminiai precedentai.
Verslo teisei būdingi požymiai, panašūs kaip ir civilinėje teisėje:
1. Verslo teisės subjektų lygybė.
2. Dispozytiviškumas. Pasirinkimo teisė įstatymo numatytose ribose.
3. Dalyvių iniciatyva formuojant santykius.
4. Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių lygybė.
5. Turtinė pažeidėjo atsakomybė.
6. Specifinis požymis – draudimas verstis tam tikromis valstybės nustatytų veiklų rūšimis, negavus tam leidimo.
7. Valstybės nustatytas verslo subjektų registravimas.
8. Privalomumas mokėti valstybės nustatytus mokečius.

1.3. Verslo (komercinės) teisės reglamentavimas
Komercinės teisės kurso struktūrą atitinka Civilinio kodekso institutų seka. Pagrindinis norminis aktas, reguliuojantis komercinius santykius Lietuvos Respublikoje, yra civilinis kodeksas. Be to, komercinės teisės klausimai yra reglamentuojami kitais įstatymais ir jų lydimaisiais aktais, taip pat papročiais. Didelę reikšmę turi teismų praktika, aiškinanti įstatymus ir suvienodinanti įstatymų taikymą. Šiuo metu, be Civilinio kodekso, komercinius santykius ir komercinės teisės subjektų teisinį statusą Li

ietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Akcinių bendrovių įstatymas, Ūkinių bendrijų įstatymas, Žemės ūkio bendrovių įstatymas, Prekybos, Konkurencijos, Dempingo, Vartotojų interesų gynimo, Vertybinių popierių, Bankroto ir kiti įstatymai bei jų lydimieji aktai, kurių yra itin gausu. Komerciniai santykiai taip pat reglamentuojami tarptautinėmis sutartimis, kurias Lietuva yra pasirašiusi su kitomis valstybėmis ir ratifikavusi jau anksčiau priimtas. Iš jų pažymėtinos 1980 m. Vienos konvencija apie tarptautines pirkimo- pardavimo sutartis, 1974 m. Niujorko konvencija apie ieškininę senatį tarptautinėse pirkimo- pardavimo sutartyse, CMR konvencija, Varšuvos konvencija apie pervežimus oru, Jūrų pervežimo klausimais priimta konvencija, Čekių, Vekselių konvencijos ir kt.
Visose pasaulio šalyse pagrindiniu teisės norminiu aktu, reguliuojančiu bendruosius civilinius ir komercinius santykius, laikomas įstatymas. Be įstatymo, pripažįstami administracinių institucijų teisės norminiai aktai, turintys bendrųjų normų pobūdį, teismų praktika, nustatanti vienodą įstatymų taikymą, ir teismų precedentai, kurie laikomi paprotinės teisės atmaina, papročiai. Pažymėtina, kad teismų praktika nevienodai vertinama kontinentinėje ir anglų- amerikiečių teisėje.
Didelę reikšmę prekybiniams santykiams turi tarptautiniai papročiai ir taip vadinamos dalykinės taisyklės, įtvirtintos tarptautinių organizacijų nutarimais. Joms priskiriami Tarptautiniai prekybos terminai, kuriuos 1953, 1980 ir 1991 metais nustatė tarptautinės prekybos rūmai ir pavadino “Inkoterms”, Bendrosios dokumentinių akredityvų taisyklės, priimtos Paryžiaus tarptautinių prekybos rūmų Paryžiuje 1974 m., Tarptautinės teisės asociacijos parengtos Varšuvos ir Oksfordo sutarčių CIF taisyklės ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.4 straipsnyje nurodoma, kad sutarčių nustatytais atvejais civiliniai santykiai gali būti reglamentuojami pagal papročius, jeigu pastarieji neprieštarauja įstatymams ir teisės principams.
Paprotinei teisei priskiriami taip vadinami kontraktai-formuliarai. Šie tipiniai kontraktai ir įvairios kontraktų sudarymo sąlygos buvo parengti Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos pastangomis.
Formuliarai ypač paplito išsivysčiusio kapitalo šalyse. Stambios korporacijos iš anksto parengia kontraktą ir siūlo jį pasirašyti kontrahentui. Viena vertus, šie formuliarai palengvina ir supaprastina sutarties pasirašymo procedūrą, tačiau kita vertus- suvaržo kontrahento veiksmus. Formuliarų paplitimo mastas, apėmęs net kai kurias pramonės šakas, buvo pagrindas tvirtinti, kad egzistuoja specifinė formuliarinė teisė, funkcionuojanti nepriklausomai nuo civilinės ir prekybinės teisės, ir prilygsta teisės normoms. Tokie kontraktai formuliarai pasiekė ir Lietuvą. Lietuvos verslininkai, nesuvokdami kontraktų formuliarų esmės, patyrė nemažų nuostolių.
Šiuo metu nacionalinėms teisės sistemoms, ypač komercinei teisei, didelį poveikį turi komercinės teisės unifikavimo procesas, vykstantis tarptautiniu mastu. Unifikavimas vyksta ratifikuojant tarptautines konvencijas ir pasirašant naujas tarptautines sutartis. Ypač didelį vaidmenį šiuo aspektu vaidina Europos Sąjunga. Europos Sąjungos reglamentai privalomi visoms Europos Sąjungos šalims narėms. Jie yra tiesioginio veikimo aktai ir nereikalauja ratifikavimo ar kitokio įgyvendinimo būdo. Jie nuo pat įsigaliojimo momento tampa kiekvienos Sąjungos narės nacionalinės teisės sistemos sudėtine dalimi. Ši nuostata galioja ir Lietuvai, kaip ES narei.
Europos Sąjungos direktyvos nuo reglamentų skiriasi tuo, kad jose nėra konkrečių teisės normų. Direktyvos nusako tik privalomus tikslus, kuriuos valstybės narės privalo realizuoti per nacionalines teisės sistemas. Direktyvos įgyvendinimas dažniausiai reglamentuojamas nacionalinių įstatymų pataisose. Europos Sąjungos Teismas Romos konvencijos įgaliotas aiškinti teisės normas, jo sprendimai privalomi Sąjungos narių teismams. Taip unifikuojama ne vien teisės sistema, bet ir teismų praktika.
Naujasis Lietuvos civilinis kodeksas perėmė kai kurias Anglijos ir JAV teisės nuostatas. Joms priklauso patikėtosios nuosavybės statuso (trust), svetimo turto administravimo, komercinio atstovavimo (del credere), lizingo, faktoringo, distribucijos ir kai kurios kitos sutartinės teisės nuostatos ir sampratos, pavyzdžiui, “protingas laikas”, “protinga kaina” ir kt.

2. VERSLO (KOMERCINĖS)TEISĖS SUBJEKTAI
2.1. Juridinio asmens samprata
Galima teigti, kad juridiniu asmeniu pripažįstamas teisės subjektas tuo atveju, jeigu jis: 1) turi jam skirtą atskirą turtą, kurį gali savarankiškai valdyti, naudotis ir disponuoti, t.y. būti šio turto savininku; 2) turi valdymo organus, kurie yra jo teisėti atstovai; 3) turi savo juridinį adresą ir rekvizitus: buveinę, sąskaitą banke, ženklą, patvirtinantį jo registraciją (antspaudą); 4) valdymo organas turi turtu ir kreditais disponavimo teisę; 5) atsako už savo prievoles savarankiškai savo turtu robotai ar neribotai; 6) gali savarankiškai savo vardu dalyvauti civilinėje apyvartoje kaip verslininko ir savininko statuso turėtojas; 7) turi savitą organizacinę formą, kurios visumą nusako aukščiau išvardytos savybės.

2.2. Juridinių asmenų rūšys
Juridinių asmenų gali būti laibai įvairių ir gali būti įvairių skirstymo būdų. Vienas pagrindinių būdų- skirstymas pagal teisines formas. Juridinio asmens teisinė forma- tai teisinė juridinio asmens struktūra. Juridinio asmens teisinės formos priklauso nuo įstatymų leidėjo valios, fiksuojamos įstatymuose juridinio asmens atsiradimo tikslais:
Juridiniam asmeniui galima išskirti 2 pagrindinius tikslus:
1. viešųjų interesų tenkinimas;
2. privačiųjų interesų tenkinimas;
Priklausomai nuo to juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius juridinius asmenis.
Viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės ir savivaldybės įmonės, valstybės ir savivaldybės įstaigos, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir t. t.).
Privatieji juridiniai asmenys yra juridiniai asmenys, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus.
Privatus juridinis asmuo steigimas tam, kad dalyvis gautų naudą- dividendus, pajamas.
Juridiniai asmenys klasifikuojami pagal įvairius kriterijus pvz.:
1. tikslai-
1.1. viešieji,
1.2. privatūs.
2. Juridiniai asmenys gali būti klasifikuojami pagal veiklos pobūdį, kokioje srityje veikia:
2.1. švietimo,
2.2. mokslo,
2.3. gamybos,
2.4. paslaugų sritis.
3. Juridiniai asmenys gali būti klasifikuojami pagal dalyvių atsakomybę:
3.1. ribotos;
3.2. ir neribotos atsakomybės.
4. Pagal veiklos teritoriją:
4.1. vietiniai, veikiantys Lietuvos respublikoje
4.2. užsienio.
5. Juridiniai asmenys gali būti klasifikuojami pagal teisines formas. Gali būti išskiriama atskira įmonių, kaip juridinių asmenų pagal teisines formas grupė. Įmonių įstatymo 6 str. išvardina atskiras rūšis:
5.1. individuali įmonė;
5.2. akcinė bendrovė;
5.3. kooperatinė bendrovė.
Valstybės įmonė yra juridinio asmens teises turinti įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.
Savivaldybės įmonė yra juridinio asmens teises turinti įmonė, kurios visas turtas nuosavybės teise priklauso savivaldybei.
Valstybės ir savivaldybės įmonės turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja turto patikėjimo teisėmis.
Valstybės ir savivaldybės įmonės pagal savo prievoles atsako tik tuo įmonės turtu, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas. Įmonės neatsako už valstybės ar savivaldybės prievoles.
Valstybės ir savivaldybės įmonių steigimą, veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas, kiti norminiai aktai bei įstatymų nustatyta tvarka patvirtinti ir įregistruoti įmonės įstatai.
Visuomeninė organizacija – tai Lietuvos Respublikos piliečių ir (ar) užsieniečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, savanoriškas susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, kurie nėra priešingi Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tenkinti bei įgyvendinti. Visuomeninė organizacija yra ne pelno organizacija. Jos veiklos tikslas nėra pelno siekimas.
Finansų įstaiga – finansų įmonė arba kredito įstaiga, kuri verčiasi bent vienos iš Finansų įstaigų įstatymo 3 straipsnyje nurodytų finansinių paslaugų teikimu. Finansų įstaiga gali verstis tik finansinių paslaugų teikimu bei jai nuosavybės teise priklausančio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, taip pat kita veikla, jeigu vykdant šią veiklą gauna ne daugiau kaip 10 procentų pajamų, skaičiuojant nuo visų pajamų per kiekvieną ataskaitinį laikotarpį (ketvirtį) atskirai ir (ar) per finansinius metus.
Finansų įstaigos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo Finansų įstaigų įstatymu, Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais finansinių paslaugų teikimą ir finansų įstaigų veiklą, taip pat atitinkamos teisinės formos, kurios pagrindu finansų įstaiga yra įsteigta ir veikia, juridinį asmenį, ir kitais teisės aktais.

Bankas – tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat užsiima kita Komercinių bankų įstatymo nustatyta veikla, atlikdama visas ar dalį Komercinių bankų įstatymo 25 straipsnyje nustatytų operacijų.
Kredito unija – kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų ar fizinių asmenų kartu su Lietuvos Respublikoje įregistruotomis visuomeninėmis organizacijomis, profesinių sąjungų organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis, žemės ūkio kooperatyvais savanoriškai įsteigta ir Kredito unijų įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių ir savo asocijuotų narių (toliau – narių) ir klientų pinigus narių ūkiniams bei socialiniams poreikiams, numatytiems kredito unijos įstatuose, tenkinti savitarpio paskolų teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę.

Religinė bendruomenė yra asmenų grupė, siekianti įgyvendinti tos pačios religijos tikslus. Ji gali būti atitinkamos religinės bendrijos vietinis padalinys.

Religinės bendrijos yra bažnyčių ir tolygių religinių organizacijų – bendruomenių, siekiančių įgyvendinti tos pačios religijos tikslus, susivienijimai. Bendriją sudaro ne mažiau kaip dvi religinės
bendruomenės, turinčios bendrą vadovybę. Religiniai centrai yra aukštesniosios religinių bendrijų valdymo institucijos.

2.3. Juridinio asmens požymiai
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 straipsnį juridiniu asmeniu gali būti laikomas toks kolektyvinis fizinių asmenų junginys ar vieno fizinio asmens darinys, kuris turi šiuos požymius:
1. organizacinį vieningumą, įtvirtintą norminiame akte, juridinio asmens įstatuose, statutuose;
2. turto atskyrimą nuo steigėjų turto;
3. turtinių ir neturtinių teisių ir pareigų įgijimą savo vardu;
4. savarankišką atsakomybę už savo prievoles.
Vienas iš pagrindinių juridinio asmens požymių yra juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirumas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.50 str. 1 dalis nustato, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu.
To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytus atvejus. Juridinio asmens ir jo dalyvio turto atskirumas yra besąlygiškai pripažįstamas ir Lietuvos įmonių teisės doktrinoje, ir teismų praktikoje.
Turto atskirumo principas yra esminis ekonominės plėtros veiksnys, nes:
1) skatina verslą – sudaro galimybes subjektams įgyvendinti įvairius verslo projektus prisiimant ribotą riziką;
2) skatina investicijas – sudaro galimybes investuoti nevaldant ir nekontroliuojant kasdienių įmonės veiksmų bei veiklos;
3) skatina kreditavimo santykių plėtrą – esant ribotai atsakomybei verčia kreditorių koncentruotis tik į juridinio asmens finansinius išteklius. Jeigu turto atskirumo principas nebūtų plėtojamas ir taikomas, kreditorius turėtų kiekvieną kartą tikrinti visų dalyvių finansines ekonomines galimybes.
Juridinio asmens požymiai gali būti pirminiai ir išvestiniai. Pirminiai požymiai apibrėžia juridinį asmenį, o išvestiniai požymiai papildo, detalizuoja pirminius juridinio asmens teisinės formos. Juridinio asmens požymių raiška gali būti įvairi- tai priklauso nuo juridinio asmens teisinės formos. Juridinio asmens pirminiai požymiai yra organizacinis vieningumas, civilinis teisnumas ir veiksnumas. Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti konkrečias civilinių įstatymų numatytas ar jų nedraudžiamas teises ir pareigas. Civilinis teisnumas – tai galėjimas savo veiksmais įgyti ir įgyvendinti tokias teises bei savo veiksmais susikurti pareigas ir jas vykdyti. Skirtingai nei fizinių asmenų, juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas atsiranda tuo pačiu metu, įsteigus juridinį asmenį. Susivienijimas gali būti laikomas juridiniu asmeniu tik esant visiems išvardintiems pirminiams požymiams. Kai kurie susivienijimai gali turėti vieną ar keletą, tačiau ne visus juridinio asmens požymius, pavyzdžiui, įmonės darbuotojų kolektyvas gali pasižymėti organizaciniu vieningumu (turėti, pvz., kolektyvo atstovus, tarybą ir pan.); juridinio asmens filialui gali būti būdingas tam tikras organizacinis vieningumas ir civilinis profesinis teisnumas ir veiksnumas bei kita. Tačiau tokie susivienijimai nebus laikomi juridiniais asmenimis, nes jie neturi visų pirminių juridinio asmens požymių.
Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalį, individualios įmonės ir ūkinės bendrijos, tarp jų – komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos, įsigaliojus Civiliniam kodeksui yra laikomos juridiniais asmenimis. Tiek individualios įmonės, tiek ūkinės bendrijos turi visus juridinio asmens požymius: sandorius sudaro savo vardu, o ne steigėjų ar dalyvių vardu, gali būti ieškovai ir atsakovai teisme, turi pavadinimą ir panašiai
Susivienijimai, turintys juridinio asmens požymius, pagal veiklos pobūdį gali būti skirstomi į įmones, įstaigas ir organizacijas. Įmonė – tai susivienijimas, užsiimantis ūkine komercine veikla arba veikla, kuria siekiama naudos jos steigėjams. Įstaiga yra susivienijimas, vykdantis įstatymų nustatytas valstybės ar savivaldybės funkcijas, ar susivienijimas, veikiantis socialinio, švietimo mokslo, kultūros, sporto ar kitose panašiose srityse, kurio tikslas – tenkinti tam tikrus viešuosius interesus, pavyzdžiui, viešoji įstaiga, biudžetinė įstaiga ar kita. Organizacija yra bet kuris kitas susivienijimas, skirtas jį sudariusių narių poreikiams tenkinti ir tikslams įgyvendinti (visuomeninė organizacija, politinė partija ir pan.).

3. VERSLO TEISĖS SUBJEKTŲ ORGANIZACINĖS FORMOS
3.1. Individualios (personalinės) įmonės samprata, jos steigimas bei teisinio reguliavimo problemos. Individualių įmonių steigėjai, jų teisės ir pareigos bei atsakomybė.
LR Individualių įmonių įstatymas reglamentuoja įmonių, kurių teisinė forma yra individuali įmonė, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, likvidavimą, šių įmonių savininkų teises ir pareigas.
Individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Individualios įmonės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „individuali įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „IĮ“. Individualios įmonės buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje.
Individualios įmonės steigėju gali būti tik veiksnus fizinis asmuo. Individualią įmonę steigia vienas fizinis asmuo. Individuali įmonė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre. Individuali įmonė įregistruojama po to, kai yra paskirtas individualios įmonės vadovas, jei jis nėra individualios įmonės savininkas, ir juridinių asmenų registrui yra pateikti Civiliniame kodekse nurodyti įmonei įregistruoti reikalingi dokumentai. Individualios įmonės steigėjas nuo įmonės įregistravimo laikomas individualios įmonės savininku.
Individualios įmonės nuostatai yra steigimo dokumentas, kuriuo vadovaujasi individuali įmonė. Individualios įmonės steigimo dokumentas kartu yra ir jos steigimo sandoris.
Individualios įmonės nuostatuose turi būti nurodyta:
1) individualios įmonės pavadinimas;
2) teisinė forma;
3) individualios įmonės buveinė;
4) individualios įmonės veiklos tikslai, nurodant veiklos sritis;
5) individualios įmonės savininko kompetencija (teisės ir pareigos);
6) individualios įmonės vadovo, jei jis nėra individualios įmonės savininkas, skyrimo ir atšaukimo tvarka, jo kompetencija;
7) ar individuali įmonė sudaro finansinę atskaitomybę;
8) Lietuvos Respublikos dienraštis, kuriame skelbiami vieši pranešimai, kai to reikalaujama pagal Civilinį kodeksą ir LR Individualių įmonių įstatymą;
9) individualios įmonės nuostatų keitimo tvarka;
10) individualios įmonės veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas;
11) individualios įmonės nuostatų parengimo data.
Individualios įmonės nuostatuose gali būti ir kitų nuostatų, neprieštaraujančių įstatymams.
Individualios įmonės savininko kompetencijos, individualios įmonės vadovo skyrimo ir atšaukimo tvarkos bei kompetencijos individualios įmonės nuostatuose nurodyti nebūtina, jeigu ji nesiskiria nuo LR Individualių įmonių įstatyme nustatytos ir apie tai nurodoma pačiuose nuostatuose.
Steigiamos individualios įmonės nuostatus pasirašo individualios įmonės steigėjas. Pakeistus individualios įmonės nuostatus pasirašo individualios įmonės savininkas. Steigiamos individualios įmonės nuostatus ir pakeistus individualios įmonės nuostatus pasirašiusio asmens parašo tikrumas notaro netvirtinamas. Jeigu individualios įmonės nuostatai yra keičiami, kartu su teisės aktų nustatytais dokumentais juridinių asmenų registrui turi būti pateikti pakeisti individualios įmonės nuostatai ir individualios įmonės nuostatų pakeitimai.
Individualios įmonės nuostatai, taip pat pakeisti individualios įmonės nuostatai įsigalioja nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre.
Be Civilinio kodekso 2.66 straipsnyje išvardytų duomenų, juridinių asmenų registre nurodomi šie duomenys:
1) įregistravimo data;
2) individualios įmonės savininko duomenys (vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta);
3) veiklos laikotarpis, jeigu jis yra ribotas;
4) finansinių metų pradžios ir pabaigos datos;
5) išregistravimo data.
Individualioje įmonėje yra vienas savininkas. Individualios įmonės savininku gali būti tik fizinis asmuo. Individualios įmonės savininkas negali būti kitos individualios įmonės savininku.
Individualios įmonės savininko teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas bei kiti įstatymai, individualios įmonės nuostatai.
Individualios įmonės savininkas priima šiuos sprendimus:
1) keisti individualios įmonės nuostatus;
2) paskirti individualios įmonės vadovu kitą asmenį, jei tai nustatyta individualios įmonės nuostatuose, jį atšaukti, individualios įmonės vardu sudaryti su juo darbo ar civilinę sutartį;
3) tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę, jeigu metinės finansinės atskaitomybės sudarymas yra nustatytas individualios įmonės nuostatuose ir individualios įmonės vadovu yra paskirtas kitas asmuo;
4) steigti filialus ir atstovybes, nutraukti jų veiklą ir tvirtinti filialų bei atstovybių nuostatus;
5) pertvarkyti individualią įmonę;
6) reorganizuoti individualią įmonę, kai ji remiantis šiuo Įstatymu gali būti reorganizuojama;
7) likviduoti individualią įmonę.
Individualios įmonės savininkas turi šias teises:
1) gauti individualios įmonės pelną;
2) paimti įmonės kasoje esančius pinigus, kaip avansu išmokamą pelną, savo asmeniniams poreikiams;
3) paimti iš individualios įmonės turtą;
4) gauti likviduojamos individualios įmonės turtą, likusį atsiskaičius su individualios įmonės kreditoriais;
5) gauti visą informaciją apie individualios įmonės veiklą ir susipažinti su visais individualios įmonės dokumentais, jeigu individualios įmonės vadovu paskirtas kitas asmuo;
6) kitas įstatymuose ir individualios įmonės nuostatuose nustatytas teises.
Tuo atveju, kai individualios įmonės savininkas tampa neveiksniu ar ribotai veiksniu, teismas savo nutartimi paskiria individualios įmonės turto administratorių. Individualios įmonės turto administratoriumi gali būti skiriamas individualios įmonės savininko globėjas (rūpintojas) arba kitas asmuo. Individualios įmonės turto administratorius įgyja individualios įmonės savininko teises ir pareigas nuo jo paskyrimo dienos.
Individuali įmonė turi vienasmenį valdymo organą – individualios įmonės vadovą. Individualios įmonės savininkas kartu yra ir vienasmenis individualios įmonės valdymo organas – įmonės vadovas, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip. Kai individualios įmonės savininkas kartu yra įmonės vadovas, jam priskiriama individualios įmonės vadovo kompetencija. Individualios įmonės savininkas gali individualios įmonės vadovu paskirti kitą asmenį, jei tai nustatyta individualios įmonės nuostatuose. Apie individualios įmonės vadovo paskyrimą arba su juo sudarytos darbo ar civilinės sutarties pasibaigimą ne vėliau kaip per penkias dienas turi būti pranešta juridinių asmenų registrui. Kai individuali įmonė steigiama, individualios įmonės vadovu paskirtas asmuo pradeda eiti vadovo pareigas nuo individualios įmonės įregistravimo juridinių asmenų registre dienos. Kai individualios įmonės vadovu savininkas paskiria kitą asmenį, su individualios įmonės vadovu sudaroma darbo ar civilinė sutartis. Sutartį su individualios įmonės vadovu individualios įmonės vardu pasirašo individualios įmonės savininkas. Individualios įmonės vadovas pradeda eiti pareigas nuo sutarties sudarymo, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip. Kai su individualios įmonės vadovu sudaroma darbo sutartis, gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Individualios įmonės savininkui priėmus sprendimą atšaukti vadovą, su juo sudaryta darbo ar civilinė sutartis nutraukiama. Darbo ginčai tarp individualios įmonės vadovo ir individualios įmonės savininko nagrinėjami teisme.
Individualios įmonės vadovas vienvaldiškai veikia individualios įmonės vardu, jeigu individualios įmonės nuostatai nenustato kitaip, ir atsako už individualios įmonės veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie individualios įmonės turtą bei veiklą saugojimą, metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, jeigu individualios įmonės atskaitomybės sudarymas nustatytas individualios įmonės nuostatuose, individualios įmonės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registrui. Individualios įmonės vadovas taip pat turi ir kitas Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose, individualios įmonės nuostatuose nustatytas teises ir pareigas.
Turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu. Perduodamas individualiai įmonei arba paimdamas iš individualios įmonės pinigus ar kitą turtą individualios įmonės savininkas surašo ir pasirašo pinigų ar kito turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentus. Pinigų įnešimo ir pinigų paėmimo dokumentai įforminami teisės aktų nustatyta tvarka. Kito turto perdavimo ar paėmimo dokumentai turi turėti šiuos privalomus rekvizitus: dokumento pavadinimą, dokumento surašymo datą, individualios įmonės pavadinimą, kodą, individualios įmonės savininko vardą, pavardę ir asmens kodą, perduodamo (ar paimamo) turto pavadinimus, kiekius, matavimo vienetus, vertes ir bendrą sumą. Tuo atveju, kai individualiai įmonei perduodamas (ar iš jos paimamas) turtas registruojamas viešajame registre, turto perdavimo (ar paėmimo) dokumentuose turi būti nurodytas turto kodas ar unikalus numeris viešajame registre. Individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip.
Individualios įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Individuali įmonė įstatymų nustatyta tvarka sudaro finansinę atskaitomybę, jeigu tai yra nustatyta individualios įmonės nuostatuose. Pasibaigus individualios įmonės finansiniams metams, individualios įmonės metinė finansinė atskaitomybė ne vėliau kaip per tris mėnesius turi būti patvirtinta individualios įmonės savininko, išskyrus atvejus, kai savininkas vykdo individualios įmonės vadovo kompetencijai priskirtas funkcijas, ir pateikta juridinių asmenų registrui.
Individuali įmonė paveldima Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Tokiu atveju, jeigu individualią įmonę paveldi asmuo, kuris pagal įstatymus negali būti individualios įmonės savininku, jis per 6 mėnesius nuo palikimo priėmimo dienos turi individualią įmonę perleisti kito fizinio asmens nuosavybėn, ją reorganizuoti, pertvarkyti ar likviduoti. Individualios įmonės savininkui mirus, suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą su prašymu, kad iki to laiko, kol mirusio savininko įpėdiniai pasidalins palikimą, būtų paskirtas individualios įmonės palikimo administratorius. Individualios įmonės palikimo administratorius turi individualios įmonės savininko bei vadovo teises ir pareigas. Teismas, paskyręs individualios įmonės palikimo administratorių, įsiteisėjusio teismo sprendimo nuorašą per 3 dienas turi išsiųsti juridinių asmenų registrui.
Individuali įmonė gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę, uždarąją akcinę bendrovę, taip pat į viešąją įstaigą. Kai individualios įmonės savininkas priima sprendimą pertvarkyti įmonę, kartu turi būti priimami naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentai, kurie turi atitikti šio juridinio asmens teisinę formą nustatančių įstatymų reikalavimus. Nuo sprendimo pertvarkyti individualią įmonę priėmimo dienos individuali įmonė įgyja pertvarkomos individualios įmonės statusą. Sprendimo pertvarkyti individualią įmonę priėmimą patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas juridinių asmenų registrui ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo apie individualios įmonės pertvarkymą dieną. Apie sprendimą pertvarkyti individualią įmonę turi būti viešai paskelbta individualios įmonės nuostatuose nurodytame dienraštyje tris kartus ne mažesniais kaip 30 dienų intervalais arba viešai paskelbta individualios įmonės nuostatuose nurodytame dienraštyje vieną kartą ir pranešta visiems individualios įmonės kreditoriams raštu. Pranešime turi būti pateikta visa Civilinio kodekso 2.44 straipsnyje nurodyta informacija apie individualią įmonę, taip pat juridinio asmens, į kurį pertvarkoma individuali įmonė, teisinė forma, kur ir nuo kada galima susipažinti su naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentais.
Individuali įmonė gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę, jeigu individualios įmonės turtas, atėmus visus individualios įmonės įsipareigojimus, yra ne mažesnis nei Akcinių bendrovių įstatyme akcinei bendrovei ar uždarajai akcinei bendrovei nustatytas minimalus įstatinio kapitalo dydis. Iki sprendimo pertvarkyti individualią įmonę į akcinę bendrovę arba uždarąją akcinę bendrovę priėmimo individualios įmonės turtas, perduodamas už bendrovės akcijas, turi būti įvertintas nepriklausomo turto vertintojo teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nustatyta tvarka. Turto vertinimo ataskaita turi atitikti Akcinių bendrovių įstatymo nustatytus nepiniginio įnašo vertinimo ataskaitos reikalavimus ir ne vėliau kaip likus 10 dienų iki sprendimo pertvarkyti individualią įmonę priėmimo turi būti pateikta individualiai įmonei bei juridinių asmenų registrui. Sprendime pertvarkyti individualią įmonę į akcinę bendrovę ar uždarąją akcinę bendrovę, be kita ko, turi būti nurodyta po pertvarkymo veiksiančios akcinės bendrovės arba uždarosios akcinės bendrovės įstatinio kapitalo dydis, akcijų skaičius, akcijų nominali vertė. Pertvarkant individualią įmonę į akcinę bendrovę, be kitų šiame ir kituose įstatymuose nustatytų veiksmų, akcinės bendrovės akcijos turi būti įregistruotos Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijoje vertybinių popierių rinką reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka ir išrinkta audito įmonė.
Naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentai įregistruojami juridinių asmenų registre ir pakeičiami juridinių asmenų registro duomenys po to, kai yra išrinkti (sudaryti) naujos teisinės formos juridinio asmens valdymo organai, sudarytas pertvarkomos individualios įmonės balansas, įvykdytos šiame Įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytos su pertvarkymu į naujos teisinės formos juridinį asmenį susijusios sąlygos, taip pat juridinių asmenų registrui pateikti teisės aktuose nustatyti dokumentai.
Pertvarkymas laikomas baigtu nuo naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentų įregistravimo juridinių asmenų registre.
Individuali įmonė negali būti reorganizuojama, išskyrus LR Individualių įmonių įstatyme nurodytus atvejus. Jeigu individualią įmonę paveldi asmuo, kuris yra kitos individualios įmonės savininkas, jam priklausančios individualios įmonės gali būti reorganizuotos jungimo būdu Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
Individuali įmonė gali būti likviduojama Civilinio kodekso nustatytais juridinių asmenų likvidavimo pagrindais ir tvarka. Nuo sprendimo likviduoti individualią įmonę priėmimo dienos individuali įmonė įgyja likviduojamos individualios įmonės statusą. Individualios įmonės likvidatorius įgyja individualios įmonės vadovo teises ir pareigas nuo jo paskyrimo dienos, išskyrus Civiliniame kodekse nustatytus atvejus.

