Australija

Istorija
Kada Australijoje pirmą kartą pasirodė žmonės yra mokslinių ginčų objektas. Dažniausiai teigiama, kad maždaug 45 000 m. pr.m.e. į Australiją atvyko tolimi dabartinių aborigenų protėviai iš Pietryčių Azijos. Kai kurie mokslininkai daro prielaidas, kad pirmieji žmonės čia galėjo pasirodyti net 100 000 m.pr.m.e.
Iš europiečių pirmasis žemyną atrado portugalų tyrinėtojas Cristóvão de Mendonça 1522 m. Pirmieji Australijos tyrinėtojai olandai ir portugalai manė, kad šis žemynas dėl savo geografinių ir klimatinių ypatumų nėra tinkamas apgyvendinimui. Europiečių tyrinėtojai Australiją intensyviau pradėjo tirti tik XVII a. kai ją pastebėjo ir ap plankė keletas ekspedicijų: olandų tyrinėtojas Willem Jansz (1606), portugalų tyrinėtojas Luis Vaez de Torres tuo metu tarnavęs Ispanijai (1607), olandų keliautojai Jan Carstensz (1623), Dirk Hartog ir Abelis Tasmanas (1642).
Didžioji Britanija 1788 metais Naujajame Pietų Velse įsteigė pirmąją katorgininkų koloniją. Van Diemeno Žemės kolonija (dabartinėje Tasmanijoje) įsteigta 1803 m.
1901 metais Australija tapo federacija ir pasivadino sandrauga arba dominija, kuri įėjo į Britanijos imperiją. Formaliai nepriklausoma tapo tik žymiai vėliau.

Politinė sistema
Australija yra konstitucinė monarchija, kurią formaliai valdo Australijos karalienė, kurią atstovauja generalinis gubernatorius. Pagal Australijos įstatymus Didžiosios Britanijos mo onarchas yra kartu ir Australijos monarchas. Generalinį gubernatorių pagal Australijos ministro pirminko pageidavimą formaliai skiria karalienė. Praktiškai karalienės vaidmuo yra tik simboliškas.
1999 metais surengtas referendumas, kuriuo siekta Australiją padaryti respublika, pralaimėjo.
Vykdomąją valdžią įgyvendina ministrų kabinetas vadovaujamas premjerministro. Premjerministras praktiškai visada yra ir

r daugumą žemutiniuose parlamento rūmuose – Atstovų rūmuose – daugumą turinčios partijos vadovas. Įstatymų leidžiamąją valdžią įgyvendina dviejų rūmų parlamentas, susidedantis iš Atstovų rūmų (150 narių) ir Senato (76 nariai), kuriame visas valstijas atstovauja po 12 atstovų, o teritorijas – po du atstovus, nepriklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Abiejų rūmų rinkimai vyksta kas trys metai.

Administracinis suskirstymas
Valstijose yra daugiau gyventojų; teritorijos yra arba labai mažos (kokios nors salos), arba labai retai apgyvendintos (Šiaurės teritorijos), arba turi specialų statusą dėl savo įpatingos reikšmės federacijai (Australijos sostinės teritorija, Džervio įlanka). Valstijos turi didesnę savivaldą nei teritorijos; pastarosios traktuojamos daugiau kaip kolonijos, t.y. jos yra valdomos labiau iš centro. Dalis teritorijų yra išvis negyvenamos.

Valstijos
· Vakarų Australija, WA (Pertas)
· Kvinslendas (Karalienės žemė), QLD (Brisbenas)
· Naujasis Pietų Velsas, NSW (Sidnėjus)
· Viktorija, VIC (Melburnas)
· Pietų Au ustralija, SA (Adelaidė)
· Tasmanija, TAS (Hobartas)

Teritorijos
· Šiaurinė teritorija, NT (Darvinas)
· Australijos sostinės teritorija, ACT (Kanbera)
· Džervio įlanka (tam tikrais atvejais traktuojama kaip Australijos sostinės teritorijos dalis)
· Ešmoro ir Kartjė salos (negyvenamos)
· Norfolkas
· Kalėdų sala
· Kokosų salos
· Koralų jūros salos (gyvena tik meteorologijos stoties darbuotojai)
· Herdo ir Makdonaldo salos (negyvenama)
· Australijos antarktinė teritorija (kitų šalių nepripažįstama Australijos dalimi, gyvena tik mokslinių stočių darbuotojai) .

