ŠALIES ISTORIJA
Seniausieji žmogaus pėdsakai Didžiosios Britanijos teritorijoje atsirado ankstyvojo ir viduriniojo paleolito laikais, kai Britanijos salos dar nebuvo atsiskyrusios nuo kontinento. 800 – 700 pr. mūsų erą į Britanijos teritoriją atsikėlė keltų gentys – britai, belgai, galai. 7 mūsų eros d-mečio pabaigoje D. Britanija (išskyrus Škotija) užkariavo romėnai ir pavertė ją Romos imperijos provincija. Pietinė, rytinė ir centrinė salos dalys buvo romanizuotos. 5 amžiuje prieš Romos imperijai pergyvenant krizę, romėnų kariuomenė iš salos pasitraukė.
Anglosaksų laikotarpis
5a vid.- 6a D. Britaniją užkariavo anglosaksai. Dauguma britų buvo išnaikinta, kiti persikėlė į salos gilumą, dar kiti tapo vergais ir kitokiais priklausomais žmonėmis. 7a anglosaksai priėmė krikščionybę. Didelės įtakos Anglijos politiniam gyvenimui turėjo normanų antpuoliai. 8a normanai užgrobė Š.Anglija ir įvedė ten savo tvarką. Kova su normanais, trukusi iki 9a vid. sukūrė prielaidas šalies susivienijimui. 9a.pabaigoje anglosaksų karalystės susijungė į viena Anglijos karalystę. Valdant karaliui Alfredui Didžiajam (871-899) buvo sudarytas 1-asis visos Anglijos įstatymų sąvadas. 8a-9a pradėjo irti gentiniai santykiai ir formuotis stambioji aristokratija, didėjo valstiečių priklausomybė nuo feodalų.
Brandaus feodalizmo laikotarpis
1066 m. Angliją užkariavo normandai., vadovaujami Vilhelmo 1ojo, kuris tapęs Anglijos karaliumi konfiskavo anglosaksų žemes ir išdalino jas savo feodalams. Visi feodalai buvo betarpiški karaliaus vasalai. 11-12a galutinai susiformavo feodalinė žemėvalda. Išlikę laisvi valstiečiai mokėjo duoklę feodalams pinigais arba natūra, o baudžiaunininkai ėjo laža. Karaliaus valdžia vis stiprėjo. 1265 metais sušauktas luominis parlamentas, kuris vėliau įgijo teisę uždėti mokesčius ir leisti įstatymus. 14a parlamente susiformavo dveji rūmai: Bendruomenių ( juose posėdžiavo riteriai ir turtingieji miestiečiai) ir Lordų (posėdžiavo baronai ir prelatai). Parlamento reikšmė ypač padidėjo per šimtametį karą (1337-1453) su Prancūzija. Vystantis prekiniams piniginiams santykiams stiprėjo feodalinė eksploatacija. Po šimtamečio karo į valdžia atėjo nauja Tiudorų dinastija (1485 – 1603).
Kapitalistinių santykių formavimasis
16a prasidėjo pradinio kapitalo intensyvaus kaupimo laikotarpis. Lenlordai plėtė avių ganyklas, užgrobdami ir aptverdami žemes. Aptvėrimai ir masinis valstiečių nuvarymas nuo žemes ypač paplito per Henriko 8 reformacija ir su ja susijusia žemiu sekuliarizacija. Netekę žemės vieni valstiečiai ėmė dirbti manufaktūrose, kiti tapo elgetomis. Valstiečių sukilimas prieš aptvėrimus buvo numalšintas. Tiudorų valdymo laikais suklestėjo absoliutizmas. Valdant Elžbietai 1 (1558-1603) buržuazija ir naujieji dvarininkai pradėjo reikšti nepasitenkinimą absoliutizmu, varžanciu konkurencijos, prekybos ir verslo laisvę. Opozicijos ideologija tapo puritonizmas – besiformuojančios buržuazinės pasaulėžiūros religine išraiška. Dėl stiprėjančios opozicijos, Karolis 1 1629 paleido parlamentą. 1640 prasidėjo Anglijos revoliucija. Parlamento kariuomenė sumušė karaliaus šalininkus, o 1649 Karoliui 1 buvo įvykdyta mirties bausmė, Anglija paskelbta respublika. Valdžia atiteko buržuazijai ir naujajai dvarininkijai, kuri likvidavusi feodalinę nuosavybę, slopino liaudies reikalavimus plėsti revoliuciją.1707 prie Anglijos galutinai prijungus Škotiją, šalis imta vadinti Didžiaja Britanija.
Kapitalizmo raida nuo 18a iki 19a 7 d-mečio
Didžioji Britanija septynerių metų kare (1756 – 1763) su Prancūzija, užgrobė jos didžiausią koloniją Kanada, žemes į rytus nuo Misisipės, išplėtė savo valdas Indijoje. Kolonijų plėšimas ir valstiečiu ekspropriacija, parengė dirvą pramonės perversmui, kuris prasidėjo 18a 7 d-metyje. 18a pab.- 19 a pr. iš manufaktūrinės kapitalizmo stadijos buvo pereitą į fabrikinę. Galutinai susiformavo buržuazija ir proletariatas. 18a atsirado pirmosios nelegalios profsąjungos – tredjuonai, vienijantys darbininkus kovai su darbdaviais. 18a pab. pradėjo kolonizuoti Australiją, užgrobė kolonijų Indonezijoje, P. Afrikoje, nuslopino airių sukilimą (1798). Kovoje su Prancūzija siekė užvaldyti Europos rinkas ir sutvirtinti savo kolonijų viešpatavimą. 1814 Vienos kongresas pripažino didelę dalį D.Britanijos teritorijų, užgrobtų per karą su Prancūzija. Pergalė kare su Prancūzija ir pramonės perversmas padėjo pagrindus prekybinei pramonei ir kolonijinei monopolijai. Svarbiausiuose pramonės šakose įsigalėjo fabrikinė gamyba. Padidėjo darbininkų klasė. 1840 Mančesteryje įkurta Nacionalinė čiartistų asociacija – 1-oji pasaulyje masinė darbininkų partija. Čartistų judėjimas privertė valdančiasias klases padaryti parlamento reformų, įvedė 10h darbo dieną moterims ir paaugliams ( 1847). Buvo panaikinti grūdų muitai, įvesta laisvoji prekyba. 1850 D. Britanija tapo didžiausia kolonijine imperija, kurioje gyveno 80 mln. žmoniu.
Imperalizmo laikotarpis (iki 1-ojo pasaulinio karo)
Paskutiniajame 19a ketvirtyje iš iki monopolinio kapitalizmo pereita į imperalizmą. 1899 D. Britanijos valdos apėmė 30mln. km2 su 345mln. gyventojų. Kolonijos buvo prekių rinka ir svarbiausias žaliavų šaltinis. 19a pab atsirado monopolijų. Padidejęs kapitalo išvežimas trukdė metropolijoje atnaujinti pagrindines gamybos priemones. D. Britanija pradėjo atsilikti nuo JAV ir Vokietijos pramonės. Dėl 1907 prasidėjusios ekonominės krizės ir Rusijos revoliucijos įtakos kilo masinis streikų judėjimas, sparčiai plėtėsi profsajungos. Paaštrėjo Anglijos ir Vokietijos prieštaravimai. Dėl ekonominių ir karinių strategijų susikurė 1907 D. Britanijos – Prancūzijos – Rusijos karinė sąjunga Antantė, kuri buvo priešiška Vokietijai ir jos sąjungininkėms. Nesutaikomi valstybių grupuočių prieštaravimai sukėlė 1-aji pasaulinį karą (1914 – 1918).
D. Britanija bendrosios kapitalizmo krizės laikotarpiu
Pasibaigus 1 pasauliniui karui, D. Britanijai pagal Versalio taikos sutartį atiteko didžioji dalis Vokietijos ir Turkijos kolonijų. Ji ir Prancūzija turejo lemiamą įtaka Tautų sąjungoje. Tačiau per karą prasidėjusi bendroji kapitalizmo krizė, Angliją labai susilpnino. Jos kapitalą ir prekes daugelyje pasaulio šalių pradejo išstumti JAV ir Japonija. Po 1 ojo pasaulinio karo Anglija varžėsi su Prancūzija dėl vadovaujančios padėties Europoje. Sustiprejo D. Britanijos, JAV ir Japonijos prieštaravimai. Tuo metu politika Vokietijos atžvilgiu buvo pavadinta nesikišimo politika, kuri skatino fašistinę agresiją. 1939 Vokietijai užpuolus Lenkiją, D. Britanija ir Prancūzija, vykdydama savitarpio pagalbos sutarties su Lenkija įsipareigojimus, paskelbė karą Vokietijai. Prasidėjo 2asis pasaulinis karas, kuris tesėsi iki 1945. Pasibaigus jam, Anglijoje buvo sudaryta leiboristų vyriausybė, kuriai vadovavo K. Etlis. Karas Angliją susilpnino tiek ekonomiškai tiek politiškai. Šalis neteko 25% nacionalinio turto, tapo ilgam laikui priklausoma nuo JAV. Irant imperalizmo kolonijinei sistemai, suiro ir didžiausia pasaulyje Britanijos kolonijine imperija. Nepajėgdama slopinti nacionalinio išsivadavimo judejimo, Britanija suteikė nepriklausomybę daugeliui savo kolonijų. Po 2ojo pasaulinio karo, Britanija ir JAV pradėjo Šaltąjį karą prieš TSRS, kuris truko iki1985, kada Sovietų Sajungoje prasidėjo perversmas. Per visą šį laikotarpį Britanijoje įvyko daug pokyčių. Šalį valdė tiek konservatoriai, tiek liberalai. 1949 Britanija su JAV sukūrė NATO ( karinių pajegų bloką). Prisidėjo prie SEATO ir CENTO blokų kūrimo. 1963 vyriausybė pasirašė sutartį dėl branduolinio ginklo bandymų uždraudimo. 1967 antrą kartą įvyko svaro sterlingo devalvacija ( 1oji 1947). Tačiau nepaisant to, vyriausybė išplėtė prekybinius, mokslinius, technikinius bei kultūrinius ryšius su kitomis šalimis.
