NACIONALIZMO SAMPRATA

Turinys

Įvadas
1. Nacionalizmo samprata ir kilmė
 Kas tai – nacionalizmas?
 Svarbiausi nacionalizmo istorijos įvykiai
 Nacionalizmo vertybės
 Nacionalizmo formos
 Tautinis identitetas
 Kalbos reikšmė nacionalizmo formavimuisi
 Nacionalizmo sąmonė
 Kultūriniai atsiradimo aspektai
2. Modernus nacionalizmas ir jo santykiai su kitomis ideologijomis
 Populizmas ir antikolionializmas
 Patriotizmas ir rasizmas
 Fašizmas
 Komunistinis nacionalizmas
 Nacionalizmas šiandien
 Nacionalistiniai konfliktai
Išvados
Literatūros sąrašas

Įvadas

Pastaruoju metu pasaulis darosi vis vieningesnis, bendresnis, o skirtumai tarp skirtingų valstybių vis mažėja. Visuotinė globalizacija neišvengiamai ir nesustabdomai apima vis didesnes teritorijas. Mažai liko tautelių, kurios būtų atskirtos nuo pasaulio ir neturėtų nieko bendro su nauja pasauline kultūra.
Rengiantis karui Irake vyko atkaklūs debatai tarp įvairių Euuropos valstybių vyriausybių, taip pat šį klausimą svarstė ir visas pasaulis. Net ir tarp vieningai atrodančių Europos Sąjungos valstybių iškilo aštrių nesutarimų. Neišvengta griežtos kritikos vieni kitų atžvilgiu. Kai kurie ekspertai šiuose nuomonių skirtumuose įžvelgė grėsmę visai Europos vienybei. Europos Sąjunga negali panaikinti politinių ir socialinių skirtumų, kurie yra neišvengiami tokioje daugialypėje ir itin margoje bendrijoje. Tai reikštų panaikinti pačios ES esmę, t.y. daugelio tikėjimų, tautų, tradicijų, kalbų, doktrinų, suburtų su demokratijos, laisvės ir teisėtumo vėliava kolektyvinį egzistavimą.
Kyla klausimas, ar tiikrai vieninga Europa yra reali ateities vizija? Nacionalistiniai judėjimai pasireiškia beveik visame mūsų žemyne. Dažnai galima išgirsti kalbų apie tai, jog Europos Sąjunga yra imperija, kuri neprives mūsų prie gero. Net ir išsivysčiusiose valstybėse kaip Ispanija, Jungtinė Karalystė ar Italija eg

gzistuoja separatistinės grupuotės ar pogrindiniai nacionalistiniai judėjimai.
Mano darbo objektas – nacionalizmas. Problema – ar nacionalizmo ideologija yra pajėgi įtakoti šiandieninę visuomenę?
Savo darbu aš siekiu išanalizuoti nacionalizmo kilmę ir jo vystymąsi, taip pat nacionalizmo pasireiškimą šiomis dienomis bei galimą jo ateities eigą. Juk šis reiškinys atsirado ne šiomis dienomis ir neaišku ar ilgai dar gyvuos. Aš iškeliu sau tokius uždavinius:
 Išsiaiškinti nacionalizmo sąvokos reikšmę
 Nustatyti ideologijos vertybes ir pagrindinius istorinius įvykius
 Rasti nacionalizmo kilmės šaltiniu ir juos aptarti
 Nustatyti santykius su komunizmu, fašizmu, patriotizmu, rasizmu, imperializmu
 Apžvelgti modernaus nacionalizmo pasireiškimo atvejus
 Nurodyti nacionalizmo tendencijas ir galimus ateities pasikeitimus
Tyrimą vykdžiau analizuodamas literatūrą ir informaciją iš interneto. Svarbiausios knygos, kuriomis rėmiausi yra šios:
 Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje. – Pradai, 1994
 Anderson B. Įsivaizduojamo bendruomenės. – Baltos lankos, 1999
 Gelner E. Tautos irr nacionalizmas. – Pradai, 1996
Naudojau ir daugiau knygų, straipsnių bei interneto puslapių informacijos. Atskirais klausimais išreiškiau savo nuomonę, tačiau stengiausi, kad nuo to neišsikreiptų tikrosios literatūros šaltinių autorių mintys. Analizuodamas literatūrą, priėjau išvadą, kad nuomonės daugeliu klausimų nėra labai skirtingos. Vis gi istorija negali būti labai skirtingai interpretuojama.
Atlikęs tyrimą nustačiau nacionalizmo vystymosi aspektus chronologine tvarka. Šis darbas leidžia geriau suvokti ideologijos reikšmę ir galimybes. Taip pat galima prognozuoti nacionalizmo ateitį. Nors šiais laikais prognozės būna labai miglotos, nes pasaulis keičiasi la
abai greitai ir nenuspėjamai.
Mano nuomonė apie nacionalizmą gana netradicinė. Pirmiausia aš nacionalizmą laikiau būtinu šalies gerovei. Tačiau nagrinėdamas kitų nuomonę ir įsigilindamas į daugelį aspektų, nusprendžiau, kad saikingas nacionalizmas gali duoti naudos tautai sunkiais laikais (okupacija, karas, susiskaldymas). Tačiau ateityje nacionalizmas darys didelę žalą siekiant vieningo, taikaus ir išsivysčiusio pasaulio.

1. Nacionalizmo samprata ir kilmė
Kas tai – nacionalizmas?
Turbūt svarbiausia ir pastoviausia iš moderniųjų ideologijų yra nacionalizmas. Jis derina specifinei bendruomenei skirtą viziją su universalesne kultūrinių grupių vizija. Dėl šios priežasties nacionalizmas laikosi vidurio tarp grynai vietinių sąjūdžių, tokių kaip populizmas ir natyvizmas, bei didžiųjų ,,pasaulio išganymo” ideologijų – rasistinio fašizmo.
Nacionalizmas Lietuvoje suprantamas kaip ideologija, pateisinanti visas priemones, įtvirtinant aukščiausią vertybę – tautą. Tačiau Vakaruose šis terminas suprantamas kiek kitaip. Čia nacionalizmas traktuojamas kaip visas su tautinėmis bendrijomis susijusių problemų kompleksas. Tai ir tautinė psichologija, ir mažumų problemos, ir tarptautiniai santykiai. Tarptautinių santykių nagrinėjimą su nacionalizmo analize ypač siejo garsus amerikiečių politologas Hansas Joachimas Morgenthau .
Nors literatūros šia tema yra tikrai gausu, tačiau sociologiniu požiūriu šios sryties tyrimai ganėtinai apleisti. Dėl šios priežasties nacionalizmo sociologinius tyrinėjimus atliko amerikiečių mokslininkas prof. A. D. Smithas. Jis rėmėsi Vakarų istorikais ir sociologais C. J. Hayesu, H. Kohnu, K. W. Deutschu, R. Bendixu, G. L. Mosu, L. L. Snyderiu, B.

