Viktomologija

VIKTIMOLOGIJOS

REFERATAS

Vadovas dėst. L. Grauslienė

Rietavas, 2004

ĮVADAS 3
1. VIKTIMOLOGIJOS MOKSLO IŠTAKOS IR RAIDA 4
2. VIKTIMOLOGOJOS MOKSLO SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ,

ŠIO MOKSLO DALYKAS 6
IŠVADOS 9
NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS 10

Įvadas

Vykdydama teisingumą, valstybė turi būti vienodai suinteresuota: tiek išaiškinti nusikaltimus ir teisingai nubausti nusikaltusius asmenis, tiek apginti nusikalstamos veiklos pažeistus nukentėjusiųjų asmenų teisėtus interesus. Deja, šių dienų praktika bei statistika rodo gana paradoksalią situaciją – nusikaltimo aukų teisės ir galimybės yra faktiškai menkesnės nei nusikaltimą padariusio asmens. Ši problema yra aktuali tuo, jog plintant nusikalstamumui, nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų skaičius nepaliaujamai didėja, todėl menko dėmesio skkyrimą, nusikaltimo aukoms, pateisinti negalima.

Todėl viktimologijos mokslo, palyginti naujo (susiformavusio tik šio amžiaus penktame dešimtmetyje), reikšmė visuomenės gyvenime yra labai didelė.

Atsižvelgiant į tai ir pasistengsime trumpai aptarti viktimologijos, kaip atskiro mokslo, sampratą ir susipažinti su šio mokslo esme. Tam, kad nuosekliai ir pakankamai išsamiai panagrinėtume viktimologijos sampratą, visų pirma, susipažinsime su viktimologijos mokslo ištakomis bei jos raida, pateiksime pagrindinius šio moksl raidos faktus, o po to pereisime konkrečiai prie viktimologijos mokslo sampratos bei jos dalyko.

1. VIKTIMOLOGIJOS MOKSLO IŠTAOS IR RAIDA

1941 m. pasirodė vookiečių kriminologo Hanso fon Hentingo darbas “Pastabos dėl interakcijos tarp nusikaltėlio ir aukos”, kurime jau pradėta kalbėti apie nusikaltimo auką. Hentingo nuomone, auka daugiau neturėtu būti analizuojama kaip pasyvus objektas. Jis teigė, kad reikia kalbėti ne tik apie nusikaltėlio, bet ir

r aukos teises.
Viktimologijos mokslo bei viktimologinių tyrimų prielaidoms formuotis didelę įtaką turėjo1948 m. pasirodžiusi žymaus kriminologo Hanso fon Hentingo monografija “Nusikaltėlis ir jo auka”. Tai paskatino daugelio kitų šalių kriminologus bei sociologus imtis panašaus pobūdžio viktimologinės krypties tyrimų. Tuo tarpu Lietuvos kriminologų darbuose viktimologinio pobūdžio problemos buvo nagrinėjamos nuo septintojo dešimtmečio pradžios.

Kriminologai tyrinėjo nusikaltėlius, jų asmenybę, santykius su nukentėjusiais, nusikaltimų priežastis ir sąlygas, o visa tai vienaip ar kitaip yra susiję ir su aukomis . Daugelyje autorių darbų buvo kalbama apie tokius klausimus, kaip aukos psihologiją ir jos tyrimo sociologiją, apie aukos vaidmenį nusikaltimų genezėje, apie nukentėjusiojo kaltės problemą, apie būtinumą tyrinėti aukos asmenybę ir elgesį.

