Draugavau su vaikinu trejus metus. Jam dabar yra 26, o man 20 metų. Kartu niekada negyvenome. Tai buvo pirmasis vaikinas, su kuriuo mane siejo abipusiai jausmai, bet ir vienintelis su kuriuo buvome tokie skirtingi. Jis buvo iš geros šeimos (jo tėvai daktarai), pats siekiantis kažko gyvenime (šiuo metu studijuoja doktorantūroje).
Na, o aš…. Aš iki 13 metų gyvenau su močiute, o mama gyveno su patėviu ir su jų bendrais vaikais. Aš buvau kaip ir nereikalinga jiems, mama turėjo ne vieną vyrą, kurie jai buvo svarbesni nei vaikai. Vaikų ji turejo 7, bet visi, iskaitant ir mane, nuo 15 metų gyvenome vaikų namuose.
Vaikiną buvau supažindinus su visa savo šeima ir svarbiais man žmonėmis, o jis manęs ne, pažinojau tik jo brolį. Net jo tėvai manęs nepažinodami manęs labai nemėgo. Mes išsiskyrėm po 3 metų draugystės. Jis sakė, kad nemato bendros ateities su manimi, nes jis daug pasiekęs, o aš vos baigusi 12 klasių…
Norėjau išvažiuoti kažkur iš Lietuvos su juo, kad galėtumėm pradėti naują gyvenimą be jo tėvų, bet jis vis sakydavo, kad tai padarysime kada nors… Dabar man labai sunku… Mes vis dar susitinkame, kartais pasimylim. Jaučiu, kad jis iš manęs tyčiojasi ir elgiasi kaip nori, bet vis tiek negaliu nutraukti bendravimo, kuris mane tik skaudina…. Jaučiuosi kaip narkomanė, norinti nustoti vartoti narkotikus, bet vis grįžtanti prie to paties… Man labai sunku…
Kartais atrodo, kad nebesvarbu, kas man nutiks, atrodo, kad gyvenimas prarado prasmę… Jaučiuosi tokia viena, neturiu nei draugų, nei šeimos… Turėjau tik jį (bent jau aš taip maniau)…
Kelis kartus buvau pati nusprendusi viską su juo baigti, bet tada jis imdavosi iniciatyvos, net buvo atvažiavęs pas mane ir verkramas praše, kad nepalikciau jo, sakė, kad pasikeis, bet…. Ką man daryti? Kaip pradėti kažko siekti gyvenime dėl savęs, o ne dėl to, kad vis dar tikiuosi, kad jei įstočiau į universitetą, jis grįžtų pas mane… Kaip nutraukti bendravimą su juo, kuris mane tik žemina? Likau be savigarbos, be išdidumo ir beveik be proto…
Atsako psichoterapeutė Birutė Didžiokaitė
Labai sunkiu laiku parašėte savo laišką. Gerai , kad ieškote pagalbos. Nelengva vienai įveikti išsiskyrimo su mylimu žmogumi kančias. Nereikia turėti daug draugų, kad sulauktum pagalbos, kai sunku. Apsižvalgykite aplinkui, gal rasite petį, į kurį galėtumėte atsiremti. Jei ne, patarčiau kreiptis į psichologinės pagalbos tarnybas.
Atminkite, kad kiekviena pabaiga reiškia kažko naujo pradžią. Pati suprantate, kaip jums svarbu išmokti stengtis dėl savęs pačios. Niekada nevėlu pradėti mokytis.
Comments are closed.