. S. Shaferiu, E. Kedouri, H. Seton – Watsonu, E. Gellneriu ir kitais nusipelniusiais mokslininkais.
Labai dažnai nacionalizmas tapatinamas su liberalizmu, socializmu, fašizmu ar komunizmu. Tada jis gali suvokiamas kaip politinė ideologija. Be to nacionalizmas laikomas moderniu reiškiniu. Jis atsirado ganėtinai neseniai, t.y. Naujaisiais laikais, kurių pradžia laikoma Didžioji prancūzų revoliucija (1789 m.), nors ir nėra visiško sutarimo šiuo klausimu. Pasak Encyclopaedia Britannica ,,Nacionalizmas yra visiškai modernus reiškinys. Jis atsiranda iš įsitikinimo, kad tauta yra pirminis politinės ištikimybės pagrindas” .
Mano nuomone, ši ideologija yra savo tautos iškėlimo (nors ir ne žymus) virš kitų tautų ideologija. Pasaulis suvokiamas kaip atskirų tautų, su griežtomis ribomis, visuma.

Svarbiausi nacionalizmo istorijos įvykiai
Kaip jau minėjau, nacionalizmas laikomas modernistine ideologine sistema. Jo pradžia laikomi Naujieji laikai, kurių pradžia tapatinama su Didžiąja prancūzų revoliucija (1789 m.). Prancūzai, vienijami bendrumo jausmo, supratimo priklausą vienai tautai, vienai kultūrinei, kalbinei, istorinei bendruomenei, sudrebino Europą ir pareiškė norą tapti respublika. Nors kai kurie tyrinėtojai įžvelgia nacionalizmo pasireiškimus ir ankstesniais laikais, tačiau tai būdavo visai kitoks nacionalizmas, kuris neiškeldavo tautos, kaip aukščiausios vertybės. Tik industrinėje visuomenėje ši ideologija pasireiškia taip, kaip ji yra traktuojama šiandien.

1848 m. per visą Europą nuvilnijo revoliucijų banga. ,,Didysis tautų pavasaris” atnešė laisvę ne vienai Senojo žemyno tautai. Prancūzų revoliucijos da

avė pavyzdį kitoms imperijų užgrobtoms bendruomenėms kovoti už išsivadavimą. Kovoje už nepriklausomybę svarbiausiu veiksniu ir tikslu tapo vieninga tautinė visuomenė, turinti savivaldą, teritoriją ir pripažinimą.
Tautiškumo žygis tęsėsi vienijantis Italijai, taip pat Vokietijos suvienijimas valdant Otto fon Bismark.
XX amžiuje priklausymas vienai tautai tapo vis aktualesnis. 1916 – 1618 m. arabai maištu išsivadavo iš Otomanų imperijos gniaužtų ir bandė sukurti vieningą, didelę arabų valstybę. Tačiau arabai suskilo į mažesnes valstybes ir dar iki šių dienų jiems nepavyksta pasiekti visiškos vienybės. Sueco kanalo nacionalizavimas ir Egipto bei Sirijos bandymas susijungti į bendrą valstybę taip pat yra svarbūs nacionalizmo istorijos įvykiai.
Afrikos žemynas taip pat neliko nuošalyje. Alžyre kilo pasipriešinimas, o nacionalizmas ypač aktyviai reiškėsi tarp vietinių gyventojų. Visa tai davė pradžią Alžyro nepriklausomybės karui. Paskutiniais XX amžiaus dešimtmečiais nacionalizmas Afrikoje įgavo naują pagreitį, kova su baltųjų dominavimu pasireiškė daugelyje gyvenimo sričių.
Fidži kuopelių veikla yra ryškus nacionalizmo pavyzdys Okeanijoje.
I ir II Pasauliniai karai gali būti traktuojami kaip nacionalistiniai karai, nes juose kariavo tautos su tautomis, žmonės buvo skirstomi pagal priklausomybę vienai ar kitai tautybei.

Nacionalizmo vertybės
Kaip ir kiekviena ideologija, taip ir nacionalizmas turi savo svarbiausias vertybes, kuriomis remiasi visas judėjimas. Nacionalizmas pirmenybę teikia tautai. Tačiau į tautos sąvoką įeina daug smulkesnių dalių. Visų pirma tauta yra vienos rasės žmonių grupė. Taip pat ji yra istoriškai susiformavusi ir turinti tam tikrą gyvenamąją teritoriją. Tautą jungia ir kultūra, kuri glaudžiai siejasi su jos istoriniu savitumu. Be abejo, papročiai yra neatsiejama kultūros dalis, kuriai nacionalistai teikia svarbią vietą vertybių skalėje. Kartais religija taip pat vaidina svarbų vaidmenį, tačiau tik tada, kai ją išpažįstantys žmonės yra vienijami ir kitų panašumų.
Turbūt pats svarbiausias tautos bruožas yra jos kalba. Daugelis nacionalizmo ideologų kalbą traktavo kaip bruožą, rodantį tautos kultūrinį savitumą, taip pat kaip įrodymą, jog ši bendruomenė, kalbanti viena kalba, jau nuo senovės skiriasi nuo kitų ir turi teisę būti nepriklausoma. Visiems nacionalistams jų kalba atrodė pati gražiausia ir geriausiai išreiškianti tautos sąmonę.