Viktimologijos mokslo raidai labai didelę įtaka turėjo antrasis pasaulinis karas (1939 – 1945m.), nusinęšes dešimtys mlijonų žmonių gyyvybių. Karo ir pokario metais žmonės buvo masiškai persiakiojami rasiniu, religiniu arba politiniu požiūriu. Buvo didelis ginklų ir ugnies galingumo augimas, su juo ir žmonių aukų skaičiaus didėjimas. Visa tai davė dar didesnį impulsą vystytis mokslui apie aukas. Reikėjo kažko, kas apgintų nuo nusialtimų nukentėjusius žmones, atlygintų nusikaltimų padarytą žalą. Taigi, po karo kriminologinių tyrimų specialiųjų objektų sąraše “atsirado” ir nusikaltimo auka. Po karo vėlgi pasirodė nemažai viktimologijos tema įvairių literatūrinių bei mokslinių darbų. 1954 m. G. Elenbergeris bandė aiškinti santykius ta
arp nusikaltėlio ir aukos. Ir jau 1963 m. V. H. Nagelis ir B. Mendelsonas ginčijosi, ar viktimologija yra kriminologijos dalis, ar savarankiškas mokslas.

Labai svarbus viktimologijos mokslo raidai buvo 1963 m. Naujojoje Zelandijoje priimtas pirmasis pasaulyje įstatymas, reglamentuojantis žalos atlyginimą nusikaltimo aukoms. Šiek tiek vėliau tokį įstatymą priėmė ir Anglija, kai kurios Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV), kai kurios Kanados provincijos ir Australija. Buvo pradėti rengti tarptautiniai simpoziumai bei įvairios konferensijos viktimologijos mokslo tema. Pirmasis tarptautinis simpoziumas viktimologijos tema, buvo surengtas 1973 m. Jeruzalėje. Simpoziumo metu buvo diskutuojama dėl sąvokų “viktimologija”, “nusikaltimo auka”. Kalbama apie santykius tarp nusikaltėlio ir aukos.

1974 m. Tokijuje buvo išleistas mokslo darbų rinkinys “Nusikaltimas ir auka”. Pirmame tome buvo spausdinami darbai apie nukentėjusiojo kaltę, nužudymų aukas, lytinių nusikaltimų aukas. Antrame tome buvo aptariami atlikti viktimologiniai tyrimai ir numatytos kryptys, kuriomis viktimologiniai tyrimai Japonijoje bus atliekami ateityje.

Aštuntajame dešimtmetije buvo leidžiami vis platesni viktimologijos mokslo darbai. Štai 1974 m. pasirodė ir F. Drobkino bei E. Vjano redaguota “Viktimologija”. Čia buvo spausdinami staipsniai apie viktimologijos atsiradimą, santykius tarp nusikaltėlio ir aukos, auką ir jos aplinką, ir pan. Joje išspausdintas ir lietuvio viktimologo V. Nagelio darbas “Apie viktimologijos vietą kriminologijoje”.

1975 m. Emilijo Vjano surengė tarptautinį viktimologijos seminarą. 1976 m. Stiveno Šeiferio dėka Bostone buvo surengtas antrasis tarptautinis simpoziumas viktimologijos te
ema, kur buvo sprendžiama, ar reikalinga įtraukti auką į kovą su nusikalstamumu, ar galima nusikaltimų prevencija veikiant į auką.

Trečiasis tarptautinis simpoziumas viktimologijos tema buvo surengtas 1979 m. Miunsteryje. Jo metu buvo kalbama apie nukentėjusiųjų apklausos teorines ir metodologines problemas, taip pat apie viktimizaciją besivistančiose šalyse.

Buvo pradėtos stęigti ir tarptautinės institucijos bei organizacijos nusikaltimų aukų rėmimui bei jų teisių aopgynimui. 1979 m. Miunsteryje buvo įsteigta Pasaulinė viktimologijos tarnyba. Nuo šio laiko visi klauasimai, susiję su viktimologija jau buvo sprendžiami šioje taryboje. 1980 m. Vašingtone įvyko pasaulinis viktimologų suvažiavimas, kur susirinkusieji diskutavo dėl aukų, kurios patiria smurtą šeimoje, ir dėl bendravimo šeimoje, ir dėl bendravimo įpatumų su šio pobudžio nusikaltimo aukomis. Buvo bandoma atsakyti į klausimą. Ką daryti, kad smurto aukų pasaulyje mažėtu? 1982 m. Tokijuje suorganizuota ketvirtasis tarptautinis simpoziumas viktimologijos problemoms spręsti. Tais pačiais m. JAV buvo išleistas Federalinis įstatymas dėl teisinės nusikaltimo aukų ir liudytojų apsaugos.