3.2. Akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės samprata, jų steigimas bei teisinio reguliavimo problemos. Bendrovių steigėjai, jų teisės ir pareigos bei atsakomybė.
LR Akcinių bendrovių įstatymas reglamentuoja įmonių, kurių teisinės formos yra akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė, steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą, atskyrimą ir likvidavimą, akcininkų teises ir pareigas, taip pat užsienio bendrovių filialų steigimą bei jų veiklos nutraukimą.
Bendrovė yra įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Akcinės bendrovės įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 150 tūkst. litų. Jos akcijos gali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, vadovaujantis vertybinių popierių rinką reglamentuojančiais teisės aktais. Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 10 tūkst. litų. Joje turi būti mažiau kaip 250 akcininkų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos bei jomis prekiaujama viešai, jei įstatymai nenustato kitaip.
Akcinės bendrovės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „akcinė bendrovė“ arba šių žodžių santrumpa „AB“. Uždarosios akcinės bendrovės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „uždaroji akcinė bendrovė“ arba šių žodžių santrumpa „UAB“.
Bendrovės dokumentuose, kuriuos ji naudoja turėdama santykių su kitais asmenimis, turi būti Civilinio kodekso 2.44 straipsnyje nurodyta informacija. Ši informacija turi būti nurodyta ir bendrovės interneto svetainėje, jeigu bendrovė ją turi.
Bendrovės buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje.
Bendrovė savo veikloje vadovaujasi įstatais, Civiliniu kodeksu, kitais LR įstatymais bei teisės aktais.
Akcininkai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie turi įsigiję bendrovės akcijų. Kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos. Esant toms pačioms aplinkybėms visi tos pačios klasės akcijų savininkai turi vienodas teises ir pareigas.
Bendrovės įstatai yra dokumentas, kuriuo bendrovė vadovaujasi savo veikloje.
Bendrovės įstatuose turi būti nurodyta:
1) bendrovės pavadinimas;
2) bendrovės teisinė forma (akcinė bendrovė ar uždaroji akcinė bendrovė);
3) bendrovės buveinė;
4) bendrovės veiklos tikslai, nurodant veiklos objektą;
5) bendrovės įstatinio kapitalo dydis;
6) akcijų skaičius, taip pat jų skaičius pagal klases, nominali vertė ir suteikiamos teisės;
7) visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencija, jo šaukimo tvarka;
8) kiti bendrovės organai, jų kompetencija, šių organų narių rinkimo ir atšaukimo tvarka;
9) bendrovės pranešimų skelbimo tvarka;
10) Lietuvos Respublikos dienraštis, kuriame skelbiami vieši pranešimai;
11) bendrovės dokumentų ir kitos informacijos pateikimo akcininkams tvarka;
12) sprendimų dėl bendrovės filialų ir atstovybių steigimo bei jų veiklos nutraukimo priėmimo tvarka, bendrovės filialų ir atstovybių vadovų skyrimo ir atšaukimo tvarka;
13) bendrovės įstatų keitimo tvarka;
14) bendrovės veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas;
15) įstatų pasirašymo data.
Bendrovės veiklos objektas įstatuose nurodomas trumpai apibūdinant bendrovės ūkinės komercinės veiklos pobūdį. Įstatuose gali būti ir kitų nuostatų, neprieštaraujančių LR Akcinių bendrovių įstatymui ir kitiems įstatymams.
Visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijos, jo šaukimo tvarkos, kitų bendrovės organų kompetencijos bei šių organų narių rinkimo ir atšaukimo tvarkos įstatuose nurodyti nebūtina, jeigu tvarka ir kompetencija nesiskiria nuo nustatytosios LR Akcinių bendrovių įstatyme ir apie tai nurodoma pačiuose įstatuose.
Steigiamos bendrovės įstatus iki steigiamojo susirinkimo turi pasirašyti visi steigėjai arba jų įgalioti asmenys. Steigiamos bendrovės įstatai netenka galios, jeigu jie nebuvo pateikti juridinių asmenų registro tvarkytojui per 6 mėnesius nuo dienos, kurią juos pasirašė visi steigėjai.
Visuotiniam akcininkų susirinkimui priėmus sprendimą pakeisti bendrovės įstatus, surašomas visas pakeistų įstatų tekstas ir po juo pasirašo visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo. Bendrovės įstatus pasirašiusių asmenų parašų tapatumas notaro netvirtinamas.
Bendrovės steigėjai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Kiekvienas bendrovės steigėjas turi įsigyti bendrovės akcijų ir tapti jos akcininku. Dokumentai, sudaryti steigiamos bendrovės vardu, bei su bendrovės įsteigimu susiję dokumentai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo bendrovės įregistravimo turi būti perduoti bendrovės vadovui perdavimo aktu.
Bendrovės steigimo sutartis sudaroma, kai bendrovę steigia du ar daugiau steigėjų. Kai bendrovę steigia vienas steigėjas, sudaromas bendrovės steigimo aktas. Bendrovės steigimo sutartyje turi būti nurodyta:
1) steigėjai (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas ir gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė, registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie šį asmenį, bei juridinio asmens atstovo vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta);
2) steigiamos bendrovės pavadinimas;
3) asmenys, kurie turi teisę atstovauti steigiamai bendrovei, bei jų teisės ir pareigos;
4) bendrovės įstatinio kapitalo dydis;
5) akcijos nominali vertė, emisijos kaina;
6) akcijų skaičius pagal klases, jų suteikiamos teisės;
7) kiekvieno steigėjo įsigyjamų akcijų skaičius, taip pat jų skaičius pagal klases;
8) kiekvieno steigėjo įsigyjamų akcijų apmokėjimo tvarka ir terminai, taip pat pradinių įnašų įmokėjimo tvarka ir terminai;
9) nepiniginis įnašas ir jo vertė, jeigu akcijos iš dalies apmokamos nepiniginiu įnašu;
10) steigiamojo susirinkimo sušaukimo terminai;
11) steigiamos bendrovės dokumentų, taip pat informacijos, susijusios su steigiamuoju susirinkimu, pateikimo steigėjams tvarka;
12) steigimo išlaidų kompensavimas ir atlyginimas už steigimą;
13) sandorių steigiamos bendrovės vardu sudarymo ir jų tvirtinimo tvarka;
14) pradinių įnašų grąžinimo tvarka, jei bendrovė nebūtų įregistruota;
15) steigimo sutarties sudarymo data.
Bendrovės steigimo sutartyje gali būti ir kitų įstatymams neprieštaraujančių nuostatų. Bendrovės steigimo sutartį pasirašo visi steigėjai arba jų įgalioti asmenys. Bendrovės steigimo sutartis, sudaryta šiame straipsnyje nustatyta tvarka, suteikia teisę atidaryti steigiamos bendrovės kaupiamąją sąskaitą banke. Bendrovės steigimo sutartis pateikiama juridinių asmenų registro tvarkytojui kartu su kitais įstatymų nustatytais bendrovei įregistruoti reikalingais dokumentais. Steigimo sutartį pakeitus iki bendrovės įregistravimo, juridinių asmenų registro tvarkytojui kartu su steigimo sutartimi pateikiami ir pakeitimai.
Steigėjai atskiros akcijų pasirašymo sutarties nesudaro, akcijų pasirašymo sutarties sąlygos nustatomos steigimo sutartyje ar steigimo akte. Laikoma, kad bendrovės steigimo sutartis ar steigimo aktas yra kartu ir akcijų pasirašymo sutartis. Steigiamos bendrovės akcijos turi būti visiškai apmokėtos per steigimo sutartyje ar steigimo akte nustatytą terminą, kuris negali būti ilgesnis kaip 12 mėnesių nuo jo sudarymo dienos.
Pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas per steigimo sutartyje ar steigimo akte nustatytą terminą mokami į steigiamos bendrovės kaupiamąją sąskaitą. Kaupiamojoje sąskaitoje esančios lėšos gali būti naudojamos tik po bendrovės įregistravimo. Kiekvieno steigėjo pradinis įnašas turi būti mokamas pinigais. Jis turi būti ne mažesnis kaip 1/4 dalis visų jo pasirašytų akcijų nominalios vertės ir pasirašytų akcijų nominalios vertės viso perviršio sumos. Įmokėtų pradinių įnašų suma turi būti ne mažesnė už LR Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnyje nustatytą bendrovės minimalų įstatinį kapitalą. Likusi dalis už steigėjo pasirašytas akcijas po bendrovės įsteigimo gali būti apmokama tiek pinigais, tiek nepiniginiais įnašais. Nepiniginį įnašą, kuriuo numatoma iš dalies apmokėti akcijas, iki bendrovės steigimo sutarties ar steigimo akto pasirašymo turi įvertinti nepriklausomas turto vertintojas teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nustatyta tvarka. Turto vertinimo ataskaitoje, be kitos informacijos, turi būti:
1) nurodytas asmuo, kurio turtas įvertintas (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas ir gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas ir buveinė);
2) kiekvieno iš įvertinto turto elementų aprašymas;
3) panaudotų vertinimo metodų aprašymas;
4) nurodytas numatomų įsigyti už nepiniginį įnašą akcijų skaičius ir akcijos nominali vertė;
5) išvada, ar nustatyta nepiniginio įnašo vertė atitinka akcijų, numatomų išleisti už šį įnašą, skaičių pagal jų nominalią vertę.
Kai visi pradiniai įnašai už akcijas yra įmokėti, ne vėliau kaip likus 10 dienų iki steigiamojo susirinkimo turi būti parengta akcinės bendrovės steigimo ataskaita. Ataskaitoje turi būti nurodyta:
1) steigimo išlaidos;
2) apmokėto įstatinio kapitalo dydis;
3) už akcijas įmokėtų pinigų suma;
4) nepiniginiai įnašai už pasirašytas akcijas, šių įnašų vertė ir nuorodos į turto vertintojų, įvertinusių nepiniginius įnašus, ataskaitas;
5) akcijų, kurias kiekvienas steigėjas pasirašė ir įmokėjo pradinius įnašus, skaičius, taip pat jų skaičius pagal klases;
6) kompensuojamos steigimo išlaidos, atlyginimas už steigimą.
Steigimo ataskaita pateikiama juridinių asmenų registro tvarkytojui kartu su kitais akcinei bendrovei įregistruoti įstatymų nustatytais dokumentais.
Iki bendrovės įregistravimo turi būti sušauktas steigiamasis susirinkimas. Steigiamajame susirinkime kiekvienas steigėjas turi tiek balsų, kiek jam suteikia jo pasirašytos akcijos. Steigiamajam susirinkimui (taip pat pakartotiniam susirinkimui) taikomos šio Įstatymo nustatytos visuotiniam akcininkų susirinkimui nuostatos dėl atstovavimo, kvorumo nustatymo, sprendimų priėmimo bei protokolo surašymo.
4. Steigiamasis susirinkimas turi patvirtinti akcinės bendrovės steigimo ataskaitą, išrinkti visuotinio akcininkų susirinkimo renkamų bendrovės organų narius, taip pat gali spręsti kitus visuotinio akcininkų susirinkimo kompetencijai LR Akcinių bendrovių įstatymo priskirtus klausimus.
Bendrovė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre. Bendrovė įregistruojama po to, kai yra įvertinti nepiniginiai įnašai, kuriais iš dalies apmokamos akcijos, sudaryta steigimo sutartis ar steigimo aktas, pasirašyti steigiamos bendrovės įstatai, įmokėti visi pradiniai įnašai už pasirašytas akcijas, įvyko steigiamasis susirinkimas, kuriame buvo patvirtinta akcinės bendrovės steigimo ataskaita ir išrinkti pagal bendrovės įstatus visuotinio akcininkų susirinkimo renkami bendrovės organai, taip pat išrinkta valdyba (jeigu įstatuose nustatyta, kad ji sudaroma) ir bendrovės vadovas ir įvykdytos kituose įstatymuose bei steigimo sutartyje ar steigimo akte nustatytos prievolės, taip pat juridinių asmenų registro tvarkytojui pateikti įstatymų nustatyti dokumentai.
Be Civilinio kodekso 2.66 straipsnyje išvardytų duomenų, juridinių asmenų registre nurodoma:
1) duomenys apie stebėtojų tarybos narius, nurodant stebėtojų tarybos pirmininką, jų išrinkimo ir įgaliojimų pabaigos datos;
2) duomenys apie valdybos pirmininką, taip pat valdybos narių ir bendrovės vadovo išrinkimo bei įgaliojimų pabaigos datos;
3) kiekybinio atstovavimo taisyklė, jeigu bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas, bei duomenys apie asmenis, kurie pagal kiekybinio atstovavimo taisyklę turi teisę kartu veikti bendrovės vardu, jų teisių ribos, įgaliojimų terminas, jeigu jis yra nustatytas, taip pat atstovo ir kito organo nario, kurie veikia pagal kiekybinio atstovavimo taisyklę, parašų pavyzdžiai;
4) duomenys apie bendrovės akcininką, kai bendrovės akcininkas yra vienas asmuo;
5) bendrovės finansinių metų pradžios ir pabaigos datos;
6) bendrovės veiklos laikotarpis, jeigu jis ribotas;
7) duomenys apie likvidatorių, jo paskyrimo ir įgaliojimų pabaigos datos, likvidatoriaus įgaliojimai, išskyrus numatytus įstatymuose ir bendrovės įstatuose.
Nurodyti duomenys apie fizinius asmenis yra fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas ir gyvenamoji vieta, o duomenys apie juridinius asmenis – juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas ir buveinė. Kai keičiami juridinių asmenų registro duomenys ar bendrovės įstatai arba turi būti teikiami kiti įstatymų numatyti dokumentai, bendrovės vadovas per įstatymų nustatytus terminus turi pateikti juridinių asmenų registro tvarkytojui bendrovės organo sprendimą patvirtinantį dokumentą, jeigu toks sprendimas būtinas pagal įstatymus, bei kitus teisės aktų nustatytus dokumentus.
Bendrovė, turėdama santykių su trečiaisiais asmenimis, gali remtis juridinių asmenų registro duomenimis, informacija ir dokumentais tiktai po to, kai jie buvo viešai paskelbti juridinių asmenų registro nuostatų nustatyta tvarka, išskyrus atvejus, kai bendrovė įrodo, kad tretieji asmenys žinojo apie juos. Tačiau vykdant sandorius, sudarytus anksčiau nei šešioliktą dieną po viešo paskelbimo, remtis juridinių asmenų registro duomenimis, informacija ir dokumentais bendrovė negali, jeigu tretieji asmenys įrodo, kad apie juos negalėjo žinoti.
Tretieji asmenys gali remtis bendrovės duomenimis, informacija ir dokumentais, dėl kurių sprendimai yra priimti, bet kurių pateikimo juridinių asmenų registro tvarkytojui ar įregistravimo juridinių asmenų registre formalumai dar nėra baigti. Tačiau pakeistais bendrovės įstatais tretieji asmenys gali remtis tik nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre. Po to, kai juridinių asmenų registro tvarkytojas paskelbia duomenis apie asmenis, turinčius teisę veikti bendrovės vardu, bendrovė, turėdama santykių su trečiaisiais asmenimis, negali remtis asmenų, turinčių teisę veikti bendrovės vardu, išrinkimo procedūrų pažeidimu, išskyrus atvejus, kai bendrovė įrodo, kad tretieji asmenys apie tai žinojo. Jeigu juridinių asmenų registro tvarkytojo paskelbti bendrovės duomenys ir informacija, taip pat bendrovės dokumentai ar nuorodos į dokumentus neatitinka juridinių asmenų registrui pateiktų dokumentų, bendrovė, turėdama santykių su trečiaisiais asmenimis, negali remtis paskelbtu tekstu, tačiau tretieji asmenys gali remtis paskelbtu tekstu, išskyrus atvejus, kai bendrovė įrodo, kad tretieji asmenys yra susipažinę su juridinių asmenų registrui pateiktais dokumentais.
Akcininkų teises ir pareigas nustato LR Akcinių bendrovių įstatymas ir kiti įstatymai, taip pat bendrovės įstatai. Minėtų įstatymų nustatytos akcininkų turtinės ir neturtinės teisės negali būti apribotos, išskyrus įstatymų nustatytais atvejais. Akcininkai neturi kitų turtinių įsipareigojimų bendrovei, išskyrus įsipareigojimą nustatyta tvarka apmokėti visas pasirašytas akcijas emisijos kaina. Jeigu visuotinis akcininkų susirinkimas priima sprendimą padengti bendrovės nuostolius papildomais akcininkų įnašais, tai akcininkai, balsavę „už“, privalo juos mokėti. Akcininkai, kurie nedalyvavo visuotiniame akcininkų susirinkime arba balsavo prieš tokį sprendimą, turi teisę papildomų įnašų nemokėti.
Asmuo, įsigijęs visas bendrovės akcijas, arba šios bendrovės visų akcijų savininkas, perleidęs dalį bendrovės akcijų kitam asmeniui, apie akcijų įsigijimą ar perleidimą ne vėliau kaip per 5 dienas nuo sandorio sudarymo turi pranešti bendrovei. Pranešime turi būti nurodytas įsigytų ar perleistų akcijų skaičius, akcijos nominali vertė ir duomenys apie akcijas perleidusį ir jas įsigijusį asmenį (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas ir gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas ir buveinė).
Sutartims tarp bendrovės ir visų jos akcijų savininko privaloma paprasta rašytinė forma, išskyrus atvejus, kai Civilinis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.
Akcininkas turi grąžinti bendrovei dividendą, jeigu jis buvo išmokėtas pažeidžiant šio Įstatymo imperatyvias normas ir bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti.
Akcinės bendrovės akcininkai turi teisę reikalauti, kad kiti akcininkai jiems privalomai parduotų savo akcijas, arba reikalauti, kad kiti akcininkai privalomai nupirktų iš jų akcijas Vertybinių popierių rinkos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka.
Akcininkai turi šias turtines teises:
1) gauti bendrovės pelno dalį (dividendą);
2) gauti likviduojamos bendrovės turto dalį;
3) nemokamai gauti akcijų, kai įstatinis kapitalas didinamas iš bendrovės lėšų, išskyrus LR Akcinių bendrovių įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nustatytas išimtis;
4) pirmumo teise įsigyti bendrovės išleidžiamų akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų, išskyrus atvejį, kai visuotinis akcininkų susirinkimas LR Akcinių bendrovių įstatymo nustatyta tvarka nusprendžia pirmumo teisę visiems akcininkams atšaukti;
5) įstatymų nustatytais būdais skolinti bendrovei, tačiau bendrovė, skolindamasi iš savo akcininkų, neturi teisės įkeisti akcininkams savo turto. Bendrovei skolinantis iš akcininko, palūkanos negali viršyti paskolos davėjo gyvenamojoje ar verslo vietoje esančių komercinių bankų vidutinės palūkanų normos, galiojusios paskolos sutarties sudarymo momentu. Tokiu atveju bendrovei ir akcininkams draudžiama susitarti dėl didesnių palūkanų dydžio;
6) kitas LR Akcinių bendrovių įstatymo ir kitų įstatymų nustatytas turtines teises.
Akcininkai turi šias neturtines teises:
1) dalyvauti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose;
2) pagal akcijų suteikiamas teises balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose;
3) gauti LR Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją apie bendrovę;
4) kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Bendrovės įstatuose gali būti nustatytos ir kitos neturtinės teisės. Teisė balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose gali būti uždrausta ar apribota šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais, taip pat kai ginčijama nuosavybės teisė į akciją.
Bendrovė turi turėti visuotinį akcininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą − bendrovės vadovą. Bendrovėje gali būti sudaromas kolegialus priežiūros organas − stebėtojų taryba ir kolegialus valdymo organas − valdyba. Tokiu atveju, jeigu bendrovėje nesudaroma stebėtojų taryba, LR Akcinių bendrovių įstatyme stebėtojų tarybai nustatytos funkcijos kitų bendrovės organų kompetencijai nepriskiriamos. Jeigu bendrovėje nesudaroma valdyba, valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas atlieka bendrovės vadovas, išskyrus LR Akcinių bendrovių įstatymo nustatytas išimtis. Visuotinis akcininkų susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems bendrovės organams spręsti jo kompetencijai priskirtų klausimų.
Bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas. Jeigu bendrovės įstatuose numatytas kiekybinis atstovavimas, įstatuose turi būti nustatyta konkreti tokio atstovavimo taisyklė, pagal kurią kartu su valdymo organų nariais visais atvejais bendrovės vardu turi veikti ir bendrovės vadovas.
Bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Kiekvienas kandidatas į bendrovės vadovo pareigas, valdybos ir stebėtojų tarybos narius privalo pranešti jį renkančiam organui, kur ir kokias pareigas jis eina, kaip jo kita veikla yra susijusi su bendrove ir su bendrove susijusiais kitais juridiniais asmenimis.
Civilinio kodekso 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytais atvejais ieškinį dėl bendrovės organų sprendimų negaliojimo gali pareikšti akcininkai, kreditoriai, bendrovės vadovas, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai ar kiti įstatymuose numatyti asmenys ne vėliau kaip per 30 dienų nuo dienos, kurią ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčijamą sprendimą.
Visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę:
1) keisti bendrovės įstatus, išskyrus šiame Įstatyme nustatytas išimtis;
2) rinkti stebėtojų tarybos narius, jeigu stebėtojų taryba nesudaroma – valdybos narius, o jeigu nesudaroma nei stebėtojų taryba, nei valdyba – bendrovės vadovą;
3) atšaukti stebėtojų tarybą ar jos narius, taip pat visuotinio akcininkų susirinkimo išrinktus valdybą ar jos narius bei bendrovės vadovą;
4) rinkti ir atšaukti audito įmonę, nustatyti audito paslaugų apmokėjimo sąlygas;
5) nustatyti bendrovės išleidžiamų akcijų klasę, skaičių, nominalią vertę ir minimalią emisijos kainą;
6) priimti sprendimą konvertuoti bendrovės vienos klasės akcijas į kitos, tvirtinti akcijų konvertavimo tvarką;
7) priimti sprendimą keisti uždarosios akcinės bendrovės akcijų sertifikatus į akcijas;
8) tvirtinti metinę finansinę atskaitomybę ir bendrovės veiklos ataskaitą;
9) priimti sprendimą dėl pelno (nuostolių) paskirstymo;
10) priimti sprendimą dėl rezervų sudarymo, naudojimo, sumažinimo ir naikinimo;
11) priimti sprendimą išleisti konvertuojamąsias obligacijas;
12) priimti sprendimą atšaukti visiems akcininkams pirmumo teisę įsigyti konkrečios emisijos bendrovės akcijų ar konvertuojamųjų obligacijų;
13) priimti sprendimą padidinti įstatinį kapitalą;
14) priimti sprendimą sumažinti įstatinį kapitalą, išskyrus šiame Įstatyme nustatytas išimtis;
15) priimti sprendimą bendrovei įsigyti savų akcijų;
16) priimti sprendimą dėl bendrovės reorganizavimo ar atskyrimo ir patvirtinti reorganizavimo ar atskyrimo sąlygas;
17) priimti sprendimą pertvarkyti bendrovę;
18) priimti sprendimą restruktūrizuoti bendrovę;
19) priimti sprendimą likviduoti bendrovę, atšaukti bendrovės likvidavimą, išskyrus šiame Įstatyme nustatytas išimtis;
20) rinkti ir atšaukti bendrovės likvidatorių, išskyrus šiame Įstatyme nustatytas išimtis.
Visuotinis akcininkų susirinkimas gali spręsti ir kitus bendrovės įstatuose jo kompetencijai priskirtus klausimus, jei pagal LR Akcinių bendrovių įstatymą tai nepriskirta kitų bendrovės organų kompetencijai ir jei pagal esmę tai nėra valdymo organų funkcijos.
Stebėtojų taryba yra kolegialus bendrovės veiklos priežiūrą atliekantis organas. Stebėtojų tarybai vadovauja jos pirmininkas. Stebėtojų tarybos narių skaičių nustato bendrovės įstatai. Turi būti ne mažiau kaip 3 ir ne daugiau kaip 15 stebėtojų tarybos narių. Stebėtojų tarybą renka visuotinis akcininkų susirinkimas. Renkant stebėtojų tarybos narius, kiekvienas akcininkas turi tokį balsų skaičių, kuris lygus balsų skaičiaus, kurį suteikia jam priklausančios akcijos, ir renkamų stebėtojų tarybos narių skaičiaus sandaugai. Šiuos balsus akcininkas skirsto savo nuožiūra – už vieną ar kelis kandidatus. Išrenkami daugiau balsų surinkę kandidatai. Jei kandidatų, surinkusių po lygiai balsų, yra daugiau nei laisvų vietų stebėtojų taryboje, rengiamas pakartotinis balsavimas, kuriame kiekvienas akcininkas gali balsuoti tik už vieną iš lygų balsų skaičių surinkusių kandidatų. Stebėtojų taryba renkama bendrovės įstatuose nustatytam, bet ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui. Stebėtojų taryba savo funkcijas atlieka įstatuose nustatytą laiką arba iki bus išrinkta nauja stebėtojų taryba, bet ne ilgiau kaip iki stebėtojų tarybos kadencijos pabaigos metais vyksiančio eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo. Stebėtojų tarybos nario kadencijų skaičius neribojamas. Stebėtojų taryba iš savo narių renka stebėtojų tarybos pirmininką.
Stebėtojų tarybos nariu negali būti:
1) bendrovės, dukterinės bendrovės ir šią bendrovę patronuojančios bendrovės vadovas;
2) bendrovės, dukterinės bendrovės ir šią bendrovę patronuojančios bendrovės valdybos narys;
3) asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti šių pareigų.
Stebėtojų taryba ar jos nariai savo veiklą pradeda pasibaigus stebėtojų tarybą ar jos narius išrinkusiam visuotiniam akcininkų susirinkimui. Kai bendrovės įstatai keičiami dėl stebėtojų tarybos sudarymo ar jos narių skaičiaus padidinimo, naujai išrinkti stebėtojų tarybos nariai savo veiklą gali pradėti tik nuo pakeistų įstatų įregistravimo dienos. Šiuo atveju sprendimo dėl įstatų pakeitimo priėmimas ir naujų stebėtojų tarybos narių rinkimas gali vykti tame pačiame visuotiniame akcininkų susirinkime, jei tai numatyta susirinkimo darbotvarkėje.
Visuotinis akcininkų susirinkimas gali atšaukti visą stebėtojų tarybą arba pavienius jos narius nesibaigus stebėtojų tarybos kadencijai. Stebėtojų tarybos narys gali atsistatydinti iš pareigų kadencijai nesibaigus, apie tai ne vėliau kaip prieš 14 dienų raštu įspėjęs bendrovę. Jeigu stebėtojų tarybos narys atšaukiamas, atsistatydina ar dėl kitų priežasčių nustoja eiti pareigas ir akcininkai, kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, pavienių stebėtojų tarybos narių rinkimui prieštarauja, stebėtojų taryba netenka įgaliojimų ir turi būti renkama visa stebėtojų taryba. Jeigu renkami pavieniai stebėtojų tarybos nariai, jie renkami tik iki veikiančios stebėtojų tarybos kadencijos pabaigos. Už veiklą stebėtojų taryboje jos nariams gali būti mokamos tantjemos LR Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnyje nustatyta tvarka.
Stebėtojų taryba:
1) renka valdybos narius (jei valdyba nesudaroma – bendrovės vadovą) ir atšaukia juos iš pareigų. Jei bendrovė dirba nuostolingai, stebėtojų taryba privalo svarstyti, ar valdybos nariai (jei valdyba nesudaroma – bendrovės vadovas) tinka eiti pareigas;
2) prižiūri valdybos ir bendrovės vadovo veiklą;
3) pateikia visuotiniam akcininkų susirinkimui atsiliepimus ir pasiūlymus dėl bendrovės veiklos strategijos, metinės finansinės atskaitomybės, pelno paskirstymo projekto ir bendrovės veiklos ataskaitos, taip pat valdybos bei bendrovės vadovo veiklos;
4) teikia siūlymus valdybai ir bendrovės vadovui atšaukti jų sprendimus, kurie prieštarauja įstatymams ir kitiems teisės aktams, bendrovės įstatams ar visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimams;
5) sprendžia kitus bendrovės įstatuose, taip pat visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimuose stebėtojų tarybos kompetencijai priskirtus bendrovės ir jos valdymo organų veiklos priežiūros klausimus.
Stebėtojų taryba neturi teisės LR Akcinių bendrovių įstatymo ir bendrovės įstatų jos kompetencijai priskirtų funkcijų pavesti ar perduoti vykdyti kitiems bendrovės organams.
Stebėtojų taryba turi teisę prašyti bendrovės valdybą ir bendrovės vadovą pateikti su bendrovės veikla susijusius dokumentus. Stebėtojų tarybos nariai privalo saugoti komercines (gamybines) paslaptis, kurias jie sužinojo būdami stebėtojų tarybos nariais. Stebėtojų tarybos posėdžius šaukia stebėtojų tarybos pirmininkas. Stebėtojų tarybos posėdžiai taip pat gali būti šaukiami ne mažiau kaip 1/3 stebėtojų tarybos narių sprendimu. Stebėtojų tarybos nariai turi lygias teises. Balsavimo metu kiekvienas narys turi vieną balsą. Balsams „už“ ir „prieš“ pasiskirsčius po lygiai, lemia stebėtojų tarybos pirmininko balsas.
Stebėtojų tarybos narys savo valią − už ar prieš balsuojamą sprendimą, su kurio projektu jis susipažinęs – gali pranešti balsuodamas raštu. Balsavimui raštu prilyginamas balsavimas telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Stebėtojų taryba gali priimti sprendimus ir jos posėdis laikomas įvykusiu, kai posėdyje dalyvauja daugiau kaip pusė stebėtojų tarybos narių. Iš anksto balsavę stebėtojų tarybos nariai laikomi dalyvavusiais posėdyje. Stebėtojų tarybos sprendimas yra priimtas, kai už jį gauta daugiau balsų negu prieš, jeigu bendrovės įstatai nenustato didesnės daugumos. Nutarimas atšaukti valdybos narį gali būti priimtas, jei už jį balsuoja ne mažiau kaip 2/3 posėdyje dalyvaujančių stebėtojų tarybos narių. Stebėtojų tarybos posėdžiai turi būti protokoluojami. Stebėtojų tarybos darbo tvarką nustato stebėtojų tarybos priimtas jos darbo reglamentas.
Valdyba yra kolegialus bendrovės valdymo organas. Valdybos narių skaičių nustato bendrovės įstatai. Turi būti ne mažiau kaip 3 valdybos nariai. Valdybą renka stebėtojų taryba bendrovės įstatuose nustatytam, bet ne ilgesniam kaip 4 metų laikotarpiui. Jeigu stebėtojų taryba nesudaroma, valdybą renka visuotinis akcininkų susirinkimas LR Akcinių bendrovių įstatymo 31 straipsnio 3 dalies stebėtojų tarybos rinkimams nustatyta tvarka. Jeigu renkami pavieniai valdybos nariai, jie renkami tik iki veikiančios valdybos kadencijos pabaigos. Valdyba iš savo narių renka valdybos pirmininką. Valdyba savo funkcijas atlieka įstatuose nustatytą laiką arba iki bus išrinkta ir pradės dirbti nauja valdyba, bet ne ilgiau kaip iki valdybos kadencijos pabaigos metais vyksiančio eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo.
Valdybos nariu gali būti renkamas tik fizinis asmuo. Valdybos nario kadencijų skaičius neribojamas. Bendrovės valdybos nariu negali būti:
1) bendrovės, dukterinės bendrovės ar šią bendrovę patronuojančios bendrovės stebėtojų tarybos narys;
2) asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti šių pareigų.
Valdyba ar jos nariai savo veiklą pradeda pasibaigus valdybą ar jos narius išrinkusiems visuotiniam akcininkų susirinkimui ar stebėtojų tarybos posėdžiui. Kai bendrovės įstatai keičiami dėl valdybos sudarymo ar jos narių skaičiaus padidinimo, naujai išrinkti valdybos nariai savo veiklą gali pradėti tik nuo pakeistų įstatų įregistravimo dienos. Šiuo atveju sprendimo pakeisti įstatus priėmimas ir naujų valdybos narių rinkimas gali vykti tame pačiame visuotiniame akcininkų susirinkime, jei tai numatyta susirinkimo darbotvarkėje.
Stebėtojų taryba (jei stebėtojų taryba nesudaroma – visuotinis akcininkų susirinkimas) gali atšaukti visą valdybą arba pavienius jos narius nesibaigus jų kadencijai. Valdybos narys gali atsistatydinti iš pareigų kadencijai nesibaigus, apie tai ne vėliau kaip prieš 14 dienų raštu įspėjęs bendrovę. Už veiklą valdyboje jos nariams gali būti mokamos tantjemos LR Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnyje nustatyta tvarka.
Valdyba svarsto ir tvirtina:
1) bendrovės veiklos strategiją;
2) bendrovės valdymo struktūrą ir darbuotojų pareigybes;
3) pareigybes, į kurias darbuotojai priimami konkurso tvarka;
4) bendrovės filialų ir atstovybių nuostatus.
Valdyba renka ir atšaukia bendrovės vadovą, nustato jo atlyginimą, kitas darbo sutarties sąlygas, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas. Valdyba nustato informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi. Komercine (gamybine) paslaptimi negali būti laikoma informacija, kuri pagal šį ir kitus įstatymus turi būti vieša.
Valdyba priima:
1) sprendimus bendrovei tapti kitų juridinių asmenų steigėja, dalyve;
2) sprendimus steigti bendrovės filialus ir atstovybes;
3) sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, investavimo, perleidimo, nuomos (skaičiuojama atskirai kiekvienai sandorio rūšiai);
4) sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įkeitimo ir hipotekos (skaičiuojama bendra sandorių suma);
5) sprendimus dėl kitų asmenų prievolių, kurių suma didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo ar garantavimo;
6) sprendimus įsigyti ilgalaikio turto už kainą, didesnę kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo;
7) Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nustatytais atvejais − sprendimą restruktūrizuoti bendrovę;
8) kitus bendrovės įstatuose ar visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimuose valdybos kompetencijai priskirtus sprendimus.
Valdyba, prieš priimdama sprendimą investuoti lėšas ar kitą turtą į kitą juridinį asmenį, turi apie tai pranešti kreditoriams, su kuriais bendrovė yra neatsiskaičiusi per nustatytą terminą, jeigu bendra įsiskolinimo suma šiems kreditoriams yra didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo.
Valdyba analizuoja ir vertina bendrovės vadovo pateiktą medžiagą apie:
1) bendrovės veiklos strategijos įgyvendinimą;
2) bendrovės veiklos organizavimą;
3) bendrovės finansinę būklę;
4) ūkinės veiklos rezultatus, pajamų ir išlaidų sąmatas, inventorizacijos ir kitus turto pasikeitimo apskaitos duomenis.
Valdyba analizuoja, vertina bendrovės metinės finansinės atskaitomybės projektą bei pelno (nuostolių) paskirstymo projektą ir teikia juos stebėtojų tarybai bei visuotiniam akcininkų susirinkimui. Valdyba nustato bendrovėje taikomus materialiojo turto nusidėvėjimo ir nematerialiojo turto amortizacijos skaičiavimo metodus. Valdyba atsako už visuotinių akcininkų susirinkimų sušaukimą ir rengimą laiku. Valdyba privalo pateikti stebėtojų tarybai jos prašomus su bendrovės veikla susijusius dokumentus. Valdybos nariai privalo saugoti bendrovės komercines (gamybines) paslaptis, kurias sužinojo būdami valdybos nariais.
Bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Bendrovės vadovu turi būti fizinis asmuo. Bendrovės vadovu negali būti asmuo, kuris pagal teisės aktus neturi teisės eiti tokių pareigų. Bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinis akcininkų susirinkimas). Bendrovės vadovas pradeda eiti pareigas nuo jo išrinkimo, jeigu su juo sudarytoje sutartyje nenustatyta kitaip. Apie bendrovės vadovo išrinkimą ar atšaukimą bei sutarties su juo pasibaigimą kitais pagrindais jį išrinkusio ar atšaukusio bendrovės organo įgaliotas asmuo ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pranešti juridinių asmenų registro tvarkytojui.
Su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis. Sutartį su bendrovės vadovu bendrovės vardu pasirašo valdybos pirmininkas ar kitas valdybos įgaliotas narys (jei valdyba nesudaroma – stebėtojų tarybos pirmininkas ar kitas stebėtojų tarybos įgaliotas narys, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba – visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotas asmuo). Sutartį su bendrovės vadovu, kuris yra bendrovės valdybos pirmininkas, pasirašo valdybos įgaliotas valdybos narys. Su bendrovės vadovu gali būti sudaryta jo visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Bendrovės vadovą išrinkusiam organui priėmus sprendimą atšaukti vadovą, su juo sudaryta darbo sutartis nutraukiama. Darbo ginčai tarp bendrovės vadovo ir bendrovės nagrinėjami teisme. Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Bendrovės vadovas organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės vadovas nustato bendrovėje taikomus turto nusidėvėjimo skaičiavimo normatyvus.
Bendrovės vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. LR Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 4 dalies 3, 4, 5 ir 6 punktuose nurodytus sandorius bendrovės vadovas gali sudaryti, kai yra bendrovės valdybos (jei bendrovėje valdyba sudaroma) sprendimas šiuos sandorius sudaryti. Jei bendrovėje valdyba nesudaroma, bendrovės vadovas priima sprendimus ir atlieka veiksmus, nustatytus LR Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 1, 3, 4, 5, 6, 8, 9 ir 10 dalyse.
Bendrovės vadovas privalo saugoti bendrovės komercines (gamybines) paslaptis, kurias sužinojo eidamas šias pareigas. Bendrovės vadovas atsako už:
1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą;
2) metinės finansinės atskaitomybės sudarymą;
3) sutarties su audito įmone sudarymą, kai auditas privalomas pagal įstatymus ar bendrovės įstatus;
4) informacijos ir dokumentų pateikimą visuotiniam akcininkų susirinkimui, stebėtojų tarybai ir valdybai LR Akcinių bendrovių įstatymo nustatytais atvejais ar jų prašymu;
5) bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui;
6) akcinės bendrovės dokumentų pateikimą Vertybinių popierių komisijai ir Lietuvos centriniam vertybinių popierių depozitoriumui;
7) LR Akcinių bendrovių įstatyme nustatytos informacijos viešą paskelbimą įstatuose nurodytame dienraštyje;
8) informacijos pateikimą akcininkams;
9) kitų įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą.
Uždarosios akcinės bendrovės vadovas atsako už akcininkų nematerialių akcijų savininkų asmeninių vertybinių popierių sąskaitų tvarkymą ir materialių akcijų savininkų registravimą bendrovėje, išskyrus atvejus, kai nematerialių akcijų apskaita yra perduota sąskaitų tvarkytojams. Kai visas bendrovės akcijas įsigyja vienas asmuo arba bendrovės visų akcijų savininkas perleidžia visas ar dalį bendrovės akcijų kitiems asmenims, bendrovės vadovas apie tai ne vėliau kaip per 5 dienas nuo LR Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nurodyto pranešimo gavimo dienos turi pranešti juridinių asmenų registro tvarkytojui. Bendrovės vadovas turi užtikrinti, kad auditoriui būtų pateikti visi sutartyje su audito įmone nurodytam patikrinimui reikalingi bendrovės dokumentai.
Bendrovės nuosavą kapitalą sudaro:
1) apmokėto įstatinio kapitalo dydis;
2) akcijų priedai (akcijų nominalios vertės perviršis);
3) perkainojimo rezervas;
4) privalomasis rezervas;
5) rezervas savoms akcijoms įsigyti;
6) kiti rezervai;
7) nepaskirstytasis rezultatas − pelnas (nuostoliai).
Įstatinio kapitalo dydis yra lygus visų pasirašytų bendrovės akcijų nominalių verčių sumai. Jeigu bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip 1/2 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, valdyba (jei valdyba nesudaroma − bendrovės vadovas) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį, privalo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, kuris turi svarstyti klausimus dėl sprendimų, nurodytų LR Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje. Bendrovėje susidariusi padėtis turi būti ištaisyta ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dienos, kurią valdyba sužinojo ar turėjo sužinoti apie susidariusią padėtį.
Akcijos – tai vertybiniai popieriai, patvirtinantys jų savininko (akcininko) teisę dalyvauti valdant bendrovę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti dividendą, teisę į dalį bendrovės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises. Visos bendrovių akcijos yra vardinės. Akcijos pagal jų savininkams suteikiamas teises skirstomos į klases. Skirtingų klasių akcijų suteikiamos teisės turi būti nurodytos bendrovės įstatuose. Visų tos pačios klasės akcijų nominalios vertės ir suteikiamos teisės turi būti vienodos.
Akcija į dalis nedalijama. Jei viena akcija priklauso keliems savininkams, tai visi jos savininkai laikomi vienu akcininku. Akcininkui šiuo atveju atstovauja vienas iš akcijos savininkų pagal visų rašytinį įgaliojimą, patvirtintą notaro. Pagal akcininko prievoles akcijos savininkai atsako solidariai.
Akcijos nominali vertė turi būti išreikšta litais be centų. Akcinių bendrovių akcijos gali būti tik nematerialios, o uždarųjų akcinių bendrovių akcijos gali būti nematerialios arba materialios. Nematerialios akcijos savininkas (akcininkas) yra asmuo, kurio vardu atidaryta asmeninė vertybinių popierių sąskaita, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Materialios akcijos savininkas (akcininkas) yra akcijoje nurodytas asmuo. Materialioje akcijoje turi būti nurodyta:
1) pavadinimas „Akcija“, akcijos klasė ir akcijos numeris;
2) uždarosios akcinės bendrovės pavadinimas ir kodas;
3) akcijos nominali vertė;
4) privilegijuotosios akcijos dividendo dydis, balsavimo ir kitos teisės;
5) akcijos išleidimo data;
6) akcijos savininko vardas, pavardė ir asmens kodas (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas ir buveinė).
Uždarosios akcinės bendrovės įstatuose gali būti nustatyta, kad vietoj materialių akcijų akcininkams išduodami akcijų sertifikatai. Akcijų sertifikate turi būti nurodyta:
1) pavadinimas „Akcijų sertifikatas“ ir sertifikato numeris;
2) uždarosios akcinės bendrovės pavadinimas ir kodas;
3) akcijų, kurias atitinka sertifikatas, skaičius;
4) akcijos nominali vertė;
5) akcijų klasė;
6) privilegijuotųjų akcijų dividendo dydis, balsavimo ir kitos teisės;
7) išdavimo data;
8) akcijų sertifikato savininko vardas, pavardė ir asmens kodas (juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas ir buveinė).
Materiali akcija patvirtinama valdybos pirmininko (jei valdyba nesudaroma – bendrovės vadovo) parašu. Akcijų sertifikatų apskaitai, perleidimui, keitimui, pripažinimui negaliojančiais taikomi šio Įstatymo materialioms akcijoms nustatyti reikalavimai. Akcijos į antrinę apyvartą gali būti išleidžiamos tik visiškai jas apmokėjus emisijos kaina.
Bendrovė negali išleisti LR Akcinių bendrovių įstatyme nenumatytų akcijų, taip pat akcijų, kurias būtų galima keisti į obligacijas.
Apie ketinimą parduoti visas ar dalį uždarosios akcinės bendrovės akcijų akcininkas privalo raštu pranešti uždarajai akcinei bendrovei, nurodydamas perleidžiamų akcijų skaičių pagal klases ir pardavimo kainą. Pirmumo teisę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo uždarojoje akcinėje bendrovėje dieną buvę jos akcininkai, jeigu įstatuose nenustatyta kitaip. Uždarosios akcinės bendrovės vadovas ne vėliau kaip per 5 dienas nuo akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo dienos privalo kiekvienam bendrovės akcininkui pranešti pasirašytinai arba išsiųsti registruotu laišku pranešimą, kuriame turi būti nurodyta parduodamų akcijų skaičius pagal klases, siūloma pardavimo kaina ir terminas, per kurį akcininkas gali pranešti bendrovei apie pageidavimą pirkti parduodamų akcijų. Terminas negali būti trumpesnis nei 14 dienų ir ilgesnis nei 30 dienų nuo bendrovės pranešimo ar laiško išsiuntimo dienos. Ne vėliau kaip per 45 dienas nuo akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo dienos bendrovės vadovas turi pranešti akcininkui apie kitų akcininkų pageidavimą pirkti visas jo parduodamas akcijas. Jei vienas ar keli uždarosios akcinės bendrovės akcininkai per nustatytą terminą pareiškė pageidavimą pirkti visas akcininko parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas, akcininkas šias akcijas privalo parduoti pageidavimą pareiškusiems akcininkams (vienam ar keliems), o pageidavimą pareiškę akcininkai visas šias akcijas už kainą, ne mažesnę, nei buvo nurodyta pranešime, privalo nupirkti apmokėdami ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo tos dienos, kurią bendrovė gavo pranešimą apie ketinimą parduoti akcijas, jei su akcijas parduodančiu akcininku nesusitariama kitaip. Akcijas parduodantis asmuo turi teisę pareikalauti, kad pirkėjas pateiktų adekvatų kainos už akcijas apmokėjimo užtikrinimą (banko garantiją, įkeitimą ir kt.). Jei siūlomų parduoti akcijų paklausa viršija jų pasiūlą, pageidaujantiems įsigyti naujų akcijų akcininkams akcijos skirstomos proporcingai jiems priklausančių akcijų skaičiui. Jei per nustatytus terminus uždarosios akcinės bendrovės vadovas akcininkui praneša, kad kiti akcininkai nepageidauja įsigyti visų ketinamų parduoti akcijų, arba pranešimo nepateikia, akcininkas įgyja teisę savo nuožiūra akcijas parduoti už kainą, ne mažesnę, nei buvo nurodyta jo pranešime apie ketinimą parduoti akcijas. Jei uždarosios akcinės bendrovės akcijos perleidžiamos kitu įstatymų nustatytu būdu (ne pardavimo) arba vykdant teismo sprendimą, šis straipsnis netaikomas, tačiau bet kuriuo akcijų perleidimo atveju akcininkų skaičius uždarojoje akcinėje bendrovėje negali būti didesnis nei nustatyta LR Akcinių bendrovių įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje.
Bendrovės buhalterinę apskaitą, jos organizavimą bei tvarkymą ir finansinės atskaitomybės sudarymą nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Bendrovės metinę finansinę atskaitomybę tvirtina eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas. Gali būti tvirtinama tik audituota akcinių bendrovių ir uždarųjų akcinių bendrovių, kurios atitinka šio straipsnio 4 dalyje nurodytus kriterijus, finansinė atskaitomybė. Bendrovės finansiniams metams pasibaigus, iki eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo visose akcinėse bendrovėse ir šio straipsnio 4 dalyje nurodytose uždarosiose akcinėse bendrovėse visuotinio akcininkų susirinkimo išrinkta audito įmonė turi patikrinti metinę finansinę atskaitomybę ir bendrovės valdybai (jei valdyba nesudaroma − bendrovės vadovui) pateikti auditoriaus išvadą ir įstatymų nustatytais atvejais – audito ataskaitą.
Visuotinio akcininkų susirinkimo išrinkta audito įmonė turi patikrinti metinę finansinę atskaitomybę uždarosiose akcinėse bendrovėse, kuriose tenkinami ne mažiau kaip du iš šių kriterijų:
1) pardavimo grynosios pajamos viršija 10 milijonų litų per ataskaitinius finansinius metus;
2) balanse nurodyto turto vertė viršija 5 milijonus litų;
3) vidutinis metų sąrašinis darbuotojų skaičius per ataskaitinius finansinius metus viršija 50.
Auditas atliekamas pagal auditą ir auditorių darbą reglamentuojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus.
Bendrovės metinė finansinė atskaitomybė kartu su bendrovės veiklos ataskaita ir auditoriaus išvada (jei auditas privalomas pagal šį Įstatymą ar įstatus) ne vėliau kaip per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo turi būti pateiktos juridinių asmenų registro tvarkytojui.
Bendrovės reorganizuojamos Civilinio kodekso nustatytais būdais. Bendrovė gali būti reorganizuojama ar dalyvauti reorganizavime tik tuomet, kai visiškai apmokėtas jos įstatinis kapitalas (paskutinės laidos akcijų emisijos kaina). Sprendimą dėl reorganizavimo priima kiekvienos reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančios bendrovės visuotiniai akcininkų susirinkimai. Kai bendrovėje yra skirtingų klasių akcijų, sprendimas priimamas, jei jam balsuodami atskirai pritaria kiekvienos klasės akcijų savininkai (taip pat ir akcijų, nesuteikiančių balsavimo teisės, savininkai).
Akcinė bendrovė gali būti pertvarkoma į šių teisinių formų juridinį asmenį:
1) uždarąją akcinę bendrovę;
2) valstybės įmonę;
3) savivaldybės įmonę;
4) žemės ūkio bendrovę;
5) kooperatinę bendrovę (kooperatyvą);
6) tikrąją ūkinę bendriją;
7) komanditinę ūkinę bendriją;
8) individualią įmonę;
9) viešąją įstaigą.
Uždaroji akcinė bendrovė gali būti pertvarkoma į akcinę bendrovę ar į kitą aukščiau išvardytų teisinių formų juridinį asmenį.
Bendrovė pertvarkoma vadovaujantis Civiliniu kodeksu, LR Akcinių bendrovių įstatymu ir naujos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojančiu įstatymu.
Nemoki bendrovė negali būti pertvarkoma. Sprendimą pertvarkyti bendrovę priima visuotinis akcininkų susirinkimas. Kai bendrovėje yra skirtingų klasių akcijų, sprendimas pertvarkyti bendrovę priimamas, jei jam balsuodami atskirai pritaria kiekvienos klasės akcijų savininkai (taip pat ir akcijų, nesuteikiančių balsavimo teisės, savininkai). Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu dėl bendrovės pertvarkymo turi būti patvirtinti naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentai ir išrinkti (sudaryti) dalyvių susirinkimo renkami organai. Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta:
1. naujos teisinės formos juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, buveinė;
2. naujos teisinės formos juridinio asmens veiklos tikslai;
3. pertvarkomos bendrovės akcininko tapimo naujos teisinės formos juridinio asmens dalyviu tvarka, sąlygos ir terminai.
Apie sprendimą pertvarkyti bendrovę turi būti viešai paskelbta įstatuose nurodytame dienraštyje tris kartus ne mažesniais kaip 30 dienų intervalais arba viešai paskelbta įstatuose nurodytame dienraštyje vieną kartą ir pranešta visiems bendrovės kreditoriams raštu. Pranešime turi būti nurodyti Civilinio kodekso 2.44 straipsnyje nurodyti duomenys apie bendrovę bei naujos teisinės formos juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma ir buveinė.
Pertvarkant akcinę bendrovę į kitos teisinės formos juridinį asmenį, iki naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentų įregistravimo, be kita ko, turi būti:
1) pateiktas ir įgyvendintas oficialus pasiūlymas supirkti akcinės bendrovės akcijas;
2) panaikintas akcijų įregistravimas Vertybinių popierių komisijoje vertybinių popierių rinką reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

3.3. Tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos sampratos, jų steigimas bei teisinio reguliavimo problemos. Bendrijų steigėjai, jų teisės ir pareigos bei atsakomybė.
LR Ūkinių bendrijų įstatymas reglamentuoja įmonių, kurių teisinė forma yra tikroji ūkinė bendrija, ir įmonių, kurių teisinė forma yra komanditinė ūkinė bendrija, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymą, pabaigą, šių įmonių dalyvių teises ir pareigas.
Tikroji ūkinė bendrija yra įmonė, kurios visi dalyviai yra tikrieji nariai. Komanditinė ūkinė bendrija yra įmonė, kurios dalyviai yra tikrieji nariai ir komanditoriai.
Bendrija yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Bendrija įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per tikruosius narius. Tikrosios ūkinės bendrijos pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „tikroji ūkinė bendrija“ arba šių žodžių santrumpa „TŪB“. Komanditinės ūkinės bendrijos pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „komanditinė ūkinė bendrija“ arba šių žodžių santrumpa „KŪB“. Bendrijos buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje. Bendrija savo veikloje vadovaujasi jungtinės veiklos sutartimi, Civiliniu kodeksu, LR Ūkinių bendrijų įstatymu ir kitais įstatymais bei teisės aktais.
Bendrijos steigėjai yra jungtinės veiklos sutartį sudarę asmenys. Jungtinės veiklos sutartis yra ir bendrijos steigimo sandoris, ir bendrijos steigimo dokumentas. Jungtinės veiklos sutartis turi būti sudaroma notarine forma. Bendrijos steigėjais gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Bendrijoje gali būti ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip dvidešimt steigėjų. Steigiamos bendrijos jungtinės veiklos sutartis suteikia teisę atidaryti kaupiamąją sąskaitą Lietuvos Respublikos įregistruotame banke. Kaupiamojoje sąskaitoje esančios lėšos gali būti naudojamos tik po bendrijos įregistravimo. Kai steigiama komanditinė ūkinė bendrija, su kiekvienu tapti komanditoriumi siekiančiu asmeniu turi būti sudaryta rašytinės formos komanditoriaus sutartis. Tapti komanditoriumi siekiančiam asmeniui steigėjai turi pateikti susipažinti sudarytą jungtinės veiklos sutartį. Sudarius komanditoriaus sutartį, laikoma, kad komanditorius susipažinęs su jungtinės veiklos sutartimi. Bendrija laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre. Tikroji ūkinė bendrija įregistruojama po to, kai sudaryta jungtinės veiklos sutartis ir juridinių asmenų registrui pateikti Civiliniame kodekse nurodyti bendrijai registruoti reikalingi dokumentai. Komanditinė ūkinė bendrija įregistruojama po to, kai sudarytos jungtinės veiklos sutartis bei komanditorių sutartys ir juridinių asmenų registrui pateikti Civiliniame kodekse nurodyti bendrijai registruoti reikalingi dokumentai. Visi bendrijos steigėjai nuo bendrijos įregistravimo juridinių asmenų registre tampa jos tikraisiais nariais. Asmuo, sudaręs komanditoriaus sutartį ir įnešęs įnašą į steigiamą komanditinę ūkinę bendriją, nuo komanditinės ūkinės bendrijos įregistravimo juridinių asmenų registre tampa komanditoriumi.
Jungtinės veiklos sutartis yra bendrijos steigimo dokumentas, kuriuo bendrija vadovaujasi savo veikloje. Jungtinės veiklos sutartyje turi būti nurodyta:
1) bendrijos pavadinimas;
2) teisinė forma (tikroji ūkinė bendrija ar komanditinė ūkinė bendrija);
3) bendrijos buveinė;
4) bendrijos veiklos tikslai;
5) tikrųjų narių duomenys (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, teisinė forma, kodas, buveinė);
6) bendrijos steigimo išlaidų kompensavimo tvarka;
7) bendrijos steigėjų įnašai, jų įnešimo tvarka ir terminai. Jeigu įnašas nepiniginis, turi būti nurodyta jo vertė;
8) tikrųjų narių atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą;
9) tikrojo nario teisių perleidimo kitam asmeniui tvarka;
10) naujų tikrųjų narių priėmimo tvarka;
11) atsiskaitymo su tikraisiais nariais, kurių narystė bendrijoje pasibaigė, tvarka;
12) bendrijos kasoje esančių pinigų kaip avansu išmokamo pelno paėmimo tikrųjų narių asmeniniams poreikiams tvarka;
13) bendrijos filialų ir atstovybių steigimo bei jų veiklos nutraukimo tvarka;
14) ar bendrija sudaro finansinę atskaitomybę;
15) Lietuvos Respublikos dienraštis, kuriame skelbiami vieši pranešimai, kai to reikalaujama pagal Civilinį kodeksą ir LR Ūkinių bendrijų įstatymą;
16) jungtinės veiklos sutarties keitimo tvarka;
17) bendrijos veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas;
18) jungtinės veiklos sutarties sudarymo data.
Komanditinės ūkinės bendrijos jungtinės veiklos sutartyje, be nurodytų sąlygų, turi būti nustatyta asmenų tapimo komanditoriais tvarka. Jungtinės veiklos sutartyje gali būti ir kitų nuostatų, neprieštaraujančių įstatymams. Jungtinės veiklos sutartis keičiama visų tikrųjų narių sprendimu, kuris priimamas bendru sutarimu. Kai jungtinės veiklos sutartis keičiama, juridinių asmenų registrui kartu su kitais teisės aktų nustatytais dokumentais turi būti pateikti jungtinės veiklos sutarties pakeitimai ir visas jungtinės veiklos sutarties tekstas. Visą jungtinės veiklos sutarties tekstą pasirašo vienas iš tikrųjų narių, jo parašo tikrumas notaro netvirtinamas. Jungtinės veiklos sutartis, taip pat jungtinės veiklos sutarties pakeitimai įsigalioja nuo įregistravimo juridinių asmenų registre, išskyrus su bendrijos steigimo tvarka ir įnašų įnešimu steigimo metu susijusias jungtinės veiklos sutarties nuostatas, kurios įsigalioja nuo steigiamos bendrijos jungtinės veiklos sutarties sudarymo.
Su kiekvienu tapti komanditinės ūkinės bendrijos komanditoriumi siekiančiu asmeniu sudaroma rašytinės formos komanditoriaus sutartis. Ši sutartis sudaroma laikantis LR Ūkinių bendrijų įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Komanditoriaus sutartyje turi būti nurodyta:
1) komanditoriaus įnašai, jų įnešimo tvarka ir terminai. Jeigu įnašas nepiniginis, turi būti nurodyta jo vertė;
2) komanditoriaus atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą;
3) komanditoriui skiriama pelno dalis;
4) sutarties terminas, jeigu sudaroma terminuota sutartis.
Komanditoriaus sutartyje gali būti ir kitų nuostatų, neprieštaraujančių Civiliniam kodeksui ir kitiems įstatymams.
Jeigu komanditinės ūkinės bendrijos veiklos laikotarpis yra ribotas, komanditoriaus sutarties terminas negali būti ilgesnis už komanditinės ūkinės bendrijos veiklos laikotarpį.
Be Civilinio kodekso 2.66 straipsnyje išvardytų duomenų, juridinių asmenų registre nurodomi šie bendrijos duomenys:
1) tikrųjų narių įnašų dydis;
2) tikrųjų narių įnašų priklausymas bendrosios jungtinės nuosavybės teise;
3) veiklos laikotarpis, jeigu jis yra ribotas;
4) finansinių metų pradžios ir pabaigos datos.
Tikrasis narys yra bendrijos dalyvis, sudaręs bendrijos jungtinės veiklos sutartį ir LR Ūkinių bendrijų įstatymo bei jungtinės veiklos sutarties nustatyta tvarka įnešęs ar įsipareigojęs įnešti įnašą į bendriją. Komanditorius yra komanditinės ūkinės bendrijos dalyvis, sudaręs komanditoriaus sutartį su komanditine ūkine bendrija ir LR Ūkinių bendrijų įstatymo bei komanditoriaus sutarties nustatyta tvarka įnešęs įnašą į komanditinę ūkinę bendriją.
Tikrojoje ūkinėje bendrijoje turi būti ne mažiau kaip du ir ne daugiau kaip dvidešimt tikrųjų narių. Komanditinėje ūkinėje bendrijoje turi būti ne mažiau kaip trys dalyviai (du tikrieji nariai ir vienas komanditorius) ir ne daugiau kaip dvidešimt dalyvių. Bendrijos tikraisiais nariais negali būti kitų bendrijų tikrieji nariai, individualių įmonių savininkai, valstybė, savivaldybės, valstybės įmonės, savivaldybės įmonės, biudžetinės įstaigos, taip pat ūkinės bendrijos ir individualios įmonės. Bendrijos tikraisiais nariais taip pat negali būti Europos ekonominių interesų grupės. Komanditinės ūkinės bendrijos tikrieji nariai tuo pat metu negali būti jos komanditoriais, o komanditoriai negali būti jos tikraisiais nariais.
Kai prievolėms užtikrinti neužtenka bendrijos turto, bendrijos tikrieji nariai pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu, o komanditoriai pagal komanditinės ūkinės bendrijos prievoles atsako tik tuo savo turtu, kurį įnešė į komanditinę ūkinę bendriją.
Tikrųjų narių teises ir pareigas nustato Civilinis kodeksas, LR Ūkinių bendrijų įstatymas bei kiti įstatymai, jungtinės veiklos sutartis.
Tikrasis narys turi šias teises:
1) dalyvauti tvarkant bendrijos reikalus ir priimant sprendimus;
2) veikti bendrijos vardu, jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip;
3) siūlyti pakeisti bendrijos jungtinės veiklos sutartį;
4) susipažinti su bendrijos dokumentais;
5) perleisti tikrojo nario teises kitam asmeniui;
6) gauti bendrijos pelno dalį;
7) bendrijos jungtinės veiklos sutartyje nustatyta tvarka paimti bendrijos kasoje esančius pinigus kaip avansu išmokamą pelną savo asmeniniams poreikiams;
8) pasibaigus narystei bendrijoje, reikalauti grąžinti įnašą;
9) gauti likviduojamos bendrijos turto dalį;
10) kitas įstatymų ar jungtinės veiklos sutarties nustatytas teises.
Tikrasis narys gali perleisti tikrojo nario teises kitam asmeniui tik gavęs visų tikrųjų narių sutikimą, jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip. Tikrasis narys privalo jungtinės veiklos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais įnešti įnašą į bendriją. Buvęs tikrasis narys pagal bendrijos prievoles, atsiradusias, kol jis buvo tikruoju nariu, arba iš bendrijos sandorių, sudarytų iki jo narystės pasibaigimo, atsako taip, kaip jis atsakytų būdamas tikruoju nariu. Tikrasis narys – juridinis asmuo, kuris yra bankrutuojantis ar likviduojamas, ne vėliau kaip per dešimt dienų po to, kai jam teisme iškelta bankroto byla ar pradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka arba kai jis įgijo likviduojamo juridinio asmens statusą, apie tai privalo raštu pranešti kitiems tikriesiems nariams.
Komanditorius turi šias teises:
1) gauti komanditinės ūkinės bendrijos pelno dalį, nustatytą komanditoriaus sutartyje;
2) pasibaigus komanditoriaus sutarčiai, reikalauti grąžinti įnašą;
3) perleisti kitam asmeniui komanditoriaus teises;
4) susipažinti su jungtinės veiklos sutartimi ir jos pakeitimais;
5) susipažinti su komanditinės ūkinės bendrijos bendrų reikalų tvarkymo dokumentais ir su metine finansine atskaitomybe, jeigu komanditinė ūkinė bendrija ją sudaro;
6) susipažinti su visa informacija, kuri pagal Civilinį kodeksą turi būti teikiama komanditinės ūkinės bendrijos kreditoriams;
7) kitas įstatymų ir komanditoriaus sutartyje nustatytas teises.
Komanditorius privalo LR Ūkinių bendrijų įstatyme ir komanditoriaus sutartyje nustatyta tvarka ir terminais įnešti įnašą į komanditinę ūkinę bendriją. Komanditorius sutartyje gali būti ir kitų komanditoriaus įsipareigojimų, neprieštaraujančių Civiliniam kodeksui, šiam ir kitiems įstatymams.
Bendrijos dalyvio įnašas yra dalyvio turtas, perduotas bendrijai. Įnašu gali būti pinigai ir kitoks turtas, priklausantis bendrijos dalyviui nuosavybės teise. Bendrijos dalyvio nepiniginis įnašas įvertinamas visų bendrijos tikrųjų narių sprendimu, kuris priimamas bendru sutarimu. Bendrijos dalyvių įnašai nuosavybės teise priklauso bendrijai.
Bendrijos reikalus tvarko ir sprendimus visais bendrijos veiklos klausimais priima bendrijos tikrieji nariai. Sprendimai priimami visų tikrųjų narių bendru sutarimu. Bendrijos jungtinės veiklos sutartyje gali būti numatyta, kad sprendimai priimami tikrųjų narių balsų dauguma, išskyrus šiame Įstatyme numatytus atvejus. Sprendimai turi būti įforminami raštu.
Kiekvienas tikrasis narys, įgyvendindamas priimtus sprendimus, turi teisę veikti bendrijos vardu, jeigu bendrijos jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu bendrijos vardu turi teisę veikti tik visi tikrieji nariai kartu, sandorius pasirašo visi tikrieji nariai, o kai yra kitų tikrųjų narių rašytinis įgaliojimas sudaryti sandorius, juos gali pasirašyti vienas tikrasis narys. Bendrijoje turi būti paskirti tikrieji nariai, kurie vykdo Civilinio kodekso 2.82 straipsnio 3 dalyje nustatytas valdymo organų pareigas. Tikrųjų narių sprendimas, kuris vieną iš tikrųjų narių visiškai atleidžia nuo bendrų išlaidų ar nuostolių padengimo, nušalina kurį nors iš dalyvių skirstant pelną, apriboja ar panaikina dalyvių teisę susipažinti su bendrijos dokumentais, apriboja tikrųjų narių teisę atsisakyti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties arba šią teisę panaikina, negalioja.
Bendrijos buhalterinę apskaitą, jos organizavimą bei tvarkymą ir finansinės atskaitomybės sudarymą nustato įstatymai ir kiti teisės aktai. Bendrija įstatymų nustatyta tvarka sudaro finansinę atskaitomybę, jeigu tai yra nustatyta bendrijos jungtinės veiklos sutartyje. Bendrijos metinė finansinė atskaitomybė ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo finansinių metų pabaigos turi būti bendrijos tikrųjų narių patvirtinta ir pateikta juridinių asmenų registrui.
Pasibaigus bendrijos finansiniams metams, iš bendrijos veiklos gautas pelnas paskirstomas visų tikrųjų narių sprendimu. Šis sprendimas priimamas tikrųjų narių bendru sutarimu. Tikrosios ūkinės bendrijos pelno dalis, skirta tikriesiems nariams, paskirstoma kiekvienam tikrajam nariui proporcingai jo įnašo dydžiui, jeigu bendrijos jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip. Komanditinės ūkinės bendrijos pelno dalis, skirta dalyviams, pirmiausia paskirstoma komanditoriams komanditorių sutartyse nustatytomis sąlygomis. Likusi suma paskirstoma tikriesiems nariams proporcingai jų įnašų dydžiui, jeigu bendrijos jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta kitaip. Kiekvienam bendrijos dalyviui paskirta pelno dalis turi būti išmokėta per tris mėnesius nuo sprendimo dėl pelno paskirstymo priėmimo dienos.
Bendrijos jungtinės veiklos sutartis baigiasi Civilinio kodekso nustatytais jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo pagrindais. Visi tikrieji nariai per trisdešimt dienų nuo jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo pagrindo atsiradimo, jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenumatytas kitas sprendimo priėmimo terminas, bendru sutarimu turi priimti sprendimą išsaugoti jungtinės veiklos sutartį arba nutraukti bendrijos veiklą, išskyrus atvejus, kai jungtinės veiklos sutartyje nustatyta, kad sutartis galioja likusiems tikriesiems nariams. Jeigu tikrieji nariai priima sprendimą išsaugoti jungtinės veiklos sutartį, taip pat jeigu jungtinės veiklos sutartyje nustatyta, kad ji galioja likusiems tikriesiems nariams, tikrieji nariai turi pakeisti jungtinės veiklos sutartį. Jeigu bendrijoje lieka tik vienas tikrasis narys, bendrija per tris dienas nuo tokio tikrųjų narių skaičiaus sumažėjimo apie tai turi pranešti juridinių asmenų registrui. Bendrija, kurioje liko tik vienas tikrasis narys, turi būti likviduojama, jeigu bendrijos tikrasis narys per šešis mėnesius po tokio tikrųjų narių skaičiaus sumažėjimo nenusprendžia bendrijos reorganizuoti ar pertvarkyti, išskyrus atvejus, kai per šį laikotarpį į bendriją priimamas naujas tikrasis narys.
Kai jungtinės veiklos sutarties pasibaigimo pagrindas yra tikrojo nario narystės pasibaigimas ir likę kiti tikrieji nariai bendru sutarimu priima sprendimą išsaugoti jungtinės veiklos sutartį, tikrajam nariui, kurio narystė bendrijoje pasibaigė, jo reikalavimu bendrija jungtinės veiklos sutartyje nustatyta tvarka ir terminais turi grąžinti pinigų sumą, lygią jo įnašo vertei. Tikrasis narys, kurio įnašas nepiniginis – individualiais požymiais apibūdintas daiktas, turi teisę reikalauti grąžinti jam šį nepiniginį įnašą, o bendrija turi jį grąžinti, jeigu dėl to nebus pažeisti bendrijos dalyvių ir kreditorių interesai. Jungtinės veiklos sutartyje gali būti nustatyta ir kitokia tikrojo nario įnašo, kuris yra individualiais požymiais apibūdintas daiktas, grąžinimo tvarka. Šios dalies nuostatos taikomos ir tikrojo nario įpėdiniui ar teisių perėmėjui, jeigu jis jungtinės veiklos sutarties nustatyta tvarka netapo tikruoju nariu.
Komanditoriaus sutartis pasibaigia:
1) pasibaigus komanditinės ūkinės bendrijos jungtinės veiklos sutarčiai;
2) vienai iš sutarties šalių ar abiejų šalių susitarimu nutraukus sutartį;
3) pasibaigus sutarties terminui.
Kai komanditoriaus sutartis pasibaigia, su buvusiu komanditoriumi arba jo įpėdiniais ar teisių perėmėjais atsiskaitoma LR Ūkinių bendrijų įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, jeigu komanditoriaus sutartyje nenustatyta kitaip. Jeigu komanditinėje ūkinėje bendrijoje pasibaigia visos komanditoriaus sutartys, komanditinė ūkinė bendrija per tris dienas nuo paskutinės komanditoriaus sutarties pasibaigimo apie tai turi pranešti juridinių asmenų registrui. Komanditinė ūkinė bendrija, kurioje pasibaigė visos komanditoriaus sutartys, turi būti likviduojama, jeigu tikrieji nariai per šešis mėnesius nuo paskutinės komanditoriaus sutarties pasibaigimo nenusprendžia komanditinės ūkinės bendrijos reorganizuoti ar pertvarkyti, išskyrus atvejus, kai komanditinė ūkinė bendrija per šį laikotarpį sudaro naują komanditoriaus sutartį.
Reorganizavime gali dalyvauti ir tikrosios ūkinės bendrijos, ir komanditinės ūkinės bendrijos. Nuo viešo paskelbimo apie reorganizavimo sąlygų sudarymą dienos bendrija, kuri po reorganizavimo pasibaigia, įgyja reorganizuojamos bendrijos statusą, o bendrija, kuri po reorganizavimo tęsia veiklą, – reorganizavime dalyvaujančios bendrijos statusą. Sprendimą dėl reorganizavimo priima kiekvienos reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančios bendrijos visi tikrieji nariai bendru sutarimu. Sprendimą reorganizuoti bendriją patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas juridinių asmenų registrui.
Reorganizavimas laikomas baigtu, kai įregistruojamos visos po reorganizavimo sukurtos naujos bendrijos ar įregistruojami visų tęsiančių veiklą bendrijų jungtinės veiklos sutarčių pakeitimai.
Tikroji ūkinė bendrija gali būti pertvarkoma į šios teisinės formos juridinius asmenis:
1) komanditinę ūkinę bendriją;
2) akcinę bendrovę;
3) uždarąją akcinę bendrovę;
4) žemės ūkio bendrovę;
5) kooperatinę bendrovę (kooperatyvą);
6) individualią įmonę;
7) viešąją įstaigą;
8) labdaros ir paramos fondą.
Komanditinė ūkinė bendrija gali būti pertvarkoma į tikrąją ūkinę bendriją ar į kitą aukščiau nurodytos teisinės formos juridinį asmenį. Kai visi bendrijos tikrieji nariai bendru sutarimu priima sprendimą pertvarkyti bendriją, kartu turi būti priimami naujos teisinės formos juridinio asmens steigimo dokumentai. Šie dokumentai turi atitikti to juridinio asmens teisinę formą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus. Nuo sprendimo pertvarkyti bendriją priėmimo dienos bendrija įgyja pertvarkomos bendrijos statusą. Sprendimą pertvarkyti bendriją patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas juridinių asmenų registrui ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo apie bendrijos pertvarkymą dieną.

