Nacionalizmo samprata

TURINYS

Įvadas ..............................3 – 5
1. Nacionalizmo samprata. ..............................6
1.1. Tautiečiais ne gimstama, o tampam. ............................6 – 7
1.2. Vienijimosi priežastys. ..............................7 – 8
1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė. ..............................8 – 9
1.4. Kur pradžia? ..............................10 – 11
1.5. Politinė faktų falsifikacija. ..............................11 – 13
1.6. Kas pavojinga? ..............................13 – 15
1.7. Jokių nuolaidų. ..............................15 – 16
1.8. Nacionalizmo perspektyvos. ..............................16 – 17
2. Kur mūsų vieta? ..............................18 – 19
Išvados. ..............................20
Siūlymai. ..............................21
Literatūros sąrašas. ..............................22

NACIONALIZMO SAMPRATA

Įvadas

Pasirenkant kursiniui darbui temą susidūriau su problema. Buvo ganėtinai daug įdomių, problematiškų temų, kurios kėlė susidomėjimą ir viliojo pažinti slypinčių problemų ersmę po pačiu pavadinimu. Kuomet apsvarsčiau pateiktas galimybes ir kylančias mintis ką norėčiau giliau išsiaiškinti pasirinkau temą kursiniui darbui „Nacionalizmo samprata“.

Šį pasirinkimą lėmė nemažai veiksnių ir priežasčių, kuurių keletą aktualiausių norėčiau paminėti:
1) Pirmoji priežastis būtu ta, kad pats asmeniškai tarnauju D.L.e. J.Radvilos Mokomajame pulke, kuris įsikūręs Jonavos raj. Ruklos miestelyje. Vietovė daugeliui yra žinoma, kadangi po sovietinės kariuomenės pasitraukimo nemaža buvusių sovietinių kariškių šeimų atsisakydami išvykti pasiliko gyventi Lietuvoje. Taip pat kaip žinoma čia yra įsikūręs pabėgėlių priėmimo centras. Taigi gyventojų populecija pagal savo tautinę etninę kilmę šioje vietovėje yra ganėtinai marga ir nacionalistinių jausmų problema žiūrint nuo šio laikotarpio po kelerių ar kelesdešimties metų gali tapti labai akktuali.
2) Antroji priežastis kaip žine Lietuva dar ne taip senai atsikračiusi sovietinio jungo buvo pripažinta visame pasaulyje kaip lygeteisė valstybė. To pasėkoje mūsų siekiai ir troškimai neapsiribojo ir pernai Lietuva tapo lygeteise Europos sąjungos nare. Ką tai galėtu reikšti mums ir ka

aip tai susiję su tema. Po kelerių metų Lietuvos piliečiai nevaržomai galės pasirinkti norymą Europos sąjungos valstybę ir išbandyti savo laimę pagerinti savo asmeninį gyvenimą tai yra emigruoti iš Lietuvos. Kas laukia Lietuvos žinant, kad mūsų tautiečiai jau dabar sėkmingai aplenkdami visas klūtis emigruoja iš Lietuvos ir nepaisydami vietinių įstatymų sėkmingai įsikuria svetur, o į jų vietą pamažėl juntamas antplūdis iš Rytų valstybių.
3) Na ir trečioji asmeninis interesas . Pamenu savo tarnybos pradžią bei kruvinuosius įvikius Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo, tuometinės sovietinės valdžios propogandą, bandau pats sau atsakyti kasgi mes buvom. Jauni vaikinukai užaugę sovietinėje sistemoje, negavę jokio patriotinio auklėjimo tos propagandos dėka tapome Lietuvos nacionalistais. Gerai nesuprasdami tų žodžių reikšmės savimi didžiavomės nors daugėliui manyčiau jų reikšmė tebuvo „vietiniai mušeikos“ ar panašiai.

Taigi saavo kursiniame darbe bandysiu išnarplioti kas tai yra nacionalizmas, kokia jo reikšmė, kaip jis suprantamas ir jaučiamas visuomenėje, kur šaknys, kokios tendensijos, perspektyvos. Visuomenėje populerus sampratos suvokimas, kad nacionalizmas tai išryškintas tautinių papročių išlaikymas pabrėžtinai atmetant svetimų kultūrų įtaką. Tačiau studijuodamas pasirinktą literatūrą susidūriau su kiek kitokiais vertinimais.
Nacionalizmas lojalumas tautybei ir tautiniai valstybei, tautybės ir tautinės valstybės sietinius padarant daliniu ar absoliutiniu kolektyvinio ar asmeninio elgesio standartu ( 1 nuorda 464 psl.). Mano nuostabai šių teiginių dėka aš susidūriau su visiškai kitokiu na
acionalizmo vertinimu negu iki tol kol nebuvau įsigilinęs į šios temos nagrinėjimą.
Norėtusi pabrėžti ir tai kas norima apibrėžti pačia samprata taigi vėl pasinaudosiu to paties autoriaus žodžiais. Nacionalizmas buvo iš esmės apibrėžtas kaip siekimaspadaryti kultūrą ir politinę visuomenę sutampančiais, suteikti kultūrai jos politinius namus ir ne daugiau kaip vienerius ( 1 nuoroda 77 psl.).

Galiu teigti, kad studijuodamas surinktą medžiagą pirmiausia padariau gana nemažai atradimų pats sau. Bene labiausiai suvokiau, kad pati nacionalizmo sampratos problema kyla dėl skirtingos interpretacijos skirtingose gyvenimo srityse. Vėliau gilindamasis į surinktą medžiagą ėmiau ją struktūrizuoti, skirstyti ir susidariau klausimyną, kuriuo remdamasis norėčiau išgvildenti problematišką klausimą. Norint tinkamai suvokti nacionalizmo sampratą pirmiausia reikia suvokti kokios priežastys jo atsiradimui ir kur ištakos.
Taip pat studijuojant literatūrą susidūriau su reiškiniu kaip savanaudiškai nacionalizmo suvokimą iškreipia ir savaip interpretuoja politikai kaip tautinių papročių sergėtojai ir tęsėjai tuo nepelnytai prisiskiria laurus. Susidūrus su politikų veikla ir atsimenant skaudžias istorines pamokas žmonijai prie ko veda nežabotos ir reakcingos politikos veikėjų darbai. Vienos iš skaudžiausių pamokų kaip Antrasis Pasaulinis karas arba Balkanų regiono pilietiniai karai ir netgi jau šio šimtmečio garsieji teroristiniai išpuoliai prisidengiant tiek religinėmis tiek nacionalistinėmis vėliavomis tėra ekstremistinių politikų nusikalstami žaidimai žmonijos atžvilgiu.

Išsiaiškinus nacionalizmo kilmę, politinių jėgų poveikį, apžvelgus kylančius pavojus ir suradus priemones ka
aip pažaboti šį procesą savaime iškilo dar vienas klausymas. Kokios pačio nacionalizmo perspektyvos, kas jo laukia ar sugebės save propoguoti laikui bėgant šiuolaikinės industrinės visuomenės amžiuje?

Baigęs studijuoti literatūrą susidariau visiškai kitokią nuomonę nei turėjau ankstesnius įsitikinimus, kurie buvo smarkiai įtakoti bendrosios visuomeninės muomonės. Atrinktą informaciją ėmiau sisteminti pagal pirminius išsikeltus klausymus, tačiau vėlesniuose darbo rengimo etapuose juos apjungiau. Darbo eigoje bandžiau kritiškai žvelgti į problematiškų klausimų nagrinėjimą ir ieškojau tinkamų gyvenimiškų paaiškinimų, kurie mūsų gyvenimus perpildo savomis spalvomis.
Pagrindinė literatūra kurios pagalba susiformavau bendruosius klausymus bei išsirinkau citatas darbo rengimui buvo:
1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.
2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. – Vilnius: Leidybos centras, 1992.
Papildomai naudojausi bei pagrindinės literatūros ieškojau pasiremdanas sekančiais leidiniais:
3. Idėjų žodynas. – Alma litera.
4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos leidykla.