Taigi galima teigti, jog viktimologija buvo susirūpinta tarptautiniu mastu ir 1983 m. Stasbure buvo priimta Europos konvensija “Dėl žalos atlyginimo nukentėjusiems nuo smurtinių nusikaltimų”, kurioje išdėstytos nuostatos, privalomos ją ratifikavusioms šalims :
●valstybės laiko būtina nagrinėti situaciją, kuomet nuo tyčinių smurtinių nusikaltimų nukentėję asmenys patyrė kūno sužalojimus ar kitokį sveikatos pakenkimą, taip pat jiems žuvus, liko išlaikytiniai;
●valtybė atlygina žalą, kai ji nėra visiškai at
tlyginta iš kitų šaltinių.
Taigi, viktimologija buvo pradėta teisiškai reglamentuoti. Apžvelgus viktimologijos mokslo ištakas bei tolesnį vystymasi, galime paanalizuoti, kaip pastaruoju metu yra suvokiamas viktimologijos mkslas ir kas sudaro šio mokslo tyrinėjimo dalyką.

2. VIKTIMOLOGIJOS MOKSLO SAMPRATŲ ĮVAIROVĖ, ŠIO MOKSLO DALYKAS

Šis žodis kilęs iš lotyniško žodžio “victima” kuris reiškia “auka”, ir graikų kalbos žodžio “logos”, – “mokslas”. Galime teigti, jog viktimologija – tai mokslas apie auką .

Šiuo metu auka suprantama kaip subjektas, patyrusį žalą, neteisybę, sunkų išmėginimą. Taigi kalbama ne tik apie teisės pažeidimų, nelaimingų atsitikimų bei įvairios neteisybės aukas, bet taip pat apie asmenis, nukentėjusius nuo vėžio, potvynių, marų, diskriminacijos. Nusikaltimo aukos yra subjektai (fiziniai ir jurudiniai asmenys, taip pat kiti subjektai), patiriantys žalą dėl neteisėto veikimo ar neveikimo . Tai patvirtina, jog viktimologija – socialinis mokslas.

