Su vyru esame susituokę 6 metus, turime 2 vaikus. Vyras nuolat skundžiasi sekso trūkumu. Jis niršta, kai išgeria, nuolat priekaištauja, kad man reikia kreiptis į daktarą, kad aš frigidiška, sako, kad jis eis ieškoti kitų moterų ir panašiai.
Man 23 metai, turiu draugą, jam bus 26. Draugaujame jau 2 su puse metų, viskas gerai, mylime vienas kitą, santykiai tikrai gražūs. Mano vaikinas turi gan nemažą ūkį Lietuvoje, namą, aišku ir paskolą, turi gerą darbą.
Esu žmogus, gyvenantis dėl kitų. Nesu laiminga su dabartiniu draugu, tačiau nesugebu jo palikti. Sūnus prie jo prisirišęs, o draugo pasakymai, kad „be manęs jam ne gyvenimas“, stabdo.
Turbūt nė vienai moteriai nėra lengva susitaikyti su mintimi, kad artimieji nemėgsta jos išrinktojo. Kartais tai gali netgi pakenkti santykiams. Jei ir jūs patekote į panašią situaciją ir nė neįsivaizduojate, ką daryti, pirmiausia nusiraminkite.
Turiu problemą, kuri man neduoda ramybės. Su vaikinu draugaujame pusę metų, abu vienas kitą mylime. Aš noriu gyventi su juo, jis sakė, kad taip pat to nori, tačiau nerodo jokios iniciatyvos…
Prieš pusmetį užmezgiau romaną su senu draugu. Kadangi buvau ištekėjusi, nusprendžiau skirtis su buvusiu vyru, nes su juo nebuvau laiminga.
Su žmona kartu esame jau 8 metai, pažįstami kokius 10. Ilgai gyvenom kartu, prieš 2,5 metų susituokėm. Pykčių didelių lyg ir nebuvo, smurto taip pat.
Su draugu esame kartu jau beveik 3 metai, gyvename kartu. Galėčiau jį pavadinti sekso maniaku, nepasakyčiau, kad ir pati esu pėsčia.
Draugavau su vaikinu trejus metus. Kartu niekada negyvenome. Tai buvo pirmasis vaikinas, su kuriuo mane siejo abipusiai jausmai, bet ir vienintelis su kuriuo buvome tokie skirtingi.
Santuoka iš meilės… Ar Jums tai vis dar skamba kaip utopija? O galbūt jūs jau ištekėjote už vyro, kurį be proto mylite, tačiau bent artimiausius penkerius metus nenorite turėti vaikų ir jums tai atrodo visiškai priimtina.