Nacionalizmo formos
Nacionalizmas gali pristatyti save kaip oficialios ideologijos išraišką arba populiarų neoficialų judėjimą, pasireiškiantį pilietinėje, etninėje, kultūrinėje, religinėje ar ideologinėje plotmėje. Tačiau toks skirstymas nenaudojamas ,,grynas” ir dažnai nacionalistai elementus iš skirtingų teorijų jungia į vieną.
Pilietinis nacionalizmas – tai nacionalizmo forma, kurioje valstybė gauna politinį legitimumą iš politiškai aktyvios visuomenės dalies. Tai vadinama ,,tautos valia” arba ,,politiniu atstovavimu”. Šią teoriją pirmas išvystė ir užrašė savo ,,Visuomenės sutartyje” Ž. Ž. Ruso. Pilietinis nacionalizmas apima racionalumo tradicijas bei liberalizmą. Tai teorija atstovaujamosios demokratijos, tokios kaip JAV ar Prancūzijos.
Etninis nacionalizmas yra nacionalizmo forma, kuri teigia, kad valstybė gauna politinį legitimumą iš kultūrinio istoriškumo arba paveldėto etniškumo. Šią teoriją vystė J. G. von Herderis, kuris įvedė ,,volk” sąvoką. ,,Volk” yra vokiškas žodis, reiškiantis žmones arba liaudį. Šis terminas apima etnocentrines, tautines ir rasines konotacijas. Tačiau Romantizmo laikais Volk principo organizmas buvo daugiausia kultūrinis – bendros kalbos, bendrų papročių ir bendros istorijos – dalykas. Ši interpretacija vyravo ir vėlesniais laikais beveik nepakitusi .
Romantinis nacionalizmas arba organinis nacionalizmas – tai etninio nacionalizmo forma, teigianti valstybės valdžios legitimumą kaip natūralų rasės vystymosi rezultatą. Joje jaučiama Romantizmo dvasia, supriešinama su racionalumu.
Kultūriniame nacionalizme pagrindinis dėmesys kreipiamas ne į odos spalvą ar kitokius bruožus, tačiau tik į kultūrinę priklausomybę, kaip vienintelę tautos gyvavimo prielaidą. Geriausias kultūrinio nacionalizmo pavyzdys yra Kinija, kurioje vyrauja nuomonė apie tautos formavimą kultūros pagrindu.
Valstybės nacionalizmas yra pilietinio nacionalizmo variantas, dažnai kombinuojamas su etniniu nacionalizmu. Nacionalistiniai jausmai yra stiprūs tik todėl, kad dažnai būna iškeliami virš visuotinų teisių bei laisvių. Valstybės sėkmė kertasi su demokratiškos visuomenės principais. Nacionalinės valstybės nauda yra argumentas, suteikiantis vyriausybei elgtis kaip jai atrodo geriau.
Religinis nacionalizmas teigia, kad politinis legitimumas valstybei suteikiamas dievo. Toks pavyzdys yra sionizmas.
Kartais priklausymas tam tikrai religijai sąlygoja nacionalistines idėjas. Tačiau dažnai religinės nuostatos skatina pakantumą ir tuo stabdo jėgos panaudojimą sprendžiant kilusius nesutarimus. Tarkim, Islamas skatina stiprius bendrumo jausmus tarp visų musulmonų, todėl jie dažnai remiasi savo religija, siekdami susivienijimo .
Tautinis identitetas
Tautos sampratos formavimąsi lėmė daugelis veiksnių, tačiau B. Andersonas teigia, kad esminę reikšmę turėjo kapitalizmas .
Tautos apibrėžimas iškelia didesnių sunkumų nei tie, kurie susiję su valstybės apibrėžimu. Antropologas gali paaiškinti, kad gentis arba tautelė dar ne būtinai nelabai išryškėjusi tautelė.
Chamisso, emigranto iš Prancūzijos į Vokietiją Napoleono karų laikotarpiu, nuomone ,,žmogus turi turėti tautybę, kaip jis turi turėti nosį ir dvi ausis; bet kurio iš šių dalykų nėra neįsivaizduojamas ir retsykiais pasitaiko, bet vien kaip kokios nors nelaimės padarinys, ir pats yra nelaimė”. Tai ėmė atrodyti taip akivaizdžiai teisinga, kad net tapo nacionalizmo problemos aspektu , o gal ir pačia šerdimi. Tautybė nėra neatskiriama žmogaus savybė, tačiau kai kuriems žmonėms ėmė taip atrodyti.
Iš tikrųjų tautos, kaip ir valstybės yra atsitiktinumas, o ne visuotinė būtinybė. Nei tautos, nei valstybės neegzistuoja visais laikais ir visomis aplinkybėmis. Nacionalistai mano, kad tauta ir valstybė yra skirtos viena kitai ir viena be kitos duoda nepilnavertiškumą. Tačiau jos atsirado nepriklausomai viena nuo kitos ir visiškai atsitiktinai. Gelneris pateikia du tautos apibrėžimus:
1.Du žmonės yra tos pačios tautos, jei – ir tik jei – jų yra ta pati kultūra; kultūra savo ruožtu reiškia idėjų, ženklų, asociacijų, elgesio ir bendravimo būdų sistemą.
2.Du žmonės yra tos pačios tautos, jeigu – ir tik jeigu – jie pripažįsta vienas kitą priklausant priklausant tai pačiai tautai. Kitaip sakant, tautas savo įsitikinimais sukuria žmonės. Tai, kad jie pripažįsta vienas kitą vienos bendruomenės nariais, ir paverčia juos tauta, – o ne kokie nors kiti bendri požymiai, kad kokie jie bebūtų, kurie skiria šią kategoriją nuo ne jos narių.
Kiekvienas šių apibrėžimų išskiria elementą, kuris iš tikro svarbus nacionalizmui suprasti. Tačiau nei vienas nėra pakankamas.

Kalbos reikšmė nacionalizmo formavimuisi
Kai Europoje knygų leidyba imta vykdyti mechanizmų pagalba, žmonėms tapo daug lengviau įsigyti ir naudoti įvairią literatūrą. Knygų prekyba tapo stambiu verslu. Pirminę rinką sudarė raštingoji Europa – plačiai pasklidęs, tačiau negausus lotyniškai skaitančių žmonių sluoksnis. Tuo metu knygos buvo leidžiamos vien lotynų kalba. Lotynų kalba buvo sakralinė, tačiau tik maža dalis gyventojų gebėjo ja kalbėti. Kuo toliau, tuo labiau spaustuvininkai stengėsi tenkinti platesnio rato poreikius.
Iki protestantizmo atsiradimo bažnyčia valdė visus oficialius informacijos šaltinius ir lengvai susidorodavo su bet kokia erezijos forma. Tačiau žmonių sąmonė po truputį keitėsi. Visuomenėje atsirasdavo veikėjų, kurie sugebėdavo patraukti liaudį į save, parodyti, kad religija nėra visas neklystanti. Žmonės patys norėjo kažko imtis, kažko siekti, o tam reikėjo medžiagos jų suprantama kalba. Tą taisyti ėmėsi Liuteris, išvertęs bibliją į vokiečių kalbą, kuri per trumpą laiką buvo išplatinta po visą Vokietiją. Kai su juo buvo susidorota, darbą tęsė kiti.
Protestantizmo ir spaudos, dauginančios pigius populiarius leidinius, koalicija netrukus pritraukė daugybę naujų skaitytojų, tarp jų nemažai pirklių ir moterų, ir taip pat suvienijo juos politiniams ir religiniams tikslams. Todėl neišvengiama, kad ir bažnyčia buvo išjudinta iki pat pamatų. Tas pats sukrėtimas pagimdė pirmąsias reikšmingas Europos nedinastines valstybes.
Įvairios vietinės kalbos imtos vartoti administracijoje anksčiau nei įvyko XVI amžiaus spaudos ir religinis perversmas. Tokias kalbas iškilti neskatino jokie pronacionalistiniai stimulai.
Kalbos viduramžiais buvo ne tautinės, o valstybinės. Kiekviena dinastija kalbą rinkdavosi pagal madingumą arba tradiciją, bet ne pagal tai, kokia kalba kalbėjo liaudis. Tačiau spauda negalėjo būti leidžiama visomis egzistuojančiomis kalbomis, todėl panašios dialektikos kalbos buvo jungiamos į spaudos kalbas. Šios kalbos tvirtino nacionalinės sąmonės pagrindus. Pirmiausia jos leido keistis informacija tarp atskira kalba kalbančių žmonių. Šitai jiems leido suprasti, kad egzistuoja daug taip pat kalbančių individų. Tie skaitytojai, kuriuos susiejo spauda, būdami pasaulietiškai, konkrečiai ir pastebimai nematomi, sudarė tautiniu pagrindu įsivaizduojamos bendruomenės embrioną.
Taip pat spaudos verslas suteikė kalbai pastovumo, kas ilgainiui sukūrė senumo įvaizdį, kuris esminis tautos sampratos įvaizdis. XVII amžiuje nacionalinės kalbos beveik visur įgavo savo šiuolaikinę formą.
Spaudos dėka buvo sukurti valdančiųjų sluoksnių kalbos, kurios skyrėsi nuo senųjų administracinių kalbų. Daugelis kalbų įgavo savo politinę ir kultūrinę reikšmę.
Vertinant literatūros medžiagą, galima daryti išvadas, kad kapitalizmas ir spaudos technologijos, susilieję su žmonijos kalbų įvairove, sudarė prielaidas atsirasti naujo tipo bendruomenėms, kurios sudarė šiuolaikinių nacijų pamatus. Tokios bendruomenės galėjo užimti ribotą plotą, tačiau jos atsitiktinai buvo susietos su dažniausiai svetimais administraciniais organais.