Šiandien Jungtinė Karalystė yra viena iš stambiausių pasaulyje šalių tiek politiniu, tiek ekonominiu atžvilgiu. Jos ekonomika pripažinta viena is keturių stipriausių Vakarų Europoje.GEOGRAFINĖ APLINKAIšsidėstymas
Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė įkurta 4801 m. ir užima beveik tokį plotą kaip JAV Oregono valstija. Pietinį šalies krantą nuo Vakarų Europos skiria Lamanšas, o rytinę pakrantę – Šiaurės jūra. Šiaurinius ir Vakarinius krantus skalauja Atlanto vandenynas. Vietovei būdingos raižytos kalvos ir neaukšti kalnai pagrečiui su plokščiomis lygumomis. Krantas labai vingiuotas, todėl krašte nėra vietos, nutolusios nuo jūros daugiau kaip 75 mylios.Painu skirti sąvokas Anglija, Britanija ir Jungtinė Karalystė. Didžioji Britanija suprantama kaip Anglija, Škotija ir Velsas kartu su Meno sala bei Normandijos salomis (Džersiu, Gernsiu, Olderniu ir Sarbiu). O Jungtinė Karalystė – tai Didžioji Britanija kartu su Šiaurės Airija.Politinis ir administracinis pasiskirstymas atsispindi nacionalinėje Britanijos vėliavoje: joje vaizduojami raudonas Anglijos šv. Jurgio, raudonas Airijos ir baltas Škotijos šv. Andriaus kryžius mėlyname fone. Velsas yra kunigaikštystė, išlaikiusi išskirtinumą, bet savos vyriausybės neturi. Škotija dar išlaikiusi šiek tiek nacionalinės nepriklausomybės bruožų. Ir Škotijoje, ir Velse jaučiamas tam tikras visuomenės judėjimas už nepriklausomybę. Tačiau panašu, kad nei artimiausiai metais, nei tolimoje ateityje šios dvi šalys netaps nepriklausomomis nuo Jungtinės Karalystės.Šiaurės Airijos provincija atsirado padalijus Airiją XX a. pradžioje. Tuomet Britanija išsireikalavo politines teises kontroliuoti šiaurines Airijos grafystes, kad apsaugotų gyventojų daugumą, save laikančią britais, o ne anglais.Anglijos centre eina kalnų grandinė Peninai. Aukščiausi kalnai yra Škotijoje ir Velse: Ben Nevis 1,343 m. (Škotijoje). Ilgiausios upės: Temzė (346 km), Severnas (352 km).KlimatasBritanija – drėgna, skendinti rūkuose vidutinių platumų klimato Šiaurės jūros sala. Oro temperatūra čia retai nukrinta iki užšalimo taško ir retai pakyla per 800 pagal Farenheito skalę. Oras yra nuolat besikeičiantis. Vidutinis kritulių kiekis yra daugiau nei 1,600 mm kalnuotose vietose vakaruose ir šiaurėje, bet mažiau nei 800 mm centrinėje ir rytinėje dalyse.Tačiau pastaraisiais metais jaučiama kraštutinumų tendencija – salą aplankė kelios neįprastai karštos vasaros. Tuomet neatvėsdavo net po dešimtos vakaro. Žiema paberia sniego (išskyrus Londoną ir pietinę dalį).Naudingosios iškasenosEnergijos ištekliai, kurie labai svarbūs ir veikia pramonės plėtotę šiais laikais. Praeityje pasitarnavo Vidurio Škotijos akmens anglys. Pagrindiniai energijos šaltiniai: nafta ir dujos, išgaunamos jūros šelfe. Kitos naudingosios iškasenos: geležies rūda, kaolinas.TransportasKaip ir kitose Europos šalyse, transportas D. Britanija labai išplėtotas, o jo šakos sujungtos į vieną gerai veikiančią sistemą. D. Britanijos transporto specifinė ypatybė – krovinių gabenimas jūromis (85 proc. Visų krovinių). Dieną ir naktį veikia didieji uostamiesčiai – Londonas, Liverpulis, Glasgas, Santamptonas, Belplastas.Didžioji vamzdynų dalis taip pat paklota jūroje (Šiaurės). Geografinė šalies situacija skatina ir oro susisiekimo, ypač tarptautinio, sparčią plėtotę. Londono Heatbrow aerouostas yra pasaulyje labiausiai užimtas aerouostas tarptautiniais skrydžiais. 1996 metų duomenimis 120 milijonų žmonių naudojosi Jungtinės Karalystės aerouostais. Taip pat didelio užimtumo aerouostai: Lutono, Gatviko (Gatwick).Traukinių transportas Anglijoje taip pat gerai išplėtotas, o keliai pilni mašinų.
SOCIALINĖS INSTITUCIJOSŠeimaTipinę britų šeimą sudaro mama, tėtis ir du vaikai, tačiau pastaraisiais metais įvyko daug pasikeitimų, kuriuos sukėlė nauji įstatymai. Pavyzdžiui, kai buvo paskelbtas naujas įstatymas, leidžiantis lengviau išsiskirti, skyrybų skaičius išaugo. Faktiškai, dabar kas trečia santuoka baigiasi skyrybomis, kas reiškia, jog yra daug šeimų, kuriose vaikas turi tik vieną iš tėvų. Taip pat auga skaičius ir tų porų, kurios gyvena kartu prieš vedybas. Britai pirmauja Europoje pagal išsiskyrusių porų skaičių. Britanijoje 1995 metų duomenimis, vyrai vesdavo sulaukę 28 metų, moteris tekėdavo 26. Vienas iš trijų vaikų iki 5 metų turi išsiskyrusius tėvus, 40 % turi šią patirtį iki 8 metų grupėje.Socialinės institucijosNuo seno britų moterys visą laiką skirdavo auginti vaikams ir vaikščioti į centrinę gatvę nusipirkti kasdienes mėsos, daržovių ir duonos produktų. Šiandien vis daugiau moterų dirba, o kai kurios turi tikrai netradicines profesijas – pradedant taksi vairuotoja ir baigiant vyriausiąja finansininke. Tyrimų duomenys rodo, kad britų vyrai nedega troškimu dalintis namų ūkio darbų našta. Pasitaiko ir anekdotiškų atvejų, kai daugeliui vyrų vis dar nepakeliamai sunku klausyti moters viršininkės nurodymų. Vis dėl to Britanija tebėra vyrų dominavimo šalis, nors ryškėja ir pasikeitimai. Britų moterims pamažu atsiveriant vis daugiau galimybių, vyrai išmoksta su tuo, susitaikyti. Kartais netgi perima tradiciškai moteriškas priedermes – užsiima slauga ar šeštadienio rytais apskalbia šeimą. Dirbančios moterys turi teisę gauti daugiausia aštuoniolikos savaičių motinystės atostogas. Be atlyginimo, dauguma jų dar šešias savaites iš darbdavių gauna savaitinius priedus, sudarančius apie 90 % atlyginimo vidurkio, o paskui kitas dvylika savaičių – apie 85 JAV dolerius per savaitę.Taigi tėčiai vis daugiau įtraukiami į vaikų auklėjimą, be to vaikai turi daugiau laisvės daryti sprendimus. Nors šeimos atostogos vis dar svarbi šeimos gyvenimo dalis, tačiau daugelis vaikų atostogauja atskirai nuo tėvų, su mokyklos draugais ar kita suorganizuota grupe.Šeimos nariai: seneliai, dėdės, tetos, pusbroliai, pusseserės palaiko santykius, bet mato viens kitą rečiau, nei tai darydavo anksčiau. Visi stengiasi susitikti per Kalėdas, keliauja daug mylių kad praleistų šią šventę kartu. Kiekviena karta stengiasi būti nepriklausoma nuo tėvų, kuriant savo šeimą.IšsilavinimasJungtinėje Karalystėje 1999 m. raštingų žmonių skaičius buvo 99 %.Vaikai pradeda eiti į mokyklą, kai jiems sukanka 5 metai. Pradinis išsilavinimas trunka 6 metus, kol vaikams sukanka 11 metų. Vidurinis trunka iki 16 metų (jie privalo iki tiek metų eiti į mokyklą) ir jie gali pasilikti metams ar dviem, jei jie to nori. Vaikai neprivalo laikyti jokio egzamino, pradedant lankyti vidurinę mokyklą. Kai kurie tėvai nusprendžia leisti savo atžalas į privačią vidurinę mokyklą. Jos yra brangios ir lanko » 5 % visų besimokančių vidurinėje mokykloje.
