Psichologo komentaras: „Žmona iškeitė mane į kitą kaip sulūžusį daiktą“

Man 33, jai 31. Su žmona kartu esame jau 8 metai, pažįstami kokius 10. Ilgai gyvenom kartu, prieš 2,5 metų susituokėm. Pykčių didelių lyg ir nebuvo, smurto taip pat. Buvo bendri planai, bendri tikslai, bendri pomėgiai, didesni pirkiniai planuojami kartu. Gal kažkiek nusileisdavau jos norams, bet rasdavom kompromisus.

Prieš 1,5 metų planavom kūdikį. Deja atmosfera jos darbovietėje pasikeitė. Daug nervinosi, atsirado daug streso, buvo už daug ką atsakinga, daug dirbo, pradėjo gerti raminamuosius vaistus. Pradėjome saugotis, nes galvojome, kaip reikėtų tokioje vietoje dirbti pastojus. Ji pradėjo ieškoti kiito darbo. Kažko patinkančio nerado. Pradėjom šnekėti apie išvažiavimą į užsienį užsidirbti ir susitvarkyti buitį, galbūt pradėti savo verslą Lietuvoje.

Na, ji išėjo iš darbo, kartu praleidom mano atostogas. Pakeliavom, sėdėdavom vakarais ir šnekėdavom apie bendrą ateitį, planus. Galiausiai gavom pasiūlymą išvykti dirbti į kitą šalį. Ji susiruošė per savaitę, o man dar teko pasilikti čia kelias savaites. Tvarkiau dokumentus, ruošiau daiktus, kurių reikės, ir t.t. Po tų kelių savaičių išvažiavau ir aš.

Nuvykus ten iš pradžių buvo lyg ir viskas gerai. Tačiau po keelių dienų pastebėjau jos nenorą būti kartu, nenorą rūpintis mudviejų buitimi. Į siūlymus kažkur kartu nueiti, kažką naujo pamatyti, atsakydavo, kad nenori. Galvojau, kad gal po darbo yra pavargus. Vieno bendro vakarėlio metu, su manimi bendravo šaltai, ko niekada prieš tai ne

ebuvo. Kitą rytą pradėjau klausinėti, kas yra, kodėl tu taip elgiesi. Atsakė, kad atšalo jausmai, nežino, kas yra, kad nebereikia manęs ir išėjo iš kambario. Bandžiau šnekėtis, o į visus klausimus gaudavau atsakymą „nežinau“.

Sutarėm, kad pabūsim truputį atskirai. Susidėjau savo daiktus ir persikėliau gyventi į kitą vietą. Kitą dieną susitikom, pradėjom šnekėtis. Ji įvardijo kelias problemas – susipykę nekalbėdavom po kelias savaites (nors nesišnekėdavom vos porą dienų), kad jos nepalaikiau, kai buvo sunku darbe (nors tikrai žinau, kad kartu sprendėm dėl jos išėjimo iš darbo, kartu keikdavom tą jos darbą), kad nepagirdavau už tai, kad gamina maistą (nors ir darydavom kartu ir niekada nepamiršdavau pasakyti „ačiū, buvo skanu“). Vėliau dar draugei sakė, kad pavargo, kai visi klausinėja kada bus vaikų (nors tą klausimą irrgi sprendėm kartu). Siūliau kartu eiti pas psichologą, sake, pagalvos.

Kelias dienas taip ir gyvenom, susitikdavom darbe ir po darbo kartu valgydavom. Tada ji pasakė: „Aš apsisprendžiau, skiriamės“. Pasaulis išslydo iš po kojų. Bandžiau toliau šnekėtis, aiškintis kas, kaip ir kodėl? Beveik į visus klausimus sulaukiau to pačio atsakymo „nežinau“. Sutarėm, kad negalim dirbti kartu, nes vienas kitą matyti bus sunku. Nusprendžiau grįžti namo. Klausiau, ar yra kitas žmogus, sake, kad ne. Sutarėm, kad bendrausim, šnekėsim, bandysim kažką dėl mūsų daryti.

Grįžęs sulaukiau ti

ik kelių beprasmių žinučių, į skambučius neatsiliepdavo. Nei su tėvais, nei su draugais ta tema nebendravo. Visiems atsakymas buvo „nežinau“. Buvau pas šeimos psichologą. Šnekėjausi apie tokį elgesį. Gavau atsakymą, kad įsimylėjo. Negalėjau patikėti, juk klausiau jos apie tai, pasitikėjau. Po kelių dienų sulaukiau jos skambučio. „Yra trečias, mes mylim vienas kitą ir t.t.“. Klausiau, ar ji pažįsta tą žmogų. Jei aš toks blogas, tai kas bus, jei ir jame kas nors bus negerai? Atsakė, kad viskas bus gerai, nes mes mylim vienas kitą. Klausiau, o tai kaip ji įsivaizduoja skyrybas. Ji atsakė: „Na, grįšiu į Lietuvą ir išsiskirsim“. Daugiau su manimi nebendravo.