3.4. Valstybės įmonės ir savivaldybės įmonės samprata, jų steigimas bei teisinio reguliavimo problemos. Valstybės ir savivaldybės įmonių steigėjai, jų teisės ir pareigos bei atsakomybė.
LR Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymas reglamentuoja valstybės įmonių ir savivaldybės įmonių steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą.
Valstybės įmonė yra iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. Savivaldybės įmonė yra iš savivaldybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka savivaldybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso savivaldybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. Valstybės įmonės ir savivaldybės įmonės tikslas – teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus. Įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo. Valstybės įmonės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „valstybės įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „VĮ“. Savivaldybės įmonės pavadinime turi būti jos teisinę formą nusakantys žodžiai „savivaldybės įmonė“ arba šių žodžių santrumpa „SĮ“.
Įmonė privalo turėti bent vieną sąskaitą banke. Įmonės buveinė turi būti Lietuvos Respublikoje. Įmonė savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, LR Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymu, kitais teisės aktais bei savo įstatais.
Įmonė gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja įmonės įstatams ir jos veiklos tikslams. Įmonė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per įmonės vadovą. Įmonė negali įgyti civilinių teisių ir pareigų per įmonės savininką ar įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją. Įmonei draudžiama būti kitų juridinių asmenų dalyve. Savo prievolių įvykdymui užtikrinti įmonė gali įkeisti ilgalaikį materialųjį turtą, išskyrus turtą, kuris pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė. Įmonė gali nustatyti savo produkcijos bei teikiamų paslaugų kainas ir tarifus, išskyrus atvejus, kai juos įstatymų nustatyta tvarka nustato Vyriausybė, savivaldybės taryba ar kita įstatymų nustatyta institucija. Įmonė turi teisę steigti filialus ir atstovybes Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse. Įmonės buveinėje turi būti saugomi dokumentai ir kita informacija apie įmonės turtą bei veiklą. Įmonės filialų ir atstovybių buveinėse turi būti saugomi dokumentai ir kita informacija apie šiems filialams bei atstovybėms perduotą turtą, taip pat informacija apie jų veiklą.
Valstybės įmonės savininkė yra valstybė. Valstybės įmonės savininko teises ir pareigas valstybė įgyvendina per Vyriausybę arba jos įgaliotą valstybės valdymo instituciją. Valstybės įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendina viena valstybės valdymo institucija. Savivaldybės įmonės savininkė yra savivaldybė. Savivaldybės įmonės savininko teises ir pareigas savivaldybė įgyvendina per savivaldybės valdymo instituciją.
Įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija:
1) nustato įmonės veiklos strategiją;
2) tvirtina įmonės įstatus;
3) skiria ir atšaukia įmonės vadovą, nustato darbo sutarties su įmonės vadovu sąlygas, įmonės vardu sudaro ir nutraukia darbo sutartį su įmonės vadovu, tvirtina įmonės vadovo pareigybės nuostatus. Sprendimas dėl savivaldybės įmonės vadovo skyrimo ir atšaukimo gali būti priimamas tik savivaldybės tarybai pritarus;
4) skiria ir atšaukia valdybos narius, jei sudaroma valdyba;
5) tvirtina įmonės metinę finansinę atskaitomybę ir pelno (nuostolių) paskirstymą;
6) parenka audito įmonę;
7) priima sprendimą reorganizuoti įmonę;
8) priima sprendimą pertvarkyti įmonę, išskyrus LR Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo nustatytas išimtis;
9) priima sprendimus likviduoti įmonę ir atšaukti įmonės likvidavimą;
10) paskiria ir atleidžia įmonės likvidatorių.
Įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija sprendžia kitus LR Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatyme, kituose teisės aktuose ir įmonės įstatuose jos kompetencijai priskirtus klausimus. Įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimai turi būti įforminami raštu.
Valstybės įmonę nutarimu steigia Vyriausybė, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Savivaldybės įmonę sprendimu steigia savivaldybės taryba. Nurodytuose teisės aktuose, kuriais steigiama įmonė, be kita ko, turi būti nurodyta:
1) įmonės pavadinimas;
2) įmonės steigimo tikslas;
3) įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija;
4) įmonės savininko patikėjimo teise perduodamas turtas.
Teisės aktas, kuriuo steigiama įmonė, pateikiamas juridinių asmenų registrui kartu su kitais, teisės aktų nustatytais įmonei įregistruoti, dokumentais. Įmonės steigimo išlaidos kompensuojamos iš įmonės lėšų.
Įstatai yra steigimo dokumentas, kuriuo įmonė vadovaujasi savo veikloje. Įmonės įstatuose turi būti nurodyta:
1) įmonės pavadinimas;
2) įmonės teisinė forma;
3) įmonės buveinė;
4) įmonės veiklos tikslai, kurie turi būti apibrėžti aiškiai ir išsamiai, nurodant įmonės veiklos sritis bei rūšis;
5) įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ir jos kompetencija;
6) įmonės valdybos, jei ji sudaroma, kompetencija, valdybos sudarymo ir atšaukimo tvarka;
7) įmonės vadovo kompetencija, jo skyrimo bei atleidimo tvarka;
8) įmonės skelbimų ir pranešimų skelbimo tvarka, Lietuvos Respublikos dienraštis, kuriame bus skelbiama įmonės vieša informacija;
9) įmonės savininko patikėjimo teise įmonei perduoto turto valdymo, naudojimo, disponavimo juo tvarka ir sąlygos;
10) įmonės įstatų keitimo tvarka;
11) įmonės veiklos laikotarpis, jeigu jis yra ribotas.
Įstatuose gali būti ir kitų nuostatų, neprieštaraujančių įstatymams. Steigiamos įmonės įstatus rengia ir tvirtina teisės akte, kuriuo steigiama įmonė, nurodyta įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Pakeistus įmonės įstatus tvirtina įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Įstatai tvirtinami įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos vadovo arba jo įgalioto asmens parašu ir institucijos antspaudu, jeigu institucija antspaudą privalo turėti. Steigiamos įmonės įstatai pateikiami juridinių asmenų registrui. Steigiamos įmonės įstatai netenka galios, jeigu jie nebuvo pateikti juridinių asmenų registrui per 6 mėnesius nuo įstatų patvirtinimo dienos. Pakeisti įstatai įsigalioja nuo jų įregistravimo juridinių asmenų registre. Tokiais atvejais kartu su teisės aktų nustatytais dokumentais juridinių asmenų registrui turi būti pateikti pakeisti įmonės įstatai ir nurodyti jų pakeitimai.
Įmonė laikoma įsteigta ir gali pradėti veiklą nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre. Įmonė įregistruojama po to, kai yra patvirtinti įmonės įstatai, sudaryta valdyba (jeigu įstatuose nustatyta, kad ji sudaroma), įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos sprendimu paskirtas įmonės vadovas ir juridinių asmenų registrui pateikti Civiliniame kodekse, LR Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatyme ir kituose teisės aktuose nurodyti dokumentai.
Be Civilinio kodekso 2.66 straipsnyje išvardytų duomenų, juridinių asmenų registre nurodoma:
1) įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija;
2) duomenys apie valdybos pirmininką ir įmonės vadovo bei valdybos narių paskyrimo ir jų įgaliojimų pabaigos datos;
3) įmonės veiklos laikotarpis, jei jis yra ribotas;
4) duomenys apie likvidatorių, jo paskyrimo ir įgaliojimų pabaigos datos, likvidatoriaus įgaliojimai, išskyrus numatytus įstatymuose ar įmonės įstatuose.
Įmonės organai yra įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ir vienasmenis valdymo organas – įmonės vadovas. Įmonės įstatuose gali būti numatytas ir kolegialus įmonės valdymo organas – valdyba. Įmonė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per įmonės vadovą. Įmonės vadovas ir valdybos nariai turi vengti situacijos, kad jų asmeniniai interesai prieštarautų ar galėtų prieštarauti įmonės interesams. Susidarius tokiai situacijai, valdybos narys ir įmonės vadovas per 10 dienų privalo apie tai raštu pranešti įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai.
Įmonės organai privalo veikti įmonės naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis įmonės įstatais. Įmonės organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie akivaizdžiai viršija normalią gamybinę ūkinę riziką ar yra akivaizdžiai nuostolingi.
Valstybės įmonės valdybos nariais gali būti tik įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos valstybės tarnautojai ir įmonės vadovas. Savivaldybės įmonės valdybos nariais gali būti tik savivaldybės administracijos valstybės tarnautojai ir įmonės vadovas. Valdyba:
1) nustato įmonės struktūrą;
2) pritaria įmonės darbuotojų apmokėjimo ir premijavimo taisyklėms;
3) nustato įmonės veiklos rodiklius, jei šiuos rodiklius nustatyti įstatuose nėra priskirta įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos kompetencijai;
4) pritaria įmonės metinės finansinės atskaitomybės projektui bei įmonės paskirstytinojo pelno (nuostolių) paskirstymo projektui;
5) tvirtina įmonės metinius turto įsigijimo ir skolinimosi planus;
6) vykdo kitas LR Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatyme ir įmonės įstatuose valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas.
Valdybos nariai veiklą pradeda nuo jų paskyrimo dienos.
Įmonės vadovas pradeda eiti pareigas nuo paskyrimo į pareigas dienos. Kai įmonė steigiama, įmonės vadovu paskirtas asmuo pradeda eiti įmonės vadovo pareigas nuo įmonės įregistravimo dienos. Įmonės vadovas organizuoja įmonės veiklą ir veikia įmonės vardu esant santykiams su kitais asmenimis. Įmonės vadovas: priima į darbą ir atleidžia darbuotojus; sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis; tvirtina įmonės filialų ir atstovybių nuostatus; skiria bei atšaukia įmonės filialų ir atstovybių valdymo organus; turėdamas valdybos, o jeigu valdyba nesudaroma – įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos išankstinį pritarimą, nustato įmonėje taikomus turto nusidėvėjimo skaičiavimo metodus ir normatyvus; parengia įmonės darbuotojų apmokėjimo ir premijavimo taisykles; teikia informaciją įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įmonės veiklos prognozes ir planus, nurodydamas reikalingų investicijų ateinančiais finansiniais metais sumas, bei apie įvykius, turinčius esminės reikšmės įmonės veiklai. Jeigu įmonėje valdyba nesudaroma, įmonės vadovas atlieka ir valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas, išskyrus LR Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytas išimtis.
Įmonės vadovas turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius. Įmonės įstatuose gali būti nurodyti sandoriai, kuriems sudaryti būtina turėti valdybos, o jeigu valdyba nesudaroma – įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos išankstinį pritarimą. Įmonės vadovu negali būti asmuo, kuriam įstatymų nustatyta tvarka atimta teisė eiti tokias pareigas. Įmonės vadovas negali būti tos įmonės vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu). Jeigu įmonės buhalterinę apskaitą tvarko įmonės apskaitos tarnyba (struktūrinis padalinys), įmonės vadovas negali būti šios tarnybos (struktūrinio padalinio) vadovu. Įmonės vadovas negali būti ar tapti kito juridinio asmens valdymo organo nariu, vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) ar buhalterinę apskaitą tvarkančios apskaitos tarnybos (struktūrinio padalinio) vadovu. Jeigu įmonės vadovu skiriamas asmuo, kuris yra kito juridinio asmens valdymo organo narys, vyriausiasis buhalteris (buhalteris) ar buhalterinę apskaitą tvarkančios apskaitos tarnybos (struktūrinio padalinio) vadovas, tai per 1 mėnesį po paskyrimo įmonės vadovu jis privalo atsistatydinti iš pareigų, kurias ėjo kitame juridiniame asmenyje. Įmonės vadovas, pažeidęs šioje dalyje nustatytą reikalavimą, įstatymų nustatyta tvarka atleidžiamas iš iki tol eitų įmonės vadovo pareigų.
Įmonės vadovas atsako už:
1) įmonės veiklos organizavimą;
2) pranešimą įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai apie įvykius, turinčius esminės reikšmės įmonės veiklai;
3) įmonės metinės finansinės atskaitomybės sudarymą ir jos pateikimą kartu su auditoriaus išvada bei audito ataskaita įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai per 3 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos;
4) įmonės veiklos ataskaitos pateikimą įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai;
5) įmonės duomenų ir dokumentų pateikimą juridinių asmenų registrui;
6) viešos informacijos paskelbimą;
7) dokumentų ir kitos informacijos apie įmonę saugojimą;
8) įmonės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo įstatuose nustatyta tvarka ir sąlygomis;
9) kitus veiksmus, kuriuos įmonės vadovui nustato LR Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymas, kiti teisės aktai bei įmonės įstatai.
Įmonės nuosavą kapitalą sudaro:
1) įmonės savininko kapitalas;
2) privalomasis rezervas;
3) perkainojimo rezervas;
4) kiti rezervai;
5) nepaskirstytasis pelnas (nuostoliai).
Įmonėje sudaromi rezervai iš paskirstytinojo pelno, taip pat perkainojimo rezervas. Įmonėje turi būti sudaromas ir privalomasis rezervas, kuris naudojamas tik įmonės nuostoliams dengti. Privalomasis rezervas sudaromas iš įmonės paskirstytinojo pelno, taikant įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos nustatyto dydžio metinius atskaitymus. Atskaitymai į privalomąjį rezervą turi sudaryti ne mažiau kaip 1/20 paskirstytinojo pelno. Jie turi būti vykdomi tol, kol privalomojo rezervo dydis sudarys 1/10 nuosavo kapitalo vertės. Nustatytą dydį viršijanti privalomojo rezervo dalis gali būti perskirstyta skirstant įmonės pelną. Privalomasis rezervas, panaudotas įmonės nuostoliams dengti, turi būti sudaromas iš naujo, laikantis šioje dalyje nustatytos tvarkos.
Perkainojimo rezervas – tai ilgalaikio materialiojo ir finansinio turto vertės padidėjimo suma, gauta perkainojus turtą. Turtas perkainojamas, kai jį teisės aktų, reglamentuojančių turto vertinimą, nustatyta tvarka įvertina nepriklausomas turto vertintojas, taip pat kai turtas indeksuojamas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka. Sprendimas dėl turto vertinimo priimamas įmonės įstatuose nustatyta tvarka. Perkainojimo rezervas mažinamas, kai perkainotas turtas nurašomas, nudėvimas, nukainojamas ar perleidžiamas kitiems asmenims. Perkainojimo rezervu negalima mažinti įmonės nuostolių.
Kiti rezervai sudaromi įmonės įstatuose nustatytiems tikslams. Rezervai sudaromi ir naikinami įmonės įstatuose nustatyta tvarka.
Įmonei įmonės savininko perduotas ir įmonės įgytas turtas nuosavybės teise priklauso įmonės savininkui. Įmonei gali būti perduodamas bet koks įmonės savininko turtas, kurį pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą galima perduoti įmonei patikėjimo teise valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Turtas perduodamas teisės aktų nustatyta tvarka, turto perdavimo akte nurodant jo balansinę vertę. Įmonės savininko perduotą turtą įmonė valdo, naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise įmonės įstatuose nustatyta tvarka ir sąlygomis, nepažeisdama šio bei kitų įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų.
Dalis įmonės turto Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka gali būti perduota kitiems asmenims nuosavybės ar patikėjimo teise, jeigu įmonės įsipareigojimai po įmonės turto sumažėjimo neviršytų 1/3 likusio įmonės turto vertės.
Apie Vyriausybės ar savivaldybės tarybos sprendimą perduoti įmonės turto dalį įmonės vadovas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo turi viešai paskelbti įmonės įstatuose nurodytame dienraštyje arba raštu pranešti kiekvienam įmonės kreditoriui. Įmonė privalo suteikti papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimą to pareikalavusiam kreditoriui, jei yra pagrindas manyti, kad prievolę įvykdyti bus sunkiau. Kreditorius reikalavimus gali pateikti ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo viešo paskelbimo apie sprendimą perduoti įmonės turto dalį dienos arba nuo raštiško pranešimo įteikimo jam dienos.
Įmonės finansinė atskaitomybė sudaroma buhalterinę apskaitą ir finansinę atskaitomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Įmonės metinę finansinę atskaitomybę ne vėliau kaip per 4 mėnesius, pasibaigus įmonės finansiniams metams, turi patvirtinti įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija. Tvirtinama tik audituota įmonės metinė finansinė atskaitomybė.
Įmonės vadovas turi parengti ir kartu su įmonės metine finansine atskaitomybe pateikti įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai ataskaitinių finansinių metų įmonės veiklos ataskaitą. Įmonės veiklos ataskaitoje turi būti pateikiama įmonės veiklos per ataskaitinius finansinius metus apžvalga, informacija apie darbuotojų skaičiaus įmonėje pasikeitimą (naujų darbo vietų sukūrimą), apie įmonės turto padidėjimą arba sumažėjimą, nurodytos šio turto padidėjimo arba sumažėjimo priežastys, įmonės nuosavo kapitalo dydis ataskaitinių finansinių metų pradžioje ir pabaigoje, taip pat informacija apie įmonės filialus ir atstovybes bei svarbiausius įvykius įmonėje ataskaitiniais finansiniais metais.
Įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija turi teisę nustatyti papildomus informacijos, kuri turi būti pateikiama įmonės veiklos ataskaitoje, reikalavimus.
Įmonė gali būti reorganizuojama Civilinio kodekso nustatytais jungimo bei skaidymo būdais. Valstybės įmonės reorganizavimo procedūros gali būti pradėtos vykdyti tik Vyriausybei sutikus reorganizuoti įmonę, išskyrus atvejus, kai valstybės įmonei reorganizuoti priimamas atskiras įstatymas. Savivaldybės įmonės reorganizavimo procedūros gali būti pradėtos vykdyti tik savivaldybės tarybai sutikus reorganizuoti įmonę. Vyriausybės nutarime ar savivaldybės tarybos sprendime dėl sutikimo reorganizuoti įmonę, be kita ko, turi būti nurodyti reorganizavimo tikslai, reorganizavimo būdas, reorganizuojamos įmonės, reorganizavime dalyvaujančios įmonės, po reorganizavimo veiksiančios įmonės, kiekvienos po reorganizavimo veiksiančios įmonės numatomi veiklos tikslai ir įmonės savininko teises bei pareigas įgyvendinanti institucija. Reorganizuojamų ir reorganizavime dalyvaujančių įmonių vadovai įmonės reorganizavimo sąlygas parengia po to, kai Vyriausybė priima nutarimą ar savivaldybės taryba priima sprendimą sutikti reorganizuoti įmonę. Jeigu įmonėje sudaryta valdyba, reorganizavimo sąlygos turi būti suderintos su valdyba. Reorganizuojant valstybės įmonę, reorganizavime gali dalyvauti tik valstybės įmonės. Reorganizuojant savivaldybės įmonę, reorganizavime gali dalyvauti tik tos savivaldybės įmonės, kurių savininkė yra ta pati savivaldybė. Reorganizuojama įmonė negali būti pertvarkoma. Reorganizavimas laikomas baigtu, kai juridinių asmenų registre įregistruojamos po reorganizavimo sukurtos naujos įmonės ar įregistruojami tęsiančių veiklą įmonių pakeisti įstatai. Naujai kuriamoms įmonėms įregistruoti juridinių asmenų registrui vietoj teisės akto, kuriuo steigiama įmonė, pateikiamas sprendimas dėl reorganizavimo ir reorganizavimo sąlygos. Įmonė, turėjusi reorganizavime dalyvaujančios įmonės statusą, jo netenka nuo reorganizavimo pabaigos.
Įmonė gali būti pertvarkoma į LR Valstybės ir savivaldybių įmonių įstatyme nurodytų teisinių formų juridinius asmenis, jeigu visas jos prievoles galės perimti kitos teisinės formos juridinis asmuo, veiksiantis po pertvarkymo. Po pertvarkymo veikiančiam juridiniam asmeniui pereina visos pertvarkytosios įmonės teisės ir pareigos.
Įmonė gali būti pertvarkoma:
1) iš valstybės įmonės į savivaldybės įmonę;
2) iš savivaldybės įmonės į valstybės įmonę;
3) į biudžetinę įstaigą;
4) į akcinę bendrovę;
5) į uždarąją akcinę bendrovę.
Sprendimą pertvarkyti įmonę priima įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytas išimtis. Institucija, priėmusi sprendimą pertvarkyti įmonę, kartu tvirtina po pertvarkymo veiksiančio juridinio asmens įstatus (nuostatus). Sprendime pertvarkyti įmonę turi būti nurodyta:
1) teisės akto, kuriuo vadovaujamasi priimant sprendimą, numeris, pavadinimas, priėmimo ir įsigaliojimo datos;
2) juridinio asmens, į kurį pertvarkoma įmonė, teisinė forma, pavadinimas, buveinė, veiklos tikslai;
3) kokia teise (nuosavybės ar patikėjimo) įmonės turtas perduodamas juridiniam asmeniui, į kurį pertvarkoma įmonė.
Apie priimtą sprendimą pertvarkyti įmonę įmonės vadovas turi pranešti juridinių asmenų registrui bei viešai paskelbti įstatų nustatyta tvarka ir įstatuose nurodytame dienraštyje tris kartus ne mažesniais kaip 30 dienų intervalais arba viešai paskelbti įstatuose nurodytame dienraštyje vieną kartą ir pranešti visiems įmonės kreditoriams raštu. Skelbime arba pranešime turi būti nurodyta:
1) įmonės pavadinimas;
2) įmonės buveinė;
3) įmonės kodas;
4) registras, kuriame kaupiami ir saugomi duomenys apie pertvarkomą įmonę;
5) juridinio asmens, į kurį pertvarkoma įmonė, teisinė forma;
6) kur ir nuo kada galima susipažinti su juridinio asmens, kuris veiks po pertvarkymo, steigimo dokumentais ir pertvarkomos įmonės praėjusių 3 finansinių metų metinėmis finansinėmis atskaitomybėmis.

4. SMULKUSIS IR VIDUTINIS VERSLAS LIETUVOJE IR JO TEISINIS REGULIAVIMAS
1980 m. atgimęs smulkusis verslas išties tapo politinių bei ekonominių debatų centru. Čia atkreiptinas dėmesys į A.Grossą, kuris šių debatų varžovus suskirstė į tris skirtingas stovyklas:
1. pirmoji – laisvosios rinkos teorija, akcentuojanti tai, jog smulkiosiose įmonėse buvo nauja verslo kultūra bei tvarka, atsisakanti kolektyvizmo bei vyriausybinio ekonomistinio kišimosi ir smulkiojo bei vidutinio verslo atsiradimą siejanti su tuo, jog laisvosios rinkos ekonomika, skatinama teisingumu, remiasi plintančia konkurencija, dėl kurios atsiranda naujos jungtinio verslo (ventūros) bei mažesnės kompanijos, trukdančios monopolistiniam didelių organizacijų plitimui;
2. antroji – marksistinė teorija, pagal kurią, kapitalizme dominuoja nedidelės monopolistinių kompanijų skaičius, o visuomenė poliarizuojasi tarp tų, kurie valdo didelius produkcijos kiekius, ir tų, kurie ją gamina. Ši teorija smulkių įmonių atgimimą aiškina kaip neišvengiamos tendencijos reiškinį, o smulkusis verslas pristatomas kaip subtili dominuojančios ekonomikos forma bei darbo išnaudojimo “įrankis”;
3. trečioji – žaliojo judėjimo teorija, anot kurios, smulkios įmonės atrodo demokratiškesnės ir atsakingesnės visuomenei nei nutolusios didžiosios organizacijos, vykdančios augimo strategijas, kurioms labiau rūpi turto kaupimas bei vieta bendruomenėje.
Apibendrinant aukščiau pateiktųjų smulkiojo ir vidutinio verslo atsiradimo teorijų esminius teiginius galima pastebėti tai, jog iš visų minėtųjų teorijų labiausiai bei geriausiai pasitvirtino laisvosios rinkos teorija. Būtent šios teorijos pagrindu ir yra paremta smulkaus ir vidutinio verslo atsiradimo istorija, prasidėjusi nuo XX a. vidurio, kuomet po Antrojo pasaulinio karo prasidėjusi mokslinė-techninė revoliucija ypač sustiprino smulkiųjų ir vidutinių įmonių gausėjimą. Šios revoliucijos pasiekimai – perėjimas prie galingų energijos šaltinių, naujų greitaeigių transporto priemonių, elektroninės technikos, kosmoso bei pasaulio vandenynų resursų užkariavimas – leido sulaukti didelių rezultatų kuriamos materialinės gerovės bei grandiozinių techninių projektų realizacijos kokybės srityje. Pažymėtina, jog mokslinės-techninės revoliucijos pasiekimai taipogi sudarė galimybę kurtis savo apimtimi nedidelėms, tačiau pakankamai efektyvioms ūkio struktūroms, ypač paslaugų bei informacinio aptarnavimo srityse. Būtent taip ir formavosi smulkaus verslo infrastruktūra bei tolimesnės jos techninės bazės plėtros prielaidos, tačiau negalima pamiršti to, jog visuomenė bei kai kurios vyriausybės smulkaus ir vidutinio verslo ekonominėje sistemoje dar nepripažino prioritetine ekonomikos plėtros kryptimi. Pradėjus formuotis naujajai socialinei-ekonominei politikai, nukreiptai į visuomenės gamybos informacinio sektoriaus plėtojimą ir kuo didesnį žmogaus kūrybinės energijos išnaudojimą, labai prasiplėtė ir smulkaus verslo plėtros galimybės:
1. naujos technologijos leido sukurti nedideles, tačiau efektyviai veikiančias įmones, kuriose vis daugiau žmonių galėjo realizuoti savo ekonominės nepriklausomybės siekius;
2. paskutinių dešimtmečių patirtis parodė, jog didžiausias kolektyvinės kūrybos efektas gali būti pasiekiamas tik gan nedideliuose kolektyvuose, be to, smulkios įmonės žymiai mažiau teršia supančią aplinką nei stambios.
Iš esmės pagal veiklos tikslus smulkios ir vidutinės įmonės nesiskiria nuo stambiųjų, tačiau, kaip rodo pasaulinė patirtis, nedidelės įmonės, užimdamos svarbų vaidmenį visuomenėje, sunkiau išgyvena, todėl joms dažnai reikalinga valstybės pagalba. Atsižvelgiant į tai, daugelis valstybių nustato atitinkamus parametrus, pagal kuriuos galėtų mažas įmones atskirti nuo didelių bei įstatymų galiomis apsaugoti pirmąsias nuo galimo greito jų žlugimo. Pažymėtina, jog užsienio šalyse, kaip ir Lietuvoje, taip pat nėra visuotinai priimto “mažos (smulkiosios) pramonės” įmonės apibrėžimo, taip pat ir griežtų kriterijų, pagal kuriuos įmonės priskiriamos mažoms ir vidutinėms įmonėms. Įmonės grupuojamos pagal įvairius požymius. Štai pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos Smulkaus ir vidutinio verslo įstatymą atitinkamo verslo subjektai yra skirstomi į šias grupes:
1. vidutinė įmonė – tai įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas: 1) įmonėje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų; 2) įmonės metinės pajamos neviršija 138 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. litų; 3) įmonė yra savarankiška, o savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios nėra mažos įmonės ar vidutinės įmonės (tais atvejais, kai apibrėžiamos vidutinės įmonės) arba nėra mažos įmonės (tais atvejais, kai apibrėžiamos mažos įmonės). Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į smulkų ir vidutinį verslą.
1. maža įmonė (ir mikroįmonė); maža įmonė – tai įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas: 1) įmonėje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų; 2) įmonės metinės pajamos neviršija 24 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. litų; 3) įmonė yra savarankiška. Mikroįmonė – tai maža įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas: 1) įmonėje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų; 2) įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. litų; 3) įmonė yra savarankiška;
2. fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.
Tačiau bendriausi ir dažniau¬siai sutinkami tokie įmonių klasifikavimo kriterijai, pagal kuriuos tam tikros įmonės yra pripažįstamos mažosiomis ir vidutinėmis, o kitos – stambiomis įmonėmis:
1. Pagal įmonės juridinę formą išskiriamos šios įmonės: individuali įmonė, tikroji partnerinė įmonė, ribotos atsakomybės (pajinė) bendrovė, paprastoji komanditinė bei akcinė komanditinė bendrovė, akcinė (anoniminė) bendrovė. Pirmosios keturios įmonių rūšys būdingos mažajai, o dvi paskutinės – stambiajai pramonei.
2. Pagal įmonės dydį, priklausantį nuo darbuotojų skaičiaus, įmonės grupuojamos gana sąlygiškai, nes, pavyzdžiui, 200 darbuotojų turinti prekių platinimo įmonė priskirtina labai didelių įmonių grupei, o štai. pavyzdžiui, automobilių pramonėje tokia įmonė būtų laikoma juokingai maža. Arba vėl: Norvegijoje maža laikoma 20 darbuotojų turinti įmonė, kai tuo tarpu daugumoje Europos šalių – 50, o JAV – 250 darbuotojų. Norvegijoje vidutinių įmonių grupei priskiriamos įmonės, turinčios 100, Belgijoje, Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje – 200, JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje – 500 žmonių. Iš mažų ir vidutinių įmonių grupės dar gali būti išskiriamos labai smulkios įmonės, priklausančios vienam asmeniui (šeimai), neturinčios samdomųjų darbi¬ninkų; smulkios, kuriose dirba 5-6 žmonės; mažos, turinčios 7-8, mažos, turinčios iki 20, ir mažos, turinčios iki 50 darbuotojų. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienų ūkio šakų daugiau kaip 50 žmonių turinčios įmonės priskiriamos mažoms, o kitų – vidutinėms įmonėms. Labai smulkių įmonių grupei priklauso amatų įmonės. Jose verslą organizuoja amato meistras, kurio sugebėjimai dažniausiai lemia šių įmonių komercinę sėkmę. Amatų įmonės kuriamos meninių dirbinių gamyboje, individualaus siuvimo, kitose glaudžiai su vartotojais susijusiose srityse. Visose pramoninėse valstybėse amatų įmonių būna labai daug. Mažos įmonės arba savarankiškai veikia rinkoje, arba yra didelių įmonių rangovės ir tiekėjos. Jas su didele įmone sieja įvairių rūšių kontraktai. Tarp prekybos paslaugų įmonių sutinkama smulkių universalių parduo¬tuvių (tipiškų šeimos krautuvių), veikiančių nepriklausomai viena nuo kitos, mažų specializuotų parduotuvių, priklausančių tam tikrų prekių platinimo tinklui. Mažmeninėje prekyboje jos sudaro 44,6 proc. ir 17,3 proc. visų prekybos įmonių. Likusi dalis – vidutinės ir didelės įmonės.
3. Pagal veiklos sritį, rodančią, kokį vartojimo poreikį tenkina įmonės produkcija. Tai gali būti gamybinio arba gyventojų vartojimo produktai, įvairios gamybinės ir negamybinės paslaugos.
4. Pagal įmonės valdymo subjektą, rodantį įmonės vadovo atsakomybės ribas ir vadovavimo stilių. Tai gali būti nedaloma vieno valdžia, partnerių ar kapitalo savininkų valdoma įmonė.
Atsižvelgiant į tai, jog smulkaus ir vidutinio verslo įmonės turi tam tikrų pranašumų diegiant bei panaudojant naujoves, naują technologiją bei techniką, kuriant originalius novacinius projektus, kas tapo įmanoma dėl išaugusio personalo kvalifikacijos, veiklos lankstumo bei operatyvumo, dėl valstybės požiūrio į smulkųjį bei vidutinį verslą kaip į pagrindinį mokesčių mokėtoją, o į stambaus verslo įmones – kaip į patikimą partnerė, visas smulkaus ir vidutinio verslo įmones dar galima grupuoti ir pagal jų tyrimų bei plėtros poreikius bei galimybes:
1. įmonės, technologijų gamintojos, tobulintojos, savo jėgomis ir kapitalu (apie 1-3 proc. Visų įmonių) atliekančio tyrimo ir tobulinimo darbus;
2. pažangių technologijų vartotojos, techniškai labiau pažengusios ir gerokai viršijančios jų sektoriaus įmonių technologijos lygį. Jos pačios gali atlikti savo tyrimus, bet tyrimo pajėgumai riboti. Labiau apsiriboja tyrimų vertinimu bei naujų technologijų poreikio nustatymu. Šios įmonės vaidina lemiamą vaidmenį ieškant novacijų, diegiant bei pritaikant naujoves, konkuruodamos skatina tai daryti ir kitas įmones (apie 10 proc.);
3. likusios įmonės, technologijų vartotojų pasekėjos, kurioms tenka didžioji įmonių dalis (iki 90 proc. visų įmonių), nes daugumos įmonių domisi tik galutiniais tyrimų bei plėtros produktais. Pastarosios gerina savo potencialą įsigydamos naujos technologijos ir technikos bei perkvalifikuodamos savo personalą, tačiau pačios lėšų paieškoms bei naujiems projektams neskiria.
Pažymėtina, jog dar pagal poreikius smulkaus ir vidutinio verslo įmones galima skirstyti į tokias kategorijas:
1. gamybinės įmonės;
2. technologija paremtos įmonės, nuo pirmosios grupės besiskiriančios aukštesne darbuotojų kvalifikacija;
3. verslo finansinių ir profesinių paslaugų įmonės;
4. turizmo, mažmeninės prekybos, sveikatos, švietimo ir pramogų paslaugų įmonės, dažniausiai aptarnaujančios vietos klientus;
5. vietos paslaugų įmonės, besiverčiančios namų apdaila, remontu – tai žemos kvalifikacijos bei mažo kapitalo įmonės.
Apibendrinant pateiktas įvairias smulkaus ir vidutinio verslo subjektų klasifikacijas, galime pastebėti tai, jog mažųjų ir vidutinių įmonių yra išties įvairių rūšių, o tai neabejotinai svarbu visai valstybės ekonomikai bei socialinei politikai.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva integruojasi į Europos Sąjungą, kyla būtinybė atkreipti dėmesį į tai, kaip mažosios ir vidutinės įmonės suvokiamos šioje tarptautinėje bendrijoje. Čia dažnai pabrėžiama, kad mažos ir vidutinės įmonės – tai Europos šalių ekonomikos pagrindas. Būtent šios įmonės sukuria šimtus darbo vietų europiečiams ir sąlygoja daugelį ekonominių permainų regione. Europos Komisija 1996 m. balandžio 6 d. Rekomendacijoje dėl mažų ir vidutinių įmonių (MVĮ) apibrėžimo pakvietė ES šalis-nares bei Europos investicijų banką ir Europos investicijų fondą pradėti taikyti vienodą MVĮ apibrėžimą. Šis Europos Komisijos (EK) pateiktas apibrėžimas tėra rekomendacinio pobūdžio, tačiau jis tampa privalomas, kai kalbama apie valstybės paramą MVĮ, siekiant išvengti konkurencijos pažeidimų kitų įmonių atžvilgiu. EK reguliariai, dažniausiai kartą per ketverius metus, peržiūri šią Rekomendaciją, ypatingai nustatytas MVĮ metinės apyvartos bei balansinės turto vertės ribas, ir, esant reikalui, siūlo pakeitimus. Taigi šiuo metu Europos Sąjungoje mažas ir vidutines įmones apibūdina šie kriterijai – įmonės darbuotojų skaičiaus, metinės apyvartos arba balansinės turto vertės ir nepriklausomumo:
1. mikro įmonė – tai įmonė, kurioje dirba ne daugiau 10 darbuotojų;
2. maža įmonė – tai įmonė, kurioje dirba iki 50 darbuotojų, metinė apyvarta neviršija 7 mln. eurų arba balansinė turto vertė sudaro iki 5 mln. eurų, ne daugiau kaip 25 proc. įmonės kapitalo arba balsavimo teisę suteikiančių akcijų priklauso kitai įmonei (įmonėms), neatitinkančiai (neatitinkančioms) MVĮ keliamų reikalavimų;
3. vidutinė įmonė – tai įmonė, kurioje dirba iki 250 darbuotojų, metinė apyvarta neviršija 40 mln. eurų arba balansinė turto vertė sudaro ne daugiau kaip 27 mln. eurų, ne daugiau kaip 25 proc. įmonės kapitalo arba balsavimo teisę suteikiančių akcijų priklauso kitai įmonei (įmonėms), neatitinkančiai (neatitinkančioms) MVĮ keliamų reikalavimų.
4. įmonė turi būti nepriklausoma, t.y., ne daugiau kaip ketvirtadalis įmonės kapitalo arba balsavimo teisę turinčių akcijų gali priklausyti kitoms įmonėms, neatitinkančioms MVĮ kriterijų.
Pažymėtina, jog mažųjų ir vidutinių įmonių reikšmė ekonomikai yra ta, jog palaikomos centrinės ir vietos valdžios mažos ir vidutinės įmonės stipri¬na regionų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūrą, skatina gamybinių jėgų plėtojimąsi, padeda spręsti bedarbystės problemą, kuri visose be išimties valstybėse yra labai opi. Mažos ir vidutinės įmonės užpildo tas šalių ekonomikos vietas, kurios nedomina arba nenaudingos didelėms struktū¬roms, kuria konkurencinę terpę ir taip žaboja monopolijų agresyvumą. Pavyzdžiui, JAV kai kuriose šakose mažos ir vidutinės įmonės sudaro net 97 proc. visų įmonių skaičiaus. JAV, Kanadoje, pramoninėse Vakarų Europos valstybėse mažoms ir vidutinėms įmonėms tenka beveik pusė pramonės produkcijos, apie du trečdalius didmeninės ir tris ketvirtadalius mažmeninės prekių apyvartos. Pažymėtina, jog mažų ir vidutinių įmonių plėtra tapo pereinančių į rinkos santykius Centrinės ir Rytų Europos valstybių, taigi – ir Lietuvos, prioritetiniu uždaviniu. Todėl kitoje darbo dalyje išanalizuosime smulkiųjų ir vidutinių įmonių steigimo Lietuvoje galimybes ir šio proceso valdymo ypatumus.
Taigi mažas kapitalo poreikis, greita reakcija į rinkos pokyčius ir lankstumas taikantis prie jų, naujų rinkų ar nišų užpildymas, konkurencijos didelėms įmonėms sudarymas, didžiųjų įmonių aptarnavimas, naujų ir dažnai geresnės kokybės produktų, paslaugų, gamybos procesų sukūrimas, palanki šeimyninio verslo forma, efektyvi specialistų kvalifikacijos kėlimo galimybė – tai pagrindiniai pranašumai, atskleidžiantys smulkaus ir vidutinio verslo efektyvumą ir svarbą.
LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatymas nustato smulkaus ir vidutinio verslo subjektus, jiems taikomas valstybės pagalbos formas.
Smulkaus ir vidutinio verslo subjektai yra vidutinės įmonės, mažos įmonės (tarp jų ir mikroįmonės) bei fiziniai asmenys, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę verstis savarankiška komercine, gamybine arba profesine ir kita panašaus pobūdžio veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą.
Vidutinė įmonė – tai įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas:
1) įmonėje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų;
2) įmonės metinės pajamos neviršija 138 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln. litų;
3) įmonė pagal LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatymą yra savarankiška.
Maža įmonė – tai įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas:
1) įmonėje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų;
2) įmonės metinės pajamos neviršija 24mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 17 mln. litų;
3) įmonė pagal LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatymą yra savarankiška.
Mikroįmonė – tai maža įmonė, kuri atitinka visas šias sąlygas:
1) įmonėje dirba mažiau kaip 10 darbuotojų;
2) įmonės metinės pajamos neviršija 7 mln. litų ar įmonės turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln. litų;
3) įmonė pagal LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatymą yra savarankiška.
Pagal LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatymą savarankiškomis įmonėmis laikomos visos įmonės, išskyrus tas, kurių 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių priklauso vienai ar kelioms įmonėms, kurios pagal LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatyme pateiktus apibrėžimus nėra mažos įmonės ar vidutinės įmonės (tais atvejais, kai apibrėžiamos vidutinės įmonės) arba pagal LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatyme pateiktą apibrėžimą nėra mažos įmonės (tais atvejais, kai apibrėžiamos mažos įmonės). Ši riba gali būti viršyta, jei įmonė priklauso investicinėms bendrovėms, fondams ar kitiems juridiniams asmenims, investuojantiems rizikos kapitalą į smulkų ir vidutinį verslą. Skaičiuojant nustatytus rodiklius, prie įmonės rodiklių būtina pridėti visų kitų įmonių, kurias įmonė tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja, atitinkamus rodiklius. Įmonė tiesiogiai kontroliuoja kitą įmonę, jei turi 1/4 ar daugiau šios įmonės įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių. Įmonė netiesiogiai kontroliuoja kitą įmonę, jei 1/4 ar daugiau šios įmonės kapitalo ar balsavimo teisių turi įmonės kontroliuojama įmonė ar kelios kontroliuojamos įmonės kartu arba įmonė ir jos kontroliuojama įmonė kartu.
Įmonė tampa vidutine įmone, maža įmone ar mikroįmone, jei įmonės metinėje finansinėje atskaitomybėje dvejus finansinius metus iš eilės fiksuojami duomenys atitinka LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatymą nustatytas sąlygas. Vidutinė įmonė, maža įmonė ar mikroįmonė atitinkamai praranda tokį statusą, jei įmonės metinėje finansinėje atskaitomybėje dvejus finansinius metus iš eilės fiksuojami duomenys neatitinka LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatymą nustatytų sąlygų. Laikoma, kad įmonė tampa vidutine įmone, maža įmone ar mikroįmone arba tokį statusą praranda nuo metinės finansinės atskaitomybės patvirtinimo dienos.
Ar steigiamos arba naujai įsisteigusios įmonės, kurių metinė finansinė atskaitomybė dar nėra patvirtinta, atitinka LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatymą nustatytas sąlygas, nustatoma pagal planuojamas įmonės pajamas ir turto balansinę vertę bei įmonės pajamas ir turto balansinę vertę per finansinius metus. LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatymą nurodytą darbuotojų skaičių atitinka vidutinis sąrašinis metinis darbuotojų skaičius. Vidutinio sąrašinio metinio darbuotojų skaičiaus apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Vyriausybė, apskričių viršininkai, savivaldybės, smulkaus ir vidutinio verslo subjektams taikydami konkrečią pagalbos formą, atsižvelgdami į konkrečios pagalbos tikslą, šios pagalbos gavėjams gali nustatyti papildomas sąlygas.

Valstybės pagalba smulkaus ir vidutinio verslo subjektams teikiama pagal Vyriausybės, apskričių ar savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programas. Smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programų rengimas ir įgyvendinimas finansuojami iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei piniginių fondų lėšų. Rengiant ir įgyvendinant smulkaus ir vidutinio verslo plėtros programas, finansuojamas iš valstybės biudžeto, prioritetas teikiamas mažoms įmonėms (tarp jų ir mikroįmonėms).
Smulkaus ir vidutinio verslo subjektams gali būti taikomos šios valstybės pagalbos formos:
1) mokesčių lengvatos (jei jos nustatytos įstatymuose), rinkliavų lengvatos;
2) finansinė parama: lengvatinių kreditų teikimas, dalinis ar visiškas palūkanų dengimas, garantijų teikimas, kreditų draudimas, rizikos kapitalo investavimas į smulkias ir vidutines įmones, tam tikrų išlaidų (steigimo, tyrimų, garantijų mokesčių, kreditų draudimo įmokų, kokybės sertifikatų įsigijimo ir kitų išlaidų) kompensavimas, subsidijos darbo vietoms kurti;
3) įmonių savininkų, įmonių organų narių bei darbuotojų konsultavimo, mokymo, kvalifikacijos kėlimo ar perkvalifikavimo paslaugos lengvatinėmis sąlygomis;
4) verslo inkubatorių, verslo centrų, technologinių parkų steigimas ir jų teikiamos paslaugos;
5) Vyriausybės, apskričių viršininkų ar savivaldybių nustatytos kitos pagalbos formos.

LR Smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybės pagalbos smulkaus ir vidutinio verslo subjektams formos netaikomos (jei kituose įstatymuose nenustatyta kitaip) šiems smulkaus ir vidutinio verslo subjektams:
1) valstybės įmonėms ir savivaldybės įmonėms; įmonėms, kuriose valstybei ar savivaldybei priklauso daugiau kaip 1/2 įstatinio kapitalo ar balsavimo teisių;
1) įmonėms, kurių paskutinių finansinių metų pajamos iš valstybės neremtinos veiklos sudaro daugiau kaip 1/3 visų paskutinių finansinių metų įmonės pajamų. Šis apribojimas netaikomas tais atvejais, kai suteikiama valstybės pagalba bus panaudota konkrečiai veiklai pradėti ar plėtoti ir ši veikla nėra valstybės neremtina veikla. Valstybės neremtinos veiklos rūšių sąrašą tvirtina Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
Valstybės pagalba smulkaus ir vidutinio verslo subjektams teikiama nepažeidžiant valstybės pagalbą reglamentuojančių Europos Sąjungos teisės aktų.

