Psichologo komentaras „Likau be savigarbos, be išdidumo ir beveik be proto… “

Draugavau su vaikinu trejus metus. Jam dabar yra 26, o man 20 metų. Kartu niekada negyvenome. Tai buvo pirmasis vaikinas, su kuriuo mane siejo abipusiai jausmai, bet ir vienintelis su kuriuo buvome tokie skirtingi. Jis buvo iš geros šeimos (jo tėvai daktarai), pats siekiantis kažko gyvenime (šiuo metu studijuoja doktorantūroje).

Na, o aš.. Aš iki 13 metų gyvenau su močiute, o mama gyveno su patėviu ir su jų bendrais vaikais. Aš buvau kaip ir nereikalinga jiems, mama turėjo ne vieną vyrą, kurie jai buvo svvarbesni nei vaikai. Vaikų ji turejo 7, bet visi, iskaitant ir mane, nuo 15 metų gyvenome vaikų namuose.

Vaikiną buvau supažindinus su visa savo šeima ir svarbiais man žmonėmis, o jis manęs ne, pažinojau tik jo brolį. Net jo tėvai manęs nepažinodami manęs labai nemėgo. Mes išsiskyrėm po 3 metų draugystės. Jis sakė, kad nemato bendros ateities su manimi, nes jis daug pasiekęs, o aš vos baigusi 12 klasių.

Norėjau išvažiuoti kažkur iš Lietuvos su juo, kad galėtumėm pradėti naują gyvenimą be jo tėvų, bet jis viis sakydavo, kad tai padarysime kada nors. Dabar man labai sunku. Mes vis dar susitinkame, kartais pasimylim. Jaučiu, kad jis iš manęs tyčiojasi ir elgiasi kaip nori, bet vis tiek negaliu nutraukti bendravimo, kuris mane tik skaudina.. Jaučiuosi kaip narkomanė, no

orinti nustoti vartoti narkotikus, bet vis grįžtanti prie to paties. Man labai sunku.

Kartais atrodo, kad nebesvarbu, kas man nutiks, atrodo, kad gyvenimas prarado prasmę. Jaučiuosi tokia viena, neturiu nei draugų, nei šeimos. Turėjau tik jį (bent jau aš taip maniau).

Kelis kartus buvau pati nusprendusi viską su juo baigti, bet tada jis imdavosi iniciatyvos, net buvo atvažiavęs pas mane ir verkramas praše, kad nepalikciau jo, sakė, kad pasikeis, bet.. Ką man daryti? Kaip pradėti kažko siekti gyvenime dėl savęs, o ne dėl to, kad vis dar tikiuosi, kad jei įstočiau į universitetą, jis grįžtų pas mane. Kaip nutraukti bendravimą su juo, kuris mane tik žemina? Likau be savigarbos, be išdidumo ir beveik be proto.

Atsako psichoterapeutė Birutė Didžiokaitė

Labai sunkiu laiku parašėte savo laišką. Geerai , kad ieškote pagalbos. Nelengva vienai įveikti išsiskyrimo su mylimu žmogumi kančias. Nereikia turėti daug draugų, kad sulauktum pagalbos, kai sunku. Apsižvalgykite aplinkui, gal rasite petį, į kurį galėtumėte atsiremti. Jei ne, patarčiau kreiptis į psichologinės pagalbos tarnybas.

Atminkite, kad kiekviena pabaiga reiškia kažko naujo pradžią. Pati suprantate, kaip jums svarbu išmokti stengtis dėl savęs pačios. Niekada nevėlu pradėti mokytis.

3 thoughts on “Psichologo komentaras „Likau be savigarbos, be išdidumo ir beveik be proto… “”

  1. Panasioje situacijoje buvau atsidurus ir as. Taciau nusprendziau, kad mano savigarba daug svarbesne. Todel nusprendziau, kad as PADARYSIU, as PASIEKSIU, ir tada nusijuoksiu tiesiai i veida. Laukti liko nebedaug 🙂 Dabar as esu baigus du bakalaurus, studijuoju magistraturoje, turiu gera darba. O jis manes dar nepamirso, paskambina, bet as nekeliu ragelio. Paraso, bet as neatsakau.