Viktimologijos, kaip mokslo, tyrinėjimo sritį sudaro labai įvairūs ir skirtingos prigimties socialiniai reiškiniai, kadangi aukos patiria ne tik nusikalstamą elgesį ir jo pasekmes, bet taip pat emociškai ir dvasiškai kenčia arba patiria materialinę žalą ir tų aukų artimieji. Todėl aktualu išskirti viktimologijos sampratą plačiąja ir siaurąja prasme. Viktimologija plačiąja prasme – tai mokslas apie įvairių socialinių procesų aukas. Kalbant apie viktimologiją plačiąja prasme, reikia pastebėti, jog ji tirinėja visas tris sudedamąsias trikampio “auka – skriaudėjas – visuomenė” dalis, bei jų tarpusavio sąveiką, tapimo auka priežastys, slypinčias visuose trijuose komponentuose ir jų sąveikoje. Viktimologijos mokslo plačiąja prasme dalyką sudaro:
• socialinių viktimizacijos procesų ir procesų padarinių tyrimai;
• socialinių procesų aukos samprata ir aukų rūšys;
• socialinės žalos samprata bei kompensavimas ir jų rūšys (būdai);
• skriaudėjo (pažeidėjo) ir jo aukos konflikto sprendimas (atkuriamasis teisingumas);
• insitucijų, padedančių spręsti skriaudėjo (pažeidėjo) ir aukos konfliktą, veikla;
• institucijų, teikiančių pagalbą aukoms, veikla;
• socialinių procesų aukų padėties teisinis reguliavimas (aukų teisės);
• įvairių institucijų veiklos teisiniai pagalbos aukoms pagrindai;
• žmogaus teisių apsauga ir gynimas (viktimologinis aspektas);
• nusikaltimų aukų teisės (ir pareigos), realizuojamos baudžiamajame ir civiliniame procese;
• viktimologinė prevencija;
• socialinė viktimologinė politika;
• viktimologijos mokslo atsiradimas ir jo raida.
Taigi viktimologijos mokslo plačiąja prasme apima labai daug problemų. Daugelis Vakarų, Centrinės ir Šiaurės Europos bei JAV mokslininkų yra tos nuomonės, kad viktimologijos mokslo definicija apima visus nurodytus dalykus, o pats viktimologijos mokslas yra kompleksinė socialinė disciplina.
Tačiau kai kurie minėtų šalių mokslininkai, taip pat ir dauguma Rusijos ir kitų NVS šalių mokslininkų, viktimologijos mokslo sąvoką supranta ir vartoja siaurąja prasme. Viktimologijos mokslo siurąja prasme sudarytu;
• mokslinis nusikaltimų aukų trimas;
• socialinių procesų, darančių žmogų nusikaltimo auka, tyrimas (viktimizacijos procsų tyrimas);
• tų procesų ir nusikalstamumo apskritai socialinių padarinių lydimas;
• nusikaltimo auka baudžiamojo teisingumo sistemoje;
• nusikaltimo auka socialinio teisingumo sistemoje.
Vadinasi, galima teigti, jog viktimologijos mokslas siaurąja prasme – mokslas apie nusikaltimų aukas. Be to, kai kurie Lietuvos viktimologai, viktimologiją suvokia tik kaip mokslą apie nukentėjusiuosius baudžiamąja teisine šio žodžio prasme.

Kaip matome, viktimologijos mokslas turi savo tyrinėjimo dalyką, tačiau kalbant apie šio mokslo tyrinėjimo metodus, reikia pasakyti tai, jog metodų viktimologijos mokslas neturi. Jis remiasi kitų socialinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, metodologija ir pan.

Viktimologijos mokslo samprata tiek plačiąja, tiek siaurąja prasme gyvuoja nuo šio mokslo atsiradimo pradžios. Diskusijos apie viktimologijos mokslo ribas apibrėžia plačiąja prasme. Aš taip pat pritariu šiai nuomonei ir manau, jog Lietuvai pastaruoju metu yra ypač aktualūs tokie viktimologijos mokslo dalykui priklausantys klausimai, kaip nusikaltimų aukų teisinė padėtis, dėmesingumas nusikaltimo aukai bei viktimologinė prevencija. Todėl pabandysiu paanalizuoti minėtus klausimus.

Nusikaltimų aukų teisinę padėtį Lietuvoje iš esmės charakterizuoja baudžiamasis procesas. Jeigu palyginsime nukentėjusiojo ir kaltinamojo teises, pastebėsime, kad faktinė nukentėjusiojo padėtis baudžiamajame procese neretai yra prastesnė nei kaltinamojo. Taikant įstatymo nuostatas praktikoje, reikia pripažinti, kad nukentėjusysis, tiriant baudžiamasias bylas bei nagrinėjant jas teisme, yra silpnai ginamas. Pavyzdžiui: jei kaltinamasis neturi lėšų apmokėti už advokato pagalbą, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatya tvarka, jis turi teise visiškai ar iš dalies būti atleistas nuo teisinės pagalbos apmokėjimo (BPK 561 str.). Praktikoje net nereikalaujama iš kaltininko pateikti duomenų apie sunkią turtinę padėtį. Tuo tarpu nukentėjusiam teisinė pagalba iš viso įstatymuose nėra numatyta ir kaip ginti savo interesus, rūpinasi pats nukentėjusysis ir tik savo lėšomis.