Geografija
Australijos žemynas yra į šiaurės vakarus nuo Naujosios Zelandijos ir į pietus nuo Indonezijos, Rytų Timoro ir Papua – Naujosios Gvinėjos. Au

ustralija – pats sausringiausias iš apgyvendintų kontinentų. Didžiąją dalį vakarų ir centrinės Australijos yra negyvenama, ją užima dykumos ir pusdykumės – apie 40% teritorijos užima smėlio kopos. Tik pietryčių ir pietvakarių pakraščiai turi nuosaikų klimatą ir vidutiniškai derlingas žemes. Šiaurinėje šalies dalyje yra tropinis klimatas: dalis tropiniai miškai, dalis savaninio tipo, dalis dykuminio tipo.
Kranto linijos ilgis – 36 735 km. Palei visą šiaurės rytų pakrantę driekiasi Didysis koralinis rifas – didžiausias pasaulio koralinis rifas.
Aukščiausias kalnas – Kosciuškos viršukalnė (2230 metrai).

Didžiausi miestai:
· Melburnas
· Pertas
· Sidnis
· Kanbera

Flora ir fauna
Australijai būdinga išskirtinė augalija ir gyvūnija, nes ji viena iš pirmųjų atsiskyrė nuo Gondvanos žemyno. Jai būdingi 80% gyvūnų ir augalų, kurių nerasi kituose žemynuose, tai: sterbliniai gyvūnai, voverė skraiduolė, strutis Emu ir kt. Augalai: eukaliptai, sumedėję paparčiai ir kt.
Didelę žalą žemynui padarė įvežtininiai gyvūnai ir augalai: kaktusai, rūpužės, kiaulės, ožkos, stručiai ir kt.
Australijoje yra 3 pagrindinės gamtinės zonos. Nuo pusiaujo į pietus eina:
1. Drėgnieji atogražų miškai. Auga: eukaliptai (600 rūšių, užauga iki 150 m., šaknys iki 30 m.), palmės, bambukai, figos smaugikės, medinis papartis, araukrijos.
2. Savanos. Auga: aukštos žolės, eukaliptai, akacijos (500 rūšių), buteliniai medžiai, kazuarinai (užauga iki 30 m).
3. Dykumos ir pusdykumės. Sudaro didžiąją dalį Australijos. Auga įvairios žolės, pavyzdžiui spinifeksas. Auga skrebai – eukaliptų, kazuarinų ir akacijų sažalynai. Yra ir efemerų – trumpos vegetacijos augalų.
Australijos floroje ir faunoje labai dazni yr

ra endemikai – rušys, gyvuojančios tik tam tikroje teritorijoje.

Gyventojai
Didžioji dalis Australijos gyventojų kilę iš XIX ir XX amžiuje atvykusių imigrantų, iš pradžių daugiausia iš Britanijos ir Airijos, vėliau ir iš kitų šalių – Italijos, Graikijos ir kt. Per keturis dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo atvyko 4,1 milijonai žmonių iš 120 šalių. Pagal 1986 metų duomenis kas penktas australietis gimė užsienyje. Nuo to laiko, kai Australijoje pasirodė pirmieji persikėlėliai iš Europos, imigracija vaidina didelį vaidmenį šalies vystymęsi. Didelė gyventojų dalis yra kilę iš Azijos. Pagal 2001 m. surašymą aborigenai sudaro 2 proc. gyventojų.
Valstijose gyventojų daugumą sudaro anglų kilmės australai, tuo tarpu teritorijose dažniausiai kitų tautybių gyventojai, pavyzdžiui Šiaurės Teritorijose daug indoneziečių ir aborigenų, Kalėdų saloje – kinų, o Kokosų salose – malajų.
Dėl Australijos geografijos ir klimato ypatumų didžioji dalis Australijos gyventojų susitelkę miestuose rytinėje, pietinėje ir pietvakarių pakrantėse.
Anglų kalba yra vyraujanti, nors kai kurios išlikusios aborigenų bendruomenės išlaikė ir savo kalbą. Daugelis pirmos, o dažnai ir antros kartos imigrantų yra dvikalbiai.
Australiška virtuvė – ten, kur susitinka Rytai ir Vakarai

Jeigu maistas ir jo ruošimas yra jūsų profesija, hobis ar aistra, tada Australija yra ta vieta, kur galite susipažinti su įvairiausiais skoniais bei ruošimo stiliais: nuo tradicinių iki pačių naujausių, tiesiog verčiančių iš kojų.