    Reply
  2. 16 metų nedrisau išsiskirti ir kenčiau girtuoklystes vyro, dėl vaiko, sunus norėjo abiejų, dukra atsirado nuo prievartos. Žinau , kad nebeturiu savigarbos, bet ir išeities nedaug varijantų. Vyras kas vakarą geria baltą , o per išeigines ištisai paros geria, dirba pamaininį darbą.Retai būna negėręs. Mane visada žemina ištisai, sako , kad esu bjauri, durna, prasigėrusi, nors dėl sveikatos net porą taurių negaliu išgerti, prie vaikų niekina, prie svečių grubiai liepia užsičiaupti ir t.t. .Jis niekad man nedavė pinigų, bet kaip sirgau ir nedavė net ant vaistų, supratau kokia aš viena esu, tėvai mirę abu Jis sūnų paperka brangiom dovanom jam 16, o dukra sako mama jai labiausiai brangi ne dovanos ir labai mane užjaučia kai mato pažeminimus, nors jai tik 8 metai. Darbe išnaudojo, ten kur turėjo vyrai dirbti dirba moterys, stuburas man parėjo nuo sunkumų , dabar ir lengvesnį darbą su skausmais darau, darbe pasakė kad ir net nedirbau sunkių darbų pas juos, kad jie sudegtų niekšai. Dabar bedarbė esu. Turiu tik į ūkinį pastatą kaime išeiti, ten nekurenama. Ten kur benamius laiko tik laikinai duoda nakvynę, poto kur, pasikarti turbūt,jei ir gaučiau darbe 1000 lt. į rankas, tai tiek reiktų už nuomą ir paslaugas o valgyt? Mergaitė pergyvendama , kad neišsiskirtume , susirgo, ji myli abu . Kuo toliau nuėjau tuo didesnė bėda.Tuo daugiau ašarų.Išeitį matau tik mirty net ir vaikam, nepaliksiu jų kankintis.
    Noriu pasakyt ,jei turit nos menkiausių abejonių , skirkitės, kol dar turit kur išeiti, nelaukit kol gyvenimas virs pragaru.Žmogų nebandyk pakeist, net jei to ir pats norėtų, tai melas, ir dar gyvenk , elkis dėl savęs,būk egoistė,kitaip būsi nelaiminga, tavo aukų nieks neskaičiuos, žiūrėk ne ką tu myli, o kas tave labiau myli, tada būsi laiminga.

    Reply
  3. Sveiki, gyvenu su vyru 6 metus, prieš tai bendravome vos pora mėnesių, kai aš pastojau, nežinodama kad laukiuosi jį palikau, o kai sužinojau, bijojau likti viena ir spaudžiama tėvų apsigyvenau drauge su juo, niekad jam nieko nežadėjau, nesakiau kad jį myliu, mūsų santykiai buvo šalti ir dalykiški.. visą laiką apimetinėjom ir vaidinom šeimą.. bet šeimos iš tiesų nebuvo.. jau tris metus nebeturime jokių intymių santykių,jis prie manęs nei nesiliečia… dabar nusprendžiau, kad jau gana ir pasakiau jam, kad noriu skirtsi, tačiau bijau likti viena, tėvai manęs nepalaiko, bijau, kad nesugebėsiu pasirūpinti vaiku viena,kad palūšiu.. šiuo metu geriu relanium, man labai skauda viduje dėl to, kad taip ilgai gyvenau ne taip kaip norėjau, kad visiems melavau, jog mes šeima, kad vaidinau šeimą.. jis stengėsi, kad man materialiai būtų gerai, tačiau mano širdis ir kūnas kiekvieną vakarą plyšdavo iš skausmo… bijau jį palikti, nes jis reiškia materialinę gerovę ir saugumą, liksiu viena – nežinau kaip gyvensiu.. bijau, bet apsimetinėti daugiau negaliu, jis man tik draugas.. apie intymumą su juo negaliu net galvoti… o aš noriu meilės… ką man daryti?

    Reply

Leave a Comment