Svarbu paminėti taip pat tai, jog kai kurios BPK normos nepagrįstai siaurina nukentėjusiųjų, kaip savarankiškos procesinės šalies, teises parengtinio tyrimo metu ir apsunkina jo interesų gynybą. Galima teigti, kad viso parengtinio tyrimo metu, nukentėjusysis yra mažai informuojamas apie tyrimo eigą. BPK 60 str. numato, jog nukentėjusysis privalo duoti parodymus, taip pat atsako už jų atsisakymą arba vengimą duoti parodymus, atsako už žinomai melagingų parodymų davimą pagal BK 293 str. Tuo tarpu kaltinamasis neturi tokios pareigos ir už melagingą parodymų davimą neatsako.

Plintant nusikalstamumui, žalos atlyginimo problema darosi visuotina. Vienas iš specialių įstatymų, skirtų ginti vadinamų teisingumo aukų teisėms, yra 1997 11 04 d. priimtas “Žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo” įstatymas. Minėtas Įstatymas daugeliu atvejų atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvensijos 7 protokolo reikalavimus. Kaip jau minėta, BPK 60 str. apibudinantis nukentėjusiojo sąvoką nustato, jog nukentėjusysis patiria ne vien materialinę, bet ir moralinę žalą. Nors apie nukentėjusiųjų neturtinės žalos atlyginimą galiojančiuose įstatymuose ilgą laiką išvis nieko nebuvo kalbama. Pirmą kartą tokios žalos atlyginimo galimybė buvo numatyta 1990 02 09 d.

IŠVADOS

Apibendrinant darbe pateiktą medžiagą pateiksime šias išvadas:
o Viktimologija – tai kriminologijos mokslo dalis, nagrinėjanti nusikaltimų aukas.
o Nusikaltimo auka – tai asmuo, kuriam individuoliai ar kolektyviai, pažeidžiant galiojančius valstybių – narių nacionalinius baudžiamuosius įstatymus, tame tarpe ir draudžiančius nusikalstamą piknaudžiavima valdžia, veikimu ar neveikimu buvo padaryti nuostoliai, apimantys kūno sužalojimus arba moraline žalą, emocinius pergyvenimus, maerialinę žalą arba esminį pagrindinį žmogaus teisių pažeidimą.
o Viktimologijos mokslas buvo nagrinėjamas bei plėtojamas ne tik grožinėje literatūroje, ne tik nacionaliniu lygiu, ne tik teisiškai bandant reglamentuoti nusikaltimų aukų teisinį statusą, bet taip pat ir tarptautiniu, priimant įvairaus pobudžio konvensijas ir simpoziumus.
o Apžvelgta viktimologijos mokslo raida, viktimologiniai tyrimai Lietuvoje ir pasaulyje, rodo, kap dažnai asmenys tampa nusikaltimų aukomis. Taigi, didelį vaidmenį visuomenėje taip pat vaidina ir viktimologinė prevensija.

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius, 1996.
2. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas. Vilnius, 1997.
3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. Vilnius, 1996.
4. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvensija. Žmogaus teisės ir laisvės Vilnius, 1995.
5. European Convention on the Compensation of Victims of Violent crimes. European Treaty Series Nr. 116. Strasburg/1983.
6. Kriminologija. – Vilnius, 1994.
7. G. Babachinaitė. Nusikalstamumo prevensijos orrganizavimo viktimologiniai aspektai., V., 2000, p. 6-12.
8. Nusikaltimų aukų socialinė situacija ir teisinė apsauga Lietuvoje. – Vilnius: NPLC, 1999.; p

9-20
9. V.E.Kvašis. Osnovi viktimologiji. Probliemy zaščiti prav potierpievšich ot priestūplienij., Maskva., 1999; 8-23 p.

Leave a Comment