TEMA: ANGLOSAKSŲ IR ROMANŲ-GERMANŲ TEISĖS ŠEIMOS

UŽSIENIO TEISĖS ISTORIJOS RAŠTO DARBAS

TEMA: ANGLOSAKSŲ IR ROMANŲ-GERMANŲ TEISĖS ŠEIMOS:
SUSIFORMAVIMAS, PAPLITIMAS, SVARBIAUSI BRUOŽAI
Įvadas 2
1. Teisės šeimų formavimosi istorinės prielaidos 3
1.1. Antika 3
1.2. Ankstyvieji viduramžiai 3
2. Anglosaksų teisės šeimos raida 5
2.1. Bendrosios teisės susiformavimas 5
2.2. Anglijos parlamentarizmas ir nerašytinė konstitucija 7
2.3. Anglų privatinė ir baudžiamoji teisė. 8
3. Romanų-germanų teisės šeimos raida 9
3.1. Prancūzija ir Vokietija iki Prancūzijos Revoliucijos 9
3.2. Asmens laisvės išraiška – teisės kodifikavimas 12
4. Teisės šeimų paplitimas 14
4.1. Anglosaksų teisės paplitimas 14
4.2. Romanų-germanų teisės paplitimas 16
5. Anglosaksų ir romanų-germanų teisės šeimų bruožai 17
6. Išvados 19Įvadas
Teisės istorija – viena iš visuomenės mokslų šakų, nagrinėjanti bendruosius teisės raidos konkrečioje istorinėje aplinkoje, chronologine seka, dėsningumus ir r specifinius bruožus (pagal [1,10]). Chronologiškumas reiškia nagrinėjimo seką – nuo senesnio prie naujesnio, nors dėl nevienodo atskirų regionų vystymosi tempo tie patys procesai, dėsningumai, bruožai gali būti randami skirtingose vietose skirtingu laiku; teisės įstorijoje (šiai temai tai svarbu) žinomas terminas recesija – praeitis atgimsta ir tarsi iš naujo vystosi kitoje aplinkoje, įgaudama naujus bruožus. Darbe negalime apsiriboti istoriniais paminklais, kodeksais, normomis, teisės sampratomis, bruožais – būtent visuomeninės būties vystymasis, valdžios ir piliečių interesai lėmė valstybių ir teisės sistemų formavimasi; valstybių sąlyginis uždarumas ( valstybė kaip tam tikrų privačių ir viešųjų interesų aibė, reguliuojama teise ) lėmė teisės vystymąsi diferencijacijos, o privatūs, paremti prekyba, migracija, žinių kaupimu ir skleidimu, santykiai, peržengiantys valstybių ribas – teisės integracijos procesus. Egzistavo ir teisės vystymuisi darė svarią įtaką užvalstybiniai (tam ti

ikrais periodais – viršvalstybiniai) dariniai – bažnyčia, mokslo pažanga, filosofinė mintis. Iš čia seka, kad negalime nagrinėti vienos atskiros valstybės ar teisės šakos vystymosi izoliuotai nuo aplinkos, o turime rasti kas, kada ir kokiu mastu darė įtaką konkrečios teisės formavimuisi. Į teisę žvelgiame, procesus vertiname šiuolaikiniu požiūriu, naudodami dabar teisės teorijoje naudojamą bendrąją terminologiją bei remdamiesi istorijoje naudojama periodizacija. Ir čia iškyla pirmasis uždavinys – apibrėžti, kokį teisės teorijos modelį kaip metodologinį pagrindą pasirenkame. Iš tiesų, pasirenkant etatistinę teisės sampratą, kur valstybės valia – vienintelis teisės šaltinis – temą reikėtų nagrinėti daugiau kreipiant dėmesį į valstybines valdžios ir teisėkūros institucijas, jų raidą ir teisės normas; vadovaudamiesi pilietine teisės samprata, pagal kurią teisės šaltinį sudaro bendrosios žmogaus vertybės – gyvybė, laisvė, privatumas, interesai, valstybę laikant jų išraiškos priemone – analizė bu us daugiau orientuota į asmens padėtį ir santykį su valstybe.
Remdamiesi išdėstytu formuluojame darbo principus:
1. Remiamės šiuolaikine teisės samprata, suformuluota A.Vaišvilos vadovėlyje “Teisės teorija” [2], teisę apibrėžiančią kaip subjektinių teisių ir pareigų vienovę. Teisės istorijai apibrėžimą reikia transformuoti, konkretaus laikotarpio konkreti teisė gali būti nagrinėjama kaip subjektinių teisių ir pareigų santykis ir jo legalizavimo bei užtikrinimo būdas.
2. Objektas apibrėžiamas temos pavadinimu – Anglosaksų ir romanų – germanų teisės šeimos: susiformavimas, paplitimas, svarbiausi bruožai.
3. Metodai:
3.1. Istorinis – dviejų teisės šeimų atsiradimas nagrinėjamas pradedant nuo bendro abiems šeimoms išeities taško, lėmusio še
eimų formavimasi ir baigiant laikotarpiu, lėmusiu dabartinius teisės šeimų bruožus.
3.2. Lyginamasis – teisės reiškinių, tarpusavio įtakos, teisių ir pareigų santykio, pozityviosios (institucinės) teisės, egzistavusios įvairiu laiku įvairiose visuomenin4se strukt8rose palyginimas. Atrankos lyginimui kriterijus – reikšmingumas temai.
Tema nagrinėjama problemą skaidant į dalis. Pirmoje dalyje aptariami teisės istorijai reikšmingi faktai ir procesai, lėmę anglosaksų ir romanų-germanų teisės šakų formavimąsi iki XII a. – šakų diferencijacijos pradžios, daugiau akcentuojant istorinių procesų, lėmusių teisę, bendrumą. Antroje dalyje aptariama anglosaksų teisės šakos raida, trečioje – romanų-germanų teisės šakos raida. Ketvirtoje dalyje išvardintos teisės paplitimo šalys, trumpai pasakant kokiu būdu atsirado poveikis. Penktoje dalyje formuluojami šakoms būdingi bruožai, lyginami jų panašumai ir skirtumai. Išvados glaustai apibendrina šakų formavimosi prielaidas ir bruožus.1. Teisės šeimų formavimosi istorinės prielaidos
1.1. Antika.
Išeities tašku nagrinėjant anglosaksų ir romanų – germanų teisės šeimas reikia laikyti Antikos kultūrą ir ypač romėnų teisę. Iš tiesų, aktyvus visuomeninis gyvenimas, paremtas demokratija, prekyba, filosofinės minties vystymasis reikalavo teisės fiksavimo rašytine forma iš vienos pusės ir jos vystymo – teisėkūros iš kitos. Pradiniu teisės šaltiniu laikytini papročiai pirrmą kartą užrašyti “Dvylikos lentelių įstatymuose” ( 450m. p.m.e.), apimančiuose privačią teisę, baudžiamąją ir procesinę teisę, valstybės ir religijos teisę. I a. p.m.e. romėnų teisė apibrėžia šeimą ir piliečius, jų vertybinius orientyrus, skiria visuomeninį ir privatų gyvenimą ( res publika ir res pr
rivata), skiriama įstatymų leidžiamoji (tautos susirinkimas) ir praktika paremta juristų veikla. Tuo pat metu Europa pajuto romėnų karinę jėgą – Cezaris užkariauja Galiją, nugalimi helvetai, belgų gentys, pirmą kartą pereinamas Reinas, išsikeliama Britanijoje; Agripa ir Tiberijus nukariauja panonus ir pasiekia Dunojų, Druzas – germanų gentis ir pasiekia Elbę. Ne kartą kariaujama Britanijoje, kurią galutinai užkariauja Domicianas I a. Vystantis Romos imperijai, plečiantis teritorijai, rinkos ekonomika pagrįstiems piniginiams prekiniams santykiams, šiuos procesus reikėjo atitinkamai teisiškai reglamentuoti ir tai pavyko – išplėtota romėnų teisė tapo universalia teisės sitema, galima taikyti įvairiomis istorinėmis sąlygomis nepriklausomai nuo visuomenės tipo, jei tik jos pagrindas buvo privatinė nuosavybė ir rinkos santykiai [ 1, 56].
Romėnų teisėkūra vystėsi dviem kryptimis:
1. Centralizavimas. Nuo tautos teisės leisti įstatymus ( centurijų, tribų, kurijų komicijos) per Senatą – pradžioje konsultacinę instituciją, vėliau – įstatymų leidimo instituciją, per princepso – pirmojo senatoriaus įtaką prieita iki “dieviško” impertoriaus institucijos, tuo įtvirtinant absoliutinę monarchiją. Teisė kodifikuojama.
2. Teisės praktikos įtvirtinimas. Teisės taisyklių, ypač ankstyvuoju laikotarpiu nepakako, todėl teismo pareigūnai pretoriai, pradėdami eiti pareigas, viešai skelbiamuose ediktuose nurodydavo teisės formules, kuriomis vadovaudamiesi jie ruošėsi palaikyti tvarką ir vykdyti teisingumą. Keičiantis pretoriams tokia praktika leido teisei prisitaikyti prie situacijos visuomenėje. Imperijos laikotarpiu, bijant prieštaravimų imperatoriaus valiai, nustota leisti ( keisti) ediktus, tačiau imtasi apibendrinti teismų praktiką, sisteminti ir ko
omentuoti teisę, plėtoti teisės doktriną.
Būtent šių dviejų krypčių – centralizuotos teisėkūros ir praktikos reikšmės santykis konkrečioje valstybėje ar valstybių grupėje vėlesniais amžiais ir sudarė prielaidas teisės šakoms, kildinamoms iš romėnų teisės, diferencijuotis.