1. Nacionalizmo samprata.

1.1 Tautiečiais ne gimstama, o tampama.
Pradedant nagrinėti šią temą priminsiu, kad jau įvade pateikiau keletą citatų apibudinančių nacionalizmą kaip reiškinį. Norėdamas išsiaiškinti patį terminą kitoje literatūroje radau sekantį apibudinimą.
Nacionalizmas psichologinis pagrindas yra prigimtinė savimeilė mylėti tai, kas sava: šeimą, kraštą, kalbą, papročius, kultūrą, tautą, valstybę. Toji meilė savą kraštą, savą kalbą ir t.t. laiko aukštesne už svetimą kraštą ar kalbą ( 1 nuoroda 464 psl). Su tokiais paaiškinimais galėčiau pats asmeniškai sutikti tik dalinai nes tai tėra siauras apibudinimas ir nelabai pr

ritinkantis visiškai teisingai suvokti pilnai nacionalizmo reikėmės. Tokiai savo nuomonei pateikiu labai paprastą ir kasdieniškai suvokiamą gyvenimišką reiškinį.

Jeigu vos gimusį kūdikį patalpintume į svetimą aplinką ir deramai jį auklėjant bei nesudarant galimybės susidurti su tikraja prigimtine etnine kultūra iki samoningos asmenybės išsivystymo ir pilno charakterio susiformavimo kas gali pasakyti ar trokštu jis mylėti ir puoselėti tai kas nepažystama. Nekyla abejonių ar trokštu smalsumo vedinas susipažinti su ta kultūra ir tikraja savo etnine kilme. Panašiai lygiai elgesi palikti kūdikių namuose ar ivaikinti ir užaugę pas įtėvius vaikai sužinoję kas jų tikrieji biologiniai tėvai tik smalsumo vedini susidomi savosiomis biologinėmis šaknimis, tačiau apie meilę tam kas jam svetima vargu ar galėtume kalbėti

Tautiečiais ne gimstame, bet tampame, čia norima pasakyti, kad žmogus su tauta ir tautine valstybe yra surištas ne biologine, rasine ar metafizine, bet santykine – socialine prasme ( 1 nuoroda 464 psl.).

Tautybė, kitaip tariant, atsiranda ne per gimimą, bet per ugdymą ( 1 nuoroda 465 psl.). Tai mano manymu būtu tikslesnis suvokimas pačio tautiškumo kilmės tai labiau yra ugdymo proceso padarinys. Manyčiau, kad pagrindinis tokio ugdymo uždavinys – pasiekti aukščiausią nesavanaudiškumo lygį.
Nesavanaudiškumas reikalauja mylėti savo tautą ne dėl jos ypatingumo ir materialinio ar dvasinio jos priklausymo fakto; o iš kitos pusės jis reikalauja pasiryžimo daryti savo tautai aukų (2 nuoroda 421 psl.). Taip pat toliau minėtos citatos autorius Stasys Šalkauskis rašo, kad šis nesavanaudiškumas turi būti tokio laipsnio nepriklausomai nuo dvasinės, moralinės bei ekonominės savo tautos padėties. Pritardamas tokiai nuomonei galiu pakomentuoti gal sunkiai suvokiamą daromą politinę klaidą. Žinoma, kad daugėlyje valstybių priimti palankūs įstatymai gimstančių kūdikių tos valstybės teritorijoje piletybės suteikimo atžvilgiu nepriklausomai nuo tėvų gyvenamosios vietos bei piletybės ir nuo to kur asmuo sulauks pilnametystės. Augdamas svetimos tautos apsuptyje, bei vystydamasis pagal tos tautos tradicijas ir papročius jis ir taps tos tautos patrijotu bei visapusiškai lojalus tai tautai. Šiuo atžvilgiu valstybė prisiimanti svetimos tautos atstovą užsikrauna sau nereikalingą naštą ir atsakomybę.

1.2. Vienijimosi priežastys.
Norėdamas išlaikyti tęstinumą pacituosiu kaip literatūroje pateikiama priklausomybė tautai.
Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jų yra ta pati kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir bendravimo būdų sistema. Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jie pripažysta vienas kitą priklausant tai pačiai tautai.
Kitaip sakant, tautas sukuria žmogus; tautos yra žmonių įsitikinimų, lojalumo ir solidarumo artefaktas ( 1 nuoroda 22 psl.).
Tai, kad jie pripažysta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir paverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad ir kokie jie būtų, kuri skiria kategoriją nuo ne jos narių ( 1 nuoroda 22 psl.).Tai lyg nenuginčijamos aksiomos nereikalaujančios išsamesnio paaiškinimo ir lyg ryškiau pabrėžia ankstesnes mano mintis, kad tautiečiais tampama ne per kilmę, o per ugdymo procesą.

Jei bandytume surasti tautą kaip vienalytę, nesumaišyta ir etniškai absoliučiai švarę manyčiau susidurtume su didžiule problema. Ir tokiems teiginiams patvirtinti norėčiau pacituoti perskaitytos literatūros ištraukas.

Nacionalizmui reikalingas tam tikras kultūrinis vienalytiškumas yra vienas iš jų, ir mums derėtų su tuo susitaikyti ( 1 nuoroda 70 psl.).

Arba vėlgi, tauta gali gyvuoti, būdama nesusimaišiusi su svetimtaučiais, daugelyje valstybių, taigi nė viena iš tų valstybių negali teigti esanti tautinė ( 1 nuoroda 13 psl.).Ir patvirtinančių pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Išnagrinėjus lietuviškas pavardes tarp daugėlio iškilių tautos atstovų: rašytojų, politikų, menininkų, sportininkų ir t.t. surastume nemažą būrį asmenybių, kurių pavardės yra kildinamos iš kitų tautų ir neretai jau sulietuvintos. Ir niekas negali paneigti jų lojalumo mūsų tautai, bei teigti, jog šie asmenys nėra pripažinti mūsų tautos atstovais. Taigi tuo rementis galima teigti, kad nepriklausomai nuo tikrosios etninės kilmės, nacionalistinį judėjimą, susipratimą skatina daugiau jausminiai pagrindai nei biologiniai ryšiai su tikraja savo etnine kilme.

Pripažystant tautinio tapatumo poreikį galima teigti, kad didžioji dauguma vienos valstybės gyventojų reiškia įpatingą dėmesį tapatinimuisi su kitais vien dėl saugumo poreikio. Posakis „Viena tauta viena valstybė“, lyg vizija namų, kuriuose esi visada laukiamas.

Politikų nuostatose dažnai deklaruojamos tiesos kaip jie supranta nacionalizmą atitinka sekančią citatą.
Nacionalizmas yra politinio(legitinascy) teorija, pagal kurią reiškia, kad etninės ribos nesikirstų su politinėmis ir ypač, kad etninės ribos kurioje nors valstybėje – atvejis, kurį jau iš anksto formaliai atmeta bendras principo formulavimas – neskirtų turinčiųjų valdžią nuo visų kitų ( 1 nuoroda 14 psl.). Ir su tokia nuomone galima pilnai sutikti paprastai įvertinus kada yra užgaunamas nacionalistinis jausmas labiausiai. Kiekvienas asmuo save tapatindamas ar priskiriantis konkrečiai tautai neliks abejingas neteisybei tos tautos atžvilgiu.