Pamirškite mėsos pyragaičius, didkepsnius, bulvių košę, ilgai virtas pupeles bei mo

orkas – tai senoji australiška virtuvė. Kviečiame mėgautis nauju jos skoniu, kuris yra itin gaivus, šviežias ir naujoviškas. Jame atpažinsite puikaus australiško vyno aromatą, vietinių tautų bei Azijos šalių maisto elementus, suteikiančius nepakartojamų pojūčių.

Kąsnelis istorijos

Pirmieji Australijoje pasirodę europiečiai buvo nusikaltėliai, sugebėdavę pavogti gabalėlį duonos, tačiau nemokėdavę jos pagardinti ar tuo labiau prie jos pasigaminti kitų patiekalų. Todėl pirmųjų “australų” maistas buvo labai skurdus tiek skonio, tiek ir paruošimo atžvilgiu. Primityvi žemdirbystė ant stalo tiekė tik pagrindines daržoves, o gyvulių auginimas – mėsą. Todėl kepta mėsa, kartu su trijų rūšių daržovėmis (bulvių koše, virtomis pupelėmis ir žirniais arba morkomis), buvo pagrindinis naujakurių maistas.
Dar XIX amžiuje darbininkai gaudavo maisto davinius, kurie ištisus metus buvo tie patys: mėsa (dažniausiai sūdyta kiauliena bei jautiena, vėliau aviena), miltai, cukrus, arbata, druska ir alkoholis.
Australiečių virtuvė keistis pradėjo XIX a. viduryje, kai vyriausybė nutarė investuoti į maisto saugojimą bei distribuciją. Šaldymo įrenginiai leido gabenti maisto produktus iš Europos, o geležinkelių tiesimas ženkliai prisidėjo prie grūdų, pieno, cukraus, vaisių ir daržovių industrijos plėtros. Dar po šimto metų, XX a. viduryje, kai prekes pradėjo gabenti automobiliais, išpopuliarėjo prekybos centrų verslas. Jų dėka žmonės galėjo daug lengviau ir patogiau įsigyti maisto produktus.
Vis dėlto sprogimas Australijos maisto gamyboje įvyko tik po Antrojo pasaulinio karo, kai europiečiai ir azijiečiai užplūdo žaliąjį žemyną. Imigrantai atsivežė savo maisto ruošimo įgūdžius, taip praturtindami australišką virtuvę naujais aromatais, skoniais bei ruošimo būdais.
Australiškas maistas per paskutiniuosius 10 metų įgavo savo identitetą. Tai ne tik Vegimite, Pavlova ar mėsos pyragaičiai – tai australiškas maisto stilius. Pastarąjį dešimtmetį australai vis dažniau renkasi lengvesnio maisto ruošimo būdus, kurie labiau dera prie šilto klimato ir yra sveikesni. Pagal tai jie perėmė nemažai šiltų kraštų virtuvės elementų, derino juos su azijietiškais ingredientais. Tokiu būdu australiška virtuvė yra bene eklektiškiausia iš visų, joje derinamos idėjos, ingredientai ir ruošimo technika iš viso pasaulio.
Australai iš azijiečių išmoko tiesiog tobulai derinti prieskonius. Jie perėmė tokius prieskonius, kurie geriausiai atitinka vieną ar kitą produktą, paryškina jo skonį, o ne paslepia jį ar tuo labiau pakeičia. Sugebėjimas paryškinti produkto skonį ir suteikti papildomo aromato – štai čia yra tikrasis menas.

Australiška virtuvė šiandien

Šiandien Australija diktuoja maisto ruošimo madas. Dar prieš 20 metų apie ją galvojo tik kaip apie Anglijos “podukrą”, tačiau dabar jos virtuvėje vietiniai gyventojai ir imigrantai derina aukščiausios kokybės šviežius produktus. Taip tarsi atspindima gamta, kurioje gyvena žmonės: “švari ir žalia”. Daržovių skonis yra tikras, be priemaišų, jos ruošiamos stengiantis išlaikyti natūraliąsias savybes, o ne paveikti jų skonio dirbtiniu būdu.