Akivaizdu, kad visos šiuolaikinės nacijos – valstybės turi nacionalinę spaudos kalbą, daugelis ta kalba ir kalba. Tačiau yra šalių, kur valstybinė kalba mažai naudojama kasdieniame bendravime.
Nacionalizmo sąmonė
A. Smith siūlo atkreipti dėmesį į tris dvasines tradicijas, kuriomis remiasi nacionalizmas. Pirmos dvi yra religinio pobūdžio, o trečia – savo interpretacijom labiau pasaulietinė.
 Neotradicionalizmas daro įtaką nacionalistinei ideologijai ir veiklai arba tiesiogiai – per fundamentalistinius judėjimus, arba netiesiogiai – per pasaulietinių nacionalistinių vadų poreikį išnaudoti ,,masių” energiją ir emocijas.
Neotradicionalistinių judėjimų pavyzdžių galima rasti islamiškose ir budistinėse šalyse.
Neotradicionalizmas sudarė ideologinį atramos tašką ir darė didelę įtaką nacionalizmo pakilimui tokiose skirtingose šalyse kaip Indija, Japonija ar Egiptas.
 Reformizmas. Religijos reformavimo ir naujo interpretavimo sąjūdžiai užima ypatingą vietą nacionalizmo genezėje. Jie dažnai būna prieš atsirandant tautiniams idealams ir remiasi panašiomis idėjomis. Nacionalistinio sąjūdžio vadus, kaip ir reformatorius, iškelia tie patys socialiniai sluoksniai. Religinės reformos sąjūdžiai reikšmingai prisidėjo kuriant ankstyvojo nacionalizmo struktūrą, idealus ir socialinę bazę.
 Asimiliacija yra pasaulietinė tradicija, prisidėjusi prie nacionalizmo sintezės. Šis klasikinis polio idealas, iš esmės pagoniškas ir pilietinis, apibrėžė polinės bendruomenės ir atitinkamo jos valdymo tipo normą. Jo patrauklumą XVIII amžiuje lėmė žadamas tiesioginis ir gyvybingas solidarumas, kurio taip trūko. Jis skelbė nacionalinių valstybių moralinį ir politinį atgimimą, pasiekiamą šviesuomenės pilietinių dorybių ir bendruomeninio patriotizmo dėka.

Kultūriniai atsiradimo aspektai
B. Anderson teigia, kad galimybė įsivaizduoti tautą atsirado istorijoje tada ir ten, kur trys fundamentalios kultūrinės sampratos, visos labai senos, nustojo aksiomiškai kaustyti žmogaus protą. Pirmoji iš jų, kad tam tikra rankraščių kalba suteikia privilegiją pažinti ontologinę tiesą būtent todėl, kad ji neatskiriama tos tiesos dalis. Būtent ši mintis leido atsirasti įvairiuose žemynuose krikščionių, Omejadų islamo ir kitoms bendruomenėms . Antroji – tai tikėjimas, kad visuomenė natūraliai telkiasi ties aukštesniais centrais – monarchais, kurie skiriasi nuo kitų žmogiškų būtybių ir valdo vadovaudamiesi tam tikra dieviška tvarka. Žmonių lojalumas neišvengiamai turėjo būti hierarchiškas ir įcentrinis, nes valdovas, kaip ir šventas raštas, buvo būties pagrindas ir neatsiejama jos dalis. Trečioji – tai laikinumo samprata, pagal kurią kosmologija yra neatskiriama nuo istorijos, o pasaulio ir žmonių kilmė iš esmės tapati. Visos trys nuostatos tvirtai susiejo žmonių gyvenimą su pačia daiktų prigimtimi ir suteikė tam tikrą prasmę kasdieniam egzistencijos fatališkumui (pirmiausia mirčiai, netekčiai ir vergovei), siūlydamos įvairius jos atpirkimo būdus.
Lėtas ir netolygus šių tarpusavyje susijusių neabejotinų veiksnių nykimas – pirmiausia Vakarų Europoje, o paskui visur kitur, – veikiant ekonominiams pokyčiams, ,,atradimams” (socialiniams ir moksliniams) ir nepaprastai staigiai vystantis komunikacijai, griežtai atskyrė kosmologiją ir istoriją. Nenuostabu, kad pradėta ieškoti, jeigu galima taip pasakyti, naujo būdo prasmingai susieti brolybę, valdžią ir laiką. Turbūt labiausiai šį ieškojimą pagreitino ir padarė jį vaisingą spaudos verslas – vis daugiau žmonių dabar galėjo galvoti apie save ir susieti save su kitais visiškai naujais būdais.

2. Modernus nacionalizmas ir jo santykiai su kitomis ideologijomis

Populizmas ir antikolonializmas
Po ekonominės krizės XIX a. aštuntajame dešimtmetyje atsirado dvi naujos nacionalizmo versijos, darysiančios didelę įtaką kitame amžiuje, – populizmas ir antikolonializmas .
Populizmas buvo daugiausia žemesniųjų sluoksnių ir kai kurių šaknis praradusių intelektualų reakcija į masinės industrializacijos pavojaus realybę. Didelių miestų ir lūšnynų augimas, miestus užliejusi nedarbo banga, akademinio proletariato augimas – visa tai buvo susiję su pramoninio kapitalizmo plitimu ir kėlė didelį pavojų šių šaknis praradusių sluoksnių išlikimui ir statusui. Populizmas idealizavo smulkų verslininką ir garbino kaimo bei mažų miestų gyvenimą kaip atsvarą didžiajai pramonei, miestams bei sąjungoms. Todėl, kai kuriems intelektualams pradėjus tapatinti mažąjį žmogų su ,,liaudimi”, o liaudį – su ,,tauta”, agituojant sugrįžti prie kaimo ir miestelių gyvenimo paprastumo, šios rūšies populistinis nacionalizmas susilaukė masių paramos.
Yra kelios populizmo atmainos. Populizmas, klestėjęs tarp smulkių Amerikos fermerių, esminį jų priešiškumą kapitalizmui išreiškė demokratinės ksenofobijos forma. Kitas populizmas – inteligentijos populizmas, apeliuojantis į valstietiją ir garbinantis bendruomenines valstietiškas institucijas, atsirado Rusijoje XIX a. aštuntame dešimtmetyje ir inspiravo keletą komunistinio nacionalizmo rūšių neišsivysčiusiose šalyse vėlesniame amžiuje. Galiausiai buvo populistinis neseniai urbanizuotų žemesnių viduriniųjų klasių nacionalizmas, ypač etniškai mišriuose kraštuose kaip Vidurio ir Rytų Europa. Čia rasistiniai demagogai greitai įvarė baimės dėl bedarbių ir šaknų neturinčių imigrantų bei sutapatino ,,tikrąją” tautą su etniniais bei rasiniais elementais, įsišaknijusiais į tėvų žemę, kaip tik tuo metu, kai migrantai labiausiai jautėsi netekę šaknų. Čia yra viena iš jungčių tarp rasinio fašizmo ir nacionalizmo, taip pat vienas iš kelių, kuris galų gale sužlugdė tautinį idealą.
XIX a. aštuntame dešimtmetyje išryškėjo pirmieji bruzdėjimai dėl Europos imperializmo Azijoje ir Afrikoje. Pradiniam pasipriešinimui prieš metropolijas išblėsus, tarp suvakarietiškėjusio elito ėmė kilti naujos rūšies liberalus nacionalizmas.
XVX amžiuje Azijos ir Afrikos šalys, iš išskyrus Indiją, buvo dar beveik nepaliestos industrializmo ar prekinio kapitalizmo, ir visa ten buvusi vietinė buržuazija daugiausia tenkino užsienio interesus. Todėl nacionalinį idealą puoselėjo tik nedidelis būrys intelektualų, studentų ir profesionalų, kurių politinis išprusimas paprastai rėmėsi liberaliais ir demokratiškais principais, skelbiamais imperinių šeimų. Todėl ir jų nacionalizmui stigo gilesnio kultūrinio turinio bei patrauklumo masėms. Tik sąjunga su tradicionalistiniais religiniais ar rasiniais sentimentais galėjo nacionalinį idealą padaryti priimtiną masėms ir istoriškai turiningą.
Dėl šių priežasčių XIX a. antroje pusėje už Europos ribų iškilo trys nacionalizmo tipai. Pirmasis buvo panašus į europietiškąjį tradicionalizmą (Japonijoje imperatoriai moderniais metodais mėgino išsaugoti nacionalinės kultūros tęstinumą). Antrasis nacionalizmo tipas susiklostė daugiausia Vidurio Rytuose, kur Rytų Europos etninį secesionizmą perėmė gruzinai, armėnai, o vėliau ir arabai. Galiausiai suvakarietinta inteligentija Indijoje, Egipte bei Vakarų Afrikoje pradėjo pirmąją liberalią konstitucionalistinę antikolonijinio nacionalizmo fazę, kuri atitiko jų, kaip modernizacijos puoselėtojų, padėtį laikotarpiu iki nepriklausomybės .