Tautinis jausmas didžiai užgaunamas kai pažeidžiamas nacionalistinis valstybės ir tautos sutapimo principas; tačiau jis nėra vienodai užgaunamas visais įvairiais jo pažeidimo atvejais ( 1 nuoroda 209 psl.). Nors ir nenoromis daugėliui tenka pripažinti save nacionalistu, kadangi kiekvienas tapatinantis save su konkrečia tauta mieliau vertina, kad valstybės ribos atitiktų tautines. Širdyje kiekvienas tautos atstovas jausis asmeniškai užgautas jei kažkuri tautos dalis dėl yvairiausių priežasčių nebus toje pačioje valstybinės sienos pusėje. Paimkime Lietuvos valstybės istorinius faktus. Palyginimui galima paminėti Vilniaus krašto okupaciją prieškario metais, nors ir neturėjo įpatingo poveikio gyventojams, kažkodėl šį faktą prisimename su savotiškomis ambicijomis iki šiol. Prisiminkime tolimesnes okupacijas, kurių metu sekė visos tautos sovietinė, fašistinė okupacijos ir su žymiai skaudesnėmis pasekmėmis jos vertinamos visai kitaip. Visa tauta liko toje pačioje pusėje, bet nepadalinta į atskiras dalis.

1.3. Kalbos ir kultūros reikšmė.

Išnagrinėjus klausymą ko trokšta kiekvienas save tapatinantis su viena ar kita tauta natūraliai iškyla sekantis klausymas. Kas gi mus suburia į tautas, kokia ta varomoji jėga?
Noras, sutikimas, tapatinimasis niekada nebuvo polikę žmonijos scenos, nors juos lydėjo (ir tebelydi) išskaičiavimas, baimė ir interesas ( 1 nuoroda 92 psl.). Manau, kad tai yra ašis apie kurią telkiasi visa kita eilė priežasčių. Todėl dar labiau įtikinamai tai pabrėšiu to paties autoriaus citata.
Yra be galo daug šių galimybių principų, kuriais remiantis grupės sudaromos ir palaikomos. Bet du bendriausi grupių formavimosi palaikymo veiksniai arba katalizatoriai aiškiai yra ypač svarbūs: viena, noras, laisvas sutikimas ir tapatinimasis, lojalumas, solidarumas, ir , kita vertus, baimė, prievarta ( 1 nuoroda 91 psl.). Tikriausiai sunku būtu prieštarauti tokiem aiškiai pasakantiems minėtų priežasčių teiginiams. Daugėlis kategoriškai teigtų, kad bendra kalba, kultūra visgi yra lememosios tautos vieningumo jėgos. Tokių pažiūrų skeptikams drysčiau paprieštarauti turėdamas svaresnių gyvenimiškų argumentų. Sutinku su tuo, kad tikrai kalbos vietinės kultūros ir papročių žinojimas yra neatsiejami nuo tautos. Tačiau šie dalykai žmogui pasiekiami ugdymo proceso metu lengviausiai kaupiant žinių bagažą, o noras tapatintis su kitais, noras tapti lygeverčiu, saugumo poreikis tai yra skatinančioji varomoji jėga.
Vėl gi privalome pripažinti, kad etninės kalbos ne visada yra ir valstybinės. Egzistuoja netgi dvikalbystės, o yra valstybių kur tauta bendrauja kitos valstybės kalba, bet paklaustas pasirinktinai eilinis praeivis niekada savęs nesutapatins su kaimyninės valstybės tauta. Tokių pavyzdžių galima išvardinti gana daug ir kaip ryškų dvikalbystės pavizdį galima pateikti Kanadą, svetimos kalbos Europos valstybėse kaip pavizdys Šveicarija ir daugelis kitų. O kur egzistuoja keletas panašių tarmių, giminingų supaprastinimui įvedama bendrinė kalba. Net paėmus Lietuvos atvejį kur egzistuoja keletas regioninių etninių tarmių, o valstybiniu mastu priimta bendrinė kalba. Nesuprantant šio principo pasaulyje egzistuoja nemažai pavyzdžių kai neteisingai vertinima priklausomybė tai pačiai tautai dėl kalbos vienodumo.
Antai skirtingos slavų, germanų, romanų kalbos iš tikrųjų dažnai skiriasi viena nuo kitos ne labiau negu kai kurių, konvencionaliai laikomų vieningomis, kalbų dialektai. Pavyzdžiui, slavų kalbos, ko gero, yra viena kitai artimesnės nei įvairios šnekamosios arabų kalbos formos, laikomos viena kalba ( 1 nuoroda 77 psl.).
Tačiau pasitenkinkime 8000, skaičiumi, kurį man pateikė vienas lingvistas kaip apytikrį kalbų apskaičiavimą. Pasaulio valstybių šiuo metu yra maždaug 200 ( 1 nuoroda 78 psl.). Čia norom nenorom verčiami pripažinti, kad nors egzistuoja daug etninių arba tarminių kalbų atmainų kaip potencialių nacionalizmo galimybių, bet visdėlto kitokios priežastystys verčia žmoniją pasirinkti alternatyvius tapatinimosi varijantus. Kalbos kaip ir papročiai asimiliuojasi, prisitaiko prie esamų vietos sąlygų ir atsinaujina. Vėl gi tokioms išvadoms to paties autorius suprantama ir nekelenti abejonių citata.
Priešingai, paprasti mūsų atlikti kultūrų arba potencialių nacionalizmų ir „vietų“ tikroms nacionalinėms valstybėms skaičiavimai aiškiai rodo, kad dauguma potencialių nacionalizmų arba nesugebės, arba dažniausiai atsisakys net mėginti save išreikšti politiškai ( 1 nuoroda 81 psl.). Pasikartojant vėl paimkime Lietuvos atvejį kaip pavizdį. Nors ir egzistuoja regioninės etninės tarmės, kad labiau suartinti ir supaprastinti priimama bendrinė kalba.

Sėkmingiausias būdas pergalėti tautos amorfiškumą yra tautinė kultūrinė kūryba, kuri, kaipo tokia, yra apipavidalinimo darbas ( 2 nuoroda 413 psl.).

Tautiškas kultūrinės kūrybos stilius pasireiškia kuriamuosiuose objektuose, kurie sudaro tautinės civilizacijos turtą ( 2 nuoroda 418 psl.). Tai padeda aiškiai suvokti, kad laikui bėgant etninių grupių kultūriniai kūriniai tampa bendru tautiniu turtu. S.Šalkauskis visiškai teisus šiuo požiūriu, kadangi mes dabar neturime atskirų regionų etninių kultūrų, o visa apimančią bendrinę visiems priimtiną kultūrą.