Tie jauni žmonės, kurie nusprendžia palikti mokyklą sulaukę 16, gali rinktis arba gauti aukštesnį išsilavinimą (pvz. Kirpėjos, virėjos darbas), arba nori dirbti ir neranda darbo, tai vyriausybė parengusi planą, pagal kurį jie įdarbinami 6 mėnesiams biznio, pramonės srityse ir gauna patirtį, kuri vėliau jiems suteiks šansą gauti geresnį darbą. Kartais ta pati kompanija pasiūlo jiems pastovų darbą.Būdami 18-19 metų, moksleiviai pasirenka universitetą, kaip taisyklė, kuo toliau nuo savo namų.Britanijoje yra 46 universitetai. Žymiausi Oksfordo, Kembridžo, Mančesterio, Edinburgo.POLITINĖ SISTEMAJungtinė Karalystė yra parlamentinė monarchija, kur aukščiausią valdžią turi monarchas, tačiau jo valdžia yra apribojama. Britanijos valstybė laikoma demokratine, nes ji pagrįsta ilgamete konstitucija. Parlamentas – įstatymų leidžiamasis valdžios organas, kurį sudaro Lordų Rūmai, Bendruomenių Rūmai ir Monarchas. Bendruomenių Rūmai turi didesnę įtaką įstatymų leidyboje nei Lordų rūmai. Vykdomąjai valdžiai vadovauja ministras pirmininkas, kuris taip pat yra ir Bendruomenių Rūmų narys. Vyriausybę, dar vadinamą Jos Didenybės Vyriausybę, sudaro ministrų kabinetas, kurių dauguma yra Bendruomenių Rūmų nariai; vyriausybės departamentai, pavaldūs ministrams; vietos valdžios organai. B.Dritanijoje Bendruomenių Rūmai atlieka įstatymų leidybos bei vykdomąją funkcijas, todel nėra ryškios ribos tarp šių dviejų funkcijų, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Konstitucija
Britų konstituciją sudaro keletas dokumentų:§ Magna Carta (parašyta 1215 m.)§ Teisės Peticija (priimta 1626 m.)§ Teisių Bilis (pasirašytas 1689m.)§ Taip pat įstatymai, tradicijos ir papročiai.
Demokratiškai išrinkti Bendruomenių rūmai gali keisti įstatymus daugumos balsu. Taigi įstatymai, susiję su Konstitucija, yra nuolat keičiami ir plėtojami, kaip ir kitose šalyse.
Monarchija
Teoriškai, Britų monarchas yra įtakingas valdžioje, bet iš tiesų ta monarcho galia yra apribota. Monarchas taip pat visada turi paisyti ministrų nuomonių. Britų monarchija turi paveldimumo teisę nuo 9 amžiaus. Tačiau į šią paveldimumo teisę ne viena kartą kišosi Parlamentas. 1701 m. buvo sukurti Hanoverio Rūmai (House of Hannover), kurie pakeitė nuversąją Stiuartų dinastiją. Britanijoje ir dabar galioja teisė, kad sostą paveldi vyriausiasis sūnus arba, tuo atveju, kai nėra sūnaus, sostas atitenka vyriausiąjai dukrai. Dabartinė karalienė Elizabeth II – vyriausioji karaliaus Džordžo VI duktė.Jos vyras princas Filipas neturi jokio rango ar privilegijų. Dabartinis sosto paveldėtojas yra princas Čarlzas – vyriausias karalienės Elizabeth II sūnus. Kaip paprastai monarchinėje šalyje egzistuoja regentas. Tuo atveju, jeigu monarchas yra nepilnametis ar neveiksnus, valdymą perima regentas. Monarcho veikla yra labai plati. Jis gali sušaukti arba paleisti Parlamentą ir ministrų kabinetą. Jam pavaldi šalies karinės jėgos, aukščiausiasis Anglijos ir Škotijos Bažnyčios gubernatorius. Tačiau iš tiesų veiklas, susijusias su šiomis finkcijomis, atlieka vyriausybė. Teoriškai, monarchas paskiria teisėjus, karininkus, diplomatus, vyriausias bažnyčios galvas. Monarchas taip pat įteikia apdovanojimus ir suteikia riterio vardus bei paskiria Perų luomo (Lordų rūmų nariai) atstovus. Tačiau, atlikdamas ir šias finkcijas, monarchas tariasi su ministru pirmininku. Ministras pirmininkas monarcho vardu skelbia taiką ir karą bei sudaro sutartis su užsienio valstybėmis. Britų monarchas taip pat yra Britanijos Tautų Sandraugos, kurią sudaro 16 šalių, vadovas. Tikroji monarcho veikla – dokumentų pasirašymas. Jis gali peržiūrėti visus svarbius dokumentus, tartis su Kabineto nariais. Monarchija gali būti panaikinta, jei tik dauguma šalies gyventojų balsuotų už tai, nes, kaip žinoma, D.Britanija yra demokratinė šalis. Devintąjame dešimtmetyje monarchija išliko populiari, nepaisant didelio žiniasklaidos kišimosi į asmeninius monarchų gyvenimus. Tačiau dalis škotų dabar norėtų, kad D.Britanija taptų respublika. Aptariant monarchijos vaidmenį D.Britanijoje, galima sakyti, kad monarchas yra daugiau simbolinis, jo veikla ribota. Be jau minėtų monarcho funkcijų, karališkoji šeima taip pat dalyvauja įvairiuose labdaros renginiuose, lankosi ligoninėse, prieglaudos namuose. Be to užsieniečius ypač traukia karališkoji šeima ir to pasekoje turizmas, susijęs su karališkąja šeima, atneša daug papildomų pajamų.
Vykdomoji valdžia
Ministras pirmininkas
Vykdomosios valdžios vadovas yra ministras pirmininkas. Jis arba ji yra partijos, kuri turi daugiausiai vietu Bendruomenių rūmuose, vadovas. Ministras pirmininkas vadovauja Kabinetui ir renka kitus Kabineto narius. Kabineto nariai ir ministras pirmininkas atstovauja šalies vyriausybę. Anksčiau Ministrą pirmininka rinkdavo Lordų rūmai. Šiuo metu, jei Perų luomoatstovas siekia ministro pirmininko posto, visų pirma jis turi atsistadydinti iš Lordų rūmų ir siekti išrinkimo i šį posta Bendruomenių rūmuose. Ministras pirmininkas gali priimti skubų įstatymą ir be Benruomenių rūmų, tačiau tokiu atveju jį turi paremti partijos, kuriai jis atstovauja, balsų dauguma ir ta partija turi būti gavusi daugiausia vietu. Kai kuriais atvejais ministras pirmininkas turi pasitikėti stiprių partijų koalicija. Taip buvo per abu Pasaulinius karus ir Didžiają krizę 1930 metais. Jeigu ministras pirmininkas yra iš partijos, kuri neturi daugumos vietu Bendruomenių rūmuose, partija turi pasikliauti alijancu su mažesnėmis partijomis. Toks partijų alijancas Parlamente vadinamas mažumų vyriausybe. Pavyzdžiui, nuo 1974 iki 1979 metų maža Darbo partija buvo labai galinga, nes turėjo didelę balso teisę apsijungdama kartu su Liberalų partija. Kabinetas
Kabinetas susiformavo 18 amžiuje iš neformalių pagrindinių valstybės ministrų susitikimų. Tai buvo laikotarpis, kai valde Hanoverio monarchai, kurie mažai domėjosi šalies politika. Greitai Kabinetas įgavo svarbesnę reikšmę vykdomojoje valdžioje. Kabinetą sudaro 20 narių, dar vadinamų ministrais, kurie visi yra Parlamento nariai. Kabineto nariai yra daugumos partija Bendruomenių rūmuose ir, tačiau labai retai kai kurie iš jų buna Lordų rūmų atstovai. Kabineto ministrai, kurie vadovauja Apsaugos Ministerijai, vadinami valstybės sekretoriais. Ministras pirmininkas atlieka vyriausiojo iždininko pareigas. Tačiau Kabinete taip pat yra ministrų, kurie nevadovauja jokioms ministerijoms ir atstovauja Tarybai, atlieka paprastų iždininkų pareigas arba yra paprasčiausiai ‘’ministrai be portfelio’’. Pastarieji neturi specialių įsipareigojimų, bet yra atsakingi už atskiras užduotis. Perų luomo (Lordų rūmų) kancleris turi ypač svarbias pareigas. Be to, kad jis ar ji yra Kabineto narys, kancleris taip pat yra Teisinės sistemos vadovas. Ministras pirmininkas turi teisę keisti Kabineto ministrų darbo vietas bei iš viso atleisti juos.
Dvi pargindinės valstybės Kabineto doktrinos: kolektyvi ir ministerinė atsakomybės. Kolektyvi atsakomybė reiškia, kad nepriešiškai, net ir tuo atveju, kai ne visi Kabineto ministrai pritaria svarstomam dalykui. Jei svarbus sprendimas yra nepriimtinas kažkuriam Kabineto nariui, tikimasi, kad jis ar ji susitaikys su savo reiškiamu nepritarimu ir nesipriešins priimti tą sprendimą. Ministerinė atsakomybė reiškia, kad ministrai yra atsakingi už savo departamento darbą ir atsako Parlamentui už departamento veiklas.Slaptoji Taryba
Slaptąją Tarybą sudaro 450 narių, kuri viduražiais vadinosi Karališkąja Taryba. Dabartinis pavadinimas egzistuoja nuo 18 amžiaus. Slaptoji Taryba susideda iš visų dabartinių ir buvusių Kabineto narių bei Britanijos Tautų Sandraugos atstovai. Slaptoji Taryba atlieka patarėjo vaidmenį monarchui. Slaptąją Tarybą sudaro daugelis komitetų, kurių kiekvienas atlieka tam tikrą užduotį, kaip tarkim susitarimai su universitetais, salų, priklausančių šaliai, problemas ir kita. Svarbią finkciją atlieka Teismo Komitetas, priklausantis šiai Tarybai. Jis yra aukščiausias apeliacijos teismas Britanijos Tautų Sandraugoje.