IV-V a., yrant Romos imperijai, įsigalint “Barbarų teisei”, kuri iš esmės buvo žingsnis atgal link paprotinės teisės, ši teisė gal ir būtų nugrimzdusi į praeitį, jei ne dvi aplinkybės:
1. Bizantijos imperatoriaus Justiniano pavedimu visas romėnų teisės paveldas, tai kas geriausia, sukaupta į Kodeksą ir Digestus. Kartu su Institucijomis – vadovėliu pradedantiems teisininkams – šie veikalai tapo pagrindiniu teisės šaltiniu ateities kartoms.
2. Romos imperijoje susiformavo Romos katalikų bažnyčia ( 391m. krikščionybė tampa valstybine religija) ir formuojasi kanonų teisė – bažnyčios nustatytų ir įteisintų dogmų, taisyklių visuma. Formalizuota Justiniano Kodekso pirmoje knygoje ji greitai peržengė bažnyčios vidaus teisės ribas ir ėmė reguliuoti platų dvasinių ir pasaulietinių santykių kompleksą. Žlugus Romos imperijai bažnyčia išsaugojo romėnų civilizaciją ir raštingo, išsilavinusio dvasininkų luomo dėka sugebėjo jai atstovauti pasaulietiniame gyvenime.1.2. Ankstyvieji viduramžiai.
Romėnų teisės suklestėjimas parodė teisės ir valstybės santykį – stipri valstybė reikalauja išvystytos teisės sistemos. Dar kartą tai pademonstravo, tik jau atvirkščiai, ankstyvieji viduramžiai. Primityvus gyvenimo būdas, natūralus ūkis, komunikacijos ribotumas lėmė vietinį to meto Europos ekonomikos pobūdį, tuo pačiu ir teisę. Visuomenė sudarė trys luomai: kilmingieji, laisvieji ( vyrai, galintys vartoti ginklus ir turintys politines teises), apylaisviai (atleistiniai, dažniausiai kilę iš giminingos pajungtos genties) ir nelaisvieji (vergai). Aukščiausias valdymo organas – bendruomenė, pritarianti ar atmetanti siūlymus ir atliekanti teismų funkcijas[ 3, 109]. Į Europą atsikrausčiusios barbarų gentys ( tautų kraustymasis IV-VIa.) atsinešė savo papročius. Net apsigyvenusios tarp žmonių, savo gyvenimą tvarkančių pagal Romos įstatymus, šios gentys liko prisirišusios prie savo papročių teisės. Kiekviena gentis – frankai, alemanai, vestgotai, ostgotai, burgundai, langobardai, rytų saksai, vandalai ir kitos – įėjusios į Frankų valstybės, apėmusios plačią kontinentinės Europos dalį, o vėliau virtusios Vokietija, Prancūzija, Šiaurės Italija; anglai, vakarų saksai, jutai, keltai, britai ir kitos tautos, vėliau sudariusios Angliją – visos turėjo savo papročių teisę. Stiprėjo bažnyčios įtaka, bet ji buvo daugiau dvasinė nei teisinė – pasaulietinė. Esant silpnai valdžios centralizacijai galiojo ne teritorinė, o gentinė teisė, paremta asmeninės teisės taikymu [1,66]. Iškildavo, keitėsi ir žlugdavo, nepalikdamos gilesnių pėdsakų gentinės karalystės – Vandalų, Vestgotų, Burgundų, Ostgotų, Longobardų. Teritorinių valstybių formavimasis sąlygojo teritorinės teisės vystymąsi; rašytinės romėnų, bažnyčios teisės egzistavimas skatino valdovus užrašyti savo genčių teisę ir ją koreguoti norima kryptimi. To meto teisynai iš esmės skiriasi vietos papročių ir iš romėnų perimtos teisės sampratos santykiu. Svarbiausiu to meto reiškiniu pripažįstamas Frankų valstybės formavimosi pradžia III-VIa. Taip atsirado pirmojo krikščionybę priėmusio karaliaus Chlodvigo Salijų įstatymas, palyginti mažiausiai paveiktas romėnų teisės. Kadangi šis įstatymas atspindėjo to meto germanų genčių teisės suvokimą ir turėjo įtakos tolesnei Europos teisei, tikslinga pažymėti keletą būdingų jo nuostatų: asmuo priklausė šeimai, giminei, bendruomenei, tai lėmė jo padėtį. Šeima patriarchalinė; nuosavybė – būstas, kiemas, sklypas; paveldi šeima – sūnūs, motina, brolis,t.t.( moterys negalėjo paveldėti žemės), apibrėžtos tik elementarios buitinės sutartys; daugiausia dėmesio skiriama nusikaltimams ir bausmėms, procese naudota ordalijos, liudininkų parodymai, kazuistine forma detaliai apibrėžti nusikaltimai ir baudos už jų įvykdymą, skiriamos nukentėjusio naudai.
Tolimesni poslinkiai kontinentinėje Europoje sąlygojami Frankų imperijos kūrimosi – Karolingų iškilimo ( VII-VIIIa.) ir Karolio Didžiojo karūnavimo imperatoriumi (800m.), Frankų valstybės dalybų (IX-Xa.). Vystosi stambioji žemėvalda ir natūralinis ūkis, susiklostęs iš antikos ir germanų žemėvaldos. Romėnas žemvaldys yra pajungęs kolonus, gauna iš jų mokesčius, šaukia į kariuomenę; germano žemvaldžio šeimos ūkyje savininko personalinei namų valdžiai priklauso asmenys ( laisvieji ir nelaisvieji, karinė palyda), daiktai, pastatai. Žemvaldžiai turi imunitetą, draudžiantį grafams jo žemėje lankytis, reikalauti, taikyti prievartą. Susidaro imunitetinis teisingumas, leidžiantis žemvaldžiui teisti, paversti baudžiauninkais ir laisvuosius piliečius. Stambioji žemės nuosavybė karaliaus rankose. Smunka miestų reikšmė. Frankų valdovas – karalius, valdymas remiasi paveldėjimu, viešpatavimas – karaliavimo teise. Diduomenė – tarpininkė tarp karaliaus ir tautos. Tauta – turintys politines teises žemdirbiai ir kariai – bendrauja su karalium kasmetiniame kovo (marso) lauke, vėliau juos pakeičia diduomenės susirinkimai. Karaliaus skiriamas pareigūnas grafas valdininkauja karaliaus apygardose – renka kariuomenę, administruoja, teisia. Didesnie.ms kraštams skiriami hercogai. Iš žemės paskolos (aprūpinimo žeme) kyla senjoro – vasalo santykiai. Ištikimybė senjorui sudaro teisinį žemės paskolos pagrindą, iš kurio kyla asmeninės vasalo pareigos. Pradžioje vasalui mirus nutrūkstančios, šios pareigos ir žemė tampa paveldimi (lenai).
Valdant Chlodvigui atsiranda nacionalinė frankų bažnyčia. Karalius dėl savo sakralumo yra ir frankų bažnyčios vadovas, skelbia bažnyčios įsakus, valdo vyskupijas. Frankų vyskupai pripažįsta popiežiaus autoritetą ir teises. Popiežiai dėl apsaugos nuo longobardų suartėja su Karolingų dinastija, karūnuoja valdovus, suteikdami anksčiau buvusiam pagoniškai valdymo pagal kilmę teisei naują – valdymo Dievo malone prasmę. Karolis įkūrė bažnyčios metropolijas – 12 prancūziškų, 5 itališkas, 4 vokiškas), ir parapijas, rūpinosi dvasininkų ruošimu ir apeigų suvienodinimu. Sėslus gyvenimo būdas, bažnyčia, feodaliniai santykiai sudarė galimybę pereiti prie teritorinės teisės. Bažnyčios (išlaikiusi romėnų dvasią) – dvasinė ir karaliaus ( feodalo ) – pasaulietinė bei paprotinė – asmeniniams santykiams, sudarė tai, kas tuo metu buvo suprantama teise ( pagal [3, 126-127]). 802-803 m. Karolio Didžiojo nutarimų, saksų papročių ir ankstesnių įstatymų pagrindu atsirado Saksų įstatymas, skelbęs teisėtos pirkimo-pardavimo, dovanojimo sutarties nepažeidžiamumą. Sugriežtinta eilė bausmių – atsisakoma kompozicijos, skiriama mirties bausmė, baudos priklausė nuo nukentėjusio luominės priklausomybės.
Anglijoje iki Va. gyveno keltų (britų ir gėlų) gentys, žinoję paprotinę teisę, taip ir neperėmę užkariautojų romėnų teisės. Apie 450m. į romėnų apleistą teritoriją atsikėle germanų ( jutų, anglų, saksų, fryzų) gentys išstūmė britus ir įkūrė 7 karalystes. Tuo metu, maišantis gentims, susiformavo senoji anglų kalba, kurioje buvo ir romėniškų žodžių, lotyniška abecėlė išstūmė germaniškas runas [ 4, 1tomas, 231]. IX a. Vesekso karalius Egbertas, užaugęs Karolio didžiojo dvare, išsikovoja viršenybę anglosaksų valstybėse. Pirmasis teisynas – Etelberto įstatymas (600m.) yra dalinai panašus į Salijų, bet atspindėjo požiūrį į karaliaus ir bažnyčios turtą – baudos atitinkamai 9 ir 12 kartų didesnės už pavogto turto vertę, atsirado išieškojimas karaliaus naudai. Įstatymas įdomus ir tuo, kad detaliai apibūdinami galimi sužalojimai ir baudos už juos. Saugoma nuosavybė – aptvertas kiemas. Papročių teise ir germanų įtaką atspindėjo ir kiti to meto teisynai, kartu akcentuodami “teisingą valdžią “, reikalavimą dvasininkus laikytis kanonų teisės, tautai – papročių ir atlikti bažnytines pareigas, vėlesni (Alfredo įstatymas) jau nediferencijavo nukentėjusio luominės padėties, bet atsirado perėjimo iš vieno šeimininko pas kitą ribojimai.
VIII-X a. charakteringi normanų užkariavimais ne tik Anglijoje; gavę kaip leną normanai įkuria Normandijos kunigaikštystę Frankų valstybės ribose. Viena po kitos danai užkariauja Anglijos karalystes, įkuriami penki danų miestai, atsilaiko tik Vesekso karalius Alfredas didysis. X-XIa. visos Anglijos valdovais tampa Edgaras, karūnuotas pagal frankų ritualą; Etelredas, pasižymėjęs kaip pirmasis, įvedęs visuotinius mokesčius; Knutas didysis, valstybę išdalinęs į daugybę kunigaikštysčių . To meto anglosaksų visuomenė skirstosi į kilminguosius tanus, laisvuosius karius kerlus ir nelaisvuosius. Kaimo bendruomenę valdo ir teisia tanas ir 4 “geriausieji”. Vėliau atsiranda šyrai – grafystės su centrinėmis pilimis. Šerifas – šyro grafas – virsta karaliaus pareigūnu, kontroliuojančiu erlus, ir lankančiu vietinius teismus [ 3, 129]. Bažnyčios pastangos skiepyti mintis, kad žmogus – vertingiausias Dievo kūrinys, visi lygūs prieš Dievą po truputį ėmė įsivyrauti teisėje – Knuto įstatymuose diferencijuojamas nusikaltimų sunkumas ( neskirti mirties dėl menko nusikaltimo), imama atsižvelgti į tyčią, socialinę ir turtinę padėtį, amžių, sveikatos stovį, recidyvą, tačiau ordalijos ir žiaurumas liko.
Apibendrinant ankstyvuosius viduramžius mūsų temos požiūriu pažymėtina:
1. Asm.eninė gentinė paprotinė teisė – pradžioje žodinė, vėliau rašytinė, buvo mažai veikiama romėnų teisės. Romėnų teisės nešėja – bažnyčia. Teisėkūrą, teisėsaugą iš bendruomenės, tautos ( susirinkimų) perima aukštuomenė ir dvasininkija.
2. Karai, tautų kraustymasis, normandų užkariavimai, maišė tautas ir, esant sėsliai žemdirbystei, namudiniam ūkiui, silpnai prekybai, tapo pagrindine prielaida daugiau ar mažiau tolygiam visuomeninių santykių vystymuisi į feodalinius, valstybinių darinių formavimuisi, informacijos sklidimui ( valdymo modelių perėmimui) ir tuo pačiu teisės formavimuisi.
3. Teisėje lygiagrečiai gyvavo bažnytinė ir pasaulietinė teisė. Augant bažnyčios įtakai, didėjo ir bažnytinės teisės įtaka. To meto įstatymai įtvirtino luominę, lyčių nelygybę. Ypatingas dėmesys skiriamas kazuistiniam nusikaltimo – bausmės aprašymui.
4. Anglosaksų ir romanų-germanų teisė iš esmės nesiskyrė.2. Anglosaksų teisės šeimos raida
2.1. Bendrosios teisės susiformavimas
Anglų teisės istorija prasideda 1066m., kai normanai, vadovaujami Vilhelmo I, mūšyje prie Hastingso sutriuškino anglosaksus, ir taip sudarė sąlygas ateityje beveik visą britų salą valdyti normanams [ 5, 161]. Vienas pagrindinių Vilhelmo I ir jo įpėdinių laimėjimas yra vienodos, griežtai sureguliuotos lenų sistemos su karalium, kaip aukščiausiu feodalu, sukūrimas. Nukariavęs savo priešininkus, jų žemes išdalino 1500 savo palydovų, privalėjusių prisiekti ištikimybę ir arba tarnauti, arba mokėti mokesčius. Šią žemę pastarieji galėjo leisti naudotis savo vasalams. Netgi iki šių laikų išliko praktikoje bereikšmis supratimas, kad Anglijoje visa žemė yra karaliaus nuosavybė, o pilietis sklypu naudotis turi tik ribotą teisę. Griežta lenų sistema ir su ja susiję pavaldumo santykiai leido valdymo funkcijas sutelkti karaliaus administracijos rankose. Nuosavybės santykius užfiksavus žemės kadastre, susidarė sąlygos tikrinti mokesčių mokėjimą. Tam ir buvo skirta Karaliaus kurija ( Curia Regis), susidedanti iš karaliaus ir jo patarėjų. Jos pagrindu susikūrė Iždo teismas, sprendęs apmokestinimo klausimus ir pamažu vis labiau panašėjantis į teismą. Pagrindiniai mokesčių mokėtojai buvo stambieji žemvaldžiai, Iždo teimui teko spręsti ir teisinius ginčus dėl žemės valdų, karaliui siekiant mokesčių stabilumo buvo aktualu palaikyti taiką ir tvarką – iš čia ir noras spręsti baudžiamąsias bylas, tuo labiau, kad pajamos iš baudų ir konfiskacijų buvo gana reikšmingos. Taip XII-XIII a. karališkoji justicija iš specialiosios kompetencijos teisminio organo, nagrinėjančio ginčus, pamažu virto bendrosios jurisdikcijos teismu, turinčiu didelę kompetenciją. Iš Karaliaus kurijos susiformavo trys teismai: Iždo, Aukštasis ir Karaliaus suolo. Aukštasis teismas nagrinėjo privačių asmenų “paprastus” ieškinius, kartu buvo ir tam tikra kontrolės bei kasacinė instancija. Karaliaus suolo teismas nagrinėjo svarbias politines bylas. XII amžiuje karaliai į provinciją vis dažniau siųsdavo “keliaujančius teisėjus”, kurie pakeitė teismuose pirmininkaujančius šerifus ir karaliaus vardu vykdė teisingumą. Taip prasidėjo procesas, vėliau privedęs prie teisingumo sistemos unifikavimo ir centralizavimo. Miesto ir feodalų vietinių teismų reikšmė menkėjo ir dėl didelio karaliaus teisėjų autoriteto, be to, pats teismų procesas buvo daug modernesnis ir pažangesnis. Taip po truputį buvo išstumtos provincijoje gyvavusi paprotinė anglosaksų teisė. Karaliaus atstovų teismų sprendimų konkrečiose bylose visuma Anglijoje suformuoja vieningą ir todėl bendrąja vadinamą teisę – common law. Pradžioje apėmusi ribotą bylų ratą, paprastai viešosios tesės bylas nagrinėję karaliaus atstovų teismai ėmėsi ir privačiųjų, tuo pačiu išplėsdami bendrosisos teisės ribas. Prancūzijoje tokio lygio vieninga teisės sistema sukuriama tik XVIa., Vokietijoje – XIXa [ 5, 163].