1.4. Kur pradžia?

Apsprendėme kalbos faktorius tai lyg bendravimo ir tarpusavo supratimo poreikių tenkinimo mechanizmas. Jau užsiminiau, kad liaudies kultūra ir folkloras mus daro panšesnius tarpusavyje.
Agrarinės visuomenės socialinė organizacija visai nėra palanki nacionalizmo principui, politinio ir kultūrinio vienetų susiliejimui ir vienalytei, mokyklos perteikiamai kiekvieno politinio vieneto kultūrai. Priešingai, kaip viduramžių Europoje, ji sukuria politinius vienetus, kurie yra arba mažesni, arba daug didesni, nei nurodytų kultūrinės ribos; tik labai retai atsitiktinai ji sukurdavo didesnę valstybę, kuri daugiau ar mažiau atitikdavo kalbą ir kultūra, kaip galiausiai atsitiko Atlanto vandenyno Europos pakrantėje ( 1 nuoroda 71 psl.). Ir tikrai prisimenant istorijos pamokas bei skaitant atsirinktą literatūrą suvokiau, kad tikrai nei agrarinėje visuomenėje, nei dar anksčiau nacionalistiniu pagrindu paremtų valstybių nebuvo. Galiojo visiškai kitokie valstybių susikūrimo principai: paveldimumo, užkariavimo ir t.t.
Senovėje buvo beprasmiška klausti, ar valstiečiai mylėjo savo kultūrą: jiems ji buvo savaime suprantama, kaip oras, kuriuo jie kvėpavo, jie sąmoningai nesuvokė nei vieno, nei kito ( 1 nuoroda 103 psl.).
Stabiliose savarankiškose uždarose bendruomenėse kultūra dažnai yra kone nematoma, bet kai mobilumas ir konteksto nesaistymas bendravimas tampa visuomenės gyvenimo esme, kultūra, kurioje žmogus buvo mokomas bendrauti tampa jo tapatumo šerdimi( 1 nuoroda 104 psl.). Tai tik patvirtina, kad nacionalistinis judėjimas nėra susietas su ankstesnėmis santvarkomis. Tai – vėlyvesio laikotarpio visuomenės, pramonės vystymosi padarinys. Man abejonių šiuo klausimu tikrai nekyla. Galėčiau net gi teikti, kad ir dabar paklausus paprastą žmogų tų pačių klausimų nenustebčiau tokia pat rekcija, kadangi tai yra naturali kasdieninė įprasta aplinka retam iškelenti klausimą kodėl ir t.t.
Tuo pačiu pasiremdamas perskaikyta literatūrą teigiu,kad nacionalizmas nėra kažkur viduje užslėptas besnaudžiantis jausmas, kuris tik ir laukia tinkamo momento išsiveržti į išorę. Taip pat teigtina, kad nacionalizmas negali būti kildinamas spontaniškų, gaivališkų protrūkių, prisimenant tai kas verčia vienytis ir tapatinti save su kitais. Galima teigti, kad nacionalizmas tai ilgas procesas, kurio suvokimas finale atveda tautas į savęs išreiškimo kelę. Taip tariant nacionalizmas pasiekiamas per tautos ugdymo procesą, kurio metu tauta kaip ir mažas vaikas auga, stiprėja ir bresta. Šis procesas skirtingai vyksta atskirose tautose, priklausomai nuo sąlygų ir aplinkybių bei daugėlio kitų veiksnių vienos vystosi sparčiau kitos lėčiau. Vienai gal iš svarbiausių veiksnių darantys didžiulę įtaką yra industrelizacija bei modernizacija.

Modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone kiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi neteisingai ir jog jis gali identifikuoti kaltininkus kaip kitos „tautybės“ žmonės. Jeigu jis gali ir pakankamai aukų identifikuoti kaip žmones, tos pačios „tautybės“ kaip ir jis pats, gimsta nacionalizmas. Jei nacionalizmas suklesti, o taip atsitinka ne visada gimsta tauta ( 1 nuoroda 178 psl.). Jau ankstesniuose klausymuose minėjau kiek potencialų tautinių grupių yra pasaulyje. Kaip nekeista didžioji dalis jų taip gali niekada ir nepasiekti savo nacijos lygmens dėl eilės priežasčių.
Kad tauta tptu nacija, reikalinga visa eilė sąlygų, iš kurių svarbiausios yra šios: pirma, tauta privalo turėti žymią tautinę individualybę, galingai pasireiškenčią ryškiomis , sau tinkančiomis lytimis: antra, tauta turi būti patriotiškai susipratusi ir turinti tautinės savo garbės pajautimą; trečia, tauta privalo stovėti tautinio ir kultūrinio išsivystimo aukštumoje; ketvirta, tauta turi vykdyti reikšmingą tautinį savo pašaukimą, išskiriantį ją individualiai iš kitų tautų tarpo; penkta, tauta turi aktyviai ir kuriamai dalyvauti antitautinių visuotinės kultūros problemų sprendime ( 2 nuoroda 424 psl.).

Prisiminkime posakį „ viena tauta viena valstybė“ tai bene ryškiausias nacionalizmo bruožas jo troškimuose. Ir kaip bebūtu gaila ne kėkviena tauta žmonijos gyvenime pasiekia nacijos laipsnį.
Nacija yra tauta, kuri savo visuotinai reikšminga kultūrine kuryba yra laimėjusi individualiai nebepakeičiamą vietą tautų draugijoje ( 2 nuoroda 424 psl.). Tai nėra klaidinga iliuzija, ar nereikšminga užgaida ir tušti žodžiai. Tam patvirtinti galima paimti pasaulio istorijoje žinomus faktus. Paimkime Žydų tautą ir jų ilgą ir sunkų kelę į savo „pažadėtają žemę“. Kitas pavyzdys tauta kuri turi savo kalbą, savotišką kultūrą yra išsibarsčiusi po pasaulį gyvena savotišką klajoklinį gyvenimą Čigonai. Jų vystymasis kaip tautos reikia pripažinti vyksta gali pasiekti ir nacijos laipsnį, bet kur jų „pažadėtoji žemė“, kur namai?

Kultūriškai homogeniška populiacija, iš viso neturinti valstybės, kurią galėtu pavadinti sava, yra labai prislėgta ( 1 nuoroda 209 psl.).

1.5. Politinė faktų falsifikacija.

Nagrinėjant ankstesnyjį klausymą susiduriam su tendencija, kad pats nacionalizmo vystymosi procesas glaudžiai susijęs ir su politinių jėgų suaktyvėjimu. Studijuojant politikų reiškiamas mintis ir teiginius su daugėlų jų tikram nacionalistui, o kėkvienas net to nepripažystantis giliai širdyse nešiojasi šį krislelį, dalinai galima sutikti. Tačiau šiuo atveju reikia labai kritiškai vertinti politikų nuopelnus. Manyčiau geriau reiktų įvertinti pasekmes, kurios neretai neprognozuojamos. Jau anksčiau nagrinėta problema mums lyg ir nekeltų kai kurių abejonių.
Nacionalizmas pirmiausia yra politinis principas, kuris teigia, kad politinis ir tautinis vieniatas turi sutapti ( 1 nuoroda 13 psl.). Noras gyventi tautiškai vienalytėje valstybėje slypi pasamonės gelmėse pas daugėlį. Kiek čia yra politikų nuopelno tai įskiepyti vertinant kiltu ganėtinai daug sunku. Nagrinėjant ankstesnius klausymus ir norint išsiaiškinti kas vienyja labai išsamiai buvo apžvelgta priežastys kodėl tapatinamės su kitais bendrijos nariais.

Sekantis politinis teiginys keliantis abejonių. Nacionalizmas save supranta kaip natūralų ir visuotinį žmonijos politinio gyvenimo sutvarkymą, tik užtemdytą ilgo, atkaklaus ir paslaptingo snaudulio ( 1 nuoroda 84 psl.). Vėl gi apie gaivališką slypinčią jėgą viduje ir belaukenčią tinkamo momento buvo išnagrinėta ankstesniuose klausimuose. Tai paaiškina, kad politikai noriai prisiima „gelbėtojų“ vaidmenį ir neva tautą kelię iš snaudulio. Natūraliai kyla klausymas kokias tiesas deklaruoja politikai esą atgaivina,gina, išsugo ilgai puoselėtas tradicijas ir kultūrą.
Nacionalizmas nėra tai, kuo atrodo, ir pirmiausia nėra tai, kuo atrodo pats sau. Kultūros, kurias jis skelbiasi ginąs ir atgaivinąs dažnai yra jo paties išgalvojimai arba yra taip pakeistos, kad jų neįmanoma atpažinti (1 nuoroda 96 psl.). Čia galima prisiminti išvadas dėl kalbos standartų t.y. naudojamos bendrinės kalbos, vietinių etninių grupių kultųra asimiliuojama ir pritaikoma prie bendrųjų tendensijų. Todėl ar galima teigti ar kažkam neprimetamos svetimos tiesos, požiūriai. Kyla klausymas kokią kultūrą saugo politikai pirminę natūraliają ar apibendrintą?