Įstatymų leidžiamoji valdžia
Parlamentas
Parlamentas susideda iš trijų institucijų: Monarcho, Lordų Rūmų ir Bendruomenių Rūmų. Parlamentas vadinamas Vestminsteriu. Per ilgą laiką šių institucijų galia kito: nuo Monarcho iki Lordų ir dabartiniu metu Parlamente daugiausiai galios turi Bendruomenių rūmų atstovai. Kažkuriuo metu Parlamentas vykdė karališkųjų pajamų didinimo finkciją, darydamas subsidijas mokesčių mokėjimui. Iš pradžių Parlamento sesijose dalyvaudavo ir didžiosios bažnyčių galvos. Nuo 13 amžiaus pabaigos Parlamente reguliariai turėjo dalyvauti riteriai ir buržuazinės klasės atstovai. Vėliau buržuazai ir riteriai turėjo sėdėti atskirai nuo dvasininkų ir taip iš jų susiformavo Bendruomenių Rūmai. Bajorai ir dvasininkai sudarė Lordų rūmus. Dabartinė Parlamento forma susidarė dar viduramžiais. Parlamentas atlieka įstatymų leidybos funkciją bei iteisina mokesčius ir priima įstatymus. Parlamente, kaip ir visoje valdžios sistemoje, daugiau įtakos turi Lordų ir Bendruomenių Rūmai negu Monarchas. Nuo 20 amžiaus Bendruomenių Rūmai turi daugiausiai įtakos Parlamente. Šiuo metu Lordų rūmai gali tik vilkinti įstatymus. Parlamentas yra renkamas kas penkeri metai ir gali būti paleidžiamas Monarcho įsaku pritariant Ministrui Pirmininkui. Parlamento sesijos vyksta kiekvienais metais nuo Spalio iki Lapkričio. Parlamentas renkasi Parlamento Rūmuose Londone, kurie oficialiai vadinami Naujieji Vestministerio Rūmai. Jungtinės Karalystės Parlamentas leidžia įstatymus visai šaliai. Parlamente veikloje taip pat dalyvauja atstovai iš Anglijos, Škotijos, Velso ir Šiaurės Airijos atstovai. 1997 metais referendume buvo pasisakyta už atskirą Velso ir Škotijos vietines įstatymų leidybos įkūrimą, kad šie abu regionai galėtų savarankiškai valdyti finansus ir administraciją. 1999 metais Škotija išrinko savą Parlamentą ir Velsas išsirinko Asamblėją. Šiaurės Airija turi savo Parlamentą, vadinamą Stormontu, tačiau jis buvo panaikintas 1972 metais, kai ši teritorija tapo tiesiogiai pavaldi Britanijai. 1998 metais Gegužės mėnesį Šiaurės Airijoje ir Airijoje ratifikavo taikos sutartį dėl ginčijimosi dėl Šiaurinės Airijos dalies. Pagal šią sutartį nauja institucija buvo išrinkta Šiaurės Airijoje, vadinama Asamblėja.
Lordų Rūmai
Dabartiniu metu Lordų Rūmai nebeturi tiek galios ir daugiau dalyvauja diskusijose bei debatuose. Netgi įstatymams jie nebeturi tokios didelės galios ir gali juos apsvarstyti tik po Bendruomenių Rūmų patvirtinimo. Lordų Rūmų nariai nėra renkami. Šie rūmai susideda iš laikinų lordų, dvasinių lordų ir įstatyminių lordų. Laikinieji lordai yra Perų luomo atstovai bei Gyvenimo Perų. Gyvenimo Perus skiria Monarchas, tačiau šis titulas nėra paveldimas. Tokie paskirtieji Perai dažniausiai būna nusipelnę visuomenei arba pelnę visuotinį pripažinimą. Gyvenimo Perais buvo paskirti buvę Britų ministrai pirmininkai Vinstonas Čerčilis ir Haroldas Vilsonas. Dvasiniai lordai yra Kenterberio ir Jorko arkivyskupai; Londono, Durhamo ir Vinčesterio vyskupai ir dar 21 senieji vyskupai. Įstatyminiai lordai vykdo teisines Lordų Rūmų finkcijas. Iš viso Lordų Rūmuose yra daugiau nei 1100 narių, tačiau tik trečdalis jų atstovauja Lordų Rūmus Parlamente. Lordų Rūmai gali siūlyti įstatymų projektus, tačiau įstatymų projektus, kurie susiję su finansiniais reikalais, gali siūlyti tik Bendruomenių Rūmai. Lordai taip pat turi teisę vilkinti įstatymų projektų priėmimą. Finansiniai įstatymų projektai gali būti vilkinami ne ilgiau kaip vienas mėnuo ir tokie projektai tampa įstatymais po 30 dienų, nepaisant to, ar Lordų Rūmai pritaria ar ne. Lordų Rūmų teiės yra apribotos, nes dauguma Britų mano, jog modernioje demokratinėje šalyje nerenkama institucija gali veikti tik kaip forumas, kuriame reiškiamos nuomonės ir kuris beveik nepriklauso jokiai partijai. Nors ši institucija ir neturi daug galios, vieni Britai norėtų ją išvis panaikinti, o kiti pakeisti žmonių renkama institucija.
Bendruomenių Rūmai
Bendruomenių Rūmai yra labai įtakingi Britų valdžioje. Bendruomenių Rūmų nariai yra demokratiškai renkami šalies gyventojų, kurie yra virš 18 metų. Balsuoti negali Lordų Rūmų nariai, protiniai ligoniai, kaliniai ir tie, kurie buvo nusižengę rinkimuose per paskutinius 5 metus. Balso teisės taip pat neturi šie asmenys: Perai; Anglijos Bažnyčios, Škotijos Bažnyčios, Airijos Bažnyčios ir Romos Katalikų Bažnyčios dvasininkijos; taip pat žmonės, kurie nuteisti kalėti daugiau nei metams ir asmenys, neapmokėję bankroto skolų. Bendruomenių Rūmų atstovai renkami iš rinkiminių apygardų. Taigi kiekvienas Bendruomenių Rūmų narys atstovauja vidutiniškai 60,000 žmonių. Taip pat egzistuoja keturios komisijos iš Anglijos, Velso, Škotijos ir Šiaurės Airijos. Jų tiksla – palaikyti rinkiminių apygardų teisėtumą ir siekti, kad apygardos veiktu tikslingai. Kadangi apygardos sudaromos pagal gyventojų skaičių kiekvienoje jų, komisijų darbas taip pat yra reguliuoti, kad apygardas sudarytų reikiamas žmonių skaičius. Konisijos peržiūri apygardų sudėtį kas 8 – 12 metų dėl populiacijos skaičiaus apygardose. Pakutinis apygardų pakeitimas įvyko 1995 metais. Per 1997 metų rinkimus D.Britanijoje buvo 659 apygardos: 529 – Anglijoje, 72 – Škotijoje, 40 – Velsas ir 18 – Š.Airijoje.
Britanijos gyventojai, gyvenantys užsienyje, gali balsuoti tik 20 metų išvykę iš D.Britanijos. Vėliau jie praranda balsavimo teisę D.Britanijoje. 1992 metais visuotiniuose rinkimuose dalyvavo 76,9 % žmonių, o 1996 metais tokio pat tipo rinkimuose – 71,5 % žmonių, turinčių balso teisę. Parlamentas renkamas 5 metams. Tačiau Ministras Pirmininkas turi teisę paleisti Parlamentą. Nors oficialiai tik Monarchas turi tokią teisę, tačiau tai turi būti aptarta su Ministru Pirmininku. Ministras Pirmininkas taip pat gali paleisti Parlamentą, jeigu daugiausia balsų turinčios partijos rinkėjai yra pasipiktinę Parlamento veikla. Kai Parlamento dauguma balsuoja prieš įstatymą, laikoma, jog yra nepasitikima Ministru Pirmininku ir jo vadovybe. Tačiau taip pasitaiko labai retai. 1979 metais leiboristo Ministro Pirmininko Džeimso Kalangano vadovaujama valdžia buvo paleista, kai nepasitikejimo balsas buvo pareikštas Profsąjungiečių darbo streiku. Valdžia siekė sumažinti darbo atlyginimus. Tokio pasipirešinimo D.Britanijoje nebuvo buvę nuo 1924 metų. Beje, kai Ministras Pirmininkas paleidžia Parlamentą, vyksta bendrieji rinkimai visoms vietoms užimti Bendruomenių Rūmuose. Daugumos balsų išrinktieji partijos nariai sėdi priešais mažiausiai balsų pelniusios partijos narius. Kiekvienas ‘’sparnas’’ turi po suola, kuriame sėdi partijų lyderiai. Ministras Pirmininkas ir jo/jos Kabineto kolegos sėdi mažumos balsų partijos lyderių suole. Opozicijos partijos lyderių suole sėdi taip vadinamo ‘’Šešėlinio Kabineto’’ nariai. ‘’Šešėlinį Kabinetą’’ sudaro opozicijos partijos lyderis ir tie, kurie ‘’prijaučia’’ šiam lyderiui ir be abejo, tikisi, kad bus priimti i Kabinetą, jei jų lyderis taptų Ministru Pirmininku. Amerikos specialioji telezivija dažnai transliuoja sesijas, vykstančias D.Britanijos Parlamente. Didelę dalią Kabineto darbų įstatymų leidyboje padeda atlikti specializuoti komitetai, kurie vykdo debatus ir publikuoja įstatymų projektus. Įstatymų projektus gali siūlyti Bendruomenių Rūmuose arba Lordų Rūmuose, išskyrus finansinių įstatymų projektus. Pastaruosius gali siūlyti tik Bendruomenių Rūmuose. Savarstant kiekvieną projektą, praeinami atitinkami etapai. Visų pirma, susipažįstama su projektu. Tada projektas giliau analizuojamas komitete. Čia vykdomos diskusijos siūlomu projektu bei daromi pakeitimai jame. Trečią karta apsvarstant projektą, projektas pristatomas Rūmuose galutiniame formate ir tada vyksta balsavimas uz arba prieš. Jeigu toks įstatymo projektas priimamas, jis siunčiamas i kitus Rūmus, kur taip pat praeina panašų kelią. Jei jis priimamas ir šiuose Rūmuose, jis siunčiamas Monarchui. Taip jis iforminamas pagal karališkuosius norodymus ir taisykles ir tada tampa įstatymu. Taigi, prieš tampamt oficialiu įstatymu, įstatymo projektas turi praeiti ir Bendruomenių Rūmus, ir Lordų Rūmus, ir tik poto jis siunčiamas karaliui ar karalienei. Lordų Rūmai gali užlaikyti įstatymo projektą metus (30 dienų – finansinių įstatymų projektus). Tačiau įstatymu taps projektas, jei jis bus svarstomas sekančių metų Bendruomenių Rūmų sesijoje.Vietinė valdžia
D.Britanijoje nėra tokio pasidalinimo tarp centinės ir vietinės valdžios kaip, pavyzdžiui, JAV tarp federacinės valdžios, valstijos ir vietinės valdžios. Vietinės valdžios institucijomis gali būti tarybos arba šalies, miesto, kuris turi išsirinkęs tarybą, arba rajono institucijos. Vietos Tarybas kontroliuoja įstatymai, kuriuos priėmė centrinė valdžia, ypač susiję su biudžetu ir išlaidomis. Vietinės Tarybos valdžioje yra gaisrininkai, kelių sistema, namų statymo reguliavimas, bibliotekos, aplinkos apsauga ir mokyklos, kurias išlaiko centrinė valdžia.