Tasmanijos antis

anties krūtinėlė – 1 vnt.

džiovintos vyšnios – 20 g

citrinų sultys – 20 g

alyvų aliejus – 10 g

balzamikas – 50 g

žali pipirų žirneliai 4 g

obuoliai – 150 g

kriaušės – 120 g

bruknės – 50 g

cukrus – 50 g

portveinas – 20 g

sviestas 30 g

Citrinų sultys, alyvų aliejus, balzamikas užvirinami, suberiamos džiovintos vyšnios ir dar truputį verdama. Anties krūtinėlė įdedama į marinatą su vyšniomis, portveinu ir žaliais pipirų žirneliais. Taip marinuota antis kepama ant žarijų.

Patiekalas patiekiamas su džiovintomis vyšniomis, virtomis portveine, obuoliais ir kriaušėmis, virtomis su bruknėmis.

Tikima, kad Australijoje galima paragauti geriausio skonio jautienos bei avienos, nes viso auginimo metu gyvuliai auga žmogaus nepaliestoje, nepaveiktoje gamtoje. Jūros gėrybių skonis toks, kokį joms suteikia jūra, o daržovių ir vaisių toks – kokį įgauna iš neužterštos žemės.Patys australai nerodydami daug pagarbos kitoms virtuvėms, tiesiog nusikopijavo geriausius jų elementus. Tai buvo receptai, kurie išliko populiarūs per amžių amžius: iš Japonijos perėmė saulėje džiovintus pomidorus bei minkštą sūrį suši gamybai, iš prancūzų išmoko aluje marinuoti sraiges ir lauke kepti mėsą ant grotelių, iš italų – daugybę elementų ruošiant nepaprastąją pastą. Todėl australai dažnai sako, kad, nors virtuvėje jie ir neišrado dviračio, bet pirmieji taip subtiliai suderino Azijos ir Viduržemio jūros regiono maistą.
Tai iš dalies paaiškina, kodėl australai įkvėpimo vis dar ieško ne nacionalinėje, bet užsienio virtuvėse. Žaliajame žemyne bene kiekvieno restorano meniu galime rasti daugybę azijietiškų bei europietiškų patiekalų – tai tapo tradicija. Jau keletą pastarųjų dešimtmečių azijietiški ingredientai, aromatai ir ruošimo technika derinami prie Vakarų patiekalų – todėl visiškai pagrįstai australai savo šalies virtuvę sieja su vieta, kur Rytai susitinka su Vakarais. Ir ne tik – tai vieta, kur susitinka praėjusių amžių sukaupta patirtis su pačiais naujausiais maisto ruošimo būdais. Tuo garsūs australų šefai, nes sugeba sujungti skirtingus laiko bei šalių elementus ir juos patiekti aukščiausiu lygiu.

Pagrindiniai produktai

Australija yra kontrastų šalis. Tropinis klimatas ir geografinės ypatybės sudaro sąlygas vešėti įvairiausiems augalams ištisus metus. Tai suteikia privalumų vietiniams restoranų bei viešbučių vadovams konkurencinėje kovoje su “skurdesnių” šalių vadybininkais.
Tiesa, šį privalumą jie pastebėjo ne iš karto. Anksčiau daugiausia dėmesio skyrę užsienio šalių produktams, jų derinimui, australai tik pastaraisiais dešimtmečiais po truputį atranda juos supančią gamtą. Formuojasi nuomonė, kad vietiniai produktai nė kiek nenusileidžia įvežtiniams; vis daugiau virtuvės meistrų naudoja vietinius produktus ir taip stiprina australiškos virtuvės išskirtinumą.
Australijos žemynas pasižymi stulbinamu gamtos dosnumu, įvairiausių maisto produktų gausumu: puikia mėsa, jūros gėrybėmis, daržovėmis, vaisiais, aliejais. Viršutinėje žemyno dalyje gausu tropinių vaisų: mangų, papajų, ananasų; o žemutinėje auga obuoliai, persikai, pomidorai, melionai ir kiti vaisiai bei daržovės.
Žemyne gausu kengūrų, krokodilų, stručių, jų mėsa jau tapo daugelio restoranų pasididžiavimu. Šių gyvūnų mėsa pasižymi dideliu proteino kiekiu, energine verte ir mažu riebalų kiekiu. Kengūros ar krokodilo uodegos sriuba laikoma vienu iš nacionalinių Australijos patiekalų, o pačių gyvūnų auginimas – atskira verslo šaka.
O kas populiaru Australijoje šiuo metu, t. y. pavasarį? Vietiniai gyventojai pradeda mėgautis baltaisiais ašparagusais, raudonaisiais apelsinais ir jų sultyse patiekta Atlanto lašiša.