5. KONKURENCINĖ VEIKLA IR JOS TEISINIS REGULIAVIMAS
LR Konkurencijos įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje. Šis įstatymas reglamentuoja konkurenciją ribojančią ar galinčią riboti valstybės valdymo, savivaldos institucijų bei ūkio subjektų veiklą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nustato šių institucijų ir subjektų teises, pareigas ir atsakomybę bei konkurencijos ribojimo ir nesąžiningos konkurencijos kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus. Šiuo įstatymu siekiama Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos konkurencijos santykius reglamentuojančios teisės suderinimo.
LR Konkurencijos įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis. Šis įstatymas taikomas ir ne Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų veiklai, jeigu dėl šios veiklos ribojama konkurencija Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje. Šis įstatymas netaikomas ūkio subjektų veiklai, dėl kurios ribojama konkurencija užsienio šalių rinkose, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nenustatyta kitaip.
Konkurencijos sąlygos – visokie pirkimo ar pardavimo ekonominiai parametrai, iš kurių svarbiausiais laikomi kainos, nuolaidos, antkainiai ar kitokie mokėjimai bei juos įtakojantys veiksniai (ūkinės veiklos teisiniai ribojimai, valstybės valdymo ir savivaldos institucijų teikiama pagalba, gamybos technologijos ir kaštai, prekių naudojimo ar vartojimo ypatybės, transportavimo galimybės ir pan.).
Dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį.
Susijusių ūkio subjektų grupė – du ar daugiau ūkio subjektų, kurie dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės ir galimų suderintų veiksmų yra laikomi vienu ūkio subjektu apskaičiuojant bendrąsias pajamas ir rinkos dalį. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad susijusių ūkio subjektų grupę sudaro kiekvienas nagrinėjamas ūkio subjektas ir:
1) ūkio subjektai, kuriuose, kaip ir nagrinėjamame ūkio subjekte, tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys turi akcijų dalį, kuri sudaro daugiau kaip 1/4 įstatinio kapitalo, arba turi teises į daugiau kaip 1/4 visų balsų;
2) ūkio subjektai, kurie su nagrinėjamu ūkio subjektu yra bendrai valdomi ar turi bendrą administracinį padalinį arba kurių stebėtojų taryboje, valdyboje ar kitame valdymo organe yra pusė ar daugiau tų pačių narių kaip ir nagrinėjamo ūkio subjekto valdymo organuose;
3) ūkio subjektai, kuriuose nagrinėjamas ūkio subjektas turi akcijų dalį, sudarančią daugiau kaip 1/4 įstatinio kapitalo, arba turi teises į daugiau kaip 1/4 visų balsų, arba kurie yra įsipareigoję derinti savo ūkinės veiklos sprendimus su nagrinėjamu ūkio subjektu, arba už kurių prievolių tretiesiems asmenims įvykdymą yra įsipareigojęs atsakyti nagrinėjamas ūkio subjektas, arba kurie yra įsipareigoję perduoti visą arba dalį pelno ar suteikę teisę naudoti daugiau kaip 1/4 savo turto nagrinėjamam ūkio subjektui;
4) ūkio subjektai, kurie nagrinėjamame ūkio subjekte turi akcijų dalį, sudarančią daugiau kaip 1/4 įstatinio kapitalo, arba turi teises į daugiau kaip 1/4 visų balsų, arba su kuriais nagrinėjamas ūkio subjektas yra įsipareigojęs derinti savo ūkinės veiklos sprendimus, arba kurie yra įsipareigoję atsakyti už nagrinėjamo ūkio subjekto prievolių tretiesiems asmenims įvykdymą, arba kuriems nagrinėjamas ūkio subjektas yra įsipareigojęs perduoti visą arba dalį pelno ar suteikęs teisę naudoti daugiau kaip 1/4 savo turto;
5) ūkio subjektai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai, per kitus ūkio subjektus, yra susiję su nurodytais ūkio subjektais bet kuriuo iš nurodytų būdų.
Koncentracija – tai:
1) susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą;
2) kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu.
Visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant:
1) susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas;
2) susitarimą pasidalyti prekės rinką teritoriniu pagrindu, pagal pirkėjų ar tiekėjų grupes ar kitu būdu;
3) susitarimą nustatyti tam tikros prekės gamybos ar pardavimo kiekius, taip pat riboti techninę pažangą ar investicijas;
4) susitarimą panašaus pobūdžio sutartyse taikyti nevienodas (diskriminacines) sąlygas atskiriems ūkio subjektams ir tuo sudaryti jiems skirtingas konkurencijos sąlygas;
5) susitarimą iš kitų ūkio subjektų reikalauti papildomų įsipareigojimų, kurie pagal savo komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu;
6) konkurentų susitarimą dalyvauti ar nedalyvauti arba pateikti suderintus pasiūlymus viešajame pirkime, konkurse ar kituose panašaus pobūdžio pirkimuose.
Dėl šio įstatymo nurodytų susitarimų gali būti suteikta bendroji ar atskiroji išimtis, jeigu susitarimas skatina investicijas arba techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių paskirstymą ir dėl šių priežasčių sudaro galimybes visiems vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu:
1) susitariančiųjų šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti;
2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje.
Draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nepagrįstai varžo kitų ūkio subjektų galimybes veikti rinkoje arba pažeidžia vartotojų interesus, įskaitant:
1) tiesioginį ar netiesioginį nesąžiningų kainų arba kitų pirkimo ar pardavimo sąlygų primetimą;
2) prekybos, gamybos ar techninės pažangos ribojimą darant žalą vartotojams;
3) panašaus pobūdžio sutartyse nevienodų (diskriminacinių) sąlygų taikymą atskiriems ūkio subjektams, tuo sudarant jiems skirtingas konkurencijos sąlygas;
4) sutarties sudarymą, kai kitai sutarties šaliai primetami papildomi įsipareigojimai, kurie pagal komercinį pobūdį ar paskirtį nėra tiesiogiai susiję su sutarties objektu.
Apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu trisdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų.
Koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos suprantamos kaip:
1) ūkio subjektų, kurie jungiasi, bendrųjų pajamų suma;
2) ūkio subjektų, iš kurių vienas ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, įsigyja kitą ūkio subjektą (įmonę ar jos dalį), visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį arba įsigyja kito ūkio subjekto akcijų dalį, kuri, įskaitant viską, kas buvo anksčiau įsigyta, sudaro 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo, arba gauna teisę į kito ūkio subjekto 1/4 ar didesnę balsų dalį, bendrųjų pajamų suma. Jeigu ūkio subjektas, kuris įsigyja kito ūkio subjekto akcijų dalį, priklauso susijusių ūkio subjektų grupei, tai apskaičiuojant įsigyjamų akcijų dalį įskaitomos ir akcijos, kurias šiame ūkio subjekte turi tai pačiai susijusių ūkio subjektų grupei priklausantys ūkio subjektai. Jeigu įsigyjama ūkio subjekto (įmonės) dalis arba ūkio subjekto turto dalis, tai bendrosios pajamos ir rinkos dalis apskaičiuojama proporcingai įsigyjamo turto daliai;
3) koncentruojamų ūkio subjektų, iš kurių viename ar keliuose tas pats fizinis asmuo arba tie patys fiziniai asmenys, turėdami kontrolės teisę, įsigyja kitą ūkio subjektą (įmonę ar jos dalį), visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį arba įsigyja kito ūkio subjekto akcijų dalį, kuri, įskaitant viską, kas buvo anksčiau įsigyta, sudaro 1/4 ar daugiau įstatinio kapitalo arba gauna teisę į kito ūkio subjekto 1/4 ar didesnę balsų dalį, bendrųjų pajamų suma. Apskaičiuojant fizinio asmens ar fizinių asmenų įsigyjamų kito ūkio subjekto akcijų dalį, įskaitomos akcijos, kurias šiame ūkio subjekte turi fizinio asmens ar tų pačių fizinių asmenų kontroliuojami ūkio subjektai bei visi tai pačiai susijusių ūkio subjektų grupei priklausantys ūkio subjektai. Jeigu įsigyjama ūkio subjekto (įmonės) dalis arba ūkio subjekto turto dalis, tai bendrosios pajamos ir rinkos dalis apskaičiuojama proporcingai įsigyjamo turto daliai;
4) bendrųjų pajamų suma ūkio subjektų, kurie veikdami susitarimo pagrindu kartu steigia naują ūkio subjektą arba sukuria bendrą valdymo organą ar bendrą administracinį padalinį arba kurie dėl priimamų sprendimų turės pusę ar daugiau tų pačių narių stebėtojų tarybose, valdybose ar kituose valdymo organuose, arba kurie įsipareigoja vienas su kitu derinti savo ūkinės veiklos sprendimus arba perduoti vienas kitam visą ar tam tikrą dalį pelno, arba kurie vienas kitam suteikia teisę naudoti visą savo turtą ar jo dalį, arba vienas iš kurių ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kitokiu būdu įgyja kito ūkio subjekto kontrolę. Jeigu vienas ūkio subjektas suteikia teisę kitam ūkio subjektui naudoti savo turto dalį, tai bendrosios pajamos ir rinkos dalis apskaičiuojama proporcingai naudojamo turto daliai.
Jeigu koncentracijoje dalyvauja:
a. komercinis bankas ar kita kredito įstaiga, – vietoj bendrųjų pajamų skaičiuojamas vienas dešimtadalis balansinio turto sumos;
b. draudimo įmonė, – vietoj bendrųjų pajamų skaičiuojama draudimo įmokų (premijų) suma;
c. kolektyvinio investavimo subjektai ar juos valdančios valdymo įmonės, – bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip visų ūkio subjektų, kuriuos kontroliuoja valdymo įmonė ar investicinė kintamojo kapitalo bendrovė, kurios turto valdymas neperduotas valdymo įmonei, bendrųjų pajamų suma;
d. ūkio subjektas, kuris priklauso susijusių ūkio subjektų grupei, – bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip visų ūkio subjektų, priklausančių susijusių ūkio subjektų grupei, bendrųjų pajamų suma;
e. užsienio valstybių ūkio subjektas, – bendrosios pajamos skaičiuojamos kaip pajamų, gautų Lietuvos Respublikos prekių rinkose, suma.
Koncentracijos kontrolei taikomą bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarką nustato Konkurencijos taryba. Laikoma, kad koncentracija nevykdoma, kai komerciniai bankai, kitos kredito įstaigos, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai, kolektyvinio investavimo subjektai ar juos valdančios valdymo įmonės bei draudimo įmonės įsigyja daugiau kaip 1/4 kitos įmonės akcijų, turėdamos tikslą jas perleisti, jeigu nesinaudojama šių akcijų suteikiama balsavimo teise, ir šios akcijos perleidžiamos ne vėliau kaip per vienerius metus, ir ne vėliau kaip per vieną mėnesį po įsigijimo pateikiama informacija Konkurencijos tarybai. Jeigu finansinės įstaigos, įsigijusios daugiau kaip 1/4 kitos įmonės akcijų, nusprendžia nesilaikyti šioje dalyje nustatytų sąlygų, jos privalo pateikti pranešimą apie koncentraciją bendra tvarka.
Ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant:
1) savavališką naudojimą žymens, kuris yra tapatus ar panašus į kito ūkio subjekto pavadinimą, registruotą prekės ženklą ar neregistruotą plačiai žinomą prekės ženklą, ar kitą pirmumo teise naudojamą žymenį su skiriamuoju požymiu, jeigu tai sukelia ar tikėtina, kad gali sukelti painiavą su šiuo ūkio subjektu ar jo veikla arba jeigu siekiama nesąžiningai pasinaudoti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali nukentėti šio ūkio subjekto (jo ženklo ar žymens) reputacija, arba jeigu dėl to gali susilpnėti šio ūkio subjekto naudojamo ženklo ar žymens skiriamasis požymis;
2) ūkio subjektų klaidinimą pateikiant jiems neteisingą ar nepagrįstą informaciją apie savo ar kito ūkio subjekto prekių kiekį, kokybę, sudėtines dalis, vartojimo savybes, pagaminimo vietą, būdą, kainą ar nutylint apie riziką, susijusią su šių prekių vartojimu, perdirbimu ar kitokiu naudojimu;
3) informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui;
4) siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti visų ar dalies savo darbo pareigų siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui;
5) kito ūkio subjekto gaminio ar jo pakuotės imitavimą, to gaminio ar pakuotės formos, spalvos ar kitų skiriamųjų požymių kopijavimą, jeigu tai gali klaidinti dėl gaminio tapatybės arba jeigu šiais veiksmais siekiama, pasinaudojant kito ūkio subjekto reputacija, gauti nesąžiningos naudos;
6) pateikimą neteisingos ar nepagrįstos informacijos apie savo ar kito ūkio subjekto vadovaujančius asmenis, darbuotojų kvalifikaciją, teisinę, finansinę ar kitokią ūkio subjekto padėtį, jei dėl to gali būti padaryta žalos kitam ūkio subjektui;
7) reklamos, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma klaidinančia, naudojimą.
Ūkio subjektas, kurio teisėti interesai pažeidžiami nesąžiningos konkurencijos veiksmais, turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl:
1) neteisėtų veiksmų nutraukimo;
2) padarytos žalos atlyginimo;
3) įpareigojimo paskelbti vieną ar kelis konkretaus turinio ir formos pareiškimus, paneigiančius anksčiau pateiktą neteisingą informaciją arba pateikiančius paaiškinimus dėl ūkio subjekto ar jų gaminamų prekių tapatybės;
4) prekių, jų pakuotės ar kitų priemonių, tiesiogiai susijusių su nesąžiningos konkurencijos vykdymu, konfiskavimo ar sunaikinimo, jeigu kitaip negalima pašalinti pažeidimų.
Konkurencijos taryba tiria nesąžiningos konkurencijos veiksmus tik tais atvejais, jeigu šie veiksmai pažeidžia daugelio ūkio subjektų ar vartotojų interesus. Konkurencijos taryba už šiuos veiksmus taiko įstatymų nustatytas sankcijas.
Kaip ir bet koks procesas, taip ir konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimo procesas, susideda iš keleto etapų:
1. Konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimas;
2. Bylų dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimas;
3. Skundų dėl Konkurencijos tarybos nutarimų teisminis nagrinėjimas;
Taigi, šio proceso nagrinėjimo apžvalgą pradėsime nuo primojo etapo – konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimo, kurį atlieka Konkurencijos taryba.
Visų pirma, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad Konkurencijos tarybai yra suteikta teisė tirti pažeidimus, susijusius konkurenciją ribojančiais veiksmais. Kaip numato LR Konkurencijos įstatymo 23 straipsnis, Konkurencijos taryba tiria:
1. konkurenciją ribojančių susitarimų bei išimties, suteiktos pagal LR Konkurencijos įstatymą, sąlygų ir įpareigojimų pažeidimą;
2. piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi;
3. koncentracijos vykdymą apie tai nepranešus ar negavus leidimo arba pažeidžiant nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ar įpareigojimus, taip pat koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu;
4. nesąžiningą konkurenciją LR Konkurencijos įstatymo numatytais atvejais;
5. pažeidimus, kai nurodymai pateikti informaciją nevykdomi ar vykdomi ne laiku, pateikiama neteisinga ar ne visa informacija, šio įstatymo numatytais atvejais informacija nepateikiama nustatytu laiku;
6. kliudoma Konkurencijos tarybos įgaliotiems pareigūnams atlikti tyrimą arba nevykdomos Konkurencijos tarybos nutarimais paskirtos sankcijos ar įpareigojimai.
Tyrimą atlieka Konkurencijos tarybos įgalioti jos administracijos darbuotojai (toliau – įgalioti pareigūnai).
Svarbu pažymėti tai, jog teisę reikalauti pradėti konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą turi tik šie įstatyme įtvirtinti subjektai:
1. ūkio subjektai, kurių interesai yra pažeisti dėl konkurenciją ribojančių veiksmų;
2. valstybės valdymo ir savivaldos institucijos;
3. ūkio subjektų ir vartotojų interesams atstovaujančios asociacijos ar sąjungos.
Tačiau taipogi gali būti atvejų, kuomet Konkurencijos taryba pradeda tyrimą savo iniciatyva, priimdama motyvuotą nutarimą, nes tokią teisę Konkurencijos tarybai suteikia įstatymas.
Prašymas atlikti tyrimą turi būti pateiktas raštišku pareiškimu, kuriame nurodomos pareiškėjui žinomos konkurenciją ribojančių veiksmų faktinės aplinkybės. Prie pareiškimo pridedami tai patvirtinantys dokumentai. Konkurencijos taryba nustato bendrus reikalavimus, kokius duomenis ir dokumentus turi pateikti pareiškėjas, kad būtų pradėtas konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimas.
Konkurencijos taryba turi išnagrinėti pareiškimus dėl konkurenciją ribojančių veiksmų ne vėliau kaip per 14 dienų nuo pareiškimo ir dokumentų pateikimo ir priimti nutarimą pradėti tyrimą ar atsisakyti pradėti tyrimą. Tačiau tyrimą pradėti atsisakoma ne bet kokiais atvejais, o tik tuomet, jei:
1. pareiškime nurodyti faktai yra mažareikšmiai, nedarantys esminės žalos šio įstatymo saugomiems interesams;
2. tirti pareiškime nurodytus faktus Konkurencijos tarybai nepriklauso;
3. pareiškime nurodyti faktai jau buvo tirti ir dėl jų yra priimtas nutarimas;
4. pareiškėjas per Konkurencijos tarybos nustatytą laiką nepateikė tyrimui pradėti reikalingų duomenų ir dokumentų.
Konkurencijos taryba priima motyvuotą nutarimą ištirti konkurenciją ribojančius veiksmus. Konkurencijos taryba turi baigti tyrimą ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo tyrimo pradžios. Konkurencijos taryba motyvuotu nutarimu kiekvieną kartą šį terminą gali pratęsti ne ilgiau kaip dviem mėnesiams.
Labai svarbu akcentas kalbant apie konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą – tai Konkurencijos tarybai suteiktos teisės bei numatytos pareigos vykdant tokį tyrimą. Antai, LR Konkurencijos įstatymas numato, jog Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, atlikdami tyrimą, turi teisę:
1. įeiti ir atlikti patikrinimą ūkio subjekto naudojamose patalpose, teritorijoje ir transporto priemonėse (veiksmas galimas tik turint teisėjo sankciją);
2. peržiūrėti tyrimui reikalingus tikrinamo ūkio subjekto dokumentus, gauti jų kopijas ir išrašus, susipažinti su ūkio subjekto darbuotojų užrašais, susijusiais su darbo veikla, taip pat juos bei kompiuteriuose ir magnetinėse laikmenose esančią informaciją kopijuoti (veiksmas galimas tik turint teisėjo sankciją);
3. gauti žodinius ir raštiškus paaiškinimus iš asmenų, susijusių su tikrinamų ūkio subjektų veikla, reikalauti, kad jie atvyktų duoti paaiškinimus į tyrimą atliekančio įgalioto pareigūno tarnybines patalpas;
4. gauti duomenis ir dokumentus arba jų nuorašus apie tikrinamo ūkio subjekto ūkines operacijas iš kitų ūkio subjektų, neatsižvelgiant į jų pavaldumą, taip pat iš valstybės valdymo ir savivaldos institucijų;
5. patikrinti ūkio subjekto ūkinę veiklą (atlikti reviziją) ir pagal tikrinimo medžiagą iš ekspertizės įstaigų gauti išvadas;
6. paimti dokumentus ir daiktus, kurie tiriant bylą turi įrodomosios reikšmės;
7. tyrimui atlikti pasitelkti specialistų ir ekspertų;
8. laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, tyrimo metu naudoti technines priemones.
Tyrimą atliekantys Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai tvarkai palaikyti gali pasitelkti policijos darbuotojus. Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, prieš atlikdami aukščiau nurodytus veiksmus, turi pateikti Konkurencijos tarybos išduotą dokumentą, patvirtinantį jų įgaliojimus, tyrimo tikslus ir terminus. Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, įgyvendindami jiems įstatymo ir Konkurencijos tarybos suteiktas teises, tyrimo veiksmus įformina raštu – surašo dokumentus (aktus, protokolus, reikalavimus ir pan.), kurių formas ir užpildymo tvarką nustato Konkurencijos taryba.
Konkurencijos tarybos įgaliotų pareigūnų reikalavimai, duoti atliekant aukščiau išvardintus veiksmus, yra privalomi ūkio subjektams ir jų valdymo organų bei administracijos darbuotojams. Už reikalavimų nevykdymą taikomos įstatymų nustatytos sankcijos.
Svarbu paminėti ir galimybę apskųsti tyrimą atliekančių pareigūnų veiksmus. Štai įstatymas numato, jog ūkio subjektai, įtariami pažeidę Konkurencijos įstatymą, turi teisę apskųsti neteisėtus tyrimą atliekančių įgaliotų pareigūnų veiksmus Konkurencijos tarybai. Skundas pateikiamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo skundžiamų veiksmų atlikimo dienos. Konkurencijos taryba turi priimti sprendimą dėl šio skundo per 10 dienų nuo jo gavimo dienos. Jeigu ūkio subjektai, įtariami pažeidę Konkurencijos įstatymą, nesutinka su Konkurencijos tarybos sprendimu arba jeigu Konkurencijos taryba nepriėmė sprendimo per 10 dienų, ūkio subjektai turi teisę paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo pateikimas tyrimo veiksmų nesustabdo.
Neatidėliotinais atvejais, esant pakankamai duomenų apie Konkurencijos įstatymo pažeidimą, siekdama išvengti esminės žalos ar nepataisomų pasekmių ūkio subjektų ar visuomenės interesams, Konkurencijos taryba turi teisę taikyti laikinojo pobūdžio priemones, būtinas Konkurencijos tarybos galutiniam sprendimui įvykdyti. Kai įvykdomos Konkurencijos tarybos nutarimu, priimtu išnagrinėjus bylą, paskirtos sankcijos, laikinojo pobūdžio priemonės nebetaikomos.
Taigi, šiais atvejais ūkio subjektui, įtariamam padarius Konkurencijos įstatymo pažeidimą, Konkurencijos taryba turi teisę taikyti šias laikinojo pobūdžio priemones, kurios gali būti šios:
• įpareigoti ūkio subjektus nutraukti neteisėtą veiklą;
• gavus Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo sankciją, įpareigoti ūkio subjektus atlikti tam tikrus veiksmus, jeigu jų neatlikimas padarytų kitiems ūkio subjektams ar visuomenės interesams esminės žalos ar susidarytų nepataisomos pasekmės.
Prieš priimdama nutarimą taikyti laikinojo pobūdžio priemones, Konkurencijos taryba ūkio subjektui, įtariamam pažeidus Konkurencijos įstatymą, turi suteikti galimybę per nustatytą terminą duoti paaiškinimus. Konkurencijos tarybos sprendimas taikyti laikinojo pobūdžio priemones gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 1 mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos. Skundo padavimas laikinų priemonių taikymo nesustabdo.
Pažymėtina, jog tyrimo veiksmai, laikinojo pobūdžio priemonės ir ūkinės veiklos apribojimai gali būti atliekami tik turint teisėjo sankciją. Taigi, Konkurencijos tarybai priėmus nutarimą dėl tyrimo veiksmų, dėl laikinojo pobūdžio priemonių taikymo arba dėl ūkinės veiklos apribojimų, tarybos įgaliotas pareigūnas pateikia teismui prašymą šiuos veiksmus, priemones ar apribojimus sankcionuoti. Prašymas pateikiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šiame prašyme turi būti nurodytas ūkio subjekto pavadinimas, įtariamų pažeidimų pobūdis ir numatomi tyrimo veiksmai, taikytinos laikinojo pobūdžio priemonės arba ūkinės veiklos apribojimai. Prašymą dėl tyrimo veiksmų, laikinojo pobūdžio priemonių arba ūkinės veiklos apribojimų sankcionavimo išnagrinėja Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas ir priima motyvuotą nutartį prašymą patenkinti arba atmesti. Prašymas dėl tyrimo veiksmų, laikinojo pobūdžio priemonių arba ūkinės veiklos apribojimų sankcionavimo turi būti išnagrinėtas ir priimta nutartis ne vėliau kaip per 72 valandas nuo prašymo pateikimo momento. Tokiu atveju, jeigu Konkurencijos tarybos įgaliotas pareigūnas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo sprendimu atmesti prašymą, jis turi teisę per 7 dienas apskųsti teisėjo nutartį Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris turi išnagrinėti skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo nutarties ne vėliau kaip per 7 dienas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Konkurencijos tarybos įgalioti pareigūnai, baigę tyrimą, bylą su savo išvadomis ir pasiūlymais perduoda nagrinėti Konkurencijos tarybos posėdžiui arba Konkurencijos tarybos nustatyta tvarka tyrimą nutraukia. Apie priimtą sprendimą raštu pranešama pareiškėjui ir suinteresuotiems asmenims. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms arba jeigu ūkio subjektas nesilaiko šio įstatymo pagrindu nustatytų sąlygų ir įpareigojimų, Konkurencijos taryba turi teisę nutrauktą tyrimą atnaujinti.
Bylų dėl konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimas – tai antroji viso šio proceso stadija. Ir kalbant apie ją, visų pirma, reikėtų susipažinti su bylos nagrinėjimo proceso dalyviais, kurie įstatyme yra įvardinti šie:
1. Pareiškėjas (tyrimo iniciatorius);
2. Asmuo, įtariamas pažeidęs Konkurencijos įstatymą (įtariamas pažeidėjas);
3. Konkurencijos tarybos sprendimu kiti ūkio subjektai, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjama byla;
4. Valstybės valdymo ir savivaldos institucijų atstovai jų prašymu;
5. Konkurencijos tarybos sprendimu ekspertai, specialistai bei kiti asmenys.
Kitaip tariant, pareiškėjas, įtariamas pažeidėjas bei kiti ūkio subjektai, su kurių interesais tiesiogiai susijusi nagrinėjamoji byla – tai proceso šalys, kurioms gali atstovauti jų atstovai ir advokatai.
Procesas prasideda tuo, kad proceso šalims raštu pranešama apie įgaliotų pareigūnų išvadas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat pasiūloma raštu pateikti savo nuomonę. Apie bylos nagrinėjimą Konkurencijos taryba gali informuoti per visuomenės informavimo priemones.
Toliau procesas vyksta Konkurencijos tarybos posėdyje, kur byla nagrinėjama dalyvaujant proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams. Nesant proceso šalių, byla gali būti išnagrinėta tik tais atvejais, kai yra duomenų, jog joms buvo laiku pranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ir jeigu joms buvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus ir susipažinti su tyrimo išvadomis.
Labai svarbus akcentas kalbant apie bylos nagrinėjimo procesą – tai teisė būti išklausytam, duoti paaiškinimus ir susipažinti su tyrimo medžiaga. Kitaip tariant, tyrimo ir bylos nagrinėjimo stadijose proceso šalys turi teisę būti išklausytos ir duoti paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu. Pabaigus tyrimą, proceso šalims pateikiamos tyrimą atlikusio įgalioto pareigūno išvados raštu, taip pat sudaroma galimybė susipažinti su bylos dokumentais, išskyrus dokumentus, kuriuose yra kito ūkio subjekto komercinių paslapčių. Tokiais atvejais reikia šio ūkio subjekto sutikimo.
Be šios, proceso šalys ir kiti proceso dalyviai taipogi turi teisę bet kurioje tyrimo ar bylos nagrinėjimo stadijoje pateikti Konkurencijos tarybai prašymą dėl jų komercinių paslapčių apsaugos. Konkurencijos taryba ar jos įgaliotas pareigūnas turi priimti motyvuotą sprendimą dėl komercinių paslapčių apsaugos ir apie tai pranešti pareiškėjui. Pareiškėjas gali būti įpareigotas per nustatytą terminą pateikti dokumento išrašą be komercinių paslapčių, kuris įtraukiamas į bylą.
Kitas svarbus bylos nagrinėjimo principas – tai, jog bylos Konkurencijos tarybos posėdžiuose turi būti nagrinėjamos viešai. Konkurencijos taryba savo iniciatyva, įtariamo pažeidėjo arba kito suinteresuoto asmens prašymu gali paskelbti bylos nagrinėjimą uždaru tik tuo atveju, jeigu tai būtina siekiant apsaugoti valstybės paslaptis arba ūkio subjektų komercines paslaptis.
Bylos nagrinėjimo procesas baigiasi tuo, kad Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi bylą, turi teisę priimti nutarimą:
1. taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas;
2. nesant įstatymo nustatyto pagrindo, atsisakyti taikyti sankcijas;
3. nesant įstatymo pažeidimo, bylą nutraukti;
4. grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti.
Konkurencijos tarybos nutarime turi būti nurodytos šio įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Konkurencijos tarybos nutarimas turi remtis tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo, įtariamas Konkurencijos įstatymo pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus. Konkurencijos tarybos nutarimą, priimtą pagal šį straipsnį, gali pakeisti arba panaikinti tik teismas. Konkurencijos tarybos nutarimas arba jo išrašas įteikiamas proceso šalims.
Kaip ir bet kokiame bylos nagrinėjime, taip ir nagrinėjant konkurenciją ribojančius veiksmus, esti apeliacijos galimybė. Kitaip tariant, lieka Konkurencijos tarybos nutarimų apskundimo teisė, paaiškinama tuo, kad ūkio subjektai, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Konkurencijos tarybos nutarimus, priimtus pagal LR konkurencijos įstatymo 36 straipsnį, turi teisę skųsti proceso šalys. Skundas paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų nuo nutarimo įteikimo dienos arba jo rezoliucinės dalies paskelbimo “Valstybės žiniose”. Skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip.
Teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, priima vieną iš šių sprendimų:
1. Palikti nutarimą nepakeistą ir skundą atmesti;
2. Panaikinti nutarimą arba atskiras jo dalis ir grąžinti bylą
3. Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti;
4. Panaikinti nutarimą arba atskiras jo dalis;
5. Pakeisti nutarimą dėl atskirosios išimties suteikimo, koncentracijos, sankcijų arba laikinojo pobūdžio priemonių taikymo.
Europos sąjungoje konkurencijai skirtų procedūrinių taisyklių esminiai aspektai.
Kalbant apie Europos Sąjungos konkurencijai skirtas procedūrines taisykles, negalima apsieiti be Reglamento 17/62, kuris esti pagrindinis dokumentas, nustatantis konkurencijos teisės įgyvendinimo taisykles. Šis reglamentas buvo priimtas įgyvendinant Sutarties 87 straipsnį, kuris suteikė Tarybai teisę imtis priemonių, reikalingų taikant Sutarties 85 bei 86 straipsnius.
Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į pagrindinę taisyklę, reglamentuojančią ES konkurencijos teisės įgyvendinimą, kuri yra išdėstyta mūsų jau minėto reglamento 1 straipsnyje ir nustatančią, kad Sutarties 85 bei 86 straipsniuose apibūdinta praktika yra draudžiama, net jeigu ir nebuvo ankstesnio sprendimo šiuo klausimu. O tai reiškia ne ką kitą, kaip tai, jog įmonės negali teisintis tuo, kad atitinkamos institucijos nesiėmė veiksmų, nes tai nėra tinkamas argumentas aiškinantis dėl padaryto pažeidimo.
Susipažinus su pagrindine taisykle, reglamentuojančia ES konkurencijos teisės įgyvendinimą, reikia atskleisti ir esminius konkurencijai skirtų procedūrinių taisyklių aspektus, į kuriuos įeina ir konkurenciją ribojančių veiksmų nagrinėjimo procesas. Taigi, remiantis ES teisės literatūra, išskiriami tokie pagrindiniai konkurencijai skirtų procedūrinių taisyklių aspektai, kaip galimybė pasirinkti, panešimai apie susitarimus, Komisijos įgaliojimai atliekant tyrimą, Teisminiai Komisijos įgaliojimai, bausmės bei pirmosios instancijos teismo vykdoma kontrolė. Trumpai aptarsime jų esminius bruožus.
Pažymėtina, kad, susidūrusi su tokiais susitarimais ar praktika, kai galimi Sutarties 85 bei 86 straipsnių pažeidimai, Komisija turi gan platų pasirinkimą. Antai, ji turi galimybę pasirinkti atlikti štai šiuos veiksmus:
1. Gali paneigti konkretaus susitarimo ar praktikos prieštaravimą konkurencijai, tai yra, pagal individualius ar kolektyvinius įmonių pareiškimus patvirtinti, kad jos turimi duomenys nesuteikia pagrindo imtis procesinių veiksmų prieš tokią įmonę ar įmones;
2. Gali suteikti individualias išimtis pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį;
3. Gali pradėti tyrimą ir nuspręsti, kad pagal jos nustatytus faktus nėra pagrindo skirti bausmę;
4. Gali nubausti konkrečią įmonę ar įmones paskirdama baudą pagal Reglamento 15 str. ar pagal 16 str. nustatydama reguliuoti mokamą piniginę baudą;
Neretai esti atvejai, kuomet Komisija, atlikusi tyrimą, stengiasi padaryti neformalias išvadas, jie tik jai trūksta darbo jėgos bei išteklių, kad atlikusi reikalingas procedūras ir apsaugodama atsakovų interesus priimtų formalius sprendimus. Tokiu atveju procedūra baigiama administraciniu pranešimu, žinomu kaip nuraminimo raštas, kuris išsiunčiamas šalims ir kuriame Komisija nurodo, kad, jos nuomone, konkretus susitarimas ar praktika nepažeidžiant Sutarties 85 straipsnio 1 dalies arba tinka išimčiai.
Taipogi svarbūs pranešimai apie susitarimus. Tam, kad pagal Sutarties 85 straipsnio 3 dalį būtų suteikta individui išimtis, iniciatyvos turi imtis suinteresuota įmonė ar įmonės, pranešdamos Komisijai apie bet kurį įtartiną susitarimą, praktiką ar sprendimą.
Komisija taipogi turi atitinkamus įgaliojimus atliekant tyrimą:
• ji gali pradėti tyrimą savo iniciatyva, arba valstybės narės ar suinteresuotos privačios šalies prašymu;
• ji gali atsisakyti imtis veiksmų tik jeigu pirma atlieka atitinkamą preliminarų tyrimą ir taiko tinkamus įvertinimo būdus;
• ji turi itin plačias galimybes gauti reikiamai informacijai;
• ji turi pakankamai galimybių inspektuoti: 1). Nagrinėti buhalterines knygas ir kitus ūkinės veiklos įrašus; 2). Daryti kopijas ar išrašus iš tokių buhalterinių knygų ar ūkinės veiklos įrašų; 3). Reikalauti vietoje pateikti žodinius paaiškinimus; 4). Įeiti į bet kurias įmonės patalpas, valdas ar patikrinti transporto priemones.
Be tyrimo eigoje atliekamų veiksmų, Komisijai taipogi esti suteikti atitinkami įgaliojimai ir teisminio nagrinėjimo metu:
• Komisija pagal Bendrijos konkurencijos taisykles privalo suteikti galimybę tiriamai įmonei ar bet kurioms kitoms suinteresuotoms šalims prieš priimant sprendimą būti išklausytoms;
• Komisija parengia raštą, vadinamą prieštaravimų išdėstymu, ir paprašo, kad šalys į jį atsakytų per nustatytą terminą, o paprastai – per du mėnesius;
• Komisija imasi atitinkamų veiksmų, kad šalys galėtų susipažinti su visais bylos dokumentais, tačiau Komisijai gali būti neleidžiama susipažinti su dokumentais, kuriuos saugo teisininko ir jo kliento santykių apsaugos privilegija;
• Komisija turi teisę skirti dvejopas pinigines bausmes: baudas bei reguliariai mokamas baudas;
Taipogi treikėtų pažymėti tai, kad pagal Reglamento 17/62 17 straipsnį Teisingumo Teismas turi teisę peržiūrėti Komisijos sprendimus, kuriais yra skiriamos baudos ar reguliariai mokamos baudos. Be to, Teismo jurisdikcija gali būt lengvai išplėsta ir apimti konkurencijos taisyklių pažeidimo paneigimus bei pažeidimų nustatymą.
Na ir pabaigai, dar reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, vis dėlto, įgyvendinti ES konkurencijos teisę nebendradarbiaujant su nacionalinėmis valdžios institucijomis iš esmės būtų neįmanoma, todėl vietinės valdžios institucijos esti įtrauktos į įvairius šio teisės įgyvendinimo etapus ir toks jų vaidmuo yra įtvirtintas Bendrijos teisės aktuose. Taigi, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, visos aukščiau minėtos veiksmų, ribojančių konkurenciją, nagrinėjimo ypatybės taps nacionalinės teisės sudėtine dalimi. Beje, pastebėtina, jog naujasis LR Konkurencijos įstatymas iš esmės atitinka ES teisyną ir jam neprieštarauja, todėl didelių ir esminių pakitimų konkurencijos teisės įgyvendinime tapus ES nare, Lietuvoje neturėtų būti.
6. ĮMONIŲ BANKROTAS IR JO TEISINIS REGULIAVIMAS
Pažymėtina, jog literatūroje dažniausiai yra išskiriami du diametraliai priešingi požiūriai į bankrotą:
1. Vienų ekonomistų ir politikų požiūriu, įmonių bankrotas – tai neatsiejamas nuo rinkos santykių atributas, skatinantis technikos, gamybos bei visuomenės pažangą.
2. Kitų požiūriu, bankrotas – tai nuostolingas ne tik pačiai įmonei, bet ir visai visuomenei reiškinys, kadangi bankrutuojanti įmonė paprastai neatsiskaito su kreditoriais, įmonės darbuotojai lieka be darbo ir pan.
Manytume, jog tiek pirmasis bankroto apibrėžimas, tiek ir antrasis požiūris į bankrotą iš esmės konstatuoja tiesą, tačiau, autorės nuomone, vis dėlto, derėtų prisiminti, jog išoriškai natūraliam procesui dažnai reikia ir mokesčių mokėtojų lėšų: darbo jėgos perkvalifikavimas, įvairios socialinės išmokos, o kartais ir negrąžinti su valstybės garantija gauti kreditai kainuoja visai visuomenei, o ne tik konkrečiai įmonei. Todėl konstatuotina, jog bankroto reiškinys kelia problemą: kaip įstatymiškai reglamentuoti bankroto procedūrą, kad būtų kuo mažiau išlaidų visai visuomenei. Šis klausimas yra ypač aktualus jau vien tuo, kad, kaip minėjome, bankroto atvejų valstybėje išvengti neįmanoma. Kaip konstatuoja Stepanovas V. V., bankroto procesas – tai normalus ir gana svarbus rinkos sistemos elementas, atliekantis keletą reikšmingų funkcijų šalies ekonominiame gyvenime:
1. profilaktinė įmonių bankroto funkcija pasireiškia tuo, jog, siekdama išvengti su bankrotu susijusių nemalonumų (kaip žinome – gana nemažų), krizę patyrusios įmonės randa būdų patobulinti veiklą, o tai savo ruožtu naudinga ir vartotojams, ir visuomenei, valstybei.
2. skatinamoji įmonių bankroto funkcijos esmė yra ta, kad, bankrutuojančia paskelbta įmonė patiria tam tikrą kreditorių, teismo spaudimą- ji skatinama pertvarkyti savo verslą; drauge jai taikoma kai kurių finansinių lengvatų, numatytų Bankroto įstatyme.
3. “valomoji” įmonių bankroto atliekama funkcija yra svarbi uto, jog bankrutavusia pripažinta įmonė yra likviduojama, t.y. pašalinama iš ekonominio šalies gyvenimo, kad netrukdytų kitoms, sėkmingai veikiančioms.
Įmonių bankroto procesą, kuris suvokiamas kaip teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma, Lietuvoje reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas bei kiti teisės aktai. Visos bankroto bylos, pradėtos iki 1997 m. spalio 1 d., yra vykdomos pagal 1992 metų Įmonių bankroto įstatymą, o vėlesnės – pagal įstatymą, priimtą 1997 metų birželio 17 d. Kartu su pastaruoju įstatymu buvo priimta dešimt kitų įstatymų pakeitimų ir papildymų. Pašalinus nuo 1992 metų galiojusio įstatymo trūkumus bei įvertinus praktinį šio proceso patyrimą tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, bankroto procesas tapo aiškesnis, visas procesas – šiek tiek efektyvesnis.
Nagrinėjant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto proceso trukmę duomenys rodo, kad labai didelis užsitęsusių bankroto bylų skaičius. 2001 metais buvo tirtos įmonių nemokumo bei bankroto bylų užsitęsimo priežastys bei pasekmės. Atliktos apklausos bei surinktos informacijos rezultatai parodė, kad pagrindinės įmonių bankroto procedūrų užsitęsimo priežastys yra įmonių vadovams ar kitiems asmenims iškeltos baudžiamosios bylos, maža bankrutuojančių įmonių turto paklausa bei visiškas turto nebuvimas įmonės administravimo išlaidoms padengti.
Sukaupta ir išanalizuota informacija apie nemokias ir nuostolingas įmones nuo 1993 m. iki 2001 m. parodė, kad pagrindinės įmonių nemokumo ir nuostolingos veiklos priežastys yra:
• žemas įmonių gamybinių pajėgumų panaudojimas;
• kuro, energetinių resursų, vietinių žaliavų ir kitų materialinių išteklių neracionalus panaudojimas;
• įmonių valdymo organų neveikimas, laiku nesiimant priemonių spręsti klausimo dėl bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimo, bendrovės likvidavimo ar įstatinio ir nuosavo kapitalo skirtumo padengimo akcininkų papildomais įnašais, ko pasėkoje įmonės eilę metų kaupia nuostolius;
• įmonių nesugebėjimas prisitaikyti prie rinkos sąlygų bei konkuruoti;
• lėtas didelių įmonių restruktūrizavimas, agresyvumo, ieškant naujų rinkų, stoka;
• teikiamų įmonių finansinių atskaitomybių (balansų) griežtos kontrolės, nustatant pažeidimus, nebuvimas.
2002 m. gruodžio 10 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo 11 ir 22 straipsnių papildymo įstatymą Nr. IX- 1272. Įstatyme numatoma, kad teismas, skirdamas asmenį administratoriumi, jo kandidatūrą privalo suderinti su institucija, kurią Vyriausybė yra įgaliojusi kontroliuoti administratorių veiklą. Šiuo metu šias funkcijas atlieka Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos. Be to, Įmonių bankroto įstatymas buvo papildomas nuostata, kad kreditorių susirinkimuose turi teisę dalyvauti ir savivaldybės, kurios teritorijoje yra bankrutuojančios įmonės nekilnojamasis turtas, įgaliotas atstovas.
2002 m. lapkričio 19 d. Seimas priėmė Lietuvos Respublikos Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 5, 6, 7, 13, 17, 26 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. IX-1201. Įstatymo pakeitimai ir papildymai priimti siekiant Įmonių restruktūrizavimo įstatymą suderinti su naujo Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso nuostatomis.
Taigi LR Įmonių bankroto įstatymo tikslas yra reglamentuoti juridinių asmenų bankrotą tam, kad bankrotas vyktų operatyviai, sklandžiai ir padėtų kuo geriau patenkinti bankrutuojančio juridinio asmens kreditorių interesus. Šio proceso sklanda yra itin svarbi, kadangi bankroto procedūra yra vienas iš kreditorių teisių gynimo būdų, tačiau dažnai kreditoriai nesiryžta kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo manydami, kad tai yra paini procedūra, kuri gali nemažai kainuoti, o atsižvelgiant į bankroto bylos esmę ir nustatytas išieškojimo eiles, dažnai visiškai ar didžiosios kreditoriaus reikalavimo dalies neįmanoma patenkinti. Pažymėtina ir tai, kad net tokiu atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės turto užtenka patenkinti bent dalį kreditoriaus reikalavimo, tai kreditorius atgauna savo pinigus tik baigus visas bankroto bylos procedūras ir teismui priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos, o tai gali užtrukti ne vienerius metus. Todėl neabejotinai svarbu žinoti bankroto bylos iškėlimo tvarką ir pagrindines problemas, kylančias bankroto bylos iškėlimo metu, taip pat ir kitus minėtuose įstatymuose reglamentuojamus klausimus.
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnis numato, jog šis įstatymas reglamentuoja įmonių bankroto procesą. Įstatymas taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms, įregistruotiems Lietuvos Respublikoje įstatymų nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės ūkio įmonių, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir kitų įmonių bei įstaigų bankroto proceso ypatumus gali nustatyti kiti šių įmonių ir viešųjų įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai. Pažymėtina, jog kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Norėtųsi pastebėti tai, jog šia nuostata yra siekiama apsaugoti bankrutuojančias įmones nuo neišvengiamų įstatymų kolizijų bankroto procese, bet minėtos nuostatos nekonkretumas praktikoje neleidžia pasiekti šio tikslo. Be to, pastebėtina, kad naujajame Įmonių bankroto įstatyme nėra numatyta, kokių tikslų šiuo įstatymu siekiama, o tokių tikslų įtvirtinimas padėtų tinkamai spręsti įmonės bankroto eigoje iškilusius klausimus.
Įmonės diagnostikos problematika iš esmės koncentruojama į tai, kaip nustatyti, kad įmonė yra nemoki ir kada tikslinga jai kelti bankroto bylą. Būtų galima skirti du bankroto diagnostikos klausimo aspektus:
1. pirma, pačiai įmonei labai svarbu turėti aiškius kriterijus, iš kurių būtų sprendžiama apie artėjimą prie kritinės ribos;
2. antra, reikia aiškaus kriterijaus, kuris leistų išoriniams įmonės atžvilgiu rinkos dalyviams diagnozuoti bankroto būseną ir priimti iš to išplaukiančius sprendimus.
Bankroto procedūros efektyvumas tiesiogiai priklauso nuo formaliai reglamentuotų nemokumo kriterijų, todėl ir problemą analizuosime būtent šiuo aspektu. Naujajame Įmonių bankroto įstatyme iš esmės keičiama įmonių nemokumo sąvoka. Pagal Įmonių bankroto įstatymą įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji laiku neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) ir šių jos įsipareigojimų suma yra ne mažesnė kaip dešimt tūkstančių litų ir viršija pusę jos turto (2 straipsnio 8 dalis). Taigi naujajame įstatyme, siekiant apsidrausti nuo padarinių, kylančių iš turto balansinės vertės ir jo rinkos kainos neatitikino, pakeičiamas pagrindinis įmonės nemokumo kriterijus – įmonės skolos sulyginamos su puse jos turto.
Įmonės nemokumo sąvokos pataisymas, numatant, kad įmonė yra nemoki, jei jos įsipareigojimai viršija pusę jos turto, sudaro galimybę anksčiau pradėti bankroto procedūrą. Atrodytų, kad taip sudaromos palankesnės sąlygos patenkinti kreditorių reikalavimus. Tačiau bankroto procedūros gali būti inicijuotos net toms įmonėms, kurios turi tik laikinų sunkumų, nors apskritai yra pajėgios normaliai dirbti ir atsiskaityti su kreditoriais be bankroto procedūrų. Visų pirma, vien tik turimo turto ir įsipareigojimų santykis gali nedaug tepasakyti, nes esminis dalykas šiuo atveju yra įsipareigojimų vykdymo terminas. Antra, tik tuomet, kai turtas tampa mažesnis už įsipareigojimus, galima pagrįstai kalbėti apie negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais
Be abejo, pritartina tam, kad nemokumui nustatyti būtina lyginti įmonės įsipareigojimus su jos turtu rinkos, o ne balansine verte, nes būtent turto lyginimas su rinkos verte atskleidžia realią įmonės padėtį. Tačiau šios nuostatos įgyvendinimas yra neaiškus ir gali sukelti nemažai keblumų. Visų pirma, pagal nemokumo apibrėžimą neaišku, kokiais metodais turi būti vertinamas turtas ir įsipareigojimai, kas vertins ir kokiais terminais, ar bus vertinama pati įmonė kaip verslas, ar bus vertinamos įmonės turimos reikalavimo teisės ir t.t.
Atkreipiame dėmesį ir į tai, kad Įmonių bankroto įstatymas nustato terminą, per kurį įmonė turi atsiskaityti su kreditoriais. Pagal 2 straipsnio 8 dalį įmonė yra nemoki, jei ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas. Tačiau šalys sutartyje gali numatyti ilgesnius nei trys mėnesiai atsiskaitymo terminus ir yra netikslinga Bankroto įstatymu nepripažinti tokių sutarčių sąlygų. Čia reikėtų atskirti atvejus, kada įmonė yra skolinga privatiems subjektams, o kada valstybei, griežčiau reglamentuojant pastarosios galimybes inicijuoti bankroto bylą, todėl reikėtų numatyti šalių susitarimu nustatytų terminų prioritetą įstatyme įtvirtintų terminų atžvilgiu.
Taigi, šiandien pagal galiojančio Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, ieškininį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo galima paduoti tik tada, kai yra bent vienas iš LR Įmonių bankroto įstatymo 4 str. nurodytų pagrindų:
1. įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų. Reikia pažymėti, kad šiuo pagrindu gali kreiptis ne tik dabar bankrutuojančioje įmonėje dirbantys darbuotojai, bet ir anksčiau joje dirbę asmenys. Tiek dabartinių, tiek buvusių darbuotojų teisės bankroto byloje vienodos ir buvusių darbuotojų reikalavimai, taip pat kaip esamų, tenkinami pirma eile;
2. įmonė laiku nemoka už pateiktas prekes, atliktus darbus, negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų įsipareigojimų;
3. įmonė laiku nesumoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų;
4. įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali ar neketina vykdyti įsipareigojimų. Viešas paskelbimas nesukelia jokių problemų ir suteikia pagrindą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau kas slepiasi po žodžiais “ar kitaip praneša kreditoriui, kad negali ar neketina vykdyti įsipareigojimų”? Tarkim, ar užtenka to, kad skolininko įmonės vadovas telefoninio pokalbio arba konfidencialių derybų su kreditoriumi metu pyktelėjęs pasakė, kad nesiruošia ar negali įvykdyti įsipareigojimų? Manyčiau, kad “kitoks pranešimas” turėtų būti suprantamas kaip skolininko įgalioto ir atsakingo asmens (dažniausiai administracijos vadovo) parašu ir antspaudu patvirtintas rašytinis dokumentas, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai būtų pasakyta, kad skolininkas negali ar neketina įvykdyti savo įsipareigojimų;
5. įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties teismo antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.
Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo gali pateikti Įmonių bankroto įstatymo 5 str. nurodyti šie asmenys:
 kreditoriai (kreditorius). Kas laikomi kreditoriais, yra nustatyta įstatymo 3 str.;
 savininkas (savininkai). Kas laikoma savininku, nustatyta įstatymo 2 str. 9 d;
 įmonės administracijos vadovas;
 likviduojamos įmonės likvidatorius, jei likvidavimo proceso metu nustato įmonės nemokumą, tai per 15 dienų privalo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Ieškovu bankroto byloje laikomas kreditorius (kreditoriai), pateikęs teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Savininkas, įmonės administracijos vadovas ar likvidatorius bankroto byloje yra prilyginami CPK 55 str. 1 d. nurodytiems asmenims, t.y. asmenims ginantiems valstybės ar kitų asmenų teises, nes Įmonių bankroto įstatymas numato jų teisę kreiptis su pareiškimu, o toks kreipimasis gina kreditorių ir kitų asmenų teises ir teisėtus interesus.
Tačiau bankroto byloje pareiškėjų teisės yra labiau apribotos (bankroto bylos nagrinėjamos pagal civilinio proceso taisykles ieškininės teisenos tvarka, išskyrus išimtis, kurias nustato Įmonių bankroto ir kiti įstatymai, Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 1 d., CPK 1 str. 2 d.,), negu CPK suteikia ieškovui ar CPK 55 str. 1 d. numatytiems asmenims, nes atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo galima tik kol teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą.
Atsakovu bankroto byloje yra skolininkas, t.y. įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą. Priėmus nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas privalo paskirti įmonės administratorių ir nuo šio momento valdymo organai netenka savo įgalinimų, nes kitaip susidarytų situacija, kai administracijos vadovas, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atstovauja abiem bylos šalims, nes jis prilyginamas CPK 55 str. 1 d. numatytiems asmenims ir tuo pačiu metu turėtų įgalinimus atstovauti atsakovą – bankrutuojančią įmonę.
Ieškovo teismui paduodamas ieškininis pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo yra apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Kadangi reikalavimas šios kategorijos byloje reiškiamas ne dėl konkretaus turto, o dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y. dėl bankroto procedūrų vykdymo, jis laikytinas neturtiniu reikalavimu ir turi būti apmokamas CPK 104 str. 1 d. 8 punkte nustatytu 50 Lt žyminiu mokesčiu, jį indeksuojant pagal CPK 104 str.
Po bankroto bylos iškėlimo į bylą įstoję kreditoriai, nuo teismo nutarties patvirtinti jų finansinius reikalavimus bankrutuojančiai įmonei, pripažįstami trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų (CPK 39 str.), nes jie į bylą įstojo turėdami tikslą ne inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsakovui, o patenkinti savo finansinius reikalavimus skolininkui jau iškeltoje bankroto byloje.
Todėl kreditoriai, kurie nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, neturi jokių procesinių teisių iki bankroto bylos iškėlimo. Aukščiausiasis Teismas vienoje iš savo bylų nurodė, kad trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų yra laikomi ir specialios paskirties bendrovių akcininkai, kadangi tokių bendrovių veikla susijusi su visuomenės ar jos dalies interesų tenkinimu, o akcininkas (akcininkai) yra tiesiogiai atsakingi už visuomenės ar jos dalies interesų tenkinimą.
Pažymėtina, jog teismai privalo patikrinti, kad asmenys, paduodami teismui pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo, laikytųsi Įmonių bankroto įstatymo 6-8 str. išdėstytų reikalavimų.
6 str. 2 d. numatyta ikiteisminė ginčo reguliavimo tvarka, privaloma kreditoriui. Kreditorius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonės administracijos vadovui raštu.
Pranešime privalo būti nurodyti neįvykdyti įmonės įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per pranešime nurodytą kreditoriaus terminą, kuris negali būti trumpesnis kaip 30 dienų, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Bet kokiu atveju, kreditorius gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ne anksčiau, kaip praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti arba, kai terminas nenustatytas, praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus.
Jeigu kreditorius remiasi tuo pagrindu, kad teismo antstolis grąžino vykdomąjį dokumentą dėl to, kad įmonė neturi jokio turto ar pajamų, iš kurių būtų įmanoma išieškoti skolas, tai kreditorius ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo vykdomųjų dokumentų grąžinimo dienos gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu atveju jam neprivaloma laikytis aukščiau išvardytų formalumų siųsti pranešimą įmonės administracijos vadovui ir laukti tris mėnesius nuo termino įsipareigojimams įvykdyti praleidimo dienos.
Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. numatyta, kad įmonės, paskelbusios kreditoriams apie tai, kad ji negali ar neketina vykdyti įsipareigojimų, administracijos vadovas ar savininkas pateikia pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
Jeigu to nepadaro administracijos vadovas ar savininkas, tai kreditorius, remdamasis šiuo pagrindu gali pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir neprivalo siųsti pranešimo administracijos vadovui apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir laukti, kol praeis trys mėnesiai po termino, nustatyto skolininko įsipareigojimams įvykdyti.
Kadangi kreditorius neturi galimybių žinoti visus likusius įmonės kreditorius ir skolininkus, visų skolininko įsipareigojimų dydį, neturi skolininko finansinių atskaitomybių, tai jis pareiškimo dėl bankroto bylos ir pridedamų dokumentų kopijas privalo pateikti administracijos vadovui, kuris ne vėliau kaip per penkias dienas nuo tokių dokumentų gavimo dienos privalo pateikti teismui kreditorių ir skolininkų sąrašą, įsipareigojimų ir skolų dydį, nurodyti atsiskaitymo terminus, paskutinių ir einamųjų metų laikotarpio iki kreditoriaus pareiškimo pateikimo teismui dienos finansines atskaitomybes, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimą ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus.
Įdomu pastebėti, kad įmonės likvidatoriui pateikiant pareiškimą dėl bankroto bylos užtenka pateikti finansinę atskaitomybę tik už laikotarpį nuo sprendimo likviduoti įmonę priėmimo dienos iki pareiškimo padavimo dienos.
Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. numatyta, kad jeigu įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tai įmonės administracijos vadovas ar savininkas privalo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Tokia nuostata skirta ginti kreditorių interesus, tačiau visiškai neapsaugo kreditorių teisių, jeigu įmonės vadovai ir savininkai yra nesąžiningi ir nevykdo jiems priskirtų pareigų. Ir nors Administracinių teisės pažeidimų kodekso 50(6) str. įmonių administracijos vadovams yra numatyta administracinė bauda nuo 5000 iki 50 000 Lt už kreditorių teisių pažeidimą (taip pat ir už pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui nepateikimą), tačiau neteko girdėti, kad nors vienas bankrutavusios ar bankrutuojančios įmonės vadovas būtų nubaustas remiantis šiuo ATPK straipsniu, nors pagrindas tam yra dagelyje bankroto bylų.
Rengdamasis nagrinėti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo teismas turi būti aktyvus, nes to reikalauja viešas interesas. Įmonių bankroto įstatymo 9 str. suteikia labai plačias galimybes ir teises teismui surinkti visą reikalingą informaciją apie skolininką ir jo finansinę būklę.
Jis gali įpareigoti savininką, valdybos narius, administracijos vadovą, vyr. finansininką, likvidatorių ir kitus atsakingus įmonės darbuotojus, net ir tuos, kurie buvo atleisti per 12 mėnesių iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dienos, pateikti visus bankroto bylai nagrinėti ir įmonės turto įvertinimui reikalingus dokumentus, kviesti aukščiau minėtus asmenis ir kreditorius atvykti į teismą ir duoti paaiškinimus.
Gavęs pareiškimą iškelti bankroto bylą teismas tiek dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, tiek savo iniciatyva gali (beveik visuomet ir pritaiko) ieškinio užtikrinimo priemones. Vadovaujantis CPK 155 str. 2 d. nuostatomis, teismas gali pritaikyti ir laikinąsias ieškinio užtikrinimo priemones net ir nepadavus ieškininio pareiškimo, jeigu to prašo ieškovas.
Kadangi prie prašymo reikia pridėti įrodymus apie tai, kad skolininkui yra išsiųstas pranešimas apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tai CPK 155 str. numatytas 14 dienų terminas ieškiniui pareikšti netaikomas, nes Įmonių bankroto įstatymo 6 str. 2 d. nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų terminą, po kurio įgyjama teisė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.
Pažymėtina, jog teismas arba teisėjas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos priima nutartį iškelti ar atsisakyti iškelti bankroto bylą. Teismas turi teisę dėl svarbių priežasčių pratęsti pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme terminą, bet ne ilgiau kaip vieną mėnesį.
Pasirengimo nagrinėti bankroto bylą teisme esmė yra nustatyti visą skolininko turimą turtą ir jo įsipareigojimus tam, kad būtų įmanoma įvertinti skolininko mokumą ar nemokumą.
Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 3 d. nustatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu: 1. įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus; 2. įmonei iškelta restruktūrizavimo byla.
Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d nustatyta, kad bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš dviejų sąlygų.
1 sąlyga: įmonė yra nemoki
Šiuo metu galiojantis Įmonių bankroto įstatymas leidžia daug anksčiau pradėti bankroto bylos procedūrą, kadangi įmonė nemokia laikoma jau nuo to momento, kai jos įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, o anksčiau reikėjo, kad įmonės įsipareigojimai būtų lygus ar viršytų jos turimą turtą. Kitaip tariant, nemokumo kartelė buvo sumažinta du kartus. Atrodytų, kad taip sudaromos palankesnės sąlygos patenkinti kreditorių reikalavimus. Tačiau Laisvosios rinkos instituto nuomone, įgyvendinus šias pataisas bankroto procedūros galės būti inicijuotos net toms įmonėms, kurios turi tik laikinų sunkumų, nors apskritai yra pajėgios normaliai dirbti ir atsiskaityti su kreditoriais be bankroto procedūrų.
Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo byloje yra pasisakęs, kad sprendimas pripažinti įmonę bankrutavusia ir ją likviduoti gali būti priimamas tik po to, kai bus išnagrinėti bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareikšti teisme ieškiniai dėl įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais, todėl administratoriaus pareikštų ieškinių nagrinėjimo rezultatai gali turėti įtakos bankrutuojančios įmonės mokumo atstatymui.
Tokiu būdu bankroto bylos iškėlimo metu neįmanoma būti šimtu procentu įsitikinus, kad įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, ir galutinis sprendimas dėl įmonės mokumo priimamas tik išnagrinėjus įmonės bankroto administratoriaus ieškininius pareiškimus dėl įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Darydamas išvadą apie įmonės nemokumą, teismas įmonės turtą įvertina balansine verte, o tais atvejais, kai yra ginčas tarp šalių arba teismui kyla abejonių dėl turto vertės, teismas gali skirti ekspertizę turto rinkos kainai nustatyti. Dažnai įmonės turto balansinė vertė pakankamai ženkliai gali skirtis nuo turto rinkos vertės, todėl, remiantis vienoje Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje pateiktu išaiškinimu, paskirtai ekspertizei nustačius turto rinkos vertę, teismas šį turtą vertina ne balansine, o rinkos verte. Pažymėtina, jog išlaidos apmokėti ekspertizei yra paskirstomos, įmokamos ir išieškomos remiantis bendromis CPK 110, 111 str. numatytomis taisyklėmis.
Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 “Dėl įstatymų taikymo bankroto bylose” 6 dalyje pasakyta, kad sumos, skirtos apmokėti auditorių darbą pagal teismo pavedimą, išmokamos jiems remiantis Vyriausybės 1992 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 38 “Liudytojams, nukentėjusiems, ekspertams, specialistams, vertėjams, kviestiniams ir kitiems šaukiamiems asmenims išmokėtinų sumų dydžio nustatymo ir apmokėjimo tvarka”.
Dar viena problema įvertinant įmonės nemokumą kyla tada, kai reikia nuspręsti dėl neribotos atsakomybės juridinių asmenų nemokumo. Personalinės įmonės ar tikrieji ūkinių bendrijų nariai už įmonės prievoles atsako ir savo asmeniniu turtu, todėl kyla klausimas: ar sprendžiant personalinės įmonės ar tikrosios ūkinės bendrijos nemokumo klausimą įmonės įsipareigojimus reikia lyginti ir su personalinės įmonės ar tikrųjų ūkinės bendrijos narių asmeniniu turtu?
Manytume, kad, sprendžiant apie neribotos atsakomybės įmonės nemokumą, teismas turėtų įvertinti tik įmonės turtą, nes jis apskaitomas atskirai nuo personalinės įmonės savininko ar nuo ūkinės bendrijos tikrojo nario turto ir Įmonių bankroto įstatyme numatyta, kad nemokumas nustatomas atsižvelgiant tik į įmonės balanse įrašyto turto vertę. Tačiau tam, kad būtų apsaugotos kreditorių teisės tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo jos savininko ar narių turto, teismo paskirtam bankrutuojančios įmonės administratoriui savininko ar narių asmeninis turtas natūra neperduodamas, tačiau įmonės savininkas ar tikrasis (tikrieji) narys privalo pateikti viso jo asmeninio turto sąrašą, įskaitant ir bendrąja jungtine nuosavybe priklausantį turtą, o teismas privalo imtis priemonių, kad toks turtas būtų išsaugotas iki bankroto bylos išnagrinėjimo pabaigos.
Jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti neužtenka neribotos atsakomybės juridinio asmens turto, tai reikalavimai tenkinami ir iš savininkų ar tikrųjų narių asmeninio turto.
2 sąlyga: įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų
Ši sąlyga nereikalauja nustatinėti įmonės nemokumo, nes Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d. numatyta, kad bankroto byla gali būti iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš dviejų aukščiau minėtų sąlygų.
Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja bankroto bylos iškėlimo procesinės tvarkos, todėl turi būti taikomos bendros CPK taisyklės. Bankroto bylos iškėlimas ar atsisakymas iškelti bankroto bylą yra procesinis veiksmas, sukeliantis teisines pasekmes ne tik bylos šalims, bet ir kitiems asmenims, todėl teismas sudėtingas bylas (pvz.: didelė įmonė, kurioje dirba daug darbuotojų, didelis įsiskolinimas ir pan.) turėtų nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.
Tačiau dažniausiai bankroto bylos iškėlimo klausimą teismas sprendžia rašytinio proceso tvarka, neinformuojant šalių apie posėdžio vietą ir laiką.
Bankroto bylos iškėlimo stadija baigiasi teismui priėmus nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo ar atsisakymo iškelti bankroto bylą. Teismo nutartį galima apskųsti per 7 dienas nuo nutarties paskelbimo arba gavimo dienos.
Siekiant apsaugoti bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, svarbiausia yra sudaryti jų sąrašą bei nustatyti reikalavimų dydį. Bendras reikalavimų dydis yra pagrindinis įmonės nemokumo ir bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo kriterijus.
Pareikšti kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei svarbu ir dėl to, kad norint nurašyti nepadengtą reikalavimo sumą į beviltiškas skolas, reikia įrodyti, kad kreditorius siekė visomis, teisiškai leidžiamomis ir prieinamomis, priemonėmis susigrąžinti skolą.
Nepareiškus kreditorinio reikalavimo bankrutuojančiai įmonei, vargu ar būtų laikoma, kad kreditorius išnaudojo visas įmanomas galimybes susigrąžinti skolą, ir dėl to jis negalėtų tokios skolos priskirti beviltiškų skolų kategorijai.
Pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 3 str. bankrutuojančios įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų:
1. mokesčių, privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų nemokėjimo atveju – valstybės institucijos, įpareigotos juos surinkti;
2. darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai);
3. žalos atlyginimo prievolės dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga perėjimo valstybei Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nustatytais atvejais – Vyriausybės įgaliota institucija;
4. valstybės vardu gautų paskolų ir paskolų, gautų su valstybės garantija, negrąžinimo atveju – Finansų ministerija;
5. fiziniai ir juridiniai asmenys, pardavę žemės ūkio produkciją;
6. kiti kreditoriai.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 16 str. nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai pasibaigę. Iškėlus bankroto bylą, reikalavimus gali pareikšti net ir tie kreditoriai, kurių reikalavimų terminas dar nėra pasibaigęs.
Preliminarus kreditorių sąrašas yra nustatomas jau bankroto bylos iškėlimo momentu, nes Įmonių bankroto įstatymo 7 ir 8 str. nustatyta, kad likvidatoriui, administracijos vadovui ar savininkui teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo yra privaloma prie pareiškimo pridėti žinomų įmonės kreditorių sąrašus, kuriuose nurodomi jų adresai, reikalavimų sumos bei atsiskaitymo terminai.
Įmonės administracijos vadovas, gavęs kreditoriaus pareiškimą bankroto bylai iškelti, ne vėliau kaip per penkias dienas nuo pareiškimo gavimo dienos privalo teismui pateikti visų žinomų kreditorių sąrašą, jų reikalavimų dydžius bei atsiskaitymų terminus. Taip yra nustatomas preliminarus kreditorių sąrašas, kuris vėliau naudojamas informuojant kreditorius apie jų teisę pareikšti reikalavimus bankrutuojančiai įmonei.
Norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad bankrotas skaudžiausiai paliečia įmonių dirbančiuosius. Anksčiau dažnai buvo bandoma sudaryti iliuziją, kad atidėliojant bankroto procesą, stengiamasi gelbėti būtent dirbančiuosius. Kaip parodė praktika, tai klaidinga ir netgi žalinga įmonių savininkų ir valdymo organų pozicija. Laiku iškelta bankroto byla dar gali padėti įmonei atsigauti.
Anksčiau daugelyje įmonių likusio turto neužtekdavo net atsiskaityti su įmonių dirbančiaisiais. Prasiskolinusių įmonių turtą pagal atskirų kreditorių ieškinius areštuodavo ir pardavinėdavo teismo antstoliai. Tokiu būdu dažnai už menką kainą parduodami technologiniai įrengimai ar jų dalys, ir tokia įmonė, net nepaliesta bankroto procedūrų, negalėdavo vykdyti įprastinės savo veiklos.
Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 4 d. 5 punkte nustatyta, kad, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas nustato laikotarpį, ne trumpesnį kaip 30 dienų ir ne ilgesnį kaip 45 dienos nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus.
Teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, per dešimt dienų nuo nutarties priėmimo dienos privalo pranešti (dažniausiai paveda tai atlikti įmonės administratoriui) apie bankroto bylos iškėlimą:
1. įmonei, kreditoriams, visiems asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems, saugantiems arba kitais pagrindais naudojantiems ar valdantiems įmonės turtą; Finansų ministerijai, jeigu įmonė yra valstybės vardu gautos paskolos arba paskolos, kuriai suteikta valstybės garantija, gavėja; mokesčių, privalomojo socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo administratoriams; kredito įstaigoms bei draudimo įmonėms, aptarnaujančioms šią įmonę; valstybės, savivaldybės bankrutuojančios įmonės steigėjui ar įmonei atstovaujančiai institucijai, taip pat Vertybinių popierių komisijai, jeigu bankroto byla iškelta akcinei bendrovei;
2. teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perimti šių bylų nagrinėjimą. Pranešti tardymo organams ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti bankrutuojančios įmonės kreditorių civiliniai ieškiniai, ir perimti nagrinėti visus su šiais ieškiniais susijusius dokumentus. Pranešti tardymo organams ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose areštuotas bankrutuojančios įmonės turtas, ir perimti turto arešto dokumentus. Pranešti teismo antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos turto arešto. Toks pranešimas privalo būti pateiktas per dešimt dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą dienos, o nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėja jos neapskundus per septynias dienas nuo jos paskelbimo ar įteikimo dienos.
Tokiu atveju visi kreditoriai turi pakankamai laiko pareikšti savo reikalavimus teismui per jo nustatytą terminą, nes dažniausiai apie tokią galimybę jiems pranešama dar neįsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, o teismo nustatytas terminas reikalavimams pareikšti pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
Pranešimas apie bankroto bylos iškėlimą yra skelbiamas “Valstybės žinių” priede “Informaciniai pranešimai” tam, kad būtų informuoti visi suinteresuoti asmenys, ne vien tik pagal įmonės dokumentus žinomi kreditoriai. Teisė ginčyti nepagrįstus reikalavimus.
Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 10 punkte nustatyta, kad įmonės administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės finansinės apskaitos dokumentus, sudaro visų įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį teismui tvirtinti. Pažymėtina tai, jog administratoriui yra suteikta teisė ginčyti nepagrįstus kreditorių reikalavimus. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs šią administratoriaus teisę taip, kad administratorius turi teisę pateikdamas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašą informuoti teismą apie tai, kurių kreditorių, kokius reikalavimus ir kokiu pagrindu jis laiko nepagrįstais, tačiau jis negali pats nuspręsti apie reikalavimo pagrįstumą ir atsisakyti pateikti gautus reikalavimus teismui.
Įmonių bankroto įstatymo 26 str. nustatyta, kad kreditorių reikalavimus gali patvirtinti ar atmesti tik teismas. Nepriklausomai nuo to, ar kreditorius finansinius reikalavimus pateikė tiesiogiai įmonės administratoriui, ar kreditoriaus civilinis ieškinys buvo perduotas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui iš baudžiamosios bylos ar kitos civilinės bylos, klausimą dėl kreditorinių reikalavimų pagrįstumo ir jų dydžio sprendžia bankroto bylą nagrinėjantis teismas, tvirtindamas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą.
Tačiau bankroto bylą nagrinėjantis teismas negali atsisakyti tvirtinti reikalavimų ir nagrinėti jų pagrįstumo, jeigu jie patvirtinti kito teismo įsiteisėjusiu sprendimu tarp tų pačių asmenų ar įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (kiek tai liečia civilines teisines pasekmes) (LR CPK 61, 62 str.).
Visi reikalavimai per teismo nustatytą terminą pateikiami administratoriui, kuris sudaro visų kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą ir pateikia jį tvirtinti teismui. Taip pat teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti jau po teismo nustatyto reikalavimams pareikšti termino, tačiau tik tuo atveju, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis.
Iš teismų praktikos galima teigti, kad vieni teismai formaliai vertina termino reikalavimams pateikti praleidimo priežastis ir tvirtina reikalavimus net nepateikus įrodymų, kad nurodytos priežastys iš tikrųjų egzistavo, o kiti teismai įdėmiai patikrina termino praleidimo priežastis ir reikalauja pateikti įrodymus apie jų egzistavimą bei įvertina tokių priežasčių realią įtaką termino praleidimui.
Tais atvejais, kai bankroto bylą nagrinėjančiam teismui perduodami kreditoriaus civiliniai ieškiniai Baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, laikoma, kad teismo nustatytas terminas reikalavimams pareikšti nėra praleistas, jeigu civilinis ieškinys buvo pateiktas iki teismui priimant nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos.
Svarbus klausimas yra ir jau pareikštų reikalavimų tikslinimas. Štai Įmonių bankroto įstatymo 26 str. 1 d. numato galimybę tikslinti jau pareikštus reikalavimus, susijusius su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomos įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams). Iš pavyzdinio reikalavimų, kuriuos galima tikslinti, sąrašo galima spręsti, kad tikslinami tik tokie reikalavimai, kurie negalėjo būti visiškai tiksliai apskaičiuoti ir pareikšti per teismo nustatytą terminą reikalavimams pareikšti. Pavyzdžiui, įmonei iškėlus bankroto bylą ji turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu tai mažina dėl bankroto patiriamus nuostolius, todėl dėl tokios veiklos atsiranda mokesčių, kurie per teismo nustatytą terminą negalėjo būti įtraukti į VMI reikalavimą, nes tuo metu dar nebuvo atsiradusi pareiga skaičiuoti ir mokėti mokesčius už laikotarpį po bankroto bylos iškėlimo, todėl VMI reikalavimo dydis gali būti tikslinamas.
Bankroto metu įmonėje gali ir toliau dirbti darbuotojai, todėl “Sodra” gali taip pat tikslinti savo reikalavimo dydį.
Reikalavimai gali būti tikslinami tik kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Aukščiausiasis Teismas ne vienoje savo byloje yra patvirtinęs šią nuostatą, nes, priėmus sprendimą likviduoti bankrutuojančią įmonę, civilinės bankroto bylos nagrinėjimas pasibaigė, todėl tapo nebegalimas kreditorių reikalavimų sąrašo tvirtinimas, taip pat ir keitimas. Įsiteisėjus teismo sprendimui likviduoti įmonę dėl bankroto, prasidėjo įmonės likvidavimo, t. y., sprendimo vykdymo procesas, todėl jokie nauji ar patikslinti reikalavimai negali būti tvirtinami.
Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 punkte sakoma, kad nuo teismo nutarties iškelti baudžiamąją bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas. Taigi visi reikalavimai, įskaitant palūkanas ir netesybas, nustatomi tokio dydžio, kokio jie buvo iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos negali būti skaičiuojamos palūkanos ar netesybos, net jeigu įmonė teisėtai ar neteisėtai ir toliau vykdo komercinę – ūkinę veiklą.
Reikia pabrėžti, kad tvirtinant kreditorių reikalavimus, teismas kiekviename reikalavime turi atskirai išskirti palūkanas ir netesybas, nes Įmonių bankroto įstatymo 35 str. 1 d. nustatyta, kad kreditorių reikalavimai tenkinami dviem etapais. Pirmajame etape pagal eiliškumą tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų, o antrajame etape (jei užtenka įmonės turto) ta pačia eile tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis.
Norėtųsi atkreipti dėmesį į bankrutavusių ir bankrutuojančių įmonių mokesčių mokėjimo klausimus, kadangi Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos duomenimis iš apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų bei mokesčių mokėtojų gauna paklausimų dėl bankrutuojančių ir bankrutavusių juridinių asmenų bei bankrutuojančių ir bankrutavusių juridinio asmens teisių neturinčių įmonių mokesčių mokėjimo. Atsižvelgdami į tai, VMI išaiškino, jog bankroto procedūras reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas, kuriame numatyta, kad:
1. bankrutuojanti įmonė – įmonė, kuriai iškelta bankroto byla arba kuriai taikoma neteisminė bankroto procedūrų nagrinėjimo tvarka;
2. bankrutavusi įmonė – teismo sprendimu (neteisminio proceso atveju – kreditorių susirinkimo nutarimu) pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmonė.
Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 3 ir 4 punktai nustato tokias taisykles:
1. įmonėms, kurioms yra iškeltos bankroto bylos, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, baudų ir mokesčių mokėjimą;
2. įmonės turi teisę verstis ūkine veikla ir gauti pajamų iš ūkinės veiklos. Jeigu dėl įmonės ūkinės veiklos atsiranda mokesčių įstatymuose nustatytų apmokestinamų objektų, įmonės mokesčius turi mokėti vadovaudamosi Lietuvos Respublikos įstatymais.
Šios nuostatos reiškia, kad jeigu įmonės prievolė mokėti mokesčius, atsiradusi iki bankroto bylos iškėlimo, dar nėra įvykdyta, tai įmonei, kuriai iškelta bankroto byla, tokių mokesčių mokėjimas sustabdomas. Tačiau jeigu įmonė po bankroto bylos iškėlimo toliau vykdo veiklą, tai ji turi mokėti visus einamuosius mokėjimus, susijusius su veikla po bankroto bylos iškėlimo – jeigu atsiranda mokesčių įstatymuose nustatytų apmokestinamų objektų.
Nors naujasis LR Įmonių bankroto proceso įstatymas reglamentuoja teisminę įmonių bankroto procedūrą, jis taip pat numato ir teorinę neteisminę procedūros galimybę, kuri yra įmanoma tik tuo atveju, jeigu teismuose nėra bylų tarp kreditorių ir įmonės. Pažymėtina, jog praktikoje neteisminės bankroto procedūros – tai labai retas atvejis.
Lyginant teisminio ir neteisminio bankroto statistiką, reikėtų pažymėti, jog kaip neteisminio bankroto procedūrų išdava vis dėlto vienoks ar kitoks sprendimas priimamas: įmonė reorganizuojama, sanuojama arba likviduojama, nepriimtų sprendimų tėra tik maždaug 1 procentas, kai tuo tarpu įgyvendinant teisminio bankroto procedūras nepriimtų sprendimų vos ne 40 proc. Tai tik dar kartą patvirtina, jog mėginimai pasiekti taikų bankrutuojančios įmonės ir kreditorių susitarimą yra daugiausia nesėkmingi ir byla vis tiek yra perduodama teismui.
Vis dėlto, LR Įmonių bankroto įstatymo 12 straipsnis numato pasirengimo bankroto procesui, kuris vyks ne teismo tvarka, pagrindus. Šiame straipsnyje teigiama, kad bankroto procesas gali vykti ne teismo tvarka, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Tokiu atveju, jei įmonė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), įmonės vadovas, savininkas (savininkai), numatę siekti kreditorių sutikimo, kad bankroto procesas vyktų ne teismo tvarka, siūlymą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka privalo pranešti raštu kiekvienam kreditoriui, kartu nurodydami kreditorių susirinkimo datą ir vietą. Kreditorių susirinkimas šaukiamas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio straipsnio 2 dalyje nurodyto siūlymo išsiuntimo kreditoriams dienos.
Nutarimą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka gali priimti kreditorių susirinkimas, jeigu šiam nutarimui atviru balsavimu pritarė kreditoriai, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudaro ne mažiau kaip 4/5 visų įmonės turimų įsipareigojimų, įskaitant ir tuos, kurių mokėjimo terminai nepasibaigę, sumos, esančios nutarimo priėmimo dieną.
Ne teismo tvarka bankroto procedūros vykdomos vadovaujantis šiuo įstatymu. Teismo kompetencijai skirtus klausimus svarsto ir sprendžia kreditorių susirinkimas. Administratorių, vadovaudamasis šio įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, skiria kreditorių susirinkimas.
Kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymo ir kreditorių reikalavimų patenkinimo tvarka nustatoma laikantis šio įstatymo nustatytos bankroto bylų nagrinėjimo teisme tvarkos ir sąlygų.
Administratorius per 3 darbo dienas nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos raštu įspėja įmonės darbuotojus apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir po 15 darbo dienų nuo tokio įspėjimo nutraukia su jais darbo sutartis. Apie būsimą darbuotojų atleidimą administratorius ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šioje dalyje nurodyto kreditorių susirinkimo dienos praneša teritorinei darbo biržai, savivaldybės institucijai ir įmonės darbuotojų atstovams. Atleistam darbuotojui išmokama įstatyme nustatyto dydžio išeitinė išmoka, su juo atsiskaitoma nustatyta tvarka.
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas parduodamas viešose varžytinėse Vyriausybės nustatyta tvarka. Kito turto, išskyrus įkeistą turtą, pardavimo tvarką nustato kreditoriai. Atkreipiame dėmesį į tai, kad vienintelis teisės aktas, reglamentuojantis pardavimo iš varžytynių tvarką, yra Civilinio proceso kodeksas. Vyriausybės priimto poįstatyminio akto šiuo klausimu nėra. Jei numatoma, kad varžytinėms bankroto atveju netinka Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka, Bankroto įstatyme būtina numatyti išimtis iš šios tvarkos, o ne daryti neapibrėžtas nuorodas į Vyriausybės nustatomą tvarką.
Įmonių bankroto įstatymas nenumato principų, kuriais vadovaujantis kreditoriai turėtų nustatyti “kito” turto pardavimo tvarką. Taip gali iškilti pavojus, jog kreditorių dauguma piktnaudžiaus šia galimybe ir nustatys tik kai kuriems kreditoriams palankią turto pardavimo tvarką. Todėl būtų tikslinga numatyti, kad pagrindinis kriterijus, kuriuo turi būti vadovaujamasi parduodant įmonės turtą, yra turto kaina. Taip pat reikėtų pastebėti ir tai, kad Įmonių bankroto įstatyme nėra numatyta kreditorių dauguma, kuri galėtų nustatyti turto pardavimo tvarką. Turto pardavimo tvarkos nustatymas turėtų būti suteikiamas kreditorių susirinkimui.
Besąlygiškas kreditorių įpareigojimas nustatyti “kito” turto pardavimo tvarką sudaro sąlygas įmonės turto pardavimo vilkinimui, kadangi kreditoriai gali ilgai nesusitarti dėl turto pardavimo tvarkos. Ilgai delsiant sumažėtų turto vertė, tektų daryti išlaidas jo išlaikymui, be to, praėjus nustatytam 24 mėnesių terminui nerealizuotas turtas bus nurašytas kaip neturintis rinkos vertės. Būtų tikslinga numatyti, kad tais atvejais, kai praėjus 6 mėnesiams po bankroto bylos iškėlimo kreditoriai nenustato “kito” turto pardavimo tvarkos, toks turtas, kaip ir nekilnojamas turtas, parduodamas iš varžytinių. Remiantis aukščiau išdėstytu, siūlome numatyti, kad pagrindinis kriterijus parduodant “kitą” įmonės turtą yra turto kaina; turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas; tais atvejais, kai kreditoriai nenustato “kito” turto pardavimo tvarkos, turtas parduodamas iš varžytinių.
Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymą, įmonei, turinčiai laikinų finansinių sunkumų ir siekiančiai išvengti bankroto, gali būti taikomas restruktūrizavimo procesas. Įmonės restruktūrizavimo procesas – tai įmonės ūkinės veiklos rūšies pakeitimo, gamybos modernizavimo, darbo organizavimo tobulinimo, valdymo pertvarkymo ir kitų panašaus pobūdžio priemonių taikymas, siekiant atstatyti įmonės mokumą. Taip restruktūrizavimas apibrėžtas 2 straipsnio 2 dalyje. Pagal įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas atsisako iškelti restruktūrizavimo bylą nesant įmonės valdymo organo, turinčio teisę priimti sprendimus reorganizuoti ar likviduoti įmonę, sprendimo restruktūrizuoti įmonę. Vadinasi, įmonės restruktūrizavimas galimas tik įmonės sutikimu. Ši nuostata Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projektą daro visiškai neprasmingą, kadangi teisminė restruktūrizavimo procedūra turėtų būti skirta tam, kad, siekiant užtikrinti įsipareigojimų kreditoriams vykdymą, būtų galima pradėti restruktūrizavimo procedūrą be pačios įmonės sutikimo. Galbūt derėtų panaikinti Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 punktą, numatantį, kad restruktūrizavimo procedūra galima tik esant įmonės valdymo organo, turinčio teisę reorganizuoti ar likviduoti įmonę, sutikimui?
Restruktūrizavimo bylą gali iškelti įmonės kreditoriai, vadinasi, tokią galimybę taip pat turi valstybės bei savivaldybių institucijos. Be to, Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalis leidžia restruktūrizuojamoms įmonėms teikti valstybės pagalbą. Toks įmonių restruktūrizavimo reglamentavimas reikštų nepagrįstą valstybės kišimąsi, lėšų švaistymą ir rinkos dėsnių iškraipymą, nes valstybė, pati galėdama iškelti restruktūrizavimo bylą, skirs lėšų restruktūrizavimo procesui įgyvendinti. Valstybės kišimasis į privačių subjektų veiklą turėtų būti ribojamas. Įmonių finansiniai sunkumai, restruktūrizavimas, bankrotas, likvidavimas ir kiti su įmonės veikla susiję klausimai turėtų būti paliekami spręsti pačioms įmonėms. Galimybė tikėtis valstybės paramos slopina įmonininkų iniciatyvą spręsti finansines problemas patiems, nes valstybės skiriamos lėšos, nesant tinkamo vadovavimo įmonei, dažnai tik tam tikram laikotarpiui pratęsia įmonės egzistavimą.
Siūlytumėme panaikinti valstybės bei savivaldybių institucijų kompetenciją iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ir nustatyti, kad iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą gali tik privatūs kreditoriai. Be to, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad galbūt reikėtų panaikinti galimybę teikti valstybės pagalbą restuktūrizuojamoms įmonėms ir panaikinti šią galimybę numatančią Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį.
Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatas, restruktūrizavimo kontrolę vykdo teismas, nėra galimybės restruktūrizavimo procesą vykdyti neteismine tvarka. Dalyje “Dėl Įmonių restruktūrizavimo prasmingumo” aptarėme ydingą reglamentavimą, kad restruktūrizavimo procesas gali būti pradėtas tik įmonės sutikimu. Vadinasi, net įmonei sutikus restruktūrizuotis, procesas bus vykdomas tik teismine tvarka. Čia vertėtų numatyti galimybę privačių kreditorių, atstovaujančių daugiau nei pusę reikalavimų sumos, bei įmonės valdymo organų bendru susitarimu vykdyti restruktūrizavimo procesą neteismine tvarka. Teisminė restruktūrizavimo procedūra turėtų būti taikoma siekiant užtikrinti įmonės įsipareigojimų kreditoriams vykdymą tais atvejais, kai įmonė nesutinka restruktūrizuotis.
Be to, siekiant, kad restruktūrizavimas nebūtų politizuotas, siūlytumėme nustatyti, kad valstybė, savivaldybės bei biudžetinės įstaigos nedalyvauja priimant sprendimus dėl restruktūrizavimo, t.y. sprendimai priimami tik privačių kreditorių.
Įmonių restruktūrizavimo atveju dėl įsipareigojimų restruktūrizuojamai įmonei vykdymo egzistuoja tokia pati spraga, kaip ir bankroto atveju (žr. skyriuje apie bankrotą). Įmonių restruktūrizavimo įstatymo projekto 4 straipsnyje “Restruktūrizuojamos įmonės įsipareigojimai ir įsipareigojimų restruktūrizuojamai įmonei vykdymas” neužsimenama apie įsipareigojimus restruktūrizuojamai įmonei. Taigi reikėtų numatyti, kad įsipareigojimai restruktūrizuojamai įmonei vykdomi sandoriuose nustatytais terminais.