Iki 1996 metų
Septintąjame dešimtmetyjevyko didelės reformos vietinėje valdžioje. 1973 metais Šiaurės Airija buvo suskirstyta i 26 sritis ir kiekviena jų turėjo po Tarybą. 1974 metais Anglija ir Velsas buvo suskirstyti į kantonus, kurie dar suskirstyti i sritis. Kiekvienas kantonas ir sritis turėjo savo Tarybą. Anglijoje buvo šeši kantonai, kurie buvo laikomi metropoliškais kantonais, ir jie turėjo tik srities Tarybas. 1975 metais Škotijos kantonus pakeitė regionai, kurie buvo suskirstyti i sritis. Triju Salynų Sąjunga buvo sudaryta iš D.Britanijai priklausančių salynų: Orknėjaus, Šetlando ir Vakarinių salynų. Šiaurės Airija turėjo savo parlamentą, vadinamą Stormontu, nuo 1921 iki 1972 metų. Per tą laikotarpį Škotijos Parlamento atstovai turėjo savo narių Londono Parlamente. Tačiau kilus nesutarimams tarp katalikų protestantų ir protestantų, Britų valdžia pasiuntė karinius būrius i šią teritoriją ir Šiaurės Airijos Parlamentas buvo panaikintas. Britai paėmė valdžia. Pasirašius Taikos sutartį 1998 metų Gegužės menesį, Šiaurės Airija gali rinkti Šiaurės Airijos amblėją. Kalbant apie vietinę valdžią ir Tarybas, Škotija, Velsas ir Šiaurės Airija turi Kabineto Ministrus, Sekretorių, kuris atsakingas už biudžetą ir tokių veiklų reikalus, kaip švietimas, viešieji bei sveikatos reikalai, aplinkos apsaugos ir pramonės. Škotijos ministras dirba per Škotijos Ofisą, Velso – per Velso Ofisą ir Š.Airijos – per Š.Airijos Ofisą. Iki šiol Londonas neturėjo savo valdžios ar vyriausiojo. Tačiau Londonas turi išskirtinę vietinės valdžios sistemą. 1215 metais jame pirmą kartą buvo įkurta vietinė valdžia. Tai buvo ir pirmasis miestas, kuriame sudaryta civilinė administracija koordinuojant miesto servisus: transportą, namų rūpybą, geriamo vandens sistemą bei švietimą. 1965 metais Londono vietinė valdžia buvo perorganizuojama. Pagal šią reformą Londonas buvo padalintas į 32 rajonus ir kiekvienas jų turi Tarybas. Kalbant apie rajonus, yra skiriamas Londono Sitis (City of London) ir skveras, kuriame stovi Šv.Pauliaus Katedra ir daugybė modernių biznio namų. Sąvoka ‘’Sitis’’ priskiriama tokiai vietai, kurios teritorijoje yra Katedra. Sičio vadovybė ir Londono Sičio Korporacija yra atskira dalis nuo esamų 32 rajonų. Ši Londono dalis turi savo Tarybą ir vyriausiąjį, kuris vadinamas Vyriausiuoju Londono Lordu. 1984 metais Konservatorių valdžia priėmė griežtas taisykles dėl vietinės valdžios, siekiant sumažinti vietinės valdžios išlaidas. Tai taip pat turėjo pakeisti mokesčių metodą 1990 metais, tačiau taip neįvyko. Tam kad būtų išlaikyta vietinė valdžia ir išspręsta problema dėl didelių išlaidų šiai valdžiai, Konservatorių vadovybė pakeitė turto mokestį į nuolatinį ‘’galvos’’ mokestį. Tai reiškė, kad mokestis buvo mokamas ne nuo turimų pajamų, o nuo kiekvieno žmogaus. Visuomenei toks mokesčio pakeitimas nepatiko ir vyko maištas. ‘’Galvos’’ mokestis buvo pakeistas tarybos mokesčiu 1992 metais. Naujasis mokestis rėmėsi turto verte. 1990 metai taip pat buvo pakeistas šalies suskirstymas. Angloja ir Velsas buvo padalinti į 53 regionus ir 370 rajonų. Škotija buvo suskirstyta į 53 rajonus ir atskirį įgaliojimai skirti Šetlando, Orknėjaus ir Vakarinėms Saloms. Šiaurės Airijoje buvo šiek tiek perorganizuota dviejų ‘’sluoksnių’’ sistema.
Paskutiniai pasikeitimai Vietinėje Valdžioje
Vietinė valdžia buvo perorganizuota 1997 metais Škotijoje ir Velse. Škotija buvo padalinta į 29 regionus (įskaitant 3 salų teritorijas), o Velsas į 22 regionus, kurių kiekvienas turėjo po savo Tarybą. Nemetropolitiniai regionai Anglijoje, ypač su maža populiacija, buvo suskirstyti į unitarinius valdžios organus, o tuo tarpu dauguma ragionų liko pavaldūs dviejų sluoksnių valdžios organams. 1998 metais Gegužės mėnesį Londono gyventojai balsavo, kad būtų suformuotas Aukštoji Londono Valdžia. Šią Valdžią sudarytų majoras, tačiau tik su ceremonine galia, skiriamas valdžios. Majorui buvo suteikta teisė valdyti Londono metropolitinę vietovę, įskaitant Londono Senamiestį. Pastarieji pasikeitimiai vietinėje valdžioje sukėlė daugybę diskusijų. Tie, kurie nesutiko su naujove, teigė, kad tokios reformos įgyvendinimas reiklautų išlaidų, kurios nėra vertos tik tam, kad atsispindėtų valdančiosios partijos galia valdžioje. Anglija Ragionų tarybos 34Tarpinės institucijos 6Sąjunginės institucijos 45Londono rajono tarybos 33 (įskaitant Londono Sitį)Rajonų tarybos 238Metropolitinių rajonų tarybos 36Škotija Unitarinės tarybos 32Velsas Unitarinės institucijos 22Šiaurės Airija Regionų tarybos 26
Devintojo dešimtmečio pabaigoje pasikeitė Škotijos ir Velso valdžios. 1997 metais abu regionai balsavo už tai, kad būtų sukurta vietinė įstatymų leidyba. Jį turėtų būti atsakinga už vietinius reikalus. Atitinkamos institucijos būtų vadinamos Parlamentu Škotijoje ir Asamblėja Velse. Šio balsavimo pasekoje buvo įvykdyta decentralizacija. Centrinė vadovybė perleido daugelio vietinių reikalų tvarkymą į demokratiškai žmonių išrinktas vietos institucijas. Škotijos ir Velso sekretoriai išlieka kaip Kabineto postai, tačiau tik reprezentuoja kiekvieną regioną Britų valdžioje. Sekretorių ankstesnės pareigybės buvo perduotos naujai išrinktiems Parlamentui ir Asamblėjai, kurie apibrėžė vietinę valdžią. Kiekvienas regionas ir toliau renka narius i Bendruomenių Rūmus ir Parlamentas toliau pirmininkauja D.Britanijos reikalams, tokiems kaip nacionalinė šalies apsauga ir gynyba, bendra ekonomikos politika, įsidarbinimas ir socialinė apsauga. Dabar valdantys Leiboristai vykdo skirtingą vietinės valdžios politiką. Jie yra tos nuomonės, kad vietinė valdžia turėtų atsiriboti labiau nuo centinės valdžios ir labiau priklaustyti nuo vietinių žmonių.