Svarbiausia nacionalizmo praktikuojama apgaulė ir saviapgaulė yra ši nacionalizmas iš esmės yra visuotinis kultūros primetimas visuomenei, kurioje anksčiau žemosios kultūros užpildydavo daugumos, o kai kuriais atvejais ir visų žmonių gyvenimus ( 1 nuoroda 97 psl.). Taigi išvada peršasi pati politikai falsifikuoja tikrasias tiesas dangstosi skambiais žodžiais.

Nacionalizmas paprastai laimi tariamos tautos kultūros vardu. Jo simbolizmas kyla iš sveiko, pirmapradžio, gajaus valstiečių gyvenimo, iš tautos, arba liaudies, Volk, narod (1 nuoroda 97 psl.). Paimkime netgi Lietuvos Respublikos, kad ir nepriklausomybės atkūrimo aktus kuriuose aiškiai šie falsifikatai įžvelgiami niekur nekalbama apie tarminių kalbų saugojimą, atskirų regionų etninių kultūrų puosėlijimą, o aiškiai suvokiama bendrinės kalbos ir kultūros vertinimo pirmenybė. Todėl skaitydamas literatūrą savo nuostabai turėjau pripažinti, kad daugėlyje atvejų šios šventos tiesos apie tariamai atkuriamą liaudies kultūrą yra tik mitas. Tai geričiau senosios tvarkos ir kultūros stabų garbinimo atmetimas.

Apskritai šnekant, nacionalistinė ideologija kenčia nuo ją persmelkusios klaidingos sąmonės. Jos mitai tikrovę apverčia aukštyn kojom: ji skelbesi ginanti liaudies kultūrą, o iš tikrųjų falsifikuoja aukštąją kultūrą: skelbiasi išsauganti senąją tautinę, o iš tikrųjų padeda sukurti anonimišką masinę visuomenę ( 1 nuoroda 195 psl.). Pati kultūra juk nestovi vietoje, ji kinta, maišosi perduodama iš vienos tautos kitai pritaikant vietoje. Galime prisiminti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį kaip masiškai buvo verčiami sovietinių „dievukų“ stabai, kaip išmetama iš mokyklinės programos sovietine ideologija persmelkti kūriniai. Tai buvo savita kultūra kurią sugriovėme, tačiau kas gali patvirtinti, kad mes grįžome 50 metų atgal ir stačiomis galvomis puolėme į to meto kultūrinius pasiekimus. Anaiptol suvokėm, kad pasaulinė kultūra diktuoja savo madas ir sujungėme į vieną bendrą tai ką turėjome ir priėmėmia. Reikia nepamiršti, kad ta kultūra nestovi mes irgi nesnaudžiam, o ypač jaunoji karta ko pasėkoje turime intensyvėjantį vakarietiškos kultųros skverbimasi į mūsų kasdieninį gyvenimą. Kiekviena tautos karta turi savitus bruožus, papročius, tradicijas. Jie lyg ir skiresi tačiau visada išlaiko savitumą ir tautinį charakterį tai lyg tęstinumo sąsaja. Ir tikrai politikai yra nepajėgūs kontroliuoti šio proceso ką viltingai bando įrodinėti.
Perskaitytoje literarūroje man ganėtinai įsiminė E.Gelner nors neišsamus bet vaizdingas nacionalizmo teorijų sąrašas:
1. Jis yra natūralus, savaime suprantamas ir pats save sukeliantis. Jeigu jo nėra, tai tik dėl to, kad jis nuslopintas jėga.
2. Tai dirbtinis idėjų, kurių visai nebuvo reikalo formuluoti ir kurios pasirodė dėl apgailėtino atsitiktinumo, padarinys. Net ir industrinių visuomenių politinis gyvenimas galėtų išsiversti be jo.
3. „Klaidingo adreso teorija“, mėgstama marksizmo: panašiais kaip radikalūs musulmonai šiitai mano, kad arkangelas Gabrielius padarė klaidą, įteikdamas žinią Mahometui, nors ji buvo skirta Ali, taip marksistai iš esmės yra linkę manyti, kad istorijos dvasia ar žmonijos sąmonė tiesiog pasibaisėtinai apsiriko. Prisikėlimo žinia buvo skirta KLASĖMS, tačiau dėl baisios pašto klaidos buvo įteikta TAUTOMS.Todėl dabar revoliuciniams veikėjams būtina įtikinti neteisėtą gavėją atiduoti žinią(ir aistrą, kurią ji sukelia) teisėtam gavėjui , kuriam ji ir buvo skirta. Tiek teisėto, tiek pasisavinusio gavėjo nenoras paklusti šiam reikalavimui kelia didžiulį minėtų veikėjų susierzinimą.
4. „ Tamsieji dievai“: nacionalizmas yra naujas atavistinių kraujo ar teritorinių saitų poreiškis. Toikio požiūrio dažnai laikosi ir nacionalizmo mylėtojai ir tie, kurie jo neapkenčia. Pirmieji mano, kad šios tamsios jėgos įkvepia gyvybę, antrieji laiko jas barbariškomis. O iš tikrųjų nacionalizmo amžiaus žmogus nėra nei geresnis, nei blogesnis negu kitų amžių žmonės. Mažai tėra liudijimų, rodančių, kad jis galėtu būti geresnis. Jo nusikaltimai prilygsta kitų amžių nusikaltimams. Jie labiau krenta į akis tik todėl, kad tapo labiau sukrečiantys, ir todėl, kad yra daromi, pasitelkus galingesnes technines priemones. Nė viena iš teorijų nė iš tolo nėra logiška ir galima apsiginti.
( 1 nuoroda 202 psl.)
1.6. Kas pavojinga?
Baigdamas ankstesnyjį klausymą ir pereidamas prie naujo norėčiau pabrėžti koks yra pavojingas ir labai galingas ginklas politikų žaismas su nacionalizmo sampratos interpretacija. Politikoje nacionalizmas gali būti suprantamas kaip ideologija, iškelianti vieną tautą ir jos žmones aukščiau už kitas tautas.Daugėlio šalių žmonės didžiuojasi savo tautybe, bet sustiprėjęs ligi kraštutinumo, nacionalizmas gali sudaryti sąlygas pavojingam rėžimui ar politiniai sistemai atsirasti.