7. KOMERCINIŲ SUTARČIŲ BENDRIEJI NUOSTATAI
Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutartims taikomos LR CK normos, reglamentuojančios dvišalius ir daugiašalius sandorius.
Šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms.
Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma.
Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) arba kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Kai šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų, sutartis galioja, nors susitarimas dėl antraeilių sąlygų ir atidėtas. Kai šalys dėl antraeilių sutarties sąlygų nesusitaria, ginčas gali būti sprendžiamas teisme atsižvelgiant į sutarties pobūdį, dispozityviąsias teisės normas, papročius, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.
Šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams. Šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Šalis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Laikoma, kad derybos pradedamos ar deramasi nesąžiningai, kai derybų šalis neturi tikslo sudaryti sutartį, taip pat atlieka kitus sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Šalys privalo atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti. Jeigu viena šalis derybų metu suteikia kitai šaliai konfidencialią informaciją, tai kita šalis, sužinojusi ar gavusi šią informaciją, privalo jos neatskleisti ar nenaudoti savo tikslams neteisėtu būdu nepaisant to, ar sutartis sudaryta, ar ne. Šią pareigą pažeidusi šalis privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Minimalūs nuostoliai tokiais atvejais yra tokio dydžio, kokia yra gauta nauda, išreikšta pinigais.
Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančią. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia.
Preziumuojama, kad oferta, akceptas, jų atšaukimas ar kitoks pranešimas tapo žinomi adresatui tuo momentu, kai jie pasiekė adresato gyvenamąją ar verslo vietą (buveinę), išskyrus atvejus, kai adresatas įrodo, kad ne dėl jo ar ne dėl jo darbuotojų kaltės jam nebuvo įmanoma gauti tokį pranešimą.
Pasiūlymas sudaryti sutartį laikomas oferta, jeigu jis pakankamai apibūdintas ir išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju. Oferta gali būti adresuota konkrečiam asmeniui arba nenustatytam asmenų skaičiui (viešoji oferta). Oferta įsigalioja, kai ją gauna akceptantas. Ofertą, net ir neatšaukiamą, oferentas gali panaikinti, jeigu pranešimą apie jos panaikinimą adresatas gauna anksčiau negu ofertą arba kartu su ja.
Akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas, laikomas akceptu. Tylėjimas arba neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas. Jeigu ofertoje numatyta galimybė ją akceptuoti nepranešant apie tai oferentui (tylėjimu ar konkliudentiniais veiksmais) arba tokia išvada darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius, tai akceptas sukelia teisines pasekmes nuo atitinkamų akceptanto valią reiškiančių veiksmų atlikimo. Oferta turi būti akceptuojama per oferento nurodytą terminą, o kai jis nenurodytas, – per protingą terminą, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, tarp jų – ir į šalių naudojamų ryšio priemonių galimybes. Žodinė oferta turi būti akceptuojama nedelsiant, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes nedarytina kitokia išvada. Kai šalies rašytiniame pranešime, kuris pasiųstas per protingą terminą po sutarties sudarymo ir kuriuo patvirtinamas sutarties sudarymo faktas, yra nurodoma papildomų ar pakeistų sąlygų, šios sąlygos tampa sutarties dalimi, jeigu jos iš esmės nekeičia sutarties sąlygų arba pranešimo gavėjas nedelsdamas nepareiškia nesutinkąs su tokiais papildymais ar pakeitimais.
Sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita. Sutarties sudarymo vieta laikoma oferento gyvenamoji ar verslo vieta, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta ko kita. Jeigu derybų metu viena iš šalių pareiškia, kad sutarties ji nelaikys sudaryta tol, kol nebus susitarta dėl tam tikrų sąlygų, arba tol, kol susitarimas nebus atitinkamai įformintas, sutartis laikoma nesudaryta tol, kol šalys dėl tų sąlygų nesusitaria arba savo susitarimo atitinkamai neįformina. Jeigu pagal įstatymus sutartis turi būti tam tikros formos, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kai šalių susitarimas pareikštas įstatymų reikalaujama forma. Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą būtinas turto perdavimas, sutartis laikoma sudaryta nuo atitinkamo turto perdavimo.
Jeigu šalys, sudarydamos sutartį, specialiai paliko aptarti tam tikras sąlygas tolesnių derybų metu arba pavedė jas nustatyti tretiesiems asmenims, tai sutartis laikoma sudaryta. Sutarties galiojimui neturi įtakos aplinkybė, kad šalys vėliau dėl aukščiau nurodytų sąlygų nesusitarė arba tretieji asmenys jų nenustatė, jeigu yra kitų priemonių ar būdų joms nustatyti.
Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šia numatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu. Notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma.
Standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. Sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Kai abi sutarties šalys yra įmonės (verslininkai), laikoma, kad aukščiau numatyta supažindinimo pareiga tinkamai įvykdyta, jeigu:
1) sutarties standartines sąlygas parengusi šalis įteikia jas kitai šaliai raštu iki sutarties pasirašymo ar ją pasirašant;
2) iki sutarties pasirašymo praneša kitai šaliai, kad sutartis bus sudaroma pagal sutarties standartines sąlygas, su kuriomis kita šalis gali susipažinti standartines sutarties sąlygas parengusios šalies nurodytoje vietoje;
3) pasiūlo kitai šaliai, jei ši pageidautų, atsiųsti tų sąlygų kopiją.
Negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje. Netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos. Sprendžiant, ar sąlyga yra netikėta (siurprizinė) ar ne, reikia atsižvelgti į jos turinį, formuluotę bei išraiškos būdą.
Pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams. Jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms.
Vartotojas turi teisę teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus, tai yra:
1. panaikina arba apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę už žalą, padarytą dėl vartotojo gyvybės atėmimo, sveikatos sužalojimo, ar už žalą, padarytą vartotojo turtui;
2. panaikina arba apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai ar iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius sutartyje numatytus įsipareigojimus;
3. numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų, ir jos įvykdomos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia;
4. suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties ar jos nevykdyti, ir nenumato vartotojo teisės gauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, kai šie vienašališkai nutraukia sutartį;
5. nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą;
6. suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas vienašališkai nutraukia sutartį ar nuo jos atsisako;
7. suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo;
8. suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui teisę vienašališkai automatiškai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, yra neprotingai trumpas, arba kad apie savo sutikimą ar nesutikimą pratęsti sutartį vartotojas turi pranešti neprotingai anksti;
9. įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti;
10. suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas;
11. suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be pakankamo pagrindo vienašališkai pakeisti bet kokias prekių ar paslaugų savybes;
12. suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui prekių perdavimo ar paslaugų teikimo metu vienašališkai nustatyti jų kainas arba teisę vienašališkai padidinti kainą be vartotojo teisės atsisakyti sutarties, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje nustatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, bei užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo sutartims;
13. suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai spręsti, ar pateikti daiktai arba suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus;
14. pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia išimtinę teisę aiškinti sutartį;
15. riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, kad ši pareiga priklauso nuo tam tikrų sąlygų;
16. įpareigoja vartotoją įvykdyti visus įsipareigojimus pardavėjui ar paslaugų teikėjui net ir tuo atveju, kai šie neįvykdo savųjų arba nevisiškai juos įvykdo;
17. suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo perleisti savo teises ir prievoles, atsirandančias iš sutarties, kai tai gali sumažinti vartotojui teikiamas garantijas;
18. panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais (reikalauja perduoti spręsti ginčus tik arbitražui, apriboja įrodymų panaudojimą, perkelia įrodinėjimo pareigą vartotojui ir pan.).
Teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka aukščiau nustatytus kriterijus. Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tokios sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui. Ar sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje numatytų prekių ar paslaugų prigimtį bei visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga, ji negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu tolesnis sutarties vykdymas yra galimas panaikinus nesąžiningas sąlygas. Vartotojas, kurio interesai pažeidžiami dėl nesąžiningų sąlygų taikymo, turi teisę dėl šio pažeidimo kreiptis ir į vartotojų teises ginančias institucijas. Vartotojų teises ginančios institucijos turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas.
Sutarties galia. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lema sutarties esmė arba įstatymai. Šalys gali nustatyti, kad sutartis taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems jų santykiams. Sutartyje ar įstatymuose gali būti numatyta, kad sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pagal sutartį pabaigą. Sutarties galiojimo termino pabaiga neatleidžia šalių nuo civilinės atsakomybės už sutarties pažeidimą. Kai viena sutarties šalis miršta ar likviduojama, šios šalies iš sutarties atsiradusios teisės ir pareigos pereina jos įpėdiniams (teisių perėmėjams), jeigu tai įmanoma pagal sutarties prigimtį, įstatymus ar sutartį. Jeigu viena šalis, sudarydama sutartį, pažadėjo, kad prievolę įvykdys ar kitokį veiksmą atliks trečiasis asmuo, tai, šiam to nepadarius, pažadėjusi šalis pati privalo įvykdyti prievolę ar atlikti kitokį veiksmą ir atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius.
Sutarties formai yra taikomos LR CK 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą. Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą. Sutartis gali būti sudaroma priimant vykdyti užsakymą. Sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Jeigu šalys susitarė dėl sudaromos sutarties formos, sutartis laikoma sudaryta tik tuo atveju, kai yra sutartos formos, nors pagal įstatymus tai sutarčių rūšiai tokia forma neprivaloma.
Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu. Su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai.
Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:
1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu;
2) juridinių asmenų steigimo sandoriai;
3) prekių pirkimopardavimo išsimokėtinai sutartys;
4) draudimo sutartys;
5) arbitražiniai susitarimai;
6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys;
7) preliminarinės sutartys;
8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys;
9) taikos sutartys;
10) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą.
Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą. Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes. Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.
Notarine forma turi būti sudaromi:
1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai;
2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė);
3) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.
Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas. Šalių teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo. Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo. Jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Privalomą sandorių teisinę registraciją atliekančių valstybės institucijų ar kitų organizacijų darbuotojų neteisėtais veiksmais asmenims padarytą žalą atlygina valstybė.
Rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti, jo pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo. Už kitą asmenį pasirašiusio asmens parašą turi patvirtinti notaras arba įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurioje jis dirba ar mokosi, vadovas ar jo pavaduotojas, arba stacionarinės gydymo įstaigos, kurioje jis gydosi, vyriausiasis gydytojas ar jo pavaduotojas, arba karinio dalinio vadas ar jo pavaduotojas, kai sandorį sudaro karys, arba tolimajame plaukiojime esančio laivo kapitonas, kartu nurodydami priežastį, dėl kurios sudarantis sandorį asmuo pats negalėjo pasirašyti. Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui įrodyti.
Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, taip pat gali būti sudaromi paprastos rašytinės formos ar notarinės formos. Notarinės formos gali būti ir tie sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas nustato paprastą rašytinę formą.)
Sutarčių turinys. Sutarties sąlygos gali būti aiškiai nurodytos arba numanomos. Numanomos sutarties sąlygos nustatomos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą, šalių santykių pobūdį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus.
Kai kaina ar jos nustatymo tvarka sutartyje neaptarta ir šalys nėra susitarusios kitaip, laikoma, kad šalys turėjo omenyje kainą, kurią sutarties sudarymo metu toje verslo srityje buvo įprasta imti už tokį pat įvykdymą atitinkamomis aplinkybėmis, o jeigu ši kaina neegzistuoja, – atitinkančią protingumo kriterijus kainą. Jeigu sutarties kainą turi nustatyti viena šalis ir tokiu būdu nustatyta kaina aiškiai neatitinka protingumo kriterijų, tai nepaisant šalių susitarimų sutarties kaina turi būti pakeista protingumo kriterijus atitinkančia kaina. Kai kainą turi nustatyti trečiasis asmuo, bet jis to nedaro ar negali padaryti, laikoma, kad protingumo kriterijus atitinkanti kaina yra sutarties kaina. Jeigu kaina turi būti nustatyta remiantis kriterijais, kurių nėra ar kurie išnyko arba negali būti nustatyti, tai kaina nustatoma remiantis artimiausios reikšmės kriterijais.
Neapibrėžtam terminui sudarytą sutartį bet kuri šalis gali nutraukti apie tai per protingą terminą iš anksto įspėjusi kitą šalį, jeigu įstatymai ar sutartis nenumato ko kita.
Sutarčių vykdymas. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu. Jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Šalys sutartį privalo įvykdyti tuo pačiu metu, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia jos prigimtis ar aplinkybės.
Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą. Viena šalis negali remtis kitos šalies neįvykdymu tiek, kiek sutartis buvo neįvykdyta dėl jos pačios veiksmų ar neveikimo arba kitokio įvykio, kurio rizika jai pačiai ir tenka.
Jeigu šalys turi įvykdyti sutartį tuo pačiu metu, tai bet kuri iš jų turi teisę sustabdyti sutarties vykdymą tol, kol kita šalis nepradės jos vykdyti. Kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių.
Sutartį pažeidusi šalis turi teisę savo sąskaita pašalinti įvykdymo trūkumus, jeigu:
1) ji be nepateisinamo uždelsimo praneša kitai šaliai apie įvykdymo trūkumų pašalinimo būdą ir laiką;
2) nukentėjusi šalis neturi teisėto intereso atsisakyti, kad įvykdymo trūkumai būtų pašalinti;
3) įvykdymo trūkumai pašalinami nedelsiant;
4) įvykdymo trūkumų pašalinimą pateisina konkrečios aplinkybės.
Kitos šalies pareiškimas apie sutarties nutraukimą nepanaikina teisės pašalinti įvykdymo trūkumus. Tinkamą pranešimą apie pasiūlymą pašalinti įvykdymo trūkumus gavusi šalis negali įgyvendinti savo teisių, kurios nesuderinamos su sutarties vykdymu, tol, kol nepasibaigęs įvykdymo trūkumams pašalinti nustatytas terminas. Šalis gali sustabdyti savo prievolių įvykdymą tol, kol kita šalis pašalina įvykdymo trūkumus, bei reikalauti atlyginti nuostolius. Šalis privalo bendradarbiauti su įvykdymo trūkumus šalinančia šalimi visą trūkumų šalinimo laikotarpį.
Jeigu sutartis neįvykdyta, nukentėjusi šalis gali raštu nustatyti protingą papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ir pranešti apie tai kitai šaliai. Nustačiusi papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, nukentėjusi šalis gali šiam terminui sustabdyti savo prievolių vykdymą ir pareikalauti atlyginti nuostolius, tačiau ji negali taikyti kitų gynimosi būdų. Jeigu nukentėjusi šalis gauna kitos šalies pranešimą apie tai, jog pastaroji sutarties neįvykdys ir per papildomą terminą, arba pasibaigus šiam terminui sutartis neįvykdoma, tai nukentėjusi šalis gali taikyti kitus savo teisių gynimo būdus. Jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai pasibaigus šiam terminui ji gali sutartį nutraukti. Jeigu papildomas terminas nustatytas neprotingai trumpas, tai jis turi būti atitinkamai pailgintas. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą.
Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
Sutarties sąlygos, kurios panaikina ar apriboja šalies atsakomybę už sutarties neįvykdymą arba leidžia ją įvykdyti tokiu būdu, kuris iš esmės skiriasi nuo to, kurio protingai tikėjosi kita šalis, negalioja, jeigu tokios sąlygos atsižvelgiant į sutarties prigimtį bei kitas aplinkybes yra nesąžiningos.
Šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui. Nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Jeigu aplinkybė, dėl kurios neįmanoma sutarties įvykdyti, laikina, tai šalis atleidžiama nuo atsakomybės tik tokiam laikotarpiui, kuris yra protingas atsižvelgiant į tos aplinkybės įtaką sutarties įvykdymui. Sutarties neįvykdžiusi šalis privalo pranešti kitai šaliai apie aukščiau nurodytos aplinkybės atsiradimą bei jos įtaką sutarties įvykdymui. Jeigu šio pranešimo kita šalis negauna per protingą laiką po to, kai sutarties neįvykdžiusi šalis sužinojo ar turėjo sužinoti apie tą aplinkybę, tai pastaroji šalis privalo atlyginti dėl pranešimo negavimo atsiradusius nuostolius. Šios nuostatos neatima iš kitos šalies teisės nutraukti sutartį arba sustabdyti jos įvykdymą, arba reikalauti sumokėti palūkanas.
Jeigu šalis nevykdo savo piniginės prievolės, kita šalis turi teisę reikalauti, kad prievolė būtų įvykdyta natūra. Jeigu šalis neįvykdo nepiniginės prievolės, kita šalis gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra, išskyrus atvejus, kai:
1) sutartinę prievolę įvykdyti natūra neįmanoma teisiškai arba faktiškai;
2) sutartinės prievolės įvykdymas natūra labai komplikuotų skolininko padėtį arba brangiai kainuotų;
3) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis gali protingai gauti įvykdymą iš kito šaltinio;
4) turinti teisę gauti įvykdymą sutarties šalis nereikalauja įvykdyti prievolės per protingą terminą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie sutarties nevykdymą;
5) neįvykdyta prievolė yra išimtinai asmeninio pobūdžio.
Teisė gauti įvykdymą aprėpia teisę reikalauti ištaisyti ar pakeisti įvykdymą arba kitokiu būdu pašalinti įvykdymo trūkumus atsižvelgiant į LR CK 6.208 straipsnio taisykles. Jeigu skolininkas nevykdo teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti sutartinę prievolę natūra, teismas skiria skolininkui baudą. Baudos dydį teismas nustato atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Bauda gali būti nurodyta konkrečia pinigų suma arba nustatyta procentais už kiekvieną praleistą dieną. Bauda išieškoma kreditoriaus naudai. Baudos išieškojimas neatleidžia skolininko nuo pareigos atlyginti nuostolius.
Sutarčių pabaiga. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai:
1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato;
2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės;
3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo;
4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje;
5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta.
Kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą. Kitais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais.
LR CK 6.217 straipsnyje numatytais pagrindais nukentėjusi šalis gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdama į teismą. Apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Kai sutartį iš esmės pažeidusi šalis iki sutarties nutraukimo buvo pasiūliusi ją įvykdyti, tačiau šis pasiūlymas buvo pareikštas pavėluotai arba dėl kitų priežasčių neatitinka sutarties reikalavimų, nukentėjusi šalis praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu ji per protingą terminą nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie pasiūlymą įvykdyti sutartį, arba toks pasiūlymas neatitinka tinkamo sutarties įvykdymo.
Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės.
Šalis, kuri atsižvelgdama į aplinkybes tikisi, kad kita šalis gali iš esmės pažeisti sutartį, turi teisę iš pastarosios šalies pareikalauti patvirtinti, kad ši sutartį įvykdys tinkamai. Šalis gali sustabdyti savo sutartinių prievolių vykdymą tol, kol kita sutarties šalis patvirtina, kad ji sutartį tikrai įvykdys tinkamai. Jeigu nurodyto patvirtinimo šalis negauna per protingą terminą, ji gali sutartį nutraukti.
Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. Sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.
Kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Jeigu sutarties vykdymas yra tęstinis ir dalus, tai galima reikalauti grąžinti tik tai, kas buvo gauta po sutarties nutraukimo. Restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.
Sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. Vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu:
1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį;
2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais.
Ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos. Šalis visiškai ar iš dalies atsisakyti vykdyti sutartį gali tik įstatymų ar sutarties numatytais atvejais.
Sutarties negaliojimas. Sutartis gali būti pripažinta negaliojančia šio kodekso pirmosios knygos numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai. Absoliučiai negaliojančios (niekinės) sutarties šalys negali vėliau patvirtinti. Sutartis yra santykinai negaliojanti (nuginčijama sutartis), jeigu ją sudarant viena šalis veikė sąžiningai ir pripažinti sutartį negaliojančia būtina tik dėl to, kad būtų apginti sąžiningos šalies privatūs interesai. Santykinai negaliojančią (nuginčijamą) sutartį šalys (šalis) gali patvirtinti, jeigu toks patvirtinimas yra aiškiai pareiškiamas.
Vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties. Daugiašalės sutarties atveju, kai du ar daugiau asmenų turi įvykdyti prievolę, sutarties negaliojimas vienam iš šių asmenų nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kai to asmens dalyvavimas buvo būtinas tai sutarčiai sudaryti.
Teisę pareikšti ieškinį dėl absoliutaus sutarties negaliojimo turi visi asmenys, kurių teises ar teisėtus interesus tokia sutartis pažeidė. Absoliutaus sutarties negaliojimo faktą ir jo teisines pasekmes gali konstatuoti teismas ex officio (savo iniciatyva). Teisę pareikšti ieškinį dėl santykinio sutarties negaliojimo turi sąžininga sutarties šalis, kuri nukentėjo dėl sutarties sudarymo, arba trečiasis asmuo, kurio naudai sutartis buvo sudaryta, ar asmuo, kurio teises arba teisėtus interesus ta sutartis pažeidė.
Šalis gali atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Be kitų aplinkybių, šiais atvejais turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog viena šalis nesąžiningai pasinaudojo tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties, taip pat atsižvelgiant į sutarties prigimtį ir tikslą. Teisę atsisakyti sutarties ar atskiros jos sąlygos šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais turinčios šalies prašymu teismas turi teisę išnagrinėti sutartį ar atskirą jos sąlygą ir jas atitinkamai pakeisti, kad sutartis ar atskira jos sąlyga atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus. Teismas gali pakeisti sutartį ar atskiras jos sąlygas ir šalies, gavusios pranešimą apie sutarties atsisakymą, prašymu, jeigu ši šalis po pranešimo gavimo nedelsdama apie savo prašymą teismui pranešė kitai šaliai ir pastaroji sutarties dar neatsisakė.