Politinės partijos Britų politinės partijos radosi 17 amžiuje, kai susiformavo Vingų ir Torų partijos per 1688 metų revoliuciją. Vingai rėmė Parlamentą ir šią partiją sudarė pirkliai, neanglikonai protestantai. Torų partijos šalininkai buvo aristokratai ir gynė Monarchą bei Anglijos Bažnyčią. 1800 metais Torai susijungė su kitomis partijomis, kurias domino socialinės reformos, ir susiformavo Liberalų partija. 1830 metais sąjunginė Torų partija pakeitė pavadinimą į Konservatorių. Konservatų partija turi daugumos balsą ir dabar, tačiau Leiboristai yra stipriausia partija šiuo metu. Leiboristai susiformavo tik 20 amžiuje. Liberalų partija pagal galingumą užima trečią vietą. Nuo pat susikūrimo laiko Leiboristus rėmė Profsąjungos. Leiboristų partija remia gamybos industrijas ir lygų gerovės pasiskirstymą. Po Antro Pasaulinio karo (1939 – 1945 m.) Leiboristų vadovybė nacionalizavo daugybę industrijų ir įtvirtino gerovės instituciją, kuri rėmė žmones socialine apsauga, bedarbystės draudimu ir sveikatos apsauga. Konservatoriai denacionalizavo industrijas, bet paliko sveikatos apsaugą bei gerovės teikimą. Pastaraisiais metais Profsąjungos prarado didelę įtaką Leiboristams. Leiboristai pasidavė politikai, tai yra, kad 1995 metais ši partija įsipareigojo socializmui ir industrijos nacionalizavimui. Konservatoriai pasisako už privačias įmones ir minimalų valstybės reguliavimą. Jie taip pat pasisako už mišrią ekonomiką, ginančią privačią nuovavybę su valstybės kontrole. Nors mišri ekonomika reikalauja daugiau viešųjų išlaidų negu Junginių Amerikos Valstijų konservatoriai remdami šią ekonomiką. Britų biznio sektorius ypač remia Konservatorius, nes pastarieji rėmė privačių įmonių steigmą ir laisvą rinką. 1980 metais Konservatorių valdžia, vadovaujama Ministrės Pirmininkės M. Tečer siekė padidinti privačių įmonių skaičių ir leisti konkuruoti Visuomeninei Sveikatos apsaugai ir privatizuoti nekilnojamąjį turtą. Tečer politika turėjo didelį skaičių opozicijos ir ši partija smuko 1990 metų viduryje. Svarbiausia mažumos partija D.Britanijoje yra Liberalų Demokratinė partija. Ji buvo suformuota 1988 metais iš Liberalų partijos ir daugumos narių iš Socialdemokratų partijos. Taip pat egzistuoja Škotijos Nacionalistų partija, Pleid Kymru – Velsiečių nacionalinė partija, kuri siekia Velso valdžios. Taip pat yra Šiaurės Airijoje Sin Fein, Ulsterio Sąjungininkų partija, Demokratų Sąjungininkų partija bei Socialdemokratų ir Leiboristų partijos. Du Sin Fein partijos nariai išrinkti į Parlamentą 1997 metais atsisakė prisiekti Karalienės ištikymybei ir dėl to buvo išmesti iš Parlamento. 1997 metu Gegužės mėnesį Leiboristų partija laimėjo visuotinius rinkimus, surinkdami 43,2 procentus balsų ir gavo 418 vietų Parlamente (iš viso Parlamente yra 659 vietos). Konservatoriai gavo 30,7 procentus balsų ir gavo 165 vietas Parlamente. Liberalai demokratai gavo 46 vietas Parlamente surinkę 16,8 procentus balsų.
Partija Balsų procentas1987Konservatoriai 42,0Leiboristai 31,0Liberalai Demokratai 23,01997Konservatoriai 31,0Leiboristai 44,0Liberalai Demokratai 17,0Visuotinių rinkimų rezultatai.
Dabartinė balsavimo sistema vadinasi ‘’first past the post’’, kuri reiškia, kad partija, kuri per visuotinius balsavimus tampa valdančiąja, jei netgi ji ir nesurenka 50 procentų visų balsų. Pagal šią sistemą, mažai balsų surinkę partijos taip pat atitinkamai vietų Parlamente. D.Britanijoje taip pat yra nemažai proporcinio atstovavimo Parlamente rėmėjų. Proporcinis atstovavimas yra paplitęs daugumoje Europos šalių. Pagal tokią sistemą, vietų skaičius, kurią partija gauna yra proporcinga balsų skaičiuj, kurį partija gauna per rinkimus. Kritikai nesutinka šios sistemos naudingumu, nes naudojant ją, per daug politinių partijų gali būti išrenkama ir tai silpnintų valžią ir jos veiklą. 1997 metais buvo rengiami pakeitimai rinkimų sistemoje sudarant atitinkamą komisiją.
SOCIALINĖS ORGANIZACIJOS
Tapdamas ministru pirmininku 1990-aisiais metais Džonas Maidžioras paskelbė: “…mes padarysim visa šalį tikra beklasių visuomene”. Iš tikrųjų jam nepasisiekė – didelis skirtumas tarp turtingųjų ir neturtingų išaugo kai jisai buvo primjeru, bet šiuo teiginiu buvo pripažinta, kad klasės yra realus Anglijos visuomenės bruožas. Dauguma Anglijoje mano, kad klasės tai jau praeitis, bet jos egzistuoja, net ir besiskirdamos nuo to, kas buvo prieš 50 metų.
Rinkos tyrinėtojai 1950-aisiais metais išskyrė 6 klases Didžiojoje Britanijoje ir jos egzistuoja iki šių dienų.Klasė procentai nuo visų namų ūkių
A Aukštesnė vidutinė klasė 3 (valstybės tarnautojai su stažu, profesionalai, užimantys aukštas pareigybes vadyboje ir finansuose)
B Vidutinė klasė (vidutiniai vadybininkai) 16
C1 Žemesnė vidurinė klasė 26 (jauni vadybininkai, žmonės dirbantys “ne rankomis”)
C2 Kvalifikuota dirbančiųjų klasė 26
D Dalinai kvalifuokuota/ nekvalifikuota 17 dirbančiųjų klasė
E Likusieji (priklausantys nuo valstybės pašalpų, 12 bedarbiai, atsitiktinių darbų dirbantieji)
Darbo ypatumai rodo ne tik išsilavinimo lygį ir kiek uždirba žmogus, bet ir jo socialinius kontaktus. Dauguma žmonių dažnai bendrauja pagal klases su panašiais žmonėmis, kaip su darbo kolegomis, ir dažniausiai gyvena tose pačiose gatvėse arba kaimynystėje, kuri atspindi socialinę grupę. Bet taip pat daug žmonių keičia socialines klases priklausant nuo jų darbo keitimosi. Dirbančiųjų klasė greit mažėja. 1911-aisiais metais tris iš keturių dirbančiųjų buvo dirbantis “rankomis”, iki 1950-ųjų skaičius sumažėjo iki dviejų iš trijų, bet nuo to laiko nukrito iki 40 procentų. Nuo 1950-ųjų buvo smarkus vidutinės klasės išaugimas.Vidutinė klasė, kaip ypatumą, turi didelį likvidumą ir judrumą. Nuo 1971 iki 1991 metų apie 2 milijonų pareigų buvo sukurta profesionalinėse ir vadybinėse srityse ir visa vidutinė klasė pastoviai auga. Daugiau negu pusė šiandieninės vidutinės klasės pradejo gyvenimą darbo klasėje. Jų vaikai gali sėkmingai stengtis papult į aukštesnę vidutinę klasę.Nežiūrint į likvidumą, visuomenės elitas yra professionalų klasės segmentas ir daro viską, kad save apsaugotų. Tai itraukia “bajorų” luomą, sudarytą daugiausiai iš žemvaldžių ir kitų, kas juda pačiuose ypatinguosiuose Anglijos socialiniuose sluoksniuose. Tokios klasės atstovai siunčia savo vaikus į privačias mokyklas, kur jie gaus geresnį išsilavinimą negu valstybės mokyklose. Svarbiau yra tai, kad jie įgauna socialinį superitetą dėl elitinės kultūros. Neseniai Eltono Koledžo prezidentas pranešė mokiniams iš vienos tokios mokyklos, kad jie buvo mokomi kaip “autoritetai”. Berniukas iš Džono Maidžoro valstybės finansuojamos mokyklos pasakė :” Jei Džonas Maidžoras norėjo beklasių visuomenės visuomenės, jis turėjo panaikinti privačių mokyklų sektorių. Mes negalim turėti vienodų galimybių su kitu sektoriumi.” Kitas pasakė: “Tu jautiesi kitoks negu jie. Tai nelygybė. Jie pradeda nuo kito lygio.”Taip pat teisybė yra tai, kad “aukščiausias” 1 procentas turi didžiulę kontrolę ir įtaką. Tik keli nepriklausančiųjų šiai klasei gauna priėjimą prie šio sluoksnio. Tai kartais yra žinoma kaip “Didieji ir Gerieji”. Jie laisvai juda įtakingose politinėse, socialinėse ir kultūrinėse sluoksniuose. Aukščiausias 1 procentas turto turėtojų turi apie 1/4 nacionalinio turto, didelę dalį nuo 2/3, kurį jie kontroliavo 1914-aisiais metais, bet didesne proporcija negu galima įsivaizduoti šiuolaikinėje demokratijoje. Priežastis, dėl kurios 1 procentas liko toks turtingas, yra paveldėjimas. Tai yra paplitutę šeimoje, kad minimizuoti mokesčių efektą. Tradiciškai elito jaunuoliai pasirenka tokias sritis ir profesijas: valstybės tarnautojų, teisę, mediciną ir t.t. Tai dalinai dėl to, kad privačių mokyklų etika yra “paslaugos”. Vadovaujant Tetcer, šita charakteristika pasikeitė. Dauguma iš elito, bet ir iš aukštesnės vidutinės klasės perėjo iš valstybės sektoriaus į privatų: prekybos bankai, apskaita, vadyba ir finansinės konsultacijos. Priežastis yra labai paprasta. Iki 1970-ųjų darbo užmokesčiai privačiame sektoriuje buvo beveik tokie patys kaip ir valstybės. Bet nuo 1979-ųjų metų privataus sektoriaus atlyginimai išaugo naujoje laisvosios rinkos dvasioje. Šiandien jeigu tu trokšti būti turtingas, nėra prasmės siekti karjeros valstybės sektoriuje.Yra dar vienas faktorius atspindintis turto svarbą klasių sistemoje. Bendrai kalbant, žmonės siekia vedybų partnerio iš tos pačios socialinės grupės.Vis daugiau ir daugiau moterų daro karjerą, ypač privačiame sektoriuje, ir tuo pačiu turto pasiskirstymas tarp profesionalų klasės poros, kurioje kiekvienas uždirba 100,000, ir darbo klasės poros, kurioje kiekvienas uždirba 40,000, yra daug didesnis negu pasiskirstymas kai uždirbdavo tik vyrai.