Privatūs asmenys kreiptis į teismą negalėjo, tai buvo laikoma privilegija, kurios reikėjo prašyti karaliaus, praktiškai – lordo kanclerio.Teisinį proceso pagrindą sudarė įsakymai ( writs) – karaliaus paliepimai, kuriame karalius trumpai apibūdina ginčo esmę ir paveda kompetetingam teismo pareigūnui, teisėjui ar teismo pirmininkui nurodo, dalyvaujant ginčo šalims, išnagrinėti bylą. Jie buvo surašomi vadovaujantis vienašaliu ieškovo pareiškimu, sumokant specialų mokestį. Kadangi ieškinių aplinkybės dažnai sutapdavo, sukurtos specialios formos; XIIa jų buvo apie 75; jų skaičiui augant buvo sudarytas specialus registras, plačiai taikomas juristų praktikų. Bylų standartizavimas pagal įsakymus leido taikyti specialiai pritaikytus įrodinėjimų metodus. “Dievo teismą”, “priesaiką” pakeitė 12 prisiekusiųjų žiuri. XIIIa. Karaliaus kanclerio ir administracijos teisė leisti naujus įsakymus buvo apribota jau esančių įsakymų tikslinimu, o tai leido teisei prisitaikyti prie visuomenės raidos. Būtent todėl bendroji anglų teisė XIV-XVIIa. išgyveno tęstinumą be ypatingų sukrėtimų.
Įsakymų standartizavimas, bylų sprendimas ir aprašymas, aprašymų skelbimas “.Bylų ritinėliuose” o vėliau – “Metraščiuose” palengvino teisėjų darbą ir sudarė sąlygas įsigalėti precedento taisyklei – kartą priimtas sprendimas tampa pavyzdžiu. Tai ypač svarbu nenumatytiems atvejams – vieną kartą priimtas sprendimas tampa norma.
Teisinė sistema, paremta standartizuotais įsakymais, ima atsilikti nuo gyvenimo – daugėja atvejų, kai bylos pralaimimos dėl techninių klaidų, papirktų liudininkų, procesinių gudravimų, spragų teisės normose. Tačiau pralaimėjusi šalis turėjo teisę kreiptis į karalių, kad šis įpareigotų oponentą elgtis tinkamai vadovaujantis moralės ir sąžinės nuostatomis. Karalius tokius prašymus paprastai perduodavo savo aukščiausiam pareigūnui – kancleriui, kuris, būdamas aukštas dvasininkas, sprendė remdamasis ne bendrąja teise, o asmeniniu moralės suvokimu. Taip atsirado Lordo kanclerio teismas ir, daugėjant šio teismo sprendimų, juos publikuojant, susiformavo precedentų sistema, ir visa tai buvo pavadinta “teisingumo” teise.
Dviejų teismų egzistavimas ne kartą kėlė kolizijas, XVIIa. iškilus ypač smarkiam ginčui tarp kanclerio ir vyriausio teisėjo (chief justice) įsikišo karalius Džeimsas I nustatęs, kad normų kolizijos atveju prioritetas tenka “teisingumo” teismo sprendimams.2.2. Anglijos parlamentarizmas ir nerašytinė konstitucija
Anglijos parlamentarizmą nagrinėti reikia pradant nuo pokyčių valstybės valdyme, nes didžiausi pokyčiai vyko šioje srityje ir tai įtakojo santykį tarp originaliosios teisėkūros ir teismų praktikos.
Atrodo, karaliaus ir administracijos valdžia stipri ir nepajudinama. Tačiau dėl nepasitenkinimo centrinės valdžios piktnaudžiavimu, luomų įtraukimo į valdymą sukyla baronai, riteriai, laisvieji valstiečiai. Rezultatas – Didžioji laisvių chartija, garantavusi laisvųjų piliečių neliečiamumą ir numačiusi sukurti bendrąją karalystės tarybą, ribojančią karaliaus valdžią mokesčių nustatyme. Ji tapo pirmuoju aktu, turinčiu konstitucinę reikšmę. Parlamentas sušaukiamas 1264m., sudėtis – bažnytinių ir pasaulietinių feodalų viršūnė bei po 2 riterius iš grafystės ir 2 piliečius iš kiekvieno miesto[ 3, 161]. 1297m. parlamentui patvirtinama teisė nustatyti muitus ir mokesčius. Nuo Eduardo III laikų parlamentas šaukiamas reguliariai ir pamažu pradeda dalintis į Lordų rūmus ir Bendruomenių rūmus. Tačiau reali valdžia liko karalių rankose – niekas neribojo jo įstatymų leidimo galimybės, o karalius galėjo keisti parlamento išleistų statutų turinį. XVI –XVII a., valdant Tiudorams ir Stiuartams, kilo nauja nesutarimų tarp karaliaus ir parlamento, siekiančių absoliutaus viešpatavimo, banga. Mažėjo bendrosios teisės įtaka, visų pirma dėl Žvaigždžių teismo ir kitų teismų, įkurtų karaliaus, atsiradimo. Šie teismai naudojosi romėnų kanonų teisės pavyzdžiu sukurtu teismo procesu ir buvo patogūs karaliui, siekiančiam absoliučios monarchijos. Teisėjais juose daugeliu atvejų buvo kontinente studijavę teisę teisininkai, mokyti romėnų teisės. Visa tai vos neatvedė Anglijos teisės prie romėnų teisės recesijos, tačiau tam sukliudė organizuotas, profesionalus Anglijos teisininkų luomas, suinteresuotas išsaugoti bendrąją teisę. Nuo to laiko anglai su bendrąja teise sieja mintį, kad pagrindinė jos funkcija – užtikrinti laisvę ir ginti piliečius nuo savavališko absoliutinės valdžios kišimosi [5, 173]. XVIIa. pradžioje ypač sustiprėjo nepasitenkinimas apmokestinimu, titulų ir tarnybų pardavinėjimu. Vienas judėjimo vadovų ir kartu žymiausių Anglijos teisininkų – Edvardas Kukas. Nepaisant pakartotinio paleidimo 1628m. parlamentas priima “Teisių peticiją”, reikalaujančią garantijų prieš savavalį suėmimą ir apmokestinimą. 1629 –1640m. Anglija valdoma be parlamento, tai sumaišties ir persekiojimų periodas. Taip vadinamas “Ilgasis parlamentas” tapo lemtingu parlamento ir karaliaus kovoje – priimta apkaltos teisė, “trimetis aktas”, turėjęs apsaugoti parlamentą nuo paleidimo galimybės, panaikintas “Žvaigždžių teismas”, kitos institucijos. Karaliaus valdžia realiai tapo konstitucine monarchija; vėliau nueita dar toliau – karaliui pradėjus pilietinį karą jis nugalimas, nuteisiamas mirti; Lordų rūmai panaikinami; skelbiama Respublika. Sukuriama pirmoji ir vienintelė konstitucija – “Valdymo įrankis”, apibrėžusi valdymo struktūrą, sudarymo ir veiklos principus. Respublika gyvavo neilgai – iki Kromvelio mirties ir Stiuartų restauracijos. Bendruomenių rūmai skilo į dvi dalis – partijų prototipus – torius ir vigus. Opozicijos pasiūlytas priimtas labai svarbus teisės požiūriu dokumentas – “Habeas corpus act”, apibrėžiantis suimtojo teises ir tuo pačiu asmenybės neliečiamybę, taip pat tapo vienu svarbiausių konstitucinių įstatymų. Posakis “mano namai – mano tvirtovė” kilo būtent iš šio laikotarpio [3, 267]. Dar vienas konstitucinis įstatymas – “Teisių bilis” – išreiškė parlamento reikalavimus karaliams: karalaiaus valdžios parlamentui ribojimas ( parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė parlamento teisė nustatyti mokesčius, kariuomenės dydį, reguliariai šaukiamas parlamentas), valdinių teisės ( laisvi rinkimai, teisė kreiptis į karalių), teismų veiklos tobulinimas ( bažnyčios teismų atmetimas, baudų ribojimas, prisiekusiųjų atranka). “Teisių bilis” įtvirtino konstitucinę monarchiją. Trečias konstitucinis aktas – “Santvarkos aktas” – baigė formuoti konstitucinius valstybės pr.incipus, apibrėždamas karaliaus aktų kontrasignaciją, teisėjų nepakeičiamumo taisyklę ( nepriklausoma teismų sistema), kitus reikalavimus karaliui dėl karų, religijos, išvykimo iš šalies. Praktika duodavo precedentus, tapusius konstituciniais papročiais. Tuo būdu susiformavo Anglijos valstybės valdymo forma – parlamentarizmas. Jis tiko ir pereinant prie naujai besiklostančių visuomeninių santykių – kapitalizmo, tereikėjo pertvarkyti rinkimų sistemą, patenkinant naujai besiformuojančio luomo – buržuazijos ir piliečių poreikį dalyvauti valdyme, kas užtikrintų reformas ir kitose gyvenimo srityse. Tai įgyvendinta keliais etapais. 1710 m. priimtame akte “Apie parlamentų laisvės užtikrinimą, toliau nustatant narystės Bendruomenių rūmų posėdžiuose sąlygas” nustatytas turto cenzas 500 (300) svarų metinių pajamų, 21 m. amžiaus cenzas, 6 mėn. sėslumo cenzas, dvigubas balsas, atviras balsavimas, neproporcinis atstovavimas, balsuoja vyrai; 1832m. “Tautos atstovavimo aktas” – 50 (10) svarų metinė renta (pajamos), atstovavimo nuo mažų miestelių sumažinimas – pirmas etapas. Rinkimų apygardų atsiradimas, slapto balsavimo įvedimas būdingi antram etapui. Trečias etapas siejamas su visuotinės rinkimų teisės įvedimu.