Iš kitur sužinojau, kad apsigyveno su juo tik man išvykus, kad dabar pas juos tie patys bendri planai, kokie buvo su manimi, kad su juo bendrauja lygiai taip pat, kaip bendravo su manimi. Tiesiog pakeitė mane į kitą žmogų ir gyvena toliau tą patį naują gyvenimą lyg niekur nieko. Tas žmogus namuose irgi turi šeimą, vaikus.

Nesuprantu, kaip galima per 2 savaites sunaikinti tai, kas buvo kurta per tuos metus. Nebesvarbu nei bendri draugai, nei mūsų gyvūnas, kurį ji labai mylėjo. Kaip galima nuspręsti per 5 dienas, kad nori išsiskirti su žmogumi, su kuriuo praleidai 8 metus ir po to su juo net normaliai nepašnekėti. Ka

aip galima vieną žmogų imti ir išmesti iš savo gyvenimo, o kitą įdėti į tą pačią vietą per tokį trumpą laiką? Jai sako: „Palauk, pagalvok, ką tu darai“, o ji atsako: „Jūs visi man meluojat ir nenorit, kad būčiau laiminga“.

Tikrai žinau, kad manęs laukė, kad mylėjo. Bendraudavom tas kelias savaites kas vakara. Šalia buvę tuo metu žmonės pasakojo, kaip ji skaičiavo dienas, kada aš atvažiuosiu, ir kaip džiaugėsi kai sužinojo, kada tiksliai susitiksim, išgyveno, kad viskas pavyktų, kad nepamirščiau ko nors, o dabar elgiasi taip, lyg manęs nebebūtų.

Nebeįsivaizduoju, ko tikėtis iš to žmogaus. Ką man daryti? Laukt ir tikėtis, kad kažkas pasikeis, kad ta „meilė“ praeis? Ruoštis skyryboms? Bandau galvoti, ar galėčiau jai atleisti. Juk ne tokį žmogų pažinojau. Buvo ir atsakinga, ir pagarbi, ir sąžininga, visada sakydavo, kad šeima labai svarbu, smerkdavo tokius dalykus kaip „ėjimas į kairę“, o dabar pakeitė mane kaip sulūžusį daiktą kitu ir viskas.

Atsako psichoterapeutė Birutė Didžiokaitė

Suprantama, kad jaučiatės labai pasimetęs dėl to, kas įvyko, t.y. kai taip netikėtai žmona pareiškė norinti skirtis. Nesuprantate, kodėl ji taip staiga pasikeitė. Jūsų akimis viskas buvo gerai jūsų santykiuose. Gali būti, kad kažko nepastebėjote gyvendamas kartu. Iš jūsų laiško jaučiama, kad stengiatės sumažinti žmonos išsakytas priežastis. Visi mes skirtingi ir į

tuos pačius dalykus galime reaguoti skirtigai. Kas vienam atrodo tik dvi dienos, kitam gali prailgti kaip dvi savaitės. Nežinote, kiek laiko žmona brandino šią idėją apie skyrybas. Gal tai nėra tik kelių savaičių reikalas ir dabartinė situacija tik atskleidžia, kas po truputį brendo ilgesnį laiką.

Gali būti, kad žmona įsivaizduoja verčianti naują puslapį gyvenime ir pradedanti naują . Gali būti, kad ji viskuo kaltina jus ir mano, kad pakeitusi partnerį taps laimingesnė. Tokiu būdu ji nepakankamai įvertina savo indėlį santykiuose ir rizikuoja tuo, kad senos problemos vėl pasireikš tik jau su kitu žmogumi.

Klausiate, ką daryti. Manyčiau, pirmiausia jums teks apsiprasti su tuo, kas įvyko. Patarčiau gerai permąstyti ir rasti atsakymus, kodėl sugriuvo jūsų šeima. Tai neatsitinka iš niekur. Jūs gyvenote kartu aštuonerius metus . Jeigu jums pačiam susigaudyti sunku, gal padėtų pokalbis su psichoterapeutu ir galimybė iš šono pamatyti savo santykius ir kas juose buvo ne taip.

Linkiu daugiau aiškumo Naujais Metais!

Leave a Comment