Rasės
Etninių mažumų bendruomenės Britanijoje sudaro 5,7 procentus bendro gyventojų skaičiaus, bet yra galimybe išaugti iki 7 procentų artimiausiais metais. Tai numatoma dėl didelio gimstamumo. 1950 buvo tik apie 40,000 nebaltaodžių Britų, gyvenančių daugiausiai uostose kaip Liverpulis, Bristolis ir Kardifas. Žmonės iš Vest-Indijos pradėjo imigruoti į Britaniją dideliais skaičiais tais laikais, kaip atsakymas į darbo trūkumą. 1960-aisias ir 1970-aisias daug žmonių atvyko iš Indijos, Pakistano ir Bangladešo.Šie imigrantai greit suprato, kad jie buvo klasės ir statuso diskriminaciojos objektu. Afro-Karibų ir Azijos kilmės žmonės dirbo blogiausiai apmokestinamuosius darbus, gyveno blogiausiuose namuose, susidurdavo su priešiškumu iš baltaodžių kaimynų. Pradinė nuomonė, kad nebaltaodžiai imigrantai asimiliuosis su šeimininkų bendruomene, greit buvo įrodyta esanti neteisinga. Nuo 1960-ųjų vidurio vyriausybė pristatė trijų rasių santykių veiksmus tam, kad panaikinti diskriminaciją. Bet įstatymai jau buvo pritaikyti ribotai imigracijai, daugiausia nebaltaodžiams imigrantams.Londone yra didžiausia etiniių mažumų narių koncentracija, ypač Afro-karibų, 60 procentų kurių yra Londiečiai. Bet Indiškos kilmės žmonės taipogi yra aukštai koncentruoti Leicesterije, pakistanų kilmės – Pietų Midlande ir Pietų Jorkšire, o Bangladešo kilmės Rytu Londone.Dauguma Britų tiki, kad jie paveldi jau perkrautą salą. Vyriausybė retai sakė elektoratui, kad imigrantų darbo jėga užpildydavo svarbias sritis, kurios Britų darbo jėga atsisakydavo užpildyti. Vietoj to, jie duodavo suprasti, kad imigracija – tai greičiau problema negu laimėjimas. Margaret Tetčer, pavyzdžiui, žadėjo, kad Konservatorių vyriausybė sustabdys imigraciją – “emigracijai ateis galas” ir šnekėjo įspėdama baltaodžius Britus, kad jie “gali būti paskandinti kitų kulturų žmonių”. Nors jai ir nepavyko, jos vyriausybė sugriežtino imigraciją ir panaikino automitinę teisę į pilietybe tų, kurie gims Britanijoje. Faktiškai imigracija mažėjo stabiliai 1967-aisias ir, nors tai ne plačiai žinoma, per tuos 30 metų iki 1982 m. 750,000 daugiau žmonių išvažiavo iš Britanijos visiems laikams negu įvažiavo apsigyvendinimui. Nuo to laiko imigrantų skaičius labai neryškiai viršijo emigrantų skaičiu, apie 70,000 per metus. 1990-ųjų pradžioje vyriausybė padarė taip, kad būtų daug sunkiau rasti politinį prieglobstį šalyje. Imigrantų ir prieglobsčio ieškotojų bylos gali būti svarstomos mastais dėl biurokratinio neefektyvumo.
Diskriminacija akivaizdi daugumoje institucijose. Tik 1 procentas armijos, policijos ir ugnegesių yra iš etninių mažumų.Kai kuriuose regijonuose barjerai pradėjo nykti. Juodaodžiai yra nepaprastai geri sporte ir šoubiznyje, bet šitos sritys neduoda jiems realios jėgos arba socialinių įgaliojimų. Idėja dėl juodaodžio vietos valdymo mechanizme dar nėra plačiai priimtina. Nors vyriausybė ir žada visišką teisių lygybę, bet trūksta veiksmų.Nežiurint į tokį pesimistišką vaizdą, perspektyvos atrodo pozityviai. 1997-ųjų metų apklausa rodo, kad 60 procentų tamsiaodžių jautė, jog rasizmas sumažėjo per paskutiniuosius 5 metus. Daug daugiau, daugiatautybinės partnerystės Britanijoje yra dažnesni negu kitur, ir tai sukuria daugiatautybinį tapatumą. Iki 1991 metų beveik 40 procentų jaunų juodaodžių vaikinų buvo vedę arba gyveno su baltaode partnere ir taipogi 20 procentų jaunų juodaodžių moterų. Beveik pusė Afro-Karibų vaikų yra kilę iš daugiataučių šeimų ir jie yra pilnai Britai.VERSLO PAPROČIAI IR PRAKTIKABritai
Britai į save žiūri kaip į labiausiai civilizuotą pasaulio tautą: labai išsilavinusią, puikaus elgesio, žinančią savo vaidmenį gyvenime ir suprantančią kaip jį atlikti. Laikosi nuostatos: pinigų turėti – gerai, tačiau jų trokšti – blogai. Leistina suklestėti, tačiau neleistina rodyti, koks malonus sėkmės skonis.Britai save laiko šaltais ir bešališkais, tačiau pasiruošusiais imtis bet kokių reikiamų veiksmų.Savo kultūrą – pradedant Shakespeare’u ir Isaacu Newtonu, baigiant Winstonu Churchilliu ir “Bitlais” (Beatles) – jie mano esant milžiniškai įtakingą.Kitos kultūros (taip pat ir Europos), britų požiūriu – visiška netvarka. Geriausiu atveju – prasta britų kultūros kopija. Be to, jie linkę manyti, jog kiekvienas ne britų tautybės žmogus trokšta juo tapti. Ir kokia daugybė mėgina! Užsienio verslininkai, žaibiškai prisitaikantys prie anglų tarties; turtingos įpėdinės iš užsienio, daug lėšų skiriančios labdaros tikslams bei socialiniams renginiams, kad tik jas pristatytų karališkosios šeimos nariams; užsienio mokslininkai, metęsi į Oksfordo ar Kembridžo akademines tradicijas. Deja! Britai įsitikinę, kad britu tik gimstama. Už visas jų pastangas pretendentai į britus už akių būna tik išjuokti.
Kultūros stereotipaiBritai vertina žmones pagal tai, kokios klasės šeimoje jie gimė, bet ne pagal nuopelnus.Britų politikai ir laikraščių publikacijos jau keletą dešimtmečių tvirtina, kad klasinė sistema atgyveno. Tačiau dauguma britų vis dar priskiria save – ir, bene svarbiausia, bet kurį kitą tautietį – darbininkų, vidutiniajai klasei arba aukštuomenei. Gausiausia – darbininkų klasė. Vidutinioji klasė – palyginti nedidelis buržuazijos sluoksnis, kuriam priklauso gerai uždirbantys, turintys aukštąjį išsilavinimą tipiški profesionalūs vadovai.Gimusiems darbininkų šeimoje atsiranda vis realesnių galimybių pakilti į vidutiniąją klasę. Tačiau asmeniui, gimusiam ne aristokratų šeimoje – dvarininkų su paveldimais turtais, tituluotųjų ir įpėdinių, gaunančių kvietimus į visus diduomenės kviestinius oficialius priėmimus – beveik neįmanoma tapti aukštuomenės nariu.Britams amžinai būdinga nieko nesakanti veido išraiška. Jie nesugeba reikšti nuoširdžių jausmų, nemėgsta pasikeitimų.Ne be reikalo britams klijuojama santūriųjų etiketė. Į viešai parodytas emocijas šnairuojama gana piktai, nebent patį šnairavimą laikytume viešai rodomomis emocijomis. Yra manančių, kad laiku atsikosėti – lygiai tas pats kaip viešai rodyti staigų įniršį. Tradicinis bruožas – laikytis vyriškai (stiff upper lip) tai yra sugebėjimas rodyti drąsą ir būdo tvirtumą, susidūrus su bėdomis ar nelaimėmis. Deja, tikrovėje šis bruožas reiškiasi tik tiesiogine žodžių prasme, o ne perkeltine (stiff upper lip – pažodžiui “kietai sučiaupta viršutinė lūpa”). Dėl šios priežasties užsieniečiams kartais sunku nuspėti tikrąsias brito mintis.Atsargiai su asmeninio pobūdžio klausimais, pabertais britams per greitai! Jie pasijunta nejaukiai, iš dalies dėl įgimto santūrumo. O galbūt ir todėl, kad į tokį, pavyzdžiui, iš pažiūros visai nekaltą klausimėlį “Kokią mokyklą tu lankei?” britai žiūrės kaip į invaziją, suprasdami, jog atsakymas (bent jau kitam britui) atskleis daug tiesos apie tėvų padėtį, išsiauklėjimą, išsilavinimą bei turtinę padėtį. Apskritai jie yra patikrintų ir išbandytų dalykų šalininkai, teikia pirmenybę įprastiems ir žinomiems reikalams, o ne pasiduoda impulsui ar inovacijoms. Kam “tobulinti” tai, kas ištisoms kartoms ar netgi per amžių amžius buvo tinkama ir priimtina? Britai išmoksta puikiai elgtis prie stalo, tačiau su žmonėmis bendrauti nemoka. Svečiams iš užsienio šalių, kurių ekonomika labai orientuota į aptarnavimo sferą, baisu darosi susidūrus su registratūros tarnautojais ar parduotuvių darbuotojais, kurie šnekučiuojasi tarpusavyje arba kalba telefonu su draugais, užuot puolę aptarnauti prieš juos stovintį klientą.Netgi jei pavyksta sulaukti dėmesio, su jumis elgsis šiurkščiai. Veiksmingiausias ginklas – paklausti, kuo būtent juos įžeidėte. Britai negali pakęsti apkaltintiems šiurkštumu. Paaiškinkite jiems, kad esate užsienietis ir jeigu pasielgėte nemandagiai, tai tik dėl neišmanymo ar atsitiktinumo. Dažniausiai su jumis ims padoriau elgtis.