Kitos teisės sistemos dalies – teismų praktikos išlikimą lėmė keli veiksniai. Pirma. Labai anksti cechiniu principu susiformavo didelę įtaką turintis teisininkų luomas. Išsiskyrė specializacijos – patarėjai (attorneys), advokatai, iš kurių elito buvo renkami teisėjai. Mokymas, kitaip nei kontinente, vyko ne universitetuose, o gildijose – tai leido įgyti ne tiek teorinį, kiek praktinį išsilavinimą, užtikrinantį tradicijų perimamumą ir mažinantį teisės doktrinų, teisės mokslo, kitų teisės šeimų įtaką. Antras – ekonominis teisininkų luomo poreikis išlaikyti esamą padėtį, esamą painią ir sunkiai suprantamą ieškinių – proceso sistemą savo rankose. Tuo metu kai kontinente buvo kuriami kodeksai, sisteminami įstatymai, Anglijoje to padaryti tapo praktiškai neįmanoma. Statutai (įstatymai) XVIIIa. surinkti į 9 tomus, tuo tarpu precedentų aprašymai XX a. pradžioje – 6540tomų. XIX a. teisininko Benthamo mintys ir reformatoriški pasiūlymai įgyvendinti nebuvo, nors ir prisidėjo prie konkrečių įstatymų, kuriais Anglijos parlamentas įsikišo į teismų santvarkos, civilinio proceso ir šiek tiek į materialiąją teisę, sukūrimo. 1875 m. teismų reforma ( Judikature act) apibrėžė ir analogišką dabar esančiai padėtį: 1. Teismus sujungė vieningas Anglijos Aukščiausias teismas, susidedantis iš Aukštojo teisingumo teismo, sudaryto iš specializuotų skyrių, vėliau sujungtų į Karalienės suolo rūmus ir Apeliacinio teismo. Iki tol Kanclerio teismui priklausę bylos buvo perduotos Lordo kanclerio rūmams. Atskiras skyrius nagrinėjo šeimos, paveldėjimo ir jūrų teisės bylas. Aukštasis teismas buvo pavaldus Apeliaciniam. Atskiru aktu vėliau įkurtas teisminis Lordų rūmų skyrius. 2.Bendrosios teisės (law) ir teisingumo (equity) veikimo sferų sujungimas – visi teismai turėjo vienodai taikyti visas anglų teisės taisykles ir papročius. 3. Panaikinta įsakymų (writ) sistema – nebereikėjo rinktis standartinės ieškinio formulės. ( pagal [5, 174-176]).2.3. Anglų privatinė ir baudžiamoji teisė.
Privačios (civilinės) teisės raidos pobūdį galima nusakyti sekančiai: dalis privačių teisių ir pareigų priklausė nuo luomo ir žemės nuosavybės, dalis reguliuojama kanonų teisės ir papročių; parlamento ir karalių kova dėl valdžios buvo ir kova dėl asmens laisvių ir neliečiamybės; santykiams didelę teigiamą reikšmę turėjo teisingumo (eqiuty) institucija, neigiamą – ieškinio formalizavimas; parlamento statutai nustatinėjo bendrus principus, o teismų praktika užtikrino vystymąsi, daugiau ar mažiau atitinkantį to meto visuomeninius santykius. Būtent todėl Anglijos perėjimas prie kapitalistinius santykius atitinkančios privačios teisės apsiėjo be tam skirtų revoliucijų.

Kalbėdami apie privačią teisę esame įpratę ją nusakyti būdingais institutais:
1. Nuosavybė. Skiriamos dvi formos – realinė ir asmeninė ( pagal ieškinio įsakymo formą). Žemė, kaip nekilnojamos nuosavybės pagrindas, buvo ne nuosava, o valdoma už prievoles ( tarnyba, mokesčiai, feodalinė priklausomybė); galimybė (lordams) ją parduoti kartu su teisėm ir pareigom atsirado XIIIa ir tada atsirado kažkas artimo nuosavybei. XVII a. panaikinti feodaliniai santykiai, visa vasalinė žemė tampa lendlordų nuosavybe, vyksta nacionalizacija; iki XIX a. galiojo pirmagimio taisyklė paveldint gimininį nekilnojamą turtą ir titulus, 1925m. Nuosavybės įstatymas radikaliai supaprastino teisių į žemę perdavimo formas, panaikino viduramžiškas naudojimosi teises. Anglijoje visais laikais veikė plačiai naudota ir teismų išplėtota patikėjimo (trust) teisė.
2. Sutarčių teisė. Anglijoje jos pobūdis priklausė nuo standartinių ieškinio formų – populiariausi buvo ieškiniai dėl skolos, dėl atsiskaitymo, dėl susitarimo, tame tarpe žodinio.Kanonų teisės įtakoje bei plėtojantis tarptautiniams prekybiniams ryšiams ir teisės mokslui kontinente, tam tikrą įtaką sutarčių teisei darė ir romėnų bei civilinė kontinentinė teisė. Sutarčių ir deliktų institutai bendrojoje teisėje pamažu formavosi visų pirma dėl aktyvios prekybos. Iš įvairių prekybos susivienijimų išsivystė akcinės bendrovės.
3. Santuoka, šeima, paveldėjimas. Teisinį šeimos ir santuokos reglamentavimą labiausiai veikė kanonų teisė. Vyras valdė žmonos nekilnojamą turtą, ištekėjusi moteris savarankiškai negalėjo sudaryti sutarčių, ginti savo teises teisme. Nors anglosaksų paprotinė teisė pripažino ištuoką, kanonų teisė tai labai suvaržė ir taip buvo iki XX a. Išsituokusi (mirus vyrui) moteris gaudavo dalį turto. Turtą ir titulus paveldėdavo pirmagimis. Disponuoti turtu, surašant testamentą, tapo galima XVIa. XIX a. įteisinta civilinė santuoka. Santuokinis amžius – 16 metų.
Baudžiamoji teisė vystėsi pagrinde teismų procesuose. Pradžioje nusikaltimu laikyta veiksmai, XIIa. atsirado savoka “kaltė”. Viduramžių baudžiamojoje teisėje išsivystė trys nusikaltimų grupės: išdavystė – nusikaltimai ištikimybei karaliui, vasalo senjorui (mažoji išdavystė), nusikaltimai valstybės saugumui, vėliau ir monetų padirbinėjimas; felonija – sunkūs kriminaliniai nusikaltimai, dėl kurių konfiskuojama žemė ir turtas; misdeminorai- kilę iš civilinių ieškinių, vėliau įtraukta ir sukčiavimas, dokumentų klastojimas. Bausmės evoliucionavo nuo baudų ir pretenzijų patenkinimo iki žiauriausių mirties bausmių. Tik XIX amžiuje buvo atsisakyta ketvirčiavimo, statymo prie gėdos stulpo, panaikintos kūno bausmės moterims. Mirties bausmė, XVIIIa. taikyta pagal 220nusikaltimo sudėčių, XIX a. viduryje liko už 4. Trėmimą į kolonijas pakeitė katorgos darbai. Baudžiamojoje teisėje, siekiant suvienodinti nusikaltimų traktavimą ir bausmes, išleisti konsoliduojantys aktai.
Anglija – prisiekusiųjų teismo tėvynė. Važinėjantiems teisėjams nuo XII a. talkino prisiekusieji, pradžioje atlikę liudytojų arba kaltintojų vaidmenį, XIV a. ėmę dalyvauti priimant apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį. Palaipsniui susifaormavo 23 narių Didžioji žiuri, vertinusi kaltinamojo argumentus ir sprendusi, ar perduoti jį teismui. Parengtinio tardymo nebuvo, proceso eiga rūpinosi nukentėjęs, teisėjas ste.bėjo, kad nebūtų pažeidžiamos jo teisės. Nuo XIII a. nebebuvo taikomos ordalijos. Prisiekusieji ( Mažoji žiuri) stebėjo teisminį kaltinimą, ginčus ir priimdavo sprendimą, o teisėjas skyrė konkrečią bausmę. Principe tokia sistema ir išliko, esminis pokytis – galimybė naudotis advokato paslaugomis, reikalavimas susipažinti su bylos medžiaga.
Apibendrinant anglosaksų teisės padėtį visuomenėje geriausia yra pacituoti Viktorijos laikų anglų juristą A.V.Dicey: “Anglijos įpročius stebintys tokie užsienio tyrinėtojai, kaip, pavyzdžiui, Voltaire, De Lolme`as, Tocqueville`is arba Gneistas, daug labiau nei patys anglai stebėjosi tuo, kad Anglija yra valdoma ( o tai vargu ar pasitaiko kitose Europos dalyse) pagal teisės viešpatavimo principą.” [6, 129].3. Romanų-germanų teisės šeimos raida.
3.1. Prancūzija ir Vokietija iki Prancūzijos Revoliucijos
Romanų-germanų teisės raidą verta pradėti nuo faktoriaus, lėmusio teisės vystymąsi. XI a. Pizoje rastas Digestų – pagrindinio romėnų teisės sąvado rankraštis. Būdamas išsamiu aukšto lygio teisinės sistemos rašytiniu šaltiniu jis tapo pagrindiniu veiksniu, įgalinančiu įveikti ne tik to meto Vakarų Europos šalių nacionalinės teisės partikuliariškumą, bet ir valstybių uždarumą ir sukurti bendrą visai Vakarų Europai teisinę kultūrą, teisės mokslą ir teisinį išsilavinimą. Tekstai perrašinėti ir studijuoti – pavieniui ir grupėmis, samdant dėstytojus, galinčius juos paaiškinti; pirmiausia Šiaurės Italijoje, o vėliau ir kitur. XII-XIII a. Bolonijoje vienu metu teisę studijavo iki 10tūkst. studentų, atstovaujančių 18 tautybių iš visos Europos. Jie, grįždami į savo šalis arba į kitose šalyse besikuriančius universitetus, teisės mokyklas, atsivežė ne tik romėnų teisės žinias, bet ir savo mokytojų darbo metodus bei idėjas. Šalia kanonų teisės ( daugeliu atveju ne be tam tikro pasipriešinimo) universitetuose imta dėstyti romėnų teisė, besivystančių nacionalinių valstybių poreikiai reikalavo ir specialių žinių, kurias duodavo nacionalinės teisės studijos. Kartu reikia pripažinti, kad Justiniano kodekso (Corpus juris civilis) studijos diegė tam tikrą teisėkūros formos – kodeksų – stereotipą, kurį galima pripažinti kontinentinės Europos teisės bruožu.
Prancūzijos ir Vokietijos kaip valstybių atsiskyrimas prasidėjo IX a. pabaigoje, Prancūzijos įsitvirtinimas siejamas su Kapetingų dinastija X-XIII a., Vokietijos – Štaufenų imperija XII – XIII a. Prancūzijos karaliaus galios pagrindas – sosto domenas. Po feodalinio susiskaldymo atsiranda didelės sritys su išplėtotu įstaigų tinklu ir įgudusia administracija. Tai stiprios centralizuotos valdžios pagrindas. Lenų teisė suformuoja senjoro – vasalo santykius [3, 159]. Barbarų teisė Prancūzijoje praktiškai išnyko apie X a. Ją išstūmė teritoriniai papročiai, vadinami kutiumais, šiaurinėje dalyje – žodiniai, pietinėje – kutiumai ir romėnų teisė. Pradedant XII a. kutiumai imti užrašinėti. Paminėtini XIIIa. “Didieji Normandijos kutiumai”, XIV a. “Didieji Prancūzijos kutiumai”, plačiausiai paplito “Bovės kutiumai”. Kutiumais vadovavosi karaliaus teismai. Skirtingose teritorijose galiojo skirtingi papročiai ir tai kliudė kurtis vieningai teisinei sistemai tol , kol neišaugo karaliaus teisės aktų – ordonansų leidyba. Beje, jiems reikėjo karaliaus kurijos, sudarytos iš stambiausių feodalų, pritarimo. Karaliaus aktai, galioję visoje teritorijoje, draudė tarpusavio karus, reglamentavo monetų kaldinimą. Ordonansų leidybai susiformavo specializuota žinyba – karaliaus taryba. Atsirado bendri mokesčiai taille – pinigai bendriems reikalams, apskaičiuojami iš anksto pagal turtą ir pajamas, o tai leido formuoti valstybės biudžetą. Vietos pareigūnai – baljai, prevai, senešalai kontroliavo mokesčių, baudų surinkimą, vykdė teismų funkcijas. Karaliaus teismas iki XIIIa. vidurio veikė nereguliariai, tačiau Karaliaus kurijos teismo sesijos, vykę du kartus per metus, davė pradžią parlamentui. Būdamas apeliacine instancija, o svarbiose bylose – pirmąja ir spręsdamas sudėtingus valstybinio lygio klausimus, parlamentas ėmė pats nustatinėti savo kompetenciją ir karaliaus teisės ribas, registravo karaliaus leidžiamus teisės aktus, nes vietos teismai galėjo vadovautis tik registruotais karalių aktais. Teisės aktus, prieštaraujančius kitiems karalystės įstatymams, parlamentas registruoti atsisakydavo.Tai buvo teisėkūros centralizavimo pradžia. Šalia karaliaus leidžiamų aktų gyvavo kanonų teisė, kurios taikymas pasauliečiams baigėsi XVI a. XIV – XVI a. romėnų teisė, atitinkanti karaliaus interesus, buvo pagrindas kurti visos karalystės teisę ir veikė kaip normų šaltinis. Karaliaus absoliutizmą ir galią valstybės mastu stiprino Generalinių luomų institucija – karaliaus kviečiamų didikų ir renkamų atstovų iš bajorų, vėliau ir miestiečių; sprendusi mokesčių ir kitus klausimus. XVI a. karalių aktus imta kodifikuoti ( Henriko III .kodeksas), XII a. imti leisti didieji ordonansai, sisteminę tam tikros srities aktus. Taip XVII a. atsirado civilinį procesą, baudžiamąjį procesą, reglamentavę; prekybos, jūrų ordonansai, tačiau ordonansais buvo reglamentuota palyginti nedidelė visuomeninių santykių dalis.
Vokietijoje po Frankų imperijos žlugimo susiformavo Šventoji Romos Imperija, karūną pagal to meto papročius įteikė popiežius, tačiau realiai kaizerio ( pagal romėnišką “caesar”) valdžia buvo daugiau nominali – penkių didžiausių vokiškų hercogysčių valdovai ir kunigaiksčiai XII a. rinko kaizerį. Turintys teisę rinkti – kurfiurstai – mažai paisė išrinkto kaizerio, skaitė save jam lygiais. Imperijoje kūrėsi savarankiški teritoriniai dariniai su visiška politine kunigaikščių, pajungtų imperatoriui silpnais leniniais ryšiais, valdžia. Tai buvo federacijos užuomazga, imperatorius koordinavo vokiečių feodalų karo ir užsienio politiką, liko aukščiausias teisėjas – kur bebūtų, vadovavo teismams. Imperija neturėjo nuolatinės sostinės, dvaras keliavo iš vietos į vietą. Siekiant užtikrinti taiką tarp kurfiurstų ir valstybės stabilumą išleidžiama “Aukso bulė”, įtvirtinanti esamą federacinę padėtį ir kurfiurstų galias bei privilegijas. Kurfiurstų kolegija buvo paskelbta nuolatiniu valstybės valdžios organu, svarstančiu svarbiausius imperijos reikalus – rinkti ir nušalinti imperatorių, skirti lenus. Kitas valdžios organas – imperatoriaus šaukiamos nereguliarios diduomenės asamblėjos, vadinamos Reichstagu. Tai buvo daugiau vietinius interesus atstovaujantis organas, kurio nutarimai privalomos galios neturėjo. Jo nutarimu XV a. įkuriamas Imperijos rūmų teismas, skirtas imperijos ir kunigaikštysčių teismų ( kaip antroji instancija) civilinėms, baudžiamosioms ir administracinėms byloms nagrinėti. Tokia politinė – administracinė sistema galiojo iki Šventosios Romos imperijos žlugimo XIX a. Imperijos teisę sudarė du lygmenys – imperijos teisė, pagrinde sudaryta iš taikos statutų ir rinkiminių kapituliacijų bei Reichstago nutarimų ir paprotinė kunigaikštysčių teisė, dažniausiai paremta receptuota romėnų teise ( pandektinė teisė, pavadinimas kilęs iš “Digestų”). Kunigaikščiai priešinosi teisės unifikavimui ir tik XVI a. pasirodė bendras imperijos įstatymas “Karolina”, skirtas daugiau baudžiamąjai teisei ir procesui suvienodinti.