Patriotizmas ir rasizmas
Mūsų amžiuje, kai pažangūs intelektualai kosmopolitai taip dažnai tvirtina, kad nacionalizmas yra kone patologija, atsiradusi iš baimės ir neapykantos kitam ir giminiška rasizmui, pravartu prisiminti, kad tautos įkvepia meilę ir pasiaukojimą. Kultūriniai nacionalizmo išsireiškimai – poezija, proza, muzika, vaizduojamieji menai – labai akivaizdžiai teigia šią meilę. Kita vertus rastume labai mažai nacionalistinių kūrinių, išreiškiančių baimę ar panieką. Net kolonizuotos tautos, turinčios daugybę priežasčių jausti neapykantą imperialistams, savo jausmus reiškia tik su menkute neapykantos gaidele.
Tai kas yra natūralu, visuomet reiškia kažką, ko nepasirinksi. Šitaip tautiškumas yra susiejamas su odos spalva, lytimi, tėvyste ir gimimo laiku. Būtent todėl, kad šių ryšių negalima pasirinkti, juos gaubia nesavanaudiškumo aura.
Dauguma bet kurio sluoksnio žmonių tautos esme laiko jos nesavanaudiškumą. Būtent dėl šios priežasties tauta reikalauja aukų. Aukščiausios aukos idėja tiesiog neatsiejama nuo tyrumo, dorumo, ir yra skirta lemties.
Egzistuoja tam tikras bendrumas, kurį sukuria kalba – pirmiausia poezija ir dainos. Tarkime giedant himną patiriamas vieningumo ir priklausomybės vienai bendruomenei jausmas. Nacija laikoma tiek istorine lemtimi, tiek kalbos dėka įsivaizduojama bendruomene.
Labai dažnai kolonizatoriai versdavo užkariautuosius kalbėti stipresniųjų kalba. Kadangi užkariautieji kalbą išmokdavo su tam tikrais iškraipymais ir savų kalbų priemaišomis, kolonizatoriai, siekdami išlikti atskiri nuo jų, sugalvodavo tam tikrą žargoną, įvardijantį kitataučius užkariautuosius. Dažniausiai tokių epitetų esmė būna rasistinė. Oponentų tautiškumas ištrinamas supaprastinant jį iki biologinių savybių.
Svarbu paminėti, kad nacionalizmas mąsto istorinio apibrėžtumo perspektyvoje, o rasizmui vaidenasi amžinas rasių maišymasis, kuris yra už istorijos ribų. Negrai visada liks negrais, žydai – žydais, nesvarbu kokius pasus turi ar kokiomis kalbomis kalba (todėl naciams Vokietijos žydas visada buvo apsišaukėlis ).
Rasizmo vizijos iš tikrųjų plaukia iš klasės, o ne nacijos ideologijų, nes pabrėžia valdovų dieviškumą bei ,,mėlyną” kraują. Todėl visuotinai pripažintas nacionalizmo tėvas tikrai nėra smulkiaburžuazinis nacionalistas. Nacionalizmas ir antisemitizmas plinta neperžengdami nacionalinių valstybių sienų. Jie pateisina ne išorinius karus, bet vidinę priespaudą.
Rasizmas, kuris XIX a. vystėsi už Europos ribų, visada buvo siejamas su Europos dominavimu dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – oficialus nacionalizmas, kaip grėsmę pajutusių aukštesniųjų klasių atsakas į liaudies kalbinį nacionalizmą. Antroji priežastis – smarkiai besiplečiantis kolonijinės valstybės biurokratijos aparatas išstūmė aristokratiją į pakraštį, o imperijose įsivyravo buržuaziniai sluoksniai .
Dar viena nuoroda į kolonijinio rasizmo kilmę – tai ,,baltųjų solidarumas”. Nors skirtingų tautybių ir religijų valdovai tarpusavio konfliktų ir konkurencijos neišvengdavo, tačiau priklausomybė vienai rasei prireikus juos greit suvienydavo prieš kitas rases.
Gali atrodyti paradoksalu, kad prieraišumo objektai yra ,,įsivaizduojami” (tėvynainiai, išnaikintos gentys, Motina Rusija ir pan.). Tačiau tėvynės meilė nesiskiria nuo kitų meilės rūšių, kurioms visuomet būdingas įsivaizduojamas elementas. Tai, kas mylinčiam yra akys – su kuriomis jis ar ji gimė, patriotui yra kalba – ta, kurią istorija jam paskyrė kaip gimtąją. Ši kalba yra priemonė atgaivinti praeitį, įsivaizduoti bičiulių bendriją ir svajoti apie ateitį.