8. VARTOTOJŲ TEISĖS IR JŲ GYNIMAS
LR Vartotojų teisių gynimo įstatymas nustato vartotojų teises, taip pat reglamentuoja vartotojų ir prekių pardavėjų, gamintojų bei paslaugų teikėjų santykius, kurių nereglamentuoja kiti įstatymai. Sveikatos priežiūros paslaugų ir aprūpinimo vaistais šis įstatymas nereglamentuoja. Vandens, elektros energijos, kuro ir kitų inžineriniais tinklais tiekiamų prekių (teikiamų paslaugų) pirkimo–pardavimo (teikimo) sutartims taikomos LR Vartotojų teisių gynimo įstatymo ketvirtojo skirsnio nuostatos.
Pagrindinės sąvokos:
1. Vartotojas – fizinis asmuo, kuris pareiškia norą pirkti, perka ir naudoja prekę ar paslaugą su verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti.
2. Pardavėjas – asmuo, realizuojantis prekes verslo patalpose ir už jų ribų.
3. Paslaugų teikėjas – asmuo, teikiantis į rinką paslaugas.
4. Gamintojas – teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje įregistravęs savo veiklą asmuo, kuris: 1) pagamino gaminį arba apie tai viešai pareiškė jį pažymėdamas savo pavadinimu, prekės ženklu ar kitu skiriamuoju ženklu; 2) veikia kaip gamintojo atstovas ir gamintojo prašymu pažymėtą savo pavadinimu gaminį teikia į rinką arba, jei gamintojo atstovo Lietuvoje nėra, – gaminį importuoja; 3) gaminį saugo ir (arba) pakuoja bei nurodo save kaip šio gaminio gamintoją.
5. Prekė – bet koks kilnojamasis turtas (daiktas), parduodamas arba siūlomas parduoti vartotojams.
6. Paslauga – bet kokios veiklos rezultatas, kuriuo siūloma tenkinti ar tenkinamas konkretus vartotojo poreikis.
7. Garantija – be papildomo mokesčio teikiamas prekės pardavėjo ar gamintojo įsipareigojimas vartotojui atlyginti sumokėtą sumą ar pakeisti, pataisyti prekes, jei jos neatitinka kokybės rodiklių, nurodytų prekės garantiniame dokumente ar prekės reklamoje.
Vartotojai turi teisę:
1) savo nuožiūra įsigyti ir naudoti prekes ar paslaugas;
2) įsigyti tinkamos kokybės, saugių prekių ar paslaugų;
3) gauti teisingą informaciją apie prekes ar paslaugas bei savo teisių įgyvendinimo ar gynimo tvarką;
4) į pažeistų teisių gynimą ir į nuostolių atlyginimą;
5) gauti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų pagalbą, kai gina pažeistas teises;
6) laisvai jungtis į vartotojų organizacijas;
7) į švietimą vartojimo srityje.
Vartotojai turi ir kitas LR Vartotojų teisių gynimo įstatymo bei kitų teisės aktų nustatytas teises. Kai prekių pardavėjas, gamintojas ar paslaugų teikėjas nevykdo šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į valstybės, savivaldybių institucijas ir įstaigas, visuomenines vartotojų teisių gynimo organizacijas arba į teismą dėl pažeistų teisių gynimo.
Valstybės, savivaldybių institucijos, įstaigos ir visuomeninės vartotojų teisių gynimo organizacijos, nurodytos šio įstatymo vienuoliktajame skirsnyje, ir kitos institucijos, kurių veikla susijusi ir su vartotojų teisių apsauga:
1) rengia ir įgyvendina vartotojų švietimo bei mokymo programas;
2) rengia ir leidžia specialius leidinius vartotojų teisių įgyvendinimo ir gynimo klausimais, kitais būdais supažindina vartotojus su jų teisėmis.
Vartotojai turi teisę gauti išsamią informaciją apie perkamą ar naudojamą prekę ar paslaugą. Kiekvienas pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo vartotojams suteikti išsamią informaciją. Informacija apie prekes ir paslaugas bei jų pardavimo sąlygas rinkoje turi būti teisinga, išsami, tiksli ir aiški. Ji turi būti suteikta, kol vartotojas įsigyja ar naudoja prekę ar paslaugą. Atsakomybę už klaidinančios informacijos pateikimą nustato LR Vartotojų teisių gynimo įstatymas ir kiti įstatymai. Visa informacija apie prekes bei paslaugas vartotojams turi būti pateikta raštu valstybine kalba, išskyrus atvejus, kai prekių ir paslaugų vartojimo būdai yra tradiciškai žinomi. Prekybai ir paslaugoms teikti skirtų patalpų išorėje turi būti valstybine kalba nurodytas parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų klasės arba prekybos ar paslaugos teikimo vietos rūšinis pavadinimas. Privaloma nurodyti kiekvienos prekės ar vienos prekių rūšies pardavimo kainą ir tos prekės standartinio vieneto kainą. Prekės pardavimo kaina ir standartinio vieneto kaina gali būti nenurodoma, kai prekės:
1) pateikiamos teikiant paslaugas;
2) parduodamos aukcionuose arba tai yra meno dirbiniai ir antikvariniai daiktai.
Prekės standartinio vieneto kaina gali būti nenurodoma:
1) prekėms, kurių kaina nepriklauso nuo jų svorio ar tūrio;
2) jeigu ji sutampa su pardavimo kaina;
3) prekėms ar prekių grupėms, kurių sąrašą tvirtina Vyriausybės įgaliota institucija.
Prekėms, kurios nesupakuotos ir kurių kiekis nustatomas vartotojo akivaizdoje, turi būti nurodyta tik prekės standartinio vieneto kaina. Prekės pardavimo kaina, standartinio vieneto kaina ir teikiamų paslaugų kaina turi būti aiškiai įskaitoma, lengvai suprantama. Jeigu tam tikros paslaugos galutinės kainos, t. y. kainos, į kurią įskaitomi visi mokesčiai, nurodyti neįmanoma, paslaugos teikėjas privalo nurodyti papildomą informaciją, kaip nustatoma galutinė paslaugos kaina. Bet kokiu būdu reklamuojant prekę, jeigu nurodoma pardavimo kaina, turi būti nurodoma prekės standartinio vieneto kaina. Jeigu prekės pardavėjas ar paslaugos teikėjas nevykdo šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau – Tarnyba), Valstybinę ne maisto produktų inspekciją (toliau – Inspekcija) arba į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tvirtina Lietuvos Respublikoje parduodamų prekių ženklinimo bei kainų nurodymo taisykles.
Prekės ir paslaugos turi būti saugios. Prekių ir paslaugų saugos reikalavimus bei dėl nesaugių prekių naudojimo ar teikiamų paslaugų atsiradusios žalos atlyginimo tvarką nustato Produktų saugos ir kiti įstatymai.
Prekė turi būti tinkamos kokybės, t. y. prekės savybės neturi būti blogesnės, nei yra numatyta tai prekei taikomame techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir prekės pirkimo–pardavimo sutartyje. Prekės savybės atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, jeigu:
1) prekė atitinka prekės gamintojo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus;
2) prekė tinka naudoti tam, kam paprastai tokios rūšies prekės naudojamos;
3) prekė atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į prekės prigimtį bei prekės gamintojo, jo atstovo ar pardavėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl prekės kokybės.
Jeigu vartotojui parduota ne maisto prekė yra netinkamos kokybės, jis turi teisę savo pasirinkimu iš pardavėjo reikalauti:
1) netinkamos kokybės prekę pakeisti tinkamos kokybės preke;
2) neatlygintinai pašalinti prekės trūkumus ar atlyginti vartotojo išlaidas jiems ištaisyti;
3) sumažinti prekės kainą;
4) nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį ir grąžinti už prekę sumokėtus pinigus, išskyrus atvejus, kai prekės trūkumas yra mažareikšmis. Prekės trūkumo mažareikšmiškumo kriterijus nustato Vyriausybės įgaliota institucija.
Jeigu prekei nenustatytas kokybės garantijos terminas, vartotojas reikalavimus dėl prekės trūkumų gali pareikšti ne vėliau kaip per 2 metus nuo prekės įsigijimo dienos. Kai prekei nustatytas kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl prekės trūkumų gali būti pareiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos laikotarpį. Kai prekės kokybės garantijos terminas trumpesnis nei 2 metai ir prekės trūkumai nustatyti pasibaigus garantijos terminui, tačiau nepraėjus daugiau kaip 2 metams nuo prekės įsigijimo dienos, pardavėjas atsako už prekės trūkumus, jeigu vartotojas įrodo, kad trūkumai atsirado iki prekės įsigijimo arba dėl iki prekės įsigijimo atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas.
Vartotojas turi pranešti pardavėjui apie prekės trūkumą per 2 mėnesius nuo tos dienos, kai jis pastebėjo trūkumą. Jeigu vartotojas nusipirko netinkamos kokybės maisto prekę, jis savo pasirinkimu turi teisę:
1) reikalauti, kad prekė būtų pakeista į tokią pat tinkamos kokybės prekę;
2) grąžinti prekę pardavėjui ir reikalauti grąžinti už prekę sumokėtus pinigus.
Įvardintomis teisėmis vartotojas gali pasinaudoti tol, kol nesibaigė prekės tinkamumo naudoti terminas. Jeigu pardavėjas nevykdo įstatyme nustatytų reikalavimų, vartotojas turi teisę kreiptis į Tarnybą ar Inspekciją dėl pažeistų vartotojų teisių gynimo arba į teismą dėl šiame straipsnyje nustatytų teisių gynimo. Bet kokiu atveju vartotojas turi teisę kreiptis į teismą dėl nuostolių, padarytų reikalavimų neatitinkančią prekę, atlyginimo. Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tvirtina viešojo maitinimo, mažmeninės prekybos ir prekių grąžinimo bei keitimo taisykles.
Paslauga turi būti tinkamos kokybės, t. y. paslaugos savybės neturi būti blogesnės, nei yra numatyta tai paslaugai taikomame techniniame reglamente (jeigu jis yra) ir paslaugų teikimo sutartyje. Paslaugos savybės atitinka paslaugų teikimo sutarties sąlygas, jeigu paslauga:
1) atitinka paslaugos teikėjo nurodytus pateikiamų norminių dokumentų reikalavimus;
2) atitinka kokybinius rodiklius, kurių galima tikėtis atsižvelgiant į paslaugos prigimtį bei paslaugos teikėjo viešai paskelbtus pareiškimus dėl paslaugos kokybės.
Jeigu vartotojui suteikta paslauga yra netinkamos kokybės, jis turi teisę per 6 mėnesius nuo paslaugos suteikimo dienos reikalauti, kad ši paslauga neatlygintinai būtų pakeista tinkamos kokybės paslauga. Jeigu suteikta netinkamos kokybės paslauga negali būti pakeista tinkamos kokybės paslauga, vartotojas turi teisę reikalauti, kad būtų grąžinti už paslaugą sumokėti pinigai.
Paslaugos vartotojas turi teisę:
1) pranešdamas paslaugos teikėjui keisti savo nurodymus dėl paslaugos teikimo būdo ar kitų sutarties sąlygų vykdymo, kai paslauga jau teikiama, jeigu tokie pakeitimai techniniu ir technologiniu požiūriu įmanomi;
2) nutraukti paslaugos teikimo sutartį, jeigu paslaugos teikėjas laiku nepradėjo vykdyti sutarties ar, teikdamas paslaugą, pažeidžia sutarties sąlygas;
3) nutraukti paslaugos teikimo sutartį bet kuriuo metu, sumokėjęs paslaugos teikėjui už atliktą darbą.
Jeigu dėl paslaugos teikėjo kaltės buvo prarastas ar sugadintas vartotojo pateiktas daiktas ar medžiaga, tai pastarojo sutikimu paslaugos teikėjas privalo pakeisti daiktą ar medžiagą lygiaverčiais, o kai vartotojas nesutinka arba nėra galimybių pakeisti, – atlyginti daikto ar medžiagos vertę.
Parduoti prekes, kurių tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs, Lietuvos Respublikoje draudžiama. Vartotojas, nusipirkęs prekę, kurios tinkamumo naudoti terminas pasibaigęs, turi teisę pasinaudoti LR Vartotojų teisių gynimo įstatymo 7 straipsnyje nustatytomis teisėmis.
Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba prie Vyriausybės įgaliotos ministerijos (toliau – Taryba), pagal Tarnybos ar Inspekcijos pateiktus dokumentus nustačiusi, kad buvo pažeistos LR Vartotojų teisių gynimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ar 8 straipsnio 3 dalyje nurodytos vartotojų teisės, turi teisę kreiptis į teismą dėl prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties nutraukimo ir vartotojo pardavėjui ar paslaugų teikėjui sumokėtų pinigų grąžinimo.
Sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijai. Bet kuri pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo sudaromos prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties sąlyga (kuri nebuvo aptarta individualiai) gali būti pripažinta nesąžininga vartotojo atžvilgiu, jeigu ta sąlyga:
1) panaikina ar apriboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę vartotojo gyvybės atėmimo, jo sveikatos sužalojimo ar žalos jo turtui padarymo atvejais;
2) panaikina ar apriboja vartotojo teises, susijusias su pardavėju, paslaugų teikėju ar kita šalimi, tais atvejais, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas visiškai arba iš dalies neįvykdo ar netinkamai įvykdo bet kokius savo sutartinius įsipareigojimus;
3) numato, kad vartotojas privalo vykdyti sutarties sąlygas, o pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareiga vykdyti šią sutartį priklauso nuo kitų sąlygų ir jos įgyvendinamos tik paties pardavėjo ar paslaugų teikėjo valia;
4) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui negrąžinti vartotojui iš šio gautų sumų, kai vartotojas nusprendžia nesudaryti sutarties arba jos nevykdyti, ir kartu nenumato vartotojo teisės gauti iš pardavėjo ar paslaugų teikėjo tokio pat dydžio sumas, jeigu pastarieji vienašališkai nutraukia sutartį;
5) nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą;
6) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį, o ši teisė vartotojui nesuteikiama arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikiama teisė negrąžinti iš vartotojo iki sutarties įvykdymo gautų sumų, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas vienašališkai nutraukia sutartį;
7) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be pakankamo pagrindo vienašališkai nutraukti neterminuotą sutartį apie numatomą sutarties nutraukimą iš anksto tinkamai neįspėjus vartotojo;
8) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai pratęsti terminuotą sutartį arba numato, kad laikas, per kurį vartotojas turi pareikšti savo nuomonę dėl sutarties pratęsimo, yra neprotingai trumpas;
9) įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti;
10) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be sutartyje numatyto pagrindo vienašališkai keisti sutarties sąlygas;
11) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai keisti sutartyje numatytas prekių ar paslaugų savybes;
12) suteikia teisę pardavėjui nustatyti prekės kainą prekės pardavimo metu arba pardavėjui ar paslaugų teikėjui suteikia teisę padidinti kainas be vartotojo teisės nutraukti sutartį, jeigu galutinė kaina yra didesnė už sutartyje numatytąją. Ši nuostata netaikoma sutartims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, taip pat prekių perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas, bei užsienio valiutos, kelionės čekių ar tarptautinių pašto perlaidų, išreikštų užsienio valiuta, pirkimo–pardavimo sutartims;
13) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai spręsti, ar pateiktos prekės ar suteiktos paslaugos atitinka sutarties reikalavimus, arba jiems suteikia išimtinę teisę aiškinti bet kurią sutarties sąlygą;
14) riboja pardavėjo ar paslaugų teikėjo pareigą vykdyti jų atstovų prisiimtus įsipareigojimus arba nustato, kad šių įsipareigojimų vykdymas priklauso nuo tam tikrų sąlygų;
15) vartotoją įpareigoja vykdyti visus įsipareigojimus net ir tuo atveju, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas nevykdo ar nevisiškai vykdo savuosius;
16) suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui be vartotojo sutikimo perleisti kitam asmeniui savo teises ir pareigas, atsirandančias iš sutarties, jeigu dėl to gali sumažėti vartotojui teikiamos garantijos;
17) panaikina arba suvaržo vartotojo teisę pareikšti ieškinį teisme ar pasinaudoti kitais pažeistų teisių gynimo būdais.
Nesąžiningomis sąlygomis gali būti pripažintos ir kitokios sutarties sąlygos, jeigu jos priešingos geros valios reikalavimams ir sudaro sąlygas pardavėjo ar paslaugų teikėjo ir vartotojo abipusių teisių ir pareigų nelygybei vartotojo nenaudai. Individualiai neaptartomis laikomos sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tokios sąlygos nustatytos iš anksto pardavėjo ar paslaugų teikėjo parengtoje tipinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje tipinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio skirsnio nuostatos taikomos kitoms tokios sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka pardavėjui ar paslaugų teikėjui. Ar sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje numatytų prekių ar paslaugų prigimtį bei visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, taip pat visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Pardavėjas ar paslaugų teikėjas privalo užtikrinti, kad bet kuri sutarties rašytinė sąlyga būtų išreikšta aiškiai ir suprantamai. Jeigu yra abejonių dėl sutarties sąlygos turinio, ji yra aiškinama vartotojo naudai. Sutarties dalyką apibūdinančios sąlygos, taip pat su parduotos prekės ar suteiktos paslaugos ir jų kainos atitikimu susijusios sąlygos neturi būti vertinamos nesąžiningumo požiūriu (netaikomos šio straipsnio 1 ir 2 dalių normos), jeigu jos parašytos aiškiai ir suprantamai.
Kai teismas sutarties sąlygą ar sąlygas pripažįsta nesąžiningomis, jos negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos lieka šalims privalomos, jeigu tolesnis sutarties vykdymas yra galimas panaikinus nesąžiningas sąlygas. Vartotojas, kurio interesai pažeidžiami dėl nesąžiningų sąlygų taikymo, turi teisę kreiptis į:
1) Tarybą dėl pažeistų teisių gynimo;
2) teismą dėl nesąžiningų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ar pakeitimo bei padarytų nuostolių atlyginimo.
Taryba, nustačiusi, kad tam tikra sutarties sąlyga ar sąlygos pažeidžia šio įstatymo 11 straipsnio nuostatas, turi pasiūlyti pardavėjui ar paslaugų teikėjui pakeisti, panaikinti arba nebetaikyti tos sąlygos ar sąlygų sudarant sutartis su vartotojais. Jeigu per dvi savaites nuo Tarybos siūlymo pateikimo dienos pardavėjas ar paslaugų teikėjas į jį neatsižvelgia, Taryba turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl tokios sąlygos ar sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ar pakeitimo.
Vartojimo kredito sutartis. Vartojimo kredito sutartis yra kredito davėjo ir vartotojo sutartis, pagal kurią kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartotojui prekėms arba paslaugoms pirkti:
1) kreditą atidėto mokėjimo, taip pat mokėjimo išdėstymo (mokėjimo dalimis) būdu;
2) kreditus, įskaitant indėlio arba banko sąskaitos kreditą.
Vartojimo kredito sutartimi taip pat laikoma lizingo (išperkamosios nuomos) ar kita panašaus pobūdžio sutartis, pagal kurią prekės, esančios sutarties dalyku, pereina vartotojo nuosavybėn, kai per sutartyje nustatytą terminą sumokama prekės kaina, kredito palūkanos bei kiti su kredito suteikimu ir naudojimu susiję mokesčiai (jei jie yra).
Šios nuostatos netaikomos, kai pagal vartojimo kredito sutartį:
1) kreditas suteikiamas įkeičiant nekilnojamąjį turtą;
2) vartotojas nemoka jokių palūkanų ir su kredito suteikimu bei naudojimu susijusių mokesčių;
3) vartotojas įsipareigoja grąžinti kreditą ne per ilgesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį arba kai kredito suma yra ne didesnė kaip 1000 litų;
4) už tam tikrą nuolatinę teikiamą paslaugą vartotojas moka dalimis paslaugos teikimo metu.
Vartojimo kredito sutartis turi būti rašytinė. Vienas sutarties egzempliorius įteikiamas vartotojui. Pareiga įrodyti, kad sutartis įteikta vartotojui, tenka kredito davėjui. Vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta:
1) kredito suma arba kredito limitas (jeigu jis yra);
2) bendros kredito kainos metinė norma, palūkanų norma ir su kredito suteikimu bei naudojimu susiję mokesčiai;
3) kredito gražinimo terminas arba, jeigu kreditas turi būti grąžinamas dalimis, – kiekvienos įmokos suma ir mokėjimo terminai;
4) kai kreditas skirtas prekei ar paslaugai pirkti, – prekės (paslaugos) kaina ir bendra kredito suma;
5) vartotojo teisė grąžinti kreditą iki jo grąžinimo termino pabaigos pagal LR Vartotojų teisių gynimo įstatymo 25 straipsnio nuostatas;
6) bendros kredito kainos metinės normos keitimo sąlygos ir tvarka, jeigu tokia galimybė yra nustatyta sutartyje, su sąlyga, kad pakeitimų negali daryti kredito davėjas vienašališkai.
Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu vartotojui raštu pranešama apie:
1) teikiamo kredito apribojimus (jeigu jų yra);
2) metinę palūkanų normą ir mokesčius, taikomus nuo sutarties sudarymo, bei sąlygas, kuriomis jie gali būti keičiami;
3) galimus santykių pagal sutartį pasibaigimo būdus ir sutarties nutraukimo procedūrą.
Bendros kredito kainos metinės normos apskaičiavimo tvarką nustato Vyriausybė ir Lietuvos bankas. Bet kokiame siūlyme sudaryti vartojimo kredito sutartį (taip pat ir reklamoje) turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma. Rašytiniame siūlyme turi būti pateiktas bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdys. Jeigu vartojimo kredito sutartyje nėra nustatytos privalomos informacijos arba ji yra klaidinanti, vartotojas turi teisę nutraukti vartojimo kredito sutartį. Šiuo atveju vartotojas privalo grąžinti kreditą, bet neprivalo mokėti sutartyje numatytų palūkanų ir su kredito suteikimu bei naudojimu susijusių mokesčių.
Vartotojas turi teisę grąžinti kreditą nesibaigus jo grąžinimo terminui. Šiuo atveju jis sumoka iki kredito grąžinimo datos priskaičiuotas palūkanas ir su kredito suteikimu bei naudojimu susijusius mokesčius.
Kredito davėjas turi teisę nutraukti sutartį, jeigu yra šios sąlygos:
1) įmokos nesumokėtos ilgiau kaip 1 mėnesį ir jų suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų bendros kredito sumos;
2) įmokos nesumokėtos per 2 savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo vartotojui.
Kredito davėjui draudžiama iš vartotojo priimti įmokas pagal kredito sutartį vekseliais, čekiais ir skolos raštais. Kredito davėjas, priėmęs įmokas šio straipsnio 1 dalyje numatytomis mokėjimo priemonėmis, turi atlyginti vartotojui bet kokius nuostolius, susijusius su šių mokėjimo priemonių tolesniu naudojimu.
Jeigu vartotojas ir kredito davėjas sudaro sutartį dėl tam tikrų prekių ar paslaugų pirkimo finansavimo, o tarp kredito davėjo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo yra sudaryta sutartis dėl šių prekių pardavimo ar paslaugų teikimo finansavimo, kai pardavėjas ar paslaugų teikėjas nevykdo arba netinkamai vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, tai vartotojas turi teisę:
1) nevykdyti kredito sutarties;
2) reikalauti, kad kredito davėjas grąžintų jau sumokėtas įmokas ir su kredito suteikimu bei naudojimu susijusius mokesčius.
Vartotojas gali pasinaudoti šio straipsnio 1 dalyje numatytomis teisėmis tik po to, kai jis dėl sutarties sąlygų vykdymo kreipėsi į pardavėją ar paslaugų teikėją ir ne vėliau kaip per 2 savaites nuo tokio kreipimosi prekių pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarties sąlygos nebuvo įvykdytos.
Vartotojas, kurio teisės, numatytos sutartyje, buvo pažeistos, gali kreiptis į Tarybą arba teismą.
Vartotojų teisių gynimo valstybės įstaigos. Taryba kartu su Tarnyba ir Inspekcija kontroliuoja, kaip laikomasi šio įstatymo. Taryba yra valstybės įstaiga prie Vyriausybės įgaliotos ministerijos. Ją steigia ir jos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Tarybos darbo tvarką ir jos nagrinėjamų klausimų proceso taisykles nustato šis ir kiti įstatymai bei Tarybos priimtas darbo reglamentas. Taryba yra juridinis asmuo, turintis sąskaitų bankuose ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu bei savo pavadinimu. Taryba yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto. Tarybą sudaro pirmininkas ir 4 nariai. Kai Tarybos pirmininko nėra, jį pavaduoja jo paskirtas Tarybos narys. Tarybos pirmininkas bei nariai į valstybės tarnybą priimami Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Tarybos pirmininku bei nariais gali būti nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį išsilavinimą. Pirmenybė teikiama asmenims, turintiems patyrimo vartotojų teisių gynimo bei produktų saugos srityje. Taryba, spręsdama jos kompetencijai priskirtus klausimus, priima sprendimus. Sprendimai priimami balsų dauguma, kai dalyvauja ne mažiau kaip 4 Tarybos nariai, įskaitant Tarybos pirmininką. Kai balsai pasiskirsto po lygiai, lemia Tarybos pirmininko balsas. Tarybos sprendimai gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. Prie Tarybos kaip patariamoji institucija sudaroma Vartotojų teisių apsaugos komisija. Ją sudaro ir sudėtį tvirtina Taryba. Komisijos nariai yra Sveikatos apsaugos ministerijos, Ūkio ministerijos, Žemės ūkio ministerijos ir kitų suinteresuotų valstybės, savivaldybių įstaigų bei visuomeninių organizacijų atstovai. Komisijos nuostatus tvirtina Taryba. Komisijai vadovauja Tarybos pirmininkas.
Taryba:
1) atlieka vartotojų skundų neteisminį nagrinėjimą, t. y. nagrinėja Tarnybos ir Inspekcijos pateiktus dokumentus dėl vartotojų teisių pažeidimų ir priima sprendimus dėl vartotojų pažeistų teisių gynimo;
2) atlieka vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo kontrolę;
3) nagrinėja vartotojų skundus dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo ir dėl šio įstatymo penktajame, šeštajame, septintajame, aštuntajame ir devintajame skirsniuose numatytų vartotojų teisių pažeidimų;
4) įgyvendina valstybinę vartotojų teisių gynimo politiką;
5) koordinuoja ir atlieka vartotojų ekonominių interesų gynimą, prižiūri vartojimo prekių bei paslaugų rinką ir vartotojams skirtą reklamą;
6) užtikrina keitimąsi informacija su Europos Sąjunga bei valstybėmis narėmis;
7) atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse organizacijose vartotojų teisių gynimo srityje;
8) pagal savo kompetenciją priima teisės aktus;
9) organizuoja vartotojų, prekių pardavėjų, gamintojų bei paslaugų teikėjų švietimą vartotojų teisių gynimo srityje;
10) atlieka šio bei kitų įstatymų ir teisės aktų numatytas funkcijas bei įgaliojimus;
11) pagal kompetenciją atlieka įstatymų ir kitų teisės aktų projektų ekspertizę, teikia Vyriausybei išvadas, ar šie aktai atitinka valstybės politiką vartotojų teisių gynimo srityje;
12) pagal kompetenciją taiko įstatymų numatytas poveikio priemones šio įstatymo pažeidėjams.
Taryba turi teisę:
1) gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, gamintojų, importuotojų, prekių pardavėjų ir paslaugų teikėjų šio įstatymo pažeidimams tirti reikalingą informaciją, dokumentus;
2) atlikti tyrimus, kreiptis į teismą dėl pažeistų vartotojų teisių gynimo šio įstatymo nustatytais atvejais.
Lietuvos Respublikos visuomeninės vartotojų organizacijos turi teisę:
1) gauti informaciją iš atitinkamų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, gamintojų, importuotojų, prekių pardavėjų, paslaugų teikėjų apie gaminių, parduodamų prekių bei teikiamų paslaugų kokybę ir kitus duomenis, reikalingus vartotojų teisėms ir interesams ginti, išskyrus valstybės, tarnybos ir komercines paslaptis;
2) tirti vartotojų nuomonę apie prekių ir paslaugų asortimentą, kokybę, prekybos ir paslaugų teikimo organizavimą;
3) tikrinti prekių ir paslaugų kokybę nustatyta tvarka akredituotose savo bandymų laboratorijose, taip pat pateikti prekes bei paslaugas ekspertizei ir bandymams kompetentingoms Lietuvos Respublikos ir užsienio organizacijoms;
4) viešai skelbti vartotojų nuomonės tyrimų bei prekių ir paslaugų ekspertizių ir bandymų rezultatus, leisti vartotojams skirtus leidinius, verstis vartotojų švietimo veikla;
5) teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms pasiūlymus dėl vartotojų sveikatai pavojingų prekių ir paslaugų gamybos, pardavimo (teikimo) uždraudimo, teikti prekių gamintojams, importuotojams, pardavėjams ir paslaugų teikėjams pasiūlymus dėl prekių ir paslaugų kokybės gerinimo;
6) ginti vartotojų teises, jų ekonominius ir socialinius interesus valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose;
7) vartotojo prašymu ar savo iniciatyva reikšti ieškinius teisme.
Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos remia visuomenines vartotojų organizacijas. Valstybė šioms organizacijoms teikia finansinę paramą.
Už vartotojams padarytą žalą pardavėjas ir paslaugų teikėjas atsako įstatymų nustatyta tvarka. Asmenys, pažeidę pagal šį įstatymą priimtas taisykles ar kitus teisės aktus, traukiami atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka.

9. ATSKIROS KOMERCINIŲ SUTARČIŲ RŪŠYS, JŲ SAMPRATA BEI YPATUMAI
9.1 Pirkimo-pardavimo sutartis.
Pirkimo-pardavimo sutartys – tai viena iš svarbiausių komercinės (verslo) teisės sutarčių. Šios sutartys pasižymi įvairove ir yra labiausiai paplitusios iš visų esamų sutarčių. Be to, dažnai pirkimą-pardavimą lydi ir kitos sutartys, kaip antai: įkeitimo sutartys, paskolos, bankinės sąskaitos sutartys, bankinio kreditavimo, laidavimo, garantijos, pavedimo ir kt. sutartys. LR CK 6.305 str. nurodoma, kad pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį sulygtą pinigų sumą. Pastebėtina tai, kad šiame straipsnyje yra netaisyklingai traktuojama pirkimo-pardavimo sutarties esmė: patikėjimo teise nieko neperkame ir neparduodame (štai LR CK 4.106 str. Nurodoma, kad patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka bei sąlygomis valdyti perduotą turtą bei juo disponuoti; analogiškas apibūdinimas yra pateiktas ir LR CK 6.953 str., kuriame įtvirtinama turto patikėjimo sutarties sąvoka). Taigi svarbu pastebėti tai, kad šiuo atveju ne perkama ir parduodama patikėjimo teise, bet patikėtinis, turėdamas savininko įgaliojimą, gali šį turtą parduoti, kas reiškia ne ką kitą kaip atstovavimą pirkimo-pardavimo sutartyje. Vadinasi, paprasčiau ir aiškiau prikimo-pardavimo sutartį būtų galima traktuoti kaip sutartį, kurios metu pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti tą turtą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. O tokiais atvejais, kai pirkėjas yra valstybė ar valstybinė organizacija, tuomet jai atsiranda patikėjimo teisė į šį turtą. Čia reikėtų pastebėti tai, kad tiekimo sutartys – tai praktikoje labiausiai paplitusi pirkimo-pardavimo sutarties atmaina. Iš esmės pirkimo-pardavimo ir tiekimo sutartys neturi jokių esminių skirtumų: tik vienų sutarčių analogiški straipsniai daugiau detalizuoti, kitų – mažiau arba atvirkščiai. Taigi, tiekimo sutartys artimesnės pirkimo-pardavimo sutarties atmainai negu atskirai sutarčių rūšiai, kadangi sutampa jų pagrindiniai požymiai. Tad tiekimo sutartimis galime laikyti tokias verslo sutartis, kuriomis tiekėjas įsipareigoja perduoti nustatytais terminais ar terminu pirkėjui (užsakovui) nuosavybės (patikėjimo) teisėmis numatytą produkciją, o pirkėjas įsipareigoja priimti produkciją ir sumokėti valstybės institucijų reguliuojamomis kainomis ar sutartinėmis kainomis. Pažymėtina tai, kad tokiais atvejais, jeigu sutartys sudaromos tarp profesionalių verslininkų, kai prekės skirtos verslo tikslams, tokias sutartis įprasta vadinti tiekimo sutartimis. O tokiais atvejais, jeigu viena iš sutarties šalių yra privatus asmuo ar prekės perkamos galutiniam vartojimui, tokios sutartys vadintinos prekių pirkimo-pardavimo sutartimis. Tačiau sutarčių priskyrimo bruožai vienai ar kitai rūšiai yra gana sąlygiški. Sutarčių dalyviams vertėtų svarbesnes nuostatas įsirašyti pačioje sutartyje, neatsižvelgiant į tai, kaip bus pavadinta sutartis, nes šiuo atveju sutarties pavadinimas praktinės reikšmės ir kokių nors padarinių neturi.
Pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos. Pažymėtina, kad pirkimo-pardavimo sutartims, kaip ir bet kurioms kitoms komercinėms sutartims, yra būdingos šios dalys ir elementai:
1. Pavadinimas, numeris, data, sudarymo vieta;
2. Šalys;
3. Objektas (dalykas);
4. Kaina ir mokėjimo sąlygos;
5. Įsipareigojimų įvykdymo terminai;
6. Vienašalio atsisakymo nuo kontrakto sąlygos;
7. Įpakavimas, transportavimas, draudimas;
8. Teisės į nuosavybę perėjimas. Nuosavybės perėjimo sąlygų išlygos;
9. Neįveikiamos jėgos (force majeure) aplinkybė;
10. Įgaliojimai, atsakomybė už produkciją, garantijos;
11. Nuostolių padengimas; Netesybos;
12. Bendrosios sutarties vykdymo sąlygos;
13. Kai sutartis tarptautinė – kurios valstybės įstatymais bus vadovaujamasi;
14. Formali sutarties papildymo (pakeitimo) tvarka;
15. Arbitražas, išlygos apie teisinę atsakomybę;
16. Išlaidos, mokesčiai ir muitai, susiję su kontrakto sudarymu ir vykdymu;
17. Šalių ir jų bankų rekvizitai, įgaliotinių vardai, pavardės, parašai ir antspaudai;
Pažymėtina tai, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui privalu pasiekti susitarimą nors dviem klausimais, kuriais laikomi sutarties dalykas (objektas) ir kaina. Tokiais atvejais, jeigu susitarimas šiais dviem klausimais nepasiekiamas, tai sutartis yra laikoma nesudaryta. Taigi dėl šios priežasties, pirkimo-pardavimo sutartims būdingos dvi esminės sąlygos – sutarties dalykas (objektas) ir kaina. Visos kitos sąlygos, numatomos dispozityvinėmis įstatymų normomis, ir jos gali varijuoti priimtinose sutarties šalių interesų ribose. Šioms kitoms sąlygoms pirkimo-pardavimo sutarčių atvejais yra priskiriamos šios: prekės pardavimo laikas ir vieta, mokėjimo terminai bei būdai, atidedančios ir naikinančios sąlygos, nuosavybės perėjimo momentas, prekės žuvimo ir transporto rizika, prekės perdavimo ir priėmimo sąlygos ir kt.
Pirkimo-pardavimo sutarties dalykas (objektas) – tai kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, turintys individualius ir rūšinius požymius, esami ir būsimi daiktai bei turtinės teisės (LR CK 6.306 str.). pirkimo-pardavimo sutarties dalyku gali būti neišimti iš apyvartos daiktai, kuriuos pardavėjas jau turi ar kurie gali būti sukurti ar pardavėjo įgyti ateityje, vertybiniai popieriai, kitokie daiktai bei turtinės teisės, taip pat prieaugis, derlius ir kt. atsirandantys daiktai. Sutarties dalykus taip pat gali būti pramoninė nuosavybė ir autorinės teisės, vertybiniai popieriai, apyvartiniai, dokumentai, energijos šaltiniai ir kt. pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto (prekės) pavadinimą ir kiekį.
Taigi pirkimo-pardavimo sutarties objektas gali būti realiai egzistuojantis objektas arba daiktas, kuris turi pasirodyti ateityje. LR CK 4.1 str. numato, kad daiktai – tai iš gamtos pasisavinti arba gamybos proceso metu sukurti materialaus pasaulio dalykai. LR CK 1.98 str. daiktus, kaip civilinių teisių objektus, skirsto į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. Nekilnojamieji daiktai – tai žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kt. augalija, kiti gamtos ištekliai, gyvenamieji namai, butai ir kiti pastatai, statiniais, įrenginiai,. Įmonės, bankai,l ūkiniai ir neūkiniai kompleksai bei kiti daiktai, kurie yra susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kt., daiktai, kurie pagal paskirtį bei prigimtį yra nekilnojamieji). Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti orlaiviai ir laivai, kuriems yra nustatyta privaloma teisinė registracija. Kilnojamaisiais daiktais yra vadinami tie daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, jei įstatymai nenumato ko kita. LR CK 1.99, 4.3, 4.4, 4.5, 4.6 ir kt. str.daiktai, kaip civilinės teisės objektai, yra skirstomi į pakeičiamus ir nepakeičiamus, apibūdintus pagal individualiuosius požymius ir pagal rūšinius požymius, daliuosius ir nedaliuosius, į suvartojamus ir nesuvartojamus, į pagrindinius daiktus ir jų priklausinius. Pakeičiami daiktai – tai daiktai, kurie apibūdinti rūšies požymiais ir individualiųjų požymių neturi. Nepakeičiami daiktai – tai daiktai, kurie apibūdinti individualiaisiais požymiais. Suvartojamieji daiktai – tai daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia. Nesunaudojami daiktai – tai daiktai, kurie, naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo formos, vertės ir paskirties. Daliaisiais daiktais yra laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, tikslinė paskirtis nepasikeičia ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas. Nedaliaisiais daiktais yra laikomi tie daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė jų paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.
Pažymėtina tai, kad pirkimo-pardavimo objektu gali būti egzistuojantis vienintelis unikalus daiktas. Pirkimo-pardavimo objektas gali būti ir vienarūšiai daiktai, kurių pardavimo būdai yra šie:
1. Visos objektų visumos, esančios konkrečioje vietoje, nuosavybės teisės perdavimas kontrakto sudarymo dieną;
2. Vienarūšių daiktų pardavimas pagal kiekį, svorį, kitą matą, kiekvienos tokios operacijos metu tą dieną perduodant ir nuosavybės teisę;
Pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimas neteisėtomis remiantis šių sutarčių objekto savybėmis:
1. parduodant prekę, priklausančią kitam asmeniui (be jo sutikimo), sandoris yra laikomas neteisėtu;
2. įstatymai kai kuriuos objektus priskiria nekomercinei veiklai ir jų pardavimas neturint specialaus leidimo yra neteisėtas (tokie objektai yra kenkiantys sveikatai arba pažeidžiantys sanitarines normas; esantys valstybės nuosavybė ir turintys istorinę ar meninę vertę; valstybės monopolio prekės, kurios negali būti perduotos privačiai prekybai; pagal žinomų firmų gaminių pavyzdžius neteisėtai pagamintos prekės (kai kuriose valstybėse); vaistai, nuodai, ginklai ir kt. prekės, jei jos parduodamos be licencijų ar negavus specialaus kleidimo).
Produkcijos pateikimas. Produkcija turi būti teikiama sutartyje numatyto asortimento ir kompleksiškai.
Vienų, priklausančių tam asortimentui rūšių produkcijos pateikimas didesniu kiekiu, negu numatyta sutartyje, neįskaitomas daliniam kitų rūšių produkcijos pateikimui padengti, išskyrus tuos atvejus, kai tai pateikta pirkėjo sutikimu.
Produkcija turi būti tiekiama kompleksiškai, remiantis standartų, techninių sąlygų arba kainoraščių reikalavimų. Sutartyje gali būti numatoma, kad produkcija tiekiama su papildomais prie komplekto dirbiniais (dalimis) arba be atskirų nereikalingų pirkėjui dirbinių (dalių), įeinančių į komplektą. Jeigu kompleksiškumo nenustato standartas, patvirtintos techninės sąlygos arba kainoraštis, jis reikiamais atvejais gali būti nustatomas sutartyje.
Tokiu atveju, jeigu pateikiama nekompleksinė produkcija, pirkėjas privalo pareikalauti produkciją sukomplektuoti arba nekompleksinę produkciją pakeisti kompleksine ir, kol ji bus sukomplektuota arba pakeista, atsisakyti už ją sumokėti, o jeigu už produkciją jau sumokėta- pareikalauti grąžinti sumokėtas už ją pinigų sumas.
Jeigu pardavėjas (tiekėjas) produkcijos nesukomplektuoja per šalių susitarimu nustatytą laiką, pirkėjas turi teisę atsisakyti nuo produkcijos.
Pažymėtina tai, kad sutarties dalykas privalomai turi būti apibūdintas vartojimą lemiančiomis savybėmis ir jas patvirtinančiais dokumentais: kokybės sertifikatais, prekių kilmės sertifikatais, specifikacijomis, standartais, pavyzdžiais ir kt. požymiais. Prekės ar prekių kiekis turi būti nurodomas tiesiogiai skaičiumi, matavimo vienetu (-ais) arba kiekio nustatymo būdu – pamainos produkcijos kiekiu, paros, savaitės ir pan. Perkant birius ir skystus produktus yra leidžiamas orientacinis kiekis pridėjus žodį “apie”. Nukrypimai nuo orientacinio kiekio yra leidžiami nuo 1,5 iki 10 procentų, galutinis pateiktos produkcijos kiekis nustatomas sutarties užbaigimo protokole kaip prievolės įvykdymo patvirtinimas, kuriuo numatomas galutinis sutartinių prievolių užbaigimo būdas. Sutartinių prievolių užbaigimo būdai gali būti šie:
1. atsiskaitymas pagal faktiškai pateiktą produkcijos kiekį sutartyje numatyto kiekio apibūdinimo ribose, kai sumuojama pagal komercinius aktus;
2. mažinant sutartyje nurodytą kiekį ir sutarties kainą;
3. tiekiant sutartyje numatytą produkcijos kiekį reklamacijos pagrindu iki sutartyje numatyto produkcijos kiekio ir patvirtinant prievolės įvykdymą šalių pasirašytu sutartinių santykių užbaigimo protokolu, kuris yra baigiamojo tarpusavio atsiskaitymo pagrindas ir prievolės tinkamo įvykdymo patvirtinimas.
Kalbant apie prikimo-pardavimo sutarties objektą, svarbu pastebėti tai, kad esmine sutarties sąlyga taip pat laikoma prekės kokybė, kuriais nustatyti taikomi įvairūs būdai ir reikalavimai. Prekių kokybei nustatyti ir apibūdinti naudojami kokybės sertifikatai, kilmės sertifikatai, techninės sąlygos, standartai, pavyzdžiui, lydimieji ir bandomieji mėginiai, bandiniai, lyginamieji tyrimai, vidutinė kokybė ir kt. 1980 m. Vienos konvencijos 35 str. 2 p. nurodoma, kad kiekvienos prekės kokybė privalo atitikti tuos tikslus, kuriems pagal prekių aprašymą prekė įprastai yra naudojama. Tad nesant sutartyje tikslaus nurodymo apie prekių kokybę, prekė privalo būti ne žemesnės kaip vidutinės kokybės ir privalo atitikti įprastą vartojimo kokybę bei paskirtį (LR CK 6.327).
Papildomoms sutarties sąlygoms yra priskiriamos gamintojo ir pardavėjo prekės garantija. Šio tipo garantijos numatomos mechanizmams, mašinoms ir kt. prekėms. Garantijų kategorijai priklauso prekės tarnavimo pagal paskirtį trukmės garantija. Pardavėjas ir gamintojas garantuoja, kad per nustatytą laiką prekė tarnaus patikimai ir atitiks nustatytus kokybės parametrus. Šis terminas yra vadinamas prekliuzyviniu, ir jo metu pirkėjas turi teisę pareikšti gamintojui ar pardavėjui pretenzijas dėl prekių kokybės, pareikalauti trūkumus ar prekę pakeisti nauja. Pakeitus prekę ar jos sudedamąją dalį, termino trukmė išlieka tokia pati kaip ir pagrindinio daikto (LR CK 6.335-6.336 str.). dėl to šiuo metu papilto ikigarantinės išlygos: gamintojai ir pardavėjai į sutartis įrašo papildomas prekių eksploatavimo taisykles, kurios iš esmės tampa garantiją naikinančiomis sąlygomis arba žymiai sumažina garantinius įsipareigojimus.
Prekės kaina – tai privaloma esminė pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga ir esant šalių nesutarimui kainos klausimu, sutartis gali būti nesudaryta, pakeista arba nutraukta ir pripažinta negaliojančia. Prekės kaina įvardijama tos šalies valiuta, kuriai priklauso pardavėjas. Tačiau tarptautinėse sutartyse sutarties šalys gali pasirinkti savo nuožiūra tokią valiutą, kuri joms yra patogiausia. Kaina taip pat gali būti nurodoma nekintamu dydžiu arba nustatytu valiutos kursu mokėjimo dieną valiutos transakcijos atveju arba kaina, skelbiama publikuojamų kainų žinynuose mokėjimo dieną (pvz., Londono metalų biržos, Roterdamo biržos (naftos ir jos produktų), Niujorko metalų biržos, Čikagos grūdų biržos ir t.t.). tuo atveju, jeigu sutartyje nėra nurodytos prekės kainos, tai šiuo atveju kaina laikoma jos rinkos kaina, kuri buvo mokama už tokias prekes sutarties pasirašymo dieną (LR CK 6.313 str. 2 d.).
Prekių pardavimas daug mažesnėmis kainomis nei nusistovėjusi rinkos kaina (dempingo kaina) gali būti pretekstu pradėti prieš pardavėją administracinę procedūrą ir taikyti sankcijas dėl nesąžiningos konkurencijos. Tokia procedūra buvo taikoma kai kurioms Lietuvos įmonėms, pvz., AB “Grigiškės”, AB “Achema”. Pažymėtina tai, kad antidempingo politika yra vykdoma visose šalyse. Dempingas reglamentuojamas įstatymais, antimonopolistiniais teisės aktais arba tai teisės aktais, kurie yra nukreipti prieš ūkinės veiklos ribojimą.
Bendrosios pardavėjo pareigos ir teisės. Pardavėjo pareiga perduoti daiktus
Pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t.y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. Pardavėjo garantija (patvirtinimas) dėl daiktų nuosavybės teisės ir jų kokybės yra, nepaisant to, ar tokia garantija pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta, ar ne (garantija pagal įstatymą). Jeigu sutartis nenumato ko kita, pardavėjas privalo perduoti daiktus kartu su jų priklausiniais ir priedais tokios būklės, kokia buvo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu. Laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys.
Daiktų perdavimo išlaidos tenka pardavėjui, jeigu sutartis nenumato ko kita. Jeigu pirkimo-pardavimo sutartis numato, kad kad pirkėjas kainą sumoka tik po daiktų perdavimo, o po sutarties sudarymo jis tapo nemokus, tai pardavėjas perduoti daiktų neprivalo.