To meto privatinės ir baudžiamosios teisės ypatybes nagrinėsime bendrai, nes tai leis palyginti jos panašumus ir skirtumus nagrinėjamose valstybėse.

Žemė. Prancūzijoje buvo griežtai skiriama žemės ir nekilnojamo turto nuosavybė, nuosavybė ir valdymas, feodalinė nuosavybė susijusi su senjoro – vasalo teise valdant žemę. Nuosavybė susijusi su šeima ir gimine. Senjoras turėjo pirmenybę įsigyti vasalo žemę. Iki revoliucijos egzistavo ir bendruomeninė žemės nuosavybė. Vokietijos žemės teisę geriausiai atspindėjo XIII a. teisės aktų rinkinys “Saksų veidrodis”, apibrėžiantis lenų rūšis, jų gavimo, laikymo ir netekimo sąlygas. Normų aiškinimas kazuistinis, tai atspindėjo realią padėtį.

Sutartys. Prancūzijoje pirkimas – pardavimas prieštaravo garbės supratimui, prekyba buvo neišvystyta, todėl labiausiai paplito dovanojimo sutartys, kuriomis buvo pridengiami pirkimo ir net paveldėjimo sandoriai. XII-XIII a. pradėjo plisti ir pardavimo sutartys, nekilnojamam turtui jas turėjo tvirtinti notaras. Atsirado žemės nuomos sutartis, paskolų sutartyse taip pat rasta kaip gauti kanonų teisės draudžiamas palūkanas. Vokietijoje buvo žinomos pirkimo pardavimo, panaudos, samdos, pasaugos sutartys, turto perdavimo sandoriai buvo sudaromi teisme, tvirtinančiame jų faktą.

Paveldėjimas. Vokietijoje žemė turėjo likti vyro rankose, paveldėti galėjo to paties ar aukštesnės visuomeninės padėties asmuo. Į paveldėjimą lygiomis dalimis pretendavo visi sūnūs ( kiti giminaičiai iki septintos eilės) ir tik įstatyminiai giminaičiai. Pietinėje Prancūzijoje galiojo visų kategorijų turto vienodos paveldėjimo teisės to pačio laipsnio giminaičiams teisė, o Šiaurėje ji priklausė nuo t.urto rūšies – gimininiai dvarai buvo paveldimi majorato principu, turtas, gautas tėvo ar motinos linija paveldimas atitinkamos linijos artimiausio giminaičio. Galiojo testamentai, buvo apibrėžta privalomoji paveldima dalis.

Šeima. Abiejose valstybėse šeimoje dominavo vyras. Prancūzijoje moteris buvo pavaldi vyrui, kuris turėjo teisę ją bausti. Vyro ir žmonos turtas iki santuokos ir po jos laikytas atskiru, bet jį valdė vyras. Pietuose be vyro sutikimo sudaryti sandoriai laikyti niekiniais, šiaurėje turto bendrumas nustojo būti privalomas, sutuoktiniai tvarkė savo turtą bendro sutarimo pagrindu. Vokietijoje žmona ir jos atsineštas turtas buvo dar griežtesnėje vyro dispozicijoje, tačiau iš turto buvo išskiriama dalis – asmeniniai daiktai, papuošalai, lėšos žmonai išlaikyti mirus vyrui, kraitis, vestuvinė dovana, laikyti žmonos nuosavybe ir paveldimi atskirai. Ištuokas kanonų teisė praktiškai anuliavo.

Baudžiamąjai teisei būdingas žiaurumu pagrįstas bauginimas. Prancūzijoje kompensacijas už privačias skriaudas pakeitė “taikos pažeidimo” samprata ir XIV a. ordonasu uždrausta bausmės pakeitimas pinigine kompensacija. Ėmė reikštis nusikaltimo sudėties neapibrėžtumas, kolektyvinė atsakomybė, subjekto padėties ( pakaltinamumas, amžius) ignoravimas. Veikos skirstytos į tris grupes: nužudymas, išdavystė, erezijos, monetų padirbimas ir pan. – mirties bausmė su turto konfiskacija; melagingi liudijimai, susitarimai prieš visuomenę ( kainų pakėlimas) ir pan. – bauda, turto konfiskavimu ir kalėjimu; kūno sužalojimai, nepaklusnumas šeimininkui – bauda. Vokietijoje bausmių politika apibrėžta “Karolinoje”. Naudojama sąvokos “kaltė” – tyčia ir netyčia, atsakomybę naikinančios ( savigyna), lengvinančios ( amžius, netyčia) ir sunkinančios aplinkybės ( įžūlumas, viešumas, grupinis, kartotinis, didelė žala), bendrininkavimas. Išskirti nusikaltimai nuosavybei, religiniai, prie kurių priskirti ir nusikaltimai dorovei, valstybiniai, nusikaltimai asmeniui, teisingumui. Bausmės apibrėžtos kazuistiškai, teismai jas taikė pagal analogiją, bet esant švelninačioms aplinkybėms kai kada mirties bausmės buvo keičiamos luošinimu.

Baudžiamasis procesas. Prancūzijoje karaliaus teismo proceso taisyklės buvo panašios visoje šalyje. Procesas viešas, paremtas šalių rungimusi, pateikiant įrodymus ir liudininkų parodymus. Liudininkų ratas ribojamas. Principas “Niekas negali būti teisėju savo byloje “ į mūsų laikus atėjo iš Bovės kutiumų. XV a. karalių ordonansų pagrindu įsigalėjo inkvizicinis procesas – parengtinis tardymas, kankinimai siekiant išgauti prisipažinimą, teisiamąjam neprieinama bylos medžiaga, uždari teismai. Vokietijoje pradiniu etapu procesas priklausė nuo žemės, kurioje vyko ir teisėjo valios. “Karolinoje” reglamentuoti inkviziciniai teismo principai, analogiški prancūziškiems, tik mažiau reikšmės teikta prisipažinimui, daugiau – kaltinamojo elgesiui, reputacijai.

Kaip atskirą reiškinį, turėjusį didelės įtakos tolesniam visuomenės vystymuisi, būtina paminėti ( atskirai nenagrinėjant) reformaciją ( Liuteris, 1520).