NACIONALIZMAS, oficialus Vokietijos nacizmo pavadinimas; dar fašizmas ( 3 nuoroda 340 psl.). Iš skaudžiausios XX a. žomijos pamokos labai gerai suprantame ką reiškia kai pakreipus tautą klaidingu keliu tam reikalui pasitelkus propagandą galima sukelti nežmoniškas pasekmes. Tokia antžmogiška ideologija jau pati iš savęs akivaizdžiai kele grėsmę aplinkiniams bei sėja nesantaiką.
Išeitų, kad teritorinis politinis vienetas gali tapti etniškai vienalytis tik tokiu atveju, jei jis išžudo, išvaro arba asimiliuoja visus ne savo tautos atstovus ( 1 nuoroda 15 psl.). Dėl šios nežabotos ideologijos pasekmes pajuto visas pasaulis vien jau atimtų gyvybių gausumu neskaičiuojant kiek buvo negrįžtamai prarasta genialų idėjų, kurios žmonijos tolimesnio vystymosi kelią gal būtu pakreipę kitokia linkme. Pridedant prie fašizmo „nuopelnų“ lygybės ženklą galim priskirti į tą pačią kategoriją sovietinio lagerio represijas. Tai lyg ir sunku būtu priskirti prie nacionalizmo, tačiau anksčiau cituotuose nacionalizmo klaidingų teorijų saraše pabrėžiama, kad klasinė nacionalizmo samprata bene dar viena skaudi klaida žmonijai dėl saujalės egoistų. Ir ši nacionalizmo sampratos karikatūrinė ideologija nei kiek ne mažiau aptemdė žmonių protus. Nepamirškime ir šiuolaikinių skausmingų pamokų tai Balkanų regiono įvykiai, artimųjų Rytų konfliktai ir galiausiai tarptautinis terorizmas. Tai bene šiuo laikotarpiu aiškiausiai juntamos pasekmės šios baisios ir galingos jėgos.

Ryškiai išsivysčiusi tautos individualybė, jei tik su ja nėra susijęs reikiamas nusistatymas patriotizmo klausymu, gali pasirodyti pragaištinga jėga tiek savo tautai, tiek kitoms tautoms su kuriomis jai tenka susidurti ( 2 nuoroda 420 psl.). Kaip matome tai nėra vien šių dienų pastebėjimai deja žmonija sunkiai mokosi pati iš savo klaidų. Blogiausia, kad šios jėgos stiprėja ir aktyvina savo veiklą. Ir dar didžiulė bėda, kad žmonija yra pasiekusi gana aukštą technologinį lygį, o šiais pasiekimais gali naudotis ne tik taikiems tikslams ir kas baisiausia jais gali naudotis ne tik supratingoji žmonijos dalis, bet ir reakcingųjų nacionalistų grupuotės. Tik tada kai žmonija pilnai įsisamonins tikrają nacionalizmo sampratos prasmę, kai suras teisingą kelę, didžioji nuosaikiosios žmonijos dalis galės lengviau atsikvėpti be baimės, kad sekanti diena gali atnešti skausmą, kančią jo artimiesiems.
Patriotizmas turėtu būti kilni nesavanaudiška tautinės savo individualybės meilė, kuri nepataikautų jokiomssavo tautos ydoms ir silpnybėms ir laikytų savo pareiga tobulinti visais atžvilgiais savo tautybę ir ją derinti su visuotiniais žmonijos idealais ( 2 nuoroda 420 psl.).
Be viso to kas jau buvo apspręsta egzistuoja dar viena gaivališka ir sunkiai suvaldoma nacionalizmo žiaurumo protrūkio kryptis. Kaip žinia didžioji pasaulio žmonijos dalis išgyvena ne pačius geriausius laikus: ekonominė suirutė, politiniai perversmai, stichinės gaivališkos nelaimės ir t.t. visa kas gena žmogų ieškoti geresnio ir saugesnio gyvenimo prieglobsčio.

Nėra kokio nors nekintamo procento, iki kurio svetimtaučiai gali būti maloniai toleruojami ir kurį viršiję jie tampa atstumentys ir jų saugumui bei gyvybei iškyla pavojus ( 1 nuoroda 16 psl.). Šie žodžiai įgalina mus rimtai susimąstyti ar reakcingos nacionalistinės jėgos nesiims represinių priemonių mūsų pačių namuose, nesinori būti piktu pranašu, bet gal net gi visai netolimoje ateityje.
1.7. Jokių nuolaidų.

Apžvelgus nacionalizmo keliamus pavosus norėtusi surasti kažką guodžiančio kas taptu, lyg atsparos tašku visoms baisybėms, kurias sukelia nekontroliuojama nacionalistinė veikla. Surasti tai kas galėtu apsaugoti nuo minėtųjų iškrypimų? Abejonių nekyla pirmiausia tai protinga švietėjiška veikla suteikianti galimybę supažindinti žmones su teisingo nacionalizmo dogmomis, kas užkirstų kelią gaivališkiems reagcingiems išpuoliams. Tam patvirtinti pateikiu citatą iš perskaitytos literatūros.
Taip pat gali būti, kad pilietinis nacionalinio jausmo efektyvumas labai sumažėtų, jei nacionalistai būtų vienodai jautrūs savo pačių tautos padarytoms skriaudoms kitiems, kaip ir toms, kurios padaromos jų tautai ( 1 nuoroda 15 psl.). Didžiausia nacionalizmo nukrypimo į klaidingą kelę grėsmė kyla tais atvejais kai visur ir visada pernelyg stengiamasi afišuoti save geriasniais už kitus. Tokiai nuomonei pavyzdžių apstu ir toli ieškoti nereikia. Net S.Šalkauskis šią blogybę ižvelgė mūsų tautos charakterije.

Mes dar it maži vaikai, vadiname save ne įvardžiu, bet tikriniu vardu: štai ką reiškia lietuviškumo afišavimas mūsų vidaus gyvenime, mūsų tautinių emblemų kaišiojimas, kur reikia ir kur nereikia; mūsų pasididžiavimas tautybės apraiškomis ten, kur kitoms tautoms tautybė yra natūraliai nepastebimas dalykas, kaip kvėpuojančiam žmogui oras (2 nuoroda 423 psl.). Manau autoriaus žodžiai labai aiškiai ir lakoniškai pabrėžia mūsų blogybę, kurią mes tiesiog aukštiname manydami atvirkščiai.Atkreiptinas dėmesys kur bene labiausiai klystama tai vertinant savo tautą, jos skriaudas ir pamirštant savąją neteisybę užmirštant visokiariopą savikritiką. Savikritiškumas ir netolerancija savoms ydoms yra pasakyčiau kaip rodo praktika yra svetimas jausmas. Tai yra bendražmogiškas faktorius. Šventajame rašte minima, kad „mes mieliau matome krislą svetimoje akyje nei rastą savojoje“. Taigi manyčiau, kad minėta priemonė savikritika labai ženkliai pagelbėtu suvaldant aistrų protrūkius. Ir tai patvirtinti pasitelkiu vel gi kita skaitytos literatūros iš S.Šalkauskio raštų citata.
Tiesa, tautinės savo individualybės meilė, pagrysta tautinio priklausomumo faktu, nereikalauja žiūrėti pro pirštus į savo tautos ydas ir netobulybes ( 2 nuoroda 421 psl.). Ir tikrai su tokia nuomone sunku nesutikti. Mes esame daugiau linkę kaltinti kitus dėl bet kokių nesėkmių, nelaimių pamiršdami atsigręžti patys į save. Net jeigu ir jaučiame dėl nesėkmių visame tame ir savos kaltės dalelę esame linkę tai nutylėti arba nesureikšminti. Yra liaudyje populeri patarlė: „ rodydamas pirštu į kitą ir klausdamas kas kaltas atkreipk dėmesį kiek pirštų rodo į tave patį“. Taigi žmogus iš tiesų yra labai lepus ir linkęs toleruoti daugumą savo silpnybių. Nacionalistiniai jausmai negali pasireikšti kitaip kaip esame įpratę elgtis kasdieniniame savo gyvenime nes tai irgi savotiškos savimeilės išraiškos būdas. Tačiau dabar kiltu natūralus klausymas kas liktu jaigu visur ir visada imtume save kritikuoti ir analizuoti visus savo veiksmus per padidinamąjį stiklą. Ar neatsitiks taip kad bus perdidelės savikontrolės pasekmė, kad užslopinsime jausmus. Anaiptol savikritika tik dar labiau padės įsisamoninti tai, kad privalome elgtis geriau už kitus ir patys pastebėsime kokį poveikį padarysime aplinkai bei kaip išryškinsime savo gerasiais puses.