Darbo aplinka
Istoriškai taip susiklostė, kad darbininkai įgydavo elementarų išsilavinimą, kurio turinyje svarbiausias akcentas skirtas šlovingiems istoriniams mūšiams, kurie vyko formuojantis Britų imperijai. Vėliau darbininkai galbūt paragaudavo dar šiek tiek techninio mokymo. Vaikai iš aukštuomenės mokslus tęsdavo universitetuose. Tiesa, net labiausiai privilegijuotieji į mokslą žiūrėjo ne kaip į savaime suprantamą vertybę, o kaip į priedermę, kurią kaip nors reikia įveikti, norint susikurti tam tikrą socialinę padėtį.Dėl šių priežasčių aukšto lygio universitetai Britanijoje akcentuoja klasikines, o ne praktines disciplinas. Nors mūsų dienomis naujos kartos komercinės specializacijos absolventui mokėjimas graikiškai ar lotyniškai skaityti tikriausiai yra visiškai nenaudingas dalykas, tačiau Oksfordo ar Kembridžo universiteto diplomas potencialiems darbdaviams rodo pretendentą esant gana protingą, iš kurio, papildomai apmokius, galima “iškepti” pradedantį bankininką.
Po Thatcher vyriausybės įvykdytų perversmų šalies viduje ir paaštrėjus konkurencinei kovai pasaulinėje rinkoje “pridygo” daugybė įvairių specializuotų mokymo įstaigų, daugiausia skirtų absolventams ir suteikiančių verslo administravimo magistro laipsnį. Savo jėgomis kelią į gyvenimą prasiskynę britai, kaip ir smulkiųjų dvarininkų vaikai, ima suprasti, kad einantiems į tarptautinį biznį, būtina išmokti tarptautinio biznio kalbos ir kultūros.Britai padaro tai, kas pridera. Paprastai savo energiją darbui jie naudoja noriai ir neblogai. Tačiau dirbdami nemėgsta atrodyti esą energingi ar pernelyg stropūs. Jiems tiesiog bjauri amerikiečių dalykiškumo, rentabilumo, veržlios reklamos, atkaklaus pelno siekimo manija (o patys jie neva mažiau pajamų išleidžia materialiam turtui). Puikiai atlikę darbą, dedasi, neva įvykdė jį lengvai, be jokių pastangų.Šitokia britų nuostata, kaip ir daugelis kitų dalykų, pamažu keičiasi, ypač finansiniuose sluoksniuose. Šioje sferoje energinga veikla, veržlumas, trokštamo rezultato siekimas -–varomosios jėgos, lemiančios sėkmę. Visa britų keistuoliška esmė čia ir glūdi: nenori pasirodyti per daug uoliai dirbą, bet kartu nenori atrodyti per daug besimėgaują gyvenimu.Klasinė sistema ryškiai jaučiama beveik visose įstaigose, kylančia tvarka nuo klerkų ir arbatos padavėjų iki tranų – prižiūrėtojų, ir toliau aukštyn – iki pačių bosų, galinčių sau leisti neskubiai užkandžiauti vidurdienį. Įstaigoje, kaip ir gatvėje, su kitais šnekama skirtingu tonu (priklausomai nuo pašnekovo užimamos padėties, savosios atžvilgiu) – globėjišku, pabrėžiančiu lygiavertiškumą ar pasitarnaujančiu. Darbininkų klasės atstovas (pavyzdžiui, barmenas ar kioskininkas, parduodantis bankininkui dienraštį) gali šnekėti linksmai ar draugiškai, tačiau niekada neleis sau būti familiarus.Britanijoje ypač akcentuojami amžiaus bei vyresnumo principai, svarbiausieji klasinės sistemos ramsčiai. Šio reiškinio šaknys siekia dar feodalizmo laikus. Pagal šią viduramžišką sistemą dirbančiojo ateitis (nesvarbu, ar tai būtų vargšas kaimo juodadarbis, ar išsilavinęs įpėdinis miestietis) priklausydavo nuo neginčijamo autoriteto, valdančiojo žemę ar verslą. Iš esmės pagarbos vyresnumui ir amžiui principas išsirutuliojo dar ir todėl, kad dauguma Britanijos verslo įmonių buvo įkurtos kaip šeimos biznis. Vaikai, kuriems buvo lemta paveldėti vadovo vairą, tačiau patys nenorėjo ar negalėjo likti ištikimi vyresnumo principui, būdavo išsiunčiami į Indiją, Australiją ar Ameriką.Tačiau Thatcher dėka imta labiau vertinti nuopelnus bei naudingumą, kas pamažu sumažino “geležinę” pagarbą senosios klasinės sistemos vyresnumo principui, ypač iš šiuolaikinių savo jėgomis gerovę pasiekusių verslininkų pusės.Britanijoje bosas yra bosas. Britai puikiausiai žino, apie ką šnekama. Žvilgtelkime į bet kurią Londono autobusų stotelę: žmonės savaime rikiuojasi į eilutę, netgi jei kai kuriems tenka stovėti lietuje. Panaši logika ir darbovietėje – egzistuoja neoficialiai susiklosčiusi hierarchija, kurią britai pripažįsta savaime (jei taip nėra, bent jau susikuria vaizduotėje). Mėgsta dirbti grupėmis, turi labai stiprų “žaidimo pagal taisykles” jausmą. Nors nuomonių skirtumai – pagirtinas dalykas, bendra nuomonė – svarbiausia. Vienodai puikiai jaučiasi, įsakinėdami “mažesniems” ir gaudami nurodymus “iš aukštesnių”. Vertina rafinuotą elgesį, aukštesnių pagal rangą patarimus, kurių, beje, visiškai nereikia. Daugumai jaunesnių darbuotojų labiau patinka jaustis partneriais, siekiančiais bendro tikslo, o ne mažais sraigteliais aiškiai suręstoje hierarchijos piramidėje.Kadangi britai taip mėgsta hierarchiją, sprendimai priimami “iš viršaus”. Dauguma stambių bendrovių turi tarybas, su kuriomis pirmininkas tariasi dėl bendros strategijos. Kai kuriose bendrovėse stiprus pirmininkas užvaldo dominuojančią poziciją vyriausiojo vykdomosios valdžios pareigūno atžvilgiu. Kitose valdingiausia figūra išlieka vykdomosios valdžios aukščiausias pareigūnas, kuris vadovauja ir kasdienei bendrovės veiklai ir ilgalaikei strategijai.Svarbiausi informacijos surinkimo būdai yra tarnybiniai raštai ir pasitarimai. Ja remiantis ir priiminėjami sprendimai. Tačiau bendrovių aukščiausiuose valdymo sluoksniuose ypač gaji nerašyta “senų gerų draugų” sistema – aukštuomenės luomo tarpusavio bendravimo ir paramos ryšiai. Jos šaknys driekiasi dar iš senosios klasinės sistemos laikų. Neretai daugiau svorio atitenka “senų gerų draugų” akies mirktelėjimui, raginimui ar ramiai ištartam žodžiui, bet ne išties protingam ir pagrįstam valdininkėlio tarnybiniam raštui.Perspektyviose bendrovėse gerokai dažniau organizuojami susitikimai – pasikeitimo informacija forumai, negu pasitarimai būsimiems projektams aptarti ar kritiškai apžvelgti buvusių projektų nesėkmes.Sprendimą priėmus, paprastai jis nebekeičiamas. Tik nedaugelis britų kompanijų turi lengvus kanalus jau priimtiems sprendimams užginčyti.Negalima tvirtinti, kad britų vidurinės grandies vadovai jau priskirtini prie “išnykstančios rūšies”, tačiau tokia grėsmė visai reali. Besivaikydamos racionalizavimo ir išlaidų mažinimo politikos, britų bendrovės vis kruopščiau tikrina, kokia vadovų įtaka darbo našumui. Dabar nebepakanka vien sugebėjimo šauniai perdavinėti sprendimo priėmėjų įsakymus juos vykdantiems žmonėms. Jeigu tokie vadovai neduoda jokio ryškesnio apčiuopiamo bendradarbiavimo indėlio – lauk juos! Pasirodo, tokių vidurinės grandies vadovų britų bendrovėse santykinai yra pilna, todėl per keletą ateinančių metų jų skaičius gerokai sumažės. Taigi reikia būti atlaidesniems britų vidurinės grandies vadovų nervingumui. Tiesą pasakius, jei tik įmanoma, vengti reikalų su jais, nebent suteiktumėte jiems galimybę pagerinti nepakeičiamojo įvaizdį bendrovės darbuotojų akyse. Įvaizdžio pagerinimas čia dažniausiai pasireikštų nauja paslaugų forma – programomis, leidžiančiomis sutaupyti firmai pinigų arba atveriančiomis naujus biznio horizontus.Moterys verslininkėsBritanija tebėra vyrų dominavimo šalis su savo “senų gerų draugų” sistema, valdančia vyriausybę, pramonę ir verslą. Kaip ir daugelyje šalių, čia ryškūs kartų skirtumai: jaunesni vyrai, skirtingai nei senesni, dažnai būna visai patenkinti dirbdami su moterimis. Ir ne todėl, kad aiškiai negerbtų ar nevertintų moterų sugebėjimų. Tiesiog todėl,kad daugelis tam tikro amžiaus ir tam tikros padėties verslo sferos britų visus, nesančius “vienu iš mūsų”, priima su tokiu pat abejingumu ir šiokiu tokiu nepasitikėjimu.
Tačiau ryškėja pasikeitimai. Britų moterims pamažu atsiveriant vis daugiau galimybių, vyrai išmoksta su tuo susitaikyti. Kartais netgi perima tradiciškai moteriškas priedermes – užsiima slauga ar šeštadienio rytais apskalbia šeimą.Dirbančios moterys turi teisę gauti daugiausia aštuoniolikos savaičių motinystės atostogų (jos ilgesnės nei Prancūzijoje, Vokietijoje ar JAV, bei trumpesnės nei Italijoje. Be atlyginimo, dauguma jų dar šeš