2.2. Laisvės išraiška – teisės kodifikavimas

Perėjimas į naują raidos etapą Europoje prasidėjo Didžiąja Prancūzijos revoliucija 1789-1794 m. Monarchija stabdė kapitalistinių santykių vystymąsi, tai labai pablogino santykius tarp gyventojų daugumos – “trečiojo luomo” ir aristokratijos. 1789m. sušaukti Generaliniai luomai posėdžiavo atskirai, “trečiasiojo luomo” tai netenkino, jie protestavo ir reikalavo bendrų posėdžių ir sprendimų. Kai tai nepavyko, pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu, prie kurio prisidėjo dalis kitų luomų. Karalius įsakė rinktis bendrai, bet buvo vėlu – liepos 7 Nacionalinis susirinkimas pasiskelbė Steigiamuoju. Karalius į Paryžių ėmė traukti kariuomenę, bet gyventojai pasipriešino ir liepos 14 šturmu paėmė Bastiliją. Valstiečių sukilimai apėmė visą Prancūziją, buvo vaikomi karaliaus valdininkai, naikinami dvarai. Steigiamasis susirinkimas priėmė dekretą “dėl feodalinių teisių ir privilegijų panaikinimo”, kuriu.o leido valstiečiams išsipirkti ir išsimokėtinai gauti žemės, panaikino senjorų teismus. Tačiau svarbiausiu dokumentu tapo “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”, pagrįsta Ž.Ž.Ruso ir Š.L.Monteskje idėjomis. Deklaracija skelbė, kad žmonės laisvi ir juridiškai lygiateisiai, pripažino sąžinės, žodžio, spaudos laisvę, teisę priešintis pavergimui, užimti bet kokias pareigas, patiems ar per atstovus dalyvauti įstatymų leidyboje; garantavo nuosavybės neliečiamumą [4, 12 tomas, 541]. Visa tai atsispindėjo, išplečiant į administracinį padalinimą, valstybės valdymą, valdžių padalijimą, valdymo institucijų, jų formavimo principų ( rinkimai) nustatymą ir Steigiamojo susirinkimo priimtoje Konstitucijoje (1791m.). Konstitucija padalino valdžią tarp Nacionalinio susirinkimo ir karaliaus – karalius galėjo vetuoti Nacionalinio susirinkimo priimtus įstatymus, Karaliaus aktus turėjo kontrasignuoti ministras. Karaliui skirta vykdomoji valdžia. Karaliui pabandžius pasitraukti iš Paryžiaus, prasidėjus intervencijai, karaliaus rūmai šturmuoti ir jis nuverstas – konstitucinė monarchija buvo panaikinta ir rudenį paskelbta Respublika. Svarbus šiuo periodu ir Nacionalinio susirinkimo dekretas, nustatantis, kad Konstitucija turi būti priimama visos tautos. Karaliaus nukirsdinimas sukėlė didžiulę vietinę ir užsienio valstybių reakciją. Vėlesniais Respublikos gyvavimo metais priimta nauja Konstitucija, paremta naujai suredaguota Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Konstitucijoje įvedama tiesioginė demokratija, atmestas valdžių padalijimo principas, vadovauti pavesta Vykdomąjai tarybai. Su “liaudies priešais” labai aktyviai kovoti ėmė Revoliucinis tribunolas, pripažinęs vienintelę bausmę – mirtis. Po Termidoro perversmo priimta nauja Konstitucija Žmogaus ir piliečio teisės papildė pareigomis. Naujoji konstitucija atsisakė tiesioginės demokratijos ir suformavo dviejų rūmų įstatymų leidžiamąją instituciją bei vykdomąją instituciją Direktoriją. 1799m. įvyko dar vienas perversmas, į valdžią atvedęs Napoleoną Bonapartą. Trečioji konstitucija vykdomąją valdžią pavedė trims konsulams, tarp kurių pirmuoju paskirtas Napoleonas. Tolesni žingsniai atvedė prie to, kad Prancūzija tapo imperija, o imperatoriumi – pirmasis konsulas Napoleonas. Jam patyrus sutriuškinimą Rusijoje, į Paryžių įžengusi Rusijos, Anglijos, Prūsijos ir Austrijos kariuomenė sudarė sąlygas restauruoti monarchiją, tiesa, jau konstitucinės monarchijos rėmuose. Vėliau sekė Antroji Respublika, Antroji imperija, Trečioji respublika (šiuo metu – penktoji), tačiau jų nenagrinėsime, nes keitėsi valdymo formos, įstatymų leidžiamųjų institucijų teisės ir sudėtis, procedūros, rinkimų sistemos, tačiau esminis persilaužimas – asmens teisių ir pareigų įtvirtinimas ir respublika kaip demokratinė valstybės valdymo forma – tapo faktu, padariusiu lemiamą įtaką kitų valstybių vystymuisi.

Šventoji Romos imperija žlugo ir pradėjo naują etapą dėl Napaleono laimėjimų ir sutriuškinimo. 1815 m. Vienos kongrese sudaryta Vokietijos sąjunga, susidedanti iš 41 valstybės, įkurtas Bundestagas. Sąjungoje nebuvo konfederacinės vyriausybės ir teismo. Vyraujantis vaidmuo priklausė Austrijai ir Prūsijai. Monarchų valdžios ribojimo idėjos, Prancūzijos pavyzdys paskatino revoliuciją, kurios išdavoje Steigiamasis susirinkimas 1849m. priėmė imperijos Konstituciją. Ji numatė tolesnį žemių savarankiškumą, imperijai pavedama skelbti karą ir sudaryti taiką, vadovauti ginkluotosioms pajėgoms, muitų politikai, pinigų sistemai, atstovauti valstybę. Konstitucijoje nustatytos piliečių teisės, laisvės, nuosavybės neliečiamybė, rinkimų sistema, įpareigojo šių nuostatų laikytis priimant žemių konstitucijas. 1871m. Konstitucija priimta Prūsijos iniciatyva siekiant pertvarkyti Vokietijos sąjungą ir eliminuoti iš jos Austriją. Svarbiausia joje tai, kad pagaliau esminė valdžia pereina federacijai – imperijos įstatymai įgyja viršenybę vietinių atžvilgiu ir reguliuoja visus esminius valstybės vidaus ir išorės santykius. Imperijai priklauso i.r civilinės teisės pagrindų, baudžiamosios teisės normų leidyba, teismų veiklos organizavimas. Valstybės valdymui vadovauja kaizeris, kuriuo tapo Prūsijos karalius, įstatymų leidyba priklauso dviejų rūmų – Reichstago ir Bundesrato kompetencijai. Asmens ir piliečių teisės lieka žemių konstitucijų kompetencijoje. Monarchija galutinai likviduota, respublika su stipriu prezidentu, parlamentine vyriausybe ir Reichstagu įkurta pagal 1919m. Veimaro konstituciją.

Apibendrinant periodą nuo Didžiosios Prancūzų revoliucijos iki XX a. pradžios galima teigti, kad Europoje vykstančių procesų lydere buvo Prancūzija, tuo pačiu skausmingiausiai ir permainingiausiai praėjusi kelią nuo absoliutinės monarchijos iki demokratinės respublikos, pirmoji kontinente deklaravusi ir įgyvendinusi asmens ir piliečio teises ir laisves. Valstybės santvarkos principai, pagrindinės asmens ir piliečio teisės ir laisvės, teritorinės sandaros principai ir teisėkūros principai, kuriuos aptarėme, sudaro kiekvienos valstybės konstitucinės teisės esmę.

Konstitucinės teisės raidos analogija tinka ir civilinei teisei – ir čia lyderiu buvo Prancūzija. Steigiamasis susirinkimas numatė nauja dvasia peržiūrėti ir pataisyti civilinę teisę reglamentuojančius įstatymus, 1793m. civilinio kodekso projektas pristatytas Konventui, Direktorijos laikais svarstytas toliau ir priimtas valiniais Napoleono veiksmais 1804m. Kodeksas rėmėsi romėnų teise ( sutartys, prievoliniai santykiai, testamentai), kutiumais, ypač Paryžiaus ( šeimos ir paveldėjimo), naudotasi ir karalių ordonansais bei germanų teise ( žemės, sąžiningo įgijimo ), jame atsispindėjo prigimtinės teisės teorija. Kodeksas tapo išsamiausia teisės kodifikacija po romėnų Corpus juris civilis. Dar viena jo savybė – išvengta kazuistikos, formuluojami bendri teisės principai. Kodeksą sudarė įvadas, nusakantis įsigaliojimo, paskelbimo ir keitimo tvarką ir trijų knygų “Apie asmenis”, “Apie turtus ir įvairias nuosavybės atmainas”, “Apie įvairius nuosavybės įgijimo būdus”. Esminius civilinio kodekso bruožus nagrinėsime prisilaikydami tų pačių principų, kaip iki šiol:

Nuosavybė. Kodekse įtvirtinta neribota nuosavybė, ji pripažinta šventa ir neliečiama, išskyrus atvejus, numatytus įstatymo ir teisingai atlygintiną paėmimą visuomenės poreikiams. Nustatoma teisė ne tik į žemę, bet ir jos gelmes bei oro erdvę virš jos ( vėliau tai pakeista). Kartu apsprendžiami servitutai – kaimynystės teisė. Nuosavybės įgijimo ir perdavimo būdai – paveldėjimas, dovanojimas, testamentas, sutartis.

Sutartys. Nusakomos kaip įsipareigojimo susitarimas. Įtvirtinti šalių lygybės, laisvės, besąlygiško privalomumo principai. Kiek vėliau atsirado prisijungimo tipo sutartis bei ėmė veikti “nenumatytų aplinkybių” doktrina, leidžianti vienos iš šalių prašymu peržiūrėti sutartį.

Santuoka ir šeima. Šioje srityje nutolta nuo deklaruotų laisvės ir lygybės principų – įtvirtintas vyro valdžios žmonai ir turtui principas. Išsaugota pasaulietinės santuokos galimybė, numatytas santuokos nutraukimas. Vyro ir žmonos teisė išsituokti skyrėsi, tačiau aplamai galiojo nuostata kad ištuoka yra sankcija už netinkamą elgesį. Turtą valdė vyras, net esant specialiam susitarimui žmona be jo leidimo negalėjo laisvai disponuoti turtu, tiesa, ji tokio leidimo galėjo kreiptis į teismą. Tėvas valdė vaikų turtą, nusikaltusį vaiką galėjo net pasodinti mėnesiui į kalėjimą.

Paveldėjimas. Paveldėjimo teisė ėmė galioti visokiam turtui, nepriklausomai nuo jo formos ir kilmės. Paveldėdavo giminaičiai artimumo principu – pirmiausia vaikai, įvaikiai, po to broliai, seserys, tėvai ir t.t. Sutuoktinis paveldėdavo tik tada, jei neatsirasdavo giminaičių. Paveldėjimas testamentu atitiko dovanojimą. Buvo ribojama paveldima dalis – turint vieną vaiką ne daugiau pusės, du – trečdalis, tris ir daugiau – ketvirtadalis.

Vokietijos civilinėje teisėje vyravo partikuliarizmas – kiekviena žemė gyveno savo vietos teise. Galiojo per 30 teisės sistemų. Kai kuriose žemėse nuo Napoleono laikų liko gal.ioti Prancūzų civilinis kodeksas. Bendrais liko principai, perimti iš romėnų ir kanonų teisės. Partikuliarizmą buvo bandoma įveikti kuriant atskirų sričių teisės aktus, būtinus esamiems santykiams reguliuoti. Taip atsirado Vekselių statutas, Bendras prekybos kodeksas, paruoštas Prievolių teisės projektas. Bendras civilinis kodeksas pradėtas ruošti 1874, įsigaliojo 1900m., vertintas kaip “vokiečių dvasios pergalė prieš romėnų dvasią”, nors tai ne visai tiesa. Kodeksas sudėtingas, daug blanketinių nuorodų, jis orientuotas į teisininkus profesionalus. Būdamas naujesnis ir labiau atitinkantis laiko dvasią, Vokietijos civilinis kodeksas perėmė Napoleono kodekso vaidmenį kontinentinėje Europoje.
Kuo skyrėsi Vokietijos ir Prancūzijos civiliniai kodeksai? Nuosavybės teisės ribojamos ne tik įstatymo, bet ir trečių asmenų teisėmis. Į nuosavybę, susijusią su žeme, neįėjo kai kurios strateginės iškasenos. Sandoriai su nekilnojamu turtu turėjo būti registruojami hipotekoje. Sutarties sąvoka nepateikiama, bet suprantama kaip teisinis kelių asmenų ryšys. Fiksuojamas naujas institutas – piktnaudžiavimas teise. Šeimoje iš esmės pakito moters padėtis – sutuoktiniai kartu išlaiko vienas kitą, vyras sprendžia klausimus, liečiančius šeimą, bet moteris atskirais atvejais gali ir nepaklusti. Žmonos turtas iki santuokos likdavo jos nuosavybe. Pripažįstama tik civilinė santuoka, platesnis galimų ištuokos priežasčių ratas. Paveldėtojai skirstomi į grupes pagal giminystės laipsnį. Sutuoktinis tapo vienu labiausiai privilegijuotų paveldėtojų.