Jei gerai suprasta savo tautos meilė neleidžia toleruoti visas jos netobulybes ir pataikauti jos silpnybėms bei ydoms, tai šita meilė kaip tik reikalauja pageidauti savo tautai visos galimos didybės ( 2 nuoroda 422 psl.). Tai yra natūralu kai neleidžiama savo ydoms išsiveržti į aplinką, užsitarnaujamas požiūris kaip sulaukusiam brandumo, pripažinimo bei pagarbos.

1.8. Nacionalizmo perspektyvos.

Baigus nagrinėti visus ankstesniuosius klausymus natūraliai iškyla dar viena dilema. Kas laukia nacionalizmo, kokios jo perspektyvos į ateitį, ar jis išliks? Kultūros ateina ir išeina, atgyja ir paskesta amžių glūdumoje. Manau, po atliktos analizės daugėlis užduotu sau ėį klausimą. Ir perskaičius literarūrą bei nuodugniai ją išanalizavus ne paslaptis, kad atrodo jog nacionalizmo šlovės amžius jau praėjęs, o perspektyvos yra ne labai guodžiančios. Todėl suradęs nors menkiausią užuominą kaip skęstantis griebiuosi šiaudo ir bandau citatomis pateisinti nacionalizmo egzistavimo būtinybę.
Turėti tautybę nėra natūrali ir neatskiriama žmogaus savybė, bet dabar ji ėmė atrodyti tokia esanti ( 1 nuoroda 21 psl.).
Aukštoji (raštingoji) kultūra, kurioje jie buvo auklėjami, daugumai žmonių yra brangiausia jų investicija, jų tapatumo branduolys, jų draudimas ir jų saugumas ( 1 nuoroda 176 psl.). Šios citatos labai aiškiai leidžia suprasti skeptiškai vertinantiems nacionalizmą ir pažymi, kad tai vis dar yra ganėtinai galinga jėga. Tai jėga, kuri ir toliau vers žmoniją vienytis, tapatintis bei nuolatos jausti turint prieglobstį gimtuosius namus, tėviškę.Ir nežiūrint į tai kaip atsvarą pats autorius kitoje vietoje bando paneigti tai. Įprasta kalbėti apie nacionalizmo jėgą.

Tai svarbi klaida, nors lengvai suprantama nes, kai nacionalizmas įleisdavo šaknis, jis lengvai įveikdavo kitas modernias ideologijas ( 1 nuoroda 76.). Tam galima būtu pritarti suprantant, kad taip kaip bando save pateikti nacionalizmas šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje, jam gyvuoti tikrai likę neilgai. Šiuo laikotarpiu labiau yra vertinama globalinės problemos bei įvykiai, kurie gali įtakoti tarptautinės bendruomenės ekonominę raidą. Lietuva ne išimtis jungiasi prie tarptautinių bendrijų, stengiasi parodyti save, kad dalyvauja bendrų problemų sprendine. Tokiu būdu yra parodomas tvirtas nacionalinis charakteris apsisprendime lygeteisiškai dalyvauti visuotinėje veikloje ir savo tautos brandumas tokių problemų suvokime.

Klausymo – ar nacionalizmas stiprus, ar ne – dviprasmiškumas kyla štai iš ko: nacionalizmas supranta ir pateikia savekaip kiekvienos „tautybės“ teisių gynimą , o šie tariami vieniatai įsivaizduojami taip tarsi jie būtu buvę, nelyg Everesto kalnas, nuo senų senovės, dar prieš nacionalizmo amžių ( 1 nuoroda 85 psl.). štai tokia nacionalizmo supratimo perspektyvinė ateitis yra labai miglota, o gal ir visiškai išsikvepenti. Tik viltingai galime tikėtis, kad materializmas neužgoš tikrųjų dvasinių vertybių. Praktika rodo, kad pasaulis kinta visomis prasmėmis ir labai intensyviai. Mažai kas norėtu sutikti su sekančia mano mintimi, kad emigracija labai stipriai veikia ne tik imigrantus, bet ir pačias tautas juos prisiimant. Tačiau mano manymu kai paskutiniu laikotarpiu dėl skirtingų priežasčių pastebimas padidėjęs emigrantų aktyvumas. Tai manau yra ne kas kita kaip savotiškas tautų kraustymosi procesas. Susikūrusios bendruomenės lyg ir išlaiko savo tradicijas, papročius, kalbą, tačiau po keletos kartų yra nutolstama nuo senųjų tautinių prigimtinių tiesų ir asimiliuojamasi su vietine taip pat darant įtaką ir vietiniai kultūrai inešant savotiškų naujovių. Todėl galime savęs paklausti kas tikrai laukia nacionalizmo ateityje. Galiu tkrai atsakyti, kad šio visuotinio kitimo proceso metu nacionalizmo ateitis sunkiai prognozuojama.
Vyraujanti šio laikotarpio teorinė nuojauta sakė, kad modernėjančioje visuomenėje etniniai bei kiti vadinamieji „priskirtiniai“ (susiję su kilme, rase, religija ir panašiai) ryšiai turėtu nykti, o pradmeninius identitetus palaipsniui turėtu išstumti „universalistiniai“ ( 1 nuoroda 225 psl.). su autoriumi visiškai sutinku nes poreikis bendrauti verčia žmogų universaliai elgtis aplinkoje pagal susidariusias aplinkybes.

2. Kur mūsų vieta?
Bandydamas apibendrinti visa kas buvo išnagrinėta, išanalizuota turiu pripažinti, kad poreikis burtis į bendrijas, tapatintis su aplinkiniais lydės žmoniją dar ilgus amžius. Nacionalizmo mylėtojams galiu pateikti paguodžianėių skaitytos literatūros autoriaus citatą.