Fašizmas
Kartais sakoma, kas fašizmas yra greičiau tam tikra nuotaika ar stilius nei doktrina ar judėjimas. Tiesą sakant, fašizmui trūksta teorinio rišlumo bei aiškumo, ko negalima pasakyti apie nacionalizmą ar komunizmą. Tačiau padarytume didžiulę klaidą nurašydami fašizmą kaip politinį toną ar socialinę nuotaiką. Fašistinių organizacijų, o tuo labiau nacių grupių dinamika turi daug gilesnes šaknis ir labiau apibrėžtą bei įtaigesnę pasaulėžiūrą, kurią galima palyginti su nacionalistinių judėjimų pasaulėžiūra. Be abejo, lyginti galima įvairiais aspektais, bet aš pasirinkau emocijų ir sąvokų kontrastus bei panašumus, skirtingus požiūrius į komunizmą, rasizmą bei antisemitizmą. Taip pat panagrinėsiu istorinius šių judėjimo ryšius.
Sąvokų panašumo pamatas yra bendras objektas – tauta. Tačiau požiūris į ją abiejų ideologijų yra skirtingas.
Kaip minėjau, nacionalistai suvokia tautą kaip etninę bendriją, išskirtina savo kalba, savita istorija, o jos piliečiais turi bendras teises ir pareigas. Tauta gyvuoja apibrėžtoje teritorijoje. Nacionalisto tikslas – puoselėti šią bendruomenę, jos vienybę bei autonomiją.
Tačiau fašizmas tautą apibūdina instrumentinėmis sąvokomis: ,,galios buveinė“, valios ir jėgos šaltinis bei ginklas. Tauta gali įgyti valstybės ar rasės formą. Fašizmui pilietybės sąvoka nereikšminga, o istorija atlieka tik instrumentinę funkciją. Istorija fašizmui tėra sandėlis pavyzdžių, kaip jėga nugali silpnumą. O nacionalisto numylėta tėvynė turi nusileisti fašisto užkariavimo ir pavergimo siekiui.
Vadinasi tauta, fašisto požiūriu, nėra rūpinimosi objektu, o tampa smurto kulto subjektu. Ji nebėra piliečių sąjunga, tačiau tampa ,,ginkluota tauta“, kovojančia biologiškai užprogramuotą kovą dėl išlikimo bei viešpatavimo.
Kadangi fašizmas sumenkino tautiškumą, jam iškilo sunkumų jungtis su kitomis ideologijomis, nes pačiam trūksta ideologinio rišlumo. Nacionalizmas susipynė su daugybę atrodo nesuderinamų ideologijų, o fašizmas apsiribojo tik imperializmu bei populizmu. Tai lengva paaiškinti tuo, kad nacionalizmas yra daug lankstesnis ir mažiau totalitarinis savo siekiais ir pasaulėžiūra nei fašizmas. Jo tikslai kur kas tikslesni ir ribotesni, jie gali būti suderinti su platesnio rato ideologijomis, kaip atsitiko ne vienoje valstybėje. Tuo tarpu fašizmas buvo radikali ir totalinė revoliucija. Ji reikalavo maksimalaus pasiaukojimo ir atsidavimo. Jis pretendavo valdyti kiekvieną visuomenės ar individo žingsnį. Šiuo atžvilgiu jis neišvengiamai tapo daug uždaresnis už bet kokį nacionalizmo pavidalą .
Emociškai fašizmas ir nacionalizmas yra labai panašūs, nors ir čia galima rasti esminių skirtumų. Abu judėjimai siekia sukurti naują žmogų, abu yra aktyvistiniai ir dinamiški, abu pabrėžia jaunumą, stiprumą ir tarnavimą visuomenei. Ko ne visos nacionalizmo atmainos aukština kaimišką gyvenimą gamtoje, kaimiečių papročius, kaip tautos kilmės šaknis. Fašizmas taip pat skiria šiek tiek dėmesio žemei: net SS laikė ūkininkavimą kilniu ir reikalingu vokiečių uždaviniu.
Tačiau skiriamu dėmesiu į visus šiuos dalykus abi ideologijos smarkiai skiriasi. Tarkim nacionalizmas aktyvizmu naudojasi siekdamas sukurti vienybę bei autonomiją tėvynėje, o fašizmas aktyvizmą vertina kaip patį savaime. Nacionalizmui svarbi jaunatviška jėga, tačiau dėmesys skiriamas ir mokslui. Fašizmas mėgina kontroliuoti ir kreipti jaunatvišką jėgą ir smurtą bendruomenės tikslams, bet jis taip pat išaukština brutalų, jaunatvišką žmogų virš pilkų masių. Galima teigti, kad tokio elito atranka ir rengimas yra fašizmo tikslas, tačiau nacionalizmas jį retai kelia. Skiriasi nacionalizmo bei fašizmo požiūriai į karą bei smurtą. Nacionalistai aukština kovą dėl bendruomenės interesų, tačiau smurtas neaukštinamas pats savaime. Šiuo atžvilgiu fašizmas iškelia brutalumą ir gyvulišką agresyvumą, kuris nuvedė prie militarizmo garbinimo. Taip pat fašistai pabrėžė nepaliaujamą judėjimą ir aktyvumą dėl paties judėjimo ir aktyvumo.
Nei rasizmas, nei antisemitizmas nėra būtini fašizmo ar rasizmo komponentai. Tačiau fašizmas daug labiau linkęs į šių idėjų puoselėjimą nei nacionalizmas.
Rasizmo apskritai nebuvo pirmose nacionalizmo formuluotėse. Svarbiausi gryninimo objektai buvo kalba ir istorija, o etniškumo prasmė yra labiau kultūrinė nei biologinė. Žydų atžvilgiu nacionalizmas apskritai buvo liberalus. Žydas, kaip individas nebuvo diskriminuojamas, tačiau žydas, kaip žydas negalėjo tikėtis nieko. Tik vėlesniais laikais rasizmo paskatintas antisemitizmas transformavosi iš religinio į rasinį, o kultūriniai motyvai pradėti sieti su biologiniais.
Vienas svarbiausių fašizmo bruožų yra neapykanta komunizmui, tuo tarpu nacionalizmas sugebėjo adaptuoti daugumą marksistinio komunizmo idėjų nerodydamas jokios neapykantos .
Tiek fašistams, tiek ir nacionalistams ekonominiai klausimai yra šalutiniai, Jie labiau domisi politiniais, kultūriniais ar dvasiniais aspektais. Nacionalizmas motyvuojamas ne industrinės visuomenės kritika, o jos nesugebėjimu išlaikyti kultūrinę įvairovę bei etninę autonomiją. Šias blogybes nacionalizmas priskiria politinei kultūrinei sąrangai. Todėl jis neturėtų būti laikomas marksizmo ar socializmo varžovu; jis gali šlietis prie kiekvienos socialinės doktrinos, tenkinančios politinius ir kultūrinius reikalavimus. Tuo tarpu fašizmas gali iš dalie sutapti su socialdemokratija, nepaisant šios priešiškumo brutalistinei fašizmo filosofijai. Pavyzdžiai rodo, kad ten, kur nėra socialistinių partijų, atstovaujančių valstietijai ir darbininkijai, jų vaidmenį perima socialrevoliucinis fašizmas.
Pirmasis nacionalizmo pasirodymas oficialiai datuojamas XVIII a. antrąja puse. Būtent šiuo metu iškilo nacionalinio suverenumo ir apsisprendimo doktrina. Pirmą kartą politinių pastangų objektu tapo tautiškumo išlaikymas. Pirmą kartą Europos nacionalizmas prasiveržė Prancūzų revoliucijos metu, kur jis susivienijo su liberalizmu. Nuo tada jis įvairiom formom jungėsi su kitais ideologiniais judėjimais. Jau gana anksti, lyginant su fašizmu, nacionalizmas įgijo savo formą, tikslus, todėl logiška, kad jis traktuojamas visiškai atskiru nuo fašizmo judėjimu.
Svarbu paminėti, kad fašizmas yra daugiau europietiškas 1918 – 1945 m. reiškinys. Nacionalizmas nėra susijęs nei vien su šiais metais, nei vien su Europa, nei vien su masinio smurto sąlygomis. Nacionalizmas gali iškilti kur kas įvairesnėmis ekonominėmis bei kultūrinėmis sąlygomis nei fašizmas. Ankstyvasis nacionalizmas taip pat negali būti laikomas maištu prieš monopolinį kapitalizmą ar prieš kultūros standartizavimą, masinį vartojimą ar prieš marksizmą, nes nė vienas iš šių reiškinių neegzistavo iki XIX a. pabaigos. Be viso šio, esminė fašizmo sąlyga, socialdarvinistinė biologinio išlikimo ir atrankos teorija, nepaveikė Europos iki XIX a. pabaigos – tai įvyko daug vėliau nei suklestėjo nacionalizmas daugumoje Europos etninių grupių .