Baudžiamosieji kodeksai priimti 1810m. Prancūzijoje ir 1872m. Vokietijoje tapatūs savo dvasia. Apibrėžta, kad baudžiami tik įstatymo apibrėžti veiksmai, nusikalstamos veikos grupuotos į nusikaltimus, už kuriuos taikomos kriminalinės bausmės – mirtis, katorga (tvirtovė), deportavimas; nusižengimus, už kuriuos taikoma įkalinimas iki 5 metų, baudos; pažaidos, už kurias taikytas administracinis areštas, baudos, tam tikrų daiktų konfiskavimas. Numatytos švelninačios aplinkybės, bendrininkavimas, pakaltinamumas, amžius, nereglamentuota senatis, kaltės formos, galiojimas erdvėje. Atskirai išskirti nusikaltimai ir pažeidimai viešiems ir privatiems interesams.
Prancūzų Baudžiamojo proceso kodeksas (1808) atsisakė inkvizicinio proceso ir įtvirtino rungimosi principą, viešumą, nekaltumo prezumpciją. Prokuroro keliamoje byloje parengtinį tardymą atlikdavo tardytojas, vertinęs įrodymus. Pagrindinį vaidmenį vaidino teisėjas, tardęs kaltinamąjį ir liudytojus. Kodeksas patvirtino prisiekusiųjų institutą, turėjusį atsakyti į teisėjo suformuluotus klausimus – ar padarė tam tikrus veiksmus, ar žinojo tam tikras aplinkybes ir t.t. Analogiškas Vokietijos baudžiamasis kodeksas įsigaliojo 1877m.
Apibendrinant galima teigti, kad dviejų didžiausių kontinentinės Europos valstybių – Prancūzijos ir Vokietijos teisės vystymasis ėjo beveik tuo pačiu keliu, suformavo artimas teisės sistemas, kilusias iš romėnų teisės..4. Teisės šeimų paplitimas.
4.1. Anglosaksų teisės paplitimas
Anglosaksų teisės esminis skiriamasis bruožas – bendroji teisė ( common law). Pagal šį požymį ir pasiremiant istorinėm sąsajom ( Anglija buvo didžiausia kolonijinė valstybė) ir galima išskirti valstybes, kurios priklauso šiai teisės šeimai. Ir tai beveik trečdalis pasaulio. [ 5, 191]. Britų kolonijinę ekspansiją anglų naujakuriai, pirkliai, administracijos pareigūnai atsinešė į Šiaurės Ameriką, Indiją, Pakistaną, Australiją, Naująją Zelandiją, Afrikos kontinentą – Gana, Nigerija, Kenija, Uganda, Tanzanija, Pietų Afrikos respublika. Kai kada nėra lengva tiesiogiai priskirti vieną ar kitą valstybę anglosaksų šeimai, tai susiję su anglų politika vietinės teisės atžvilgiu. Jei ji egzistavo iki kolonizavimo, buvo stengiamasi palikti teismų struktūrą, civilinių santykių reguliavimą tokiais, kokie yra, papildant bendrosios teisės normomis ir principais kiek tai buvo būtina arba iš esmės netenkino anglų. Tuo būdu galima skirti dvi kolonijų rūšis: apgyventos (settled) – čia turima omeny apgyvendintos žemo kultūrinio lygio vietinių gyventojų, pvz, Australija, Šiaurės Amerika, Naujoji Zelandija ir užkariautos ( conquered), turėjusios valdovus, teisės sistemą sukurtą pačių arba prieš tai buvusių užkariautojų, pvz, Kvebeke – prancūzų kilmės kanadiečiams pripažinta jų civilinės teisės galiojimas. Anglai taip pat nesistengė pakeisti galiojančių induistų, islamo, afrikos genčių paprotinės teisės, todėl vietinių gyventojų santuokos, šeimos, paveldėjimo teisė liko galioti ir įvedus britų valdymą. Ten, kur normų nebuvo, esamos spragos buvo užpildomos remiantis bendrosios teisės principais.

XVIII a. Australiją atradus Džeimsui Kukui ir paskelbus Britų karaliaus valda, pradėta ją apgyvendinti anglais, daugiausia deportuotais kaliniais. Australų ir anglų teisės sistemos yra labai panašios savo procesais, metodais, pagrindiniais juridiniais terminais, teisės taikymo, įstatymų aiškinimo stiliumi [5, 194].

Kitaip nei Austarlija, Kanada perėjo britams pagal 1763m. Paryžiaus taikos sutartį. Dėl anglų kolonistų skverbimosi į šiaurę, formavosi angliška ir prancūziška dalys. Įvairiais būdais prisijungiant naujoms provincijoms tik 1949m, prisijungus Niufaundlendui, susiformavo dabartinė Kanada. Iki Antro pasaulinio karo Kanados teisinis gyvenimas, išskyrus Kvebeką, buvo Anglijos teisės kopija. Iš dalies tai lėmė ir tai, kad Kanados teisės dėstytojai išsilavinimą paprastai įgydavo viename iš Anglijos universitetų. Lordų rūmų ir Slaptosios tarybos sprendimai Kanados teismams buvo privalomi, kitų teismų – rekomenduojami. Tik po antro pasaulinio karo po truputį ėmė didėti JAV įtaka. [5,195].

Anglų teisė į Indiją atėjo per prekybinę Rytų Indijos kompaniją, kuri turėjo teisę taikyti ją savo darbuotojams – anglams, vėliau ir vietiniams darbuotojams, o išaugus miestams- uostams ir pasikeitus valdymo sąlygoms atsirado ir teismai ir teisininkai. Vietiniams gyventojams civilinių santykių srityje buvo taikoma islamo, induizmo teisė, kurios taikymą aiškindavo religinių bendruomenių skirti ekspertai. XIX a. bendroji anglų teisė pamažu tapo bendrąja Indijos teise. XX a. britų parlamentas, pripažindamas Indijos nepriklausomybę, kartu sukūrė ir Pakistaną. Bendroji teisė tapo vienu svarbiausių veiksnių, leidžiančių taikyti daugiau mažiau unifikuotą teisę rasių, religijų, kultūrų, papročių ivairove pasižyminčiai valstybei.

Ypatingą vietą bendrosios anglosaksų teisės požiūriu užima Jungtinės Amerikos Valstijos. Jų teritorija pradėta apgyvendinti XVII a. pirmoje pusėje, tvirtesni ryšiai su Anglija atsirado tik XVIII a. pradžioje prekybos dėka. Formuojantis teisininkų luomui išaiškėjo, kad dauguma jų išsilavinimą buvo įgiję Londone. Ypatingą populiarumą turėjo Blackstono knyga “Anglijos teisės komentarai”. Teisininkai buvo ir daugelis nepriklausomybės judėjimo prieš Anglijos kolonializmą lyderių, paruošusių ir pasirašiusių 1776m. Nepriklausomybės Deklaraciją, paruošusių 1789m. Konstituciją. JAV teisė per 200m. plėtojosi visiškai savarankiškai ir nutolo nuo angliško p.avyzdžio.
Ekonomikos plėtra, specifinis visuomeninis vystymasis, ypatingai akcentuojama asmens ir įmoninko laisvė , filosofijos darbai – kokia turi būti socialinė ir ekonominė tvarka (Spenceris) sąlygojo teisės vystymąsi iš anglų bendrosios teisės į amerikiečių bendrąją teisę. R.Paundo mintis, kad teisėjas, jei jis rūpinasi socialinių interesų sureguliavimu, savo užduotį gali teisingai įvykdyti tik tada, jei turi tikslių žinių apie gyvenimiškas situacijas [5, 213], geriausiai parodo išlikusį idėjinį ryšį.

Šioje vietoje verta paminėti ir kelias valstybes, kurių teisė atskirais periodais priklausė anglosaksų teisės šeimai, o kitais – romanų germanų.

Visų pirma Pietų Afrika. Įkurta kaip olandų dyvenvietė, tarpinis taškas kelionėse į Rytų Indiją, dėl olandų, prancūzų, vokiečių imigracijos, greitai išsiplėtė į valstybę, kurioje, teisininkų pastangomis, įsigaliojo modifikuota romėnų teisė. Kapo koloniją prijungus prie britų imperijos išplito bendroji teisė, ypač ten, kur prekybos, ekonomikos srityse reikėjo naujo teisinio reguliavimo. Išliko vietinių papročių teisė. Tai tęsėsi iki XX a. pradžios, kai anglų teisės skverbimąsis sustojo. Šiuo metu Pietų Afrikoje galioja hibridinė teisė – procesas, teismų struktūra anglų, civiliniai santykiai, kodifikuota ir nekodifikuota teisė – romėnų pavyzdžio.

Izraelis. Tautų sąjunga mandatą valdyti Palestiną suteikė Didžiąjai Britanijai, 1948 įkūrus Izraelio valstybę, jose sukurta anglų teisės sistema su vietinės teisės elementais. Tačiau Izraeliui nuo 1965 m. išleidus daug teisės aktų, naujai reglamentuojančių sutarčių, žemės, paveldėjimo teisę, jų modeliu tapo kontinentinės Europos civilinė teisė, taigi, nors konkretizuoti jos taikymą pavesta teismams, Izraelis tolsta nuo anglosaksų teisės šeimos.

4.2. Romanų – germanų teisės paplitimas
Šeimos pavadinime atsispindi pradinis ir galinis vystymosi taškai, viduryje paliekant labai svarbų šeimos narį – Prancūziją, kurios civilinis kodeksas tapo impulsu ir pavyzdžiu ir germanų civilinės teisės kodifikavimui; todėl, kalbėdami apie teisės šeimos paplitimą, skiriamuoju bruožu pripažįstame civilinio kodekso įtaką konkrečios šalies teisinei sistemai, nesvarbu – Prancūzijos ar Vokietijos. Prancūzijos civilinis kodeksas plito dėl kelių priežasčių, iš kurių svarbiausios – laiko dvasios reikalavimas pakeisti feodalinius santykius buržuaziniais, Napoleono užkariavimai, Prancūzijos intelektinės kultūros sekimas, kodekso forma, kalba, sąvokos. (pagal [5]).

Belgija 1797 m. buvo inkorporuota į Prancūzijos teritoriją, todėl civilinis kodeksas įsigaliojo ir belgiškuose departamentuose. Taip ir liko.

Nyderlandai. Napoleono brolio dėka 1809 m. įsigaliojo labai menkai olandų papročiams pritaikyta civilinio kodekso versija; inkorporavus Nyderlandus į Prancūzijos teritoriją, Prancūzų civilinis kodeksas įsigaliojo pilnumoje. 1838m. išleistas naujas kodeksas šiek tiek nukrypo nuo prancūziško, visų pirma šeimos teise, bet iš esmės liko prancūziško kodekso vertimu.

Į Italija Prancūzijos civilinis kodeksas atėjo su Napoleono armija, išskyrus Siciliją ir Sardiniją, kurias anglai apsaugojo. Žlugus Napoleonui trumpam grįžta prie romėnų teisės, bet, supratus, kad ji nebeatitinka laikmečio, buvo įvedami nauji kodeksai, analogiški prancūziškam. Išimtimi tapo Austrijos valdomos krašto dalys, kur galiojo Austrijos civilinis kodeksas. Itališkas civilinis kodeksas įsigaliojo 1865m., jaučiama esminė prancūziško CK įtaka, plius reglamentuota tarptautinė privatinė teisė.

Ispanijoje galiojo ir tebegalioja partikuliarinė provincijų foralinė teisė, kurią dabar bandoma kodifikuoti. Prancūzijos CK paveikė prekybos ir prievolinę teisę, daro poveikį toliau siekiant paruošti vieningą Ispanijos civilinį kodeksą.

Portugalija nuo XV a. turėjo palyginti unifikuotą teisę, karalių ordonansai paliko nedaug vietos kanonų ir paprotinei teisei. Civilinio kodekso ruošimas XIX a. pradžioje užstrigo, 1833m. remiantis Prancūzų CK kodifikuota prekybos teisė , Portugalijos civilini.s kodeksas įsigaliojo 1867m. Šeimos ir paveldėjimo teisė, kaip ir Ispanijoje, daugiau remiasi vietiniais papročiais.

Anglija ir Prancūzija buvo didžiausiais Egipto kreditoriais, 1876 m. sutartimi įkurti “mišrieji teismai”, skirti spręsti civilinius ir prekybinius ginčus, kurių viena ar abi šalys buvo užsieniečiai. Teisėjavo Europos teisėjai, paskubomis buvo paruoštos Prancūzijos kodifikacijų trumpos redakcijos. XX a. Egipto civilinis kodeksas orientuotas į Prancūzijos teisę ir turi nedaug islamiškų normų.