Kad nacionalizmo principas bus gajus – tai galima numatyti; bet kurios konkrečios grupės taps jo įgyvendintojomis, tegali būti labai apytikriai nurodyta, nes tai priklauso nuo pernelyg didelio skaičiaus istorinių atsitiktinumų. Pačiam nacionalizmui lemta viešpatauti, – bet ne kuriam nors atskiram nacionalizmui ( 1 nuoroda 81 psl.). Pasikartodamas ir pridurdamas savo mintį prie autoriaus citatos galiu daryti išvadą, kad yra begalo sunku prognozuoti kokios naujos bendrijos susiformuos, kokios nugrims į istorijos užmarštį keblu nuspėti kokie tikslai šias bendrijas lydės, galimas daiktas formuosis naujos kalbos, kultūros. Kaip akyvaizdų pavyzdį galme paimti JAV tai dar gana jauna besiformuojanti ir nuolatos kintanti nacija susidedanti iš daugėlio imigrantų etninių grupių ir su tendencija pasipildyti naujais imigrantų srautais. Šios nacijos bendrinė kultūra turi savitų bruožų besiskirenčių nuo bet kurios kitos nacijos iš kurios atvykę imigrantai. Taip pat paėmus bendrinę kalbą tai lyg ir Anglų kalba, tačiau jau turinti savitų bruožų, kuriuos įtakoja ekonominė raida bei vietinės populecijos gausa pagal tikrasias etnines kilmes.
Šiuo atveju žiūrint į tokį reiškinį galima pradėti mastyti apie visuotinę globalę bendriją. Mano manymu taoks požiūris būtu neteisingas nors tendencija, kad globalizacijos bei industrelizacijos dėka pasaulio bendrija vedama prei „bendrų namų slenksčio“.
Esu įsitikinęs, kad daugėlis sunkiai įsivaizduoja, jog mūsų klimatinės ir geografinės zonos tautų poreikiai kada nors sutaps pavyzdžiui su Afrikos tautų poreikiais. Turėtu įvykti pasulinis kataklizmas kad šie skirtumai išnyktu ir sąlygos susivienodintu. Taigi tai natūralios sąlygos, kurios vienaip ar kitaip įtakos mūsu gyvensenos būdą, mūsų bendravimą ir daugėlis kitų kasdieniškų poelgių. Ir nepriklausomai netgi nuo techninių galimybių suteikiainčių vis tobulesnį bendravimo laike ir erdvėje šansą mes neturėsime tų sąlygų ir aplinkybių čia ko atvirkščiai nebus ten einamuoju momentu.
Su tautos integraliteto problema galaudžiausiai susiję yra antropologiniai ūkio klausymai, nes tautos integralitetas gali būti išlaikytas tikrai atsparus tik tol, kol jos gimimų skaičius praneša jos mirtingumą ir kol rasinis tautos gaivalas yra sveikas ir gyvastingas ( 2 nuoroda 427 psl.). Ir tai tik dar labiau patvirtina mano įsitikinimus. Jokia gyva ir gyvastinga tauta negali abejingai žiūrėti, kaip jos išeiviai, šitie energingi ir pilni iniciatyvos sūnūs skęsta svetimų jūrų bangose ( 2 nuoroda 426 psl.). Autorius teisus tai sakydamas ir tai yra opiausia dabarties problema. Tačiau likusioji dalis liks ir gyvens savo namuose su savais džiaugsmais bei problemomis.
Po visų faktų nagrinėjimo natųraliai išsirutulioja mintis kur atveda nacionalistinio atgimimo judėjimas. Tautai pakylant lyg iš snaudulio, gimstant nacionaliniams judėjimams politikai, lyg mums įprastuose reiškiniuose priešrinkiminėje agitacijoje gražiausiomis spalvomis išpuošia tautos ateities vizijas, sužadina žmonėse pačius giliausius jausmus tikėjimą geresniu gyvenimu, o kas vyksta toliau pasibaigus rinkiminei kampanijai Lietuvoje dažnas pasakys.
Nėra reikalo stebėtis, kad realus nepriklausomas gyvenimas pasirodė daug prozaiškesnis, kaip kad buvo jį vaizdavęsi atgimimo romantikai; bet kad iš šių pastarųjų atsirado gerokas skaičius kurie pamynė po kojomis švenčiausią tautinio atgimimo palikimą, tai iš tikro yra liūdno nusistebėjimo vertas dalykas ( 2 nuoroda 430 psl.). Todėl tik galiu paraginti nepasiduokime spekulecijai, išmokime valdyti savo jausmus, išmokime vertinti taip gražiai pateikiamas „nenuginčijamas“ politikų tiesas. Išmokime užkirsti kelę, bet kokiai gaivališko protrūkio jėgai vedančiai į nesantaiką, smurtą ir taip pademonstruokime savo kaip tautos brandumą. Tokios priemonės leis suvokti , kad šios mūsų savybės atvers visas duris ir su derama pagarba būsime laukiami svečiai pasaulio tautų bendrijoje.
Politinis Lietuvos valstybės pašaukimas tarnauti tarptautinės pusiausvyros reikalams ir tuo laiduoti nepriklausomą savo buvimą ( 2 nuoroda 434 psl.). Kaip dabarties istoriniai įvykiai rodo mes ne tik pasirinkome šį garbingą kelę, bet kartu sėkmingai realizuojame. Tiek Lietuvos taikdarių misijos Balkanų regione, Afganistane, Irake parodo mūsų tvirtą būdą ir apsisprendimą prisidėti prie pasaulio bendrijos globalių problemų sprendimo. Tiek mūsų valdžios pasiteisinusios pastangos sureguliuojant Ukrainos krizę, manau kad šis žingsnis buvo kurkas pranašesnis ir savalaikiškesnis nei paminėtosios taikdariškos misijos. Lietuva kartu su kitomis pritarenčiomis valstybėmis žengė savalaikį krizės suregulevimo žingsnį neleidžiant įsiplieksti ginkluotam pilietiniui konfliktui po ko jau tektu pasaulinei bendrijai įsikišti su taikdariška misija konflikto sureguliavimui ir pasekmių šalinimui.
Trumpai formuluojant tautinį mūsų pašaukimą, reikia pasakyti, kad geografinė mūsų padėtis Vakarų ir Rytų Europos slenkstyje ir istorinio išsivystymo aplinkybės pastatė mus prieš reikalą ieškoti dviejų pasaulų pusiausvyros ir į šią atremti mūsų gyvybės centrą ( 2 nuoroda 434 psl.). Šie žodžiai tik patvirtina tuos faktus ir isitikinimus kur pateikiau. Ir kaip ne keista laikas bėga, o praeities mintys mus lyg vestu dabarties keliu, tarsi tose mintyse vėliai ir vėliai atrasdame naujas tiesas.
Galiausiai norėdamas apibendrinti visas iškilusiais idėjas, mintis analizuojant pasirinktos temos klausimus ir apmastant kas mes esame ir kur einame pasirinkau S.Šalkauskio žodžius.

Taigi ėjimas nacijos linkui įpareigoja mus ne tik ieškoti ir kurti tobulą tautinę lytį, bet ir siekti visuotinai reikšmingos kūrybos, t.y. tokios, kuri turi reikšmės visai žmonijai, kadangi neša su savimi anttantinį laimėjimą ( 2 nuoroda 438 – 439 psl.).

Išvados
1. Visuomenėje populeri nacionalizmo suprata yra kitokia nei tikroji šio reiškinio prasmė.
2. Tautinė valstybė negali likti nesumišusi su kitomis ir išlikti etniškai vienalyte egzistuodama kitų tautų apsuptyje.
3. Žmonės vienyjasi į bendrijas ir tapatinasi su kitais saugumo sumetimais.
4. Nacionalizmo kilmė nėra snaudžianti jėga ir laukianti momento jausmų prasiveržimui, jis atsirado modernizacijos ir globalizacijos procesų eigoje.
5. Politikai savanaudiškai falsifikuoja tikrasias nacionalizmo tiesas tuo įnešdami sumaištį bei grėsmę dėl kylančių pasekmių.
6. Savikritiškas požiūris į save gali apmalšinti nacionalistines aistras ir subrandinti tautą vertą nacijos vardo.
7. Politinis Lietuvos pašaukimas tarnauti tarptautinės pusiausvyros reikalams tuo laiduojame savo egzistenciją.

Siūlymai
1. Mokyklinio ugdymo programose visuomenės švietėjiškais tikslais politologijos kurse būtina įtraukti paskaitų ciklą „Nacionalizmo samprata“.
2. Visuomenės informavimo priemonių pagalba nuolatos šviesti visuomenę nacionalizmo sampratos klausimais.
3. Politinės organizacijos privalo peržiūrėti savo nuostatus bei programas ir teisingai įvertinus tinkamai informuoti visuomenę apie atstovaujamus interesus.
4. Lietuvos valstybės tarptautinė politika turi ir toliau remtis prevencinio pusiausvyros reguliavimo principu.

Literatūros sąrašas

1. Ernest Gelner. Tautos ir nacionalizmas. – Vilniaus pradai, 1996.
2. Stasys Šalkauskis. Rinktiniai raštai pedagoginės studijos II knyga. – Vilnius: Leidybos centras, 1992.
3. Idėjų žodynas. – Alma litera.
4. Lietuvių enciklopedija devynioliktas tomas. – Lietuvių enciklopedijos leidykla.

Leave a Comment