Daiktų ir dokumentų perdavimo vieta ir momentas
Pardavėjas kartu su daiktais privalo perduoti su jais susijusius dokumentus ir nuosavybės teisę į daiktus patvirtinančius dokumentus, kai to reikalauja sutartis ar šis kodeksas. Jeigu šie dokumentai reikalingi pačiam pardavėjui kitoms su parduodamais daiktais nesusijusioms teisėms įgyvendinti, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui nustatyta tvarka patvirtintas dokumentų kopijas. Jeigu pardavėjas neįpareigotas perduoti konkrečioje vietoje, tai daiktų perdavimu laikoma:
 kai pirkimo-pardavimo sutaris numato daiktų gabenimą, – daiktų įteikimas pirmam vežėjui, kad šis juos perduotų pirkėjui, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita;
 kai primame punkte nenurodytais atvejais daiktus reikia paimti iš tam tikrų atsargų arba pagaminti ir šalys sutarties sudarymo metu apie tai žinojo, – daiktų pateikimas pirkėjui ar jo nurodytam asmeniui disponuoti daiktų atsargų buvimo arba gaminimo vietoje;
 pirmame ir antrame punktuose nenurodytais atvejais – daiktų pateikimas pirkėjui toje vietoje, kurioje sutarties sudarymo metu buvo pardavėjo verslo ar gyvenamoji vieta arba kurioje daiktai pateikiami pirkėjo nurodytam asmeniui. Daikto duodami vaisiai ir pajamos priklauso pirkėjui nuo daikto perdavimo.
Daiktų perdavimo terminas
Pardavėjas privalo perduoti daiktus pirkėjui pirkimo-pardavimo sutartyje numatytu laiku. Jeigu perdavimo terminas sutartyje nenumatytas, daiktai turi būti perduoti per protingą terminą po sutarties sudarymo. Šiuo atveju atitinkamai taikomas LR CK 6.53 straipsnis (Prievolių įvykdymo terminas).
Laikoma, kad pirkimo-pardavimo sutartyje yra sąlyga dėl jos įvykdymo tiksliai nustatytu laiku, jeigu iš sutarties turinio aiškiai matyti, kad pažeidus šį terminą pirkėjas praranda interesą sutarčiai. Jeigu tokia sąlyga yra, pardavėjas turi teisę įvykdyti sutartį iki termino pabaigos arba jam pasibaigus tik tai atvejais, kai pirkėjas sutinka.

Daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika
Jeigu kas kita nenumatyta pirkimo-pardavimo sutartyje, daiktų atsitiktinio žuvimo ar jų sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, nuo kurio pagal įstatymus ar sutartį pardavėjas laikomas tinkamai įvykdžiusiu savo pareigą perduoti daiktus, neatsižvelgiant į nuosavybės teisės perėjimo momentą.
Daiktų, parduotų juos gabenant, atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, jeigu sutartis arr prekybos papročiai nenumato ko kita. Sutarties sąlyga, kad daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo daiktų perdavimo pirmam vežėjui, pirkėjo reikalavimu gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad daiktai prarasti ar sugedę, tačiau apie tai pirkėjui nepranešė.
Jeigu daiktas po jo perdavimo žuvo ar sugedo ne dėl pardavėjo kaltės, pirkėjas privalo sumokėti kainą pardavėjui. Ši taisyklė taikoma ir tais atvejais, kai pardavėjas negalėjo perduoti daikto pirkėjui dėl to, kad pastarasis nepakankamai bendradarbiavo su pardavėju ir tokiu būdu pažeidė sutartį.
Kai sutarties dalykas yra pagal rūšies požymius apibūdinti daiktai ir pirkėjas nepriima daiktų ar kitaip pažeidžia sutartį, jų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina pirkėjui nuo to momento, kai pardavėjas konkrečiai įvardija (individualizuoja) daiktus ir apie tai praneša pirkėjui. Jeigu pirkėjas pareiškia pagrįstą ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia arba daikto pakeitimo, tai daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka pardavėjui.
Jeigu daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka pardavėjui ir po jų perdavimo pirkėjui, tai pardavėjas atsako už daitų žuvimą ar sugedimą, nors tai būtų atsitikę dėl pirkėjo veiksmų. Tačiau pirkėjas nuo to momento, kai protingai galėjo numatyti, kad privalo grąžinti daiktus pardavėjui, atsako už jų saugojimą kaip atidus saugotojas.
Pardavėjo pareiga patvirtinti daiktų nuosavybės teisę
Pardavėjas privalo patvirtinti, kad į perduodamus daiktus tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, išskyrus atvejus, kai pirkėjas iš anksto sutiko priimti daiktus, kurie yra tokių teisių ar pretenzijų objektai, o pardavėjas apie jas tinkamai pranešė pirkėjui. Pardavėjas privalo panaikinti perduodamų daitų įkeitimą (hipoteką) nepaisydamas to, ar įkeitimas (hipoteka) buvo įregistruotas ar ne, išskyrus tuos atvejus, kai pirkėjas, iš pardavėjo gavęs tinkamą informaciją, sutinka pirkti daiktus, teisės į kuriuos yra suvaržytos tokiu būdu. Pardavėjas privalo patvirtinti pirkėjui, kad perduodami daiktai neareštuoti ir kad jie nėra teisminio ginčo objektas, taip pat kad pardavėjo teisė disponuoti daiktais neatimta ar neatribota. Nekilnojamo daikto pardavėjas privalo patvirtinti pirkėjui, kad nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į tą daiktą. Tais atvejais, kai pardavėjas tinkamai pranešė pirkėjui apie trečiųjų asmenų teise į perduodamus daiktus ar šių teisių suvaržymą sutarties sudarymo metu, taip pat kai trečiųjų asmenų teisės ar jų suvaržymas buvo įregistruoti viešame registre, pirkėjas negali remtis aplinkybe, kad pardavėjas pažeidė savo pareigas.
Kai pardavėjas pažeidžia aukščiau nurodytas savo pareigas, pirkėjas turi teisę reikalauti sumažinti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas žinojo arba turėjo žinoti apie trečiųjų asmenų teises į daiktus ar šių teisių suvaržymą.
Pardavėjo ir pirkėjo pareigos, kai trečiasis asmuo pareiškia ieškinį dėl daikto paėmimo. Jeigu trečiasis asmuo iki pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymo atsiradusiu pagrindu pareiškia pirkėjui ieškinį dėl daikto paėmimo, tai pirkėjas privalo patraukti pardavėją dalyvauti byloje, o pardavėjas privalo įstoti į tą bylą pirkėjo pusėje. Kai pirkėjas nepatraukia pardavėjo dalyvauti byloje, pardavėjas atleidžiamas nuo atsakomybės pirkėjui, jeigu įrodo, kad dalyvaudamas byloje jis būtų galėjęs užkirsti kelią parduoto daikto paėmimui iš pirkėjo. Pardavėjas, kuris buvo pirkėjo patrauktas dalyvauti byloje, bet joje nedalyvavo, netenka teisės įrodinėti, kad pirkėjas netinkamai atliko procesinius veiksmus.
Pardavėjo atsakomybė, kai parduotas daiktas atiteisiamas iš pirkėjo. Kai parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti. Šalių susitarimas panaikinti arba apriboti šią pardavėjo atsakomybę negalioja, jeigu pardavėjas, žinodamas, kad trečiasis asmuo turi teisių į parduodamą daiktą, neįspėja apie tai pirkėjo.
Pareigos perduoti daiktus neįvykdymo pasekmės. Jeigu pardavėjas nepagrįstai atsisako perduoti daiktus pirkėjui, šis turi teisę atsisakyti vykdyti pirkimo-pardavimo sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius. Kai pardavėjas atsisako perduoti pagal individualius požymius apibūdinamą daiktą, pirkėjas gali taikyti LR CK 6.60 ir 6.213 straipsniuose numatytas gynybos priemones.
Pareigos perduoti daiktų priklausinius, priedus ir dokumentus neįvykdymo pasekmės. Jeigu pardavėjas neperduoda arba atsisako perduoti pirkėjui daiktų priklausinius, priedus ar dokumentus, kuriuos pagal sutartį ar įstatymus privalo perduoti, tai pirkėjas turi teisę nustatyti pardavėjui protingą terminą šiai prievolei įvykdyti. Jeigu pardavėjas savo prievolės neįvykdo per pirkėjo nustatytą terminą, pirkėjas turi teisę atsisakyti priimti daiktus, jeigu sutartis nenumato ko kita.
Pardavėjo pareiga saugoti parduotus daiktus. Kai nuosavybės teisė arba patikėjimo teisė pereina pirkėjui iki parduotų daiktų perdavimo, pardavėjas privalo iki perdavimo daiktus saugoti ir neleisti jiems pablogėti. Su daiktų saugojimu susijusias būtinas išlaidas pirkėjas privalo pardavėjui atlyginti, jeigu sutartis nenumato ko kita.
Reikalavimai daiktui. Parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Pardavėjas neatsako pagal šiuos reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. Pardavėjas pagal šią sutartį ir LR CK atsako už bet kokį neatitrikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu tas neatitikimas paaiškėja vėliau.
Pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda po šios sutarties aukščiau nurodyto momento ir kuris yra bet kokios pardavėjo prievolės pažeidimo pasekmė, įskaitant garantijos, kad tam tikrą laiką prekės bus tinkamos naudoti pagal jų įprastą ar specialiai nurodytą paskirtį arba išlaikys aptartas savybes ar charakteristikas, pažeidimą.
Pirkėjas netenka teisės remtis daiktų neatitikimu, jeigu jis per protingą laiką po to, kai atitikimą pastebėjo ar turėjo pastebėti, apie tai nepraneša pardavėjui ir nenurodo, kokių reikalavimų daiktas neatitinka.
Daiktų patikrinimo teisė. Jeigu šalys nesusitarė kitaip, pirkėjas nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar nuo ofertos pateikimo turi teisę prieš mokėdamas ar prieš priimdamas daiktus juos patikrinti bet kokioje vietoje, bet kokiu laiku ar metodu, kurie atitinka protingumo kriterijus.
Jeigu šalys nesusitarė kitaip, daiktų patikrinimo išlaidos tenka pirkėjui. Pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas atlygintų patikrinimo išlaidas, jei patikrinimo metu nustatyta, kad daiktas neatitinka jam keliamų reikalavimų.
Daiktų kiekis. Daiktų, kuriuos pardavėjas privalo perduoti pirkėjui, kiekis nustatomas pirkimo-pardavimo sutartyje svorio, kiekio, tūrio ar kitais matais arba pinigais. Sutarties sąlyga dėl daiktų kiekio gali būti šalių suderinta numatant sutartyje tik kiekio nustatymo tvarką. Jeigu sutartis pradėta vykdyti, laikoma, kad ji sudaryta dėl tokio daiktų kiekio, kiek jų pirkėjas faktiškai priėmė. Jeigu iš pirkimo-pardavimo sutarties turinio ir ją aiškinant neįmanoma nustatyti perduodamų daiktų kiekio, laikoma, kad sutartis nesudaryta.
Sutarties sąlygos dėl daiktų kiekio pažeidimo teisinės pasekmės. Kai pardavėjas, pažeisdamas sutartį, perduoda pirkėjui mažesnį, negu nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje, daiktų kiekį, pirkėjas turi teisę, jeigu kas kita nenumatyta sutartyje, arba reikalauti perduoti jam trūkstamus daiktus, arba atsisakyti priimti daiktus ir sumokėti kainą, o jei kaina jau sumokėta, – reikalauti ją grąžinti ir atlyginti nuostolius.
Jeigu pardavėjas perduoda daugiau, negu sutartyje nurodyta, daiktų, pirkėjas privalo apie tai pranešti pardavėjui per įstatymuose ar sutartyje numatytą terminą, o jei terminas nenustatytas, – per protingą terminą. Kai tokį pirkėjo pranešimą gavęs pardavėjas per protingą terminą nenurodo, ką daryti, tai pirkėjas, jeigu kas kita nenumatyta sutartyje, turi teisę priimti visus daiktus arba atsisakyti priimti tuos, kurie viršija sutartyje nustatytą kiekį.
Jeigu pirkėjas priima daiktus, kurių kiekis viršija sutartyje nurodytą kiekį, tai už papildomai priimtus daiktus mokama tokia pat kaina, kuri nustatyta sutartyje, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip.
Daiktų asortimentas. Jeigu pirkimo-pardavimo sutartis nustato, kad pardavėjas privalo perduoti tam tikros rūšies, modelio, dydžio, spalvos ar pagal kitokius požymius apibūdinamus daiktus (daiktų asortimentas), tai pardavėjas privalo perduoti tuos daiktus, kurie atitinka šalių suderintą daiktų asortimentą. Jeigu sutartyje neaptarta nei daiktų asortimentas, nei jo nustatymo tvarka, tačiau iš sutarties turinio ir esmės matyti, kad daiktai turi atitikti tam tikrą asortimentą, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokio asortimento daiktus, kurie atitiktų pardavėjui žinomus sutarties sudarymo metu pirkėjo poreikius, arba turi teisę sutarties atsisakyti.
Daiktų asortimento sąlygos pažeidimo teisinės pasekmės. Kai pardavėjas perduoda pirkėjui daiktus, neatitinkančius pirkimo-pardavimo sutartyje numatyto asortimento, pirkėjas turi teisę atsisakyti juos priimti ir už juos mokėti, o jeigu jau sumokėta, – pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą, jei sutartis nenumato ko kita. Kai pardavėjas kartu perduoda pirkėjui ir daiktus, kurie atitinka asortimentą, ir daiktų, kurie neatitinka asortimento, pirkėjas savo pasirinkimu turi teisę:
 priimti asortimentą atitinkančius daiktus ir atsisakyti priimti asortimento neatitinkančius daiktus;
 atsisakyti priimti visus daiktus;
 pareikalauti pakeisti asortimento neatitinkančius daiktus daiktais, numatytai sutartyje;
 Priimti visus perduotus daiktus.
Kai pirkėjas atsisako priimti asortimento neatitinkančius daiktus arba reikalauja juos pakeisti, jis turi teisę atsisakyti už šiuos daiktus mokėti, o jeigu jau sumokėta, – reikalauti, kad jam būtų grąžinta sumokėta kaina. Laikoma, kad asortimento neatitinkantys daiktai priimti, jeigu pirkėjas per protingą terminą po jų gavimo nepraneša pardavėjui apie atsisakymą priimti daiktus.
Jeigu pirkėjas neatsisako priimti asortimento neatitinkančių daiktų, tai jis privalo už juos sumokėti su pardavėju suderintą kainą. Jeigu pardavėjas dėl savo kaltės per protingą terminą nesuderino kainos su pirkėju, tai pirkėjas turi sumokėti už daiktus tą kainą, kuri sutarties sudarymo metu įprastai buvo mokama atitinkančiomis aplinkybėmis už analogiškus daiktus. Pirkimo-pardavimo sutartyje galima numatyti ir kitokių taisyklių.
Daiktų kokybė. Pardavėjas turi perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pikimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo.
Įstatymai ar sutartis gali numatyti pardavėjo pareigą garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir kad sutarties sudarymo metu nėra paslėptų daiktų trūkumų, dėl kurio daikto nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas jį ketino naudoti, arba dėl kurių daikto naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, arba apskritai nebūtų to daikto pirkęs, arba nebūtų už jį tiek mokėjęs. Tačiau pardavėjas neprivalo garantuoti, kad nėra paslėptų trūkumų, jeigu apie juos pirkėjas žino arba jie yra tiek akivaizdūs, kad bet koks atidus pirkėjas būtų juos pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo.
Čia numatyto daikto kokybės garantiją taip pat privalo duoti daiktų gamintojas, platintojas, tiekėjas, importuotojas ar bet koks kitas asmuo, savo vardu skirstantis daiktus.
Kai pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos.
Jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Tačiau jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui.
Kai sutartis sudaryta pagal pavyzdį, modelį ar aprašymą, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurie atitinka pavyzdį, modelį ar aprašymą, išskyrus sutartyje aptartas išimtis. Laikoma, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis, t.y. kurios būtinos daiktui, kad jį būtų galima naudoti pagal įprastinę ar specialią paskirtį. Laikoma, kad daiktai neatitinka sutarties reikalavimų, jeigu perduotų daiktų kiekis, dydis ar svoris neatitinka sutarties sąlygų arba perduotas kitos rūšies, negu numatyta sutartyje, daiktas. Kai daiktai parduodami teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, tai pardavėjas neprivalo garantuoti jų kokybės, o pirkėjas negali remtis tuo, kad pardavėjas pardavė netinkamos kokybės daiktą, išskyrus atvejus, kai apie parduodamo daikto trūkumus pardavėjas žinojo.
Kai parduodamos paveldėjimo teisės nenurodant konkretaus turto, pardavėjas privalo garantuoti tik tai, kad jis yra įpėdinis.
Netinkamos kokybės daiktą nupirkusio pirkėjo teisės. Jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti:
 kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės;
 kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina;
 kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti;
 grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.
Jeigu dėl paslėpto trūkumo, buvusio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, nupirktas daiktas žūva, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą. Jeigu daiktas žuvo dėl nenugalimos jėgos arba dėl pirkėjo kaltės, tai pirkėjui atlyginamas tik daikto vertės jo žuvimo momentu ir daikto kainos skirtumas.
Jeigu dėl paslėpto trūkumo daiktas žuvo, o pardavėjas apie tą trūkumą žinojo arba turėjo žinoti, tai jis privalo ne tik grąžinti pirkėjui sumokėtą kainą, bet ir atlyginti nuostolius.
Sutarties sąlygos, panaikinančios arba apribojančios pardavėjo atsakomybę už daiktų trūkumus, negalioja, išskyrus atvejus, kai jis pirkėjui atskleidė daikto trūkumus, kurie pardavėjui buvo ar turėjo būti žinomi, taip pat atvejus, kai pirkėjas savo rizika pirko daiktus iš asmens, kuris nėra profesionalus pardavėjas.
Daiktų kokybės garantijos terminas. Įstatymai ar sutartis gali numatyti, kad pardavėjo suteikiama daiktų kokybės garantija galioja tam tikrą laiką. Garantija šiuo atveju galioja visoms daiktų sudėtinėms dalims, jeigu kas kita nenumatyta įstatymuose ar sutartyje. Garantijos terminas pradedamas skaičiuoti nuo daiktų perdavimo, jeigu sutartis nenumato ko kita. Jeigu pirkėjas negali naudotis daiktais, kuriems yra nustatytas kokybės garantijos terminas, dėl nuo pardavėjo priklausančių kliūčių, tai garantijos terminas neskaičiuojamas tol. Kol pardavėjas tas kliūtis pašalina. Jeigu ko kita nenumatyta sutartyje, garantijos terminas pratęsiamas tokiam laikui, kurį pirkėjas negalėjo daikto naudoti dėl trūkumų, jeigu pirkėjas tinkamai pranešė pardavėjui apie pastebėtus trūkumus.
Komplektuojamų detalių kokybės garantijos terminas yra toks pat kaip pagrindinio gaminio ir pradedamas skaičiuoti kartu su pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminu, jeigu sutartis nenumato ko kita. Kai pardavėjas pakeičia daiktą ar jo komplektuojamąją detalę per nustatytą kokybės garantijos terminą, tai naujam daiktui ar naujai komplektuojamai detalei taikomas toks pat kokybės garantijos terminas, koks buvo nustatytas ir pateiktam daiktui ar komplektuojamajai detalei, jeigu sutartis nenumato ko kita.
Daiktų tinkamumo naudoti terminas. Įstatymai ar kiti teisės aktai gali nustatyti terminus, kuriems praėjus atitinkami daiktai laikomi netinkančiais naudoti pagal jų paskirtį (tinkamumo naudoti terminas). Šiais atvejais gamintojas, importuotojas, pardavėjas ar kitas asmuo, savo vardu paskirstantis daiktus, privalo aiškiai nurodyti daikto tinkamumo naudoti terminą. Daiktą, kuriam nustatytas tinkamumo naudoti terminas, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokiu laiku, kad pirkėjas turėtų realią galimybę panaudoti daiktą iki jo tinkamumo naudoti termino pabaigos
Tinkamumo naudoti terminas nustatomas nurodant daikto pagaminimo dieną ir nuo šios dienos skaičiuojamą laiko tarpą, kurį daiktas tinkamas naudoti, arba nurodant konkrečią kalendorinę datą, iki kurios daiktas tinkamas naudoti.
Daiktų kokybės patikrinimas. Įstatymai ar pirkimo-pardavimo sutartis gali nustatyti privalomą daiktų kokybės patikrinimą ir jo tvarką bei terminus. Jeigu įstatymai ar sutartis nenustato daiktų kokybės patikrinimo tvarkos ir terminų, tai daiktų kokybė turi būti patikrinta per protingą terminą ir pagal įprastai taikomas daiktų kokybės patikrinimo sąlygas bei prekybos papročius.
Kai įstatymai ar pirkimo-pardavimo sutartis numato pardavėjo pareigą patikrinti pirkėjui perduodamų daiktų kokybę (išbandymas, apžiūra, matavimai ir t.t.), tai pardavėjas privalo kartu su daiktais perduoti pirkėjui dokumentus, patvirtinančius, kad daiktų kokybė patikrinta.
Terminai reikalavimams dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti. Kai sutartis ar įstatymai nenustato ko kita, pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų, jeigu jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje nurodytus terminus. Kai nenustatytas daikto kokybės garantijos ar tinkamumo naudoti terminas, tai pirkėjas reikalavimus dėl daikto trūkumų gali pareikšti per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per dvejus metus nuo daikto perdavimo dienos, jeigu įstatymai arr sutartis nenumato ilgesnio termino. Terminas reikalavimams dėl gabenamų ar paštu siunčiamų daiktų trūkumų pareikšti skaičiuojamas nuo daiktų atgabenimo į paskirties vietą dienos.
Kai yra nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą. Jeigu komplektuojamajai detalei taikomas trumpesnis negu pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminas, tai reikalavimas dėl komplektuojamosios detalės trūkumų gali būti pareikštas per pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminas, tai reikalavimas dėl komplektuojamosios detalės trūkumų, kurie pastebėti per garantijos terminą, gali būti pareikštas nepaisant to, kad pagrindinio gaminio kokybės garantijos terminas pasibaigęs.
Reikalavimus dėl daikto, kuriam nustatytas tinkamumo naudoti terminas, trūkumų pirkėjas gali pareikšti, jeigu jie nustatyti per daikto tinkamumo naudoti terminą. Kai sutartyje nustatytas trumpesnis nei dveji metai daikto kokybės garantijos terminas ir daikto trūkumai nustatyti pasibaigus šiam terminui, tačiau nepraėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo daikto perdavimo dienos, pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumas atsirado iki daikto perdavimo arba dėl iki daikto perdavimo atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas.
Daiktų komplektiškumas. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurie atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, nustatančių daiktų komplektiškumą, reikalavimus. Jeigu sutartyje daiktų komplektiškumas neaptartas, pardavėjas privalo perduoti daiktus, sukomplektuotus taip, kad jie atitiktų prekybos papročių ir įprastai reiškiamus reikalavimus.
Daiktų komplektas. Jeigu pirkimo-pardavimo sutartis numato pardavėjo pareigą perduoti pirkėjui tam tikrą daiktų rinkinį, sudarantį komplektą (daiktų komplektas), laikoma, kad pardavėjas įvykdė savo prievolę tik tais atvejais, kai jis perduoda visus daiktus, įeinančius į komplektą.
Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui visus daiktus, įeinančiu į komplektą, vienu metu, jeigu pagal sutartį ar prievolės pobūdį sutartis negali būti vykdoma kitaip.
Nekomplektiškų daiktų perdavimo teisinės pasekmės. Jeigu pardavėjas perduoda nekomplektiškus daiktus, tai pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti:
 sumažinti daikto kainą;
 kad pardavėjas per protingą terminą sukomplektuotų daiktus.
Jeigu pardavėjas per protingą terminą nesukomplektuoja daiktų, tai pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu:
 reikalauti pakeisti nekomplektiškus daiktus komplektiškais;
 atsisakyti vykdyti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą, kai šis pažeidimas yra esminis sutarties pažeidimas.
Šios taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai pardavėjas pažeidžia savo pareigą perduoti pirkėjui daiktų komplektą, išskyrus atvejus, kai pagal sutartį ar prievolės pobūdį jų negalima taikyti.
Daiktų tara ir pakuotė. Jeigu ko kita nenumato sutartis ar nelemia prievolės prigimtis, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus taroje ir supakuotus, išskyrus atvejus, kai daiktų dėl jų pobūdžio nereikia perduoti taroje ar supakuotų. Kai sutartis nenumato reikalavimų dėl daiktų taros ir pakuotės, perduodami daiktai turi būti supakuoti taip, kaip tokiems daiktams įprasta, o jei tara ir pakuotė gali būti įvairi, – taip supakuotus ar tokioje taroje, kad būtų užtikrintas tokios rūšies daiktų tinkamumas juos laikant ar gabenant įprastinėmis sąlygomis.
Jeigu privalomus reikalavimus dėl daiktų taros ar pakuotės nustato įstatymai ar kiti teisės aktai, tai pardavėjas – verslininkas, privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių tara ir pakuotė atitinka įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Reikalavimų dėl daiktų taros ir pakuotės pažeidimo teisinės pasekmės. Jeigu pardavėjas pažeidžia savo pareigą ir perduoda pirkėjui daiktus nesupakuotus ar be taros arba netinkamai supakuotus ar netinkamoje taroje, tai pirkėjas turi atsisakyti juos priimti ir reikalauti, kad pardavėjas daiktus supakuotų ar pateiktų juos taroje arba pateiktų pakuotę ar tarą, jeigu ko kita nenumato sutartis arba nelemia prievolės ir prekių pobūdis.
Bendrosios pirkėjo pareigos ir teisės. Pirkėjo pareiga sumokėti kainą ir kitas išlaidas
Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje. Už pavėlavimą sumokėti kainą pirkėjas privalo mokėti palūkanas, kurios pradedamos skaičiuoti nuo daikto perdavimo ar šalių sutarto termino, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita. Pirkėjas privalo sumokėti kitas sutartyje ar įstatymuose numatytas pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo išlaidas.
Jeigu įstatymai nustato, kad pirkimo-pardavimo sutartį būtina sudaryti notarinės formos ir po to įregistruoti viešame registre, tai pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre, išskyrus atveju, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką. Kai pirkėjas turi pakankamą pagrindą manyti, kad dėl pardavėjo kaltės jam gali būti pareikštas ieškinys dėl parduodamų daiktų išreikalavimo ar teisių į juos suvaržymo, jis gali sustabdyti kainos mokėjimą, išskyrus atvejus, kai pardavėjas užtikrina galimų pirkėjo nuostolių atlyginimą.
Pirkėjo pareigos sumokėti kainą neįvykdymo teisinės pasekmės. Jeigu kilnojamieji daiktai jau perduoti pirkėjui, o jis kainos nesumokėjo, pardavėjas turi teisę atsisakyti sutarties raštu apie tai pranešdamas pirkėjui ir išreikalauti daiktus iš pirkėjo. Jeigu nesumokėta tik kainos dalis, pardavėjas gali išreikalauti tik nesumokėtą daikto kainos dalį, kai daiktas yra dalusis. Išreikalavimo teisę pardavėjas turi iki tol, kol daiktai dar yra jų perdavimo vietos valstybėje arba kol jie nėra atlygintinai perleisti trečiajam asmeniui, nėra įkeisti ar jiems nenustatyta uzufrukto teisė.
Kai pirkėjas tampa nemokus, pardavėjas negali išreikalauti daiktų, už kuriuos nesumokėta, jeigu per protingą terminą pirkėjo administratorius pasiūlo sumokėti kainą ar pateikia šios kainos įvykdymo užtikrinimą.
Pirkėjo pareiga priimti daiktus. Pirkėjas privalo priimti jam perduotus daiktus, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę reikalauti daiktus pakeisti ar nutraukti sutartį. Jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pirkėjas privalo imtis tokių priemonių ir atlikti tokius veiksmus, kurie pagal įprastai reiškiamus reikalavimus yra būtini, kad daiktai būtų tinkamai perduoti ir priimti.
Jeigu pirkėjas, pažeisdamas savo pareigą, nepriima ar atsisako priimti daiktus, pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas priimtų daiktus, arba atsisakyti vykdyti sutartį.
Pirkėjo pareiga saugoti daiktus. Jeigu pirkėjas pagal įstatymus ar sutartį turi teisę jam perduotus daiktus grąžinti pardavėjui, tai pirkėjas privalo grąžintinus daiktus tinkamai saugoti iki grąžinimo. Šiuo atveju pirkėjas turi daiktų sulaikymo teisę, išskyrus atvejus, kai pardavėjas atlygina pirkėjo išlaidas.
Jeigu grąžintinus pardavėjui daiktus pirkėjas gavo po jų atgabenimo į paskirties vietą, pirkėjas daiktus privalo grąžinti savo lėšomis, išskyrus atvejus, kai paskirties vietoje yra pardavėjas ar jo atstovas arba kai dėl to pirkėjui būtų didelių nepatogumų ar išlaidų.
Jeigu daiktai yra greitai gendantys, taikomos LR CK 6.375 straipsnio 5 dalies taisyklės.
Pirkėjo pareiga pranešti pardavėjui apie netinkamą pirkimo-pardavimo sutarties įvykdymą. Pirkėjas privalo pranešti pardavėjui apie sutarties sąlygų, nustatančių daiktų kokybę, kiekį, asortimentą, komplektiškumą, tarą ir pakuotę, pažeidimą per įstatymų ar sutarties nustatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas, – per protingą terminą po to, kai buvo ar atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir paskirtį turėjo būti nustatytas atitinkamos sąlygos pažeidimas.
Kai pirkėjas neįvykdo šios nustatytos pareigos, pardavėjas turi teisę atsisakyti visiškai ar iš dalies patenkinti pirkėjo reikalavimus pakeisti daiktus, perduoti trūkstamus daiktus, pašalinti daiktų trūkumus, sukomplektuoti daiktus, supakuoti daiktus ar pateikti juos taroje arba pakeisti tarą ar pakuotę, jeigu įrodo, kad pirkėjui pažeidus savo pareigą nebeįmanoma įvykdyti jo reikalavimų arba kad tų reikalavimų įvykdymas pareikalautų nepaprastai didelių pardavėjo išlaidų, palyginti su tomis, kurių pardavėjas būtų turėjęs, jei pirkėjas būtų tinkamai pranešęs pardavėjui apie sutarties pažeidimą.
Jeigu pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, kad jo perduodami daiktai neatitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, tai jis praranda teisę remtis minėtomis taisyklėmis.
Draudimas disponuoti daiktais. Jeigu pirkimo-pardavimo sutartis numato, kad nuosavybės teisė į perduotus pirkėjui daiktus išlieka pardavėjui iki tol, kol už juos bus visiškai sumokėta arba įvykdytos kitokios sąlygos, tai pirkėjai iki nuosavybės teisės į daiktus perėjimo jam neturi teisės tuos daiktus parduoti ar kitaip jais disponuoti, išskyrus atvejus, kai sutarties ar daiktų paskirtis ir savybės lemia ką kitą.
Kai neįvykdomos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos, su kuriomis sutartis sieja nuosavybės teisės į daiktus perėjimą pirkėjui, pardavėjas turi teisę išreikalauti daiktus iš pirkėjo, jeigu sutartis nenumato ko kita.
Sutarties forma. Visų pasaulio valstybių teisės patirtis laikosi principo, kad sutarties šalys yra laisvos pasirinkdamos sutarties formą. Specifinė sutarties forma reikalaujama tik įstatymo numatytais atvejais. Tokia forma reikalaujama nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarčiai; šiai sutarčiai dar keliami ir papildomi reikalavimai: notarinis sutarties patvirtinimas, sutarties registravimas nekilnojamojo turto registre, žemėnaudos knygose ir kt. (LR CK 6.311 str.). kilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis gali būti rašytinė ir nerašytinė, taip pat dokumentinė. Sutartį gali pakeisti sąskaita-faktūra, turinti šalių rekvizitus, mokėjimo terminą, formą ir tiksliai išreikštą prekių kiekį. Sutartį gali atstoti prekių važtaraštis, konosamentas, prekinis čekis ir kt.

9.2. Nuoma.
Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Nuomos sutarties dalykas gali būti bet kokie nesunaudojamieji daiktai. Įstatymai gali nustatyti daiktų, kurių nuoma draudžiama arba ribojama, rūšis. Nuomos sutartyje turi būti nurodytas daiktas ar jo požymiai, leidžiantys nustatyti daiktą, kurį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui. Jeigu tokie požymiai sutartyje nenurodyti ir nuomos sutarties dalyko negalima nustatyti remiantis kitais požymiais, tai nuomos sutartis laikoma nesudaryta. Nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas.
Nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre.
Nuomos sutartis gali būti terminuota arba neterminuota, tačiau visais atvejais sutarties terminas negali būti ilgesnis kaip vienas šimtas metų. Nuomos sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu. Jeigu sutarties terminas joje nenustatytas, tai laikoma, kad nuomos sutartis neterminuota. Įstatymai gali nustatyti kitokius daikto, kuris yra valstybės nuosavybė, nuomos terminus. Jeigu nuomos sutartis yra neterminuota, tai abi šalys turi teisę bet kada nutraukti sutartį įspėjusios apie tai viena kitą prieš vieną mėnesį iki nutraukimo, o kai nuomojami nekilnojamieji daiktai, – prieš tris mėnesius iki nutraukimo. Nuomos sutartyje gali būti nurodyti ir ilgesni įspėjimo terminai. Jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas daugiau kaip dešimt dienų toliau naudojasi turtu ir nuomotojas tam neprieštarauja, tai laikoma, kad sutartis tapo neterminuota. Nuomininkas, tvarkingai vykdęs pagal nuomos sutartį prisiimtas pareigas, pasibaigus sutarties terminui turi pirmenybės teisę palyginti su kitais asmenimis atnaujinti sutartį. Nuomotojas privalo per nuomos sutartyje numatytą terminą raštu pranešti nuomininkui apie šio teisę sudaryti nuomos sutartį naujam terminui, o jeigu toks terminas nenumatytas, – per protingą terminą iki nuomos sutarties pabaigos. Sudarant nuomos sutartį naujam terminui, jos sąlygos šalių susitarimu gali būti pakeistos. Jeigu nuomotojas atsisakė sudaryti su nuomininku sutartį naujam terminui, tačiau, praėjus ne daugiau kaip vieneriems metams po nuomos sutarties pabaigos, nepranešęs buvusiam nuomininkui sudaro to paties daikto nuomos sutartį su kitu asmeniu, tai buvęs nuomininkas savo pasirinkimu turi teisę reikalauti arba perduoti jam nuomininko teises ir pareigas pagal sudarytą nuomos sutartį, arba atlyginti dėl atsisakymo sudaryti sutartį naujam terminui atsiradusius nuostolius.
Nuomos sutarties šalių teisės ir pareigos. Nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Nuomotojas neatsako už tuos daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sudarydamas sutartį. Nuomotojas privalo perduoti nuomininkui daikto dokumentus ir priedus (techninį pasą, kokybės sertifikatą ir t. t.), kurie yra būtini to daikto naudojimui, jeigu sutartis nenumato ko kita. Nei nuomotojas, nei nuomininkas visą nuomos sutarties galiojimo laiką neturi teisės keisti išnuomoto daikto formos ir paskirties. Jeigu nuomotojas neperduoda išnuomoto daikto, jo dokumentų ir priedų nuomininkui naudotis, tai šis turi teisę išreikalauti iš nuomotojo tą daiktą ir išieškoti dėl uždelsimo įvykdyti sutartį atsiradusius nuostolius arba atsisakyti sutarties ir išieškoti dėl sutarties neįvykdymo atsiradusius nuostolius.
Nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, net ir tais atvejais, kai nuomotojas sudarydamas sutartį apie tuos trūkumus nežinojo. Nuomininkas, jeigu paaiškėja aukščiau numatytų trūkumų, turi teisę savo pasirinkimu:
1) reikalauti, kad nuomotojas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas;
2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui;
3) reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą.
Nuomotojas, kuriam pranešta apie nuomininko reikalavimus arba apie pastarojo ketinimą pašalinti daikto trūkumus nuomotojo lėšomis, turi teisę nedelsdamas pakeisti išnuomotą netinkamos kokybės daiktą kitu analogišku tinkamos kokybės daiktu arba pats neatlygintinai pašalinti daikto trūkumus. Jeigu, patenkinus nuomininko reikalavimus arba jam išskaičiavus trūkumų šalinimo išlaidas iš nuomos mokesčio, nuomininko patirti nuostoliai nėra visiškai atlyginti, tai jis turi teisę reikalauti, kad nuomotojas atlygintų nepadengtą nuostolių dalį. Nuomotojas neatsako už tuos išnuomoto daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sutarties sudarymo metu arba apie kuriuos nuomininkas turėjo žinoti, arba kuriuos nuomininkas galėjo pastebėti be jokio papildomo tyrimo sutarties sudarymo ar daikto perdavimo metu, tačiau jų nepastebėjo dėl savo paties didelio neatsargumo.
Daikto išnuomojimas nepanaikina ir nepakeičia trečiųjų asmenų teisių į tą daiktą. Nuomotojas prieš nuomos sutarties sudarymą privalo pranešti nuomininkui apie visas trečiųjų asmenų teises į tą daiktą (įkeitimą, servitutą, uzufruktą ir kt.). Jeigu nuomotojas šios pareigos neįvykdė, nuomininkas turi teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį arba nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius.
Nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį. Jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, jis turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias jis neatsako, sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja. Jeigu sutartyje nenustatytas konkretus mokesčio dydis ar jo apskaičiavimo metodika, tai abi sutarties šalys turi teisę kreiptis į teismą su prašymu paskirti nepriklausomus ekspertus nuomos mokesčio dydžiui nustatyti. Nuomos mokestis šalių susitarimu gali būti nustatytas tokiais būdais:
1) konkrečia pinigų suma, kuri turi būti mokama iš karto arba periodiškai;
2) iš išnuomoto daikto gaunamos produkcijos, vaisių ar pajamų dalimi;
3) nuomininko teikiamomis nuomotojui tam tikromis paslaugomis;
4) nuomininko pareiga savo lėšomis pagerinti išnuomoto daikto būklę;
5) nuomininko pareiga perduoti sutartyje numatytą daiktą nuomotojui nuosavybės teise ar jam išnuomoti.
Šalys gali susitarti dėl mišraus šių nuomos mokesčio nustatymo būdų taikymo arba gali nustatyti kitokį nuomos mokesčio apskaičiavimo būdą. Kai kas kita nenumatyta nuomos sutartyje, nuomos mokestis gali būti šalių susitarimu keičiamas jų suderintais terminais, bet ne dažniau kaip du kartus per metus, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis ir nuomininkas iš esmės pažeidė nuomos mokesčio mokėjimo terminus, tai nuomotojas turi teisę pareikalauti, kad nuomininkas per nuomotojo nustatytą terminą iš anksto sumokėtų nuomos mokestį, tačiau ne didesnį kaip už du mokėjimo terminus iš eilės.
Išsinuomoto daikto duodamos pajamos, vaisiai, gyvulių prieauglis priklauso nuomininkui, jeigu ko kita nenustato sutartis.
Nuomininkas privalo naudotis išsinuomotu daiktu pagal sutartį ir daikto paskirtį. Nuomininkas privalo išsinuomotu daiktu naudotis taip, kad netrukdytų juo naudotis kitiems teisėtiems to daikto naudotojams. Nuomininkas yra atsakingas nuomotojui ir kitiems nuomininkams už aukščiau numatytos pareigos vykdymą. Be to, nuomininkas yra atsakingas už kitų asmenų, kuriems jis suteikia teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, veiksmus. Kai vienas iš nuomininkų pažeidinėja numatytą pareigą, kiti nuomininkai turi teisę į nuomos mokesčio sumažinimą, jei apie trukdymus buvo informuotas nuomotojas. Nuomotojas, nepažeisdamas nuomininko teisių, turi teisę tikrinti, ar nuomininkas tinkamai naudojasi išsinuomotu daiktu. Be to, nuomotojas turi teisę aprodyti išnuomotą daiktą būsimam nuomininkui ar įgijėjui.
Nuomininkas turi teisę subnuomoti išsinuomotą daiktą tiktai gavęs rašytinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato sutartis. Subnuomos sutarties terminas negali būti ilgesnis už nuomos terminą. Nuomotojo atsisakymas duoti sutikimą nuomininkui subnuomoti turtą turi būti protingai motyvuotas. Jeigu nemotyvuotai atsisakoma, nuomininkas įgyja teisę nutraukti nuomos sutartį prieš terminą. Jeigu nuomotojo sutikimas subnuomoti daiktą nereikalingas, tai nuomininkas, prieš sudarydamas subnuomos sutartį, turi pranešti nuomotojui apie subnuomos sutarties turinį ir subnuomininką. Jeigu nuomos sutartis yra negaliojanti, tai negalioja ir subnuomos sutartis. Šios taisyklės taikomos ir išnuomoto daikto panaudai. Subnuomos ar panaudos atveju atsakingas nuomotojui pagal nuomos sutartį yra nuomininkas. Jeigu subnuomininkas iš esmės pažeidžia subnuomos sutartį ir savo veiksmais daro žalos nuomotojui ar kitiems teisėtiems to daikto naudotojams, tai nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti subnuomos sutartį. Jeigu nuomotojas nevykdo savo prievolių pagal nuomos sutartį, tai reikalavimus nuomininko vardu gali pareikšti ir subnuomininkas.
Nuomininkas turi teisę perleisti savo teises ir pareigas, atsiradusias iš nuomos sutarties, įkeisti nuomos teisę ar perduoti ją kaip turtinį įnašą ar kitaip ją suvaržyti tik gavęs išankstinį rašytinį nuomotojo sutikimą, jeigu ko kita nenustato nuomos sutartis. Jeigu nuomininkas šia nustatyta tvarka perleido savo teises ir pareigas kitam asmeniui, nuomininko prievolės nuomotojui pagal nuomos sutartį baigiasi.
Nuomotojas privalo savo lėšomis daryti išnuomoto daikto kapitalinį remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymai arba sutartis. Jeigu nuomotojas šios nurodytos pareigos nevykdo, nuomininkas teismo leidimu įgyja teisę atlikti kapitalinį remontą ir išieškoti remonto kainą iš nuomotojo ar įskaityti tą kainą į nuomos mokestį arba nutraukti sutartį ir išieškoti dėl sutarties nevykdymo atsiradusius nuostolius. Šiais atvejais nuomininkas privalo pateikti nuomotojui kapitalinio remonto darbų sąmatą ir sąskaitą. Nuomininkas privalo sudaryti visas sąlygas šiai numatytai nuomotojo pareigai tinkamai įvykdyti. Nuomotojas, vykdydamas šią numatytą pareigą, turi teisę pareikalauti, kad nuomininkas laikinai atsisakytų naudotis išsinuomotu daiktu, jeigu kapitalinis remontas yra būtinas ir neatidėliotinas. Jeigu kapitalinis remontas nėra neatidėliotinas ir nuomininkas nesutinka laikinai atsisakyti teisės naudotis daiktu, nuomotojas privalo gauti teismo leidimą laikinai apriboti nuomininko teisę naudotis išsinuomotu daiktu. Nuomininkas, kurio teisė naudotis išsinuomotu daiktu apribota, turi teisę į nuomos mokesčio sumažinimą, kompensaciją arba nuomos sutarties nutraukimą.
Nuomininkas privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį jo remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymai arba sutartis. Nuomininkas, sužinojęs apie išsinuomoto daikto sužalojimus ar kitus rimtus trūkumus, kuriems pašalinti reikalingas neatidėliotinas kapitalinis remontas, privalo nedelsdamas apie tai pranešti nuomotojui. Jeigu nuomotojas, gavęs nuomininko pranešimą, daikto trūkumų nepašalina, nuomininkas turi teisę pradėti būtinus daikto remonto darbus ir be teismo leidimo, kai tai būtina daiktui išsaugoti, apie tai pranešti nuomotojui ir vėliau pateikti atliktų darbų vertę patvirtinančius dokumentus bei pakeistas daikto dalis. Prireikus nuomininkas būtiną daikto remontą gali atlikti nuomos mokesčio sąskaita.
Kai išnuomoto daikto nuosavybės teisė iš nuomotojo pereina kitam asmeniui, registruotina nuomos sutartis lieka galioti naujam savininkui, jeigu iš nuomos sutarties atsiradusios teisės įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruotos viešame registre. Nuomos sutartis lieka galioti ir tais atvejais, kai daiktas iš vienos valstybinės (savivaldybių) institucijos (nuomotojo) pereina kitai. Išnuomoto daikto nuosavybės perėjimas iš nuomotojo kitam asmeniui yra pagrindas nuomos sutarčiai pasibaigti, jeigu to reikalauja nuomininkas. Kai nuomininkas – fizinis asmuo, išsinuomavęs nekilnojamąjį daiktą, miršta, jo teisės ir pareigos pereina įpėdiniams, jeigu įstatymai ar nuomos sutartis nenustato ko kita. Šiais atvejais nuomotojas neturi teisės neleisti mirusio nuomininko įpėdiniui perimti nuomininko teises ir pareigas likusiam nuomos terminui, išskyrus atvejus, kai nuomos sutarties sudarymas buvo nulemtas nuomininko asmeninių savybių. Daikto paėmimo visuomenės poreikiais (ekspropriacijos) atveju nuomos sutartis baigiasi nuo to momento, kai eksproprijuotą daiktą pradeda valdyti naujas jo savininkas (valdytojas).
Nuomotojas, parduodamas ar kitaip perduodamas nuomojamą daiktą arba jį įkeisdamas ar kitaip suvaržydamas nuosavybės teisę, privalo pranešti daikto pirkėjui ar kitokios sutarties šaliai apie nuomos sutartį, o nuomininkui – apie numatomą daikto pardavimą ar kitokį perleidimą, ar teisės į jį suvaržymą.
Terminuota nuomos sutartis baigiasi, kai sueina jos terminas, jeigu šalys sutarties neatnaujina sudarydamos naują susitarimą arba LR CK 6.481 straipsnio nustatyta tvarka.
Nuomotojas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu:
1) nuomininkas naudojasi turtu ne pagal sutartį ar turto paskirtį;
2) nuomininkas tyčia ar dėl neatsargumo blogina daikto būklę;
3) nuomininkas nemoka nuomos mokesčio;
4) nuomininkas nedaro remonto tais atvejais, kai jis pagal įstatymus ar sutartį privalo jį daryti;
5) yra kiti nuomos sutartyje numatyti pagrindai.
Jeigu kas kita nenumatyta nuomos sutartyje, nuomos sutarties nutraukimas prieš terminą nutraukia ir subnuomos sutartį. Nuomotojas turi teisę reikalauti nutraukti terminuotą nuomos sutartį prieš terminą tik po to, kai jis nusiuntė nuomininkui rašytinį įspėjimą apie būtinumą, įvykdyti prievolę ar pašalinti pažeidimus per protingą terminą, tačiau nuomininkas, gavęs tokį įspėjimą, per protingą terminą prievolės neįvykdė ar pažeidimų nepašalino.
Nuomininkas turi teisę pareikšti teisme reikalavimą nutraukti nuomos sutartį prieš terminą, jeigu:
1) nuomotojas nedaro remonto, kurį jis privalo daryti;
2) daiktas dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako, pasidaro netinkamas naudoti;
3) nuomotojas neperduoda daikto nuomininkui arba kliudo naudotis daiktu pagal jo paskirtį ir sutarties sąlygas;
4) perduotas daiktas yra su trūkumais, kurie nuomotojo nebuvo aptarti ir nuomininkui nebuvo žinomi, o dėl šių trūkumų daikto neįmanoma naudoti pagal jo paskirtį ir sutarties sąlygas;
5) yra kiti nuomos sutartyje numatyti pagrindai.
Nuomos sutarčiai pasibaigus, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą, arba sutartyje sulygtos būklės. Jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius. Kai nuomininkas daikto negrąžina, jis turi atlyginti nuomotojui to daikto vertę, taip pat sumokėti nuomos mokestį bei atlyginti kitus nuomotojo patirtus nuostolius. Jeigu nuomininkas pablogina išsinuomotą daiktą, jis privalo nuomotojui atlyginti dėl pabloginimo atsiradusius nuostolius, išskyrus tuos atvejus, kai įrodo, kad daiktas pablogėjo ne dėl jo kaltės. Kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai arba sutartis numato ką kita. Nuomininko padarytus be nuomotojo leidimo pagerinimus, jeigu juos galima atskirti be žalos išsinuomotam daiktui ir jeigu nuomotojas nesutinka atlyginti jų vertės, nuomininkas gali pasiimti. Nuomininko padarytų be nuomotojo leidimo ir neatskiriamų be žalos išsinuomotam daiktui pagerinimų vertės neprivaloma atlyginti. Nuomininkas atsako už daikto praradimą, jeigu neįrodo, kad taip atsitiko ne dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės. Nuomininkas neatsako už nekilnojamojo daikto žuvimą dėl gaisro, jeigu neįrodoma, kad gaisras kilo dėl jo ar kitų asmenų, kuriems jis nuomotojo leidimu suteikė naudojimosi teisę ar galimybę naudotis išsinuomotu daiktu, kaltės.
Įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Jeigu sutartyje daikto išpirkimo sąlyga nenumatyta, ji gali būti nustatyta šalių papildomu susitarimu, kuriame šalys gali nurodyti, kad anksčiau sumokėtas nuomos mokestis įskaitomas į daikto kainą. Įstatymai ar sutartis gali nustatyti draudimą išpirkti nu