Atskirai nenagrinėdami, paminėsime Prancūzijos kolonijines ar priklausomas nuo jos arba Vokietijos, Belgijos, valstybes, kurių teisei didžiausią įtaką turėjo Prancūzijos CK – Sirija, Libanas, Alžyras, Tunisas, Marokas, Senegalas, Mauritanija, Malis, Nigerija, Gvinėja, togas, Kamerūnas, Zairas, Ruanda ir kitos.

Prancūzų civilinio kodekso paveikti visi Pietų Amerikos valstybių civiliniai kodeksai. XX a. silpstant prancūzų įtakai daug kas perimta iš giminingų Vokietijos, Šveicarijos, Italijos kodeksų, įvedant anglosaksų elementus, pvz., patikėjimą (trust)
Šiaurės Amerikoje Prancūzijos kodeksų dvasia išliko Kvebeke ir Luizianos valstijoje JAV. Luizianos atvejis ypač įdomus tuo, kad tai vienos teisės sala kitos teisės aplinkoje vienoje valstybėje. Šiuo metu Luizianos jau negalima priskirti nei vienai teisės šeimai. Tačiau Kvebeko provincijoje, kur gyventojai išlaikė prancūzų kalbą, tradicijas, kultūrą, ir šiuolaikinės prancūzų teisės įtaka palyginti didelė, o tai lemia žymiai lėtesnius teisės suartėjimo procesus.
Trumpai paminėsime ir pakankamai savarankiškai atsiradusį Austrijos civilinį kodeksą, pradėtą kurti XVIIIa., jį kuriant ypatingą reikšmę turėjo prigimtinių teisingumo principų taikymas. Priėmimo metu – 1811m. jis neatitiko esamos visuomeninės santvarkos ir realiai pradėjo galioti tik šimtmečio viduryje. Palyginti su Vokietijos civiliniu kodeksu Austrijos yra trumpas ir neišbaigtas, tačiau vaizdingesnis. Spragas užpildyti paliekama teisėjams. Austrijos kodekso įtaka išsilaikė Kroatijoje, Slovėnijoje, Bosnijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje.

Šveicarijoje Prancūzijos civilinis kodeksas nuo 1804m. galiojo Ženevos kantone ir Berno teisėje – jie priklausė Prancūzijai. Kantonai leido savo kodeksus, prancūziškoje Šveicarijos dalyje Prancūzijos civilinio kodekso įtaka buvo lemiama, tik vietiniais pakeisti šeimos ir paveldėjimo institutai. Nuo 1912 m. įsigaliojo Šveicarijos civilinis kodeksas, kuriame dominavo Vokietijos civilinio kodekso įtaka. Savo sistematika kodeksas seka pandektiniu stiliumi. Būdingas platus normų-principų naudojimas, sąmoningas neišsamumas, tuo orientuojantis į kooperaciją su teismų praktika. Kodeksas pripažintas “suprantamu liaudžiai”, net Vokietijoje buvo siūlymų pereiti prie Šveicariško civilinio kodekso. Pasitikėjimas teisėjais ir teismų praktika, nesistengiant unifikuoti ir apibrėžti visų gyvenimo aplinkybių – svarbiausias kodekso bruožas. Daugelyje valstybių dabar atsižvelgiama į šio kodekso sėkmės priežastis, tačiau pačio kodekso perėmimas sėkmingai įvykdytas tik Turkijoje.

Prie romanų- germanų teisės šeimos priskiriama ir socialistinė teisė, kurios kūrėja ir nešėja buvo Tarybų Sąjunga. Socialistinė teisė kai kada išskiriama į atskirą vienetą, bet dėl vokiškam stiliui būdingo didelio normatyvizmo ir teismų vaidmens kuriant teisę nebuvimo, ji priskirtina būtent romanų- germanų šeimai. Per istoriškai trumpą periodą ši teisė baigia išnykti, nors kai kurie institutai, pavyzdžiui, valstybės santvarka kaip savarankiškų valstybių sąjunga, atmetus vienpartinę diktatūrą, sėkmingai diegiama kuriant Europos Sąjungą.

Išvada. Anglosaksų ir romanų – germanų teisės šeimos kartu su Europietiška civilizacija paplito visame pasaulyje ir, papildytos vietine teise, kai kur – religinėmis normomis, vaidina lemiamą vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius..5. Anglosaksų ir romanų-germanų teisės šeimų bruožai.
Teisės šeimų istorinė analizė – reprezentatyvių valstybių istorijos ir atitinkamo laikotarpio teisės bruožų kompiliacija. Šia prasme smulkus bruožų aprašymas pateiktas šeimų raidos analizėse. Šiame skyriuje svarbu išskirti esminius nagrinėjamų šeimų bruožus, labiau abstrahuojantis nuo valstybių istorijos, teisės raidą imant kaip visumą. Norint išskirti esminius šeimų bruožus, pirmiausia tenka atsakyti į klausimą – pagal kokius kriterijus grupuojama į šeimas. Nors buvo daug ginčų, bet iš esmės klasifikacijos yra orientuotos į istorinę kilmę, teisinį turinį ir techninę formą. K.Zweigert H.Kotz “Lyginamosios teisės įvade” teisės sistemų skirstymui į šeimas įveda teisės stiliaus sąvoką [5, 71]:
Veiksniai, apibrėžiantys teisės stilių:
1. Istorinė kilmė ir plėtojimąsis,
2. Vyraujantis specifinis teisinis mąstymas,
3. Būdingiausi teisės institutai,
4. Ideologiniai veiksniai.
Anglosaksų ir romanų-germanų teisės šeimų bruožai:
1. Sąlygoti istorinių procesų:
1.1. Abiems šakoms bendras bruožas – didesnė ar mažesnė romėnų teisės įtaka. Romanų- germanų teisės šeimai ši įtaka tiesioginė – raidoje ne kartą grįžta naujai permąstyti ir perimti romėnų teisės, ypač Justiniano kodekso sąvokas, normas, principus. Anglosaksų teisėje romėnų teisės įtaka dalinė ( prekybos, jūrų teisė) arba netiesioginė ( per kanonų teisę).
1.2. Anglosaksų teisei būdingas bruožas – vystymosi tolygumas, susijęs su nuosekliu prisitaikymu prie visuomenės poreikių. Romanų – germanų teisei būdingi lūžiai ( revoliucijos) pereinant iš feodalizmo į kapitalizmą, nuo vieno kodekso prie kito, kas dažniausiai susiję su valdžios ir valstybinės santvarkos kaita.
1.3. Anglosaksų teisė pasižymėjo didesniu unifikuotumu, paremtu stipria centrine valdymo sistema. Romanų- germanų šeimoje daugelio valstybių teisė pasižymėjo partikuliarizmu – atskiri teritoriniai vienetai naudojo savo teisę.
1.4. Teisininkų ruošimas romanų-germanų šeimos valstybėse paremtas universitetiniu teoriniu lavinimu, tuo tarpu anglosaksų – praktiniu mokymu teisininkų-praktikų aplinkoje.
2. Teisinis romanų – germanų mąstymas iki nesenų laikų paremtas samprata, kad teisė tai įstatymas, teisėta – kas nedraudžiama papročiais ( seniausiu įstatymu), valdovo ir teisėjo valia ( viduramžiais), baudžiamuoju kodeksu ( iki šių laikų). Normų abstrahavimas sąlygojo teisėkūros siekį kuo pilniau ir tiksliau įstatymais sureguliuoti bendruosius tiek viešuosius, tiek privačiuosius santykius. Anglosaksų teisės samprata paremta precedento – analogiškos esamai situacijos, poelgio, veiksmo teisminio įvertinimo tikimybe ir tikėjimu teisingumu ( teisės moralumu), kurį diegė teisingumo teismas ( equity) ir galimybė teisėjams bei prisiekusiesiems netradiciškai spręsti bylą. Tai sąlygojo įstatymų ( statutų) kūrimą orientuoti į bendrų principų nustatymą, teisės orientavimą į precedentų seką ir prisitaikymą konkrečiam atvejui, kuriam gali ir nebūti nei precedento, nei konkrečios normos.
3. Būdingiausi teisės institutai :
3.1. Romanų-germanų teisė orientuota į valstybės valdžios, piliečių teisių ir pareigų nustatymą specifiniu aukščiausios galios įstatymu – konstitucija. Anglosaksų teisėje tai nėra taisyklė. Anglijoje konstitucijos reikšmę turi eilė konstitucinių aktų, JAV – konstitucija atsirado iš poreikio reglamentuoti federacijos valdymą, piliečių teisės reglamentuotos atskiru aktu, įformintu kaip pataisa – Teisių biliu.
3.2. Anglosaksams – bendroji teisė ( common law) – teismų sukurta precedentų teisė, papildyta teisingumo teise.
3.3. Romanų –germanų šeimai būdingi pagrindines teisės šakos normas apjungiantys kodeksai, tarp kurių ypatingą reikšmę turi civilinis kodeksas.
3.4. Romanų-germanų tipo teisės sistemoms būdinga teisės normų skirstymas pagal leidėjo kompetenciją į įstatymus ir skirtingą juridinę galią turinčius poįstatyminius aktus.
3.5. Prisiekusiųjų teismai būdingesni anglosaksų teisės valstybėms, kuriose aplamai daugiau dėmesio skiriama teismui ir teismo procesui.
4. Ideologiniai veiksniai. Tai religin.ijos ir politinių idėjų įtaka teisei. Požymis atskiria religija pagrįstas teisės šeimas. Šiuo požiūriu anglosaksams ir romanų-germanų šeimų atstovams būdingas bendras bruožas – krikščionybės įtaka per kanonų teisę . Pagal politinių idėjų įtaką šeimų taip pat išskirti negalime – nueitas analogiškas kelias, tačiau reikia pažymėti, kad romanų-germanų teisės normatyvizmas tam tikrom politinėm sąlygom leidžia išsivystyti kraštutiniams rėžimams ir asmens kultui ( fašizmas, socializmas), ko negalima pasakyti apie anglosaksų teisės valstybes.
Išvada. Anglosaksų ir romanų germanų teisių šeimos neturi bruožų, trukdančių joms bendradarbiauti ir perimti vienai kitos geriausias savybes. Abiejų šeimų teisės sistemos pripažįsta tuos pačius bendražmogiškus principus ir įgalina kurti teisinę valstybę.6. Išvados
1. Romėnų teisę galima vadinti genetiniu kodu, nulėmusiu teisės vystymąsi didžiojoje pasaulio dalyje. Skirtingomis sąlygomis jos poveikis buvo skirtingas, bet be jokios abejonės egzistavo tiek romanų-germanų, tiek anglosaksų teisei.
2. Paprotinė genčių teisė, susiformavusi skirtingoms gentims skirtingomis sąlygomis, sąlygojo diferenciacijos, kanonų teisė – integracijos procesus teisinių sistemų formavimesi.
3. Anglosaksų ir romanų-germanų šeimų išsiskyrimą sąlygojo originaliosios teisėkūros ir sankcionuotos praktikos reikšmės santykio nustatymas – romanų-germanų šeima nuėjo įstatymų kūrimo ir kodifikavimo kryptimi, anglosaksų šeima teise pripažino teismų sprendimus ir precedentus.
4. Abiejų šeimų teisė skirtingais keliais priėjo tų pačių rezultatų – lygus visų asmenų teisių ir laisvių užtikrinimas, asmens pirmenybė valstybės atžvilgiu, demokratiniai valdymo metodai.

Literatūra:

1. Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija / Vilnius, 1998
2. Vaišvila A. Teisės teorija / Vilnius, 2000
3. Kinder H.,Hilgemann W. Pasaulio istorijos atlasas. I tomas / Vilnius, 2001
4. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija / Vilnius, 1976
5. Zweigert K., Kotz H. Lyginamosios teisės įvadas / Vilnius, 2001
6. Dicey A.V. Konstitucinės teisės studijų įvadas / Vilnius, 1999

Leave a Comment