Komunistinis nacionalizmas
Iš visų ideologijų, susijusių su modernizacijos krizėmis, didžiausiu nacionalizmo priešininku pasirodė marksizmas. Tačiau galima rasti ne vieną pavyzdį, kai aplinkybių verčiamos abi ideologijos glaudžiai bendradarbiavo, nematydamos viena kitos prieštaravimų. Dabar panagrinėkim klausimą ar nacionalizmas ir komunizmas gali egzistuoti kaip viena, susiliejusi įsitikinimų sistema.
Tiek nacionalizmas, tiek ir marksizmas turi išplėtotus savo komponentus: esamų socialinių struktūrų reformacijos modelį, būsimą aukso amžiaus viziją bei kelio į jį analizę. Pirmiausia nacionalizmas kaip ir marksizmas istoriją skirsto į tris dalis: priešistorę, revoliucinį pereinamąjį laikotarpį ir ,,tikrosios“ istorijos metą. Antra – abi ideologijos sutaria, kad jų tiesioginis priešas yra prispaudėjas. Nacionalizmui tironas yra imperializmas, svetimas kolonizatorius, įsiveržėlis; marksistui – buržuazinis kapitalistas. Abi ideologijos esamas socialines ir politines struktūras laiko poliarizuotas interesų bei vertybių atžvilgiu (tarpinis sluoksnis neegzistuoja).
Kova vyksta ir su vidiniu sugedimu. Nacionalizmui – tai smukimas ir irimas, kurie nutraukia ryšius tarp bendruomenės narių, komunizmui – tai darbo pasidalijimas, skatinantis susvetimėjimą.
Nei nacionalistai, nei marksistai neabejoja, kad žmogus gali išsivaduoti iš šios susvetimėjimo ir priklausomybės būklės. Ir vieni, ir kiti tiki istorinio išrišimo teisingumu, laikydami žmogaus išsilaisvinimą istorine būtinybe. Nacionalistai numato neišvengiamą tautinės sąmonės bendruomenėje augimą, kuris prikels jos narius iš ilgo snaudulio bei atkurs tautą. Komunistai numato darbo pasidalijimo žlugimą, o kai žmonės nebebus specialistais, jų veikla daugiau nebebus svetimumo priežastimi.
Vaizduodami komunizmą kaip visuomenės reintegracijos ir žmogaus tikrojo ,,rūšinio gyvenimo“ atkūrimo procesą, marksistai artėja prie tų prasmių, kurias nacionalistas suteikia tautiškumo sąvokai. Be vieningumo nacionalistai išskiria dar daug kitų tautiškumo bruožų. Pirmiausia tauta yra natūrali, ne žmogaus išrasta ar sukurta. Individai gali realizuoti savo tikrąją laisvę tik per tautą. Triūsdamas ir aukodamasis tautai žmogus atranda savo tikrąjį tapatumą ir įgyja veiksmų autonomiją. Tautos yra savarankiškos. Jos įkūnija tikrąjį gyvenimą būtent dėl savo paprastumo ir savarankiškumo žmonėms sutelkiant savo išteklius ir darbą kaimo bendruomenėje. Marxas iš tikrųjų pakartoja šią agrarinę idilę savo ideologijoje. Pagaliau tauta sudaro teorinį vienetą, kuriam būdingas stiprus vieningumo jausmas .
Nors savo kontekstais ir akcentais marksistai ir nacionalistai smarkiai skiriasi, tačiau matome. Jog jiems vienodai rūpi žmogaus susvetimėjimas, jo reintegracija ir jo grįžimas į autentiškąją būtį. Abi ideologijos laikosi natūralistinio ir išlaisvinančio požiūrio į žmogų ir jo paskirtį. Jų esminės sampratos ir pažiūros yra istorinės ir evoliucionistinės. Žmogus gali atrasti save tik bendruomenėje ir tik per bendruomenę. Laisvė ir autonomija – tai autentiškumo realizavimas, o autentiškumas savo ruožtu gali būti pasiektas tik lygiųjų bendruomenėje.
Taigi ir nacionalizmas, ir marksizmas tvirtai nukelia savo aukso amžių į ateitį, o ne į praeitį. Praeitis nacionalistui yra pavyzdys ar matas, vertinant dabartinį sugedimą. Praeitis panaudojama kurti geresnę ir patvaresnę ateitį. Marksistai savo ruožtu neignoruoja praeities. Jų siekis sukurti pertekliaus amžių, leisiantį sukurti socializmą. Socializmas gali būti sukurtas tik ant kapitalizmo ir buržuazijos laimėjimo pamatų . Gamybos suvisuomeninimas numato grįžimą į natūralią ir prigimtinę būklę iki darbo pasidalijimo, tik jau aukštesniame lygyje. Tad praeitis turi būti išaukštinta, o ne paneigta.