9.3. Dovanojimo sutartis.
Dauguma turtinių santykių visuomenėje yra atlygintini. Tačiau yra ir neatlygintinų. Dovanojimo sutartimi dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovanotajam turtą nuosavybėn.Asmuo, dovanodamas turtą, gali nustatyti sąlygą, kad šiuo turtu turi būti naudojamasi tik tam tikram tikslui, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Jeigu apdovanotasis nevykdo dovanojimo sutartyje nustatytos sąlygos, tai dovanotojas teismine tvarka turi teisę reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų nutraukta sutartis ir turtas grąžintas ( CK 6.467 str.2d.).
Dovanojimas – tai dvišalis sandoris, tai yra sutartis. Todėl reikia, kad ir kita šalis išreikštų savo valią dovaną priimti. Neretai apdovanojamasis savo valią priimti dovaną išreiškia konkliudentiniais veiksmais – faktiškai ją priimdamas.
Dovanojimo sutartis yra vienašalė, nes ji apdovanojamajam nesukuria jokių pareigų. Apdovanojamasis nėra atsakingas ir už dovanotojo skolas. Dovanotojas šia sutartimi taip pat jokių teisių neįgyja. Išimtis numatyta LR CK 6.467 str. 1 d. Čia nurodyta, kad asmuo, dovanodamas turtą, gali nustatyti sąlygą, jog šis turtas turi būti naudojamas tam tikram tikslui, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Pavyzdžiui, dovanojant gyvenamąjį namą atitinkamai valstybei, gali būti nurodoma, kad tas namas turi būti panaudotas vaikų darželiui.
Dovanojimo sutartis yra realinė, nes laikoma sudaryta nuo to momento, kada turtas perduodamas apdovanojamajam. Gyvenamojo namo ( ar jo dalies) dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo momento ( CK 6.469 str.).
Kadangi dovanojimui būtinas turto perdavimas, susitarimas dėl turto perdavimo ateityje nėra dovanojimo sutartis. Tai galima laikyti derybomis dėl dovanojimo sutarties sudarymo, kurios juridinės reikšmės neturi. Neleidžiama sudaryti dovanojimo sutarties mirties atveju, nes gali būti pažeidžiamos paveldėjimo taisyklės, pavyzdžiui, nedarbingi asmenys gali negauti privalomosios dalies .
Dovanojimo sutarties šalys yra dovanotojas ir apdovanojamasis. Dovanotojai paprastai yra fiziniai asmenys. Būtina, kad jie turėtų veiksnumą ir būtų dovanojamo turto savininkai, turintys teisę tą turtą perleisti kito asmens nuosavybėn. Globėjas neturi teisės dovanoti globotinio turtą, o rūpintojas negali duoti sutikimo rūpintiniui, kad jis dovanotų savo turtą. Nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų gali dovanojimo sutartimi perleisti savo uždarbį ar stipendiją. Dovanotojai gali būti ir juridiniai asmenys.Apdovanotieji gali būti tiek asmenys, tiek organizacijos ar pati valstybė.
Dovanojimo sutarties turinys paprastai susideda iš šių esminių sąlygų:
1) susitarimo dėl sutarties dalyko;
2) susitarimo dėl sutarties neatlygintinumo;
3) susitarimo dėl sutarties dalyko perdavimo – priėmimo nuosavybėn ( patikėjimo teise).
Dovanojimo sutartyje, kaip ir kitose realinėse sutartyse, esminė sąlyga dėl sutarties dalyko perdavimo – priėmimo įvykdoma sudarant sutartį, nes to dalyko perdavimas yra vienas iš būtinų sutarties sudarymo veiksmų, reiškiančių taip pat ir sutarties vykdymą.Dovanojimo sutarties dalykas gali būti daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai. Kadangi dovanotojai paprastai yra fiziniai asmenys, dovanojimo sutarties dalykas yra jiems nuosavybės teise priklausantys daiktai, kuriais jie gali disponuoti sudarydami dovanojimo sutartį.
Šalių atsakomybė dovanojimo sutarties pagrindu paprastai neatsiranda. Vienašališkas įpareigojantis šios sutarties pobūdis ir jos neatlygintinumas sąlygoja tai, kad dovanotojas nėra atsakingas, jei dovanojamas netinkamos kokybės daiktas, išskyrus tuos atvejus, kai žala yra padaryta apdovanotojo gyvybei, sveikatai ar turtui dėl dovanoto daikto trūkumų ir yra įrodoma, jog turto trūkumai atsirado iki jo perdavimo apdovanotajam ir nebuvo akivaizdūs, o dovanotojas, žinodamas apie juos, apdovanotojo neįspėjo. Apdovanojamasis, priimdamas dovaną, įgyja nuosavybės teisę, bet neturi pareigų, todėl jo atsakomybė tuo labiau negali kilti. Dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip penki tūkstančiai litų, turi būti rašytinė. Taip pat kilnojamojo turto, kurio vertė didesnė kaip penkiasdešimt tūkstančių litų, taip pat pinigų, kurių suma didesnė kaip penkiasdešimt tūkstančių litų, dovanojimo sutartys turi būti rašytinės ir notariškai patvirtintos.
Pagal CK turto ar turtinės teisės dovanojimas tam tikram naudingam tikslui yra laikomas auka ( parama ar labdara). Aukai priimti nereikalingas joks leidimas ar sutikimas. Ji turi būti naudojama tam, kam buvo paaukota. Aukos tikslas gali būti išreikštas aukotojo nurodymu arba jos gavėjo prašymu ar veiksmais. Jeigu turtas naudojamas ne tam, kam jis buvo paaukotas, tai aukotojas ar jo teisių perėmėjai turi teisę reikalauti teismo tvarka auką atšaukti.
Dovanotojo pareigos ir teisės. Dovanotojo pareigos ir teisės pagal CK 6.473 straipsnį:
• pagal sutartį privalo perduoti dovanojamą turtą be sutartyje nenumatytų apsunkinimų, kurie trukdytų apdovanotajam naudotis ar disponuoti turtu ar jį valdyti, gali atleisti apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui;
• gali perduoti tik tas teises, susijusias su dovanojamu turtu, kurias jis turi.
• neatsako už paslėptus dovanojamo turto trūkumus, jei gu apie juos jis nežinojo ir neturėjo žinoti;
• apmoka sutarties sudarymo ir vykdymo išlaidas, jeigu sutartis nenumato ka kita;
• jeigu apdovanotasis nevykdo dovanojimo sutartyje nustatytos sąlygos, dovanotojas teismine tvarka turi teisę reikalauti, kad sąlyga būtų įvykdyta arba kad būtų nutraukta sutartis ir turtas grąžintas jam;
• turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, gali dovanoti tik visų bendraturčių rašytiniu sutikimu.
Apdovanotojo teisės ir pareigos. Apdovanotojo teisės ir pareigos pagal CK:
• priimti dovaną arba būti atleistas nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui;
• turi teisę bet kada iki dovanos perdavimo jam atsisakyti priimti dovaną;
• gali reikalauti iš dovanotojo atlyginti nuostolius, jeigu apdovanotasis turėjo išlaidų, susijusių su teisės į turtą suvaržymų panaikinimu ar jo trūkumų pašalinimu, o dovanotojas, žinodamas ar turėdamas žinoti apie tuos suvaržymus ar trūkumus, apie juos apdovanotojam nepranešė;
• kai dovanojimas panaikinamas, privalo grąžinti dovanotą turtą, jeigu jis dovanojimo panaikinimo metu yra išlikęs, dovanotojui pagal CK normas, reglamentuojančias restituciją;
• jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, apdovanotasis atsako tik už tas dovanotojo skolas, kurios neatsiejamai susijusios su dovana;
• jei jam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę į nuostolių, susijusių su pasirengimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti sutartį dėl nepateisinamų priežasčių.
Dovanojimo sutarties sudarymo apribojimai. Dovanojimo sutarties sudarymo apribojimai, pagal CK 6.456, 6.466, 6.470 straipsnius:
1. Pažadas padovanoti turtą ar turtinę teisę arba atleisti nuo turtinės prievolės ateityje, nėra pripažįstamas dovanojimo sutartimi. Tačiau asmuo, kuriam buvo pažadėta ką nors padovanoti ateityje, turi teisę į nuostolių, susijusių su pasiruošimu priimti dovaną, atlyginimą, jeigu dovanotojas atsisakė sudaryti sutartį dėl nepateisinamų priežasčių.
2. Dovanojimo sutartis su teise dovanotojui jo vienašaliu sprendimu atsiimti dovanotą turtą ar turtinę teisę negalioja.
3. Dovanotoju negali būti neveiksnus asmuo. Draudžiama neveiksnaus asmens globėjui dovanoti neveiksnaus asmens turtą pastarojo vardu, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos.
4. Dovanas, skirtas neveiksniam asmeniui, turi teisę priimti tik šio asmens globėjas, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos.
5. Dovanojimo sutartis negalioja, jeigu dovanotojas nebuvo dovanos savininku arba nebuvo tinkamai įgaliotas sudaryti tokią sutartį.
6. Draudžiama priimti dovanas sveikatos priežiūros, gydymo ar socialinės globos įstaigų vadovams ir kitiems darbuotojams iš šiose įstaigose besigydančių ar išlaikomų asmenų bei jų artimų giminaičių, išskyrus simbolines dovanas, kurių vertė neviršija vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos.
7. Draudžiama priimti dovanas valstybės ir savivaldybių politikams, pareigūnams ir kitokiems valstybės tarnautojams ir jų artimiems giminaičiams, ryšium su politiko, pareigūno ar valstybės tarnautojo tarnybine padėtimi ar tarnybinių pareigų vykdymu.
8. Turto, kurio nėra sutarties sudarymo momentu ar kuris bus sukurtas tik ateityje, dovanojimo sutartis negalioja.
9. Dovanojimo sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal dovanotojo ar jo įpėdinių ieškinį, jeigu sutarties sudarymo momentu dovanotojas sirgo sunkia nepagydoma liga, dėl kurios jis negalėjo išreikšti savo tikrosios valios.
10. Sutartis, pagal kurią dovana pereina apdovanotojo nuosavybėn po dovanotojo mirties, negalioja. Tokiems santykiams taikomos normos, reguliuojančios paveldėjimo teisinius santykius.
11. Besąlyginis asmens atsisakymas nuo palikimo ar dar neįgyto nuosavybėn turto ar turtinės teisės atsisakymas nėra pripažįstamas dovanojimu.
12. Jeigu abi dovanojimo sutarties šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles, tai tokia sutartis nėra pripažįstama dovanojimo sutartimi. Tokiu atveju taikomos teisinės pasekmės, nustatytos apsimestiniams sandoriams. Jeigu vienas asmuo perduoda turtą ar turtinę teisę kitam asmeniui už atlyginimą, tai dovanojimo sutartis gali būti pripažįsta sudaryta tik dėl tos turto ar turtinės teisės dalies, kuri viršija atlyginimo vertę, jeigu prievolės esmė neleidžia daryti kitokios išvados.
Dovanojimo sutartis laikoma sudaryta tuo momentu, kai turtas perduodamas apdovanojamajam. Nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis laikoma sudaryta nuo jo dovanojamo turto įregistravimo turto rejestre momento.
RANGOS SUTARTIS. Rangos sutartimi viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti. Rangovo ir užsakovo nesieja pavaldumo ar kitokie priklausymo santykiai.
Rangos sutarties dalykas. Rangos sutartis sudaroma pagaminti arba perduoti tam tikrą darbo rezultatą arba atlikti kitokius darbus, kurių metu sukurtas rezultatas perduodamas užsakovui. Rangovas iki sutarties sudarymo privalo suteikti užsakovui visą reikiamą informaciją, susijusią su darbų atlikimu, taip pat informaciją apie darbui atlikti būtinas medžiagas bei darbui atlikti reikalingą laiką. Jeigu rangos sutartis sudaryta daiktui pagaminti, tai rangovas užsakovui kartu su pagamintu daiktu perduoda ir teises į jį. Jeigu sutartis nenustato ko kita, rangovas darbus atlieka savo rizika ir savarankiškai nustato užsakovo užduoties įvykdymo būdus. Jeigu atliekamų darbų pobūdis ir vertė palyginti su pagaminto, perkamo ar perdirbto daikto verte yra nedideli, tai sutartis pripažįstama ne rangos, o pirkimo–pardavimo sutartimi.
Darbo atlikimas iš rangovo medžiagos ir jo priemonėmis. Rangovas privalo atlikti sutartyje sulygtą darbą iš savo medžiagos, savo priemonėmis ir jėgomis, jeigu ko kita nenustato sutartis. Rangovas, atliekantis darbą iš savo medžiagos, atsako už blogą medžiagos kokybę.
Darbo atlikimas iš užsakovo medžiagos. Užsakovas, pateikdamas medžiagas rangovui, privalo perduoti rangovui ir šių medžiagų atitikties dokumentus. Jei užsakovo pateikta medžiaga yra netinkama arba turi trūkumų, apie kuriuos rangovas turi žinoti, rangovas apie tai privalo nedelsdamas informuoti užsakovą. Jeigu darbas atliekamas visiškai ar iš dalies iš užsakovo medžiagos, tai rangovas atsako už netinkamą tos medžiagos sunaudojimą. Rangovas privalo pateikti užsakovui medžiagos sunaudojimo ataskaitą ir jos likutį grąžinti arba, jeigu užsakovas sutinka, sumažinti darbų kainą atsižvelgiant į rangovui likusių nesunaudotų medžiagų vertę. Jeigu darbas atliekamas iš užsakovo medžiagos pagal buitinio užsakymo sutartį, tai kvite, kurį rangovas duoda užsakovui, sudarant sutartį turi būti nurodytas tikslus medžiagos pavadinimas, aprašymas ir jos įkainojimas, nustatytas šalių susitarimu. Rangos sutartyje gali būti numatytos medžiagų sunaudojimo normos, jų likučių ir pagrindinių atliekų grąžinimo terminai, taip pat rangovo atsakomybė už šių pareigų neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Jeigu rangovas nepasiekė sutartyje numatyto rezultato arba rezultatas yra su trūkumais, dėl kurių daiktas negali būti naudojamas pagal sutartyje numatytą ar normalią jo paskirtį dėl užsakovo perduotų medžiagų trūkumų, tai rangovas turi teisę reikalauti, kad jam būtų apmokėta už atliktą darbą, tik su sąlyga, jeigu jis įrodo, kad medžiagų trūkumų nebuvo galima pastebėti jas priimant iš užsakovo.
Rizikos paskirstymas šalims. Jeigu ko kita nenustato įstatymai ar rangos sutartis, tai:
1) medžiagų ar įrenginių, perduotų darbams atlikti atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka ją davusiai šaliai;
2) darbų rezultato ar tarpinio darbų etapo rezultato, iki užsakovas jį priima, atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka rangovui.
Praleidus darbų rezultato perdavimo ar priėmimo terminą, rizika tenka terminą praleidusiai šaliai.
Generalinis rangovas ir subrangovas. Rangovas turi teisę pasitelkti savo prievolėms įvykdyti kitus asmenis (subrangovus), jeigu įstatymai ar rangos sutartis nenustato, kad užduotį privalo įvykdyti pats rangovas. Jeigu užduočiai vykdyti yra pasitelkti subrangovai, tai rangovas tampa generaliniu rangovu. Jeigu rangovas sutarčiai įvykdyti pasitelkė subrangovus pažeisdamas įstatymų ar sutarties nustatytas taisykles, jis atsako užsakovui už nuostolius, kuriuos padarė vykdydami sutartį subrangovai. Generalinis rangovas atsako užsakovui už subrangovų prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, o subrangovams – už užsakovo prievolių neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis, užsakovas ir subrangovas neturi teisės reikšti vienas kitam piniginių reikalavimų, susijusių su sutarčių, kiekvieno iš jų sudarytų su generaliniu rangovu, pažeidimu. Jeigu generalinis rangovas sutinka, užsakovas turi teisę sudaryti sutartis su kitais asmenimis atskiriems darbams atlikti. Tokiu atveju šie asmenys už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą atsako tiesiai užsakovui.
Rangos sutarties ypatumai, kai darbus atlieka keli asmenys. Jeigu darbus atlieka du ar daugiau asmenų, tai, kai prievolės dalykas yra nedalus, visi jie užsakovui turi solidariosios prievolės skolininkų ir kreditorių teises ir pareigas. Jeigu prievolės dalykas yra dalus, tai aukščiau numatytų asmenų teisės ir pareigos užsakovui atsiranda tik dėl atitinkamos dalies (dalinė prievolė), jeigu sutartis nenustato ko kita.
Darbų atlikimo terminai. Rangos sutartyje nustatoma darbų pradžia ir pabaiga. Šalys taip pat gali nustatyti atskirų darbų atlikimo terminus (tarpiniai terminai). Jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, rangovas atsako ir už darbų pradžios ar pabaigos termino, ir už tarpinių terminų pažeidimą. Šalių susitarimu sutartyje nustatyti darbų atlikimo terminai gali būti keičiami rangos sutartyje nustatyta tvarka. Jeigu rangovas pažeidžia viso darbo atlikimo galutinį terminą, tai užsakovas turi teisę atsisakyti priimti įvykdžius prievolę atliktą darbą ir pareikalauti iš rangovo atlyginti dėl termino praleidimo padarytus nuostolius, jeigu dėl termino praleidimo prievolės įvykdymas užsakovui prarado prasmę.
Darbų kaina. Rangos sutartyje nurodoma darbų kaina arba jos apskaičiavimo būdas ir kriterijai. Jeigu sutartyje kaina nenurodoma, ji nustatoma pagal šio kodekso 6.198 straipsnio nustatytas taisykles. Į rangos sutartyje nurodytą kainą įeina rangovo atlikto darbo atlyginimas ir jo turėtų išlaidų kompensavimas. Sutartyje numatytiems darbams atlikti gali būti sudaroma konkreti ar apytikrė sąmata. Jeigu darbai atliekami pagal rangovo sudarytą sąmatą, sąmata įsigalioja ir tampa rangos sutarties dalimi nuo to momento, kai sąmatą patvirtina užsakovas. Jeigu būtina atlikti papildomų darbų arba dėl kitų svarbių priežasčių rangovui tenka didinti kai kurių darbų kainą, jis privalo apie tai laiku pranešti užsakovui. Jeigu užsakovas nesutinka padidinti kainą, rangovas turi teisę atsisakyti sutarties. Tokiu atveju rangovas turi teisę reikalauti iš užsakovo sumokėti už atliktus darbus. Jeigu rangovas laiku neįspėja užsakovo, kad yra būtina didinti darbų kainą, jis privalo įvykdyti sutartį už joje numatytą kainą. Jeigu sutartyje nurodyta konkreti darbų kaina, rangovas neturi teisės reikalauti ją padidinti, o užsakovas – sumažinti. Ši taisyklė taip pat taikoma ir tais atvejais, kai rangos sutarties sudarymo momentu nebuvo galima tiksliai numatyti viso darbų kiekio arba visų darbams atlikti būtinų išlaidų. Kai rangovo tiekiamų medžiagų ar įrenginių kaina arba paslaugų, kurias rangovui teikia tretieji asmenys, kaina padidėja iš esmės ir šio kainų padidėjimo rangovas negalėjo numatyti rangos sutarties sudarymo momentu, rangovas turi teisę reikalauti padidinti darbų kainą arba nutraukti sutartį pagal šio kodekso 6.204 straipsnio nustatytas taisykles.
Rangovo ekonomija. Tuo atveju, kai rangovo faktinės išlaidos yra mažesnės, negu buvo numatyta nustatant atliekamų darbų kainą, rangovui išlieka teisė gauti atlyginimą, numatytą rangos sutartyje, jeigu užsakovas neįrodo, kad ekonomija turėjo neigiamos įtakos sutartyje numatytai darbo kokybei. Sutartyje gali būti numatyta ekonomijos paskirstymo tvarka.
Darbų apmokėjimo tvarka. Jeigu pagal rangos sutartį nenumatyta atliekamų darbų ar atskirų jų etapų apmokėti iš anksto, užsakovas privalo sumokėti rangovui sutartyje nustatytą kainą po to, kai yra priimtas darbų rezultatas, su sąlyga, kad darbai atlikti tinkamai ir laiku, arba užsakovo sutikimu anksčiau nustatyto termino. Rangovas turi teisę reikalauti išmokėti jam avansą ar rankpinigius tik rangos sutartyje numatytais atvejais.
Rangovo teisė išieškoti jam priklausantį atlyginimą. Jeigu užsakovas nevykdo savo įsipareigojimo sumokėti rangos sutartyje nustatytą atlyginimą arba kitokią sutarties šalių sutartą sumą, rangovas turi teisę išieškoti jam pagal sutartį priklausančias sumas už atliktą darbą iš užsakovui priklausančių įrenginių, likusių medžiagų ir kito užsakovui priklausančio turto, kol užsakovas visiškai su juo neatsiskaitys, arba gali sulaikyti darbų rezultatą tol, kol užsakovas tinkamai neįvykdys savo prievolės.
Rangovo atsakomybė už užsakovo perduoto turto neišsaugojimą. Rangovas privalo imtis visų įmanomų priemonių užsakovo jam patikėto turto saugumui užtikrinti ir atsako už šio turto praradimą ar sužalojimą.
Užsakovo teisės darbo atlikimo metu. Užsakovas turi teisę bet kuriuo metu tikrinti darbų atlikimo eigą ir kokybę, nesikišdamas į rangovo ūkinę komercinę veiklą. Jeigu rangovas nepradeda laiku vykdyti sutarties arba atlieka darbą taip lėtai, kad jį baigti iki termino pabaigos pasidaro aiškiai negalima, užsakovas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius. Jeigu darbo atlikimo metu pasidaro aišku, kad jis nebus tinkamai atliktas, užsakovas turi teisę nustatyti rangovui protingą terminą trūkumams pašalinti, o jeigu rangovas per nustatytą terminą šio reikalavimo neįvykdo, – atsisakyti sutarties ir arba reikalauti atlyginti nuostolius, arba pavesti trečiajam asmeniui darbą pataisyti rangovo sąskaita. Jei yra svarbių priežasčių, užsakovas turi teisę bet kada, kol darbas nebaigtas, atsisakyti sutarties kartu sumokėdamas rangovui atlyginimą už atliktą darbo dalį ir atlygindamas nuotolius, padarytus dėl sutarties nutraukimo, įskaitant į nuostolius tai, ką rangovas sutaupo dėl sutarties nutraukimo. Jeigu darbų priėmimo metu nustatomi darbo trūkumai, užsakovas turi teisę atskaityti iš sumų, priklausančių rangovui už atliktus darbus, sumą, reikalingą tiems trūkumams pašalinti. Šią teisę užsakovas turi ir tada, kai nustatomi paslėpti darbo trūkumai. Tačiau užsakovas neturi tokios teisės, jeigu rangovas pakankamai užtikrina savo prievolės įvykdymą.
Aplinkybės, apie kurias rangovas privalo įspėti užsakovą. Rangovas privalo nedelsdamas įspėti užsakovą ir, kol gaus nurodymus, sustabdyti darbą, kai:
1) gauta iš užsakovo medžiaga, kitas turtas ar dokumentai netinkami ar blogos kokybės;
2) užsakovo nurodymų dėl darbo atlikimo būdo laikymasis sudaro grėsmę atliekamo darbo tinkamumui ar tvirtumui;
3) yra kitų nuo rangovo nepriklausančių aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui, tvirtumui ar darbo saugumui.
Rangovas, neįspėjęs užsakovo aukščiau numatytas aplinkybes, arba tęsia darbą nelaukdamas, kol užsakovo atsakymas bus gautas per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu jis nenustatytas, – per protingą terminą, arba, jeigu neįvykdo laiku gautų užsakovo nurodymų, neturi teisės remtis šiomis nurodytomis aplinkybėmis ir atsako už daikto trūkumus. Jeigu užsakovas nepaiso laiku padaryto ir pagrįsto rangovo įspėjimo apie šio straipsnio 1 dalyje numatytas aplinkybes ir per protingą terminą nepakeičia netinkamos ar blogos kokybės medžiagų, kito turto ar dokumentų, nepakeičia savo nurodymų dėl darbo atlikimo būdo arba nepašalina kitų aplinkybių, sudarančių grėsmę atliekamo darbo tinkamumui ar tvirtumui, rangovas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti atlyginti nuostolius.
Atliktų darbų priėmimas. Užsakovas privalo rangos sutartyje numatytais terminais ir tvarka dalyvaujant rangovui apžiūrėti ir priimti atliktą darbą (jo rezultatą). Užsakovas, pastebėjęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų, bloginančius darbų rezultato kokybę, ar kitus trūkumus, privalo nedelsdamas apie tai pranešti rangovui. Atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus. Užsakovas, priimdamas atliktą darbą pastebėjęs darbų trūkumus, gali trūkumų faktu remtis tik tuo atveju, jeigu darbų priėmimo akte ar kitame dokumente, patvirtinančiame darbų priėmimą, tie trūkumai buvo aptarti arba yra numatyta užsakovo teisė reikalavimą dėl trūkumų pašalinimo pareikšti vėliau. Jeigu sutartis nenustato ko kita, užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs, netenka teisės remtis darbo trūkumų faktu, kurie galėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (akivaizdūs trūkumai). Užsakovas, nustatęs darbų trūkumus ar kitokius nukrypimus nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkumai), taip pat jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo. Jeigu tarp rangovo ir užsakovo kyla ginčas dėl darbo trūkumų, kiekviena šalis turi teisę reikalauti skirti ekspertizę. Ekspertizės išlaidos tenka rangovui, išskyrus atvejus, kai ekspertizė nenustato, kad rangovas būtų pažeidęs sutartį arba kad yra priežastinis ryšys tarp rangovo veiksmų ir darbų trūkumų. Tokiais atvejais ekspertizės išlaidas apmoka ta šalis, kuri reikalavo skirti ekspertizę, o jeigu ji buvo paskirta abiejų šalių susitarimu, – abi šalys lygiomis dalimis. Jeigu rangos sutartis nenustato ko kita, kai užsakovas vengia priimti atliktą darbą, rangovas turi teisę pasibaigus mėnesio terminui nuo tos dienos, kurią pagal sutartį darbai turėjo būti priimti, ir du kartus raštu įspėjęs užsakovą parduoti darbo rezultatą, o gautą sumą, atsiskaitęs visus sau priklausančius mokėjimus, užsakovo vardu sumokėti į depozitinę sąskaitą (LR CK 6.56 straipsnis). Kai dėl užsakovo vengimo priimti atliktus darbus praleidžiamas darbo rezultato perdavimo terminas, darbo rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina užsakovui nuo to momento, kada rezultatas pagal sutartį turėjo būti perduotas užsakovui.
Darbų kokybė. Rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus. Darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje numatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą. Jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato atliekamų darbų privalomus reikalavimus, rangovas, veikiantis kaip verslininkas, privalo tų reikalavimų laikytis. Rangos sutartyje šalys gali numatyti rangovo pareigą atlikti darbą pagal aukštesnius, nei nustatyti privalomi, reikalavimus.
Darbų kokybės garantija. Jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato darbų rezultato kokybės garantinį terminą, darbų rezultatas turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus visą garantinį terminą. Kokybės garantija taikoma visoms darbų rezultato sudėtinėms dalims, jeigu rangos sutartis nenustato ko kita. Jeigu darbų defektai nustatomi per garantinį terminą, rangovas privalo neatlygintinai juos pašalinti arba atlyginti užsakovui jų šalinimo išlaidas.
Rangovo atsakomybė už netinkamos kokybės darbą. Jeigu darbai atlikti nukrypstant nuo sutarties sąlygų, dėl kurių darbų rezultatas negali būti naudojamas pagal sutartyje nurodytą paskirtį arba pablogėja jo naudojimo pagal sutartyje nurodytą paskirtį galimybės (sąlygos), o jeigu paskirtis sutartyje nenurodyta, – pagal normalią paskirtį, tai užsakovas savo pasirinkimu turi teisę, jei įstatymas ar sutartis nenustato ko kita, reikalauti iš rangovo:
1) neatlygintinai pašalinti trūkumus per protingą terminą;
2) atitinkamai sumažinti darbų kainą;
3) atlyginti trūkumų šalinimo išlaidas, jeigu užsakovo teisė pašalinti trūkumus buvo numatyta rangos sutartyje.
Rangovas vietoj trūkumų pašalinimo turi teisę neatlygintinai atlikti darbą iš naujo ir atlyginti užsakovui dėl sutarties įvykdymo termino praleidimo padarytus nuostolius. Šiuo atveju užsakovas privalo grąžinti perduotąjį darbų rezultatą rangovui, jeigu jį grąžinti, atsižvelgiant į darbų pobūdį, yra įmanoma. Jeigu rangovas sutarties pažeidimų ar kitokių trūkumų per protingą terminą nepašalina arba trūkumai yra esminiai ir nepašalinami, užsakovas turi teisę nutraukti sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius. Rangos sutarties sąlygos, panaikinančios rangovo atsakomybę už tam tikrus trūkumus, neatleidžia jo nuo atsakomybės, jeigu užsakovas įrodo, kad trūkumai atsirado dėl rangovo tyčios ar didelio neatsargumo. Jeigu darbas buvo atliekamas iš rangovo medžiagos, už medžiagų kokybę rangovas atsako kaip pardavėjas pagal pirkimo–pardavimo sutartį.
Terminas darbų trūkumams nustatyti. Jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato ko kita, užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų su sąlyga, jei jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje nustatytus terminus. Kai nėra nustatytas garantinis terminas, darbų rezultato trūkumai turi būti nustatyti per protingą terminą, bet ne ilgesnį kaip dveji metai nuo darbų rezultato perdavimo, jeigu įstatymas ar rangos sutartis nenustato kitokio termino. Užsakovas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl darbų rezultato trūkumų, kurie buvo nustatyti per garantinį terminą. Jeigu sutartis nustato trumpesnį nei dvejų metų garantinį terminą, o trūkumus užsakovas nustatė jau pasibaigus garantiniam terminui, bet nepraėjus dvejiems metams nuo darbų rezultato perdavimo momento, rangovas atsako už šiuos trūkumus, jei užsakovas įrodo, kad trūkumai atsirado iki darbų rezultato perdavimo užsakovui momento arba dėl priežasčių, atsiradusių iki šio momento. Jeigu rangos sutartis nenustato ko kita, garantinis terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai darbų rezultatą priėmė arba turėjo priimti užsakovas. Garantiniam terminui skaičiuoti taikomos LR CK 6.335 straipsnio 2–6 dalyse nustatytos taisyklės, jeigu ko kita nenustato įstatymai, rangos sutartis ar kitokia išvada nedarytina atsižvelgiant į konkrečios rangos sutarties esmę.
Senaties terminas. Reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Jeigu pagal rangos sutartį darbų rezultatas buvo priimtas dalimis, ieškinio senaties terminas prasideda priėmus visą darbų rezultatą. Kai įstatymas ar rangos sutartis nustato garantinį terminą ir apie trūkumus buvo pareikšta per šį garantinį terminą, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pareiškimo apie trūkumus dienos.
Rangovas privalo kartu su darbų rezultatu perduoti užsakovui informaciją apie rangos sutarties dalyko naudojimą, jeigu tokia rangovo pareiga nustatyta rangos sutartyje arba informacijos pobūdis yra toks, kad be jos neįmanoma naudoti darbų rezultato pagal sutartyje nustatytą paskirtį.
Jeigu šalis, vykdydama rangos sutartį, gavo iš kitos šalies informaciją, esančią komercine paslaptimi, arba kitokią sutartyje numatytą konfidencialią informaciją, tai ji neturi teisės suteikti šios informacijos tretiesiems asmenims be kitos šalies sutikimo.
Kai užsakovas nutraukia rangos sutartį remdamasis LR CK 6.658 straipsnio 2 dalyje ir 6.665 straipsnio 3 dalyje nustatytais pagrindais, rangovas privalo grąžinti užsakovui jo perduotas medžiagas ir kitokį turtą, o jeigu to padaryti neįmanoma, – atlyginti jų vertę pinigais.
Jeigu įstatymo ar sutarties nustatytu pagrindu rangos sutartis nutraukiama iki darbų rezultato priėmimo, užsakovas turi teisę reikalauti perduoti jam atliktų darbų rezultatą, o rangovas turi teisę tokiu atveju reikalauti apmokėti už faktiškai atliktus darbus.

9.4. Atlygintinų paslaugų teikimas.
Paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Jeigu paslaugų sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas privalo paslaugas teikti pats. Laikydamasis sutarties, paslaugų teikėjas turi teisę laisvai pasirinkti sutarties įvykdymo būdus ir priemones. Jeigu sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas gali pasitelkti sutarčiai vykdyti trečiuosius asmenis. Tačiau ir šiuo atveju už tinkamą sutarties įvykdymą klientui atsako paslaugų teikėjas. Kai paslaugas teikia keli asmenys, už tinkamą sutarties įvykdymą atsako visi paslaugų teikėjai, išskyrus atvejus, kai dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo kurio nors vieno iš jų kaltės nėra.
Kliento interesų prioritetas. Teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų. Paslaugų teikėjas privalo teikti paslaugas pagal sutarties sąlygas ir kliento nurodymus. Jei kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, nusistovėjusioms profesinės veiklos taisyklėms, standartams, profesinės veiklos etikai ar sutarties sąlygoms, paslaugų teikėjas turi teisę atsisakyti vykdyti tokius nurodymus ir sutartį nutraukti. Paslaugų teikėjas turi teisę nukrypti nuo sutarties sąlygų ar kliento nurodymų, jeigu pagal konkrečias aplinkybes tai būtina dėl kliento interesų ar užsakymui įvykdyti ir jeigu vykdytojas negalėjo iš anksto kliento atsiklausti. Šiuo atveju vykdytojas privalo pranešti klientui apie nukrypimus, kai tik pasidaro galima pranešti. Jeigu sutartis numato paslaugų teikėjo pareigą pasiekti tam tikrą rezultatą, paslaugų teikėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės už šios pareigos neįvykdymą tik tuo atveju, jeigu įrodo, kad jos negalėjo įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
Paslaugų teikėjo pareiga suteikti informaciją. Prieš sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Jeigu teikiamos paslaugos yra viešos arba jų teikimas yra paslaugų teikėjo verslas, su šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacija turi būti sudarytos sąlygos viešai susipažinti paslaugų teikėjo buveinėje ar kitoje kiekvienam galimam klientui laisvai prieinamoje vietoje.
Paslaugų kaina ir apmokėjimas. Paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Klientas privalo apmokėti padidėjusią paslaugų kainą, viršijančią nustatytąją sutarties sudarymo momentu, tik tuo atveju, jeigu paslaugų teikėjas įrodo, kad kainą padidinti buvo neišvengiama norint tinkamai įvykdyti sutartį ir kad tai negalėjo būti numatyta sutarties sudarymo momentu. Suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos. Šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį. Jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl kliento kaltės, klientas privalo sumokėti visą sutartyje nustatytą kainą, jeigu sutartis nenustato ko kita. Jeigu sutarties neįmanoma įvykdyti dėl aplinkybių, už kurias nė viena iš sutarties šalių neatsako, klientas privalo atlyginti paslaugų teikėjui tik faktiškai šio teikėjo turėtas išlaidas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Klientas taip pat privalo atlyginti paslaugų teikėjui šio turėtas išlaidas dėl paslaugos suteikimo tiek, kiek tų išlaidų nepadengia paslaugų kaina. Klientas taip pat privalo atlyginti paslaugų teikėjo patirtus dėl paslaugos teikimo nuostolius, kurie atsirado teikiant paslaugas, susidarius nenumatytoms ypatingoms aplinkybėms, už kurias paslaugų teikėjas neatsako. Jeigu tam tikrų paslaugų teikimas yra jų teikėjo profesinė veikla (verslas), tai šio teikėjo patirtus nuostolius klientas privalo atlyginti tik tuo atveju, kai jie atsirado dėl ypatingų aplinkybių, kurių neapima normali rizika, būdinga atitinkamai profesijos ar verslo rūšiai. Jeigu paslaugos teikiamos dviejų ar daugiau klientų užsakymu, visi klientai paslaugų teikėjui šio straipsnio numatytais atvejais atsako solidariai.
Vienašalis paslaugų sutarties nutraukimas. Klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Paslaugų teikėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį tik dėl svarbių priežasčių. Tokiu atveju paslaugų teikėjas privalo visiškai atlyginti kliento patirtus nuostolius.
Paslaugų teikėjo ataskaita. Jeigu paslaugų sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas privalo:
a. kliento reikalavimu pranešinėti jam visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą;
b. klieno reikalavimu nedelsdamas pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą;
c. nedelsdamas perduoti klientui viską, ką teikdamas paslaugas gavo kliento naudai.
Paslaugų sutarties pasibaigimas. Klientui mirus, paslaugų sutartis nenutrūksta, išskyrus atvejus, kai paslaugų teikimo sutartis buvo susijusi tik su to kliento asmeniu arba jei paslaugų teikimas po kliento mirties tampa neįmanomas ar beprasmiškas. Sutartis šiuo pagrindu pasibaigia nuo to momento, kai paslaugų teikėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie kliento mirtį. Paslaugų teikėjas visais atvejais privalo imtis jam prieinamų adekvačių priemonių, kad apsaugotų kliento interesus. Paslaugų teikėjo mirtis ar neveiksnumas nutraukia paslaugų sutartį, išskyrus atvejus, kai analogiškas paslaugas turi teisę ir gali taip pat kvalifikuotai teikti paslaugų teikėjo teisių perėmėjai. Paslaugų teikėjo įpėdiniai, žinantys apie užsakymą, privalo imtis jiems prieinamų adekvačių priemonių kliento interesams apsaugoti.

9.5. Lizingas (finansinė nuoma).
Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Lizingo davėjas pardavėją ir daiktą renkasi pagal lizingo gavėjo nurodymus ir neatsako už pardavėjo ir lizingo dalyko parinkimą, jeigu lizingo sutartis nenumato ko kita. Lizingo davėjas pagal sutartį gali būti bankas arba kitas pelno siekiantis juridinis asmuo.
Lizingo sutarties dalyku gali būti bet kokie nesunaudojamieji kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius. Lizingo davėjas gali perleisti tretiesiems asmenims visas ar dalį savo teisių, susijusių su lizingo sutartimi ir jos dalyku. Šis teisių perleidimas neatleidžia lizingo davėjo nuo jo prievolių, kurių įvykdymo terminas iki prievolių perdavimo tretiesiems asmenims buvo suėjęs, pagal lizingo sutartį ir nekeičia lizingo sutarties esmės. Lizingo gavėjas gali perleisti teisę naudotis lizingo sutarties dalyku ar kitokią iš lizingo sutarties atsirandančią teisę tik gavęs išankstinį rašytinį lizingo davėjo sutikimą. Lizingo davėjas neturi teisės be lizingo gavėjo rašytinio sutikimo įkeisti lizingo dalyką, jeigu lizingo sutartis nenumato ko kita.
Lizingo davėjo pareiga pranešti apie lizingo sutartį. Lizingo davėjas, pirkdamas daiktą lizingui, privalo pranešti pardavėjui, kad daiktą perka turėdamas tikslą perduoti jį lizingo sąlygomis konkrečiam lizingo gavėjui.
Lizingo dalyko perdavimas. Jeigu ko kita nenumato lizingo sutartis, daiktą, kuris yra lizingo sutarties dalykas, pardavėjas perduoda tiesiogiai lizingo gavėjui šio verslo vietoje. Kai daiktas (lizingo sutarties dalykas) neperduodamas lizingo gavėjui per sutartyje nustatytą terminą, o jei terminas nenustatytas – per protingą terminą, lizingo gavėjas turi teisę nutraukti lizingo sutartį ir reikalauti atlyginti nuostolius, jeigu daiktas laiku neperduotas dėl aplinkybių, už kurias atsako lizingo davėjas. Lizingo gavėjas turi teisę sustabdyti periodinių įmokų mokėjimą tol, kol lizingo davėjas tinkamai įvykdo savo prievolę perduoti daiktą.
Daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. Daikto (lizingo sutarties dalyko) atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika pereina lizingo gavėjui nuo daikto perdavimo jam, jeigu lizingo sutartis nenustato ko kita. Lizingo gavėjui tenka visos daikto išlaikymo ir remonto išlaidos. Jeigu ko kita nenustato lizingo sutartis, tai lizingo davėjas neatsako lizingo gavėjui už sutarties dalyko trūkumus, išskyrus atvejus, kai lizingo gavėjas pasikliovė lizingo davėjo patyrimu ir žiniomis, taip pat kai lizingo davėjas darė įtakos lizingo gavėjui, kai šis rinkosi pardavėją ir sutarties dalyką. Lizingo gavėjas privalo daiktu naudotis ir jį išlaikyti rūpestingai ir atidžiai, palaikyti jį tokios būklės, kokios jam buvo perduotas, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą bei sutartyje aptartus galimus jo pakeitimus. Jeigu lizingo gavėjas pažeidžia šio straipsnio 4 dalyje numatytą pareigą, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti visą sutarties kainą iš karto arba nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius.
Lizingo sutarties įtaka tretiesiems asmenims. Lizingo davėjas savo nuosavybės teisę į lizingo sutarties dalyką, kuris nėra registruojamas daiktas, gali panaudoti prieš trečiuosius asmenis tik tuo atveju, jeigu lizingo sutartis buvo įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Lizingo gavėjo bankroto atveju lizingo davėjas gali panaudoti savo teises prieš lizingo gavėjo kreditorius ir administratorių tik tuo atveju, jeigu lizingo sutartis buvo įstatymų nustatyta tvarka įregistruota. Lizingo sutarčiai, kurios dalykas yra nekilnojamasis daiktas, mutatis mutandis taikomos LR CK 6.478 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės. Už trečiųjų asmenų patirtą žalą dėl lizingo sutarties dalyko naudojimo atsako lizingo gavėjas.
Pardavėjo atsakomybė. Lizingo gavėjas turi teisę pareikšti tiesiogiai pardavėjui visus reikalavimus, atsirandančius iš lizingo dalyko pirkimo–pardavimo sutarties (dėl turto kokybės ir komplektiškumo, perdavimo terminų ir kt.). Lizingo gavėjas turi visas šioje knygoje numatytas pirkėjo teises ir pareigas, išskyrus pareigą sumokėti už įsigytą turtą, taip, kaip jis jas turėtų, jeigu būtų pirkimo–pardavimo sutarties šalis. Tačiau lizingo gavėjas neturi teisės nutraukti pirkimo–pardavimo sutarties be lizingo davėjo sutikimo. Lizingo davėjas ir lizingo gavėjas turi pardavėjui solidariosios prievolės kreditorių teises ir pareigas. Jeigu ko kita nenumato lizingo sutartis, lizingo davėjas neatsako lizingo gavėjui už tai, kad pardavėjas netinkamai vykdo savo prievoles, išskyrus atvejus, kai pasirinkti pardavėją buvo lizingo davėjo pareiga. Jeigu pardavėją turėjo pasirinkti lizingo davėjas ir pardavėjas pažeidžia pirkimo–pardavimo sutartį, tai lizingo gavėjas turi teisę savo pasirinkimu pareikšti iš šios sutarties atsirandančius savo reikalavimus tiek pardavėjui, tiek lizingo davėjui. Tokiu atveju pardavėjas ir lizingo davėjas lizingo gavėjui atsako solidariai.
Lizingo sutarties nutraukimas. Kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį, lizingo davėjas turi raštu pareikalauti, kad per protingą terminą lizingo gavėjas šį pažeidimą pašalintų, jeigu atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes tai yra įmanoma. Jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.

Leave a Comment