Kengūros kepsnys

kengūros mėsa – 150 g

voveraitės – 150 g

cukinija – 150 g

sviestas – 80 g

džinas – 20 g

baltasis vynas – 30 g

Jamaikos pipirai

cukranendrės cukrus

malti kadagiai

petražolės

peletrūnai

druska

Padažas:

mėsos sultys – 100 g

garintas raudonasis vynas – 50 g

miltai – 1 arb. šaukšt.

pomidorų pasta – 1 arb. šaukšt.

medus – 1 šaukštas

sviestas – 1 šaukštas

čiobreliai

citrinos žievelė

apelsino žievelė

juodieji serbentai

Kengūros mėsą marinuojame su prieskoniais ir džinu, vėliau kepame ant žarijų.

Garnyrui patiekiame apkeptą cukiniją svieste su peletrūnais, keptas voveraites svieste su baltuoju vynu bei keptomis petražolėmis ir padažu.

Pagrindiniai patiekalai

Tarp daugelio patiekalų yra keletas populiariausių, kuriuos mėgsta daugelis australiečių ir jais apibūdina savo šalį užsienyje. Tai Vegemite sumuštinis bei Pavlova pyragaitis.
Vegemite sumuštinio atsiradimo istorija siekia 1922 m., kai Fredo Valkerio kompanija pasamdė dr. Kirilą Kalisterį, norėdama sukurti užtepimą ant duonos vietoje sviesto. Norėta, kad pagrindiniu šio užtepimo komponentu būtų alaus mielės, turtingos B grupės vitaminų.
Po daugelio bandymų laboratorijoje K.Kalisteriui pavyko pagaminti užtepimą ant duonos, panaudojant salierą, svogūnus bei druską. Norėdamas sugalvoti naujam gaminiui pavadinimą, F.Valkeris paskelbė šalyje konkursą. Burtų būdu iš kepurės buvo ištrauktas Vegemite žodis, kuris ir tapo užtepimo ant duonos pavadinimu.
Vegemite išpopuliarėjo Antrojo pasaulinio karo metais, kai kareiviai gaudavo maisto davinius su šiuo užtepimu. Grįžę iš karo namo jie jau nebegalėjo gyventi be šio produkto. Na o šiandien daugelis australų sumuštinį su Vegemite užtepimu laiko nacionaliniu pasididžiavimu.

Pavlova

morengo krepšelis – 1 vnt.

plakta grietinėlė – 80 g

įvairūs vaisiai ir šviežios braškės – 100 g

ledai – 50 g

saldus vaisinis padažas – 50 g

cukraus pudra

mėtų lapeliai

Į morengo krepšelį pridedama vaisių, uogų ir plaktos grietinėlės.

Ant lėkštės pilamas padažas, dedamas pripildytas krepšelis, puošiamas mėtų lapeliais, cukraus pudra, šviežiomis braškėmis, šalia dedama ledų.

Istorija byloja, kad Pavlova pyragaičio receptą po Pirmojo pasaulinio karo sukūrė vieno Australijos viešbučio savininkas, Herbertas Sahsesas. Išvydęs nuostabiąją Rusijos baleriną Aną Pavlovą savo viešbučio vestibiulyje, jis negalėjo nuslėpti susižavėjimo, įkvėptas jos grožio, H.Sachesas nutarė jai padovanoti kulinarinį šedevrą. Pavlova pyragaitis ne tik paliko didžiulį įspūdį pačiai balerinai, bet ir tapo nacionaliniu patiekalu.

Įspūdingas Pavlova pyragaičio, kengūros mėsos ir kitų patiekalų skonis, jus nuneš į tolimą kraštą, kuris pasižymi savo nuostabia gamta ir žmonių sugebėjimu virtuvėje kurti maisto šedevrus.

Leave a Comment