Nacionalizmas šiandien
Ruošiantis karui Irake kilo daugybė nesutarimų tarp atrodo amžinų sąjungininkių Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Kai kurie aukšti pareigūnai negailėjo kritikos vieni kitiems ir parodė nepagarbą. Valéry Giscard d’Estaing’as įžvelgė, kad šie nesutarimai kelia pavojų visai vieningos Europos konstrukcijai, ir teigė, kad pozicijų skirtingumas sumenkins ar netgi pavers niekais Europos Sąjungos įtaką sprendžiant pokarinės Irako sanklodos klausimus .
Aš į tokią nuomonę žiūriu skeptiškai ir manau, kad nuomonių skirtumas yra natūrali daugialypės sąjungos būsena. Tik svarbu laiku tuos nesutarimus išspręsti, prieinant prie geriausio ir visiems tinkamo sprendimo.
Friedrichas Hayekas “Kelyje į vergovę” (1944/1945) rašė, kad nacionalizmas ir socializmas – tai du pagrindiniai pavojai civilizacijai . Šiomis dienomis galima pasakyti, kad prie šių grėsmių prisidėjo ir religinis fundamentalizmas bei fanatizmas, o socializmas neteko savosios galios.
Tačiau nacionalizmas išlieka nors ir nėra toks akivaizdus kaip tas, kuris kadaise atsispindėjo baisiuose Hitlerio nacių, Mussolini fašistų ar Ispanijos frankistų darbuose. Įvykęs gaivališkas nacionalizmo atgimimas padalijo Čekoslovakiją ir sukėlė Jugoslavijos katastrofą. Serbų nacionalizmo banga į absoliučios valdžios aukštumas iškėlė Slobodaną Miloševičių, o šalį įstūmė į rasistinį ir genocidinį karą Europos širdyje. Čečėnijoje konkuruojantys nacionalizmai praliejo marias kraujo.
Galingi nacionalistiniai judėjimai Katalonijoje ir Baskų krašte imasi pačių drastiškiausių priemonių savo tikslams pasiekti. Bet šis fenomenas pastebimas ir kitose šalyse, kur nacionalizmas atrodė nuslopintas. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje Škotijos nacionalinė partija anksčiau laikyta atgyvena, sijonuotų folkloro mėgėjų su dūdmaišiais susibūrimu. Šiandien ji antroji politinė jėga Škotijoje, kur pirmą kartą Didžiosios Britanijos šiuolaikinėje istorijoje rinkimų rezultatai liudija, kad beveik pusė škotų linkę pasisakyti už nepriklausomybę. Prancūzijoje Nacionalinis frontas per paskutinius prezidento rinkimus pasiekė stulbinamų rezultatų ir antrajame rinkimų ture su Jacques’u Chiracu susigrūmė ne Lionelis Jospinas, o Le Penas. Italijoje Umberto Bossi nacionalistinis judėjimas Lombardijos lyga, nors ir neturintis didesnės įtakos, vis dar neatsisako Padanijos miražo – sumanymo padalyti šalį, atplėšiant nuo jos šiaurinę dalį.
Dažnai separatistiniai siekiai motyvuojami neteisėtu nepriklausomybės atėmimu ir priespauda. Tačiau būtina paminėti, kad į tokią neteisybę atsakoma tuo pačiu. Pavyzdžiui ispanų kalba diskriminuojama Katalonijoje ir Baskijoje, mokyklose ir valdymo organuose katalonų ir baskų kalbos primetamos kaip turinčios pirmenybę.
Deja, dažnas reiškinys šiomis dienomis – nacionalistinių siekių įgyvendinimas brutalia jėga ir terorizmu. ETA požiūriu, vieninteliai perspektyvūs – t. y. neištremtini ir nesunaikintini – baskai, vienokios ar kitokios rūšies nacionalistai, tiek tie, kurie suklaidinti priėmė autonomijos statutą, tiek didvyriai, atmetę jį nuo pat pradžių, tiek atsivertėliai, pamažu pradedantys regėti šviesą, neturi teisės sudaryti jokių susitarimų su ispanų palaikytojais.
Nacionalistiniai jausmai prasiveržia pažadinus nepasitenkinimą, kurį kai kurios mažumos – nacionalistinės partijos – moka pakreipti savo naudai siekdamos valdžios.
Egzistuoja ir nuosaikios, netgi pacifistinės nacionalistinės partijos, nacionalistai su nepriekaištingais demokratiškumo siekiais, pasiryžę nepažeisti įstatymų ir vadovautis sveiku protu. Tačiau Mario Vargas Llosa mano, kad anksčiau ar vėliau jis taps iracionaliu ir diskriminaciniu, gal net rasistiniu. Man atrodo, kad nacionalizmas žaloja visuomenę, ribodamas ją nuo pasaulio, tačiau saikingas nacionalizmas būtinas, norint neišnykti pasaulinėje žmonių jūroje. Be to, jei nacionalizmas geba suvienyti šalie gyventojus, galima tikėtis, kad sutelktoje visuomenėje bus lengviau spręsti iškilusias problemas.
Gaila, bet tenka pripažinti, kad dauguma šiuolaikinio nacionalizmo pasireiškimo formų stengiasi skaidyti, o ne vienyti, puoselėdamos savo separatistinius siekius. Nemanau, kad Ispanija gyvens geriau, jei suskils į kelias valstybes. Juk pastaraisiais dešimtmečiais Europa siekė vienybės, nes tik tokiu būdu galima tikėtis atitinkamo atstovavimo pasaulinėje bendrijoje.

Galimi pokyčiai
Modernizacijos banga, užliedama pasaulį, užtikrina, kad kone kiekvienas vienu ar kitu metu turės pagrindo jaustis, jog su juo elgiamasi neteisingai ir jog to kaltininkai yra kitos tautybės žmonės. Išsivysčiusios ir didelės ekonomikos gali gramzdinti kitas – mažiau pažengusias, todėl nacionalizmas atsiranda kaip naujos ekonomikos gynėjas.
Augimo padariniai darbo ir socialiniam mobilumui yra tikrai reikšmingi. Nuolatinė darbų kaita, prie kurios prisideda tai, kad, dirbant daugelį darbų, reikia bendrauti, manipuliuoti, sukuria tam tikrą socialinę lygybę ar sumažina socialinę distanciją ir išugdo visiems bendrų bendravimo priemonių poreikį.
Nežvelgiant į tolimą ateitį, artimesniu laikotarpiu galime tikėtis nacionalizmo pokyčių. Jei tarptautinio judėjimo laisvė taptų visuotinė, nacionalizmas nustotų buvęs problema ir jau nebekeltų nacionalistinės įtampos. Pasaulis priverstas kurti bendrą produktą, vieną mokslą, palaikyti sudėtingą tarpusavio priklausomybę. Todėl pasaulinė bendruomenė neabejotinai suartės kultūriškai. Tose išsivysčiusiose valstybėse, kuriose didžioji dauguma piliečių ganėtinai lengvai ir nelabai jau nelygiomis sąlygomis gali naudotis vyraujančia ekonomiškai efektyvia aukštąja kultūra, o egzistuojanti nelygybė negali būti išreikšta kultūriniu arba etniniu aspektu ir pabrėžta politiškai, gali vėl atrasti šiek tiek antrinio kultūrinio pliuralizmo ir skirtingumo, bet jis neturėtų būti politiškai pavojingas.
Reikia pripažinti, kad tikėtina yra tai, jog kultūriniai gyvenimo ir bendravimo skirtumai, nors jų ekonominis pagrindas ir būtų panašus, išliks tokie dideli, kad į juos reiks atkreipti dėmesį. Taigi, prireiks ir atskirų politinių vienetų, vienaip ar kitaip suverenių. Ir toliau žmonių galimybes įsidarbinti bei visuotinį priimtinumą nulems per ilgą laiką įgyjamas ir sudėtingas išsilavinimas, kurio suteikti negali šeimos ar vietinės grupės. Taip esant, politiniai vienetai ir jų ribos negalės būti nebaudžiamai apibrėžiami ignoruojant kultūrų pasiskirstymą ir paplitimą. Apskritai, nekreipiant dėmesio į mažas ir nereikšmingas išimtis, politinis ir kultūrinis imperatyvas ir toliau galios. Šia prasme nereikia tikėtis, kad nacionalizmas išnyks.
Tačiau galima tikėtis, kad nacionalistiniai konfliktai švelnės. Juos aštrius darė socialiniai skirtumai, tačiau tikėtina, kad kuo toliau, tuo tie skirtumai mažės. Galimas dalykas, kad konfliktai kils tarp žmonių, kuriems tarpusavio benravimas sukuria dielių sunkumų.
Nors mažai tikėtina, kad liaudies kultūrų skaičius liks toks pat didelis, tačiau aukštųjų kultūrų įvairovė tikrai išliks. Tai gali kelti tam tikrų nesutarimų, tačiau manau, kad valstybių ar sąjungų vadovai darys viską, kad jas išspręstų.

Išvados

Nacionalizmas praras atramą, jei bus akivaizdu, jog visi pagrįsti nacionalistų darbotvarkės klausimai gali būti išspręsti pagal įstatymus, jei bus aišku, kad visos neteisybės iš jų pretenzijų sąrašo gali būti atitaisytos pagal galiojančius įstatymus. Ir priešingai – jei įsivyraus klaninis ir diskriminacinis nacionalistų būdas spręsti problemas, įstatymiškumas ir liberalios laisvės nukentės.

Taip “įkalinti” nacionalizmą būtina norint, kad pasisektų drąsiausias, iškiliausias ir kūrybiškiausias mūsų laikų politinis sumanymas – Europos Sąjunga.

Literatūros sąrašas:

1.

Leave a Comment